Laimonas Tapinas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje, arba Aš – Vytautas Žala

2008 m. Nr. 4 

„Ir Cezariui, ir Dievui“

– Aš anksti pradėjau skaityti. Ir ne nuo pasakų, o nuo nuotykinės, detektyvinės literatūros, fantastinių ir riterinių romanų. Tos knygos kaitino vaizduotę ir gal net suformavo mano skonį. Metams bėgant interesai ir skoniai keitėsi, bet meilė aštriai intrigai, netikėtiems veiksmo posūkiams išliko, – pasakos Vytautas Žalakevičius, – pagaliau tai turbūt ne tik iš knygų, bet ir iš vaikystės sapnų, nes nuotykinio žanro elementų nesunku atrasti beveik visuose mano filmuose. Čia jau mano temperamentas.

Temperamentas, ryškiai atsiskleidęs naujame filme „Niekas nenorėjo mirti“, kurio atsiradimo istoriją V. Žalakevičius prisimins po kelių dešimčių metų kalbėdamas su filosofu A. Juozaičiu.

– Tai prasidėjo po dramatiškų įvykių, susijusių su mano filmu „Vienos dienos kronika“. Nebuvau įbaugintas. Buvau vienišas ir ieškojau stiprybės įvaizdžių. Gerbiau Ingmarą Bergmaną, mitų ir slapties maestro. Švedų kalba žiūrėjau jo filmą „Šaltinis“, sakmę apie uolingus Švedijos miškus, riterio ir jo išniekintos dukters dramą. Galbūt tada ir iškilo pagoniško šventojo ąžuolo vizija, barzdočiai lietuviai, Rūpintojėlis miško kryžkelėje. Sakmė apie praeitį bemąstant virto istorija apie neseniai praėjusį laiką, kuris dėl nutylėjimų ir paslapties, jį gožiančios, mūsų kartos buvo ne mažiau mitologizuotas. Reik manyti, Rūpintojėlis kryžkelėje ir buvo visa ko pradžia. Paprastai kūrybos procese einama nuo to, ko nežinai, prie dalykų, kuriuos pažinai kurdamas. Ar galimas ir kitoks kelias – pradėti nuo to, ką žinai, ir keliauti į nežinią (praeitį)?.. Nuo galutinio rezultato į praeitį. Nonsensas? Šiandien aš manau, kad galbūt – ne.

Rengdamasis statyti filmą „Niekas nenorėjo mirti“, V. Žalakevičius iš dviejų minėtų kūrybos kelių, regis, pasirinko pirmąjį – eiti nuo to, ko nežinai ir ką pažinai kurdamas. Ėmė po kruopelytę rinkti informaciją iš žmonių, kurie arba patys buvo atsidūrę pokario įvykiuose, arba tiesiog apie juos žinojo. V. Žalakevičių domino ne tik žmonės, tiesiogiai susiję su partizanų kovomis, bet visi, kas iš atminties galėjo ištraukti savo patirtą ar girdėtą istoriją, vaizdingą detalę.

O klausytojas V. Žalakevičius buvo talentingas. Net ir nedaug ką teturinčiam papasakoti žmogui Vytautas sugebėdavo sudaryti įspūdį, kad jo pasakojimas yra be galo įdomus bei vertingas. Apie tuos laikus V. Žalakevičiui nemažai papasakojo dailininkas bei bičiulis V. Kalinauskas, operatorius J. Gricius, poetas A. Maldonis, gimęs ir išaugęs troboje, stovinčioje vidury miško Naujaplentėje, Alytaus rajone, kur dažnai užklysdavo ir Lietuvos partizanai, ir saugumiečiai, ir stribai. Poetas šiandien sako, kad, ko gero, nebuvo nė vieno jų susitikimo, nė vienos vakaronės, kad Vytautas neklausinėtų jo apie jaunystę, apie pokario metų atmosferą, žmonių nuotaikas. Taip iš visų įmanomų šaltinių renkant informaciją atsirado scenarijus, kurį V. Žalakevičius nusprendė pavadinti „Teroras“, bet tam griežtai pasipriešino Lietuvos kinematografijos vadai – pareiškė, kad toks pavadinimas gali išgąsdinti Maskvą ir filmas bus uždraustas dar jo nepradėjus. V. Žalakevičius tūžo, bet suprato, kad tuose argumentuose yra logikos. Tada prisiminė scenarijaus tekstą, kurį sako Bronius Lokys, partizanų nušauto apylinkės pirmininko sūnus, po to įvykio tapęs stribu:   

– Prie Rygos mane sužeidė. Vokietis stovėjo nugara į jūrą, visi manėm, kad jie kausis iki paskutinio. Bet buvo karo pabaiga, žydėjo sodai, ir niekas nenorėjo mirti.

V. Žalakevičius perskaitė paskutinio sakinio pabaigą, išmetė jungtuką ir filmą (dar gerokai pasiginčijęs su G. Kanovičiumi ir savo žmona Gražina, kuri netgi tarėsi su kalbininku K. Ulvydu bei kitais dėl tų „niekas nenorėjo…“) pavadino „Niekas nenorėjo mirti“. Literatūrinį filmo scenarijų tokiu pavadinimu patvirtino ir praleido gamybon tiek Vilnius, tiek Maskva. Kur kas aštresnis konfliktas kilo dėl režisūrinio scenarijaus, pagal jį turėjo būti filmuojama juosta.

Operatorius J. Gricius, tuomet su V. Žalakevičiumi kūrybiškai bendravęs ne tik kaip operatorius, prisimena, kad pagal galutinį režisūrinį scenarijų filmas turėjo baigtis scena, kai stribų ir partizanų mūšio įkarštyje į kaimą įvažiuoja sunkvežimiai, pilni NKVD kareivių, o šie ir nulemia kovos baigtį, iššaudę tose apylinkėse veikusį partizanų būrį. Studijos ir komiteto vadai atmetė šią sceną, vėl naudodami tą pačią Maskvos kortą, kategoriškai nesutiko su tokiu filmo finalu, reikalavo net neužsiminti apie NKVD pajėgas. V. Žalakevičius siuto, bet ką nors pakeisti buvo bejėgis. Nė vienas režisierius negalėjo pradėti filmo, negavęs studijos, Kinematografijos komiteto, o ir Maskvos valdininkų palaiminimo. Vytautas matė tą filmą, jautė, koks turėtų būti. Bet suprato, kad pradeda nuo bjauraus kompromiso. Prasidėjo aktorių atranka ir bandymai, kuriems V. Žalakevičius niekad negailėdavo nei laiko, nei jėgų, nes buvo įsitikinęs, kad šio filmo sėkmė ypač priklausys nuo aktorių, tad, skirtingai nei kitais kartais, kai aktorius dažniausiai pasirinkdavo pats, šį sykį atidžiai įsiklausė ir į savo asistentės R. Vosyliūtės, operatoriaus J. Griciaus, dailininko V. Kalinausko bei kitų kūrybinės grupės narių nuomonę.

Niekam nekilo abejonių dėl B. Babkausko, kuriam teko Marcinkaus, ūkininko, norėjusio ramiai gyventi, arti savo žemę ir nesikišti į jokią politiką, vaidmuo, nedvejojo ir dėl A. Masiulio, turėjusio vaidinti inteligentišką Mykolą Lokį, mokytoją. Užtat dėl kitų dviejų brolių Lokių nuomonės išsiskyrė. V. Žalakevičius norėjo, kad vyriausią brolį Bronių Lokį vaidintų estų aktorius B. Oja. Vytauto kolegos prieštaravo, kad tokiam vaidmeniui B. Oja, kaip aktorius, yra per silpnas, nes iki šiol vaidino daugiausia sovietų armijos karininkus, kurie demonstravo tik fizinę jėgą, mokėjimą muštis, bėgioti, šaudyti ir šauniai vilkėti uniformą. V. Žalakevičius sutiko, kad toks B. Ojos amplua kine apibūdinimas yra lyg ir teisingas, bet manė, kad ten aktorius ir negalėjo nieko kita padaryti, nes tie personažai jau scenarijuose būdavo be gyvybės. V. Žalakevičius tvirtino, jog su šiuo estų aktoriumi, beveik dviejų metrų milžinu, jam nemažai teko asmeniškai bendrauti ir jis suvokęs, kad Bruno iš esmės yra naivus, net kiek vaikiškas, o tas kontrastas tarp jo žmogiškųjų savybių bei galingos aktoriaus išorės kaip tik gali būti labai įdomus. (Beje, Vytautas, rašydamas scenarijų, Broniaus vaidmenį buvo numatęs B. Babkauskui.) Taigi Vytautas nugalėjo – Bronių vaidins B. Oja. Užtat Juozo Budraičio kelias į šį filmą buvo kur kas sudėtingesnis.

1961 metais režisierius B. Šreiberis Lietuvoje statė kino filmą „Kai susilieja upės“ apie Drūkšių hidroelektrinės statybą ir paprašė savo asistentės R. Vosyliūtės surasti jam būrelį gražių merginų. Regina, ilgai dirbusi aktore ir žurnaliste Žemaitijoje, nuvažiavo į Klaipėdą ir vietos laikraštyje išspausdino skelbimą, kad kultūros namuose bus atrenkamos filmuotis kine norinčios merginos. Paskirtą dieną kultūros namų salė lūžo nuo būsimųjų kino žvaigždžių, bet Regina pirmiausia atkreipė dėmesį į simpatišką aukštą vyruką šviesiais ežiuku kirptais plaukais, kuris, matyt, atėjęs pasižiūrėti į tas gražias merginas, nedrąsiai mindžikavo ant slenksčio. Regina jį užkalbino, paklausė, ką veikia.

– A, – mostelėjo vaikinas, – dirbu parduotuvėje, nešioju maišus ir dėžes.

– O gal norėtum kine nusifilmuoti? – paklausė Regina, nes jo veidas pasirodė kažkuo įsimenantis.

– Būtų įdomu, – atsakė vaikinas, – bet kažin, ar aš sugebėsiu?

Taip vaikinas J. Budraitis atsirado filme „Kai susilieja upės“, kur gavo mažytį epizodinį vaidmenį, bet juo liko labai patenkintas, nes už kelių dienų filmavimąsi jam sumokėjo apie 20 rublių honorarą, o tai tuomet buvo nemaži pinigai.

Paskui J. Budraitis įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės, lankė V. Limanto teatro studiją, vaidino studentų spektakliuose ir buvo įsitikinęs, kad jo, kino aktoriaus, karjera jau baigėsi. Bet, kaip savo laiške man rašė V. Žalakevičiaus duktė, jei kas nors turi įvykti, tai ir įvyksta. Taip nutiko ir J. Budraičiui. Bene 1964 metais jis visiškai atsitiktinai Vilniuje susitiko R. Vosyliūtę, kurią dėl jos gerų darbų vadino „teta“.

Paklaususi, kaip jam sekasi, Regina išgirdo:

– Nekaip, teta Regina, studijuoju teisę, iš stipendijos negaliu nusipirkti net padoresnių kelnių…

Regina čia pat Juozui pasiūlė ateiti į Lietuvos kino studiją fotobandymams. Režisierius V. Žalakevičius ieškąs jaunų aktorių savo naujam filmui. Taip J. Budraitis atsidūrė kino studijos paviljone, kur, pasirodo, turėjo vykti ne foto-, o kino bandymai, bet čia savo pasakojimą turime trumpai nutraukti ir grįžti bent porą savaičių atgal, kai V. Žalakevičius savo asistentės R. Vosyliūtės paprašė surasti jam jauną, simpatišką, kiek drovoką aktorių, nebe paauglį, bet dar ir ne vyrą. Regina į būsimųjų kandidatų nuotraukų krūvą įkišo J. Budraičio fotografiją, kurią turėjo iš filmo „Kai susilieja upės“ laikų. Sykį ji stebėjo, kaip V. Žalakevičius vartė ir apžiūrinėjo tas nuotraukas.

– O kas čia toks? – paėmęs J. Budraičio fotografiją paklausė.

– Toks Juozas Budraitis, Teisės fakulteto studentas, vaidina Universiteto studentų teatre.

V. Žalakevičius iš karto J. Budraičio nuotrauką atidėjo į šalį, nes organiškai negalėjo pakęsti saviveiklininkų, jo nuomone, tie žmonės, apsimesdami aktoriais, užsiima amoralia veikla.

Dabar norėtųsi padaryti mažytį ekskursą į ateitį, kai gal po kokių dvidešimties metų Vytautas su Juozu, jau žinomu aktoriumi, kalbėsis ta nelemta teatro saviveiklininkų tema, ir Juozas lėtai ištars:

– Bet, Vytautai, jeigu vaidinti yra to žmogaus svajonė.

