literatūros žurnalas

Anatolijus Kairys. „Mes vieną dieną būsime kartu“: laiškai žmonai

2022 m. Nr. 7

Antras laiškas1

Viešvilė, 1944.VIII.2 d.

Mieloji Žmona,

Dar, rodos, taip neseniai atsiskyrėme, o žiūrėk, jau kiek dalykų yra vienam ir antram nutikę! Kada aš išgirsiu Tavus pergyvenimus? Savuosius tai aš tau dabar pasakoju – ar Tu juos girdi? Gal jauti, gal pasapnuoji retkarčiais… Aš žinau, kad ateis vėl laikas, kada mes vienas antram pasakosim gražiausius pergyvenimus kančių valandose, arba gražiose apylinkėse [aplinkybėse?] skausmingas, siaubingas bei karčias valandas. Jaučiu – ateis toks laikas… Aš žinau, Tau įdomu, kur aš dabar esu, kaip aš patekau į Viešvilę, kokie mano kelionės draugai, kokios kitos naujienos??? Sek mane su mano kelionės draugu nuo pat ankstyvo ryto iš Skirsnemunės 1944 m. liepos mėn. 31 d. – – –

Tu matai mane kraunant skurdžius mano kelionės daiktus ant dviračio, sunkiai juos pririšant. Paskiau matai mane atsisveikinant su visais klebonijos gyventojais bei jos savininku kun. V. Byla. Liūdna skirtis – pabūti, dar nevažiuoti visi prašo. Pagaliau su sunkiai apkrautu dviračiu mes leidžiamės pakalnėn – į panemunę. Ieškom valtelės – nieks mūsų nenori perkelti. Po geros valandos surandame senuką, kuriam aš atiduodu savo ruduosius vasarinius batus, ir jis perkelia mus į antrą Nemuno pusę. Tu matai mus ieškant kitoje pusėje valtelės. Mat mes, vis dėlto, dviračio varytis negalime, nes jis per daug apkrautas. Mums kilo mintis susirasti valtelę ir Nemunu plaukti žemyn iki Sudargo. Kada mūsų kėlėjas atsiskyrė nuo mūsų – mes likome vienui vieni. Tada aš paėmiau medinį savo čemodanuką, kuris, kaip žinai, buvo pilnas tam tikrų valgomų dalykų ir todėl gana sunkus, ant pečių ir sakau savo bendrakeleiviui: „Eik tu, Alfonsai [Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis – D. C.], su dviračiu arti pamiškėmis, papieviais… Žvilgterk retkarčiais į Nemuno pusę – gal aš tave šauksiu, gal tau mosiu, o aš eisiu panemuniu. Gal rasiu kur nors valtelę ar kokį luotą. Radęs, tave pašauksiu.“ Ir išsiskyrėme! Tu matai dabar mane einant panemuniu su medinuku ant nugaros. Nėra manyje kol kas nusiminimo, nors į nežinią einu, nėra manyje baimės ar nevilties, nors nežinau, ką neš man sekančioji valanda. Einu, brendu per sausą, tai šlapią smėlį… Pilni keliai aplinkui bėgančių, pilni vieškeliai horizontuose važiuojančių, padangėj nardo lėktuvai, tolumoj girdisi stiprių šūvių kanonados… Taip ėjau gal valandą, gal dvi… nežiūrėjau į laikrodį, nors toli gražu nesijaučiau laimingas. Pagaliau priėjau nepereinamą smėlį – klimpsti ir gana. Be to, ir krantas baigėsi, kuriuo dar būtų galima keliauti. Tada aš per krūmus pasuku ir vargais negalais išeinu į didelę, kilometrais matuojamą pievą. Mano medinukas taip nuspaudė nugarą, kad aš jau nebegalėjau jo nešti ir buvau visas šlapias, pradėjau dairytis ir ieškoti Alfonso. Jo niekur nesimatė. Tada aš ėmiau eiti pirmyn, manydamas, kad jis, mano bendrakeleivis, jau bus praėjęs. Taip aš keliauju vėl nekurį laiką ir atsiduriu Kaimelyje (miestelis kitoje Nemuno pusėje prieš Jurbarką). Čia klausinėju žmonių – ar nebus kas matęs žmogaus varantis labai apkrautą dviratį. Visur gaunu neigiamą atsakymą. Porą valandų išieškojęs apie Kaimelį, grįžtu atgal kitais tos pačios pievos takeliais, vis paklausinėdamas sutiktųjų ar šalia gyvenančių. Taip einu vėl 5–6 km atgal, bet vis be rezultatų. Grįžtu vėl į Kaimelį. Saulė aiškiai pasuko vakarop, našta nuspaudė pečius, kojų padai pasimušė ir papirščiai susiskaldė (buvau visai basas), be jokio šilto [rūbelio?], be numatomos nakvynės, be maisto gabaliuko… Visa tai niekis, jei bent būtų kokia viltis surasti paklydusį ar nuklydusį bendrakeleivį. Tačiau tokios vilties nebuvo. Visa panemunė buvo jau 3–4 kartus išieškota, išbandyta, jos gyventojai išklausinėti. Taip ir sėdžiu „visavi“ [pranc. vis-à-vis, akis į akį] prieš Jurbarką, ant Nemuno kranto. Nežinau, ką ir bedaryti, kur eiti, kur ieškoti??? Nei į Skirsnemunę grįžti, nei pirmyn traukti! Galvoje sukosi spiečiai minčių, be vienos vedamosios… Taip ir vakaras atėjo. Pakrantėje sustojo du dideli baidokai. Ten paprašiau, kad pasaugotų „medinuką“, o aš pats nuėjau per lauką į Kaimelį. Beeidamas per pievą susitinku vieną vyrą iš Seredžiaus. Išsikalbėjus ir jau man papasakojus, kas nutiko, jis sutinka mane paimti į laivelį kartu keliauti. (Mintyse atsisakau ieškoti daugiau Alfonso ir nutariu keliauti pirmyn be jo.) Kaimelyje susitinku aukštus valdininkus iš Raseinių. Jie kviečia mane keliauti drauge iki sienos, o ten kartu stoti į lietuvių kariuomenę, esančią pulk. Špokevičiaus žinioje. Aš sutinku ir mes sutariame rytoj 9 val. ryte ties Kiduliais susitikti. Grįžtu su žmogumi iš Seredžiaus prie Nemuno. Sutariame kartu nakvoti. Jis pažada man duoti apsikloti paltą. Jis nuėjo į savo laivelį, o aš nuėjau prie baidoko pasiimti savo medinuko. Paėmęs čemodaną ateinu į nurodytą vietą, žiūriu, kad mano prietelius iš Seredžiaus vos besimato horizonte vidury Nemuno su nediduke valtele… Ir vėl likau vienas, jau gerokai sutemus, be draugų, be nakvynės, be visko… Aplinkui driekėsi šaltas rūkas, ūžė nuo vėjo pakrančių karklai, miglos įvairiomis figūromis sukosi apie galvą… Pasiėmiau medinuką ir vėl ėjau į tą didelį baidoką prašyti nakvynės. Ilgai prašiau, apie 5–6 kartus. Nepriima ir gana. Bet aš neturiu kur eiti, jie turi priimti. Taip ir atsitiko. Priėmė pagaliau. Nuslinkau į baidoko galą, atsiguliau ant lentų, čemodanuką pasidėjau po galva ir ėmiau mąstyti… mąstyti apie viską – apie kelionę, apie namus, Tave, Algutį, Gabutę ir visus… visus… Mano svajonėms pritarė neramios Nemuno bangos, aršiai besidaužydamos į baidoko šonus, lyg būdamos tokios pat nelaimingos ir alkanos kaip aš šią tamsią, nykią ir beperspektyvinę valandą…

