Viktorija Daujotytė. Atsisakyti arba atsakyti

1998 m. Nr. 7

Justinas Marcinkevičius. Žingsnis. – Kaunas: Santara. 1998. – 400 p.

Justino Marcinkevičiaus „Žings­nis“ – atsisakymo knyga. Atsisakymo būti didele, puošnia. Atsisakymo bū­ti reikšminga. Atsakyti į didelius klausimus galima ir atsisakant.

Du ekslibrisai – Gražinos Didelytės (lydėjusios svarbiausias šio poe­to lyrikos knygas) ir Stasio Eidrigevičiaus: saulė šviečia iš aukštai, van­duo semiamas iš giliai. Lyg ir viskas pasakyta: saulė šviečia visiems, van­dens pasisemia, kas gali, iš kur gali. Kas iš pakelės griovio, kas iš paties giliausio šulinio – pirmąjį išsikasęs.

Kad galėtum atsisakyti, reikia turė­ti. Just. Marcinkevičiaus „Žingsnį“, jo išvaizdos kuklumą, mažumą (kny­ga išleista „Santaros“) įrėmina ilgas poeto kūrybos laikas (įpusėjantis penktas dešimtmetis), erdvė, kurioje išsidėsto keliasdešimt knygų, taip pat ir kitomis kalbomis, vertimų – pirmiausia Adomo Mickevičiaus. Bet „Žingsniu“ siekiama turimo ir atsi­sakyti, pradėti tarytum iš pradžių. Kad būtų matomas naujos knygos, atskiro eilėraščio atskiras žingsnis:

Balti balti namai. Juodi juodi sapnai –
kiekvienas nubudimas panašus į mirtį.
Ne tavo nuopelnas, kad vakar gyvenai.
/Grąžinti, atsilyginti, palikt, užmiršti./

Nors negyva pėda, molynėj įminta.
praeivio kojos judesį atmintyje dar saugo.
bet ir joje žolės gyvenimas jau auga.
/O, užmaršties ranka: lengva, tyli, minkšta./

Eilėraščio struktūros ašis ta pati kaip ir gyvenimo: esi ir nebūsi. Gy­vo ir negyvo susitikimas kiekvieną akimirką, keitimasis vietom (ne mie­gas, o nubudimas panašus į mirtį). Moraliniai sprendimai ir viską už­braukianti užmaršties ranka. Meta­fora „užmaršties ranka“ išaugina­ma prasmių sąlyčių, garsyno slink­ties. Jos reikia judesiui, judesio raš­tui: juodam ant balto.

Atmintis, Just. Marcinkevičiaus ly­rikos reikšmuo, pastebimai keičia­mas užmaršties. Užmarštis yra ir ma­lonė, žmogus nepajėgtų gyventi, jei negalėtų užmiršti. Suintensyvėjus užmaršties–mirties laukas („gilų girios tankumyną miršti užmiršti / varpučio šaknim eini į lauktą ir nelauktą“ – „su retėjančia giria…“) Vis labiau ryškėja didysis nežinau: „žinojau / kur vasara kur ruduo / šiandien / ir vėl nežinau“. Savo vietą užima niekas, nykimas. Iš tiesų nyksta tai, kas nė­ra sugriaunama, kas nyksta savai­me, nesulaikomai, nesustabdomai:

Debesys lyg prislopinta aimana,
Kurs esi, tačiau kurs nyksti – į mane
Šaknimi, lizdu, urvu, gelme, aukščiu!
Tuo pačiu man atsilygink, tuo pačiu.
neatstumk, atėjus laikui. Neatmesk. („Štai diena – lyg paskutinė būtų…“)

Nykimas vieno kitame.

Arba kūrimas: nykimą labiausiai jaučia kuriantis. Kūryba yra ir nai­kinimas. ir kartu pastanga sulaiky­ti nykstantį – beviltiška ir būtina.

