Amžininkų prisiminimai apie Vytautą Mačernį

1996 m. Nr. 6

Vytautui Mačerniui – 75

Atsiminimus surinko Jūratė Galinauskienė

 

Birutės Ramanauskienės, buvusios Šarnelės kaimo gyventojos, laiškas iš Niujorko Genovaitei Šlymaitei, gyvenančiai Varduvoje

1981 m. gruodžio 10 d.

Miela Genovaite,

ačiū už Mačernio nuotrauką. Klausi, kaip aš jį prisimenu? Mačernis ir mano vyras buvo vienoje klasėje, o aš dvi klases buvau žemiau. Aš ir mano vyras buvome artimi jo draugai. Kai Vytautas buvo paskutinėje gimnazijos klasėje, jautis užmušė jo tėvą – mat mėgdavo gerti, girtas būdamas jis ir galą gavo. Jo tėvas, t. y. senis Mačernis, turėjo daug skolų. Kai jis mirė, Vytautui nebuvo galimybės baigti gimnazijos. Tai mūsų kapelionas kun. P. Patlaba nu­ėjo pas mano vyro tėvus ir paprašė, ar jie negalėtų duoti Vytautui pusryčių, pietų ir vakarienės kasdien veltui. Kadangi mano vyras irgi buvo vienturtis sū­nus, tai jo tėvai sutiko, ir Vytautui pavyko užbaigti gimnaziją. Dar būdamas mokinys Vytautas rašė eilėraščius. Pas mus tais senais laikais sąsiuvinių vir­šelyje būdavo atspausdinti eilėraščiai – Maironio „Trakų pilis“, „Vilnius“ ir kt. Vieną sykį Mačernis pakliuvo į didelį nemalonumą, taip pat ir mano vyras. Mūsų anglų kalbos mokytoja buvo panelė Sukėnaitė. Jos mokiniai nemėgo. Sykį Mačernis paėmė mano vyro anglų kalbos sąsiuvinį ir eilėraštį „Trakų pilis“ pakeitė taip: „Pelėsiais ir kerpėm apaugus english pana ir t. t.“ Mano vyras visai pamiršo, ką Mačernis padarė su „Trakų pilim“, nusinešė sąsiuvinį į klasę ir rašė rašomąjį darbą į jį. Vėliau mokytoja susirinkusi sąsiuvinius pastebėjo, kad tas eilėraštis pakeistas ir jame ji buvo „ištekinta“. Ji tą sąsiuvinį atidavė direktoriui, o anais laikais mokyklose drausmė buvo kaip kariuomenėje, už tokį dalyką mokinys buvo metamas iš mokyklos. Direktorius iškvietė mano vyrą pasiaiškinti, bet Mačernis pats prisipažino, jog jis tą padaręs. Direktoriui visas dalykas atrodė juokingai, o jis mano vyrą ir Mačernį mėgo, tai patarė jiems nueiti pas tą mokytoją į namus ir atsiprašyti. Jie ir nuėjo. Ji jiems dovanojo ir dar pavaišino arbata ir sausainiais.

Dar kitas labai kvailas dalykas. Tavo dėdukas Alsėdžiuose buvo vaistinės vedėjas ir provizorius. Tikras tos vaistinės savininkas buvo žydas. Kai užėjo vokiečiai, tai visus žydus išsivedė, ir vaistinėje tas žydas patiko savo pensnė – akinius be rėmų ir be kojelių. Jie laikosi užsikabinę už nosies. Pensnė turėjo tik vieną stiklą, kitas, matyt, buvo pasimetęs. Mačernis paklausė dėduko, ar pasiimti pensnė. Dėdukas sako: „Imk, vis tiek aš būčiau išmetęs.“ Mačernis mokėsi Vilniuje ir dirbo kaip gidas (nežinau kaip tas žodis rašomas) – žodžiu, jis vedžiojo turistus po Vilnių. Vokiečių laikais Vilniuje buvo labai blogai su maistu. Aš su vyru valgydavau valgykloje, vardu „Valgis“, jei nelystu, rodos, taip vadinosi. Bet valgyti galėjom tik su maisto kortelėm. Todėl mes gaudavome riekutę duonos ir juodos kavos be cukraus. Nusibodo man badauti, ir mes su vyru nutarėm porai savaičių nuvažiuoti į Alsėdžius, pavalgyti ir vėl grįžti į Vilnių. Į Vilnių mes pasiėmėm vieną gerą draugą – Jurgį Tallat-Kelpšą. Jurgis gyveno ūkelyje, tai jis prisikrovė lagaminą maisto, o aš irgi prisiviriau kiaušinių, įsidėjau kumpio, dešrų ir t. t. Mačernis, mano vyras ir Jurgis nusprendė eiti valgyti į valgyklą, bet šį kartą nusinešti savo maisto. Prisidėjo į portfelį lėkščių, šakučių, peilių ir šaukščiukų, prisipjaustė kumpio, dešrų, įsidėjo keptą viščiuką, pasiėmė kiaušinių, cukraus. Atėjome į „Valgį“ (ten buvo vienas apvalus stalas su minkšta aksomine kaip sofa sėdyne – matyt, kokiems nors specialiems žmonėms). Susėdome prie to stalo. Kai padavėja paklausė, ką mes norėtume valgyti, jie pasakė – tik kavą. Ji nuėjo atnešti kavos. o mano vyras ir Jurgis tuoj sudėjo lėkštes dešros, kumpio, viščiuką kiaušinius ant stalo. Kai padavėja atnešė kavą, tiesiog neteko žado, net jos akys iššoko, nežinau, ką ji pagalvojo, bet visi kiti, kurie buvo restorane, nustojo valgę ir akis įbedę žiūrėjo į mus. Jie turbūt galvojo, kad mes esame kokie nors specialūs žmonės (nes nepastebėjo, kad tą maistą mes patys buvome atsinešę). Juokingiausia buvo, kad Mačernis užsidėjo tą pensnė su vienu stiklu ir atrodė kaip užsienietis, o valgė kaip išbadėjęs vilkas. Tas vienas stiklas įkri­to į lėkštę, bet jis to nepastebėjo, nes buvo labai užsiėmęs valgymu. Aš jam turėjau pasakyti, kad nesuvalgytų stiklo. Kai viską suvalgėme, mano vyras su Jurgiu pradėjo kišti lėkštes atgal į portfelį ir naujai atėję žmonės nenuleido nuo mūsų akių, nes jie pamanė, jog mes tas lėkštes vagiame. Kai pakilome ei­ti namo, visi žmonės sekė mus ne tik akimis, bet net galvas suko mūsų pu­sėn. Aš niekad savo gyvenime nejaučiau tokios gėdos kaip tada, bet Mačernis, Ramanauskas ir Jurgis buvo tuo labai patenkinti.

1942 m. Mačernis mane nusivežė į Šarnelę, į savo ūkį, nuvedė ant to kal­no, kur jis dažnai praleisdavo laiką: ten ir tavo mamytė buvo nuvažiavusi su savo vyru Vytautu. Tą foto, kurią tu man prisiuntei, aš turėjau savo albume, bet kur tas albumas pasidėjo? Mes Mačernį pravardžiuodavome Švyturiu, jis to nemėgo ir pykdavo. O kai įsimylėdavo mergaitę, tai vis dainuodavo: „Štai krinta žvaigždutė iš melsvo dangaus…“

Gaila, jo labai gaila. Mačernis labai dievino Paulių Jurkų. Kai Jurkus jam parašydavo, kad atvažiuos į namus, tai Vytautas kalbėdavo apie Paulių be sustojimo. Jis tikrai jį dievino.

Juozas Subatavičius

Nedrąsu rašyti blankius atsiminimus apie tragiškai žuvusį jauną poetą, kurio nemaža draugų ir artimų žmonių tebėra gyvi. Aš pažinojau V. Mačernį tik kaip studentą kolegą, kaip tada buvo įprasta vadinti mokslo bendrus. Vadinasi, mano žvilgsnis į poetą tebus tik iš šalies, per tam tikrą atstumą.

Nors aš prieš karą Kaune buvau pradėjęs studijuoti anglistiką, kaip ir V. Mačernis, bet, pašauktas atlikti karinės prievolės, su juo susitikau tik tada, kai persikėlėme į Vilnių, kur aš perėjau į literatūros skyrių. V. Mačernį paprastai matydavau per V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, V. Krėvės ir kitų žymių profesorių paskaitas, kurias lankė nemaža ir studentų nelituanistų.