Taip tęsėsi kokias 2–3 valandas (ne ilgiau). Bemąstydamas užsnūdau ir spėjau pasapnuoti kažką baisaus baisaus… Išsibudinęs buvau visas perimtas drėgmės ir šalčio. Vienas vasarinis švarkas ir viršutiniai marškiniai silpnai gynė mane nuo šaltos nakties ir kylančių iš Nemuno garų. Visą krėtė šaltis – net dantys kalenosi. Alkis irgi padidėjo. Pažvelgiau į laikroduką – 3 val. 30 min. Nutariau nebegulti, nes galėjau peršalti. Apsiprausiau, apsitvarkiau, pririšau medinuką prie „kupros“ ir niekam nieko nesakęs tyliai apleidau baidoką, kuriame praleidau pirmą išvykos naktį ir turbūt pirmą taip varginančią ir sunkią.

Išėjau vėl į plačią vos akims beapimančią pievą draugo ieškoti. Nors buvau jau nusprendęs nebeieškoti, bet šaltis laive, nuostabus rytas ir gamtos akivaizdinis grožis, nejautimas nuovargio kūne, kažkoks vidinis jausmas stumte stūmė eiti vėl tais pačiais keliais ir keleliais, kuriais vakar buvo ateita. Rytas buvo nepaprastai gražus. Kylą iš Nemuno rūkai driekėsi ilgomis juostomis ir kažkur tolumoje nyko. Pieva ir krūmai atrodė sidabriniai, nes rasa, apiberta tekančios saulės spinduliais – mirguliavo įvairiausiomis spalvų vaivorykštėmis, kurios lūždamos ir besikeisdamos sudarė sidabrinės pievos paveikslą. Laukinės antys iš vieno slėnio į kitą persikeldamos sudrumsdavo ryto rimtį ir įnešdavo gamton klegesio, gyvumo.

Ėjau takeliu neskubėdamas, niūniuodamas kokią dainelę ir mąstydamas apie tą patį, ką vakar, užvakar, ir apie tą patį, ką mąstysiu daug dienų, kad vėl pasimatysime, kad grįšiu iš nelaimės dienų…

Tolumoje pasirodė žmogus. Pagreitinau žingsnius. Jau iš tolo matau, kad tai ne mano ieškomasis. Eina šlubuodamas, su lazda pasiramsčiuodamas, kosėdamas.

Labas rytas, tėvuk. Kurgi einate taip anksti? – paklausiau.

Į Jurbarką. O kur tamsta? – klausia senukas.

Aš ieškau draugo. Ar nematei tamsta vakar apie pietus ar vakare, o gal jau šiandien anksti mano metų žmogaus su sunkiai apkrautu dviračiu varantis, – pradedu klausinėti senuką ir viską jam smulkiai nupasakoju.

