Sara Poisson. Ponia M

2026 m. Nr. 2

Apsakymas

 

– Štai kodėl jie nori tą namą parduoti. Išmetė ikonas – neliko apsaugos. O tada pasijautė, kad kažkas negerai tame name, štai kodėl…

Tai Jadzė, mano kaimynė. Stovime lauke prie jos trobos durų. Kalba jaudindamasi, graužiama migloto netikrumo, tarytum ko išsigandusi, markstosi prieš rudenišką saulės šviesą. Tarsi pasisakytų apie už ją pačią galingesnius reiškinius, kurių iki galo nesupranta ir bijo, kad jokia kalba jų neatspindės ir taip bus nusidėta prieš tiesą. Saulės ir vėjo nugairintame, apskritame, įraudusiame šviesiaplaukės veide išryškėja rūpesčio raukšlės, akyse tarytum nuostaba, balse – nusivylimas.

Apie tą tvirtai suręstą trobą žinojau kaip apie negyvenamą nuo tada, kai prieš septynerius metus kaimynystėje įsigijau kitą, gerokai prastesnį namą apleistame žemės sklype. Apkaltą presuotu kartonu, nuo drėgmės susibangavusiu, su prie pagrindinio statinio negrabiai prilipdytu kreivu šleivu priestatu. To geresniojo namo tada dar niekas nepardavinėjo, sodybą paveldėjusios seserys ne išsyk sutarė, ką daryti, o ir nebūčiau jo įpirkusi. Ilgą laiką negyvenamas ir paveldėtojų beveik nelankomas namas atrodė vis dar dailus, nors kasmet vis liūdnesnis, apkėstas dilgėlių, garšvų, siaučiamas savaime užaugusių krūmokšnių. Gamtai svetimi žmogaus triūsu sukurti daiktai, ji skuba juos paversti nematomais, o dar vėliau suvalgo, ir jie virsta ja pačia, tiksliau – vieniu su ja, kokiu buvo iš pat pradžių. Ir tik ydingam protui regisi, kad gamtą ir žmogaus padirbtus dalykus skiria aiški riba.

Skirtis tarp negyvenamo ir gyvenamo irgi nebuvo labai tvirta. Vieną gražų rudenį išgirdau toje sodyboje klegesį, vaikų balsus, žoliapjovės ir pjūklo burzgimą. Palei akmenimis grįstą kaimo gatvę iškilo senų baldų ir rakandų krūvos, į stirtą sukrautos papuvusių tvorų liekanos. Iš prairusios kartono dėžės su pigiai įrėmintais paveikslais šmėstelėjo ikonos. Pasirodė labai panašios į tas, kurias pasilikau ant savo studijos sienos. Maniškės man reiškė sąsają su žmonėmis, čia vargusiais savo vargus. Naujieji kaimynai buvo kažkuo panašūs į gamtą, nors gal labiausiai – į dilgėles, suslapstančias pasimetusius vaikų žaislus.

Mano įsigyto namo šeimininkai buvo mirę, jų palikuonys už skolas namą turėjo atiduoti bankui. Šis, būdamas galinga anonimine jėga, namą vertino kaip nieko bendra su žmonių jausmais ar istorija neturintį, nužmogintą turtą. Vis dėlto daiktai, kuriuos, tapusi naująja savininke, aptikau namo viduje, kalbėjo apie žmones. Stalčiuje radau įvairiausių vaistų buteliukų ir tablečių pakuočių, spintelėje – degtine užpiltų kapotų kaštonų trauktinės, skirtos įtrinti maudžiančias kojas. Vaizdavausi senos moters, kuri čia gyveno paskutinė, negalias, kūno skausmus. Jos daiktai liudijo apie kovą už išlikimą, taip pat sumanumą, priimant iš gamtos sveikatą stiprinančias dovanas. Suvokiau tą niekada akyse neregėtą moterį kaip savo ateitį, pamažu prie manęs artėjantį, kita manimi tampantį alter ego. Buvau tos man nepažįstamos, jau mirusios moters ryšių su šiuo pasauliu, su kūniškumu pratęsėja. Nežinia kodėl aplinkybių padiktuoti saitai man tampa svarbūs, vertinu juos kaip dėsningai iškritusias gyvenimo kortas. Sandėliuke tebelaikau pasikabinusi įrėmintą buvusio namo savininko nuotrauką. Radau ją palėpėje, esu tos namo dvasios ir kaimiškos kultūros paveldėtoja.

– Kurios ikonos dar buvo sveikos, nesulaužytos, nesumirkusios, moterys išsinešiojo po namus. Kaip jie galėjo jas šitaip imti ir išmesti? Ar jūs tikite į Dievą? Mes tikime, mes meldžiamės. Tikime, kad Dievas mus saugo, – lyg piktinasi, lyg stebisi Jadzė, akys išpūstos, žvilgsnis šokčioja į šalis.

Aiškinu Jadzei, kad tikriausiai tų naujakurių dievas kitoks, abi girdėjom per Žolines mušant būgnus ir giedant mums negirdėtas giesmes. Pertvarkytame jų sode mačiau virš vaismedžių iškilusį baltuojantį kūgį, primenantį vigvamą. Jų dievas galėtų būti panašus į indėnų dievą, jis, šio dievo garbintojų akimis, turbūt nelabai ką bendra turi su atvaizdais kaimo ikonose. O gali būti, kad ir visai priešingai: išmesdami religinius paveiksliukus naujieji šeimininkai pasmerkė indėnų žemes kolonizavusius krikščionis ir jų žiaurumus, skriaudą Naujojo pasaulio autochtonams.

Žmonės turi teisę tikėti į kitokius dievus ar netikėti, sakau Jadzei. Vis dėlto anų kaimynų adresu metu priekaištą: nederėtų taip atvirai, beveik tyčia, matomiausiu būdu paniekinti vietos, kurioje įsikūrei, papročių. Nedrįsčiau net pagalvoti apie panašų elgesį. Jeigu jau nepatinka ikonos, galėjo kam nors jas padovanoti, perleisti, blogiausiu atveju – išmesti paslapčia ar sudeginti. Tebūnie ir su savais ritualais, pagerbiant indėnus ir jų dievus. Negerai piktinti niekuo dėtus religingus kaimynus, tiesiogiai nesusijusius su krikščionių smurtu prieš kolonizuojamas gentis, tai netoliaregiška. Kaimas – nei miškas, nei miestas, kur gali nerūpėti kaimynai.

