Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas: „Rašytojai nėra pasyvi bendruomenė“
2026 m. Nr. 3
Kalbasi poetai Giedrė Kazlauskaitė ir Marius Burokas
Vienos svarbiausių 2025-aisiais Lietuvoje pasirodžiusių poezijos knygų – Giedrės Kazlauskaitės „Marialė“ ir Mariaus Buroko „Seismografas“. Abu autorius galima priskirti viduriniajai poetų kartai, abiem tai yra penktosios poezijos knygos, abu yra aktyvūs ir žinomi literatūros lauke, be kitų veiklų, nemažai laiko dirbę ir kultūros leidinių redaktoriais (Giedrė – „Šiaurės Atėnų“, Marius – „Vilnius Review“). Kilo sumanymas paraginti Marių ir Giedrę pasikalbėti apie naujas knygas, poeziją, gyvenimą, savąją kartą, Vilnių, neramius mūsų laikus ir kitais rūpimais klausimais. Skelbiame jų susirašinėjimo rezultatą (pokalbio vertimas anglų k. buvo publikuotas „Vilnius Review“ žurnale).
Saulius Vasiliauskas
Giedrė. Labas, Mariau. 2025-aisiais abu išleidome poezijos knygas. Eilėraščius rašome gan skūpiai, retai publikuojamės. Kokią apskritai prasmę turi poezijos knygos šiandienos pasaulyje?
Marius. Lengviausia į šį tavo klausimą atsakyti paradoksu – poezijos knygų prasmė ir reikalingumas yra jų beprasmybė ir nereikalingumas. Bet čia lengvas kelias išsisukti. Sunkesnis – pagrįsti. Man atrodo, kad mes abu esame poetai, turintys atsakomybės jausmą (tik jis pasireiškia daugiausia per poeziją), ir todėl parašėme tai, ką parašėme – „Marialę“ ir „Seismografą“. Nežinau, ar čia malonumas, ar prakeiksmas būti poetu metraštininku – tiek savo vidinių būsenų, tiek pasaulio būsenų. Parašiau tą sakinį, ir iš karto įsijungė raudona lemputė – susireikšmini, taip nėra, kam tai rūpi. Kita vertus, iki karo Ukrainoje buvau skeptiškesnis. Dabar žiūriu į ukrainiečius (ir į mus) ir sakau: poezija padeda išgyventi (psichologiškai ir dvasiškai). Bent jau daliai mūsų.
O kaip manai tu? Ir dar: aš vis galvoju apie mūsų tekstus, apie Gyčio Norvilo, apie dar keleto poetų ir poečių. Žinau, nemėgsti, ir aš nemėgstu kartos apibrėžimų, bet pastaruoju metu parūpo – ką mes, ta sąlyginė „karta“, turim bendro?
G. Matai, vis vien įsijungia ta pritaikomumo funkcija – padeda išgyventi. Henrikui Radauskui veikiausiai būtų nesuprantama, nors išeivio lemtis nebuvo pati saldžiausia. Aš kartais klausiu savęs, kam gadinu popierių, jeigu padedu išgyventi tik sau, bet neturiu galios blogiui, kraujo liejimui ar klimato kaitai. Estetizmo kratausi, šiandien jis būtų lygus cinizmui. Dabar kaip tik skaitau tekstus, pateiktus Vilniaus universiteto kasmetiniam jaunųjų kūrėjų konkursui „Filologijos ruduo“. Pasikeitė poezijos paradigma – jauni žmonės jau rašo visai kitaip, ne pagal mūsų įsivaizduojamas taisykles. Vieni be dramos – poezijai pakanka bajerių. Kiti su perdėta drama, labai jautrūs reiškiniams, kurių mes net nepastebėdavome. Treti rašo pusiau lietuviškai, pusiau angliškai (viename eilėraštyje). Ir taip gali būti, tik aš susivokiu gyvenanti pakitusiame pasaulyje. Tada miela pasidaro ir Gyčio publicistika, nors su ja dažniau nesutinku, negu sutinku.
Kaip tau atrodo jaunųjų poezija? Turiu omeny labai jauną – tokią, kaip „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalio jaunųjų skaitymuose. Ar neišryškina mūsų amžėjimo?
M. Kažkaip išvengei kartos klausimo – aš suprantu, kad jis atrodo galbūt ne itin svarbus, bet kaip tu čia paminėjai pakitusio pasaulio jausmą, taip ir aš skaitydamas savo bendraamžius poetus (ar kiek vyresnius ar truputį jaunesnius) jaučiu vis stiprėjančią bendrystę – kai tuo tarpu kiti tolsta, ypač jaunieji.
O kalbant apie jaunuosius – stengiuosi perskaityt visas poezijos naujienas (ypač knygas, nes publikacijų nebespėju sekti) ir susigaudyti, kas kaip. Nors naujų vardų gausa jau ir mane priverčia sutrikti. Skaitydamas jaunųjų poeziją vis dažniau pabambu dėl to ar ano, bet kartu ir suprantu, kad daug ko nebesuprantu, su amžiumi kalkėja poezijos supratimas, kaip ir pats mąstymas 🙂
O tai, ką girdžiu jaunųjų skaitymuose, manęs dažnai nekabina – ne dėl to, kad žalia, negrabu ir t. t. – tą galiu suprasti ir matau, tai visų jaunųjų kelias. Matau ir kai kurių potencialą, įsidėmiu galimus gerus poetus, stebiu, kaip jie vystosi, kiek jų vėliau nubyra, neberašo, nutyla, o kiek prasiveržia nepaisant nieko (mažuma, aišku). Pavardėm nevardinsiu, bet matau du kraštutinumus – arba visišką sulindimą į savo bambą ir asmeninius išgyvenimus, arba visišką susocialėjimą. Yra dar trečias – nerišlių eksperimentų kelias. Pusiausvyros tarp jų kol kas nematau. Aišku, jiems reikia išmokti nutolti nuo savęs.
