Žydronė Kolevinskienė. Ieškant karvės kuolo Pilies gatvėje
2012 m. Nr. 12
Loreta Jakonytė. Karvės kuolas Pilies gatvėje: Renatos Šerelytės kūrybos studija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – 188 p.
Loretos Jakonytės studija „Karvės kuolas Pilies gatvėje“, skirta Renatos Šerelytės kūrybai, pradėjo naują Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamą seriją In brevi – mažųjų mokslo monografijų apie šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjus. Kompaktiškas ir patogus knygos formatas, intriguojantis pavadinimas patraukia skaitytojo dėmesį. Nors knyga pavadinta „studija“, tačiau ir knygos visuma, ir formalūs dalykai dėl monografinio akademiškumo nekelia abejonių (pateikiama santrauka anglų kalba, asmenvardžių rodyklė).
R. Šerelytės vardas gerai žinomas šiandieniniam lietuvių literatūros skaitytojui, ji puikiai matoma ne tik literatūriniame, bet ir kultūriniame Lietuvos gyvenime: ne tik prozininkė, bet ir poetė, publicistė, dramaturgė, literatūros kritikė, knygų vaikams autorė, įvertinta ne viena literatūrine premija. Nors rašytojos kūryba daugelio kritikų apžvelgta, tačiau vienijančios studijos, skirtos detaliai kūrybos analizei, iki šiol nebuvo. Tą spragą ir bando užpildyti literatūros tyrinėtoja L. Jakonytė: „Šios glaustos studijos tikslas – vienu kartu aptarti ligšiolinę Šerelytės kūrybos visumą, siekiant pasiaiškinti jos skleidžiamas reikšmes, temų ir problemų spektrą, kertinius pasaulėvaizdžio dėmenis, literatūros ir rašytojo sampratą“ (p. 9).
„Karvės kuolas Pilies gatvėje“ suskaidytas į keturis didžiuosius skyrius. Pirmasis skirtas R. Šerelytės prozos kūrinių semantikai ir raiškai („Proza. (Po)sovietinis liūgas“), antrasis – kūrybai vaikams („Kūryba vaikams. Surastas Edenas“), trečiasis – kritikai („Kritikės vaidmenyje“) ir ketvirtasis – publicistikai („Publicistika. Moralinė politikos ir visuomenės kritika“). Studiją užbaigia skyrelis „Viešas portretas. Rašytojas be mūzos“, lakoniškai pristatantis rašytojos laikyseną literatūros lauke, išryškėjusią iš R. Šerelytės pokalbių kultūrinėje spaudoje.
Galima prisiminti, kad pirmasis R. Šerelytės novelių rinkinys „Žuvies darinėjimas“ pasirodė 1995-aisiais. 1999 m. išleistas romanas „Ledynmečio žvaigždės“ laimėjo Žemaitės premiją (2000). 2001-aisiais už novelistiką, publikuotą „Metų“ žurnale, R. Šerelytei įteikta Antano Vaičiulaičio premija. Minėtinos ir novelių knygos „Balandų ratas“ (1997), „Balzamuotojas“ (2006), gausi kūryba vaikams bei jaunimui (knygos „Jundos lemtis“, „Prakeiktas kardas“ ir kt.) ir naujausi šios autorės romanai „Mėlynbarzdžio vaikai“ ir „Vėjo raitelis“ – visa tai patenka į L. Jakonytės tyrinėjimų lauką. „Kūrybos tikslas nėra tobulos visuomenės ugdymas ir prioritetų formavimas – to ji negali. Jos vaidmuo nedidelis, tačiau gyvybiškai svarbus daliai žmonių. Rašytojystė yra ne tik amatas, bet ir Dievo dovana. Amato galima išmokti, o dovaną gauni iš Dievo malonės. Už nieką. Be priežasties. Ir jeigu jinai reikalinga žmonėms, atsiras ją priimanti gailestinga erdvė“, – viename interviu yra ištarusi R. Šerelytė.