Susimąstau apie mano ir Jadzės santykio su pasauliu skirtumus. Pasauliu? O gal kosmosu, anapusine tikrove? Jadzei ikonos yra daugiau nei tradicija ar bendruomenės santykiai, jos jungia ją su įsivaizduojama, už ją galingesne realybe. Su tvarka ir teisingumu, kurių kilmė aukštesnė už žmonių kūrybą ir kasdienybę. Mano gi sampratai užtenka pagarbios komunikacijos, tolerancijos ir mandagumo. O gal tai irgi meilės žmonėms forma? Bet ar mylėdami žmones nevykdome krikščionių Dievo ir kitų dievų valios? Tada reikštų, kad Jazdę ir jos Dievą sieja skaidrus tiesioginis ryšys, o maniškis santykis su dieviškumu primena siūlų raizgalynę.

– Jie nuėmė namo apsaugą, kokia nesąmonė, – neatlyžta Jadzė, trindama kaktą atžagaria plaštaka. Tarsi norėtų nusibraukti kažin ką nešvaraus ar bloga lemiančio.

Ir aš jau beveik linkusi tuo patikėti: namas prarado kažin ką svarbaus. Ar gali būti, kad ikonos, kurių įsigijusi trobą neišmečiau, pasėjo manyje kokią nors mano tapatybei ne itin artimą sėklą?

Kaip mus pakeičia vieta, kurioje gyvename? Ar kraštovaizdis, architektūra, vietos žmonės prisitaiko mus, o gal suderina kaip vieną iš savo daugiabalsio orkestro instrumentų, kad tas suskambėtų tinkamai, nesugadintų įprastos kompozicijos, per ilgesnį laiką susiformavusio muzikos charakterio? Ir ar nenutinka, kad vietą pasirenkame pagal tai, kaip patys kadaise buvome paveikti panašių vietų? Galbūt ankstesnė patirtis mus tarsi išdrožė iš grubios formos medžio gabalo ar nulipdė iš kokios nors plastiškos medžiagos. Įgijome formą, kuriai nesąmoningai ieškome panašumų – tiesioginių ar atvirkštinių, visais atvejais turinčių bendrą vardiklį. Tarytum būtume šaukštai, trokštantys priglusti prie kitų šaukštų arba užprogramuoti pamilti šakutes ir pajusti, kuo jos į mus panašios, kuo skirtingos. Galbūt mūsų regėti vaizdai ir kiti jutiminiai prisiminimai pavertė mus šiek tiek kitokiomis būtybėmis, nei būtume be tų prisiminimų turinio – tuštesni ar pripildyti kitokių substancijų.

Tam tikros aplinkybės paverčia tave tarytum ne visur prilimpančiu, kai kada svetimu žodžiu, ieškančiu sau tinkamos kalbos sistemos. Ar ne todėl atsidūriau kaime, kad kadaise laimingiausia jaučiausi kituose kaimuose? Vaikystės vasaromis buvau ten nuo valstietiškų darbų, perdėto rūpesčio ir moralizavimų apsaugotas, ūmai visišką laisvę įgijęs miesto vaikas. Argi kūnas ir protas galėtų tai pamiršti?

Pastaruosius penketą metų kvėpuoju dažais kaime įsirengtoje tapybos studijoje. Galbūt todėl miestiško gyvenimo elementai mano darbuose dabar pasirodo tarsi kokie parazitai, juos pasitelkiu nešvaros ar negrynumo įspūdžiui sukelti. Ir tik tolumoje saulės nutvieksto miesto kontūras tolygus tolimai ir tarytum iliuzinei šviesai, o galbūt šviesos idėjai, kuria tikime arba norėtume tikėti. Miestas gražus tik iš tolo. Arba… tik iš labai arti. Tada, kai prisiartinęs iki konkretaus žmogaus akių pamatai jose visą pasaulį, o jame, žinoma, – ir kaimą, ir miestą, ir tvartą su jo gyvulėliais, ir bažnyčią su ikonomis. Ar ne tai išvydau, žiūrėdama į Jadzės akis ir kartu drovėdamasi to, ką ji gali pamatyti manosiose? Kai priekaištavau jai už žolės deginimą savam sklype ir mano kiemą siaučiančius dūmus, nebuvau pamiršusi jos pasakojimo, kaip ji, būdama vaikas, su jaunesniu broliuku pririnko voveraičių ir vieni, be suaugusiųjų, su ne pagal jų amžių sunkiais krepšiais važiavo autobusu į turgų. Kad galėtų nusipirkti ledų ir batukus. Tėvas, įnikęs į šnapsą, pragerdavo kolchoznyko algą, žmonai ir vaikams primesdamas dar ir rūpestį išmaitinti jį patį. Nuo mažens dirbdama visus kaimiškus darbus – ravėdama daržus, šerdama gyvulius, melždama karves, grėbdama ir kraudama vežiman šieną – Jadzė tapo tikra kovotoja už gyvenimą. Tik dabar, kai vasaromis parvyksta į kaimą su vaikais, žolė jai nebėra tas pats, kas vaikystėje. Jau nebe išgyvenimo išteklius, o gamta, su kuria kovojama neriantis iš kailio ir prakaituojant, kad pusės hektaro kiemas būtų panašus į futbolo aikštę. Trumpa lygutėlė veja be ją sudarkančių daržų Jadzei tapo naujos gerovės išraiška, betgi nupjautą žolę reikia kur nors padėti…

Ir kas gi nutiktų, jei bent kiek ilgiau ir giliau žvelgčiau į Jadzės akis? Suprastų, kad permatau ją geriau, nei pati gali numanyti, ir – jai netikėtai – esu jos pusėje. O tada… Tada man tektų nuolat kosėti, gerklę dirgintų jos kieme įsiteisėjęs dūmų fabrikas. Galbūt jis ir visiškai pagadintų man kraują.

 

O ponia M buvo, yra ir tikriausiai liks miesto moteris. Kaipgi ji man ūmai tapo tokia svarbi? Ar todėl, kad atrodė tokia tolima? Ir ar tikrai tolima? Gal ji irgi slapčia buvo mano pusėje? Prisiminiau ją kažkodėl būtent tada, Jadzės kieme, šiai rypuojant apie paniekintas ikonas. Tam tikra prasme mano ir ponios M pasaulių skirtumai buvo panašūs į Jadzės ir mano. Ponia M, kiek teko patirti, visur braižė tiesias linijas, įskaitant ir santykius su žmonėmis, aš gi tuo tarpu kapanojausi savo raizgalynėse, niekas man nebuvo savaime suprantama, tiesu ar aišku. Jos pozicija buvo panaši į kontrolieriaus, mano – į juokdario, kuris dažniau suerzina, užuot prajuokinęs. Beje, kai kuriems žmonėms iš esmės nepatinka juokdariai. Kvaila būtų su tuo nesusitaikyti.

Kodėl ją nutariau pavadinti ponia M? Juk jos vardas prasidėjo visai kita – D – raide. Tiesa, M buvo pirmoji jos mergautinės pavardės raidė. Bet ne tai svarbiausia. M man turėjo daugiau reikšmių nei tiesiog raidė. Viena vertus, M vaizdavausi panašią į žaibą, taip pat į žaibo pavidalo Sig, arba senųjų germanų runą Sowilo, esesininkų ženklą, siejau ją su galia, gyvybingumu, pergalėmis. Be to, ji panėšėjo į tvirtą, patikimą konstrukciją.

