Regimantas Tamošaitis. Vandens teologija
2025 m. Nr. 11
Gintaras Grajauskas. Vandens skonis. – Vilnius: Baziliskas, 2025. – 65 p. Knygos dizainerė – Greta Ambrazaitė.
Gintaro Grajausko naujausios poezijos knygos „Vandens skonis“ vizualinis įprasminimas imponuoja estetiniu minimalizmu: tarsi kosminių vandenų fone išryškėjančios kelios geometrinės linijos ir tamsus „navy blue“ koloritas kuria begalinės erdvės ar tuštumos įspūdį (panaudotas Lino Jusionio tapybos darbas tokiu itin grajauskišku pavadinimu – „Dar pažiūrėkime ten“). Asketiškas ir kartu iškilmingas grožis, primenantis liuteroniškosios architektūros santūrumą, nepagražintą jokiais dekoratyviais elementais. Ir eilėraščiuose žmogaus egzistencijos pėdsakas parodomas lyg tų amžinybės vandenų ar tuštumos fone, todėl visa tai, kas kyla iš žmogaus gyvenimo, yra tarsi įvertinama amžinybės požiūriu. Amžinybė, begalybė, tuštuma – tai lyg nebylus žmogiškumo motyvų kontrapunktas.
Visa knygos poetika skleidžiasi detalėse, o šios detalės yra konkretus žmogiškojo gyvenimo kelio punktyras. Lyrinis subjektas ramiai žvelgia į savo egzistencijos ištakas, apmąsto savo vaikystę, buvusiame laike atrasdamas savo gyvenimo kodą, kuris formuoja mitą – gyvenimo visumą, baigtinę asmens istoriją. Knyga dėl stilistikos ypatybių bei viršlaikiškos subjekto refleksijos apžvalgose pagrįstai laikoma jau visiškai susiformavusio poeto autentišku balsu. Nors man G. Grajausko balsas atrodė aiškiai susiformavęs ir ankstesniuose rinkiniuose, o šioje knygoje esama daugiau kartėlio ir savotiško susitaikymo, rezignacinių nuotaikų.
Tai rezonansinė knyga, nes išsakomos lyrinio subjekto patirtys rezonuoja su visos autoriaus kartos patirtimis. Nemažai šios kartos skaitančiųjų atpažins ir savo vaikystės ar jaunystės patirtis. Knyga plona, tekstas taupus, o refleksijų erdvė gili. Visos mintys, nors išsakomos lakoniškai, driekiasi į buvusio laiko sutemas, o kartu dažnai nurodo ir metafizinius minties bei savimonės matmenis. Todėl dažname eilėraštyje keistai dera subjektyvus, kartais siurrealistinis patirties impulsas, atmintyje iškilusios realybės detalės atrodo padrikos, atminties vaizdiniai susilieja su sapnais, bet eilėraščio regėjime visa tai darosi susiję, tikslinga, prasminga, nors racionaliai ir nepaaiškinama. Antai eilėraštyje „Laiškas reiškia kelionę“ atminties motyvas pereina į sapnų teritoriją, lyrinis subjektas kvestionuoja savo realumą, savo refleksijas jis susieja su konkrečiais vaikystės išgyvenimais, suteikdamas jiems apibendrinančią prasmę: „netrukus iškeliavau / pusei metų į dykumas / į vaikų sanatoriją“ (p. 9). Tai rezonansinės kartos patirtys – visi tų laikų žmonės žino, kokios sovietmečiu buvo tos vaikų sanatorijos.
Taigi daugelio eilėraščių, kuriais reflektuojama vaikystė, kontekstas yra sovietinis. Tikrovė anuomet buvo gan savotiška. Joje atsiradus ir ėmus sąmonėti atrodydavo, kad toks pasaulis ir turi būti. Gyvenimas – grubi pamotė, sanatorija – kalėjimas, požiūris į žmogų – ciniškas. Antai vaikas susiduria su negailestinga realybe: „štai šita bus tavo lova / čia bus tavo spintelė / o mamai jau reikia eiti / neverk tu jau didelis // ūsuotoji sanitarė atplėšė / mane nuo vartų / vedė už rankos alėja / eidama ji keistai kuksėjo / pakėliau galvą ir pažiūrėjau / ji juokėsi“ („Sanatorija“, p. 10–11). Toks negatyvus sanatorijos topas modernioje literatūroje yra dažnas, čia galima priminti avangardistinę civilizacijos kritiką, Michelio Foucault veikalus, „Pink Floyd“ revoliucines nuostatas jų muzikoje, Nijolės Miliauskaitės autobiografinių patirčių lyriką ir pan. G. Grajauskas autentiškai liudija būtent sovietinio režimo lagerį, šiai ideologijai būdingą dehumanizacijos praktiką, individą traumuojančius socializacijos būdus. Disciplinuoti ir bausti, toks M. Foucault įvardytas moderniosios epochos principas veikia totalitarinėse visuomenėse, kurios žmogiškąjį gyvenimą siekia paversti fabriku.
