Vitas Areška. Literatūros gyvavimo užkulisiai

2011 m. Nr. 11

Marija Macijauskienė. Žingsnis po žingsnio…: eseistika. – Kaunas: Naujasis lankas, 2010. – 605 p.

Marijos Macijauskienės esė rinki­nyje „Žingsnis po žingsnio…“ susijun­gia poetinė romantika, publicistika ir dokumentika. Į dramatiškąjį XX a. ji žvelgia pirmiausia kaip poetė, – aukš­tindama ir smerkdama. Ji yra išleidusi kelias poezijos knygas. 1983 m. pasi­rodžiusio rinkinio „Aguonų miestas“ kelis puslapius (knygos dažniausiai nepasiekdavo JAV) siuntė išeivijos publicistui ir prozininkui Antanui Gustaičiui, apgailestaudama, kad savame krašte jaučiasi „literatūros ver­tintojų užribyje, literatūros kritikams pakelės pienė, kurią užkliudys ir nu­lauš prašmatnus dviratininkas“ (p. 217). Gali būti, kad kritikai tikrai nėra rimčiau analizavę jos poezijos. Šiuo atveju aš recenzuoju neabejotinai ver­tingą M. Macijauskienės memuaristiką. Joje daug autentiškos medžiagos, kurią autorė per netrumpą savo gy­venimą (2010 m. šventė savo 80-metį) sukaupė, ypač dirbdama Lietuvių lite­ratūros muziejuje. Svarbiausia, kad ta medžiaga surinkta iš gyvų lūpų, iš žmo­nių, kurie asmeniškai pažino mūsų klasikus, pradedant Maironiu. Rašyti apie primirštus, sovietmečiu uždraus­tus, ištremtus, išvarytus, persekiotus kūrėjus M. Macijauskienę paskatino prozininkė Aldona Liobytė. Ji išprana­šavo ir memuaristės talentą. Iki šiol skaitytoją pasiekė iš viso aštuoniolika M. Macijauskienės knygų. Po ranka ji turėjo muziejaus sukauptus turtus, kaupė juos ir pati. Rinkinyje „Žingsnis po žingsnio…“ sudėta, pačios autorės nuomone, geresni darbai. Nemaža jų dalis yra tikrai originalūs ir vertingi, parašyti 2002–2010 m. Tą „prarastąją kartą“, kurios likimui nušviesti M. Ma­cijauskienė skiria didžiausią knygos dalį, sudarė daug gausesnis rašytojų būrys, negu oficialiai buvo mokoma mokykloje ar universitetuose. Tremty­je įr išeivijoje atsidūrę rašytojai, jų kūriniai tikrai buvo užmiršti, uždraus­ti, naikinami. Pavyzdžiui, net politiš­kai neutralaus Henriko Radausko ver­timai buvo skelbiami be autoriaus pavardės. Šiandien visa ta „pamirštoji karta“ vėl laisvai pasiekia skaitytoją, tačiau jų kūrybos poveikis nebe tas, koks būdavo laisvės metais, kada nuo pirmųjų mokyklos klasių ji pasiekdavo skaitytojo širdį ir likdavo jo atmintyje.