Mačiau, – atsako senukas, pradeda aiškinti, kada, kur ir kaip matė. Pasirodo, jis iš tikrųjų matė ir man nurodė eiti ta pačia linkme iki tam tikro vienkiemio ir ten paklausti. Padėkojęs senukui, atsisveikinau ir nuskubėjau. Širdis pradėjo gyviau plakti ir aš [per] valandžiukę nudrožiau apie 5 km ir atsidūriau nurodytoj vietoj. Vienkiemis buvo dar gana toli. Aplinkui tik miškas, neapmatomos pievos ir Nemunas supasi… Pro akis prabėgo maža stirnutė. Kažkoks džiaugsmas apėmė – lyg kokia giminė ji man būtų. Mažytė, lieknutė stirna. Bėgo lengvai, grakščiai, žolelę kokią nuskindama ar kokį lapelį nuo žemės paimdama… Lydėjau ją akimis tol, kol ji visai išnyko horizonte. Iš tikrųjų širdyje pasidarė lengviau. Pasidėjau medinuką ant žemės ir ėmiau dairytis. Pamiškėje, maždaug už vieno kilometro, pamatau žmogų rišantį arklius. Einu į jį. Radęs nepereinamą ilgą balą, sustoju. Žmogus, tai pamatęs, padaro tokį žestą, iš kurio aš supratau neiti pas jį. Atsisėdau ir laukiu. Po gero pusvalandžio ateina matytasis žmogus pas mane. Aš jo klausiu vėl to paties, ko klausiau senuko. Jis paklausia mano pavardės. Pasakau. Jis sako: – Ot tai tame vienkiemy (maždaug 1,5 km) vakar buvo žmogus su dviračiu ir ten daug daiktų paliko ir raštelį paliko… ir taip toliau. Padėkojęs jam nuėjau. Radau viską, kaip sakė žmogus pievoje. Pats Šešplaukis išvyko dviračiu į Sudargą, o gal dar ir toliau. Paprašiau šeimininkę pieno. Po 24 val. alkio – pavalgiau. Išgėriau 3 stiklines pieno ir apie 200 gramų duonos. Sumokėjau šeimininkei už tą 20 RM ir sudėjęs daiktus į maišą persisvėriau per petį ir nuėjau į vieškelį tikėdamas rasti važiuojančių, kurie mane (nebent daiktus) paims. Taip ir buvo. Užmečiau daiktus ant vežimo, o pats ėjau šalia. Kryptis – Sudargas. Nuovargio nejutau ir net nuotaika buvo pagerėjusi.

Staiga – žiūrau, Šešplaukis su dviračiu prieš mane važiuoja! Nudžiungame abu. Išsikalbame apie tai, kas atsitiko, ir vėl keliaujame kartu. (Pasirodo, varėsi su dviračiu labai iš lengvo ir per dieną nuėjo vos kelis km. Taip pat ieškojo manęs, bet neradęs paliko daiktus vienkiemy, o pats išvyko pasiinformuoti Sudargan. Jei manęs būtų nesuradęs, būtų nuvežęs daiktus į Skirsnemunę ir keliavęs vienas kur nors.)

Kaimelį pasiekiame apie 9 val. Sutartoj vietoj raseiniškių nesurandu, nors ieškau gana ilgai. Kadangi vežęs daiktus vienas ponas suka kita kryptimi, tai mes daiktus sudedame vėl ant dviračio. Su taip apkrautu dviračiu keliauti neįmanoma. Žmonės, kurie važiuoja (o jų labai daug), vis dėlto nelabai priima, nes savo daiktų ir žmonių turi apsčiai. Nutariame vėl eiti prie Nemuno ir ieškoti valties ar bendrakeleivių su valtimi ir keliauti Nemunu Tilžės link.

Taip ir padarome. Žiūrime į Nemuną. Pakrašty 3 vyrai stumia valtį (ir didelę valtį) prieš bangas ir vos beįgali. Paprašo mūsų padėti. Mes sukrauname savo daiktus ir dviratį į valtį ir prisidedame prie bendro darbo. Pervarome valtį į antrą Nemuno pusę ir įsikalbam. Pasirodo, tie trys vyrai – tai valdininkai iš Kauno. Du Dautos ir Šileika. Jų viso 9 žmonės vyksta ta pačia linkme, kaip ir mes norime vykti. Mes prašome priimti ir mus draugėn. Priima. Greit ateina iš kaimo visi jų šeimos nariai, kurių tarpe ir p. Mociškis (Kauno siuvėjas) – linksmų vidurių vyrukas, galima būtų jį pavadinti. Išplaukiame iš Jurbarko Nemunu žemyn rugpjūčio 1 d. 15 val. (antradienis). Plaukti nelengva. Valtis didelė, srovė visaip kraipo, o suvaldyti be burių labai sunku. Tačiau, būdami septyniese, pasikeisdami darbuojamės. Tą pačią dieną buvome už Sudargo, prie sienos (Lietuvos pusėje) sustojome nakvynės. Šioje pirmoje mano vandens kelionėje neatsitiko nieko ypatingo. Porą kartų tikrino dokumentus, porą kartų buvome užvažiavę ant sekliaus (iškyšulių) ir viskas. Tiesa, sustoję vienoje vietoje, pasidirbome bures. Kadangi vėjas buvo gana smarkus, tai irkluoti visai nereikėjo. Važiuoti tokiu būdu yra vienas malonumas. Nakvynei sustojome apie 10 valčių, nes toliau plaukti pakrančių sargyba niekam neleido ir visi plaukusieji turėjo čia sustoti.

