Ričardas Gavelis. Ilga diena

2025 m. Nr. 10

„Kiekviena pjesė yra prisiminimas apie mirusį draugą. Vienintelį tikrą draugą, kuris kitados buvo ir kurio dabar nebėra. Kito tokio jau niekada neturėsi, nes šis – vienintelis tikras draugas, lemties skirtas tavo gyvenimo laikui. Visiškai nesvarbu, apie ką pasakojama pjesėje – apie vieną žmogų, keturis antagonistus, ištisą tautą ar tave kankinančią idėją – tai vis vien yra tavo vienintelis draugas. Miręs draugas. Neteisinga yra manyti, kad įvykiai nutinka, pasaulis kunkuliuoja, žmonės susiduria ir sudūžta dabar. Ne, pjesė visuomet tėra praeities krešulys, ištėkštas lape, seniai įvykusių ir pasibaigusių įvykių prisiminimas. Mirusio draugo prisiminimas. Vienintelio tikro, be galo tau rūpinčio, neduodančio ramybės draugo, kurį reikia prikelti iš mirusių“, – rašė Ričardas Gavelis kelių puslapių mašinraštyje, įvardytame „Trumpas įžanginis esė“, teksto pabaigoje patikslindamas: „Tai tiesiog konkrečios šios pjesės įžanga“, – tikėtina, kad omenyje turėjo draminį kūrinį „Ilga diena“. Jo pradžią ir publikuojame – kaip simbolišką ir gyvą gestą R. Gavelio 75-osioms gimimo metinėms, spalio 8-ai. Net ir fragmentas leidžia įsivaizduoti daugiaprasmį rašytojo sumanymą, kuriamo pasaulio mąstymo būdą.
„Ilga diena: džiaziniai dialogai ir monologai“ kartu su pjese „Durys, arba Taurus kasdienybės prasmingumas: marazmatinė poema iš korektorių gyvenimo“ sudaro dramatinių tekstų rinkinį „Apeigos“, dabar saugomą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne, R. Gavelio archyve (F112-31). Knygos rankraštis 1981 m. pabaigoje ar 1982 m. sausį buvo pateiktas „Vagai“ ir, kaip teigia literatūrologė Jūratė Čerškutė, knyga turėjo vainikuoti 1979 m. teatriniu pastatymu prasidėjusį R. Gavelio dramaturginį kelią . Nepaisydama palankių Aleksandro Krasnovo ir Dovydo Judelevičiaus vidinių recenzijų, leidykla rankraštį atmetė, vienas argumentų – „arogancija, elito, dvasios aristokratų atsaini panieka „pilkai masei“, apologija laisvės <…>“. Ataidi iki šiandienos.

 

Džiaziniai dialogai ir monologai

Fragmentas

 

The lunatic, the lover, and the poet
Are of imagination all compact…

W. Shakespeare

 

DRAMATIS PERSONAE

Slapūnas
Tėvas
Motina
Ji
Liudvikas
Benediktas
Jis
Vedlys (E. G. S. Bakneris)

 

Tamsa. Gūdi juoda tamsa. Ji tetvyro sekundę kitą: kairėje ir dešinėje vienu metu pasirodo dvi blausios gelsvos liepsnelės, lėtai juda viena prie kitos. Jos žiba ilgų, plonyčių lazdelių galuose, o lazdeles, ištiesę į priekį, atsargiai neša neįžiūrimi prietemoje žmonės. Jie žengia tyliai, vogčiomis. Kada liepsnelės suartėja, jie sustoja, apšviesdami pasisukusį į mus nugara Slapūną ilgu rudu apsiaustu, kuris laisvai krinta žemyn giliomis klostėmis. Galima palaikyti Slapūną lėle ar vaškine figūra: jis nejuda, tūno sustingęs ir susikaupęs. Rankos nuleistos, plačios rankovės vos vos plevena, judinamos neregimo vėjo. Žmonės su liepsnelėmis kantriai laukia, jų ilgos plonos lazdelės nė nevirpteli. Jau beveik visiškai patikime, kad žmogus rudu rūbu – lėlė, bet ūmai jo rankos pakyla, susilenkia per alkūnes, keistai lankstosi, pirštai gniaužiasi ir vėl išsitiesia. Slapūno judesiai nėra natūralūs, veikiau rituališki: bent kiek staigoki, pernelyg plastiški. Rodos, jis nori pagauti kažką nematomą, kažką plazdant ore, galbūt sučiupti ir nuplėšti erdvę apraizgiusį neregimą tinklą. O gal tai užkeikimas, turįs iššaukti dvasias, nebylios tamsos užgožtas. Rudasis Slapūnas visą laiką stovi, atgręžęs mums nugarą. Jo kažin ką gaudančios rankos pamažu rimsta, vėl nusileidžia. Jis vėl panašus į lėlę ar vaškinę figūrą.
Ūmai Slapūnas atsigręžia, staigiai iškelia rankas. Jo galva išnyra iš tamsos ryškios šviesos pliūpsnyje, tačiau savo veidą jis apdairiai paslėpė. Slapūnas dėvi kaukę. Kaukė keista, menkai teprimenanti žmogaus veidą. Tiesa, joje yra akys, nosis, burna, bet viskas apvedžiota pasikartojančiais kontūrais: dviguba nosis, keturguba burna, šešiagubos akys. Tarpai tarp šių linijų išdažyti ryškiomis, klykte klykiančiomis spalvomis. Kaukė nuskamba rudoje grėsmingoje ramybėje kaip daugiabalsis riksmas su galybe aidų.
Žmonės, stovintys prie Slapūno, lėtai, atsargiai gesina savo liepsneles. Viską vėl užgožia aklina tamsa.

