Monika Baltrušaitytė. Saulėlydžio stebėtojų klubas
2026 m. Nr. 1
Apsakymas
Užsirūstino dėl Neringos savivalės Bangpūtys, sukėlė baisią audrą. Kelerius metus siautė audra, jūros bangos sunešė gausybę smėlio, užtvindė laukus ir pievas.
Kai dangus užsiliepsnoja, jų oda atrodo skaistesnė. Tą akimirką oranžinė saulės moneta išsklinda lyg skystas trynys ir per sekundę ją įsiurbia horizonto burna. Taip atrodo saulėlydis prie jūros, kurio stebėti jie jau daugybę metų susirenka kiekvieną trečiadienį. Sakrali pusvalandžio trukmės ceremonija vyksta terasinėmis lentomis apkaltame amfiteatre, žvelgiančiame tiesiai į didžiąją sceną – kiekvieną vakarą vis kitomis bangų dekoracijomis papuoštą jūrą. Kai ant medinių laiptų patogiai įsitaiso visi Saulėlydžio stebėtojų klubo nariai, Pirmininkė iš pintinės ištraukia butelį putojančio vyno. Išdalina visiems plono stiklo taures, prieš tai kruopščiai kiekvieną nuvaliusi baltu rankšluostėliu. Erzliai sukiodama masyvų gintaro žiedą, pergnybusį putlų kairės rankos smilių, akimis suskaito susirinkusiuosius.
Pirmoji į amfiteatrą atskubėjo Matamotė. Kaip visada, prisėdo aukščiausiai, ant viršutinio laipto – iš čia gali visus stebėti, įvertinti kompanijos apdarus, skenuoti rūsčiu, metalą išlydyti galinčiu žvilgsniu. Matamotė gyvena netoliese, prie paplūdimio. Augina ožkas, leidžia joms ganytis pakelėj ir ant kelio, prie pat posūkio į miestelį. Sūnus Matas iš rąstų surentė jai nedidelį kioską greta paplūdimio stovėjimo aikštelės. Sezono metu jame prekiaujama gėrimais, užkandžiais, ledais ir čeburekais su mėsa, kurios kilmė niekada nebūna įvardinta. Galima nusipirkti ir čili sriubos. Labai maistingos – mėgsta pabrėžti, kad joje „daug produkcijos sudėta“.
Pirmininkė linkteli Matamotei ir pripila taurę. Tik Pirmininkės dėka jai pavyko atidaryti kioskelį išskirtinėje vietoje, prie pat paplūdimio. Ne kiekvienam čia leidžiama užsiimti komercija, drumsti ramybę šernams, briedžiams, kirams, lapėms, skruzdėms ir kitai šios vietovės faunai, kuri visais klausimais turi daugiau teisių už niekingus dvikojus padarus, galvojančius tik apie statybas ir asfaltus.
Matamotė pastebi naują Pirmininkės šukuoseną ir pagiria šieno spalvos kirpčius, primenančius medines žaliuzes. Nepašykšti komplimento ir įspūdingiems gintaro karoliams, o Pirmininkė atsako, jog nesama pasaulyje brangesnio aukso už Baltijos auksą. Daugiau komplimentų Matamotė nesugalvoja. Fantazija jos minčių interjere visuomet buvo tik nereikalingas rakandas.
Į amfiteatrą atskuba ir Meras. Kaip visada, uždusęs, vėluojantis, paskutinis. Nukeipęs po dienos kaitros. Vienoje rankoje tvirtai spaudžia telefoną, kita braukia nuo kaktos prakaito lašelius. Į susibūrimus jis dažniausiai atlekia kaip tik tą akimirką, kai liepsnojantis sviedinys jau tirpsta jūros paraštėse.
Dauguma Saulėlydžio stebėtojų klubo narių už Merą gerokai vyresni, tokiu metu jis mieliau su draugais kilnotų alaus bokalus, bet jaučia pareigą čia pasirodyti bent porąkart per mėnesį. Ne tik dėl tyro troškimo su visais palaikyti gerus santykius – jis žino, kad be Pirmininkės palaiminimo joks naujas pastatas miestelyje neiškils. Joks projektas nebus įgyvendintas, jeigu jai kils bent menkiausia abejonė, kad naujovės gali pakenkti kopagūbrių geologinei sandarai ar biologinei krašto įvairovei.
