Paul Verlaine. Save prakeikęs Arthuras Rimbaud

2024 m. Nr. 11

Pauliui Verlaine’ui – 180

 

Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė

Paulį Verlaine’ą (1844–1896) žinome kaip prancūzų poetą lyriką, rašiusį jausmingas, šviesaus ilgesio, sugestyvaus muzikalumo persmelktas eiles. Jo „ore ištirpstanti poezija“ neretai lyginama su impresionistine tapyba, kai žodžiais, asonansais ir aliteracijomis grįstu garsynu, nelyginių eilučių ritmu sukuriami subtilūs sielos peizažai, atliepiantys ir dvasines adresato būsenas. Tačiau P. Verlaine’as rašė ir prozą, kuri yra ne mažiau reikšminga, nors skaitytojų ir menkai pažįstama jo kūrybos dalis. Jis yra sukūręs novelių, parašęs daugybę straipsnių, knygų apžvalgų ir pratarmių, kelionių įspūdžių, autobiografinių kūrinių: atsiminimų apie kalėjimo metus (nuo 1873 m. liepos iki 1875 m. sausio), ilgus ligoninėse praleistus mėnesius. Šiuose prozos tekstuose ryškiai atsiskleidžia dinamiška XIX a. antros pusės Prancūzijos tikrovė, sodri literatūros ir meno lauko dalyvių kasdienybė, prieštaringa paties autoriaus figūra. Net ir jo kūrybos pradžia sietina su keliomis kritinėmis esė, kurias 1865 m. vos dvidešimties sulaukęs P. Verlaine’as paskelbė spaudoje, ir tik po metų pasirodė pirma jo poezijos knyga „Saturniški eilėraščiai“ („Poèmes saturniens“, 1866). Taip pat ir po priverstinės užmaršties metų P. Verlaine’as 1883–1884 m. grįžo į literatūrą, iš pradžių – periodikoje, paskui – atskira knyga paskelbęs tris „Prakeiktųjų poetų“, tarp jų – Arthuro Rimbaud (1854–1891), portretus.
P. Verlaine’o – kritiko ir, sakytume, atidaus literatūros metraštininko – dėmesys krypsta į XIX a. „modernybę“, į amžininkus poetus ir rašytojus, tarp kurių iškeliami ir nelygstamos vertės kūrėjai, didžiausi jo paties autoritetai: Charles’is Baudelaire’as (1821–1867) ir A. Rimbaud, nepamirštamas, adoruojamas Rimbaud, kuriam skirtas nemažas pluoštas rašinių. Per paskutinius beveik dešimtį P. Verlaine’o gyvenimo metų parašyti straipsniai įtvirtino A. Rimbaud vardą ir kūrybą prancūzų literatūroje.
Šioje publikacijoje, jungiančioje ir dviejų didžių poetų sukaktis – A. Rimbaud 170-ąsias gimimo metines ir P. Verlaine’o 180-ąsias gimimo metines, skaitytojų dėmesiui pateikiami keli minėto pluošto tekstai: pirmo „Nušvitimų“ leidimo, prie kurio nemažai prisidėjo P. Verlaine’as, pratarmė; A. Rimbaud portretas iš „Prakeiktųjų poetų“. Savotiška šios knygos nuoroda yra ir straipsnio „Arthuras Rimbaud „1884“ pavadinimas, nors buvo parašytas 1887 m. poetų, rašytojų, kitų žymių asmenų biografijų rinkiniui „Šiandienos žmonės“ („Hommes d’aujourd’hui“, 1885–1893). Iš daugiau kaip puspenkto šimto rinkinį sudarančių tekstų P. Verlaine’o parašytos dvidešimt septynios biografijos. Publikaciją užbaigiantis straipsnis „Naujos pastabos apie Rimbaud“ paskelbtas 1895 m.

Pirmojo „Nušvitimų“ leidimo pratarmė

Knyga¹, kurią pateikiame skaitytojams, parašyta tarp 1873 ir 1875 metų, keliaujant po Belgiją, Angliją ir po Vokietiją.

Anglų kalbos žodis „nušvitimai“ (Illuminations) reiškia spalvotas graviūras – coloured plates: ponas Rimbaud būtent tokia paantrašte pavadino savo rankraštį.

Kaip matysime toliau, knygą sudaro nedideli kūrinėliai; tai kerinti proza arba sąmoningai švelniai netaisyklingos eilės. Pagrindinės minties – nėra, o gal tik mes jos ten nerandame. Atvirai džiūgaujantis didelis poetas kuria pasakiškus peizažus, miglotus žavaus meilės jausmo eskizus ir demonstruoja tobulo stiliaus siekį (pasiteisinusį): drįstame pasiūlyti būtent tokį šios knygos apibendrinimą. Kviečiame skaitytojus gėrėtis kiekvienu kūrinėliu.

Tikriausiai čia pravers kelios trumpos biografinės pastabos.

Ponas Arthuras Rimbaud gimė padorių Šarlevilio (Charleville) (Ardėnai, Ardennes) miesto gyventojų šeimoje; ten jis puikiai, nors ir pamaištaudamas, baigė mokyklą. Turėdamas šešiolika metų, parašė gražiausius pasaulyje eilėraščius, kurių daugelį fragmentų neseniai paskelbėme savo paskvilyje, pavadinimu „Prakeiktieji poetai“². Šiuo metu ponas Rimbaud eina trisdešimt antruosius metus ir važinėja po Aziją, kur užsiima statybos darbais. Sakytumei, toks „antrojo Fausto“³ Faustas – Mefistofelio auklėtinis ir anos šviesiaplaukės Margaritos sutuoktinis, buvęs didžiausias poetas tarp gyvųjų, tapęs genialiu inžinieriumi!

Jis ne vieną kartą buvo paskelbtas mirusiu. Nežinome, ar tai tiesa, bet tai mus labai nuliūdintų. Tebūna jam tai žinoma, jei dar gyvas. Nes mes buvom ir tebesam jo draugas.

Vėliau bus išspausdinti kiti du rankraščiai proza ir keli neskelbti eilėraščiai.

