Genė Radzevičienė. Buvusiojo laiko vieškeliais (Pabaiga)

1997 m. Nr. 7

Pabaiga. Pradžia Nr. 6

Jis dirbo Kultūros ministerijos metodiniame centre, leidinėlio „Kultūros namuose“ redaktoriumi. Tas darbas jam nepatiko, atimdavo daug laiko ir jėgų. Darbas buvo neįdomus, nuo visų intrigų ir apkalbų jis stengėsi laikytis nuošaly, bet ir jį kartais įtraukdavo tas šurmulys ir, kaip jis sakydavo, ištampydavo nervus. Kartą jo nuotrauka su nupieštu vilku jam už nugaros buvo pakabinta kabineto sienlaikraštyje su užrašu: „Ėriukas ir vilko nešamas tyli“.

Apskritai jis nemėgo bet kokių pareigų. Nemėgo jis ir kontoros, raštinės darbo. Tarnyba jam buvo tiktai pragyvenimo šaltinis.

Kultūros ministerija – Basanavičiaus gatvėje, taigi dirbome ne per toliausiai vienas nuo kito (aš tada dirbau Skaičiavimo darbų mechanizavimo institute dabartinėje Šv. Ignoto gatvėje), todėl per pietų per­trauką susitikdavome ir eidavome pietauti į geležinkeliečių technikumą, nes ten nebrangiai būdavo galima pavalgyti. Po pietų pasivaikščio­davome pasėdėdavome skverelyje, kur prie mūsų prisijungdavo ir mano draugė. Bronius pasakojo, kaip prieš keletą dienų su Kostuku buvo nuvažiavęs apžiūrėti Verkių rūmų. Mano draugė su ilgesingom gaidelėm balse ėmė kalbėti, kaip gerai žmonės anksčiau gyveno, kokius rūmus turėjo. O kaip mes dabar gyvename? Bronius pažiūrėjo į ją, nusišyp­sojo ir pasakė: ne visi, oi ne visi. O kaip ji mananti? Jeigu Lietuva būtų laisva, kaip ji įsivaizduoja gyvenimą, kaip ji gyventų? Draugė pradėjo pasakoti, kaip būtų gera. Bronius klausėsi, kažką galvojo ir sako: žinoma, laisvės mes visi norime, o kaip gyventume?.. Mano manymu, ne visiems taip jau būtų gerai, man turbūt gerai nebūtų, na, nebūtų lengva. Aišku, nieks nesikartoja visiškai vienodai, be to, ir mes jau kiti, ir kas žino… Numojo ranka ir pradėjo kalbėti visai kita tema.

Jam niekas neturi nurodinėti. Jis klausosi tik savo vizijos, fantazijos. Išdidus, užsispyręs, kartais atrodo egoistas. Kas norėjo su juo bendrauti, turėjo priimti toki, koks buvo. Jis beveik kasdien dirba nuo ryto iki vidur­nakčio. Dieną tarnyboje, po darbo pasilikdavo savo kabinete arba eidavo į skaityklą, parėjęs į namus daugiausia taisydavo, peržiūrėdavo, ką buvo anksčiau parašęs. Pavargęs išeidavo pasivaikščioti, išgerti puodelio kavos, Bet toks įtemptas darbas, kad ir gerai sekasi, jam jau beveik nebeteikia laimės. Jis jaučia, kad kartais senka jo vaizduotė. Kai vaiz­duotė išsenka ir gaiva pavargsta, jis ieško atsipalaidavimo: klajoja pa­upiais, senamiesčio gatvelėmis, sėdi prie vyno taurės.

Kas jį gena, neduoda ramybės? Prarasto laiko ieškojimas, jaunystės ilgesys? Galbūt. Ir vis tiek vien tiktai kūrybinis darbas teikia jam ma­lonumą, leidžia pasijusti naudingam, tikėti savo jėgomis, grąžina prasmę. Jis turi ką pasakyti, parodyti tą pasaulį, kurį savyje nešiojasi.

Jis skubėjo, labai skubėjo pasiekti tikslą, nuolat kartodavo, kad nori atsigriebti už veltui praleistą laiką! Pasiekęs tikslą, aš jau būsiu truputį save pažinęs. Nesitikiu didelių permainų, liks su manimi viskas tas pats, ką ir turėjau. Tik kažkaip blausiai suvokiu, kad geriausias laikas, nors nerimastingas ir sunkus, tai ėjimas į tikslą.

Nerimą, nuovargi kartais malšindavo stikleliu. Gėrė jis nedaug, o po išgertuvių būdavo labai savimi nepatenkintas. Ir nenorėdavo nieko girdėti apie vakarykštę dieną. Po išgertuvių prasidėdavo fizinės kančios: galvos skausmai ir visi kiti negalavimai, po to ateidavo dar didesnės dvasios kančios. Ir sakytumei turėjo jis kažkokį potraukį būti apsvaigęs ne vien nuo vyno, bet ir nuo meno ar nuo meilės. O gal apsvaigęs, sėdė­damas niūrioje savo kambario vienatvėje, ne taip jautė laiko naštą?

Kartą ilsėjosi Anykščiuose poilsio namuose. Grįžęs pasakojo, kaip ten buvę nuobodu ir kažkaip keista ilsėtis netoli gimtinės, o vėliau grįžti į Vilnių, ir koks didelis suėmė liūdesys, kai vėl pamatė senamiesčio bažnyčių bokštus… Anksčiau pilnas sveikatos ir kūrybinių jėgų klajodavau senamiesčio gatvelėmis, kalbėjo, dabar man tik trisdešimt aštuoneri, o jau atrodo, kad gyvenu šimtą metų.

Paskaitęs vieną ar kitą kūrini jis siūlydavo ir man perskaityti, džiaug­davosi kitų rašytojų sugebėjimais, darbštumu, bet antra vertus, visa tai jį kažkaip prislėgdavo. Tuomet jis kalbėdavo, kad per mažai sukaupė žinių, apgailestaudavo, kad neišmoko užsienio kalbų… Ir imdavo save kal­tinti dėl tuščiai praleisto laiko.

Per keturiasdešimt savo gyvenimo metų Bronius mažai turėjo laimin­gų valandėlių. Neįtikėtinai ryžtingai skynėsi kelią pats. Mokėsi kaip galėjo, kiekvieną laisvą minutę skyrė darbui. Ištisus vakarus po paskaitų sėdėdavo skaityklose, lavinosi, kaupė žinias. Jis svajojo, kad pagaliau baigs universitetą ir jam nebereikės rausti, aiškintis prieš giminaičius. Ir staiga po tiek svajonių ir vilčių jį užgriūva žiauri negailestinga tikrovė – grėsmė pakliūti į armiją. Dar Utenos kariniame komisariate klausy­damas karininko kalbos apie pareigą tėvynei galvojo: nėra durnių… O štai dabar, besimokant profesinėje technikos mokykloje, šaukimas į armiją, ir jis nutaria kaip nors jos išvengti. Porą kartų draugų padedamas suvaidina ligonį. Bet greitai po to vėl gauna šaukimą į karini komisariatą. Ir jau dabar karininkas neaiškino, nekalbėjo gražių žodžių apie pareigą tėvynei, o tiesiog šaukė ir grasino: negalvok, kad esi gudresnis, tau taip nepraeis, už vengimą tarnauti armijoje tau teks dešimt metų graužti karštus akmenis.

Po tokių grasinimų pradėjęs nemiegoti naktimis.

Apie tai labai nenorėjo pasakoti, tik pasakė: man visi tie gąsdinimai, baimė, neviltis nepraėjo taip lengvai, aš pasidariau pažeidžiamas, mane labai greit galima išmušti iš pusiausvyros. Ir štai, kai anąsyk gavau romano vidinę recenziją, kur buvo pasakyta, kad tai „geri apmatai romanui“, man atrodė, jog žemė slysta iš po kojų, O ir nuo įtempto darbo be galo pavargstu, vėl prasideda nemiga, nerimas.

