literatūros žurnalas

Sara Poisson. Alkoholis. Esė

2018 m. Nr. 12

Kad alkoholis yra didis blogis, nelaimė, sąmoningai pradėjau suprasti jau eidama į mokyklą.

Labiausiai toji bėda panėšėjo į peilį.

Tas peilis prakiurdydavo mūsų namų tylos maišą – tada iš jo pasiliedavo žodžiai, sakiniai… snargliai ir ašaros. Iš girto tėvo burnos byrantys žodžiai ir sakiniai buvo ne mažiau aštrūs, jie žeidė mane ir mamą, mums skaudėjo, mums slydo žemė iš po kojų. Nors tie žodžiai buvo beriami irgi turbūt tik tam, kad jis, tėvas, įgytų atramų, apibrėžimų, gyvenimo struktūrų, gyvenimo poezijos, tačiau mums jie buvo ne sutvirtinimas, o griūtis, destrukcija.

Girtais žodžiais tėvas bandė atkurti pažeistą savo vidinę pusiausvyrą, atkurti gyvenimo kryptį, prasmę, tikslą, įvardyti kliūtis tam tikslui pasiekti, naikinti tas kliūtis, parklupdant tuos, kurie jas kūrė, gal net palengva, po truputį žudant tuos, kurie jam trukdė…

Žinoma, galėtume sakyti, kad žodžiai tėra oro virpinimas, kuris niekaip negalėtų mūsų sužeisti. Lygiai taip pat galėjome sakyti, kad žeidžiantys žodžiai buvo ne tėvo, o alkoholio, tačiau jie vis tiek mudvi su mama žeidė.

Mizanscena būdavo vis ta pati, su niekuo nesupainiojama: pasistatyti priešais save butelį, atsilošti žaliame krėsle, užkelti koją ant kojos, kalbėti. Atsistoti, vaikščioti iš kampo į kampą, iš kambario į kambarį ir kalbėti… Girtėdamas jis tapdavo vis labiau narcizas, keliantis aplinkai vis aukštesnius ir sykiu šiurkštesnius reikalavimus, negailestingai demaskuojantis ištižimą ir vidutiniškumą, be kurių, mano manymu, meili šeimyniška atmosfera tiesiog neįmanoma. Ateidavo laikas mums miegoti, o jis kalbėdavo vis pikčiau, aršiau, puldamas savo įsivaizduojamus priešus, kurių atstovės jo akyse buvome, o galbūt jam buvome kūnai, į kuriuos įsikūnijo jį puolančios piktosios dvasios.

Blaivus gi būdavo tylus, įsigilinęs į save, atsitvėręs knyga ar laikraščiu, užsnūdęs po sočios vakarienės savo žaliame krėsle. Šis buvo jo šventa vieta, beje, pažymėta cigaretės pradeginta skylute: apskrudusius jos kraštus matau ir per penkiasdešimties metų atstumą.

Tai buvo vienintelis netikras fotelis mūsų namuose, greičiau nelabai minkšta kėdė su atlošu, išskirtinai jo, jei tik jisai būdavo namuose. Jam nesant, jaučiau pareigą šį jo sostą užimti, išnaudoti, pasimatuoti. Užsimerkusi įsivaizduodavau, kad tai supamas krėslas – mano svajonė. Sūpynės namuose, kambaryje – kas būtų dar smagiau? Nors, gerai pagalvojus, tas supimosi svaigulys galėjo būti daug kuo panašus į alkoholio sukeltą kvaitulį.

Aišku, toks tėvo sosto užėmimas sykiu būdavo ir mano kerštas: dabar jau aš tapdavau namų valdove, priimanti sprendimus, teisianti savo ir mamos skriaudikus, ginanti savo šeimos gerovę, įvardijanti tikrąjį blogį, besisupanti savo mintyse ir svajonėse apie tykią, deja, mūsų namus aplenkiančią laimę, kurią vargiai tegalėjau įsivaizduoti, – nebuvau jos tiesiogiai patyrusi nei aptikusi kur nors kaimynystėje ar pas savo artimiausius giminaičius. Gal radau ją nupieštą vaikiškose knygelėse?

Žaliu gobelenu atnaujinta kėdė buvo tėvo sūpynės. Būtent čia jis dažniausiai suposi ant savo girtų žodžių… Per juos supratau, kad žmogui neužtenka pastogės ir maisto, namų šilumos, kad jam reikia kažko daugiau ir kad galbūt kaip tik toji namų šiluma trukdo prie to „kažko daugiau“ priartėti.