Čia jau V. Žalakevičius nutrūks:

– Svajonė!? Taip, taip, žinoma, svajonė! Taigi norėčiau tau pasakyti, kad aš irgi turiu svajonę: norėčiau būti daktaru Kristijanu Barnardu ir persodinti širdį.

Beje, aiškiai matau, kad tu turi širdies problemų. Sėskis į mašiną ir važiuojam į ligoninę, o aš, kaip geras saviveiklininkas, kadangi daug apie tai skaičiau, konsultavausi, persodinsiu tau širdį.

Vytautas tai išrėkė taip įtikinamai, kad J. Budraitis pasitraukė kiek tolėliau. Dėl visa pikta…

– Niekada nežinojai, ko gali sulaukti iš Žalos, – nusišypsojęs pasakė Juozas.

Tąsyk Regina, jau šiek tiek pažinojusi V. Žalakevičių, vėl įdėjo Juozo nuotrauką į bendrą krūvą, o per filmavimo kūrybinės grupės pasitarimą ir vėl iškilo J. Budraičio kandidatūra į jauniausiojo iš brolių Lokių – Jono – vaidmenį. Nei R. Vosyliūtė, nei kiti grupės žmonės nesileido į ginčus su V. Žalakevičium dėl saviveiklininkų, nes tuo klausimu jį nuginčyti buvo beprasmiška. Bet J. Gricius, pavartęs J. Budraičio nuotrauką, pasakė:

– Veidas įdomus, regis, ir fotogeniškas, reiktų pabandyti – ką mes prarasim…

Ir pagaliau Juozas, kino studijoje apvilktas lininiais marškiniais, laukė, kas bus toliau. V. Žalakevičius jį kažkaip piktai nužvelgė ir pasakė:

– Skudurais jį apvilkit, skudurais!.. Ne į modelių namus atėjo…

Juozui atnešė kitus suglamžytus, vietomis įplyšusius kaimietiškus marškinius, ir V. Žalakevičius, nieko nepasakęs, ką jam reikia daryti, tiesiog liepė J. Budraičiui atsisėsti ant suolo. Juozas sėdi ir nuobodžiauja, aplinkui net sušilę laksto žmonės, kažką filmuoja, o jis sėdi kaip kvailys. Paskui Juozas susikelia kojas ant suolo ir iš neturėjimo ką veikti pradeda kramtyti savo marškinių rankovę. Staiga kažkas meta Juozui šautuvą, J. Budraitis jį sučiumpa ir, užsimetęs ant pečių, kelias minutes stovi. Paskui prieina V. Žalakevičius ir sako: „Šiandien viskas, mes pranešim…“ Dabar Juozas prisimena, jog tuomet buvo tikras, kad jis sužlugo, bet po poros dienų gavo laišką ir perskaitęs labai nustebo, kad jis patvirtintas Jono Lokio vaidmeniui ir paskirtą dieną privalo atvykti į filmavimą. Pirmiausia Juozas pradėjo filmuotis sunkioje savo tėvo, senojo Lokio, buvusio apylinkės pirmininko, šermenų scenoje.

– Reikėjo be žodžių reaguoti į tėvo mirtį. Tada pirmą kartą pajutau pasiutusią Vytauto hipnotinę įtaigą, – šiandien prisimena J. Budraitis. – Stovėjau pasisukęs į sieną, staiga prieina V. Žalakevičius ir sako, tiksliau, šnibžda, darydamas keistas grimasas: „Juozai, tavo tėvą nušovė.“ Paskui dar porą kartų, nukąsdamas žodžių galūnes: „Juozai, tav tėv nušov…“ Ir aš pajutau, kad manyje vyksta kažkas keista, darausi panašus į sprogmenų prikimštą statinę. Dar priėjo Bruno Oja, uždėjo ant peties savo sunkią ranką ir po ketvirto V. Žalakevičiaus šnabždesio: „Tav tėv nušov…“ – mane apėmė kažkokia tyli isterija, nė pats nepajutau, kaip ėmė pliaupti ašaros, o V. Žalakevičius vis šnibžda: „Filmuojam, filmuojam.“ Kažkaip keistai dar prasižiojo ir ištiesęs ranką parodė kažkokį gestą – lyg pamojo, lyg paglostė.

Tas režisieriaus gestas J. Budraičiui taps pačiu laukiamiausiu signalu, savotišku patvirtinimu – viskas gerai.

O tądien V. Žalakevičius įdėmiai, kaip jis vienas mokėjo, visus nužvelgė ir šūktelėjo: „Nuvežkit jį į viešbutį, į viešbutį, greitai!..“ Tik vėliau J. Budraitis sužinos, kad, jį išvežus į viešbutį, V. Žalakevičius priėjo prie J. Griciaus ir pasakė: „Tam bernui reikia rašyti vaidmenį…“ Jono Lokio vaidmuo scenarijuje, nors ir neabejotinai svarbus, buvo visai mažytis – tiesiog jauniausias Lokių sūnus, ne priekvailis, bet drovus, jautrus, nedrąsiai įsitraukiantis į vyresnių brolių darbus. Tad po kelių dienų V. Žalakevičius iš esmės perrašė Jono vaidmenį, išplėtė senąsias scenas ir sukūrė naujų, sustiprino ir Lokių šeimoje išaugusios Aldonos meilės liniją. Tik dar neturėjo aktoriaus, drįsčiau tvirtinti, tegu ir su išlygomis, pagrindinio personažo Vaitkaus vaidmeniui. Buvęs partizanas (vėliau išėjęs iš miško ir valdžios reabilituotas) Vaitkus užima partizanų nušauto apylinkės pirmininko senojo Lokio vietą ir atsiduria itin dviprasmiškoje padėtyje – partizanai ir toliau juo pasitiki, laiko savu, o brolių Lokių požiūris vienareikšmis – kaltindami Vaitkų dėl tėvo mirties nori panaudoti jį kaip masalą ir sutriuškinti tose apylinkėse veikiantį partizanų būrį. Vaitkus, jau vidutinio amžiaus vyras, įsimyli gal tikriausia savo gyvenime meile gerai užsimaskavusio partizanų būrio vado Aitvaro žmoną Oną, ir ta jo meilė baigiasi tragiškai. Tai buvo sudėtingas daugiaplanis vaidmuo, apie kurio ašį daugiau ar mažiau sukosi visas filmo mechanizmas. Galiausiai V. Žalakevičius liepė perduoti scenarijų D. Banioniui, o nuvažiavęs pas jį paklausė:

– Kokį vaidmenį norėtum suvaidinti šitame filme?

D. Banionis tik pasimuistė, manė, kad klausimas yra grynai retorinis – gerai pažinodamas V. Žalakevičių, buvo tikras, kad režisierius visus vaidmenis jau seniai yra paskirstęs. Kol D. Banionis muistėsi, V. Žalakevičius pasiūlė jam pagalvoti apie Vaitkaus vaidmenį. Pasakęs, kad toks vaidmuo yra didelė dovana kiekvienam aktoriui, po pauzės D. Banionis suabejojo:

– Aš jau perkopęs penktą dešimtį, o filme – tokia galinga Vaitkaus ir Onos meilės scena. Ar neatrodysiu juokingas?..

V. Žalakevičius jį nuramino, sakydamas, kad tokiai meilės scenai jis – pats tas. Taigi Donatas sutiko ir šiandien sako – vaidmuo jam iškart „prilipo“ prie dūšios, buvo suprantamas, artimas. „Mano tėvas, kaip ir Vaitkus, buvo vargšas, tik ne batsiuvys, o siuvėjas, gyvenime nieko didesnio nepasiekęs, nors ambicijų ir turėjo, bet sugebėjo neįtikti visoms valdžioms: sėdėjo kalėjime prie caro, emigravęs į Braziliją ir susidėjęs su vietiniais lietuviais komunistėliais, vėl buvo uždarytas į cypę“, – pasakos Donatas.

Taip be jokių ilgesnių svarstymų ir bandymų D. Banionis atėjo į filmavimo aikštelę, kur turėjo vaidinti tardymo sceną pieninėje, vietos stribų ir milicininkų paverstoje ne tik štabu, bet ir kankinimų kamera.

Scena prasidėjo dialogu:

– Kodėl nuėjai į mišką?

– Toks laikas buvo, – atsako D. Banionis.

– Pagailėjau… tėvo.

Aktoriui pačiam sunku suvokti ir įvertinti, kaip jis suvaidino vieną ar kitą sceną, bet po šitos, lyg ir niekuo neypatingos, aikštelėje pasigirdo plojimai. Beje, ir pats D. Banionis sako V. Žalakevičiaus parašytame tekste įžvelgęs tokią skaudžią tiesą, kad perteikti savo būseną nebuvę sunku nei šitoje, nei kitose scenose.

Pradėjus filmuotis D. Banioniui, jau buvo aiškūs beveik visi svarbiausių vaidmenų atlikėjai. Sakau – beveik, nes dar niekas nežinojo, kas vaidins labai ryškų ir įdomų Onos vaidmenį. Ona, graži vidutinio amžiaus moteris, nuskendus jos vyrui, atsikrausto į šį tarp miškų pasislėpusį Dzūkijos kaimelį, išteka už vietinio Juozapo, kuris, kaip vėliau pasirodė, ir buvo stribų medžiojamas partizanų būrio vadas Aitvaras, bet iš tiesų pamilsta čia apylinkės pirmininku paskirtą buvusį partizaną Vaitkų ir iš visų jėgų gina šią savo didžiąją gyvenimo meilę. V. Žalakevičiui visuomet buvo svarbūs net ir nedideli, epizodiniai vaidmenys, tačiau kaip tikras profesionalas jis žinojo, kad filmo „Niekas nenorėjo mirti“ sėkmė priklausys nuo Vaitkų ir Oną vaidinančių aktorių. Dabar, kai Vaitkaus vaidmens atlikėjas aiškus, liko tik surasti tą, kuri vaidins Oną. Grupėje iš pat pradžių kalbėjo, kad šį vaidmenį V. Žalakevičius laiko savo žmonai Gražinai.

Čia vėlgi norėtųsi grįžti šiek tiek į praeitį. Po „Vienos dienos kronikos“ Gražinai teks skausmingai atsisveikinti su RTV komitetu, kur dirbo režisiere. Vytautas nuspręs – žmona visada turi būti šalia, nes jį erzina bet koks vyrų dėmesys Gražinai. Per „Adomo“ filmavimą jis įsiuto dėl Miltinio žodžių: „Ko tu ieškai blondinės kitur, jeigu ji šalia tavęs?“ – ir „užtaisė“ Gražinai mini scenelę įkyriai tardydamas: „Kur tu su juo bendravai? Regis, moterų jis nelabai mėgsta. Kas čia vyksta?“

Filmuojant „Vienos dienos kroniką“ oro uoste Gražina kalbėsis su A. Masiuliu:

– Nesuprantu, – sakys Algimantas, – kodėl Žala filmuotis nepaėmė tavęs. Juk kada nors ir tu turi pradėti.

– Pasakyk tai jam, – tarstelės Gražina.

– Žalai? Su juo nesusikalbėsi, kelis kartus vos nesusimušėme. Jis tiesiog nesveikai pavydus.

Namuose Vytautas duos Gražinai pylos, kam kalbėjosi su A. Masiuliu, ir uždraus be jo leidimo rodytis aikštelėje. Kai RTV komiteto vyr. režisierė S. Borisienė pasiūlys Gražinai dirbti diktore kartu su G. Bigelyte, V. Žalakevičius išklausys žinią apie šį pasiūlymą ir išrėš:

– To betrūko, kad visa Lietuva kiekvieną vakarą spoksotų į mano žmoną! Pagalvok, ką darai! Kaip tai atrodo, kas vakarą skaityti žmonėms melagingus tekstus!

Paskui patylės ir įgels dar skaudžiau:

– Be to, tu šalia Bigelytės atrodai kaip senutė. Veide jau daug raukšlių. Kine – kas kita, o televizija negailestingai parodo menkiausius trūkumus.

Kai sykį Gražina ims priekaištauti, kad jie nebesusitinka kaip du lygiaverčiai kūrybos žmonės, Vytautas pasakys:

– Ar filmavimas yra kūryba, tai dar labai abejotina. Bet visiškai aišku – moterys, vaidinančios kine, nėra menininkės…

– Nori būti artiste? Nieko nėra kvailiau už moters tuštybę. Tokį turtą įsigijai universitete. Rašyk. Štai perskaičiau Petrės Česnulevičiūtės darbų apžvalgą žurnale. Puiku! Gal ir tu gali būti mokslininke?