Perrašinėdama jo kūrybą kartais pagalvodavau, ar daug Bronius iriasi kasdienybėje ir kūryboje? Ir negalėdavau aiškiai pasakyti: kasdienybėje kartais jis santūrus, šaltokas, nerodo per daug jausmų, o kūryboje kilnus, kupinas polėkių. O kartais ir kasdienybėje būna kil­esnis. subtilesnis, gal dėl to, kaip jis rašė dienoraščiuose, kad nuolatos save kuria. Augęs be motinos, vaikystėje nebendravęs su kultūringais, išsilavinusiais žmonėmis, jis turėjo pats save išsiugdyti.

Parsinešęs „Priešaušrio vieškelių“ signalinį egzempliorių, neri­mastingai vaikščiojo po kambarį, susijaudinęs žiūrinėjo romano pava­dinimą, savo pavardę, išspausdintą kiek smulkesnėm šviesiom raidėm, ir tarė man šypsodamasis: nejaugi tai mano pavardė, mano knyga? Tada jis buvo tikrai laimingas, užplūstas džiaugsmo, galbūt tokio, kuris jau niekad nepasikartos. Visą tą dieną jo veidas švytėjo, o vakare jau vėl paskendo liūdnose mintyse, sakydamas, kad parašė romaną dešimčiai skaitytojų… Žinai, sakė jis, žmonėms reikia lengvų, intriguojančių temų, o tokie dvasiniai dalykai, sielos virpesiai juos baido, gąsdina ir vargina. Turbūt tiesą kažkas yra pasakęs: vargas meno kūriniams, kurių grožis tesuprantamas menininkams…

Pagaliau ir knygynuose pasirodo romanas „Priešaušrio vieškeliai“! Bronius labai persitempęs. Draugų ir nedraugų reakcija ne visai paprasta. Iš karto – mirtina tyla. Tikriausiai kiekvienas autorius dėl savo kūrybos išgyvena tokius momentus. O Bronius jau visiškai šiurpsta: turbūt sutriko, nežino, kaip reaguoti, guodžiasi man: turbūt visi buvo susitaikę su mintim, kad aš, kaip rašytojas, jau miręs, nes pirma knyga „Balsai iš tylos“ išleista prieš devynerius metus… Ir staiga…

Vienas sutikęs sako – tai ne Radzevičius, tai Folkneris… R., apgirtęs sėdėdamas prie stalo, postringauja, kad jam nepatinka romane na, tas, „kur ant užlų guli…“ Vėliau kiti Bronių užsipuola dėl jo interviu savaitraš­tyje „Literatūra ir menas“, bet jam atrodo, kad čia ne tas svarbiausia… Jo pusbrolis B. Raguotis džiaugiasi, giria gervių ciklą romane, prie kurio Bronius daug dirbo, sakydamas, jog tai jungiamoji romano dalis.

Tų metų vidurvasarį Bronius parėjo į namus su keliais rašytojais – J. Apučiu, M. Martinaičiu, E. Ignatavičium. Prie stikliuko prasidėjo kalbos. Pagyrę romaną, pradėjo piktokai klausinėti dėl jo interviu savaitraštyje. Man buvo malonu iš saugios pozicijos – na, kaip žmonai – stebėti didingą, kaži koki partizanišką žmogiškų apraiškų karą… Jau žinojau: ten, kur kariauja menininkai, reginys būna dvigubai linksmes­nis. Man buvo įdomu matyti, kaip jie visi, iš tikrųjų būdami Broniaus bendraminčiai, gal tik labiau pripažinti, puola Bronių: nepratusiai prie tokių „protrūkių“, man atrodė, kad puola ne vien dėl to, jog jis, duodamas interviu, kaip jie šnekėjo, išsitarė, kad jam padėję komjaunuoliai. Galvo­jau: povandeninės srovės buvo kur kas didesnės. Buvo gaila, kad Bronius pritrūko žodžių jiems tai paaiškinti.

Kažkoks bendrumas jį siejo su lituanistu Bronium Kašelioniu, jiedu buvo vienodo skonio, panašių polinkių, pomėgių: mėgo keliauti val­timis, ilgus pokalbius ir neprimesdavo vienas kitam savo valios.

Su kitais rašytojais Bronius mažai bendravo, sakė, kad tai beveik neįmanoma, o aš galbūt buvau per daug įtikėjusi legendomis apie vieno ar kito rašytojo didybę, nors supratau, jog ne viską žinau: gal jie, tie vadi­namieji didieji, galėjo būti paprasčiausi prisitaikėliai, turėję truputį laimės ir iškilę su atsitiktinės sėkmės banga bei keliomis menkavertėmis, bet jų iškilimui svarbiomis recenzijomis. Ir vis tiek dažnu atveju į tuos didžiūnus žiūrėjau su savotiška pagarba, žinoma, tai nebuvo tikra pagarba, gal paviršutinė. Bronius net pykdavo, kad aš lyg ir tikiu tų žmonių didybe.

Jis mažai kalbėdavo apie savo plunksnos draugus. Kartais pasaky­davo vieną kitą žodį. Antai apie R. sakė: kai lieki su juo vienas, jis būna malonus, ramus, natūralus, kuklus, atvirai prisipažįsta savo silpnybes, o didelėje draugėje jis visai kitoks žmogus – kupinas tuštybės, nenatūralus, net pamaiviškas. Bronius sakė: visokiom keistybėm dang­stosi kaip tik tie, kurie nepasitiki savimi, nors apie R. aš taip nemanau. Juokdamasis pridūrė: niekada nereikia su kitais kalbėti apie save – visada apie tuos, su kuriais kalbi. Štai visas menas patikti.

Taigi buvo nemažas sujudimas tarp literatų. Galima sakyti, jog lite­ratūriniame gyvenime jo romano pasirodymas buvo šioks toks įvykis. Neseniai išleista J. Baltušio „Sakmė apie Juzą“ ir V. Petkevičiaus romanas „Grupė draugų“. Sukyla Broniaus ambicijos, jis piktinasi, sako: kiti rašytojai gali dešimt kartų blogiau rašyti už mane. bet viešai pripažins tik juos…

Vėliau, nors ir nedaug, pasirodo teigiamų recenzijų.

Ir buvo daug tokių draugų, o gal tikriau – nedraugų, kuriuos žeidė jo, kaip rašytojo, įvertinimas, ilgai trukusio tylaus darbo, o tiesiau sakant, talento įvertinimas ir pripažinimas. Visada geri kūriniai paža­dina ir tam tikrą pavydą bei konkurencijos baimę. Žinok, kalbėjo jis, kad talentai pavydūs, o didieji talentai ypač, ir didelius mato tik dideli. Bronius džiaugėsi ir kentėjo tylomis. Jonas Mikelinskas iš karto atsiliepė ir nuoširdžiai džiaugėsi. Bronius sakė: sutikau Juozą Aputį, jis santūriai pasveikino, bet jaučiau – jis su manimi.

Tą vasarą po romano išleidimo ilsėjomės Palangoje, o likusį laiką nutarėme praleisti kaime. Taigi važiuojame į kaimą svečiuosna pas gimines. Bronius sako: pas juos nors nereiks iš kailio nertis, kad ištver­tum įtampą, kai reikia klausytis šnekų apie romaną. Blogai, kai peikia, bet dar blogiau, kai neišmanydami giria. Bronius nenori prieštarauti, bet šis lažas, kurį jis užsideda, norėdamas būti kitiems malonus, yra nervus dirginantis savęs alinimas.

Užsukome pas jo seserį Birutę, kuri gyvena Utenoje. Bet čia Bronius neranda trokštamos ramybės ir supratimo. Jis mato, kad artimieji kalba tik todėl, juk reikia kažką sakyti, pagirti. jo mintys sklando virš jų kasdieniškų interesų. Žinoma, jis priklauso šitai giminei, bet vis dėlto jaučiasi čia lyg nesavas.

Seserį randame pačiame darbų įkarštyje – statosi sodo namuką. Taigi iš karto – kalbos apie statybas. Broniui siūloma važiuoti kartu su jais į sodą maišyti cemento… Vėliau Bronius su kartėliu kalbėjo: aš galiu ir statyti, ir maišyti cementą, bet man sunku susitaikyti su mintim, kad giminėms mano romano nereikia… Ir anksčiau mačiau, jog mano kūrybiniai vargai jiems tolimi ir nesuprantami, bet tikėjaus, kad išėjus romanui, kai jau matys, kas padaryta, gal supras, bet matau, kad nieks nesikeičia.

