literatūros žurnalas

Dalia Cidzikaitė. Anatolijus Kairys – Latofagų šalyje užsimiršimo ieškojęs rašytojas

2022 m. Nr. 7

1947 metais Čikagoje apsigyvenęs rašytojas Anatolijus Kairys (1914–2008) literatūros tyrėjams žinomas dėl ypatingo darbštumo ir produktyvumo, jis parašė per šimtą įvairaus žanro kūrinių, išleido apie penkiasdešimt knygų. Net šešiolika jo kūrinių įvertinti JAV lietuvių konkursų ir lietuviškų organizacijų premijomis. A. Kairys aktyviai reiškėsi ir spaudoje bei leidyboje: bendradarbiavo su daugeliu to meto Amerikos lietuvių laikraščių, buvo kelių periodinių leidinių ir ne vieno reikšmingo kūrinio, kaip antai Antano Maceinos „Didysis inkvizitorius“, Aloyzo Barono „Debesys plaukia pažemiu“ ir kt., redaktorius. Tačiau retas žino, jog rašytoją visą gyvenimą išeivijoje slėgė asmeninė šeimos tragedija, apie kurią jis viešai nekalbėjo. Šią tragediją tada dar būsimas rašytojas įamžino 1944–1947 metais rašytuose dienoraščiuose, kuriuos maloniai davė perskaityti rašytojo duktė Gabija Kairytė-Tijūnėlienė.

1944 metais sovietų armijai artėjant prie Lietuvos, pirmąją SSRS okupaciją išgyvenę lietuviai jau žinojo, kad antroji okupacija bus ne mažiau žiauri, atnešanti prievartą, įkalinimą ir (ar) kelionę į Sibirą. Taip galvojo ir A. Kairys su žmona Emilija (1920–2011). Kairiai susituokė 1940 metų spalio 9 dieną Vilniuje. Jauna šeima jau augino du vaikus – vyresnėlį trejų metų Algimantą ir vos pusės metukų Gabiją. 1944 metų vasarą Kairių šeima iš Lietuvos traukėsi ne visa – trūko dukters, kuri buvo palikta pas senelius. Atrodo, kad tai ir tapo pagrindine šeimos išsiskyrimo Skirsnemunėje, kur jauna šeima kurį laiką glaudėsi, priežastimi. Pasak G. Kairytės-Tijūnėlienės, būtent dėl jos mama apsisuko ir grįžo namo.

Tada manyta, kad išsiskiriama dviem, trims mėnesiams, daugiausia – pusmečiui. Tačiau istorija Kairiams buvo negailestinga: šeimos išsiskyrimas truko keturiasdešimt septynerius metus. Rašytojas pirmą kartą į Lietuvą sugrįžo ir su žmona Emilija susitiko 1990 metais. Jausmų ir išgyvenimų prasme atskirtis nuo artimųjų A. Kairiui tapo sunkiai pakeliamu išbandymu, skaudžia vienatve, atmiešta kaltės jausmo, liūdesio, bejėgiškumo ir netekties. „Esu lyg mažas trupinėlis, kuris negali prilipti prie viso kepalo“, – taip savo savijautą dienoraštyje įvardijo A. Kairys.

Pirmosiomis pasitraukimo iš Lietuvos dienomis pradėtame rašyti dienoraštyje, kurio įrašai yra neišsiųsti laiškai-pokalbiai su Lietuvoje pasilikusia žmona Emilija, vadinama Emute, Myliuku, Muti, užfiksuotos ne tik pabėgėlio vargingos kasdienybės detalės: maisto trūkumas, neturėjimas kur apsistoti, bombardavimų baimė ir baisumas, bet ir nuojautos bei naktimis aplankantys sapnai apie Lietuvoje paliktus namiškius. „Visa tai užrašau todėl, – viename laiške rašo A. Kairys, – kad, jei grįšiu sveikas į Lietuvą pas Tave, tai bus įdomu ir prasminga patikrinti, kiek yra ar buvo mano nujautimuose, sapnuose, įsivaizdavimuose, prote ir t. t. tiesos ir tikrumo. Kitaip tariant, įdomu bus žinoti, kiek nemeluoja širdis.“

