Petras Venclovas. Nuo kolaboravimo prie paiko pataikavimo

2012 m. Nr. 2

Minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Po 122 metų okupacijos mūsų šalis 1918-aisiais, paskelbdama Vasario 16-osios aktą, vėl kėlėsi gyventi. Tačiau dar pustrečių metų (iki 1920 metų lapkričio 29 d.) lietuvių kariuomenė, dau­giausia sudaryta iš savanorių, turėjo gintis nuo išorės priešų: sovietinės Rusijos bolševikų, bermontininkų, lenkų. Net kovų už laisvę metu svarbiausias Lietuvos Vyriausybės tikslas buvo kuo greičiau gaivinti atsikūrusios valstybės kultūrą, paversti atsilikusį Rusijos imperijos užkampį vakarietiška šalimi.

Nepriklausomai Lietuvai tada buvo lemta išgyventi tik dvidešimt dvejus me­tus. Jau praėjo tiek pat laiko nuo 1990-ųjų Kovo 11-osios deklaracijos. Šiame kon­tekste mane ypač jaudina vienas aspektas: Tėvynės meilės nykimas. Atslūgus Sąjūdžio euforijai, visuomenė gana greitai nusigręžė nuo patriotizmo idėjų. Kodėl? Ar Tėvynės meilė reikalinga tik istorinių ir visuomeninių pervartų metu? O atsikovojus nepriklausomybę ir atkūrus savo valstybę? Sulaukus ramesnių laikų?

Nepriklausomos Lietuvos metais, regis, būta kitaip: pasididžiavimas Tėvyne, jos meilė nuolat tvirtėjo. Tik kolektyvinėje, o ne individualioje atmintyje buvo išlikę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgarsiai. Tad nenuostabu, kad tauti­nis lietuvių sąjūdis XIX amžiaus antroje pusėje pirmiausia siekė išlaikyti gim­tąją kalbą, atsispirti lenkinimui ir rusinimui. Varomoji šio sąjūdžio jėga buvo naujoji inteligentija, išaugusi iš valstietijos. Lietuva, kaip žinome, iš esmės buvo valstiečių valstybė. O šis visuomenės sluoksnis visada pasižymėjo konservaty­vumu, labiausiai saugojo ir gynė pastoviąsias vertybes. Bet kartu buvo ir tole­rantiškas. Tą įrodytų, tarkim, Kauno, kaip Laikinosios sostinės, kūrimasis. Kai 1919 m. sausio mėn. Lietuvos Valstybės Taryba ir ministrų kabinetas persikėlė į Kauną, šio miesto tarybą sudarė 12 lietuvių, 30 lenkuojančių, 22 žydai, 6 vo­kiečiai ir 1 rusas (žr.: B. Kviklys. Mūsų Lietuva, V., „Mintis“, 1991). Nereikia ma­nyti, kad kitataučiai labai palankiai žiūrėjo į besiformuojančią Lietuvos Res­publiką, bet palengva jie tapo jos piliečiais.

Nepriklausoma Lietuva per savo gyvavimo laikotarpį išugdė naują inteligen­tų kartą, kurios didžioji dalis 1941 m. birželį ir pokariu sovietų valdžios buvo ištremta, kita dalis, atslenkant antrajai Rusijos okupacijai, buvo priversta emig­ruoti į Vakarus, nemažai išsilavinusių žmonių žuvo rezistencinėje kovoje 1944– 1953 metais. Pokario laikais Lietuvoje intelektualus ar menininkus galėjai ant pirštų suskaičiuoti. Jaunoji karta buvo ugdoma komunizmo, proletarinio inter­nacionalizmo ir ateizmo dvasia. Galinga sovietinės propagandos mašina gamino inteligentus, linkusius kolaboruoti su okupacine sistema.

