Virgilijus Veršulis. Paskutinė juosta

2019 m. Nr. 10

Vienaveiksmė pjesė

Scenoje ant pakylos prožektorių apšviestas juostinis magnetofonas.
Daugiau jokių dekoracijų.
Balsas sklinda iš magnetofono juostelės

Man šešiasdešimt treji.

Bus už devynių mėnesių. Net nežinau, kaip į smegenis įsimetė būtent šis skaičius, bet jei jis ten atsirado, vadinasi, ką nors reiškia, tik aš neketinu gaišti savo brangaus laiko spėliodamas, iš kur tas skaičius išdygo. Ne mano reikalas, yra daugybė žmonių, kuriems rūpi viską išsiaiškinti, tegul jie tai padaro ir jus apšviečia.

Manęs gali net neinformuoti, man neįdomu.

Kiek skirta to laiko, ta prasme, kada nustos suktis magnetofono juosta, negaliu atspėti, nežinau jos trukmės, kažkokia nematyta ritė, be dėklo, ant jos nieko neužrašyta, gal ištemps kokią valandą. Trys apsisukimai lygu maždaug vienam metrui, vienas metras – šešios sekundės, tai jeigu juosta penkių šimtų metrų, pagal dydį panašiai ir atrodo, patys paskaičiuokite.

Laiko irgi niekada negali numatyti, kur jo pabaiga, kuriame taške yra tavo išėjimas, kalbant paprasčiau, kada laikas nustos tau skelbti valandas (sąmoningai pabėgu nuo frazės Kam skambina varpai, nes kartą ji jau buvo pavartota). Bet skamba vis tiek kažkaip įmantriai. Velniai nematė. Juostos pabaigą mėginsiu tiesiog nuspėti. Čia kaip su smėlio laikrodžiu, matai, kada išbyrės paskutinė smiltelė.

Taigi, prie reikalo. Ach ne, dar turiu pasakyti, kad jau buvo tokia drama (o gal komedija?), vadinosi Paskutinė Krepo juosta. Nežinau, apie ką ji, bet, sprendžiant iš pavadinimo, ten irgi kažkas įrašinėjama.

Tuo visas panašumas su manimi ir baigiasi. Pirma, nemanau, kad tai bus paskutinė juosta, greičiau pirmoji, pirmutinė mano juosta (kadangi istorijoje, kuria pasidalinsiu, nesu svarbus, o beveik pašalietis, tai ir prisistatyti nematau reikalo), nes iki šiol niekada neįrašinėjau savo balso. Jaunystėje tik muziką, nes įrašinėti minčių nešaudavo į galvą, apskritai, kokios mintys gyvena jauno žmogaus makaulėj? Aišku, kad iki nuobodulio banalios. Tokios jos buvo iki manęs, tokios jos bus visada. Pabandykite, jei kas jaunas dabar manęs klauso, kurį laiką

stebėti, kas dedasi jūsų galvoje, ir, patikėkite, aptiksite ten tą patį, kas kunkuliuodavo ir mano jaunoje smegeninėje: muzika, seksas ir kokie visi durniai! Niekas nepasikeitė. Negi įrašinėsi tokį absurdą.

Antra, to Krepo nepažįstu ir nežinau, ką jis įrašinėjo. Pažinojau Krauzę, visai ne Krepą, – absoliučiai nepanaši pavardė, – jis buvo mano klasiokas iki penktos klasės, ką veikė paskiau, nežinau. Tai štai tas Krauzė, nepamenu jo vardo, gal Ričardas arba Hektoras, nors ne, tokių vardų tais laikais dar neduodavo, tai dabar gali kaip nori vaikus vadinti, tada ne, bet jis tikrai nebuvo Vytautas, Kastytis, Gintaras arba Bernardas, man lengviau išvardinti, kokio vardo jis neturėjo, nei atspėti tikrąjį, tikiuosi, jis išgirs mano įrašą ir atsišauks: kvaily, aš juk Artūras,

tarkim, nes joks jis ne Artūras, esu tuo įsitikinęs, jeigu, žinoma, jis dar gyvas, juk nieko negali žinoti. Taigi jis buvo, arba vis dar yra greičiausiai koks vokietis, sprendžiant pagal pavardę, kaip ir kiti vokiečiai, tėvų ar protėvių dėka atsidūręs Lietuvoje. Nemanau, kad nuo kryžiuočių laikų, tikriausiai kur kas vėliau.

Bet nenorėčiau dabar išsiplėsti apie Krauzę, juk ne jis čia svarbiausias, tiesą sakant, ne dėl jo ėmiau įrašinėti savo pirmąją juostą, gal vėliau, jei liks keli metrai, grįšiu prie šito mušeikos. Pasakiau mušeikos? Tada būtinai turėsiu dar grįžti.