Ateityje turėsime naują Foraino⁴, kuris taip pat pažinojo poną Rimbaud, portretą.

Labai gražiame Fantino-Latouro⁵ paveiksle „Prie stalo“, atrodo, dabar esančiame Mančesteryje, matome šešiolikmečio Rimbaud, nutapyto iki pusės, portretą.

„Nušvitimai“ sukurti kiek vėliau.

Prakeiktieji poetai. Arthuras Rimbaud

Mes turėjome laimę pažinoti Arthurą Rimbaud. Šiandien mus skiria daugybė dalykų, nors, žinoma, mes niekada nenustojome nuoširdžiai žavėtis jo genijumi ir jo asmenybe.

Anomis gana tolimomis mūsų bendrystės dienomis ponas Arthuras Rimbaud buvo šešiolikos septyniolikos metų paauglys, bet jau sukaupęs visą poetinį bagažą, kurį tikri skaitytojai turėtų pažinti ir kurį mes bandysime aprašyti, pateikdami tiek kūrinių ištraukų, kiek pajėgsim.

Jis buvo aukšto ūgio, tvirtai sudėtas, beveik atletiškas, tobulai ovaliu iš rojaus ištremto angelo veidu, šviesiai kaštoniniais nuolat susitaršiusiais plaukais ir melsvomis nerimą keliančiomis akimis. Mokėjo ne tik savo gimtųjų Ardėnų simpatišką tarmę, deja, greitai prarastą, bet ir pasižymėjo to krašto žmonėms būdingu gebėjimu nesunkiai prisitaikyti; ši savybė gali paaiškinti, kodėl po pilku Paryžiaus dangumi taip spėriai išseko jo įkvėpimas, prabilus mūsų protėvių kalba, kurių tiesi ir taisyklinga raiška galiausiai pasirodė esanti pravarti!

Pirmiausia aptarsime pono Arthuro Rimbaud ankstyvąją poeziją, sukurtą vėlyvosios paauglystės metais – tuo nepaprastu vaikystės negalios, stebuklingos brandos tarpsniu; tada ištirsime jo veržlios dvasios skirtingus raidos etapus, iki pat literatūrinės kūrybos pabaigos.

Viena pastaba: jeigu šis rašinys netyčia patektų ponui Arthurui Rimbaud į rankas, tai tebūna jam žinoma, kad mes nevertiname žmogiškųjų paskatų ir patikiname, kad visiškai nepriekaištaujame jam apleidus poeziją (nors dėl to ir be galo liūdime), jeigu tik – tuo neabejojame – šis jo žingsnis buvo logiškas, garbingas ir būtinas.

Pono Rimbaud kūryba, kurios pradžia sutampa su jo pačia ankstyviausia jaunyste, tai yra – 1869, 1870, 1871 metais, pakankamai gausi ir sudarytų nemažos apimties tomą. Ji susideda daugiausia iš trumpų eilėraščių: sonetų, trioletų, keturių, penkių ar šešių eilučių posmų. Poetas niekada nenaudoja gretutinio rimo. Jo tvirtai sukalta eilutė retai griebiasi dirbtinių priemonių. Nedaug laisvų cezūrų, dar mažiau perkėlimų. Žodžiai visada parinkti atidžiai, kartais – tyčia pedantiškai. Kalba išlieka aiški ir skaidri, net ir tada, kai mintis aptemsta ar prasmė darosi nebeaiški. Rimai labai tvarkingi.

Mes negalėtume geriau patvirtinti to, ką čia dėstome, kaip jums pateikdami sonetą „Balsiai“ („Voyelles“):

I – raudonas, E – baltas, A – juodas, U – žalias,
O – mėlynas. Paslaptys bus šios įmintos:
A – juodas plaukuotų musių korsetas;
Jos zyzia ir tupia į dvokiančią balą.

E – šviesūs garai, palapinių baltumas,
Ledynų viršūnės, karaliai pražilę;
I – purpuras, kraujas išspjautas ir tyliai
Kvatojančios lūpos iš pykčio, drovumo.

U – jūrų žaliųjų liūliuojančios bangos
Ir pievų ramybė, kur ganosi bandos,
Alchemikų kaktą apgaubus ramybė;

O – vario skardus paslaptingas trimitas,
Pasaulių tyla, angelų sutrikdyta,
Omega, melsvi spinduliai amžinybės.⁶

Mūza (tiek to, tegyvuoja mūsų protėviai!), taigi, pono Arthuro Rimbaud Mūza dainuoja visais tonais, paliečia visas arfos ir užgauna visas gitaros stygas, ir virpina smuiką pačiu greičiausiu stryku.

Ponas Arthuras Rimbaud, būdamas didelis poetas iš Dievo malonės, kai tik nori, gali pavirsti tikru pašaipūnu.

To įrodymas – „Vakaro malda“ („Oraison du soir“) ir tie „Sėdintieji“ („Les Assis“) prieš kuriuos norisi klauptis ant kelių!

„Vakaro malda“: „Tarsi angelas barzdaskučio rankomis, sėdžiu / delnais sugniaužęs grubų briaunotą bokalą, / tiesus ir atstatęs krūtinę, su pypkute / dantyse, po plūduriuojančiomis dūmų burėmis. // Kaip senoje karvelidėje šilti ekskrementai, – / tūkstančiai svajų mane švelniai nudegina; / tada kartais mano širdis nuliūsta lyg medis, / kurį užlieja tas tamsiai geltonas auksas. // Paskui, rūpestingai sukramtęs savo svajas, / ištuštinęs tris ar keturias dešimtis bokalų, aš nusisuku / ir susitelkiu, kad patenkinčiau aštrų poreikį. // Švelnus kaip kedro ar isopo Viešpats, / aukščiausiai ir toliausiai paleidžiu srovę į tolimą dangų, / didiesiems heliotropams pritariant.“

