Osip Mandelštam. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 7
Iš rusų k. vertė Audrius Dzikaras
*
Koks įsiklausantis, duslus
Kris vaisius nuo šakos į tylų,
Pasikartojantį motyvą
Atodūsio miškų gilaus…
1908
*
Blankiam pavasariniam mėly,
Koks tik balandį būti gali,
Beržai šakas į dangų kėlė,
Tirštėjo vakaro emalis.
Smulkus, išdailintas jo raštas.
Sustingo permatoma skraistė,
Fajansinio taip indo kraštą
Ranka tiksliu brūkšniu pataiso.
Tebūna dailininko valioj
Nubrėžti liniją it kirtį,
Akimirksnio suvokus galią,
Primiršus apie liūdną mirtį.
1909
Silentium
Jinai dar negimė nakty,
Jinai – ir muzika, ir žodis,
Ir gaivalų ji pirmapradžių
Nepadalijama jungtis.
Ramiai alsuoja marių krūtys,
Bet kaip beprotiškai šviesu,
Ir putų nėrinys blyškus
Juodai melsvam inde užsnūdęs.
Te mano lūpos atkartos
Pirmykščio nebylumo aidą,
Kaip krištolinę tyrą gaidą,
Skaidri kur nuo pradžių pradžios.
Sugrįžk į putą, Afrodite,
Ir, žodi, muzika skambėk,
Širdie, širdies pasidrovėk,
Gyvybės pradmenim sulyta.
1910, 1935
*
Tirpstančio, skausmingo tavo veido
Aš migloj nespėjau įžiūrėt.
„Viešpatie!“ – išsprūdo man per klaidą,
Nors ir negalvojau jo minėt.
Dievo vardas kaip didžiulė paukštė
Iš krūtinės išlėkė manos!
Tolumas tiršta migla aptraukė,
Tuščias narvas, žvelgiant atgalios…
1912
*
Tavernoje vagišiai lošė
Per visą naktį domino.
Tarnaitė atnešė jiems košės,
Vienuoliai mėgavos vynu.
Aukštybėj ginčijos chimeros:
Kuri bjauriausia iš visų?
Pamokslininkas pasigėręs
Nuo ryto kvietė į svečius.
Turgavietėj grandinės žlega,
Ir šunys slankioja būriu.
Visi iš amžinybės vagia,
O ji – tarsi smėlys birus:
Ant žemės krinta iš vežimo –
Maišams vis viena pluošto trūks, –
Ir, nepatenkintas nakvyne,
Vienuolis porina niekus!
1913
*
Aš prausiausi naktį prie namų,
Grubios žvaigždės skliautuose žibėjo,
Spindulio druska ant ašmenų,
Stingstanti statinė subraškėjo.
Užrakino nakčiai jau vartus,
Atšiauri, šarmota žemė šviečia,
Ką tyresnio besurastum tu
Už dar nelytėtos drobės tiesą?
Tirpstanti statinėje žvaigždės druska,
Ir vanduo ledijantis juodesnis,
Vargas toks sūrus, mirtis tyra,
Ir teisinga žemė, ir baisesnė.
1921
*
Dėl griausmingų artėjančios eros aidų,
Dėl žmonių prakilnios padermės,
Netekau aš ir vietos prie stalo tėvų,
Džiaugsmo savo, ir savo garbės.
Mano šimtmetis – vilkšunis kimba gerklėn,
Nors ne vilkiško kraujo esu,
Bruk mane kaip kepurę rankovės gelmėn
Sibiriečio šiltų kailinių.
Nematyčiau kad purvo, kur murkdos bailiai,
Nei sukruvintų kaulų, žaizdų,
Kad spindėtų poliarinės lapės melsvai
Man savuoju pirmykščiu grožiu.
Palydėk prie plataus Jenisiejaus krantų,
Kur už žvaigždę aukštesnė pušis,
Nes ne vilkiško kraujo žmogus aš esu,
Ir tik lygus mane nužudys.
1931 m. kovo 17–18 d.,
1935 m. pabaiga
*
Mano žodį išsaugok laikuos, kaip prieskonį negandų, dūmo,
Kaip sakų gintarinę kantrybę, kaip triūsą deguto duobėj.
Taip vanduo juoduose šuliniuose privalo turėti švelnumo,
Kad Kalėdinę naktį jame septynkampė spindėtų žvaigždė.
Ir už tai, drauge mano ir tėve, šiurkštus talkininke, –
Atskalūnas, nemylimas brolis savojoj šaly, –
Aš sukirsiu, pasižadu, rentinį tokį ūksmingą,
Kad totoriai galės kunigaikščius skandint šuliny.
Kad mylėtų mane tik sušalusios budelio trinkos –
Taip miestučiai išlaksto, kliudyti bejausmės lazdos, –
Aš už tai iš dygliuotos vielos nertą rūbą sutrinsiu
Ir užaštrintą kirvį atnešiu, suradęs miškuos.
1931 m. gegužės 3 d.
Lygiadienis
Lyg volungių giesmė balsyno skambesys,
Homero metrikos visų svarbiausias bruožas,
Tik kartą per metus gamtoj palietas jis –
Spondėjų, daktilių ištobulintas grožis.
Tarsi cezūromis žiojėtų ši diena:
Nuo rytmečio ramus, lengvai apsunkęs metas,
Galvijai pievose, auksinė tinguma
Su nendrele išgrot prabangią ilgą natą.
1914
*
Aš prie lūpų šią lipnią ir žalią
Lapų priesaiką tyliai keliu –
Šitą priesaikas laužančią žemę,
Motę eglių, snieguolių, klevų.
Pažiūrėk: paklūstu ir tvirtėju,
Kaip nurimusi žemėj šaknis,
Ir puikuojasi parko alėjos
Prieš apstulbintas mūsų akis.
Susilieja į gaudžiantį chorą
Čia varlių ir krūmokšnių garsai,
Sulapoję virbai čaižo orą,
Lyg miražas baltuoja garai.
1937 m. balandžio 30 d.