Galėčiau jau ir pradėti pasakot tą istoriją, jei jūs nieko prieš, o ką aš galiu žinoti – jūs prieš ar už? Kvailas klausimas, juk priešais mane tik juosta sukasi. Dešimto tipo, ji geresnė nei šešto, šešto net negamina tikriausiai, nors gal ir dešimto negamina, išvis gal juostų nebegamina, kai yra diskai, kompiuterinės laikmenos, bet jaučiu nostalgiją magnetofono juostai, dešimto tipo ypač, ji blizga, ne taip greit apvelia magnetofono galvutę kaip šešto, retai nutrūksta, miela

juostelė. Juostelė, kuri nenutuokia, ar jums apskritai įdomu jos, o tiksliau – manęs, klausytis.

Tebūnie. Ne taip seniai aplankiau seną draugą, jis guli miesto kapinėse. Nieko ypatinga, kapinės kaip kapinės, kalneliai, krūmai, medžiai. Ne per toliausiai, gal už penkiasdešimties metrų, tarp medžių pastebėjau merginą, palyginti labai jauną, galėčiau net lažintis, kad atrodė kaip moksleivė, jei ne didelis atsikišęs pilvas, iš kurio supratau, kad ji nėščia, o mokinukės šiais laikais vargu ar dažnai pastoja, juk lytinis švietimas, apsisaugojimo priemonių gausa… – tai ne anais gūdžiais laikais, kai aš augau, todėl ir nusprendžiau, kad, ko gero, ji tik atrodo

jauna, bet yra jau įmitusi, ta prasme, įmetėjusi, įkopusi į trečią dešimtį.

Pasilenkiu ir toliau krapštausi su skardiniu krautuvinės žvakelės dangteliu, tik staiga išgirstu duslų bumbtelėjimą. Apsidairau, ogi nieko, nei merginos, nei dar ko nors. Pasigirdo, nusprendžiu, bet nė velnio negaliu nuimti to prakeikto skardos gabalo nuo žvakės. Numetu viską ir einu pažiūrėti ton pusėn, kur ką tik mačiau merginą.

Prisiminiau, greičiausiai jo vardas buvo arba yra, jei jis vis dar gyvas, Egidijus. Na to Krauzės, kuris čia ne prie ko. Nors šimto procentų neduočiau, bet jo vardas, atrodo, prasideda raide E, o tais laikais populiariausi vardai iš tos raidės buvo Eduardas, prisimenat – Mieželaitis, Edmundas ir Egidijus. Jokių Eligijų (jie vėliau prasidėjo), Edgarų ar Ernestų dar nebuvo, Ernestą žinojom tik tą vienintelį – Hemingvėjų. Tiesa, pasitaikydavo Edvinas, bet labai retai, jo tikrai nebūčiau pamiršęs, todėl visai logiška, kad Krauzė yra Egidijus, jeigu jo vardas apskritai prasideda raide E, tada Egidijui skiriu devyniasdešimt procentų, Eduardui ir Edmundui po penkis. Nors Edmundą apskritai atmetu. Negalėjo jis juo būti. Ir Eduardą taip pat atmetu. Lieka Egidijus. Nors vis tik iš visų galimų vardų jam duodu šešiasdešimt procentų. Einu toliau.

Nepasiekęs tos vietos, kur stovėjo mergina, jau matau, kad ten iškasta duobė, greičiausiai rytoj vyks laidotuvės, nebe šiandien – vakarėja. Priėjęs duobę nustėrstu: dugne guli mano mergina, aišku, ne mano, aš jos net nepažįstu, bet ta pati, nėščioji, ir t. t., guli pusiau kniūbsčia, truputį pavirtusi šonu, veidu į žemę, ta prasme, kalbasi su jos gyventojais, sliekais, žvyro akmenukais ir panašiai.

Nieko nelaukęs šoku į duobę ir atverčiu jos galvą, akys pramerktos, bet atrodo negyvos. Nuleidžiu ją, tai yra galvą, atsuktą dangop, ant žemės ir kuo skubiausiai išsiropščiu į paviršių. Ačiū Dievui, niekas manęs nemato. Lengva pasakyti išsiropščiu, iš tikrųjų vos išsikapstau, smėlis byra į duobę, kojomis įsiremti nėra į ką, galiausiai pasinaudoju dviem paliktais kastuvais, kabarojuosi atrėmęs juos į dugną ir duobės kraštus, žingsnelis po žingsnelio, palengva, taip, dar truputį, tada vienu šuoliu apsikabinu žemės kauburį, jis slenka žemyn, o Viešpatie, negi vėl įkrisiu atgal, bet ranka užčiuopiu ir įsikimbu už betoninės plokštės, permetu kairę koją lyg koks gimnastas ar šuolininkas per kliūtį (ir tai mano amžiuje, visada sakau, neskubėk nurašyti žmonių, jie dar nežinia ką gali padaryti), tada lengviau atsikvepiu, bet duobė liko pribyrėjusi žemių ir mergina po jomis kone pradingo. O čia tai pakliuvau, reikėjo man lįsti į svetimus reikalus!