Apie „Sėdinčiuosius“, ko gero, vertėtų papasakoti nedidelę istoriją, kad geriau juos suprastume. Ponas Arthuras Rimbaud, kuris tuo metu kaip eksternas mokėsi antroje licėjaus⁷ klasėje, labai dažnai pabėgdavo iš pamokų, ir kai, pagaliau – šitoks ėjikas! – pavargdavo dienąnakt bastytis po kalnus, miškus ir lygumas, užsukdavo į miesto biblioteką ir paprašydavo, vyriausiojo bibliotekininko supratimu, nepadorių knygų; tą nelemtą darbą dirbusio žmogelio vardas, kurio istorija neišsaugojo, sukasi man ant liežuvio, bet argi jis mums svarbus? Nuostabusis biurokratas, kaip bibliotekininkas privalėjęs pono Arthuro Rimbaud prašymu išduoti krūvą Rytų pasakų, Favart’o⁸ libretų ir neaiškių, labai senų ir retų mokslinių knygų, širsdavo, kad reikia atsikelti nuo kėdės dėl šito berniūkščio, ir mielai jį garsiai siųsdavo į nemėgstamą mokyklą, prie Cicerono, Horacijaus ir kažin kokių graikų. Berniūkštis, kuris, beje, daug geriau išmanė ir vertino senuosius autorius nei anas seniokas, galiausiai „supyko“, ir taip atsirado minėtas eilėraštis.

„Sėdintieji“: „Pajuodę nuo karpų, raupuoti, paakiais / pažaliavusiais; sutrauktais pirštais įsikibę savo šlaunų; / jų viršugalvis apaugęs neaiškia pagieža, / lyg senos sienos nuodingais augalais. // Iš epileptiškos meilės patys pavirto / keistais griaučiais, dideliais juodais skeletais – / kaip tos kėdės, kurių kreivas kojas /savosiomis apsiviję nuo ryto iki vakaro <…>“⁹.

Mes labai norėjome pacituoti visą šį eilėraštį – taip sumaniai ir apgalvotai hiperbolizuotą, tokį vientisą iki pat paskutinės eilutės ir tokį nepaprastai drąsų. Tokiu būdu skaitytojas galėtų įsitikinti geliančia poeto ironija, jo įkvėpimo jėga, ir mums teliktų įvertinti didžiausius, aukščiausius įgimtus gabumus – nuostabaus Proto paliudijimą; apatiško internacionalizmo laikais tai yra puikus prancūziškas, pabrėžiame – būtent prancūziškas – natūralaus ir mistinio rasės ir kastos pranašumo ženklas, tikrai neginčijamas žmogaus Dvasios, Sielos ir Širdies nemirtingo viešpatavimo patvirtinimas; tai Grožis, Jėga ir aukštoji Retorika, kurias 1883 metais norėjo paneigti mūsų įdomieji, subtilieji, savitieji, bet ir riboti, pernelyg riboti, apgailėtini natūralistai!

Keliuose čia pateiktuose kūriniuose netrūksta Jėgos pavyzdžių, bet toji jėga taip apsidangsčiusi paradoksų ir nepalenkiamos geros nuotaikos drabužiu, kad, galima sakyti, pasirodo lyg kokia persirengėlė. Mes ją, tokią nepalenkiamą, gražią ir gryną aptiksime šio straipsnio pabaigoje. O mus vilioja Grožis, ypatingas, anksčiau nepažintas grožis, kai neįprastos keistybės pasūdo ir pabarsto pipirais nepaprastą minties ir stiliaus sklandumą, dievišką paprastumą.

Mes patys jokioje literatūroje nežinome nieko žiauresnio ir švelnesnio, taip meiliai karikatūriško ir nuoširdaus, nei tokio gero ir nei tokio atviro, skambaus, tobulo kaip eilėraštis „Pakerėtieji“ („Les Effarés“):

Naktis ir vėjas toks žvarbus,
Iš lango sklinda pro virbus
Šviesa raudona,
Čia pat penki vaikai basi
Suklaupę žiūri, kaip rūsy
Gamina duoną.
Jie mato, kaip ranka miklia
Kepėjo minkoma tešla
Šiltai garuoja,
Kaip bandeles jis atsargiai
Į krosnį šauna ir smagiai
Dainas dainuoja.
Tarsi prie motinos krūties,
Sulaikę kvapą, jie sėdės,
Nors pusto, šąla,
Ir sniego apsupti puraus,
Jie lauks, kada pluta paraus,
Iškeps duonelė.
Kai po aprūkusiais skliautais
Pakvips jinai garais šiltais,
Virpės jų širdys,
Nuo kvapo to veidai įkais,
Po skarmalais vaikų menkais
Kūnelį šildys.
Ir, rodos, jiems gyvent smagu,
Mažiems jėzuliams nėr vargų,
Nors jie sušalę.
Prispaudę savo snapelius
Į rūsį spogso pro stiklus,
Širdelės sąla.
Jie šnabžda poterius ilgai,
Į šviesą veržiasi vaikai,
Tarsi į dangų,
Net kelnės plyšta per kelius,
Ir plaiksto plonus švarkelius
Šiaurys prie lango.¹⁰

Ką apie tai pasakysite? Šio „nediduko cuadro“¹¹ originalumas leidžia ieškoti analogijų ne tų ar kitų poetų kūryboje, bet kitokiame mene, todėl mes tartume, kad tai – Goya¹² – geriausias ir blogiausias. Paklausti Goya ir Murillo¹³ mums pritartų, taip ir žinokit.

Goya – taip pat ir „Utėlių gaudytojose“ („Les Chercheuses de Poux“), šįkart tai jaudinantis, spindulingas Goya, balta spalva baltame fone su rausvais ir melsvais efektais ir ta savotiška, kone fantastiška tapyba. Bet emocine įtampa ir sklandžiais skambiais rimais poetas visada pranašesnis už dailininką!

