Sigitas Parulskis: „Kiekviena palaima turi kančios šešėlį“

2025 m. Nr. 3

Rašytoją Sigitą Parulskį kalbina Saulius Vasiliauskas 

Su poetu, prozininku, eseistu, dramaturgu, vertėju, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Sigitu Parulskiu sutarėme pasikalbėti dar praėjusių metų lapkritį, o pokalbį baigėme šį vasarį, rašytojui minint 60-metį. Per tą laiką, susirašinėjant el. laiškais, natūraliai kito ir pokalbio kryptys, nuo fotografijos sukome prie literatūros ir įvairių literatūrinių vaidmenų, palietėme rašytojo debiuto laiko ir anuometinių poetinių autoritetų, redagavimo, vertimo, dirbtinio intelekto ir kitas, su kūryba ir jos refleksija vienaip ar kitaip susijusias temas. 

 

– Norėčiau šį pokalbį pradėti nuo fotografijos, mat pastaraisiais metais nemažai fotografuojate, o pernai „AP galerijoje“ buvo atidaryta Jūsų pirmoji fotografijų paroda „Velkam dangų“. Kaip apibūdintumėte fotografavimo procesą, fotografo, jo intencijų ir aplinkos santykį? 

S. P. Man patinka fotografuoti. Ypač su juostiniu fotoaparatu. Su vadinama „šachtine“ kamera (waist level finder), kai žiūri į vaizdą iš viršaus, – su „Mamiya RB 67“, „Mamiya C 330“, „Rolleiflex SL66“. Tarsi žiūrėčiau į šulinį, kuriame atsiveria kitas pasaulis. Fotografuodamas – būtent tą akimirką, kai fokusuoju – esu tarsi dviejose tikrovėse tuo pačiu metu. Tiesa, vaizdas, kurį matai fokusavimo stikle, būna atvirkščias, kairė sukeista su dešine, taigi galima sakyti, kad iš tiesų matai kitokią tikrovę.

Patinka metonimija, ar dar tiksliau – sinekdocha, dalis vietoj visumos. Akis mato bendrą vaizdą, jame daug nereikalingos informacijos. Kamera mato tik dalį, kuri svarbiausia. Žinoma, objektyvą nukreipia protas, bet kartais apima jausmas, kad tai tam tikras dialogas – tarp kameros ir proto. Galbūt tai galima pavadinti vizualine intuicija.

Dar vienas įdomus dalykas, kuris mane įkvepia fotografijoje – transformacija. Viena, ką mato akis, ir šiek tiek kas kita, ką pamato kamera. Ir trečia – jau pati nuotrauka, vaizdas popieriuje. Fotografuojant skaitmeniniu fotoaparatu, vaizdą galima stipriai redaguoti, pakeisti neatpažįstamai. Fotografuojant juostiniu, mažiau galimybių, bet jeigu nuotrauką spaudžiu pats, su didintuvu, esu tarsi arčiau vaizdo, esu labiau įtrauktas į procesą: ryškinu juostą, ryškinu nuotrauką, karpau popierių, gadinu, keikiuosi, keičiu filtrus, stiprinu kontrastą, vėl ryškinu, fiksuoju, skalauju, džiovinu. Kitaip tariant, ne kompiuteris už mane padaro darbą, aš pats jį padarau. Nuotrauka man nėra tikrovės kopija, ji labiau prisiminimas, gal langas į tikrovę, – jeigu nuotrauka vykusi, tikrovės vaizdas įgauna specifinę formą, t. y. struktūrą ir stilių.

– Kai kurias fotografijas keliate į feisbuką, dalį jų lydi trumpi komentarai, pavadinimai ar refleksijos, miniatiūros. Koks, Jūsų nuomone, yra fotografijos ir teksto santykis? Ar tekstas tėra fotografiją lydintis komentaras, o gal atvirkščiai – fotografija komentuoja tekstą, su juo sąveikauja? 