Sukinėdamas šampano taurės kotelį, į besileidžiančią saulę Meras nė nežvilgteli – paskubomis atrašinėja žinutę telefone. Mintys ir idėjos jo galvoje kibirkščiuoja lyg lazeriai, jų įgyvendinimui reikia tik parašo. Gal trindamasis Pirmininkei aplink kojas su auksaspalvio retriverio nuolankumu kada nors užsitarnaus jos malonę? Gal mieste pagaliau iškils nedidelis oro uostas, gal pavyks pastatyti prabangų viešbutį, pritraukti investicijų ir laimėti kitus rinkimus?
Kol kas pastangos vaisių neduoda – jis jaučiasi kaip musė, vis atsimušanti į stiklą. Išgirdusi apie viešbutį ir oro uostą, Pirmininkė barškuoliškai sušnypščia – turbūt plyštančio voratinklio garsą lengviau užfiksuoti, negu įtikinti ją, kad miesteliui reikia oro uosto. Apie tai negali būti nė kalbos – norint įrengti pakilimo taką, tektų iškirsti trisdešimt pušų. Namų netektų sketsakaliai, dirvoniniai kalviukai, lygutės, didžiosios ir mėlynosios zylės, nykštukai, alksninukai, kikiliai ir liepsnelės. Nepadėkos už tai nei ereliai žuvininkai, nei lingės, nei suopiai ir antys, necyptelės ačiū kragai, juodosios ir jūrinės žuvėdros, griciukai, tilvikai, nuodėgulės, pečialindos ir strazdai.
Esama vietų, kurios neskirtos jokioms investicijoms. Pirmininkė pasitaiso milžiniškus karolius, tokius sunkius, jog metę vieną gintaro gabalą galėtume gipso kartono sienoje išmušti skylę. Panaši skylė dabar žioji ir Mero galvoje, kurioje dar ką tik knibždėjo daugybė sumanymų. Investuotojus, su kuriais jau buvo sukirsta rankomis, teks maloniai išprašyti, o lengvai įsisavinami pinigai nueis šernui ant uodegos. Apie tai pagalvojus, Mero smilkinyje išryškėja riebi, prisirpusi, tvinkčiojanti kraujagyslė. Dirbtinai išsišiepęs jis atsisveikina, palinki visiems gražaus vakaro. Skubėdamas medinėmis lentutėmis išklotu taku, vedančiu į automobilių stovėjimo aikštelę, pagiežingai nusispjauna ant erškėtrožių.
Pirmininkė iš spintos traukia puošnią lininę suknelę, išsiuvinėtą baltiškais derlingumo, saulės ir žaibo simboliais. Spoksodama į tamsų veidrodį koridoriuje, kruopščiai šukuoja šieno spalvos kirpčius, nupurškia juos laku. Pasisukusi šonu, įvertina savo atvaizdą ir santūriai šypteli. Medinėje papuošalų dėžutėje susiranda seniai nedėvėtą apyrankę, pagamintą iš neapdirbto, karamelinių atspalvių gintaro. Bus karoliams į kompaniją – sega apyrankę ant rankos, gėrisi subtilia estetika.
Atvyksta Prezidentas, tolimų laikų bičiulis, kurį anuomet, dar jaunystėje, kai dirbo už Atlanto, Pirmininkė kartkartėmis aplankydavo. Suvienyti meilės gamtai ir Kalifornijos vynuogėms, jie galėjo valandų valandas šnekučiuotis prie taurės. Šiandien jie vėl susitiks, vaikštinės kopomis, važinės dviračiais, pasilabins su žvejais pamaryje. Galiausiai, susėdę prie vakarienės stalo, aptars, kokių priemonių reikėtų imtis, kad šio nuostabaus gamtos lopinėlio nesudarkytų niekingi projektai, įžūlios investicijos, naujos statybos ir invaziniai miesčionys, norintys čia vasaromis poilsiauti.
