Vitas Areška. Juodų vabalų semantika

2011 m. Nr. 4

Jonas Kalinauskas. Plunksnų plėšytojos: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 80 p.

Naujas Jono Kalinausko eilėraščių rinkinys „Plunksnų plėšytojos“ paly­ginti atviriau išreiškia šių dienų žmo­gaus dvasinį sąmyšį ir dabartinės poe­zijos tendencijas, nors poetas ir prieštarauja kritiko norui visa tai išryškinti, konkretizuoti, apibrėžtai formuluoti. Galvojama, kad tai beviltiškas noras: „nereikia kalbų apie svetimo teksto prasmę“ (p, 52). Ir iš tikrųjų eilėraščių kompozicija ir semantika signalizuoja apie vertinimų netikrumą, painumą. Poetui atrodo, kad jis kitoks: „niekada nebuvau su visais“ (p. 8). Tačiau kri­tikui, kad ir kiek būtų poeto stilistika individuali ir miglota, tenka ieškoti vedamosios“ minties, bendrojo ryšio su platesniu šiuolaikinės kūrybos fo­nu, dvasinėm, intelektualinėm skaitytojo nuotaikom.

Šių dienų lietuvių poetai yra tarsi patekę į tamsų, klaidų mišką, kur ne­bėra kokių nors draudžiamųjų ženklų, bet nėra ir rodyklių, kur pasukti, kur eiti, ko ieškoti. Pasukama į žodžių ma­giją, formų grožį, skaitytojo sugestiją per tų formų netikėtumus. Taigi ma­tome idėjų krizę ir formų perteklių. Per sapnus ir regėjimus vis dažniau pereinama į tą erdvę, kuri anksčiau nebuvo laikoma realybe. Arba į tikrovę žvelgiama formaliai. Vyksta susidvejini­mas, dialogas, polemika su savimi, po­kalbis su dvasiomis. Daug erdvės pa­liekama ir skaitytojui, kurio dvasinė būsena signalizuoja sutrikimą, sąmy­šį, gal net išgąstį.

J. Kalinauskas nukreipia žodyną ir poetinę sintaksę prieš istorijos ideali­zaciją, vieno ar kito amžiaus tarpsnio pranašumą prieš kitą. Prieš romantinį patosą ar romantinį apsvaigimą, kas apskritai būdinga šių dienų poezijai. Juk žmonių pasaulis dažniau būna piktas, atšiaurus, jame daug įniršio ir nirtulio. Švelnesnė tik gamta, sielą ra­mina atsiminimai iš vaikystės, vaiz­duotės pasaulis. Tas kontrastas karto­jasi. Pasakotojas nuolat išeina už rea­lios laiko erdvės. Gyvenimas pasidaro tarsi repeticija. Dabar „tuščias/iš­siurbtas vištos kiaušinis esu / vagilės gegutės / pavogusios mano sapnus“ (p. 42). Netikėtai grįžtama į vaikystę, paauglystę, atsiranda pipete išsiurbti kiaušinėliai, straksintys viščiukinių šeimos ką tik išperėti paukštukai, lyg maži rupūžiokai. „Nemokėjau sliekus sugrūsti jiems į geltonus snapelius / gal tada įsimylėjau / nesakysiu pa­vardės dabar tikriausiai stora boba / geriausią klasės gražuolę / kuri nebu­vo į mane pažvelgus / netekau amo / ir iki septintosios gyvenimo dešimties / neištariau žodžio / sutemo lietus ir ma­no pėdos ištižo“ (p. 43). Vienos užuomi­nos, žodžių srautas, žodžių, kuriems negalioja normatyvinės akademinės gramatikos taisyklės: kableliai, taškai, loginės sakinių jungtys. Srautas slepia turinį, motyvą ir tai leidžia pačiam skai­tytojui individualiai pajusti prieštarin­gą laiko tėkmės prasmę ar neprasmingumą. Realybės ir sapnų srautas, žo­džių ir sąmonės srautas sugretina, į vieną strofą sujungia tolimus pagal prasmę vaizdus, skirtingus laiko tarps­nius. Išsitrina riba tarp matomo ir jau­čiamo gyvenimo: „čia aš tikrai dabar gyvenu i ar tik įsivaizduoju?“ (p. 46).