Kaip A. Sprindis rašo savo atsiminimuose apie V. Krėvę, aš priklausiau priešingai literatūrinės studentijos krypčiai negu V. Mačernis, tačiau atmosfera buvo tokia, kad niekas viešai nesileisdavo į ginčus ar diskusijas, jeigu nepritardavo kitų pažiūroms.

V. Mačernis mano atmintyje yra išlikęs kaip aukštas, lieknas vaikinas, vil­kintis kukliais, paprastais drabužiais, be jokios išorinės pozos. Nevaidino poeto. Visi jį laikė poetu iš prigimties, poetu, apdovanotu ypatingu talentu.

Savo poeziją jis skaitydavo, tikriau pasakius, deklamuodavo, santūriai šaukiančiu balsu, skausminga intonacija, lyg išsakydamas deginančią vidinę kančią. Man rodos, poetas instinktyviai jautė aplinkui vykstančias siaubingas žudynes ir laikė savo pareiga kaip poetas pranašas šiurpų epochos tragizmą išreikšti sielvartingomis vizijomis.

Atmintyje liko užsifiksavusi „Penktosios vizijos“ nuotaika, ypač pesimisti­nės jos vietos: „Ir taip užgeso paskutinės džiaugsmo ugnys, o sieloj gimė pa­baigos troškimas, / Skausmingoj rezignacijoj pasiilgęs nebūties, / Aš pažiūrė­jau į žvaigždes: kiek daug iš jų, per amžius degt ir šviest užgimę, / Rudens nakty prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės.“

Prisimenant šią poeto išreikštą nuotaiką, atminty iškyla šiurpus Vilniaus vaizdas vokiečių okupacijos metais Vermachto kariuomenei patyrus pralaimė­jimą prie Stalingrado, ant sienų ėmė rodytis žodžiai, užrašomi kreida: „Friede, Friede, Friede.“ Tai buvo beviltiškas vokiečių kareivių šauksmas prieš bepras­mę mirtį fronte. Sutemus būdavo tamsu, nors į akį durk, – niekur jokio žibu­rio, nors komendanto valanda prasidėdavo tik aštuntą. Šiurpiais vaiduokliš­kais šešėliais šmėksodavo namų sienos mėnesienos naktimis. Poškėdavo pa­vieniai šūviai.

Negaliu nepaminėti V. Mačernio sužadėtinės Bronės Vildžiūnaitės – švel­nių veido bruožų, maloniai nusišypsančios, geltonplaukės poeto mūzos. Jiedu nuolat būdavo kartu. Visi jautėme, kad juos sieja be galo subtili poeto ir jo įkvėpėjos draugystė. Gal ne vienas literatas studentas slapta pavydėjo šio to­kio idealaus bendravimo. Reikia prisiminti, kad tada studentų vedybos buvo retenybė. Mes neabejojome, kad juos jungiąs taurus jausmas iš dalies buvo tas šaltinis, iš kurio tryško kunkuliuojanti sielvartu poeto kūryba.

V. Mačernis ryškiai išsiskyrė iš literatų, priklausančių tai pačiai krypčiai, tokių kaip E. Matuzevičius. P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė, T.Šimkaitė-Katilienė, nekalbant jau apie K Bradūną, A. Čipkų – Nyką-Niliūną, P. Jurkų ir kitus. V. Mačernis, man rodos, tada žvelgiant iš šalies, buvo tragišką savo epochą jaučiantis poetas šauklys.

Vilnius, 1982.IV.27

Leonas Brazdeikis

Mudu su Vytautu kraštiečiai Žemaičiai. Mūsų tėviškes skyrė tik trys kilometrai.

Mano manymu. Vytautas sielos draugų nedaug teturėjo. Visa galva pra­augęs savo bendraamžius, jis neretai pasijusdavo vienišas.

Gana aktyviai Vytautas bendravo su P. Jurkumi. Juos siejo bendri vaikystės prisiminimai, gimnazija. Paulius turėjo daug knygų. Su juo Vytautas kalbėdavo apie to laiko aktualijas, ginčydavosi, aptarinėdavo eilėraščių skambesį, trūkumus. Kartais atsinešdavo keletą variantų, ilgai atrinkinėdavo geriausiąjį. Jis daug dėmesio skyrė ne tik minties gilumui, filosofinei tiesai, bet ir formai. Daug dirbo.

Paulius buvo judresnis, paslankesnis kelionėms. Man atrodo, kad dides­nis bendrumas jį siejo su Juozu Jurkumi, kalbininku. Juozas buvo mąstymo žmogus. Į viską žvelgė rimtai ir iš esmės. O toks požiūris atitiko Vytauto dvasią. Juos siejo vidinio pasaulio giminystė.

Atsimenu Vytauto tėvą. Būdamas miestelyje, jis užsukdavo į mūsų namus. Tai buvo gyvo, linksmo, mylinčio žmones ir gyvenimą kaimiečio tipas. Be galo draugiškas. Tuoj sodindavo visus už stalo, pripildavo taures, kalbindavo.

Artimiau pažinti Vytautą man teko 1943–1944 m. Vasarą, kai gyvenau Varduvoje (buvusi Žemaičių Kalvarija). Sekmadieniais, pagal to laiko tradiciją, eidavom į bažnyčią. Vytautas taip pat. Moksleivija, o jos tada buvo nedaug, mėgdavo sėdėti suoluose prie didžiojo altoriaus. Pamaldų metu Vytautas dažniausiai skaitydavo filosofinio turinio knygas, savaip išnaudodamas laiką. Knygą į šalį dėdavo tik tada, kai išgirsdavo įdomesnį pamokslą. Po pamaldų jaunesnieji kunigai kviesdavo kai kuriuos moksleivius užkąsti. Bet klebonai ne visi Vytautą mėgo. Jų svečias būdavo Paulius Jurkus.

Priešais bažnyčią gyveno Izidorius Valančius. Mes jį vadindavome Dzidorėliu. Be galo tolerantiškas, nuoširdus žmogus. Jo namuose būdavo visos apylinkės jaunimo kelio galas. Rinkdavomės tenai didesnėmis ir mažesnėmis grupelėmis. Dažniausiai pagal amžių. Man neteko girdėti, kad Vytautas tėviškėje savo eiles skaitytų didelėse kompanijose. Daugiausia 2–3 žmonėms. Mes, visi jaunesnieji, galėjome būti tik pagarbūs klausytojai, bet ne kritikai. Vytautas buvo už mane keletą metų vyresnis, ir ta distancija beveik visur išlikdavo.

Tada buvau jau abiturientas, todėl buvo įdomu klausyti vyresniųjų diskusijų įvairiais klausimais.

Atsimenu, sykį užėjo kalba apie Dante’s „Dieviškąją komediją“. Vytautas sako, kad jam labai gaila, jog turįs tenkintis vertimu, negalįs pajusti tikroje kūrinio grožio. „Būtinai išmoksiu italų kalbą, kad galėčiau Dante skaityti itališki“, – sakė jis. Ir, kiek prisimenu, rinko knygas italų kalbai mokytis ir skaityti.

Tais laikais mes tiesiog sirgome F. Dostojevskiu. Ir Vytautas jį labai mėgo. Neblogai jis buvo susipažinęs su klasikine rusų poezija, ypač M. Lermontovu. Labai žavėjosi R. Tagore.

Vytautui buvo nesvetimas dėsnis, kad norėdamas gauti turi pirmiausia pats duoti. Kūryba ir nuolatinis dvasios alkis – tokie jo charakteringiausi bruožai.

Kūrybinės įtampos momentais jo vidinis pasaulis tarsi rezonuodavo tolimų kosminių pasaulių įtampai. Jo poezijoje pulsuoja grožis, gelmė, atėjusi iš tų kosminių pasaulių.

Kažkokia neramia nuojauta dvelkė paskutinės Vytauto vasaros dienos. Labai labai skubėdavo dirbti, taisyti. Retai matydavome jį jaunatviškai linksmą. Vidinis nerimas, rūpestis, kurio neįmanoma atsikratyti nei dienovidžio saulėje, nei tamsių naktų rimtyje. Su skaudama širdimi kartais grįždavau iš susitikimo su Vytautu. Manydavau, kad to priežastis – mano nesugebėjimas jo lygiu bendradarbiauti, kad čia kalti mano polėkiai, kurie neatitinka Vytauto dvasios. Intuicija, t. y. vidinis žinojimas, neapgauna žmogaus, ir ypač tokio kaip Vytautas.