Didžiausias dėmesys L. Jakonytės studijoje skiriamas R. Šerelytės prozai, telkiantis į keturis esminius aspektus: meilę, kūniškumą (seksualumą), šeimą ir namus. Remdamasi šiais aspektais studijos autorė ryškina moters ir vyro paveikslo semantiką sovietiniame ir posovietiniame kontekste (skyrius „Proza. (Po)sovietinis liūgas“), akcentuodama moters figūrą kaip pagrindinę R. Šerelytės prozos dominantę.
Knygoje atveriama dvejopa R. Šerelytės protagonisčių meilė: reali, fizinė ir tokia, kuri iškyla ir išlieka tik svajonių lygmenyje. Troškimas būti mylimai, o gal ir mylėti, įsilieja į moterų esatį. Šio jausmo troškulį sustiprina dažnai skambantys žinomų dainų tekstai apie meilę. Meilės ir šilumos poreikis gimsta iš realybėje nepatiriamos šių jausmų pilnatvės: „Vargiai mylėdamos konkrečius smurtaujančius vyrus, moterys pasilieka su jais vien iš pusiau įsisąmoninto troškimo turėti ką nors artimą ar bent jo tariamybę“ (p. 88). Vyro artumą ir meilę R. Šerelytės veikėjos dažniausiai supranta tik fiziškai, o geidulingumas tampa meilės matu. Kaip teigiama knygoje, „kyla įspūdis, kad Šerelytės prozoje vyrai ir moterys esti kartu dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pirmiesiems reikia sekso ir sutvarkytos buities, antrosioms – prie ko nors prisišlieti ir retkarčiais sekso“ (p. 92). Kūniška meile dažniausiai „mėgaujamasi“ slapta, naktį, ant šaltos žemės, šlapios žolės, sklindant dumblo kvapui ir su svetimu vyru. Atrodytų, kad moterys R. Šerelytės kūriniuose seksualiai laisvos, tačiau iš tiesų – visiškai priklausomos nuo šalia jų esančių smurtaujančių vyrų. Nors dažna R. Šerelytės kūrinių moteris turi susikūrusi trokštamo vyro idealą, tačiau tokio vyro realybėje moteris nesutinka. Svar-bus yra studijos autorės pastebėjimas, kad „iš vyrų didžiausią poveikį jaunos moters tapatybei ir jausenai turi tėvas arba jo vietoje atsidūręs patėvis. Retas kūrinys nemini tėvo – jis nuolat iškyla prisiminimuose, vizijose, ko nusigandus pasąmonė išmeta su tėvu siejamą baimės pojūtį ar bausmės epizodą. Tai beveik visados girto tėvo vaizdinys“ (p. 69).
Knygoje, ryškinant R. Šerelytės veikėjų branduolį, fiksuojama ir vyriškumo krizė (poskyriai „Visi vyrai prisilakę miega“, „Santykių plyšys“): vyrai paskendę alkoholyje, niekuo nesirūpinantys, nekuriantys ir nesaugantys šeimų, nevalyvi, grubūs, abejingi moters jautrumui; arba tiesiog lyg „ne šio pasaulio būtybės“: bekūniai, besieliai, beaistriai, bekraujai. Moterims tokie vyrai atrodo keisti ir nesuprantami. Meilę, kaip sudėtingą išgyvenimą, pakeičia fizinis smurtas, eksperimentavimas destruktyviomis jausenomis: „Sueitis palikdavo „ant kūno mėlynes ir įbrėžimus, aišku, ant mano kūno, nes Tolis geidė likti nepaliestas; kai bandžiau vieną sykį įkąsti, trenkė man per veidą ir perspėjo, kad daugiau taip nedaryčiau“. <…> Meilužės statusas moters padėties nepagerina, ją irgi gali griebti už plaukų, vadinti „kale“, laužtis su keiksmais pro duris <…>. Meilužei neįleidus, namo grįžusio vyro laukia išmuštruota žmona: pamojus „mama klusniai atsistojo, padėjo knygą ant mano patalo ir nusekė paskui Slaviką į tamsų miegamąjį“ (p. 84).
