Aldona Prašmanaitė. Knygius iš pašaukimo, mecenatas iš apsisprendimo
2011 m. Nr. 8–9
Knygius Petras Jaunius. Sud. Astrida Petraitytė. – Vilnius: Apyaušris, 2011. – 104 p.
Petro Jauniaus (Januševičiaus, 1913–2010), literatūrologės Violetos Kelertienės tėvo, didžiąją savo gyvenimo dalį istorinių aplinkybių priversto su šeima nugyventi toli nuo Lietuvos, kultūrinė veikla, mecenatystė kol kas yra menkai žinomi. Pats P. Jaunius garsintis nemėgo. Tad plačiajai literatūriniu Lietuvos gyvenimu besidominčiai ir gebėjimo skaityti dar nepraradusiai visuomenės daliai ši pavardė veikiausiai apskritai nieko nesako: P. Jauniaus, be kita ko, Toronte išleidusio pirmąją Birutės Pūkelevičiūtės knygą „Metūgės“, biografijos nėra nei nūnai leidžiamos Visuotinės lietuvių enciklopedijos, nei specialių informacinių žinynų tomuose. P. Jaunius atsiminimų nerašė, dienoraštyje savo gyvenimo įvykių taip pat nefiksavo (bent iki šiol apie tokių užrašų buvimą nėra žinoma). Tad sveikintina Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos iniciatyva įtraukti į nūdienos Lietuvos kultūrinę erdvę šio iki paskutinių dienų veiklaus lietuvių kultūros puoselėtojo asmenybę, pateikiant dokumentais ir nuotraukomis iliustruotą paties P. Jauniaus pasakojimą apie savo gyvenimą bei žiupsnelį atsiminimų atskiru leidiniu. Šios draugijos pirmininkas profesorius Sigitas Kregždė, nemažai su P. Jauniumi bendravęs jam grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus Vilniuje, pasielgė itin įžvalgiai, prikalbinęs garbaus amžiaus sulaukusį bičiulį prisiminti savo gyvenimo istoriją bei šiuos pasakojimus įrašęs į diktofoną. Rašytoja Astrida Petraitytė (beje, viena iš P. Jauniaus mecenatystę patyrusiųjų būrio), kuri ėmėsi knygą rengti, minėtuosius įrašus iššifravo ir paredagavusi sudėjo į knygą drauge su jį pažinojusiųjų atsiminimais ir pluošteliu laiškų.
Sumaniai atrinkta ir vykusiai į nuoseklų pasakojimą susieta įvairi dokumentinė medžiaga (atsiminimų fragmentai, laiškai, dukters atsiminimai, jį pažinojusiųjų mintys), iliustruota archyvinėmis nuotraukomis, teikia galimybę iš arčiau pažinti žmogų, kuris vaikystėje įdiegtoms dvasinėms vertybėms liko ištikimas visą gyvenimą ir kuriam spausdinto lietuviško žodžio sklaida anksti tapo prioritetiniu dalyku. Knyga suskirstyta į septynis teminius-chronologinius skirsnius, pradedama įvadiniu S. Kregždės žodžiu, pateikta pagrindinių P. Jauniaus gyvenimo datų chronologija. Gimęs Biržų apskrities Papilio valsčiaus valstiečių šeimoje, P Jaunius (tuomet dar Januševičius. Pavardės pakeitimas oficialiai patvirtintas tik septintojo dešimtmečio viduryje) nejautė potraukio prie žemės darbų, perspektyva sūnaus teise (augo dviejų seserų draugėje, vyresnis brolis anksti mirė) paveldėti tėvų ūkelį neviliojo. Puoselėjo svajonę tapti misionieriumi. Galima tik spėlioti, iš kur Kvetkų mokyklos mokinukui tokia mintis galėjo į galvą ateiti, bet netruko paaiškėti, kad tai nebuvo vaikiška užgaida: dvidešimties sulaukęs jaunuolis paliko tėvų namus, ketindamas misionieriauti. Iš pradžių platino Bibliją. Ir tai, ko gero, galėjo tapti gera pradžia būsimajam misionieriui. Tačiau tuo misijos ir baigėsi – gautas darbas Biržų knygyne, vėliau Kultūros draugijos knygyne Šiauliuose atvėrė duris į literatūrą, įtraukė į knygų pasaulį. Šiauliuose sutiko ir savo gyvenimo moterį: 1939-aisiais P. Jaunius vedė Stefą Kontrimavičiūtę, po metų gimė sūnus Algirdas. Šeima persikėlė į Kauną, čia 1942-ųjų pavasarį gimė dukra Violeta. Tačiau sovietinė okupacija ir prasidėjęs karas sujaukė visus jaunos šeimos planus: teko išvažiuoti iš Kauno, o netrukus ir iš Lietuvos. Prieš pasitraukdami į Vakarus, kurį laiką buvo apsistoję Biržuose. Iš čia ir išvyko. Tuomet neabejota, kad trumpam. Tad nuspręsta, kad vyresnėlis, vos ketverių su laukęs Algirdas, liks pas senelius. Su tėvais išvažiavo tik mažoji Violeta. Knygelėje spausdinamų dukters atsiminimų apie Tėvą žodžiais, „niekas nesuvokė, kad išvažiuoja amžinai. Buvo manoma, kad karas pasibaigs po kelių mėnesių ir visi grįšime į laisvą Lietuvą“ (p. 91).
