Valdas Papievis. Ankančiam pasauly

2025 m. Nr. 7

Fragmentas

1.

Pirštai išskečia vokus, nuo virpančio buteliuko snapelio kitoj rankoj tuoj kris lašelis, pirštai sudreba, lašiukas slysta prošal, o gal blakstienos, jo išsigandusios, mirkteli – kaip kiekvienas kūno narelis bauginasi svetimkūnių, nežinome, tikrai ar tariamai gelbstinčių mūsų gyvenimus.

 

Jei apakčiau, nusižudyčiau.

 

2.

Iki traukinio išvykimo likusios kelios minutės, peronas tuščias – jau spėję susėsti ir bauginęsi pavėluoti. Netoliese tik du vyrukai. Iš tų, kurie, vos užsirūkius, paprašys cigaretės. Peronas tuščias, traukinys tuoj išvažiuos – jau matau įvairiaspalvius grafičius, stulpus, laidus, kabelius, traukiniui įsibėgėjant, vis greičiau šmėsteliančias priemiesčių stotis, po to – laukus ir miškus, gyvenvietes, komercines zonas, staiga – jūra.

 

Tik porą dūmų.

Jei paprašys, duosiu, – kas ta cigaretė.

 

Pro akis slysta grafičiai, stulpai, traukiniui įsibėgėjant – vis greičiau vienos kitas lenkiančios priemiesčių stotys, laukai ir miškai, miesteliai ir kaimai. Iš padrikai šmėkščiojančių vaizdų ima skleistis panorama, staiga užsisklendžianti į betono atitvarus, vėl atsiverianti į akiračius, virš kurių – beribis dangus; ūmai neriam į tunelį. Tunelis ilgas, tamsa, regis, niekada nesibaigs.

 

Ir be reikalo sakot, kad nemoku pakovot už save. Pats žinau. Dar mokykloje iš manęs dėl to šaipėsi. Man lengviau pateisinti niekšą, nei tėkšt į akis, kad jis yra niekšas. Manau, tai – ne tik mano, bet ir mūsų laikų problema.

– Nematai ženklo?

Raudonu brūkšniu perbraukta cigaretė.

– O jūs nematote, kiek nuorūkų tarp bėgių primėtyta?

– Nori kitais pasiteisinti?

Ir rodo pažymėjimus.

– Galiu nufotografuot?

Pašaipus žvilgsnis.

Kai iš kišenės traukiu telefoną, griebia už riešo.

– Ant kvito bus mūsų numeriai.

– Neturit vardų?

Kitas tiesia kasos aparatą:

– Važiuoji ar einam?

 

Pro akis slysta grafičių nusėtos stoties prieigos, stulpai, elektros pastotės, traukiniui įsibėgėjant…

 

Ir iš tiesų, kam man jų pažymėjimai? Ir ką keičia, ar buvo civiliškai apsirengę pareigūnai, ar apsimetėliai? Kad būtų apsimetėliai, sunku patikėti – pažymėjimai, o ir kasos aparatas. Pirštai nejučiom glamžo baudos kvitą su numeriais vietoj vardų – dabar jau vis tiek.

 

Vis tiek ypač dabar, kai traukinys neria iš tunelio, ir prieš akis vilnija kalvos ir slėniai, siūbuojami bėgių, kaip kad bangos jūrą siūbuoja. Posūkyje akiračio ašis svyra, kartu su ja ir dangus sukasi, atrodo, krantas artėja, bet, kitaip negu jūra, sausuma neturi krantų. Ir keteros tik jūroje lūžta. O čia vaizdai tolydžio keičia vieni kitus: tolumoje šmėkščiojantys kaimai su bažnytėlėmis, pro akis slystelinčios ganyklos su avimis ar žolę rupšnojančiomis karvėmis, sandėliai, apleistos stotys, kuriose traukiniai seniai nebestoja, artėjančios, tolstančios greitkelių sankryžos, degalinės, už žalių guotų tikriausiai dvarai, įsivaizduoju, kai kurie pamažu yrantys, nes paveldėtojai nebeišgali jų išlaikyti.