Todėl vietoj idiliškų laimingos vaikystės prisiminimų, kokių paprastai tikimės iš normalaus žmogaus, kartus lyrinio subjekto žvilgsnis į praeitį: pasaulis nuo vaikystės jam yra groteskiškas spektaklis, kuriame vaikams diriguoja tereškovos ir panašūs komunistinės visuomenės stabai, o vaikai čia yra ir kosmonautai (technologinės pažangos ideologija), ir daržovės vienu metu. Visa tai liguista: „tėvai atvažiavo pasižiūrėti / kaip gražiai mažieji džiovininkai / dainuoja ir šoka // paskui tėveliai ir mamytės / šypsojosi ir plojo / o kosmonautai ir daržovės / nusilenkė žiūrovams ir pasakė // <…> jūs puikiai vaidinote laimingus“ („Derliaus šventė“, p. 13). Vaikystė tokioje sanatorijoje iš mažo žmogaus yra atimta, bet lyrinis subjektas visam gyvenimui įgyja imunitetą prieš ideologines sistemas ir kolektyvizmą. Šioje kartoje įsigalėjo nihilistinis individualizmas, negatyvios laisvės idėjos, daug šios kartos žmonių yra antivisuomeniški, netiki socialinėmis ar patriotinėmis utopijomis ir lieka užsidarę individualistinės savimonės kiaute, šaltai ar ironiškai stebėdami praeinantį pasaulį. G. Grajauskui, kaip ir nemažai kitų jo kartos menininkų, būdinga distancijos, atsitraukimo, ironiško stebėjimo pozicija. Beje, šioje knygoje autorius atsisako ir ironijos, taip lyg atsižadėdamas puikybės, smerkimo, jis tiesiog konstatuoja savo buvimo konkrečiame sociokultūriniame kontekste etapus. Ironija žmogų irgi išvargina.
Tokioje egzistencijoje, kur viskas netikra ir absurdiška, gyvenimą reikia imituoti, reikia mokytis jo taisyklių ir apsimesti kenčiančiam, nes taip būsi mažiau pastebimas ir tave paliks ramybėje. Kančios išlaisvina nuo bausmių, o taisyklių pasaulyje yra daug: „reikia gerti vaistus / reikia laikytis taisyklių / jei nesilaikysi nubaus // kai pavyksta gerai susižeisti / tai visi pamiršta tavo nuodėmes / nes žaizdos kažkaip tave atperka / ir išgelbsti tave“ („Mokausi naujų taisyklių“, p. 14–15).
Tokia stigmatizuota vaikystės sąmonė nesibaigia su metais, ji vienaip ar kitaip išlieka žmoguje visam laikui. Taigi sovietinis žmogus nešiojasi su savimi traumines patirtis, ir jis puikiai žino, kas yra totalitarizmas. Pagaliau gyvenimas yra ir kova, kurioje nori nenori esi priverstas dalyvauti, kai tave įstumia į duobę ir kai tavyje prabunda pirmykščiai beveik žvėriški išlikimo instinktai („Duobė“, p. 18). Egzistencinė metafora – kova už būvį duobėje.
Laiko retrospektyvoje jungiasi keisčiausi prasmių deriniai: Mikaldos pranašystės ir „Led Zeppelin“ grupės vaizdiniai, nes praeities laike jau buvo numatyti apokaliptiniai dabarties scenarijai: „Mikalda ten rašė / kad prieš pasaulio pabaigą / vyrai bus ilgaplaukiai kaip moterys / ir tada pasaulis pražus // iškart pagalvojau apie Led Zeppelin / nu teisybė visi ilgaplaukiai / bet tokie man daug gražiau / už nukirptus avinus“ („Skaitau Mikaldą“, p. 22). Šis G. Grajausko eilėraštis leidžia suvokti labai svarbų reikšminį kontrkultūrinį jaunosios kartos maištą sovietiniais laikais, kartai būdingą roko muzikos adoraciją, kuri jaunimui buvo įniršio ir laisvės siekio instrumentas, saviraiškos būdas ginti savo laisvę bei steigti individualybę pasitelkiant agresyvią muziką ir demonstruojant šokiruojančią išvaizdą.
