literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 5

*
 

Turėjau tris brolius
ir du angelus.
Sykiu žaisdavom slėpynių.
Angelų jie nematė,
nors tie stovėdavo man už nugaros –
baltagalviai, šviesiaodžiai,
žydrom akim.
Sparnai jiems dar buvo neprasikalę,
todėl ir vaikščiojo žeme.

Dalijaus su jais ką turėjau,
per petį atkišdavau blynų, duonos žiauberę.
Vyšnių sakų nemėgo –
nuo jų sulipdavo lūpos,
ir šiaip jie buvo nekalbūs,
bet mėgo klausytis,
kartais paniūniuodavo,
kai su mama dainuodavom
pešdamos žąsį.

Paskui ir jie ėmė augti,
keistai ištįso,
negrabiai mosavo sparnais,
pasidarė perregimi.
Kažkur juos pamečiau
persikėlus į miestą,
teisybę pasakius –
tiesiog pamiršau.

Brolių jau neturiu.
 
Rūke
prisimerkus bandau įžiūrėt
savo angelus.
 
 
*
 
Upė
atiteka nuo kalvų
tingiai vingiuodama, išplitusi,
blizganti kaip sidabras.

Rūsčios debesų properšos
šykščiai gelzganai saulei.

Apskritoj bažnyčioj
su geltonom kolonom
purpuru šviečia skarelių rožės.
Šilta, gaudžia vargonai,
giesmė nedarni, trūkinėjanti.

Vėjas šventoriuj drasko lapus.

Stoviu sutaršytais plaukais.
Nuo ledinių pirštų
švęsto vandens lašelis
papteli ant dažytų grindų.

Tavo virpčiojantis alsavimas
glosto smilkinį.
Esi per arti.
Neberandu maldai žodžių.

Kartą jau čia buvau
vėlų rudenį,
bet nebuvo tada nuodėmklausio.

Nuo to laiko stengiuosi
fotografuot akimis.

 

El Hiero
 
Nežinia dėl ko
ar už ką nutrenkti
iš aukštybių
į gelmę.
 
Tūno
nusidriekę virtine
po Atlantu
patamsy
ir šalty.
 
Bet visada
randasi atkaklių,

kurie veržias į šviesą
ir prasimuša
pro slegiančią sūrumą.

Kaip toji viršūnė,
kurią mes vadinam
El Hiero sala,
kadaise buvusi
Senojo pasaulio
pakraščiu.
 
 
*
 

Juodos kaip naktys negrės –
kaselių pynėjos –
sutūpusios ant akmenų
pina skystus europiečių plaukus,
puošia žibančiais karoliukais,
kerėdamos niūniuoja svingą
krūtiningais balsais.

Ryte vėjas
tuo pačiu ritmu
varinėja kaltūnų draikenas.
O afrikietiškai padabintos moterys
nebepakelia geliančių galvų.
 
 
*
 
Salos vanagėlis
jau visa valanda
tarsi pakabintas ore.
Kartais
tankiai paplaka sparnais
kaip vieversys,
pasklando, paskraidžioja
lyg vaikiškas lėktuvėlis,
vėl sustingsta ore,
fokusuoja tobulą savo optiką.
 
Ką jis ten regi,
toj saulės nusvilintoj dykroj,
tarp sutrupėjusios lavos,
pavienių kaktusų,
toj nykioj akmenynėj?
 
Kilnus
to alkano paukščio skrydis.
Daugiau nepaims
negu reikia.
 
 
*
 

Iš lėto ateina katė.
Ji nežiūri į tavo drabužį,
šukuoseną, paryškintas lūpas,
žiedą ant piršto, apyrankes, auskarus
ar akmenėlių karolius.
Gali būt net visai plika.

Jai nesvarbu tavo amžius,
profesija, titulai, turtas ir pažiūros.
Nesvarbu, ar tu graži,
geidžiama, ištekėjus ar išsiskyrus.
Jai pakanka tik tavo akių
tave perprasti.

 
 
*
 
Ant šlaito,
ties kadagiu –
ratas juosvų plunksnelių
baltais žirniukais.
Pilki pūkai kruvini.
 
Nesena tragedija,
viena iš daugelio
motinos Gamtos instaliacijų.
 
 
*
 
Miškas įkaitęs
kaip duonkepė,
kiemas išdegęs –
kaitra užgulus Dzūkiją.
 
Saulala motula,
volungėla žalioji –
lietaus, lietaus!
 
Trys kaimo našlės
apsitaisė baltai,
pasimeldė –
eis arti upės.

Plūgą traukia vyriausioji,
partizano našlė,
kitos dvi spaudžia rankenas,
jų vyrus sugraužė
naminė, sovietmetis,
o gal ir sąžinė.

Alma šaltiniuotas vanduo
per suskirdusias kojas.

 
Vidurnaktį
prikelia perkūnijos narnesys
ir stambūs lašai
į stogą…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 7 / Vilniaus žemėlapy jo nėra.
Gal prieš porą šimtmečių
ištrintas iš atminties – užstatytas.

August Strindberg. Sujungti

2025 m. Nr. 5–6 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Augustas Strindbergas (1849–1912) – vienas garsiausių Švedijos dramaturgų, jo veikalai įtraukti į scenos meno kanoną. Jis yra parašęs per šešiasdešimt scenos kūrinių: istorinių dramų, komedijų…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 7 / Lazdynas saugos nuo raganų,
šermukšnis – nuo piktų dvasių…
Kapinių žolės nešienauk –
mirusiųjų kraują paleisi.

August Strindberg. Stipresnė

2023 m. Nr. 12 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Švedai savo įžymųjį klasiką Augustą Strindbergą (1849–1912) vadina Titanu. Neprilygstamas kūrėjas, spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne tik savo kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.