Vytautas Rubavičius. Kelionė į Neten ir atgal

2000 m. Nr. 8–9

Jurga Ivanauskaitė. Sapnų nublokšti: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2000 – 520 p.

Jurgos Ivanauskaitės kūryba – svarbi besikeičiančio lietuvių pro­zos peizažo dalis. Ji ne tik įtvirtino savitą, galėtume su išlygomis saky­ti – feministinės pasaulėjautos pers­pektyvą, tačiau ir įskiepijo mūsų prozai rytietiškų doktrinų bei vaizdinių, atvėrė visiškai naują geismo ir kūniškumo problemų lauką, šiuo žvilgiu savaip atliepdama naujausias filosofinio mąstymo tendenci­jas. Todėl jos kūrybai analizuoti tin­ka ne tik feministinio ar postkolonijinio diskurso kontekstas, bet ir egzotiškesni G. Deleuze’o ir F. Guattari, J. Derrlda bei ypač A. Lingio konceptai, filosofiniai vaizdiniai, už­krėsti nomadiškumo virusu. O šio dešimtmečio lietuvių prozos poky­čius sieju su J. Ivanauskaitės, R. Gavelio, J. Kunčino, H. Kunčiaus kūryba bei dar kelių kitų žanrų at­stovų eseistika. Šitai sakau dėl aiš­kesnio vietinio konteksto suvokimo, pokyčiams ar naujumui neteikda­mas išskirtinės meninės vertės.

Nesiimsiu aiškintis gausių naujo­jo romano „Sapnų nublokšti“ aliu­zijų, ezoterinių doktrinų subtilumų. Išsakysiu pirminį įspūdį, kurį ir pa­bandysiu išskleisti. Pajutau, jog šia­me romane palyginti su keliais anks­tesniais sumažėjusi vidinė įtampa. Anksčiau buvo trokštama kažką pranešti, išsakyti tam tikrą išgyveni­mą, kurio tikrumu ir svarba nebuvo abejojama, perteikti tam tikrų, kūnu ir siela patikrintų doktrinų idėjas bei vaizdinius. Galima sakyti, jog tekstams buvo būdingas profetiškumas, jie rutuliojosi didžiulės paneigti ir įtvirtinti polių kuriamos įtampos lauke. „Sapnų nublokšti“ – literatūriškesnė, labiau leidybai ir marketingui skirta knyga. Literatūriškumo, rašymo technologijos persvarą prieš profetiškumą savaip nurodo ir romane tvyranti ironija. Jau pats pavadinimas „Sapnų nublokšti“ primena pagarsėjusį M. Mitchell romaną „Vėjų nublokšti“, ir šitai įtaigauja tam tikrą perskaitymo tonaciją. „Technologiškai“ sutvarkyta ir knygos kompozicija. Visi knygos personažai lyg drugeliai suskrenda į nušvitimą turinčią suteikti liepsną. Jų iliuzioškumą (rašytiškumą) pagrindžia literatūrinis išsapnuoto pasaulio vaizdinys – užsklanda. Į klausimą, o koks išsapnuotame pasaulyje yra tos liepsnos, to praregėjimo tikrumas, jau turės mėginti atsakyti patys skaitytojai. Vieniems tas klausimas gali sietis su jų pačių esminiais egzistenciniais išgyvenimais, o kitus, matyt, pastūmės į borchesiškųjų sapnaerdvių labirintus.