Likimas jau beldėsi į duris.

Kaunas, 1982.V.8

Eugenijus Matuzevičius

Mudu su Vytautu Mačerniu neakivaizdiniu būdu susipažinome 1936–1937 metais, kai Vytautas mokėsi Telšių gimnazijoje. Aš jau tada buvau periodikoj išspausdinęs nemaža eilėraščių. O Vytautas maždaug tuo metu dėjo savo literatūrinį kelią. Iš kronikos žinučių moksleivių spaudoje jau žinojau, kad Telšiuose yra jaunas poetas Vytautas Mačernis. Paskui mes pradėjom susirašinėti. O šiek tiek vėliau susitikdavome moksleivių literatų literatūros vakaruose, kuriuose dalyvaudavo kelių gimnazijų literatų atstovai. Tada panašaus pobūdžio vakarai būdavo rengiami Panevėžyje, Šiauliuose, Biržuose, Mažeikiuose, Telšiuose, Pasvalyje, Rokiškyje, Kėdainiuose ir kitur.

Kiek pamenu, tuo metu, kai Vytautas mokėsi Telšių gimnazijoje, jam patiko Bernardo Brazdžionio poezija, taip pat domėjosi J. Kossu-Aleksandravičium. Man atrodo, kad pačiuose pirmuose jo eilėraščiuose, išspausdintuose tuometi­nėje moksleivių spaudoje, šiek tiek jaučiama B. Brazdžionio įtaka. Ypač vertino V. Mykolaičio-Putino poeziją. Mėgdavo pabrėžti, kad atėjęs laikas lietuvių poe­zijoje sustiprėti gilesnei filosofinei tėkmei. Vytautas buvo gabus, labai darbš­tus, atkaklus, bet gana silpnos sveikatos. Jis kartais skųsdavosi plaučiais. Bet šiaip jau daug kalbėti apie sveikatą, ligas nemėgdavo. Dar besimokydamas gimnazijoje gana intensyviai skaitė filosofijos veikalus. Vis teigdavo, kad ma­žos tautos atstovui yra būtina mokėti kelias užsienio kalbas. Kol mokėmės gimnazijoje, mudu buvome susitikę tik kelis kartus, bet dėmesingai sekėme vienas kito kūrybą, spausdinamą periodikoje. Vytautas mėgo ir teigiamai verti­no Salomėjos Nėries poeziją, nemažą jos eilėraščių mokėjo atmintinai. Bet jo poetinė prigimtis ieškojo sau atramos kitur. Gal tai buvo tam tikra intuicija, slypinti pačioje meninėje Vytauto prigimtyje. Jis iš pradžių rašė palyginti ne­daug. Neskubėdavo spausdinti savo eilėraščių. Bet noriai dalyvaudavo moks­leivių literatų poezijos vakaruose, mėgdavo pabendrauti su kitais moksleiviais literatais. Būdavo draugiškas, gal šiek tiek susimąstęs, nepasižymėjo ekspresyviu temperamentu. Bet jis būdavo visados įdomus pašnekovas, besistengiantis daug ką suvokti giliau, esmingiau. Aš nenorėčiau sutikti su tais, kurie bando teigti, kad Vytautas Mačernis buvęs lyg atsiskyrėlis. Tiesa, jis mėgdavo vieni­šumą, ypač kai gyvendavo savo tėviškėje, Šarnelėje. Gal specialiai ir neieško­davo draugų būrio, bet susitikus su juo visados būdavo įdomu. Be to, kartais Vytautas mėgdavo ir humorą, mokėdavo ir šmaikščiai pašnekėti, ir pajuokau­ti. Ypač mėgdavo sykiais labai švelniai ir atlaidžiai pasišaipyti iš kai kurių merginų. Bet tai būdavo taktiška, sąmojinga.

Dar vienas Vytauto Mačernio bruožas. Jis nemėgdavo specialiai pamokslauti, mokyti kitų, bet vis dėlto ne kartą pasijusdavo esąs pranašesnis už kitus. Jis šito neparodydavo, bet savaime jo pašnekovai tai pajusdavo, nes, ob­jektyviai vertinant, vienu ar kitu atveju pasirodydavo esąs intelektualesnis, la­biau apsiskaitęs už kai kuriuos savo bičiulius ar pašnekovus. Tuo metu aš, pavyzdžiui, žavėjausi Kazio Borutos, Bernardo Brazdžionio, Antano Miškinio, Kazio Jakubėno, Vytauto Sirijos Giros poezija. Man taip pat labai patiko Kazio Binkio, V. Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries poezija. O Vytautas Mačernis, dar besimokydamas gimnazijoje, pradeda grįsti savo kūrybą jau ir filosofiniais apmąstymais, siekimu sujungti tam tikrus filosofinius ir poetinius elementus.

Ypač suartėjome su Vytautu Mačerniu, kai pradėjau studijuoti. Tada mes – Paulius Jurkus (V. Mačernio kraštietis, prozininkas), Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus (Alfonsas Nyka-Niliūnas), Pranė Aukštikalnytė ir dar kai kurie – draugavom. Tuo metu taip pat pradėjo ryškėti poezijoje nauji vardai. Tai Henrikas Nagys, Leonas Švedas ir kiti. Iš pradžių ir V. Mačernis, ir aš studijavome Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. O nuo 1940 metų persikėlėm į Vilniaus universitetą. (Aš baigiau gimnaziją 1938 m., V Mačernis – 1939 m.)

Jau tada mes vertinome ir gerbėme Vytautą Mačernį. Ypač mums didelį įspūdį padarė jo perskaityti fragmentai iš „Vizijų“. Jis dar šio viso ciklo nebu­vo užbaigęs. Bet mėgdavo sakyti, kad lyg ir užčiuopęs tikrąją savo poetinio ke­lio pradžią, kad dabar jaučiąs, kur jam eiti toliau. Rašydamas „Vizijas“ Vytau­tas neskubėjo, bet viską stengėsi giliai išgyventi, subrandinti savo viduje. Ir mes, ir pats poetas jautė, kad jis tolsta nuo tuometinės lietuvių poezijos tradi­cijos ir jau bando užčiuopti kažką savito. Tuo laikotarpiu Vytautas gana inten­syviai skaitė anglų poetus, domėjosi Oskaru Milašium. Iš pradžių studijavo anglų kalbą, paskui pagrindine specialybe pasirinko filosofiją. Jį labai mėgo profesorius V. Sezemanas, pranašavo net žymaus filosofo ateitį ir, atrodo, bū­davo šiek tiek nepatenkintas, kad Vytautas per daug dėmesio skiria poezijai. O gal tai ir netiesa? Gal mums tuomet taip tik atrodė.

Vytautas mėgdavo susirašinėti su draugais. Rašydavo ilgus, įdomius laiškus. Ypač tada, kai būdavo tėviškėje, Šarnelėje. Labai gaila, kad daug tų laiškų, rašytų draugams ir bičiuliams, karo audroje žuvo ir pokario metais kažkur išsiblaškė.

Iš Vytauto Mačernio laiškų galėtų iškilti gana įdomus ir ryškus jo paties portretas. Turbūt laiškuose labiausiai atsiskleidė jo estetinės, filosofinės pažiūros. Apie savo kūrybinius sumanymus, apie savo maksimalistinės ateities planus jis mėgdavo užsiminti laiškuose, rašytuose draugams. Man atrodo, daugiausia apie savo kūrybinius planus, apie savo dvasios būklę, apie savo svajones, abejones ir pasiryžimą, apie santykius su didžiąja pasauline literatūra, su kai kuriomis meno vertybėmis jis yra rašęs laiškuose Bronei Vildžiūnaitei, kurią mes laikėme lyg ir Vytauto sužadėtine. Aš jos tikslaus adreso dabar nežinau. Bet jeigu kam nors to adreso reikėtų, jį galėtų pranešti Bronės Vildžiūnaitės brolis Jonas Vildžiūnas, dirbantis „Šviesos“ leidykloje Kaune.