1979 metų rudenį, po priėmimo į Rašytojų sąjungą, pas mus susirinko Saulius Šaltenis, Petras Dirgėla, Leonidas Jacinevičius, Pranas Raščius, Petras Bražėnas. Bronius buvo sutrikęs, sėdėjo susimąstęs. kalbėjo mažai. Po kurio laiko atsistojo, padėkojo man už rankraščių perrašymą, draugams už moralinę paramą ir susijaudinęs pasakė daugiau negalįs surasti žodžių. Po valandėlės jis kalbėjo, kad literatūra, stebėjimas sustiprino, apnuogino jo jautrumą. Šitoks nuolatinis savęs, savo širdies plazdesių studijavimas galų gale atskleidė ir itin skausmingai suvir­pino subtiliausias stygas. Man atsivėrė be galo daug kančios šaltinių. Tolydžio tyrinėdamas save ir kitus aš ne tik neužkietėjau, dabar mane žeidžia mažiausia neteisybė, nepasisekimas, aš beginklis, neturiu kuo prisidengti. Rašydamas pasakiau tik mažą dalį to, ką esu išnešiojęs, ir tai rizikavau, kad mano romanas bus negailestingai išbraukytas arba visai atmestas. Ir kartais aš nebežinodavau, ar dar suprantamai rašau, nes suvokiu, kad sąmonė labai netoli nuo nesąmonės. Ir atsitiktinumas, kuris padiktuoja pirmąją mintį, yra kažkoks fatališkas. Paskui kūrinio jau reikalauja ir plunksną vedžioja nežinoma jėga, aukštesnė valia, kažkokia būtinybė rašyti, todėl kartais atrodo, kad šis romanas sukur­tas visai ne mano, ir herojų poelgiai kartais stebina ir mane.

Veikalo išleidimas į pasaulį – literato gyvenimo sopulys, kankynė. Rašant apima nuovargis, begalinė neviltis, kai pasijunti bejėgis sukurti, ką trokšti. Ir tari sau, kad nieko negali padaryti, kad nieko nebepadarysi. Pasijunti tuščias.

Taigi – knyga išleista, o laukto džiaugsmo nėra. Kodėl? Ar reikia šio romano skaitytojams? Žmonėms reikia kūrinio, kurį skaitant butų sužadintos emocijos ir primenami gal net jo paties patirti įvykiai. Bronius sako: betgi aš savo romanui kėliau kitus tikslus, ne vien sužadinti emo­cijas. Aš turiu gerą atmintį, kuri kūrėjui labai svarbu, nes be jos kūrinys gali virsti kažkokiom fantazijom, kurios skaitytojo pakerėti ar įtikinti ir negalės.

Geriam kavą, aš Broniui pasakoju apie sūnų, kokį jis išmoko eilėraš­tuką, atrodo, kad jis manęs klausosi, ir nei iš to, nei iš to ima kalbėti: kas per gyvenimas, kas per literatūrinis gyvenimas, kaip aš kartais jo neapkenčiu! Dienos, kai tavyje siautėja jausmai, tie kalnai vilčių, kurie čia kyla čia vėl griūva… Ta amžina iliuzijų ir nusivylimų kaita. Tos nerimo minutės, kai mąstai apie kūrinio likimą. Tiek laukei, tiek turėjai vilčių, išėjo knyga – ir vėl tuštuma.

Žiūriu nustėrusi ir visiškai nebežinau, ką man sakyti – ar tęsti savo pradėtą pasakojimą, ar lyg niekur nieko jam pritarti.

Taigi mums, pripratusiems prie ramaus ir monotoniško gyvenimo, Broniaus priėmimas į Rašytojų sąjungą, sveikinimai, svečiai ir t. t. buvo nekasdieniškas įvykis.

Jis labai įtariai žiūrėjo į kritikus. Klausė, ar galima rimtai žiūrėti į kritinius straipsnius, nejaugi jie visi sugeba įsismelkti į kūrinio esmę ir suvokti, ko norėjo kūrėjas?

Liūdna, kai peikia, kritikuoja, dar liūdniau, kai giria neįsigilinę į kūrini, nesupratę. Su šiuo romanu jis jaučia padaręs šuolį, jo manymu, ne visi gali tai suprasti.

Sakoma, kalbėjo Bronius, kad romano autobiograftškumas – tai kūrybinio sąmoningumo kelias. Mano romano herojų prototipai, suradę panašius į save, bet, kaip jie sakė, blogesnius, ne vienas rimtai užsirūstino. Vienintelis romane pavaizduotas žmogus, turėjęs rimto pagrindo reikšti nepasitenkinimą, buvo pamotė, tačiau ji, laimė, savęs neatpažino. Ji būtų galėjusi pastebėti panašumą net tada, jeigu kai kurios šio portreto detalės nebūtų buvusios tokios tikroviškos, bet viskas, kas joje bloga, išdidinta, o kas verta pagarbos – užtušuota. Beveik kiekvienas jo sukurtas personažas esąs sukomponuotas iš dalių. Savo personažus aš kuriu, sakė jis, imdamas iš įvairių žmonių charak­terių gabalėlius, nuotrupas, atsitiktinius bruožus. Laimė, žmonės niekada nemato kvailiausių savo bruožų, antraip manęs mano giminaičiai ar pažįstami nepaglostytų.

Kita vertus, sakė jis, mano sukurti personažai tikresni negu gyvi žmonės, ir aš manau, kad rašydamas taip tik pagerbiau savo gimi­naičius ir kad beveik nieko nėra bendro tarp jų ir mano romano herojų.

Kai aš klausiau, ar man atsiras vietos romano tęsinyje, jis juokėsi: ne kiekvienas yra herojus…

Po pirmosios romano dalies išleidimo pervargo, jį apėmė depresija. Dienoraštyje jis rašė: neskaitau, nerašau, tik klaidžioju po senamiesčio gatveles nuo ryto iki vakaro. Kai lyja, keturios sienos atstoja visą pasaulį, ugnis krosnelėje – saulę, knygos – orą ir dangų. Nuobodybė.

Gulasi anksti. Už lango juoda tamsa, gatvelė menkai apšviesta, matosi aukštai danguje spindinčios žvaigždės, tylą kartais sudrumsčia varstomų durų girgždesys. Jo sieloje lyg sena, amžina pasaka skamba didžiųjų kūrėjų žodžiai. Užplūsta mintys apie gyvenimą. Ir mirtį, kuri viską užbraukia. Jis nuolat apie ją galvoja, jaučia ją negailestingai bėgančiame laike, nors jam dar tik 38-eri.

Kai gimė Kostukas, ne kartą kalbėdavom, kad reikia sūnų pakrikš­tyti, bet Bronius vis atidėdavo, teisindamasis tai laiko, tai pinigų stoka, ir taip likdavo.

1979 metų gruodžio paskutinę dieną, t. y. Naujųjų metų išvakarėse, aš turėjau būti savo sesers Lionės vaikučio Mantuko krikštamote. Broniui pasiūliau kartu ir mūsų Kostuką pakrikštyti. Nustebau, kad jis nudžiugo: labai gerai, tai gali turėti įtakos vaiko ateičiai. Nors anksčiau sakydavo: na ką tu čia su savo bažnyčia, svarbiau tikėjimą turėti savyje. Taigi mano sesuo Lionė su vyru Petru buvo mūsų vaiko krikštatėviai. Pakrikštijome Vilniaus Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje du vaikučius, pusbrolius. Bronius krikšto ceremonijoje daly­vauti iš anksto atsisakė, teisinosi, kad turi daug darbo, bet buvo aišku, kad nedalyvavo dėl visai kitų priežasčių. Gal ir dėl tos nervinės įtampos, kurią sukėlė ką tik išėjusio romano atgarsiai, o greičiausiai dėl vidinės sumaišties – eiti į bažnyčią šitiek metų joje nebuvus, o dar į sūnaus krikšto apeigas, jis tiesiog neturėjo jėgų. Namo parėjo vėliau, kai jau buvome grįžę iš bažnyčios. Buvo neblogai nusiteikęs, pakėlėme taures už vaikus, vėliau sveikinome vieni kitus su Naujaisiais metais, juokavome, šokome. Pirmąją Naujųjų metų dienos pavakarę nuvažiavome pas P. į svečius. Ten Bronius buvo tylus, kažkoks išvargęs. Pokalbio metu Bronius pasakė: žinai, P., ir tavo kūrinyje yra keletas labai gerų sakinių. P. net pablyško… Ačiū, Broniau, o aš maniau…

Taip jie truputį apsipyko, bet vėliau vėl gražiai bendravome.