Užvakarieniavęs duonos su sviestu, kritau po krūmu. Kažkas slėgė krūtinę. Nei kelionė vandeniu, nei gražūs pakrantės vaizdai, nei p. Mociškio juokai, kuris nuolat visus juokina ir linksmina – manęs neatgaivino ir nesustiprino. Vis galvoju apie namus, apie šeimą, apie visus likusius… apie viską, viską, viską… Ir tas viskas toks miglotas, neaiškus, tamsus, net baugus… Kad nors Tu būtum su manimi, kad nors Tu savo lengvu moterišku mąstymu bei samprotavimais atmieštum tamsius mano minčių debesis, gal iš jų tada pasimatytų saulutė, skaidri, gyva, elastinga ateities saulutė. O kur tu esi, ta gražioji Viltie, ta Globėja, ta Netikėtinoji, kuria gyveno, vylėsi ir guodėsi kiekviena šeima, kiekviena lietuviška širdis, kiekviena Lietuvos apraiškos dalelė ir visa tauta… Kur tu esi, o Lietuvos Stebukle, o Lietuvos Viltie?.. Kur tu esi?.. Taip pynėsi vaizdai, girdėjosi šauksmai, matėsi artimi ir mylimi veidai… Tai juodos spalvos dengė ir taip jau neaiškius siluetus, tai nuskardėdavo jaukus kūdikio garsas ir gyvas džiaugsmas pripildydavo sielą… Vis labiau ir labiau glaudėsi blakstienos, kaip du mylimi asmens, vis labiau ir labiau blėso mintys, vis labiau ir labiau kurto ausys, kol ta klaiki tamsa, lyg ragana bjauri, užnuodijo ir atėmė mano svajones apie artimiausius ir mylimiausius žmones.

Žmonių triukšmas pažadino mane. Visuose laivuose didžiausias sujudimas. Pasirodo, kad kariuomenė nori konfiskuoti laivus. Esą reikia vykti į Smalininkų pusę, iškrauti daiktus ir grąžinti laivus vėl į čia. Žmonės sujudo. Dvi grupės po 3 žmones leidosi į Smalininkus pas įvairius pareigūnus. Greit atvyko motorlaiviu Smalininkų Muitinės Viršininkas p. Ozelis (atseit Oželis) ir, pasikalbėjęs su kariuomenės atstovais, visus žmones ir laivus išlaisvino. Apie 12 val. visi laivai pasijudino Nemunu į Smalininkus.

Sieną perplaukiau 12.30 val. Tai buvo 1944 rugpjūčio mėn. 2 d. 12 val. 30 min. Ilgai svyravau. Nežinau, ar gerai padariau, ar ne. Gal dar reikėjo vykti Žemaitijon, gal dar būti prie sienos? Ką gali dabar žinoti, kaip reikėjo man pasielgti. Plaukiame Nemunu ir grožėjamės jo puikiomis pakrantėmis. Į gerus pietus priplaukėme miestelį Viešvilė. Čia nutariame nakvoti, nes ties Viešvile pastatytas tiltas, kuriuo kelia kariuomenę į vieną pusę, o gyventojus iš Klaipėdos krašto (evakuoja) į kitą pusę. Tiltas laivams praplaukti atidaromas tik kelis kartus per dieną. Mums buvo pranešta, kad tiltą atidarys rytoj. Todėl mes ir apsinakvojome.

Čia buvo daugiau laiko ir iš čia nutariau parašyti Tau šį laišką. Dabar Tu viską žinai, lyg būtum kartu keliavusi. Pažadu Tau ir toliau rašyti visą savo kelionę. Aš tikiu, kad Tu gausi mano laiškus, tikiu, kad juos sapnuoji ar pasiilgimo vizijose juos skaitai… Tikiu, mano brangioji Muti, kad šio ir kitų laiškų žodžiai Tau yra ir bus žinomi, lygiai kaip ir mano pastangos išlaikyti save gyvą ir sveiką bendrai mūsų šeimos ir tautos laimei bei gerovei. Lik sveika, mano Muti, ir lauk manęs sugrįžtant. Lauk kantriai, kaip kiekvienas žmogus kad laukia pasibaigiant karo. Širdingiausiai bučiuoju Tave ir Algutį su Gabute ir visus Namiškius.

Tavo Anatolijus

Viešvilė, 1944.VIII.2 d.


Aštuonioliktas laiškas

Mano Myliuk!

Kempten, 1944.IX.14 d.

Sveika gyva, brangioji! Gal per dažnai Tau rašau? Varginu Tavo galvelę ir prisimindamas, kad esu, bet negalėdamas būti su Tavimi, žeidžiu, kankinu Tavo širdelę?! Taip, sutinku su tuo. Šį kartą negraudinsiu Tau širdies nei žodžiais, nei įvykiais. Dievo Valia! Pasiduokime likimui, tai gal nors neramu, nors save sveikesnius išlaikysime ateičiai.