Ponia M iš epizodinių susidūrimų man pasirodė esanti energinga asmenybė. Panašioms jaučiu pagarbą, patyliukais esu jų pusėje, nors dažniausiai laikausi per atstumą. Jų įtakos laukas apima didokas teritorijas, kuriose man tiesiog nėra ką veikti, tokiuose psichofiziniuose kraštovaizdžiuose jaučiuosi svetima ir tvarkos bei grynumo sumetimais priversta adoruoti stiprų, bemaž agresyvų energijos šaltinį, užuot buvusi savimi. Iš esmės esu iš tų vienišų raganų, dažniausiai įsikuriančių kaimo gale, miško pakraštyje ar nuošalesniame vienkiemyje. Tokios paprastai išstumiamos iš bendruomenės ir atsimenamos tik tada, kai kas nors apserga ar pasipila nesėkmės. Pagal ponios M prigimtį ji būtų tikusi į kaimo seniūnes, sumaniausias ūkininkes, bet ne į raganas.

Vis dėlto kai kuriose tradicijose M laikoma naujos pradžios simboliu. O man iš tiesų rūpėjo išgauti kokį nors virsmą ar startą, susijusius su moterimi, kurią pavadinau ponia M. Keistą lūkestį papildė miglota viltis, sužinojus, kad, be viso kito, raidė M dažnai siejama su paslaptingais, mistiškais ar dvasiniais aspektais, nežinoma ar užslėpta informacija. Kitaip sakant, M raidė žadėjo, kad galbūt galėčiau išgliaudyti ponią M tarsi kietame kevale paslėptą riešutą ir patirti ją kaip ką nors nauja ar kitoniška, palyginti su tuo, kuo ji rodėsi ar kuo dėjosi.

Ir kuo gi ji rodėsi ar dėjosi, kuo buvo ar galėjo, o gal ir negalėjo būti? Formaliai ji buvo parodų kuratorė, vienaip ar kitaip susijusi su maniške dailininkės profesija. Nenuostabu, kad dažniausiai ją sutikdavau parodose. Po ekspozicijos atidarymo stoviniuodama su vyno taure rankose girdėdavau šiek tiek gergždžiantį, įtaigų ir valdingą jos balsą, sklindantį iš tiršto parodos lankytojų būrio. Tas skardus balsas man sukeldavo įtarimą, kad turėdama panašią gerklės dovaną būčiau tapusi kitu žmogumi, kur kas panašesniu į ponią M.

Būdama aukštaūgė, sunkiai galėjo išlikti nematoma, o dar tas balsas – stiprios, savo įtakingumu įtikėjusios moters. Jai turbūt niekada neatėjo į galvą, kad kokia nors kita moteris, o gal net ji pati, jei turėtų silpną balsą, galėjo būti vertinama priešingai – kaip silpna, ne itin protinga ar ne per daug talentinga. Esu tikra, kad daugeliui būdavo sunku patikėti mano originalumu ir vidine jėga vien dėl silpno balso ar iš prigimties skystų, sausų plaukų. O štai ponios M įtakingumu beveik niekas neabejojo, nors esu girdėjusi sakant, kad esą „rengiasi tai ji baisiai“. Mėgo patogius margus drabužius, tokie neatrodė nei oficialūs, nei prabangūs. Kartą dingtelėjo, kad taip rengdamasi tarytum bando pridengti savo prigimtinį kovingumą. Nedaug kas patikės, kad gali gauti smūgį iš moters, vilkinčios megztą vilnonę suknelę. „Man taip neatrodo“, – nuoširdžiai tariau vienai jos aprangos kritikei. Tiesa, pasijutau šiek tiek nejaukiai, tarsi tai būtų man pačiai dėl mano išvaizdos išsakyti priekaištai. Jei būtų prireikę, būčiau pasitelkusi visus turimus savo ginklus ponios M stiliui apginti, nors gynybos jai visai nereikėjo.

Pranašumą dailininkų draugijoje ponia M turėjo ir dėl to, kad buvo labai iškalbinga. Kiekvienas jos sakinys, vos ištartas, tarytum virsdavo kūnu ar daiktu, kurio taip lengvai nepaneigsi. Gali būti, kad iš dalies dėl to nesąmoningai laikiausi atokiau – kad tie sudaiktėję sakiniai neužkristų man ant galvos ar po kojomis – vienaip ar kitaip tektų visas jėgas sutelkti, kad išlikčiau sveika ar nesuklupčiau. Visos jėgos būtų atiduotos kovai su mano prigimčiai priešiška, kieta medžiaga. Esu tam per minkšta, dievaži.

Kartais įsivaizduodavau erdvę, kurioje ponios M sakinius galėčiau surinkti tarsi plytas ar kaladėles ir sudėti į vieną statinį. Toksai statinys atrodytų visai įdomus ir spalvingas, tinkamas pavaizduoti drobėje. Gali būti, kad apie tai žinojo ir pati ponia M. Gali būti, jos sakiniuose slypėjo priekaištas visiems aplinkui, kad jie negaudo jos žodinių daiktų ir nesudeda jų kaip savaime vertingo ir gražaus pasaulio. Gal ji save vaizdavosi kaip dangiškąją maną barstantį Dievą, nesulaukiantį supratingumo ir dėkingumo?

Ar kada esu aptikusi, kad kas nors cituotų ponią M, kartotų jos žodžius kaip nepaneigiamą tiesą, magišką formulę? Tokio atvejo neprisimenu. Regis, žiūrėjo į savo pašnekovus, tiksliau – į klausytojus, iš aukšto, kaip statybos darbų vykdytojas į savo darbininkus. Galbūt semdavosi energijos iš savo nusivylimo kitų žmonių nenuovokumu? Šitaip išsaugodama savo pačios pranašumo iliuziją?

Apie dailę ji nutuokė. Niekada tuo neabejojau. Ir tas jos nusimanymas ilgainiui ėmė vis labiau matytis. Tiesa, iš dalies dėl jos ilgamečio draugužio, įvairiomis premijomis apdovanoto tapytojo. Jis buvo jos vėliava ir prabangus kostiumas vienu metu. Ji dalyvaudavo kartu su juo įvairiausiuose parodų atidarymuose, apdovanojimų ceremonijose, pleneruose, leidinių apie meną pristatymuose. Reikia pasakyti, kad ši porelė, mano akimis, mažų mažiausiai teikė paguodą ir žadino viltį, kad turininga ilgametė vyro ir moters draugystė yra įmanoma. Ir vis dėlto pora man priminė savotišką maldos grupę, laiminamą dailę globojančios dievybės, dalinančios savo palankumą visiems, kurie „dviese ar daugiau“ susirenka jos vardu.