Vokiečių okupacijos metais, kai buvo labai maža lietuviškos spaudos, o bendrauti su savo kūrybos draugais norėjosi, būdavo gana daug susirašinėjama, būdavo siunčiami eilėraščiai bičiuliams, laukiama jų įvertinimo, jų žodžio ir t. t. 1942–1944 metų laikotarpiu Vytauto Mačernio poezijos kūriniai gana plačiai pasklido po Lietuvą, nors jis nebuvo išleidęs nė vienos savo knygos. Naujus savo eilėraščius siųsdavo iš karto net keliems draugams. O jo kūryba tuo metu buvo labai domimasi. Tuos eilėraščius iš atsiųstų originalų nusirašydavo kiti. Ir tokiu būdu Vytauto kūriniai keliavo į žmones, į skaitytojų auditoriją. Ir pokario metais susidarė tam tikra prasme įdomus, bet gana problematiškas Vytauto Mačernio literatūrinio palikimo archyvas, nemažas pluoštas įvairių jo kūrinių nuorašų; yra likę ir jo autentiškų rankraščių. Man atrodo, visas tas rankraštinis palikimas dar laukia atidžių ir rimtų tyrinėjimų, reikia atrinkti paskutiniuosius variantus. Daug nuveikė Vytautas Kubilius, parengęs Vytauto Mačernio poezijos rinktinę „Žmogaus apnuoginta širdis“ (1970). Bet vis dėlto jo rankraštinis palikimas nėra sukauptas vienoje vietoje. Nemaža eilėraščių bei laiškų yra privačiuose archyvuose.

Pats V. Mačernis užbaigtu kūriniu laikė „Vizijas“ ir jas buvo datavęs tokiu prierašu: Šarnelė, 1939–1942 m. Jis norėjo sutvarkyti ir kitus savo rankraščius. Perrašinėjo ankstesnius eilėraščius, dar juos šiek tiek taisė. O sonetų ciklų taip ir nebespėjo užbaigti ir sutvarkyti, nors rašė ir dirbo iki pat savo mirties dienos. Kaip tik 1944 metų vasarą ir rugsėjo mėnesį, kiek sąlygos le­ido. Vytautas Mačernis tvarkė savo rankraščius, juos perrašinėjo, norėjo parengti lyg ir savotišką ranka ar mašinėle perrašytą knygą arba net kelis rinkinius. Visus tuos darbus nutraukė staigi mirtis (1944.X.7).

Vytautas Mačernis mėgdavo su draugais dalyvauti pobūviuose, jis nebuvo nuobodžiai asketiškas arba visiškai tokiais atvejais užsidaręs. Truputį ir išgerdavo. Su juo ne kartą esame jaukiai ir įdomiai pasivaišinę vienoje karčiamoje J. Basanavičiaus gatvėje (Vilniuje), netoli dabartinio Valstybinio dramos teatro. Dabar tos karčiamėlės nebėra. O jos šeimininkas buvo įdomus žmogus, juodo gymio, su ūsais. Atrodo, šiek tiek rytietiškos kilmės. Mėgdavo kartais Vytautas ir alaus išgerti. Mėgdavo ir padainuoti. Šia prasme ypač sutardavo su Bradūnu, – jie neblogai dainuodavo. Kai susirinkdavome, Vytautas nevengdavo ir savo eilėraščių padeklamuoti. Nemažą ir kitų autorių eilėraščių jis mokėjo atmintinai. Kai būdavo gerai ir poetiškai nusiteikęs, mėgdavo savo bičiuliams ir studijų kolegėms deklamuoti angliškai – ypač Edgaro Poe eilėraščius.

Jis ypač gerbė Levo Tolstojaus ir Dostojevskio kūrybą. Rusiškai šiek tiek pramoko 1940–1941 metais. Paskui tas žinias gilino, skaitydamas rusų klasikos autorius. Buvo pramokęs ir lenkų kalbos. Neblogai mokėjo vokiečių ir anglų kalbas. Pramoko skaityti prancūziškai ir itališkai. Ypač atkakliai mokėsi graikų ir lotynų kalbų, norėdamas pats savarankiškai skaityti didžiųjų Antikos rašytojų ir filosofų veikalus. Dar buvo numatęs išmokti hebrajų kalbą.

Vokiečių okupacijos metais jis buvo įsigilinęs į F. Nietzsche’s ir K. Jasperso filosofiją. Domėjosi egzistencializmo filosofija, ieškojo atsakymo į daugelį žmogaus būties klausimų. Vytautas skaitydavo metodiškai. Apskritai savo laiką buvo suskirstęs labai griežtai, taupydavo kiekvieną valandėlę, mokėdavo nuolatos turtinu savo intelektą, savo vidinį pasaulį. Bet retkarčiais nevengdavo atsipalaiduoti ir nerūpestingai praleisti vieną kitą valandėlę bičiulių būrelyje.

Vytautas Mačernis stengėsi savo asmenybės egzistencijai rasti atramą filosofijoje, tam tikrame filosofiniame skeptiškume, atmesdamas lėkštas verty­bes. Jis buvo įsitikinęs, kad tik didžiųjų būties tiesų pažinimas ir suvokimas gali padėti žmogui išsilaikyti pasaulinių katastrofų metu. Gal todėl ir nefiksavo nuožmaus ir realaus istorizmo faktų, kurie čia pat mūsų akivaizdoje vyko Lietuvoje. Tad neatsitiktinai dabar kai kurie kritikai ir V. Mačernio kūrybos tyrinė­tojai stebisi, kad jo kūryboje beveik visiškai nejaučiama baisiųjų realijų…

Studijų metais V. Mačernis ypač domėjosi Oskaro Milašiaus kūryba. Saky­davo. kad jo poezija jam esanti labai artima, gimininga. Tam tikra O. Milašiaus įtaka jaučiama „Vizijų“ cikle.

V. Mačerniui patiko Albino Žukausko eilėraščių knyga „Laikai ir žmonės“. „Vizijos“ buvo artimos A. Žukauskui, nes šie abu poetai mėgo ir laisvesnę eilia­vimo formą.

Bet po „Vizijų“ V. Mačernis pasuko prie klasikinės formos, nes jis tada ypač buvo įsigilinęs į Antiką ir Šekspyrą, pradėjęs siekti formos ir žodžio glaustumo. Visa tai gana ryškiai atsispindi jo sonetų ir trioletų cikluose. V. Ma­černis jautė, kad nelengva valdyti griežtąją klasikos formą. Jis gana sunkiai surasdavo rimus, daugiau dėmesio skirdavo prasmei. Todėl ne kartą sakyda­vo. kad prie savo sonetų ir trioletų grįšiąs, juos dar taisysiąs, tobulinsiąs. V. Mačernis nebuvo iš tų autorių, kuris lengvai, nerūpestingai gali bematant sueiliuoti. Poetinę formą jis gana sunkiai įveikdavo. Bet užtat visados turėda­vo dideles turinio ir minties atsargas. V. Mačernis pripažindavo ir pats (ypač 1943–1944 m.), kad jis kartais nukrypstąs į per didelį racionalumą.

Ne kartą su Vytautu Mačerniu, Kaziu Bradūnu, Prane Aukštikalnyte ir kai kuriais kitais to meto literatais studentais esame buvę pas Vincą Mykolai­tį-Putiną. Jis buvo suorganizavęs studentų literatų būrelį, kuris retkarčiais rinkdavosi jo bute. Tai vokiečių okupacijos metais mums suteikdavo dvasios stiprybės. V.Mykolaitis-Putinas labai vertino ir mėgo V. Mačernio kūrybą, ypač jo „Vizijas“.

Vilnius, 1981 m. balandis

Adolfas Sprindis

Karo metu teko porą savaičių gyventi Žemaičių Kalvarijoje pas P. Jurkų, kurį kartą atsitiktinai sutikau Telšiuose. Jis pakvietė pagyventi pas save, nes aš tada neturėjau kur dėtis. Mes su P. Jurkum ir V. Mačerniu buvome studijų draugai. Ž. Kalvarijoje gyvenome trise: aš, P. Jurkus ir jo senutė motina, nepaprastai geros širdies moteriškė. Aš jaučiausi nepatogiai, galvojau, kad savo buvimu apsunkinu žmones, todėl stengiausi padėti ūkio darbuose. Pas mus dažnai ateidavo ir V. Mačernis. Mes eidavome kartu į Varduvą maudytis. Vytautas dažnai kviesdavo pas save į Šarnelę, bet mes atsisakydavome: „Eik tu po kelmo, tokia tolybė!“ Mat iki jo tėviškės buvo kokie šeši kilometrai. Bet vieną sykį aš susigundžiau. Ėjom, ėjom vingiuotu keliu, kol pamatėm Mačernių vienkiemį. Kaip šiandien atsimenu, stovėjo įlinkusi lyg arklio balnas troba, ūkiniai pastatai kiek geresni, netoliese tyvuliavo kūdra. Aš paklausiau, ar yra čia karosų, jis atsakė, kad ne. Vytauto kambarys buvo pailgos formos. Ant stalo gulėjo mėlyna knyga, kurios pavadinimas buvo „Бесы“, čia pat mėtėsi eilėraščių rankraščiai. Motina atnešė pieno ir kriaukšlę duonos. Ji man paliko gana nemalonaus žmogaus įspūdį. Jautėsi, kad Vytauto ji nemyli, jis kaip rakštis toje šeimoje buvo.

