literatūros žurnalas

Aldona Prašmanaitė. Knygius iš pašaukimo, mecenatas iš apsisprendimo

2011 m. Nr. 8–9

Knygius Petras Jaunius. Sud. Astrida Petraitytė. – Vilnius: Apy­aušris, 2011. – 104 p.

Petro Jauniaus (Januševičiaus, 1913–2010), literatūrologės Violetos Kelertienės tėvo, didžiąją savo gyveni­mo dalį istorinių aplinkybių priversto su šeima nugyventi toli nuo Lietuvos, kultūrinė veikla, mecenatystė kol kas yra menkai žinomi. Pats P. Jaunius garsintis nemėgo. Tad plačiajai litera­tūriniu Lietuvos gyvenimu besidomin­čiai ir gebėjimo skaityti dar neprara­dusiai visuomenės daliai ši pavardė veikiausiai apskritai nieko nesako: P. Jauniaus, be kita ko, Toronte išlei­dusio pirmąją Birutės Pūkelevičiūtės knygą „Metūgės“, biografijos nėra nei nūnai leidžiamos Visuotinės lietuvių enciklopedijos, nei specialių informa­cinių žinynų tomuose. P. Jaunius atsi­minimų nerašė, dienoraštyje savo gy­venimo įvykių taip pat nefiksavo (bent iki šiol apie tokių užrašų buvimą nėra žinoma). Tad sveikintina Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros drau­gijos iniciatyva įtraukti į nūdienos Lietuvos kultūrinę erdvę šio iki pasku­tinių dienų veiklaus lietuvių kultūros puoselėtojo asmenybę, pateikiant do­kumentais ir nuotraukomis iliustruotą paties P. Jauniaus pasakojimą apie savo gyvenimą bei žiupsnelį atsimini­mų atskiru leidiniu. Šios draugijos pirmininkas profesorius Sigitas Kregž­dė, nemažai su P. Jauniumi bendravęs jam grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus Vilniuje, pasielgė itin įžvalgiai, pri­kalbinęs garbaus amžiaus sulaukusį bičiulį prisiminti savo gyvenimo istori­ją bei šiuos pasakojimus įrašęs į dikto­foną. Rašytoja Astrida Petraitytė (beje, viena iš P. Jauniaus mecenatystę patyrusiųjų būrio), kuri ėmėsi knygą rengti, minėtuosius įrašus iššifravo ir paredagavusi sudėjo į knygą drauge su jį pažinojusiųjų atsiminimais ir pluoš­teliu laiškų.

Sumaniai atrinkta ir vykusiai į nuoseklų pasakojimą susieta įvairi dokumentinė medžiaga (atsiminimų fragmentai, laiškai, dukters atsimini­mai, jį pažinojusiųjų mintys), iliust­ruota archyvinėmis nuotraukomis, teikia galimybę iš arčiau pažinti žmo­gų, kuris vaikystėje įdiegtoms dvasi­nėms vertybėms liko ištikimas visą gyvenimą ir kuriam spausdinto lietu­viško žodžio sklaida anksti tapo priori­tetiniu dalyku. Knyga suskirstyta į septynis teminius-chronologinius skirs­nius, pradedama įvadiniu S. Kregždės žodžiu, pateikta pagrindinių P. Jau­niaus gyvenimo datų chronologija. Gimęs Biržų apskrities Papilio vals­čiaus valstiečių šeimoje, P Jaunius (tuomet dar Januševičius. Pavardės pakeitimas oficialiai patvirtintas tik septintojo dešimtmečio viduryje) ne­jautė potraukio prie žemės darbų, perspektyva sūnaus teise (augo dviejų seserų draugėje, vyresnis brolis anksti mirė) paveldėti tėvų ūkelį neviliojo. Puoselėjo svajonę tapti misionieriumi. Galima tik spėlioti, iš kur Kvetkų mokyklos mokinukui tokia mintis ga­lėjo į galvą ateiti, bet netruko paaiš­kėti, kad tai nebuvo vaikiška užgaida: dvidešimties sulaukęs jaunuolis paliko tėvų namus, ketindamas misionieriauti. Iš pradžių platino Bibliją. Ir tai, ko gero, galėjo tapti gera pradžia būsima­jam misionieriui. Tačiau tuo misijos ir baigėsi – gautas darbas Biržų knygy­ne, vėliau Kultūros draugijos knygyne Šiauliuose atvėrė duris į literatūrą, įtraukė į knygų pasaulį. Šiauliuose su­tiko ir savo gyvenimo moterį: 1939-aisiais P. Jaunius vedė Stefą Kontrimavičiūtę, po metų gimė sūnus Al­girdas. Šeima persikėlė į Kauną, čia 1942-ųjų pavasarį gimė dukra Violeta. Tačiau sovietinė okupacija ir prasidė­jęs karas sujaukė visus jaunos šeimos planus: teko išvažiuoti iš Kauno, o ne­trukus ir iš Lietuvos. Prieš pasitrauk­dami į Vakarus, kurį laiką buvo apsi­stoję Biržuose. Iš čia ir išvyko. Tuomet neabejota, kad trumpam. Tad nuspręs­ta, kad vyresnėlis, vos ketverių su­ laukęs Algirdas, liks pas senelius. Su tėvais išvažiavo tik mažoji Violeta. Knygelėje spausdinamų dukters atsi­minimų apie Tėvą žodžiais, „niekas nesuvokė, kad išvažiuoja amžinai. Buvo manoma, kad karas pasibaigs po kelių mėnesių ir visi grįšime į laisvą Lietuvą“ (p. 91).

