Neringa Butnoriūtė. Bilietas į kosmosą
2025 m. Nr. 7
Keista, kai žmonės prisipažįsta nemokantys plaukti arba minti dviračio. Ar panašiai būna, kai sako, kad neskaito knygų? Tarsi turėtų būti natūralu, kasdieniška, o iš tikrųjų nebūtinai tapę įpročiais: skaitymą ir dviratį vis dar siejame su laisve, šventiniu laiku, pageidautina, vaizdingomis aplinkybėmis. Su vasara.
Vartydami šį „Metų“ numerį, nuotraukose aptiksite vasaros. Tai dalis Virginijaus Gasiliūno kolekcijos, kurioje dar nepavargę, švelniai pasiutę, laimingai susitikę veidai pozuoja šalia dviračių. Ir atrodo, kad jiems tai daugiau nei susisiekimo priemonė. Surūstėjusioje tikrovėje dviratis – kažkas stabilaus, tarsi gerovės ir nuotykio pažadas. Tame slypi krislas romantikos (nuotraukos, kurioje jaunų žmonių pora atsirėmusi į dviratį griuvėsių fone, prierašas „Šakiai, Kudirkos g., apie 1948 m.“). Neaišku, kaip XX amžius pakreipė visų kelius. Net šmėsteli: ar vaikai spėjo išaugti triratukus? Tačiau lengvai įsivaizduoju, kaip važiuodami pro šalį šie dviračiai dzingteli. Įspėja ar sveikinasi? Kažkodėl atrodo, kad dviračio skambutis negali pranešti blogo. Stabdant žvyrkelyje, ratai slysteli, pasigirsta siūlymas pavežti – bagažinė juk laisva (rėmas skirtas tik mylimiausiems). Norisi manyti, kad šie nuotraukų žmonės turi tikslą ir kažkas jų laukia. Jie atrodo pasirengę kelio iššūkiams, ant rėmų tvirtai laikosi kabūros – man turbūt gražiausias senų dviračių elementas. Pirmąkart į jas atkreipiau dėmesį Kunioniuose, kai, statydama savąjį prie parduotuvės, užmečiau akį į čia pat paliktus vietinių dviračius. Jie buvo nudrengti, bet dėl odinių kabūrų atrodė kilnūs, išbaigti. Buvo gražios, nors perpirk.
Taip jau būna: pamatai dviratį, ir iškart užsimanai pasakoti. Bet rašyti – ne lengviau nei minti. Abiem veiklom reikia įdėti savęs, o rimtai išsijudinti ne visada paprasta. Jei pradedu, žinau: anksčiau ar vėliau atsėlins kosmosas. Tai toks būvis, kai skirtingų patirčių staiga pasidaro su kaupu ir imi nebesuprasti, ar tai reiškia gilesnį įsijautimą, ar savotišką nejautrą, pereinančią į tapsmą kažkuo kitu. Tomis akimirkomis visa įgyja nepaaiškinamo rišlumo ir levitavimo pojūtį, sustiprintą tarsi iš niekur galvoje suskambusių eilučių. Kad ir Annos Auzinios: „šlovėtauviešpatieuždviratį / šlovėtauviešpatieužhaidegerį / šlovėtauviešpatieužobelpedalus“[1]. Kol to pojūčio tikiuosi, tol minu.
Beje, pasaulis nuo dviračio vasarą tikrai atsiveria naujai. Stipriau uodžiu kvapus, trokštu būti į priekį paleista strėlė, nors bliūkštu kaip po žiemos nubudęs žinduolis. Esi glež-na, esi glež-na, esi la-bai glež-na, – primena nesutepta grandinė. Tarsi bandytų įtikinti, kad su dviračiu esam nesuderinami. Dėl visa ko minutei stabteliu. Harukis Murakamis savo knygoje apie bėgimą rašė, kad sportas – neišvengiama kančia, bet jos lygį galiu pati rinktis. Lengva pasakyti! Jaučiu kiekvieną raumens krustelėjimą, mindama sekundei atkylu nuo balnelio, akim seku pažįstamus vaizdus – taip reikia pažado, kad judėjimo pirmyn kančia nepastebimai persilies su palaima, kurioje trumpam išnyksiu pati. Svarbiausia – judėti. Bet kur? Mieste pastovumo tiek daug, kad lengvai apima kasdieniškas nuovargis. Mindama į biblioteką ar į kavinę kosmoso paprastai nepatirsi, jis slypi atokiau nuo pažįstamų maršrutų – ten, kur vėjas toks šiltas, toks aštriai priešpriešinis, tik žvyras į akis, tik bukinantis jo baltumas.