Dabar gyvenu ir nieko neveikiu. Veikiu, tiesa, veikiu. Mokausi vokiškai ir šį tą projektuoju ateičiai. Na, bet vis dėlto, turiu laiko ir pasvajoti, pamąstyti. Kartais pradedu svarstyti apie visą savo kelionę, apie visus joje įspūdžius – su smulkmenomis, su detalėmis ir t. t. Žinai, visko keliaudamas sutinki. Pavyzdžiui, Thübingene sutikome 2 jaunus vyruku – abu baigę tik šįmet gimnazijas ir štai dabar važinėja po visą Vokietiją, neva darbo ieškodami. Jie taip linksmai ir nerūpestingai nusiteikę, kad tarytumei atstovauja nemažą mūsų inteligentijos dalį, kuri irgi pasižymi laisvu ir nerūpestingu ir plius dar išlaidžiu gyvenimu. Tiesa, tie vyrukai ne per daugiausia turi pinigų, tai šis faktorius juos šiek tiek prilaiko. Jie kalbasi įdomiausiomis ir linksmiausiomis temomis, lanko kinus, žiūrinėja miestelius ir t. t. Taip jie darysią iki turėsią pinigų. O pinigų jiems, jų skaičiavimu, dar porai savaičių galį užtekti. Tada, kai pritrūks pinigų, jie nežiną, ką darysią, bet jie apie tai visai dabar negalvoją. Jie visai nėra susirūpinę savo paliktaisiais lietuviais ir savo Tėvyne. Į juos žiūrint, gaunasi įspūdis, kad jie ekskursuoja ramiausiu ir geriausiu laiku, kad niekur nieko blogo nei pikta nedaroma. Tai nuostabus, retai sutinkamas nerūpestingumas. Galima sakyti, tai atskira nerūpestingumo rūšis. Aprašyti tai yra labai sunku.

Ten pat, Thübingene, kada rūpinomės maisto kortelėmis, mes iš maldavimo įstaigos buvome pasiųsti į kriminalinę policiją, atnešti raštelio, kad mes nakvojom nurodytoj vietoj ir policijai jau esame žinomi. Suradome tą kriminalinę policiją. Į policiją ir taip yra nemalonu eiti, o dar į kriminalinę! Na, bet einame ir gana. Ir įsivaizduok Tu, Muti, kas ant durų kriminalinės policijos buvo parašyta?! Ogi štai kas!

Teufel

Kriminalsekretär

Tokia vizitinė kortelė! Lietuviškai išeitų taip:

Velnias

Kriminalinis sekretorius

Mums ir blusos apmirė iš baimės! Stovėjome minutę lyg sustingę, dvejodami: eiti ar ne.

Tai nepaprastas pavardės ir pareigų atitikimo sutapimas! Pagaliau įėjome ir reikalus visai gerai su juo sutvarkėme.

Prisimenu dabar ir nekurių vietos lietuvių gyvenimą. Visokių, miela Muti, yra žmonių, visokiausių. Į Vieną suvažiavo, suplaukė daug lietuvių, tūkstančiai. Aš asmeniškai manau, kad Vienoj lietuvių galėjo būti ir dabar dar, be abejo, yra, apie 10 000 asmenų. Žinoma, daug į Vieną pateko pripuolamai – nežinodami nei kur vykti, nei nuvykus ką veikti. Taigi, važiavo Vienon. Čia mat buvo įsikūrusi lietuvių s-ga, komitetas ir jis, be abejo, šiek tiek padėjo. Tačiau daugiausia į Vieną suvažiavo Lietuvos piniguočiai, turtuoliai ir įvairaus plauko spekuliantai. Vienoj buvo tokių lietuvių, kurie į dieną išleisdavo po kelis šimtus markių! Jie švaistėsi pinigais lyg karvė su uodega. Jie, taip besišvaistydami, pakenkė ne tik geram lietuvio vardui bei prestižui, bet, svarbiausia, pakenkė savo broliui lietuviui. Tokie turtuoliai, nesiskaitydami su pinigais, davinėjo didžiausius kyšius viešbučiuose portier’ams, švaistė arbatpinigius markėmis, brangiausiai mokėjo vežikams ir nešikams ir t. t… ir t. t. O eilinis lietuvis, atsivežęs keletą šimtų, daugiausia, keliolika šimtų, negalėjo to daryti ir būdavo visur atstumtas ir kelių markių kyšio tokie portier nebepriimdavo. Toks kyšininkavimas ir beatodairinis pinigų švaistymas, žinoma, atsiliepė Vienos visuomenėj. Vieniečiai pamatė, kad lietuviai, išbėgę iš savo krašto, vargų ir nelaimių prispaustos tautos sūnūs, ne tik kad nekenčia drauge su tauta, bet yra lengvabūdžiai, lengvapėdiški, netaupūs, negalvoję, nesiinteresuoja visų kitų tautiečių reikalais, linksmai gyvena ir lėbauja ir t. t. Aš pats buvau poros pažįstamų kviečiamas į kažkur, kažkokį, 8-tame ar 10-tame aukšte esantį restoraną, kuris esąs viso Vienos vidinio gyvenimo pažiba ir pavaizdavimas.