Komunistinis eksperimentas nepasitvirtino, Sovietų Sąjunga ėmė braškėti, irti per visas siūles. Gelbėdamiesi nuo visiško kracho, Kremliaus bonzos šiek tiek „atleido varžtus“ ir pametėjo visuomenei perestrojkos idėją. Inteligentai susisluoksniavo: vieni bijojo bet kokių pokyčių, kiti – dvejojo, treti pradėjo kalbėti apie Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą. Atėjo Šviesi Kovo 11-oji. Po poros metų, pajutę visuomenės nusivylimą Sąjūdžiu, į valdžią įžengė tie, kurie bijojo, ir tie, kurie dvejojo. Paskui po eilinių Seimo rinkimų mums vadovavo čia vieni, čia kiti, čia treti. Dar neseniai vieningai žygiavę į komunizmą, apsisukome ir puolėme į kitą pusę – į NATO ir Europos Sąjungos glėbį. Ir ką pasakysi – pavyko! Internacionalizmą mums pakeitė globalizacija, ateizmą – vėl atsiradęs Dievas, komunizmą – laisvoji rinka ir bankų savivalė. Lietuva – tai toks Žemės taškas, kuriame laikinai gyveni, o jei pasiseks, gali persikelti į turtingesnę šalį, gal net į Briuselį ar Liuksemburgą.

Po kurio laiko buvo susigriebta – Europos Sąjungos žmonės myli ir gerbia savąją valstybę, tad reikia gerinti Lietuvos įvaizdį, bandyti bent žodžiais ugdyti jaunąją kartą Tėvynės meilės dvasia. Tačiau mūsų visuomenę jau buvo užklu­pusi pinigų darymo ir vartojimo liga. Reikia pasakyti, kad dar anksčiau j tuščią sovietinio žmogaus dvasią, iš kurios buvo eliminuotas Dievas, Tevynė ir artimųjų meilė, lengvai įsimetė turto ir pinigų aistra, bet ji buvo priversta snūdunuoti, nes neturėjo tinkamų veiklos sąlygų. O laisvoje Lietuvoje šis potraukis buvo smar­kiai pakurstytas, jis galėjo reikštis laisvai ir nevaldomai.

Manau, Baltijos kelyje stovėjo ne tiek daug patriotiškai nusiteikusių idealistų, gal daugiau tų, kurie tikėjosi nepriklausomoje šalyje sparčiai praturtėti, susikurti skandinaviškąjį būvį. Žinoma, pasitaikė ir anoniminių saugumiečių, nes KGB tu­rėjo viską žinoti. O kaip lietuviai buvo viliojami į ES? Ogi milijardinėmis išmokomis, kurias gaus dovanai mūsų valstybė! Žadamas euro įvedimas irgi turėtų pasi­tarnauti verslui, kuriam turbūt svarbiausia pelnas, o juo dalytis retas nusiteikęs.

Turtas ir pinigai – nėra savaime blogi dalykai. Bet jeigu jie užvaldo žmogų, jo dvasioje nepalikdami niekam kitam vietos? Nesmagiai pasijunti išgirdęs, kad Sei­mo narys veržiasi į Europos Parlamentą ne tam, kad atstovautų Lietuvai, gintų jos interesus, o tam, kad apsirūpintų visam gyvenimui, prisikištų pilnas kišenes babkių. Norom nenorom peršasi mintis, kad sarkastiškas, paniekinantis požiūris į Lie­tuvą leidžiasi žemyn iš valdžios viršūnių, yra ne tik toleruojamas, bet ir patyliukais skatinamas. O kur dar žurnalistų nuolat pateikiami pareigūnų ir politikų korupci­jos, interesų supainiojimo ir konfliktų atvejai? Okupacijos laikais išmokę veidmai­nystės meno, sėkmingai juo naudojamės ir būdami laisvi.

Negalvoju, kad šalys, sudarančios Europos Sąjungą, skuba atsisakyti savo tau­tinio identiteto, kratosi nacionalinių ypatumų, siekia suvirti tautų katile, išsiugdyti tipišką europietį, panašų į amerikietį arba dar blogiau – į vadinamąjį tarybinį žmo­gų, neįgyvendintą Sovietų Sąjungos svajonę. Pakanka prisiminti neseną Belgijos patirtį: ji pusantrų metų gyveno be tikros vyriausybės, nes nesurado premjero, kuris vienodai gintų ir prižiūrėtų tiek flamandų, tiek valonų teises bei pareigas.

Žmogui, nepuoselėjančiam patriotinių jausmų, nesunku emigruoti į kitą šalį, ten pasilikti, nelegaliai dirbti, o kartais, pasinaudojant tautiečių ar vietinių gyventojų patiklumu, ir nusikalsti.