„Utėlių gaudytojos“: „Kai vaikas raudonai sukandžiota kakta / neaiškiam sapne baltą spiečių meldžia malonės, / palinksta prie jo lovos dvi žavios vyresnės sesės, – / jų liauni piršteliai švytinčiais nagais. // Jos pasodina vaiką prie lango, / plačiai atverto į melsvam rūke paskendusius gėlynus, / ir į jo tankius plaukus, sudrėkusius nuo rasos, / paneria savo gležnus, baisius ir užburiančius pirštus. // Jis klausosi giesmės jų baikštaus alsavimo, / saugančio saldų augalų ir rožių kvapą, / ir kartais pertraukiamo sučepsėjus, seilėms / nudrykus ant lūpų ar kilus norui pabučiuoti. // Jis girdi, kaip juodos jų blakstienos virpa tyloje / kvapnioje; o jų elektriškai švelnūs pirštai / jo svaigų snūdulį sutrikdo, / karališkais nagais marindami utėliukes. // Tada jame sukyla Tingulio vynas, / siausti kviečiantis armonikos atodūsis; / pagal glamonių ritmą vaikas jaučia / slaptoje vis gimstantį ir užgęstantį norą pravirkti.“

Netaisyklingas paskutinio posmo rimas, tarp trūkstamos jungties ir galutinio taško ore tarsi pakibusi pabaigos frazė trapų eilėraščio žavesį pripildo lengvų linijų ir virpančios faktūros. Ir šių kelių eilučių daili slinktis, gražus lamartiniškas¹⁴ bangavimas, tarsi susiliejantis su sapnu ir muzikos garsais, argi ne?! Drįstame pridurti – rasiniškas¹⁵ ritmas ir – nebijokim pripažinti – net toks, kaip Vergilijaus!

Mus gundo daug kitų ekstazėn vedančių, perversiškos ar tyros grožybės rinktinių pavyzdžių, bet šiam antram straipsniui viršijus įprastinę apimtį, esam priversti praleisti tiek ir tiek žavių stebuklų ir, burtininko pakviesti, įžengti į nuostabias Jėgos valdas – poemą „Girtas laivas“ („Le Bateau ivre“): „Kai plaukiau aš tėkme abejingųjų Upių, / Manęs lynais netraukė jau vyrai tvirti: / Raudonodžiai rėksniai juos ant kranto užklupo – / Tapo jie taikiniais, prie stulpų pririšti. // Niekada man jokia įgula nerūpėjo, / Nei ta medvilnė anglų, flamandų javai. / Kai žmonių nebeliko, triukšmų negirdėjau, / Pasroviui upės leido man plaukti laisvai <…>“¹⁶.

O ką gi pasakyti apie „Pirmąją komuniją“ („Les Premières Communions“): poema per ilga, kad ją čia įdėtume, ypač – po kitų gausių citatų; ir, beje, mums visiškai nepriimtina dvasia, atrodo, atsiradusi dėl Michelet¹⁷ – nusenusio bedievio, nešvarių moteriškų apatinių žinovo Michelet ir tokio Parny¹⁸ (dar vienas Michelet, kurio nei mes, nei niekas kitas negarbina) nelemtos įtakos; taigi, ką pasakyti apie šią kolosalią poemą, nebent tai, kad mums labai patinka jos giluminė darna ir visos eilutės be išimties? Štai, pavyzdžiui: „Adonaj! Lotyniškų žodžių galūnės / žaliam blizgiam danguj paskandina Galvas paauksuotas / ir išteptas skaisčiu dieviškos krūtinės krauju; / plačios sniego baltumo drobės apdengia saulę!“¹⁹

Po „Kruvinosios savaitės“²⁰ parašytas grožybių pilnas eilėraštis „Paryžiuje daugėja gyventojų“ („Paris se repeuple“)²¹: „Apleistus rūmus apkalkit lentomis; / pakerėta vakarykštė diena atgaivins jūsų žvilgsnius; / anava pulkas rusvaplaukių damų kraipo klubus! <…> // Kai kojomis smarkiai trypei iš pykčio, / Paryžiau! / Kai gavai šitiek peilio dūrių, / kai guli nurimęs, tavo vyzdžiuos skaisčiuose sustingo / dalelė gerosios laukinės ateities…“

Toliau tęsiant mintį – „Budėtojai“ („Les Veilleurs“), eilėraštis, kurio, deja, nebeturime ir kurio nebegalėtume atkurti iš atminties, mums paliko tokį stiprų įspūdį, kaip jokios kitos eilės. Koks jausmas, koks užmojis, koks šventas liūdesys! Ir kokia aukščiausio sielvarto išraiška, kad mes tikrai drįstame manyti, jog ponas Arthuras Rimbaud niekada neparašė nieko gražesnio!

Į mūsų rankas buvo patekę nemažai puikių poemų, kurias praradome dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir nuolatinio neramaus blaškymosi po šalį. Todėl visų pažįstamų ir nepažįstamų bičiulių, kurie turėtų „Budėtojus“, „Pritūpimus“ („Accroupissements“), „Bažnyčios vargšus“ („Les Pauvres à l’église“), „Nakties budintojus“ („Les Réveilleurs de la nuit“), „Muitininkus“ („Douaniers“), „Žanos Marijos rankas“ („Les Mains de Jeanne-Marie“), „Gailestingąsias seseris“ („Les Soeurs de charité“) ir kitus garbingu vardu pasirašytus dalykus, meldžiame mums juos perduoti, turint omenyje tikimybę, kad šis darbas dar gali būti pratęstas. Mes primygtinai to prašome Literatūros garbės vardu. Persirašytus eilėraščius nedelsdami grąžinsime jų didžiadvasiams saugotojams.

Jau laikas užbaigti šį dėl pateisinamų priežasčių taip išaugusį rašinį.

Corbière’o²², Mallarmé²³ vardai ir kūryba jau užsitikrino vietą istorijoje; jie skambės žmonių lūpose, jie vertai pasiliks jų atmintyje. Corbière’as ir Mallarmé išspausdino savo negausią, bet didžią kūrybą. Ponas Rimbaud, būdamas per daug aplaidus, aplaidesnis net už Corbière’ą, kuris bent pateikė skaitytojams vieną rinkinį, nė negalvojo apie savo eilėraščių publikavimą.

