Genė Radzevičienė. Buvusiojo laiko vieškeliais

1997 m. Nr. 6

Šilta, saulėta 1972 metų gegužes pirmoji diena. Važiuojame su Bronium prie Žaliųjų ežerų.

Atvažiavome miesto autobusu, kiek paėję pasiekėme ežerą. Aplinkui ežerą buvo medžiais apaugusios kalvos. Prieiti prie vandens galima tik iš vienos pusės, norint nusileisti iš kitos, reikėjo brautis pro medžius ir eiti zigzagais, nes krantai statūs. Pavaikštinėję paežere užkopėme į kalvą; netrukus atsivėrė pilna pavasarinių žiedų ir ryškios žalumos laukymė, iš apačios nuo ežero dvelkė vėsa, kvepėjo lauko gėlės. Aplink laukymę augo krūmai ir jaunos pušaitės. Bronius pajuokavo: štai ir suradome Adomo ir Ievos paliktą rojų. O kokia ramybė! Žinau, sakė jis, rojaus kampelį mums paskyrė dievai.

Susėdome po pušaite, gėrėm limonadą, užsikąsdami sausainiais, ir kalbėjom. Kalbėjom apie žmones. Jų poelgius ir likimus. Žinoma, mūsų svarstymai nebuvo nei labai išmintingi, nei rimti, kalbėjomės, ir tiek. Bronius ėmė samprotauti apie charakterių nepastovumą, apie tai, kaip sunku numatyti netgi artimiausių žmonių poelgius ir veiksmus. Juok­damasi sakiau jam: žinoma, ir manyje slypi tiek visokiausių prieštarybių, ir numatyti mano poelgių neįmanoma, kad ir koks būtum įžvalgus. Bronius pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir pasakė: taip, tikiu, nes net ir šventai gyvenančių žmonių sąmonėje šmėkščioja painios mintys…

Užsisvajojęs Bronius ėmė kalbėti apie tai, kas yra laimė, sakydamas, kad didelė meilė, tikėjimas žmogų atveda į tokią pusiausvyros būseną, kuri ir yra laimė, o atramos taškas turi būti išorėje. Klausiausi jo lėtos kalbos, žiūrėjau į gražų veido profilį ir pamaniau: nebuvau sutikusi kito tokio žmogaus, kurio šnekų būtų taip malonu ir įdomu klausytis. Ir savo išvaizda, ir laikysena jis buvo kažkoks nepaprastas, švytėjo gerumu. Tarpais atrodė, kad jis kalba ne man vienai, o gal dar kažkam nesančiam, o gal sau pačiam.

Jis sakė: man reikia romantiškos aplinkos, ir kad būčiau laimingas, turiu būti mylimas. Aš negeidžiu menkų dalykų, kurie yra nepastovūs, savo gyvenimą rengiuosi paaukoti kūrybai. Tai bus mano kelias, mano laimė.

Žinoma, mūsų kalbos sukosi ir apie visokius niekus, juokavome. Staiga Bronius sako: reikia, kad ši diena neišnyktų. Mes ją sulaikysime, kad ji atsikartotų po daugelio metų, sakysim, po dešimties. Klausiu: kaip mes tai padarysim? Bronius pasiūlo parašyti vienas kitam laiškus! Laiškuose turime parašyti apie tos dienos džiaugsmą, viltis. Laiškus įkišome į butelį nuo limonado ir užkasėme po pušaite. Prisiekėme, kad po dešimties metų. kad ir kas būtų, kokiais keliais nuvestų mus likimas, ateisime vidurdienį į šią laukymę susigrąžinti buvusios dienos. Ir štai 1982 metų gegužės pirmoji diena. Važiuoju viena. Galvoje skamba jo žodžiai: „…kokiais keliais nuves mus likimas…“ Likimas negailestin­gas. Tos dienos mes nesusigrąžinsime. Šitoji diena buvo be saulės, vėjuota. Laukymė priaugusi aukštaūgių žolių, ošė storakamienės pušys. Nesuradau tos pušaitės, o gal ir nebenorėjau surasti, nes jaučiau, kad būtų per daug sunku prisiliesti prie tų laiškų, prie neišsipildžiusių vilčių.

Buvo prabėgę dešimt metų.

Ir šiandien skaudžiai tebejaučiu jo netektį. Noriu kuo ilgiau išlaikyti gyvą jo paveikslą. Rodosi, tebegirdžiu jo balsą, tylų juoką, matau draugišką šypseną.

Prisimenu mūsų pažintį, draugystę, pilną abejonių, ginčų, prisi­menu kartu gyventus metus. Prisimenu ilgus pokalbius po dienos darbų – kaip tyliai, įtaigiai skambėdavo jo balsas vakaro tyloje.

Saulėtomis rudens dienomis, kai šalnų pakąstų lapų geltonis, kaip rašė Bronius, „savo grožiu aitrina sielą“, mane aplanko ypač ryškūs prisiminimai. Prisimenu menininką ir draugą, kuris tiek daug graudaus liūdesio ir šviesos suteikė mano gyvenimui.

Sunkiomis valandomis imu į rankas jo knygą: ji teikia man ramybės.

Jis parašė autobiografinį romaną, pilką kasdienybę pakylėjo į meno aukštumas, ir tai jam buvo būtina, nes jis žmones ir jų gyvenimus matė apšviestus nepaprastos šviesos.

Mėginsiu užrašyti, ką prisimenu iš jo gyvenimo, kokios jo pasaky­tos mintys liko atminty. Tiesa, nebežinau, ar tiksliai pakartosiu jo pasakytus žodžius, gal vietomis tai bus mano pačios mintys – kaip jo žodžių aidas?

Kokių nors išorinių jo gyvenimo faktų nedaug; jis gyveno inten­syvų vidinį gyvenimą. Buvo tartum atsitiktinai nublokštas į aplinką, kurioje reikėjo gyventi, ir, rodėsi, gyveno dvigubą gyvenimą: vieną – realųjį, kurio beveik nepastebėdavo, kitą – tikrąjį – kūrybos.

Jis buvo uždaras, nekalbus, mažai pasakodavo apie savo asmeninius reikalus, jausmus, ketinimus, todėl visiems knietėjo ir knieti sužinoti apie jį kuo daugiau. Kai kas iš jo gyvenimo jau kuria legendas. Gal legenda, gaubianti Bronių, pamažu įtraukia ir mane? Norėčiau, kad mano padrikuo­se prisiminimuose jo paveikslas turėtų kuo daugiau konkretybės bruožų.

Kai susipažinome, Broniui jau buvo 30 metų. Pasitaikė kartu važiuoti į Vyžuonas. Tai buvo antras mūsų susitikimas. Autobuse pamačiusi pažįstamą žmogų apsidžiaugiau. Kelionė buvo puiki, nors visą kelia stovėjome – nebuvo vielų atsisėsti. Daug kalbėjom, juokavome. Žinoma, daugiausia šnekėjau aš. Apie save tada jis visiškai nepasakojo. Kalbėjo apie Vyžuonų mokyklą, klausinėjo apie mokytojus. Atsisveikindamas paprašė mano telefono numerio, žadėjo paskambinti. Skambino. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Apie nieką aš tada negalvojau, man dar vis paikai atrodė, kad meilės pradžia būtinai susijusi su svajonėmis, poetiška romantika. Jaučiau, kad jo galvoje daugybė minčių ir klausimų. Kaži ko man darydavosi neramu. Nerami galvodavau apie jį, nerami laukdavau. Kai jis išeidavo, mano kambarėlyje likdavo kažkas nepagaunamo ir neišreiškiamo žodžiais. Sutrikusi klausiau savęs: ar tai meilė? Bronius man labai patiko, nors mano svajonėse susikurtas vyro idealas buvo ne visai toks. Bet kodėl jis taip traukė mano mintis, ir be jokios atvangos?

Jis vaikščiojo lėtai, kalbėjo tyliu, žemu, įtaigiu balsu. Buvo vidutinio ūgio, kresnas, gražiai nuaugęs. Atrodė labai vyriškai – anaiptol ne grakščiai, bet drabužiai ant jo gulėjo dailiai. Buvo taisyklingų veido bruožų, šviesių plaukų, ir ypač gilus, šiltas jo mėlynų akių žvilgsnis. Labai mielas buvo visuomet korektiškas jo elgesys. Pažiūrėti jis buvo išdidus, nosies linija griežta, judesiai lėti, bet ryžtingi. Ką nors saky­damas, jis taip atvirai ir šiltai žiūrėdavo į akis, jog iš karto užplūsdavo artumo ir gerumo jausmas.

Vėliau, po keleto metų, užsiaugino barzdą, kuri jam labai tiko.

Vasaromis, kai grįždavo iš pajūrio, plaukai būdavo balti, o akys tapdavo gilesnės ir dar ramesnės. Ir visos emocijos – pasipiktinimas ar susižavėjimas, gailestis ar pasitenkinimas – atsispindėdavo jo akyse.

Kai jis rimtai ką svarstydavo, stengdavausi sekti jo samprotavimus, nors ne visada tas man pavykdavo. Į savo vidinį pasaulį mane įsileido ne iš karto. Mane jis žavėjo ir kartu kėlė nerimą. Traukė jo ryžtas siekti užsibrėžto tikslo, kantrybė, išmintis.

Kartą Bronius prasitarė, kad manyje esama kažko, kas jį traukia. Gal tai, kad mes iš vieno krašto? Jis sakė manąs, jog mes galėtume gyventi kartu, ir patylėjęs pridūrė: iš mūsų kažkas išeis. Man kartais būdavo neramu – ar įmanoma draugystė, o juo labiau bendras gyvenimas su šiuo žmogumi? Mano pažįstami sakė, kad ne. Supratau, kad bus nelengva, bet suvokiau ir tai, kad noriu būti tik su juo.

Mačiau, kad Bronius tik iš pirmo žvilgsnio uždaras ar veikiau savyje pasinėręs žmogus. Patikėjęs mano nuoširdumu, jis tapo kitoks – atlaidus, atviras ir kartais išliedavo viską, kas gulėdavo ant širdies. O kartais pasiduodavo nevilčiai, pykčiui, slogiai pagiežai, ir tai mane baugino. Tai buvo menininkas, labiausiai mylintis, kaip man atrodė, tik save ir savo kūrybą.