Mes su mama atstovavome tai namų šilumai, su kuria jis, pasitelkęs alkoholį, kovojo. Alkoholis buvo jo maistas, jo ginklas, jo tribūna, iš kurios jis sakė programines kalbas, pabrėždamas aplinkinių žmonių vidutiniškumą, miesčioniškumą, susmulkėjimą – ypač moterų.

Ir jis buvo teisus: vidutiniškumas, miesčioniškumas, susmulkėjimas buvo esminės mūsų daugiabučio gyventojų savybės, be kurių jie greičiausiai nebūtų galėję išgyventi. Arba būtų prasigėrę. Ir tą vidutiniškumą, kasdienybės rutiną puoselėjo, mano manymu, ne kas kitas, o būtent moterys. Tai jos įtraukdavo vyrus ir vaikus į smulkius namų ritualus ir banalias kalbas apie valgį, švarą, nuobodžias namų pareigas, dulkes ir apie liguistumu atsiduodančias, nežinia kieno sumanytas tvarkos taisykles.

Tik man, vaikui, tuomet buvo dar per anksti suprasti visą šią tėvo kovą priešais pigaus vyno ar degtinės butelį. Supratau, kad buvau puolama, kad buvo puolama lytis, kuriai atstovauju, liejama tulžis dėl jaukaus švelnumo, kurį palaiko ir toji nuobodulio sistema, dėl tykaus, saugaus ir jaukaus ritmo, kurio man tuomet labiausiai reikėjo, labiausiai trūko.

Regėdavau, kaip girtėjantis tėvas virsta kitu iš to ramaus, nagus kramtančio skaitytojo, kurį matydavau įprastomis, blaiviomis dienomis. Net jo akių lėliukės pasislinkdavo į viršų, po jomis baltuodavo akių baltymų tarpelis. Mudvi su mama sakydavome, kad tada jo akys tampa „išverstos“. Atrodydavo piktas ir pavargęs, tačiau tai buvo keistas nuovargis: iš jo semdavosi jėgų kalbėti iki paryčių.

Kai kada jam prisnūdus pabėgdavome iš namų – glausdavomės rūsyje ar ligoninėje, kur mama dirbo. Kartais būdavau paliekama nakvoti pas kaimynus, šiek tiek mėgaudamasi galimybe pakeisti aplinką ir dargi suvaidinti nedidelį „vargšės“ vaidmenį. Juk reikėdavo pateisinti savo buvimą ne namuose, savo teisę naudotis prieglobsčiu. Tad niekieno neraginama slėpdavau džiaugsmą dėl naujos patirties ar nuotykio, kurį dovanodavo galimybė nakvoti svetimuose namuose.

Pamenu, kaip ilgai negalėdavau užmigti ant kaimynų sofos ar čiužinio. Tai buvo keista meilės ir neištikimybės savasčiai pramoga: galbūt panašų įkvėpimą pajunta kas nors, paslapčia likęs nakvoti meilužio ar meilužės namuose? Nauja aplinka, naujas artumas siūbteli kaip naujų gyvenimo galimybių banga, kuri sykiu ir grėsminga, ir svaiginanti. Bandydavau įsivaizduoti, kad tai yra mano namai, o čia gyvenantys suaugusieji – mano tėvai ar įtėviai, kuriuos privalėčiau ir galbūt galėčiau mylėti. Ar su jais norėčiau gyventi? Ar norėčiau valgyti jų maistą? Daug kas čia buvo kitaip – pradedant staltiesėmis ir baigiant kambarinėmis gėlėmis bei namų kvapais. Susijaudinusi atrasdavau, kad net ir čia, sąlyginai taikioje, blaivioje aplinkoje, man nebūtų vietos, lygiai kaip nebūtų vietos mano galvoje skambantiems klausimams ir atsakymams ar pamažėl bręstančioms istorijoms. Galbūt tai tiesiog buvo per mažos erdvės, bemaž miniatiūriniai butai? O galbūt vis dėlto iš tėvo jau buvau gavusi kitokio, įdomesnio, ne tokio buitiško gyvenimo užkratą? Juk tie žmonės, kurie priglausdavo mane nakvynei, gyveno paprastą, elementariais buitiniais dalykais paremtą gyvenimą, nežadantį jokio proveržio ir jokios prasmės. Bet ar tokį proveržį, prasmę galėjo žadėti mūsų trapumą, mūsų žmogišką nuogumą prie kryžiaus kalantis alkoholikas tėvas?