Be abejo, ponios M balsas reikšmingai skambėjo ir neformaliuose menininkų grietinėlės pasisėdėjimuose. Ilgainiui ją ėmė kviesti į dailės konkursų komisijas. Ji pavirto tarytum specialiu meno švietimo projektu. Kurį laiką buvo suteikusi sau teisę, pareigą ir privilegiją sveikinti gimtadienių ir svaresnių sukakčių progomis žinomus dailininkus, gyvus ar mirusius. Buvo šviesos nešėja, kelrodė po beribę vaizduojamųjų menų ir menininkų erdvę, kurioje daugelis jaučia baimę pasiklysti ir kurios baidosi tarytum mirtinai pavojingų džiunglių. Ji tiesė kelius per šias džiungles, savo nuožiūra atrinkdama, kas jos maršrutų žemėlapyje privalo būti aplankomas, o kas apeinamas ar aplenkiamas.

Iš tiesų ji buvo ne kas kita kaip gausybės dabartinių vadinamųjų nuomonės formuotojų pramotė, daugeliu požiūrių už juos gudresnė, informuotesnė ir patikimesnė. Iki šiol prisimenu, kaip sykį man privačiai tarė: „Mano akimis, esi labai talentinga. Sakyčiau, netgi arti genialumo.“ Pamenu, kaip netekau amo. Jei būčiau abejojusi ponios M autoritetu, būčiau tik nusivaipiusi ir tokiu pareiškimu pasibodėjusi, bet tąsyk sustingau iš jaudulio ir siaubo, nesumodama, ką į tai atsakyti. Ar reikėjo suprasti, kad įtraukė mane į privilegijuotus savo maršrutus?

Visa tai nutiko, kiek pamenu, kažin kokioje prieblandoje, prie staliuko su skurdokomis vaišėmis, scenoje vykstant neįpareigojančiam performansui. Prieblanda klostė mus tarsi kokia bendra antklodė, šiek tiek migdė, scenos ir šurmuliuojančių žiūrovų triukšmas teliūškavo, skalaudamas tirpstančios realybės bangomis. Visa buvo pernelyg panašu į sapną. Mudvi sėdėjome greta, tarytum atsitiktinai, skruostu į skruostą, maniausi girdinti jos rudo odinio sijono brūžinimąsi į mano džinsus.

Dar prisimenu ją sakant, kad visada žinojo galinti tapti dailininke, daug kas jai pranašavę tokią ateitį ir klausinėję, ar paslapčia nekurianti paveikslų. Buvusi viena rimta priežastis, sakė ji man. Ir tada reikšmingai nutilo. Pamaniau, kad tokį jos pabėgimą lėmė nenoras konkuruoti su artimu draugu, jau kelis dešimtmečius lydimu visuotinio pripažinimo, o gal greičiau nenoras būti visada antroje vietoje. Laukiau, kol bent užsimins apie tai, pauzė užsitęsė.

– Kokia gi priežastis? – nebeiškentusi paklausiau.

– Tiesiog nenorėjau, – pasakė. – Paprasčiausiai nebuvo noro.

– Bet noras juk dar gali atsirasti? – sutrikusi pratariau, bet ji tik sukrizeno.

– Kad nepanašu. Nemanau, kad tas noras kam nors reikalingas. Užtenka tapančių ir be manęs, argi ne taip?

Būtent tada ji ir pasakė, kaip gerai vertina mano tapybą. Kaip sakiau: skruostas į skruostą. Jutau jos rūkalų aromatą, girdėjau alsavimą. Mano ausis išgirdo, kaip tvirtai šiurkščia jos gerkle ropščiasi kiekvienas garsas, iš kurių ji sudeda žodį po žodžio. Ar būtų galėjusi tai, ką girdėjau, pasakyti žiūrėdama man į akis? Ir ar turėtume tikėti tuo, kas sakoma prieblandoje, kai tiesą praskiedžia tamsa ir tiesa tampa tamsi, keistai apsunkusi, tvyro kažkur pažemėje, nė kiek nebepanaši į tiesą? Arba primena tiesą, tačiau tolimą viskam, kas gyva, žydi ir skleidžiasi?

Kaip į panašias pagyras ir vertinimus vakaro prieblandoje, skambant gitarai ar sintezatoriui, prie stalelio su tuščia vyno taure ir pigių užkandžių išėdomis atsako jos rato žmonės, pripažinti dailininkai? Juk turi būti koks nors deramo dialogo standartas, kad gyvenimo upė plauktų gražiai, sveikai, palaikydama visą meno sferos santykių ekosistemą. Arba kad džiunglių takai būtų panašūs į saugius parko takelius.

Tariausi esanti visiška kvėša, nepajėgi permanyti elementarių elgsenos taisyklių, reveransų, palankumo ženklų, neįgali atpažinti visą dailės meno lauką surišančią grybieną. O juk tai nebuvo aukštoji matematika, nors turiu gabumų ir tiksliesiems mokslams, ir humanitariniams, mokykloje mano literatūros rašiniai labai dažnai būdavo vertinami aukščiausiais balais. Vis dėlto į tą jos pareiškimą sureagavau kaip šuo, išgirdęs pačią paprasčiausią komandą jam nesuprantama kalba. Ir, matyt, atsakiau šuniškai, visiškai pro šalį. Kaip kitaip, jei ne kaip su vargšu šunimi, ji galėjo su manimi pasielgti? Ką jai atsakiau? Dėl savo šuniškos padėties prisimenu bemaž vien tik ponios M rūkalų kvapą.

Iki dabar girdžiu tą žinovės intonaciją, primenančią savimi pasitikinčio vaiko tikrumą, kad viskas, ką jis padaro, yra pagirtina. Toks pribėga prie kurio nors iš suaugusiųjų, rodo savo keverzonę ir sako: „Pažiūrėk, kaip gražiai nupiešiau.“ Ir niekas tenedrįsta prieštarauti, nes juk savaime suprantama, kad piešinys puikus. Dažniausiai taip ir yra: būdamas laisvas nuo vertinimo, kokie laisvi yra vaikai, turi galimybę išskleisti sparnus pagal tų sparnų prigimtą, o gal ir ištobulintą sandarą. Ir kaip galėjo nutikti, kad ponia M išsaugojo vaikišką pasitikėjimą savimi, kai tuo tarpu manasis virto kaltės jausmu ir nuolatiniu netikrumu? Juk vos ne tą pačią akimirką, kai tik mano dvasią pasiekė ponios M pagyra, man pagailo ne tik tuometinės savęs, jokių geresnių įvertinimų nesulaukiančios, bet ir visų kitų, kurie metų metus nelaimi jokiuose konkursuose, jų parodos nerecenzuojamos ir net trumpai neapžvelgiamos meno įvykių suvestinėse. „Štai šlovės akimirka, ką tik išgirdau gerą žodį iš žinomos kuratorės ir dailės žinovės, bet juk kaip tik šią akimirką yra daugybė jokio gero žodžio nesulaukiančių. Juk bendras gerų žodžių ir dėmesio dailininkams kiekis yra ribotas. Tarsi alaus bačka – iš jos alaus išvarvinsi ne daugiau, nei į ją prileista. Tad kuo daugiau to alaus atsigersiu, tuo mažiau jo liks kitiems. Bet juk tai visiškai nereiškia, kad anie to alaus nenori ar jo neužsidirbo.“