Pirma mintis, žinoma, bėgti kam nors pranešti. Laimei, aplinkui nė gyvos dvasios, ir tikiuosi, manęs niekas nematė, nes paaiškinti, ką veikiau duobėje ir apskritai kapinėse, keblu: netyčia įkritau, eidamas pro šalį, o ten dar ir lavonas pats atsikasė? – skamba nelabai, arba pasakoti apie draugą, kuris mirė prieš dvidešimt metų ir, be to, yra (tiksliau, buvo, žinoma, kad buvo, nes dabar ten jau nieko nėra) rusas – labai painu šiais tokiais nedraugiškais laikais, kai kam sunku suvokti, kad rusai buvo įprastas dalykas mūsų šalyje, bet taip juk buvo – arba rusai, arba vokiečiai, ir visi kiti, žinoma, taip pat ir lietuviai: rusai, vadinasi, geri, vokiečiai, savaime suprantama, blogi, o visi kiti, taip pat ir lietuviai, ne prie ko; dabar santykis pasikeitė kardinaliai: lietuviai yra visais atžvilgiais geri, rusai blogi, o vokiečiai ne prie ko, bet mano laikais buvo visai kitaip, ir draugystės su rusu niekas nelaikė nusikaltimu, tik kas tą pripažins šiandien? Ko gero, tai atrodys kaip minusas.

Antras minusas yra tas, kad lankau savo draugą net po dvidešimties metų, tai atrodo mažų mažiausiai nenormaliai, kokie turėjo būti santykiai, kad žmogaus net po dvidešimties metų pamiršt negaliu? Vadinasi, įtarimų mano atžvilgiu tik daugėja.

Ir galiausiai mergina – kodėl ji negyva? Kai turiu tiek minusų, dar vienas atrodo jau pats savaime įmanomas, ta prasme, gal ji visai ne pati užsimušė, gal aš jai padėjau? Nes kokio velnio sveikai jaunai merginai staiga pulti į duobę? Aišku, kad kas nors ją pastūmė. Gal jūs truputį pažįstami, girdžiu klausimą, o vaikas gal tamstos, ir tokiu būdu nutarėte iškart abiem atsikratyti? Mano metuose? Nusistebiu, juk man šešiasdešimt treji bus už devynių mėnesių.

(Nežinau kodėl, bet šešiasdešimt treji man asocijuojasi su nėštumu. Gal kad bendra suma devyni. Apskritai magiški skaičiai: per šešias dienas Dievas sukūrė pasaulį, trečias kartas nemeluoja, devyni mėnesiai ir tu jau gyvas.) Be to, toliau ginuosi, jos padėtyje galva galėjo apsisukti, gal pasidarė bloga, apsvaigo nuo saulės, dar kas nors.

Taip taip, visko gali būti, taip ir patikėsim, atsako man, o viena tų priežasčių gali būti tyčinis postūmis, ar maža visokių senų iškrypėlių? Kodėl tu negalėtum būti vienas iš jų?

Tikrai, sunku paprieštarauti. Aplinkybės susimokė prieš mane: ką tik išsiropščiau iš šviežiai iškasto kapo, to nepaneigsi, esu visas žemėtas, o duobė vėl pribyrėjo žemių, kurios beveik paslėpė merginos kūną, aplinkui pilna mano pėdsakų, ant palaikų mano pirštų atspaudai… stop, nusmelkia mintis, o juk kūną geriausia visai užkasti, kastuvus ištraukt iš duobės ir palikti kaip buvo. Imuosi darbo ir po kurio laiko lieku patenkintas: dugnas gražiai užbertas, kastuvai guli prie duobės krašto. Ko gero, šioje vietoje ir galima būtų baigti pasakojimą – niekas manęs neužklupo, daugiau čia nesirodysiu, ir panašiai. Deja, kitą dieną neištveriu.

