literatūros žurnalas

Nerijus Brazauskas. Tapatybės verpetai ir užutėkiai

2018 m. Nr. 7

Antanas Šileika. Basakojis bingo pranešėjas. Vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 232 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Kol lietuvių literatūra kantriai braunasi į anglakalbių skaitytojų širdis ir protus, lietuvių kilmės kanadiečių rašytojas Antanas Šileika ir toliau žaismingu stiliumi supažindina pasaulį su Lietuva, jos istorija, gyventojų mentalitetu. Šįkart autorius pasirinko naują, bet aktualų individualios atminties diskursą, komiškai išplėtotą knygoje „Basakojis bingo pranešėjas“, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. Priminsiu, kad šią knygą, pavadinimu „The Barefoot Bingo Caller: A Memoir“, 2017 metais išleido Kanados leidykla „ECW Press“.

Įdomu tai, kad originalo ketvirtajame viršelyje Catherine Gildiner nekalba apie atsiminimus, svarbi Willo Fergusono citatos pradžia vertime praleidžiama, o lietuvių skaitytojus galintis sudominti Meg Wolitzer atsiliepimas pakeičiamas žurnalo „Quill & Quire“ recenzijos citata. Matome skirtingas parateksto strategijas, kurias lemia leidėjas, numanomas skaitytojas ir literatūros laukas. Vertime akcentuojamas atsiminimų žanras, kurį nurodo ir knygos paantraštė. Tačiau ne visai aišku, kodėl vertėjas antrąją dedikacijos dalį išverčia įvesdamas pasakojimo terminą, nors originale parašyta: „(You made me do it.)“1.

Skaitytojas pagrįstai gali paklausti, ko recenzentas ieško analizuodamas knygos paratekstą. Todėl maloniai atsakau, kad viena didžiausių mįslių man buvo atsiminimų žanro indikacija. Nesiruošiu pri(si)minti klasikinės Philippe’o Lejeune’o autobiografijos ir memuarų skirties, bet manau, kad autobiografijos diskursas, meninis ir estetinis lygmuo, literatūrinės konvencijos A. Šileikos kūrinyje suponuotų autobiografinių apsakymų žanrą. Jeigu šis terminas pernelyg senamadiškas, pagrįstai galime pagalvoti ir apie asmeninės esė žanrą (Billas Roorbachas). O norėdami įžvelgti atsiminimų žanrą turime nustatyti, ar autorius, pasakotojas ir protagonistas dalijasi tuo pačiu vardu, ar visi jie yra tas pats asmuo, ar jų sutaptis steigia memuaristo tapatybę (G. Thomas Couser).

Bet kokiu atveju prieš apsisprendžiant pirmiausia derėtų apmąstyti žanrinę maišatį inicijuojantį „Baigiamąjį žodį“ ir atkreipti dėmesį, kad autorius ėmęsis „<…> rašyti pasakojimus remdamasis savo gyvenimo prisiminimais“ (p. 230). Gaila, kad vertėjas praleido pirmąją originalo „Baigiamojo žodžio“ pastraipą, kurioje randame esė terminą ir knygos genezę. Vėliau originale autorius jau kalba apie atsiminimus, kurie vertime, kaip matome, kažkodėl virsta pasakojimais. Taigi knyga iškelia tiesos, atminties, fikcijos, žanro klausimus. Nors pats autorius laikosi nuomonės, kad jis parašė negrožinės literatūros kūrinį, bet svarstytina ir tai, kas vadinama tebesiformuojančiu creative nonfiction (kūrybinė negrožinė literatūra) žanru.

Knygą sudaro ne septyniolika pavasario akimirkų, bet tiek pat apsakymų, atskleidžiančių: a) XX a. Vakarų istoriją, šaltąjį karą, politiką; b) XIX ir XX a. anglų, amerikiečių, kanadiečių literatūrą ir (pop)kultūrą; c) autoriaus jaunystės, brandos ir buvimo Kitu istoriją; d) imigranto įsišaknijimą naujoje žemėje; e) šiuolaikinio rašytojo sąmonės ir rašymo patirties refleksiją. Šių temų negalima griežtai atskirti, nes visos jos yra autoriaus-pasakotojo (vardo ryšys yra implicitinis, o sutartis su skaitytoju sudaroma pirmame apsakyme) tapatybių (asmeninės, kolektyvinės) dalys, kurios buvo atsimintos, apmąstytos ir užrašytos (auto)ironišku stiliumi, aktualizuojant komizmą.