Ekskursija užbaigiama ant kalnapušėmis apaugusios kopos. Jie gurkšnoja vyną nedideliame stebėjimo bokštelyje, iš kurio atsiveria panorama į marias ir vienintelę, žvejų trobomis apstatytą miestelio gatvę. Švelniai ranka nubraukusi voratinklį, prilipusį prie Prezidento švarko rankovės, Pirmininkė pagiria orą, apdovanojusį šią dieną išskirtine giedra.
– Šitie trys negražūs, – Prezidentas beda pirštu į medinius vasarnamius, stovinčius atokiau nuo pagrindinės gatvės, kopos papėdėje. Prieš trejus metus namus įsigijo naujakuriai, tie invaziniai miesčionys. Kiekvienas namelis turi po terasą pirmame ir antrame aukšte, su terasomis besijungiančios sienos įstiklintos vitrininiais langais, žvelgiančiais į aukštą kopą.
Pirmininkė nuryja karčią gėdos seilę prisiminusi, jog vasarnamių statybas pati palaimino savo parašu. Teritoriniame plane naujokams buvo išskirta vieta greta automobilių stovėjimo aikštelės, prie pat įvažiavimo į miestelį. Šiltą vietelę pamaryje, prie Ožkų rago, kur joks namas niekada nėra stovėjęs, ji parūpino ir savo broliui, užkietėjusiam žvejui, kai šis užsimanė vasarnamio rojaus kampelyje. Tereikėjo pieštuku pakoreguoti planą – griežtas linijas, lyg šaškes lentoje, šiek tiek stumtelėti į šoną.
– Jie netinka prie vietinės architektūros, – siurbtelėjęs gurkšnį vyno, audringai tęsia Prezidentas. – Man jie primena baobabus. Kaip jie čia atsirado? Kas leido pastatyti? Jei nebūčiau šiek tiek išgėręs, škias, ir galėčiau vairuoti, tai privažiuočiau dabar su buldozeriu ir sulyginčiau baobabus su žeme!
Skaudi pastaba priverčia Pirmininkę nejaukiai muistytis, bet palikime juos šioje nejaukoje ir keliaukime į kitą, ne ką mažiau giedrą dieną. Keliaukime į ankštą, nevėdintą kabinetą miestelio centre. Ant apskrito stalo patiestas žemėlapis, vaizduojantis visus šios vietovės statinius ir pastatus: žvejų sodybas, nuo seniausių laikų užsilikusius apleistus garažus, medinius stebėjimo bokštelius, sargų būdeles, sandėlius, viešbučius ir kavines. Prie stalo sėdi tuzinas kostiumuotų vyrų, jie nerimąstingai siurbčioja kavą ir baikščiai dairosi į šalis.
– Turiu jums naujieną, – pareiškia Pirmininkė. – Nagrinėdama detalųjį planą, pastebėjau kelis pažeidimus. Susidūrėme su nelegalia statyba, ponai, – ji beda pirštu į tris Prezidento išpeiktus vasarnamius, aštriu nagu brėžia per žemėlapį taip tvirtai, kad slidus popierius net cypteli. – Kaip išdygo tie baobabai? Juk čia turėjo būti aikštelė.
Vyrai kaip vienas nudelbia akis į stalą. Nelegali statyba yra du žodžiai, kuriuose telpa viskas: baimė, prakaitas, nemalonumai, teismai, buldozeris, didelės išlaidos, gėda, pyktis, patyčios, viešasis interesas, žiniasklaida. Kartais atrodo, kad šią vietą prakeikė Bangpūtys, senų senovėje sukėlęs milžinišką audrą. Turbūt supykęs ant jį atstūmusios Neringos pareiškė, kad joks naujas namas čia neiškils, o jeigu netyčia ir iškils, tuoj pat bus nugriautas. Nors statybos miestelyje griežčiausiai kontroliuojamos, kažkodėl visad atsiranda sugebančių praslysti pro rakto skylutę. Tuomet prasideda teismai, bandymai derėtis ir tartis, o susitarti su Pirmininke gali tik išskirtinio talento žmonės.