Draugystės pradžioje sapnavau tokį sapną: tartum Bronius – mano mokytojas, ir aš labai džiaugiuosi, kad turiu tokį puikų mokytoją. Išlai­kiusi egzaminą norėjau jam atnešti pačių gražiausių gėlių. Ilgai ieško­jau, nes jaučiau, kad reikia kitokių gėlių, ypatingų. Priskyniau gražių rožinių lauko gėlių, nežinojau jų pavadinimo, bet puokštė buvo puiki, ir aš ją nunešiau Broniui. Pabudusi sielos gilumoje jutau, jog gali taip atsitikti, kad Bronius liks mano mokytojas visam laikui. Ir iki šiolei, kai pamatau tas lauko gėles, neramiai suspurda širdis. Botanikoje tų gėlių pavadinimas yra paprastasis raudonėlis.

Vieną dieną nutarėme susituokti. Net sunku pasakyti, kodėl mudu taip apsisprendėme. Manau, kad ištekėjau už Broniaus kaip tik todėl, kad tas žingsnis man atrodė beveik neįmanomas! Neįsivaizdavau, kaip su juo gyvensiu – juk mes tokie skirtingi, žinojau: nuobodžiauti nereikės, su Bronium ramaus, pilko gyvenimo nebus. Su juo jaučiausi tarsi kokioje kitoje planetoje, neįžengiamuose brūzgynuose ar karščiu alsuo­jančioje dykumoje. Jaučiau, mačiau, kad jo gyvenimas – sudėtinga vidinė drama.

Jo būsenos dažnai būdavo nepastovios, subtilios, man nesupran­tamos, ir kartais sunku būdavo paaiškinti tas nuotaikų permainas.

Kai Bronius pasiūlė mums susituokti, bandžiau kalbėti, kad reikia dar palaukti, juk mes dar gerai nepažįstame vienas kito, o pati džiūgavau ir jaučiau, ką pasakysiu vėliau. Bronius man patiko, nes jis skyrėsi nuo kitų rimtumu, santūrumu. Atidžiai, dėmesingai mokėjo klausytis mano šnekų. Tomis valandėlėmis aš jausdavausi protinga, sąmojinga ir būdavau jam dėkinga už tą dėmesį. Džiaugiausi, kad manimi susidomėjo toks puikus žmogus. Buvimas su juo teikė mano gyvenimui naują atspalvį. Kai išgirsdavau apie jį kalbant, mano širdis imdavo tankiai plakti. Džiaugdavaus, kai kas nors pagirdavo jo talentą. Malonu būdavo, kai giminės sakydavo, kad suradau gražų vyrą, nors truputį ir juokingai atrodydavo tokie žodžiai.

Abu norėjome kartu gyventi, bet jis bijojo vedybinio gyvenimo. Ne mažiau bijojau ir aš. Supratau, kad gyvenimas su juo bus nelengvas, kad turėsiu daug ko atsisakyti, kad vedybos atims iš manęs savarankiškumą, nerūpestingas dienas, gal net drauges, nes Bronius nemėgo triukšmingų draugijų, ir dar daug visokių dalykų turėsiu atsisakyti. Iš pradžių gana dažnai pajusdavau, kaip mums sunku sutarti – skyrėsi nuomonės, interesai, žodynas. Aš kalbėdama visų pirma stengiausi padaryti jam įspūdį, o Bronius priešingai – stengėsi pasakyti mintį, o pats likti nuošaly…

Nuo ko pradėti gyvenimą? Kol kas visas jo turtas buvo talentas, valia ir begalinis atkaklumas. O aš norėjau būti nepriklausoma, norėjau kažką reikšti ir nežinau, kodėl man nesisekė, kas man trukdė: aš pati, gyvenimas ar atsitiktinis aplinkybių sutapimas? Kita vertus – traukė mane toks gyvenimas ir kartu kėlė baimę, nerimą. Gal dėl to, kad aš gerai nesupratau jo troškimų, gal jam reikėjo vis naujų stimulų, naujų išgyvenimų, kurie išjudintų jo sielą? Kas žino.

Šaltą, lietingą 1972 metų rudens dieną įvyko mūsų vestuvės. Pasi­kvietę tik artimiausius draugus, atšventėme „Vilniaus“ restorane.

Kurį laiką Broniaus akivaizdoje jaučiausi nepilnavertė. Jis buvo reiklus, neatlaidus savo artimiesiems. O ypač tiems, kurie jį myli, taigi, suprantama, ir man. Jis mylėjo mane, bet toje meilėje buvo nemažai egoizmo – jis iš karto mane pavergė, tapo mano viešpačiu. Kuo toliau, tuo labiau ėmiau suprasti, jog tarp mūsų nėra lygybės. Po keleto metų, man rodosi, jis ėmė galvoti, kad nebemyli manęs, ir dėl to išgyveno, jautė kažkokią kaltę, nerasdavo ramybės. Buvo man dėkingas už rūpestį, atsidavimą, pagalbą, net klausydavo mano patarimų, bet tikrosios meilės, to didelio jausmo, kuris pavergia žmogų, pasiglemžia jo mintis, siekius, žodžius, tokios meilės, apie kokią rašė savo romane, man jau nebe­jautė.

Gal ir iš pradžių jis manęs nemylėjo ta beatodairiška meile, kaip kartais būna; mūsų meilė buvo rami, tyli – tokios meilės prieglobstyje jis galėjo pailsėti. Retai kada dovanodavo man gėlių. Tiesa, vėliau, po kelerių metų, vis dažniau parnešdavo puokštę ar kokią dovaną. Iš visų jo dovanotų gėlių viena mano gimtadienio rožė buvo puikiausia. Tą vakarą parėjo truputį išgėręs ir atnešė nepaprasto didumo rožę, kažkaip susidrovėjęs padavė ją man. Vėliau ėjome į kavinę ieškoti vyšnių likerio – tai buvo mano gimtadienio gėrimas. Mes turėdavome savų mažyčių tradicijų, kurias kartodavome kiekvienais metais. Ir tą gimtadienio vakarą leidomės ieškoti vyšnių likerio po prospekto kavines. Kavinėje aš jam pasakiau: tragiškai tu, žinoma, mylėti moki puikiai, bet matau, kad išmokai mylėti ir paprastai, žmogiškai… Bronius atidžiai pažiūrėjo mane ir kažkaip liūdnai nusišypsojo.

Kartą pakvietė mane į dailės dirbinių parduotuvę neva pažiūrėti gražių molinių vazų ir lyg tarp kitko parodęs sidabrinį pakabutį paklausė, ar patinka. Neįtardama, kad jis renka man dovaną, abejingai pasakiau: nieko ypatinga. Pamačiusi, kad jo akys apsiblausė, aš greit susigriebiau ir linksmai paklausiau, apie kurį pakabutį jis kalba, tada, įdėmiai apžiūrėjusi, pasakiau, jog jis puikus ir man labai patinka. Bronius apsimetė nesupratęs mano gudravimų ir apsidžiaugęs nupirko man dovaną.

Matydavau, jog jis jaučia, kad iš nedrąsios kaimo mergaitės meilė daro mane pasitikinčią. Aš nieko nereikalavau iš jo. Mylėjau ir buvau sklidina švelnumo jam. Ir Bronius, tai matydamas, atrodo, buvo laimin­gas. Bet kartais man imdavo rodytis, kad aš neužpildau nei jo širdies, nei jo sielos. Ir tuomet pabusdavo manyje noras palenkti ji savo valiai, kad jis priklausytų man taip, kaip aš jam. Todėl kartais mūsų san­tykiai peraugdavo į savotišką dvikovą, kur išryškėdavo abipusis išdidu­mas ir savimeilė.

Iš mūsų meilės ir gyvenimo nelaukiau stebuklo, nepaprastos gyveni­mo pilnatvės. Jį mylėdama patyriau nemaža skausmo ir kančių. Buvo visko: vilčių, nevilties, juodo pavydo. Bet kartu buvau ir laiminga, nes tik jo rankose buvo mano likimas, ir tik jis buvo mano likimo angelas sargas.

Kartą Bronius pakvietė mane nueiti pas jo draugą poetą Antaną Masionį.

Antanas mus pasitiko draugiškai ir nuoširdžiai džiaugėsi mūsų atėjimu. Jo žmonos Birutės nebuvo, ji su dukromis atostogavo Tauragėje.

Iš pradžių Bronius ir Antanas kalbėjosi draugiškai, juokavo, bet visą laiką galėjai matyti, kad Antanas jaučiasi pranašesnis, daugiau pasiekęs ir daugiau išmanantis. Tai pajutęs Bronius ėmė nervintis, norėjo pasakyti, kad Antanas klysta, bet neturėjo ko, kaip jis sakė, „prikišamai parodyti“, kad to pranašumo lyg ir nėra.

Todėl kilo įtampa, jie truputį lyg ir susipyko, mes su Broniumi gana greit išėjome.

Lankydavosi prastose kavinukėse, kartais pasikviesdavo ir mane. Užsisakydavo butelį „Gamzos“ vyno ir ilgai sėdėdavo gurkšnodamas, pilnas kažkokio įniršio, nepasitenkinimo. Kai klausdavau, gal jam nepatinka ši purvina kavinukė, jis sakydavo, kad dabar taip reikia, suprask, kad žmogaus išorinį pasaulį galų gale sąlygoja žmogaus padėtis visuomenėje. Ir pradėdavo pykti ant manęs, nes jis nekęsdavo globėjiško tono, plekšnojimo per petį ar kaltinimų dėl jo elgesio, išsiskyrimo iš kitų. Net menkiausias priekaištas sukeldavo pasipiktinimą, protestą ir vers­davo jį dar labiau užsidaryti savyje. Jo charakterį formavo itin didelis reiklumas sau ir aplinkiniams.

Kartais Bronius, kalbėdamas apie žmones, juos lyg ir puldavo, niekindavo, kažkaip negailestingai žiauriai kalbėdavo apie įstaigas ir asmenis, nors niekada nelaikė savęs išimtimi, net neigdavo save. Jis sakė: niekas žmogumi nenori rūpintis, jam padėti. Ir tik tada, kai pats žmogus stengiasi kabintis į gyvenimą, jam padės ar bent norės padėti ir kiti.