Nežinau kodėl, bet su Krauze nuolat mušdavausi ir visada pralaimėdavau. Visus tuos ketverius metus, kol su mumis mokėsi, paskui jis kažkur išvyko, gal į Vokietiją, gal kitur. Jis buvo toks suknistai visur pirmaujantis berniukas, mėgo lyderiauti: pirmas atbėgdavo, toliausiai nušokdavo, padarydavo daugiausia prisitraukimų, buvo pats kiečiausias futbolininkas, visur jis turėjo būti pirmas, nepripažino jokio pralaimėjimo. Toks jis buvo. Turbūt todėl aš jo ir nemėgau. Toks net Švenčiausiąją Mergelę išvestų iš proto, ką jau kalbėti apie mane. Negalėjau susitaikyti su jo vadovavimu, nors visa klasė jį kuo ramiausiai priėmė. Aišku, po kiekvienų laimėtų muštynių jo autoritetas vis labiau augo, o manasis proporcingai

smuko žemyn. Net kai jis išvažiavo, kai nebeliko kam manęs nugalėti, manasis autoritetas taip ir nepasitaisė, visų akyse likau Amžinai Pralaimintis. Vienas momentas ypač gėdingas, kai pats paprašiau, kad trenktų man į marmūzę.

Visa klasė, Krauzės paraginta, užsirašė į bokso treniruotes, apskritai mes išbandėme daug būrelių, daug sporto šakų, iniciatorius buvo Krauzė, ir jam visur sekėsi. Kai nuėjome į gimnastiką, priėmė tik du berniukus: vieną, nes buvo labai žemo ūgio, ir Krauzę, nes tas be vargo atliko tiltelį, kas mums atrodė absoliučiai neįmanoma. Futbole jį iškart paskyrė į puolėjų gretas, aš, deja, gavau galimybę tik stovėti vartuose. Manau, jei jis būtų patekęs į olimpines žaidynes, būtų grįžęs su aukso medaliu, pralaimėti jis tiesiog negalėjo, kažkas jo galvoje buvo taip sujungta, kad bet kokiu atveju turėdavo laimėti. Net viename sektoriuje

su Robertu Bimonu, tikiu, būtų nunešęs velniop šiojo pasaulio rekordą – aštuonios ir devynios dešimtosios, tiesiog būtų įjungęs savo organizmo viršmaksimumą ir nuskridęs kur reikia, šunsnukis. O tada bokso būrelyje mums pranešė, kad savaitgalį turėsime varžybas, ir aš pats paprašiau, kad Krauzė parodytų, ką reiškia gauti su bokso pirštine į veidą, tarsi nebūčiau žinojęs, kai tiek su juo mušiausi. Jis ir vožtelėjo visų akivaizdoje. Daugiau į boksą nebeatėjau.

Vieno dalyko iš jo vis dėlto išmokau, galų gale užaugau sportiškas ir net tapau dvikovų rungčių sporto meistru. Kaip gaila, kad daugiau neteko su juo susitikti, tikiuosi, būčiau atsikeršijęs už sumautą vaikystę. Bet gana apie jį, grįžkim prie reikalo. Kitą dieną niekaip negaliu nusėdėti namie, rūpi – rado ar ne tą mergelę. Nusiperku žvakę, ir vėl – pas savo draugą. Prie mane dominančio kapo sujudimas, bet toks, na suprantat, kaip visada – paprastos

laidotuvės, ta prasme. Karstas, vadinasi, jau duobėj, dunksi beriama žemė, visi verkia kaip priklauso, nusiminę, ir taip toliau. Vadinasi, JOS nepastebėjo, arba… JI pati išėjo. Tarkim, naktį atsigavo, sako: „O, kur aš čia papuoliau, man gi laikas namo…“ – ir iškeliauja. Aišku, išlipti jai būtų kebloka, bet aš gi išlipau.

Galvoju, prieisiu arčiau, gal ką įdomaus pamatysiu. Prislenku, duobkasiai kastuvais tik švaistosi, lyg nieko nebūtų atsitikę. Gal iš tikrųjų viskas gerai? Paklausiu arčiausiai stovinčios moteriškės, ką laidoja. Mane nužvelgia toks senis, veidas kažką lyg primena, tik negaliu prisiminti, ką, gal anksčiau kur buvau sutikęs, arba tik taip pasirodė. Nekreipiu į jį dėmesio.

Artūriuką mūsų vienintelį, sako moteris, sūnėną mano. Ar jaunas, klausiu, nes moteris neatrodo sena, išeitų, kad ir sūnėnas turėtų būti jaunas, be to, dašunta, ko ta mergina su pilvu vakar apsilankė, – taigi pas būsimą tėvelį, Artūrą, atėjo. Mat kaip čia viskas klostosi. Mano mintis lyg perskaito Artūriuko teta: rugsėjį aštuoniolika būtų suėję… Ir verkia. Hmmm, numykiu apstulbęs, toks jaunas! O senis vis akių nuo manęs nenuleidžia, trukdau aš jam, ar ką?

