Daiva Čepauskaitė: Skaniųjų pyragėlių kepėja
2012 m. Nr. 10
Poetė ir dramaturge Daiva Čepauskaitė atsako į Tautvydos Marcinkevičiūtės klausimus
– Rašai eilėraščius nuo vaikystės. Ar galėtum plačiau papasakoti apie savo Pradžių pradžią, apie tai, kas Tavyje pažadino kūrėją? Ar kas nors, be Tavęs pačios, puoselėjo šį norą rašyti? Galbūt jį nulėmė Mamos sektos pasakos ar skaityti vaikystėje ir gerokai vėliau pamėgtų poetų eilėraščiai? O gal tai buvo visai kiti dalykai?
Rašau tikrai ne nuo vaikystės. Pradėjau būdama gal šešiolikos ar septyniolikos metų, taigi vaikyste to amžiaus nepavadinčiau. Apie tą pradžią nieko įdomaus ar originalaus papasakoti negaliu. Rodos, nepatyriau jokių ypatingų išgyvenimų, nenukritau nuo arklio, nesusitrenkiau galvos, neregėjau jokių lemtingų ženklų. Kiekvienam jaunam žmogui anksčiau ar vėliau kyla natūralus noras kažką išsiaiškinti apie save ir supantį pasaulį, išreikšti save ir tai, kas vyksta aplinkui. Vieni griebiasi gitaros, mikrofono, kiti – teptuko, o aš pradėjau rašyti. Tokiu būdu man buvo lengviausia įvardyti aplinką ir tai, kas manyje vyksta. Taip ieškojau atsakymų į rūpimus klausimus, siekiau pažinti pasaulį ir jį prisijaukinti, pritaikyti sau, padaryti pakeliamą, suprantamą, savą. Tokiame amžiuje pasaulis dažnai atrodo didelis ir nesuprantamas, o pagrindinė jo sudedamoji dalis – nežinia. Pasaulį sumažinus, perkūrus į eilėraščio formatą, jis nebeatrodo toks baugus ir svetimas. Užrašinėjau savo būsenas, mintis, ir tai buvo man priimtinas komunikavimo su savimi ir išore būdas. Nevadinau šio veiksmo kūryba. Tai buvo gyvenimas, kartais turintis žodinę išraišką. Taigi ta pradžia nebuvo sąmoningas pasirinkimas. Kaip nesirenka žuvis – plaukioti jai ar skraidyti, kaip nesirenka karvė – duoti pieno ar ne. Gamta duoda tam tikrus organus, ir jie atlieka savo funkciją. Turbūt ir man gamta davė tam tikrus eilėraščio organus, o aš tik leidžiu jiems funkcionuoti. Ir nežinau, kas manyje pažadino kūrėją. atrodo, niekas ir nežadino, tokia gimiau, ir tiek.
Ilgą laiką nesuvokiau to savo rašymo kaip kūrybos ir jokia literatūra jo nevadinau. Niekam nesakiau, kad rašau, todėl niekas to noro rašyti ir nepuoselėjo, nes apie jį nežinojo. Vaikystėje ypatingo susidomėjimo knyga nerodžiau, o gyvą rašytoją buvau mačiusi mokyklos aktų salėje iš tolo. Tiesa, namuose buvo nemažai knygų, jas labai mylėjo mama. Ji turėjo gerą draugę kaimynę Stasę, kuri dirbo knygyne ir padėdavo gauti vertingesnių leidinių, nepasiekiamų eiliniam pirkėjui tais visuotino deficito laikais. Prisimenu, su kokiu džiaugsmu mama parsinešdavo naujų knygų krūvelę, ir lig šiol patiriu jos džiaugsmo aidą pirkdama knygą. Mama sekdavo mums pasakas prieš miegą, bet tame akte didžiausia vertybė buvo ne literatūra, o pati mama, jos šiluma. Todėl nežinau, kas manyje pasėjo tą rašymo grūdą. Buvau eilinis sovietmečio vaikas. Jokių ypatingų aplinkybių nefiksuoju, pranašiškų detalių nerandu. Gal niekas konkrečiai, gal viskas kartu, visi, kuriuos sutikau, ir visi, kurių nepastebėjau, nulėmė rašymo proveržį.
Kai tie mano „raštai“ pradėjo nebetilpti stalčiuose ir manyje, parodžiau juos artimiausiems draugams, vėliau kitiems rašantiems žmonėms. Pamačiau, kad esu tokia ne viena. Ir tik po daugelio metų apsižiūrėjau, kad važiuoju traukiniu, kuris vadinasi „rašytojai.lt“.
