Sigitas Geda. Mačernis, legenda ar tikrenybė

1991 m. Nr. 8

Vytautas Mačernis. Po ūkanotu nežinios dangum: eilėraščiai, poezijos vertimai, proza, kritika, laiškai. – V.: Vaga, 1990. – 496 p.

Bet aš esu čia vienas. Aš norėčiau būt su jais
kartu ant vandens. Bet niekas šiam krašte
manęs nepažįsta

Songs of Myself, XV

Beveik penkiasdešimt metų praėjo nuo Vytauto Mačernio mirties, jis iš­gyveno vos dvidešimt trejus, paliko mums savo vizijas, sonetus, trioletus, giesmes. Kiti jo kartos poetai pasitrau­kė iš Lietuvos ir, galima tarti, tik per­nai (išėjo K. Bradūno, A. Nykos-Ni­liūno, H. Nagio poezija) sugrįžo į tė­viškę, vėl gaivindami mirusį laiką, beveik vienan balsan tvirtindami, kad V. Mačernis buvo didžiausias jų amžiaus (jeigu taip galima pasakyti) poetas. Galima šitos tiesos nepriimti aprioriškai, galima ją priimti kaip ir tam tikrą moralinę nuostatą, – visi jaučiamės skolingi per anksti miru­siems, visi norim, kad mūsų aukštu­piuose trykštų gilus ir skaidrus šalti­nis. R. Šilbajoris kažkur yra prasi­taręs, kad, skaitydamas V. Mačernį, gali nelyginant pro langelį įžvelgti visus kitus jo generacijos poetus, at­seit – jo bendražygiai tik išplėtoję jo galimybes… Tėviškėje per tą laiką visaip apie jį galvota, įvairiai vertinta. Vieni, pavyzdžiui, Justinas Mikutis, lai­ko jį didžiausiu krikščionišku lietuvių poetu, remdavosi juo, grįsdamas savo giliąsias įžvalgas, kiti – net nemi­ni jo tarp geriausių, laiko gražia po etine paraiška, kūrėju, kurio stilisti­ka nespėjo susiformuoti. Taikant A. Nykos-Niliūno pasakymą A. Mackui mirus – „sava alcheminė formulė dar nesurasta…“

Nesu iš tų žmonių, kurie trokšta viską iki galo išsiaiškinti, kad galėtų ramiai miegoti, todėl nelaikau V. Mačernio nei lietuvišku mesiju, nei fatališka laiko auka. Fatališkai galėtų būti in­terpretuojama ne tik jo mirtis, bet ir gimimas. Antai pats poetas lyg ir su širdgėla rašo apie paradoksalų sa­vo atsiradimą po šia saule: motina lau­kusi mergaitės, įtikėjusi, jog gims mer­gaitė, o čia – berniukas. Psichoana­litikas su pasimėgavimu čia galėtų atleisti vadžias, aš tenorėčiau pasakyti, jog tai jautriam vaikui šį bei tą reiš­kė. Kaip ir jo sufantazuota ar tikra kilmės versija – iš nežinia kokiu būdu Žemaitijon atsikrausčiusių kilmingų vengrų… Ar mes visi to neda­rėme, t. y. ar ranką prie širdies pri­dėję galėtume paneigti neieškoję aukš­tesnės (ne luomo prasme) savo kil­mės ženklų? Kaip ir išskirtinumo, pa­smerktumo ženklų. Ir jeigu kaltas dėl to kas nors šiam apleistam pasauly, tai pirmiausia visokie mitai, pasakos ir legendos, maža dalele net pats krikš­čionybės pradmuo Jėzus Kristus, gimęs lemtingą žvaigždžių konsteliacijos va­landą. Kas iš kūrėjų nenorėjęs at­pirkti pasaulio, juolab kad, teolo­giškai žiūrint, poezijos pareiga išties yra atpirkt jį žodžiu.

Bet sutikime su tauria įžvalga, kad V. Mačernis tikrai atėjo į Žemaitiją paliudyti tragišką Kristaus dramos at­švaitą arba bent tragišką laiko ir žmo­gaus sielos įtampą, tik – su viena iš­lyga: jame glūdėjo ir dar keletas didelės lemties ar paskirties varian­tų. Kokių? Apie juos mes galime tik spėlioti – 1944 metų spaly baigėsi tik vienas dramos aktas, labai daug kas laukė dar priešaky.