Reikia nešdintis.

Su motociklu užsimušė, užlaiko mane teta, tėvai ženytis neleido, tai pats sau galą pasidarė. O kuri čia jo mergina, klausiu apžvelgdamas nemenką būrį, matyt, klasės mergaičių, nors pats žinau, kad tos vienintelės čia nėra, arba yra, tik nesimato, labai giliai guli.

Neatėjo, gal jau gimdo, ant dienų vaikas turi atsirasti. Daugiau nieko nenoriu žinoti, persižegnoju ir svilinamas senio žvilgsnio grįžtu prie savo draugo kapo. Ten, nuduodamas, kad labai meldžiuosi, toliau stebiu Artūriuko gimines. Netrukus visi susigūžę išsliūkina iš kapų. O aš toliau sau stebiuosi, mat kokia drama, beveik kaip Šekspyro, betrūksta nesantaikos tarp šeimų, o greičiausiai taip ir yra, nes ko gi tada būtų neleidę tuoktis. Jis užsimuša protestuodamas, maždaug: ach šitaip, tai ir turėkitės, o ji krenta į duobę paskui mylimąjį? Šekspyro dramoj Romeo irgi pirmas išgeria nuodus, o Džuljeta iš paskos. Kaip viskas

kartojasi. Po mirties jie susitiko ir dabar yra kartu. Tai bent dalykai, mąstau, reikės dažniau čia ateiti, gal užtaikysiu pasikalbėti su artimaisiais. Gerai, kad pateko didelė ritė, nes mažos būtų neužtekę. Šiaip muzikai įrašinėti mes dažniausiai naudodavom trijų šimtų septyniasdešimt penkių metrų rites, nes į tokią tilpdavo du albumai, arba, paprastai kalbant, plokštelės. Mano laikais plokštelė grodavo keturiasdešimt minučių, retai pasitaikydavo ilgesnės trukmės, tad tokioje juostoje kaip tik ir tilpdavo kiekvienoje pusėje po albumą. Buvo labai patogu, nes, pavyzdžiui, didelės ritės vienoje pusėje telpa pusantro albumo, dažnai per pusę dainos juosta baigdavosi. O tada pabandyk surasti naujo disko pradžią, turi kelis kartus persukinėti juostą pirmyn atgal, kol surandi. Su mažesne rite viskas paprasčiau, vienoje pusėje toks albumas, kitoje anoks.

Bet pasitaikydavo nestandartų. Pavyzdžiui, tokia grupė „Genesis“ buvo, juk žinote, tai jie 1978 metais įrašė labai gerą, bet per ilgą albumą „Kai mes likome trise“. Paskutinė jo daina „Follow you…“, kuri paskui tapo vizitine grupės kortele, išsiskyrė iš kitų įmantrių gabalų savo naiviu paprastumu, lyg būtų ne iš to albumo. O mano juostoje, kadangi buvo paskutinė, netilpo vienoje pusėje, lyg patvirtindama, kad priklauso kitam pasauliui, tad įrašiau ją atskirai. Pasitaikydavo ir daugiau tokių netilpimų, bet tik šis visais atžvilgiais buvo vykęs.

Bet ką čia aš vis apie juostas, beveik nebeliko ką pasakoti, todėl ir nuklystu į šalį, nes matau, liks daug neišnaudotų metrų.

Vaikas vis dėlto gimė ir dabar yra pas mane, miega. Aišku, to niekas nežino, o aš pats neprisirengiu apie tai paskelbti. Sugalvojau įkalbėti viską į juostą. Dabar Jeronimui, tokį vardą jam parinkau, šventojo vardą, lygiai mėnuo, vienas mėnesiukas. Auga sveikas, žvalus. Aš internete pasiskaitau, ten randu daug informacijos apie kūdikių auginimą, taigi, atrodo, jis vystosi visapusiškai gerai. Žinoma, kada nors turėsiu jį užregistruoti kaip gimusį ar iš kur nors atsiradusį, bet kol kas niekur neskubu, laukiu instrukcijų.

Nuo laidotuvių praėjo kelios dienos, kaip ir pasimiršo viskas, ne tai kad pasimiršo, kur čia tokius dalykus pamirši, bet kažkaip atitolo, ir, rodos, ne su manim viskas vyko.

O juk iš pradžių, pamenat, sakiau, kad aš čia ne prie ko? Kaip aš klydau, pasirodo, kad net ir labai prie ko. Su manim viskas, galima sakyti, ir vyko, nes kišu nosį kur nereikia. Galėjau juk nekreipti dėmesio, maža kas kur bumbteli.