Tačiau dabar kalbos, kad Oną vaidins Gražina, netilo. Sykį Vytautas parėjo iš studijos gerokai sutrikęs ir lyg tarp kitko ištarė:

– Varčiau aktorių nuotraukų albumus, radau ten ir tavo. Žinai, tos tavo fotografijos nelabai vykusios, tai aš jas išėmiau. Sakau tau, kad žinotum.

Ir Gražina suprato, kad kalbos, jog teks vaidinti Oną, taip ir liks kalbomis, nors tokią slaptą svajonę turėjo…

Tačiau prasidėjo aktorių bandymai, ir vieną rytą V. Žalakevičius pasakė:

– Nenustebk, bet šiandien A. Varanka nufotografuos ir tave Onos vaidmeniui. Žinoma, tai nieko nereiškia, aš jau esu apsisprendęs.

Gražina tylėjo lyg užsmaugta, juoba kad Vytautas kalbėjo oficialiu, mediniu balsu. Studijos paviljone V. Žalakevičius priėjo prie Gražinos ir pasakė:

– Gali nesigrimuoti, veidą turi gražų, gerai atrodai. Čia tik formalumas.

A. Varanka, Gražinos gerai pažįstamas dar iš Nidos, kur 1957 metais buvo filmuojama juosta „Kol nevėlu“, pasakė:

– Žinai, Žala labai užsispyręs žmogus, bet, atrodo, visgi palūžo. Tu būsi gera Ona. Aš padarysiu tokias tavo nuotraukas, kad jis negalės prisikabinti. Dieve, kaip jis mus varinėja su tomis aktorėmis! Renkasi, renkasi, o paskui nufilmuoja ką nors iš šalies…

Kelias dienas V. Žalakevičius apie tuos fotobandymus neužsiminė nė vienu žodžiu, tarsi jų išvis nebūtų buvę. Rodė B. Ojos nuotraukas, klausė, ar jis panašus į lietuvį, vis gręžė smegenis dėl D. Baukaitės, nes, matyt, abejojo… Tik apie Onos vaidmenį nė žodžio. O ant Tauro kalno Gražiną su Onos vaidmeniu jau pasveikino B. Babkauskas. Pasidžiaugęs, kad ji vaidins, pasakė: „Tas Vytautas – tikras kipšas, kartais jis taip geria kraują…“ Vis dėlto po geros savaitės pas Gražiną atėjo V. Žalakevičiaus asistentė R. Vosyliūtė, atnešė „Niekas nenorėjo mirti“ scenarijų, perdavė V. Žalakevičiaus prašymą atidžiai perskaityti, ypač Onos ir Vaitkaus meilės sceną daržinėje vežime ant šiaudų. Ją filmuos pirmiausia. Pats Vytautas tylėjo, lyg nieko nebūtų įvykę – nei klausinėjo, nei patarinėjo. Gražina išmoko tekstą, pasiruošė kaip išmanė vaidinti nurodytą sceną, ir saulėtą vasaros dieną studijos mašina atvežė ją į paviljoną. Čia buvo šilta, net tvankoka, bet Gražiną krėtė nervinis drebulys, – tarsi jos lauktų ešafotas, – juk pirmoji filmavimo diena, nuo kurios daug kas priklauso. Grupės grimuotoja pareiškė, jog Gražina taip įdegusi, kad reikės tik truputį paryškinti bruožus. Tada apvilko drobiniais marškiniais ir išvedė į paviljoną. Čia buvo tamsu. Gražina sėdėjo ir laukė. Vytautas vis nesirodė. Staiga išniro iš tamsos, greitu žingsniu priėjo prie jos ir kažkokiu pridususiu balsu pasakė:

– Šiandien filmavimo nebus, nusivalyk grimą, važiuosim namo. Aš lauksiu mašinoje.

Netekusi žado Gražina įlipo į automobilį, ten jau įsitempęs sėdėjo Vytautas ir rūkė. Įsivyravo ilga nuožmi tyla. Namo grįžti nesinorėjo. Gražina žinojo – ašaros visą dieną. V. Žalakevičius mašiną sustabdė prie Kalinausko gatvės ir abu tylėdami ėjo pėsčiomis. Kai tyla tapo nepakenčiama, Gražina neištvėrė:

– Kodėl tu taip elgiesi su savo geriausiu draugu? Gal yra kokia nors priežastis, kurios aš nežinau? Gal tave kas nors slegia?

V. Žalakevičius į jos žodžius reagavo aštriai:

– Mano žmona ant šiaudų bučiuojasi ir glamžosi su Banioniu! Negi tai sunku suprasti?..

Bet ir Gražinos reakcija į tai buvo tokia pat aštri:

– Vytai, aš visai nepretenduoju vaidinti tavo genialiuose filmuose, bet šitaip mane prieš visus žeminti visgi nederėtų…

Aišku viena, dar gerokai prieš fotobandymus Gražinai ištarti žodžiai: „Aš jau esu apsisprendęs“, galbūt ir buvo jo apsisprendimas – Onos vaidmenį atiduoti latvių aktorei Vijai Artmanei. Ją buvo matęs filmuose „Už baltų kaip gulbė debesų“, „Savas kraujas“ ir kituose, kur Vija sukūrė įsimenančius dramatiškus stiprių ir temperamentingų moterų vaidmenis. Onos vaidmuo jam atrodė labai svarbus, tad patikėti jo nors ir labai mylimai, bet nei kine, nei teatre dar neatsiskleidusiai, moteriai jis galbūt paprasčiausiai neišdrįso… Prie to sprendimo, be abejo, prisidėjo ir Vytauto, kaip vyro, ambicijos – prisimenat jo pasakymą: „Mano žmona niekada nebus aktorė!“

Juostą filmavo vasarą Dzūkijoje, Zervynų kaime. Tada dar neatrastame nei įkyrių turistų, nei ramybės besiilginčių poilsiautojų. Dideli ir tankūs miškai saugojo šį kaimą nuo visų vėjų.

Nemažai kino žmonių atvažiavo su šeimomis. Vytautą irgi „atlydėjo“ visa svita – Gražina, Vita ir Birutė. Smagu buvo visiems. Ypač vaikams – miškai, Ūla, brastos. Filmavimo paslaptis atsiverianti kiekvieno akims.

V. Žalakevičiaus dukros šėlo kartu su kitais, o visų pramanams „dirigavo“ dailininko V. Kalinausko sūnus Andrius.

Atlapaširdžiai dzūkai bičiuliškai sutiko filmuotojus, kurie lyg margas čigonų taboras sudrumstė senojo kaimo ramybę.

Bet kai vieną sekmadienį zervyniškiai pamatė „kinininkų“ darbo pradžią – filmuojamą dramatišką sceną – palei tvorą suguldytus nušautų miškinių kūnus, jų bičiuliškumas išblėso. Tylėdami pasižiūrėjo į „lavonus“, į visus tuos aplink zujančius žmones ir išsiskirstė po namus, įsitikinę, kad čia įsitaisė bedievių bolševikų kompanija… Zervyniškių reakcija buvo nenuspėjama: tą dieną B. Babkauskas, nuėjęs savo reikalu, grįžo sutrikęs: „Vyručiai, nagi, visos kaimo širdukės užrakintos…“

Bet pamažu kaimo žmonės išsiaiškino, kas čia vyksta, priprato prie keistų, sklindančių dar per miegančias Zervynas, garsų (tai B. Babkauskas indėniškais šūkavimais žadindavo save), žmonių, kurie keldavosi ketvirtą valandą ryto, kai virš Zervynų dar gulėdavo migla, o dieną miegodavo… Jie matydavo, kaip daugelis saulei kepinant pliekė kortomis, o vienas (žvalgas!) sėdėdavo medyje ir horizonto pakrašty išvydęs kylantį nors mažiausią debesėlį surikdavo nesavu balsu – tada visi puldavo rengtis filmavimui… Zervyniškiai jau beveik išmoko nesistebėti šituo jiems visai nepažįstamu gyvenimu, atvirkščiai – jie ir patys noriai jame dalyvaudavo.

Tik kartą, regis, kai grupės pirotechniko Mitkaus iš degančių dūmų užtaiso – „šaškių“ – sukurta miglelė nenugulė ir iš to užtaiso pakilę dūmai pradėjo dvokti, kažkuri iš zervyniškių moterų nebeišlaikė – stojo su šakėmis prieš Mitkaus „prajovus“. Bet Mitkus kažkaip sugebėjo įsiteikti ir, per visą filmavimą sudeginęs du vagonus „šaškių“, padėjo operatoriui J. Griciui sukurti įstabų, migloje skęstantį, vakaro peizažą.

O V. Žalakevičius tuo metu sprendė galvosūkį, kaip jam atsivilioti čionai, į Zervynas, Viją Artmanę. Atsivilioti bet kokia kaina. Taip ir buvo pasakyta asistentei R. Vosyliūtei. Taip bus ir padaryta.

Čia norėčiau kiek užbėgti į priekį. 1987-aisiais, rašydamas knygą apie Latviją bei iškilius jos kultūros žmones, taip pat bet kokia kaina turėjau susitikti V. Artmanę. Bet surasti Viją Rygoje buvo beveik neįmanoma, jos vyras, irgi aktorius, į visus mano telefono skambučius atsakinėjo vienodai: Vija repeticijoje, Vija filmuojasi, Vija išvažiavo į Kuldygą susitikti su žiūrovais. Galiausiai mano bičiulis kino režisierius I. Seleckis, vienas iš artimiausių V. Artmanės draugų, pranešė, kad aktorė po spektaklio „Elžbieta, Anglijos karalienė“ (pjesės autorius austrų dramaturgas F. Briukneris) lauks manęs savo grimo kambaryje J. Rainio teatre.

Teatro salėje – gyva tyla, paklūstanti impulsams, plūstantiems iš scenos, aistroms, kuriomis kunkuliuoja Elžbieta, Anglijos karalienė – Vija Artmanė. Įtampa neatslūgsta nė sekundei. Scenoje ir kiti personažai – lordai, ministrai, teisėjai, bet įspūdis toks, kad Vija ten viena – karalienė, sprendžianti valstybės reikalus, moteris, mylinti lordą Eseksą ir beprotiškai norinti tikėti, kad šis gražuolis ją myluoja ne dėl jam teikiamų karališkų privilegijų. Salė palydi griausmingomis ovacijomis dažną Vijos sceną, bet po vienos jų ėmiau baimintis, kad nuo žiūrovų ovacijų ir riksmų gali įgriūti teatro salės lubos. Tai buvo scena, kur įtūžusi kaip tigrė Elžbieta puola savo didikus, norinčius įtraukti Angliją į karą su Pilypo II Ispanija.

– Ką gali mano mažoji Anglija! Ką ji gali prieš tokį milžiną?! – šaukė karalienė. – Mano mažoji Anglija. Mano vargšai amatininkai ir žvejai. Kiek aš jų turėsiu blokšti prieš karuose užgrūdintus ir iki dantų ginkluotus ispanus! – šaukia Elžbieta, ir iš jos didelių blizgančių akių ritasi ašaros.

Tada atrodė, kad salė išsikraustys iš proto – žiūrovai visi kaip vienas atsistojo ir ėmė skanduoti: „Vija! Vija!..“ Buvo 1987-ieji, ir Latvijoj jau kilo pirmosios Atgimimo bangos… Kai V. Artmanė – Elžbieta šaukė: „Ar atsilaikys mano mažoji Anglija prieš Ispanijos milžiną?“ – salė girdėjo ar įsivaizdavo girdinti kitokius žodžius: „Ar atsilaikys mūsų mažoji Latvija prieš sovietų milžiną?!“

Spektakliui baigiantis tyliai išsmukau iš salės ir įsibroviau į V. Artmanės grimo kambarėlį, kurio duris Vija buvo pažadėjusi palikti neužrakintas.

Kai vėl nugriaudėjo net čia girdimos ovacijos, supratau, kad spektaklis pasibaigė, ir netrukus įžengė Vija, visa dar pulsuojanti Elžbietos aistra bei įtūžiu. Pagaliau ji nurimo ir paklausė:

– Tai apie ką mudu kalbėsime?

– Norėčiau, Vija, kad jūs papasakotumėt apie visą savo gyvenimą.

– Oho!.. – šyptelėjo ji ir kilstelėjo antakius. Suprasdama, kokio sunkaus dalyko jos prašau, bet nesileisdama į tolesnius mano prašymo komentarus, pradėjo pasakoti apie savo varganą vaikystę, paskui ilgą ir sunkų kelią į teatrą, režisierių E. Smilgį, tokį pat kultinį, koks Lietuvoje buvo J. Miltinis, tik gal dar didesnį despotą, su krauju išplėšdavusį iš aktoriaus norimą rezultatą.