Kitų Naujųjų metų jau nebebuvo.

Daugiausia skaitydavau knygas, kurias man pasiūlydavo Bronius. O. Vulfo „Žvelk, angele, į savo būstą“ perskaičiau pirmoji. Kai pasakiau, jog man pasirodė, kad yra panašumo su jo romanu, Bronius iš karto sutriko, lyg ir supyko, vėliau perskaitęs tarė: matai, visur yra panašiai rašančių ir galvojančių. Tik Vulfui buvo gerai, jis turėjo tokį puikų redaktorių-padėjėją, kuris tvarkė jo kūrybą, kad šitaip man – aš tik rašau, ir man nereikia galvoti, kaip čia sutvarkyti, perrašyti, sulipdyti, nereikia tiek laiko gaišti visam tam darbui…

Kiek pasidžiaugęs išėjusiu romanu, neilgai trukus jis dar su didesniu užsidegimu vėl kimba į darbą. Aš priekaištauju, pykstu, kad neklauso mano patarimų, liepiu jam pailsėti, atsigauti, bet jis nenori nė girdėti. Sako, jaučiu, kad man duota kūrybinių galių, ir tai padės man ištverti, aš sugebėsiu išsilaisvinti iš apnikusių silpnumo valandėlių, atitiesinsiu savo dvasią. Ir noriu stengtis gyventi čia, dabartyje, matyti dabar groži, o ne gyventi kažkokiai rožinei ateičiai. Ir jokiam poilsiui man laiko neskirta.

Niekad anksčiau Bronius tiek daug nedirbo kaip 1980 metais.

Visą žiemą įniršęs rašė romano antrąją dalį. Dieną tarnyba, o vakarais iki pat nakties rašymas. Nei svečių, nei malonumų, nei pramogų, tik sunkus, alinantis darbas. Kad bent kiek prasiblaškytų, išeidavo pasivaikščioti į paupį. Daugiausia – vienas. Jis mėgo savotiškus ritualus. Į darbą visuomet eidavo pėsčias, lėtu žingsniu traukdavo prospektu, pa­skendęs savo mintyse. Užsukdavo visuomet į tą pačią kavinukę buvu­sioje Kapsuko gatvėje išgerti puodelio kavos. Savaitgaliais stengdavosi truputį atsipalaiduoti, važiuodavome į užmiestį prie upės, prie ežerų. Jis kalbėdavo, kad nenori daug dėmesio skirti buičiai ir be reikalo nervin­tis. Jauduliai trukdo išnešioti kūrinį. To, kuris kuria, dienos turi būti tvarkingos, tykios, ramios. Žmonės, kurie atiduoda per daug jėgų nervingam bruzdesiui, gali išeikvoti gyvenimą tam. kad gyventų.

Kai įniko į rašymą, tai per visus tris žiemos mėnesius mūsų beveik nieks neaplankė, nesusitikom su pažįstamais. Pusiau savo noru, pusiau per jėgą Bronius kaupia vienatvę aplink save, džiaugiasi, kad nieks neblaško jo minčių, ir liūdi, kad esame vieni.

Antrąją romano dalį Bronius rašo kiek kitaip nei pirmąją – su didesniu įniršiu, užsidegimu; sakėsi jau žinąs, kad eina teisingu keliu, abejonių beveik nebeliko.

Ir vis dėlto… Nors po pirmos dalies pasirodymo ir sakėsi beveik žinąs. jog eina teisingu keliu, bet vis tiek jį nuolat lydėjo abejonė, ši didžiųjų sielų palydovė, sujungdama taurų kuklumą ir griežtą reik­lumą, kankinamai tikrinanti savojo žodžio tiesą pačiame gyvenime – ar jo žodis ras savąjį adresatą.

Kaip ir visa to meto inteligentų karta, Bronius kiek įmanoma siekė dvasinio turtėjimo, gilesnio Vakarų kultūros pažinimo. Vis graužėsi, kad nelieka laiko gerai išmokti užsienio kalbą, tada atsivertų platesni aki­niai. Nors jo knygų lentynose gulėjo vokiečių, prancūzų, anglų, lenkų kalbų žodynai, bet vis nelikdavo laiko sistemingam kalbų mokymuisi.

Užėjus kalbai apie romano antrosios dalies pabaigą, jis kažkaip keistai pasakė, jog ji galėjusi būti kiek kitokia, jei romanas būtų buvęs lipnesnis… Bet jis pasirodė stipresnis, negu buvau numatęs, o galia duodama iš aukščiau. Tad tolesnis romano likimas ne mano valioje, kalbėjo lyg teisindamasis, nes aš priekaištavau ir graudinausi dėl tokios tokios romano pabaigos, sakiau, gal tegu herojus neišeina į nežinią, gal geriau tegu kur nors išvažiuoja… Aš pati supratau, kad tai juokingi patarimai, bet man buvo kažkaip nejauku, lyg baugu, nors aš tada dar nežinojau kodėl.

Jis ir toliau daug dirba ir tik atokvėpio valandėlėmis užsimena, kad jo tokia lemtis, bet žinok, sako, visų didesnių mažos tautos talentų buvo nelengva lemtis. Su goduliu aš žvelgiau į pasaulį, rinkausi autorite­tus, skubėjau, bėgau jų pėdomis. Kai maža erdvė, maža ir laiko. Su savo mintimis aš nukeliauju už ribos ir vėl grįžtu prie pastovių daiktų. Už ribos ir vėl atgal. Tai kartojasi ir be galo sekina. Ir vėl prasiveržia jo abejonės: o gal aš įstojau į pražūtingą kelią, kuriuo eidamas save sunaikinsiu? Mano pastangos būti savimi, kurti save nuolat sutinka kliūtis. Aš suvokiu ne tik pačioje būtyje, bet ir mano aplinkoje esančias ardomąsias jėgas: tai silpnumas, netesėjimas, įvairiausių absurdo gaivalų bru­talumas ir pagaliau – nepermaldaujamas mirties ir išnykimo finalas. Bet aš nenoriu susitaikyti su pralaimėjimu, aš noriu kovoti prieš bet kokias žmogų naikinančias jėgas. Ir aš su visu savo žmogiškosios lemties žino­jimu norėčiau tarti šlovės žodžius gyvenimui…

Išvargęs nuo savo minčių kartais jis susižavėdavo kokiu kasdienišku mano poelgiu ar pasakymu. Atitrūkęs nuo kūrybos, nuo viso to su­dvasinto gyvenimo, jis taip nuoširdžiai džiaugdavosi savaime supran­tamais dalykais. Kaip gerai turėti savo namus, šeimą… – imdavo kalbėti jis, ir aš matydavau, kaip spindi jo akys ir kaip tuos žodžius saky­damas jis džiaugiasi lyg vaikas.

Kartais apimdavo baimė, miglota, bet pasikartojanti, kad štai bus išsisėmęs, kad temos baigėsi, kad įkvėpimas senka. Ir čia pat save drąsindamas kalbėjo, kad jis jaučia išdidumą žmogaus, savo intelekto dėka iškilusio, pasiekusio tikslą ar priartėjusio prie jo, ką kiti pasiekia mokslo laipsniu ar karjera. Jis sakė: aš pakeliu visus sunkumus todėl, kad kurdamas savo herojų per jį įprasminu nematomą sielos darbą.

Romanas, kuriame nuodugniai, atsargiai tiriami sielos užkaboriai, nutviekstas dienos šviesos. Tai sąmonės šviesa – jokių vizijų ir haliuci­nacijų, jokio neįsisąmoninto sielos judesio. Svarstė: vargu ar kūry­binėms jėgoms išlaisvinti reikalinga valios ir proto santarvė. Gal net atvirkščiai. Mano sukurtas pasaulis – tai mano paties vidinė tiesa. Juk didžiausias mano gyvenimo siekis buvo būti menininku. Ir aš labai didelę reikšmę teikiu kūrybai.