Bet ir dar šis tas čia yra prie ko.

Dvi dienas – nieko, dar ir lietus pasiuto lyti, maniau, niekada nesibaigs. Trečią dieną nerandu sau vietos, nors tu ką. Ir lietus baigėsi, saulėta. Galvoju, kas man yra, ko trūksta? Ir vis kapinės stojasi prieš akis. Visai su galva negerai. Juk viskas užglaistyta, numirėliai užkasti, jokių galų nepalikai, tai ko bijai? – klausiu savęs. Reikia draugą aplankyti, atsakau sau, ir šaunu tiesiai į parduotuvę žvakutės pirkti. Akylesnis stebėtojas tikrai sunerimtų, ko tas senis taip dažnai ant ruso kapo žvakeles degina? Ne kitaip, kaip pranešimą Kremliui siunčia. Tikrai, turėčiau pasirodyti įtartinas patriotinėms organizacijoms.

Degu žvakelę, jokių pranešimų Maskvai, girdit? – ir staiga vaiko balselis. Pasigirdo? Suklūstu. Vėl, kaip tik iš tos pusės, lyg norėtų verkti, bet tik atodūsis gaunasi. Metu žvakę ir – bėgte į tą pusę. Kapas apkrautas vainikais, tik viename jo krašte kažkas kruta. Atitraukiu vainiką ir nustėrstu: iš po žemių kyšo pusiau išlindęs kūdikis. Tučtuojau iškasu ir paimu į rankas vyriškos lyties mažylį. Su duobe jį dar sieja virkštelė, ją perpjaunu lenktiniu peiliuku ir užrišu mazgelį.

Jaučiuosi kaip kokiame Spilbergo filme arba sapne, bet juk nemiegu. Tik dabar pastebiu iš angos žemėje lendančius sliekus, daugybę sliekų, tokios niekada anksčiau nesu matęs, ir staiga suvokiu, kad Dievas šiuos padarus pasitelkė mažyliui išgelbėti, kaip tik todėl ir lijo be perstojo dvi dienas. Dar sykį viską apmąstau: mergina gulėjo pusiau kniūbsčia, vadinasi, vaikui gimti nebuvo sudėtinga, o ir motinos kūnas pridengė jį nuo žemės svorio. Kaip žinia, kūdikiai vystosi gimdos vandenyse ir per virkštelę ima deguonį iš motinos, o atsidūrę išoriniame pasaulyje turi staigiai persiorientuoti ir pradeda darbuotis plaučiais.

Taigi, vos užgimęs vaikas maitinosi iš motinos paskutinėmis maisto medžiagomis ir deguonies likučiais, nes, galimas daiktas, kurį laiką ji dar buvo pusgyvė ir kvėpavo pro mano plonai užbertų žemių sluoksnį, nusigalavo turbūt tik po laidotuvių, prislėgta karsto ir žemės, ir tų vainikų. Ačiū Dievui, aš čia ne prie ko.

Mažylis tuo metu jau krapštėsi laukan, o kadangi naujagimio organizmas greit prisitaiko prie naujų aplinkybių, tai ir nepatyrė didelio šoko – iš tamsos atėjo į tamsą, iš gimdos vandenų į drėgną žemę. Viskas normalu, o paskui sliekai parodė jam kelią, ta prasme, prasidėjo procesas iš sliekų gyvenimo (buvo toks spektaklis, pats nemačiau, nes vis atidėlioju savo pirmąjį apsilankymą teatre, vis žadu sau rytoj arba poryt, arba kitą savaitę, kitą mėnesį tai tikrai, bet repertuarą seku, visų spektaklių pavadinimus prisimenu). Nieko čia keisto, Dievas viskuo pasirūpino. Net ir tuo, kad laiku atsirasčiau trečiame vaidinimo veiksme, po devynių

mėnesių. Iki šiol mano gyvenimas lyg ir neturėjo aiškaus tikslo, o dabar staiga įgavo prasmę – turėjau gimti ir gyventi, kad sulaukęs beveik šešiasdešimt trejų išgelbėčiau vaikui gyvybę. Dievas sukūrė mane būtent šiam tikslui. Čia tai bent, aukštoji matematika.

Įdomi kombinacija – šeši, trys, devyni. Tie skaičiai taip tarpusavyje susiję ir taip dažnai kartojasi įvairiausiais pavidalais, kad, manyčiau, Dievas ne šiaip sau juos sugalvojo. Dieviškoji Trejybė! Jei šešetą apversi, gausis devyni, o devynetai yra beveik lyginiai skaičiai, jiems vos vos trūksta iki šimto, tūkstančio, milijardo ir taip toliau, beveik iki begalybės. Vieno mažo žingsnelio, vieno vienintelio iki amžinybės!