S. P. 2019 m. leidykla „Alma littera“ išleido mano tekstų ir nuotraukų knygą „Dvigubo dugno keleiviai“. Ten kaip tik ir realizuotas mano mėgstamiausias teksto ir nuotraukos santykis. Tekstas neaprašinėja ir nekomentuoja vaizdo, o vaizdas neiliustruoja teksto, jie abu derinami asociacijos principu. Dabar panašių dalykų beveik nebedarau. Kartais paaiškinu nuotraukų pavadinimus, taip atsirado net keletas trumpų tekstų, kurie (kartu su nuotraukomis) įtraukti į naujausią mano knygą „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ (2025), bet tai labiau edukaciniais ar komerciniais tikslais. Anksčiau nuotraukas dariau „į stalčių“, dabar jų galima įsigyti „AP galerijoje“, kuri man atstovauja. Žmonės mieliau įsigyja tai, ką supranta.

– Roland’as Barthes’as, knygoje „Camera lucida“ aptardamas fotografiją, vartoja sąvokas studium ir punctum. Pirmoji, anot jo, reprezentuoja fotografo intencijas, kurias regi ir interpretuoja suvokėjas (į tai įeina ir kultūriniai, socialiniai kontekstai), o antroji – tam tikrą detalę nuotraukoje, kuriai fotografas veikiausiai nesuteikė daug reikšmės, bet kuri tai nuotraukai suteikia papildomą sluoksnį (tokia detale jis, pavyzdžiui, laiko sugedusius berniuko dantis Williamo Kleino nuotraukoje „Niujorkas, 1954: italų kvartalas“). Ar, peržiūrėdamas savo fotografijas, atrandate ką nors, ko nebuvote pamatęs (ar nesureikšminote) fotografavimo akimirką? 

S. P. Nestudijuoju savo nuotraukų labai atidžiai, kita vertus, jose pasitaiko dalykų, kurių nemačiau. Protas ne kompiuteris, neskenuoja ir neanalizuoja vaizdo taip kruopščiai, kad fiksuotum kiekvieną detalę. Tik negaliu prisiminti jokio anekdoto, istorijos, kurioje papasakočiau pamatęs nuotraukoje tai, ko ten visai nesitikėjau ar ko neturėjo būti. Na, gerai, – neseniai fotografavau keistą moterį, sėdinčią lapų krūvoje stovėjimo aikštelės kampe Šeškinėje, buvo ruduo, šalta, ji atrodė be galo keistai, kone mistiškai, priminė senutes iš mano vaikystės. Išryškinęs juostą pamačiau, kad šalia jos balandis, kurio fotografuodamas nepastebėjau. Nuotraukai jis į naudą, praplečia interpretacijų galimybes, bet tai nesusiję su mistika, balandis ten galėjo būti. Ir sugedę vaiko dantys W. Kleino nuotraukoje – visiškai suprantamas dalykas, jeigu fotografuoji 1954 m. neturtingųjų kvartale. R. Barthe’as, ko gero, kiek persistengia ieškodamas ten, kur nieko nepametė.

– Pernai pasirodęs Jūsų romanas „Kaip aš mečiau“ prasideda merginos ir veikėjo, vardu Sigitas, dialogu kapinėse, nors kapinės (netgi erotika, seksas kapinėse), galėtume sakyti, literatūrinių, kinematografinių, fotografinių kontekstų nubanalinta erdvė. Kodėl romano pradžiai pasirenkamos būtent kapinės? Ar Jums svarbu, koks motyvas skaitytojui, kritikui gali pasirodyti banalus? 

S. P. Kapinės – banali vieta, hm. Atleiskite, bet man tai skamba kaip kvailystė. Ir vietos, ir temos nėra savaime nei banalios, nei originalios. Viskas priklauso nuo jų panaudojimo. Kodėl prasideda nuo kapinių? Tai prisiminimas. Pagrindinis knygos veikėjas sėdi poliklinikos priimamajame (paaiškėja kitame skyriuje) ir prisimena, kas buvo prieš kelias dešimtis metų. Sekso kapinėse nėra, jis tik prisimena vesdavęsis merginas į kapines, kad jos pasijustų kaip užsienyje, nes kapinėse guli vieni lenkai. Samprotavimais apie erotiką kapinėse jis stengiasi padaryti įspūdį merginoms – taip anksčiau elgdavosi vyrai, stengdavosi padaryti įspūdį moterims. Manau, epizodas ironiškas ir organiškas, ir su aiškia potekste, o potekstė literatūroje ar apskritai meno kūrinyje vienas svarbiausių dalykų. Juo labiau kad viskas baigiasi vaikino nesėkme – namuose, kai jis jau pasiruošęs sulaukti atlygio už savo gražbyliavimo pastangas, mergina pareiškia, kad jos širdis nesveika ir ji ruošiasi operacijai. O prisiminti mirtį ir seksą, kai sėdi prie gydytojo durų – natūralu.