Per tuos metus būta visko. Ne kartą jam užeidavo noras viską mesti ir ramiai, kaip visi žmonės, gyventi, bet ištvėrė. Jo jaunystė – kada ji praėjo? Kur? Kaip? Jam rūpėjo tik viena – prasimušti, taip pat ir užsidirbti kąsnį duonos. Dabar baigta. Dabar jis beveik pasiekė savo tikslą arba bent jau žino, kad eina teisingu keliu, jo kūrinių daugiau niekas nebemėtys su prierašu: „Čia ne kūryba“. Jis turi pastogę, truputį pinigų, šeimą ir pirmąjį savo romaną. Rašo antrąją dalį.

Bronius aprašo jausmus, kurie tuo metu yra apėmę personažą. Kiekvieną jausmą, glūdintį slapčiausiose žmogaus širdies kertelėse – neapykantą, pavydą, keršto troškimą, beviltiškai prarastos laimės ilgesį, apgailestavimą, kad žmogus kažko neturėjo ir niekada neturės – visa tai jis išgyvena pats ir priverčia išgyventi skaitytoją.

Jis kalba, kad protas kartais nieko nereiškia, viešpatauja tik jausmai, kurie prieš žmogaus valią pakreipia jo gyvenimo upės tėkmę. Ir aš kartais tikiu, sakė jis, pranašystėmis, lemtim. Viską valdo lemtis, netikė­tumai. Bet aš stengiuosi tikėti tik pačiu savimi ir darbu, nuolatiniu, kas­dieniu darbu. Žinau, kad be savo pasaulio negali būti nė kalbos apie kūrybą.

Kai jį apimdavo slogi nuotaika ir užplūsdavo niūrios, beviltiškos mintys, nusiraminimo ieškodavo gamtoje. Gamta – jo ramybės prieglobs­tis, kurį protėviai perdavė iš kartos į kartą. Visa jo vaikystė prabėgo tarp miškų, upių, ežerų. Pasivaikščioti daugiausia eidavo vienas, kartais vesdavosi ir mane. Ilgai klaidžiodavom ties Neries vingiu, vaikščiodavom senomis Žvėryno gatvelėmis, pereidavome senamiestį – kol nusiramin­davo. Matydavau, jog tuo metu labiau negu bet kada jis norėjo pabūti vienas. Norėjo pabūti su savo liūdesiu, neramiomis mintimis. O aš tuomet negaliu jam padėti. Jis vienišas, vis labiau ir labiau vienišas. Tiesą sakant, jis visada, visą gyvenimą buvo vienišas… Vaikystėje – užsi­daręs ir drovus. Jaunystėje įtarus ir nepatiklus. Mūsų bendro gyvenimo pradžioje jis ir manimi kažkaip nepasitikėjo, labai nenoriai, atsargiai atsiverdavo. Tik pamatęs mano atsidavimą, gal nuoširdumą, atsivėrė, daug kalbėdavo, pasakodavo. O ir aš jį geriau supratau per jo kūrybą, ypač kai pradėjome kartu dirbti prie romano.

Nors turėjo šeimą, draugų, vis tiek buvo vienišas. Gal net labiau negu kada nors. O žmonių, kurie jį mylėjo ir kuriuos jis mylėjo, buvo visuomet. Tačiau tikrų draugų – tokių, kuriems galėtų iki galo atverti širdį ir viską atskleisti, net savo silpnybes ir ydas, su kuriais galėtų būti toks, koks būna klaidžiodamas senomis miesto gatvelėmis ar paupiais, beveik neturėjo, gal todėl, kad jų ir neieškojo.

Kol buvo gyvas vaikystės draugas Antanas Masionis, Bronius dau­giausia bendravo su juo, taip pat vyžuoniškiu Bronium Zaviša ir vėliau vis daugiau su Bronium Kašelioniu. Taigi neperdedant galima tvirtinti, kad draugai, vieninteliai tikri jo draugai – jo kūrinių personažai. Su jais jis kalbasi, jiems patiki savo neviltį.

Jei žmogus nori būti nuoširdus, likti pačiu savimi, jam visada tenka už tai mokėti, sakė jis, kai kartą išsikalbėjom apie draugus ir vienatvę. Vienatvė – tai nepriklausomybė, aš jos norėjau ir įsigijau per ilgus metus. Bet aš bijau likti vienas, nesuprastas, todėl bandau įrodyti kai kurias tiesas draugams, bet jie negirdi, kurį laiką eina kartu, bet vėliau grįžta prie savo žemiškesnių interesų, jie elgiasi taip, kaip jiems diktuoja prigimtis, gyvenimo būdas, ir aš suprantu, kad neturiu jokios moralinės teisės jų smerkti. Ir vėl aš turiu likti su savo herojais. Dažnai apie tai rašo savo dienoraščiuose, užrašų knygutėse.

Aš bijau likti vienas, rašė jis, bet dar labiau bijau būti ne tuo. kuo man skirta būt, bijau, kad neverstų aplinkybės paminti mano aukštesnių siekių. O kartais pradedu abejoti Ir galvoju, gal būčiau laimingesnis, jei būčiau stiprus, galingas. Bet greičiausiai aš grįžčiau prie to pačio gyveni­mo, kurį pradėjau, nes čia mano kelias ir galbūt čia aš surasiu gyvenimo pilnatvę. Nors mano gyvenimas sunkus, klaidus ir kartais verčia išsižadėti ir neigti, bet jis yra turtingas, net varge tai yra karališkas gyvenimas, nes jame viską darau ne dėl skatikų… Ir vėl pesimizmo, nevilties valandomis dienoraštyje kalba apie likimo galią: žmogus gali eiti jam skirtu keliu, daryti tai, ką privalo, o likimas įveikia jį, likimas nepermaldaujamas. Bet galbūt aš pajaučiau, jog galiu rašyti todėl, kad gavau kančios dovaną, o kitiems gal reikia tikėjimo ar džiaugsmo?

Bronius kartodavo, kad kiekvienas į šį pasaulį atėjęs žmogus yra labai svarbus, kiekvienas su savo užduotimi ir kiekvienas siekia suprasti gyvenimo paslaptį. Žemiškas gyvenimas yra toks, koks yra. Galima jį vadinti tragišku ar didingu, bjauriu ar nuostabiu – žodžiai nieko nekeičia.

Vakarais grįžęs į namus, vos pravėręs duris ir radęs mane palinkusią prie rašomosios mašinėlės, klausdavo: ar patinka, ar suprantamai rašau, ar dar nenusirašiau? Nes kartais pagalvoju, kad virpančiomis sielos ir širdies stygomis galima būtų perteikti subtilybes, retų ir nuostabų vaiz­duotės žaismą, manyje turi slypėti gal koks liguistas kampelis…

Anksčiau užsiminiau, kad vasaromis jis nedirbdavo arba dirbdavo nedaug. Tą paskutinę vasarą jis Jau negalėjo atsipalaiduoti. Poilsiavome prie jūros, prie ežerų, kaime, bet vos grįžęs vėl ėmėsi darbo, ir taip kiekvieną dieną – nuo ryto iki vėlyvos nakties. Be romano rašė dar ir apsakymus, noveles, rašė be jokio poilsio, skubėjo, taisė, braukė ir vėl rašė. Per dieną parašydavo apie dvidešimt naujų puslapių, o kur dar jau parašytų taisymas! Ir taip save jis alino diena po dienos. Aš mačiau, jaučiau, kad jis įsisuko 5 kažkokį užburtą ratą, iš kurio išeiti nebeturi jėgų. Jau nebepadeda jokie mano įkalbinėjimai, kad jis nors truputį pail­sėtų, išvažiuotų, nes buvo žadėjęs į Dubultus Latvijoje.

Broniui – trisdešimt devyneri metai. Jis patenkintas savo kūryba, pri­pažintas rašytojas, tačiau jo mintys vis pesimistiškesnės. Mažėja tikėji­mas žmonėmis, jis žino, kad galima ir reikia priešintis likimui, bet viskas veltui. Kai būna vienas, virš jo sklando slaptingas mirties šešėlis. Jis prislėgtas ir Išgyvena krizę, kuri paprastai apima žmogų apie ketu­riasdešimtuosius metus: gruodžio 24 dieną jam būtų suėję keturias­dešimt.