Žinoma, visos tos mintys man daug vėliau atėjo, o tuomet tik sumečiau, kad turiu skubiai ką nors prisikviesti, juk neisiu su kūdikiu per kapines, – iš kur jį gavai? – mane užsipultų. Turiu parodyti jį visuomenei. Užverčiu žemėmis angą, iš kurios vaikas išdygo kaip grybas, paskui padedu jį ant smėlio priešingoje kapo pusėje, tada iš visų jėgų sušunku: žmonės, žmonės, kas vaiką palikote?

Ir kaip tik tuo metu suvokiu, ką akys užkabino ant medinio kapo kryžiaus. Atsigręžiu ir perskaitau dar kartą, negaliu patikėti – Artūras Krauzė! Juk sakiau, kad mes su Krauze neatskiriami kaip vieno medžio šakos. Dabar suprantu, kas tas kažkur matytas senis. Žinoma, ir jis mane pažino, kitaip nebūtų taip spoksojęs.

Greičiausiai jis ir kaltas dėl savo anūko žūties, nes, spėju, toje šeimoje, kaip kadaise mokykloje, vadovauja jis, štai ir neatlaikė jo spaudimo anūkas, ir Dievas pasirinko mane, Krauzės priešingybę, kad išgelbėčiau jo provaikaitį. Na ir scenarijus, kaip „Santa Barbaroje“. Neturi tas Dievas ką veikti debesyse, tai visokių painių siužetų mums primeta. Teatras, geriau už Nacionalinį!

Aišku, kapinėse šaukiantis vyras iš karto patraukia dėmesį, prie manęs prisistato keletas gailestingųjų samariečių. Garsiai piktinuosi: kur tai matyta, vidury dienos ir vidury kapinių kūdikį palikti, nuogutėlį, kur ritasi pasaulis, ir panašiai.

Gal jį kas tyčia paliko? – nedrąsiai spėlioja viena moterėlė. To betrūko, atrėžiu, tam yra ligoninės, gyvybės langelis pagaliau, o dar šitaip pašykštėti pinigų nors kokiam drabužėliui? Gerai, kad automobilyje turiu antklodę, sakau, apgaubiu vaikelį savo švarku ir pareiškiu susirinkusiems: tuoj pat vežu į ligoninę, o jūs būkit geri, paskambinkit į reikiamas institucijas, negalima šitaip visko palikti, ir panašiai. Ir dedu į kojas, net neprisistatęs, kas toks esu.

Galvą guldau, iš pradžių tikrai ketinau į ligoninę jį nuvežti, bet pakeliui sumečiau, kad pirma reik namo užsukti ir kuo nors jį apvilkti. O namie tai tas, tai anas: ieškojau bent kokios paklodės kūdikiui suvystyti, ir kaip tyčia geros nerandu, visos arba nešvarios, arba suplyšusios, tokiose juk neveši; paskui vaikas dar užsigeidė paverkti. Įjungiau muziką, kad neišgirstų kaimynai, pašildžiau pienuko ir, pamirkydamas jame pirštą, pamaitinau rėksnį. Užtrukau iki vakaro, o tada nusprendžiau ligoninę atidėti rytui.

Visą naktį, aišku, man Krauzė prieš akis stovi, kaltina ar kažko klausinėja, nesuprasi. Nubundu prakaito išpiltas. Bet dabar jis manęs neišgąsdins, juk beveik visa galva žemesnis, kaip spėjau įvertinti kapinėse, smulkus, nepalyginsi su manim, lengvai jį partrėkščiau ant žemės, jei tik pasirodytų. Bijoti nėra ko.

Telefonu per „Barborą“ užsakau mažyliui visų būtinų prekių ir tada susigaudau, kad dar negavau jokių nurodymų iš aukščiau, ką toliau daryt su vaiku. Kaip minėjau, vos aptikus kūdikį mane persmelkė mintis apie misiją, todėl nusprendžiu kol kas laukti ženklo, instrukcijų, kaip elgtis, juk nepaliks gerasis Dievas vieno, kai pats pasirinko mane tokiam tikslui. Mane, žinoma, ir sliekus. Kažkodėl pavadinu vaiką Jeronimu. Ir tai vėl ne šiaip sau, juk niekada su tokiu vardu nesusidūriau, o čia staiga mintis – turi vadintis Jeronimu. Šventojo vardas, dar pasiguglinu, tikrai – šventas Jeronimas Krauzė. Abu turi kai ką bendra: istorinis

šventasis kurį laiką gyveno dykumose, Krauzė taip pat iš smėlio atėjo. Smėlio klavyrai, galima sakyti. Buvo toks spektaklis. Iš smėlio, viskas iš smėlio. Taigi, pasilieku mažylį ir laukiu.