 

Įmantriais baldais apstatyta svetainė. Baldai čia kažkokie keisti, beveik nenatūralūs. Sunku įsivaizduoti, kaip jie atlieka savo tiesioginę paskirtį. Kairėje stūkso milžiniška sofa su fantastiška, kone dviejų metrų aukštumo atkalte. Viduryje veidrodis raižyto medžio rėmais – tarsi langas į kitą erdvę. Senoviškas stalas tūno kaip sustingęs drakonas gumbuotomis lenktomis kojomis. Aukštos kėdės be tvarkos iškriko po visus kampus. Dulksva lempų šviesa persunkia viską nemalonia raudonai ruda spalva. Virš svetainės, sakytumei, ją slėgdama, kybo tiršta prietema. Tik gerai įsižiūrėjęs gali pamatyti, kad viršuje yra kažkoks balkonas ne balkonas, kuriame gali rodytis įvairūs personažai.
Svetainėje yra tik Tėvas – penkiasdešimtmetis plačių pečių vyras. Apsivilkęs solidžiu, gerai pasiūtu šviesiu kostiumu. Susikišęs rankas į kišenes, stovi priešais veidrodį ir niauriai žiūri į savo atvaizdą.
Įeina Motina, stumdama lėkštėmis nukrautą serviravimo vežimėlį. Motinai vos per keturiasdešimt. Galėtum pamanyti, jog dar mažiau: ji – nė kiek nesuvytusi, liekna, labai graži moteris. Apsivilkusi nepretenzinga smėline suknele. Kalba maloniu altu, labai taisyklingai, dainuote išdainuodama visas priegaides

 

MOTINA. Siaubingai pusto. Tikra pūga. Užneš mūsų keliuką, Liudvikas… svečiai negalės prisigauti…

TĖVAS. Priklampos kaip nors, ką jau darysi…

 

Tėvas kalba labai žemu, tačiau lipšniu, įtaigiu balsu. Motina neskubiai dėlioja lėkštes ant stalo

 

MOTINA. Mūsų namas primena apleistą pilį, kurioje naktimis vaidenasi. Čia tiek niūrių koridorių, tiek daug tamsių užkaborių. Kitą naktį rodosi, kad aplink šmirinėja šikšnosparniai, apaugę ilgais plaukais šikšnosparniai… Atskrenda prie lovos… Galėjai statytis namą mieste, arčiau žmonių.

TĖVAS. Norėjosi ramybės, vienumos. Ir dar kažko tada norėjos, nebepamenu…

 

Tėvas ūmai nutyla, visu kūnu pasisuka į duris. Į vidų įžengia Duktė (Ji), jauna, nepaprastai graži mergina. Ji labai panaši į Motiną, tik gerokai aukštesnė. Motina greta jos atrodo pernelyg jauna, pernelyg liekna, pernelyg graži. Jos labiau primena drauges.

Dukters veidas abejingas, bejausmis, tačiau dėl to tik dar gražesnis. Rankose ji laiko padėklą su taurėmis.

Tėvas nelauktai suirzta, priėjęs prie stalo, nervingai taisinėja sudėtas lėkštes

 

MOTINA. Palik, apsisuksim pačios. Ko taip žiūri? Rodos, pulsi ir sudraskysi, radęs kokią netvarką.

 

Tėvas, gūžtelėjęs pečiais, išeina plačiu žingsniu. Duktė lėtai dėlioja ant stalo taures

 

MOTINA. Kokia tu išsiblaškius! Mes švęsim penkiese.

JI. Šešiese.

MOTINA. Du, vienas ir du… Penki.

JI. Ir vienas – šeši.

 

Jos balsas melodingas, bet kalba ji keistokai: monotoniškai, pernelyg tyliai. Tarpais prabyla garsiau ir šaižiau, pabrėždama nenatūralų sakinio loginį kirtį

 

MOTINA. Tu dar ką nors pakvietei, mūsų neatsiklausus? Draugę?

JI. Aš neturiu draugių.

MOTINA. Kam tuomet šešta lėkštė?

JI. Jam… Juk turi čia sėdėti nors vienas gyvas žmogus.

MOTINA. Ir vėl!.. Rodos, jau buvom sutarę… Net tavąjį Benediktą pakvietėm…

JI. Karnavalas, kaukių balius… Visi susėda prie stalo, lyg per paskutinę vakarienę, tik Jėzaus nėra. Lėlės, sklidinos rūko, kraujo ir ašarų, lėlės, sklidinos… Visi sueis, susės, o jis – irgi čia. Visi tik sulinguos ir bus nustebę nustebę…

MOTINA. Atsipeikėk!

JI. Mes pastatysim jam kėdę, padėsim lėkštę…

MOTINA. Atsipeikėk, argi kas taip elgias. Tėvas…

JI. Tėvas! Tėvas? Kas jis toks yra? Sėdėtojas ant kaulų krūvos? Ką?

MOTINA. Šioks ar toks, jis yra tavo tėvas ir tave… sukūrė. Ir myli.

JI. Myli? Sakai, myli?

MOTINA. Liaukis!

JI. Ne, mane sukūrė ne tėvas, o jis, ir jis šiandien sėdės prie šito stalo. Sukūrė… Ne, tėvas tik pagamino. Kai man buvo penkeri, slapčia žiūrėdavau, kaip judu mylitės. Pertvaroje buvo plyšelis, o jūs to nežinojot… Tu atsiguldavai ir laukdavai, o jis pamažu pamažu, labai pamažu artindavosi. Jis būdavo panašus į rudą paukščio iškamšą: ir akys tokios, ir snapas… Į iškamšą, kurią kažkas stumia prie tavęs. O paskui, kada tu…

MOTINA. Liaukis… Tu juk tyčia viską prasimanai. Kaip visuomet.

 

Dukters pasakojimo metu balkone pasirodo niauri, grėsminga figūra. Tai vyras raudonu iki žemės apsiaustu su gobtuvu. Jo veidas (ar kaukė) baltut baltas, ryškiai raudonos tik lūpos. Jis lėtai praeina balkonu, sudėjęs rankas ant pilvo – taip vaikšto vienuoliai

 

JI. Neprasimaniau. Aš tik niekad tau nepasakojau. Tokia jau šiandien diena, kad… Būdavo labai gražu ir baisu. Tada aš nusprendžiau, kad šitaip žmonės suartėja, susiriša, nebūna tokie po vieną… Bet klydau, siaubingai klydau…

 

Ji nutyla, keistai, plėšriai šypsosi. Tyliai įeina Tėvas. Motina mostu pasivadina jį į šalį

 

MOTINA. Ji sodina prie stalo… tą žmogų.

