literatūros žurnalas

Rita Tūtlytė. Tikriausiai būtina

2005 m. Nr. 3

Daiva Čepauskaitė. Nereikia tikriausiai būtina: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 92 p.

Pasišovusi parašyti recenziją ėmiausi keleriopo skaitymo. Pirmas tris dienas būriausi atversdama atsitiktinį puslapį. Eilėraščiai pasirodė tam nelabai tinkami – per mažai pažadantys iliuzijų ir vilties. Kitas tris dienas analizavau, gilinausi į stilių, temas, poetines subtilybes. Dar kitas tris – tiesiog skaičiau gerą poeziją.

Rinkinio kompozicija itin apgalvota – pirmas eilėraštis išryškina programinę laikyseną, o visų kitų eilėraščių rezginys nunertas taip, kad nuolat blyksi jam atitariantys puikūs tekstai.

Rinkinyje tiršta buities, ironijos, rudenio. Kalbančiosios savijautą geriausiai nusako knygos pavadinimas, kuris šifruotinas kaip buvimas tarp skepsio, atsižadėjimo, ironijos ir rupaus gyvenimo būtinybės. Pirmame eilėraštyje „Tamsa išsilieja ir semia“ iš aplinkos detalių, veiksmų stebėjimo (tamsa, stalas, arbatos puodukas) pamažu atsiveriama būsenai: „ir siela durna nuskrido / į patį balčiausią putiną, / nereikia sulaukt net ryto, / nereikia, tikriausiai būtina“ (p. 7). Toji būsena – ambivalentiškas santykis su savo gyvenimu, jo vidine jėga, reiškiniais. Šis ambivalentiškumas, mano nuomone, sudaro rinkinio šerdį ir lemia gražiųjų eilėraščių poetiką. Tai apskritai viena savičiausių poetės temų. Iš šiurkštokų ar kiek komiškų buities detalių sukuriami gyvybės trapumo ir paradoksalaus atsparumo pavidalai, atveriama buities ir būties tapatybė bei skirtis.

Eilėraštyje „Dar apeisiu gyvulius“ kalbantysis pasakoja apie savo būsimus darbus. Į vieną gretą pakliūva kasdienos rūpesčiai („dar apeisiu gyvulius“), nereikšmingi veiksmai („iškrapštysiu iš obuolio kirminą“) herojiški ir avantiūriški poelgiai („paskui padėsiu galvą / už tėvynę ir švelniausią merginą“) ar nuodėmės („patyliukais suvalgysiu uogienę, / <…> / tada nuvarysiu pirmą pasitaikiusį / dviratį su skambučiu“). Eilėraščio pabaigoj veiksmas stabdomas ir tarsi žaidžiant kauliukais perleidžiamas kitam žaidėjui („tada susirasiu patį / linksmiausią žmogų, / patapšnosiu per petį ir pasakysiu – / dabar tu“); kaip tik tada ir paaiškėja šių veiksmų nekasdieniškoji prasmė. Jie (niekingi, rizikingi, avantiūriški, herojiški) yra gyvenimo visumos sudėtinės dalys; perleistas toks žaidimas nebeatrodo paprastas.

Eilėraštyje „Moteriškės rauda“ (p. 77) paradoksaliai perrašoma karo daina: kalbančioji ir didžiuojasi laukimu, ir ironiškai vertina situaciją („aš nieko nemoku sėdžiu / prie kelio kol nieks nevaro / paglostau šunelį bėdžių / ir laukiu žinių iš karo // kur mylimas priešą kerta / ir knarkia laimėjęs mūšį“). Sąlygiški, baladiški vaizdai ir karo raudų intonacija pamažu tampa parodija, kol eilėraščio pabaigoje išryškėja tokio gyvenimo nevertingumas – gyvenimas prie kelio laukiant iš karo sugrįžtant mylimojo yra tik pralauktas gyvenimas, „gyvenimas pagal nieką“.