Aš, dar tik įpusėjęs dvidešimt trečiuosius,
Jaučiuos pavargęs ir pasenęs Vakarų žmogus
Iš visko aš seniai ironiškai juokiuosi,
Į nieką netikiu, esu atbukęs nejautrus.

1944.11.25

Ar čia nesišypso jaunas Ch. Baudelaire’as? Bodleriškai pavadintas ir prieš tai už baigtas ciklas „Mano apnuoginta širdis“ (Baudelaire’o – „Žmogaus apnuoginta širdis“). Nemanau, jog šita sąšauka atsi­tiktinė.

Prieš grįždami į poeto pradžią, dar truputį nukrypkime į egzistencinius šios kartos žmonių sprendimus ir lem­tį, gal jie tarpusavyje sąveikauja lyg dvi svarstyklių lėkštelės? Trys dideli pradžioje paminėti lietuvių poetai emigracijoje ir trys apytikriai panašios potencijos talentai Lietuvoje – B. Kri­vickas, M. Indriliūnas, V. Mačernis… K. Bradūno pasakojimuose esama ir tokio prisiminimo: karui artėjant į pabaigą, jie kiekvienas savaip sprendė, ką darysią, jeigu rusai sugrįš. Kad B. Krivickas eis partizanauti, beveik nie­kas neabejojo (kario dvasia ir jėgos), K. Bradūnas pasakęs: „Man iš Paprū­sės netoli pereiti sieną…“, o silp­nutis, lyriškas M. Indriliūnas iš kar­to pareiškė imsiąs šautuvą…

– Mamertai, tu? Betgi pats negalė­tum net musės užmušti! (K. Bradūno žodžiai.)

Taigi Indriliūnas ir Krivickas iš­ėjo į mišką, pirmasis labai greitai žu­vo, antrasis – vėliau. Kiti išties perėjo sieną, o V. Mačernis? V. Mačernis taip ir liks mums mįslė. Visomis tomis asme­nybėmis bylojo lietuvių laikas, charak­teris, istorija, likimas. Panašiai elgėsi visa tauta, vieni traukėsi, kiti kovojo ir žuvo, treti pasiliko. Galima gal ir taip tarti: V. Mačernis buvo per didelis taip greit apsispręsti, juo bylojo didesnis nei viena atkarpa Lietuvos likimas: jis dvejojo… Taigi V. Mačernis mums reiškia kažką viršistorinio. Aukštųjų akimirkų (jo paties terminas) meistras pranoko apibrėžtas egzistencialistų moralines nuostatas, taip pranokdamas ir estetizmo parametrus.

O kiti? Kaip kiti? Kiti liko nešt savo kryžių toliau, o jį, V. Mačernį, amži­nybė pasiėmė dvejojantį, ištraukdama iš laiko ir pačią dvejonę tokiu ak­tu palikdama kaip amžiaus ženklą. Taip jinai ir tvyros virš XX a. Lietuvos. Ir ne tik jos.

Dabar grįžkime prie poetikos. Pats V. Mačernis labiausiai vertinęs savo „Vi­zijas“. Maždaug taip: čia aš esu visas, gyvas ir miręs, praeitis ir ateitis… Ne naujiena, kad poetai apie save pasako ir viską, ir nieko. „Vizijose“ Mačernis apsibrėžia savo erdvės plotus, bet sy­kiu jos – ir dar netobulo žodžio raiš­ka. Jose esama tik pačių pradžių, užuo­mazgų ir nuojautų. Didžiojo atpirkimo nuojautų.

Jeigu manęs kas paklaustų, kur jis prasideda kaip poetas, pacituočiau pos­melį iš „Pirmosios“:

Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,
Ištiesę giedančius sparnus;
Gėlės taurėj miegojęs vėjas keliasi,
Ir ima medžiai bust.