TĖVAS. Kokį?

MOTINA. Jį.

TĖVAS. Vėl?

JI. O aš girdžiu, ką judu šnekat. Jūs vis stengiatės nuo manęs pasislėpti, bet aš viską nuklausau. Aš tykau židiniuose… ir dūmtraukiuose… ir…

 

Ji šaižiai, nemaloniai susijuokia

 

TĖVAS. Ar pablūdai? Ką čia darai?

JI. Aš padėjau jam lėkštę, taurę, du peilius, dvi šakutes…

TĖVAS. Čia susirinks žmonių… Mes galėtumėm pakentėt, mes jau įpratom, bet jie…

JI. Susirinks? Tai jų čia dar nėra? Pavojus! Pavojus! Bet mes galim juos nupiešti arba nulipdyti. Ką?

MOTINA. Nurimk, nurimk.

TĖVAS. Dukra, apsidairyk. Tu juk ne dykumoj, aplinkui žmonės. Jie žiūri į tave.

 

Duktė išties pradeda dairytis. Jos veidas atidus, akys išplėstos, lūpose tebetvyro plėšri, negera šypsena. Motina kurį laiką įdėmiai žvelgia į ją, staiga skubiai išeina

 

TĖVAS. Tu bent suvoki, ko nori?

JI. Noriu pasikviesti jį čia.

TĖVAS Manau, netempsi čia jo paties?

JI. Jis ateis. Pats.

 

Tėvo veidas ištįsta kaip guminis. Jis lėtai priartėja prie Dukters, nori padėti jai ranką ant peties, bet ji išsprūsta, keistai į jį žvelgdama. Tėvas prabyla, sukdamas apie ją vis siaurėjantį ratą, lyg norėtų apipinti neregimom gijom. Šis ėjimas ratu panašus į lėtą šokį, Tėvas kalba ritmiškai ir įtaigiai, nejučia linguodamas į žodžių ritmą

 

TĖVAS. Kokį žmogų nori prisiminti? Nevėkšlą, paskutinį pašlemėką, valkatą, kažkokį palaidūną, kuris sudarkė, subjaurojo tau gyvenimą, išniekino mūsų būstą?

JI. O ką man prisiminti. Tave? Galiu prisimint šį bei tą…

 

Tėvas stabteli, nužvelgia ją iš padilbų. Vėl pajuda

 

JI. Prisipažink, kad neapkenti jo, nes jis…

TĖVAS. O tu pati? Ką tu pati šnekėjai? Kas kartojo: ilgiau netversiu? Kas priverkė pilną motinos sterblę? Kodėl tave reikia saugot nuo tavęs pačios? Juk jo nėra, jo jau seniai nėra. Dukrele, atsipeikėk, jo juk nebuvo, niekuomet nebuvo. Jis – viso labo sapnas. Jo čia nebėr, jo niekur nebėra. Atsibusk!

 

Tėvas vėl bando paglostyti ją, sakytumei, kažkas traukte traukia jo rankas prie Dukros, tačiau ji ir vėl išsisuka

 

JI. Nėra… Jis tarsi nekaltybė… Juk nekaltybės niekad neturi dabar. Tik ją praradęs suvoki, kad ją turėjai… Tik jį praradusi suvokiau, kas jis buvo…

TĖVAS. Kas buvo? Pabaisa! Juk pati šnekėjai…

JI. Jei pragyvenai gyvenimą neužmušęs žmogaus, nesuprasi, kas yra nekaltybė. Bet, tarkim, užmušei: ne iš toli, ne patrankom, o savo ranka… Tik tada gali suprast, kad prieš užmušdamas buvai visai kitoks. Turėjai nekaltybę… Argi ne? Tu juk žinai?

 

Tėvas vėl stabteli, iš padilbų žiūri į ją. Lėtai ištiesia ranką ir šįsyk paglosto jai skruostą. Pamažu, kruopščiai glosto kibiais pirštais, o Duktė šįkart neatsitraukia

 

TĖVAS. Juk jo nėra. Nėra!

JI. Manai, juo galima taip lengvai atsikratyti? Sunaikinti net jo kvapą? Pamenu, pamenu, kaip tu klykei: į beprotnamį, į beprotnamį!

TĖVAS. Gal ir klykiau. Ne visuomet gali susivaldyti. Be to, jis juk išties yra pamišėlis.

JI. Štai! Tu nepasakei „buvo“!

TĖVAS. O dieve, žinoma, buvo! Aš pamenu net pernelyg gerai: nutilo, nekalbėjo du mėnesius… Atsiribojo nuo pasaulio! O kur jis dėjos atsiribojęs?

JI. Jis poetas. Koks poetas be savo pasaulio?

TĖVAS. Tai ir gerai. Beprotnamy kiekvienas turi po pasaulį, kitas net keletą.

JI. Bet jis poetas!

TĖVAS. Ar aš nepažįstu poetų? Daugybę! Jie gabūs vyrai, šeimų tėvai. Į juos žiūrint, akys pailsi. Ir jie gyvena mūsų pasauly, mūsų, supranti?

JI. O jis – nereikalingas? Jūsų pasauly?

TĖVAS. Aš ne Platonas, bet irgi išvaryčiau tokius iš valstybės. Bent jau iš savo namų.

JI. Tu jį ir išvarei!

TĖVAS. Bet jis grįžo! Jį pernelyg anksti paleido. Jis dar nebuvo sutvarkytas. Ir šit – smulkiau nežinau, kas čia vyko – jis trenkia tau per veidą, muša tave. Suduoda per veidą moteriai, savo žmonai…

 

Įeina Motina su valgių lėkštėmis, sustoja tarpdury

 

MOTINA. Nereikia šitaip. Šiandien šventė.

TĖVAS. Atleisk. Aš suprantu. Bet kartais verčiau nuplėšti tvarstį, kad žaizda geriau gytų.

JI. Cha!.. Jis sudavė man du kartus. Kodėl jis nepadarė to anksčiau? Jis pavėlavo.

TĖVAS. Nebegaliu! Negaliu jos klausyt! Tuoj pat nuimkit šitą lėkštę!

JI. Manai, šitaip jį išvarysi?