Manyčiau, kad autorei galbūt reik­liau reikėjo atrinkti tekstus, ypač pa­rašytus anksčiau. Pavyzdžiui, 1984 m. pažymėta data publikuojamas Susanos Mar 1945 m. laiškas Kostui Korsakui. Jame kalbama apie Vytauto Sirijos Giros eilėraščius „Stalinui“, „Puškinui“, „Metropoliteno stotis“ ir kt. Pabrė­žiama, jog eilėraščių forma ir turinys yra geri. Panašūs laiškai atskleidžia to šiurpaus laikotarpio literatūros gyva­vimo dvasią. Tačiau nieko nauja nebe­pasakoma, kas mums būtų nežinoma, apie meniškai bejėgišką pokario laikų poeziją. Ir dar. Autorė visuomet yra nuoširdi, bet atviraudama kartais ima prieštarauti jei ne kūrybos teorijai, tai bent jos logikai. Rašydama apie Alfon­so Maldonio poezijos filosofinį mąslu­mą, tvirtina: „Ak! Man labai svarbu ne forma, bet jaudinanti lyrikos gelmė“ (p. 383). Nors knygos autorė lituanis­tiką studijavo bolševikmečiu, kada tokia pozicija buvo beveik oficiali, Šiandien, manau, ji supranta, kad me­niškosios kokybės jėga kaip tik pa­sireiškia per formą. M. Macijauskienė yra nusiteikusi demokratiškai ir pri­pažįsta saviraišką. Jeigu nepatinka jau­nosios kartos poezija, nesinori jos imti į rankas, – tai jos teisėta valia. Kaip savo nuotaikos argumentą ji cituoja Petronėlės Orintaitės laišką, rašytą Ba­liui Auginui: „Jauni poetai pradeda ei­liuoti vis keistai nerdamies iš kailio, metaforas vartalioja be darnumo ir švelnaus skambumo, net verčiasi ne­ įmanomais kalambūrais, siekdami ori­ginalumo, kari kaip nors iš kitų iš­siskirtų. Kartais net savo „gudrumais“ užstelbia turinio vertę (taip nuslepia ir savo asmens išminties lėkštumą)“ (p. 177). Šiandien daugeliui skaitytojų kyla panašių minčių, užmirštant, kad tikrovė, šiuolaikinis pasaulis yra pil­nas paradoksų, apsivertimų, chaoso ir nesuvokiamų įvykių. Visa tai veikia poeto sąmonę ir jo mąstymą, jo iš­raiškos formą. Su M. Macijauskienės esė ši problema gal ir neturi tiesioginio ryšio, bet svarstymų kontekste ją jun­tame. Įsigilinę į knygos stilistiką nesunkiai pastebėsime, kaip susijun­gia žurnalistinė ir poetinė patirtis, romantika, paprastumo, aiškumo tra­dicija. Štai tipiškas pavyzdys: „Neteiskime kitų, nes būsim teisiami, jog nieko nepadarėm, kad nenusileistų Damoklo kardas ant mūsų Žemės, ant mūsų Tėvų ir Senolių, jog nepalikom Šviesos akmenėlių, Šviesos ženklų savo darbais ir poelgiais ateinančioms kartoms… Turbūt tuo Tragiškiausiu laikmečiu Salomėja Nėris, Poetė ir Mo­tina, jautėsi atsidūrusi tarp skorpiono, barškuolės gyvatės ir atogrąžų mirtį nešančio voro, nors čia tik Lietuva, maža tarpusavio dermės ir Uosto ieš­kanti tauta…“ (p. 527).

Jei knygoje vyrautų tik tokia poe­tinė retorika, jos įtaiga gerokai suma­žėtų, nes šiandien panašus stilius ne­bėra įprastas. Tačiau M. Macijauskienė yra pririnkusi daug tikrų dokumen­tinių smulkmenų, atsiliepimų, prisi­minimų, laiškų, taip pat į gandus ir paskalas panašių žinių. Visa tai me­muarams suteikia dramatizmo, nuspal­vina juos polemine aistra. Salomėja Nėris gal net ir daugiau negu kiti poe­tai susilaukė apkalbų ir šmeižtų. Autorė primena vieno iš komunistų 1932 m. Centro komiteto posėdžio dalyvio prisiminimus. Tame posėdyje Zigmas Angarietis Petrą Cvirką ap­šaukęs piemeniu, o Salomėją Nėrį – kunigų prostitute. Sektantiškoje rezoliucįjoje buvo triuškinama „Trečio fronto“ grupė, šalinami iš partijos in­teligentai. Daugelis faktų, kuriuos ap­taria M. Macijauskienė, šiandien yra žinomi, bet, įterpti į naują kontekstą, skamba naujai. Kūrybos užkulisiai irgi priklauso prie bendro jos suvokimo, iš­plečia kūrybinio gyvavimo erdvę, iš­ryškina vieną ar kitą kūrinio atsiradi­mo aplinkybę. Skaitytojas į rankas gau­na ne tik gatavą tekstą, bet ir daly­vauja kūrinio gimime. Užkulisiai nere­tai darė įtakos turiniui ir formai. Ypač įdomiai, pavyzdžiui, nušviesta Balio Sruogos dramos „Milžino paunksnė“ parašymo ir likimo istorija. M. Maci­jauskienė remiasi Vandos Sruogienės prisiminimais. Tai esminis knygos prin­cipas, – pasitikėti tik tais žmonėmis, kurie tiesiogiai žinojo knygos gimimo aplinkybes. Vytauto Didžiojo literatū­ros konkurse B. Sruogos kūrinys buvo atmestas kaip prezidento aplinkos žmonių paskvilis, neva skirtas „Baltų­jų rūmų“ veikėjams, tarp jų ir prezi­dentui apšmeižti. Neapsieita ir be pa­vydo. Užsimenama apie Faustą Kiršą, kuris dalyvavo konkurso komisijoje. Valstybės teatre drama buvo uždraus­ta, ją pastatė tik Jaunimo teatras.