Tai. ko nežinojau apie jo gyvenimą, gąsdino mane. o tai, ką žinojau, kėlė nerimą.

Jis augo be motinos, o pamotės ir tėvo auklėjimas buvo tarsi jo valios griovimas. Pamotės pyktis, barniai su tėvu, žinoma, nepalaužė jo valios, nesunaikino asmenybės, bet išugdė kaži kokį nepasitikėjimą savimi ir kitais. Antra vertus, kitiems jis stengdavosi būti teisingas, stengdavosi juos pamilti, nesukelti jiems skausmo.

Pakėlęs daug negandų ir stresų, Bronius visad buvo pasiruošęs ištiesti ranką daugeliui. Reiklus sau ir kitiems, jis buvo be galo kuklus. Niekad nesibrovė į priekį, savęs neeksponavo. Vengdavo aplinkos, kur dažnos būdavo smulkmeniškos šnekos, apkalbėjimai, banalybės, bereikšmis plepėjimas.

Jau vėliau, kai dirbo Kultūros ministerijos moksliniame metodinia­me centre, parėjęs į namus guosdavosi, kaip jis pavargsta darbe nuo moterų šnekų, visokiausių paskalų, šmeižtų.

Jeigu aš kartais pasmalsaudavau, visuomet šiurkštokai nutraukdavo mane. Jis nuolatos jautė poreikį, net alkį gilesnių žmogaus išgyvenimų, o niekino banalybę, iš jos veržėsi.

Broniaus vaikystė prabėgo nedidelio Aukštaitijos Vyžuonų mieste­lio, apsupto miškais ir ežerais, apylinkėse. Mano gimtinė buvo visai netoli, galima sakyti, kaimai buvo kaimynystėje. Bet tik pažinusi Bronių, aš jo akimis pamačiau, koks tai nuostabus Aukštaitijos kampelis.

Būdama kartu su juo aš daug giliau pajutau ir supratau gamtos grožį – aitrų miškų, pievų kvapą, mėnesėtos nakties tylą. Prisimenu, kaip kartą sėdėjome tylią vasaros naktį prie Dusinių ežero ir stebėjome nebylų tolimų žaibų švysčiojimą. O vaikščiodama su juo senamiesčio gatvėmis, aš iš naujo pamilau Vilnių, jo svajonių miestą.

 

Universitete jis kamavosi dėl savo menkumo, neturto, bet toji savi­grauža nenugramzdino jo į gilią neviltį, vertė kelti sau aukščiausius reikalavimus, deja, tai buvo ir jo drama, nes tikrovėje nuolat tekdavo susidurti su visai priešingais dalykais.

Bronius jautė, kad ne visai jam sekasi tvarkyti kasdieninę buitį, bet tai jo netrikdė, kažkaip paprastai jis į visa tai žiūrėjo.

Kartą nunešė į skalbyklą patalynę be numeriukų, priėmėja nenorėjo priimti, o jis pasižiūrėjo tokiomis giedromis nekaltomis akimis į ją ir sako: gal galite priimti ir be numeriukų, aš nemoku jų prisiūti. Priėmėja nusišypsojo ir nieko nesakiusi prisiuvo numeriukus.

Jis nemokėjo vadovautis bendrais, „vidurkio“ kriterijais, kokiais vadovaujasi didžiuma žmonių, todėl ir visuomenės požiūris, santykis su juo buvo kitoks.

Vienatvė – jo būsena. Turbūt tiesas jis sėmėsi iš slaptingų savo sielos gelmių. Apie tai nuolat užsimenama jo dienoraščiuose.

 

Metus Broniui teko mokytojauti Ožionyse, Ignalinos rajone. Prigimties apdovanotam mąsliu protu ir jautria širdimi. Jam patiko vaikai, jų mąstymas, patiko stebėti, kaip jie nori ką nors suprasti, kaip sutinka gyvenimo kliūtis. Džiugu, pasakojo jis man, kai gali valkui padėti susi gaudyti, miela pažadinti jo geruosius pradus. Sakydavo, jog norėtų dirbti valkų kolonijoje, perprasti tų nelaimingųjų galvoseną, patirtį, kokie likimai juos ten atvedė, padėti jiems. Norėtų suprasti, kodėl šitaip gali nužmogėti kolonijose gyvenantys vaikai. Jis matė, kad sunkios vaikystės vaikai paauglystėje ar jaunystėje nugrimzta į gyvenimo dugną. Jam rūpėdavo perprasti, kodėl jie vėliau patys nebenori išsikapstyti iš to nuosmukio. Kaip tokiam žmogui paaiškinti, kad vienintelis dalykas, už kurį jis turi būti dėkingas, tai jo egzistavimo faktas, kad gyvenimas savaime yra malonė lir dosnus atpildas už visas širdgėlas ir negandas, kuriomis nuo pat vaikystės susiduria žmogus.

Bronius perprato ir įspūdingai aprašė subtiliausius jausmus, žmogaus vidinio pasaulio keistybes, painų emocijų žaismą, žmonių santykių konf­liktiškumą – visa tai, kas paslėpta už įprastinės kasdieniškos buities.

Kartą jaudindamasis kalbėjo, lyg ir klausė: kaip čia yra – kai viršininkas savo pavaldinio nelaiko žmogumi, pavaldinys su tokia savo padėtimi greit susitaiko, o kai tik pavaldinys pajunta, kad su juo viršininkas elgiasi kaip su lygiu, jis ima niekinti tokį savo viršininką?

Pasakodamas apie Žemaitės premijos įteikimą Kelmės rajone, Bronius piktinosi, kodėl vairuotojas nebuvo pakviestas prie pietų stalo, o turėjo sėdėti mašinoje ir valgyti sumuštinius.

Broniaus gyvenimas – ne vien pažadinti ir atskleisti savo talentą, bet taip pat tiesiog išsilaikyti, išlikti asmenybe, savęs vertu žmogumi. Išlikti tomis dvasinio sąstingio sąlygomis, kurios gniuždė bet kokį aukštesnį polėkį, juo labiau kūrybinę kibirkštį.

Kartais jį apimdavo neviltis. Tokiais momentais jam, rodos, patik­davo chaosas, netvarka, jį maloniai svaigindavo vynas, traukdavo visokios senienos, jų kvapai. Jam tai priminė gyvą, negailestingą gyvenimą – gyvenimą be kaukių.

Jis dažnai prisimindavo vaikystę, pasakodavo ir kalbėdavo, kad to, ką žmogus vaikystėje įkvėpė iš tų laikų, to oro, jau neišsklaidysi. Ne vieną kartą yra sakęs: nepaisant daugelio skaudžių dalykų, kuriuos kasdien girdėjo mano ausys, nepaisant pažeminimų, kuriuos patyriau, jaunys­tėje aš tikėjau, kad vis dėlto viskas ims eiti geryn. Netgi iš skurdo ir vienatvės, kurioje ilgai klaidžiojau suniokota siela, aš vis žvelgiau į anuos vaikystėje man švietusius žvaigždynus ir tikėjau, kad visi sunku­mai tėra laikini mano gyvenimo ir kūrybos kelyje.

Betgi taip pat kartą su kartėliu yra sakęs, kad nelaisvas tas žmogus, kurio kišenėse švilpia vėjai…

Vargo jis ragavo apsčiai: vaikystėje, kai mirė jo motina, paauglystėje, kai sukandęs dantis klausėsi pamotės priekaištų ir mokėsi vidurinėje, vėliau universitete. Valgydavo pigiose valgyklose, šildėsi prastu vynu. Iš pradžių jautėsi svetimas mieste, kartais imdavo abejoti savimi. Skurdas jį žemino, gniuždė, stūmė į neviltį. Tai visam gyvenimui įspaudė žymę.

Sakė suvokęs, kad jo gyvenimas ėjęs viena kryptimi. Žmogui gyveni­me nėra svarbiausia uždirbti daug pinigų ir juos linksmai praleisti. Noriu ne turtus krauti, kalbėjo jis, o užimti savo vietą šiame pasaulyje ir nelikti nenaudingu likimo žaislu. Labai anksti aš suvokiau, kam esu sutvertas ir ką turiu daryti. Kad ir kur pultum, likimas vis tiek apsuka ir vėl Įstato į tą patį kelią.

Kai pasitaikydavo nuvažiuoti į kokį miestelį, visuomet nueidavome į ka­pines ir ilgai po jas vaikščiodavome. Vėlinių dieną aplankydavom Rasas. Sykį jis pasakė, kad jam baisu, kai paminklas būna didelis, masyvus ir, rodosi, „pri­slegia mirusįjį“. Paminklai turi būti lengvi, grakštūs. Lyg juokais imdavo kalbėti, kuris pirma mirsime ir kad būtinai prisiminsim mūsų šios dienos pašnekesį.

Po vestuvių su nedidele manta persikraustėm į mano palėpės kambarėlį Jūratės gatvėje. Šeimininkai buvo malonūs žmonės. Mūsų santykiai su jais buvo geri, nors per daug nesibičiuliavom.

Tame kambarėlyje Jūratės gatvėje jis kartą pasakojo apie tai, ką yra sumanęs parašyti. Vieną kūrinį jau seniai sugalvojęs. Tai būsiąs psi­chologinis romanas, didžiulis gyvenimo paveikslas.

Netrukus po vestuvių aplankėme jo gimines: seserį, tetas, pamotę. Vaikščiojom po Vyžuonų apylinkes, buvom prie trijų ąžuolų, Svėdasuo­se prie Vaižganto motinos kapo. Aplankėme mano tėvus. Jie, rodėsi, buvo patenkinti mūsų santuoka, ypač patenkinta mama, ji Bronių iš karto pamilo, o tėtis vis klausinėjo, kaip žadame mes, tokie skirtingi, gyventi?

Ir vėliau vasaromis po įtemptų darbų savaitgaliais retkarčiais nuva­žiuodavome į kaimą. Bet Vyžuonose ar mano gimtinėje – Dusintuose – jis ilgai negalėdavo išsėdėti prie stalo, jį nervindavo ir jaudindavo jo artimųjų, gyvenančių kasdienį gyvenimą, tušti sumanymai ir poelgiai. Nelabai jam patikdavo jų šnekos apie daiktus, kurie Broniui, rodės, neturėjo vertės. Tada jis patraukdavo į paupį, į mišką, kur vienatvėje, vienas su einančia vakarop vasaros diena, klausydamas, kaip neskubė­dama alsuoja gamta, atsigaudavo.