O kaip tau jie? Ar mes galim kažko iš jų pasimokyt (išskyrus drąsą skaityti 🙂 )? Man atrodo, kad mes dar spėjame su pakitusiu pasauliu – tik ar to reikia? Ar tai sąmoninga pastanga, ar tiesiog taip išeina? Ir kiek to pasaulio reikia įsileisti į poeziją?
G. Taip, visko paaiškinimas kartų skirtumais gali būti neatsargus. Kai skaitau vyresniųjų poeziją (Ramutės Skučaitės, Aido Marčėno, Donaldo Kajoko, Antano A. Jonyno, Tomo Venclovos), juntu nesutapimą. Kai kurie iš jų nuostabūs meistrai, nežinau, ar kas iš jaunesnių kada nors taip gebėtų. Turbūt niekas. Bet pirmiausia nesutampa pasaulėvaizdis: kitaip išreiškiame net nuovargį. Daug atsainiau apsieiname su kalba, eilėraštyje paliekame grubumo, netašytumo žymių – sąmoningai. Donaldas Kajokas yra rašęs eilėraštį apie šerpetotą kirviu tašytą moteriškutę (galima numanyti, kad tai poezijos metafora) – tas įvaizdis, keisčiausia, yra daug labiau paveikęs mano pasaulėvaizdį negu visa krištolinė Kajoko poezija! Medinės Mykolo Saukos skulptūros irgi to šerpetotumo turi, nors jo prozos tekstai, regis, ne – ir kalba, ir kompozicija gan glotni, tradicinė.
Episteminiu lūžiu laikau interneto įsigalėjimą, apsigyvenimą virtualybėje. Per tai galiu tapatintis su jaunesniais. Buvau pripratusi nuolat gyventi online (apie tai rašau savo eilėraštyje „Pirmutinė atostogų diena“), iš pradžių net patiko – sugebu susitvarkyti! Vėliau liūdino, gąsdino, o dabar, atsiradus sveikatos iššūkiams, kelia bejėgystės jausmą. Ilgiuosi ikiinternetinių laikų, nebuvimo tinkle, ir tuo pat metu suvokiu, kad tai neįmanoma – privalu ten būti, kol esu daugmaž veiksni ir dirbu kokį nors darbą. Baisu atitolti nuo dabartybės, žinių, aktualijų – beveik taip pat klaiku, kaip ir susirgti kokia nors nervų sistemą pakertančia liga. Kai skaičiau Giedrės Šmitienės sudarytą Janinos Degutytės laiškyną, žavėjausi, kiek daug tuo metu būta gyvų kontaktų! Nesvarbu, kad buitiniu pagrindu, iš skurdo. Stebiu kai kuriuos vyresnius rašytojus, kurie atsisako perdėto buvimo virtualybėje – jų tekstuose matau nemažai pagiežos, katastrofizmo, nesutapimo su realybe, beprasmiško priešinimosi pokyčiams – ir tai taip pat nevilioja. Stebiu ir jaunesnių, ir vyresnių kūrybą – man įdomu. Iš jaunesnių galėtume pasimokyti atvirumo skaitiniams (čia apie save, ne apie tave, aišku) – jie nesibaido popso ir geba jį analizuoti. Kai ko jau nebeaprėpiu – kino, muzikos, serialų. Kad nespėjame su pakitusiu pasauliu, paliudys faktas, kai imsime neatpažinti esminių konfliktų politikoje (bent jau aš tuo tikrinuosi). Ar tą reikia įsileisti į poeziją? Kol kas atsargiai įsileidžiu, nepavyktų vien tik sėdėti po šaka akacijos baltos. Man atrodo, tau irgi nepavyksta.
M. Kažkodėl iš karto užsikabinau už nebesugebėjimo aprėpti – aš pats su siaubu suprantu, kad teatre nebuvau jau gal dešimtį metų ir esu beviltiškai atsilikęs, užtat serialus spoksau reguliariai (ir pasiginčyčiau, jei kas man imtų aiškinti, kad jie (na, bent jau dalis jų) yra prastesni už lietuvių teatrą 😀 ), stengiuosi daugmaž suvaikyti ir apžiūrėti svarbesnes meno parodas, ir turbūt viskas, koncertams laiko taip pat ne itin turiu. Iš esmės nusispjoviau į FOMO, nebent kartais pasigraužiu nenuėjęs į kokį literatūrinį renginį. Šiaip, šiek tiek susraigėjau.
Su jaunesniais tapatinuosi ir per savo vaikus – jie vis man parodo kažkokį nematytą dažniau virtualaus nei realaus pasaulio užkampį ir, prisipažinsiu, kartais ničnieko jame nesuprantu. Bet animė, manga, siaubo filmai, muzika, komiksai ir tam tikri pokštai mus jungia 🙂 Iš jų mokausi ir slengo, ir net kalbėjimo manieros – vertėjui reikia. Kita vertus, tu pati turi dukrą, negana to, dėstai studentams – gali iškamantinėti, ką jie mano rūpimais klausimais.
Tavo atvirumas skaitiniams, beje, pavydėtinas: skaitau tavo trumpas apžvalgas „Šiaurės Atėnuose“ ir stebiuosi, kiek visko įvairaus galima perskaityti. Ir kiek tuose skaitiniuose man absoliučiai neįdomių dalykų 😀 Bet, manau, tau būtų neįdomi nemenka dalis mano skaitomų knygų. Žaviuosi tavo pasiryžimu skaityti tiek daug lietuvių autorių, mane dažnai graužia sąžinė, kad lietuvių autorių knygų (na, išskyrus poeziją) procentas tarp mano skaitinių menkas – gal ketvirtis, o gal ir dar mažiau. Pasaulyje tiek daug keistų neskaitytų dalykų, gaila laiko. Todėl jaučiuosi truputį atsiklijavęs nuo lietuvių literatūros, nors, atrodytų, visur esu ir visur dalyvauju, viską žinau, visus pažįstu.