Kai Vijos pasakojimas pasiekė mūsų dienas ir artėjo į pabaigą, paklausiau:

– Vija, o ko jums gyvenime dar stinga? Turėjot ir turit puikius vaidmenis teatre bei kine, esat sveika ir kūrybinga, jus supa beprotiška visos tautos meilė…

V. Artmanė, tarsi laukusi šio ne itin korektiško klausimo, net nesusimąsčiusi atsakė:

– Tai, ką jūs išvardijot, gal ir tiesa, bet per visą savo gyvenimą aš taip ir nepatyriau tikros moteriškos laimės. Jos man visad stigo ir stinga.

Pagalvojęs, kaip aktorė sugeba atsiverti pirmą kartą sutiktam žmogui, prisiminęs mane ką tik pribloškusį jos spektaklį, supratau, kad V. Žalakevičius, statydamas filmą „Niekas nenorėjo mirti“, fantastiškai tiksliai pasirinko aktorę Onos vaidmeniui. Kai Vija trumpam nutilo, pajutau, jog už langų Krišjanio Barono prospekte nebegirdžiu automobilių gausmo, žvilgtelėjau į laikrodį ir aiktelėjau – jo rodyklės jau peržengė dvyliktą valandą nakties…

– Vija, – pasakiau, – aš suprantu, kad begėdiškai elgiuosi, kad jūs esat pavargusi, bet labai norėčiau, kad dar papasakotumėt, kaip vaidinote Oną Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“.

– Nepasiusiu, – valiūkiškai nusijuokė V. Artmanė, – pailsėsiu kapuose, o apie Oną galėčiau kalbėti visą parą – tai mano karjeroje buvo pats mylimiausias vaidmuo, padovanojęs sėkmę visiškai atsitiktinai. Buvo 1965 metų vasaros pradžia, – tęsė Vija, – vos prieš porą savaičių gimė Kristiana, mūsų ilgai lauktoji viešnelė. Mes gyvenome už miesto, Mūrjaniuose, visi džiaugėmės mažyle, aplinkui tvyrančia tyla, žaluma ir galimybe pabūti vieniems. Bet vieną dieną nuvažiavau į butą Rygoje pasiimti kažkokių daiktelių, ir tuščiame kambaryje staiga šaižiai suskambo telefonas. Skambino iš Lietuvos režisieriaus V. Žalakevičiaus asistentė R. Vosyliūtė. Klausia, ar aš skaičiau žurnale „Iskusstvo kino“ išspausdintą scenarijų, tačiau, net nelaukdama mano atsakymo, pasako žurnalo numerį ir sukomanduoja: „Paskaitykite. Ten jums yra vaidmuo. Onos. Po savaitės paskambinsiu.“ Tik tiek. Ragelyje pasigirsta pypsėjimas. Po savaitės Vija, perskaičiusi scenarijų, vėl atvažiuoja į Rygą, laukia skambučio iš Lietuvos ir galvoja, kaip puikiai tą vaidmenį galėtų suvaidinti Nona Mordiukova (stambaus sudėjimo ir siautulingo temperamento rusų kino aktorė – aut. past.).

Telefono skambutis nutraukia jos apmąstymus.

– Na, kaip, perskaitėte scenarijų?

– Taip… Bet… – bando pasiaiškinti Vija, tačiau Regina ją be jokių ceremonijų nutraukia.

– Tai gerai, tai labai gerai, – kalba Regina. – Tada mes po savaitės atvažiuojam.

– Kur jūs atvažiuojat? – klausia Vija, pamaniusi – toji Regina, matyt, nežino, kad ji visai neseniai pagimdė ir gyvena ne Rygoje, o Mūrjaniuose, kad niekur negali ir nesirengia važiuoti, bet Regina tik kalba: viskas gerai, viskas gerai, mergaitę bus galima pasiimti su savimi, ir, Vijai nespėjus ištarti kategoriško „Ne!“, ragelyje pasigirsta pypsėjimas.

Dar po savaitės, liepos 26-ąją, Vija Mūrjaniuose su visa šeima švenčia savo motinos vardines. Lauke krapnoja įkyrus lietus, tad visi sėdi jaukiuose namuose prie stalo. Staiga verandos tarpdury pasirodo nepažįstama moteris, pasisveikina ir sako:

– Na, štai aš ir atvažiavau. Lėktuvas į Vilnių išskrenda rytoj rytą. Pas mane pailsėsite, pamaitinsite vaikelį ir – į filmavimo aikštelę, maždaug šimtas kilometrų nuo Vilniaus.

Vija dar bandė suktis – vaikelis, va visai kaip žirnis, tačiau Regina mandagiai, bet tvirtai kartojo: „Dėliokimės, dėliokimės…“ Ir Vija lyg ne savo rankomis ėmė krauti lagaminą. „O vonelę? Ar reikia imti vonelę?“ – „Bus, bus vonelė, nereikia“, – spaudė Regina. Visi namiškiai žiūrėjo į Viją išplėtę akis, manydami, kad ji išsikraustė iš proto, tik jos vyras, jau gerokai pakaušęs, lingavo prie vaišių stalo ir vis kartojo – myliu lietuvius, myliu Babkauską, myliu Banionį, lietuviams reikia padėti… Taip ir išvažiavo jos visos trys – Vija nešina mažąja Kristiana ir Regina su vaikišku vežimėliu bei lagaminais, prigrūstais vystyklų, buteliukų ir drabužėlių. Mažylę pamaitino Rygoje. Paskui lėktuvu į Vilnių, iš ten – dulkėtais miško keliais į Zervynas, kur buvo įsikūrusi filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kūrybinė grupė.

Tiesa, tik vėliau sužinojau, kad Vijos pastebėjimas „dulkėtais miško keliais“ buvo ne visai tikslus. Regina Vosyliūtė pasakos, kad dėl tos kelionės į Zervynas ji vos nemirė iš gėdos, nes studija atsiuntė, ko gero, seniausią savo garažo „Latviją“, kuri vos vos vilkosi, kliūdama už kiekvienos kelio šaknies ar akmens, be to, autobusiuke žiojėjo kumščio didumo skylės, pro kurias veržėsi dulkių debesys. Mažoji Kristiana čiaudėjo, kosėjo, bet Vija, jau garsi kino ir teatro žvaigždė, nerodė nė mažiausio nepasitenkinimo, tik išvažiavus į asfaltuotą kelią susuko mažytį pieštuką iš vatos, gerą pusvalandį Kristianai traukė iš nosytės juodus dulkių gurvoliukus ir paprašė jas įkurdinti kiek galima arčiau filmavimo aikštelės, kad kasdien nereikėtų vėl važinėti tais dulkėtais keliais. Regina taip ir padarė – surado jodviem netoliese švarią trobą, tik, deja, be elektros. „Čia tai ne bėda, – šyptelėjo Vija, – gyvensim prie žvakių – ir sveikiau, ir romantiškiau…“

V. Žalakevičius, nuoširdžiai džiaugdamasis, kad atvažiuoja V. Artmanė, surinko visą vyrų komandą ir pagrasino, jog savo rankomis prismaugs kiekvieną, kuris neatneš bent po kelis kibirus karšto vandens į aktorės trobą. Tačiau R. Adomaitis, D. Banionis, J. Budraitis, net filmo direktorius E. Žabinskas kaip tikri džentelmenai, nelaukdami V. Žalakevičiaus raginimo, jau buvo pradėję tempti karštą vandenį iš netoliese esančios valgyklos, ir kai dvi apdulkėjusios latvės įsikūrė pilkame Zervynų namelyje, čia jų laukė karšta vonia. Vija išprausė mažylę, išsimaudė pati, tik nežinojo, ką daryti su vystyklais. Vakarėjant pylė kaip iš kibiro. Bet ilgai galvoti nereikėjo. Namelyje buvo užkurta krosnis, palubėj ištemptos virvės. Taigi – išeitis rasta. Vija buvo priblokšta – čia taip širdingai jomis rūpinamasi… Vakare užeis D. Banionis, pasakys, kad matė teatre ją, vaidinančią Džuljetą, pagirs. Ir tarp abiejų aktorių iškart užsimezgs simpatija, labai pravertusi filmuojantis. Abu ne sykį sėdės kambaryje, kur miegos žindomas kūdikis, aptarinės scenarijaus tekstą ieškodami įdomiausio judviejų scenos sprendimo. V. Žalakevičius su J. Griciumi buvo sutarę, kad dramatiškos scenos su Vija turėtų būti filmuojamos niūrią apsiniaukusią dieną. Kelios pirmosios dienos tokios ir buvo, bet paskui visą savaitę plieskė saulė, ir Vytautas, sunerimęs, kad vėl gali tekti savaitę sėdėti nieko neveikiant, pasikvietė operatorius J. Gricių ir J. Tomaševičių tartis, ką daryti. Vytautui kėlė nerimą ne filmavimo grafikas, jie jau buvo ganėtinai pasivarę į priekį, bet tai, kad per jėgą su kūdikiu iš Rygos išplėšta V. Artmanė turės sėdėti be darbo. Išeitį rado J. Gricius su J. Tomaševičiumi, pasiūlę filmuoti ankstyvais rytais, kol saulė dar nepatekėjusi, mat jie eksponometrais nustatys tokį apšvietimo režimą, kad ekrane atrodys, jog filmuota apsiniaukusią dieną. V. Žalakevičius labai džiaugėsi operatorių atradimais ir ypač tuo, kad filme sutiko dirbti J. Gricius, nes galėjo būti ir kitaip – šių dviejų vyrų santykiai buvo gana įtempti. Dar 1956 metais, kai V. Žalakevičius rengė savo diplominį darbą – filmą „Skenduolis“, jis paprašė J. Gricių dirbti kartu. Jonas atsisakė, nes tuo metu stažavosi „Lenfilme“. V. Žalakevičius jam ilgai negalėjo to atleisti, ir nors atviro karo tarp šių vyrų nebuvo, bet įvairiuose posėdžiuose, aptarimuose ar pasitarimuose vienas neigdavo tai, ką teigdavo kitas, tad kibirkščių neretai būta. Po įspūdingai nufilmuotų „Gyvųjų didvyrių“ bei rež. G. Kozincevo juostos „Hamletas“ J. Gricius dirbo Kryme, kur A. Žebriūnas statė vėliau išgarsėjusį filmą „Paskutinė atostogų diena“. Jonas su Vytautu, kuris ten rašė scenarijų, gyveno viename pensione ir abu retsykiais pakilnodavo stikliuką. Tuomet V. Žalakevičius ir pasiūlė J. Griciui dirbti jo naujame filme. Pastarasis pasiūlymą priėmė gana šaltai:

– Žinai, Vytai, man atrodo, kad mes niekada drauge nebedirbsime.

– Kodėl? Aš planuoju statyti filmą, kur plastika bus ypač svarbi, tad tu galėsi parodyti visus savo sugebėjimus.

Ir J. Gricius, nusprendęs, kad jų maži kivirčai neturi trukdyti darbui, sutiko, beje, niekada dėl to nesigailėjo. Per visą juostos „Niekas nenorėjo mirti“ filmavimą juodu dirbo surėmę pečius, iškilo gal tik vienas konfliktas, dėl kurio J. Gricius šiandien kaltina save. Buvo filmuojama scena malūne, kur partizanai turėjo užpulti valstybei grūdus išvežančius ūkininkus. Dirbti čia buvo labai nepatogu, tarp tų visų girnų ir maišų buvo maža vietos, tad J. Gricius ilgai krapštėsi apie apšvietimo lempas bei kamerą, o V. Žalakevičius nekantraudamas vis klausinėjo:

– Jonai, ar jau? Jonai, ar jau?

Gal po penkto klausimo J. Gricius ant jo piktokai riktelėjo, V. Žalakevičiaus veidas įsitempė ir jis pasakė:

– Jonai, mes ne vieni.