Paskiau nuėjome į mišką. Vaikštinėjome, kvailiojom, dainavom ir deklamavome eiles. Atsistojau, atsimenu, ant supuvusio kelmo ir buvau besiruošiąs nuo jo nušokti. Tik staiga – šmurkšt – iš po jo vykstelėjo gluodena. Aš tą padarą palaikiau gyvate. „Ai, Vytautai, velniai nematė to tavo miško ir tavo gyvačių!“

Tą naktį nakvojau pas Mačernius, Vytauto kambaryje. Ryte grįžau į miestelį.

Kitą sykį visa jaunimo kompanija, tarp jų ir Vytautas, ėjome pas Šukius, kurie gyveno ne per toliausiai nuo P. Jurkaus namų. Ten mus vaišino iki išnaktų. Vytautas irgi juokavo, dainavo. Netiesa, kad jis buvo ne kompanijos žmogus.

Paskutinį kartą gyvą Vytautą mačiau savaitę prieš mirtį.

Frontui prasiritus, aš dirbau Telšių švietimo skyriaus inspektoriumi. Čia ir sužinojau iš J. Jurkaus apie tragišką jo mirtį. Savo ranka parašiau žinutę apie Vytauto mirtį ir su didelėm pastangom išspausdinom „Tarybų Žemaitijoje“. Ten išspausdinom ir vieną (6-ą) jo vizijų.

Studijų metu, atsimenu, Vytautas buvo įsitaisęs šviesiai rusvos spalvos kostiumą ir vaikščiojo su medinėmis klumpėmis – tokios tada buvo madingos. Iš visos jo išorės spinduliavo įgimta dvarininkiška inteligencija. Mėgo visada būti tvarkingas, pasitempęs. Visa jo esybė priminė J. Baltrušaitį arba O. Milašių.

Užrašyta 1982 m.

Vaclovas Blėdis

Vytautas turėjo tikrai neramią, didelę sielą. Jį domino viskas, ką geriausia per savo egzistavimą yra sukūrusi žmonija.

Skaitė ir mėgo deklamuoti didžiausius pasaulio poetus. Ypač jį žavėjo O. Milašius, kurį skaitė prancūzų kalba.

Atsimenu, dažnai jis su J. Miltiniu diskutuodavo apie teatro ir poezija santykį. Vytautas, studijuodamas Vilniuje, jau buvo susipažinęs su lietuvių teatru. Bet tada mūsų nacionalinis teatras dar negalėjo išreikšti visų teatro galimybių, todėl jis iškeldavo daug neaiškumų dėl teatro prigimties ir paskirties. J. Miltinis, kuris jau buvo susipažinęs su pasaulinio lygio teatro menu ir pasaulinio garso menininkais, aiškindavo teatro meno paslaptis.

Vytautas domėjosi astronomija. Bet į šitą mokslą jis žiūrėjo iš filosofijos taško. Atsimenu, kai gulėdavome žvaigždėtomis vasaros naktimis Mačernių daržinėje ant šieno, žiūrėdavome į žvaigždes, jis kalbėdavo lyg sau, lyg visiems: „Kas yra žmogus, palyginus su visata? Kokia jo vieta kosmoso begalybėje? Koks keistas ir sudėtingas pasaulis… Kiek daug paslapčių slypi… Šviečia žvaigždė, kuri gal prieš daugeli tūkstantmečių užgeso, o mes dar vis matome jos šviesą…“

Mes buvome dvidešimtmečiai. Noras pažinti buvo begalinis. Vytautas daug skaitė. Kiek buvo įmanoma, susipažino su Vakarų Europos šviesiausių protų mintimis. Bet jis dar neturėjo vieningos filosofinės pozicijos gyvenime, nes to pasiekti tokiai daugiaplanei asmenybei, kokia buvo Vytautas, beveik neįmanoma.

Negalėčiau pasakyti, kad jis buvo nesocialus. Bet taip pat negalėčiau teigti, kad jis buvo socialus. Kartais atrodydavo toks pat paprastas žmogus kaip ir visi jo amžiaus jaunuoliai – draugiškas, atviras, šnekus. Tik staiga karščiausio pokalbio metu nutildavo, užsidarydavo savyje, susimąstydavo – ir tada nebandyk prakalbinti.

Diskusijų metu savo mintis reikšdavo aiškiai, logiškai, konstruktyviai. Žinojo, ką žino, žinojo, ko nežino.

Draugų kompanijoje jis dažnai būdavo linksmas, juokaudavo, truputį ir išgerdavo, bet, žinoma, saikingai. Nebuvo koks kietas asketas, bei žemiškai­siais malonumais nepiktnaudžiaudavo.

Turėjo subtilų humoro jausmą, žodžio kišenėje neieškojo.

Apie rūpimus dalykus kalbėdavo noriai, užsidegęs, o išprovokuoti kokiam nors pokalbiui būdavo sunku, beveik neįmanoma. Jo uždarumą liudija tas faktas, jog apie jo meilę sužadėtinei B. Vildžiūnaitei sužinojau tik po jo mirties. Nė karto neužsiminė jis ir apie tai, jog yra siunčiamas į Sorboną.

Buvo religingas, bet nebuvo davatka. Tikėjo daugiau iš tradicijos. Religija jį domino daugiau kaip filosofija. Jis norėjo pats išsiaiškinti religijos paslaptis.

Vytautas labai mylėjo savo draugus. Nuolat rūpinosi, kaip kuriam sekasi, ar nereikalinga jo pagalba.

Vienas išskirtinių jo bruožų – nepaprastai gili meilė gimtajai žemei, Šarnelei, jos žmonėms. Mielai ir šiltai bendraudavo su kaimo žmonėmis. Mėgo pasakoti apie kaimą.

Keisti santykiai buvo su motina. Labai oficialūs, šalti, jautėsi trintis. Man, aukštaičiui, tai nebuvo įprasta. Apie motiną pasakyčiau tai, jog ji buvo ne nuožmi, o tiesi moteris. Jeigu reikia ką padaryti, tai reikia. Jokių atsikalbinėji­mų negali būti. Todėl mes noriai dirbdavome ūkio darbus. Neturėdavome tei­sės sėstis prie stalo tol, kol ji pati neatsisėsdavo. Sėdėdavo ji paprastai stalo gale – garbingiausioje vietoje. Nors pietums dažniausiai gaudavome tik žemai­tiškos bulvių košės. Mačernių žemė buvo nekokia ir ūkis nusmukęs, bet iš vi­sos senosios Mačernienės išorės švietė dvarininkiška prigimtis.

Gana dažnai rengdavome poezijos vakarus pas P. Jurkų. Kamerinė aplin­ka, nesibaigiančios diskusijos ligi ryto.

Vytautas nebuvo gražuolis. Griežti veido bruožai. Visa siela atsispindėdavo akyse – nepaprastai giliose ir gyvose.

Nežinau, ar čia likimo ironija, ar nuojauta, bet jis dažnai užsimindavo apie tai, jog norėtų būti palaidotas tame kalnelyje prie namų. Taip ir buvo…

Mes visi labai mylėjome Vytautą. Myliu aš jį ir šiandien. Myliu jo poeziją. Turiu keletą jo rankraščių, kuriuos labai branginu. Rašysenoje tarsi atsispindi visa jo esybė – raidės ne išdailintos, bet aiškios.

Ypač man patinka šeštoji vizija. Svajoju kaip nors ją perkelti į sceną. Bet baisu, kad nesugebėsiu perteikti to subtilumo, kad scenoje ji subyrės.