Maždaug 1873-iaisiais, pirmais „Renaissance“ leidimo metais²⁴, jam nežinant buvo išspausdintas – ir tai buvo geras darbas – vienintelis, beje, jo paties atmestas ar bent atsižadėtas eilėraštis. Vadinasi „Varnai“ („Les Corbeaux“). Smalsuoliai galės pasimėgauti tuo neabejotinai patriotiniu eilėraščiu, kuris mums labai patinka, bet tai dar ne viskas. Mes didžiuojamės būdami pirmieji, pasiūlę protingiems amžininkams nemažą gardaus Rimbaud pyrago gabalą!

Jeigu dėl to būtume taręsi su ponu Rimbaud (jo, nežinia kur esančio, neturime adreso), visai tikėtina, kad jis būtų mus atkalbinėjęs imtis net ir šio rašinio apie jo kūrybą.

Toks save prakeikęs tas Prakeiktasis poetas! Bet neblėstanti draugystė, literatūrinė ištikimybė mus paskatino pasielgti nediskretiškai ir padiktavo šias eilutes. Tuo blogiau jam! Tuo geriau jums, argi ne? Bus išsaugota bent dalis lobio, kuriuo visiškai nesirūpina jo valdytojas, ir jeigu tai – mūsų nusikaltimas, tai tebūnie – felix culpa²⁵!

Kurį laiką paviešėjęs Paryžiuje, vėliau – leidęsis į daugiau mažiau pavojingas keliones, ponas Rimbaud pakeitė kryptį ir sąmoningai ėmėsi rašyti (jis!) pačią naiviausią ir paprasčiausią poeziją, sudarytą vien tik iš asonansinių skambesių, neaiškių žodžių, vaikiškų ar primityvių frazių. Stengdamasis pasirodyti gležnas ir silpnas, jis pasiekė tikrų lakoniškumo, miglotumo, beveik nepastebimo žavesio stebuklų. „Ji vėl atgauta. / Kas? – Amžinybė. / Jūra nutolusi / kartu su saule“²⁶.

Bet poetas traukėsi. Turime omenyje: poetas kiek specifine, korektiška šio žodžio prasme.

Tada pasirodė nuostabus prozininkas. Rankraštis, kurio pavadinimo nebeprisimename, kupinas keistos mistikos ir skvarbiausių psichologinių įžvalgų, pateko į tokias rankas, kurios jį kažin kur pradangino.

1873 metais Briuselyje (Poot ir Cie leidykla, Šū²⁷ gatvė, Nr. 37) pasirodęs „Sezonas pragare“ („Une saison en enfer“) paskendo ir pražuvo baisioje užmarštyje, autoriui nė trupučio nepasirūpinus jo „reklama“. Jam labiau rūpėjo kiti dalykai.

Parašęs, mūsų nuomone, negrįžtamai prarastus „Nušvitimus“²⁸ – seriją puikių fragmentų, taip pat proza, jis drąsiai, be jokių lėšų (nes nenorėjo pasinaudoti šeimos turtine padėtimi) apkeliavo visus žemynus, perplaukė visas jūras.

„Sezone pragare“ jis rašė: „Mano diena baigta. Aš palieku Europą. Jūrų vėjas nutvilkys mano plaučius, tolimų šalių saulė nudegins mano odą“²⁹.

Visa tai labai gerai, ir jis išlaikė savo žodį. Ponas Rimbaud – laisvas žmogus, tai savaime aišku, nuo pat pradžių jam tai pripažinome, pasilikdami visiškai teisėtą išlygą prie jo sugrįžti vėliau. Juk argi mes, dideli poeto gerbėjai, nebuvome teisūs, sugavę jį ir uždarę į narvą su erelio etikete; ir be to, – jeigu Literatūra būtų priversta susitaikyti su tokiu praradimu – nejau drauge su jo vyresniuoju, bet ne didžiuoju broliu Corbière’u neprivalėtume be jokios ironijos liūdnai ir piktai šaukti: „Išseko / šventieji aliejai. / Pasimirė / zakristijonas!“³⁰

Arthur Rimbaud „1884“

Félixas Fénéonas³¹, kalbėdamas apie Arthuro Rimbaud „Nušvitimus“, pagrįstai pasakė, kad jie yra anapus bet kokios literatūros ir, be abejo, ją pranoksta. Būtų galima šią ištarmę pritaikyti jo likusiai kūrybai – „Eilėraščiams“ („Poésies“) ir „Sezonui pragare“. Tam tikra prasme – išskirti patį žmogų ir jo gyvenimą ir iškelti juos virš paprastų žmonių būties. Galingas kūrybos išlaisvintas žmogus, nepriklausomas gyvenimas, toks nepriklausomas, kad apie jį seniai nebeturime jokių žinių ir net nenumanome, ar tas gyvenimas dar nenutrūkęs. Primityvus kaip žmogaus neliestas miškas ir gražus kaip laukinis žvėris. Su savo šypsenomis ir savotišku sąmojumi!

