Regimantas Tamošaitis. Tamsus kūniškojo gyvenimo grožis

2026 m. Nr. 3

Sara Poisson. Niekas, pasiruošęs patriukšmauti. – Vilnius: Baziliskas, 2025. – 108 p. Dizainerė – Greta Ambrazaitė.

Naujausias Saros Poisson eilėraščių rinkinys „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“ patvirtina, kad jos eilėraščiai moterų rašomos poezijos kontekste turi savitą balsą, atpažįstamą koloritą. Jis yra tamsus, kaip tai ir būtų būdinga pamario krašto kultūrai, taip ją kadaise yra aprašęs Norbertas Vėlius, kartu šie eilėraščiai pasižymi atvira ir gruboka kalba, primenančia Ievos Simonaitytės raštų intonacijas. Pamario moterys yra stiprios ir savotiškai orios, didingos. Tokie tad įspūdžiai radosi skaitant šią knygą, kuri man pasirodė verta įdėmesnės analizės nei čia išsakomos mano mintys, kuriomis tik bandau interpretuoti kai kuriuos ryškiau pamatytus eilėraščių epizodus. S. Poisson eilėraščiuose esama jausmo stabilumo, taip pat esama juose ir ramybės, gebėjimo pažvelgti į asmens egzistenciją tarsi iš šalies, išvengiant ir sentimentų, ir dramatiško susireikšminimo. Eilėraščio asmens laikysena yra tiesi, sakyčiau, netgi kilminga, nors tas kilmingumas niekaip nedemonstruojamas. Dvasios aristokratiškumas mėgsta tylą.

Dėl šitokios ramybės ir stojiškos etikos S. Poisson eilėraščiai yra artimi Gintaro Grajausko etiniam ir estetiniam asketizmui, jie skiriasi nebent didesne vaizdų įvairove bei emocijų niuansais.

Nuo pirmųjų rinkinio eilėraščių šiame poetiniame pasaulyje išryškėja komunalinė miesto erdvė, kaimynystės santykiai, aktualizuojami miesto žmogaus bendravimo įpročiai, bet vėliau pasimato ir kaimiškosios kultūros požymių, lyg koks agrarinės kultūros genetinis elementas. Juk be šio realistinio agrarinio elemento, kuris nėra ryškus, nebūtų ir asmens stiprybės, dvasios atsparumo. Tačiau individai šiuose eilėraščiuose egzistuoja atskirai, ne „komunališkai“. Net ir geriausių intencijų turinti kaimynė gyvena kitoje gatvės pusėje („Šaltibarščiai“), atskirai laikomasi ir nuo kitų kaimynų, kurių būtis yra suvokiama kaip chaotiškas triukšmas. Kaimynų matymas iš šalies atspindi tam tikrą kultūrinę kaimo atmintį, kai kiekviena sodyba egzistavo atskirai, visas jas skyrė tvoros, nors darbai būdavo atliekami bendruomeniškai, kolektyviniu principu, kadangi tokią tvarką primesdavo egzistencinės sąlygos. Taigi visų buvimas kartu ir tuo pačiu atskirai – tokia yra lietuviškoji sąmoningumo forma, išvengianti ir kraštutinio individualizmo, būdingo Vakarų civilizacijai, ir kolektyvistinės unifikacijos, plaukiančios iš Azijos gyvenimo formų. Toji eilėraščio asmens savastis išreiškiama per moteriškąją sąmonę, kuri šiaip jau yra ir stabili, ir archetipiškai konservatyvi.

Saugant asmens tapatybę, ypač moteriškąją savastį, nuo pasaulio tarsi slepiamasi, gūžiamasi, nes moteriškoji būtis yra jautri ir pažeidžiama, o į ją kėsinamasi daugelyje rinkinio eilėraščių. Ypatingas moters vaizdavimo aspektas atveriamas eilėraštyje „Moterų nugaros“: „sykį parodų salėje mačiau vyrą / bandantį pažiūrėti / kas gi matyti kitoje / paveikslo pusėje / tarsi norėtų atgręžti / nusisukusią moterį // jis išvydo tamsą / įkvėpė dulkių / seno mūro ir tinko kvapą“ (p. 13). Taigi moteriškumas suvokiamas kaip paslaptis ir sakralumas, o vyras – kaip to sakralumo profanacija, kaip bandymas godžiu regėjimu gvieštis to, kas šventa ir gražu. Tačiau profaniškas vyro žvilgsnis pagauna tik tai, kas ir yra profaniška, buitiška, o moters nugara yra tarsi koks gyvybės esmę slepiantis tabernakulis. Sakyčiau, poezijoje tai yra visiškai nauja ir netikėta ikonografinė moteriškumo figūra.

