Vytautas Rubavičius. Klæjonės su laumės kilpa ant kaklo
2025 m. Nr. 10
1
Giedokite broliai giedokite
dangaus augmeningąją tylą paskliautėj giedokite
kad žiedai atsišauktų vaiskiosios šviesos
kad laumės juostos keliu palengvėtų kvėpuoti
traukiau anais sūkuringais laikais nuo jūros apsvaigęs
smėlio gerklinio švytėjimo kirų klyksmų suvarpytas
vasaros įkaršty traukiau medvėgalio plynaukštėn
vėrės jaunystės karštinės nušviestas planas –
pakilti viršūnėn užtraukt lietuvos ribas
žvaigždės rytmetinės kryptim
dar laukė kelias ilgų skruzdėlyno metų viliojo
juozapinės keteros šniokščiantys skradžiai šaltiniai
tikėjausi
nusileisti į raigardo slėnį omens akmenėlių parankiot
užmaršties tamsiuosiuos akivaruos
kur miega visatos žaltys
sutartinių giesmėm išrašytas
ten ryto rasos pilnos laumių pėdelės
prašalaičiui varguoliui atsigaivinti
dubysos prisiminiau kelią daugel sielų juo plaukė
šventajan seredžiun
o iš ten jau kairėn
kur saulutė sau spygsi amžinybės stiprumo
be jokios įžanginės prasmės
ir atsiveria jotvingių slaptosios sakmės
ateities krešulių rašmenims
2
Klystkeliais eita jaunystėj klejota ir slysta
senamiesčio gatvėm žemyn kur akligatvių masina akys
kol seredžiaus žvaigždė tolimoji patvirtino lemtį
negyvenamų skardžių bedugnės tamsos pakylėtas
žvelgiau jau į gango platybes kur toluma
žaibų apkaustais žaižaravo gundymų atšvaitais
supratau teks riedėti kaip kibiui
padangių bekele
plaka vaivorykštės skaudžiai – jos tik iš tolo vilioja
o šaltinių gelmėj – raganauja
žalčialunkio ragauja stiprybės
kilau vis aukštyn kol smėlio audra pasivijo
ir prisijungė
supratau neišvengiamai teks atsakyti
už saldžiąją klaidatikystę
tada nušvito ir atsivėrė
visi galimi keliai visos lemtingosios pynės
skambėjo paširdžiuos:
ten eisi – pražuvęs ten suksi – pradingsi
apsigrįši – nupulsi o sutikęs neteksi
tada pirmąkart išvydau figūrą praslydo lyg prosapniu
ant nugaros užsimetusi žvaigždžuvių puokštę
muselinės ritmu arbūzo žievelėmis šliuožė
ir barstė priebalsių sėmenis
kad liktų nors koks atminimas sustojo
išžvalgė visas puses net po kojom pakrapštė
išsitraukė senas laikrodžio rodykles ir
išsibūrė sau ateitį margą
apsižodžiavom metaforų šafranu
dilgiom nebūties adatėlėm
ir išnyko – aptemo man akyse spėjau pagauti
kojos pirštais atsisveikinant mestą man šurikeną –
spindėjo ilgai atminty kaip apšviesto veidas
be jokios net užuominos į prasmę ar beprasmybę
galvoje sukosi sukosi pynėsi nežinomos kryptys
laukiau nuorodos iki paskutiniųjų penkių minučių
kad rytas nespėtų praeiti pro šalį
ir užmigau susisupęs į savo šešėlį
ryto rasai burną atvėręs
3
Debesys ritos kaip žvėrys o žvėrys kaip žmonės
smelkėsi vienas per kitą kilo lingavo
penktadienio laukė nerimo krušos būriais
pavieniui ir apsalę
dar įstengdami vienas kitą parduoti
kolei krito tylos siautulinga kruša ir nuplovė
visus pakilimo takus
anei kryžkelių nebeliko anei pašvaisčių
tad ėjau nudrengęs batus kruvinas mesdamas pėdas
tarpupirščius skruzdėlės gydė
o nugaros votus – muselės
ir šaukė iš džiaugsmo
atgaudamas kvapą liuoksėjau
ausų spenelius padaužydamas smilgų šluotelėm
kol visą kilpą apsukus keliai išsisklaidė
ir pasigirdo dūdelė švelni mikalojaus
galva karūnuota pakilo –