Puikūs eilėraščiai „Diena bus įprasta, rytinis šaltis“ (p. 74), „Sapnavau baltą gulbę ant kranto“ (p 87), „Kai vakaras, kai banaliau nebūna“ (p. 72): pirmajame gyvenimas skleidžiasi tarp išsakomų ir neišsakomų dalykų; antrajame – tarp grožio, sapnui prilygstančių iliuzijų ir tuštybės, nieko, bukumo; trečiajame – tarp pasipriešinimo banalybei ir gyvenimo su ja (ji – mūsų vienintelio gyvenimo dalininkė). Efektinga šių eilėraščių poetika. Buities realijos, nesvarbios gyvenimo dalys ir detalės (nuospaudos ant delno, prie blakstienų prilipęs pūkas, septyniolika širšių, susapnuota mylimojo nosis, žalia mėsa turguje) bandomos apibendrinti, vertinti ir vienaip, ir kitaip gyvenimo visumos požiūriu. Eilėraščių įtampą kuria pakartojimais ir poetinių vaizdų variacijomis išskleistos opozicijos ir numanomas jų laikinimas, neesmingumas. Esmė – vieno, vientiso gyvenimo pajautimas:

pasirašai, žiūri, kaip raidės miršta,
meldies į dievą – nuo lietaus pridenk,
o jis nutaiko tau į kaktą pirštą –
gyvenk, jei nori, jeigu ne – gyvenk.

 

 

(p. 72)

      
Eilėraštyje „Pasirinkimas“ (p. 9–10) į pasirinktųjų dalykų gretas surašomi ir tie dalykai, kuriuos įmanoma pasirinkti (smėlio vieta dėžėje, bandelė su aguonomis), ir tie, kurių neįmanoma pasirinkti, kas lemtingai duota (gimimo diena, Velykos ir Kalėdos, kūno temperatūra, dantų formulė). Į apmąstymų lygmenį nekylama, – sąmoningai liekama išvardijimo lygmenyje. Bet eilėraščiui nieko netrūksta, potekstėje jis atviras gyvenimo ambivalentiškumo svarstymui ir jam net provokuoja. Panašiai komponuojamas eilėraštis „Yra toks žaidimas“: vardijami reiškiniai, bet nesiekiama apibendrinti. Žaismingai prisimenamas vaikų, paauglių žaidimas – „suraski, kas šviečia, / kas šviesiau už tamsą“. Eilėraščio efektas yra tų šviečiančių daiktų atranka ir surašymas vienas šalia kito: „plieninė durų rankena, / baltas vyno kamštis, / mylimo padai, / varlės pilvas, / sidabrinės balandos, / sidabrinės lapės / <…> / akys, / nebūtinai stiklinės, / <…> / dar šiek tiek ugnis, / plaučių uždegimas / ir motinos pienas, / dar šiek tiek mūsų / pradžia / ir galas, / dar šiek tiek / popieriaus lapas / iki eilėraščio“ (p. 39–40). Valiūkaujama vardijant daiktus, o gilusis lygmuo kalba apie žmogaus patirtis, apie šviesą fiziniu, metafiziniu, dvasiniu pavidalu.

Žaisminga eilėraščio „Kaip gyveni?“ struktūra – tarp klausimo „kaip gyveni?“ ir atsakymo „gerai“ įterptas paaiškinimas, ką šiandien veikė, ką matė, kaip jautėsi kalbančioji. Matome tą patį būsenų, įvykių, reiškinių išvardijimo principą:

Atsikėliau savo noru.
Pažiūrėjau į veidrodį.
<…>
Nuvaliau trupinius nuo stalo.
Radau raziną.
Atidariau langą.
Kartą jaučiausi laiminga.
Du kartus nelaiminga.
Tris kartus niekaip nesijaučiau.
<…>
Kosėjau.
Nieko neskaudėjo.
Nieko netrūko.
Niekam nerūpėjau.
<…>
Dirstelėjau į kiemą.
Dirstelėjau į piniginę.
Žvilgtelėjau į praeitį

 

 

(p. 49)

      
Išskaičiuojami tie dalykai, kuriuos galima suregistruoti, ir tie, kurių neįmanoma suskaičiuoti arba jų skaičius neturi prasmės. Poetinė įtampa kuriama tarp šių išplėtotų išskaičiavimų, kurie egzistencinius dalykus panardina į buities lygmenį, ir lakoniško apibendrinimo „gerai“. Eilėraštis, imituodamas banalaus, kasdieniško pokalbio situaciją, išskleidžia tai, kokia žmogiškoji patirtis (buitinė ir egzistencinė) telpa į atsakymą „gerai“.