Vienas drąsesnių vyrų atsikrenkštęs nedrąsiai prabyla:
– Gerbiama Pirmininke, namai buvo įtraukti į teritorinį planą. Pati juos įtraukėte. Juos legaliai nusipirko žmonės. Jie gyvena ten jau trejus metus. Neteisinga ir neekonomiška būtų juos nugriauti.
– Neteisinga ir neekonomiška? Neekonomiška? Neteisinga? – Pirmininkė pakelia toną, pasirinkusi laiko patikrintą puolimo strategiją – oponento ištartų žodžių kartojimą, turintį sumenkinti tų žodžių svorį ir priversti pasijausti kvailai. – Leiskite paklausti: kur jūs dirbate, gerbiamas pone? Gal pamiršote savo pareigas, jeigu saugoti miestelio gamtą ir istorinį palikimą jums atrodo neteisinga ir neekonomiška?
Nesulaukęs užtarimo, užsipultas vyriškis nudelbia akis į medžio raštų geometriją ant didelio stalo.
Baobabus vietiniai vadina inkilais. Čia įsikūrę invaziniai miesčionys jaučiasi kaip namie – vieno namelio savininkas inkile gyvena beveik visus metus – tai svarbi informacija, kurią Pirmininkei per eilinį Saulėlydžio stebėtojų klubo posėdį perduoda Rimtautas, pusę gyvenimo kelio nuėjęs žvejys, dirbantis inkilų ūkvedžiu.
– Mažajame namuke, stovinčiame arčiausiai aikštelės, apsigyveno Petras, kurio žmona dėl neaiškių priežasčių miega balkone. Viduriniame sėdi Pranas – jis praktikuoja jogą ir žaliavalgystę. Kartą, kai pas jį atvyko svečių, patyliukais čiupo šašlyką nuo iešmo ir su malonumu jį surijo. Pats mačiau – tuo metu kaip tik pjoviau žolę, – išklojęs vertingus faktus, Rimtautas oriai išpučia žandus. – Trečiajame, arčiausiai kopos stovinčiame inkile apsigyvenęs vyras visad bando įkišti man butelį vyno, nors jau daugybę metų negeriu. Miestelyje tą vyrą žmonės pamėgo: jis dažnai užsuka į kavinę, užsisako agurkinės sriubos, – pagalvojęs apie garuojantį dubenį tirštos sriubos, alkanas Rimtautas tyliai sučepsi. – Į rūkyklas garažuose irgi užsuka – žvejai palieka jam ešeriukų ir karšių. Tik Matamotės kiosko kažkodėl privengia.
Pirmininkė padėkoja Rimtautui ir rūsčiu žvilgsniu pasitinka skubančią, sulinkusią Mero figūrą aptakių kopų kraštovaizdyje.
– Pavėlavai! – iš tolo šūkteli jam. – Saulė jau nusileido. Mūsų posėdis baigtas.
Kai trečiojo inkilo savininką pirmąkart pasiekia oficialus raštas, informuojantis, kad jo namas turi būti nugriautas, žmogų suima juokas. Juk šitaip nebūna: vasarnamį pirko jau pastatytą, kelerius metus namas niekam netrukdė, ramiausiai stovėjo, o štai dabar kažkas sugalvojo, jog jam čia – ne vieta.
Rašte skelbiama, kad visus tris inkilus reikia nugriauti, o teritorijai – sugrąžinti pirmykštį pavidalą, paversti ją automobilių stovėjimo aikštele. Tuščia dykyne, kurios kampe dūlėjo surūdijęs karutis. Na ir nesąmonė, pagalvoja trečiojo inkilo savininkas. Suglamžo tą nelemtą popiergalį ir išmeta į šiukšlių dėžę.