– Per savo dar neilgą gyvenimą spėjai nuveikti tiek daug ir pasireiškei taip ryškiai (trys išleistos eilėraščių knygos, daug parašytų pjesių, daugybė sukurtų vaidmenų teatre)… Kas gi yra tas motoriukas, kuris Tave stumia pirmyn ir neleidžia atsipūsti bei užmigti ant laurų?
Nei aš daug nuveikiau, nei ką. Trys poezijos knygos mano amžiuje – juokingai mažai. Kai kurie bendraamžiai po dešimtį išleidę. Lope de Vega parašė daugiau nei tūkstantį pjesių. O vaidmenys – jau praeitis. Bet, žinoma, skaičiai – ne esmė. Kiekvieno žmogaus motoriukas dirba tokiu pajėgumu, kokiu gali. Ir aš darau, kiek galiu. Man paprasčiausiai įdomu. Kiekvieną kartą, rašydama pjesę, patiriu nepakartojamą nuotykį, susipažįstu su naujais žmonėmis – mano pačios sukurtais personažais. Rašydama patiriu visas kūrybinio proceso stadijas: tuščio popieriaus lapo (ar kompiuterio ekrano) baimę, paniką, nežinią, nepasitikėjimą, abejones, pirmo sakinio atidėliojimą, paskui, pralaužusi pirmą pasipriešinimą, pajuntu azartą, intrigą, pradedu bendrauti su personažais, ginčijuosi su jais, kartais vedu juos norima kryptimi, kartais jie mane nuveda ten, kur net nebuvau numačiusi. Tas procesas kupinas netikėtumų, atradimų, nusivylimų, todėl jis įtraukia ir „veža“, kol galų gale padėjusi tašką paskutiniame sakinyje pajuntu liūdesį, kad kelionė baigėsi. Man tiesiog patinka taip keliauti. Ir džiaugiuosi, galėdama daryti tai, kas man patinka. Gal pagrindinė varomoji jėga ir yra malonumo siekimas, egoistinis pasitenkinimo jausmas, kurį teikia pats kūrybos procesas.
– Savo eilėraštyje „Kaip gyveni?“ atsakai į šį klausimą:
Gerai, sakau, gerai.
Išsimiegojau.
Nieko nesapnavau.
Atsikėliau savo noru
ir t. t., priartindama poeziją prie žemės (kaip kažkada ragino Vladas Šimkus – „Nusileisk, dangau, ant žemės“) ir prie paprasto žmogaus, kurio sąmonė, regis, nė nefiksuoja pačių kasdieniškiausių dalykų, ypač tada, kai jis skuba į darbą. Įdomu, kokia Tavo, tiek daug suspėjančios, eilinė darbo diena?
Dabar mano darbo diena yra tokia išoriškai neatraktyvi, kad net pasakoti nėra ko. Ryte nuvedu dukrą į darželį, grįžtu namo ir sėdu prie kompiuterio. Peržvelgiu pagrindines šalies ir pasaulio naujienas internete, tada atsiverčiu savo pradėtą darbą… Rašau, kol laikrodis išmuša pietų metą, tada bėgu į artimiausią parduotuvę, sugraibau kokių nors produktų, grįžtu namo ir gaminu pietus iš vieno arba dviejų patiekalų. Susiraukusi atlieku šias buitines pareigas, kurios man neteikia ypatingo malonumo, ir vėl sėdu rašyti. Kai laikas pasislenka 17 val. link, einu į darželį parsivesti dukros. Tada prasideda kita dienos dalis, kai naudoju „Surcare sensitive“ indams plauti, „Ajax universal“ kitkam šveisti, „Neutral“ drabužiams skalbti, „Vita-2“ gėlėms tręšti ir t. t. Dar reikia atsakyti į begalę vaiko klausimų, pvz.: kodėl pasirinkau tokį neįdomų darbą – rašyti, geriau jau būčiau pyragėlių kepėja… Tada atsakau, kad man patinka šitas darbas, o rašiniai – kaip pyragėliai, kuriuos kepu iš žodžių ir stengiuosi, kad jie būtų skanūs.
– Ar dalijatės su vyru dailininku Antanu Obcarsku kūrybine sėkme ir sunkumais? Ar apskritai kūryba yra dažna Jūsų pokalbių tema?