 

3.

Laukiniai pliažai, nė vieno žmogaus – ateiti lig čia vasarotojams per toli. Tik uolos, per jas trykštantys šaltiniai, susiliejantys į krištolo kriokliukus, kurių upeliai link jūros, vieni su kitais susitinkantys, išsiskiriantys, vėl susiliejantys – vandens ir smėlio grafičiai; įsižiūrėjus jau nebe grafičiai, o grafikos lakštai, akinamos saulės šviesos ryškinami iki juodo ir balto. Karpomi tai kylančių, tai besileidžiančių kirų kryksmų.

Keliai sulinksta, nepajuntu, kaip išsitiesiu. Dangus nebesisuka, tik debesys plaukia. Greičiau nei laivai, kuriuos ką tik mačiau ties horizontu ir kurie, už degtukų dėžutes mažesni, atrodė, vietoje stovi.

Saugesnių namų neturėsiu.

Namų, kurių stogas – dangus ir kuriuose gyvenant nieko nereikia, tik plaukti kaip debesys – tyliai, ramiai, kartais prie kitų debesų priartėjant, su jais susiliejant, išsiskiriant; tik plaukti kaip jie, tapantys Edeno sodo, šumerų dantiraščių, Aušros vartų, dar ko tik norite – svajotų pastatyti, bet nepastatytų miestų, nesibaigiančių kelionių aplink pasaulį, romantinių susitikimų – iliuzijas. Betgi tai – tik šios saulėtos dienos vizija, iš jos rytoj galbūt nieko nebeliks – nepasiekiamus, regis, tik vėjui paklūstančius, žemės trauka ir debesis galop pasigauna.

Normandijoje dažnai lyja.

 

Drabužiai savaime nuslysta; pirštais, pėdomis, kulkšnimis pajuntu jūrą, vos tyvuliuojančią – bangos šiandien nelūžta. Vanduo palengva semia kūną, lyg grimzčiau į šulinį su rentiniais begalybėn – iš kur jausmas, kad sugrįžtu? Sugrįžtu ten, kur niekada nebuvau, o jei buvau, tai seniai – dar prieš gimdamas.

Galiausiai plaukiu.

Iriuosi nuo kranto – gylio bijau, šiandien nebe. Nelikus nei toli, nei arti, nei aukštai, nei žemai, kojos nebesibaugina, kad nepasieks dugno, o rankų veriama proskyna tuoj pat užsisklendžia. Nė žymės, kad buvai. Plaukiu lėtai, greitį jūra skandina – kad ir kiek plauktum, jos begalybėje vis tiek liksi ten, kur buvai. Iš kūno lieka tik saulės šviesą geriantis akies stiklakūnis, žvilgsnį pasukus į krantą, smilkteli: jis tuoj suduš.

Ir dūžta.

 

Dabar kraulis – greičiau, kuo greičiau, o krantas – kaip horizontas, tolstantis, kad ir kiek prie jo priartėtum. Bet vis tiek jį pavysiu – alkūnė išnyra, ranka išsitiesia, lyg norėtų pagauti, kas nepagaunama, grybšnis, kaire ranka – kitas, vėl ir vėl, galop – smėlis. Skubėti jau nebereikia, kuprinė – čia pat, dar kiek, ir potvynis ją būtų apsėmęs. Susirenku drabužius, apsikabinęs kuprinę, link uolų bėgu, ji – mano šuo; kaip savo šunį būčiau galėjęs palikti? Patupdau ant akmenų – potvynis čia jo nepasieks.