Užrašyta Panevėžyje 1982.IV.21

Juozas Miltinis

1944 metais, dundant patrankoms, apie pusę vasaros neramiai, bet gana įdomiai teko praleisti Šarnelėje, poeto Vytauto Mačernio, tada dar Humanitarinių mokslų fakulteto studento, tėviškėje netoli Varduvos (šventosios Žemaičių Kalvarijos), senovinėje vienišoje sodyboje, apsuptoje medžių ir kalvų. Į Šarnelę atvyko ir dailininkas, puikus grafikas Telesforas Vaitus. Kartu su manimi dar glaudėsi Panevėžio dramos teatro aktoriai Vacys Blėdis ir Donatas Banionis. Vasara buvo saulėta, tik netoliese ėjo karas. Mes, penki viengungiai, rytais laukuose: pjovėme, grėbėme, į kupetas krovėme, tik nedainavome, nes patrankų dundėjimas ardė ritmą. Pavakariais, susėdę kur kalnelio nuožulnumoj po medžiais, paūksmėje, lyg kokie platonistai filosofavome, nustatynėdami santykį tarp idėjos ir daikto. Vytautas studijavo filosofiją ir visuose pašnekesiuose nejučiomis vis nukrypdavo į ją. Aš daugiau laikiausi meno pusės, man padėjo Telesforas, Vacys, iš mandagumo ar jausdamas dėkingumą šeimininkui blaškydavosi tarp dviejų aušrų – filosofijos ir meno, atiduodamas kartais pirmumą Vytautui. Donatas, kaip pats jauniausias, tylėdavo ar ką nors linksmesnio pamėgindavo įterpti.

Kartais kai kuriomis dienomis ir daugiau atsirasdavo pašnekovų ir gana iškalbingų. Tai Jurkai iš Varduvos. Nusisėdėdavę pereidavome į peripatetikus. Tik neturėjome Aristotelio nei panašaus ko, kas mums vaikščiodamas ir aiškintų, kas, pavyzdžiui, yra eupraksija met aretes – kaip gerai pragyventi ir išlikti doram.

Saulei nusileidus, išsimaudydavome netolimame ežere. Vakarais, sugulę ant šieno, prapolemizuodavome apie visus menus iki paryčių. Būdavo ir kūrybinių valandėlių, kada Vytautas skaitydavo savo eilėraščius. Paskaitęs jis lyg nuliūsdavo, panirdavo į vienišumo melancholiją, matyt, kurdavo toliau skverbdamasis į savo dvasios gelmes. Tada jo žvilgsnis, nefiksuojąs jokio objekto, likdavo įbestas kažkur į neįžvelgiamą tolumą. Tada jis būdavo neprakalbinamas. Matyt, kaip Byronas prie Pyčio kapo poetiškai užsisvajojęs pasinerdavo į vizijų pasaulį, kur regėjo tai, kas jam tikriausiai kažkokiais simboliais šmėžavo apie artėjantį jo paties gyvenimo tragiškumą. Atbudęs iš savo vieni­šumo, užsidarymo, paskaitydavo savo eilėraštį – sonetą ar viziją. Jis skaitė ra­miai, be jokio šabloniško, patosinio intonavimo, įprasto kai kuriems mūsų po­etams, skaitantiems savo eilėraščius. Gilus semantinio substrato jausmas su­banguodavo jo ritminiuose akcentuose. Atrodė, kad jis neskaito jų, bet autentiškai šiuo pat metu improvizuodamas kuria.

Kartais, skaitant sonetus, švysteldavo jo veide kažkokia lengva, atlaidi, sokratiška ironija. Gal kad mes sėdime tylūs tylūs ir, lyg viską aplink aprėp­dami, atrodome įsigilinę.

Jo nedidelėje bibliotekoje buvo Kanto, Husserlio, Bergsono, Croce’s origi­nalų. Poezijos skyriuje – Baudelaire’o, Rimbaud, Mallarmé, Poe, Burnso, Elioto, Jeitso, Hölderlino, Rilke’s, Milašiaus originalai.

Kas jį pažinojo, suprato, kad bręsta didelis poetas ir gilus mąstytojas. Aš maniau, kad ir dramaturgas. Su Vytautu Mačerniu aš buvau susipažinęs jau anksčiau – viename jaunimo suvažiavime Telšiuose.

Panevėžys, 1982.V.15

Saulius Sondeckis

Su Vytautu Mačerniu susipažinau maždaug 1942 metais. Aš su tėvais gyvenau Šiauliuose. Kai Vytautas važinėdavo traukiniu į Vilnių, dažnokai ateidavo pas mus pernakvoti, nes tiesioginio traukinio iš Vilniaus į Telšius nebuvo.

Buvo labai kuklus, tylus. Jei jo neprakalbinsi, pats niekada pokalbio ir nepradės. Aš tada mokiausi muzikos mokykloje, todėl dažniausiai mes kalbėdavomės apie muziką. Atsimenu, jis buvo gerai susipažinęs su muzikos pasauliu. Ypač žavėdavosi Beethovenu.

Apsirengęs jis būdavo prastokai – atbrizgusios kelnės, švarkelis irgi atspurusiom rankovėm. Bet visi tada manė, kad nesirūpinimas savo išvaizda yra būdingas intelektualiems žmonėms.

Paskui man teko gyventi pas gimines Šašaičių kaime, netoli Varduvos miestelio. Man buvo 14–15 metų. Pas mano giminaičius rinkdavosi tuo metu Varduvos apylinkėse gyvenę intelektualai – J. Miltinis, V. Blėdis, D. Banionis, dailininkas T. Valius – iš viso koks 15 žmonių. Jie diskutuodavo įvairiausiais klausimais – apie meną, literatūrą, politiką. Ypač buvo aktualus ideologinio apsisprendimo klausimas. Vytautas dažniausiai tose diskusijose nedalyvaudavo ir didelių susibūrimų nemėgdavo. Eidavome kartu maudytis į upelį, bet ir čia jis beveik niekada nebūdavo linksmas.

Aš nueidavau pas jį į Šarnelę pasiskolinti knygų. Jis turėjo didžiulę biblioteką. Knygų buvo įvairiausiomis kalbomis. Jis gerai mokėjo anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbas. Mačiau, kad skaitė Cervanteso „Don Kichotą“ ispanų kalba, lygindamas jį su Churgino lietuvišku vertimu. Vertė Cervanteso eilėraščius savo malonumui.

Kai su juo kalbėdavaisi, dažnai sunku būdavo suprasti, ar jis tavęs klausosi, ar tave vertina, ar nežinia apie ką galvoja įsmeigęs į tolį nieko, rodos, nematančias akis.

Jis buvo tamsaus gymio. Vasarą labai greitai įdegdavo saulėje. Bet buvo ne per stipriausios sveikatos.

Tą dieną, kai ant Kalvarijos nukrito vienintelis sviedinys, mūsų apylinkė­se buvo ramu. Truputį toliau girdėjosi pabūklų trenksmas. Tas sviedinys sprogo gerokai toliau, skeveldros varpyte suvarpė arklį. O Vytautui pataikė vienin­telė – ir tiesiai į smilkinį. Jis sėdėjo vežime susmukęs, iš smilkinio buvo nute­kėjęs kraujas, viena akinių kojelė sulaužyta. Buvo su skrybėle ir paltu. Mes, paaugliai, keletą kartų buvome atbėgę pažiūrėti – vaizdas buvo kraupus. Vy­tauto ilgai iš ten niekas neatsiėmė, nes prasidėjo suirutė, frontas…

Visa tai įvyko apie pietus. O labai anksti ryte pas mus atbėgo P. Jurkus, išbalęs iš išgąsčio ir baisiausiai sutrikęs. Jis visus ragino bėgti, trauktis. Man rodos, kad traukdamasis apie Vytauto mirtį jis dar nežinojo.

Užrašyta Vilniuje 1982.IV.26

Karolina Jurkutė-Pakalniškienė

Man labiausiai įsimena literatūros vakaras, kuris buvo surengtas Vytauto tėviškėje. Tai buvo 1944 m. rugpjūčio sekmadienio popietę. Joje dalyvavo keli Telšių literatai, Paulius Jurkus, jo žmona, keletas studentų, kurie buvo pasi­traukę nuo vokiečių. Taip pat Miltinis, Banionis, Blėdis, mano brolis Juozas Jurkus su žmona.

Visi, kurie gyveno Ž. Kalvarijoje, susirinko pas mus Šašaičiuose, o Vytau­tas atvažiavo mūsų parsivežti. Važiuoti reikėjo apie 3 kilometrus. Vytautas moteris susodino į brikelę, o pats visą laiką, eidamas šalia, laikė už vadelių. Jis sakėsi esąs viduramžių riteris, kuris veža damas į savo pilį.