Tačiau apskritai kūniškoji gyvybė yra nešvari, tai tas pats teologiškai suprastas „niekingas kūnas“ (jo požymių kartais matome ir kitų moterų poezijoje): „Kodėl neišplovei vonios?“ – klausdavo motina. / Nusimaudžius ant baltų keraminių šonų / Likdavo šis bei tas, ko reikėjo gėdytis: / Pilkšva aureolė, netolygiai vingiuojantis ruožas, / Tarytum ranka rašyta eilutė, / Nusakanti purviną kūno prigimtį“ („Vonia“, p. 14).

Pasaulis eilėraščiuose suvokiamas kaip žmogui nejauki, atgrasi terpė. Jame dominuoja grubios ir šiurkščios faktūros, žeidžiančios gyvybę ir nesuderinamos su moterišku jautrumu bei subtilumu: „Actas, aliejus, retos stambiadantės šukos, / šepetys metaliniais dantimis yra priemonės / sušukuoti mergaitę, kad ji būtų panaši / į kitas sušukuotas mergaites: / susivėlę plaukai yra didžiausia mergaitės gėda, / bet ne jos cypimas šukuojant, / ne jos dejonės ir pažadas griebtis žirklių, / nieko nepaisant ar net / rimtas grasinimas išeiti iš namų. <…> paikos žmonių pastangos / šukuotis bei reikalauti / švariai sušukuotų vaizdų, / glotnaus gyvenimo“ („Sušukuoti“, p. 32).

Mergaitės šukavimas – skausmingos ir prievartinės procedūros, kuriomis siekiama unifikuoti žmogiškojo gyvenimo pavidalus. Toks represyvus individualių formų suvienodinimas prieštarauja gyvybės unikalumo, asmens vertės idėjai. Ir gamtos pasaulį reikia palikti tokį, koks jis yra, natūralų, nesušukuotą, nes, bandant nudailinti gyvybės formas, jos yra sužeidžiamos, juk pati gyvybė yra gležna ir moteriškai jautri: „Kraujas ir kaulas, / kaulas ir kraujas įšoks tau į širdį, / jei sužeisi vandenį, / žalią vilną šukuodamas, / minkštą vilną pešdamas, / kirpdamas pasaulį pagal save“ („Ežero vilnos“, p. 36).

Pasaulis savaime nėra šviesus, jame dominuoja tamsus gaivalas. Toks jis ir matomas daugelyje eilėraščių, kurie išreiškia ne tiek asmens dalyvavimo pasaulyje situaciją, kiek to pasaulio stebėjimą, akcentuojant jo tamsą, kurioje pasyviai plūduriuoja archetipinės žuvys, karpiai: „Įsivaizduodavau juos tūnančius / tamsiuose juodalksnių šaknų užutekiuose, / pavėsinėse po vandeniu, savo normos ribose“ („Karpiai“, p. 33). Tad gyvenimas yra tarsi tamsus tvenkinys, juoda duotybė: „Paveldėjome jį kartu su sodyba, / juodalksnyno rėžiu ir upeliu, / liaunais medeliais ir usnimis, / visu būriu brendančiais į vandenį“ („Tvenkinys“, p. 34).

Regis, mėgstamiausias medis šiuose eilėraščiuose yra juodalksnis, kokį retai sutiktume kitų poetų vaizduotėje. Alkanas medis, siurbiantis juodą pelkių kraują.

Beje, žmogaus, o ypač moters, egzistencija neįsivaizduojama be kraujo. O jis yra ir nešvara, ir kančia, ir kartu pati gyvybės esmė: „Per daug nenustebome sykį radusios čia / kruvinus tetos Valės apatinius. / Kitais kartais jau žinojome, kur jų ieškoti, / jie mus ramino: ne viskas baigta. // Tikėjome, kad kažkas iš viso to bus, gims, / kraujas mums reiškė gyvenimą. <…> ten buvo verkiama, / o tai beveik tas pats, kas kraujuoti“ („Kraujas“, p. 35).