Pradeda apsakymą, kurį pavadina „Requiem“. Sakiniai su neri­mastingomis mintimis apie mirtį, kurios neduoda ramybės nei dieną, nei naktį. Šios be galo žmogiškos mintys jam kelia neapsakomą baimę, neviltį, spaudžia šaltą prakaitą.

Mirtis, laikas, liūdesys, vienatvė, kasdieninio gyvenimo monotonija, sunkūs prisiminimai – visa tai jį slegia, kelia depresiją. Kartais nuo viso to pavyksta atsipalaiduoti. Vieną dieną Palangos paplūdimyje sėdėjo, žiūrėjo į jūrą, kažką įtemptai galvojo ir kalbėjo prislėgtu tyliu balsu: aš visuomet buvau vienišas, bet buvau laimingas, kad galiu rašyti. Ir ką gi – tai jau praeity, ši taurė jau išgerta, ir daugiau man jos niekas nebepripildys. Tai buvo nevilties ir baimės, kad jau išseko kūrybinės galios, valandėlė. Pailsėjus ji praėjo.

Staiga vėl sako jaučiąs, kad kūrybinės galios mažėja. O gyventi nežinia dėl ko – ne man. Visuomenė yra tokia, kokia yra. nieko ji nenori žinoti apie savo atskalūnus, apie tuos, kurie išmušti iš gyvenimo vagos, nes kiekvienas žmogus toje visuomenėje užsiėmęs savimi. Aš džiau­giausi laisve būti vienišas, tylus, neskubantis, laisve neįsipareigoti jokiam išoriniam tonui. Aš jaučiau didžiąją kūrybos paslaptį. Dabar jau viskas. Jau senka gaivinantys šaltiniai, baigiasi mano kelias. Taip kalbėjo vieną dieną, o kitą vėl buvo ramus, susitelkęs, ilsėjosi, kaupė Jėgas darbui. Stengėsi atsipalaiduoti, sakė, visos dvasinės kančios, kai žmogaus nervai įtempti, virsta fizinėmis kančiomis, ir atrodo, kad visa tai dabar kenčia kūnas, ką iškentėjo siela. Mėgina ieškoti atsipalai­davimo, poilsio būdų kūnui ir sielai. Pajūryje kartais gelbėdavo maudy­masis, teikęs jam didelį džiaugsmą. Jis mokėjo plaukti visais būdais, net turėjo atskyrį. Ir rodėsi, kad jo rankos tokios galingos, plačioje krūtinėje telpa tiek oro, o sūrus geliantis jūros vanduo taip greit varinėja kraują, kad kartais vandenyje Bronius, atrodo, jausdavosi geriau negu ant kranto. Maudydavosi ir tomis dienomis, kai plevėsuodavo juoda vėliava, plaukdavo toli, kad atsikratytų kamuojančio nerimo. Net šalčiausiomis dienomis jis ryžtingai puldavo į vandeni, ilgai plaukiodavo, galynėdavosi putojančiomis bangų keteromis. Po to eidavome gerti kavos, ir visuomet į tą pačią kavinukę.

Atėjo rugsėjo pirmoji. Mūsų sūnus pradėjo lankyti mokyklą. Lydime jį abu. Broniaus veidas truputį praskaidrėja, jis šypsosi, kalba apie ateitį, net truputį pajuokauja, sako, kad po penkiolikos metų Kostukas taip nebenorės su mumis eiti, priekaištaus, kad tėvai nieko neišmano, gal ir kalbėtis vengs. Kitą dieną pasodinome sodelyje ąžuoliuką. Prieš tai daug kalbėjome, ginčijomės, kokį medelį sodinti sūnaus mokslų pradžiai. Nutarėme ąžuoliuką. O tą dieną, kai sodinome, Bronius vėl buvo pa­skendęs savo mintyse ir jau nesidžiaugė, ir kartais man atrodydavo, kad negirdi ir mano šnekos.

Kuo toliau, tuo labiau jo gyvenimas tartum susilieja su romano herojaus gyvenimu, o jis vis rašo. Mažai kalba, tik tarsteli – tai lemtis – ir priduria: o gal tai galima pavadinti sielos išsekimu, liga, bet kodėl šitai skirta ne silpniems ir menkaverčiams individams, o priešingai – stip­riems, protingiems ir gabiems, galbūt drąsiai galima būtų teigti – ga­biausiems ir talentingiausiems. Ir anksčiau aš suvokiau, kad po didelio darbo gali atsirasti tuštuma, duobė, bet kad taip mane įsuks ir be jokios atvangos trauks vis gilyn ir pradės kamuoti net išėjimo problema, apie tai negalvojau… Nors patys gražiausi kūriniai yra apie meilę ir mirtį.

Po nežmoniško darbo apie rugsėjo vidurį pasakė, jog baigė romano antrąją dalį, dabar reikėsią dar pusės metų – atskirti pelus nuo grūdų.

Diena gęsta. Su Bronium sėdime ant kalnelio netoli Neries. Šviesa jau be saulės, nebegyva. Dangus mėlynas, vietomis lyg išblukęs. Vos nusileidus saulei atslinko tokie žemi debesys. Vanduo upėje ir teka, ir, rodos, neteka: jis toks tamsus ir baugus. Kitoje upės pusėje tamsuoja Vingio parkas. Aš sakau Broniui, kad man nepatinka tokie debesys, baisūs. Bronius tyli, kažką įtemptai galvoja ir su gėla balse ištaria: jie man kažką primena.

Nuo tų debesų darosi nejauku, ir aš jau noriu eiti į namus, bet nesiryžtu drumsti tylos. Tos nuostabios ramybės, kuri atsiranda taip sėdint. Aš žiūriu į jį, tokį nuvargusį, prislėgtą, ir mane apima kažkoks kaltės jausmas. Galvoju, gal mano įsiveržimas į sudėtingą Broniaus gyvenimą, mano gyvybingumas sutrikdė jo pusiausvyrą, gal jis pradėjo siekti aukštesnių būties laiptų, negu jam buvo paskyręs likimas?..

Po beveik spengiančios tylos Bronius pradeda kalbėti, lyg klausti manęs ar savęs amžinai jį kamuojančių dalykų, iš lėto dėsto: yra meilė. rami, nuolat atleidžianti, pasiaukojanti moters meilė, o kita – aistringai tylinti gyvenimą, nevaržanti savo jausmų, šita meilė gimininga neapykan­tai. Meilės ir neapykantos ryšys – ir riba. Ir kaip suvokti, sugauti tą mirksnį, kada pasibaigia meilė ir prasideda neapykanta? Kada pasi­elgia protas ir prasideda beprotybė? Kur riba? Ir ar žmogus gali tai jausti, ir ar gali kontroliuoti?

Atėjo 1980 metų ruduo, puikus, vėsus metas, kada gamta keičia spalvas, vysta, kad po žiemos vėl atgytų. Ėjome su Bronium Kęstučio gatve, po kojomis čežėjo geltoni klevų lapai. Ir aš, prisiminusi vasarą sapnuotų sapnų seriją apie žmones, žuvusius per nelaimingus atsitikimus pačioje jaunystėje, sakau: kaip gerai, kad baigėsi vasara, judu su Kostuku tiek daug maudydavotės, o aš vis bijodavau, kad tie mano sapnai nebūtų pranašingi. Ir aš kartais tikiu sapnais, atsakė Bronius, betgi negalima visą laiką bijoti, kad ims ir išsipildys.

Aš sapnavau keletą vienodų sapnų. Tai ne paprasti sapnai, kuriuos sukelia koks vakarykštis išgyvenimas. Tie sapnai ypatingi, jie būna labai ryškūs, bet nė kiek ne lengviau suprantami, ir man jie pildosi. Susapnavusi tokį sapną kažkaip instinktyviai jaučiu, kad jis reikšmin­gas. kad jis gal ir negreit, bet išsipildys. Apie tai aš tyliai galvojau, nieko jam nesakydama, nes nenorėjau pasėti nerimo, jis ir be mano sapnų buvo be galo išvargęs ir persitempęs.