Salomėja Nėris, anot autorės, netu­rėjusi supratimo apie realybę, pasidavė įtaigai, per prievartą buvo vežama į Maskvą. Rusijoje gyvendama kūrė ei­lėraščius pačiai sau ir tučtuojau juos sudegindavo. Buvo kalbama, jog ir jos tariama liga buvo pasinaudota, kad ji išnyktų iš šio pasaulio. Profesorius Zigmas Januškevičius studentams kal­bėjo apie tai, kad Kauno medikai poe­tės kūne jokio auglio neradę. Poetę pribaigė žiaurios aplinkybės, ji supra­to, jog aplinkui šmėžavo nepatikimi žmonės. Taigi, literatų gyvenimo užku­lisiuose nelengva atskirti, kas tikra, o kas – pramanai. Bet tai reikia žinoti, tyrinėti. Apie P. Cvirką irgi buvo kalba­ma, kad jis mirė ne sava mirtimi.

M. Macijauskienė užfiksavo pačius smulkiausius įvykius, netikėtus jude­sius, poelgius. Kartais tie atsitikimai su vienu ar kitu kuriniu neturi tie­sioginio ryšio, bet daug pasako apie kūrėją. Štai Juozas Tumas-Vaižgantas atsiprašo studentų, kad atideda pa­skaitą, nes jį sukrėtė mylimo Šunelio Kauko žūtis. Šungaudžiai sugavę ir nugalabiję. „Atsiprašau labai, negaliu dabar skaityt. Na, ką tie balvonai pa­darė… Tas vargšas Kaukas…“ (p. 342). Galima suprasti Vaižgantą, jautrios sielos vienišą asmenybę. Sugebėjo už­jausti skriaudžiamus, užkluptus ne­laimės, toks buvo ir kūryboje.

Autorė nepamiršta paminėti net adreso, gatvės, kurioje gyveno ir kūrė vienas ar kitas rašytojas. B Sruoga, pavyzdžiui, minėtą dramą kūrė žmo­nos Vandos tėvų sodyboje Bugiuose ir Kaune, Žemuogių g. 4. „Kazimierą Sa­piegą“ rašė savo namuose Ramiojoje gatvėje, o tęsė – pas Krutulius Jeru­zalėje. Daug vietos autorė skyrė keturvėjininkų judėjimui ir kūrybai, jų aplinkai ir buičiai. Pavyzdžiui, nurodo net Kauno Raudonojo Kryžiaus ligo­ninės palatos numerį, kur apakęs gu­lėjo Juozas Žlabys-Žengė. Iš tremties grįžęs poetas, kaip ir kiti grįžę trem­tiniai, negalėjo reikštis viešai. Jam buvo patariama rašyti taip, kaip darė Antanas Miškinis, irgi kalėjęs Mordovijoje. „Literatūra ir menas“ išspaus­dino aštuonis J. Žlabio-Žengės eilėraš­čius. Už tai vyriausiasis redaktorius Osvaldas Aleksa neteko darbo. Alek­sas Churginas, sužinojęs, jog rengia­masi publikuoti J. Žlabio-Žengės eilė­raščius, puolė rinkti rašytojų parašus, kad nespausdintų „to fašisto“. M. Ma­cijauskienė vis dėlto labiau žavisi tais, kurie gelbėjo vieni kitus. Jiems knygo­je ir skiriama daugiausia puslapių. Prisimenamos ir juokingos buitinės smulkmenos. Žymus sovietinis poetas Aleksandras Tvardovskis prašo Eduar­do Mieželaičio paskolinti tris rublius. Paulius Širvys niekad neturėdavo savo poezijos rinkinių, skaitydavo iš užra­šų. Kartą prašo M. Macijauskienės paskolinti jo paties knygelę. „Maryčėla (taip jis vadindavo), mane pakvietė paskaityti eilių pas kalinius Pravie­niškėse. Tik nieko prie savęs aš neturiu. Paskolink kokį mano rinkinuką“ (p. 375). Visi tada žinojo, kad P. Širvys yra linkęs prie stikliuko. Poetas teisin­davosi, kad fronte valgyti prieš ataką neduodavo, o tik gerti. Taip ir įpratęs. E. Mieželaitis pasigerdavo, kad nerei­kėtų važiuoti į kaimą agituoti už kolūkius. Irgi įprato. Žinoma, tai tik naivūs pasiteisinimai. Buvo rimtesnių priežasčių. Šiaip vaizdingų, linksmų vietų knygoje yra ne viena. Pavyzdžiui, pokalbiai su Juozu Baltušiu ar Juozo Miltinio pasakojimai.