Knygos personažai įvairiais keliais atkaknka į Himalajų miesteliūkštį Neten, kur jų gyvenimai galutinai susisieja į darnų likimo numegztą voratinklį, o jo centre – kuras, mokytojas, slaptosios doktrinos žinovas Tenvaras Ošatas. Visų jų gyvenimai perteikiami aprašant juos iš vidaus ir iš išorės. Tos dvi aprašymo plotmės išryškina esminį žmogaus savivaizdžio ir jo atvaizdų kituose žmonėse, jo įspaudų kituose gyvenimuose skirtingumą. Sau žmogus atrodo dvasiškai turtingesnis, jautresnis, subtilesnis, įvairialypiškesnis. Kitų akyse jis menkesnis, buitiškesnis, savanaudiškesnis ar net visiškai savanaudis, niekšelis. Jau vien tas skirtingumas rodo, kaip sunku įsivaizduoti tikrąjį save, o dar sunkiau – geresnįjį save įteigti kitiems, kadangi visų santykiai rutuliojasi egoizmo ir savanaudiškumo grindžiamose socialinėse struktūrose, kurių paskirtis – valdyti. Juk ir tiesos skelbimas tučtuojau virsta mokytojo ir mokinio santykiais ar doktrinas išpažįstančios bendruomenės tvarka, turinčia užtikrinti ir bendruomenės išsilaikymą, ir doktrinos sklaidą. Kito gyvenime įsispaudęs tavo pavidalas jau gyvena savo gyvenimą, apie kurį tu gali jau niekada nieko nebesužinoti. Šiuo atžvilgiu žmogus yra daugybės jam nežinomų jo paties pavidalų nugyventų istorijų tinklas, kurio akys – tai nesantis jo savivaizdis. Ir tą tinklą gali įžvelgti vien absoliutas – sapnuojantis. Rašytoja pateikia dalelę to tinklo, o iš „akies“ (savasties) taško nematyti net paties tinklo – tik keletas akiplotį ribojančių gijų. Tačiau kaip tik akies tuštumoje ir susitinkama su Didžiąja tuštuma. Taip herojų aprašymo plotmių kaitaliojimą pagrindžia esminis visų gyvenimų susisaistymas, nepaliaujama įspaudų ir savivaizdžių apykaita.

Romane plėtojamos vienos esminių J. Ivanauskaitės kūryboje geismo ir kūniškumo, geismo galios ir geismo teikiamos palaimos temos. Knygos herojės geidžia ne tik lytinio pasitenkinimo, pirmapradžio ir nelygstamo malonumo, bet ir geismo malonės – pasitenkinimas yra susijęs su pažinimu, ir su savojo kūniškumo, lyties apibrėžtumo įveika. Moters geismas turi pasiekti tą aukštumą, kai kūnas ištirpsta palaimos visuotinume, kai išnyksta geidžiančioji ir geidžiamasis, o pats geismas virsta visatos kūrybinės energijos pulsavimu. Nors geismas, kaip moko vakarietiškoji kultūra, yra kūniškoji prieš dvasią bei dvasingumą nukreipta galia, tačiau tik ta galia knygos herojes pastūmėja praregėjimo, nušvitimo link. Moterys doktrinas įsisavina kūnu – pasitenkinimas yra būtina suvokimo prielaida. Tokio suvokimo metu kūniškoji galia virsta beasmene visatos energijos apraiška, kuri naikina to, kas tikra ir netikra, iliuzioriška ir neiliuzoriška, sapnuojančiojo ir sapnuojamojo skirtingumą.

Geismo intensyvumo ir geismo sąsajos su nušvitimu požiūriu moters esmiškai skiriasi nuo vyro. Nušvitęs yra mokytojas Tenvaras Ošaras, jis teikia ir tiesą, ir palaimą. Vyrai šiame romane geidžia visai kitų da­lykų: tiesos, gyvenimo aiškumo, val­džios, pinigų… Tačiau moterų jie negeidžia ir nemano, jog lytiniai san­tykiai būtini praregėjimui išgyven­ti. Nors, progai pasitaikius, jie sėk­mingai įsisavina tantrines prakti­kas, šitaip tarsi subrandindami užuojautą visoms kenčiančioms bū­tybėms. Vyrai su visatos energija susisieja tiesiogiai – nušvitimu. Mo­terys išgyvena geismo teikiamą pa­laimą, o vyrui didžiausią palaimą teikia doktrina, žinojimas. Moteris yra geidžianti, įkyriai meldžianti ir negailestingai pasinaudojanti vyro „užuojauta“. Tačiau moters egois­tiškumas, kurį ji maskuoja nuolan­kumu, visišku atsidavimu, tarsi at­sveria egoistinį vyro norą nušviti­mo bei doktrinos šventumu atsiri­boti nuo šio pasaulio.

Tad vyro ir moters santykiai yra esmiškai nesimetriški. Nepaisant moters laisvumo, aktyvumo, sava­rankiškumo, tuose santykiuose glū­di pirminė teikiančio malonę ir pra­šančios, priimančios nelygybė. Šiuo atžvilgiu romanas galėtų susilaukti ir feministinės kritikos, kuri jau pa­ryškintų ir konkretesnius falocentrinius meninio audinio ypatumus.