Gyvenome kukliai. Plačių draugysčių neturėjome, o ir su giminėmis ne per daug giminiuodavomės, tik su pačiais artimaisiais. Nebuvo laiko ir nebuvo iš ko.

Kartais ateidavo vienas kitas jo draugas, bet Bronius greit nuo jų draugystės pavargdavo ir norėdavo likti vienas.

 

Jis nepamiršo, kad tuo metu, kai kiti rašytojai jau išgarsėjo jau­nystėje, jis turėjo šiaip taip pats prasimušti ir sulaukti sėkmės tada, kai jo daug vargo iškentusi jaunystė jau buvo praėjusi. Nė valandėlei nepamiršo, kaip sunku prašyti, laukti atsakymo, veltui belstis į redak­cijų duris. Jis visuomet buvo pernelyg išdidus, stengėsi apsieiti be kitų pagalbos, nemokėjo lankstytis.

Apsilankęs Rašytojų sąjungos kavinukėje kartais truputį išgerdavo ir grįždavo į namus subjurusios nuotaikos. Atrodo, jį imdavo slėgti nuolat persekiojantis menkumo, mažumo, nereikšmingumo įsikalbėjimas. Daugelis rašytojų labai skyrėsi nuo jo, kaip pasakodavo man, savo išore, laikysena. Jie jam atrodydavo stiprūs, turintys užnugarį. Jie jaučiasi savi Rašytojų sąjungoje, drauge leidžia laisvalaikį, o aš prieš juos tesu smiltelė, su kartėliu kalbėdavo jis. Su manimi nereikia skaitytis… Jų gyvenimas jam atrodė ramus ir užtikrintas. Broniui kiekviena smulk­mena virsdavo vos ne tragedija. Jis vis jautėsi neįvertintas, nesupras­tas, jam nuolat stigo dėmesio.

Broniaus pastangos būti savimi, kurti save susidurdavo su sunkiomis kliūtimis. Į gyvenimą jis žvelgė atvirom akim, vis svarstydamas ir iš naujo pervertindamas daugelį vertybių.

Kartą, viešėdamas pas mano tėvus, Bronius sumanė plaukti per visą Dusinių ežerą. Aš yriausi iš paskos valtele ir piktai kalbėjau, kad didžiausia kvailystė be jokio reikalo plaukti išilgai viso ežero. Lygiai tą patį malonumą galima patirti ir arčiau kranto. O plaukti per visą trijų kilometrų ežerą vien dėl to, kad įrodytum, jog gali perplaukti… Žinoma, aš supratau, kad jis ne man norėjo įrodyti savo šaunumą, o nugalėti kažkokią silpnybę savo viduje.

1974 metų gegužy pirmą kartą pas mus Vilniuje susirinko jo giminės – sesers Birutės, brolio Sauliaus šeimos. Aš jau tariausi pažįstanti Bronių, bet naujoje aplinkoje jis pasirodydavo vis kitoks. Jam nepatiko mano kalbos su jo giminėmis. Šnekėdama su jais dalijausi džiaugsmais ir rūpesčiais kaip ir su Bronium, nė neįtardama, kad čia reikėjo visai kitaip. Jis matė, kad giminaičiai pirmiausia žiūri, kaip esame įsikūrę, kaip apstatytas butas, ką turime. Ir pamatę, kad turime nedaug, klausinėjo, patarinėjo, kaip reikia gyventi, o aš, nenorėdama nuliūdinti jo giminaičių, visaip jiems pritariau ir net pati prašiau patarimų. Visu savo vidumi jaučiau, kad ne tą kalbu, ne tą darau, bet varžiausi pasukti kalbą kita linkme, apie tai, kas mums svarbiausia, jaučiau, kad Bronius laukia, kada gi pagaliau nors aš pradėsiu kalbėti apie jo darbą, kūrybą…

Labiausiai Bronių žeisdavo, jei jo kūryba iš šalies kam nors atrody­davo tik kankinimasis ir keldavo vien užuojautą. Jis sakydavo, jog menininkui labai svarbu jausti, kad jo darbas, pastangos – ne vien sau.

Prisimenu, kažkokiais reikalais buvo išvažiavęs komandiruotėn į Maskvą. Ten nusipirko rašomąją mašinėlę, man – lėkščių rinkinį. O aš, užuot pasidžiaugusi, buvau kažkokia pavargusi ir priešiška. Ir Broniaus entuziazmas palengva blėso, nors iš pradžių jis su džiaugsmu buvo pradėjęs rodyti pirkinius, kalbėjo, kad reikia pakeisti mašinėlės šriftą, ėmė šnekėti apie kūrybą, bet pamatęs mano rūškaną veidą nutilo, nusiminė. O aš dar ilgai graužiausi, kad tada nemokėjau drauge pasidžiaugti ta jo būsimosios kūrybos vizija.

Kai pirmą kartą apsilankiau jo tėvų namuose, kaip ir tikėjausi, kieme pirmiausia mus pasitiko Broniaus pamotė – smulkaus sudėjimo, liesa, judri kokių 55 metų moteriškė. Šiltai pasisveikino, pakvietė į vidų, padengė stalą. Viską darė skubėdama ir vis kalbėjo. Nebaigusi kalbos skubėdavo į virtuvę, o jau sugrįžusi pradėdavo apie ką nors kita. Aš mačiau, kad Broniui tai nepatinka, o man ji padarė visai neblogą įspūdį. Nors kalbėjo daug, neužbaigdavo pradėtos kalbos, bet viskuo domėjosi, atidžiai klausėsi mūsų. Stengėsi kuo šilčiau priimti, pavaišinti.

Giliai atminty liko jo išgyvenimai 1973 metais, kai jo brolis Alvydas buvo pašauktas į armiją. Vyžuonose buvo išleistuvės. Išleidę Alvydą nuėjome į mano tėvų namus. Bronius nieko nekalbėjo, buvo labai liūdnas, sėdėjo ant sofos, žiūrėjo į miegantį sūnų, kažką įtemptai galvojo; mačiau – jo veidu nuriedėjo ašaros.

Man buvo be galo jo gaila, labai gerai supratau jo būseną, bet nedrįsau pratarti paguodžiamų žodžių, jaučiau, kad jokie žodžiai negalės nuraminti tos gėlos. Mačiau, kokiomis akimis Bronius žiūrėjo, kai jo pamotė, išleisdama sūnų, verkė, aimanavo, laužė rankas. Jis prisiminė, kaip išleido jį, nepasakiusi šiltesnio žodžio. Jis dar kartą skaudžiai pajuto, kas yra motinos meilė.

Abu pratinomės prie šeimyninio gyvenimo. Mokėmės iš klaidų, bet jų nė vienas nenorėjom pripažinti… Bronius iš pradžių visai nemokėjo gaminti kokio nors valgio. Sykį atvažiavo jo pusbrolis Bronius Vyžintas, ir Bronius jį pavaišino: iškepęs kiaušinį vietoj druskos pabarstė citrinos rūgštimi… O vėliau man kalbėjo, jog pusbrolis kažkodėl nevalgė, o ir kiaušinienė buvusi kažkokia rūgšti, klausė – gal kiaušiniai seni, kaip aš mananti? Juokdamasi pasakiau, kad greičiausia vietoj druskos būsi įpylęs citrinos rūgšties. Bronius nepasiduoda, sako, ką tu, nesąmonė, taip būti negalėjo…

Bandėme bendrauti su mano broliu Valdu, bet nesisekė, nes Bronius į gyvenimą žiūrėjo kiek kitaip. Jis sakydavo: Valdas lyg ir turi pašaukimą menui, bet nesistengia to savo pašaukimo suvokti, tobulėti, o suka ten, kur jį veda troškimai, ir visuomet nueina lengvesniu keliu. Kartą, kai Valdas ėmė postringauti apie kažkokias turtingo gyvenimo svajones, Bronius ėmė jam aiškinti, kad žmogui reikia būti tuo, kuo jam skirta būti, o ne skrajoti fantazijų susikurtame pasaulyje. Pamatęs, kad negali įrodyti savo tiesos, kad tas į jo žodžius visai nekreipia dėmesio, staigiai pakilo, stumtelėjo Valdą ir nuėjo į savo kambarį taręs: „Tu negyveni, tu kaip aktorius, vaidini savo gyvenimą ir dar sieki žmonių palankumo“.

Po to pokalbio Bronius skundėsi, kad jam nesiseka bendrauti su gimi­naičiais, gal jis per daug reiklus, bet ir apskritai – kas toji giminystė? Nelengva būti artimu gimine, giminystė turėtų būti ne vien biologinis ryšys…

Vieną vėlyvo rudens dieną nuvažiavome į Kauną. Pirmiausia nuėjome į Čiurlionio muziejų, po to aplankėme jo tetą, tėvo seserį Marytę. Gimi­naičiai tuojau su džiaugsmu ir pasididžiavimu ėmė mus vedžioti po visą namą. Nusiveda į antrą aukštą, rodo kambarius, aiškina, kad visa tai atiduoda sūnui, vedasi į garažą, rodo automobilį ir vėl pasakoja, kokių dar turi sumanymų namui patobulinti. Bronius viso to klausėsi, pats klausinėjo. Buvau nustebinta, kad jis taip pradėjo domėtis buitiškais reikalais. Vėliau parašė apsakymą „Užsitęsęs vizitas“. Man kalbėjo, kad svarbu žmogui palikti pėdsaką šioje žemėje, sukurti ką nors gražaus, o jų gyvenimo kūrinys – šitas namas, sakė Bronius.

Kažkaip su kartėliu apie save šnekėdavo, jog kol kas nieko negalįs žmonėms duoti, tad nieko iš jų negalįs ir gauti, nes tik duodamas gali tikėtis gauti.

Kartais jis lyg ir su pavydu imdavo kalbėti apie savo sesers Birutės šeimos gyvenimą. Jaukūs sesers vyro Vytauto ir Birutės jausmai ir mintys, paprastas jų pilnas darbų gyvenimas. Ne kartą jis yra pra­sitaręs, kad miesto kultūra, o ir apskritai vadinamoji pažanga darko žmogaus prigimtį. Atrodė, kad jis ilgėjosi paprasto gyvenimo, susieto su žeme, žemės darbais. Atitrūkęs nuo giminės, nuo gimtinės, jis lyg ir užsikrėtė nerimu, jį persekiojo nelaimingojo būsenos.