Literatūros, kultūros gyvavimas yra tarsi drama, tragedija, epas su pagrindiniais ir antraeiliais veikėjais. Ypač nusisekusios esė kartais tikrai primena meninę prozą, romantizmo laikus siekiančią meninę tradiciją. Pavyzdžiui, pasakojimas apie Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, ypač didelį vaidmenį atlikusią lietuvių kultūroje, pedagogikos srityje. Ji sveikino leidėją Zavadskį, atsisakiusį leisti pelningąjį „Sapnininką“. Knygoje autorė atkrei­pia dėmesį į šiandien primirštus, tarsi jau antraeilius, bet ypač aktyviai lite­ratūros gyvenime dalyvavusius asme­nis, kurie vyresniosios kartos žmonių atmintyje paliko neišdildomą įspūdį. Pavyzdžiui, nuoširdžias simpatijas išreiškė Valiui Drazdauskui, vienam iš stipriausių kritikų ir vertėjų, redakto­rių, stalininės inkvizicijos apkaltintu nacionalizmu ir ryšiais su pogrindžiu. 1950 m. Ypatingojo pasitarimo jis buvo nubaustas kalėti dešimt metų. 1966 m. reabilituotas. Kas jau kas, bet V. Drazdauskas turėjo būti ypač artimas so­vietinei sistemai. Jaunystėje priklausė pogrindyje veikusiai kompartijai, buvo studentų komunistų biuro sekretoriu­mi, dirbo įvairiuose kairiosios pa­kraipos leidiniuose. Nepriklausomybės metais irgi buvo teisiamas. Jo išversta Michailo Šolochovo „Pakelta velėna“ tada buvo konfiskuota ir sudeginta. Ka­ro metais V. Drazdauskas dirbo 16-osios divizijos spaudoje. Ten buvo antrą kartą priimtas į kompartiją. Taigi bu­vo visiškai ištikimas sistemai. Tačiau stalininė sistema labiausiai ir bijojo tokių idealistiškai nusiteikusių komu­nistų, kurie partijoje atsirado ieškoda­mi gyvenimo teisybės. Jos neradę, apie tai atvirai ir kalbėjo. Autorė knygoje didesnį dėmesį skiria rašytojų, daili­ninkų tremtinių biografijoms ir liki­mui. Rašydama apie juos, remiasi žmonių pasakojimais. Tremtyje buvo Kazys Jakubėnas, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Kazys Jankauskas, Edvar­das Viskanta, Juozas Keliuotis, Vik­toras Katilius, Antanas Kniūkšta ir kt.