Simboliškas eilėraštyje „Geri žiūronai“ yra ir žiūronų motyvas, nes jis reiškia intuityvų pažinimo poreikį, norą pamatyti tikrovę iš arti, suvokti, kokia ji yra „pati savaime“, kitaip pasakius, tai gyvenimo aiškumo poreikis. Tai pasakoma labai paprastai, G. Grajauskui būdingu minties aiškumu: „kažkada seniai labai užsinorėjau žiūronų / nežinau kodėl, gal tikėjausi įžvelgti / ką nors daugiau, nei iš tiesų yra“ (p. 24). Lyrinį subjektą iš tikrųjų nustebina vaizdo pritraukimo galia, bet, pasirodo, kad iš arti pamatytas gyvenimas yra dar banalesnis, nei jį įsivaizduojame matydami iš tolo, kažką pasvajodami apie tai, ko norisi, bet nėra. Taigi žiūronai, aiškaus regėjimo metafora, žmogaus gyvenimui nesuteikia prasmės: „moteris su chalatu stovėjo / prie kriauklės ir plovė indus <…> paskui vyras pavalgė ir išėjo / moteris dar išplovė jo lėkštę / o tada jau išėjo ir ji, ir išjungė šviesą“ (p. 25).
G. Grajausko eilėraščiai – lyg bandymas susitaikyti su mirtimi ir gyvenimo beprasmybe. Žvelgiant į save nuo pat laiko pradžios ir suvokiant, kad kažkas čia ne taip. Net žiūronai nepadeda pamatyti tiesos. Jie tik leidžia įsivaizduoti žmonių jaudinamą intymumą, artimumą, tačiau per žiūronus pamatytas pasaulis – ne tavo. Ir tavo jausmai, tavo mintys apie gyvenimą – efemeriškos. Moteris tiesiog išjungia šviesą, ir nėra ko tau ten spoksoti. Ta moteris nėra tavo, be to, ji proziška. Žmogiškosios šilumos ir intymumo poreikis yra iliuzinis. Taigi žiūronai iš arčiau parodo primityvią žmogaus gyvenimo fiziologiją, ir nieko daugiau.
Nelaisvame, gniuždančiame pasaulyje, kuriame pilna rėksmingų lozungų, geriausia būti kurčiam: „ankstyvas lapkričio rytas / raudonais plakatais apkabinėta gatve / važiuoja aštuntas autobusas / iš plakatų jį stebi Leninas // autobuse susigrūdę žmonės / niūriais veidais / pilni nebylios nevilties / važiuoja į darbą <…> man septyniolika, ir aš žiūriu ir galvoju / jei esi kurčias ir nebylys / ir turi bent vieną tokį pat, kaip tu / suprantantį tavo kalbą <…> gal tada gyveni visai ne ten, kur visi“ („Pasaulis yra kurčias ir nebylus“, p. 26–27). Šis eilėraštis paskatino prisiminti panašios idėjos kino filmą, Valerijaus Todorovskio „Kurčiųjų šalį“ (1998), jame veikėjai pasirenka būti kurti ir nebylūs, kad apsisaugotų nuo brutalaus pasaulio smurto, kuris randasi komunistinės diktatūros suluošintoje visuomenėje.
Tipiškas grajauskiškas, dažnai minimas eilėraštis „Kartą buvau kietas“ (p. 34), kuriame vaikystė vėl prisimenama kaip išlikimo instinktų ir kovos už būvį pamokų laikas. Grėsmės akivaizdoje žmoguje impulsyviai, netikėtai prasiveržia jėga, kaip savigynos refleksas, taip nehumaniškoje aplinkoje išryškėja individo iracionalioji prigimtis, ima veikti instinktyvūs pradai. Pritaikęs mitrų ir netikėtą kovos būdą lyrinis subjektas atranda jame slypinčius pradus ir išsaugo tą nuostabą visam gyvenimui: „bet iš kur nutiko šitas mokėjimas / man iki šiol didi paslaptis <…> tai berods ir visa / mano kietumo istorija / daugiau nieko nėra // šiaip esu bailokas žmogus“ (p. 35). Taigi eilėraštyje įdomiai fiksuojama dvilypė žmogaus prigimtis: jame yra gamtinė, instinktyvi, tamsioji pusė, kuri, sakytume, yra „šokanti su vilkais“, ir šviesioji, sukultūrinta, inteligentiška, mokanti prisitaikyti. Tai primena romantizmo iškeltą dichotomijos idėją, kuri pavaizduota daktaro Džekilo ir pono Haido istorija.