Per kelerius metus jis spėjo išblizginti visus namų kampus – medines lubas puošia variniai šviestuvai, sienas – senos fotografijos, vaizduojančios žvejų kasdienybę ir vietos gyventojų vargus kovojant su stichija – smėliu, kurio, pasak legendos, parūpino kunigaikščio Karvaičio duktė Neringa. Norėdama apsaugoti vietos žmones nuo piktojo Bangpūčio, ji supylė didelį kalną smėlio ir taip atskyrė jūrą nuo marių. Pagautas uraganinio vėjo, vėliau smėlis palaidojo ne vieną kaimelį, o Karvaičių bažnyčią užpustė taip, kad į ją patekti buvo galima tik pro varpinę. Miestelio kunigas atsisakė išsikelti iš savo namų ir iki paskutinio atodūsio leido dienas vieninteliame trobos kambaryje, kuris nebuvo paskandintas. Stichiją galiausiai pavyko sustabdyti tik tankiai apsodinus kopas kalnapušėmis. Tai buvo varginantis, ilgas ir kruvinas darbas, kurio kadrai nugulė pastelinių spalvų fotografijose.
Savo kieme trečiojo inkilo savininkas prisodino visžalių tujų. Medinėje valtyje, numestoje kiemo kampe, žėlė mėtos, bazilikai, čiobreliai ir rozmarinai. Šalimais stovinčiame kubile būdavo gera mirkti vėsiais ankstyvo rudens vakarais, sugrįžus iš miško su pilnomis pintinėmis balsevičiukų – raudongalvių baravykūnų, kuriuos kadaise atrado, pirmas jų paragavo ir aukso grybais pakrikštijo eigulys Balsevičius.
Kai raštas, reikalaujantis nugriauti namus savo lėšomis, buvo atsiųstas antrąkart, žmogus kreipėsi pagalbos į advokatą, seną bičiulį, pažįstamą dar nuo mokyklos laikų. Jis buvo įsitikinęs, kad bylą laimės – advokatas prisiekinėjo Konstitucija ir dievais. Net dantį leido išlupti, jeigu kartais laimėti nepavyktų.
– Teisėtai įgytas legalus statinys staiga virsta nelegaliu? Net dešimtokas supranta, kad griauti jau pastatytus namus neracionalu – nuostolius atlyginti tektų valstybei, o išlaidos bus didelės ir jokia stovėjimo aikštelė jų nekompensuos, – parietęs ūsą advokatas kartojo šią mantrą ir nepamiršdavo kas mėnesį išrašyti solidžios sąskaitos už savo paslaugas.
Dabar palikime ramybėje tą Konstituciją ir pastelinių spalvų fotografijas, vaizduojančias kalnapušėmis apsodinamas kopas. Apskriekime aplink Saulę septyniolika kartų, nes tiek laiko prireikė teismų kopėčiomis užsikabaroti iki aukščiausiosios instancijos laiptelio, iš kur nebėra kelio atgal.
Sprendimas griauti – neskundžiamas, jis bus įvykdytas jau šį rudenį. Supratęs, kad senų laikų bičiulis teisinėje srityje veikia kaip parazitinis įterpinys, trečiojo inkilo savininkas pasiunčia jį velniop ir visai kaip tas kunigas, atsisakęs išsikelti iš savo namų, užsibarikaduoja inkile laukdamas lemtingosios rudens dienos.
Kol skriejome aplink Saulę septyniolika kartų, Petras ir Pranas išsiskyrė su žmonomis. Namų griovimas jiems nekelia streso, vyrai net šiek tiek laukia tos dienos. Jie trokšta greičiau pasidalyti pinigus su buvusiomis sutuoktinėmis ir, kaip mėgsta kartoti Pranas, „uždaryti šį klausimą“.
Vis dėlto, lemtingajai datai artėjant, Petrą vieną vakarą pakerta melancholija. Tai nutinka gurkšnojant vyną ir apmąstant du savo gyvenimo dešimtmečius, kuriuose inkilas vaidino visai reikšmingą vaidmenį. Petras paskambina trečiojo inkilo savininkui pasiguosti, mykia apie pralaimėjimą ir tai, kad nieko negali pakeisti. Jis cituoja Pirmininkę, sako, jog „kartais reikia kažką paaukoti“.