Studijos autorės tiksliai pastebima, kad R. Šerelytės moterų gyvenime atsitiktiniai santykiai dažniausiai yra tikrų ryšių ieškojimas, desperatiški bandymai rasti tą tikrąjį meilės objektą. Dažnu atveju tokie santykiai ironizuojami dėl jų tuštumos, kartu jie slepia tikro suartėjimo neįmanomybę ir viltį. L. Jakonytė pabrėžia, kad pasaulis, supantis moterį, – grubus, šiurkštus ir ciniškas. Pasak jos, tokią kasdienybę R. Šerelytės prozoje su-stiprina kvapai: atšilusios dervos, senos žuvies, skruzdžių spirito kvapas, besimaišantis su aitriu dilgėlyno kvapu, pasaulis dvokia karboliu ir beprotybe, sovietmečio fermos dvelkia kapų žeme, išskiriamas priplėkusių šiaudų ir sudžiūvusio mėšlo kvapas. Panašiai tamsios, nykios ir spalvos: balandų, surūdijusio metalo, juodo maitvanagio. Nors, kaip pastebima knygos autorės, pro dominuojančią pilką spalvą „prasimuša ir intensyvi geltona, mėlyna, violetinė, purpurinė, rubino raudonis, žaidžiama šviesotamsa“ (p. 40). Taigi „vaizdai įgarsinami, pripildomi kvapų, tapybiškai spalvinami“ (ten pat). Studijos autorės fiksuojama, kad troškimas turėti kitą pasaulį išreikštas sapnuose ir vizijose. Tai tampa vertybėmis, suteikiančiomis veikėjoms galimybę pabėgti nuo slegiančios aplinkos į pačių susikurtą pasaulį, kuriame vis dėlto brėžiamas klasikinių, tradicinių vertybių (meilės, šilumos, globos, rūpesčio, šeimos ir namų) ilgesio punktyras. Intensyvų vidinį gyvenimą protagonistės dažniausiai gyvena tik sapnuose (poskyris „Atminties saugykla, sapnų baugis“). Nuo žiaurios realybės ginamasi abejingumu ir apsvaigimu. Apsvaigimas R. Šerelytės prozos veikėjams tampa patogia būsena, kai viskas užmirštama. Todėl L. Jakonytė savo tyrime nemažai vietos skiria erdvės ir laiko aptarimui, akcentuodama, kad „baras Šerelytės prozoje pirmiausia veikia kaip amžinai alkoholio ištroškusių vyrų susibūrimo vieta, o visos kitos kolektyvinio būvio formos sutelktos kitoje viešoje erdvėje – sovietiniuose kultūros namuose“ (p. 38).
Šeimos institutas R. Šerelytės kūryboje suiręs: šeimos išsiskyrę, moterys ir vaikai vieniši ir kenčiantys: „Šioje prozoje nėra harmoningų šeimų nei tarp pagrindinių, nei tarp šalutinių veikėjų <…>. Santuokos institutas pažeistas iki pašaknų: daug žmonių skiriasi, gyvena „susidėję“, susiranda po keletą meilužių ir pan.“ (p. 85). Šeimos sukūrimas nėra veikėjų siekiamybė. Rašytoja savo personažus tarsi paleidžia klajoti be namų ir be artimųjų. L. Jakonytė pastebi, kad komplikuotas ir pats žmogiškųjų ryšių klausimas: tėvai abejingi savo vaikams, brolio ir sesers ryšiai sutrūkinėję ar net visai nutrūkę, moterų gyvenimus koreguoja susitikimai ir išsiskyrimai su vyrais. Namai praradę savo vertę ir prasmę. Pabrėžiama, kad ryšys su namais nejaustas net vaikystėje. Būtent dėl šios priežasties R. Šerelytės veikėjai svetimi ir sau, ir kitiems. Namų ir savos erdvės neradimą lydi nesaugumo jausmas. Tad benamystė tampa egzistencine problema.
Aptardama R. Šerelytės kūrybą, studijos autorė atsiremia į buvusį laiką – sovietmetį, kai sistema, siekdama unifikuoti ir nuasmeninti žmogų, gniaužė ir asmens poreikį būti individualybe. Ypač efektyviai individuali moteriškosios patirties tragedija totalitarinėje sistemoje skleidžiama romane „Mėlynbarzdžio vaikai“, kur „pasaka apie Mėlynbarzdį atlieka bent tris funkcijas: alegorizuoja totalitarinę sistemą, atliepia pažeistą Šerelytės prozos šeimos modelį, tampa kūrinio struktūravimo pamatu“ (p. 41).