 

Tėvas bejėgiškai purto galvą, svirduliuodamas lėtu žingsniu išeina iš kambario.
Balkonu praeina jaunas vyras žaliais rūbais. Jo eigastis grakšti ir energinga

 

JI. Tėvas vis tvarko. Kas davė jam valdžią?

MOTINA. Jis pats išsikovojo.

JI. Cha!.. Taip paprastai jo neišvarysi. Jis bus čia, pamatysi.

MOTINA. Manai, viena jį suprasdavai? Manai, jis buvo tavo vienos lobis?

JI. Žinau, žinau, kad jis buvo ir tavo lobis. Nesurastas. O galėjo būti visų… Visų…

 

Skamba durų skambutis. Motina krūptelėjusi apsižvalgo, išskuba atidaryti. Duktė lėtai eina link kitų durų, tarpdury susiduria su Tėvu, net atsitrenkia į jį. Jis nesitraukia į šalį, Duktė sunkiai prasispraudžia į koridorių. Po sekundėlės svetainėje pasirodo Motina su Liudviku.
Liudvikas – kokių trisdešimties metų vyriškis, gerai sudėtas, raumeningas. Povyza išdidi, galvą beveik visad laiko iškėlęs. Nepaisant to, sugeba kalbėti, sakytume, paslaugiai, primygtinai žiūrėdamas pašnekovui į akis, tarsi koketuotų ar stengtųsi įtikti. Apsivilkęs rusvų atspalvių sportiško kirpimo rūbu

 

TĖVAS. Sveiki, tamsta Liudvikai. Ar išbridot per pusnis?

LIUDVIKAS. Šiaip ne taip.

MOTINA. Nė nesuskubom pasiruošti. Užeikit kol kas į aną kambarį, parūkykit. Pastebėjau, kad mėgstat cigarus, kažkurią dieną nupirkau dėželę.

LIUDVIKAS. O, dėkui, dėkui! Kaip sykis bijojau, kad savų visam vakarui nepakaks.

 

Liudvikas traukiasi žiebtuvėlį, degasi pasiūlytą cigarą. Tėvas netikėtai atšlyja nuo liepsnos, mėšlungiškai sumojuoja rankomis. Motina, įsikibus už parankės, išlydi Liudviką.
Balkonu nerangiai, truputį šlubčiodamas praeina liesas vyras pilku apsiaustu, su milžiniška knyga po pažastim.
Tėvas vis dar sutrikęs, virpčiojančia ranka pasiglosto skruostą, dirsteli į stalą. Staiga prieina prie jo, čiumpa vieną lėkštę ir tūžmastingai trenkia į grindis. Tą pat mirksnį grįžta Motina

 

TĖVAS. Surink šukes!

 

Motina priklaupia, renka šukes. Vėl skamba skambutis. Tėvas eina atidaryti, po sekundėlės grįžta su Benediktu.
Benediktas – aukštas, liesas kokių trisdešimties metų vyriškis. Plaukai ilgi, senokai neplauti, susivėlę, barzda nelygiai pakirpta. Tačiau žydras kostiumas pasiūtas tiesiog įstabiai, guli kaip nulietas, o iš plaukais apkritusio, bent kiek apšepusio veido žvelgia protingos, dygios akys.
Benediktas kalba kimiai, dažniausiai greitakalbe, bet kartais jo šneka nelauktai sulėtėja, balsas sudunda žemais tonais.
Motina pakilusi linkteli, išneša šukes

 

BENEDIKTAS. Tylu čia, gera. Šilta. O lauke vėtra, pūga. Nuošalus jūsų rūmas. Vegetuojat savo mikrosferoje, kaip… Kaip kas? Kaip kažkoks spec. gyvūnas. Net oras čia jums kitoks…

TĖVAS. Esi protingas žmogus, tamsta Benediktai.

BENEDIKTAS. Nelygu ką vadinsim protu. Jeigu protas galėtų egzistuoti be žmogaus, be kūno, tada… Aš vis svarstau… Taip, taip, be žmogaus… O, atsiprašau, klausau jūsų…

TĖVAS. Tamsta esi blaivus žmogus. Gal kiek per drąsus…

BENEDIKTAS. Aš? Ne, tai nepavojinga. Dabar jau nepavojinga. Aš kaip reikiant siautėju tik popieriaus lapuose, tarp formulių. Ten galvos neprasiskelsi ir sušaudytas nebūsi… Argi ne?

TĖVAS. Norėčiau su tamsta pašnekėti atvirai, be užuolankų.

BENEDIKTAS. Nejaugi tai įmanoma?

TĖVAS. Norėčiau su jumis sutarti, taip, sutarti… Pats buvai draugas to žmogaus…

BENEDIKTAS. Jūsų žento? Arba buvusio žento – kaip jums labiau patinka.

TĖVAS. Taip, buvusio… mano dukters vyro. Kaip žinot, jis tebeguli čia. Jau metai laiko. Jį būtinai reikia iš čia išgabenti.

BENEDIKTAS. Betgi jis nedvokia. Aš nepakęsčiau tiktai dvoko. Juk jis toks mielas, tarytum žolytė. Žalia gležna žolytė.

TĖVAS. Jūs taip kalbat apie savo draugą?

BENEDIKTAS. Jeigu jis yra žolytė, tai kaip aš jį vadinsiu – tigru, žėrinčiu nakty? Galiu ir tigru. Gerai, jis tigras. Sudžiovintas.

TĖVAS. Suprantat, jis be sąmonės, jis paralyžiuotas… Kodėl jis dar gyvas?

BENEDIKTAS. Taip, žolės žiemą nudžiūsta. Šit kokia baisi pūga, tik paklausykit. O jis laikosi. Keista.

TĖVAS. Dukra juo rūpinasi tarsi gyvu. Kada jis stačia galva nuburbėjo nuo laiptų…

BENEDIKTAS. Taip, laiptuose jis rado tai, ko ieškojo. Keistas mechanizmas: jis rado absoliutą, sukruvinęs laiptų cementą. Varžtelis buvo išniręs ir privalėjo iškristi. Įdomu, ar čia svarbi laiptų cemento rūšis?.. O, atleiskit, klausau jūsų. Ji dažnai apie jį šneka?