Susėdome sode po senąja liepa. Moterys paruošė kavos, užkandžių, ir prasidėjo vakaronė. Vytautas ir kiti literatai skaitė savo kūrinius, aptarinėjo juos, filosofavo.

Vytautą Mačernį aš prisimenu dar studentą. Didelį įspūdį darė jo gilios akys, kurios, rodos, žvelgė į kito žmogaus sielos gelmes. Dažnai būdavo labai susimastęs, išsiblaškęs. Ypatingai filosofavo žmogaus būties klausimais. Vytautas išsiskirdavo giliais, logiškais išvedžiojimais. Buvo labai gabus, greit išmokdavo svetimas kalbas. Vytautas labai įspūdingai skaitydavo savo eilėraščius. Salė lyg užburta tylėdavo. Paprastai jis žvelgdavo virš salės publikos. Baigus deklamuoti, dar kurį laiką salėje būdavo tyla, o tik vėliau pasigirsdavo plojimai.

Rietavas, 1982.V.17

Regina Dokšaitė-Šakalienė

Kai žuvo Vytauto tėvas, mano tėvai laikė savo pareiga padėti našlei Mačernienei. Vytautą matydavau dažniausiai per kūlimo talkas, kuriose jis paprastai nedalyvaudavo, o ganydavo karves. Man tada buvo 12–13 metų. Jo motina sakydavo: „Et, tas mūsų Vytautas tik karvėms ganyti ir tetinka.“ Jau nuo pat mažų dienų jis būdavo atsiskyręs, vienas, nemėgstąs fizinio darbo.

Artimiau su Vytautu susipažinau 1944 metų vasarą, kai jis, uždarius universitetą, gyveno tėviškėje. Beveik kiekvieną sekmadienį jis pas mus užeidavo į svečius. Dažniausiai prieš eidamas į bažnyčią. Pasiimdavo ir mane. Grįždami iš bažnyčios, vėl užsukdavome pas mus. Mano tėvai buvo labai vaišingi. Vytautas mėgo skaityti knygas garsiai. Ypač Dostojevskį. Beje, knygas jis pirkdavosi už paskutinius pinigus. Keletas knygų su autografais dar yra pas mane likę. Kartais po pamaldų mes eidavome pasivaikščioti. Visada su mumis eidavo ir Paulius Jurkus. Vytautas ypatingai mėgo kapines. Ten jis tapdavo ypač susimąstęs ir liūdnas. Šiaip dažniausiai jie su Paulium diskutuodavo labai aukštom temom, kurių aš dar nesuprasdavau. Užeidavome pas Paulių į namus, kurie buvo pačiame Varduvos miestelyje. Jurkienė labai mylėjo jaunimą, vaišindavo mus, ypač dažnai morkiniais blynais, kurių Vytautas labai nemėgo, bet, kad neįžeistų vaišingos šeimininkės, vis tiek valgydavo.

Atsimenu, kaip vienąkart labai pasipiktinau Vytautu. Tada buvau labai stipriai tikinti. Kartą per pamaldas aš pastebėjau, kad Vytautas į maldaknygės vidų įsidėjęs romaną ir pamaldų metu jį skaito. Mano pasipiktinimui nebuvo ribų, bet aš jam tada taip nieko ir nepasakiau. Dabar man atrodo, kad tuo metu Vytautas pergyveno didelę savo pasaulėžiūros krizę.

Vytautas labai mėgo susirašinėti. Labai dažnai netingėdavo net pėsčias suvaikščioti iš Šarnelės į Varduvą pasiimti laiškų. Su didele meile kalbėdavo apie studijų draugus. Mano tėvai duodavo arklius, kad mes galėtume nuvažiuoti į Telšius pažiūrėti spektaklių. Kelionės metu Vytautas su Pauliumi labai dažnai ginčydavosi net iki susipykimo. Minėdavo Nietzsche’s, Kanto vardus.

Paskutinį kartą mačiau Vytautą gyvą savaitę prieš mirtį. Tą sekmadienį jis buvo pas mus ir skaitė garsiai „Idiotą“. Jokios kalbos apie ketinimą kur nors išvažiuoti nebuvo.

Kai sužinojau apie Vytauto mirtį, aplinkui jau siautėjo ugnis ir dundėjo šūviai. Ėjo frontas. Aš slapta nuo tėvų nubėgau į Mačernių sodybą atsisvei­kinti. Kaip šiandien atsimenu: Vytautas gulėjo ant nuimtų nuo vyrių durų, o keli vyrai kieme kalė grabą. Prie karsto sėdėjo viena motinėlė.

Vėliau iki pat Mačernienės mirties lankydavome ją. Mano tėvai padėdavo jai nudirbti darbus. Ji dažnai sakydavo: „Keistas tas mūsų vaikas buvo. Kaip ne šio lizdo.“

Tiesa, tą vasarą Vytautą matydavau su sena gimnazistiška uniforma. Kitokio drabužio jis neturėjo, nes ūkis skendėjo skolose dar tėvui gyvam tebesant. Tėvas mėgo plačiai pagyventi, garsėjo savo pomėgiu medžioti ir vaišinti didžiausius apylinkės vyrus.

Tada aš dirbau valsčiuje sekretore, todėl Vytautas dažnai prašydavo, kad aš jam atspausdinčiau mašinėle. Vienas mano spausdintas sonetas išliko.

Užrašyta 1982 m.

Bronė Straupienė, Juozas Straupis

Mes buvome artimiausi Mačernių kaimynai. Vytauto tėvas buvo laikomas turtingu ūkininku – turėjo 120 ha žemės. Paskui ta žemė buvo atidalinta valakams ar praskolinta. Motina Elzbieta Vaičiulytė buvo vienturte duktė. Nors jos tėvai žemės nedaug turėjo, bet buvo labai tvarkingi ūkininkai. Visas turtas – 10 tūkstančių litų – atiteko dukrai Elzbietai. Todėl Mačernis džiaugėsi nužiūrėjęs turtingą ir šeimininkišką merginą.

Abu Mačerniai, ypač Vytauto tėvas, buvo labai vaišingi ir mėgo tuo pasididžiuoti. Kviesdavosi į svečius turtingiausius valsčiaus žmones. Todėl prasigyventi jiems ir nesisekė. Su samdiniais abu Mačerniai elgėsi labai gražiai ir sąžiningai.

Valsčiaus valdžia jiems, kaip vieniems stambiausių kaimo ūkininkų, įtaisė labai geros veislės jautį. (Buvo tokia mada, kad geriausiems ūkininkams valdžia duodavo importinės veislės, dažniausiai olandų, jautį.) Jaučio vardas buvo Mulkis. Jis mėgo pasibadyti, bet šeimininko niekad nepuldavo.

Tą vakarą pas Mačernius buvo svečių. Gerokai įkaušęs Vytauto tėvas su galvojo nueiti pasitikti pargenamos bandos. Jis ėjo artyn prie jaučio, šaukdamas jį vardu: Mulki, Mulki! O gyvuliai šiaip jau nemėgsta girtų žmonių. Jautis puolė ir mirtinai subadė šeimininką. Pas mus atbėgo Mačernių bernas ir apsa­kė, kas atsitiko. Aš šokau ant dviračio ir nulėkiau į Kalvariją, norėdamas pašaukti gydytoją. O kai grįžau, senasis Mačernis buvo jau atšalęs.

Vytautas nuo pat mažumės buvo ne to lizdo paukštis. Kai buvo studen­tas, dažnai pas mus užeidavo. Nerūkė, negėrė, neblevyzgojo, todėl jį visi mėgo. Didelių ūkio darbų jis dirbti neturėjo laiko – vis su knyga ir su knyga.

Kartą mes paklausėme, ko jis vis į tą gandralizdį laipioja, tai Vytautas at­sakė. kad nori pakilti nuo žemės virš horizonto – tada mintys tik plaukia, tik plaukia.

Karo metu pas Mačernius buvo prisiglaudęs sužeistas rusų kareivis. Iš jo Vytautas per porą mėnesių išmoko rusų kalbą.

Motina nuo pat mažumės Vytauto nemylėjo, todėl jis augo ant senelės rankų, kuri ir laikė jį savo gale – prišvinėje. Vytį ir Vladį mokė samdyta mergi­na, paskui įstojo į gimnaziją. Vytis buvo galvotesnis.