Matydamas lietuvius tokiu laiku taip gyvenant ir elgiantis, imi klausti savęs: – Kas tai per žmonės? Iš kur jie turi tiek pinigų? Kur jie išsiauklėjo ir kas juos auklėjo? Kodėl jie visai nesidomi varge likusių tautiečių? Kas jie buvo Lietuvoje ir kokias pareigas ėjo?? Ir t. t. Tie klausimai kyla savaime ir jų labai daug. Be abejo, tai ne mokslo žmonės ir ne eiliniai valdininkai! Tai daugiausia aukšti valdininkai ar pareigūnai ir įvairaus plauko fabrikantai, prekybininkai, komersantai. Kyla klausimas vėl – ar jų nesaisto lietuviškoji etika? Taip! Juk jie gyveno Lietuvoje, prekiavo Lietuvoje, pinigus „lupė“ iš lietuvių, turtus krovė lietuvių prakaitu ir t. t. O dabar, vadinasi, tuo dar gadina lietuvio vardą ir kitam lietuviui užkerta kelią!

Taip begalvojant ir besvarstant, brangioji Muti, man pradeda ryškėti ir Lietuvos blaivinimo idėja, kuri buvo varoma mūsų krašte. Blaivinimas gražus tikslas, bet kai jis ant netinkamo pagrindo pastatytas, tai jis neša ne naudą, bet žalą tautai. Juk vokiečiai Blaivinimo s-gai leido laisvai veikti ir skyriai tos s-gos steigėsi kur tik norėjo, o rezultate – kaimas skendo samagone, kaimas kentėjo didžiausias žaizdas ir merdėjo savos gamyboje. Tai kas čia buvo?! Kas čia kaltas? Aš kaip tik įžiūriu daug nusikaltimo ir tokiuose lietuviuose, kur Vienoj taip gyvena, kai aš štai aukščiau išdėsčiau. Suprasti tai labai nesunku! Degtinės, valstybinės, viešai nebuvo galima pirkti. Ji buvo normuota ir draudžiama. Slaptai gi – kiek nori. Po 15 ar 20 RM ¼ litro – nors vežimais vežk! Žinoma, juk pinigai už tai suplaukdavo ne sargui atitinkamos įstaigos! To negana! Ūkininkas ar eilinis žmogus juk daug visur įvairiausių reikalų turi. „Netepsi, nevažiuosi“ – žinome gerai. Taigi ne sargui duodavo arba ne sargą tepdavo ūkininkas ar eilinis žmogus, kad ką gavus, ką nupirkus, ką atlikus… Taip pat mums suprantama, kad ne duonos kepalu tepdavo ir ne maistu kokiu nors. Maisto Lietuvoje pakankamai turėjo visi, ačiū Dievui! Tai kuo gi tepdavo? – paklausite. Tai pirkdavo valstybinės, pirkdavo vyno ar konjako, pagaliau, pirkdavo ir naminės (ji buvo žymiai pigesnė) ir tepdavo. O štai čia ir krovė pinigus tie visi, kurie štai dabar Vienoj leidžia šimtus per dieną, kurie dabar lieja brangiausius gėrimus, sėdi geriausiuose restoranuose, valgo geriausius kepsnius be kortelių – o tauta nuskriausta, apiplėšta, nugirdyta ir išjuokta, girtuokliais išvadinta ir, galiausiai, palikta bolševikams naikinti, vežti ir pribaigti. Šis nusikaltimas krenta tik ant viršūnių, tik ant turtingųjų (kur pinigai, ten ir galia!), tik ant valdžiusių eilės žmonių.

Aš, mano Muti, esu pasipiktinęs tokiais daugelio lietuvių elgesiais Vienoje. Tegu sau linksminasi, bet daug lietuvių mato ir stebi ir Lietuvos bei lietuvių vardas turės būti atitaisytas.

Tuo ir baigsiu. Nieko daugiau įdomaus šį kartą negaliu duoti. Likit sveiki ir laukit manęs. Aš tikiu, kad greit grįšiu, greit pasimatysime, greit kartu būsime, kartu džiaugsimės ir dalysimės įspūdžiais. Širdingiausius linkėjimus visiems visiems.

Bučiuoju Tave, Algutį, Gabutę mažytę ir mamas ir visus kitus namiškius. Dievas su mumis.

Sudiev. Tavo Anatolijus

Kempten, 1944.IX.14 d.


Dvidešimt pirmas laiškas

Brangioji Myliuk!

Gröthenmühle, 1944.IX.22 d.

Labas, brangioji Myliuk! Sveika gyva, mano pasiilgtoji žmona, sveika. Sveiki, Alguti ir Gabute! Sveiki visi kiti. Rašau Jums šį laiškutį iš Gröthenmühle’s. Rašau prispaustas sunkaus darbo ir liūdnų minčių. Kaip brangi yra žmogui laisvė, kaip brangi žmogui savistovybė, kaip brangūs savi ir artimi žmonės – aš tik dabar, mano mieloji geroji Myliuk, supratau. Sunku, labai sunku man yra dirbti. Visa laimė, kad žmonės geri, labai geri. Rūpinasi manimi, kaip savo prietelium: gerai valgau, gerais rūbais dėviu, švariai ir minkštai miegu ir apskritai, esu gerai užlaikomas. Bet kas iš to! Darbas yra toks sunkus, kad praneša mano jėgas ir dvasią. Prieš pasakodamas Tau savo dabartinę būklę, noriu papasakoti atvykimo smulkmenas.