Gyvenome skurdokai. Kartais liūdnomis savo gyvenimo valandėlėmis Bronius plūsdavo gyvenimą ir drebėdavo iš pykčio, bet priimdavo jį tokį, koks yra. Į savo likimą žiūrėjo kaip į atskirą individualų atvejį. Daž­niausiai nuo aplinkinių stengdavosi paslėpti savo varganą padėtį. Ir dar labiau užsidarydavo savyje, bet tai jam padėdavo atidžiau stebėti gyvenimą. Tas užsidarymas tarp mūsų kartais sukeldavo nesusipra­timų. Man imdavo atrodyti, kad net ir meilė neįstengia įveikti to atskirumo: sunku būdavo suvokti, kas svarbiausia bendrame dviejų žmonių gyvenime.

Gyventi su menininku – tai pragaras ir Dievo dovana, o būti menininku – tai prakeikimas, pragaištis ir pašaukimas, yra prasitaręs Bronius. O man būtų mieliau į menininką žiūrėti iš šalies, žavėtis jo kūryba ir juo pačiu, bet negirdėti kasdienybės rutinos sukelto irzlumo…

Numatyti negandas ir džiaugsmus daug paprasčiau, lengviau ir ramiau, negu visa tai išgyventi. Taip jau yra. Štai kad ir mūsų gyveni­mas: ir nepriteklius, ir begalinį bėgimą, ir nesutarimus – viską buvau numačiusi, viską ir radau, bet kai kojos iš tikrųjų pavargusios ir esi visiškai išsekusi, srūva prakaitas ir lūžinėja nagai – tolimas peizažus pasi­daro nebeįdomus.

Palengva mūsų santykiai nusistovi, vis mažėja nesusipratimų. Jeigu tarp mudviejų ir būna trinties, tai kalta čia Broniaus nerimastis, virstanti nusivylimu kūryba. Taip atsitinka tada, kai jam nesiseka dirbti, kaip jis sako, kai yra bejėgis perteikti tai, ką jaučia.

O kritikai, žurnalų redaktoriai dažnai buvo jam negailestingi. „Per­galės“ žurnalo vyr. redaktoriaus Broniaus apsakymo „Žmogus sniege“ paraštėje užrašyta: „Čia ne literatūra“.

Pagaliau užbaigta pirmoji romano dalis. Į leidyklą nešti nedrįsta – pirmiausia duoda paskaityti redaktoriui Jonui Pilypaičiui, o jam pritarus nuneša ir nekantriai laukia atsiliepimo, recenzijos. Perskaito Petro Bražėno vidinę recenziją, iš esmės teigiamą, bet joje parašyta, kad čia dar ne romanas, tik geri apmatai romanui, kad tokios knygos dar negali­ma leisti, kad ji ištęsta ir padrika… Bronius neranda sau vietos. Lyg nuo ko gindamasis, jaudindamasis ir pykdamas sako, kad jeigu jo romanas būtų toks, kokius rašo visi ar bent dauguma – banalus ir lėkštas, kokį gali sukurti kiekvienas ir kokių žmonės jau yra skaitę, knyga būtų iš karto priimta… Matai, kaip brangiai tenka mokėti už norą duoti ką nors nauja. Bet po kiek laiko vėl abejoja: ko gero, Bražėnas teisus, dar reikia padirbėti. Ir vėl užeina akimirkos, kai ima atrodyti, jog visi žmonės, leidėjai ir kritikai yra susimokę, kad jo literatūrinis kelias būtų pilnas nesėkmių, sunkesnis negu kieno kito.

Jį prislegia neviltis, ir akimirkos pesimizmas, pasiekęs kraštutinį laipsnį, gundo nusižudyti. Jis tuomet tartum iš naujo išgyvena visas patir­tas nesėkmes, nelaimes, pralaimėjimus, ir tokia ligūsta būsena tęsiasi gana ilgai. O aš kaip visuomet tokiais atvejais labai jaudinuosi, jaučiuo­si kalta, kad negaliu padėti.

Po kurio laiko vėl imdavo piktintis ir įrodinėti, jog viskas, ką parašė, iš tikrųjų yra gerai. Sakydavo: mano romanas – tai kaip koks savotiškas gyvenimo srautas. Tiesą sakant, ir žmogui gyvenimas, kurį jis gyvena, taip pat atrodo kaip svarbių ir nereikšmingų įvykių visuma. Atrodo, aš pasiekiau estetinį efektą…

Ir vis dėlto recenzija Bronių stipriai sukrėtė. Jis pervargo. Ir vėl jaučiasi vienišas. Tiesa, tam tikra prasme jis visuomet buvo vienišas. O dabar dar vienišesnis. Tarytum kokia sunki našta apninka nepa­sitikėjimas, tikra kūrybos krizė. Nei dieną, nei naktį jam neduoda ramybės klausimai: ar teisingu keliu eina, jeigu taip, tai ar užteks jėgų juo eiti, o atsakymo negali rasti. Suprantama, krizinę dvasios būseną jis sergėjo nuo svetimų akių kaip ir savo asmeninį gyvenimą, savo jausmus, slapčiausius ketinimus.

Po tos pirmos nesėkmės dar ilgai jam bus sunku pradėti rašyti, dar ilgai analizuos vien save, ilgėsis draugų, bendravimo, bet dar ilgai nedrįs ar gal negalės jų ieškoti.

Kai romanas buvo išleistas, P. Bražėnui parašė laišką, kuriame bičiuliškai dėkojo už pastabas, padėjusias sucementuoti romano rankraštį…

Šiaip Bronius buvo labai pakantus, bet man pradėjus zirzti dėl sunkaus gyvenimo jis susierzinęs sakydavo, kad turėsiu išmokti susitaikyti su tuo, už ką kitos nežinia ką atiduotų. Palengva jis apsipranta su šeimynine padėtimi, randa joje savotiško žavumo, pradeda pastebėti mažus kasdieniškus rūpesčius. Palengva lyg ir pradeda justi, kas yra namai, kad namuose yra laukiamas. Pradedam apsiprasti abu, ir aš pamatau jį taip pat kitokį, negu mačiau anksčiau. Matau, kad namuose tampa truputį kitoks – kartais labai žvalus, neapsakomai atlaidus. Tikrai, šalia visų savanaudiškų ir nesavanaudiškų priežasčių mūsų santuokoje buvo kažkas labai patvaraus, ko nebūtų pažeidę jokie laikini išsiskyrimai. Teisybę sakant, mums net nebuvo atėjusi mintis skirtis, nors susipykę visuomet kartodavome, kad to norime, kad būtinai turime išsiskirti. Tuomet, žiūrėdami vienas į kitą, piktdžiugiškai šypsodavomės, per kelias akimirkas supratę kandaus mūsų žodžiavimosi ir kovos už „valdžią“ esmę.

Įkarščiui nurimus galvodavau: kas mane pastūmėjo prie menininko? Mano paviršutiniškumas ar vergiškas provincialumas? Ko tikėjausi iš šitos santuokos? Mintimis vis grįždavau prie tų žmonių, kurie man patikdavo, patikdavo jų poelgiai, gyvenimo būdas. Bet traukte traukė prie visai priešingų! Tik čia pajusdavau dvasios ramybę.

Parėjęs į namus ir neradęs manęs su Kostuku, Bronius atsisės­davo svetainėje ant sofos ir laukdavo. Jam patikdavo taip sėdėti tyloje tarp pažįstamų daiktų ir laukti. Vos mudu su Kostuku pareiname, matau jo veide džiaugsmą, jis ima kalbėti, išlieja visa, kas guli ant širdies, atsipalaiduoja, ir jaučiu, kad palengva tolsta jį slegiančios mintys. Tada matuoja kambarį žingsniais ir šneka be paliovos. Iš jo kalbos suprantu, koks jis vienišas, koks uždaras jo gyvenimas. Dirba po dvylika valandų per dieną. Sako: jeigu ir pavyksta parašyti kokią nove­liukę, tai vis tiek matai, kad niekada neateina kaip tik ta sėkmė, kurios norėjai. Taip, sėkmė visada kažkur šalia…

Prašo mane pasakoti, kaip sekėsi, sako, jam malonu klausytis mano šnekos. Užsisvajojęs kalba: pašnekesys – tai viena didžiausių palaimų gyvenime, tai malonumas, kai bendraujant protams susilieja ir susipina sielos. Aš suprasdavau, kad jis kuria mūsų gyvenimą, jis tokio norėtų ateityje.

Visų našlaičių gyvenimas liūdnas, bet taip yra, kai matai tik vieną gyvenimo pusę. Bronius, nešiodamas širdyje liūdesį ir netektį, stengėsi matyti šviesiąsias gyvenimo puses. Jis džiaugdavosi kiekviena gražia akimirka, pasiektu nors ir mažiausiu laimėjimu. Kartą sako: vis dėlto kaip gerai, kad mes gyvename sostinėje, pačiame Vilniaus centre, turime darbą, sūnų. Rodos, ar tik ne Žemaitės premijos gavimo proga dalyvavo laidoje televizijoj. Buvo nepatenkintas savo kalba, kad nepasakė to, ką norėjęs pasakyti. Po televizijos laidos ilgai vaikščiojome po Vingio parką, kalbėjomės: mačiau, kad Bronius truputį nervinasi. Sakė, kad tai niekai, jei nori ką svarbaus pasakyti – tai tik ne televizijoje. Guodėsi negalėjęs dorai sukoncentruoti minčių, kad blaškė dėmesį prožektoriai, laidos vedėja nutraukdavo pradėtą minti, nes per trumpą laiko atkarpėlę reikėjo daug pasakyti. O aš, kai išvydau jį ekrane tokį susijaudinusį, nesurandantį tinkamų žodžių, graudinausi ir drauge džiaugiausi.