Šeima su poros metų dukrele ant rankų atsidūrė Švedijoje, gyveno pa­bėgėlių stovyklose, po kelerių metų persikėlė į Kanadą ir įsikūrė Toronte. Ilgam – keitėsi tik nuomojamų butų adresai. Čia, Toronte, P Jaunius dirbo parduotuvėje, gamyklose, iš pradžių paprasčiausius darbus, vėliau įgijęs elektronikos specialisto diplomą, dirbo j prie radarų statybos. Pasak jo paties, tekę statyti ir radarų liniją nuo rusų apsisaugot (p. 28). Nors daugybę metų šeimą išlaikyti teko dirbant nieko bendra su literatūra ir spausdintu žodžiu neturinčius darbus, tačiau kny­ga P. Jauniaus gyvenime visada buvo labai svarbi. Kaip ir jaunystės metais, nublokštas į emigraciją, nesiliovė sva­joti imtis knygų leidybos, įkurti knygyną, kur būtų pardavinėjamos lietuviškos knygos ir laikraščiai. Šių svajonių dalį pavyko įgyvendinti: 1950 m. įstei­gė leidyklėlę „Baltija“. Čia debiutavo Balys Rukša, Pranas Kozulis. Stefos ir Petro Jaunių nuomojamame bute įsi­kūrusioje leidyklėlėje 1952-aisiais die­nos šviesą išvydo ir B. Pūkelevičiūtės „Metūgės“.

Knygelėje spausdinamas A. Petrai­tytės tekstas „Lietuviškosios „Metūgės“ Kanadoje: epistoliariniai pėdsakai“ (p. 30–38), iliustruotas B. Pūkelevičiūtės 1956 m. pradžioje P. Jauniui rašyto laiško faksimile, atskleidžia „Metūgių“ leidybos aplinkybes ir teikia žinių tiek apie rašytoją, tiek apie jos pirmosios knygos išleidimo aplinkybes ir, žino­ma, patį leidėją. Skelbiamas susira­šinėjimas su Ale Rūta, Antanu Škėma, Henriku Nagiu dėl jų kūrinių leidybos patvirtina, kad vos kelerius metus gyvavusi leidykla „Baltija“ spėjo įgyti autorių pasitikėjimą ir užsitarnauti gerą vardą. Publikuojamas H. Nagio 1959 m. balandžio 28 d. laiškas P. Jauniui, kuriame poetas rašo esąs paren­gęs spaudai naują savo poezijos knygą („Mėlynas sniegas“), ieškąs kultūrin­go, gero leidėjo ir prašo parašyti, kokiomis sąlygomis pastarasis sutiktų išleisti 43–44). Deja, pasiūlymą iš­leisti „Mėlyną sniegą“ teko atmesti – atsakydamas R Jaunius rašė: „Mano gyvenime įvyko daug lūžių dėl svei­katos ir nedarbo, todėl ir leidimo pla­nai neteko perspektyvos“ (p. 44). A. Pet­raitytė glaustai konstatuoja: „Jei tik leidykla „Baltija“ būtų turėjusi tvirtes­nį materialų pagrindą, jei jos savinin­ką šie rūpesčiai nebūtų taip trikdę! Galime numanyti: ne viena į Lietuvos literatūros aukso fondą įeisianti knyga būtų paženklinta „Baltijos“ vardu – juk belstasi…“ (p. 39). Materialiniai nepri­tekliai anaiptol neužgožė dvasinių da­lykų: P. Jaunius ieško galimybių remti emigracijoje atsidūrusių tautiečių vai­kų mokslą (p. 46) – spausdinamas Lie­tuvių Vasario 16-osios gimnazijos direk­toriaus 1952 m. rugsėjo 16 d. laiškas leidyklai „Baltija“, kuriame dėkojama už apsisprendimą pakartotinai leidžia­mos Ievos Simonaitytės knygos „Aukštujų Šimonių likimas“ honorarą skirti vienam iš Klaipėdos krašto kilusiam mokiniui išlaikyti (p. 46–47).