TĖVAS. Jinai su juo šneka. Taip, taip, žmona sykį netyčia nuklausė. Aš žinau, ką ji kalba. Aš žinau. Bet juk jis guli be sąmonės ir niekad nebeatsigaus. Argi ne?

BENEDIKTAS. Taip. Jis – tigro iškamša.

TĖVAS. O ji visą laiką praleidžia su juo. Klausykit, aš įtaisysiu jį į geriausią prieglaudą. Pačią geriausią. Juo rūpinsis. Supraskit, aš tėvas… Įkalbėkit ją. Paveikit ją. Jūs juk ir jos… bičiulis.

 

Į svetainę įeina Motina, nešdama, matyt, paskutiniąsias lėkštes

 

MOTINA. Štai ir viskas. Beveik galim pradėti.

BENEDIKTAS. Aš tik dirstelėsiu į biblioteką, jei galima. Ieškau mažytės citatėlės.

TĖVAS. Prašom, prašom.

 

Benediktas išeina

 

MOTINA. Negerai, kad ji šitaip prakalbo. Rodės, jau kiek aprimo, net buvo su Liudviku teatre… Negerai, kai miręs žmogus užgožia gyvuosius. O šis – nei miręs, nei nemiręs. Prisikels kurią dieną – toks pusiau supuvęs, baisus…

 

Motina, lyg pati išsigandus savo žodžių, būgščiai apsidairo. Balkone iš šešėlio lėtai išnyra Slapūnas, įdėmiai žvelgia žemyn. Nejaukus tas jo žvilgsnis – akių nematyti, vien nekintama spalvinga kaukė

 

MOTINA. Reikia kviesti visus prie stalo… Šitam name tiek kambarių, kad, rodos, nueisi į kurį ir neberasi kelio atgal…

 

Atsidususi išeina iš svetainės. Likęs vienas, Tėvas niauriai dairosi aplink. Už langų ūžauja pūga, net šviesos mažumėlę pritemsta, kambarį dar smarkiau užlieja tamsus raudonis. Kampuose buriasi pamėkliški šešėliai. Susidėjęs rankas už nugaros, Tėvas sunkiai nužingsniuoja nuo sienos prie sienos. Sustoja, pakelia akis į sietyną, žybsintį prietemoje šykščiais blyksniais. Ūmai pakelia į jį rankas, lyg pirmykštis žmogus į saulę

 

TĖVAS. Grąžink jai protą! Grąžink jai protą! Ką ji daro, kuo tasai ją užbūrė? Tas žmogus, kurį pats pasaulis išvarė, perbraukė kruvinu kryžium?.. Mano kūnas, mano kraujas, o smegenys ne mano. Kodėl?

 

Sietynas mirksi Tėvui daugybe spalvotų akių. Šis vėl niauriai apsidairo, skubiai išeina iš kambario. Slapūnas nesitraukia iš balkono, tūno sustingęs, nė nevirptelėdamas.
Į kambarį įeina Ji, iš paskos Liudvikas, rūkydamas cigarą. Ji vis tokia pat abejinga

 

LIUDVIKAS. Dūmai tau nekliudo?

JI. Ne, ne, rūkyk.

LIUDVIKAS. Vis tebemiegi jo kambaryje?

JI.  Tu klausi lyg meilužis apie nekenčiamą vyrą: tai tu miegi ir su juo?

LIUDVIKAS. Atleisk.

JI. Sapnuoju, kad jis prisikelia. Kiekvieną kiekvieną naktį sapnuoju vis tą patį: jis prisikelia – lėtai atsisėda, paskui nuleidžia žemyn kojas su ilgais ilgais susirangiusiais nagais.

LIUDVIKAS. Turbūt tai malonus sapnas?

JI. Malonus? Jis prisikelia, bet aš sustingstu, pavirstu tokia, koks jis yra dabar. Viską matau ir suprantu, bet negaliu nei pajudėti, nei prabilti. Jis manęs ieško, ieško, o paskui – nesuradęs – vėl atsigula. Duok užsitraukti.

LIUDVIKAS. Cigarą?

JI. Ar ne vis vien? Beje, nereikia. Norėjau pasikviesti jį čia, tačiau jie neleido.

LIUDVIKAS. Pasikviesti?

JI. Padėt jam lėkštę, taurę… Bet jie neleido.

LIUDVIKAS. Gal dėl manęs? Nori, tuoj jiems pasakysiu…

JI. Ne ne, ne ne, ne ne! Klausyk, o ką tu apie jį galvoji. Vis klausi manęs, o pats tyli.

LIUDVIKAS. Aš? Aš jį gerbiu.

JI. Meluoji.

LIUDVIKAS. Gerbiu kaip… simbolį. Jis lyg iš pasakos, kažkoks nerealus. Tačiau autentiškas. Toks panorėjęs tyčia nepabūsi. Tokio nesuvaidinsi.

JI. Kodėl tave taip traukia teatras? Nenori sakyt? O aš palikčiau pasaulyje vien lėlių teatrus. Jie kur kas tikresni už tuos, kuriuose vaidina gyvi žmonės. Daug daug daug tikresni… Geriau palik mane ramybėj.

LIUDVIKAS. Kodėl?

JI. Nusvilsi. Tu manęs visiškai nepažįsti. Aš esu bjaurybė, glemžianti viską sau. Tu nieko many nerasi, o aš tave išsiurbsiu.

LIUDVIKAS. Bet…

 

Jis taip ir nesuskumba ką nors pasakyti: į kambarį guviai įžengia Benediktas. Mirksniu įvertina situaciją, sakytum, nufotografuoja juodu akimis, pašaipiai šypteli

 

BENEDIKTAS. Sveiki! Vis kalbat? Kodėl žmonės taip mėgsta kalbėti? Juk kalba nėra bendravimo priemonė. Kalba yra apsimetimo priemonė.

LIUDVIKAS. Einu, pagelbėsiu šeimininkei.

 

Liudvikas skubiai išeina

           

JI. Jis bijo tavęs tarsi pragaro ugnies.