Be to, kapinės yra viena įspūdingiausių vietų šioje žemėje, Vilniaus kapinėse su kamera lankiausi šimtus kartų, ir kiekvieną kartą man ten įdomu ir jauku, ir nauja. Banalumas yra žmogaus galvoje, ne vietoje. 

– Romane nestinga svarstymų apie praeitį, atminties veiką, pavyzdžiui, „mūsų gyvenimas virsta į mėšlą, tuomet mes rausiamės toje mėšlo krūvoje, vadinamoje prisiminimai, ieškome, gal kas išliko, kokia nors dar nesuvirškinta emocija ar geismas“ (p. 12). Kaip apibūdintumėte savo santykį su praeitimi? 

S. P. Praeitis – didelė ir abstrakti sąvoka. Asmeninė praeitis? Tautos, pasaulio, planetos praeitis? Jeigu apie asmeninę – mudu su praeitimi nuomojame tą pačią patalpą, t. y. tą patį kūną, abu naudojamės tuo pačiu instrumentu – atmintimi, taigi neišvengiamai turime kaip nors sugyventi, susitarti, nes nėra pasirinkimo. Nė vienas negalime išsikraustyti. Bent jau kol nesusirgau kokia nors liga, kuri atima galimybę naudotis atmintimi. Taip ir gyvename, kaip Homero pasakojime apie audžiančią Penelopę. Tik mūsų atvejis atvirkščias – tai, ką praeitis nuaudžia naktį, dieną aš išardau. O gal ir ne – gal tai, ką aš nuaudžiu dieną, praeitis naktį paverčia pelenais. Nesvarbu. Tai visai nesvarbu.

– Daug dėmesio knygoje skiriama malonumams, jų reikšmės / nereikšmingumo permąstymui. O jeigu kiek atitolus nuo romano ir persikėlus į kūrybos procesus, ar yra, kas Jums teikia malonumą rašant, fotografuojant? 

S. P. Visi malonumai turi savo nemalonumus, kitaip tariant, kiekviena palaima turi kančios šešėlį. Štai suvalgome nuostabių krevečių salotų, o vėliau matome, kaip jos mūsų kūną apleidžia mėšlo pavidalu. Tai yra maisto malonumo kančia. Seksas turi savo malonumą – lytinių organų dirginimas malonus, gamta taip sumanė, kad mes daugintumės. Bet yra ir sekso kančia: vaikai, venerinės ligos, partnerių paieškos ir t. t. 

Rašymas – būna malonu užsimiršti, pasinerti, atsijungti, bet paskui kančia sutvarkyti, suredaguoti, klausytis visokių silpnapročių komentarų ir atsiliepimų. O kur dar abejonės ir visas kitas sadomazochistinis kūrėjo šlamštas.

– Ar nuorodos į kitus literatūrinius kūrinius rašant Jums kyla intuityviai, ar, tarkim, integruojamos jau peržiūrint pirminius teksto variantus? Pavyzdžiui, aliuzija į Tomo Sternso Elioto „Alfredo Prufroko meilės dainą“: „Sara, mieloji, žinau, žinau visa tai, aš moku tas akis, aš moku atmintinai…“?

S. P. Dažniausiai intuityviai. Keletą kartų esu pažiūrėjęs, pasitikslinęs, o šiaip asociacijas išprovokuoja kalba, įvaizdis ar dar kažkas.

– Kiek Jums šiandien svarbus teksto redaktorius? Ko iš jo tikitės? Ar yra, žvelgiant retrospektyviai, ko jaučiatės išmokęs iš savo knygų redaktorių? 