Tavo surašyti vyresniųjų poetų vardai (na, gal išskyrus Ramutę Skučaitę) – svarbūs ir man, bet taip, nesutapimo labai daug. Dažnai, tiesa, pasigailiu, kad man neduota to meistriškumo – neparašyčiau rimuoto eilėraščio (nors ką gali žinoti – niekada rimtai nebandžiau, bet kad ir visiškai nenoriu). Tu laisviau šokinėji po formas, rizikuoji (ar rizikuoji?) ir rimuoti, manau, kad esi drąsesnė poezijoje nei aš. Kai kurių tavo perliptų tvorų aš nedrįsčiau (bent kol kas) perlipti.
Apskritai, esi išbandžiusi daugiau žanrų. Man knieti rašyti prozą, net žinau, ką ir kaip, bet pagalvoju apie laiką ir sudvejoju. Kita priežastis: negalėsiu versti. Tai man svarbiau.
G. Skučaitę miniu dėl to, kad vyresnių poečių moterų beveik nėra; na, yra keli vardai, bet jos niekad nebuvo laikomos svarbiomis. Skučaitė ir Palčinskaitė suvokiamos kaip vaikų poetės: tas reiškinys nepraslysta man pro akis. Aldona Elena Puišytė verta išskyrimo už moralinę laikyseną sovietmečiu, rezistentės veiklą. Bet daugiau beveik ir nėra. Mums dar studijų metais sakė, kad nėra – reikia daug psichinių resursų, kad sugebėtum išbūti su tuo vaidmeniu.
Man, priešingai negu tau, skaitiniuose vis svarbesnė lituanistika, net visoks šlamštas, grafomanija. Iš Juliaus Sasnausko reguliariai gaunu dovanų išeivijoje po karo leistų knygų – ko tik ten nėra… Niekad anksčiau jų nečiupinėjau, egzodo klasikus skaičiau iš šiuolaikinių antologijų. „Šiaurės Atėnuose“ norėčiau pradėti naują rubriką – „Nečiupinėtoji lituanistika“. Man įdomu, kad knyga tuo metu buvo suvokiama kaip lietuvybės skleidimo ir palaikymo medija. Su įvairiausiomis mitologijomis apie ne savo noru paliktąją Eldorado. Be galo įdomu, tokias leido teisininkai, visuomenininkai, šviesuoliai. Net jeigu siužetas kliedesingas, jis vis vien kai ką praneša (dažniausiai postuluoja lietuviškumo stereotipus kaip išsaugotiną vertybę), ir tą tirti įdomu.
Dabar kaip tik skaitau pokalbį „Metuose“[1] – mudu irgi ten minimi. Dėl tavęs ginčijasi – Akvilina Cicėnaitė vadina visuomenišku, o Neringa Butnoriūtė – angažuotu intelektualu. Skaitei? Ką apie tai pats galvoji?
M. Toje laikysenoje yra ir labai asmeniškų dalykų – melodramatiškai pasakius, mano kasdienis gyvenimas yra grumtynės su įgimtu tingėjimu, slacktivismu, laiko švaistymu niekams ir t. t., ir pan. (suprantu, kad ne aš vienas toks). Todėl turbūt ir imuosi daugelio dalykų. Be to, visada geriau žinoti nei nežinoti ir daryti nei nedaryti. Kita vertus, mane vis kažkas sustabdo ties tam tikra riba – negalėčiau taip išvystyti viešos veiklos ir tiek daug atiduoti kitiems kaip, pavyzdžiui, Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės matomiausi žmonės. Tad Laima Kreivytė tame pokalbyje gerai patikslino – „ne tas, kuris veda, o tas, kuris yra asmeniškai įsitraukęs“.
Taip pat stengiuosi neperžengti tos ribos, kur rašytojas virsta influenceriu, t. y. kai pasidaro daugiau influenceris nei rašytojas. Šiaip sudėtingas reikalas – kaip išbalansuoti, atsispirti daugybei prašymų pareklamuoti tą ar aną (literatūroje jų ne mažiau nei versle), pasakyti gerą žodį, kaip išvengti emocinio šantažo. Todėl riboju savo buvimą vienu dviem soc. tinklais, stengiuosi nepersistengti ir nepataikauti. Mane tie, kaip tu sakai, „asmenybės tektoniniai lūžiai“ labai baugina.
Pastaruoju metu, turėdamas omenyje ir kultūros protestą, daug galvoju apie rašytojo aktyvumą – jis labai nedidelis (jei lygintume su, pavyzdžiui, Sąjūdžio laikais), didžiausi aktyvistai tarp menininkų – tarpdisciplinininkai, šokio, teatro žmonės, rašytojai sėdi šešėlyje. Nežinau, gal taip ir turėtų būti – juk kažkas vis tiek turi reflektuoti ir (ap)rašyti viską, kas dedasi, – anksčiau ar vėliau visa tai taps medžiaga tekstams. Vienaip ar kitaip. Ką tu apie tai manai?