Arthuras Rimbaud gimė Šarlevilyje (Ardėnai) 1855³² metais. Jo vaikystė buvo nepaprastai smagi. Truputį kaimiška, kupina knygų ir ilgų klajonių, kurios priminė tikrus nuotykius; klajonės ir knygos. Eksternu lankė gimtojo miesto koledžą, paskui perėjo į licėjų; tiktai jį labiau traukė ne pamokos, bet žavingas laukinis per miestą tekantis, tolyn nuvingiuojantis Masas, koketiška Kiulbiuto (Culbute) alėja ir patraukli Avetjero (Havetières) giraitė; Belgijos pasienis, kur Thomo Philippe’o (tuose kraštuose jis visur vadinamas Flipu, panašiai kaip ponios Pernel³³ frazėje „Eime, Flipot, eime!..“) parduotuvėje tabako gausi beveik už nieką panosėje tų, „Kurie sako: „Po velnių!“, kurie sako: „Dink iš čia“³⁴; ir kaimiečiai savo smuklėse; jo mokslai dėl to nė kiek nenukentėjo, nes nedaug kas buvo taip puikiai išsimokslinęs, kaip anas nedrausmingas mokinys. Beveik penkiolikmetis jis dvi ar tris dienas be tikslo klaidžiojo po Paryžių. 1870–1871 metais pakeliavo po kariaujančios Prancūzijos rytinę pusę ir vėliau mielai pasakojo apie Viler Kotrė (Villers – Cotterets) mišką ir apie per Rafė (Raffet) kaimą šviečiant mėnuliui šuoliuojančius ulonus. Komunos dienomis sugrįžo į Paryžių ir drauge su neaiškiais Flourenso³⁵ keršytojais (tie baltais diržais pasidabinę efebai čiulbėdavo: Florencija³⁶) trumpam prisiglaudė Šato d’O (Château – d‘Eau) kareivinėse. Departamento žandarmerija interdum³⁷ rodė dėmesį, o gerieji sostinės policininkėliai buvo sučiupę Rimbaud ir dar mažiau dokumentų nei jis turintį jaunąjį didįjį Glatigny³⁸, bet mūsų brangus draugas dėl to nepražuvo. Tačiau tik 1871 metų spalį³⁹ jis apsistojo Paryžiuje ir prabilo Villono miesto kalba⁴⁰. Per savo ankstesnę viešnagę buvo išgąsdinęs naivųjį André Gillį⁴¹. O šįkart – sukėlė Cros⁴² entuziazmą, užbūrė Cabanerį, sutrikdė ir sužavėjo nemažai kitų, daugybei kvailių įvarė baimės, netgi, sakoma, nuliūdino kai kurias šeimas, nuo to laiko jau seniai atgavusias visišką ramybę⁴³. Būtent tuo metu sukurti pirmame „Prakeiktųjų poetų“ leidime pacituoti eilėraščiai „Pakerėtieji“, „Sėdintieji“, „Utėlių gaudytojos“, „Balsiai“, „Vakaro malda“ ir „Girtas laivas“; žurnale „La Vogue“ paskelbta „Pirmoji komunija“; antroje, dar neišleistoje „Prakeiktųjų poetų“ dalyje – „Fauno galva“ („Tête de faune“) ir „Pavogta širdis“ („Le Coeur volé“)⁴⁴ (išskyrus „Vargšą Lelianą“⁴⁵ žurnale „La Vogue“); ir nemažai kitų eilėraščių⁴⁶, deja, perimtų – tai dar gražiai pasakyta – rankų, į kurias jie neturėjo patekti, kaip ir proza parašytas, amžiams prarastas rankraštis⁴⁷, kartu su pirmiau išvardintais kūriniais pagiežingai nusviestas į šiukšlių – ir dar kokią! – dėžę.

Apie Rimbaud – žmogų ir poetą – nuomonės labai skirtingos. Vieni tvirtina viena, kiti – kita; toks protingas žmogus netgi pareiškė: „Betgi jis – velnias!“ Nei velnias, nei Dievas; tai Arthuras Rimbaud, vadinasi, – didis, absoliučiai originalus poetas, unikalaus vaizdingumo nepaprastas kalbos mokovas; ne toks kaip kiti vaikinas, tikrai ne, – bet grynas, tvirtas, be mažiausios suktybės, ir be galo aštraus proto; norėta jį paversti vilkolakiu, tačiau jo laukė šviesos ir jėgos pripildytas gyvenimas, nuostabiai logiškas ir vientisas, kaip ir jo kūryba; šioji, regis, išsitenka tarp dviejų dieviškų poemų proza iš rinkinio „Nušvitimai“ – tikro šedevro; tai ugnis ir krištolas, vandenys ir gėlių žiedai, bronzos ir aukso gaudesys.

A u š r a

Aš glamonėju vasaros aušrą.
Dar nieks nejudėjo priešais rūmus. Vanduo buvo miręs. Šešėlių tirštybė dar nenorėjo palikti kelių per girią. Ėjau žadindamas gyvus ir drungnus atodūsius, ir brangakmeniai ėmė žiūrėti, ir tykiai pakilo sparnai.
Eidamas taku, kur jau krito skaistūs ir blyškūs spinduliai, pirmiausia sutikau gėlę, kuri man ištarė savo vardą.
Nusišypsojau šviesiam upokšniui, išsidriekusiam tarp eglių; iš sidabruotos viršūnės atpažinau deivę.
Ėmiau tuomet plėšti vieną po kitos jos skraistes. Alėjoj, mojuodamas rankom. Lygumoj įskundžiau ją gaidžiui. Didmiesty ji lėkė tarp varpinių ir kupolų, ir lyg elgeta, bėgdamas marmuro krantinėmis, aš persekiojau ją.
Kelio viršūnėj, prie laurų giraitės, apglėbiau ją su visom josios skraistėm ir akimirksnį pajutau jos milžinišką kūną. Aušra ir kūdikis krito į samanas.
Kai pabudau, buvo pusiaudienis.

 

N e m i g o   n a k t y s

Tai nušviestas poilsis, nei karštligė, nei nuoilsis, lovoj arba pievoj.
Tai draugas, nei aistringas, nei silpnas. Draugas.
Tai mylimoji, nei kankinanti, nei kankinama. Mylimoji.
Oras ir pasaulis, kurių niekas neieškojo. Gyvenimas.
– Taigi, tatai buvo?
– Ir sapnas vėsta.⁴⁸