Grįžusios į namus dažnai rasdavome juos pridvisusius, pritvinkusius perdegusio alkoholio garų, ir tai reiškė, kad tikrų namų neturime ir čia. Arba – kad juos vėl reikia susikurti iš naujo. Atsigręždama atgal manausi perprantanti savo dvigubą charakterį ir dvigubą liežuvį. Juntu saugių, įprastų namų, ramios, nuo emocijų pertekliaus apsaugotos vietos poreikį, tačiau įsigijusi tokią nejuntu didelės baimės ją prarasti, o praradusi nesigraužiu, gal tik sykiais pasiduodu prisiminimams, kurie mane prabudina iš pernelyg įprastos realybės sapno – iš naujų namų, ramios vietos sapno, kurį imame neišvengiamai sapnuoti, įkliuvę į rutinos pinkles.

Labiausiai patikdavo iš namų pabėgti į Panevėžio ligoninės Kraujo perpylimo skyrių. Tai buvo sterili, namų neprimenanti vieta, kur galėdavai jaustis keistai švarus. Dermatinu aptrauktos sofos kietai pūpsančiomis sėdimosiomis dalimis, žalios linoleumo plytelės, gretimai – stiklinius tylos labirintus primenančios kraujo donorams skirtų operacinių patalpos. Didžiuliai langai, atsiveriantys dienos šviesai ir besikeičiančiam nakties dangui. Čia nebuvo žodžių, čia dargi buvo vieta, kur galima nuo jų apsivalyti. Čia gaudavai patvirtinimą, kad yra bežodis gyvenimas, kurį būtų galima rinktis kaip pabėgimo zoną. Čia žodžiai prarasdavo savo prasmę, o prasmė nerdavosi iš permainingų žodinių drabužėlių.

Vis dėlto, apibrėždama alkoholio ir gyvenimo paraleles, griebiuosi žodžių, juos pasitelkiu simboliniams savo gyvenimo apibrėžimams. Nesvarbu, kad daugelis šių prasminių dėlionių vėliau sunaikinamos nelyginant spalvotos mandalos. Vien pati dėlionė leidžia pulsuoti sąmonei tarsi antrajai širdžiai, kuri kartu su pirmąja nesiliauja varinėjusi mano kraujo.

Čiuopdama savo žodinį gyvenimo pulsą, apčiuopiu tvinkčiojimą sukeliančias dvipuses sroves. Alkoholis ir jį vartojantis tėvas buvo sykiu ir mano bėda, ir mano nesėkmių paaiškinimas bei pateisinimas, ir prakeiksmas mano moteriškai lyčiai bei banaliai šeimos buičiai, o sykiu tuštuma, kurią nežinai kuo užpildyti.

Didžiausias klausimas ar sutrikimas ištikdavo per šventes: mačiau, kad džiaugsmui sustiprinti suaugusieji vartoja tą patį alkoholį, kuris mano šeimai buvo džiaugsmo priešingybė. Vienintelis bent kiek džiaugsmingesnis naminių išgertuvių atvejis ištiko tąkart, kai tėvui šovė galvon mintis girtam pašokti. Tai buvo kažkas panašaus į baletą, juolab kad šoko jis tik su apatiniais. Prisižiūrėjusi estetiškų, dažnai blizgučiais švytinčių triko aptemptų baleto šokėjų kūnų, be didelio entuziazmo spoksojau į apatinius berankovius tėvo marškinėlius, kuriuos dabar prisimenu kaip ne per labiausiai baltus. Geltonoje lemputės šviesoje jie atrodė pilkšvai gelsvi, atstoję nuo kresno, raumeningo, valstietiško sudėjimo tėvo kūno. Toks jisai, matyt, ir buvo: pamenu, kaip motina kelis sykius yra prasitarusi apie plačią jo sėdynę. O štai stambias tėvo blauzdas prisimenu kaip tam tikrą grožio etaloną: keletą savo ankstyvos paauglystės metų turėjau garbės jo nesąmoningai siekti.