Kiekvienas man skirtas įvertinimas yra lygus kieno nors kito patiriamai tuštumai arba neskirtam įvertinimui, maniau sau. Bijau, kad taip jaučiasi anaiptol ne visi dailininkai, kuriuos savo palaiminimais apdovanodavo ponia M. Pakrapindama pagyromis ji sveikindavo juos gimtadienių ir sukaktuvių proga savo paskyroje socialiniame tinkle. Ir kodėl ji mane pasveikino tik vieną vienintelį sykį, maždaug tada, kai apgaulingai apšviestoje ir triukšmingoje, iš dalies nešvarioje vietoje leido savo autoritetingai gerklei išleisti garsus, pavirtusius į man skirtą pagyrą? Galbūt tą akimirką ponia M buvo išgėrusi vyno ir aš buvau pagirta visai ne ponios M, o vyno dvasios? O gal ponia M tą vakarą kažkodėl jautėsi vieniša? Kitaip kodėl jos skruostas būtų atsidūręs šalia manojo? Ar ji netikėtai pasijuto tremtine, aplinkybių atskirta nuo savo elitinės aplinkos, todėl bandė megzti ryšį su kuo nors bent kiek jai artimu – instinktyviai kaip vilkų gaujos žemesnio statuso vilkas, pasitelkdama meilikavimą? Arba kaip beždžionė, blusinėjanti savo gentainį.

Visą tą smulkų ir turbūt tik man reikšmingą nutikimą šiandien vertinu kaip galimą ponios M klaidą arba jos pačios netrukus suvoktą tvarkos pažeidimą. Buvau jos šešėlis, ant kurio jai buvo nevalia užlipti. Bet ji kažkodėl supainiojo kūnišką ir šešėlinę tikroves ir padėjo ant manęs, savo šešėlio, tvirtą pėdą. Nesakyčiau, kad leteną, bet tvirtą pėdą: ponia M buvo tvirta moteris. Kaip tik tokia, kokia būčiau norėjusi būti aš pati.

Turiu pripažinti, kad ponia M man visada atrodė graži. Pažinau ją jau subrendusią, visada tiesia nugara, ilgakoję, kadais buvusią liauną, simetriško, švelnių bruožų veido, aukšta kakta – iš viso to vargiai galėjai įtarti, kokia ji valdinga ir koks įtaigus jos balsas. Drovėdamasi savęs pačios, vis dėlto privalėjau bent sau pripažinti: ji buvo geresnė ir kartu bauginanti mano pačios versija. Taisyklingesniais veido bruožais, sveikai pasitikinti savimi, tačiau, priešingai nei aš, nepatyrusi kūrybinės kančios ir nerimo, kuris ištinka dailininką, kai jo paveikslai išstatomi viešai apžiūrai tarsi teismui. Ponia M per savo ir kitų gyvenimus žengė tvirtai, neabejodama. Abejonė buvo ne jos stichijos elementas.

Pamenu, sykį man prisipažino, kad vos sutikusi savąjį ilgametį draugą, tą visų pripažintą dailininką, ji išsyk pajuto, kad tai jos žmogus, nė trupučio dėl to nedvejojo. Būdama geresnė savo pačios versija, dievaži, būčiau norėjusi jaustis tokia pat saugi ir išsipildžiusi. Vertinti kitų darbus, šlovinti ar paneigti kieno nors vertingumą, užuot kūrusi pati ir prisiėmusi riziką būti vertinamai kitų. Turėti šalia savęs puikiai visuomenėje įsitvirtinusį kūrėją, su kuriuo sietų bendri interesai, ilgiausi intelektualūs pokalbiai, sutampantys kultūriniai maršrutai. Pagaliau bendra virtuvė su visais įmanomais maitinimosi ir nešvarių indų intymumais, stalo įrankių džiazu. Bendra lova, kurioje visus tuos privalumus papildo dar ir fizinis artumas.

Sykį, kai, reaguodama į komplimentą apie savo išvaizdą, pajuokavau, kad, ką čia slėpti, man jau prasidėjo klimaksas ir komplimentai nuo manęs atšoka kaip geros sėklos nuo uolos, ji palinko prie manęs, vėl, skruostu į skruostą, ir pasigyrė: „Man klimaksas prasidėjo labai anksti, įpusėjus penktą dešimtį, tačiau dėl to mano gyvenime niekas nepasikeitė. Absoliučiai niekas nepasikeitė!“ Tai buvo toks intymus prisipažinimas, kad pajutau, kaip pasišiaušė visi mano kūno gyvaplaukiai. Vos patikėjau savo ausimis. Priėmiau jį kaip pastiprinimą ir solidarumo ženklą, bet vėliau ėmiau vertinti kaip jos pasigyrimą unikaliu savo tobulumu, gebėjimu nesenti, nepaisant prarastų reprodukcijos galių. Dar vėliau tuos žodžius priskyriau jos sėkmingos partnerystės su ilgamečiu išrinktuoju vizijai, derančiai su jau minėta geresne mano versija. Bet kuriuo atveju turėjau ją matyti kaip palaimintą iš aukščiau – gamtos, Dievo ar kažkokių dar jėgų.

Įsivaizdavau ją ir jos tapytoją ne sykį verkusius iš laimės ir besikvatojančius iš menkų nesėkmių, pavyzdžiui, kokios nors faktinės klaidos ponios M kuratoriniame tekste, klaidingai pateiktos iliustracijos. Galbūt jie taip juokėsi net ir iš kurios nors nepavykusios fizinės sueities, dėl kurios buvo stengtasi visais įmanomais būdais, su visais svarbiais scenarijaus elementais. Tarkim, ką tik aplankyta Venecijos bienalė, gauta premija, puiki recenzija, ponios M kuruotos parodos atidarymo anšlagas, prabangi vakarienė, nauja patalynė, brangūs smilkalai, dovanų gauta reta elitinės muzikos plokštelė. Nepavykusi lytinė sueitis tokiomis aplinkybėmis atrodo tik kaip koks daugtaškis, nuoroda į begalybę, į viską, kas trunka amžinai, užuot baigęsi. Mylimiesiems tai proga kvatotis iki apsvaigimo, į šį juoko teatrą įtraukiant pro daugiabučio langą į juos spoksančius žvaigždynus. Tokią įsivaizdavau geresnę savo pačios versiją. Ponia M, mano akimis, buvo apdovanota tuo, ką būtume linkę pavadinti idealiai susiklosčiusiu asmeniniu gyvenimu ir karjera. Ar galėjau apsigauti?