Eilėraščiuose esama ir daugiau pavyzdžių, kai žmogiškasis asmenybės matmuo redukuojamas į prigimtinius iracionalumo lygmenis – net meninė kūryba gali būti suvokiama kaip instinktų veikla, kaip savigynos mechanizmas, leidžiantis individui įveikti liūdesį, vienatvę, beprasmybę. Antai išgąsdinta sepija išleidžia iš savęs rašalo debesėlį, o išropoję iš jūros žmonės irgi panašiai bando įveikti savo vienišumą ir liūdesį: „o štai iš tų sepijų / vienišų ir liūdnų / atsirado rašytojai“ („Evoliucija“, p. 40).
Daugelio eilėraščių leitmotyvas – „kai man buvo“, bet iš tos praėjusio buvimo patirties išauga filosofinės refleksijos, kurios savo nuotaika primena Ekleziasto ištarmes arba Arthuro Schopenhauerio sentencijas. Beje, šios nuotaikos kyla ne iš knygų, o iš realios patirties: šiame pasaulyje tavo yra tik mirtis, visa kita yra neesminga, visa kita tiesiog yra šalia tavęs: „kai gyveni name su vijokliais / tai dar nereiškia kad namas ir / tie vijokliai yra tavo <…> kai numiršti / tai reiškia kad šita mirtis / dabar yra tavo“ („Namas su vijokliais“, p. 41).
Visoje G. Grajausko kūryboje galima įžvelgti protestantiškosios minties ženklų, fatalizmo nuotaikų, predestinacijos užuominų. Žmogų veda laimės iliuzija, bet išsigelbėjimo nėra, asmens atskirumas neįveikiamas. Taigi nors žmonės pradeda gyventi kartu ir tai laikoma tarsi sakramentiniu įvykiu, jie vienas per kitą nori būti išgelbėti, tačiau tai tik regimybė: „bet kai kuriose nuotraukose / jie atrodo iki kvailumo laimingi / atrodo lyg būtų išgelbėti“ (p. 43).
Kai viskas redukuojama į nieką ir beprasmybę, imamos skelbti apodiktinės tiesos, kad „visi iki vieno mes avys, / keliaujančios į skerdyklą“ (p. 47). Tos tiesos labai paprastos, bet čia svarbu pakylėta tonacija, sentencijos aforistiškumas, todėl kai kurie tokie tekstai primena liuteronų namams būdingus visokius užrašus, primanančius žmogui jo egzistencijos niekingumą, maždaug – „prisimink, kad mirsi“. Tai sakytojų kultūros bruožas.
Protestantiška nuostata: žmogus yra nuodėmingas, tai bjaurus elementas gamtos, arba rojaus, pasaulyje. Grožis – ne žmogaus karalystė. Žmonės dėl savos tuštybės fotografuojasi gamtoje, bet „nuotraukose aiškiai matyti: / gražiuose gamtovaizdžiuose / žmonės atrodo bjauriai“, taigi „žmogus nėra gamtos dalis / gamta nėra mūsų motina“ (p. 50). Aiški antiromantinė nuostata, nes žmogus juk yra sukurtas iš dulkės ir į dulkę pavirs, ir atskirai jis yra dėmė ant Viešpaties veido. Gal jis toks ir negimė, bet gyvenimas jį tikrai tokiu pavertė: „tik pažiūrėk, į ką pavirtai / begyvendamas“ (p. 51).
Taigi autorius yra nuoseklus: į ką pavirsti begyvendamas? Esi kaip musė, kuri paliks nebent menką tašką realybės plokštumoje: „nejaugi tikrai / tik tą taškelį / ant stiklo“ (p. 48).