1872 metų liepa: kelionė ir stabtelėjimas Belgijoje, tiksliau – Briuselyje. Nustebina kelis sutiktus prancūzus, tarp jų – Georges’ą Cavalier⁴⁹, vadinamą Medine Pypke. Tų pačių metų rugsėjis: persikelia į Londoną; ramus gyvenimas, klajonės po miestą ir pamokos; bendrauja su Eugène’u Wermerschu. 1873 metų liepa, incidentas Briuselyje: lengvas sužeidimas netyčia nutaikytu pistoletu; iterum⁵⁰ kelios dienos Paryžiuje, kur mažai su kuo matosi; vėl Londonas, šiokie tokie sunkumai, trumpai gydosi ligoninėje. Išvyksta į Vokietiją. 1875 metais jį sutinka Štutgarte: labai padoriai atrodantį, kupiną, jo žodžiais, „filomatinio“ įkarščio ir besirausiantį bibliotekose; ten „Nušvitimų“ rankraštis buvo perduotas vienam žmogui, kuris juo pasirūpino. 1873 metais Briuselyje jau buvo išleista viena knyga – „Sezonas pragare“; tai įspūdinga psichologinė autobiografija, parašyta žėrinčia proza, kuri yra jos išskirtinė savybė. Nuo 1876-ųjų, kai jau buvo pervažiuota visa Italija ir išmokta italų kalba, kaip anksčiau – anglų ir vokiečių, pėdsakai pasimeta. Turėta ketinimų Rusijoje, sustota Vienoje (Austrija); keli mėnesiai Prancūzijoje; Senegalas, į kurį nubloškė laivo katastrofa, vėliau – Olandija; 1879–1880 metais atgabeno javapjoves į savo motinos ūkį tarp Atinji (Attigny) ir Vuzjė (Vouziers) ir ten žirgliojo prastais keliais sau lygių neturinčiomis kojomis. Maždaug tuo laiku mirė jo tėvas, buvęs armijos karininkas, palikęs dvi dukteris, iš kurių viena jau mirusi, ir vyresnį sūnų. Paskui pasklido gandai apie Rimbaud mirtį, nors niekas nebuvo aišku. Tiktai žinoma, kad apie 1885-uosius jį matė Adene, kur savo malonumui tęsė pradėtus gigantiškus projektus; o dar kitais, tai yra priešpaskutiniais, metais viena po kitos mus pasiekė raminančios naujienos.

Tokios svarbiausios šio be galo neramaus gyvenimo linijos. Nedaug aistrų, kaip pasakytų ponas Ohnet⁵¹, įsimaišo į šią greičiau intelektualią ir išties skaisčią odisėją. Galbūt kokia nors vedova molto civile⁵², viena kita ar net vienintelė londonietė, – tai ir viskas. Beje, ar tai svarbu? Neprilygstamas, nenusakomai didis gyvenimas ir kūryba – tokie, kokie yra – pendent interrupta⁵³.

Nereikia per daug pasitikėti esamais Rimbaud portretais, įskaitant ir čia publikuojamą šaržą, kad ir kaip žavų ir menišką. Rimbaud tarp šešiolikos ir septyniolikos metų, kai sukūrė mums žinomą poeziją ir prozą, buvo daugiau gražus – ir net labai gražus – nei negražus; Mančesteryje esantis paveikslas „Prie stalo“ tai patvirtina. Jo šaltose šviesiai mėlynose akyse švietė savotiška švelni šypsena, o rausvų pilnų lūpų kamputyje ryškėjo karti raukšlelė, – toks paslaptingas juslingumas! Ateityje gal sulauksime patikimesnių portretų.

Sonetą „Balsiai“ čia pateikiame vien dėl jo neblėstančio populiarumo ir tam, kad karikatūra taptų aiškesnė. Mano kuklia nuomone, nepaprastas šio poetinio šedevro grožis nereikalauja teorinio paaiškinimo, į kurį kandusis Rimbaud tiesiog numotų ranka. Aš tai sakau dėl René Ghilio⁵⁴, nueinančio, ko gero, per toli, kai ima piktintis, tikrąja šio žodžio prasme, dėl „žalio U“, kur aš, atvirai kalbant, matau vien tris puikias eilutes: „U…“ ir t. t.

Mano mielas drauge Ghili, iki tam tikros ribos esu tikrai didelis jūsų šalininkas, bet meldžiu, neužbėkim į priekį ir nejuokinkim žmonių labiau nei mums dera.

Jau netrukus – gražus ir labai išsamus Arthuro Rimbaud kūrinių leidimas⁵⁵.

Naujos pastabos apie Rimbaud

Čia, kur gerai žinomas Arthuro Rimbaud vardas ir reputacija, ne vieta smagintis įkyriai kartojant tai, kas taip dažnai, vienais atvejais blogai, kitais – gerai, retkarčiais – labai gerai, buvo pasakyta apie žmogų ir poetą.

Tai bus daugiau biografinės pastabos nei ankstesniais kartais, o kalbant tiesiai šviesiai ir iš esmės, žinokite, kad baigiantis 1871 metų atostogoms, kurias praleidau pas artimus giminaičius⁵⁶ Pa de Kalė (Pas-de-Calais) provincijoje, grįžęs į Paryžių radau Arthuro Rimbaud pavarde pasirašytą laišką su eilėraščiais „Apžavėtieji“, „Pirmoji komunija“ ir kitais, kurie mane apstulbino – tariant visiškai banaliai – savo nepaprastu originalumu.

Tame laiške kartu su atsiųstais minėtais eilėraščiais buvo daugybė keistų pasakymų apie eilių autorių, kaip: „mažas niekšelis“, „ne toks varginantis kaip Dzanetas⁵⁷“, ir pridėta draugiška rekomendacija vieno, beje, labai šaunaus vaikino, netiesioginių mokesčių agentūros tarnautojo, jau mirusio, su kuriuo kadaise buvau pažįstamas, didelio alaus gėriko, proginio (bakchiško) poeto, muzikanto, piešėjo ir entomologo. Tačiau viskas atrodė labai neaiškiai; eilės buvo stulbinamai gražios, tikrai. Pasikalbėjau apie tai su draugais: Léonu Valade’u⁵⁸, Charles’iu Cros, Philippe’u Burty⁵⁹ (brangiais dingusiais šešėliais!), ir mes pakvietėme jį atvykti, suderinę su mano žmonos šeima, kurioje tuo metu buvau apsistojęs, kad ji, mano vėlesnei nelaimei, priims pagyventi „stebuklingą vaiką“. Atvykimo dieną abu su Cros nuskubėjom jo pasitikti į Strasbūro (Strasbourg), o gal – Šiaurės (du Nord) stotį ir prasilenkėme; ir visą kelią nuo Mažanta (Magenta) bulvaro iki Ramė (Ramey) gatvės galo iš širdies keikdami savo nesėkmę, jį suradome Monmartro kalvos papėdėje esančioje Nikolė (Nicolet) gatvėje, mano uošvio namuose, ramiai besikalbantį su uošve ir mano žmona. Tuo metu jis atrodė dar labai vaikiškai, rausvais apvaliais skruostais, ištįsusiu, kaulėtu ir savaip nerangiu vis tebeaugančio paauglio kūnu, lūžinėjančiu balsu ir labai ryškiu, kone kaimišku Ardėnų dialektu.