Čia esama tam tikros žodžio vartose­nos, būdingos visai lietuviškai tradici­jai, ir ne vien lietuviškai. Apskritai poezijai, nes visose kalbose ji praside­da tada, kai žodžiai „ima bust“, kel­tis, atgyti, liudyti stebuklą. Tuo, žinau, ne viskas apie „Vizijas“ pasakyta. Jei­gu net ta pati – „Pirmoji“ visa būtų pa­rašyta taip kaip šis posmelis, ar nebū­tų panašu į H. Radauską? „Vizijų“ grožis, prasmė, prieštaringumas – iš­austa jau ir iš kito nei Kuosos, H. Radaus­ko ar jo paties bendraamžių audeklo, jose pulsuoja ne tik gyvastinga lietu­vių tradicija, bet ir nauja, praplėsta lietuvio patirtis, tragiškoji įtampa, kurią V. Mačernis išgyvena savaip, su sa­vais autoritetais. Iš jų vienas svarbiau­sių – O. V. Milašius, jo nuotaikos, sva­jinga, bet labai gili melancholija, ry­šys su protėvyne, ne žaismė, o jos pras­mių suvokimas. Regėjimai, kylantys iš mąstymo.

Geriausia – „Septintoji“.

Nūnai galėtume viską rikiuoti ir taip: V. Mačernis vis dėlto netapo vizijų po­etu, sonetuose jis pasirinko sau kelią, „klasišką, neklaidų“, vizijinį jo lyrikos pradą išplėtojo kad ir A. Nyka-Niliūnas, turėjęs ir laiko, ir progos pra­turtinti savo dvasią romantiška vidur­amžių bei renesanso plastika; H. Nagys, pakrypęs į tragišką prarastos Žemai­tijos regėjimą; K. Bradūnas – į lietuvišką buities ir būties atmintį… Kodėl taip? Deja, mes nieko konkretesnio ne­žinom. Išsisakyti jauną poetą ginė gal ir netolimos mirties nuojauta, bet lygiai tiek ir europinės kultūros patikrintas būdas – klasika, sonetas, kaip viena iš poezijos viršūnių. Ne veltui sonetu save tikrindavęs Šekspyras. Šis žanras keturiolikoje eilučių talpina ir dramą, ir komediją, ir epą. Vienas būties mirksnis čia nušvinta amžinybės liepsnoj, žmogaus lemtis, jo sielos krypsniai registruojami vis iš kitos puses, vis naujoje šviesoje. Galime tarti, jog šios šviesos spinduliuos, scenoje stovi žmogus – Kristus, Buda, Poetas, Im­peratorius, Valkata (rolės vis keičia­si), bet tuo ne itin ką pasakome. Pasa­ko patys sonetai, jų plastika, muzika­lumas, lietuviško žodžio galia. Jau po didelių Nepriklausomybės poetų. So­netų unikalumas lietuvių poezijoje gal yra savotiška… žemaitiška antika? Ma­nau, kad V. Mačernio autografas prie P. Jurkui dovanotų rankraščių „Kiek­vienas susitikimas su antika gimdo renesansą“ – nėra atsitiktinis. Tą reikė­tų ilgėliau aiškinti, aš priminsiu tik tiek, kad K. Platelis, rašydamas apie vieną didelį mūsų dienų poetą, beveik sutiko, kad jis didelis, tik, girdi, jo poezijos dugnas – betoninis… Juokas juokais, bet kodėl, sprendžiant apie poeziją, nuolatos reikia tikrinti jos dugną?

„Vizijų“ dugnas buvo arčiau – mū­sų poezijoj, modernizme, tuo tarpu grįždamas į senesnę Europos tradi­ciją, V. Mačernis atsirėmė į Michelangelą, Šekspyrą, jų plastiką, jų tragiš­ką įtampą, o žodžio raiškos plane – į gruoblėtą mūsų senkalbę, paneigdamas glotnų, mechanišką dainingumą, senti­mentalumą pseudoklasiškam mūsų eilė­raštyje. Beje, panašiu keliu kitados ėjo ir Maironis. Jo poezijoje irgi gal gražiausia, kad europietiškas ei­lėraštis kuriamas neišlavėjusia kal­bai. Tik pasekime, kiek ten archajiš­kų niuansų! Bet ar šitaip neįpučiama dvasia kopijoms, klasikiniams pavyz­džiams?