Kūrybinė sėkmė ir sunkumai ne dešra, ir nežinau, kaip jais galima pasidalyti. Be abejo, jis pasidžiaugia su manimi, kartais ir dėl manęs, aš pasidžiaugiu su juo. O kūrybinių sunkumų niekas už tave patį neįveiks, vyras nepadės parašyti teksto, aš nepadėsiu jam nutapyti paveikslo. Bet kartais klausiam vienas kito patarimo ar išklausom vienas kito samprotavimų. Žinoma, kūryba yra viena iš temų. Ar dažna? Nežinau, gal du kartus per dieną po valgio…
– Pokalbyje su Laimonu Iniu (Laimonas Inis, „Gyvenimas kaip paukščio skrydis“) prasitarei, kad nenori prisidėti prie poezijos infliacijos. Ir eilėraščio lauki kaip gramo aukso, kuris savo svoriu turi padengti tikrą pinigą, o ne kokį nors besvorį ketureilį. Kaip Tu jauti artėjančią eilėraščio kritinę masę ir kaip jautiesi, jei neturi laiko užrašyti tikro eilėraščio?
Eilėraščiui užrašyti nereikia daug laiko. Žymiai sunkiau sukaupti tai, ką nori užrašyti. Eilėraščių rašymui apskritai nereikia laiko, reikia tik atitinkamai gyventi. Tai yra būti nuogam, pažeidžiamam, neturėti apsauginio sluoksnio ant savo sielos. O tai yra labai nelengva. Daug lengviau pridengti savo receptorius abejingumu, šaltu protu, rutinos dulkėmis, rimtomis problemomis ir kitais „išmintingais ir reikšmingais“ dalykais, kurie leidžia tau gyventi saugiai ir dėl nieko nesijaudinti. Kaip aš jaučiu artėjantį eilėraštį? Kažkada suformulavau: kaip kad vanduo kaista, pasiekia reikiamą temperatūrą, užverda ir virsta garais, taip ir siela kaista, pasiekia reikiamą temperatūrą, užverda ir tampa eilėraščiu. Galvoje pradeda formuotis vaizdiniai, ritmas, eilutės, mintys, nuojautos, nuotrupos, nuograužos, nuošliaužos… (t. y. kyla temperatūra). Kurį laiką nešiojiesi visą tą jovalą viduje, kol trūksta kantrybė (vanduo užverda), atsisėdi prie stalo ir suteiki šiam chaosui artikuliuotą pavidalą (garavimas). Kartais atsisėdu nepakankamai įkaitusi, tada dar reikia pakurstyti ugnį, kartais ugnis per stipri, tada žodžiai ima putoti, bėgti per kraštus, prisvyla, tenka valyti, gramdyti. Kartais taip ir neužverda, tada išpili lauk. Apie laiką tuo metu apskritai negalvoji. Kiek laiko reikia eilėraščiui sukurti? Kažkas yra pasakęs – penkiolikos minučių ir viso lig tol pragyvento gyvenimo. Todėl prastai jaučiuosi, kai eilėraščiams rašyti trūksta ne laiko, bet gyvenimo. Kai pro daugelį dalykų praeini jų net nepastebėjęs, kai jie tavęs neliečia, nejaudina, netrikdo.
– Kauno jaunimo kamerinis teatras (dab. Kauno kamerinis teatras) subrandino Tave kaip dramaturgę. Esi parašiusi daug pjesių įvairiems teatrams, ne viena jų apdovanota įvairiais prizais ir premijomis. O kokius įspaudus aktorės patirtis paliko Tavo poetinėje savimonėje? Ar dėl to, kad vienu metu buvai ir aktorė, ir poetė, Tavo sieloje nekildavo kokių nors prieštaravimų, nesusidarydavo keblių situacijų?