Kaip atsvara užtamsintam prozos pasauliui yra R. Šerelytės kūryba vaikams – „Surastas Edenas“. Šiame knygos skyriuje aptariamos istorinės apysakos, poezija ir literatūrinės pasakos, pabrėžiant, kad „šiuolaikines lietuvių pasakas vaikams Šerelytės knygos papildo ne tik ryškiaspalviais veikėjais, kūliavirsčia lekiančiais nuotykiais ir smagiu humoru, bet taip pat labai kokybiška kalba, leidžiančia net suaugusiam skaitytojui su žodynu pašonėje pasmaguriauti reta leksika“ (p. 119).
Ne mažiau svarbūs yra studijos skyriai, kreipiantys dėmesį į R. Šerelytės kritiką ir publicistiką – į tai, kas iki šiol beveik netyrinėta lietuvių literatūros kontekste, ir kartu glaudžiantys pokalbius – pačios rašytojos ištartis viešose erdvėse. Aptardama rašytojos kritinius, publicistinius tekstus, išsklidusius įvairioje kultūrinėje spaudoje, išskirdama juose tam tikras smegduobes ir kultūros rakštis, L. Jakonytė daro kelias svarbias išvadas: pirma, R. Šerelytės kritikos „tekstai atskleidžia intriguojančią, sudėtingą sąveiką tarp kritikės ir rašytojos vaidmenų, kai recenzentė leidžia rastis pertrūkiams griežtoje vertinimo sistemoje, o prozininkė savo kūriniuose nepaiso kritikės teorinių žinių ir reiklumo“ (p. 144); antra, publicistikos „tekstai priminė skaitytojams iš šiandienos literatūros lauko beveik dingusį visuomeniškai angažuoto rašytojo amplua bei trumpam grąžino etinio idealizmo diskursą, iš menininkų lūpų garsiai sklidusį Atgimimo metais“ (p. 168).
Ko studijoje pasigestų atidesnis skaitytojas? Didžiausias dėmesys R. Šerelytės prozos analizėje skiriamas jos novelistikai, o romanai (ypač naujausieji – „Mėlynbarzdžio vaikai“ ir „Vėjo raitelis“) pristatomi labai lakoniškai, tik punktyriškai. Tačiau kaip tik romanų veikėjai nėra tipiški homo sovieticus – vienu ar kitu būdu jie stengiasi artikuliuoti savo individualumą, (per)kurti savąją tapatybę. Gaila, kad į tyrinėtojos akiratį nepateko R. Šerelytės pjesės – „Šikpuodis“, „Stoglangis“ (1999 m. laimėjęs II vietą Atviros Lietuvos fondo paskelbtame pjesių, skirtų vaikų ir paauglių teatrui, konkurse), „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Pastaroji pjesė 2003 m. pastatyta Jaunimo teatre (režisierė Ramunė Kudzmanaitė). Knygoje nėra baigiamųjų pastabų ar išvadų, būtinos monografinio pobūdžio knygos struktūrinės dalies; šiek tiek šį trūkumą kompensuoja apibendrinimai kiekvieno skyriaus pabaigoje.
Tačiau labiausiai skaitytojui imponuoja studijos autorės stilius, derinantis solidų akademinį kalbėjimą su gebėjimu paprastai įvardyti daugelį sudėtingų literatūrologinių problemų, gyvu, raiškiu stiliumi analizuojamas R. Šerelytės kūrybos pasaulis. Akivaizdu, kad L. Jakonytė tęsia Alberto Zalatoriaus, Jūratės Sprindytės kritikos tradiciją, kai prie aptariamo autoriaus kūrybos prisiliečiama gyvai, įtraukiant ir kultūrologinį, sociologinį aspektus. Knygų lentynas papildo pirmasis daug žadančios naujos serijos leidinys, rimta R. Šerelytės kūrybos studija.