Paskutinę savaitę Bronius atrodė pasenęs dešimčia metų. Veide atsirado pilkų raukšlių tinklelis, giedrą žydrų akių žvilgsnį prigesino nuo­vargio dulkės. Ir vieną vakarą nuo begalinės įtampos kapotais, trūki­nėjančiais žodžiais pasakė: pavargau, nežmoniškai pavargau. Gerai pažinodama Bronių, kai kuriais momentais jaučiau, ką jaučia jis, bet niekuo negalėjau jam padėti, ir tai labai mane slėgė. Nerasdama žodžių bejėgiškai pasiūliau jam pailsėti. Jis sakė: ir poilsis čia jau nebepadės.

Kaip ir anksčiau, vakare ilgai kalbėjome. Ir jo kalbos vis nukrypdavo apie žmogaus paskirtį, apie išnykimą. Jis ir vėl kartojo kažkada anksčiau pasakytas mintis, kad žmogus ateina į šį pasaulį su užduotimi. Nors aš savo sukurtiems herojams leidau išvysti ir gyvenimo absurdą, bet vis dėlto vienintelis daiktas, už kurį žmogus turi dėkoti būčiai – tai pats jo egzis­tavimo faktas, nes gyvenimas savaime yra malonė ir dosnus atpildas už visas širdgėlas ir negandas, su kuriomis žmogus susiduria savo kely. Bronius taip kalbėjo, bet pats, rodėsi, lyg ir ilgėjosi paskutinės ribos – mirties.

B. Pasternakas yra išsitaręs: „Aš tapau baugiai laisvas…“ Baugiai laisvas – tai jau nebeturintis baimės, viskam pasiruošęs ir viskam pasiryžęs. Nuo visokių baimių žmogų galutinai išlaisvina tikėjimas, meilė, kūryba ir mirtis. Bet aš esu iš tų, kalbėjo jis, kuriems likimas lėmė ypač stipriai patirti visą žmogaus gyvenimo abejotinumą kaip asmeninę kančią. Ir tada pradedi ilgėtis paskutinės ribos. Ir kodėl žmogui einant tobulėjimo keliu tas kelias vis ilgėja, sunkėja, o žmogaus gyvenimas tampa vis komplikuotesnis, sudėtingesnis? O pasitraukimas iš šio gyve­nimo vargu ar padėtų, suabejojo jis. gal tada sielos kelias taptų dar labiau varginantis?

Ir reikia tik pagalvoti: juk kūryba buvo mano svajonė ir laimė, ir štai dabar – kartus likimas, ir daugelis ženklų rodo, kad tai buvo mano lemtis, mano pasmerkimas, ir padėti man jau nieks negalės. Bet gal ir nereikia, nes blausiai nujaučiu, kad iš kažko išsilaisvinu. Nors juntu begalinį išsekimą, tuštumą, sapnuose regiu išdžiūvusius šulinius, viskas apnešta pilkais pelenais, plėnimis. Jaučiu neapsakomai slegiantį sunkumą ir kartu begalinį lengvumą. Visų pirma pajutau nuovargį, vėliau neviltį, baimę. Ir štai pagaliau regėjimas, matymas toliau baimės – ten šviesa! (Atsisveikinimo laiške daug rašo apie šviesą.)

Anksčiau Bronius yra kalbėjęs, kad daugelis meno žmonių balansuoja tarp savižudybės ir kūrybos traukos. Kūryba gal ir neišgelbsti pasaulio, bet gelbsti juos pačius. Kūryba yra gelbėjimasis, dažnai paskutinė viltis, o man…

Tą lemtingą vakarą viskas vyko lyg negeram sapne. Blaškiausi po kambarį arba pastirusi sėdėjau ant sofos ir stebėjau Bronių. Jis atsisėdo šalia, kalbėjo tokiu ramiu, įtaigiu balsu, ir rodėsi, kad pagalbos, nurami­nimo reikia labiausiai man…

Jis sakė, kad mes abu vienodai vieniši. Juk abu iš gyvenimo norėjome maksimumo ir negalėjome apsiprasti nu jo kvailybe ir grubumu. Ir žinok, kad niekas taip gerai tavęs nesupras, kaip supratau aš. Tu taip lengvai susidoroti su gyvenimu, jauti jį ir su džiaugsmu išgyveni visus jo telkiamus malonumus, bet keista, kad tu, kaip ir aš, kenti nuo gyve­nimo. Taip, aš matau, kad tu ne visai laiminga, nors taip gerai susigaudai gyvenimo kasdienybėj, lygiai kaip aš nelaimingas, nors išmanau gra­žiausius ir giliausius sielos dalykus, meną, minties vingius…

Ir galbūt mums duota kančia, kurią reikia atkentėti už kažkieno padarytus blogus darbus, kad išlaisvintume sielas nuo tolesnės kančios. Ir turbūt tau dar daug teks patirti ir išgyventi, aš tikiu, tu nepalūši.

Sėdėjau, klausydama jo žodžių, ir nuo begalinės įtampos, nuo sle­giančio nerimo verkiau. Bronius glostė man rankas, galvą, ramino ir sakė: reikalingos tos ašaros, mane tai truputį guodžia, švelnina atsisveikinimo kartėlį. Aš pakeliu į jį akis, noriu klausti, apie kokį atsisveikinimą kalba, o jis lyg ir sutrikęs teisinasi: tik tu neišsigąsk, nes aš kažkaip nevykusiai išsitariau. Ir linksmai, gal kiek nenatūraliai pasakė: na, einam į virtuvę, išsivirsime kavos, nors jau ir vėlus metas.

Kitą dieną po jo amžino išėjimo randu laišką. Tai atsisveikinimo laiškas man ir draugams. Laiškas, kuriame jis rašo tuos pačius žodžius apie šviesą, apie kurią kalbėjo iš vakaro.

Žiūriu į laišką, skaitau, negaliu patikėti, kad tai atsisveikinimo laiškas. Prisimenu vakarykščius žodžius. Galvoju, ar gali taip būti, kad rašytojas persikūnija į savo sukurtą herojų, ir kai herojui reikia mirti, miršta ir pats autorius… Ir vėl – ne, taip negali būti, taip niekada nėra buvę. Ir apskritai – kodėl tiek daug žmonių negali pakelti gyvenimo naštos? Ir vėlgi – bet kada talentingam kūrėjui iš Dievo malonės gali būti šioje žemėje lengva ir gera?

Visas gyvenimas – meilė, sielvartas, sėkmė, sunkumai, kūryba, ieškojimai – ir nebelieka nieko.

Kai stovėjau prie Broniaus karsto, įkyriai skverbėsi viena mintis – kas aš esu be jo? Niekas. Ir nieko nenoriu, ir niekaip negalėjau suprasti, dėl ko ir kam aš gyvensiu, galbūt dar daug metų vargsiu, kad va šitaip atsigulčiau. Kodėl ne dabar? Tai buvo ne iš sentimentalios meilės troški­mas mirti su mylimuoju, tai buvo kažkas daugiau, ir man nuo to viso spengė ausyse, svaigo galva ir tarpais nieko aplinkui nemačiau ir negirdė­jau. Stovėjau ir žiūrėjau į jį tokiomis akimis, kokiomis mes gebame žiūrėti į žmones, pasitraukusius iš gyvenimo, vėl regėjau liūdną Broniaus žvilgsnį, jo judesius, veide išrašytą neviltį tą paskutinį vakarą.

Galvoju – tai jo teisė, jo pasirinkimas nustoti egzistavus. Gal tai ir yra savotiška riba, kurios jis ilgėjosi. Aš suvokiu, kad jis išlieka išnyk­damas. O dabar jis guli karste aprengtas juodu kostiumu. Plaukai sušukuoti aukštyn, veide sustingusi kančia. Rankos baltais ilgais pirš­tais ramiai guli sunertos ant krūtinės. Sūnus ant jų uždeda rausvų rožių puokštę. Noriu, kad jis rankose laikytų šventą paveikslėlį ar kryželį, nežinau, kam apie tai pasakyti, ir visai neturiu jėgų nueiti nuo karsto.