Aš negaliu taip nuodugniai analizuoti savęs, kad atsakyčiau apie savo pačios įspaudus savyje. Todėl nesuformuluosiu, kaip aktorės patirtis praturtino poetinę patirtį. Manau, kad bet kokia patirtis poetui yra naudinga. Aš tiesiog gyvenau ir dariau tai, kas man buvo įdomu – vaidinau scenoje ir rašiau. Kurį laiką viena kitam netrukdė, jokių prieštaravimų nesukėlė, kol savaime svarstyklės ėmė krypti į rašymo pusę. Jei būčiau rašiusi tik eilėraščius, keblumų gal ir nebūtų kilę, bet dramaturgija, priešingai nei poezija, reikalavo laiko, o didžiąją jo dalį užimdavo vaidyba. Darėsi vis įdomiau rašyti ir vis neįdomiau vaidinti. Darbas scenoje nebeteikė tokio malonumo kaip anksčiau, tapo rutina, pareiga, pragyvenimo šaltiniu, todėl nusprendžiau atsisveikinti su aktoryste, arba, galima sakyti, perkėliau savo sceną į kompiuterio ekraną, ir dabar joje vaidina kiti. Be jokios abejonės, metai, praleisti scenoje, man suteikė dramaturgijos pradžiamokslį ir leido pajusti šį žanrą iš vidaus, kas yra neįkainojama patirtis rašant pjeses. Ir, žinoma, Kauno kamerinis teatras yra mano, kaip dramaturgės, gimtinė. O poezija… Ji visada kažkur virš, tarp, po… Kaip ežerėlis vidiniame akies kamputyje… Kartais ašara išrieda, kartais snargliu išbėga, kartais krislu įstringa, kartais išgaruoja saulėje, ir tiek.
– Poetai dažnokai eilėraščiuose vartoja žodį „likimas“, bet kai eilėraščiui reikia nulemti jų gyvenimą, Likimas tyli. O kai kurie Tavo sukurti eilėraščiai formuoja Tave arba net nulemia Tavo gyvenimą… Taip eilėraštis „Alijošius“ suvedė su būsimu vyru ir padovanojo dukrelę… Ar buvo ir kitų eilėraščių, vienaip ar kitaip pakreipusių Tavo gyvenimą? Kokių?
Tai, kad eilėraštis nulėmė mano gyvenimą, yra gerokai perdėtas mitas, kurį kažkada pati gal kiek nerimtai sukūriau. Kartais norisi kai kurias gyvenimo situacijas mistifikuoti, fatalizuoti ar romantizuoti. Šiandien pati žiūriu į tai su ironija ir įvardyčiau kaip paprasčiausią atsitiktinumą. Nesu jokia ragana, galinti eilėraščiais burti, lemti ir kreipti savo gyvenimą viena ar kita linkme. Jei turėtume tokių galių, oi, kaip nusiburtume į pievas… Eilėraščiai lemia ne daugiau kaip kiti mūsų ištarti žodžiai, veiksmai, poelgiai. Lemtingas gali būti ir žvilgsnis, jeigu taip labai ieškosime tų lemties ženklų ir juos sureikšminsime. Į kiekvieną eilėraštį galima žiūrėti kaip į faktorių, atvedusį mane ten, kur esu šiandien. Ir visi eilėraščiai prisidėjo formuojant mane tokią, kokia esu dabar. Turbūt, parašęs eilėraštį, bet kuris poetas jau yra kitoks, nei buvo prieš rašydamas. Poetas kuria eilėraštį, o eilėraštis – poetą. Galbūt čia ir yra kūrybos stebuklas, nes po kiekvieno kūrinio pasaulis tampa šiek tiek kitoks ir jau niekada nebebus toks, koks buvo.
– Dar besimokydama Medicinos institute pradėjai lankyti jaunimo teatrą-studiją, vadovaujamą Stanislovo Rubinovo. Nuo 1990 m. dirbai etatine Kauno jaunimo kamerinio teatro aktore. Mačiau daug Tavo sukurtų vaidmenų, kai net tylėdama sugebėdavai scenoje prikaustyti dėmesį, ir toji tyla būdavo iškalbinga. Kaip sakei, tyla Tau reikalinga ir eilėraščių rašymui. Ką mūsų tarškiame amžiuje apskritai Tau reiškia (byloja) Tyla?
Tyla turbūt reiškia stabtelėjimą ir pabuvimą su savimi. Kai nusimeti visas kaukes, kuriomis nejučia aplipai dirbdamas, bėgdamas, bendraudamas, stengdamasis neapsikvailinti, nenuvilti, kalbėti protingai, būti padoriam, atsakingam, išmintingam, reikalingam. Kai lieki nuogas ir sąžiningas sau. Kai nebijai bijoti. Kai gali klausytis ir girdėti save bei aplinką. Tyla, kai jauti, kad esi, ir to visiškai pakanka.