Lietuvoje P. Jaunius su žmona Stefa pirmąkart apsilankė po penkių dešimtmečių, 1992-ųjų vasarą. Knygos sudarytoja subtiliai pažymi, kad savo pirmosios viešnagės metu P. Jaunius, matyt, turėjęs progos savo tautiečių akyse regėti ir laisvės ryžtą, ir rūpestį dėl duonos kasdienės (p. 65). Ir ilgai nesvarstydamas tiesia pagalbos ranką. Žmona Stefa tokį vyro apsisprendimą taip pat palaiko. Skirsnyje „Atsigręžus į Lietuvą“ (p. 65–71) publikuojami Stefai ir Petrui Jauniams rašyti pa­dėkos laiškai leidžia manyti, jog ir pa­ramą teikdamas P. Jaunius lieka išti­kimas didžiajai savo gyvenimo aistrai – remia visų pirma knygos žmones. Šios publikacijos ne tik paryškina P. Jau­niaus gyvenime itin svarbią mece­natystės giją, bet jau šiandien yra informatyvus šaltinis gyvenimo kas­dienybei pirmaisiais Lietuvos Nepri­klausomybės metais atskleisti. Antai 1993 m. balandžio 29 d. A. Zalatoriaus laiške dėkojama už siuntinį, kuriame buvo po 10 kg ryžių, miltų, cukraus (p. 66). Nemažiau informatyvios to meto kasdienio gyvenimo realijas at­skleidžiančios eilutės iš 1992 m. lap­kričio 25 d. laiško: „Gyvename truputį pašaldami, ne visada nusimaudę, bet ką padarysi. Jeigu žiema nebus šalta, ištversime“ (p. 66). Stiprus tikėjimas ateitimi, nors ir su savita skaidraus liūdesio gaida, sklinda iš 1993 m. lap­kričio 1 d. Juozo Apučio rašyto padėkos laiško: „Mes čia iš džiaugsmo, kad iš­bildėjo rusų kariuomenė, nešokinėjame, tačiau vis tiek gyvename stebuklų laike! Jeigu galima sakyti, kad mūsų, t. y. mano žmonos, mano ir didžiumos bendraamžių, laikas bus praėjęs, ta­čiau tikime, kad Dievas duos gražios istorijos tarpsnį jeigu ne mūsų vai­kams, tai anūkams tikriausiai“ (p. 67). Šiame skirsnyje skelbiami S. Kregždės ir Donato Balčiausko laiškai, be kita ko, paaiškina P. Jauniaus ryšio su nuo 1992-ųjų Lietuvoje veikiančia nekonfesine Reformacijos istorijos ir kultū­ros draugija aplinkybes. A. Petraitytės glaustas komentaras ir čia sudėlioja reikiamus taškus, nepalikdamas skai­tytojo nežinioje: „Petrui Jauniui, Biržų krašto žmogui, visad rūpėjo Evangeli­kų reformatų bažnyčios padėtis – tiek išeivijoje, tiek ir Lietuvoje. Bet 1992-aisiais Lietuvoje įsikūrusi Reforma­cijos istorijos ir kultūros draugija, kaip nekonfesinė organizacija, regis, tapo net artimesnė… Gi p. Jaunius nebuvo uolus bažnyčios lankytojas, jam labiau rūpėjo humaniškosios Reformacijos idėjos“ (p. 68).