Paskutinė kelionė į Vyžuonas. Aš, sūnus ir artimieji sėdime prie karsto. Prie Vyžuonų mokyklos nudengiamas karstas, kaip tik toje vietoje, kur per sapną, sapnuotą prieš savaitę, mačiau iškastą kapo duobę, prie kurios rašytojai, aukštai iškėlę ant rankų, nešė gyvą Bronių link tos duobės.

Ateina mokiniai, ima gėles, rikiuojasi eisenai paskui karstą. Viena mokinukė paima šalia manęs padėtas gėles. Kai karstas nuleidžiamas į duobę, užberiu žiupsnelį žemių, šnabždu žodžius, kad būtų lengva jam ši žemė, noriu įmesti paskutinį gėlės žiedą, ir tuo metu man kažkas paduoda baltų kalijų puokštę, įmetu ir prisimenu moters veidą. Ji buvo atėjusi prie karsto su baltų kalijų puokšte. Pajuntu kažkokią kaltę… Ar suartėjimą… Suprantu, kad praeitis dabar jau nebeturi jokios reikšmės, šiuo metu esame kartu.

Po lietingos savaitės prasidėjo gražios saulėtos rudens dienos. Vaikš­tau po ištuštėjusį butą, praveriu Broniaus kambario duris, o čia, kam­baryje, glūdi uždaryta rimtis; rimtis, taip būdinga menininkų būstams, kur ką tik darbavosi žmogaus dvasia. Viskas čia atrodo negyva po to, kas įvyko; ir viskas ilsisi – baldai, knygų lentynos, rankraščiai, ant stalo rašo­moji mašinėlė ir atversta knyga. Dvelkia vos juntamas tabako ir dar kažkoks artimas pažįstamas kvapas. Niekas čia daugiau netrikdė tylos. Virš lovos ant sienos pakabinau jo portretą. Išeidama, kaip visuomet, kai jis sėdėdavo prie stalo, tyliai užvėriau duris.

Atmintyje brėžėsi praėjusios vasaros vaizdai, aš juos gaivinau, bandžiau jungti su dabartim. Pasakiau sau: netiesa, tai sapnas.

Kokia tuštuma! Kokia spraga mūsų namuose! Ir mes niekad jo nepamatysime! Didžiulis skausmas, didžiulė permaina mūsų gyvenime. Negaliu patikėti, kad jis miręs, man rodos, jog kažkur dingęs.

Bronius jau Anapus. Palengva apsiprantu su tikrove. Pasilikau aš su sūnum. Liko mūsų namai, pilni šviesos ir šešėlių, tylos ir paslaptingų garsų. Išėjau į sodelį. Ryškų geltonį skleidė nukritę klevų lapai, mane apėmė nenusakomas jausmas, atrodė, neliko nei gėrio, nei blogio, nei nevilties, netekimo skausmo ar net mirties… Aš troškau pamatyti nors kokį pasikeitimą. Gal geltoni klevų lapai turėjo skleisti ne tokį aitrų grožį? Gal…

Stovėjau lyg kokiame rūke, o prieš mano akis driekėsi nesibaigiantis pilkas vieškelis.

Pareidama vakarais į namus aš lyg ir vėl matydavau jo lange šviesą, suprasdavau, kad tai apgaulė.

Po jo mirties vieną naktį aiškiai pajutau esant kažką kambaryje. Pasisukusi pamačiau Bronių – jis stovėjo prie lovos ir rankos mostu parodė, kad pasislinkčiau, aš pasislinkau link lango ir pakėliau akis, lyg norėdama pakviesti sėstis ant lovos krašto, bet kambaryje nieko nebe­buvo.

Vėlyvą vakarą – buvo jau netoli vidurnakčio – perrašinėdama romano rankraščius vėl aiškiai pajutau, kad už nugaros kažkas stovi. Jaučiau mirusiojo substancijos buvimą, bet nejutau nei baimės, nei smalsumo, nei nuostabos. Pasukusi galvą pamačiau jo žydrą megztuką, kuriuo jis vilkėjo paskutinę dieną. Galvojau, ką man sakyti. O kai dar kartą atsisukau, jo jau nebebuvo.

Pirmaisiais metais po mirties jį sapnuodavau dažnai. O vėliau prieš reikšmingesnius įvykius Jis visuomet pasirodydavo mano sapnuose. Kai „Pergalės“ žurnale spausdinome romano ištraukas, sapnuose sužino­davau, kurią dieną gausiu žurnalą, žinojau, kada gausiu iš leidyklos sig­nalinį romano egzempliorių…

Kartkartėm prisimenu jo sergančios tetos (Broniaus tėvo sesers Vyžintienės) pasakojimą, kad ji Broniaus mirties dieną sėdėdama virtuvėje prie lango pamatė per pušynėlį (nuolat minimą jo romane) ateinanti Bronių… Bet durų nieks nepravėrė, ir teta nustebo, galvodama, kur jis pasidėjo? Netrukus ji sužinojo, kad jis tos pačios dienos rytą mirė.

Rytais, kai reikėdavo iš sapno pereiti į skausmingą tikrovę, mintis tarsi automatiškai grįždavo į sapną – ten ji rasdavo prieglobsti. Nes sapnuose aš matydavau Bronių linksmą, giedru veidu, klausdavau jį patarimų – visai kaip tikrovėje.

Galvoju – ką aš žinau apie anapusini gyvenimą, kur jo pradžia ir pabaiga? Ar sapnai, prisiminimai nėra tos sielos grįžimas į mūsų pasaulį? Koks ryšys tarp jo sielos ir manęs, gyvenančios čia, kai aš dar turiu kūną, tą drabužį, kuriuo apvilkta siela?

Į kapines anksčiau kaip Vėlinių dieną nuvažiuoti neturėjau jėgų. Vakarais sėdėdavau jo kambaryje, skaitydavau dienoraščius ir mintimis kalbėdavausi su juo, o naktimis sapnuodavau, tarsi jis būtų gyvas, ir nenorėjau matyti jo kapo, kuris patvirtintų mirti.

Vėlinių dieną nuvažiavau į Vyžuonas. Diena buvo šilta, dangus švininis, melsvų šaltų tonų, ir. rodėsi, šviečia jame tik properša virš kapinių. Einu per kapines – iš abiejų tako pusių nelygios eilės kryžių ban­guoja kaip žmonių minia, netvarkingai raitosi kaip ilga eisena, ir, rodosi, einu toje eisenoje paskui Broniaus karstą. Visa gaubia didelė tyla, gūdi kapų tyla. Pasigirsta bažnyčios varpo skambesys, garsai, bylojantys Jėzų Kristų… O Broniaus netgi kapinėse nelaukė kunigas, kuris apšlaksto švęstu vandeniu kiekvieną atlydėtąjį: maldos nebuvo jokios! Buvo toks laikas, kad niekas nesiryžo šitai apeigai. Tik vėlai vakare Vyžuonų bažnyčioje kunigas atlaikė mišias už mirusįjį.

Sunku buvo giminėms ir visiems jį pažinojusiems patikėti, kad jis, taip mylėdamas gyvenimą, žmones, kūrybą, galėjo iš šio gyvenimo išeiti. Betgi jo dienoraštyje parašyta: mane viliojo kopti vis aukščiau, atsidurti viršūnėje… Kuo aukščiau, tuo stipresni vėjai pučia, galiu neišlaikyti, ir dar jaučiu, kad didžiausia laimė – tai siekimas, o paskui dažnai būna tuštuma. Tas begalinis skubėjimas, kopimas į pažinimą, tobulumą. Ir pritrūksta jėgų…

Po dvejų metų Vyžuonų kapinėse pastatėme paminklą.

Ir vėl prieš paminklo statymą sapnavau sapną. Lyg matau, kad Broniaus kapas užklotas akmens luitais, o pro luitų įtrūkimus išaugu­sios raudonos rožės…

Ir dabar, praėjus daugeliui metų po Broniaus mirties, nuvažiuoju į Žvėryną, einu Vykinto gatve, artėju prie mūsų namo. Mane traukia ten, aš nesąmoningai tikiu, kad čia gausiu dvasios stiprybės. Liečiu tų pačių durų rankeną, kurią lietė jo ranka, žvelgiu pro tą patį langą. Šitaip dar kartą sugrįžtu prie mūsų buvusiojo gyvenimo.

1982–1997