– Tapai 2011 metų Tolerancijos žmogumi už pjesę „Diena ir naktis“, pernai pastatytą Kauno kameriniame teatre. Jame per dviejų žmonių – lietuvio ir žydės – meilės istoriją atskleidžiamas abiejų tautų tragizmas. Atsiimant apdovanojimą Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje pasakei: „Norėčiau, kad tolerancija nebūtų titulas, o kasdienė kiekvieno elgsena.“ Tai labai gražus ir humaniškas posakis. Tačiau pernelyg didelė tolerancija kasdieniame gyvenime (jokiu būdu netaikau to lietuvių ir žydų santykiams) turi savo atvirkščią pusę. Kaip apčiuopti tą slidžią ribą tarp tolerancijos ir nesipriešinimo blogiui?
Tolerancija yra pakantumas kitam, kitokiam – kitaip atrodančiam, kitaip mąstančiam, kitaip tikinčiam, bet tai jokiu būdu nėra pakantumas blogiui. Blogiui priešintis būtina, ir tai su tolerancija neturi nieko bendra. Nesipriešinimas blogiui yra pasyvumas, abejingumas, perdėtas nuolankumas, bet ne tolerancija. Tolerantiškas žmogus gerbia kaimyną, nors jo odos spalva kitokia, skiriasi nuomonė, ar jis kitaip apsirengęs. Bet jei tas kaimynas pavogs jo dviratį, tolerantiškas žmogus iškvies policiją ir privers atsakyti už savo veiksmus pagal įstatymą. Tolerancija – tai pagarba kitokiam žmogui, suvokimas, kad kitas turi teisę būti kitoks, kaip ir tu pats turi teisę būti savimi. Būti kitokiu nėra blogis, jei tas kitoniškumas neprasilenkia su įstatymais ar moralės normomis. Jei kažkas gatvėje mano akivaizdoje muša žmogų, o aš apsimetu, kad nematau, ir praeinu pro šalį, tai aš nesu tolerantiškas. Aš abejingas ir bukas, arba tiesiog bailys. Tolerancija nėra pasyvi. Ji visada stos į kovą už kitą, jei tas kitas bus niekinamas.
– Tavo pjesėse ir eilėraščiuose yra gražaus šmaikštumo. Neretai jis subtiliai perteikia pagrindinę kūrinio mintį: „Esu karvė, vardu Poezija“ („Poezija“); „mano motina vaikšto basa, / vis dar ieško manęs tarp kopūstų“ („neužauga jau lig pažastų“); „Ir gelia širdį, rodos, trečią“ („Skaičiuotė“) etc… Kaip ir kodėl, Tavo manymu, šmaikštumas literatūroje pagerina, sakykime, kūrinio ir skaitytojo komunikabilumą?
Juokaujant kartais galima pasakyti daug rimtesnius dalykus nei protingai postringaujant. Juokaujant atsiveria daugiau tiesos. Kaip sakė baronas Miunchauzenas, pačios didžiausios kvailystės pasaulyje daromos rimtu veidu. Be to, man visada įdomesnis buvo tragikomedijos žanras, t. y. juokas pro ašaras ar ašaros su šypsena, nei viena ar kita grynu pavidalu. Humoro jausmas yra ir proto, ir intelekto, ir išminties požymis, o geras juokdarys – protingiausias žmogus karaliaus rūmuose. Kartais šmaikštumas yra tik prieskonis, pagerinantis patiekalo skonį, kartais savigyna – pasislepi už kokio juokelio ir nesijauti toks pažeidžiamas. Literatūroje, kaip ir gyvenime, šmaikštumo būna visokio – savitikslio ir pigaus juokinimo ir intelektualių pasažų. Bet, kad ir koks būtų, jis visada lengviau pasiekia skaitytoją ir greičiau su juo suartina. Žmonės mėgsta verkti po vieną, o juoktis drauge. Ir jie jaučiasi ypač artimi, jei juokiasi iš tų pačių dalykų. Dar pagalvojau, kas yra vienatvė? Vienatvė juntama tada, kai neturi su kuo ne paverkti, bet pasijuokti. Gal todėl humoras greičiau sujungia rašytoją ir skaitytoją ir abu apsaugo nuo vienišumo.
– Ar pastebėjai, kad gyvename jau XXI amžiuje. Ką brangaus iš XX pasiėmei į XXI amžių?
Pastebėjau, kad visi seniai gyvena „Facebook’e“, o aš niekaip neprisiruošiu prisijungti… Iš XX a. pasiėmiau savo vardą, pavardę, el. paštą, seną tojotą, knygas ir daugybę prisiminimų. Žmonių nevardysiu, jie juk ne daiktai, kuriuos galima pasiimti. Palikau savo nerūpestingą jaunystę.