 

Akimirksnį atmintyje šmėkšteli anų vyrukų veidai, vieno iš jų kreiva šypsena, ant antrojo skruosto įtartinas randas, pajuntu ranką, spaudžiančią riešą, bet jų veidai ir peronas su stotimi tučtuojau dingsta, lyg banga krantą būtų nuplovusi – ar ne to čia važiavau, kad, viską pamiršęs, nerčiau į jūrą? Apsinuoginęs tiek, kiek prieš mane apsinuoginusios uolos, kiek prieš mane apsinuoginęs smėlis, kiek prieš mane apsinuoginusi jūra – kad ir kiek apsinuoginčiau, niekada nebūsiu nuogas kaip jie. Tai – vaizduotės žaismė: uolos, smėlis ir jūra nuogi visada, ką jiems nuo kitų ir nuo savęs slėpti? Ir kas aš toks, kad galėčiau prašyti įsiklausyti ir išklausyti?

Neriu.

Išnėręs plaukiu.

– Jei neiškrėtei nieko baisaus, komuniją gali priimti be išpažinties.

Aukštielninkas, ant vandens abipus savęs kryžium ištiesęs rankas, išgirstu sakant kunigą, kai prie klausyklos, dar vaikas, nesugalvojau, kokias nuodėmes jam išpažinti.

 

Tik išbridęs susizgrimbu, kad jūra grįžta ir krantą semia greičiau, nei maniau – smėlio juosta tarp jos ir uolų jau gerokai siauresnė. Nesusivokiu, kiek kilometrų ir per kiek laiko iki čia atėjau, nežinau, kiek vanduo priartėja ligi uolų – jei prie pat priartėja, kaip aš pareisiu? Jūra, smėlis ir uolos gyvena savo ritmu, – jūra – ir pagal mėnulio, – nuogi ir nebylūs, jie nieko tau nepasakys.

Dairausi.

Vienoje pusėje įžvelgiu tris ar keturis žmonių siluetus, kitoje – tarsi vieną, be akinių nesuprantu, artėja ar tolsta.

Atsilapojęs kuprinę, naršau po kišenėles, kuičiuosi tarp rankšluosčio, glaudžių, pasiimtų dėl visa ko, ir knygos, įsimestos nežinia kam, lyg būčiau ketinęs skaityti, sumuštinio ir vandens buteliuko, dar kažko, galiausiai viskas pažyra ant smėlio. Šortų kišenėse – tik cigaretės ir žiebtuvėlis. Pasilenkęs žlibinėju aplink – gal bus kur nukritę? Paeinu tolėliau – lyg vėjas juos būtų galėjęs nupūsti. Betgi vėjo nėra, todėl ir bangų keteros šiandien nelūžta.

Keteros šiandien lūžta tik manyje.

Kol susivokiu: juos bus nusinešusi jūra. Turbūt įsidėjau į išorinę neužsegamą kišenėlę – kai iššokęs iš pakilusio vandens bėgau, gelbėdamas savo šunį, jie ir iškrito. Dabar ten, kur bėgau, smėlį semia vanduo.

Trys ar keturi žmonės tolsta, vyras artėja; skubomis apsirengęs ir susimetęs daiktus kuprinėn, einu į jo pusę.

 

4.

Kiek keterų perdien žmoguje gali lūžti? Nelemta cigaretė, dabar – akiniai, o apie pirmąją keterą, nuo kurios reikėjo pradėti, dar nepapasakojau, nes ir sau nejauku apie tai prisipažinti.

Iš tikrųjų čia atvažiuoti turėjau dar vakar.

Skubėti nemėgstu, nesuprantu, kur ir kodėl žmonės taip skuba, bet šį rytą man iš tikro reikėjo peršokt per laiką – nežinau, kodėl žadintuvui nustatytą valandą nesuskambus, dar ir dabar regiu, kaip mano akyse, iš savo palėpės strimgalviais dardančio, sukasi įviji laiptai, kaip strykčioja šaligatvio plytelės, lyg ragintų mane dar greičiau skuosti, kaip į metro požemius bildu, kaip vilkiuku sukuosi koridoriais ir man atrodo, kad iš jų labirinto niekada neištrūksiu, kaip perone trypčioju, maldaudamas metro traukinį greičiau atvažiuoti, kaip, vagono durims už nugaros trinktelėjus, raginu jį pralenkti patį save, kol…

Kol geležinkelio stotyje kontrolierius man pasako:

– Bilietas vakarykštis, jūs visa para pavėlavote.