Taigi gyvenimas yra tamsus, sunkus, jis išreiškiamas pasikartojančiais gelmių, juodalksnių motyvais; tamsūs stovintys vandenys apskritai yra šių eilėraščių dominantė: „Ežeru vadiname vandens telkinį / bevardžio upelio kilpoje. / Savo gelsvą vandens atspalvį / ežeras pasisavino iš juodalksnių, per šimtmetį jų suminto juodžemio“ („Ežero vilnos“, p. 36). Juodalksniai, juodžemis – tai reali egzistencinė atrama, o kartu ir stiprybės pagrindas.

Tačiau tamsa gali būti ir žmogaus nuasmeninimas, ji keistai susijusi su kolektyvizmu. Žmogus gali netekti savasties net Baltijos kelyje ar bet kokiose kolektyvinėse formacijose: „Daugiskaita yra tamsi jėga, ji veda jus keliu / Neatsiklaususi, kankindama ir globodama. / Tanki savitikslė genetinė medžiaga, kuriai / Tu visiškai nesvarbus“ („Baltijos kelias. Daugiskaita“, p. 54).

Tamsa apskritai yra veikiančioji galia: „Tamsa yra darbšti. / Savo tamsiais pirštais ji kasvakar / iš nežinia kur surenka šliužus. / Terasoje jie palieka sidabrines gleives. / Jie tarsi senos, įprastos mintys, / kurių norėtum, bet negali atsikratyti, / nelyginant gyvybė, kurią ne pats sukūrei“ („Meilė apleistame sode“, p. 39).

Aukščiausi žmogiškieji jausmai – meilė – yra tik nykstanti daiktų šiluma, tik laikina sušildyto akmens savybė. Šiluma nyksta, akmuo lieka amžinas. Kaip paminklas. Todėl galų gale meilė yra tik antkapio forma: „Meilė panaši į antkapį, / Jai suteikiama forma, / Užrašomas vardas ir datos. / Visa yra meilės forma“ („Akmentašys“, p. 37). Meilė – tai tik jausmas, kurį sukuriame mes patys, todėl kaip ir visa, kas sukurta žmogaus, meilė yra graži, bet dramatiškai netvari: „Meilė nešioja tuos vardus, kuriuos / Ant jos ištašome“ (p. 37). Tai tik linijos, tik apvalumai, tai tarsi moteriška oda, suteikianti akmeniui šiek tiek šilumos.

Galų gale moteris lieka be odos, t. y. be meilės, tačiau ji nesiskundžia, jai tarsi jau nieko netrūksta, viskas tiesiog yra, kaip yra: „Kurį laiką gyvenau be odos, / O dabar esu akmuo / Ir man jos nebetrūksta“ (p. 37). Kai odos nebėra, belieka sukurti odę skyryboms… O akmuo, kaip fundamentali ontologinė substancija, kaip tvarus netvarios meilės antkapis, sujungia egzistencines priešybes: „Šiltus akmenis mėgsta gyvatės ir driežai. / Meilė ir mirtis mėgsta visokius akmenis“ (p. 38).

Tenka susitaikyti su tuo, kad iš esmės esi susietas su visomis gyvybės formomis, o tai kažkaip nedera su didinga žmogiškumo idėja. Savo gyvenimu tu gali dalintis net su erke: „Prisisiurbusi žmogiško kraujo / erkė, sakytum, mūsų dalis. / Ją išpešęs, jauties nelyg sumažėjęs / arba sumažinęs kažin ką kitą“ („Erkė“, p. 40).

Kartais gyvenimą eilėraščiuose bandoma tarsi užkalbėti, vaizduotėje matant tai, ko iš tikrųjų jame nėra, tai savotiška teodicėja, grubaus pasaulio išteisinimas, banalybėje įžvelgiant kažką subtilaus: „švelnios žiurkytės komposto dėžėj / švelni kurmio mirtis ant žvyrkelio“ (p. 44). Be abejo, taip žiūrint į pasaulį jis darosi jaukesnis, mielesnis, net poetiškas.