„Žingsnyje“ išlaikyta Just. Marcin­kevičiaus kūrybos struktūrinė ašis: iš žemės į viršų kylanti gyvybės ga­lia, pagal ją išdėstomos žmogaus vertybės, iš kurių svarbiausia yra meilė. Medis yra šios vertikalės svar­biausias vaizdinys; pakankamai na­tūralus Dievo būties palyginimas: „gluosny prie upės tartum bažny­čioje / išsikeroji…“ („Velykos“). Sa­vitas „Lietaus medis“, leidimosi že­myn ir sunkaus kilimo aukštyn lini­jų dermės eilėraštis: „lietum liepsno­jo medis kaip žibintas / tarytum dagtis aš buvau jame / ir kiek pa­jėgdamas degiau žeme“.

Kuriančiosios Galios metafora aki­vaizdžiausia gamtoje. Gamta, gims­tanti ir gimdanti, yra svarbiausia stebuklo vieta: „Lyg aukso puta po žiemos šalpusnis ištrykšta. / Ka­manės saldus dūzgesys / panyra į žiedą jo tirštą“ – tai „Velykų“ pra­džia. Gamtos Velykos, auksinė kūry­bos akimirka, paklusniai instrumentuojama kalbos (garsiniai sąskam­biai ir atoskambiai); eilėraščio pa­baigoj pasirodo lūpinės armonikėlės įvaizdis – dieviškai žemiškos melodi­jos instrumentas. Vidinės eilėraščio formos organika, jungčių, perėjimų natūralumas. Nykimo akivaizdoje tarsi gamtoje ištryškimo, išsikerojimo, užsiliepsnojimo metaforos. Me­lodija: tyliau, dar tyliau. Galima pa­sakyti apie gyvenimą: „ir vėjas nusi­neša jį kaip kokį melodijos trupinį / net negirdi kaip jis tolsta“ („– mu­ziką tolimą mužiką…“).

Atsisakymo poetika. Atsisakyti sky­rybos ženklų, skirstančių: šis pagrin­dinis sakinys, o šis – tik šalutinis… Atsisakymas veiksmingas, kai greta eilėraštis, kuriame „sugrojama“ visa skyrybos ženklų gama: tašku, dvi­taškiu, daugtaškiu, kableliu, brūkš­niu. Atsisakyti prasminga turint. Trumpųjų eilėraščių ciklai: „Pasi­vaikščiojimas. I“ ir „Pasivaikščiojimas. II“. Rinkinio pavadinimo – „Žingsnis“ – motyvacija. Ėjimo poetinė filosofija. Mąstyti matant. Mąstyti einant, kojomis liečiantis žemės, akimis lytint dangų, medį, paukštį, žolę. Nykstanti žmogaus būsena. Nykstantis pėsčias žmogus. Nykstanti basų kojų kultūra. „Kultūra yra basose kojose“, – kaip pasakyta Jono Meko.

Trumpas eilėraštis (įvairios jo formos modifikacijos) itin būdingas Rytų kultūroms. Just. Marcinkevičius atsisako žanrinio kanono: tarsi leidžiama gyvenimui laisvai tekėti sa­vaiminiu grožiu ir prasme. Poetinė kūryba tėra tik gyvenimo akimirkos pagavimas kalbos tinklu:

baltaplaukis vaikiūkštis
vedėsi baltą ožkelę
balti lengvi debesys
dar lengvesnis
baltas vyšnios žiedlapis

Nuo balto vyšnios žiedlapio ne­sunku būtų pasisukti prie Rytų kul­tūros vaizdinių. Bet koks posūkis nėra būtinas. Rytų filosofijos esteti­kos, poezijos leidimai lietuvių kal­ba stiprina ir mūsų kultūros patir­ties refleksiją – žinojimą, kad ir tai turime: ramų, lyg ir betikslį ėjimą, tylų žiūrėjimą į žolę ar į žvaigždę. Kad iš tiesų yra bendra žmogaus ir medžio, paukščio, žiedo kalba, kad žmogus kalba ir todėl, kad yra kal­binamas – garso, spalvos, lapo for­mos, šakos judesio. Einantis – ma­tantis, matantis – mąstantis žmo­gus yra atviras į jį plūstančiam pa­sauliui, solidarus, palankus:

kažkokia sėklelė
įsikibo į mano rankovę
gerai jau gerai
panėšėsiu

Trumpieji eilėraščiai iš esmės yra naujas ir gana organiškas Just. Marcinkevičiaus žingsnis. Gamtos filosofija, gamtos religija, žmogaus – mediumo pajauta randa kitą vagą, derančią su atsisakymo poetika. Trumpas eilėraštis (trijų penkių eilučių) yra minimalistinės poezijos būdas. Trumpuosiuose eilėraščiuo­se pasikartoja ir tie patys motyvai, tačiau pasakoma kitaip, atsisakant šalutinių linijų, atsišakojimų. Trum­puose eilėraščiuose mažiau žodžių, didesni tarpai, daugiau tylos. Svar­besni sąskambiai. Ir su tais pačiais keliais ar takais nuėjusiais – nesugrįžusiais. Su Maironiu („tyla / iš dar didesnės tylos / bet jau užmigęs / nejuda lapas“). Su Salomėja Nėrim, žvelgiant į arimuose parimusią ramunėlę.

Gražu būti. Gražu buvimo grožį justi ir suprasti. Kūryba, kuri pa­siekia šį lygį, pati ir yra prasmė. Prasminga šią pagrindinę prasmę ir pripažinti, nereiškiant kitų norų nei pageidavimų. Kas atsisako pagei­dauti, užkerta kelią ir kitų pageida­vimams.

Kaip visko atsisako ruduo! Spalvų, garsų, ryškių linijų: „rudeninė saulė – lyg post scriptum / jau atvėsu­siam dangaus laiške…“ („Rudens akimirka“).

Ruduo yra tarsi kitas – paslėptas – „Žingsnio“ vardas. Rudens motyvas yra rinkinio leitmotyvas. Kultūra paslankiai kuria rudens kontekstą, ryškina vaizdines ir dvasines para­leles. Bet neužgožia svarbiausios dvasinės „Žingsnio“ intencijos, kuri galėtų būti išsakyta vieno eilėraš­čio pavadinimu: „Dėkojimas už ru­deninį saulės spindulį“. Gamtos dvasingumas aiškiausiai pasirodo sutelktoje rudens misterijoje – Vė­linėse: „Gaudžiant gamtos vargo­nams / spindulių kalavijai medin susminga / ir krauju apsilieja / pa­gonių karalius ąžuolas“ („Vėlinės“). Gamta ištinkama žmogiškos mirties. Gamtmeldžių tikybai išsakyti daž­nai pasiremiama krikščionybės at­būtais: bažnyčios vitražai, gedulingos mišios. Senoji baltų tikyba mums nepaliko maldų nei žodžių. Guodžia paprasta tiesa, nelengvai Pasiekiama: visa yra viena.

„Žingsnis“ yra žingsnis ir į paprastą mintį, į mintį, nuo kurios tarsi nuo rudens medžio nukrenta visa, kas nebūtina: „Gyvenimas yra tai, kas greitai praeina“; „Upe žemyn, mažai ką teatspindint“; „Vasarą au­ginau, o užaugo ruduo…“ Tai pir­mosios eilėraščių eilutės – pradžios. Taupiai brėžiamos pagrindinės lini­jos – gyvenimas atsisuka vis kita puse: „…žiūrėti į jį prisimerkus, / kaip į Tai, kas niekados nepraeina“. Raštas, skirtumas tarp mažosios ir didžiosios raidės (tai, kas greitai praeina; „Tai, kas niekados nepraei­na“) yra prasmės erdvė.

Lyrika yra trumpiausias minties kelias. Iš didelės patirties ši mintis pasakyta profesoriaus Donato Sau­kos. Panašiai mąstė ir Janis Rainis. Kas yra teisinga, sugalvojama vis iš naujo. Nebūtinai naujai.

Just. Marcinkevičiaus lyrikos min­tis glaudžiasi prie kelio, tako, upės, medžio. Ji norėtų sugrįžti į gamtą, iš kurios yra išsiskyrusi, išsigryni­nusi. Grįžimo veiksmas, grįžimo fi­losofija vėlgi tvirtinama rudens: „Ruduo: kai kūrinys sugrįžta į kūrė­ją…“ Šiandien poezija atrodo vis dramatiškiau tolstanti nuo gamtos, nuo pirminių kūrybos šaltinių, ai­žėjanti, tarsi išsidalinanti. Išsidali­nęs praranda ir identiško sugrįžimo į kūrėją arba į pirminę priežastį ga­limybę. „Žingsnyje“ siekiama būties konsolidacijos.