Vakare ir vėl kalbėjome apie jo pasirodymą televizijoje, apie kūrybą; apgailestaudamas jis šnekėjo, kad lietuvių tauta maža ir jos kūrėjams daug sunkiau patekti su savo kūryba į pasaulį. Kartą, sakė jis, klausy­damas vieno rusų rašytojo kalbos per televiziją, supratau, kad ir aš turiu tokių minčių, tik gal kiek labiau apibendrintų, bet manęs ir dauge­lio kitų panašių nieks ten niekada neleis…

Jis labai džiaugėsi, kai už romaną buvo paskirta Žemaitės premija. Parėjęs į namus, būdavo, atsiverčia knygą, paskaito vieną kitą puslapį ir Juokiasi: vis dėlto padariau šuoli, žinai, yra vietų, vertų Nobelio premijos… Nieko, pradžiai užteks ir Žemaitės… Matai, kaip gerai Išeina: maniau, kad mano romanas vertas Nobelio premijos, pristatė respub­likinei, o gavau Žemaitės…

Iš tikrųjų Bronius niekada neieškojo šlovės ar kokio vienadienio populiarumo. Jis tartum gūžėsi nuo bet kokios viešumos. Kita vertus, visada norėjo, kad jo mintys žmonėse rastų atgarsi.

Kartais nevilties valandą jam pačiam jo nesėkmės taip išdidėja, jog rūstauja nežinąs, ar yra pasaulyje žmogus, kurio padėtis būtų baisesnė už jo… Po kiek laiko, žiūrėk, ima lyg ir sau įrodinėti, kad jo padėtis nėra jau tokia bloga, ir tik reikia džiaugtis, kad gali rašyti, kad turi šeimą, kad gyvena Vilniuje, ir dar miesto centre; ir pagalvok – man per kūrybą leista kalbėti tūkstančiams žmonių… O susimąstęs priduria: o gal dešimčiai… Tai man duota tokia Dievo dovana, kad per kūrybą galiu ben­drauti su šitokia daugybe žmonių. Po tokių kalbų jis kažkaip atidžiau pažiūrėdavo į mane, į mūsų nelengvą kasdieninį gyvenimą ir pamatęs mane dirbančią lyg ir aiškiau suvokdavo, kad man sunku, pasijausdavo kaltas, puldavo man padėti, bet nesisekdavo. Pasižiūrėdavo lyg ir prasikaltęs ir įnikdavo į savo darbą.

Sakydavo, kad sunkiausia jam atsisėsti prie švaraus popieriaus lapo ir parašyti pirmąjį sakinį. Gal todėl ant tuščio lapo kampų pri­paišydavo visokių figūrėlių – koncentruodavo mintis, prisipratindavo… Tol, kol tema nepatraukia manęs tiek, kad nebegaliu nuo jos atsiplėšti, kalbėdavo jis. Vėliau rašau taip, lyg kas man diktuotų. Iš anksto niekada nežinodavo, kuo baigsis koks nors epizodas, kaip plėtosis charakteris. Kartais, perrašinėdama rankraščius ir radusi visai kitus įvykius, priekaiš­taudavau, kad ir taip buvo gerai, o jis sakydavo, kad ne mažiau už mane stebisi įvykių posūkiais.

Rašydamas palikdavo didžiulę dešinę paraštę, iki pusės puslapio. Taip įpratęs rašyti, ir laiškuose palikdavo didžiules paraštes.

Kartą rodė nuo tušinuko laikymo rašant patinusius pirštus, sako: parašiau gal 20 puslapių vienu atsikvėpimu. Tarytum versmė būtų manyje ištryškusi. Žodis veja žodį. Rašau kaip pašėlęs, puslapį po pus­lapio. Mintys plaukia taip greitai ir taip gausiai, jog praleidžiu daugybę detalių, kurių nespėju užrašyti, nors skubu kaip įmanydamas. Visa tai plūste plūsta į mane, ir kiekvieną žodį, kurį rašau, rodos, kažkas pakužda man iš šalies. Ta palaima kartais trunka gana ilgai, kartais trumpiau. (Įėjusi į jo kambarį kartais rasdavau jį taip rašant. Jis pakel­davo į mane akis, bet manęs nematydavo ir negirdėdavo, gal klausėsi kito balso, kuris diktavo. Aš tyliai išeidavau…) Plačios paraštės būdavo paliktos gal tam, kad vėliau užrašytų mintis, kurių nespėjo užrašyti įkvėpimo minutėmis.

Kartą pasiūliau Broniui važiuoti savaitgalį į tėviškę, o jis sako: turbūt negalėsiu, noriu pabaigti romane „gervių ciklą“, jau seniai nešio­juosi galvoje, bet kai prisėdu prie popieriaus, galva – kaip iššluota. Aišku, įkvėpimas gali ateiti rytoj arba šį vakarą, visai įmanoma, kad jis ateis man ryt, ir tada tą ciklą pabaigsiu per porą valandų. Matai, negaliu suplanuoti, kad, pavyzdžiui, šiandien parašysiu penkis puslapius, o ryt jau važiuosime, turiu sulaukti savo akimirkos.

Į mano priekaištus, kad mes per mažai bendraujame su giminėmis ir draugais, jis atsakė: kad galėčiau tapti tikrai laisvas ir stiprus, turiu išsilaisvinti nuo viso to, kas mane sieja su ne tokiu idealiu žemiškuoju gyvenimu.

Manau, kad nelabai daug yra rašytojų, pasinėrusių į meno ir minties kūrinius taip, kaip Bronius. Ten, kur jų nėra, jam kažko trūksta, jis tarsi neturi kuo kvėpuoti. Jokios gyvenimo pagundos neišviliodavo jo iš bib­liotekų, nuo apmąstymų ir stebėjimų.

Bronius dažnai rašydavo skaityklose, pasilikęs po darbo, savo kabi­nete, rečiau namuose. Grįžęs į namus daugiausia taisydavo rankraščius arba ką nors skaitydavo. Rašyti jam geriausiai sekdavosi, kai aplink šur­mulys. Jis sakydavo: gerai dirbti sugebu tik tada, kai aplinkui kažkokia skuba, bildesys, o kai užsidarau – nuo vienatvės man darosi nejauku, ir mintys visai ne tos.

Kartais pastebėdavau, kaip Bronius, norėdamas perteikti kokio filosofo mintį, stengdavosi tuos dalykus suprantamai nusakyti ir man. Pyktelėjusi jam aiškindavau, kad man visa tai suprantama, tik negaliu pasakyti, surasti tinkamų žodžių… Toks pokalbis mane visuomet erzin­davo.

Kai laukėmės vaikučio, Bronius sakydavo, jog norėtų sūnaus, bet patylėjęs pridurdavo: nenorėčiau, kad sūnus pakartotų visus mano vargus, gal dukrelei būtų lengviau.

1973 metų balandžio 1 d. gimė sūnus. Ligoninėje gaunu iš Broniaus gėlių ir laiškutį, jis sveikina, džiaugiasi, kitą dieną vėl parašo ilgą laišką. Rašo, kad jo nuotaika puiki, kad diena graži, saulėta. Per Vilniaus sodus ir parkus jau eina pavasaris, Neries vandeny atsispindi aukštas, giedras dangus. Nors naktį iškrito nemažai sniego, bet pavasario saulė baigia jį nutirpdyti.

Sužinojęs, kad gimė sūnus, vienu prisėdimu parašęs apsakymą. Jis vadinsis „Intrigantas“. Kitą dieną laiškutyje nupiešė lėlę ir užrašė: Kostas. Aš parašiau, kad labai panašus į mūsų vaikutį, ir vardas gražus.

Į ligoninę manęs paimti atvažiavo susijaudinęs, paėmęs vaikutį ilgai žiūrėjo, paklausė, kodėl toks raudonas, ligoninės seselė net įsižeidė; jis nusišypsojo savo gražia graudžia šypsena, kuri man taip dažnai nuei­davo per širdį, ir seselė mums palinkėjo laimės.

Vėliau jis džiaugdavosi, didžiuodavosi sūnum, o kartais jis pats būdavo kaip vaikas, kad ir tuomet, kai paklausė manęs, ar aš leisiu vaikščioti su sūnum po Vilnių, kai jis paaugs…

Sūnaus gimimas atnešė į jo gyvenimą džiaugsmo, bet kartu ir rūpesčio. Jis suprato, kad dabar nuolat reikės galvoti apie šeimą, apie duonos kąsnį, kad kūrybai liks mažiau laiko, o tai jį baugino. Prakeik­tas skurdas, prakeiktas varganas gyvenimas ir kasdieniai rūpesčiai! Kada jis galės daryti tai, kas jam labiausiai patinka, kam yra pašauk­tas? Laikas bėga, o ką nuveikė? Jam jau 33 metai, o dar net savo būsto neturi.

Kai 1973 metų vasarą Rašytojų sąjunga paskyrė butą, aš su Kostuku buvau kaime pas savo tėvus. Gavau laišką, ir pirmieji jo žodžiai buvo: „Mūsų sūnus jau turi butą“.

Bronius kviečia to buto apžiūrėti.

Atvažiuojame į Žvėryną. Vakaro spalvų užlieta Vykinto gatvelė, medžiuose paskendęs medinis namas atrodė nekasdieniškai, šventiškai. Man reikia greitai išvažiuoti į kaimą, ten palikau Kostuką. Bronius pasilikęs rūpintis remontu, apstatinėja butą senais baldais. Namas senas, medinis, apšildomas dujinėmis krosnelėmis. Butas erdvus, du dideli kambariai, vienas mažesnis, kuriame jis ir įsitaisė sau darbo kambarį. Jam nepatinka gelsvos sienos, jis norėtų šviesiai rusvos molio spalvos. Džiaugėsi gražiais krosnelės koklių ornamentais. Jo kambarėlio langas buvo pietinėje pusėje, į Vykinto gatvę. Tyli, rami, akmenimis grįsta gatvelė, apaugusi didžiuliais medžiais. Po Broniaus langu pavasa­riais su žydėdavo alyvų krūmai. Už svetainės langų buvo sodelis, čia augo viena kriaušė, keletas vyšnaičių, slyvaitė, buvo agrastų ir serbentų Krūmelių. Pavasariais čia būdavo tikrai romantiška. Pro atdarus svetainės langus į kambarį krisdavo vyšnių žiedlapiai.