Nors apsakymai išdėstyti knygoje chronologiškai ir tematiškai, bet pasakojimai nėra linijiniai, nes jie persidengia, susišaukia, kalbasi. Pirmasis apsakymas „Sena skola“ liudija ironišką daugiaaspektį pasakojimą, apimantį autoriaus santykius su broliais, šaltąjį karą, kultūrinį sprogimą ir kelią į knygų pasaulį, kuris tebuvo bėgimas nuo tikrovės. Pasakotoją domina ne skola, bet vienos šeimos narių skirtybė, atsiskleidžianti laike. A. Šileika šiame ir kituose apsakymuose ne prisimena, bet reflektuoja tai, ką atsimena, ir tai lemia kūrinio vertę bei skaitymo malonumą.

Recenzijoje aš nenagrinėsiu likusių šešiolikos apsakymų, iš kurių paskutinysis – „Iš kur aš ateinu, kur aš einu“ – galėjo būti pirmasis, nes suteiktų skaitymo kodą, t. y. autoriaus (pasakotojo) bandymą suprasti, kur jo vieta ir kodėl „<…> istorija nėra tik praeitis. Ji plėtojasi dabartyje“ (p. 226). Laiko ir patirties refleksija lemia, kad knyga iš esmės yra apie lietuviškosios tapatybės konstravimo(si) procesus Kanadoje. Mitinės Lietuvos atsiradimas A. Šileikos gyvenime aprašytas romane „Bronzinė moteris“ (2004), o šiame kūrinyje matome (auto)ironiškus, žaižaruojančius humoru ir paradoksais „Aš“ formavimosi momentus, įtraukiančius į skausmingas akistatas su savimi (šeimos istorija), su Lietuvos istorija ir visuomene (požiūris į gėjus), su Vakarais (rašytojo ir meno vieta).

A. Šileika turėjo ne tik prisijaukinti Kanadą, saugumo ir nuobodulio žemę, bet ir atlaikyti išbandymus lietuviškumu. Apsakyme „Alaus statinės“ polka“ regime, kaip jaunuolis priešinasi tėvų mėginimui „<…> įkalinti savo vaikus senamadiškų pažiūrų pasaulyje“ (p. 32). Prievartos forma yra tėvų reikalavimas šokti tautinius šokius. Tąsyk gerasis berniukas padūsavo, bet neatsisakė išpildyti gimdytojų norų. O rašydamas knygą A. Šileika (at)kuria itin sarkastišką istoriją apie šokių konkursą, kuriame jis su Irena trypė „<…> tarsi kvaištelėję valstiečiai per pjūtį“ (p. 37). Prisimindamas ir apmąstydamas šią patirtį autorius svarsto apie tėvus, antropologinius tipus, kurie ir po dvidešimt penkerių metų gyvenimo Kanadoje liko imigrantai (juos apibrėžia mąstymas ir kultūrinis elgesys).

Įvesdamas dar ne vieną traumuojantį įvykį, provokuojančią mintį, netikėtą epizodą, pasakotojas implikuoja, kad jo tėvų karta pripažino kolektyvinę tapatybę, kai jaunoji karta – asmeninę. Šioji lemia konfliktus praeityje ir siekį analizuoti emigraciją dabartyje. Apsakymuose mąstoma apie imigrantus iš Rytų Europos, dėl to knyga yra viena iš emigracijos istorijų, kurių labai trūksta, nes dažniausiai mes susiduriame su ašaringa ir patetiška emigracijos versija (plg. Birutės Jonuškaitės romaną „Baltų užtrauktukų tango“, 2009).

1971–1977 metai A. Šileikos gyvenime buvo kelio į savarankiškai užsidirbtą duonos kąsnį laikas, bet rašytojas su humoru kalba ne apie nemielą kasdienį darbą, bet apie hipius, feministes ir kitus maištininkus, kuriančius naujas pasaulio taisykles. Jis prisimena ir apmąsto kultūrinę tradiciją, filmus, literatūrą, filosofiją, dailės kūrinius, ir tai leidžia skaitytojui pasakyti, kad gyventa alternatyviame pasaulyje. Bingo pranešėjo, automobilių aikštelės prižiūrėtojo darbas leido pažinti žmones, mokytis rašyti ir gilintis į meną. Apmąstydamas tą laiką ir patyrimą, pasakotojas sąmoningai akcentuoja savo posūkį į Europos kultūrą, kuri, kaip Paolo Uccello paveikslas San Romano mūšio tema, išlaisvina vaizduotę. Šios neturėjo ne tik jo tėvų karta, bet ir Rytų europiečiai apskritai.