Laikas ant dviračio eina nei greitai, nei lėtai. Jis moka apsimesti šviesoforo raudoniu, horizonte slenkančiais objektais, iš mažų pakelėse pamatomų dalykų ir minčių sukurdamas amžinybę. Užmiestyje ji, pasirodo, kompaktiška, todėl išsitenka vos keliuose kilometruose. Už jos kaip už kito posūkio – nauji pagalvojimai ir naujas amžinybės ruožas. Visi kartas nuo karto ten užsibūname. Kurį laiką minant akys ieško atramų, lyg kokių kelio ženklų, nors jos iš tikrųjų – galvoje. Telieka susitelkt į pedalus, į dangos pasvirimus, kuriuose atsispaudęs moters ant dviračio šešėlis primena atgijusį kentaurą. Palengva dėlioti kažkam iš viršaus matomą, vadinasi, turbūt niekam nematomą, raižinį, priešintis vėjui, trokštant dar trupučio inercijos – riedėjimo, širdies ritmo, minčių pasikartojimo, vedžiojamo rašiklio trūktelėjimų, gimdančių naujus pasaulius. Ir tikrai: pakeliui kažką labiau šniokščia upės, vėsindamas gundo pavėsis. Pravažiuojant galvą paglosto medžio šakelė. Kad neįsismarkautum, stumteli vėjo gūsis, kad netingėtum – greitį padidina į kelią išlėkęs kaimo šuo. Tereikia dviračio, kad suteptų vidines mano pavaras. Panašiai veikia meilė.
Taigi kur esu ir ką veikiu? Minu, rašau, kvėpuoju ar vis dėlto esu atvykus? Cypiantys dviračio stabdžiai neleis suklysti – pasiekėme. Bet ką? Nežinau, kaip pasakyti. Kai su šturmanu susitikrinam koordinates, nuotolis kaskart suvirpina – savo pastangomis sugebėjau atsidurti kitur. Kad ir: prie Bukantės dvaro sodybos, Žemaitės gimtinėje, kurią šiemet neplanuotai aplankėme. Nuo visko nutolęs muziejus, kaip pridera, žaidė būtojo laiko kišenę (ideali vieta atremti dviračius!) – per XIX amžiaus architektūrą ir buitį, XX amžiaus suformuotą Žemaitės svorį. Man pasirodė, kad šis telkėsi ne vygėje ar Amerikos laikotarpio fotografijose, o iš Marijampolės atgabentame Žemaitės rašomajame stale. Kažkodėl iš legendų lengviau tikėtis simboliškai aprūkusios vargo lempelės ar vulfiško „savo kambario“, bet gera vietoj jų aptikti kai ką solidesnio – miestietišką reliktą, švarą ir tylą. Tokio inkliuzo užtenka, kad Žemaitės kūrybai teiktų žmogišką mastelį, o pro kaimo–miesto kakofoniją švysteltų pažįstamas kosmoso kraštelis. „Taigi rašymas buvo Žemaitės dviratis“[2], primena Sigitas Parulskis, ir aš juo tikiu. Yra patirčių, privažiuojamų (sukalibruojamų?) tik dviem ratais.
Kasmet prasidėjus dviračio sezonui savaime palengvėja – vėl galiu skaityti. Štai kaip nuostabiai baigiasi Milorado Pavićiaus „Chazarų žodynas“: „Regiu, kaip jiedu išsidėsto ant pašto dėžės savo vakarienę ir valgo apsikabinę, sėdėdami ant savo dviračių balnų“[3]. Šį sakinį matau kaip nuotrauką, užfiksuotą iš tolimesnės perspektyvos. Jei kas gamintų atvirukus, dėl viso pikto norėčiau tokiam papozuoti.
[1] Auzinia A. Šlovė tau viešpatie už dviratį… / vertė Erika Drungytė // Poezijos pavasaris 2013. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2013. – P. 185.
[2] Interviu su Sigitu Parulskiu: „Žemaitei būdingi stiprūs kontrastai, tuo ji man artima“; kalbino Daiva Šabasevičienė (prieiga internete: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/teatras/sigitas-parulskis-zemaitei-budingi-stiprus-kontrastai-tuo-ji-man-artima-283-1273636).
[3] Pavić M. Chazarų žodynas / vertė Laima Masytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – P. 354.