tad bluostą padėjau jau atliktas ir nurašytas
ant prapulties akmenėlio
sustingau kaip brolis trečiasis
gyvybės versmės pasiilgęs
4
Kai popietei traukiant pro šalį
pažaliavusią rūko maršką minutei atokvėpio
širdį sudilgo
ausimis išniro karpydamas edwardas c
saulės blyksnių atspindžiais
apsigaubęs suko vaivorykštės kilpeles
sėjo vargiai įžiūrimus prasmių žvynelius
be jokios praeities virpulių anei nutylėjimų
kurį laiką žygiavom tarsi nejučia
skanaudami priebalsių ašakėles
akių dugnelius padaužydami balsių kuokelėm
mesdami bluostą po bluosto
ir žvilgsnį po žvilgsnio
pakelių ramunes glostinėdami
jos lengvai išsiaistrina – –
kol pavijo mus liuoksėdamos skradžiai
nemuno uolos nuplikę –
jis sustingo
svaigios amžinybės pervertas mirksnio
vilkeliu susivijo ir šokęs ant aido metės saulėleidžio link
garsiai sukliko trūkusi metų rievė
skroblo pakėlęs lazdą pamojau
suvarnėjusiems debesims
ir sachalino vyšnios žiedeliu nusibraukiau ašarą
baigias diena ir trupa tarp pirštų taip skaudžiai
kad net skiemuo išlindo gerklėj ir įjungė
sudilusią amo plokštelę –
beprasmybės klausaus iškilmingos
tyrųjų žvaigždžių
užprasmybės šventų burbulų
5
Naktis pasisuko kryžiaus pietų išsigandę
parklupo grįžulo ratai – pabiro tikri sidabriniai
tyro beigi sidono anais nuodėmingais laikais
net didžiuosius tikratikius gundę sugundę
pasėmiau ir aš rieškučias su kaupu
delnai pūslelėm nuėjo dilgėlių šypsenėlėm
kėlės krūtinėn kol amas pragydo – giesmę
išplėšiau iš pačių vidurių ir iškėliau aukštybėn
sukaus vilkeliu ir aukojaus lyg būtų erškėčių
nusileidęs vainikas paguost mirtinai
ir sustingau
uosdamas degėsius iš rytų
slinko migla pranašaujanti kraujo putą
ėmė dygsnoti šiaurys
kad net strazdanos pasišiaušė
nutariau sapno užuovėjos paieškot
panemunės skardžių urvuos
kad galėčiau amą atgauti
ir stuburo lanką suveržti
paskutiniam lemtingam šūviui
6
Ilgokai stebėjau pro pakelių pelkių vaivorykštes
kur nušviečia atodūsių nuplaktas kūlgrindas
pro laimingų berželių jaunų mirgulynus – mačiau vis kietėjo
tamsi figūra galvojau gal mano šešėlis
išdidintas laiko akies ar lemties akivaro lęšio –
jis slinko prošal ir perštėjo negarsiai
ligotas kaip nesibaigianti groti raudona plyta
kurią jaunystėj primiršo uždegti – pritrūko degtuko
paskutinei tamsos cigaretei pridegti
angelo vienu sparnu prisidengdamas
nuo kandžių ateities liežuvėlių – kas sparnu jį paguodė
kas angelo pakylėjo šviesia plunksnele
gyvo sidabro lašais nutaškuota – prisiminiau
juk jau perėjom metą kai liesi angelai
meta savo sparnus pamiškėj beigi užuteky
jų plunksnų prikrinta ir prie kalėdų eglučių
kur padangių vaiskiųjų sparnuotos gyvatės
susiburia kartais
liežuvėlių sužvarbusių pagaląsti
ir išnarų žmogiškų raštą atnaujinti –
jam teko pakelti laimės valandą –
skradžiai veriančią dovaną
ir apturėti nesvietišką džiaugsmą
tad dabar
jis jau gali sparnu prisidengt ir nuo mano šešėlio –
taip slinkome
kartkartėm ir pramaišiui bandydami suartėti
bet nebuvo mums lemta prisitraukt nė per žvilgsnį
nei per metaforos plynę
kur tik išdžiūvę prasmės gurvuolėliai
vejami iš omens išūkusio vėjo – kaip buvo pradžioj
taip ir saulei vakaro ataudus mėtant – – –
vis garsiau auksakurmių giedamos mantros
kad raji praraja nesugundytų ir neįtrauktų