Éva Tóth. Atminimo eilės

2012 m. Nr. 1

Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa

Vengrų poetė ir vertėja Éva Tóth gimė 1939 m. Debrecene. Studijavo hungarologiją, ispanų ir prancūzų filologiją. Dirbo radijuje, leidykloje, dėstė ispanų ir vengrų literatūrą. Į sep­tyniolika kalbų (tarp kurių tokios egzotinės kaip hindi ar vogulių) išverstos „Atminimo eilės“ (Emlékvers) pelnė autorei Salvatore Quasimodo premiją bei tarptautini pripažinimą. Pirmą kartą eilėraštis išspausdintas Vengrijos rašytojų sąjungos žurnale „Magyar Naplo“ (1996/10). Au­torė „Atminimo eiles“ perskaitė per radiją 1996 m. spalio 23 d. minint Vengrijos sukilimo metines. Anot poetės, į kūrinį galime žvelgti kaip į monologą, artimą finougrų folklore žino­moms likimo dainoms. Jų pagrindinis veikėjas ir pasakotojas – paprastai moteris – apdainuoja savo gyvenimą nuo gimimo iki pasakojimo akimirkos, sujungia kasdienybės nuoplaišas su dideliais epochos įvykiais.

 

Spalio 23-iąją svaigus ir giedras ruduo
buvo tais metais pro geltonus lapus sunkės vaiski saulės šviesa
kaip Petefiui¹ patiktų nes paskutinės pamokos buvo atšauktos
su Erže Gubič valgykloje skubomis papietavom
ir patraukėm į Turgaus gatvės antikvariatą (regis Debrecene kito nė nebuvo)
už du forintus įsigijau 1936 metą laidos pomirtinę Kostolanio² rinktinę „Gyvasis poetas“
pieštuku įrašiau savo vardą (ekslibrio dvasia) ir datą kaip anuomet buvau papratusi
Tuomet pasukom į Derijaus muziejų³ kurio sudubusiame parke
žaidėm žiemą apsiausčiai pasibaigus
kai gavom prieglobstį Vyskupų rūmuose bute pianisto
Tihamero Sendžio pabėgusio nuo bombardavimų į Nyrmihajidį
o mes pasislėjpėm pono Čokos užeigos rūsy kur susikerta Jošikos ir Kašos
(vėliau Laisvės) prospektai
pro čia įžygiavo rusai
kai bombos krito ant mūsų namo (nors tas namas nebuvo mūsų tebuvom jo gyventojai)
tuomet ir pabėgom į pono Čokos rūsį kur jau glaudes penkiasdešimt dūšių
Bijojom kad vokiečiai neišsivestą tėvo
jis netiko kariuomenei nes vaikystėj išgėrė kaustinės sodos
netyčia kaime pas tetą Julišką per didįjį skalbimą
mat kaustines sodos pripylė į jo puodelį o jis taip troško nuo kaitros
stvėrė puodelį nuo geldos krašto ir godžiai išgėrė
Bet vokiečiai mūsų neskriaudė kaip iš pradžių ir rusai
miegojau prie rūsio durų kai įžengė jauni kareiviai
jie juokėsi verkė nuotraukas rodė sūpavo vaikus kaip vėliau regėtuose
filmuose apie herojišką sovietų išlaisvinimo armiją
dainavo dainą apie Volgą
vienas jų dovanojo man žuvies pavidalo sagą bet ne tokią kokias
Makonde liejo pulkininkas Aurelijanas Buendija anos buvusios auksinės ir vis iš naujo perliejamos
manoji sagė buvo raudono krištolo spindžiais aukso geltonumo kontūrais
bet netrukus ją pamečiau
lig dvidešimtmečio kito papuošalo neturėjau
nes mano auskarus tėvas užkasė malkinėj kartu su savo ir motinos
vestuviniais žiedais bei dviem metrais audinio škotiškais langeliais
kaimynas viską išsikasė kai tėvas suprato liepė ponui Kovačui
pasisaugot nes vakare grįšiąs su policija
ir ponas Kovačas pasisaugojo policija nieko nerado
ponas Kovačas netrukus pasistatė naują didesnį namą subombarduotojo vietoj
O tie Vyskupų rūmai nebuvo jokie rūmai vyskupams o nuomojami būstai
taigi kai ten gyvenom ir eidavom žaist į Derijaus muziejaus parką
mėgdavom užsikart ant Medješio⁴ skulptūrų patogiai įsitaisyt
ant rankų ant kojų ant kelių net ant pečių