Girtas baletas man neatrodė nei gražus, nei džiaugsmingas, nors tėvo veido išraiška, pamenu, buvo linksma. Ir šiandien akyse regiu jo šypseną, išlaisvintą alkoholinio svaigulio, nevaržomą nuolatinio drovumo ar tiesiog nuolatinės atsitraukimo būsenos, kuri jam padėdavo nesusilieti su banalybių prisodrintu oru. Anksčiau apie tai nenutuokiau. Tiesiog žinojau, kad pralinksmėjęs tėvas bent trumpą mirksnį nebus tas pats mus žeidžiantis tėvas. Taigi plojome tam pusplikiui namų juokdariui tarsi pagal stebuklingos dūdelės melodiją šokančiam drakonui ar raganai, stengdamosi pratempti tą keistą, alkoholinės tulžies nelaistomą pertrauką. Dargi patyliukais juokėmės kažin kokiu raganišku, ne savo pačių juoku, kuris nereiškė nieko gera: galbūt buvo mums pačioms pavojingas, tarsi koks žaidimas su paraleliniams pasauliams priklausančiais žaislais. Turbūt jautėme, kad nederėtų juoktis iš savo pačių nelaimės, iš to, ko negalėtume parodyti svetimiems, kad pasijuoktume su jais kartu. Iš tiesų tai netgi nebuvo juokinga, gal greičiau šiurpu – juk iš pamišėlių kvailysčių nelabai norisi juoktis. Bet tikriausiai tai mums išėjo į gerą: leido patirti daiktų bei reiškinių dvipusybę, nevienareikšmiškumą, regėti pasaulį nelinijiniu būdu.

Vis dėlto man niekaip nebuvo aišku, kodėl kitų tėvai gali vartoti alkoholinius gėrimus, tačiau iki panašių absurdo spektaklių nenusiritama. Gerokai įkaušę jų tėvai, skirtingai nei maniškis, išlikdavo daugmaž taktiški, mandagumo ribų neperžengiantys kvailiotojai ar šiaip tarsi kiek pridaužti padarai. Ir tik manasis per pusseserės Violetos vestuves, visam šimtui ar daugiau svečių, stojosi sakyti kalbos, nukreiptos prieš puotos šeimininkus, kažin ką aiškindamas, kad jo brolis paėmė į žmonas savęs nevertą, dešimčia metų vyresnę žmoną, ir kad, kitaip nei ši nelygybė, jo brolio dukra sukuria lygiavertę santuoką…

Ir šiandien lieka paslaptis: ir kaip mano tėvas, kuris lyg ir nebuvo kvailas, kuris skaitė knygą po knygos, galėjo taip pigiai, negudriai kvailioti prisitvojęs degtinės, alaus ar pigaus vynelio? Šis tylenis, žirgliojantis didžiausiais kaimiečio žingsniais, su niekuo kitu nesupainiojamai kinkuodamas: kaip jam pavykdavo virsti tokiu tarškančiu kvailiu, kurio kvailysčių žiaurumas, šiurkštumas buvo netgi jau iškrypėliškas, beprotiškas?

Arba tie girti vakarai, kai imdavo į rankas Jesenino poezijos vertimų knygutę žydrais viršeliais ir skaitydavo mums, laistydamas puslapius girtomis ašaromis… Jį jaudino eilutės apie skerdžiamą veršiuką, apie skandinamus šuniukus ar jautrus poeto laiškas motinai, o juk čia, per žingsnį nuo šių pasikartojančių literatūrinių dramų, stovėjome mes – aš, jo paties skerdžiamas gyvas veršelis, ir mano mama, kuri buvo tokia pati jo ujama, žeminama, kankinama motina… Nesvarbu, kad ne jo, o mano motina…

Nekenčiau savo tėvo ir kartu norėjau jam įtikti, palenkti į save jo širdį, išmelsti jo meilę paslapčia, jam net nenujaučiant. Štai dėl ko išmokau Jesenino eilėraščių vertimų, kuriuos vėliau ne sykį deklamavau sau arba labai artimiems bičiuliams, didelio intymumo valandą. Tai buvo tarsi malda už tėvą, skirta jo sielos išganymui, jo paveikslo nuskaidrinimui, pateisinimui: tai turėjo būti ir savęs pačios, jo dukters, išteisinimas, pagražinimas…

Esu beveik tikra, kad teko juos deklamuoti su promilėmis nuosavame kraujyje, – ilgainiui išmokau derinti neapykantą alkoholiui ir naudotis svaigalų poveikiu, o kartais tiesiog prisitaikyti prie išgėrinėjimo kultūros, kolaboruoti, pasiduoti… Tai buvo tos pačios rūšies prieštaravimai, panašūs į tuos, kuriuos tariausi aptikusi Šventajame Rašte.