Globalinis požiūris į laiko tėkmę motyvuoja ir į paradoksalų skirtingų amžių sugretinimą. Pavyzdžiui, net šo­kiruoja viduramžių riterių ir kolūkio laikų lyginimas ir tai jau nebeprimena poezijos, kaip aukšto meno: „uždengtu šarvais veidu / mortimerai pakelk ant­veidį / prie gynybinės sienos / tarp su­degusių manuskriptų / randi savo gal­vą / sukrežėjusį kopūstą / iš kolūkio lenino keliu laukų / pernai čia gerai pasidarbavo / talkininkės iš pedago­ginio instituto / istorijos perrašinėto­jos“ —-“ (p. 12). Į vaizduotę įsirėžia iš pagonybės ir dabartinių laikų įspū­džiai: „po mano padais joja žirgai / ir didieji kunigaikščiai / štai vaidila / pri­eina prie akmens / iškelia ėriuką aukš­tai / bet tuo metu pravažiuoja / pasku­tinis tuščias troleibusas į parką / tarsi vaiduoklis / jau šitoj pusėj į nežinią / nes nežinia iš kur bus atvažiavęs“ (p. 48). Pats poetas prisipažino, kad panašių sugretinimų perėjimuose jis pajunta didelę prasmę, egzistencijos niuansus.

Visa dabartinė lietuvių poezija ieško egzistencinės prasmės ir jos nesuranda. Procesas amžinas, kaip ir poezijos evo­liucija amžina. Vis labinu susilieja žan­rinės formos: publicistika, prisiminimai, autobiografijos elementai, savęs ir kitų pakartojimai. Taip atsiranda ir forma­lus, vidinis, stilistinis, žanrinis konflik­tiškumas. Poetinį mąstymą maitina filosofija, istorija, perskaitytos knygos, meno paveikslai ir dar daug kas. Neat­sitiktinai aktorius Valentinas Masalskis kalbėjo: „Nenoriu skaityti poezijos vie­šai. Ji kaip ir religija – intymus, as­meniškas dalykas. Su poezija gali pa­būti tik vienas.“ J. Kalinauskas panašią mintį pakartoja naujame rinkinyje, ga­lima pastebėti pusiausvyrą tarp jutimi­nių ir intelektualinių pradų. Pastarasis galėtų būti gal ir silpnesnis, ypač eilė­raščių kompozicijoje. Svarstymai dažnai nulemia pagrindinį motyvą, šiuolaiki­nės egzistencijos paradoksalumą, akla­vietę. „— esam amžinojoj naktyje / anapus švytėjimo / einam į priešingas puses / o mūsų regėjimas eina per šir­dį / per mūsų varganą kūną / nakties ir dienos pakraščiu / ašmenys žiba že­myn / paliki mus / dar vienai valandai / žodyno puslapiuos—“ (p. 75). Tai ir visas eilėraštis. Jo finalas sąmoningai paryškinamas fonika – kai kurių garsų pasikartojimu. Tai irgi bendra šių dienų poezijos kryptis: eilėraštis praranda rit­minę inerciją, ritmas ir rimas gaivališ­kai pereina į eilutės, žodžių srauto vidų. Palyginus su klasika, visa tai atspindi sumaištį, mąstymo tvarkos praradimą. Taip pat, suprantama, ir persisotinimą forma. Minčių, idėjų krizės duobės iš­radingai užpildomos įvairiausių formų variantais.