Vaizduotės lavinimą ir kelią į rašytojo pasaulį atskleidžia intertekstualūs apsakymai „Sugrįžimas į Babiloną“, „Literatūra priešokiais“ – ne tik apie lietuvišką užsispyrimą, bet ir apie gebėjimą uždarame ir nuošaliame Kanados literatūriniame pasaulyje rasti savo vietą ir mėgautis pasaulinės literatūros desertais. Pasakotojas prisipažįsta, kad darbas „Descant“ redakcijoje buvo „<…> vieta, kur grįždavau girtis savo laimėjimais ir apraudoti nesėkmių“ (p. 114). Jis rašo užsakytus straipsnius, redaguoja, valgo ir geria, kol būdamas keturiasdešimt vienų išleidžia pirmąją knygą (trys anksčiau rašytų romanų rankraščiai buvo pasmerkti vienatvei), o vargai tuo nesibaigia. A. Šileika stojiškai apibendrina: „Rašytojo gyvenimas yra ne šuolis į aukštį, o kliūtinis bėgimas“ (p. 117).

Autorius kantriai įveikė gyvenimo ir rašymo barjerus, o tai rodo jo gebėjimas šmaikščiai pasijuokti ne tik iš tėvų kartos, bendradarbių ar iš meilės būsimai žmonai Snaigei. A. Šileika nuolat šaiposi iš savęs, ir visai nesvarbu, ar tai inicijuoja kova su dygliakiaule, ar nušvilpta svetima lydeka, ar frustracinis nerimas dėl galimai neužsukto dujų baliono, ar degtinės gėrimas su koledžo absolventais. Autoironija ir sarkazmu žaižaruojantys epizodai autoriaus nesumenkina, bet jį išaukština kaip gyvą žmogų, gebantį klysti, pripažinti ir apmąstyti. Gyvenimas kaip nesėkmių istorija, kaip valingas bandymas įveikti negandas yra tai, ko stokoja šiuolaikinė lietuvių literatūra. Tiesa, atvirumas nėra lietuvio ženklas, regis, ir ne kanadiečio, o refleksyvaus Vakarų kultūros žmogaus bruožas, nulemtas intelekto, kultūrinio kapitalo ir gebėjimo išlaikyti distanciją su savimi pačiu.

Apsakymų pavadinimai kai kada yra klasikinių kūrinių intertekstai, aktualizuojantys papildomus skaitymo kodus. A. Šileika norėjo, kad lietuvių skaitytojai kuo adekvačiau suvoktų jo apsakymus, todėl kai kur parašė išnašas. Antai „Nulūžusi durų rankena“ turi išnašą: „Aliuzija į Henry Jameso apysaką apie vaiduoklius The Turn of the Screw“ (p. 158). „Sugrįžimas į Babiloną“ – tai aliuzija į F. Scotto Fitzgeraldo apsakymą Babilon Revisited. Tačiau tokių aliuzijų nėra originale, o tai suponuotų mintį, kad autorius aprioriškai pasitiki anglakalbiais skaitytojais. Šiems nepaaiškinama ir panelės Havišam kilmė, o lietuvių skaitytojui nepristatomas Vronskis iš „Anos Kareninos“.

Kita vertus, popkultūros nuorodos man buvo reikalingos, nes nebūčiau atpažinęs Carole King dainos, paaiškinusios ir tai, kodėl žmogus negali sutramdyti emocijų. Ši situacija liudija autoriaus, teksto, skaitytojo interesų sankirtą, įžvelgtiną tik literatūrologiniame lygmenyje. Gyvenime, kaip rodo apsakymai, viskas daug paprasčiau, aiškiau ir juokingiau, o tokį požiūrį A. Šileika perėmė tikriausiai iš O. Henry’io kūrinių, kurių poetiką ir stilistiką galima pastebėti recenzuojamoje knygoje.