Gyvenimo situaciją bandoma aprašyti buities kodu (daiktai ir aplinka D. Čepauskaitės poezijoje esmingai dalyvauja žmogiškoje būtyje). Sodriu buitiniu vaizdu autorė sukuria mimetinio tipo iliuziją. Vyrauja kasdienybės vaizdai, kurie itin subtiliais poetikos efektais pagrindžia metaforinį, parabolinį lygmenį. Kita vertus, šios buitinės konkretybės nėra tik „tiltai“ į metaforą, – jie lieka svarbūs patys savaime. Juo labiau, kad – įspūdingi, netikėti. Tekstuose abu lygmenys nuosekliai plėtojami.

Eilėraštyje „Širdies neturiu, tik šerdį“ žmogaus egzistencinė situacija (be Dievo?) koduojama buitiniais ir abstrakčiais vaizdais: širdis, šerdis, laikina vertikalė, skruzdėlė, ilgas ir status kelias. Viena vertus, jie humoristiškai apibrėžia gyvo (stovinčio) žmogaus padėtį; kita vertus, tampa gyvenimo kelio ir kelio aukštyn metaforomis. Kelio metaforos patikslinamos netikėtai buitiniu metafizikos vaizdavimu – „kur Dievas per naktį kosti / ir panages krapšto šiaudu. / Kurį čia pirmiau paguosti? / Spėlioja, nesusigaudo“ (p. 11). Absoliutus žmogaus vienišumas būtyje, tos būties trapumas išreiškiamas per metafiziką subuitinantį patikslinimą ir per frazeologizmo „dekonstravimą“; taip susiformavusia metafora („Po kojomis šiaudo tiltas. / Nesuk sau galvos, Dievuli“).

Gyvenimas suprantamas kaip nuolatinis praradimas, tačiau giliamintiškumu nespekuliuojama – tai matyti eilėraštyje „Turėjau gal keturias šilko suknias“. Kalbama itin konkrečiais vaizdais, leidžiamasi į smulkmenas, kurios hiperbolizuoja vaizdo buitiškąjį lygmenį; jį savo ruožtu stiprina familiari situacija ir kalbėjimo maniera:

Turėjau gal keturias šilko suknias,
jų net neišaugau, ponuli siuvėjau,
jos susidėvėjo gal net be manęs,
o aš tik prie spintos nuoga pastovėjau

turėjau keptuvę, samtelį taukų,
žirnelių žalių vazone pasisėjau,
dabar tik jaučiu, kad ir to netenku,
kad viską suvalgiau, o net suliesėjau

 

 

(p. 20)

      
Sąlygiškasis lygmuo neišsiveržia iš konkretybės – jis visada turi eilėraščio pradžioje nubrėžtus sodraus buitinio vaizdo parametrus.

Akivaizdu, kad aplinką kalbančioji mato iš tam tikros humoristinės, ironiškos pozicijos (ją galėjome pajusti iš citatų). Autorė neiškreipia savo poetinio balso nei išaukštindama, nei pažemindama gyvenimo. Kalba ramiai, laisvai, truputį ironizuodama, truputį pokštaudama. Eilėraštyje susitelkia skepsis ir humoras, švelnūs, neakcentuoti paradoksai. Dramatiška buitis bei būtis „interpretuojama“ komiškomis intonacijomis. Tokia tonacija girdima visame rinkinyje. Justi net tam tikro atsainumo, kuris kyla priešinantis dramatizavimui, sureikšminimui.
Laikomasi tariamo, kiek familiaraus pokalbio stilistikos, vaikiškų žaidimų žanro ar modelio.