Šeima su poros metų dukrele ant rankų atsidūrė Švedijoje, gyveno pabėgėlių stovyklose, po kelerių metų persikėlė į Kanadą ir įsikūrė Toronte. Ilgam – keitėsi tik nuomojamų butų adresai. Čia, Toronte, P Jaunius dirbo parduotuvėje, gamyklose, iš pradžių paprasčiausius darbus, vėliau įgijęs elektronikos specialisto diplomą, dirbo j prie radarų statybos. Pasak jo paties, tekę statyti ir radarų liniją nuo rusų apsisaugot (p. 28). Nors daugybę metų šeimą išlaikyti teko dirbant nieko bendra su literatūra ir spausdintu žodžiu neturinčius darbus, tačiau knyga P. Jauniaus gyvenime visada buvo labai svarbi. Kaip ir jaunystės metais, nublokštas į emigraciją, nesiliovė svajoti imtis knygų leidybos, įkurti knygyną, kur būtų pardavinėjamos lietuviškos knygos ir laikraščiai. Šių svajonių dalį pavyko įgyvendinti: 1950 m. įsteigė leidyklėlę „Baltija“. Čia debiutavo Balys Rukša, Pranas Kozulis. Stefos ir Petro Jaunių nuomojamame bute įsikūrusioje leidyklėlėje 1952-aisiais dienos šviesą išvydo ir B. Pūkelevičiūtės „Metūgės“.
Knygelėje spausdinamas A. Petraitytės tekstas „Lietuviškosios „Metūgės“ Kanadoje: epistoliariniai pėdsakai“ (p. 30–38), iliustruotas B. Pūkelevičiūtės 1956 m. pradžioje P. Jauniui rašyto laiško faksimile, atskleidžia „Metūgių“ leidybos aplinkybes ir teikia žinių tiek apie rašytoją, tiek apie jos pirmosios knygos išleidimo aplinkybes ir, žinoma, patį leidėją. Skelbiamas susirašinėjimas su Ale Rūta, Antanu Škėma, Henriku Nagiu dėl jų kūrinių leidybos patvirtina, kad vos kelerius metus gyvavusi leidykla „Baltija“ spėjo įgyti autorių pasitikėjimą ir užsitarnauti gerą vardą. Publikuojamas H. Nagio 1959 m. balandžio 28 d. laiškas P. Jauniui, kuriame poetas rašo esąs parengęs spaudai naują savo poezijos knygą („Mėlynas sniegas“), ieškąs kultūringo, gero leidėjo ir prašo parašyti, kokiomis sąlygomis pastarasis sutiktų išleisti 43–44). Deja, pasiūlymą išleisti „Mėlyną sniegą“ teko atmesti – atsakydamas R Jaunius rašė: „Mano gyvenime įvyko daug lūžių dėl sveikatos ir nedarbo, todėl ir leidimo planai neteko perspektyvos“ (p. 44). A. Petraitytė glaustai konstatuoja: „Jei tik leidykla „Baltija“ būtų turėjusi tvirtesnį materialų pagrindą, jei jos savininką šie rūpesčiai nebūtų taip trikdę! Galime numanyti: ne viena į Lietuvos literatūros aukso fondą įeisianti knyga būtų paženklinta „Baltijos“ vardu – juk belstasi…“ (p. 39). Materialiniai nepritekliai anaiptol neužgožė dvasinių dalykų: P. Jaunius ieško galimybių remti emigracijoje atsidūrusių tautiečių vaikų mokslą (p. 46) – spausdinamas Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos direktoriaus 1952 m. rugsėjo 16 d. laiškas leidyklai „Baltija“, kuriame dėkojama už apsisprendimą pakartotinai leidžiamos Ievos Simonaitytės knygos „Aukštujų Šimonių likimas“ honorarą skirti vienam iš Klaipėdos krašto kilusiam mokiniui išlaikyti (p. 46–47).