BENEDIKTAS. Zuikis visuomet sprunka nuo medžiotojo. Jis jaučia, kad matau jį kiaurai.

JI. Visus tu matai kiaurai! Gal ir mane?

BENEDIKTAS. Čia jau sunkiau. Sunkiau… Nemalonūs jūsų namai. Net oras čia tankesnis, tirštesnis. Ir kvepia keistai. Įeini lyg į tamsias žiotis.

JI. Net ir tu bijai būti prarytas?

BENEDIKTAS. Ne, nebijau.

JI. Tai kas baugina?

BENEDIKTAS. Sėdėjau jūsų bibliotekoj ir jaučiau, kad mane stebi šimtai nemalonių akučių. Šimtai skvarbių grasinančių žvilgsnių. Magėjo pasiimti adatą ir visas tas akutes išbadyti.

JI. Seniai čia bebuvai. Atpratęs. O šiandien atėjai. Kodėl?

BENEDIKTAS. Šitie namai pavirto tylinčio poeto karalija. Visi čia tik ir tešneka apie poetą, kuris tyli. Net aš panorau prakalbti apie lavonus ar bepročius.

JI. Kuo blogos temos?

BENEDIKTAS. Neblogos. Neblogos. Deja, pati geriausia tema guli prirakinta prie patalo ir tyli. Nors knerktų kaip kūdikis – galėtum tikėtis, jog dar užaugs ir prabils.

JI. Pameni, kaip jis anąsyk tylėjo?

BENEDIKTAS. O kaipgi. Spokso į tave ir tyli. Akys gilios gilios. Sumojuoja rankom ir vėl tyli. Jį įgrūda į beprotnamį, o jis tyli. Tik tada aš patikėjau, kad jis išties poetas. Tik poetai gali taip tylėti.

JI. Dabar jau ne savo noru.

BENEDIKTAS. Šiandien šventi metines?

JI. Ir tu įsidėmėjai?

BENEDIKTAS. Sunku pamiršt. Tu sėdėjai ant laiptų, priglobus ant kelių jo galvą, sutrūkusią lyg pernokęs arbūzas, o aš klampojau per sniegus ieškoti telefono, nes jis buvo sudaužęs visus aparatus.

JI. Jis nenorėjo su niekuo kalbėti, o telefonas vis birbė ir birbė.

BENEDIKTAS. Mes iš tamsos išnyram ir į tamsą nugarmam… Taip… O gija, jungianti abi tamsas, yra poezija… Taip… Beje, vos nepamiršau: esu tavo tėvo agentas. Tavo tėvas, kaip ir visi valdžios žmonės, tiesiog negali neverbuoti agentų. Turėk galvoj: aš tave įtikinėju, kad laikyti jį čia – nesąmonė. Jeigu tavo tėtušis žinotų, kad padėjau jį čia atgabenti…

JI. Kodėl šnabždi?

BENEDIKTAS. O, jūsų namo sienos viską girdi!

JI. Išmesti jį iš čia?.. O pats kaip manai?

BENEDIKTAS. Aš nieko nemanau. Manęs nėra.

JI. Nesuprantu.

BENEDIKTAS. Ir nereikia.

JI. Pasakyk man garsiai, kad jis niekada niekada niekada negalės atsipeikėti.

BENEDIKTAS. Nėra absoliučiai jokios galimybės, kad jis atsipeikėtų. Absoliučiai jokios.

JI. Ačiū.

 

Į svetainę triukšmingai įžengia Tėvas. Duktė su neapykanta nužvelgia jį ir skubiai eina lauk

 

TĖVAS. Kur?

JI. Aš tuoj. (Išeina pro duris)

TĖVAS. Dėkui, jaunuoli. Netyčia nugirdau paskutiniuosius tamstos žodžius.

BENEDIKTAS. Prašom, prašom.

 

Į svetainę šnekučiuodami įeina Motina su Liudviku, atneša dar keletą valgymų

 

MOTINA. Dabar tikrai viskas. Sėdam!

 

Visi susėda prie stalo. Motina dairosi aplinkui

 

MOTINA. Kur ji?

TĖVAS. Sakė, tuoj ateis. Ehej, visi čionais!

 

Slapūnas balkone nelauktai sujuda, greit sukioja kaukėtą galvą, žaibiškai pranyksta šešėlyje.

 

Niūrus kambarys, sklidinas priplėkusio oro. Sienos išmuštos juoda medžiaga. Kambarys beveik tuščias, jame vien lova, kurioje ant nugaros, veidu į viršų, guli Jis. Guli nejudėdamas, nekalbėdamas, beveik nekvėpuodamas, išties panašus į sudžiūvusios žolės kuokštą, susivijusį čia, po nukarusiais nuo lubų juodumos varvekliais.
Tačiau kambaryje yra ne vien Jis. Iš pat pradžių tą tik nujaučiam, įtariam, bet pamažu ir praregim, pamatom: iš tamsių kampų, tiesiai iš grindų ir sienų pradeda lįsti neryškūs padarai. Jie baugščiai dairosi, dirsčioja vienas į kitą, nedrįsdami išeiti į šviesą. Tai kažkokios šmėklos, fantomai, apsitaisę sudriskusiais skarmalais, užsimaukšlinę siaubingas kepures, išsiteplioję veidus dažais, alkani ir pavargę. Jie pamažu apsipranta juodajam kambary, elgiasi vis drąsiau ir įžūliau, nebevengia šviesos, užvaldo visą erdvę. Jie niršta, pešasi tarpusavy ir taškosi seilių purslais. Jie žagsi, kaukši dantimis ir piktai šnopuoja. Jų susirenka ištisas knibždėlynas – tik marguoja įvairiaspalviai veidai ir laksto į šalis skarmalų skutai.
Į kambarį įeina Ji, lėtai braunasi pro įsisiautėjusias šmėklas, kurios nenoriai traukiasi jai iš kelio. Jinai jų nemato, regi tik gulintįjį lovoje, prieina prie jo, prakalbsta tyliai ir neraiškiai. Pamažu jos balsas vis labiau atgyja, nepaliaujamam šnekėjime vis geriau girdėti keistas ritmas, žodžiai skamba skaidriai ir svajingai, varydami lauk skarmaluotus fantomus, Jo vidinius gyventojus