Kodėl ši kita mano pačios, kaip prastesniosios versijos, išsipildymo vizija ne tik žavėjo, bet ir baugino? Ar dėl to, kad budistinėje formulėje „Aš esu tu, tu esi aš“ nebelieka nė aš, prie kurio buvau taip prisirišusi? Esu gobši, man būtų patikę turėti ne vieną, bet dvi „aš“ versijas. Vis dėlto teiginyje „visa yra viena“ nebelieka nė vieno „aš“. Be to, aiškiai regimas ponios M agresyvumas, nuosekliai plėtojamais ryšiais užgrobiant vis naujas teritorijas, man atrodė visiškai svetimas netgi tam „Aš esu tu, tu esi aš“. Jos strategija buvo tikrų tikriausia „aš“ plėtra, uzurpuojanti arba savo interesams įtraukianti ir panaudojanti visus galimus „tu“. Negana to, prisiimanti sau šventą moralės policijos vaidmenį.

Sykį, susirgus vienos grupinės parodos kuratorei, galerija paprašė manęs gelbėti padėtį. Iki parodos atidarymo buvo likęs vos pusdienis, galerija mano prašymu susiuntė visų dailininkų biografijas, jų pačių pateiktas ir leistas viešinti. Skaitydama vieną atkreipiau dėmesį į teiginį, kad menininkė augina keturis vaikus. Šį faktą, kaip svarbų, bet sykiu švelniai ironizuodama, paminėjau pristatydama tos menininkės paveikslus – laikausi nuomonės, kad grožėdamiesi paveikslu negalvojame, kiek vaikų užaugino jo kūrėjas. Negana to, vėliau, pasakodama apie kitą dailininką, tariau, kad žinių apie jo vaikus galerijai pateiktame gyvenimo ir kūrybos aprašyme nėra, tad apie juos mes nieko nežinome ir žinoti apie tai, aišku, nebūtina. Įsivaizdavau šia retorika priminusi ne itin naują mintį apie menininko šeiminę padėtį kaip iš esmės nesvarbią, ir tiek. Deja, kai kam tai pasirodė baisus liapsusas.

Ceremonijai besibaigiant, prie manęs per žmonių jūrą atsiyrė ponia M ir sušnabždėjo į ausį, kad – o varge vargeli – vienas iš to vaikų gyvenimo aprašyme neminėjusio dailininko sūnų yra žuvęs autoavarijoje. Turėjau pasijusti labai nejaukiai, nes esą galėjau tą vyrą nedovanotinai įskaudinti. Betgi jei iki to šnipštelėjimo sujudo – jei tai apskritai nutiko – vieno žmogaus emocijos, dabar tokių buvo jau du. Visą vakarą manęs neapleido kaltės jausmas ir suvokimas, kokia esu neišmanėlė, kiek menkai žinau apie menininkų asmeninį gyvenimą ir kad, būdama jų santykių tinklo užribyje, niekada netiksiu net vieną vienintelį sykį pavaduoti parodos kuratorių.

Antrasis atvejis buvo analogiškas. Vienai dailininkei feisbuke paskelbus grupinę penkių ar šešių moterų nuotrauką su prierašu „Šeima“, brūkštelėjau: „O kurgi vyriška pusė?“ Netrukus sulaukiau ponios M privačios žinutės, kad tos šeimos vyrai yra mirę. Tarsi būtų savaime suprantama: mirusiųjų vieta šventa ir neliečiama, jos negali užimti joks gyvasis. Taigi viskas vyko pagal tą patį scenarijų: iki tol nelabai patogiai galėjo pasijusti viena pusė, bet po ponios M pastabos atsirado dar vienas asmuo, nešantis savo kaltės ir netaktiškumo naštą, idiotiškai, mužikiškai pajuokavęs mirties ir gyvenimo tema – tai buvau aš. Ir vėl turėjau muštis į krūtinę, kartodama: esu kalta, esu kalta, esu labai kalta.

Kitas reikšmingas, ponios M akimis, mano netaktas pasireiškė internete, sureagavus į priešo kareivius dehumanizuojančius teiginius. Tokie teiginiai buvo įprasti kaip kovinės dvasios kurstymo priemonė. Pamenu, parašiau, kad net ir karo aplinkybėmis turėtų išlikti bent nedidelė grupė žmonių, suvokianti, kad kiekvienas karas yra nuopuolis, neišvengiamas ir besiginančiajai pusei, dėl kovinės dvasios veikiančiai pagal roplio smegenų (o ne žmogui būdingos naujosios smegenų žievės) schemas. Kitaip sakant, karas civilizacijos istorijos ir psichologijos požiūriu yra žingsnis atgal, kurį kartu su užpuoliku žengia ir užpultasis. Pridūriau, kad esama tyrimų, kokias baisias pasekmes turi karo traumos. „Tamstą dominanti lektūra ir tyrimai mūsų nedomina“, – pakomentavo ponia M. Išsyk kažkodėl prisiminiau Adolfo Hitlerio samprotavimus jo garsiame veikale „Mano kova“, kad liaudis tik tada tampa valdoma, kai vadovaujasi emocijomis, o ne mąstymu, todėl esą reikėtų nuolat kurstyti jos emocijas, kad tos užgožtų mąstymą. Sumojau, kad šiuo atveju neatsitiktinai ponia M pasitelkė daugiskaitą: „mūsų“ reiškė jėgą, prieš kurią mano vieniši cypčiojimai atrodė kaip menka šiukšlytė, bejėgė prieš masės srautą. Be to, ir šįsyk užlipau ant to paties grėblio – gyvenimo ir mirties temos, kurią ponia M matė iš visiškai kitokių pozicijų. Ir kurios pusėje, kaip ji vaizdavosi, buvo galingas „mes“, pasirengęs bet kurią akimirką sutraiškyti kiekvieną kitokį „aš“.

Paskutiniu kantrybės lašu šioje mus nuolat išskiriančioje temoje tapo mano darbas „Dailininko laidotuvės“. Paveikslas dalyvavo ekspozicijoje, skirtoje paminėti žinomą dailininką. Visiems taip pat buvo žinomas to dailininko polinkis į serijinius monogaminius santykius su vis naujomis moterimis, neretai peraugančius į poligamiją. Tad savo paveiksle mirusiojo gedėtojų būryje pavaizdavau pabrėžtinai erotiškas moteriškas būtybes su įvairiomis padoriai ir nepadoriai apnuogintomis kūno vietomis. Karste gulinčiojo akis buvo pusiau pramerkta, o nuo jos tarsi smulkius vabzdžius primenančios dulkės nusidriekė žvilgsnio šleifas, siekiantis vienos moters šlaunies, ant kurios buvo matyti tinklinę kojinę ties šlaunies viduriu prilaikantis segtukas. Tariamuosius žvilgsnio vabzdžius, panašius į kandis, įrėminau kūgio formos geometriniame brėžinyje, simbolizuojančiame dailininko profesionaliai vertinamą objekto perspektyvą erdvėje.