Į Lietuvą P. Jaunius grįžo po žmonos mirties 2000 m. vasarą. Apsigyveno Vilniuje. Skirsnis „Jau namie“ be­ne kukliausias iš visų čia aptariamų – publikuojami tiktai du dokumentai: Lietuvos evangelikų reformatų bažny­čios 2002 m. rašto, kuriuo P. Jauniui pranešama apie suteiktą garbės kura­toriaus titulas, kopija (p. 73) ir Re­formatų Sinodo bibliotekai dovanotų knygų sąrašas (p. 74–85). Didžioji do­vanotų leidinių dalis sukaupta emig­racijoje (yra ir 1952 m. B. Pūkelevičiū­tės „Metūgių“ egzempliorius), nemažai knygų buvo įsigyta grįžus į Lietuvą.

Skirsnyje „Pro memoria“ (p. 87–104) spausdinami dukters V. Kelertienės ir Vilniaus laikotarpiu su juo bendra­vusiųjų atsiminimai. Krinta į akis, kad kone visi P. Jauniaus bičiuliai – kny­gos žmonės. Skelbiami rašytojų A. Pet­raitytės, Giedros Radvilavičiūtės, isto­rikės, vienos iškiliausių Reformacijos istorijos Lietuvoje tyrinėtojų, profeso­rės Ingės Lukšaitės ir reformatų dva­sininko, Lietuvos evangelikų reforma­tų bažnyčios vicesuperintendento Rimo Mikalausko tekstai. Visų jų susitikimo su P. Jauniumi aplinkybės skirtingos, bet viena yra bendra: jų pažinties, iš­augančios į bičiulystę, istorijose anks­čiau ar vėliau iškyla mecenatas. Prie­laidą, kad P Jaunius tikslingai ieškojo, ką galėtų remti, patvirtina dukters žodžiai: „Atsidavęs lietuvių kultūrai ir savo tikėjimui, pats labai kukliai gy­venęs ir taupęs paremti kitus.“ Akcen­tuodama nuoširdų Tėvo norą padėti taviškiams Lietuvoje, dukra įvardija ir paramai reikalingų lėšų šaltinį, pažy­mėdama, kad „savo labiau negu kuklią algelę <.,.> jis kompensavo žaisdamas akcijų biržoje, kur jam neblogai sekėsi. Be to, namų kainos Toronte kilo ir jis tuo pasinaudojo, vis keldamasis į geresnius namus. Lietuvai atgimus, jis rūpinosi, kaip jis sakė, „atmokėti savo skolą Lietuvai“ <…>. Jis tikėjosi būti pavyzdžiu turtingesniems išeiviams negu jisai, toks buvojo credo“ (p. 94). Iš paskelbtų atsiminimų matyti, kad P. Jaunius atidžiai rinkosi autorius, kurių tekstus manė esant vertus jo premijos. Antai G. Radvilavičiūtė, savo bičiulystės istoriją papasakojusi poe­tiška novele „Žmogus iš Aguonų gatvės“ (p. 102–104), prisimena iš P. Jauniaus gautą dovaną – jubiliejinių dolerių rinkinį – už „Drauge“ išspausdintą straipsnį apie „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą, kai, gyvendama Čikago­je, viename iš jų dalyvavo kaip samdo­ma žurnalistė (p. 102). I. Lukšaitė rašo apie iš P. Jauniaus gautą dosnią mate­rialinę paramą, leidusią jai išvažiuoti padirbėti į Berlyne esantį Karaliau­čiaus archyvą. Šios mokslinės išvykos rezultatas – XVII a. paskutinio ket­virčio Klaipėdos valsčiaus bažnyčių vizitacijų dokumentai. Išleistas 2009-aisiais – taigi dar prie P. Jauniaus gal­vos, – šis dokumentų rinkinys nūnai yra prieinamas tyrinėtojams. I. Luk­šaitė akcentuoja, kad P. Jauniaus do­vana „yra suteikta ne vienam moks­lininkui ir ilgalaikė“ (p. 97). Ir tikrai iš skelbiamuose atsiminimuose užfik­suotų epizodų aišku, kad menkaverčių dalykų P. Jaunius nebuvo linkęs remti. Taip pat nesiskelbė, kam ir kokią paramą suteikęs. Tokia šiems laikams neįprasta laikysena jau savaime skati­na giliau pažinti P. Jauniaus asmeny­bę ir nuveiktus darbus.