 

JI. Tu jiems nereikalingas. Jie norėtų, kad tu išvis nebūtum egzistavęs. Kur tu dabar esi? Kur dingo tavo eilės? Kam palikai mane tarp jų? Nejau nesupranti, kad be tavęs aš – niekas? Kad be tavęs nykstu ir aš? Jei tu dabar prabustum, aš pasakyčiau… O gal tu nori, kad pasakyčiau dabar? Bet ar girdėsi, ar suprasi? Kas tu dabar? Kas tu dabar? Kur dingsta mano balsas, kai tau kalbu? Kas tu – praraja, bebalsis žodžių kapinynas? Gal tu palaidoji visų balsus savy? Kas tu dabar? Gal veidrodis, gal kalbėti tau – tas pat, kaip žvelgt į veidrodį, žiūrėti į save? Gal tu manai, kad aš bijau savęs? Gal tu manai, kad noriu pasislėpti? Ne, nebijau, aš nebijau. Aš nebijau…

 

Balkone nelauktai pasirodo Vedlys – E. G. S. Bakneris[1] – neaiškaus amžiaus ir neapibūdinamos išvaizdos vyras. Vidinių gyventojų kambaryje beveik neliko, neužilgo pasišalina paskutinieji

 

JI. Bet ar išties tu veidrodis? Ar praraja? Ar mano žodžiai atsispindi, ar pražūsta? Ar atsispindi?

VEDLYS. Prorotingi?

JI. Aš negirdžiu. O tu girdi?

VEDLYS. Verkimirty?

JI. Aš nebijau savęs išgirsti.

VEDLYS. Gilyn įgrimzti?

JI. Kas čia kalba? Čia tu?

VEDLYS. Čiaudžitadžiutadu?

 

Vedlys, matyt, atlikęs savo misiją, tyliai pasitraukia. Ji neilgam nutyla, o paskui prakalbsta keistu, negirdėtu balsu, vis ritmiškiau ir ritmiškiau, tarsi sakydama ilgą ilgą užkeikimą. Rodos, nė patys žodžiai nebesvarbūs, svarbus tik ritmas, kurį Ji pabrėžia rankomis, galva, visu kūnu, šokdama keistą žodžių šokį

 

JI. Tu nežinai siaubingo mano noro, tos paslapties… neišdrįsau tau jos atskleisti, nei kitam… Nebent prieš veidrodį, nebent prieš veidrodį… Klausyk manęs, įsivaizduok mane mažytę mažuliukę ir vieną, visą laiką vieną: nei brolio, nei sesers, nei kiemo, pilno žaidžiančių vaikų… Nebuvo net šuniuko, vien milžiniški kambariai ir milžiniški žmonės… Matai, matai mane? Taip visą laiką, visą visą laiką: viena, viena, viena… Aš neturėjau kam kalbėti, gal kiti kalbėjo, bet aš maniau, kad jų kalba – žaidimas, aš įtariau, kad žmonės susirišę, susisieję kitaip, visai kitaip… kažkuo bendri… bet niekad nemačiau, kada ir kaip jie susiliečia, nors žinojau, aš žinojau, kad tarp jų yra ryšys, aš jau maža žinojau, kad žmonės kažin kaip žmondrauja… Žmondrauja….

 

Dabar Ji kalba visiškai nesavu balsu, rodos, į jos vidų įlindo visai kitas žmogus, o gal kokia dvasia, kuri dabar ją valdo

 

JI. Aš jau mokykloje, aplink vaikai, bičiuliai, tačiau nė tas negelbsti… gal aš, nuo mažumės nepratusi šnekėti, manau, kad ko nesuprantu, nemoku, aš galvoju, kad jie slapčia bendrauja, susiranda vienas kitą, slapčia kažko išmoko, ko aš – vienintelė tarp jų! – nesuprantu; jie juokiasi, bendrauja, susitinka, tik aš viena jų niekaip nerandu… vos pamanau, kad šis ar tas jau tapo artimas – jis ūmai pranyksta, pasirodo, jog jis – ne jis, o visiškai kitoks: ne artimas, ne bendras, o fantomas: benosis ir beakis, ir bedvasis… Ar kas kada norėjo taip susieti žmones, kaip aš – supančioti, sujungti, sužmondrauti?.. Ar gali šitaip trokšti ryšio, ryšio, ryšio?..

O šit atėjo vasara, man šešeri, mūsų name vieši mergytė, susirišu su ja, susirišu: geltonu siūlu, kaspinais, visom spalvom, kokias tiktai žinau, man rodosi, kad šitaip rasiu ryšį, tik reikia jo nenubaidyt, atsargiai sėlint… aš sėlinu, aš atsargi, bet nematau, vis nerandu, vis palieku viena…

Bet aš jau paūgėjau, supratau, kad ryšį reikia pramanyti, jis neregimas, ne virvutė, ne kaspinas ir ne spalva… aš suprantu, kad jie, kad jie visi pažino šitą ryšį, bet slepia, tyčia slepia nuo manęs, jie susimokė neišduoti man žmondravimo taisyklių… Bandau išklausti, bet nesako, vien gūžčioja pečiais: jie susimokė, susislapstė, susirišo, paliko mane vieną, vieną, vieną…

Galvoju, vis galvoju, kur jie slepia ryšį – aš jau nemaža, aš ieškau, aš nerimstu… Naktis, lynoja, sėlinu, seku juos ir žiūriu, žiūriu, ką jie darys… O, jau žinau, žinau, kur slypi tas ryšys: tenai, kur man negalima nueiti, tuose dalykuose, kurie man uždrausti, jau suprantu, ir ieškau ten, kur uždrausta… O kas man uždrausta? Kiek daug, kiek daug man uždrausta! Taip taip, aš jau tikiu, kad meilės dundesy rasiu tatai, ko ieškau… Aš dar visai mažytė, aš sėlinu, žiūriu, kaip mylisi tėvai, kaip jie susiriša, sulimpa, susilieja, atranda vienas kitą… ir aš bandau, bet nieko neišeina: glaudžiuos prie draugių, net prie berniukų, bet ir jie nemoka… Dabar jau nemaža, suaugau, jau nespėju – tvirtai žinau, kad reikia tik sulaukti…