Lietuvoje P. Jaunius su žmona Stefa pirmąkart apsilankė po penkių dešimtmečių, 1992-ųjų vasarą. Knygos sudarytoja subtiliai pažymi, kad savo pirmosios viešnagės metu P. Jaunius, matyt, turėjęs progos savo tautiečių akyse regėti ir laisvės ryžtą, ir rūpestį dėl duonos kasdienės (p. 65). Ir ilgai nesvarstydamas tiesia pagalbos ranką. Žmona Stefa tokį vyro apsisprendimą taip pat palaiko. Skirsnyje „Atsigręžus į Lietuvą“ (p. 65–71) publikuojami Stefai ir Petrui Jauniams rašyti padėkos laiškai leidžia manyti, jog ir paramą teikdamas P. Jaunius lieka ištikimas didžiajai savo gyvenimo aistrai – remia visų pirma knygos žmones. Šios publikacijos ne tik paryškina P. Jauniaus gyvenime itin svarbią mecenatystės giją, bet jau šiandien yra informatyvus šaltinis gyvenimo kasdienybei pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais atskleisti. Antai 1993 m. balandžio 29 d. A. Zalatoriaus laiške dėkojama už siuntinį, kuriame buvo po 10 kg ryžių, miltų, cukraus (p. 66). Nemažiau informatyvios to meto kasdienio gyvenimo realijas atskleidžiančios eilutės iš 1992 m. lapkričio 25 d. laiško: „Gyvename truputį pašaldami, ne visada nusimaudę, bet ką padarysi. Jeigu žiema nebus šalta, ištversime“ (p. 66). Stiprus tikėjimas ateitimi, nors ir su savita skaidraus liūdesio gaida, sklinda iš 1993 m. lapkričio 1 d. Juozo Apučio rašyto padėkos laiško: „Mes čia iš džiaugsmo, kad išbildėjo rusų kariuomenė, nešokinėjame, tačiau vis tiek gyvename stebuklų laike! Jeigu galima sakyti, kad mūsų, t. y. mano žmonos, mano ir didžiumos bendraamžių, laikas bus praėjęs, tačiau tikime, kad Dievas duos gražios istorijos tarpsnį jeigu ne mūsų vaikams, tai anūkams tikriausiai“ (p. 67). Šiame skirsnyje skelbiami S. Kregždės ir Donato Balčiausko laiškai, be kita ko, paaiškina P. Jauniaus ryšio su nuo 1992-ųjų Lietuvoje veikiančia nekonfesine Reformacijos istorijos ir kultūros draugija aplinkybes. A. Petraitytės glaustas komentaras ir čia sudėlioja reikiamus taškus, nepalikdamas skaitytojo nežinioje: „Petrui Jauniui, Biržų krašto žmogui, visad rūpėjo Evangelikų reformatų bažnyčios padėtis – tiek išeivijoje, tiek ir Lietuvoje. Bet 1992-aisiais Lietuvoje įsikūrusi Reformacijos istorijos ir kultūros draugija, kaip nekonfesinė organizacija, regis, tapo net artimesnė… Gi p. Jaunius nebuvo uolus bažnyčios lankytojas, jam labiau rūpėjo humaniškosios Reformacijos idėjos“ (p. 68).