G. O, labai suprantu dėl tų prašymų – patirdavau tą dirbdama redakcijoje. Man atrodo, tarp rašytojų nėra daug tokių, kurie gebėtų nesivaržydami kalbėti nuo bačkos. Čia nenoriu numenkinti, priešingai, mane žavi Laimos Kreivytės talentas, branginu jos ekstravertiškus bruožus, net esu raginusi ją eiti politikon. Arba, jeigu ir rastųsi daugiau tokių, kuriems viešasis kalbėjimas kelia malonumą, retas kuris nuo bačkos nekalbėtų blėnių. Čia rimta kultūros problema. Apžiūrėjau pasiūlytuosius [į Kultūros ministeriją] viceministrus: kažkoks siaubas, feisbukuose dalinasi Kiguolio įrašais ir kvailiausiais memais. Ar politikai tik taip supranta kultūrą? Gal ir gerai, kad protestuose aktyviausi šokio, muzikos, kino, teatro žmonės: jie atraktyviau ir aiškiau visuomenei gali pristatyti, ko mes siekiame. Nesitikiu, kad rašytojai apie tai daug rašys – spėju, ši tema lieka socialiniams tinklams, geriausiu atveju publicistikai. Ar parašė apie pandemiją? Karus? (Šį tą, tiesa, parašė, bet ne prozoje.) Kitas refleksijos būdas, daug introvertiškesnis. Man atrodo, visiškai pakanka to, ką su bendraminčiais darai dėl Ukrainos. Šaukliais pabus kiti, kiekvienam savas darbas. Rašytojai nėra pasyvi bendruomenė, net jeigu veikia ne Seime.
Dar šiek tiek apie tuos žanrų bandymus. Rizikuoju, sueiliuoju kartais. Žinau, kas yra tikslūs rimai, bet jų nenoriu – atrodo banalu, gėda kartoti. Meno mokykla paliko savo įspaudus – bandai, nesvarbu, kad neišeina. Pamenu, kai buvau jaunesnė, kultūros periodikoje daug kalbėta apie rašytojo amatą, eilėdaros išmanymą ir, žinoma, kad mes, jaunieji, nieko nemokam. Tuo metu atrodė juokingai – gyvenimas juk pakitęs, vargu ar prireiks mums tų izosilabizmų. Šiandien visai norėčiau parašyti pasakėčių rinkinį – pamoralizuočiau ligi soties. Tik klausimas, ar bemokėčiau, nelavinami įgūdžiai atrofuojasi. Be to, mano akiratyje nepakanka gyvūnų. Reiktų grįžti bent jau prie pasakų, folkloro, stebėti paukščius, pamatyti arklį. Tu turbūt nefantazuoji tokių nesąmonių?
M. Man visgi atrodo, kad rašytojai parašys apie viską – tiesiog jiems reikia daugiau laiko ir distancijos viskam sudėlioti į lentynėles. Na, ir tiesmukų romanų turbūt nesulauksime. Bet tai, kad mūsų prozoje daugėja žanrų maišymo, grabių (nors dažnai – ir nelabai) bandymų perimti visokias Vakarų patirtis ir stilius – mane vis dėlto džiugina. Kaip jie prigis, kaip transformuosis lietuviškame klimate – dar turbūt anksti sakyti. Bet vieną savitą reiškinį jau turime – naują „magiškojo folkrealizmo“ bangą (nors tai, tiesą sakant, ne visai lietuviškas išradimas – estai, pavyzdžiui, Andrusas Kivirähkas, tai daro ne mažiau sėkmingai). O ir „sugrįžimas“ į kaimą atspindi bendras visuomenės tendencijas – pabėgimą iš miesto, nebesigėdijimą šaknų ir tarmės, bandymą suderinti miestą ir kaimą – t. y. sintezės, o ne skirties ieškojimą. Panašu, kad poezija ir proza šiuo metu pasuko kiek skirtingais takeliais – poezija iš aukštybių nusileido į socialinę problematiką ir vidines traumas, o proza išėjo į mišką ir prie pečiaus 😀 Na, ir dar sugrįžo prie kioskelių į dutūkstantuosius.
Mano akiraty gyvūnų pakanka – ypač vertimuose ir skaitomoj negrožinėj literatūroj. Kaip tik ketinu įsigyti Alexandro von Humboldto biografiją – jo gyvenimas buvo geresnis nei bet koks nuotykinis romanas 🙂 O ir su mumis turi šį tą bendro – Kuršių nerijoje lankėsi, pirmas išmatavo srovės greitį Klaipėdos sąsiauryje 🙂 Mane labai traukia ir stulbina tokie žmonės – tu vienas iš esmės pastumi kelias mokslo šakas į priekį, o dar kelioms pakloji pamatus. Dabar taip turbūt nebeįmanoma. Kas ir pavydu.
O dėl galvojimo apie keistus dalykus – kaip tik šiandien suerzino Andriaus Jakučiūno komentaras atsakant Daliai Staponkutei: „Pažinimas nebeaktualus. Žmonės keliauja mėnesiais, kai kurie – permanentiškai, išnuomoję savo butus, taigi tiesiog gyvena išvykę ir visur jaučiasi kaip namie. O kokia prasmė tyrinėti ir pažinti namus? Tokia nauja realybė.“ Supratau, kad nenoriu su tuo sutikti ir kad tas nomadiškas lėkimas man visai ne prie širdies: norėčiau keliauti į gylį, o ne į tolį. Prisiminiau Jurgos tėvus, kurie kasmet sėda į mašiną ir leidžiasi kur akys veda rajono keliukais: jie ten viską žino, viską matė, žino, kur kas gyveno ar gyvena, bet vis tiek važiuoja. Ir ta kelionė jiems yra pasaulio patvirtinimas, atminties gaivinimas. Galų gale ir pokyčių stebėjimas, o ir keliukų naujų atrandama.