 

Perkantis naują bilietą man pasirodė, jog jį perkuosi į vakar dieną.

Jei nebūčiau visa para pavėlavęs, gal viskas būtų susiklostę kitaip?

 

5.

Pirmiausia prilekia didelis labradoras – džiaugsmingai šoks ant manęs; vyras sušvilpia, šuo pasitraukia, atsisuka į šeimininką, bet, nuo jo nusigręžęs, žvilgtelėjęs į mane, vėl stryktelės; vyras vėl švilpia ir jau visai prie manęs šūkteli, kad nebijočiau: draugiškas ir meilus šuo.

– Mano šuo taip pat draugiškas ir meilus, bet per jį praradau akinius, – pasisveikinęs jam sakau.

– Praradote akinius? Per šunį?

Apsidairęs:

– O kur jūsų šuo?

– Va, – į kuprinę parodau.

Sutrikęs, gal kiek įsižeidęs:

– Mišelis.

Pasisakau savo vardą.

– Atsiprašau?

Pakartoju.

Iš kur aš, jam nelabai įdomu – iš visur privažiuoja.

– Jūs – istorijų kūrėjas? – verdamas akimis, klausia.

– Nežinau… Jeigu norite… – žvilgsnį nusukęs į jūrą, jam atsakau.

Ir ranka mostelėjęs link miestelio, kuriame esu apsistojęs, teiraujuosi, ar dar spėčiau nueiti.

Vyras pasižiūri į laikrodį.

– Abejoju. Nebent bėgte. Bet ir tai… Matote, ten, toli – į jūrą išeinančios uolos, jas tuoj užtvindys.

– Taip, matau, – atsakau, nors dangus, uolos ir jūra man susilieja – tokiose tolumose be akinių ir per atoslūgį susilietų.

– Tačiau ten, kitoj pusėj, yra laiptai, viršuje – poilsio namai. O už poilsio namų – kelias. Taip, daug toliau nei pakrante, bet jūsų vietoj nerizikuočiau.

Ir pagriebęs iš visų jėgų sviedžia bangų nuskalbtą pagalį, labradoras strykteli, vyras nė neatsisveikinęs ir neatsisukdamas skuodžia jam įkandin.

 

Šunis myliu, bet tikro šuns niekada neturėjau, šunų nepažįstu, atskiriu nebent pagrindines jų veisles.

Per keletą žingsnių stabtelėjęs didelis labradoras juodu, blizgančiu kailiu ir nukarusiomis ausimis pažvelgė į mane žvitriomis akimis, lyg džiaugtųsi šioje dykoje jūros pakrantėje pagaliau susiradęs draugą, su kuriuo, trumpam pasprukęs nuo šeimininko, nekantrautų pažaisti. Didelio, kresno, grakštaus, pakelta vizgančia uodega, jo kojos taikėsi šuoliui, o nutįsęs liežuvis ir žvilgsnis, džiaugsmingas ir liūdnas tuo pat metu, klausė: na, kaip? Kažkodėl man atrodo, kad net džiaugsmo sklidinos šunų akys visada truputėlį ir liūdnos, lyg jie sielvartautų dėl to, ką suvokia ir junta geriau negu mes. Nežinau, ar žmonių akys gali būti tokios pat džiaugsmingos ir liūdnos tuo pat sykiu – gal, bet manau, nedažnai pasitaiko.

O gal?

Sakau, nežinau.

Nors šuns niekada neturėjau, kartais man pasirodo, kad šunis pažįstu geriau negu žmones.