S. P. Nieko neišmokau. Žinoma, aš dėkingas redaktoriams (dažniausiai redaktorėms), jos išrenka dulkes ir šapelius iš kalbos, bet tai tik kalbos, sintaksės ar kalbos kultūros dalykai. Mūsų redagavimo tradicija rūpinasi tik lietuvių kalbos grožiu ir nekaltybe, struktūra ir stiliumi redaktoriai nesidomi.

– Kiek sekate savo knygų vertimus, dalyvaujate vertimų, sklaidos procesuose? Antai 2024-aisiais vyko Lietuvos sezonas Prancūzijoje, kurio metu Jūsų romanas „Tamsa ir partneriai“ pasirodė prancūzų kalba (leidykla „Agullo“, vertė Marielle Vitureau). Ar domėjotės, kaip knyga sutikta prancūzakalbių skaitytojų? 

S. P. Buvo toks nuotykis su vertimais… Nuvykau į kažkokį literatūros renginį Sardinijos saloje. Ten prieš skaitymus, kaip ir pas mus pasitaiko, kažkas pardavinėjo knygas. Radau ir savo „Tris sekundes dangaus“, ji labai seniai versta į italų kalbą, tai buvo bene pirmasis romano vertimas (o gal pirmieji buvo latviai, nesvarbu), ir matau, kad Italijoje knyga susilaukusi jau ketvirto leidimo. Be abejo, man apie tai niekas nepranešė. Galbūt pats turėjau domėtis, bet niekada tuo nesidomėjau. Tai tiek ir galiu pasakyti – neseku vertimų, nedalyvauju jokiuose procesuose (nebent vertėjas ko paklausia). Žinoma, jeigu užsienio leidėjas pasiūlo dalyvauti kokiame nors renginyje – mielai sutinku. Bet pastaruoju metu tokių dalykų nebesiūlo, visi taupo. Ir mūsų organizacijos, susijusios su kultūros sklaida užsienyje, mane jau išbraukė iš eksportuojamų autorių sąrašo. 

– Kalbant apie „Tamsą ir partnerius“, prisimenu, kai pasirodė knyga, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas publikavo gana kritišką recenziją, o vėliau Jūs į ją kritiškai sureagavote. Ar, Jūsų nuomone, rašytojas šiandien turi reaguoti į kritiką, jeigu ji jam atrodo nepriimtina?

S. P. Nėra jokio kodekso ar Talmudo, kuriame būtų nurodyta, kaip rašytojas turi elgtis – reaguoti ar nereaguoti, verkšlenti ar keiktis, ar pan. Jeigu reagavau, vadinasi, buvo priežastis.

Kritikai dažnai pasijunta kaip bažnyčios atstovai – jaučiasi atstovaują ne žmonių giminei, bet kažkokioms dievybėms, todėl turi teisę malti šūdą ir nesulaukti jokio atsako. Taip nėra. Kritiko nuomonė – ne institucijos, ne dievybės, tik vieno žmogaus nuomonė. O dabar, kaip matome, ta nuomonė apskritai nieko verta. Bet koks įtakos formuotojas (ypač formuotoja su gražiomis krūtimis ir sėdmenimis, ir pusmetriniais nagais) reiškia daugiau nei dešimties kritikų nuomonė. 

– Ar Jums rūpi knygos dizainas, viršelis? Antai naujausio romano viršelyje panaudotas Hieronymo Boscho paveikslo „Žemiškųjų malonumų sodas“ fragmentas. Ar jį pasiūlėte pats, ar leidykla? 

S. P. Šiek tiek rūpi. Bent jau kad nebūtų šlykštynė. H. Boscho kūryba man patinka, turiu albumą, esu ne kartą matęs originalus, o viršelį šį kartą pasiūlė leidykla.

– Mindaugo Nastaravičiaus ir Tomo Vaisetos vestoje laidoje „Pirmas sakinys“ esate teigęs, kad vertimų paprastai nesirenkate, kaip vertėjas dirbate pagal užsakymus. Ar yra kūrinių, kuriuos norėtumėte išversti „ne pagal užsakymą“, kurie, anksčiau skaityti ir palikę stiprų įspūdį, vis dar nėra pasirodę lietuvių kalba? 