Šiandien J. Gricius sako, jog daug metų laukęs progos V. Žalakevičiui pasakyti: „Vytai, mes ne vieni“, – bet taip ir nesulaukęs. Tačiau mes, vėl užbėgę toli į priekį, grįžkime į filmavimo aikštelę, kur atėjusi V. Artmanė ruošiasi savo pirmajai sunkiai scenai. Palikusi dukrytę mielai ją pagloboti sutikusiai D. Banionio žmonai, Vija eina grimuotis. Ji dar nebuvo mačiusi režisieriaus V. Žalakevičiaus, bet jau žinojo, tiksliau, buvo įspėta, kad maestro itin svarbu išraiškingos akys. Ilgai su grimuotoja „ieškos“ kaip tik tokių akių. Paskui V. Artmanei atnešė jos lininį sijoną ir palaidinukę. Drabužiai buvo nepadoriai nauji, ir Vija juos suniurkė, vietom net įplėšė, paskui sulopė… Palaidinukėj vos išsiteko stambios Vijos krūtys. Tada patraukė į aikštelę. Vija, susipažinusi su režisieriumi ir su juo bendraudama, sako, niekaip nesuvokusi, kodėl jo visi taip paniškai bijo. Vytautas jai pasirodęs ne tik kaip talentingas režisierius, bet ir kaip subtilus, rūpestingas žmogus – jis taip organizavo filmavimą, kad Vija po poros valandų darbo aikštelėje turėtų laiko pailsėti, pabūti su mažyle. Taip būdavo kasdien. Pagaliau turėjo filmuoti Onos meilės sceną daržinėje, ratuose ant šieno su Vaitkumi (D. Banionis). Visi įsitempę, D. Banionis kažkoks atvirais nervais. Vija jaučia, jog visa tiesiog virpa. Moterys po gimdymo apskritai būna jautresnės, o čia dar tokia subtili scena, svetima vieta, nepažįstami žmonės. Pajutęs aktorių būseną, V. Žalakevičius visus, kurie nebūtini šioje scenoje, išprašo iš daržinės. Jis suvokia – repeticijos nereikia, net, baleto šokėjų terminu, „viena koja“. Abu aktoriai – jau vaidmeny. Nepraleisti šitos būsenos! Suzirzia J. Griciaus kamera, ir netrukus pasigirsta V. Žalakevičiaus žodžiai: „Nufilmuota!“ Vytautas prieina prie Vijos, pabučiuoja ją į skruostą ir pasako: „Trijų dienų norma įvykdyta.“ Į filmavimo aikštelę užsuks ir Gražina – pasižiūrėti, kokius gi stebuklus daro toji V. Artmanė. Didelių stebuklų Gražina neišvydo, bet matė, kaip Vytautas džiaugiasi kiekviena jos suvaidinta scena ir to džiaugsmo neslepia. Po 40 metų Gražina prisimins, kad tąsyk Zervynose norėjo, jog prasivertų žemė, sudegtų tas šienas, ant kurio bučiavosi laimingi bei gražūs V. Artmanė ir D. Banionis. O pati Vija per mūsų pokalbį Rygos teatro grimo kambaryje sakė, kad, be tos meilės scenos su Banioniu, jai lyg ir pavyko kitas epizodas, kur broliai Lokiai – Donatas ir Jonas (R. Adomaitis ir J. Budraitis) – ima mušti Onos mylimąjį Vaitkų, versdami jį pasakyti, kas iš partizanų nušovė jų tėvą. Bet apie tą sceną ji pasiūlė man pakalbėti su abiem aktoriais, nes antraip gali atrodyti, kad ji giriasi… Taip ir padariau. Šiandien apie tą sceną R. Adomaitis kalba taip:

– Vaitkus (D. Banionis), regis, gulėjo rogėse, aš jį pakėliau už plaukų ant kojų ir smogiau į paširdžius, ir tuomet iš trobos išbėgo Ona (V. Artmanė), apsivilkusi ilgais lininiais, ir įsiutusi kaip tigrė šoko ginti savo didžiosios ir gal paskutinės gyvenime meilės. Vija perbėgo per kiemą, griebė iš malkų krūvos storą pagalį ir puolė prie mūsų šaukdama: „Lauk iš mano namų! Kas jūs tokie? Basurmonai! Kad kumščiais mojuotumėt po svetimu stogu! Pagonys – lauk!” Aš žinojau, – pasakoja R. Adomaitis, – kad Ona turi mus užpulti, bet tokio pašėlusio įtūžio audros tikrai nesitikėjau, tad praradau žadą. Buvau tikras, kad Vija, nepaisydama scenarijaus, tuo pagaliu praskels man galvą…

Pagal scenarijų šitą sceną turėjo stebėti prie trobos susėdę kaimiečiai. V. Žalakevičius paprašė, kad R. Vosyliūtė surinktų būrelį išraiškingesnių Zervynų žmonių ir būtinai atvežtų Vytauto pastebėtą po kaimą vaikštinėjantį kone šimto metų senuką. Šis, Reginai atėjus senolio kviesti filmuotis, nesileido į kalbas:

– Ką tu, mergyt (nors tai mergytei – Reginai – buvo arti keturiasdešimties), mano troboje ant aukšto jau karstas guli, kojas skauda, nebepasivelku – kur čia man tuos kinus išdirbinėti…

Bet Regina neatlyžo, pažadėjo nuvežti, parvežti. Jam reikės tik dešimt minučių pasėdėti ant suoliuko, o už tai dar gaus kelis rublius. Finansinis interesas senolį priveikė, ir jis atkeliavo į aikštelę. Greta prisėdo V. Žalakevičius. Pakalbėjo apie būsimą derlių, gyvenimą, moterų gražumą. Į netikėtą jo klausimą: „Sakykit, tėvuk, kodėl gyvenime taip yra, kad vyrai gražias moteris palieka, o gyvena su negražiomis?“ – senolis kaip patyręs Kazanova atsakys: „Todėl, kad toms negražioms į vieną viečiukę pripilta medaus.“ Vytautas, garsiai nusijuokęs, pakštelės senukui į ranką, o J. Griciaus vėliau paprašys „tą artistą“ kadre parodyti stambiu planu.

Dėl statistų masuotėse V. Žalakevičiui mažiausiai galvą skaudėjo, kaip ir dėl V. Artmanės ar D. Banionio – jų režisierius beveik nestabdė. Galvą skaudėjo dėl kitų. Pirmasis suklupo neabejotinas režisieriaus favoritas B. Babkauskas. Gavęs šį vaidmenį, Bronius buvo laimingiausias žmogus. Nežinojo, kaip jam seksis, bet vaidmuo buvo savas, prilipęs prie kūno. „Ten yra tokių… aspektėlių…“ – kalbėjo draugams Bronius, o jo akys spindėjo.

V. Žalakevičius vėliau prisimins, jog filmuojant sceną su laišku jį pribloškė Broniaus išvaizda. Visad elegantiškas ir pasitempęs, vien savo spyruokliuojančiu išėjimu į Panevėžio teatro sceną sukeldavęs salėje plojimus, B. Babkauskas čia virto išglebusiu, sunkiais žingsniais vaikštančiu kaimiečiu.

– Babkauskas sugebėjo ne tik persikūnyti į personažą, bet ir neįtikimu būdu pakeisti savo fiziką, – po daugelio metų kalbės V. Žalakevičius.

O anuomet Zervynose B. Babkauskas, vaidinęs paprastą valstietį Marcinkų, nešinas laišku įžengia į kambarį, kur susirinkusi filme vaizduojamo kaimo valdžia – partinės grupės sekretorius (akt. A. Šurna), visi broliai Lokiai, ir persižegnojęs sako:

– Garbė Jėzui Kristui.

– Per amžius, – atsako mokytojas Mykolas Lokys (akt. A. Masiulis).

Babkauskas perduoda jam laišką, kurį Mykolas garsiai perskaito.

– „Išdavike, arsi tu dar sovietams žemę, nupilsim kaip šunį. Paskutinis perspėjimas. Aitvaras.“ Hm, – sako Mykolas, – beveik be klaidų.

– Kas atnešė? – klausia partorgas.

– Paštaljonas, – atsako B. Babkauskas. – Sako, pašte rado, tik be markės ant laiško. Tai nuo mano bobos dar rublį paėmė, sako, už tai, kad be markės.

– Tai ką man dabar daryt? Išaiškinkit, kad valdžia.

– Vaitkus dabar bus valdžia, – sako Donatas Lokys (akt. R. Adomaitis).

B. Babkauskas: Ką daryt, jei tau be markės tokius laiškus siunčia? Ko tylit? Tai art man ar neart?!

Bronius Lokys (akt. B. Oja): Jei gali nearti, neark.

B. Babkauskas: O duonos man duosi?

Bronius Lokys: Ne…

B. Babkauskas: Matai…

Partorgas (akt. A. Šurna): Šautuvą duosim.

B. Babkauskas: Nusišikt man ant tamstos šautuvo, jeigu po teisybei.

Partorgas: Kad daugiau nieko neturim.

B. Babkauskui išėjus iš kadro, aikštelėje pasigirdo plojimai, ir ne tik dėl to, kad Bronių čia mylėjo, bet todėl, kad niekas net nesuabejojo absoliučiu jo tikrumu šioje scenoje. Tik V. Žalakevičius, užuot ištiesęs savo laiminančią ranką, paklausė:

– O ką, Broniau, dar turi?

Jis gerai žinojo, kad ir kine, ir teatre B. Babkauskas išeina vaidinti parengęs kelis tos scenos variantus. Pamatęs, kad B. Babkauskas jau yra pasirengęs, V. Žalakevičius sukomandavo J. Griciui įjungti kamerą. Bronius šiek tiek pakeitė eiseną, intonaciją, savo reakciją į brolių Lokių replikas, bet V. Žalakevičius tik papurtė galvą. Tai pakartojo ir trečią, ketvirtą kartą, kol B. Babkauskas gailiai paklausė:

– Tai ką man vaidinti? Tu viską atmeti…

– Kodėl tu manęs klausi? – aštriai reagavo V. Žalakevičius. – Tu aktorius, tu ir turi žinoti.

Sutrikusio Broniaus akyse sublizgo ašaros.

– Motoras! – netikėtai sukomandavo V. Žalakevičius ir po kelių minučių: – Baigta!

Dabar jau visi, kurie aikštelėje tuo metu nebuvo užimti, sukėlė B. Babkauskui tikrą ovacijų audrą.

Taigi, manyčiau, kad iš B. Babkausko, vaidinančio šią sudėtingą, kupiną slepiamo dramatizmo, turinčią kelias potekstes ir net humoro elementų, sceną, V. Žalakevičius, reikalaudamas naujų originalių sprendimų, rodė ne savo kaprizus. Gerai pažindamas aktorių ir jo galimybes, laukė iš Broniaus kažko visiškai ypatinga. Ir sulaukė.

Suklupo ir J. Budraitis, įspūdingai debiutavęs pirmojoje (tėvo Lokio šermenų) scenoje. Suklupo, galima sakyti, lygioje vietoje. Zervynų lauke buvo pastatyta dekoracija – siena ir langas, už kurio sėdi senasis Vaitkus, buvusio partizano, dabar – apylinkės pirmininko, tėvas ir kaukši batsiuvio plaktuku. J. Budraitis – Jonas Lokys turi prieiti prie lango ir paklausti: „Kur sūnus?“

Ir daugiau nieko – ištarti tik klausimą, kuriame sunku įžvelgti kokią nors potekstę ar paslėptą prasmę. Tad Juozas buvo tikras, kad jis pataikys iš pirmo karto. Deja… Juozas keitė klausimo intonaciją, čia tyliai prisėlindavo, čia šuoliu prišokdavo prie lango ir išrėkdavo savo klausimą: „Kur sūnus?!“, mirtinai išgąsdindamas senuką kurčnebylį batsiuvį. Tačiau V. Žalakevičius purtė galvą, varydamas vis naujus ir naujus dublius. Gal po dešimto bandymo, jau nebegalėdamas nieko sugalvoti, Juozas matė tik susinervinusį V. Žalakevičių, bendraujantį su aktoriais savo keistomis grimasomis. Po keturiasdešimties metų J. Budraitis vėl prisimins tą dieną, kai jis kone mirė norėdamas įtikti ir patikti V. Žalakevičiui, sugauti akimis jo pritariamą rankos gestą ar žvilgsnį. Šiandien Juozas pats nesupranta, kodėl taip jautėsi. Na, nebūtų pavykę, nebūtų tapęs aktoriumi – baisus čia dalykas, būtų grįžęs į universitetą ir ramiai studijavęs teisę. Bet tada aikštelėje jis jautėsi lyg koks prašalaitis, kvailiausias, negabiausias, nieko nemokantis, ypač šalia V. Artmanės, B. Babkausko, D. Banionio… Turbūt tas begalinis noras pasirodyti, kad jis vis dėlto nėra blogiausias, ir kaustė sąmonę, varžė judesius, – galvoja šiandien Juozas. Laimei, V. Žalakevičius padarė trumpą poilsio pertraukėlę. Prie J. Budraičio priėjo V. Artmanė, uždėjo ranką ant peties ir pasakė:

– Tu viską darai gerai, tik nereikia nervintis ir įsitempti.