Kaip žinai iš praėjusio laiško, aš iš Lindau išvažiavau į Gröthenmühle IX.14. 14 val. Traukinys vežė iš lėto ir leido man stebėti gražią Bavarijos gamtą, gražius kalnus ir slėnius, puikią, tikrai puikią, žavinčią aplinką. Rothenbach’e turėjau persėsti į kitą traukinį. Po gero pusvalandžio kelionės atvykau į Scheidegg. Iš čia, pasiklausęs žmonių kelio, ėjau pėsčiomis ieškoti Gröthenmühle’s. Paėjęs 25 minutes su visu bagažu, priėjau nedidelę 5–6 namų vietovę-kaimelį. Tai ir buvo Gröthenmühle. Susiradau „Käserei“ („Sūrinė“). Mane sutiko pats sūrinės savininkas p. Schaidnagel. Tai apie 55 metų amžiaus vyras, bet malonaus veido. Išsiaiškinom viską, nors su kalba čia labai sunku – taip tarmiškai ir savotiškai kalba, kad negali suprasti ir gana. Tuoj davė man nediduką, bet švarų ir jaukų kambariuką. Po poros valandų gavau valgyti ir ėjau miegoti. Prieš gulsiant atnešė man budilniką ir užstatė ant 5.20 val. keltis. Taigi nuo 1944.IX.20 d. 5.20 val. pradėjau darbą. Darbo eiga maždaug tokia:

Atsikėlus 5.20 val. tuoj nešioji pieną į katilus pilstyti ir indus tvarkyti; sviestą gaminti ir t. t. Paskui iki 7.30 val. – priimti pieną iš ūkininkų; sukti 1 val. centrifugą be pakaitalo ir t. t. 8.40 val. pusryčiai. Po pusryčių gaminamas sūris. Jo gaminimas trunka maždaug dvi su puse (2.30 val.) valandos. Taigi, maždaug iki 11 val. Po to eina įrankių plovimas ir įmonės švarinimas. Įrankių tiek daug, ir tiek įvairių, kad taip valome 1,5 val. (pusantros)! Tuo būdu, 12.30 val. baigiamas darbas ir einame pietų. Pietus valgome maždaug iki 13.30 val. Po pietų dar valandą gaunu poilsio. Apie 3 ar pusė trijų (visaip, žiūrint, kiek darbo!) einu į sklepą sūdyti sūrių. Sūrių sūdymas tęsiasi į 5 val. Po to plaunu sūdymo įrankius ir grindis. Darbą baigiu 5.30 val. Tada apsiprausiu, susitvarkau, persirengiu naujais ir švariais rūbais ir einu vakarieniauti. Po vakarienės, užsidedu nauju baltu žiurstu ir, maždaug, apie 6.30 val. prasideda vakarinis pieno priėmimas. Jis trunka iki 7.30 val. Po to seka vėl pieno priėmimo įrankių valymas. Darbas galutinai baigiamas ne anksčiau ir ne vėliau 8 val. (20 val.). Nuo 20 val. esu laisvas iki ryto 5.20 val. Kol apsivalai, apsitvarkai; paskaitai laikraščių, jau ir 10 val. ateina. Dažnai ir laikraščių nebenori. Esi taip nuvargęs ir prisivargęs, kad tik krenti lovon ir pyksti ant savo likimo.

Šiandien, pav., taip yra sunku ant širdies, taip graudu, taip liūdna, kad tikrai visa krūtinė virpa ir, rodosi, versmė ašarų, ežeras karčių ašarų, ims ir įsiverš iš akių. Jos tiek yra pilnos, jos tiek yra pritvinkusios skausmo, kad iš tikrųjų negali neverkti. Tačiau verkti aš negaliu. Išsiveržia keli lašai, suvilgo blakstienas, nueina skausmas visais sąnariais, tik liūdesys apgaubia, tik nejauku pasidaro… Rodos, eičiau pėsčias su didžiausia našta į savo kraštą, rodos, keliais ropočiau į savo tėvynę, į savo namus, į savo šeimos ratelį… Taip norėtųsi, taip norėtųsi… Tai baisiausias likimas, kuris ištinka žmogų, tai didžiausia bausmė, kuria jis būna nubaustas. Trūksta žodžių aprašyti, trūksta minčių išreikšti, trūksta visko… Tik jausti tai gali, tik pergyventi tai gali…

Šį kartą Tau, mieloji, papasakojau tik bendrais bruožais, kitą kartą papasakosiu daug smulkiau ir kur bei kuo čia tas sunkumas reiškiasi.

Daugiau rašyti nebegaliu, nes pertrauka pasibaigė. Turiu eiti dirbti. Lik sveika. Likit sveiki. Mano širdis, mano jausmai, mano krūtinė būna tik taip dažnai ardoma, draskoma, plėšoma skausmo, kurio Tau aprašyti negaliu. Gal papasakosiu kada.

Iki pasimatymo!