M. Macijauskienė ryškina dar vie­ną praeities temą. Tai tarpusavio pa­galba, kuri buvo itin svarbi tuo tragiš­ku, siaubingo teroristinio persekiojimo metu. Žinoma, būdavo ne tik tarpu­savio parama, bet ir intrigos, kūrėjus naikinantys skundai, pataikavimas stalininei sistemai. Štai dailininkas Jonas Prapuolenis liudija, kaip jis P. Cvirkai, Rašytojų sąjungos pirmi­ninkui, turėjo perduoti draugų siun­čiamą pypkę. Jis nepastebėtas įėjo į kabinetą ir pamatė, kaip P. Cvirka gautus skundus meta į židinio ugnį, sakydamas: „Reikia dabar tik taip pa­sielgti“ (p. 537). Teofilis Tilvytis Saliui Šemeriui teikė rašytojo pažymėjimą, o kai šis nenorėjo jo imti, T. Tilvytis spy­rė: „Imk, imk, gali susigadyti!“ (p. 549). Vėliau tas pažymėjimas tikrai apsau­gojo poetą. Taip pat T. Tilvytis padėjo S. Šemeriui apsiginti, kad 1960 m. bū­tų išleista jo rinktinė. Šį poetą kaž­kada apgynė ir J. Tumas-Vaižgantas, 1924 m. pasirodžius rinkiniui „Gra­nata krūtinėj“.

E. Viskantai iš tremties į kūrybos erdvę padėjo sugrįžti E. Mieželaitis, J. Baltušis, A. Venclova. Vladui Nau­sėdai į kūrybą padėjo grįžti Eugenijus Matuzevičius, jis taip pat rėmė ir persekiojamą Oną Miciūtę. E. Matuzevičiaus elgsena žavėjo M. Macijauskienę, kuri poetą vadina tikru riteriu. B. Sruoga 1946 m. rašo laišką operos solistui Kiprui Petrauskui, kuris tuo­met buvo Aukščiausiosios Tarybos narys, prašydamas užtarti jauną dai­nininkę Aldoną Daugėlaitę, artimą B. Sruogos bičiulę. Ji buvo nuteista aštuoneriems metams. Dėl jos P. Cvir­ka jau kalbėjęs su vidaus reikalų komisaru J. Bartašiūnu, žadėjusiu pa­sirūpinti. Bet pažadas dar neįvykdy­tas, todėl jis prašąs pagalbos K. Pet­rausko. „Mūsų taip nedaug jau beliko, kad mūsų žmones reikia gelbėti, kur tik galima“ (p. 13–14). Taip buvo išgel­bėtas ir garsus operos dainininkas An­tanas Kučingis. Nuteistas už tai, kad slėpęs sūnų nuo kariuomenės, daini­ninkas rašo laišką K. Petrauskui, kad jis pasikalbėtų su Justu Paleckiu. Po mėnesio A. Kučingis tikrai sugrįžo. Bet kas iš to, jam dainuoti visaip buvo trukdoma. Antai paskelbta, kad Mefisto partiją „Fauste“ dainuos A. Kučin­gis. Bet spektaklį nelauktai „nuėmė“. Kalbėta, jog kaltas K. Petrauskas, ku­ris esą pareiškęs, jog du grandai vie­name teatre tilpti negali, todėl A. Kučingiui vertėtų važiuoti į Kauną. Pa­skalos būdavo skleidžiamos tikslingai, siekiant sukiršinti menininkus. J. Pa­leckis ne vieną kūrėją ištraukė iš į Sibirą riedančių vagonų, nors pats jis pradžioje karštai agitavo už socia­lizmą ir Lietuvos prisijungimą prie sovietinės imperijos. Matyt, ir jis nau­ja santvarka kažkiek nusivylė, pana­šiai kaip Liudas Dovydėnas, garsaus romano „Broliai Domeikos“ autorius, kuris 1940–1941 m. taip pat gan aktyviai dalyvavo tarybinės valdžios struktūrose, bet greitai perprato stali­ninės imperijos esmę. Ir pačiam J. Pa­leckiui, buvo kalbama, grėsė areštas ar tremtis, šeima jau ruošėsi. Žmonės gel­bėjo vieni kitus, palaikė neįtinkančius valdžiai, todėl ir buvo persekiojami, rizikavo saugumu. Antai Ona Lukauskaitė su kitais kaliniais pėsčiomis buvo varoma į stotį. Kildama Tauro gatve lango pamatė V. Mykolaitj-Putiną, kuris žegnojo koloną, nuvokda­mas, kad realiai padėti niekuo negali, tai nors siuntė ženklą dvasiai stiprinti. Už panašius ženklus žmonės irgi galėjo nukentėti. O nukentėti buvo ga­lima ir nuo savųjų. Antanas Gustaitis viename laiške rašė ir stebėjosi, kad giminės nepasidalijo Putino palikimo. „Negi ir po mirties Putinas dar turi būti žmonos giminių „aukso gaidelis“ (p. 215).