Jis klūpo prie manęs, sulaukiau, jau sulaukiau, pirmasis jau atėjo, mano pusbrolis – štai jis, penkiolikos, tačiau jis bijo, aš keturiolikos, bet nebijau, veržiuosi, tvilkau jį karštu krauju, sudeginu jį ugnimi, bet niekas nenutinka, niekas niekas… Kur jis, kur jis? Kur žmondravimas? Kur jis dingo?.. Juk aš žinau, žinau, aš vėl bandau, veržiuosi – dundesys, net žemė dreba, jų vienas, du ar dešimt, nė nematau, man nesvarbu, aš ieškau, laukiu, laukiu, laukiu, bet niekas nenutinka, niekas niekas, žmondravimo nėra nė su vienu, nes meilės dundesys – apgaulė, tai ne ryšys, ne tas ryšys…

Tai ne žmondravimas, ir vėl mane apgavo, tai niekalas, net čia žmogus negali būti savimi… Bet kas tada belieka, kas belieka? Nejau esi viena? Nejau nėra kalbos, žmondravimo kalbos, kurią, man rodos… Vieną?.. Aš juos trypiu, niokoju, laužau – iš pykčio, nevilties, iš pasiutimo… Jei negaliu suprast – sulaužau kaip lėles… Dar kartą įsitikinu, jog jie ydingai viską slepia, kad susimokė prieš mane, bet nepaspruks, vis vien išmoksiu, perprasiu, perkąsiu juos… Kas jie – ar lėlės, kurios nežino nieko, nežmondrauja, ar pasislėpėliai, panorę mane apgaut?.. Aš juos draskau, aš juos niokoju mintyse, aš keršiju, nes tvirtai žinau, kad jie mane kažkaip apgavo, pasislėpė žmondravimą vien sau.

Aš nuplėšiu ausis beausiams, nosis benosiams, išbadau akis beakiams, tvirtai žinau – draudimai sugalvoti tam, kad nuo manęs paslėptų žmondravimą, bet neapgaus, manęs jie neapgaus, aš ieškau, ieškau, ieškau…

Gal reikia šauktis artimų?.. Šaukiuosi motinos, bet ji manęs negirdi, ji toli, ji nyksta, ji neklauso, ji negirdi… gal tėvas?.. tėvas, tėvas… jo rankos tiesias į mane, paliečia, glaudžia… jo šnervės plečiasi, bet tai juk… ne… ne ne… susirandu Kristiną, suaugusią ir gražią, o, kokią gražią!.. Ji irgi nori susilieti, ieško ryšio… prisimenam, kaip vaikystėj susirišdavom, kaip siekėme sutapti, susilieti… Štai ta virvutė, štai ji, pažiūrėk!.. O jei dabar, o jei dabar, aš jai sakau, gal nors dabar pavyktų pažmondrauti, išsapnuoti, išverkti, išsilaižyti žmondravimą… ir mudvi stengiamės, vis prisimindamos vaikystę, bet nieko, nieko, nieko – jokio ryšio… aš sudraskau Kristiną, spardau ją, perkandu jai gerklę, trypiu – ir juos visus trypiu, visus kartu, ir juos trypiu, niokoju, laužau, iš pykčio, nevilties, iš pasiutimo, bet dar yra tabu, kurie tikriausiai slepia esmę, aš juk turiu surasti, aš negaliu kitaip, aš nyru stačia galva, skęstu, aš… tėvas… aš…

 

Sakydama paskutines frazes, Ji pamažu suklupo, visai sukniubo ant grindų, palinko lyg nulaužta gėlė. Juodajame kambaryje tylu ir tuščia. Ji pakelia galvą, apstulbus apsidairo, lyg nesuprastų, kur atsidūrė. Prakalbsta visai kitu ritmu, visai kitokiu balsu

 

JI. Tu pasirodei kaip angelas iš dangaus. Kaip lietus dykumoje. Aš tavim patikėjau. Tu juk irgi siekei kažkokio ryšio, net nežinau, su kuo. Su dievu, su pasauliu? Nežinau. Bet aš mačiau, kad tu kažko sieki, kažką vejiesi, gaudai. Ar pameni, kaip verkei – kad stalas turi sielą, o niekam ji nerūpi, niekas… nepripažįsta jos… kad šuo, kasryt pasitinkąs tave ant laiptų, turi sielą, jis tave myli, o tu jo ne… Paskui daužei taures, visas visas taures, ir krištolą, ir laikrodžius – nusiaubei visus namus, buvai baisus, daužei ir daužei, šaukdamas, kad laikrodžiai neturi sielos… Tada aš tave supratau, supratau, kad pats esi kažkoks ryšys, kažkokia kalba, kad pats kažką susieji. Bet ką su kuo?

Skaitau, vis skaitau tavo eilėraščius – seniai moku juos mintinai. Ir nieko nesuprantu. Matau tave gyvą – ir tiek. Nežinau, gal jie labai reikšmingi, gražūs, gal jie genialūs. Aš negaliu vertinti tavęs, gyvo tavęs. Tu tiesiog esi – ir viskas. Kai išleido tavo knygą, laukiau, kad kažin kas atsitiktų, supranti? Juk tai buvo tavo eilės, juk jose buvo tas ryšys, kurio mes taip siekėm… O nieko nenutiko, visiškai nieko. Prieš gimstant tavo eilėms, po jų gimimo – tas pats. Nejaugi?

Gal aš kalta? Norėjau pasisavinti tave. Vien sau, vien sau. Norėjau, kad tu būtum viskas. Bet argi gali vienas žmogus atstoti ir tėvus, ir draugus, ir medžius, ir dangų, ir orą… Argi gali vienas žmogus būti visas pasaulis… Naivu. Juokinga. Tu palikai mane vieną, visiškai vieną. Kodėl?

 

Iš tolumos ataidi Tėvo balsas: ehej, visi čionais!

 

JI. Visi? Ne, tavęs jie nekviečia.

 

 

Parengė Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė

---

[1] Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris – ir romano „Vilniaus džiazas“ personažas.