O juk ilgą laiką priešinausi išgėrinėjimo kultūrai, kovojau su ja. Pamenu, kaip kaime bandydavau sustabdyti mamos prie lūpų keliamą taurelę ar alaus stiklinę, kai ji po dienos darbymečio kartu su kaimiečiais vaišindavosi talkininkams skirtu alumi. Kartu su Lanskaronskio Juze, juodbruvu netašytu senberniu, kuris man, vaikui, atrodė savotiškai gražus, alaus ir saulės nurausvintais skruostais, iš po juodų blakstienų žvilgančiomis akimis. Negalėjau suprasti, kaip motina, savo kailiu patyrusi alkoholio piktadarystes, gali leisti sau turėti ką nors bendra su tuo velnišku skysčiu… Mane kaustė įsiūtis, kuris išgertuvininkus tik linksmino…

Ir gal tik dabar imu suprasti tą kvaitulio palaimą, bemaž vienintelį tikrą, realiai veikiantį atlygį – į svaiginančią laimę panašią būseną, keistą, tačiau čia ir dabar jaučiamą laimę, dėl kurios vienintelės turbūt daugelis kaimiečių ir gyvena…

Kaip galėjo nutikti, kad tai, kas buvo laimė tiems kaimiečiams, tapdavo beprotyste ir pykčio priepuoliais mano tėvui? Ir ne iš čia mano pačios negebėjimas linksmintis tuo, kas taip linksmina kitus? Laimei ar nelaimei, buvau ir esu savo tėvo vaikas, kuriam daug kas vyksta ne taip, kaip daugeliui.

Sovietmečio sistema gelbėjo tėvą, siųsdama jį gydytis nuo alkoholizmo. Dusyk – į Naująją Vilnią, sykį ir paskutinį – į Rokiškį. Į Naująją Vilnią parašiau tėvui keletą laiškų. Vieną jų jis išsaugojo ir vėliau yra keletą sykių rodęs man. Įkaušęs arba girtas. Rašaliniu plunksnakočiu išvinguriuotas tekstas vietomis buvo pasiliejęs – tarsi būtų buvęs apkrapintas ašaromis ar degtine. Kadangi tėvas girtas kartais imdavo čiaudėti serijiniu būdu, dabar galėčiau manyti, kad tai buvo ne ašaros, o snarglių tyškalai: tik dabar drįstu šią abejonę ar versiją išsakyti žodžiais, o juk ilgą laiką tėvo ašarų vizija man atrodė pati teisingiausia, prasmingiausia, daug ką paaiškinanti, bemaž išrišanti, pelnanti mano atlaidumą, pagarbą tiek tėvui, tiek visai mano rašytinei veiklai, tiek ir mano pačios būčiai. Ak, juk šių dienų prisiminimas apie balzganas nuo spirituoto gėrimo likučių į medį įsigraužusias stiklinių dugnų aureoles ant trikampio žurnalinio staliuko man atrodo savotiškai gražus, apibrėžiantis, o šis tėvo išgertuvių keliamas skausmas dabar jau bemaž saldus. Argi ne tai man padėjo apibrėžti savo gyvenimą, savo kraujo liniją?

Kai mus vis labiau ėmęs terorizuoti tėvas galiausiai buvo išmestas už borto, labai greitai nenuskendo. Vis priplaukdavo, vis bandydavo įsikabinti į mūsų laivą: baladodavosi už buto durų, dažniausiai piktuoju, grasindamas. Telefono neturėjome, tai į miliciją neskambindavome. Patyliukais kęsdavome gėdą, pasibjaurėjimą ir viltį, kad ši alkoholinė apgultis baigsis. Beprotystė, kuri iki tol buvo mūsų vidaus bėda, dabar išėjo į laiptinės viešumą: visi sužinojo, su kokiu pamišėliu gyvenome, o trečiojo ir artimiausių aukštų kaimynams teko mažytis aidas to, ką turėjome iškęsti: tulžingų, teisiančių žodžių srautą. Jo fragmentiškumo laipsnis ir tulžies kiekis buvo proporcingi išgerto alkoholio kiekiui. Kartais užmigdavome, taip ir nesužinojusios, ar mūsų priešas vis dar sėdi už durų. Kartais jis užmigdavo ten greičiau už mus.