Pranas tuo tarpu aktyviai ruošiasi – likus mėnesiui iki griovimo, jis ardo namus it konstruktorių: išsineša visas duris, išlupa pirmojo aukšto terasą, sunkvežimin krauna lentas, išsigabena baldus ir santechniką, susirenka paveikslus. Tada skambina trečiojo inkilo savininkui ir teiraujasi, ar galės išsivežti jo langus, nors pats turi lygiai tokius pačius. Laiko juk liko nedaug, reikia suktis – darbų sąrašan įtrauktos net grindjuostės.
Trečiajame inkile gyvenantis vyras neskuba atsisveikinti su namais. Atsisveikinimas su jais – lyg atsisveikinimas su mirštančiuoju, paskutinis patepimas. Jis yra čia ir dabar, mėgaujasi tirpstančios vasaros likučiais, agurkine sriuba ir rūkyta žuvimi, bet viską pamažu persmelkia liūdesys, kai ilgiesi, nors dar nepraradai, kai skauda, nors dar nesusižeidei. Kai žinai, kad gyveni tarp šių sienų paskutinį kartą.
Jis slankioja po kambarius kaip nesavas, bando sugerti atmintin šio namo kvapą, kilimų raštus, varinių šviestuvų spindesį, pastelinių fotografijų melancholiją, medinių laiptų girgždesį, sienų spalvas. Buldozeris gali sugriauti sienas, sutrupinti plyteles ir terasos lentas, bet jis neištrins atminties, nesuknežins prisiminimų ir visų akimirkų, kurias šis namas saugo.
Griovimo dienos išvakarėse Saulėlydžio stebėtojų klubo nariai susirenka amfiteatre. Šįkart net Meras nepavėluoja į posėdį, kurį Pirmininkė pradeda iškilminga kalba apie tai, jog rytoj išauš istorinė diena. Tai bus diena, kai triumfuos teisingumas, kai pagaliau padėsime riebų tašką nelegalių statybų istorijoje, kai parodysime visiems, jog šis miestelis – ne invazinių miesčionių nosiai, ne įžūlioms investicijoms ir ne visokiems projekčiukams skirtas. Ši vietovė yra unikali, savo taisykles čia diktuoja tik motina gamta.
Pirmininkės kalba palydima audringais plojimais, garsiausiai, žinoma, pliaukši Matamotė. Rimtautas irgi ploja, ploja net Meras, kuris iš tikrųjų nuoširdžiai siekia su visais palaikyti draugiškus santykius. Paplojęs Pirmininkei, Meras skambina trečiojo inkilo savininkui ir bando jį paguosti, o Rimtautas išskuba į inkilą – buvo pažadėjęs padėti šiam žmogui išsikraustyti.
Susirinkęs paveikslus, senas fotografijas, lėkštes, keptuves ir varinius šviestuvus, vyras iš trečiojo inkilo pažvelgia į savo namus paskutinį kartą. Palieka juos atrakintus. Rimtautui padovanoja paveikslą, vaizduojantį marių žemėlapį ir visas čia neršiančias žuvis, įkiša dviratį ir medines sūpynes, kabėjusias pirmojo aukšto terasoje.
Jo automobiliui nespėjus išsukti iš keliuko, inkilą iš visų pusių apspinta žmonės. Atskuba Mato lydima Matamotė, o įrankių lagaminėliu nešinas Pranas pro duris įgriūna pirmasis – reikia išmontuoti langus, iki aušros būtų gerai išsinešti ir grindjuostes. Raktą nuo kieme stovinčio sandėliuko turintis Rimtautas mikliai čiumpa elektrinį paspirtuką – savininkas jo tikrai nepasiges, o Rimtautui pravers. Sulekia ir vietiniai žvejai, pasiryžę išlupti vonios plyteles ir unitazus.