 

Tad ir vyro metų neklauskit – nė žmonių amžiaus atspėti nemoku. Link keturiasdešimties? Tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties? Kai kas sako, kad reikia įsižiūrėti į odą – pirmiausia oda žmogaus amžių išduoda. Bet kai tiek kremų, pudrų, visokių botulinų, dar ko tik norite… Sako, ir vyrai jau darosi plastines operacijas. Dar manau, kad čia, prie jūros, kaimuose, o ir miestuose sunkiai dirbančių žmonių oda dažnai pralenkia jų amžių.

Iš vyro odos galėjau nebent pasakyti, kad jis – vietinis, gali būti – čia gimęs. Prakaulus veidas vėjų nugairintas, akys įdubusios – gal dėl to, kad nuo vaikystės jam veriasi tokios tolybės, kurias užmatyti tegalì prisimerkęs, ir žvilgsnis, ieškodamas atspirties, savaime traukiasi į akiduobes – taip šuolininkui tenka atsivėdėti tolesniam ar aukštesniam skrydžiui. Jo skruostus dar labiau šiurkštino gal trejetą dienų neskusta barzda, veidui teikianti atšiaurumo, bet ne atžaraus, veikiau abejingo – jei ne prie manęs pribėgęs jo labradoras, tikriausiai būtų ėjęs praėjęs. Ir iš tiesų – kas aš jam? Dar vienas atklydėlis, nieko neišmanantis nei apie potvynius, nė atoslūgius, nei apie vėjus, nė apie uolas, išvis apie nieką. Bet kai aiškino, kaip geriau grįžti, jo balse nebuvo nei paniekos, nei gailesčio, veikiau – atlaidus susirūpinimas. Tik kamgi reikėjo pasisakyti savo vardą – Mišelis? O gal susigalvotu vardu man prisistatė, kaip aš – jam? Ir kamgi iš viso tokiose vietose, atsitiktinai susitikus, prisistatyti? Juo labiau slėpti tikrąjį vardą? Ir kodėl taip ūmai sviedė pagalį ir nusisuko, nė neatsisveikinęs?

Kai nežinai, visko gali prisigalvoti.

 

Bet kurių galų apie tai iš viso mąstau? – užlipęs gelžbetonio laiptais, aukštėliau – mediniais laipteliais, klausiu savęs, jau iš viršaus atsigręžęs į apačioje akis užtvindžiusią jūrą. Buvęs nebuvęs tas pripuolamas susitikimas. Jo patarimas, mano padėka – kas daugiau?

 

Diena krypsta į vakarą, bet saulė nusileis dar negreitai, kaip tik tokie tarpsniai man labiausiai patinka: kai kam nors besibaigiant jau nujauti, jog prasideda kitkas. Kai tapybiški potėpiai ima lietis į atsisveikinimo gėla smelkiančią nežinios akvarelę. Tikras ar tariamas žinojimas nieko nekeičia. Saulėlydžiai, ypač prie jūros, – vis kitokie.

Aš – trumparegis, gal todėl man jūra dabar – lyg neaprėpiamas skardos lakštas, vos vilnijantis ir atspindintis dangų. O gal – dangus, jūros veidrodyje visu akipločiu atsispindintis? Įtempęs žvilgsnį regiu, kaip blizgantis sausumos ruožas siaurėja – sudils, saulės šviesai dar neužgesus.

Juo geriau suprantu, dėl ko Mišelis ar ne Mišelis patarė kopti šiais laiptais.

 

6.

– Stop!

Krūptelėjęs atsisuku.

Į mane bėga labradoras.

– Pas mane!

Bet negrįžta, stovi, priekines letenas įbedęs į žvyrą.

– Greta!

Pabrukęs uodegą, bidzena šalia šeimininko.

– Atleiskite, – man taria Mišelis ar ne Mišelis, – jis labai jaunas.

– Matau, – atsakau, – todėl nori žaisti.

– Labradorai niekada nesuauga, jie visada nori žaisti.