Gal Juozui tik ir trūko to nuoširdaus garsios aktorės padrąsinimo, gal jį nuramino kelių minučių pertrauka, ir jis pagaliau sulaukė to palankaus V. Žalakevičiaus gesto.

Kitaip, net tragikomiškai baigėsi B. Ojos irgi visiškai paprasta scena, kurioje netgi nereikėjo ištarti nė vieno žodžio. Filmavo epizodą, kur broliai Lokiai atneša glėbį šautuvų, norėdami juos įsiūlyti verandoje sėdintiems kaimo vyrams, kad jie drauge su Lokiais eitų prieš partizanus. V. Žalakevičius, pats kažkodėl rankoje irgi laikydamas šautuvą, pamojo juo Ojai, vaidinusiam vyriausią Lokių brolį: „Sėsk čia.“ Bruno savo naiviu protu išmąstė, kad jo herojui, kare gavusiam leitenanto laipsnį, nedera sėsti prie verandos ant plikos žemės ir ėmė ropštis ant iš kuolų sukaltos tvoros. Ji buvo gana aukšta, net ilgšiui B. Ojai kilo gerokai virš juosmens, ir Bruno niekaip negalėjo ant jos užlipti. V. Žalakevičius, manydamas, kad aktorius krečia pokštus, keistai jį nužvelgė, bet nieko nepasakė. Bruno šiaip taip užsikorė ant tvoros ir atsisėdo ant kuolo. V. Žalakevičius papurtė galvą. B. Oja nulipo ir pradėjo ropštis iš naujo. Paskui vėl ir vėl. O Vytautas vis tuo pačiu galvos judesiu rodo: „Ne!“ Aplinkui sustoję aktoriai, operatoriai, asistentai stebi ir juokiasi. Gal dešimtą kartą nuvarius nuo tvoros B. Oją, šis nebeišlaiko, ir beveik dviejų metrų milžino veidu pradeda riedėti stambios ašaros. Žiūrovams darosi nebejuokinga, o kai Bruno iš nevilties pradeda kone kūkčioti, V. Žalakevičius jam taria: „Ar aš tau liepiau lipti ant tvoros? Aš sakiau – atsisėsti.“ Bruno paprasčiausiai atsisėdo prie tvoros ant žemės, ir jo kančios pasibaigė. Filmavimuose išsekindavo ir mūšių scenos, kai reikėdavo bėgti su šautuvais, verstis kūliais, šaudyti. Bjauriausiai aktoriai jausdavosi, kai filmavimo aikštelėje dar būdavo padegamos dūminės raketos. Vienoje iš tokių scenų L. Noreika, vaidinęs partizanų vadą Aitvarą, neišlaikęs įtampos ir apsinuodijęs karčiais petardų dūmais prarado sąmonę. V. Žalakevičius keliais šuoliais atsidūrė prie gulinčio ant žemės ir beveik nekvėpuojančio L. Noreikos.

– Amoniako, greitai amoniako! – ne suriko, greičiau sustaugė Vytautas. – Ir daktarą, kuo greičiau daktarą!

Bet, įkvėpęs amoniako, L. Noreika atsimerkė ir į V. Žalakevičiaus klausimą „Kaip jautiesi?“ sušnabždėjo.

– Labai gerai – antras dublis… – pasakė Vytautas.

Ne lengviau buvo ir pačiam V. Žalakevičiui. Naktimis (kaip paprastai) jis perrašinėjo, tobulino scenarijų, dienomis draskėsi filmavimo aikštelėje, per jėgą plėšdamas iš aktorių tai, ką buvo, o ir ko nebuvo numatęs. Per dieną taip pavargdavo, kad grįždavo vos vilkdamas kojas. Sykį persimainiusiu balsu Gražinai pasakė:

– Kartais atrodo, kad jie pradės šaudyti į mus.

– Kas? – nieko nesuprato Gražina.

– Tie tikrieji miškiniai, buvę partizanai, nuolat esantys filmavimo aikštelėje ir kartais vaidinantys patys save masuotėje. Ar nemanai, kad jiems gali pasirodyti kažkas visai ne taip?..

Tačiau jokių ekscesų aikštelėje neįvyko, filmavimas jau perkopė ekvatorių ir ėjo į pabaigą. Beliko kelios sudėtingos kautynių scenos, ypač paskutinė, kur Bronius Lokys nušauna partizanų vadą Aitvarą. Joje skambėjo ir vėliau pagarsėjusi filmo frazė, atsiradusi gana keistomis aplinkybėmis. Įpusėjęs filmo „Niekas nenorėjo mirti“ scenarijų, V. Žalakevičius vieną vakarą kalbėjosi su Gražina apie tai, kas daugiau gyvenime kenčia – vyrai ar moterys. Vytautas buvo įsitikinęs, kad vyrai dažniau serga, jie dažniau sužalojami avarijose, muštynėse ar karuose, o ir dėl savo organizmo fizinių ypatybių sunkiau pakelia skausmą negu moterys. Gražina netikėtai energingai paprieštaravo:

– Ką tu išmanai apie moteris! Gimdant, sakykim, tu nežinai, kaip skauda…

Išgirdęs šią frazę, V. Žalakevičius net pašoko nuo sofos. „Amen, – pagalvojo Gražina, – dabar bus audra.“ Tačiau Vytautas, užuot prapliupęs kandžių replikų tirada, kuo ramiausiai atsisėdo prie savo popierių ir parašė vieną paskutiniųjų (bene stipriausiąją) filmo sceną, kai, bandydamas prasiveržti pro stribų bei milicininkų žiedą, sužeistas Jono Lokio, miršta partizanų vadas Aitvaras, apsivilkęs Lietuvos karininko uniforma. Jis be jokios neapykantos žiūri į tą, kuris šovė, vos girdimai taria: „Nežinai… nežinai, kaip skauda.“

Vėliau, jau filmui išėjus į ekranus Lietuvoje, Maskvoje, ir ne tik Maskvoje, ne vienas kino kritikas, gerai įvertinęs V. Žalakevičiaus filmą, prikibs prie mūsų jau cituotos Aitvaro frazės, manydamas, kad ji yra neįtikinanti ir dirbtinė.

„Kai sužinojau, jog man siūlomas Aitvaro vaidmuo, – prisimins aktorius L. Noreika, kalbėdamas su kino kritike N. Jonušaite, – pagalvojau, kad tai bus šabloniška tokio personažo schema: banditas, patologiškas žudikas, niekšas. Pagalvojau, kad režisierius daro klaidą, nes niekada nevaidinau neigiamo personažo ir buvau tikras, kad nesugebėčiau.

Tačiau kai pradėjom dirbti, pamačiau, kad režisierius iš manęs nereikalauja jokios patologijos. Kūrėme paveikslą žmogaus, kuris turi savo įsitikinimus ir už juos kaunasi. Dabar, kai prisimenu kai kurias šio filmo scenas, mane stulbina režisieriaus drąsa, talentas ir toliaregystė.

„Ko tikisi Aitvaras, ar jis nemato, kad kova beprasmė?“ – viename epizode klausia Bronius Lokys, ir mano herojus atsako: „Gal Aitvaras tikisi, kad apie jį bus dainos dainuojamos.“ Kokia tiesa šiais žodžiais pasakyta!“

Patvirtindamas paskutinius L. Noreikos žodžius, norėčiau tik priminti, kokia tvirta jėga šią tiesą pasakė talentingas aktorius… Koks neįspėjamas žvilgsnis, gestas…

Bet mes užbėgame už akių… Juosta dar nebaigta filmuoti, liko paskutinė nebyli ir labai sudėtinga scena su V. Artmane. Sukrėsti kaimą sudrebinusių kautynių ir mirčių, pasibaisėję savo padėtimi, tarsi ieškodami trečio kelio, abu vienas kitą mylintys žmonės – Ona ir Vaitkus – nusprendė drauge pabėgti iš to kaimo, naiviai tikėdamiesi, kad tuo metu Lietuvoje kur nors yra saugesnė, tokių sukrėtimų nepatirianti vieta. Tad auštant, vos tik nedrąsiai pragydus pirmiesiems gaidžiams, jie abu jau sėdėjo brikelėje pasirengę išvažiuoti. Arklys neskubėdamas patraukė gatve. Kai brikelė užriedėjo ant kalvos, Vaitkus paėmė vadžias, sustabdė arklį ir iššoko iš brikelės ant rasoto smėlio.

– Ko? – nustebo Ona.

– Aš apsivogiau, – pasakė Vaitkus, – va, raštinės raktai! Turiu palikti. Va, antspaudas!

Jis galvotrūkčiais pasileido atgal. Atbėgo į apylinkės pirmininko raštinę, atsisėdo už stalo ir ant kažkokio dokumento paraštės, sunkiai valdydamas pieštuką, parašė: „Aš norėjau jums būti savas…“ (užbraukė), „sąžiningas“ (užbraukė), „tikras“… Bet tuo metu iš lauko pokštelėjo šūvis, paskui dar vienas, ir Vaitkus sukniubo ant stalo. Partizanai, įtarę, kad buvęs jų kovų draugas, dabar apylinkės pirmininkas Vaitkus, išdavė juos (bandžiusius malūne atimti valdžiai vežamus miltus) stribams, prieš tai ant obels pakorę nebylį Vaitkaus tėvą, dabar nušovė ir jį patį. Ona liko ant kelio laukti sugrįžtančio mylimo žmogaus. Savo savijautą filmuojant šią sceną be žodžių V. Artmanė prisimins ir po daugelio metų, nes reikėjo perteikti begalinį skausmą bei neviltį moters, troškusios mylėti ir būti laiminga. Zervynos jau kvepėjo rudeniu, buvo vakaras, ore sklandė voratinkliai ir nematomas liūdesys. Dailininko V. Kalinausko sumanymu, vyrai iš kažkur atitempė žaibo sudegintą medį ir įkasė jį priešais klūpančią aktorę. Kažkoks keistas ir įsitempęs pirmyn atgal vaikštinėjo Vytautas Žalakevičius. „Dar yra laiko, jei norit, galit pasivaikščioti.“ Vija padėkojusi atsisakė. Buvo apvilkta juodu, per dideliu paltu. Vakaro vėjas draikė jos plaukus. Aktorė klūpojo ant smėlėto kelio ir žiūrėjo į tą sudegusį medį, dar nežinodama, kad filme to medžio dėl kažkokių priežasčių nebeliks… Bet tas pilkas vakaras, tos juodos suanglėjusios medžio šakos kėlė tokį skaudų liūdesį, kad Vija iš tiesų pasijuto siaubingai vieniša ir nelaiminga.

– Stop, baigta! – sušuks Vytautas, ir be jokių dublių baigsis Onos scenos filmavimas.

– Paties brangiausio vaidmens mano kinematografinėje karjeroje, – sakys V. Artmanė. – Baigsis filmavimasis su Banioniu – aktoriumi virtuozu (tokių profesionalų nedaug ne tik pas mus, bet ir visam kino pasauly), darbas su režisierium Žalakevičium, režisieriumi-artistu, uždegančiu, įkvepiančiu ir užsidegančiu.

Jau gerokai po vidurnakčio mūsų pokalbį grimo kambarėlyje V. Artmanė apibendrino taip:

– Būsiu labai užsiėmusi, labai blogai jausiuosi, bet jeigu mane vėl pakvies Vytautas Žalakevičius, viską mesiu ir lėksiu pas jį.

– Nežinau kodėl, – prisimins D. Banionis, – bet nufilmuotą medžiagą žiūrėjo pilkuoju kardinolu vadinamas CK narys, kandidatas į CK biuro narius G. Zimanas, į kurio balsą įsiklausydavo ir Maskva, o Lietuvoje prieš jį nedrebėjo tik vienintelis žmogus – A. Sniečkus. G. Zimanas pakėlė triukšmą: „Kas čia rodoma – Lietuvoje tebuvo keli banditai, gi filme jų visas būrys! O Noreikos Aitvaras – banditų vadas – tiesiog simpatiškiausias herojus. Uždaryti!“

Kinematografijos komiteto vadai, galbūt jau žinoję G. Zimano nuomonę, filmą nusprendė parodyti ne bet kam – tuometiniams Respublikos vadovams. Operatorius J. Gricius, prisimindamas peržiūros vakarą, pasakos: „Užgeso šviesa. Santūriai grėsmingos Algio Apanavičiaus muzikos lydimi, prabėgo mažosiomis raidėmis parašyti įžanginiai titrai… Tamsokame, nepaisant visų jungtinių tarnybų pastangų, ekrane nušovė Vitkų (senį Lokį)… Ryto prieblandoje prie smėlyne gulinčio lavono bėga vienmarškinė Lokienė, – nepakeičiama visų lietuviškų filmų motina Eugenija Šulgaitė ir dar niekam nežinomas Juozas Budraitis, virvagaliu susijuosęs potrumpes drobines kelnes. Senio Lokio jauniausias sūnus Jonas…

Salėje tyla. Dar sunku pasakyti, pritarianti ar smerkianti.“

V. Žalakevičius per visą kino seansą stebėjo sėdinčiųjų veidus. Juose – panika. Kas galėjo ją sukelti? Mažosiomis raidėmis (?!) parašyti titrai? Nepaprastai skausmingai kostiumų dailininkės V. Bimbaitės, antrosios režisierės R. Vosyliūtės, asistentės D. Griciuvienės, režisieriaus A. Kundelio… sugiedotas „Viešpaties angelas“, kitos herojų maldos, mediniai rūpintojėliai? Gal dialogai, atskiros frazės ar net gestai?