Bučiuoju visus tūkstantį kartų

Jūsų Anatolijus

Gröthenmühle, 1944.IX.22


Aštuoniasdešimt devintas laiškas

Bremen, 1947.III.9

Brangi Muti!

Skaudus yra žmogaus likimas, nes jo rytdiena yra nežinoma ir net nenujaučiama. Štai, po tiek nesimatymo dienų, mes išsiskiriame dar ilgesniam laikui. Šis laiškas yra paskutinis iš Europos žemyno. Kas gi tikėjo, kad taip gali atsitikti! Sugriuvo visi mūsų planai, viltys ir troškimai, o paliko tik nuoga realybė, pilnoje savo didybėje. Štai dėl to mums yra dar skaudžiau, kad ateities viltys vis tolydžio blėsta ir saulė darosi neaiškesnė. Tiek to, nieks neišgelbės mūsų ir dejonės bei neviltys nepalengvins šios buities. Tikėkimės, kad, nežiūrint visko, mes vieną dieną būsime kartu.

Aš nuo antradienio (4.3.47) gyvenu Bremene. Iš Fellbacho keliavau iki Bremeno 48 val. Kelionė nebuvo bloga. Davė pakankamai maisto, tik vidurnaktį buvo šaltoka. Kartu su kitais lietuviais kalbėjomės ar lošėme „pulką“. Štai taip ir prabėgo 2 dienos. Atvykus čia sunkvežimiais paėmė daiktus, o mes atėjome į didelius rūmus, gražiai įrengtus, kur buvo atimtas ir patikrintas bagažas, atimtas visas maisto likutis, padarytas sveikatos patikrinimas bei sausa dezinfekcija. Po to buvo išduoti įvairūs dokumentai: valgio kortelė, išėjimo pasas, kambario paskyrimo ir t. t. ir išduota patalinė. Aš apsigyvenau II a. 59 kam. 286 lova prie lango. Kambary šalta (centr. šildymas) ir švaru (aptarnauja vokiečiai). Tuoj ėjome apsiprausti ir valgyti. Valgyti duoda čia neblogai. Iš pradžių net suvalgyti nepajėgi, bet vėliau neužtenka, nors alkio nejaučiame. Visi esame patenkinti. Čia mes atvykome 11 liet. iš Stuttgarto: kun. Stašys, p. Rukštelė Petras, p. p. Adomaičiai, p. p. Kubiliai, Audėnaitė Zosia, 3 Petrauskaitės: Jadvyga, Regina ir Gražina, ir aš. Iš Müncheno atvyko dar 9 asmenys, bet aš jų nepažįstu. Žinau, kad yra p. Žemaitis ir Zablockis, bet prieš tai aš jų nepažinau. Ar yra atvykusių iš Berlyno, Frankfurto ir kitų perein. lagerių, nežinau. Nėra progos susitikti bei susipažinti, nes gyvename per 2 stovyklas.

Visas šias dienas [neįskaitomas žodis] visokiais formalumais užsiiminėdamas: tai bagažu, tai nuolatiniais sveikatos tikrinimais, tai cenzūra, tai kuo nors kitu. Be to, organizacija, kuri mane veža, buvo 2 kartus mus sušaukusi ir davė įvairių informacijų. Vakar gavau „šipkartę“ ir sutartį. Kelionė į J.A.V. kainuoja 142 dol. Šiuos pinigus aš turėsiu kaip galima greičiau grąžinti atgal organizacijai. Iš New-York tos pačios or-jos lėšomis aš būsiu pristatytas Chicagon, kur jau man padės dėdė Jonas.

Rytoj 8 val. bus paskutinė kontrolė ir išeisime į traukinį, kuriuo važiuosime apie 2 val. į uostą – Bremerhaven. Jis randasi už kokių 60–70 km. Apie 4–5 val. vyks pasikrovimas į laivą, o popiet, apie 6–7 val. išplauksime į J.A.V. Mūsų laivas vadinasi „Ernie Pyle“, 10 tūkst. tonų.

Dauguma bijosi jūros ligos. Sakoma, kad dabar kyla didelės audros ir dėl to laivas eina keliomis dienomis ilgiau. Mums laive išduos po 3,50 dol. smulkmenoms. Mes atvyksime į New York apie šio mėn. 20–22 d. Kokie bus įspūdžiai laive, parašysiu vėliau.

Tuo ir baigiu šį laiškutį, nes dar yra [neįskaitomas žodis] tvarkymo.

Bučiuoju visus daug daug kartų ir sakau sudie. Paskutinį iš Europos. Tikiu, kad Amerikoje irgi išlaikysiu savo gyvenimo stilių.

Iki pasimatymo. Tavo Anatolijus

Parengė Dalia Cidzikaitė


1 Anatolijaus Kairio dienoraščio-laiškų kalba netaisyta, išskyrus vieną kitą korektūros ar skyrybos klaidą (pareng. past.).

Dalia Cidzikaitė. Anatolijus Kairys – Latofagų šalyje užsimiršimo ieškojęs rašytojas

2022 m. Nr. 7 / 1947 metais Čikagoje apsigyvenęs rašytojas Anatolijus Kairys (1914–2008) literatūros tyrėjams žinomas dėl ypatingo darbštumo ir produktyvumo, jis parašė per šimtą įvairaus žanro kūrinių, išleido apie penkiasdešimt knygų.