G. Mane irgi džiugina nauji reiškiniai, žanrinės literatūros gimimas, grafiniai romanai. Tas magiškasis folkrealizmas nuostabus, mūsų karta nebūtų galėjusi tokio sukurti – ir dėl neapsiskaitymo. Nuoširdžiai džiaugiuosi ir dėl miesto / kaimo poliarizacijos mažėjimo. Nesu nomadė, nesugebėjau emigruoti net tada, kai laikas tam buvo palankus. Dabar jau turbūt vėlu, juntu įsipareigojimą senstantiems artimiesiems, net… kapams (žinau, juokinga). Geopolitinė grėsmė dar labiau stumia į neviltį: juk išbėgti galės ne visi, liks seni, ligoti, neįgalūs. Jakučiūnas sakytų, užsiimu bereikalingu Weltschmerzu. Nuo kelionių mane atgraso vartojimo masto suvokimas (kuris irgi daugeliui juokingas). Šia prasme esu netoli Jurgos ir savo tėvų, kurie gyveno maksimaliai ekologiškai. Man pakaktų važinėti tarp Vilniaus ir Kybartų, stengtis prižiūrėti, saugoti. Gal tai maginio mąstymo simptomas? Jeigu gyvensiu taupiai, manęs neištiks klimato krizė, karas, katastrofa? Irgi traukia tas „gylis“, iš kurio šiek tiek šaipomasi. Autobiografinė literatūrologės Viktorijos Daujotytės knyga sukurta vien iš atminties – neįtikėtina, bet man ji įdomesnė už, tarkime, prozos meistro Parulskio, kurio kūrybą stebiu, romaną.
Vakar žiūrėjau Pijaus Operos TV laidą „Tekstų pokeris“, kalbėta apie Antano Škėmos „Baltą drobulę“. Galvojau, kad mus visus (tave, mane, Norvilą, Šimkų, Jakučiūną, Brundzaitę, o ir vyresnius) paauglystėje kaip reikiant veikė „genijaus-bepročio“ mitas. Aišku, jie gal ir paneigtų, bet, man regis, buvo kone privaloma įgyti ribinių patirčių, patikrinti ligonines ir priklausomybių centrus. Nors gal neetiška kelti šį klausimą?
M. Kodėl neetiška? Geriau apie tai kalbėti, nei apsimesti, kad nieko nebuvo. Tiesą sakant, nežinau, ar tas mitas buvo suvokiamas tiesiogiai, ar jis, pavyzdžiui, mane, veikė irgi tiesiogiai – greičiau tai toks automatinis modelio perėmimas iš vyresnių kolegų: darai tą patį, nes manai, kad taip ir turi būti. Paauglystėje ir jaunystėje tas „genijus-beprotis“ atrodė labai romantiškai, tik, kiek žinau, niekas iš mano aplinkos nesiveržė to išbandyti savo kailiu – daliai tai pavyko savaime, sąmoningai nesiekiant, dalis nuo to ir pasimirė, kiti apsiramino ir dabar arba gyvena „nuobodų“ paprastą rašytojo / vertėjo gyvenimą, arba nusėdo kokioje nors su tekstiniu ir kūrybiniu darbu susijusioje kontoroje. Tiesiog taip sukasi gyvenimo ratas.
Manau, kad buvome paskutinė daug gerianti ir (bent jau kurį laiką) bohemišką gyvenimą gyvenusi karta – kalbėjausi su Mantu Balakausku apie tai, jis sakė, kad jų kartai tiesiog nusibodo tūsintis (ir gerokai anksčiau nei mums), o dar jaunesniems tai iš viso neįdomu ir niekada nebuvo įdomu (gal kitomis formomis, kitaip – ko mes jau nežinom, nesuprantam arba manom, kad tai ne bohema). O ir tiek tų, tiek anų kūryboje toks gyvenimas praktiškai neatsispindi. Mūsų kūryboje tie dalykai galbūt jau padėti „į lentyną“, aprašyti? Bent jau aš beveik viską išrašiau knygoje „Išmokau nebūti“ – savotiškame poetiniame sumaišties ir lūžio dienoraštyje. Galų gale aš nebežinau, kas šiais laikais yra laikoma bohemišku gyvenimu, ar kam nors iš dabartinių rašančiųjų rūpi tas „genijaus-bepročio“ mitas, ar tie buvę ir gyvenimą deginę genijai – tik keista pamoka, kaip nereikėtų elgtis, gyventi ir rašyti? Ar visas siautulys persikėlė į virtualybę? Kas yra visiškai liūdna.
Šiuo metu susizgrimbu vis pagalvojantis – o kaip atrodytų mano gyvenimas ne Vilniuje? Ar galėčiau? Ar nepradėčiau lipti sienomis iš nuobodulio, pavyzdžiui, Zarasuose? (Turint omenyje, kad ten (rajone ir miestelyje) gyvena tiek menininkų, kad bendravimo netrūktų.) Tau tokių minčių nekyla?
Ir dar – tu esi iš pasienio, kaip ir aš (nors gimiau Vilniuje, nemenką dalį vaikystės praleidau Baltarusijos pasienyje). Ar tai veikia kaip nors mūsų mąstymą ir rašymą? Ar aš čia išsigalvoju?
G. Geras pastebėjimas dėl pasienio – paribio jausmas, paribio tapatybė, ribų tikrinimas. Kai gimiau, siena ten dar neegzistavo, bet skirtį kūrė kita kalba, kareiviai (ten poligonai), kiti papročiai, net ryškiai mėlyna stogų ir namų spalva. Vėliau radosi tikra valstybės siena, nors iš pradžių ji buvo kiauroka – šmirinėjo kontrabandininkai, centrinėje Kybartų gatvėje cigaretes aktyviai siūlydavo romų moterys. Ir, žinoma, ilgos vadinamųjų fūrų eilės. Vargšo Smetonos kultas: šiandien ant buvusios berniukų gimnazijos, kur jis buvo kelioms valandoms apsistojęs, prikalta lenta. Dar viena, primenanti antkapį, pakabinta ant kapinių tvoros – pagerbia vietą, kur jis maždaug brido per upelį. Tuntai turistų! Nors miestelyje esama įdomesnių dalykų – vokiečių kapinės ir bažnyčios griuvėsiai, Holokausto vieta, buvę žydų pastatai, tarpukario statiniai. Didžiulė geležinkelio stotis, Veržbolovo, kurią išraiškingai aprašė Marius Ivaškevičius (jo seneliai iš Kybartų). Neretai sapnuoju, kad netyčiniu būdu kertu Rusijos sieną ir ten mane nužudo. Tikrovėje mes su tavimi esame buvę Karaliaučiaus krašte dar iki karo – toks jausmas, lyg buvotum praėjusiame laike. Nuostabus vokiečių ir prūsų paveldas, prasimušantis net per sovietines ir putiniškas baisybes.