Reikėtų susimąstyti, ką prarandame niekindami Tėvynės ir tautos meilę? Pirmiausia – savo tautos istoriją, jos didžius žmones, kultūrą, meną, savo šaknis“; galiausiai gimtąją kalbą, paskutinę priebėgą ir prieglobstį. Tampame nelyg kosmoso dulkės vėjo nešiojamos iš vieno žemės pakraščio į kitą. Tuščiaviduriai besieliai, tuščiažiedžiai, svetimųjų pastumdėliai.

Jau užsiminiau apie žodines mūsų valstybės įstaigų ir institucijų pastangas ugdyti savo žmonių, ypač jaunimo, patriotinius jausmus. O kaip yra iš tiesų? Pasidalysiu nedideliu savo patyrimu Prieš kelerius metus turėjau laimės parašyti romaną, skirtą kovojusiųjų už laisvę, nepriklausomybę ir savo valstybę atminimui. 2009 metais jis laimėjo Amerikos lietuvių tautinės tautinės sąjungos anoniminio literatūros konkurso „Lietuvai – tūkstantis metų!“ pirmąją vietą. Įteikę kūrinį Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, tikėjausi netrukus sulaukti knygos. Deja kultūros ministerija dvejus metus neskyrė paramos romanui išleisti. Be abejo, literatūros ir leidybos komisijai nepatiko kūrinio patriotiškumas, pokario rezis­tencijos kovų vaizdavimas, Tėvynės ir tautos meilės išaukštinimas. Kas tai? Neatsakingas požiūris ar sąmoningas tokio pobūdžio literatūros ignoravimas? Knygą teko leisti savo lėšomis. Mano nuostabai, romano leidybą parėmė Švei­carijos lietuvių bendruomenės nariai (o juk mes kiekviena proga koneveikiame emigrantus), vyresnio amžiaus žmonės iš savo kuklių pensijų, Žemės ūkio mi­nistras K. Starkevičius. Kūrinys buvo kelis kartus recenzuotas kultūrinėje spau­doje; jo reikšmingumą ir reikalingumą pripažino literatūros kritikai, rašytojai. Ir. žinoma, skaitytojai.

Neseniai perskaičiau Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, pasakojan­ti apie sunkius 1941 m. birželio 14 d. tremtinių likimus. Ilgokai svarsčiau, kas privertė išeivių dukrą, nebemokančią lietuvių kalbos, angliškai rašyti apie lietu­vių kančias Sibiro tremtyje? Protėvių kraujas? Niūri egzotika? O gal žinojimas, kad patys lietuviai pradeda pamiršti savo istoriją, kad mūsų rašytojai nebesiryžta imtis šios temos? Knygą išleido Niujorko „Philomen Books“ leidykla, per pusmetį ji buvo išversta į 24 užsienio kalbas, o Prancūzijos literatūros žurnalas „LIRE“ ją paskelbė geriausiu 2011 m. romanu jaunimui. Turbūt verta pamąstyti, iš kur tokia sėkmė?

Vis dėlto šioje knygoje kai ko pasigedau: kas padėjo tremtiniams ištverti ne­lemtąją dalią? Neapykanta Stalinui ir jo režimui? Įvairių tautų žmonių bendrys­tės pojūtis ir dalijimasis duonos trupiniais? Tėvo ilgesys ir jaunatviška meilė? O juk daugelis mūsų tremtinių prisipažįsta, kad jiems svarbiausia buvo Dievo tikėjimas ir prarastos Tėvynės meilė. Tai, ką laisvos ir sekuliarizuotos visuo­menės atstovui vis sunkiau suvokti.

Kartais mane pribloškia mintis, kad mūsų jaunoji inteligentija pataikauja lėkštam, kabaretiniam skoniui, pritaria fiziologiniam požiūriui į asmenybę, kad daromės nebe kūrėjai, o tik vartotojai, popkultūros garbintojai ir puoselėtojai, kad dažnai nei iš šio, nei iš to tyčiojamės iš Lietuvos, keliame jai nepagrįstas pre­tenzijas ir reikalavimus.

O kaip jums atrodo?

2012-ųjų sausis