Kartą taip žydint vyšnioms mus aplankė poetas Vytautas Skripka. Bronius paklausė: o tu dar vis vienas? Vytautas atsistojo, teatrališkai ištiesė rankas į žydintį sodelį ir pasakė: mano vestuvės bus tada, kai dar kartą šitaip vyšnios žydės…

Turėjome ir daržo lysvelę, auginau gėles. Broniui tai labai patiko, šyp­sodamasis jis vienąkart pasakė: turbūt tave pamilau todėl, kad tu mėgsti gėles, o kitą kartą: tave pamilau, kad tu myli mažus vaikus…

Taigi tą rudenį, grįžusi iš kaimo, su didžiausiu užsidegimu ėmiau tvarkyti butą pagal savo moterišką skonį, gal net per daug pretenzingai ir išrankiai. Dėl to išrankumo dažnai konfliktavau su Bronium, tai mane slėgė, bet kentėdavau iki galo, nes man neišsiskirti iš kitų atrodė neįmanoma… Nežiūrint tų menkų nesutarimų, labai džiaugėmės butu. Džiaugėmės viskuo: ir erdviais kambariais, ir sodu po langais. Broniui ypač patiko turėti atskirą kambarėlį. Jis buvo nedidelis, gal dešimties kvadratinių metrų, pietų pusėje, todėl pilnas šviesos, jaukumo. Palei sieną – lova, užtiesta mano mamos austa lovatiese, prie lango – šviesus rašo­masis stalas su sena rašomąja mašinėlė. Prie kitos sienos – knygų spinta ir lentyna, kurią su Broniumi Kašelioniu iš kažkur parnešė, džiaugėsi pigiai nupirkę.

Pažiūrėti, kaip mes įsikūrėme, atėjo Antanas Masionis. Mačiau, kad Broniui šis vaikystės draugo vizitas buvo labai svarbus. Antanas pagyrė, kad jaukūs, erdvūs kambariai. Pažiūrėjęs į mūsų Kostuką, nusijuokė: o kokios akys, bus filosofas, gal mano žentas… O mano dukra bus balerina… Bronius irgi juokiasi: kad balerina, tai labai gerai, bet mano sūnui ji bus per sena…

Ir štai praėjo gal pusmetis po Antano apsilankymo. Suskambo tele­fonas, Bronius pakėlė ragelį, pakalbėjo ir nieko man nepaaiškinęs pradėjo nervingai vaikščioti po kambarį, jo veidas buvo išbalęs, akyse – gėla ir neviltis. Ir tik po gero pusvalandžio dusliu balsu ištarė: „Antanas mirė“.

Vėliau kalbėjo: su Antanu dingo ir dalis mano gyvenimo, mano praeitis. Dabar daug kas įgyja jau kitą reikšmę. Man reikėjo žmogaus, su kuriuo galėčiau varžytis, jo buvimas mane versdavo pasitempti, nenuleisti rankų. Jo energija, gyvenimo geismas persiduodavo ir man.

Kurį laiką po Antano mirties Bronius negalėjo imtis jokio darbo. Sunkiais žingsniais matuodavo kambarį, dažnai išeidavo paklajoti prie upės.

Gimus sūnui Bronius kalbėjo, jog jis manęs, kad pirma gims jo romanas, o po to antras jo kūrinys – sūnus. Sūnus gimė, o tiek laiko galvoje išnešiotam kūriniui negaliu suteikti gyvybės, sielvartavo jis. Ir nešiojuosi savyje nebūtį, o tai man sunku.

Važiuojame į Vyžuonas. Laimingi, kad turime mažylį, kad po Vilniaus pilkšvumos, artėdami prie Vyžuonų, išvystame mėlyną, lengvą, linksmą dangų, pavasarinę žalumą. Bronius daug kalba, pasakoja. Sako, gal reikia mums nusipirkti kolektyvinį sodą, aš klausiu, o kas jame dirbs, ir Broniaus akys jau ne tokios linksmos, o aš gailiuosi, kad nesvajojau kartu – nors ir apie neįgyvendinamus dalykus…

Bronius vis žiūri į sūnų ir sako: aš dar iki galo nesuvokiu, koks nepa­prastas įvykis atsitiko mano gyvenime. Gimė sūnus, aš turiu sūnų!

Kai gimė vaikas, atsitiko taip, kaip dažniausiai būna – viskas pasikeitė, mes pasikeitėme. Bet tai dar nebuvo tas pasikeitimas, kuris įvyko po to, kai aš pradėjau perrašinėti romano tęsinį. Bronius labai prisirišo prie sūnaus. Kiekviename sūnaus poelgyje jis matė save. O kartais, matydamas jo beribį aikštingumą ir priešgynumą, sakydavo, kad vaikas surinko mūsų abiejų blogąsias savybes. Mums susibarus, vaikas dažnai su pienu įtraukdavo geroką porciją tulžies.

Sykį Bronius pro langą pamatė, kad Kostukas su kiemo vaikais degina popieriaus skiautes ir leidžia jas pavėjui. Ramiu balsu pakvietęs vaiką į namus, paklausė, ką jis kieme veikė, ar kartais nedegino popierių, ir kai Kostukas neprisipažino, taip pat labai ramiai paėmė vytinę, gerai įkrėtė, paaiškino, kad gauna dvigubai: už tai, kad degino, ir už melą. Nesakė jam ilgų moralų, po keleto minučių gražiai su juo šnekučiavosi.

Kartais pasakoma, kad kūryba menininką atitveria nuo realaus gyvenimo. Gal iš dalies šitaip buvo ir Broniui. Gal jis šitaip įstojo į pražūtingą kelią, kuriuo eidamas save taip išvargino, kad nebeliko jėgų gyventi?

Kūrybos antplūdžio valandėlėmis jis būdavo tartum už įprastos žmogiškos egzistencijos ribų ir negalėdavo su ja susiliesti, surasti joje sau vietos. Nors pats gerai žinojo savo vietą ir tikslą. Nenorėdavo su niekuo bendrauti, pasikviesti draugų, o vienas eidavo į prastas kavines, gerdavo raudoną vyną ir vis įtikinėdavo save: aš gyvensiu kitokį gyveni­mą, šitas ne man, bet dabar dar neatėjo laikas…

Iš prigimties Bronius buvo aistringas, liguistai jautrus ir todėl kartais atrodė neteisus ir per daug griežtas dėl išankstinio nusistatymo arba apakęs dėl nepagrįstos antipatijos.

Pamenu, kai Antanui Masioniui buvo užėjęs negerumas, Bronius paskambino V. ir kvietė važiuoti pas Antaną. V. ėmė aiškintis neturįs laiko, esąs užsiėmęs. Jau po Antano mirties sėdėdamas su V. prie vyno taurės, Bronius nieko neaiškinęs grubokai jį stumtelėjo…

Kartais jį apnikdavo lyg ir kokios aiškiaregystės būsenos, rodės, jis kiaurai permatydavo, kas slypi už išorinio žmonių tvarkingumo. Man rodosi, kad kaip tik dėl to iš pirmo žvilgsnio be jokios priežasties pradė­davo pulti kokį žmogų, dažniausiai savo artimą, ir tik vėliau supratau, kad šitaip elgdavosi žmonėse sugavęs netikrą gaidą, kažkokius negerus sumanymus ir lyg norėdamas užbėgti įvykiams už akių iš anksto tą žmogų puldavo ir ant jo pykdavo.

O po kurio laiko, lyg ir atlėgus kūrybinio polėkio priepuoliams, jis imdavo aiškinti, kad reikia kiek galima įsikibti į gyvenimą, nes kitaip žmonės tavęs nepaisys, nesiskaitys su tavimi.

Kartą kalbėjome apie sportą. Aš jam sakau: kokia trumpa sportininko sėkmė, buvęs nepakeičiamas ir garbinamas, greitai beveik visų užmirštamas. Svarbu pasiekti aukštumas, o po to gali ir nieko nebūti, atsakė Bronius.

Didžiausias jo gyvenimo siekis – būti menininku. Kūryba – tai pagrindinė žmogaus laisvės sritis, ne kartą sakydavo jis. Tai yra drąsiųjų žygis, reikalaująs rizikos, ryžto ir ramybės atsižadėjimo.

Mūsų pokalbiai nuo kūrybos, žmogaus būties dažnai nukrypdavo prie pievos. Tai, ką jis kalbėdavo, nebuvo man iki galo suprantamos tiesos, jis sakydavo, kad visas mūsų mąstymas yra tik apmąstymas to, kas jau išmąstyta.

Paprastai manoma, kad Dievo ieško tik vienišieji, bet, žinok, prie Dievo veda ne tik vienišumas, bet ir tai, kad joks žmogus negali paten­kinti mūsų troškimų iki galo, sakydavo jis. Meilės pilnatvę, savęs atradimo džiaugsmą žmogui duodama patirti kaip dovaną, kurios jis pats negali sukurti, taigi – žmogus daugiau gauna, nei pajėgia duoti. Surasdamas save žmogus gali pajusti absoliutų džiaugsmą, galutini atradimą. Pasaulis yra laisvės ir meilės arena, kur gresia pikto pavojus. Ir žinok, kad mažiausias, galintis mylėti, yra didžiausias.

Aš sakau: painūs man šitie tavo aiškinimai. Bronius šypsosi: žinok, kad tiesmukas noras viską labai tiksliai žinoti veda prie absurdo. O tikra­sis Dievo išpažinimas – pagarbus galvos nulenkimas prieš nesuvokiamą paslaptį. O meilė visada yra paslaptis. Todėl ir pati meilė – nesukurta­sis amžinasis Dievas. Į meilę einama kaip į galutinę situaciją, patyręs meilę žmogus išeina lyg į kokią šviesą. Aukščiausių pažinimo galių žmogus turi ieškoti savyje.

Stebėdavausi skaitydama ir perrašinėdama jo rankraščius, kuriuose buvo surašyta tai, ką jis man pasakodavo žiemos vakarais, pasakodavo apie lyg ir kažkieno gyventą gyvenimą. Bronius sakydavo: man regis, jog aš truputį moku skaityti, kas parašyta žmonių širdyse. O kai esu gerai nusiteikęs, man atrodo, kad galiu iš tikrųjų perprasti kito žmogaus gyvenimą, nors šiaip ir nesu koks nors gudročius.