Eglė Frank tau prieštarautų! Bohema yra. Jie renkasi bare „Spiritus“, gal dar kur nors. Esu ten buvusi, gerokai skiriasi nuo mūsų laikų gėryklų (kur kas prašmatniau), nors kalbos panašios. Be abejo, jaunystėje nelaikėme Garšvos idealu, bet man atrodo, turėjome jį pasąmonėje, jei dar egzistuoja tokia sąvoka. Taip pat tingiu aprašinėti alkoholizmą – tai taip neįdomu. Sintetiniai kvaišalai dar baisiau – man taip gaila jaunų žmonių, kurie į tai brenda. Visiška smegenų savinaika. Jų tėvų dar labiau gaila.
Maži miesteliai asocijuojasi su detektyvo rašymu. Norėčiau! Šniukštinėčiau gyventojus, santykius, bažnyčią, vietinius tipus, kapines, geležinkelį, mokyklas. Bet tik todėl, kad mama, prosenelių sodyba ten. Išlikę ryšiai su vaikystės namu, daiktais, sodu, kraštovaizdžiu. Pirmykščiai atsiminimai esminiai.
Tu rašai apie Naujininkus, „neatvirukinį“ Vilnių. Bet buvoji (dirbi) visą laiką senamiestyje. Toks pat klausimas, gal kvailas, bet apie erdvę: ar ištvertum, negalėdamas ten kelti kojos? Jeigu visas senamiestis staiga būtų okupuotas?
M. Na, ten, kur augau aš, pas senelius, greta Adutiškio – visiška meškos ausis, primirštas kraštas, molynai, gervuogynai, brūzgynai, grioviai ir pelkės. Baltarusija – ranka pasiekiama (buvo, dabar jau nebe, kaip kitame pasaulyje). Užsispyrę žmonės, taip ir nematę tarpukario nepriklausomybės, jei lietuviai, tai tokie, kad neišplėši, bet daugelio tapatybė tokia pat marga kaip ir Vilniaus krašte. Visas molis, brūzgynai mano tekstuose – iš ten. Tarmę dar moku ir prisimenu, bet nelabai beturiu su kuo kalbėti, pasimirš…
Naujininkai – kita, nors iš esmės ta pati kalba. Mano Vilnius – ne atvirukinis, kaip sakai, pakraščių, paribių. Užaugau Žemuosiuose Paneriuose, mokyklą lankiau Krasnūchoj, vėliau gyvenau dar tebestatomoj Pilaitėj, dabar Naujininkuose – centras ir senamiestis man buvo mitinės erdvės, kuriose iki universiteto lankydavausi tikrai retai. Mano erdvės – statybvietės, industrinė apleistis, daugiabučių ir medinukų mišinys, proletarų rajonai, rusų, lenkų, lietuvių, nors daugiausia rusų apgyvendinti. Tuo pat metu – senasis Vilniaus traktas Paneriuose, prasidedantis beveik už buvusių mano namų, Panerių memorialas (tuomet, kai ten augau, šiukštu neminimi dalykai), Naujininkuose – garvežiai ir lokomotyvai (kuriuos baisiai myliu), švilpukų garsai, pranešėjų balso aidai iš garsiakalbių, kalvelės ir kalneliai, kapinės, savotiškas vietinis identitetas – tu vilnietis, bet ir ne visai – esi už geležinės upės, saloje, atskiras, truputį niekinamas ir primirštas, gal net pavojingas 🙂 Istorija tuose rajonuose kyšo įžūliai, nepaisydama gentrifikacijos ir tos jau minėtos apleisties, irgi atkakli, nesunaikinama, o svarbiausia, nepatogi – niekam.
Senamiestis – vėlyva meilė 😀 Ir turbūt be jo nebegalėčiau – nemėgstu miestų be senamiesčių. O dar turiu privilegiją įeiti į miestą pro Aušros vartus ir, nors nesu labai didelis katalikas, visada sumurmu maldą ir atsigręžiu į vartų paveikslą – toks ritualas.
Be to, senamiestis man – bohemiškų metų, bastymosi, gertynių vieta. Pilies ir aplinkinės gatvės ir jų knaipės universiteto metais mums buvo antrieji namai 🙂 Šituo turbūt nesiskiriu nuo daugelio vilniečių (o ir ne vilniečių) rašytojų bohemščikų, tryniausi dar tose pačiose, sovietmečiu populiariose, kavinėse – vaivose, žibutėse, ledainėse ir pan.
G. Mudu neožemininkai! Tik atrodo, kad nereikia, bet jeigu kas nors atimtų – gedėtume kaip Bradūnas ar Niliūnas. Inga Vidugirytė-Pakerienė tiria erdvę literatūroje – vienų poezijoje nemažai tikslių geografinių nuorodų, kitų – išvis nėra. Tavo eilėraščio eilutė „Gali rišti valtį prie paminklo kojos“ – irgi apie žemę (kunigaikštis Gediminas?).
Dabar kaip tik skaitau Kazio Bradūno „Vilniaus varpus“ – leista 1947 m. Tiubingene, minint pirmosios lietuviškos knygos 400 metų sukaktį. Sonetai kiekvienam kampeliui – senamiesčiui, Antakalniui, Kalvarijoms, Rasoms – o daugiau nelabai ir buvo miesto dalių. Nedrįsčiau rašyti soneto po Jonyno, bet gal reiktų žiūrėti į tai kaip į trenažą? Eini kur nors ir mintyse mankštini rimų atsargas. Nebūtinai rodyti kitiems.