Žvyruotu taku einame pro poilsio namus. Ant vielinių pinučių tvoros, nuo namų skiriančios taką, keletas užrašų „Pašaliniams įeiti draudžiama“. Didelis tradicinis normanų namas su sienas kryžiuojančiomis tamsiomis sijomis – gal anksčiau buvęs dvaras?

– Žinai, kelias va ten, – taria vyriškis, galbūt mano metų, gal ne, staiga pereinantis į „tu“. – Pamaniau, kad geriau pavėžėsiu. Kelias – vingiuotas, be kelkraščių, tuoj pradės temti, nežinia, kas gali nutikti. O ir mums laikas namo.

– Labai ačiū. Būčiau parėjęs…

– Aišku, kad būtum parėjęs, bet bus greičiau. Ir saugiau. Vis pasitaiko avarijų, pernai vieną mirtinai nutrenkė.

 

Vyro vardas Mišelis ar ne Mišelis, nežinau, kuo vardu labradoras, bet kažkodėl nedrįstu pasiteirauti.

Galinė sėdynė – jo karalystė. Sujauktas užklotas, dvi pagalvėlės, graužiamas nesugraužiamas kaulas, kamuoliukas, dar kažkoks žaislas. Bet kur tau gulės! Letenomis pasirėmęs ant atlošo, snukiu glaudžias šeimininkui prie kaklo.

– Fu!

Šuns snukis nulinksta, pasiremia į atkaltės kraštą, liūdnas žvilgsnis – į vingiuojantį kelią.

– Jei nesutramdysi, ant sprando užlips.

 

Kelias sukasi, ūksmingi šešėliai, staiga – juos praskleidžiančios properšos. Properšos jūros, krantą toliau labiau tvindančios.

– Aš važiuoju toliau. Jei prie bažnyčios paleisiu – gerai?

– Man bet kur…

Saulės spinduliai pro medžių viršūnes įkypai šokčioja.

Vos viena kita mašina.

– Rašytojas?

– Kodėl manote?

– Iš veido matyti. Vasaromis visokių privažiuoja, pavadinkime, des artistes… Pernai kalbėjausi su panašiu tipu. Sakė, jūra jį įkvepia.

Tingiais vingiais keliukas toliau kopia į kalvą.

– Ta istorija su akiniais ir šuniu. Pamulkint norėjai?

Truputį sutrikęs:

– Nė minties. Nuo kuprinės negaliu atsiskirti, ji visada prie manęs, tai draugai ir pavadino mano šuniu.

– O akiniai?

Papasakoju, kas nutiko.

– Na, taip. Kiek šilumos, saulė ar debesys, tik pabuvę supranta, kad potvyniai ir atoslūgiai čia taip pat svarbūs.

– Ne pirmą kartą, žinau, bet…

 

Tas bet – noras pamiršti: nesučirškęs žadintuvas, skuba, būgštavimas pavėluoti, nors jau visa para pavėlavęs, kvaila užgaida įtraukti du ar tris dūmus, nes visai cigaretei nebėra laiko, jei paprašys, duosiu, kasos aparatas… Dėl ramybės visada nusileidžiu. Dar mokykloje… Galiausiai – akinius nusiplukdžiusi jūra.

 

– Jei sakai šuo, kuo vardu?

Pasakau.

– O labradoras?

Irgi pasako.

Nežinau, kam mums jų vardai – kaip ir mūsiškiai vienas kitam.

Kurį laiką važiuojam tylėdami.

Matosi, kad kelią mintinai žino, rankos mašiną valdo be pastangų, ties posūkiu sukteli vairą, prasilenkiant mašina savaime pasitraukia į šalį.

– Šuns niekada neturėjau, bet vienintelė knyga, kurią parašiau – apie šunį, – tariu.

– Atspėjau?

Pasisukęs pirmąkart šypteli draugiška ir gal kiek pašaipia šypsena, lyg žaistų žaidimą, kurio taisyklių nemoku. Atsigręžiu į labradorą, tas kilsteli snukį, jo vyzdžiai vėl įsižiebia, regis, ir pats pajuntu, kaip įsitempia jo raumenys. Norėčiau sviest bangų nubaltintą pagalį – kad šoktų pro langą ir kiek išgali skuostų jūros link.