Prisimenu, su kokia aistra velionis J. Mikutis skaldydavo sonetų eilu­tes, veik kas trečioje surasdamas sau tinkamą įrodymą krikščioniškajai Europos metaforai pagrįsti. Ją mūsų ne­suprantąs filosofas išvesdavo būtinai iš triados, glūdinčios visuose pamatuose, papildydavo Šv. Trejybės estetine gyvastim ir baigdavo poezijos, avinėlio kraujo, aukojimu per mišias. Visa tai tiesa, bet man paprasčiausiai kartais norisi neužmiršti ir lietuviško Pigmalijono varianto… Ar ne taip galima būtų skaityti 24-ą so­netą?

Kai tu žaisdavai, mane apsikabinus.
Mano lūpose atgydavo vėl mitai,
Atnešti iš tolimos gimtinės
Ir pilni šiaurietiškojo kolorito.

Žinau, kad nepajėgsiu aprėpti so­netų visumos, gal ir nėra reikalo. No­rėčiau tik stabtelėti prie egzistencinės (laiko ir sielos) įtampos jo poezijoje termino, kurį vartojau pradžioje. Švie­sos čia įlieja vienas iš trioletų. Šiaip jie nėra kažin kas, bet – po K. Binkio gal vieninteliai trioletai Lietuvoje? For­mą čia vėlgi gelbsti mintis ir jos raiškos gruoblėtumas. Nėra vietos cituoti, trumpai perpasakosiu 5-ą trioletą: ka­daise žemėj buvo daug velnių, bet nebu­vo kas jiems parduotų sielą, dabar at­virkščiai – daug norinčių parduoti, bet nėra kas perka… Ar čia ne absurdo prieaušris? Ne prologas ant despotijos slenksčio?

Anekdotinė situacija, ar ne? Tačiau kam ji reikalinga V. Mačerniui? Man regis, kad jis pats dažnai pavargda­vo nuo naštos, kurią turėjo vilkti. Jis buvo išties pavargęs Vakarų žmo­gus ta prasme, kad jo išgyvenimus formavo visa Europos humanistinė tradicija. Ta tradicija, kurios tikslas buvo saugoti etiką, estetiką, metafiziką. Priešintis nuovargiui, destrukcijai, chaosui. Europa, beje, jau buvo ir po Baudelaire’o, ir po O. V. Milašiaus, ir po F. Kafkos. Kas gelbėjo lietuviškus vaikus, pasiryžusius eiti į Europą? Gal tas šiaurinės rasės gyvastingumas, apie kurį yra užsiminęs E. Renanas, kalbė­damas A. Mickevičiaus palaikų perkė­limo iš Konstantinopolio ceremonijoje Monmoransi kapinėse 1890 metais bir­želio 28 d. jis kalbėjo apie A. Mic­kevičių, bet, regis, nė kiek ne mažiau ir apie V. Mačernį, kuris kūrė ir ragino kurti, per daug nesukant gal­vos dėl žemaitiško charakterio ir etnografijos, o rūpinantis svarbesniais dalykais.

„Kilęs iš tos arijų giminės šeimos, kuri labiausiai išsaugojo pirmaprades gamtos dovanas, iš Lietuvos, kuri savo kalba, dvasios giedra, dorovine rimti­mi geriausiai apibūdina mūsų dorus ir orius protėvius, Mickevičius jautė se­novės laikus paslaptingais bendrumo ryšiais – jis regėjo praeitį. O kartu regėjo ir ateitį“ („Poezijos pavasaris“, 1990).

V. Mačernis gražiai perėmė Euro­poje sukurtas ir ištobulintas formas žmogaus dramai reikšti. Muzikinės ir plastinės, figūrinės ir abstrakčios – visos jos skirtos sušvelninti tragedi­jai, jau kelis tūkstantmečius besikar­tojančiai po dangumi. Persunkęs jas savimi, V. Mačernis tuo ir mus visus pa­darė tos dramos dalyviais (jinai vyko ir taip, bet pas mus tokiu rimtumu ne­buvo suvokta ir įprasminta). Su V. Mačer­niu mes pradėjome tarti savus žodžius universalioj žmogaus dramoj. Kas pa­daryta? Tam reikės apibendrinti gero pusamžio lietuvių kūrybą – jau po Vytauto Mačernio.