Dabartinėje lyrikoje Just. Marcin­kevičiaus žmogus yra ir matantis, ir matomas, tarsi atspindimas gam­tos veidrodyje. Žmogus mato ir savo atspindžius: rudens kleve norą iš­sipasakoti, atsiverti, stovėjimą lau­kiant („Rudens medis“), nokstantys šermukšniai subyra į moterišką va­saros pabaigos metaforą: „Ant va­saros kaklo šermukšniai jau noks­ta“.

Metafora „Žingsniui“ yra svarbi ne tik kaip perkeltinių reikšmių gali­mybė. Dažniausia: iš gamtos į žmo­gų. Metafora yra ir moralinio pasitei­sinimo aktas. Pasiteisinimas yra antroji atsisakymo pusė – tiesiogiai neišsakoma, nesuformuluojama kaltė: kaltas, kad imi, ir kaltas, kad atsisakai… Eilėraščio „Vienu saki­niu“ pradžia: „sustoji prie medžio paglostai kaip žmogų / ir gailiai gal­voji nemoku nemoku…“

Judesiu (paglostai kaip žmogų) formuluojamas žmogaus kaip at­skaitos taško supratimas. Ir tame pat sakinyje – viename sakinyje – žmogus užleidžia atskaitos tašką: „priimkit maldauji įsileiskit mane / į šaknį į šerdį į lapą į žievę…“ Žmo­gumi ir žmoguje gamta yra pažeista – vienkartiškumas yra dramatiškas ir trikdantis: „suklupęs ant kelių lyg jaustumeis kaltas už tai kad esi tik vienintelis kartas“.

Keičiasi Gyvybės medžio lapai, bet medis išlieka tas pats. Metafora, ku­ria galima būtų išsakyti poeto ir tau­tos poetinės kultūros santykį. Just. Marcinkevičiaus lyrikoje – taip pat ir rinkinyje „Žingsnis“ – jaučiamas lie­tuvių Gyvybės medžio alsavimas, pritraukiantis gal ir pernelyg arti, kad išliktų distancija, atodaira. Me­džio vertikalė – pagrindinis matmuo; medžio jutimas savy ir žmogiškajai egzistencijai suteikia prasmę: „išdy­go / kažkas many / turiu saugotis / kad nenusilaužčiau“. Lapas, žied­lapis, žiedas – gamtos kūrinių uni­kalumo liudytojai: „o žiede: kyląs iš tamsos, iš dvasios žaizdos, / iš gie­dojimo perplėštos gyslos…“

Keturių eilėraščių ciklas „Prie isto­rijos“ į Gyvybės medžio erdvę įtrau­kia miestą arba istoriją. Istorija ir yra miestas, miestas – istorijos są­monės versmė, gysla. Vilnius, svar­biausias Lietuvos miestas, yra pra­sidėjęs iš žodžio šaknų, iš ugnies ūgio; ugnį saugantys stovi kaip me­džiai: „sunėrę rankas suglaudę pe­čius…“ (1. „Gediminas: „Nostra Vilna“). Vytautas nuo Marių Juodųjų pašaukiamas taip: „Praneškit: su­dygo rugiai, / o raštas nedygsta“ (2. „Vytautas: LDK“). Gamtos gyvybin­gumas tarsi savaime turėtų garan­tuoti kultūros rašto „dygimą“ (kaip Vaižganto „Pragiedruliuose“). Tre­čiajame eilėraštyje (3. „Vytauto kalavijas“) ugnis pasirodo kaip „Žaibas, / perskrodęs Lietuvos tamsą / ir įstrigęs joje“. Tai Vytauto kalavijo metafora – medžio vertikalei artimas vaizdinys. Ir – miestas, kuris pamato save „nušiurusio balandžio aky…“ (4. „Vilnius“). Veidrodžio principas – išvysti save kitame. Istorijai – gamtoje. Gamtai – istorijoje ir jos pasiglemžtame žmoguje.

Just. Marcinkevičiaus „Žingsnis“ yra lyrikos knyga, atsisakanti būti kuo nors kitu, negu yra iš savo prigimties, iš buvimo jausmo, matymo išminties, žingsnių poetikos. Atsisakymas taip pat yra atsakymas.