Aš irgi.

– Viena knyga, toks ir rašytojas, – vėl akis įsmeigęs į kelią, tariu. – O rašau šiaip, iš dyko buvimo.

Siauras keliukas vingiuoja aukštyn, kartais šmėkštelėja užkardos, vartai, žinau, kad už jų – valdos, bet toliau esančius pastatus – namus, dvarus, gal ir pilis – slepia žalumos šydas.

– Su savimi neturiu, bet jei norite, galėčiau atsiųsti, – iš dėkingumo pasiūlau.

Ir tuo pat metu šuo suamsi, Mišelis ar ne Mišelis krūpteli, įsitempia, paskutinę akimirką krypteli vairą, mes jau šalikelėj, pro mus praskriejęs raudonas „Ferrari“ žaibišku greičiu tolsta, labradoras, lyg norėtų apsaugoti, šeimininko pečius letenomis apsikabinęs.

– Quels cons, quels cons! – jiems pavymui šaukia Mišelis.

Apsiraminęs pasisuka į mane:

– Atsiprašau.

– Už ką?

– Mari niekada nesėda šalia.

– Kodėl? – klausiu, nors nežinau, kas toji Mari – draugė, meilužė, žmona?

– Sako, kad greta vairuotojo – mirtininko vieta.

Pagal statistiką.

Ji visada sėdasi prie labradoro.

 

Kamienų, šakų ir šakelių mirgėjimas, kelias į kairę, į dešinę, čia aukštyn, čia žemyn, galiausiai vėl leidžias link jūros, pro medžius retkarčiais švysteli jos lopinėliai. Tiršta žaluma ir į kitą pusę prasiskiria: laukai, fermos, žirgynai, išsibarstę namai, iš tolo žiūrint, labai vieniši. Kaip gali būti, kad sausuma ir jūra besileidžiančios saulės šviesą atspindi savaip: pažvelgus į jūrą, žvilgsnis liejasi į begalybę, pažiūrėjus kitapus – pabiri trupiniai. Bet jausmas, iš akių gelmės atsismelkiantis, lieka tas pats: saulėlydžio šviesa akimirkas ir begalybę lydo į viena.

 

– Buvo malonu susipažinti, – sako Mišelis ar ne Mišelis.

– Man taip pat, – nusišypsau, paskui, atsisukęs į labradorą, tariu:

– Lik sveikas.

Labradoras tik vos ne vos akis kilsteli. Ir iš tiesų – kas aš jam? Atsitiktinis priklydėlis, jo šeimininkui – ne pirmas ir ne paskutinis, prie tokių trumpalaikių pažinčių bus pripratęs.

Trinktelėjus durelėms ir mašinos varikliui suburzgus, užverčiu galvą – turbūt iš laikų, kai žmonės dar nemokėjo gotikinių skliautų statyti.

Ir tuo pat metu susizgrimbu, mosuodamas ranka, puolu įkandin mašinos, iš aikštelės šalia bažnyčios jau sukančios į keliuką.

Pagyvenęs „Renault“ sustoja.

– Pamiršot ką nors? – vėl pereina į „jūs“.

– Jūsų adresą pamiršau.

– Kaip norit, bet žinokit, nebūtina.

Iš daiktinės išsiėmęs užrašų knygelę ir tušinuką, rašo.

Tiesdamas išplėštą lapelį, priduria:

– Čia – tik viena optika, pažįstama dirba, pasakykite, kad nuo Mišelio.

Ir nuvažiuoja.

Su menkomis viltimis grįžtu prie romaninės bažnyčios.

Žinoma, kad užrakinta.

Iš kišenės išsitraukiu lapuką.

Mišelis, pavardė
Numeris, gatvė
Miestelis
Indeksas
France.