Lyrinis subjektas ne tiek atvirauja, kiek komentuoja baugius pasaulio dėsningumus. Eilėraštyje „Ragana“ kalbančioji slepiasi už personažo – pasakoja adresatui apie raganą kaip apie trečiąjį asmenį („Tavo mylimoji yra ragana. / Ji sėdi po raudona musmire / ir žiūri į vieną tašką“). Išorinę „epinę“ struktūrą užkloja lyrinė – ragana iš pasakos erdvės pereina į simbolinę, tampa kalbančiosios, mylimosios dvasine antrininke: „Ji įsipjovė pirštą, / kad tau skaudėtų, / <…> / ji viską pamiršta, / nes nori, kad tu prisimintum, / ji painioja tavo vardą su kitų, / nes nori, kad dar kartą / pakartotum savąjį, / ji numezgė tau megztinį / su šešiom rankovėm, / kad stipriau apkabintum“).

D. Čepauskaitė tebeeina poetikos mokyklą, ir tai rinkinyje jaučiama. Rasime čia ir S. Jonausko poetikos: gyvenimo stebėjimo ir reiškinių lyginimo logikos (p. 84), ironiškų patikslinimų (p. 11); A. Marčėno poetikos ir intonacijų (p. 8, 13, 87); D. Kajokui būdingo pasaulio matymo, estetikos (p. 14, 15). Nemažai pabarstyta šiam poetui būdingų įvaizdžių (erkė, žibutė, smeigtukas, raudonas taškelis snieguose, pasakymas „mano meile“, neįleisto į namus angelo motyvas). Programiškai orientuojamasi į W. Szymborską: akcentuojama moters buitis, kuriamas tarsi kamerinis, bet ne kamerinės reikšmės pasaulis, mąstoma vaizdu, vartojama išvardijimo, daiktų sąrašo poetika, ryškinama šilta ironija, jaukus šypsnys rimtybėje, kiek valiūkiška laikysena. Svarbiausia tai, kad autoritetai nesujaukia pakankamai savito ir jau atpažįstamo D. Čepauskaitės stiliaus.

Knyga stebina kalbos sodrumu, gausiu žodynu, žodžio valdymu. Užsiminta, kad pasakojimas grindžiamas daiktų, aplinkos, reiškinių išvardijimu, kuris suima į save įvairiopas tikrovės plotmes. Skirtingi reiškiniai tampa sinonimais, vienarūšėmis sakinio dalimis. Tokiu būdu autorė supainioja jų „hierarchiją“, sukuria poetinę įtampą – išskaičiavimai ištiesina eilėraščio vyksmą, o supainiota jų semantika sukomplikuoja turinį. Nelygiaverčių reiškinių paralelės sakinyje kuria netikėto žvilgsnio, humoro, ironijos galimybę.

Nors poetės kalbinė klausa orientuota ne į garso lygmenį, vienas kitas fonetinis žaidimas matyti („širdies neturiu, tik šerdį“, „Nesiseka, / Tik seka“; „ir nėr kur žemiau nusižemint“). Kalbos žaismė gyva ir itin subtili. Eksplikuojant ir metafizinį, ir buitinį lygmenį pratęsiami frazeologizmai („dievas duoda lietaus, / duos ir lietvamzdį vandeniui eiti / <…> / dievas davė žolės, / duos ir šiaudą, o gal ir skenduolį“, p. 45).

Autorė kalba tirštais, kiek siurrealistiniais vaizdais, tačiau jie nedeformuoja realybės, nešokiruoja, tačiau yra nepaprastai stiprūs ir įsimintini. Žavi jų estetika ir saikas. D. Čepauskaitės poezijos grožis – vaizdo sodrumas, konkretybės sklaida ir potekstės galia.

Dvilypis santykis su pasauliu išskleidžiamas konstruktyviuoju lygmeniu: vaizdu tapoma buitiškoji, liūdnoji gyvenimo pusė, o poezijos visuma veikia atvirkščiai – meile gyvasčiai, buičiai, gebėjimu šviesiai, su humoru žvelgti į negailestingus gyvenimo dėsningumus. Tokią laikyseną suprantu kaip D. Čepauskaitės poezijos savitumą.

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.

Julia Musakovska. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė Daiva Čepauskaitė ir Vytas Dekšnys / Ukrainiečių poetė, vertėja Julija Musakovska gimė 1982 m. Lvove. 2005 m. Lvovo nacionaliniame universitete baigė tarptautinių santykių studijas.