Į Lietuvą P. Jaunius grįžo po žmonos mirties 2000 m. vasarą. Apsigyveno Vilniuje. Skirsnis „Jau namie“ bene kukliausias iš visų čia aptariamų – publikuojami tiktai du dokumentai: Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios 2002 m. rašto, kuriuo P. Jauniui pranešama apie suteiktą garbės kuratoriaus titulas, kopija (p. 73) ir Reformatų Sinodo bibliotekai dovanotų knygų sąrašas (p. 74–85). Didžioji dovanotų leidinių dalis sukaupta emigracijoje (yra ir 1952 m. B. Pūkelevičiūtės „Metūgių“ egzempliorius), nemažai knygų buvo įsigyta grįžus į Lietuvą.
Skirsnyje „Pro memoria“ (p. 87–104) spausdinami dukters V. Kelertienės ir Vilniaus laikotarpiu su juo bendravusiųjų atsiminimai. Krinta į akis, kad kone visi P. Jauniaus bičiuliai – knygos žmonės. Skelbiami rašytojų A. Petraitytės, Giedros Radvilavičiūtės, istorikės, vienos iškiliausių Reformacijos istorijos Lietuvoje tyrinėtojų, profesorės Ingės Lukšaitės ir reformatų dvasininko, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vicesuperintendento Rimo Mikalausko tekstai. Visų jų susitikimo su P. Jauniumi aplinkybės skirtingos, bet viena yra bendra: jų pažinties, išaugančios į bičiulystę, istorijose anksčiau ar vėliau iškyla mecenatas. Prielaidą, kad P Jaunius tikslingai ieškojo, ką galėtų remti, patvirtina dukters žodžiai: „Atsidavęs lietuvių kultūrai ir savo tikėjimui, pats labai kukliai gyvenęs ir taupęs paremti kitus.“ Akcentuodama nuoširdų Tėvo norą padėti taviškiams Lietuvoje, dukra įvardija ir paramai reikalingų lėšų šaltinį, pažymėdama, kad „savo labiau negu kuklią algelę <.,.> jis kompensavo žaisdamas akcijų biržoje, kur jam neblogai sekėsi. Be to, namų kainos Toronte kilo ir jis tuo pasinaudojo, vis keldamasis į geresnius namus. Lietuvai atgimus, jis rūpinosi, kaip jis sakė, „atmokėti savo skolą Lietuvai“ <…>. Jis tikėjosi būti pavyzdžiu turtingesniems išeiviams negu jisai, toks buvojo credo“ (p. 94). Iš paskelbtų atsiminimų matyti, kad P. Jaunius atidžiai rinkosi autorius, kurių tekstus manė esant vertus jo premijos. Antai G. Radvilavičiūtė, savo bičiulystės istoriją papasakojusi poetiška novele „Žmogus iš Aguonų gatvės“ (p. 102–104), prisimena iš P. Jauniaus gautą dovaną – jubiliejinių dolerių rinkinį – už „Drauge“ išspausdintą straipsnį apie „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą, kai, gyvendama Čikagoje, viename iš jų dalyvavo kaip samdoma žurnalistė (p. 102). I. Lukšaitė rašo apie iš P. Jauniaus gautą dosnią materialinę paramą, leidusią jai išvažiuoti padirbėti į Berlyne esantį Karaliaučiaus archyvą. Šios mokslinės išvykos rezultatas – XVII a. paskutinio ketvirčio Klaipėdos valsčiaus bažnyčių vizitacijų dokumentai. Išleistas 2009-aisiais – taigi dar prie P. Jauniaus galvos, – šis dokumentų rinkinys nūnai yra prieinamas tyrinėtojams. I. Lukšaitė akcentuoja, kad P. Jauniaus dovana „yra suteikta ne vienam mokslininkui ir ilgalaikė“ (p. 97). Ir tikrai iš skelbiamuose atsiminimuose užfiksuotų epizodų aišku, kad menkaverčių dalykų P. Jaunius nebuvo linkęs remti. Taip pat nesiskelbė, kam ir kokią paramą suteikęs. Tokia šiems laikams neįprasta laikysena jau savaime skatina giliau pažinti P. Jauniaus asmenybę ir nuveiktus darbus.