Keletą jų prisiminkime.

Partorgas (akt. A. Šurna): Kokie tavo santykiai su tarybų valdžia? Kodėl susidėjai su Aitvaru?

Vaitkus (akt. D. Banionis): Toks metas buvo. Amnestuotas.

Lokys (akt. B. Oja): Būsi mūsų apylinkės pirmininku.

Vaitkus: Ne! Nesugebėsiu.

Partorgas: Paliksim tris milicininkus.

Toliau – Vaitkaus gestas, kuris, V. Žalakevičiaus žodžiais, turėjo reikšti „pizdec“.

Vaitkus: Mane paskyrė apylinkės pirmininku.

Ona (juokiasi): Tave privertė.

Vaitkus: Ne. Aš to norėjau.

Ona: Ne. Durniau tu, durniau…

– Atėjo prakeikti sovietai ir atėmė, – sakys valstietis miškiniui Vaitkui.

– Atėjo prakeikti banditai ir atėmė, – išgirs iš to paties valstiečio tas pats Vaitkus, tik jau būdamas apylinkės pirmininku.

Ar galėjo valdžia ramiai klausytis miškinio Aitvaro (akt. L. Noreika) įsakymo likimo draugui Apuokui (akt. V. Tomkus): „Štai žabai. Neduok ugniai užgest!“ – arba Onos (akt. V. Artmanė) klausimo Vaitkui: „Kodėl tu su Lokiais išvien? Prakeiks tave visi.“ Tas „prakeiks tave visi“ turėjo akmeniu strigti gerklėje, kaip ir Marcinkaus (akt. B. Babkauskas) atkirtis stribui, pasiūliusiam šautuvą: „Nusišikt man ant jūsų šautuvo, jeigu po teisybei…“

Taigi. Tik kelios scenelės iš filmo konteksto. Bet, kaip sakė jau gyvendamas Maskvoje pats V. Žalakevičius, „kartais autoriaus pozicija, vertinimai gali slypėti ir herojų dialoguose bei atskirose frazėse. Nors dažniausiai filmavimo procese režisierius turi ieškoti kažkokių specialių būdų, simbolių, norėdamas savo santykį išversti į kino kalbą“.

Iš valdžios žmonių veidų po peržiūros ir to, kad filmo aptarimas vyko be jo, filmo režisieriaus, V. Žalakevičius suprato – rytoj kolegijos posėdy filmui bus ištartas „veto“ arba geriausiu atveju pasiūlyta jį iškastruoti.

– Pizdec, – dabar juostos direktoriui E. Žabinskui pasakys Vytautas. – Jeigu mes pirmieji filmo neparodysim Maskvoj, šitie kinkadrebiai neleis jo demonstruoti niekam ir niekur.

Ir abu ryžosi aferai – užsuko į aparatinę, kur gulėjo jaufai – dėžutės su kino juosta, pasiėmė visa tai, nesunkiai prasmuko pro „kontrolinį punktą“ – pažįstamas sargas nereikalavo jokio leidimo… Pavogę filmo kopiją, jie skambins į oro uostą, bet lėktuvo į Maskvą nebus, mels geležinkelio stoties kasininkės dviejų bilietų (bet jų irgi nebus, net ir pažadėjus visokių gėrybių). Borisas Krištulas (daugelio „Mosfilmo“ kino juostų direktorius), kuriam buvo žinoma visa ši istorija, prisimins, kad du avantiūristai susirado patį geležinkelio stoties viršininką, kuris paaiškino, kad laisvų vietų nėra, o jeigu jų ir atsiras, tai jis sužinosiąs tik 40 minučių po traukinio išvykimo.

Bet abu vyrus išgelbėjo atsitiktinumas. Jie stabtelėjo prie kažkokio susinervinusio vaikinuko, trypčiojančio šalia vieno vagono ir beviltiškai besidairančio…

Kai traukinio palydovė sušuko: „Visi lydintieji išlipa!“, vaikinukas, net nepaprašęs pinigų, kyštelėjo E. Žabinskui tuos du nelaimingus bilietus.Dviem vagišiams kinematografininkams jie bus laimingi, – abu sėdės traukinio, vykstančio į Maskvą, plackartiniame vagone…

Rytą du lietuviai su „dovanėlėmis“ jau bus SSRS kinematografijos komiteto vyriausiojo redaktoriaus kabinete. Puikiai suprasdamas, kad be palydimojo LTSR kinematografijos komiteto rašto, be suderinimo nieko nebus, V. Žalakevičius paseks graudžią pasaką apie tai, kaip juos traukinyje apvogė.

– Neliko nieko – nei pinigų, nei dokumentų, nei to svarbaus palydimojo rašto, – graudensis ir graudens Vytautas.

Galutinai sudegindamas už savo nugaros visus tiltus, jis įkvėptai melavo, kad jau šiandien, blogiausiu atveju – naktį, dokumentų dublikatai bus, todėl gal nereikėtų gaišti laiko ir kino filmą peržiūrėti dabar.

Paveiktas graudaus pasakojimo ir „dovanėlių“, vyriausiasis redaktorius paskambins SSRS kinematografijos komiteto pirmininkui A. Romanovui, kuris, kaip sakė B. Krištulas, gal iš meilės mažai Respublikai, o gal jau nuo pat ryto būdamas geros nuotaikos, įsakė pasirengti peržiūrai. Deja, šiandien niekas iš paklaustų kino žmonių neprisimena, ką veikė kolegija Vilniuje, turėjusi tą dieną 12 val. peržiūrėti V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“.

Aišku tik viena – visais frontais jau nuo 10 val. vyko režisieriaus paieška. Bet jo nebuvo. Netrukus buvo aišku ir antra: nėra ne tik režisieriaus, bet ir jo filmo kopijos…

O Lietuvos kino studijos direktorių J. Lozoraitį pasiekė skambutis iš LTSR kinematografijos komiteto, pranešantis tik tai, kad: „Jūsų Žalakevičius pavogė mūsų nepriimtos juostos kopiją! Prašom išsiaiškinti.“

Bet aiškintis niekam nereikėjo. 11 val. Maskvoje SSRS kinematografijos komiteto pirmininkas A. Romanovas su visa savo svita – pavaduotojais, redaktoriais ir kitokiais klerkais – žiūrėjo filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Peržiūros liudytojas buvo ir B. Krištulas.

Po kino seanso A. Romanovas atsistojo, iš savo personalinės ložės išėjo į priekį ir, kreipdamasis į V. Žalakevičių, sugriaudėjo:

– Ar tu pats nors supranti, ką padarei?! Prašau visus užeiti į mano kabinetą.

Salytėje įsivyravo mirtina tyla. Niekas nežinojo, kaip į tai reaguoti. V. Žalakevičius tuo metu tapo baltesnis už salės ekraną.

Kartu su artimiausiais savo padėjėjais jis užlipo į pirmininko A. Romanovo kabinetą, kur visą laiką birbė vyriausybinis telefonas. A. Romanovas neskubėdamas pakėlė ragelį.

– O, čia tu, Vytautas, – sududeno į ragelį A. Romanovas. Ir V. Žalakevičius suprato, kad iš Vilniaus skambina Lietuvos kinematografijos komiteto pirmininkas V. Baniulis. – Pačiu laiku, pačiu laiku. Mes ką tik baigėm žiūrėti filmą, – kalbėjo A. Romanovas. – Režisierių aš jau pasveikinau, dabar ir tave sveikinu su puikiu kino filmu. Jį priimame be jokių pataisų. Dar kartą sveikinu. Vien „Mosfilme“ pas mane dirba 150 režisierių, o čia vienas lietuvis visiems nušluostė nosį. Aš jo net pavardės vis dar nesugebu teisingai ištarti, bet, manau, greitai ją ištars visa šalis. Klausyk, jiems traukinyje pavogė portfelį su pinigais ir tavo komiteto lydimuoju raštu, tai tu atsiųsk tą popieriuką, neuždelsk, o pinigus aš pats jiems išduosiu būsimos valstybinės premijos sąskaita…

Kažkas vėliau, komentuodamas šią situaciją, pajuokaus: „Jeigu filme šaudosi, rusams – puiku. O jeigu dar lietuviai su lietuviais… Daugiau nieko ir nereikia…“

Pirmąją recenziją apie kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“ bene „Literatūroje ir mene“ išspausdino kino ir teatro kritikas Eustachijus Aukštikalnis. Išgyręs filmą, jame įžiūrėjo tik vieną trūkumą – D. Banionis visiškai netinka Vaitkaus vaidmeniui. Šiandien D. Banionis, prisimindamas tą recenziją, sakys:

– Nebuvau nei labai įskaudintas, nei sunervintas, bet širdį vis vien maudė – visi aktoriai savo vaidmenims tiko, tik aš vienas ne… Tačiau, iš šalies žiūrint, visada geriau matyti, o jeigu rašydamas Aukštikalnis turėjo galvoje mano amžių, tai gal jis tikrai buvo teisus… Todėl kai po poros mėnesių iš atsitiktinai sutikto kito kino kritiko Macaičio sužinojau, kad tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje Čekoslovakijoje man paskyrė prizą už geriausią vyro vaidmenį, niekaip nepatikėjau ir pasiūliau Sauliui šitaip nejuokauti, ypač po jo kolegos recenzijos. Macaitis pareiškė, kad už Eustachijaus recenziją jis neatsako, nors apie ją turįs savo nuomonę, o informacija apie prizą Karlovy Varuose yra absoliučiai tikra.

Taip ir buvo – S. Macaičio praneštą žinią netrukus patvirtino naujienų agentūra ELTA ir Maskvos žiniasklaida.

Šiandien D. Banionis tvirtina, jog už bet kurį vaidmenį malonu gauti prizą ar premiją, bet tų apdovanojimų niekad nesureikšmino, nes aktoriaus ar muzikanto apdovanojimas kokiame nors konkurse visad turi atsitiktinumo ir subjektyvumo elementų – tai ne medalis bėgikui ar plaukikui, kurio pergalę varžybose galima išmatuoti sekundės šimtosios ar tūkstantosios dalies tikslumu.

Pats V. Žalakevičius tame festivalyje nebuvo įvertintas, o tai, D. Banionio nuomone, visad yra neteisinga, nes filmo ar teatro spektaklio sėkmė pirmiausia priklauso nuo režisieriaus darbo. Į Karlovy Varus važiavo D. Banionis ir V. Žalakevičius su žmona Gražina. Po iškilmingo festivalio uždarymo Sovietų Sąjungos ambasada Čekoslovakijoje festivalio dalyvių ir laureatų garbei surengė prašmatnų priėmimą, kuriame dalyvavo ir ten viešėjęs kosmonautas J. Gagarinas.

Priėmimas buvo surengtas tame pačiame viešbutyje, kur gyveno festivalio dalyviai. Nustatytą valandą salė ūžė nuo svečių, kurie nekantraudami žvilgčiojo į vaišėmis apkrautus stalus. Visi susirinkę, nėra tik V. Žalakevičiaus. Galiausiai Sovietų Sąjungos ambasadorius paprašė, kad D. Banionis nueitų pažiūrėti, gal draugui V. Žalakevičiui kas nutiko. Donatas ėmė belstis į Vytauto ir Gražinos kambario duris, bet niekas jų neatidarė. D. Banionis portjė paklausė, ar ponai lietuviai neišėjo iš viešbučio.

– Ne, jie abu yra savo numeryje, štai jo raktai, – parodęs raktus, atsakė portjė.

Donatas vėl pabeldė į Žalakevičių duris. Pagaliau tarpdury pasirodė V. Žalakevičiaus galva.