Tačiau apskritai gyvenimas yra tarsi spąstai, ir tai, kas Henriko Radausko buvo aprašyta kaip bręstančio moteriškumo grožis (gėlės, keičiančios formas, neatpažįsta savęs), eilėraštyje „Nelabumai“ suvokiama kaip fatališka kintančios moters formos drama: „Nebyliai besiplečiantis kūnas yra bjauriai nepatogus. / Velniškai nepatogu būtybei su patyliukais augančiomis / Krūtimis. Tarsi tau prieš valią būtų įdiegta / Kažkas, už ko pasaulis galėtų skaudžiai sugnybti“ (p. 46). Taip asmuo tampa kūniškumo įkaitu, grubaus pasaulio auka. Ir blogis, kuris, žinoma, yra vyriškos prigimties ir natūraliai juodas, netrunka apsireikšti, kėsindamasis į moterį: „Netrukus tai buvo įrodyta apšiurusioje stotyje, / Vyro pajuodusiomis panagėmis.“ Net ir jaunuolis, savosios prigimties spiriamas, iš moters reikalauja savo dalies, tarsi tai jam natūraliai priklausytų: „Netoli turgaus, išgirdus jaunuolio, bemaž vaiko, / Maldavimą ištiesus ranką: „Ar galėčiau paliesti jūsų krūtį?“ Tokios tad yra „Nelabos žmoniško gyvenimo sėklos“ (p. 46).

Požiūris į gyvenimą priklauso nuo asmens konstitucijos, nuo jo egzistencinio dydžio. Esant mažam sunku džiaugtis gyvenimu: „Čia, apačioje, prieblandoje, / kur įsikūrusios mažosios skurdžios eglės, / sunku manyti, kad pasaulis / pilnas šviesos ir gėrio“ („Nuomonės“, p. 77).

Su kiekvienu eilėraščiu rinkinyje auga nuovargis, daugėja tamsos, o poezijos subtilybes užgožia technologinių elementų analizė, randasi biologinis ir technologinis kratinys. Gyvenimo valią palaiko tik troškimai, kuriuos sukelti padeda stoka, askezė: „Turėtum negauti braškių, kiek nori, / juk tik stoka užaugina norus ir viską nušviečia / vaiskiausia tolybių šviesa“ („Kaip užsiauginti žemuogių kibirėlį“, p. 81).

Tačiau gyvenimas apskritai yra šalta vienatvė, žmogus visada išlieka vienaskaitinis: „vaizdavausi, kaip lengvai / kieme nulipdyčiau / vieną sniego senį / nors nepasakyčiau, kad tada / būtume dviese“ („Plius vienas“, p. 85). Ontologinis vienišumas yra absoliutus, nepakeičiamas ir visuotinis: „viena gatvė / skyrė mane nuo vieno šviečiančio lango / vėliau – vieno užgesusio lango / nepasakytum, kad jų buvo du / žinojau ten gyvenant vieną kaimyną / vieną šunį, vieną katiną ir vieną katę / nepasakytum, kad jie būtų buvę keturiese“ („Plius vienas“, p. 85). Taigi visa, kas realu, yra vienetiška. Ir vienetiškumui nieko netrūksta, tai yra uždara pilnatvė.

O šiaip gyvenimas yra kūno niežulys, turintis lytiškumo atributus: „ir vien tik keistas niežulys / dešinėje vertė ieškoti / niežtinčios vietos / šitaip iš naujo / tarytum po šimto metų / aptikau turinti krūtis“ („Niežulys“, p. 89). Gyvenimo džiaugsmai yra labai kuklūs, iliuziški, net juos vertinant aukščiausiame socialiniam lygmenyje: „mažos Baltijos šalies prezidentas / moteriškos giminės žodį atitinkančia pavarde / ir vardu, ispaniškai reiškiančiu čigoną / besidžiaugiantis ant debesėlio sėdinčia mamyte / kuri esą didžiuojasi sūnui tapus valstybės vadovu“ („Kai kuriuos dalykus pamilstame iš lėto“, p. 92).

Saros Poisson eilėraščiai yra gan poetiški, vaizdingi, juose galima tiesiog pamatyti sąmonės ekrane prabėgančius motyvus („skliausteliu susirietęs kaimynas“), todėl gal niūrokas žvilgsnis į pasaulį nėra slegiantis, jis greičiau raminantis, padedantis susitaikyti su pasauliu, koks jis yra, ir su savimi, koks esi pats. Dar kartą prisimenant H. Radauską galima teigti, kad menininkas yra tyra sąmonė, kurioje atsispindi pasaulio kaita, kuri nors ir yra drumsta, bet tos sąmonės nesudrumsčia. Mes tiesiog esame kartu su viskuo, kas yra, ir toje visumoje ramiai stebime savo kūniškas transformacijas, kartais patirdami šiokius tokius nepatogumus. Kaip ten sakė egzistencialistai: jaučiu nepatogumus, vadinasi, gyvenu.