Iki šiol lieka paslaptis, kodėl šeimos lizdą keikdavęs ir niekindavęs tėvas vis norėdavo į jį sugrįžti. Tarsi pats mūsų niekinimas, žeminimas, mizantropiniai išvedžiojimai, girto pavyduliavimo tirados būtų teikę jam kažin kokio papildomo svaigulio, gyvybingumo, gaunamo iš mūsų kraujo, kurį mums gadindavo, ar kurio šiuo keistu būdu, kliukindamas alkoholį, atsigerdavo.

Ne sykį, dažniausiai nebūdama girta, esu patyrusį kažin kokią pagundą išsakyti nemalonius dalykus. Kartais dėl to palengvėdavo, kartais – nelabai. Jei ir palengvėdavo, jausdavau, kad tai nutiko tik nuskriaudžiant ką nors kitą. Net jei ir nepalengvėdavo, vis tiek jausdavausi pasirinkusi kažin kokį tiesos balansą: vidinė tiesa sutapdavo su išorine, bent prie jos priartėdavo. Bardavausi pagal viduje girdimo barnio scenarijų. Pasitaikydavo netgi be pykčio. Galbūt tai vadinama tikrumu ar autentiškumu, nors šie įvardijimai šiandien man kelia daugiausia abejonių ir netikrumo. Žinoma, tas mano vidinės ir išorinės tiesos subalansavimas neturėjo tiesioginių sąsajų su absoliučiu teisingumu ar tiesos absoliutu. Ar tėvui kada nors buvo atėję į galvą suabejoti savo teisumu, savo teise niekinti gyvenimą, kurio pats nenori gyventi, tačiau kitam pasirinkimui blauzdos per skystos? O gal kaip tik tą neįgalumą sutvarkyti savo gyvenimą ir slopindavo alkoholiu? Gal per mums sukeliamą skausmą tarsi veidrodyje geriau išvysdavo savąjį?

Pamenu jį jau girtą grįžusį iš Rokiškio psichoneurologinės ligoninės, rodos, visa diena vėliau, nei jo laukėme. Šešių kvadratinių metrų virtuvėlė su praplatinta chruščiovine palange-spintele, atstojančia ir stalą, ir šaldytuvą. Lenkiška trijų kaitviečių dujinė viryklė su atverstu dangčiu – juodu, išmargintu baltais taškais, primenančiu žvaigždėtą dangų. Medinė duoninė su amžinu pelėsiu, kurį vis bandoma įveikti actu. Palangės dešinėje – nuolatinis tėvo altorėlis, susidedantis iš cigarečių ir degtukų dėžučių, kišeninio kalendoriaus, lenktinio peiliuko… Ko dar? Negi tai buvo tik keturi daikčiukai? Kaip tada jie galėjo simbolizuoti pavyzdingą tvarką, kurios net nesikėsinome sugriauti?

Ir šalia viso šito – obels kamieno strampas kampe, išstovėjęs virtuvėje keletą metų, laukęs nesulaukęs tėvo pažado ką nors iš jo išdrožti…

Ir šalia viso šito – butelis vyno ar konjako, skirto tikrai ne tam, kurio vakar laukėme iš alkoholikų gydyklos. Ir aš pati, paauglė, sėdinti susikūprinusi ant apšiurusios taburetės, bemaž per jėgą varvinanti ašaras, turinčias pademonstruoti mano protestą, bandanti išsiversti be žodžių, kurių tiesiog nerandu ar dar nesu įpratusi išsakyti.

Ašaros po truputį gal ir kapsi, bet ar jos atspindi tikrąją vidinę tiesą, kai ten, viduje, ne verksmas, bet visą kūną kaustantis ledas?

Kiekvienas ant stalo pastatytas alkoholio butelis išplukdo iki šiol neištirpusius ledus iš anų laikų. Iškelia į paviršių Jesenino veršiuką, jo odą, eketėje paskandintus šuniukus ir pusnyje žvaigždėmis pažirusias eilėraščio šuns akis.

Virginija Cibarauskė. Buksuojanti esė mašina

2017 m. Nr. 7 / Sara Poisson. Grožio mašina. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 264 p.

Sara Poisson. Istorija

2016 m. Nr. 8-9 / Kampuotas, storų, kvadratinių akinių rėmų ketvirčiuotas mokytojo veidas kėlė dviprasmišką įspūdį. Mes, moksleivės, tarsi patelės nujausdamos tvirtos kaktos ir galingų žandikaulių galią, sykį prisipažinome viena kitai…