didelis vyras globia mažytį žmogų tai Etnografija
man labiausiai patiko Archeologija meiliaveidė nuoga moteris su šalmu
tai niekis kad skulptūros nuogos vis dėlto bronzinės
Vėliau rumunų lydimi atėję rusai nebuvo tokie meilingi
išrikiavę ginklus nuo užeigos sienos apšaudydavo kareivines
jaunas kareivis sugrūdo automato vamzdį tėvui į burną tardamas
germanski germanski
motina nubalo pasiuntė mus prie jų mes klykėm tėveli tėveli senas kareivis kažką pasakė jaunajam
suėmė šį už rankos išsivedė beje tėvas anuomet nešiojo Čaplino ūsus juodus garbanotus plaukus
sakyčiau dinarinio tipo
motina nualpo kai rūsio laiptais buožėmis stūmė jaunas moteris
jai buvo dvidešimt penkeri ji buvo trijų vaikų motina
tada nesupratau kodėl ji nualpo ir kaip gerai kad nualpo nes ją paliko ramybėj
buvau beveik šešerių mėgau klausytis radijo
mamai skalbiant ar vysiant Ilikę o gal ir Bandį
o aš sėdėdavau ant kėdutės klausydavau įdėmiai parduodavau mamai
žinią apie oro pavojų Debrecene
ir tada bėgdavom slėptis į bunkerį arba mišką arba jei laiko nebūdavo
mama apgobdavo mus tris virtuvės kampe
nes per radiją girdėjo kad kažkur sugriuvus namui vaikas išgyveno
nes jį apsaugojo motinos kūnas
Mama nebijojo naikintuvų
Bežis ir Kato puldavo į kiemą verkdavo klykdavo prie žemės spausdavos
ir aš bijojau bombą kaip baisu buvo kai sprogo dują gamykla
Stalino žvakių ir Stalino vargonų taip pat bijojau ir sykį prišlapinau į kelnes
1989 metais Oksforde Kotrynos kolegijoje per iškilmingą pobūvį
staiga supratau kodėl negaliu pakęst radijo ar televizoriaus riaumojimo
Iš pono Cokos rūsio perbėgom į rotušės rūsius
kai rusai išginė lauk
perėjom į Turgaus gatvę prie Didžiosios bažnyčios kūdikio vežimėlyje
Ilikė ir visas mūsų turtas buvo jau beveik sutemę prasidėjus komendanto valanda
taip patekom į Vyskupų rūmus tik tas butas buvo ne Tihamero Sendžio o
Emilės Sabo šeimos pasislėpusios Nyrmihajidyje
Tihameras Sendis buvo smuikininkas jie turėjo raktą
niekad nebuvau regėjus tokio nuostabaus didžiulio buto mama užginė
liestis prie daiktų kituose kambariuose o aš taip troškau pamatyt pianiną
tada atėjo rusai ir išsitempė pianiną Emilės Sabo šeima jau kilo laiptais
rusai buvo geraširdžiai vaikus mylėjo
mama pasiuntė mus išprašyt tabako spalvos užtiesalo
ir daug ko kito jie sutiko atiduot jie turėjo vertėją daug ką pavyko išsaugot
tada iš Vyskupų rūmų teko išsikelt bet dar prieš tai
iš Bačkės vežimu atvažiavo seneliai kartu su Bažiu ir Maciu ir Zole
apsistojom Hatvan gatvėj pas Bežio tetos šeimą
name storulio Balogo vėliau buože apšaukto ir ištremto
ir dėdę Bandį įkalino mat jis turėjo vagonų fabriką bet gamino ir
kuliamuosius kombainus ir pats kūlė grūdus
teta Roži ant traukinio stogo išvyko į Budapeštą
ji rasdavo bendrą kalbą su visais ir su rumunais ir su rusais
Šanis ir Jančis iš fronto grįžo o eidamas šešioliktus Petis pražilo
po to apsistojom Valstiečių partijos būstinėj priešais Čokono teatrą
bet valgyt nebuvo ko ir su seneliais prekiniu traukiniu išvykom į
Nadašdą jiems žemės paskyrė tėvas atvyko tik per derliaus nuėmimą
Nadašdas buvo švabų kaimas švabus ištrėmė bet daugelis grįžo slapčia
seneliai ilgėjos namų jie grįžo į Debreceną
glaudės kaimo pašiūrėj „Raudonosios žvaigždės“ kolūky pas Šidų šeimą
pabėgusią iš Transilvanijos
Valstiečių partiją panaikinus persikraustėm į Besermenio prospekto