M. Neožemininkai! Iš dalies tikrai tikslu – nors aš, pavyzdžiui, literatūroje (ir tuo, ką skaitau), esu visiškas kosmopolitas, bet poezijoje, kaip dabar matau ir suprantu, vis dėlto, kaip tu sakai, „neožemininkas“. Be šaknų niekaip. Rašydamas vis tiek esi įsitvirtinęs, o skaitytojams akivaizdu ir kur bei kaip įsitvirtinęs.
Man aišku, žaviau, kai poetas sugeba suderinti miestą ir kaimą / miestelį, kaip Jurga – jai šie du pasauliai dengia vienas kitą, net susilieja, ir jos istorijos jausmas yra labai gyvas, ne knyginis, ne kičinis ar atvirukinis. Aš, deja, jo tokio neturiu.
Dėl geografinių nuorodų – čia, manau, mes sutampam, kiekvieną knygą skaitant galima braižyti maršrutus ir sėdėti su žemėlapiais 🙂 Aš, va, net koordinates į „Seismografą“ traukiau. Bet šiuo atveju, manau, aktualiau psichogeografija – poetinis pasivaikščiojimas, žingsnių, judėjimo (traukiniu, autobusu, automobiliu ir kt.) ritmas labai svarbus, svarbu ir erdvės slinktis – ne kaleidoskopas, o tęstinumas, pajausti ir apmąstyti (o tai reiškia – ir aprašyti) pokyčiai, tam tikri svarbūs vietos taškai, kaip mąstymo, asmenybės ir jausmų pokyčių taškai, jie sutampa, arba viena primena, pažadina kita. Tavo „Marialėje“ man tai labai akivaizdu. Ar aš klystu?
Dėl sonetų ir trenažo – senais gerais tarpuvarčių laikais darydavom jam sessions (gal ir tau teko kokiam vienam būti?) – kaip kitaip atsirado „Kalėdinė giesmė“, limerikai (kuriems, beje, irgi reikia neblogų rimavimo įgūdžių) ir visokie kitokie eiliuoti poetiniai / satyriniai tekstai? Aš iki šiol rimavimą suvokiu ir naudoju labiau komiškam efektui pasiekti 🙂
Beje, seniai norėjau paklausti ir atsiprašau už pompastiškumą – ar laikai save krikščioniška (katalikiška?) poete? Tavo kūrybą skaitančiam toks klausimas gali atrodyti savaime suprantamas ar net perteklinis, nes tiek motyvai, tiek problematika, tiek įvaizdžiai, tiek santykio su Bažnyčia dinamika tavo tekstuose yra. Ir, mano galva, tu esi turbūt vienintelė mano kartos, o ir tarp jaunesnių, poetė, gyvai reflektuojanti tikėjimą ir tikrą, skaudų jo kelią.
Aš kartais į tą teritoriją nukrypstu, bet jaučiuosi ten profanas, todėl, gal ir be reikalo, esu per daug atsargus.
G. Manęs daug kas to klausia – nežinau, ką atsakyti, sudėtinga. Jeigu taip, jei laikau (visgi praktikuoju, neketinu trauktis iš Bažnyčios), kodėl mano eilėraščiuose esama blasfemijos? Per vieną festivalį Švedijoje(!) reikėjo skaityti bažnyčioje – buvau paprašyta neskaityti kai kurių tekstų, kad jie neįžeistų tikinčiųjų jausmų. Žinau tokį terminą „kriptoreligingumas“ – taikomas menininkams, kai jie nuoširdžiai kelia tikėjimo klausimus kūryboje, bet papiktina tikinčiuosius. Gal jis man iš dalies tinka. Mane pačią tikrai piktina krikščionizmas, o pasivadinus krikščioniška poete, tektų būti tapatinamai ir su tuo. Būti religiniu poetu (tokiu, kaip, tarkime, Brazdžionis) yra ok, jeigu autorius atitinka visus Katekizmo kriterijus – sėkmingai vedęs arba skaistus, neturi abejonių dėl kontracepcijos, abortų, eutanazijos, ir apskritai neturi abejonių dėl Bažnyčios hierarchijų, mokymo, tvarkos. Indrė Valantinaitė, Rimvydas Stankevičius, Laura Sintija Černiauskaitė, man regis, atitiktų tą kriterijų. Net ir Gintaras Bleizgys, nors ir ne katalikas, iš dalies atitinka religinio poeto apibrėžtį. Dar Antanas Šimkus, jeigu iš bendraamžių – biografiškai gal ir neatitinka, bet poezija atitinka. Ieva Rudžianskaitė tikrai nerašo šventvagysčių. Sigitas Parulskis jau neatitinka, nors tikėjimo klausimas jam vienas svarbiausių, tik pasireiškia blasfemiškai. Tai ir aš turbūt kažkur netoliese klasifikacijose pagal kriptoreligingumą. Sudėtinga.
Ne, nesu buvusi jam sessions, bet tų komiškų lyg rašėm kažkokioms „Poetinio Druskininkų rudens“ funkcijoms – net neatsimenu kokioms. Psichogeografija – tikslus žodis: kaip sakai, taip ir yra. Vilniuje mano gyvenviečių žemėlapis maždaug toks: Kosciuškos gatvė (mokyklos metai), Saulėtekis, Karoliniškės, vėl Saulėtekis, Pranciškonų g., Žvėrynas, Žirmūnai, Naujoji Vilnia (su išplėtimu į Senąją Naująją Vilnią, ten buvo dukters darželis), Olandų g., Visoriai. Atrodytų, esu klajūnė, bet tiesiog ilgai gyvenau kaip nuomininkė. Man tas faktas labiau apie socioekonominį dviejų humanitarių (giminė čia svarbi) statusą. Bet nebūtinai rašydavau tik apie gyvenamąją vietą ir jos apylinkes: irgi kasdien žegnodavausi ties Aušros vartais, nes buvo pakeliui į darbą ir iš darbo. Į eilėraščius nejučia įsitraukia ir maršrutai, kelialapiai, architektūra, galerijos, muziejai. Esu visiškai tikra, kad jeigu mudu evakuotų, savo eilėraščiuose nuolat rypuotume apie prarastas vietas, nors nei esam žemdirbiai, nei smulkiaburžuaziniai hegemonai.