Tą dieną, prieš išvažiuodamas į Kalvariją. Vytautas užėjo pas mus. Jis buvo pasikinkęs palšą arkliuką. Su savimi turėjo lagaminuką. kuris buvo už­rakintas. Sakė, kad važiuoja pasiimti Pauliaus Jurkaus, o toliau žadėjo abu kartu trauktis į Vakarus.

Daugiau nebematėme Vytauto gyvo. Davėm lentų grabui padaryti. Kaip tik tuo metu vyko stiprūs susišaudymai, todėl nebuvo įmanoma nuvežti jo į kapines.

Atsiminimai užrašyti 1982.IV.8

Albertas Dilys

Negalėčiau pasakyti, kad buvau artimiausias Vytauto Mačernio draugas. Vytautas turėjo keletą artimų draugų, o kiti buvo tik šiaip pažįstami. Visada matydavau jį susimąsčiusį, rimtą. Tada man atrodė, kad į mus, savo kolegas, jis žiūri gerokai iš aukšto. Dažniausiai matydavau jį „Šatrijos“ susirinkimuose. Diskusijų metu dažniausiai laikydavosi nuošalyje.

Artimiau pažinau ir bendravau su jo sužadėtine Brone Vildžiūnaite. Tai buvo linksmo būdo ir gana praktiška, graži mergina. Vytautą ji laikė kietai. Bandė išmokyti praktiškumo. Kartą vertė jį skusti bulves.

Mįslė man atrodo vienas faktas, kuris tokio didelio poeto biografijai turėtų turėti didelės reikšmės.

1944-ųjų metų vasarą praleidau Anykščiuose, savo gimtinėje. Buvo Jonininės. Viename kaime susirinkti į gegužinę jaunimas. Ten aš sutikau Bronę Vildžiūnaitę su buvusiu studentu, tuo metu mokytojaujančiu Anykščiuose, Juozu Karosu. Man atrodė, kad tarp jų buvo šis tas daugiau negu paprasti draugiški santykiai. Aš nežinau, ar šie santykiai buvo žinomi Vytautui.

Juozas Karosas tą vasarą žuvo. Tą pati rudenį, kaip žinome, žuvo ir Vytautas. Po Juozo mirties Bronė vėl save ėmė laikyti Vytauto sužadėtine ir, kaip žinome, jai atiteko visas poeto literatūrinis palikimas. Gal šis faktas bus pridėjęs prie tos kūrybinės ir dvasinės desperacijos, kuri jaučiama paskutiniuose poeto eilėraščiuose.

Po to, kai uždarė universitetą, Vytauto aš daugiau nebemačiau. Apie mirtį sužinojau Vilniuje.

Atsiminimai užrašyti 1982.IV.2

Jonas Šukys

Sedos mokykloje mokiau du brolius Mačernius – Vladą ir Vytautą. Abu buvo beveik lygaus ūgio, gražiai, tvarkingai apvilkti ir kaip žemaičiai – darbš­tūs ir rimti. Vladas buvo lėtesnis, silpniau mokėsi – gal neturėjo didelio palinkimo į mokslą, o gal nesisekė susikaupti. Vytautas buvo judresnis, drąsesnis. Gerai mokėsi, skaitė knygeles. Buvo kaip ir kiti žemesniųjų klasių mokiniai – nedaug kuo išsiskyrė. Paskui baigė gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete filologiją, mokėsi kalbų ir sakė, kad gerai išmokęs vokiečių, prancūzų, rusų kalbas, o kitų – pramokęs.

Vėl keliai susitiko karo metu Žemaičių Kalvarijoje.

1944 m. vasarą vykome čia, į kaimą, praleisti vasaros atostogų. Tos atostogos užsitęsė dar vieną mėnesį, kol frontas pajudėjo nuo Šiaulių. Sondeckių-Kazlauskų ūkyje Šašaičių kaime buvo tikra stovykla – daugybė žmonių: atbėgę dviračiais trys Šiaulių gimnazijos mokiniai, Sauliaus Sondeckio klasės draugai, dvi rusų šeimos, vokiečių evakuotos nuo Velikije Lukų, du gelbėjami žydai (10 metų M. Petuchauskas su motina). Šiaulių gimnazijos mokytoja R. Sondeckienė su dukterimi studente Danguole, mes su žmona, patys šeimininkai. Šarnelės kaime pas Mačernius buvo apsistoję ir negalėjo grįžti į Pane­vėžį artistai J. Miltinis, D. Banionis, B. Babkauskas. Visi buvome įšalę, negalėjo­me judėti. Laukėme.

Neturėjome ką daryti. V. Mačernis ateidavo pas mus su artistais, dar iš miestelio atvykdavo Šančių gimnazijos mokytojas Paulius Jurkus, kalbininkas Juozas Jurkus. Sondeckių kieme susidarydavo jaunų judrių vyrų ir paauglių krepšinio komanda. Žaisdavo, juokaudavo, visai pamiršdami, kad čia pat fron­tas. Gyviems, sako, reikia gyventi.

Dabar vėl kalbėdavomės su V. Mačerniu, kuris po ilgo nesimatymo atrodė labai išsilavinęs ir pasirengęs rimtam literatūros darbui. Sakėsi jau parašęs nemaža eilėraščių. Mes mėgome kalbėtis apie žymiuosius prancūzų poetus simbolistus: Verhaereną, Mallarmé, Verlaine’ą, Maeterlincką… Atrodė, jis buvo visus išstudijavęs. Jis man paskaitė kai ką savo poezijos. Jautėsi prancūzų poezijos įtaka, toji įtaka buvo paplitusi visoje Europoje.

Jis nešiojo ant galvos didelę juodą beretę, kuri taip pat priminė prancūzų alpinistus ir Paryžiaus menininkus. Karo metu Vilniuje negalėto gilinti studijų – jis tarnavo Vilniuje gidu, vedžiojo turistus, kokie tuo metu pasitaikydavo. Buvo proga neužmiršti kalbų ir moksliškai susipažinti su kiekvienu Vilniaus kampeliu, su jo istorija.

Panevėžio artistai, naujo teatro kūrėjai, sutikę panašių užmojų jauną poetą, pradėjusį eiti savu keliu, su juo susidraugavo.

Deja, deja, atėjo spalio devintoji.

Vokiečių radistų dalinys, stovėjęs Žemaičių Kalvarijoje, prieš dieną išvyko. Miestelyje buvo ramu.

Tą dieną nuo Sedos važiavo keliu vienas tarybinis tankas. Priartėjęs prie miestelio, žvalgymo tikslu šovė į miestelį, norėdamas išprovokuoti, jei būtų vo­kiečių, susišaudymą. Tik vieną kartą šovė. Tas sviedinys krito miestelyje šalia kelio, kitoje griovio pusėje, ant pakelės kauburėlio. Krito ir sprogo netoli mo­kytojo Pauliaus Jurkaus motinos sodybos kiemo. Čia tą minutę pas P. Jurkų važiavo ratuose gražia kumele V. Mačernis. Nedidelė sprogusio sviedinio ske­veldra pataikė iš užpakalio į galvą ir išlindo kitoje galvos pusėje prie akies, pertraukdama net akinius. Vytautas sukniubo ant sėdynės. Kumelė, daug kartų važiavusi tuo keliu, iš įpratimo įsuko į kiemą. Ji taip pat buvo skeveld­rų sužeista – kieme išgriuvo ir pastipo.

Priartėjo frontas, Sedoje vyko mūšis. Žemaičių Kalvarijos miestelis buvo kaip prie ugniakuro. Nebuvo nei laiko Vytautą pašarvoti, net sąlygų vežti į ka­pus. Draugai parinko motinos ūkyje gražią vietelę ir palaidojo. Be jokių iškil­mių, kaip fronte. Dar viena žiauraus karo auka. Netikėta, beprasmiška.

Artimieji draugai, tenai buvę, susirūpino išsaugoti jo kūrybą. Surinkę eilė­raščius ir visa, kas buvo rašyta, užkasė į žemę truputį toliau nuo trobų, kad užsidegus troboms ir įkaitus aplink žemei nesudegtų.

Ir vėl likimo pasityčiojimas. Užėjus Tarybinei armijai, pirmieji daliniai pasistatė lauko virtuvę prie tos vietos, kur buvo užkasti eilėraščiai. Virėjai ruošė valgį, metė virtuvės atliekas ir pylė paplovas ant tų eilėraščių. Laimei, draugai juos užkasė gerai ir tos paplovos nepakenkė. Eilėraščiai išliko ir buvo išleisti.

Kaunas, 1982.V.3