Trys „Basakojo bingo pranešėjo“ apsakymai perteikia ne tik A. Šileikos žurnalistinį patyrimą, bet ir Atgimimo laikotarpį, kurio liudininku jam teko būti. Skaitytojas gali sužinoti, kaip autorius nuoširdžiai ir uoliai padėjo siekti Lietuvai nepriklausomybės dirbdamas žurnalistu, vertėju ir nevykusiu viešųjų ryšių specialistu. 1988–1991 m. laikotarpis liudija jo pažintį su groteskiška sovietine Lietuva (Vilniuje pirmą kartą lankytasi 1975 m.), su Lietuvos disidentais ir politikais. Aprašant pastaruosius jau trūksta knygai būdingos aštrios intelektualinės ironijos, nes autorius į Algirdą Brazauską, Bronių Kuzmicką, Vytautą Landsbergį žvelgia kaip į istorines asmenybes. Šios neinterpretuojamos ir nepaverčiamos pasakotojais, kaip kad Juozas Lukša-Daumantas ketvirtojoje A. Šileikos knygoje, žaismingajame „Pogrindyje“ (2011).

Apsakymuose nebegalioja principas „Norėjau istorijos. Nieko daugiau“, nes prisimenama nesena istorija (p. 170). Komunikacinė atmintis ir numanomi skaitytojai represuoja sąmojingąjį autorių, pasitenkinantį pastebėjimu, kad A. Brazauskas, iš kurio ėmė interviu, buvo tarytum „<…> nužengęs iš socialistinio realizmo filmų apie traktoristus“ (p. 190). Kiti minėtų asmenų paveikslai yra abstrahuoti Sovietų Sąjungos atstovų tipai, kuriuos charakterizuoja detalė: purvinas baltas lietpaltis ar blogiukui iš animacinio filmuko būdingas juokas.

Tačiau autorius nuvainikuoja ir demokratijos bei laisvės gynėjus Vakarus, sarkastiškai konstatuodamas: „Žmonėms jau buvo pabodusi Lietuvos nepriklausomybės istorija. Idiotai nepajėgia sutelkti dėmesio ilgesnį laiką“ (p. 201). Taip knyga mums leidžia atrasti kitokį Vakarų požiūrio į mūsų nepriklausomybės siekį vaizdinį, kuris, beje, įžvelgtinas ir Antano Valionio atsiminimų knygoje „Politikos sūpuoklės: diplomatijos arena ir užkulisiai“ (2018).

Du paskutinieji apsakymai – „Trys Viešpaties veidai“, „Iš kur aš ateinu, kur aš einu“ – istorinę tapatybės konstravimo(si) refleksiją perkelia į šiandieną. Autoriaus santykis su katalikybe ir trimis Dievo versijomis liudija grįžimą prie Viešpaties, suvokiant, kad „Jo malonė yra dviašmenis kardas“ (p. 219). Mėgindamas surasti savo, o ne atminties vietą, Antanas Šileika atvirai kalba apie surizgusią ir sukrečiančią šeimos istorijos pynę ir savo tapatybę, kurią galime pavadinti hibridine. Jis refleksyviai prisipažįsta: „<…> man vis dar sunku atsakyti į klausimą, kur mano vieta“ (p. 226). Šios knygos parašymas ir yra vienas iš bandymų rasti atsakymą. O atviras, skausmingas ir mąslus žvilgsnis į save ir į Kitą labiausiai patraukia ir intriguoja. Kaip ir apgaulingas knygos pavadinimas, nes iš tiesų kūrinys yra ne apie bingo pranešėją, bet apie tapatybės verpetus ir užutėkius, kurie basas kojas paverčia universaliu klajojančio žmogaus „Aš“ vaizdiniu.

 


1 Sileika A. The Barefoot Bingo Caller: A Memoir. – Toronto: ECW Press, 2017.

Nerijus Brazauskas. Esė kaip gyvenimo žiūra ir režisūra

2023 m. Nr. 12 / Liutauras Degėsys. Viskas buvo ne taip. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 152 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Nerijus Brazauskas. (Ne)pakeliama vaizduotės galia

2020 m. Nr. 11 / Liutauras Degėsys. Lengva nebus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 364 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Agnė Ambrazaitė. Antanas Šileika: kanadietiškai lietuviška literatūra?

2016 m. Nr. 8–9 / Antanas Šileika. Pirkiniai išsimokėtinai. Iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 256 p.

Nerijus Brazauskas. Sibiro kartos atmintis

2015 m. Nr. 2 / Eglė Gudonytė. Karta nuo Sibiro. – Vilnius: Mintis, 2013. – 192 p.

Nerijus Brazauskas. Tamsos partneriai ir aukos

2013 m. Nr. 10 / Sigitas Parulskis. Tamsa ir partneriai. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 256 p.

Nerijus Brazauskas. Lemties ir (at)minties žaidimai

2009 m. Nr. 5–6 / Kristina Sabaliauskaitė. Silva rerum: romanas. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – 286 p.