Šiame pasaulyje viskas tiesiog yra, viskas su mumis – juokingais ir nevertais – tiesiog atsitinka. Čia mes nieko tikro nesukuriame ir niekuo negalime puikuotis. Esame, kokie esame, nevykę, ir esame to nusipelnę jau atsirasdami, taigi esame kalti, nors ir be kaltės. Tai kafkiškas teologinis paradoksas, teologinis disonansas, pirmapradės nuodėmės užuomina, kuri ypač svarbi protestantiškoje pasaulėjautoje. Tad ir žmogaus mirtis ne tragiška, o juokinga: „Mes diskutuojame, ir pasiekiame / konsensusą, ir prieš pat balsavimą / su triukšmu atsidaro dvivėrės durys. / Ir įeina blogis pro jas. // Ir juokiasi, nes mes tokie juokingi, / ir šitaip juokingai mirštame“ (p. 59).
Kaip ir būdinga pesimistiniam pamokslininkui, kalbama visų vardu, ir knygos pabaigoje vis mažiau autentiškų asmens išgyvenimų, vis daugiau patetikos, iškilios retorikos, niurzgėjimo, nepasitenkinimo, tarsi mėginant suversti kaltę pasauliui už savo gyvenimo beprasmybę. Ir vis stipresnė ekspresionistinės vaizduotės ir liuteroniškosios etikos tema – blogio ieškojimas pasaulyje ir žmoguje. O laimės ir grožio čia beveik nėra, tokios iliuzijos nėra ko tikėtis. Čia G. Grajausko eilėraščių dvasia labai artima ironiškajam tuštybių mugės stebėtojui – Jurgiui Savickiui.
Svarbia ir aktualia laikyčiau poeto mintį apie šių dienų visuomenės sąmoningumą. Anot poeto, šių laikų žmonės, nepatyrę (sovietinės) vergijos ir klajoję dykumoje, yra dykumos žmonės. Jie tušti, be džiaugsmo, be prasmės, viskam abejingi, nemokantys vertinti gyvenimo kaip stebuklo. Gal eilėraščių lyrinis subjektas irgi įsirašo į tų naujųjų žmonių gretas. Šitie, po dykumas vedžiojami, „buvo visai neblogi žmonės / tik nuolat burbėdavo tylomis / kad prie faraono buvo geriau // jiems išmirštant, atsirado kiti / neberegėję vergijos / net nežinantys kas yra faraonas // jie gimė dykumoje / dykumoje jie užaugo / buvo matę tik dykumą // kai priėjome Pažadėtąją Žemę / jie nedžiūgavo jie nepajuto nieko // gyveno tarp mūsų / tylūs ir abejingi / su dykuma akyse“ (p. 60). Taigi galimas ir toks žvilgsnis į šių dienų žmones, kurie atsidūrė Pažadėtoje Žemėje – demokratinėje laisvoje visuomenėje – tarsi savaime, gavę ją kaip kokią privalomą dovaną, todėl nemokantys to vertinti ir džiaugtis savo laisve.
Kodėl „vandens skonis“? Manyčiau, kad vanduo, jei yra grynas ir švarus, be jokių priemaišų ir saldiklių, pats savaime neturi jokio skonio – jis yra tiesiog pagrindas, sąlyga visiems galimiems skoniams, taip, kaip balta šviesa yra pagrindas visoms spalvoms. Vandens skonis – tai skonis be jokio skonio, tai nurimusi asketiška sąmonė, tai savotiška gyvybinė erdvė, kurioje randasi visos konkrečios gyvybės apraiškos. Tai visumos pojūtis, kuriame nyksta visos laikinos egzistencinės apraiškos. Tai jausmas, kuris mus sutaiko, nuramina, sugrąžina į save. Visa, kas yra, randasi iš vandens ir sugrįžta į vandenį. Tai esmė, kurią reikia ne tik žinoti, bet ir pajausti. O pajutus ateina suvokimas, kad visi gyvenimo skoniai ar prieskoniai, kylantys iš žmogaus netobulumo, – tai apgaulė ir būties drumstimas. Tad svarbiausia ne tai, kas praeina, o kas amžina – vanduo, kuris yra gyvybės esmė ir pati gyvybė. Šia vandens metafora išsakoma instinktyvi žmogaus valia – begalinis noras gyventi: „vanduo tebėra skanus / aš tebesu gyvas“ (p. 63). Tad vandens skonis – nemirtingumo nuojauta ir tiesiog gyvenimo geismas.
O žmogus? Ką jis gali pasakyti, pajutęs tokį gyvenimo troškulį? Koks jo balsas? Lyrinis subjektas sako: „mano tikrasis balsas yra tyla“ (p. 65). Tyla – tai begalybė, iš kurios viskas atsiranda ir į kurią viskas sugrįžta, kurioje viskas nurimsta. Tai beveik vandens teologija.