J. Kalinauskas stovi tarp poetų, ku­rie tolsta nuo lyrikos, kaip literatūros rūšies, ir artėja prie prozos dėsnių. Jo rinkinyje daiktai išreiškia kūrybinę fi­losofiją. Eilėraštį galima suvokti kaip smulkų novelės planą, o visą rinkinį – kaip vieną kūrinį. Grafinės eilėraščio pradžios ir pabaigos kaip tik ir leidžia suprasti, jog tai apmąstymų bei išgyvenimų tęsinys. Kaip kūryba, taip ir istorijos, Įniko bėgsmas neturi nei pra­džios, nei pabaigos, neturi griežtų eg­zistencinių ribų. Jis mūsų laikotarpį ir apskritai žmonių likimą vertina globa­liai. Kaip dykumą, kaip šiukšlyną. Visa tai išreiškia per palyginti originalius, drastiškus, provokuojančius įvaizdžius. Pavyzdžiui, daug kartų pasikartoja juodi vabalai, šiaudų gniūžtės ir kitos aštrumus išreiškiančios realijos: pikt­žolė, vilkdalgis, nemiržolė. į saldžius, sentimentalius eiliavimus šiuolaikinis skaitytojas jau nebereaguotų. Kodėl poetui taip dažnai vaidenasi juodi va­balai? Pagal semiotiką galima išskirti paviršutinį ir diskursinį, semantinį, gilesnį suvokimą, kurį reikia išgyven­ti, interpretuoti, suprasti sudėtingame kontekste. Skaitytojas ieško dažniau to konteksto, kuriame mes buvome ir esame. Vabalai be praeities, be vardo; vabalų šeimyna pagalvėje, nešvariose vištų plunksnose, sulindusi į ausis. Iš knygos „išjoja juodas vabalas / be var­do ir asmens pažymėjimo“ (p. 44). „—-vabalai vabaliukai / šuršuolėliai alka­ni kodėl / ištinka juodas vabalas toks didelis / blizgančiu liežuviu / vis daž­niau mano mintyse / tiesiog ant že­mės / po numestais rūbais / po batu be kulno / užančiuose“ (p. 11). Su realybe tie vabalai neturi nieko bendra. Jie ženklina nuolatinį materijos ir žmo­gaus gyvenimo naikinimą bei atgimi­mą, išgyvenimų prieštaravimą logikai. Primena esantį fobijų ir kitokį blogį, nuolatinę paslėptą grėsmę. Visos juo­dos prasmės glūdi žmoguje.

Kaip ir visoje šiuolaikinėje meninėje kūryboje, o ypač poezijoje, daug kas primena autobiografijas. J. Kalinausko rinkinyje taip pat. Savo gyvenimą, sa­vo patirtį prisimena kaip tragišką arba autoironiškai pažymėtą. Komiš­kumą ženklina gaidys. O apdovanoji­mas auskaru iš snarglio – tragikomiškumą: „ir ką gi čia nori pasakyti / ko­dėl su metais daraisi vis kvailesnis? / matot, aną / sidabrinį išbrinkusį lašą / iškritusį kažkuriam iš burnos / iš jo pa­sidarysiu blizgutį / kalinausko ausiai auskariuką / gal net bambai / žemiau netiks / štai kas lieka / iš birželio mo­zaikos odiniais viršeliais —“ (p. 37).

Ironija dėl kultūros blizgučių, dėl ku­rių neverta kentėti. Jis apgailestauja, solidarizuojasi su jau kiek pamirštais mirusiais jaunais rašytojais. Tarp jų: Antanas Masionis, Raimondas Jonu­tis, Arvydas Ambrasas, Bronius Radze­vičius, Antanas Ramonas, „visų nevar­dysiu pasiimsiu su savim— “ (p. 41).

Galima padaryti išvadą, kad J. Ka­linauskas turi savo individualų braižą ir poetinio mąstymo kryptį, originaliai reaguoja į išorinį bei vidinį pasaulį. Abi tos realybės nuolat keičiasi vie­tomis, pinasi tarpusavyje, kurdamos įtampą, konfliktą. Išgyvenimų konflik­tiškumas natūraliai išreiškiamas per eilėraščio formą, kompoziciją, žodžio organizaciją, kuri gali atrodyti gaiva­liška, padrika, be logikos. Bet poetui toks atrodo ir jo gyvenimas. Meninė kokybė nė kiek nenusileidžia dabar­tinės lietuvių poezijos meniškumui. Ki­tas klausimas, kaip reaguos papras­tesnis skaitytojas, kuriam gali atrodyti daug kas nesuprantama, neprieinama, sudėtinga, būdinga tik poetui, kuris prisipažįsta: „ sakei / kad žinau tavo bėdą / aštrus peiliukas / blykste­lėjo akimis / galvoji: / kiekvienas džiau­giasi kito nelaime / ir nieko mes ne­laimėjom / tik malonumą žinoti / kad nesiseka ne man vienam? / tik vėliau jau / pajutau savo menkumą / ir apsi­sukęs spjoviau/ant savo šešėlio ta­čiau / nebuvo jokio šešėlio / tik priešas / pasiruošęs už vartų apgulčiai / manyje / dvokiančioje dvylikapirštėje žarnoje / ar dar žemiau“ (p. 21). Tas skaitytojas, kuris dar domisi šių dienų literatūra, įvertins Jono Kalinausko rin­kinį kaip XXI a. kultūros ženklą, kaip prieštaringos asmenybės savijautos išraišką, pateisinančią meninės for­mos ieškojimus.