Sėdome pietauti. Mūsų svečiui labiausiai patiko sriuba, ir per visus pietus jis daugiau tylėjo, trumpai atsakydamas Cros, kuris tą vakarą pasirodė kiek per įkyrus, lyg koks negailestingas analitikas, klausinėjantis, kaip Rimbaud į galvą atėjo viena ar kita mintis, kodėl pavartojo tą, o ne kitą žodį, tam tikra prasme prašantis paaiškinti jo eilėraščių „genezę“. Svečias, kuris, žinau, niekada nebuvo labai šnekus, net išvis mažai bendraujantis, vangiai atsakinėjo tik vienskiemeniais žodžiais. Aš prisimenu nebent jo „pasisakymą“ apie šunis (aplink stalą šokinėjo iš Komunos skerdynių ištrūkęs, namuose priglaustas šuo, kažin kodėl šaukiamas Gastino): „Šunys, – pasakė Rimbaud, – yra liberalai.“ Nelaikau šios frazės kokia nors ypatinga, tik patvirtinu, kad taip buvo pasakyta. Vakaras neužsitęsė, nes atvykėlis pareiškė, kad kelionė jį šiek tiek išvargino…

Pas mus jis gyveno dvi savaites. Miegojo kambaryje, kur tarp kitų senienų kabojo pablukusi, gerokai apgadinta pastelė – vieno „protėvio“ portretas pelėsiais pažymėta kakta; toji išties klaikoka dėmė Rimbaud padarė nepaprastą, net siaubingą įspūdį, ir jo prašymu aš turėjau kitur išnešti apmusijusį markizą. Iš pradžių įtariau makabrišką farsą, tyčinę mistifikaciją… Bet labai greitai supratau ir net praėjus dvidešimt ketveriems metams tebesilaikau šios nuomonės, kad tai buvo dalinis laikinas proto sutrikimas, kaip dažniausiai pasitaiko išskirtinėms natūroms.

Kartą pamačiau jį išsitiesusį prieš saulę (spalio mėnesį!) ant asfaltuoto šaligatvio, šalia priebučio su keliais laipteliais, kuriais patenkama į namus.

Kieme esantį priebutį ir šaligatvį nuo gatvės skyrė tvora ir vartai, per kuriuos viskas matyti, ir priešais gyvenančių kaimynų akys buvo įsmeigtos į tą nepaprastą reginį.

Šie ir kiti panašūs ekscentriški poelgiai, bijau, kad paskutinieji – atsiduodantys pasalūniška klasta ir šalta pašaipa, privertė susimąstyti mano uošvę – geriausią, draugiškiausią ir pakančiausią moterį, ir buvo nutarta paprašyti tų mano draugų, kurie buvo pagelbėję ir prisidėję prie Rimbaud atvykimo į Paryžių, savo ruožtu jį priglausti ir suteikti pastogę iki sugrįžtant į namus tuo metu medžioklėje buvusiam mano uošviui; šis tikras buržua, to-o-oks ponas, nė akimirkos nepakęstų SAVO namuose tokio įsibrovėlio; o aš ir toliau nė už ką pasaulyje nenustojau domėtis Rimbaud kūryba.

Per beveik tris savaites, kiek tęsėsi nepaprastojo svečio viešnagė pas mane, tarp mudviejų užsimezgė labai artima draugystė.

Jis man nedaug ką papasakojo apie savo jau parašytus eilėraščius. Laikė juos nieku ir kalbėjo tik apie tai, ką norėtų veikti ateityje, ir tai, ką man sakė, išsipildė. Pradėjo kurti Laisvąsias eiles (vis dėlto tokias laisvas eiles, kurios dar nepanėšėjo į palaidas, ir nedarė kūlvirsčių, atsiprašau, nesąmonių, kaip kai kurie didžiausi „modernistai“); paskui kurį laiką rašė savotišką prozą: nepaprastai gražią, skaidrią, taip pat – gyvą, pulsuojančią, ir ramią, kai to reikia. Jis visa tai išdėstė per ilgus mūsų pasivaikščiojimus aplink Monmartro kalvą ir vėliau – Triudeno (Trudaine) ir Lotynų kvartalo kavinėse… O dar po kurio laiko leidosi į pavojingas keliones ir numirė labai jaunas.

Bet aš čia turėjau rašyti tik apie „Vanier“ leidykloje išleistą Arthuro Rimbaud poezijos pilną rinkinį, kuris ką tik pasirodė. Į jį sudėta viskas, ką buvo galima surinkti iš to, kas vadinama tikrąja poezija, t. y. „produkcija“, apimanti ir 1871 metus. Kiti ten įdėti dalykai parašyti vėliau. Žurnalo „La Plume“ skaitytojai apsidžiaugs suradę visus šedevrus ir patirs malonumą skaitydami esė, eskizus, net ankstyviausius jaunystės literatūrinius pasismaginimus!.. Rinkinio skaitytojus sužavės žinomos, beveik klasikinės eilės, pakerės eilėraščių „Ninos argumentai“ („Les Raisons de Nina“), „Manoji Bohema“ („Ma Bohème“), „Jausmas“ („Sensation“) poetinis įkarštis; kiti atšiaurūs, net žiaurūs eilėraščiai – „Septynmečiai poetai“ („Les Poètes de sept ans“), „Mano mažosios įsimylėjėlės“ („Mes petites amoureuses“) – sukels didesnį ar mažesnį baugų virpulį.

Šiais drungnais laikais argi ne tokius jausmus turi sužadinti poezijos rinkinys? Susižavėjimą, džiaugsmą ir… deramą, pagrįstą (čia būtent tas atvejis) pasibaisėjimą.

Versta iš: Paul Verlaine. OEUVRES CRITIQUES. ARTICLES ET PRÉFACES (1865–1886).