Mačiau, kad daugelis žmonių, žiūrėdami į kūrinį, šypsojosi, o pora jų net priėjo pasakyti, kad jiems labai patiko, net įsiminė kaip viena įdomiausių visos grupinės ekspozicijos drobių.

Droviai priimdama pagyras ūmai išvydau minioje neįtikėtinai rūstų ponios M veidą. Jos skvarbus žvilgsnis buvo pasirengęs prikalti mane prie kryžiaus, o gal prie tos mano drobės. „Dabar man galas, šįsyk taip lengvai nebepraeis“, – šmėstelėjo mintis. Istorijos galą pažymėjo jos komentaras socialiniame tinkle, vos tik paskelbus mano paveikslo nuotrauką – o taip, aš tiesiog veržiausi, kad visa tai išsprogtų tarsi pūlinys! Roviausi pabaigti visą tą kontrolės, šešėlio ar tariamos savo pačios geresniosios versijos viziją, kuri mane persekiojo ne pirmą dešimtmetį ir siurbė energiją! Pabaigti galutinai! Bet ar nesitikėjau naujos istorijos? Tik pabaigus vieną galima pradėti kitą, argi ne?

„Įskaudinai tom savo laidotuvėm“, – parašė ji komentarą po minėta nuotrauka. Atvirai sakant, tikėjausi, kaip įprastai, moralo. Galiai atstovaujančios moters teiginys apie skausmą atrodė nenuoširdus. Be to, nesiekiau užduoti širdies niekam. Ir nesumojau, kuriuo savo kampuoto darbo kampu tą padariau. „Atsiprašau, nenorėjau! Gal galėtum paaiškinti, kuo įskaudinau?“ – atsakiau jai. „Apsieisi“, – brūkštelėjo, o netrukus pridėjo: „Tuo mūsų pažintis ir baigsis.“ Vėliau pamačiau, kad manęs jos socialinio tinklo draugų sąraše neliko.

Atsitverti tylos siena, kai kitas siekia pasikalbėti ir išsiaiškinti, yra agresijos forma. Psichologai apie tokią elgseną pasisako vienareikšmiškai. Žinant, kad ponia M ilgą laiką man buvo pačios susigalvotu vertinimo matu, išgyvenau jos tylą šizofreniškai susidvejinusi. Viena mano dalis geidė susiversti visą kaltę ir skausmą, bristi gilyn į nevisavertiškumo vandenis. Kita pusė mintyse jau siuvo vudu lėlę, trokšdama viską apversti aukštyn kojomis. Įsivaizdavau ritualą, paversiantį ponią M mano šešėliu, o mane – geresniąja jos versija. Nenorėjau niekam pakenkti! Man tai atrodė kaip meniška „Aš esi tu, tu esi aš“ išraiška, nieko daugiau. Maniau sau: galėtum juk atsidurti mano, tavo šešėlio, kailyje, mano geresnioji versija!

Iš pradžių ši vizija veikė tarsi raminamieji, jokio konkretaus plano neturėjau. Tačiau net pati nepastebėjau, kaip akis pradėjo kliūti už visko, kas galėtų tapti medžiaga vudu lėlei. Mintis nutūpdavo ant manęs tarsi karštą kraują užuodžianti uodė. Kartais užtekdavo pamatyti skylę kojinėje, ir galvoje jau braižydavau būsimos lėlės iškarpas tos kojinės išklotinėje. Arba, saulės nutviekstame kambaryje po krėslais išvydusi šuns ir katino pūkų debesėlius, įsivaizduodavau, kaip jie užpildys lėlės kūną. Ar gyvūnų plaukai nėra pats tinkamiausias magiško daikto užpildas? Nuo tos minties pralinksmėdavau, net patyliukais sukrizendavau. Ir vis dėlto tai jokia mada nepanėšėjo į konkretų projektą.

Mano pasikrizenimai iš įsivaizduojamo vudu ėmė virsti tikru planu tik suvokus, kad ponia M slysta man iš rankų. Tokie pajuokavimai įpratina į pasaulį žiūrėti nerimtai. Tai labai palengvina sielą, bet kas gi sakė, kad siela turi būti lengva? Ar neturėtume manyti, kad lengvėjanti siela gali vieną sykį ir visai išnykti?

Savo linksmumo verte suabejojau ir pavojų pajutau per juvelyrikos bienalės ekspozicijos pristatymą, tiksliau, per renginiui skirtą paskaitą. Atsisėdau pustuštės eilės viduryje, palikusi keletą vietų iš krašto vėliau ateisiantiems. Viena dailininkė, labai įdomi asmenybė, jos kūrybą ypač vertinu, atėjo kartu su ponia M ir įsitaisė šalia manęs. Ponia M, staiga išvydusi mane pavojingai arti, suspirgo tarsi ant žarijų. Mačiau, kaip karštligiškai sušnabždėjo kažką į ausį savo kompanjonei, ir abi išsyk pakilo iš savo vietų, kad atsisėstų tolimesnėje eilėje. „Čia tai bent! – pamaniau sau. – Ji nori atsikratyti manęs, savo šešėlio!“ Ir ką gi tai turėtų reikšti? Ar ne tai, kad ponia M užsigeidė tapti dvasia? Juk tik dvasios neturi šešėlių. Ir ar teisinga į savo sudvasėjimo projektą įtraukti niekuo dėtus žmones, kaip kad toji jos kompanjonė? Jeigu jau nusprendei tapti dvasia, daryk tai savarankiškai ir kur nors nuošalėje, argi tam tinka žmonių minia?

Grįžau namo ir net nenusiavusi batų atidariau komodos stalčių, skirtą kojinėms ir kelnaitėms. Kur dingo mano kiauroji? Susierzinusi pakilnojau skudurėlius kairėje pusėje – kelnaites. Kelerios buvo man patinkančios kūno arba, kaip kažkodėl vadinama, „plautos mėsos“ spalvos. Jau nežinia kiek ruošiausi prisiūti atirusią vienų kelnaičių juosmens gumelę. Dabar nuojauta sakė, kad atėjo laikas viską daryti priešingai. Timptelėjau gumelę, kita ranka prilaikydama trikotažą, pasigirdo pratisas „dryyykst“. Guma atplyšo kartu su trikotažo juosta. Neužtruko nė valandos – turėjau į delną telpančią lėlę, jos vidų prikimšau prikarpiusi nušiurusių lapės uodegos plaukų – ji atiteko man su pernai mirusios tetos paltu, niekad neketinau tos uodegos naudoti kaip apdaro puošmenos.