S. P. Ne, nesu vertėjas profesionalas, neturiu tokių svajonių. Kadaise siūliau leidyklai J. M. Coetzeės romanus „Diary of a bad year“ ir „Boyhood“, bet man pasakė, kad šis autorius neperkamas, tai ir lioviausi ką nors siūlęs.

– Dabar norėčiau atsigręžti į Jūsų debiuto, jaunystės laiką. 1990 m. debiutavote eilėraščių rinkiniu „Iš ilgesio visa tai“. Debiutas buvo sėkmingas, pastebėtas, įvertintas, pelnėte Zigmo Gėlės premiją. Kaip pats prisimenate to laikotarpio debiutanto savijautą? 

S. P. Nieko neprisimenu. Kažkur vežė, kažką sodinau, lyg ir ąžuolą, paskui žmonės kažką kalbėjo apie mane ir apie knygą, paskui važiavome atgal ir gėrėm degtinę. Buvo daug politikos, sąmyšio, ekonomika žlugo, poezija atrodė be galo keistai tokiame kontekste, tarsi vyktų žemės drebėjimas, o tu sėdi ir statai smėlio pilį.

Bet ta iniciacija į suaugusiųjų literatūros pasaulį man įvyko anksčiau, nei pasirodė pirmoji knyga… Ko gero, dėl publikacijų rimtuose leidiniuose.

– Dalyvavote garsiojo Vilniaus universiteto literatų būrelio veikloje, nors ji baigiantis sovietmečiui kiek prislopo, tapo fragmentiškesnė. Esate teigęs: „Bet viską „sugadino“ Sąjūdis. Visi dėstytojai pamišo dėl Sąjūdžio ir mus metė, ir pats Martinaitis labai įsitraukė į politiką“. Ar veikla būrelyje – kiek jos bebuvo – buvo naudinga? 

S. P. Kai esi jaunas, pradedantis poetas, bet kokia veikla, susijusi su tekstais, naudinga. Norisi, kad juos skaitytų kiti, norisi, kad vertintų, norisi publikacijų, visko norisi. Per tą požiūrį iš šalies pradedi suvokti, ką darai, ko nereiktų daryti, ką galėtum paskaityti, atsiranda literatūros kontekstai.

Man sunku vertinti tą laikotarpį… Sunku žmonėms paaiškinti, ką reiškia po pirmo kurso universitete patekti į sovietų kariuomenę, o paskui po dvejų metų vėl sugrįžti į universitetą. Nors ir studijavau, sėdėjau paskaitose ir seminaruose, bet dar ilgai paprasčiausiai negalėjau sugrįžti. Tai ką dabar galėčiau pasakyti apie tą laiką… 

Marcelijus Martinaitis iš pradžių nieko nesakė apie mano tekstus. Diplomatiškai kažką mandagiai nutylėdavo, ir tiek. Bet po publikacijos… gal „Pergalėje“ (dab. „Metai“), gal „Litmenyje“, staiga prieina prie manęs Sarbievijaus kiemelyje ir sako – Sigitai, pradėjai rašyti savo eilėraščius. Tai buvo tekstai, vėliau patekę į pirmą knygą. Aš ir pats jaučiau, kad einu keliu, kuris man patinka, kad atsiranda vaizdiniai, metaforos, kurios adekvačios tam tikrai vidinei būsenai, bet Marcelijaus patvirtinimas buvo labai svarbus.

Dar pamenu turbūt vieną paskutiniųjų būrelio susirinkimų, kai Marcelijus perskaitė mums savo esė… Tai buvo, matyt, 1988-aisiais, apytikriai, bent jau po to, kai pasirodė Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“. Marcelijui buvo labai svarbu žemė, sodietiška pasaulėjauta, žemdirbio įsijautimai, liaudies kultūra ir pan. O R. Granauskas rašė apie tos kultūros naikinimą, apie sovietmečio sudarkytą žmogų, suniokotus namus. Marcelijus skaitė susijaudinęs, įkvėptas, tekstas buvo skaudus ir tikras. Na, bent jau toks liko mano atmintyje.