M. Geras terminas – „kriptoreligingumas“, turbūt tinka neretam iš mūsų. O kokiam Tomui Petruliui – rimtai tuos klausimus nagrinėjančiam – ypač.
Šiandien šnekėjom su Laima Kreivyte ir pokalbis palietė psichogeografiją, įsivaizdavom tokią programėlę, kuri rodytų nuolatinius menininkų maršrutus (kaip viešojo transporto), įdomus būtų žemėlapis 🙂 Jeigu tektų neplanuotai, ne savo noru palikti Vilnių, turbūt būčiau prislėgtas nostalgijos, gal ir visam gyvenimui. Tas, žinoma, padeda rašyti, bet tokios pagalbos nenorėčiau…
Jau lenkiant prie pabaigos, paklausiu dar vieno dalyko – ką manai apie ekfrazę, tau ji lyg ir nėra labai būdinga, čia aš mėgstu įsikvėpti fotografija ir paveikslais, tu gal ne taip tiesiogiai. Tačiau menas, muziejų erdvė man labai padeda susikaupti ir pažiūrėti kitokiu kampu, kaip tau?
G. Turbūt ne, mano pačios eilėraščiai kaip fotografijos (bent taip yra sakęs kompozitorius Šarūnas Nakas). Bet man labai įdomu stebėti tave, kai kartu atsiduriame muziejuje. Tave neretai įkvepia mažieji olandai arba paveikslų detalės, pavyzdžiui, gyvūnai. Tą žaidimą irgi esu mėginusi žaisti, bet be teleportacijos į eilėraštį. Ilgiuosi tų laikų, kai vis įdėdavai meno kūrinių į feisbuką (dabar lyg mėgini prie to grįžti?). Vieną ekfrazę visgi turiu – „Meninas“, tik jos radosi visai ne galerijoje, o iš skaidrės atsiminimo ir interneto komentaro. Senoji tapyba, kartais ir architektūra ar paveldas įkvepia, bet šiuolaikinis menas retai. Įkvepia gal dėl to, kad atlaikė daug metų – tai jaudina, pavyzdžiui, lėlės Kačinos arba Marijų stovylos kapinėse. Esu gadinta meno mokykloje, dabar tą procesą stebiu dukters raiškoje. Juos, kaip ir mus kadaise, išmoko realistinio piešimo, o tada staiga sako: šiemet tapysime abstrakcijas. Labai sunku pereiti nuo vieno prie kito, lyg visiškai nieko nemokėtum. Nuo vizualiojo meno apskritai laikausi atokiau, bet visada gera su tavimi nueiti į galerijas ir matyti, kaip prisėdi ant suoliuko užrašyti teksto.
Ir tau klausimas: kaip tave veikia dukrų muzikavimas? Iš visų meno rūšių bene bukiausia esu muzikai, nors vaikystėje paskambindavau keturių puslapių kūrinius. Čiurlionkės internate buvo muzikos auklėtojas Bertlingas – matė, kad domiuosi, tai ir mane pasodindavo groti su pirmokais. Paskui susilaužiau pirštą ir jis kreivai suaugo, o Bertlingas išėjo į pensiją.
M. Mane labiau įkvepia tai, kas paveiksle neakivaizdu ir / arba keista – koks nors trečiaeilis veikėjas ar įdomesnė detalė. Nesu gadintas meno, esu visiškas savamokslis menotyrininkas 😀 Turbūt negalėčiau be dailės, fotografijos, grafikos etc. – man tai būtina estetinei ir psichinei sveikatai palaikyti. Todėl grįžau prie dalijimosi menu feisbuke – kai viskas taip aplinkui slegia ir kelia nerimą, reikia bent poros žiūrėjimo į meną, dalijimosi juo minučių. O šiaip tikrai esi mano mėgstamiausia galerijų kompanionė: kažkaip mes vienas kitam netrukdom ir į kai kuriuos dalykus panašiai žiūrim.
Dukrų muzikavimas mane veikia kaip tėvą – kiek joms smagu ir sunku arba lengva tuo užsiimti, kiek aš galiu palaikyti ir padėti (ar bent netrukdyti). Džiaugiuosi, kad jos tuo užsiima, tačiau kartu beveik neturi laiko niekam kitam, net kitiems menams – tai nežinau, kaip tai paveiks tolesnį jų gyvenimą. Čiurlionio mokykla nėra iš lengvųjų (kaip ir Kelpšos, beje) – dvigubi krūviai daro savo.
Aš pats irgi esu gana bukas muzikai, mokykloje kadaise norėjo priversti dainuoti chore (ir duomenų, jų manymu, turėjau), bet aš piktybiškai jo nelankiau, man tai buvo kančia – galiausiai išmetė, kažkodėl įrašę dvejetą už drausmę. Tos mokyklos choras, beje, buvo gana garsus, laimėdavo visokias „Dainų daineles“. Muzikos klausausi kasdien ir visokios, bet pats niekada nemuzikavau ir nebandžiau.
Ačiū tau už pokalbį!
G. Ačiū, Mariau!
[1] Tarp eilučių ir tarp vaidmenų: kokia šiuolaikinio literato vieta visuomenėje? // Metai. – 2025. – Nr. 11 (prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/tarp-eiluciu-ir-tarp-vaidmenu-kokia-siuolaikinio-literato-vieta-visuomeneje/).