butuką suplėkusiomis sienomis
vėliau į Dbozi gatvę greta nebeveikiančių kapinių kur ilsėjos mano
prosenelė iš Fehertų giminės pusės
vėliau į Rakovskio gatvę pervadintą Šandoro Furšto vardu pro langą
matės Didžiosios bažnyčios bokštai bet virtuvė buvus baisiai šalta
žiemą viryklę perstūmėm į didesnį kambarį kur miegojom visi penki ir
šildėm vandenį katiliuke
kurį nuo ugnies nukeldavom replėm kad nenudegtume pildavom karštą
vandenį į dubenį ir įmaišydavom šalto
pradžioj nusiprausdavau iki juosmens po to nukeldavau dubenį nuo
taburetės ir atsitūpdavau jame
vėl atsistodavau taip nusiprausdavau kojas
kiekvieną dieną nes juk buvau jau mergina daugsyk įsimylėjau
eilėraščius rašiau
ėjau į teatrą į kiną į koncertą
mačiau „Hamletą“ ir „Trubadūrą“ klausiausi „Preliudų“
su Rozo perkopę lauko teatro tvorą klausėm „Transilvanijos verpyklos“⁵
ten buvo ir Kodajus su teta Ema
mokiaus prancūzų italų lotynų šiek tiek anglų
suomių rumunų vokiečių ir žinoma rusų
dievinau kirilicą kurią vieną popietę išmokė tetos Lulės vyras iš karo
belaisvių stovyklos sugrįžęs
ant sąsiuvinio užsirašiau „Eva Andrejevna Tomx“
vėliau ant meteorologų būrelio sąsiuvinio pasivadinau „Toth fille“ ten
rašiau eilėraščius iš apačios į viršų
ir dienoraštį senovės islandų runomis nes manieji hieroglifai buvo pernelyg nuspėjami
daugsyk buvau Budapešte kartą Egere pigiu bilietu keliavau į Tokajų
pirmąkart gyvenime užsienin į Koložvarą⁶
pervažiavę Kirajhagą per traukinio langą žvelgėm į tyroje spalio
pradžios šviesoje skendintį vėlyviais pražydusį lauką
į mėlynus violetinius vėlyvius ir juodus buivolus
bet dabar sužiurom pro Derijaus muziejaus langus kažin kokį sujudimą lauke išgirdę
prieš partijos komitetą studentai ir Fazekašo gimnazistai susirinkę
šūkavo ir mes puolėm laukan
užspaudė gerklę lyg kartotus 1848-ųjų kovo 15-oji
per Turgaus gatvę gaudydami kvapą nubėgom iki mokyklos Košuto gatvėj
ir į visas klases sušukom prasidėjo mitingas greičiau visi į gatvę ir
nuskubėjom prie vagonų fabriko tada prie spaustuvės
ten Janošas Giorbe⁷ deklamavo „Tautinę giesmę“ už ką vėliau buvo suimtas
raudona žvaigždė virto žemyn stiklinė buvo į šukes pažiro
nužygiavom į universitetą tada link Didžiosios bažnyčios
staiga lempos užgeso saugumo bariai ėmė kaulyt į minią
į mane nepataikė namo parbėgau
budėjom prie radijo rinkom proklamacijas kadangi Šandora Fiuršto
gatvė įsiliejo į Laisvės prospektą
pro čia pro mūsų namus vėlei įžygiavo rusai
dieną naktį tankai riedėjo gatvės negalėjom pereit,
pabudom nuo artilerijos gausmo buvo lapkričio 4-oji
motina aptaisė mane senais tamsiais drabužiais galvą skara apmuturiavo
prieš nusileidžiant į rūsį bandė paverst mane bjauria sene
bet sekės jai sunkiai gan daili, buvau nė aštuoniolikos neturėjau
laimei rusai šįsyk į mūsų rūsį neatėjo
tankai budėjo prie Rotušės vartų telegrafo laidai ir mūsų gatvėj nutįso
tada jau neblogai kalbėjau rusiškai liepiau jiems nešdintis
jie atsakė saugantys mus nuo imperialistų
tuomet uždraudė mitingus paskelbė nepaprastąją padėtį žmonės į
Vakarus puolė bėgt
ir aš svarsčiau savaitėm portfeliuke nešiojaus Atilos Radnočio Ilješo ir
Sabo⁸ knygas progos laukdama
galiausiai likau čia o praėjusiais metais Eržė Gubič mirė vėžiu
kalbėjau prie jos kapo bet rauda gerklę gniaužė
virto sniegas ir vargiai kas girdėjo mano žodžius

Versta iš: Tóth Éva: Emlékvers, Kráter Műhely Egyesület, 2006.