Labai dažnai vaikai kentėdavo dėl ištremtų bei teistų tėvų. Prof. Kazi­mieras Baršauskas, būdamas rekto­riumi ir studentų priėmimo komisijos pirmininku, neleido išbraukti iš sąrašo gabesnių studentų, kurie vėliau iškilo kaip talentingi mokslininkai. Ne tik stalininiais pokario metais, bet ir ge­rokai vėliau nenustota kontroliuoti, persekioti ir bausti „paklydėlių“. Ir toliau aktyviai veikė specialiosios tar­nybos. Poetų į kalėjimą nebesodino, bet buvo daug išradingesnių būdų jiems tramdyti. Valdininkai iš CK rūmų patarė muziejaus direktorei M. Macijauskienei, tvarkant ekspozi­ciją, neišskirti, nesureikšminti Justi­no Marcinkevičiaus, nes apie jį esą „tiek suplaukusios medžiagos, kad būtų galima 25 metams pasodinti“ (p. 576). Ir pačiai M. Macijauskienei teko atremti įvairių komisijų priekaiš­tus, ypač derinant muziejaus sovie­tinio laikotarpio personalijas: neva stinga ideologinių akcentų, nėra anti­religinės literatūros. Ji dėkinga CK sekretoriui Lionginui Šepečiui, kuris atsakingu momentu pasakė: „Direk­torė, manau, geriau nusimano tuo reikalu ir palikim jai spręsti“ (p. 576).

Ypatingais tremtiniais galima lai­kyti ir tuos menininkus, kurie išvyko į Vakarus. Pradžioje išvykusiųjų buvo gerokai daugiau, nei liko Lietuvoje. Jų uždrausta, tarsi ištremta kūryba, jeigu lyginsime su pirmuoju pokario dešimt­mečiu, meniniu požiūriu buvo kur kas meniškesnė už tuo metu kuriamą Lietuvoje. M. Macijauskienė ne kartą lankėsi ir už Atlanto, rinko ten „už­kulisinę“ anų laikų medžiagą. Išei­vijoje buvo atsidūręs lietuvių inte­ligentijos žiedas – garsūs rašytojai, menininkai, mokslininkai. Jų kūryba formavo, ugdė tarpukario laikų jauno­sios kartos jaunimo estetines, mora­lines pažiūras. Lietuvoje kurį laiką kūrybinis gyvenimas buvo ištuštėjęs, tik vėliau į gyvenimą atėjo nauja kūrėjų karta. Kartu su vyresniaisiais ji kovojo už kūrybos laisvę, rizikavo, „bandė netvirtą ledą“.

M. Macijauskienė yra universalaus akiračio asmenybė. Be literatūros sfe­ros, ji dar studijavo teatro meną, todėl šioje knygoje taip pat aprašo praėju­sios epochos teatro, dailės, muzikos gyvenimą bei kūrėjų likimus.

Kokios būtų kritiškos pastabos? Manau, knyga galėjo pasižymėti stip­resne kompozicine vienove. Jos struk­tūrą sudaro atskiri „žingsniai“: apy­braižos, reportažai, interviu, dialogai. Dėl tokios struktūros atsirado teminių pasikartojimų. Buvo galima išvengti pasitaikančio daugiažodiškumo, ati­trauktų samprotavimų, pakylėtų sti­listinių intonacijų. Tačiau knyga im­ponuoja autorės nuoširdumu, jos meile literatūrai, simpatijomis aprašomoms asmenybėms: rašytojams, vertėjams, redaktoriams ir visiems, kas padėjo kaupti lietuvių literatūros turtus. Šią M. Macijauskienės knygą skaityti tik­rai verta. Ji paprastai, vaizdinga kalba atveria duris į pilną mįslių kūrėjų gy­venimą. Į knygą sudėti autentiški liudijimai bus įdomūs bei naudingi ne tik literatūros istorikams.