Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai
2008 m. Nr. 5
Turėjau tris brolius
ir du angelus.
Sykiu žaisdavom slėpynių.
Angelų jie nematė,
nors tie stovėdavo man už nugaros –
baltagalviai, šviesiaodžiai,
žydrom akim.
Sparnai jiems dar buvo neprasikalę,
todėl ir vaikščiojo žeme.
Dalijaus su jais ką turėjau,
per petį atkišdavau blynų, duonos žiauberę.
Vyšnių sakų nemėgo –
nuo jų sulipdavo lūpos,
ir šiaip jie buvo nekalbūs,
bet mėgo klausytis,
kartais paniūniuodavo,
kai su mama dainuodavom
pešdamos žąsį.
Paskui ir jie ėmė augti,
keistai ištįso,
negrabiai mosavo sparnais,
pasidarė perregimi.
Kažkur juos pamečiau
persikėlus į miestą,
teisybę pasakius –
tiesiog pamiršau.
prisimerkus bandau įžiūrėt
tingiai vingiuodama, išplitusi,
blizganti kaip sidabras.
Rūsčios debesų properšos
šykščiai gelzganai saulei.
su geltonom kolonom
purpuru šviečia skarelių rožės.
Šilta, gaudžia vargonai,
giesmė nedarni, trūkinėjanti.
Vėjas šventoriuj drasko lapus.
Stoviu sutaršytais plaukais.
Nuo ledinių pirštų
švęsto vandens lašelis
papteli ant dažytų grindų.
Tavo virpčiojantis alsavimas
glosto smilkinį.
Esi per arti.
Neberandu maldai žodžių.
vėlų rudenį,
bet nebuvo tada nuodėmklausio.
Nuo to laiko stengiuosi
fotografuot akimis.
El Hiero
kurie veržias į šviesą
ir prasimuša
pro slegiančią sūrumą.
Juodos kaip naktys negrės –
kaselių pynėjos –
sutūpusios ant akmenų
pina skystus europiečių plaukus,
puošia žibančiais karoliukais,
kerėdamos niūniuoja svingą
krūtiningais balsais.
varinėja kaltūnų draikenas.
O afrikietiškai padabintos moterys
nebepakelia geliančių galvų.
tarsi pakabintas ore.
tankiai paplaka sparnais
pasklando, paskraidžioja
lyg vaikiškas lėktuvėlis,
fokusuoja tobulą savo optiką.
toj saulės nusvilintoj dykroj,
tarp sutrupėjusios lavos,
to alkano paukščio skrydis.
Daugiau nepaims
negu reikia.
Iš lėto ateina katė.
Ji nežiūri į tavo drabužį,
šukuoseną, paryškintas lūpas,
žiedą ant piršto, apyrankes, auskarus
ar akmenėlių karolius.
Gali būt net visai plika.
Jai nesvarbu tavo amžius,
profesija, titulai, turtas ir pažiūros.
Nesvarbu, ar tu graži,
geidžiama, ištekėjus ar išsiskyrus.
Jai pakanka tik tavo akių
tave perprasti.
ratas juosvų plunksnelių
baltais žirniukais.
Pilki pūkai kruvini.
motinos Gamtos instaliacijų.
kaitra užgulus Dzūkiją.
Plūgą traukia vyriausioji,
partizano našlė,
kitos dvi spaudžia rankenas,
jų vyrus sugraužė
naminė, sovietmetis,
o gal ir sąžinė.
Alma šaltiniuotas vanduo
per suskirdusias kojas.
prikelia perkūnijos narnesys