Tiesa, man asmeniškai tas žemės praradimo skausmas nebuvo artimas. Suprantu jį, bet asmeniškai neišgyvenau, neturėjau jokios žemės, tėvai neturėjo žemės. Nepriklausomos Lietuvos istorija buvo ištrinta iš savivokos žemėlapio, žodžiu, per lauką atėjo ne Dievas, o tarpkolūkinė melioracija (nekukliai pacitavau save). Kažkur tai ir pasakiau (parašiau), na, maždaug, kad žemė (duona, kaimas etc.) man svetimi dievai ir jiems nenoriu, negaliu melstis, tai Marcelijus, regis, įsižeidė ar supyko. 

– Esate minėjęs, kad Vaidoto Daunio ir Valdemaro Kukulo laikysena Jums pernelyg neimponavo: „Neturėjau [su Dauniu] nieko bendro. Epizodiško bendravimo būta, bet tik šiaip, tarp kitko. Man nepatiko Daunio, Kukulo linija – netgi būta neakivaizdaus konflikto… Jie – tarsi Marcinkevičiaus apologetai, o man labiau patiko kita kryptis – Bložės, Gedos, Platelio“. Ar šie trys poetai savo laikysena ar / ir tekstais buvo Jums autoritetai? 

S. P. Jeigu poeto eilėraščiai patinka, nebūtinai jis turi būti autoritetas. Bet minėtų poetų (Bložė, Geda, Platelis) kūryba man buvo svarbi, taip.

– Jūsų ir Aido Marčėno bendrai sudarytą rinkinį „50 eilėraščių“ (1999) laikau puikaus literatūrinio dueto pavyzdžiu. A. Marčėno tekstus atrinkote Jūs, o jis – Jūsų, parašėte ir smagius, provokuojančiai ironiškus palydimuosius žodžius, tarsi įvadus vienas kito kūrybai. Kaip kilo idėja sudaryti tokį rinkinį? Kiek apskritai – turint galvoje, kad rašytojo darbas pirmiausia individualistinis – literatūros lauke įmanomi duetai, trio, ketveriukės etc.? Ar, Jūsų nuomone, literatūrą galima traktuoti / suvokti ir kaip tam tikrą žaidimą? 

S. P. Ko gero, idėja buvo leidyklos, o tiksliau – Virginijus Gasiliūnas sumanė tą rinkinį. Dėl duetų – yra tokių pavyzdžių, broliai Dirgėlos, broliai Strugackiai ir t. t. Bet mudu su Aidu juk nekūrėme knygos kartu, sudėjome jau parašytus tekstus, tai leidybinis procesas, ne kūrybinis. Netikiu kolektyviniu poezijos rašymu, nors, žinoma, būta tautosakos, kurią vadinam kolektyvine… O žaidimas… Anuomet net buvo populiarūs tokie terminai Homo faber ir Homo ludens – dirbantis ir žaidžiantis žmogus, prometėjiška ir orfėjiška poezija. Žinoma, viskas šiame pasaulyje žaidimas, galime ir taip žvelgti… Karas, kankinimai, persekiojimas… Viskas priklauso nuo to, iš kieno pozicijų žvelgsi. Kūryba – žaidimas, jeigu rašymą lyginsime su, tarkime, ūkio darbais. Sėdi žmogus prie stalo ir kažką rašinėja. Be to, ar tas žmogus rašo baisią, tikrais faktais paremtą istoriją, ar kažkokį pramoginį, paviršutinišką niekutį – iš šalies žvelgiant atrodo tas pats žaidimas.

Ar žaidimas yra pats rašymas? Nežinau. Nelygu, ką rašai, kaip rašai, koks žanras, koks tikslas… Kartais kažką pakeverzoji žaisdamas, o skaitytojas sako, kad tai nuostabu. Kartais rašai kelerius metus, dirbi kaip vergas, o skaitytojas sako, kad tai mėšlas.