Iš pradžių karštai rusenusi viltis sugrįžti pas savuosius ilgainiui ėmė blėsti. Tiesa, pirmąją 1945 metų dieną, matyt, dėl jos simboliškos prasmės, Neselvango (Nesselwang) miestelyje apsistojęs A. Kairys dar gyveno optimistinėmis nuotaikomis: „Žinau, kad mudu abu mąstom apie tą patį, ir tikimės to paties. Žinau, kad šiais 1945 metais mes pasimatysime, bet nežinau, ar tuoj, ar jų pabaigoj. Greičiausiai pabaigoj. Šie metai bus didžiausių įvykių ir istorinių permainų metai. <…> Šie metai – lemtingi metai! Taigi, gal ir mūsų tautos atžvilgiu jie bus laimingesni ir priartins mane prie Budrionių.“ Bet jau tų pačių metų gale optimizmą keitė pesimizmas ir desperacija. A. Kairys rašo bijantis tapti šaltas ir abejingas gyvenimui, jo laukiančiai ateičiai.

Pirmąją eilėraščių knygelę „Blaškomi lapai“ (1946) A. Kairys parašė ir išleido jau gyvendamas pabėgėlio-tremtinio gyvenimą Vokietijoje. Kūryba leido jam bent trumpam atitolti nuo minčių apie namie paliktus artimuosius, nuo sunkiai slegiančios nežinios apie gimtinėje likusios šeimos likimą, nuo kone kasdien jį persekiojusios minties viską mesti ir iškeliauti, kad ir pėsčiomis, atgal į Lietuvą, atgal pas savuosius. Tai liudija ne vienas dienoraščio įrašas: „<…> svarbiausias, mano nuomone, darbas, kurį aš šiuo metu dirbu, tai bus sonetai, pagal Švč. P. Marijos litaniją, jos garbei. Šiuos sonetus rašau labai kruopščiai, su atsidėjimu, su tam tikra sielos nuotaika, kaip maldas, kaip prašymus, kad mano troškimai būtų išklausyti“ (Antrasis dienoraščių sąsiuvinis, p. 129). Terapinį vaidmenį atliko ir pats dienoraštis, jo rašymas: „Niekas manęs taip neramina ir nepaguodžia, nieks manęs taip nestiprina ir negrūdina, nieks manęs taip neuždega ir vilties tiek nepriduoda, kiek šie laiškai, kiek šie surašyti žodžiai, mintys…“

A. Kairio, kuris Lietuvoje dirbo mokytoju, būta didelio idealisto. Kitus jis matavo ir vertino pagal aukštus moralinius reikalavimus. Tai irgi išryškėja dienoraščio puslapiuose. Jo požiūriu, tėvynei Lietuvai kenčiant ir lietuvių auka turėjo būti didesnė. Jį žeidė kai kurių lietuvių pabėgėlių gyvenimo būdas, rūpinimasis ne sielos, o materialiuoju gyvenimu. Dienoraštyje A. Kairys žodį „Tėvynė“ beveik visur rašo tik didžiąja raide.

Paskutinis A. Kairio laiškas, parašytas Lietuvoje paliktai šeimai jau iš Čikagos 1947 metais, baigiamas žodžiais „Iki pasimatymo Tėvynėje ar kur kitur“.

Vilniuje gyvenanti G. Kairytė-Tijūnėlienė sako vis dažniau pagalvojanti į du A4 formato sąsiuvinius sugulusius tėvelio dienoraščius išleisti atskira knyga. Iki šiol sulaikydavo abejonė, ar jie bus kam nors įdomūs, ar juose užrašytos tėvo mintys, išlieti jausmai nėra pernelyg asmeniški. Galbūt kelių dienoraščio ištraukų paskelbimas „Metuose“ padės rašytojo dukrai apsispręsti ir po kiek laiko jo kūryba besidomintys skaitytojai ir literatūros kritikai galės į rankas paimti dar vieną A. Kairio kūrinį – dienoraščių knygą.

Anatolijus Kairys. „Mes vieną dieną būsime kartu“: laiškai žmonai

2022 m. Nr. 7 / Parengė Dalia Cidzikaitė / Dar, rodos, taip neseniai atsiskyrėme, o žiūrėk, jau kiek dalykų yra vienam ir antram nutikę! Kada aš išgirsiu Tavus pergyvenimus? Savuosius tai aš tau dabar pasakoju – ar Tu juos girdi?