Kurį laiką – jokių sukrėtimų, niekas nieko neieško, nepasigenda. Tik po dviejų savaičių skelbiama merginos paieška. Mergina šešiolikmetė, besirengianti gimdyti, gal jau ir pagimdžiusi, todėl gydymo įstaigos ir visuomenė prašomi pranešti apie netikėtai rastus naujagimius. Jos tėvai išsiskyrę, gyvena emigracijoje, mergina glaudėsi pas močiutę.

Tai štai kokie reikalai: vaikas paieškomas, turiu arba jį pristatyti (radau pašto dėžutėje su laikraščiais), arba apsimesti, kad aš čia ne prie ko.

Neįsivaizduoju, kaip reiktų visą šitą velniavą paaiškinti. Apie kapines geriau net neužsiminti, nes jei dėl draugo ruso ir išsiteisinsiu, tai sliekų teorija nuves mane tiesiai į beprotnamį, žmonės tokie jau yra – tiki, kad kažkas nuskrido į Mėnulį, nors patys to nematė, tiki, arba apsimeta, kad tiki, jog Kristus prisikėlė ir sėdi danguje, bet kad jis be sėdėjimo galėtų dar ką nors veikti – to tai jau būti negali. Visokie Dievo apreiškimai ir įkvėpimai (na, žinot, teroristai būtent tuo ir teisinasi, – tik nepagalvokit, kad ir aš toks! – kad jiems sprogdinti ir žudyti, vadinasi, paliepė Dievas) sutinkami skeptiškai – taip, suprask, nebūna. O ką jau kalbėti apie Dievo pasiųstus sliekus. Arba, kad Dievas pasirinko mane, – nesąmonė!

Prisikelti Jis gali, į dangų įžengti gali, bet ateiti ir pasikalbėti su sliekais tai jau ne. Nors aš gal ir būčiau linkęs patikėti, kad visiškai įmanoma, jog kartais, pabrėžiu – išimtiniais atvejais, Dievas ir paliepia: eik ir nudėk tą kalės vaiką, jis man atsibodo. Tekstas, žinoma, gali skambėti truputį kitaip, bet esmės tai nekeičia. Merginos, aišku, neras, ji saugi pas Dievą.

Dar abejoju dėl vieno, ar gerai užkasiau virkštelę, kuri nuvestų tiesiai pas kūdikio motiną? Kad duobę užbėriau žemėmis, prisimenu, tik nesu tikras, ar nepalikau virkštelės galo, kurį aptikus išsivynios visas kamuolys, juk žinot, kaip su tais detektyvais būna, jiems kad tik už ko užsikabinti. Ir patikrinti negaliu, Jeronimo vieno nepaliksi, kaimynai išgirdę verksmą sulėks, ir aiškinkis paskui, iš kur pas mane, senį, vaikas.

Aišku, suprantu, kad Jeronimo neužauginsiu, anksčiau ar vėliau viskas išaiškės, ir greičiausiai būsiu uždarytas į kalėjimą arba beprotnamį, man pripaišys nužudymą arba pagrobimą, bet vis dėlto tikiuosi, kad to neatsitiks ir Viešpats sugalvos ką nors geresnio. Juk praėjo tik mėnuo, neverta iš anksto panikuoti.

Taigi, vienintelė išvada – nieko nedaryti. Kad tik greičiau tas ženklas iš dangaus ateitų. Vienas žingsnelis iki amžinybės!

Juosta jau eina į pabaigą, aišku, neketinu jos niekam rodyti, tiesiog noriu, kad joje liktų įrašyta tiesa, jeigu jos kada nors prireiks. Kad ir Jeronimui, juk užaugus bus įdomu sužinoti, kaip jis atsirado ant svieto. Sakykim, kada nors palėpėje aptiks seną magnetofoną su juosta, oho, nustebs, kas čia per daiktas? Ir išgirs mano pasakojimą. Juk gali taip atsitikti, ar ne?

Staiga – durų skambutis

Ak, kaip ne laiku. Turbūt suklydo. Einu atidaryti, kol vaiko neprižadino.

Pauzė

…Krauzė? Tavo vardas juk prasideda raide E, tiesa?

Juosta susisuka per metrą. Šūvis. Susisuka dar trys juostos metrai. Pasigirsta kitas balsas

Na, ir ką čia įrašinėji?

Spragteli išjungiamo magnetofono garsas