Galiausiai, visai nesvarbu – tai žaidimas ar rimtas darbas, kančia ar lengvabūdė pramoga – viskas priklauso nuo suvokėjo, nuo madų, nuo vertinimo kriterijų, kurie nuolat keičiasi.

– Kartą Vilniaus knygų mugėje per knygos pristatymą pasirinkote vienu metu atlikti du „vaidmenis“ – ir žurnalisto-moderatoriaus, ir knygų autoriaus. Žinoma, publikai nuo to buvo tik smagiau: toks „susidvejinimas“ vienu metu ir ironizavo patį knygų pristatymų formatą (bei tipinius žurnalistų klausimus), ir tapo tam tikru spektakliu, parodančiu Jūsų santykį su savo kūryba, pačiu savimi. Kaip kilo idėja tokiam renginio formatui? Kiek apskritai Jums svarbu – ar svarbu – autoreprezentacija, laikysena viešumoje, renginių, radijo ir TV laidų metu? 

S. P. Man visokių kvailysčių šauna į galvą… Būta daug knygų pristatymų, retai pasitaiko, kad moderatorius būtų tinkamas tokiam vaidmeniui. Tai labai specifinis žanras. Būta pašnekovų, kurie kalba apie save, apie mane, apie kažką abstrakčiai, apie viską, bet tik ne apie knygą. Paradoksas, kad labai, labai retai pasitaiko žmonių, kurie pristatinėdami knygą kalba apie jos tekstą. Dažniausiai visi linkę kalbėti apie kontekstą, apie politiką, apie kultūrą, ideologiją ar dar kažką, ir tekstas tik kažkoks menkas pretekstas. Ir mane tai erzina ir glumina. Yra tekstas, yra vaizdiniai, istorijos, veikėjai, yra knygoje visko daug, bet moderatoriai dažniausiai įsikanda kokią nors eilutę ir bėga nuo teksto kažkur, kur jiems norisi. Tai užknisa.

– Kai prasidėjo diskusijos dėl dirbtinio intelekto (DI) ir jo galimybių plėtros bei su tuo susijusių pavojų, buvo rašytojų, kurie soc. tinkluose dalijosi DI bandymais parašyti eilėraštį ar prozos tekstą, bandydami DI galimybes pašiepti. Man toks elgesys pasirodė kiek perspaustas, atrodo, kad ir kaip menininkas norėtų idealizuoti savo veiklą ir jos išskirtinumą, juk įmanoma, kad DI gebės, gal jau ir geba, parašyti bent vidutinį, o ateityje gal ir visai pakenčiamos vertės tekstą. Kokia Jūsų pozicija DI „literatūrinių“, kūrybinių galimybių klausimu?

S. P. Techniškai gal ir parašys, bet kam man toks tekstas reikalingas. Yra daug tekstų, kuriuos parašė žmonės, tie tekstai tvarkingi, bet visiškai neįdomūs, kaip sakoma, be gyslelės. DI gal ir pamėgdžios J. D. Salingerį ar Marcelį Proustą, ar Henriką Radauską, bet tai nebus nei Salingeris, nei Proustas, nei Radauskas. Tai bus tik kopijos. Kompiuteris neturi asmeniško santykio su tikrove, o kaip tik tai daro meną įdomų ir veikiantį. 

Matyt, tai požiūrio dalykai… Man žodžiai niekada nebuvo vien tik komunikacijos medžiaga, vien tik informacijos nešėjai. Kažkas yra, kas suklijuoja, suriša tuos žodžius, ir ta jungiančioji medžiaga yra žmogus, jo aistra, jo jausmai, jo nerimas, ilgesys, troškimai, jo kvailumas ir naivumas, baimės, viskas, ką mes vadiname žmogiškumu. Ir literatūroje dažnai tai yra svarbiau. Man svarbiau. Ne siužetas, ne puikiai papasakota istorija, o tai, kas yra tarp puslapio ir teksto, kaip sakė Conradas Aikenas. Netikėtumas, klaida, kreivas mąstymas, netgi tam tikras nusikalbėjimas, siurrealistinis nuklydimas. Galbūt kompiuteris ir tai ilgainiui išmoks mėgdžioti, bet manęs neapgaus – neužteks laiko.