J. Ivanauskaitės romanuose me­niškai įtaigiai atskleidžiamos pai­nios, vidujai prieštaringos savitapatumo paieškos. Herojų keliones į Rytus galima interpretuoti kaip ban­dymą apčiuopti savąją esmę, tą es­mę, kuri, anot rytietiškų doktrinų, glūdi žmoguje kaip beasmenis „tai“, ne tik siejantis, bet ir sulyginantis jį su visata. „Tai“ yra ir moters patiria­ma palaima. Tačiau į tas paieškas galima žvelgti ir kaip į savojo tapa­tumo pakeitimą. Savitapatumų lau­žymas, naujų tapatumų kūrimas yra nepaliaujamas ėjimas sociokultūri­niais paribiais, visą laiką išgyvenant būseną „tarp“: tarp troškimo ir iš­sipildymo, tarp lietuvių ir tibetietiškojo arealo kultūros, tarp egzisten­cinio banalumo ir nušvitimo, įsigy­venimas į kitą kultūrą, įtikėjimas doktrina ne panaikina tarpinės bū­senos keliamo neužtikrintumo, pa­grindų praradimo jausmo, o prie­šingai – skatina jį. Juk dabar nuolat tenka išgyventi šventumo virsmą ba­nalumu: kas vienoje kultūroje su­siję su sakraline sfera, kitoje, pasi­rodo, tėra egzotiški, marginaliniai ir komerciniai dalykai.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur eko­nomika vis labiau kreipiama į po­reikių tenkinimą, tapatumai taip pat tampa preke. Mano manymu, skaus­mingą egzistencinę romane tvyran­čios ironijos gaidą didžia dalimi ir lemia suvokimas, kaip intensyviai mūsų pasaulyje viskas paverčiama preke – doktrinos, tikėjimai, prare­gėjimai, nušvitimai, mokytojai, sek­sualinė palaima ir jos aprašymai, siekiai, viltys, laisvė ir nelaisvė. Su Tenvaru Ošaru gyvenanti jaunutė prostitutė (beje, subtiliai ir įtikina­mai vienas kitą papildo šios hero­jės vidinis ir išorinis aprašai) Dai­lioji Kalytė svarsto, kodėl tiek daug visko prikūrę vakariečiai nesugal­vojo, kaip išlaikyti geismą ir suei­ties malonumą. Jei vakariečiai būtų taip intensyviai šitai gvildenę kaip rytiečiai, jie nebūtų sukūrę tos ci­vilizacijos, kurioje mes gyvename. O ir pati Kalytė svajoja kuo greičiau išvykti į Ameriką. Vakariečiai geismą pavertė ekonomikos jėga ir sykiu jos produktu – vartotojiškoje visuome­nėje veikia nepaliaujamas, vis la­biau intensyvėjantis vartojimo geis­mas. Ši geismo apraiška, kaip rodo ir šio romano pavyzdžiai, įveikia na­tūralųjį, rytietiškąjį, nes į savo sfe­rą įtraukia visą Rytų pasaulį, o sy­kiu ir visas įmanomas įsivaizduoti tarpines būsenas. Mokytojų, nušvitusiųjų, atgimėlių, tantros adeptų ar apsišaukėlių importas – svarbi vakarietiškosios kultūros ekonomi­kos dalis, išmetanti į rinką pačius egzotiškiausius savitapatumus. Kul­tūros ekonomika veikia įvairiausiais lygiais: akademiniu, meniniu, turis­tiniu, mass media ir t. t. Tad preke tampa ir tautų nelaimės, genocidai – jie paverčiami akademine produkcija, turistinių maršrutų vietomis, sakralizuotomis prekėmis ir pan.

Didžiojo sapnuotojo sapnai iš tragiškosios šambališkosios lemties vietos Neten knygos herojus bloškia pro Aušros Vartus į naują atgimimą. Lietuva esmiškai siejasi su Šambala – pro Aušros Vartus eina gyvenimai tų žmonių, kurie yra verti atgimti kaip save suvokiančios, gyvenimo ir mirties paslaptį bandančios įminti gyvos būtybės. J. Ivanauskaitės pateiktas Aušros Vartų simbolis savaip atsveria tą Vilniaus ir Gedimino bokšto simbolį, kurį lietuvių prozon įpiešė R. Gavelis. Tad kelione į Neten prasideda ir baigiasi Aušros Vartuose, kurie ir yra esminis, mirtinas Tarp.