Lėlė, tai lėlė, o ką su ja daryti? Pasiraususi siūlų dėžutėje radau kelias daigstymui skirtas adatas spalvotomis plastikinėmis galvutėmis. Aha, ir kažkokio juodo pamušalo gabalėlį. Nebeprisiminiau, kaip ir iš kur jis čia pateko. Šešėlis! Apsiaučiau juo savo pasiūtą figūrėlę ir pritvirtindama įsmeigiau adatą lėlei į kaklą. Adata pervėrė kiaurai, beveik neskausmingai kliudė pirštą, iš jo ištryško menkas kraujo lašelis. Nusivaliau jį į juodą pamušalo skiautę. Beveik tą pačią akimirką į veidą plūstelėjo karštis, nuo kaktos nusibraukiau prakaitą. Būčiau pamaniusi, kad tai dėl pereinamojo amžiaus, vadinamo klimaksu, betgi jokių panašių požymių dar nebuvo tekę patirti, šiuo laikotarpiu mane kamavo ypač žemas kraujospūdis ir neatremiamo snaudulio priepuoliai. Dabar gi veidas liepsnojo, jaučiausi žvali. Prismeigiau lėlės rankas prie viename savo paveiksle nutapyto medžio silueto. Drobė buvo ganėtinai marga, kūno spalvos lėlė ir jos juodas šešėlis be vargo į ją įsiliejo.

Netrukus viską pamiršau, kaip pamirštame sriuboje suvirusius svogūnus. Ruošiausi naujai parodai, skubėjau pabaigti vieną svarbų paveikslą, jutau jo kvėpavimą į nugarą, judėjau link pabaigos negalvodama apie nieką kita.

Ar tik ne po pusmečio išgirdau ponią M rimtai apsirgus. Onkologinis susirgimas, lyg ir gerklėje, sunkiai kalbanti. Nebevaikštanti į parodas. Retai beparašo ką nors į savo paskyrą socialiniame tinkle, vos po keletą žodžių. Tarsi kartu su kalbėjimu būtų praradusi ir rašytinės kalbos įgūdžius. „Visą gyvenimą rūkė“, – pasakė kažkas iš pažįstamų, ir aš automatiškai linktelėjau, mintimis grįždama į netolimą praeitį. „Siaubas, ar tai dėl tos adatos lėlės kakle?“ – nugara net šiurpas nubėgo. Namo skubėjau dusdama, gniaužė gerklę. Pakūrusi židinį įmečiau į jį lėlę. Spoksojau į likusias adatas spalvotomis galvutėmis, jos erzino tarsi nesuprantamos kalbos hieroglifai, kuriais man norima pranešti kažką svarbaus. Atrodo, kadaise tą kalbą lyg ir mokėjau, bet dabar jaučiausi kaip sapne: nieko nebepamenu, esu bejėgė, niekas neateina į galvą, niekas nepadeda.

Po keleto dienų man parašė galerininkė, dirbusi su ponia M. Ši tikrai pasiligojusi, išėjusi iš darbo. Tačiau ponia M rekomendavo į savo vietą mane. Jos manymu, galiu dirbti labai įdomiai, nors ir darau viską savaip, visiškai kitaip nei ji. Betgi esą atėjęs laikas, ir tas laikas nebus ilgas, kai „mes“ turi pakeisti „aš“. „Ar ji irgi pasidirbo vudu lėlę?“ – smigtelėjo tarsi su adata. Atsisakiau. Bet tuo viskas nesibaigė. Neilgai trukus per parodos atidarymą mane užkalbino kita galerininkė – sumaniusi projektą, kvietusi ponią M, bet toji pasiūliusi kreiptis į mane. Vėlgi kuo mandagiausiai atsisakiau, teisindamasi, kad projektas trukdytų mano pačios kūrybiniams sumanymams. Vėliau per keletą mėnesių sulaukiau dar kelių pasiūlymų iš žinomų galerijų, ir visi jie buvo vienaip ar kitaip susiję su ponios M rekomendacijomis. Galiausiai pasidaviau.

Pristatinėdama parodas nevengiu ironizuoti mirties. Greitai bus dveji metai, kaip nenutapiau nė vieno paveikslo. Jei manęs paklaustų, kodėl, atsakyčiau, kad tiesiog nebenoriu. Tegul kai kas sau mano, kad nebegaliu, tačiau žinau kuo aiškiausiai: nėra noro. Rytoj einu į ponios M tapybos parodą, skaičiau jos apžvalgą kultūros žurnale. Į panašius renginius dabar mane lydi visiems žinomas dailininkas. Mums jau sykį pavyko patirti bendrą juoko priepuolį nenusisekus ilgai planuotam sugulimui į lovą.

Savo paveikslų dešiniajame žemutiniame kampe ji dažniausiai užrašo TEA arba AET. Viename interviu, paklausta, ar tai nesusiję su anglišku žodžiu „arbata“, nusijuokė, parodydama jaunai žurnalistei savo didelius dirbtinius dantis, ir paaiškino, kad su arbata tai susiję nebent netiesiogiai. TEA reiškia jos naująjį amplua, tai „Tu esi aš“ trumpinys, AET – „Aš esu tu“. Dingtelėjo: „Ar vis dar derėtų vadinti ją ponia M?“

Prisimenu tai kas kartą gerdama arbatą. Slovakijos prezidentei Zuzanai Čaputovai formulė „Tu esi aš, aš esu tu“ padėjo paduoti ranką fašistuojančiam oponentui. Teko tai padaryti pagal protokolą, po rinkimų suteikiant jam įgaliojimą formuoti naują vyriausybę. Tam pačiam Fico, kuris ją rinkiminės kampanijos metu vadino Amerikos agente, kekše, valstybės išdavike. Paduodama ranką ji teigė atsiverianti akimirkos galimybei. O gal amžinybei? Amžinybės požiūriu visiškai nesvarbu, kas konkrečiai ir kurioje pusėje sėdi, kas kyla ar leidžiasi tose girgždančiose sverto pavidalo sūpynėse.

Onkologinė liga ponios M neįveikė, ji pasveiko. Kalbėti jai padeda elektroninis balso protezas, vadinamas elektrolaringu. Sunku pasakyti, ką jai jaučiu – užuojautą, kaltę, prisižaidusi su vudu lėle, pergalės skonį?

Pusę tų primityviai reprodukuotų ikonų iš savo studijos įsiūliau kaimynei Jadzei. Po to ji kiek atšalo, bet dabar esu tokia užimta ir pati sau svarbi, kad neimu į galvą. Aptarinėti meną nė kiek ne mažiau įdomu nei kurti pačiai. Krūvos mano paveikslų stovi pasieniais atsukę nugaras. Nufotografavusi net parašiau tekstą apie nusigręžusių paveikslų švarą ir erotizmą, palygindama juos su gundančiomis nuogomis moterų nugaromis.