Pasibaigus vasarai, pailsėjęs jis vėl sėsdavo prie rankraščių. Vakarais vėl šnekėdavome apie tai, ką parašydavo. Kartą ėmė kalbėti, jog kūrinys turėtų būti toks, kad jį galėtum garsiai skaityti ir jis veiktų klausytoją. Gal todėl jis vakarais pasakodavo būsimus epizodus iš savo romano.

Įtemptai dirbdami nepastebėdavom, kaip ateidavo šventės – Kūčios ir Kalėdos, kurias tyliai atšvęsdavome. Naujuosius metus sutikdavome namie dviese, na, trise, bet mūsų Kostukas jau miegodavo. Vaišindavomės šampanu arba vynu, žiūrint, kiek turėdavome pinigų. Ant stalo degdavo žvakė, įstatyta į tą patį padėklą, kuriame degė prieš metus. Ir ištirpusi, išsiliejusi žvakė pažymėdavo mūsų praėjusį laiką. Baigiantis vakarui ant popieriaus skiaučių rašydavom palinkėjimus vienas kitam ir „įsipareigojimus“ ateinantiems metams.

Bronių viskas labai išvargindavo: darbas, kūryba, buitis. Vis galvo­davo, kaip geriau ir greičiau atsipalaiduoti, pailsėti. Apie tai dažnai kalbėdavo. Pasivaikščiojimas gamtoje labai gerai, sakydavo, bet reiktų ir geros, raminančios muzikos. Norėčiau turėti grotuvą ir keletą Mocarto plokštelių. Ir pirkdavo mėgstamų dailininkų reprodukcijų albumus: van Gogo, Čiurlionio, Vizgirdos. Jam labai patiko van Gogo „Kviečių laukas“, ir mes, padarę rėmelį, pasikabinome šią reprodukciją ant sienos.

Tai buvo turtingiausios mūsų gyvenimo akimirkos, bendrumas, visiška vienybė. Tada ir prasidėjo gražiausi mūsų gyvenimo metai. Pamažu dingo mus skyrusi nematoma siena. Bronius kaip artimiau­siam žmogui man ėmė pasakoti apie savo išgyvenimus, kūrybą. Džiaug­damasi tokia permaina, aš mielai priėmiau jo patarėjos ir klausovės vaidmenį. Patiko, kad buvau išskirta iš kitų jo artimųjų tarpo, nes mažai su kuo jis buvo toks atviras. Džiugino viltis, kad toks artimas mu­dviejų bendravimas suteiks jam daugiau jėgų ir pasitikėjimo.

Kartą Bronius man kalbėjo: gerai, kad tu esi, mes jau neblogai sutariame, ir viskas iš esmės yra gerai, bet tu nekreipk per daug dėmesio, kad aš kartais būnu liūdnas ir nenoriu nieko matyti, net tavęs. Žinok, kad kiekvienas „tu“ iš esmės yra nusivylimas, kad yra riba, kur žmogus vis tiek lieka vienišas, nors greta būtų kitas.

Jo jautrumas ir prigimties įsipareigojimas skaudžiai suvokti ir išgyventi visas su žmogaus būtimi susijusias smulkmenas jį ir keldavo, ir gniuždydavo.

Kai Broniaus dėdė Vyžintas po skrandžio operacijos gulėjo ligo­ninėje Polocko gatvėje, jis dieną buvo nuėjęs budėti prie ligonio. Parėjo sukrėstas ir skundėsi: koks baisus tas ligoninės kvapas, jis tiesiog mane persekioja. Man vis norisi plautis rankas… Reikia kažką sug­alvoti, kad pabėgčiau nuo ligoninės prisiminimų ir nuo viso to, ką ji manyje paliko. Kai šitaip esu susijaudinęs, kai iš galvos neišeina dėdės liga, kai prieš akis matau jo įdubusius skruostus, tai kūrybinė sėkmė atrodo smulki ir menka. Visada jaudina gyvenimo ir mirties, kūrybos ir griovimo, amžinybės ir akimirkos klausimai, bet pabuvus ligoninėje jie iškyla dar aštriau. Kaip praminti savo taką tarp gyvenimo begalybės ir nebūties bedugnės?

Bronius tiesiog negalėjo matyti, kaip kenčia artimi žmonės – jį imdavo kamuoti nerimas, mirties nuojauta, baimė. Kitą dieną į ligoninę ėjau aš, nes mačiau, kad iš jo tai atima daug jėgų.

Po didesnių ar mažesnių sukrėtimų jis ilgai negalėdavo sėsti prie rankraščių. Tada gelbėdavo skaitymas. Skaitymas jam buvo gėris, po­reikis, galimybė giliau kvėpuoti, atverdavo naujus pasaulius, duodavo peno mintims ir teikdavo poilsį. Tai buvo jo gyvenimo dalis. Jį domino žmogus – jo ydos ir gerumas. Jo kančios ir džiaugsmas, naivus nuošir­dumas. Žmogus ir jo paslaptis.

Skaitydamas knygas Bronius paraštėse prirašinėdavo pastabų. Kaip pastebėjau, jis labai norėdavo perprasti kitus savo gyvenimu ir vidiniu pasauliu jam artimus žmones, jų troškimus, mintis. Bet jam sunkiai sekėsi perprasti savo artimuosius.

Kartą mus aplankė jo brolis Alvydas su savo būsima žmona.

Nusivedęs į savo kambarį, Bronius bandė juos užimti, kalbino, klausinėjo. Po pusvalandžio atėjęs pas mane į virtuvę paprašė, kad kuo greičiau kviesčiau svečius prie stalo, nes jis nežino, apie ką su jais kalbėti…

Sykį girdėjau, kaip jis primygtinai klausinėjo mano sesers, kas jai svarbiausia gyvenime, kokie jos troškimai, svajonės, kartodamas: pasakok, pasakok. Išgirdęs, kad svarbiausia – butas, kažkaip nustebęs ir sutrikęs klausinėjo: o dar kas, na, sakyk, sakyk…

Mėgstamiausios jo ir mudviejų pasivaikščiojimo vietos – senamies­tis ir Neries paupys. Kai pavargdavo sėdėti prie rankraščių, eidavome į paupį, ten tokios gražios vietos, upė daro vingį, už upės – Vingio parkas. Užkopus į kalną buvo matyti vyriausybės rūmai. Man gadina nuotaiką, kai matau, kad ten, kur gražiausia, skirta ne visiems, o tik išrink­tiesiems. Kas juos išrinko? – piktindavosi jis. Kita vertus, gerai dar, kad rūmai, o ne kiaulidės, nes daug kur kaime gražiausiose vietose, prie upelių, prie ežerų – pristatyta kiaulidžių…

Kai vaikščiodavome po Vilniaus apylinkes, Bronius, nuo kokios kalvelės žiūrėdamas į naujus rajonus, kalbėdavo: jaučiuosi svetimas tam, kas ateina, net tam, kas yra, kaip ir toms naujoms gatvėms be posūkių, be netikėtų perspektyvų, negailestingai tiesių, nebeprimenančių senojo Vilniaus, o peršančių mintį apie kažkokį naują, bet skurdų sielai gyvenimą.

Kiekvieną vasarą bent trumpam nuvažiuodavome į Palangą prie jūros. Broniui tai buvo būtinybė. Jis ten pasikeisdavo, atsipalaiduo­davo, nors tam ir reikėdavo didelių pastangų. Vaikščiodamas lyg man, lyg ir sau kartodavo, kad reikia mokėti ilsėtis, nebėgioti, neskubėti, nesierzinti, reikia išmokti lėtai vaikščioti, viskuo gėrėtis arba bent jau stengtis surasti, kuo pasigėrėti. Reikia, būtinai reikia nors laikinai atitrūkti nuo to lėkimo, nuo to nežmoniško skubėjimo, kuris atima tiek daug jėgų. Ir beaiškindamas kartais pats nepajusdavo, kaip nugrimzdavo į savo mintis ir jau nebematydamas ir nebegirdėdamas nieko aplinkui greitu žingsniu traukdavo prie jūros… Jei pasitaikydavo, kad išsiilgtoji jūra pasitikdavo šalta, pikta, orai vėjuoti, Bronius vis tiek atkakliai kiekvieną dieną maudydavosi, galynėdavosi su didžiulėmis bangomis, o aš, drebėdama nuo šalto vėjo, vaikščiodavau pakrante ir laukdavau. Ego­istiškai galvodavau – kodėl man vis tenka laukti, laukti jo, laukti geres­nių laikų, nežinia ko, o gal dabar ir yra geriausia – tas laukimas…

Grįžę iš Palangos, jeigu dar būdavo likę atostogų, nuvažiuodavome į kaimą. Būdami Vilniuje savaitgaliais plaukdavome garlaiviu į Valakampius, važiuodavome prie Žaliųjų ežerų, irstydavomės valtimi. Taip iškylaudavom tol, kol turėdavome pinigų. Uždirbdavome nedaug, bet Bronius, kaip ir kiekvienas vargo matęs žmogus, puikiai mokėjo švaistyti pinigus, negalvodavo apie jokį taupymą.

Sykį viešėdami Vyžuonose pas jo pamotę, nuėjome prie Vyžuonos upės. Pirmą kartą mačiau, kaip jis gaudė žuvis be meškerės – tik plikomis rankomis… Braidžioja po upę ir tarp medžių šaknų, labai atsargiai tiesdamas rankas, sugauna žuvį. Su meškere žvejojo tik 1979-ųjų metų vasarą, kai poilsiavome prie Aiseto ežero Labanoro girioje. Nusiirdavome į salelę ir visi trys – Kostukas, aš ir Bronius – žvejo­davome iš valties. Bijodavom, kad žuvis neužkibtų pirmiau Broniui, o ne Kostukui, nes tada Kostukas taip išgyvendavo, vos neverkdavo. Broniui beveik nelikdavo laiko žvejoti, jis maudavo sliekus ant mano ir Kostuko kabliukų, saugodavo, kad Kostukas neiškristų iš valtelės, nes kai už­kibdavo žuvis, jis taip susijaudinęs traukdavo ją, kad apie jokį atsargumą negalėjo būti nė kalbos. Mes su Bronium tyliai juokėmės, garsiai negali­ma, kad neišbaidytume žuvų…

Tokios puikios žvejybos daugiau nebuvo.

(Bus daugiau)