Kitą rytą kieme susirenka gausus būrys žmonių – suvažiuoja žurnalistai, inspektoriai ir valdininkai. Metę darbus, stebėti istorinės akimirkos atlekia ir vietiniai. Jeigu nežinotume, kas čia vyksta, galėtume pamanyti, kad miestelyje surengta šventė. Įvairiausio plauko žmonės šmirinėja po inkilus, tempia lauk paliktus čiužinius ir kėdes, į autobusiuką grūda asmeninius daiktus, vaikų žaislus ir atplėštą durų staktą, ant kurios brūkšneliais pieštuku sužymėtas kažkokio vaiko ūgis. Inspektoriai pučia žandus pasakodami žurnalistams apie teisingumą, kurio vykdyti jie atvažiavo, Pirmininkė santūriai šypsosi sukinėdama gintaro grynuolį ant kairės rankos smiliaus. Kai vienas žurnalistas jos paklausia, kada inkilų savininkams bus kompensuota žala, ji nusijuokia savo čiurlenančiu juoku ir tarsteli: „Kaip Dievas duos.“
Vaikai spardo kamuolį ant vejos vis dirsčiodami į geltona juosta aptvertus namus, skaičiuojančius paskutinę savo valandą. Palikusi verdantį puodą agurkinės, su šlepetėmis kieman atšlepsi ir virėja. Istorinę akimirką stebi Meras, Matamotė su sūnumi, kuris mirkteli rusakalbiui darbininkui, ką tik aptvėrusiam namus geltona juosta. Jiedu sutarė, kad, griovimo darbams pasibaigus, žmonėms išsiskirsčius, šis mikliai išmontuos krosnelę iš kubilo ir vandens šildymo įrenginius – pastaruosius galima brangiai parduoti.
Rytinė rugsėjo rūkana pagaliau prasisklaido, dangus išsigiedrija ir kiemą nušviečia ryški saulės šviesa. Lyg gremėzdiškas priešistorinis gyvūnas lėtai įsuka buldozeris, o minia pasitinka jį plojimais. Kai buldozeris sustoja prie trečiojo inkilo, mat jį nutarta nuversti patį pirmą, žmonės nuščiūva. Akimirkai stoja spengianti tyla.
Saulėlydžio stebėtojų klubo nariai žengia į priekį – egzekucija prasideda. Pirmininkė iš pintinės ištraukia butelį putojančio vyno. Laiko liko mažai, tad taurių šįkart neblizgina – pokšteli kamštis, taurės paskubomis išdalinamos klubo nariams.
– Išgerkime už ateitį, gamtą ir viešojo intereso triumfą – vietoje baobabų jau greitai turėsime didelę automobilių stovėjimo aikštelę. Teisingumas pagaliau įvykdytas, – Pirmininkės akys blizga, lūpų kampučiai riečiasi į viršų. Net žaliuzes primenantys šieno spalvos kirpčiai šiandien kaip tyčia paklusniai dengia kaktą ir nesišiaušia.
Kai buldozeris pradeda trupinti trečiąjį inkilą, kiemas paskęsta dulkių debesyje. Kosčiojantys istorinės akimirkos stebėtojai šnekučiuojasi, kad viskas vyksta daug greičiau, nei tikėjosi – namams sukurti reikėjo daugybės metų, bet nė poros minučių neprireikė jiems virsti lentų ir šiukšlių krūva.
Tirštoje dulkių migloje juda gremėzdiškas buldozerio kūnas. Kiekvienas mechaniškas, užtikrintas ir naikinantis jo judesys sukelia dar daugiau ovacijų ir dar daugiau dulkių, jos gula ant drabužių, įsigeria į plaukus, lenda į nosies ir ausų ertmes. Dulkės uždengia akis, sėda į taures, susimaišo su vynu ir seilėmis, patenka į kūną. Jos prisitvirtina prie skrandžio sienelių, storu sluoksniu padengia sielas.
Buldozeris užkliudo visžales tujas, suknežina valtį, kurioje dar vakar žėlė prieskoniniai augalai. Lūžta medinės lentos, trupa akmeninė kiemo skalda, šipuliais žyra dvidešimt metų gyvenimo. Saulėlydžio stebėtojų klubo nariai siurbčioja vyną prie šiukšlių krūvos. Ovacijų ir pašnekesių negirdėti, vėl stoja tyla. Nors veidų nematyti, jie skendi dulkėse, galėtum prisiekti, kad jų oda atrodo neregėto skaistumo, stebint tą sakralią akimirką, gražiausią savo saulėlydį.