– Vytautai, eime vakarieniauti, visi jau susirinkę, laukia tik tavęs.

– Eik, jeigu nori, aš su tais ruskiais vodkos lakti nesiruošiu.

– Taip man ir pasakyti? – paklausė Donatas.

Vis dėlto D. Banioniui pasirodė, kad priėmimo šeimininkui pasakyti: „Ei tu, ruski, gerk pats savo vodką, Žalakevičius tau ne kompanija!“ būtų lyg ir nelabai gerai, tad lipdamas laiptais į salę konvulsingai mąstė apie rimtą priežastį, dėl ko režisierius niekaip negali dalyvauti priėmime. Nebeprisimena, ką sugalvojo, o V. Žalakevičius, žinoma, taip ir nepasirodė. Gal šią istoriją šiandien kitaip papasakotų Vytautas… Kas dabar atsakys? Bet su Donatu artimesnių pokalbių ilgai nebuvo, ir tik praėjus bene penkiolikai metų pakvietė jį pagrindiniam vaidmeniui savo filme „Kentaurai“.

Kai 1966 metų pabaigoje Vytautui buvo paskirta Lenino komjaunimo premija, jis kartu su žinomais sovietų kultūros žmonėmis bei dar keliais šios premijos laureatais buvo įtrauktas į Paryžiun vykstančią oficialią Sovietų Sąjungos delegaciją, kuriai vadovavo, regis, ministras pirmininkas A. Kosyginas.

V. Žalakevičius puikiai žinojo, kad jo įtraukimas – tik propagandinis sovietinės valdžios triukas (žiūrėkit, kaip Sovietų Sąjungoje gerbiamos ir mažosios respublikos), tačiau atsisakyti neturėjo ne tik drąsos, bet ir noro, – o jeigu kito tokio šanso jo gyvenime nebus? Juk, kaip sakė avangardinio kino grandas J. Mekas, „niekas jau nesitikėjo, kad Lietuva kada nors bus laisva, nes visi tie didieji jau buvo atidavę Rusijai Lietuvą“.

Į šį svajonių miestą V. Žalakevičius vežėsi ir savo filmą „Niekas nenorėjo mirti“, jis buvo parodytas Paryžiuje prancūzų žiūrovams, kurie po filmo sukėlė audringas ovacijas. Vėliau Paryžiaus lietuvių bendruomenės valdybos pastangomis filmas buvo demonstruojamas ir atskirai lietuviams. Paryžiaus lietuvių bendruomenė surengė V. Žalakevičiui gražų priėmimą, kurio iniciatorius buvo Juozas Lanskoronskis, Nepriklausomos Lietuvos Generalinio štabo pulkininkas.

Baigęs Petrapilio istorijos-filologijos institutą, vėliau – imperatoriškąją Povilo karo mokyklą, už nuopelnus apdovanotas IV ir V laipsnio Vyčio kryžiais, prancūzų Garbės legiono II laipsnio ordinu, pulkininkas J. Lanskoronskis Paryžiaus lietuvių bendruomenėje buvo vienas įdomiausių žmonių. Be to, labai malonus ir šiltas. O tai, kad jis ėmėsi minėto priėmimo organizatoriaus vaidmens, nebuvo atsitiktinumas. Pulkininkas nuo 1919-ųjų gerai pažinojo Vytauto tėvą, kartu kovojo prieš bolševikus, vėliau kartu dirbo Generaliniame štabe, ne sykį lankėsi Žalakevičių šeimoje, dalyvavo Vytauto tėvo laidotuvėse.

Toks J. Lanskoronskio gestas daugelio Paryžiaus lietuvių intelektualų nei nustebino, nei papiktino. Jų temperatūra buvo normali. Kitų gi pakilo per 40 laipsnių.

– Jie peržiūros organizatorius išvadino bolševikais, komunistais ir vien dėl to, kad susitikinėja su žmonėmis iš sovietų Lietuvos, – prisimins P. Klimo, diplomato, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, 1942–1943 m. nacių, o po antrosios sovietų okupacijos bolševikų koncentracijos stovyklų kankinio, sūnus P. Klimas.

Šis V. Žalakevičiaus pagerbimas Paryžiuje suskaldys miesto lietuvių bendruomenę. Jos dalis nevienareikšmiai pasisakys prieš bendravimą su prisitaikiusiais prie sovietinės valdžios žmonėmis, kitaip tariant, susitepusiais lietuviais.

Ši nuostata prašyte prašosi Nobelio premijos laureato lenkų poeto, rašytojo, eseisto Česlovo Milošo komentaro: „Manau, kad stebuklingos lemties dėka neapsijuokiau taip, kaip kai kurie mano draugai. Bet tai, beje, nulėmė ne mano stipri valia ar moralės dėsniai, visų pirma – laimingos aplinkybės. Na, taip susiklostė, kad nebuvau susitepęs, nes nuo keturiasdešimt penktų metų pabaigos visą laiką gyvenau užsienyje. Gudriai įsitaisiau, sėdėjau užsienyje, paskui atsidūriau emigracijoje ir nesusitepiau.“

Mūsų minėtų peripetijų atgarsiai V. Žalakevičiaus dar nebus pasiekę. Jis svaigs nuo Paryžiaus gatvių, besišypsančių žmonių veidų, nuo kvapų, sklindančių iš kavinių, nuo metro grojančių muzikantų…

Sužinojęs savo mylimo dailininko Vytauto Kasiulio, gyvenančio Paryžiuje, adresą, jis susiras „Galerie Royal“, kurį laiką pastovės prie respektabilaus namo. Už jo švariai nuplautų vitrinų kabėjo paveikslai.

„Nebuvo panašu į tai, ką aš tikėjausi pamatyti, – užrašys savo bloknote Vytautas. – Bet jeigu nebūtų net parašo, kad tai Vytauto Kasiulio darbai, aš atspėčiau. Nėra tokiame samprotavime logikos, kaip nebuvo logikos mano apsilankyme pas žmogų, kurio nepažinojau ir kuris nepažinojo manęs. Atėjau, vedamas vaikystės vizijos, ir stovėjau prieš vitrinas, iš kurių tryško spalvų kaskados.

Tarp juokdarių suradau paveikslą su lietuviška gryčia, prieš kurią sėdėjo karalius, puošnus ir vienišas, tarsi išėjęs iš pasakos ir pasiklydęs. O gal tai buvo jo namai? Nežinia. Aš įėjau vidun.

Dailininko prospérité abejoti negalima. Ir jo reprezentacinė galerija Ruajal gatvėje, ir lankytojai, ir paveikslų kainos be žodžių šneka, kad tragiška kova dėl egzistencijos, skausmingos klajonės svetimo tarp svetimųjų bent šiai dienai išsisprendė. Joks žmogus pagal savo išgales jo galerijoje pirkdamas dvidešimties ar dvidešimt keturių kvadratinių decimetrų paveikslą nežino, jog perka jo skausmo dalį, jo praeities dalį.

Nesugebėčiau ką nors pasakyti apie V. Kasiulio tapybą. Galima daug šnekėti apie jo žmonių rankas ir pirštus, apie violetinę spalvą, apie juokdarišką-vagabundišką bufonadą. Tai tik žodžiai.

V. Kasiulis – dailininkas. Jis išreiškia save ir savo sielą. Jo paveiksluose – puošnumas, badas, melancholija, ašaros, krintančios ant svetimų rūbų, prisiminimų rūkai ir lietuviška siela.“

Vėliau abu aplankys Per Lašezo kapines. V. Žalakevičius ilgai stovės prie savo jaunystės poeto Oskaro Vaildo kapo. Jį prikaustys skulptoriaus Jakovo Epšteino sukurtas paminklas – nuogo į priekį besiveržiančio jaunuolio skulptūra, ant kurios iškaltas tik vardas: Oskaras.

– Žinai, daug kas rašė, kad šis paminklas – nepadorumo įamžinimas, – pasakys V. Kasiulis.

– Taip? – kilstels antakius V. Žalakevičius. – Teisingai rašė. Nes aš vien tik stovėdamas prie jo jaučiuosi nepadoriai – taip, tarsi pasaulis šitą pavakarį priklauso tik man.

Paskui šyptels ir pasakys, kad tai perfrazuota O. Vaildo citata.

Bėgo metai, Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Keitėsi politinės realijos, gyvenimo suvokimas. Ir, be abejo, žvilgsnis į tai, kas buvo sukurta sovietinėje Lietuvoje. V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ perskaitymas sovietiniais metais eskaluojant klasių kovos temą – akivaizdus sąmoningo dvasinio neraštingumo, kilusio iš baimės, liudijimas. Skausmingas liudijimas apie daugelio sugebėjimą matant nematyti. Kaip bus įvertintas šis režisieriaus filmas dabar, kai jau galima ne tik įžvelgti, bet ir garsiai pasakyti.

Žinomas Lietuvoje kino specialistas S. Macaitis rašys:

„ tikruoju aktoriaus (L. Noreikos – aut. past.) kinematografiniu debiutu tapo „šventasis Juozapas“ filme „Niekas nenorėjo mirti“. Čia jis pasirodo apšepęs kaip ir visi aplinkiniai, su tokia pat kaip ir kitų sodiečių kepure, tokiais pat padėvėtais milo rūbais. Bet iš karto jauti: kažkas ne taip. Broliai Lokiai aiškūs ir savaip tiesmuki – jų poelgiams diriguoja keršto jausmas. D. Banionio Vaitkus – gudraujantis, bet, kad gudrauja, irgi aišku. Laimono Noreikos personažas su savo mįslinga šypsena puse lūpų, visiškai neiššifruojamais santykiais su Ona (latvių aktorė Vija Artmanė) atneša mįslę ir į patį filmą, duoda užuominų, kad ne visada juo reikia šventai tikėti .

Kaime šnekama apie Aitvarą, miško brolių vadą. Kalbėdamasis su vyriausiuoju Lokiu, bandančiu išsiaiškinti vado paskatas, mįslingasis Laimono Noreikos herojus su baisia nostalgija, nors veidas šypsosi, meta keistą repliką: o gal jis nori, kad apie jį dainas dainuotų? Iš dalies tai lyg vėl folklorinis motyvas, kurių filme apstu, kita vertus, juk tikrai pokario Lietuvoje buvo toks partizaninių dainų, užslaptintų, ne kiekvienoje kompanijoje dainuojamų, žanras . Negi „šventasis Juozapas“ numano Aitvaro pražūtį, visos kovos šventumą ir pasmerktumą?

Taip ir yra. Baigiamojo susirėmimo scenoje, kai V. Žalakevičius atveria kortas ir paaiškėja miglotų „šventojo Juozapo“ bei Aitvaro tapatumas, Laimonas Noreika pasirodo energingas, griežtas, pasitempęs, ant kurio kaip nulieta guli ikikarinės Lietuvos karininko uniforma, žinantis baigtį, bet kaip tikras vyras pasiryžęs kautis iki galo. Tie keli kadrai – tarsi sovietų laikais kontrabanda pastatytas paminklas. Žinoma, ne bronzinis – įslaptintas.“

Buvęs politinis kalinys K. Lakickas „Valstiečių laikraštyje“ išspausdintame rašinyje „Norėjo, bet negalėjo numirti“ rašys:

„Filme nepaprastais didvyriais parodomi stribai Lokiai, apylinkės pirmininkas Vaitkus, liaupsinamas šių veikėjų dorumas, ištikimybė komunizmo idėjoms. O Lietuvos partizanai parodyti kaip eiliniai banditai, siekiantys nuversti gerą tarybinę santvarką, siekiantys sugrąžinti buvusią buržuazinę valdžią, savanaudžiai, kuriems miltai labiau rūpi negu Lietuva.“

Toliau K. Lakickas pasakoja kelias skaudžias autentiškas istorijas apie enkavėdistų apsuptus partizanus ir rašinį baigia taip:

„Tai meškos paslauga Lietuvai. Tai gėda mums visiems, gėda Lietuvai, kad ištraukėme šį bolševikiniais pelėsiais atsiduodantį niekalą. Niekad netikėjau, kad šį KGB užsakymu sukurptą šedevrą pamatysiu laisvos Nepriklausomos Lietuvos televizijos ekrane. Tai pranoksta bet kokią fantaziją. Labai norėtųsi sužinoti, kas yra tie dabartinės LDDP valdžios tipai, davę sutikimą ir leidę į eterį šį filmą, kad Lietuvos žmonės dabar pasidžiaugtų kruvinais tautos genocido vaizdais taikiuose Lietuvos kaimuose.“

Panašus ir tuometinio Lietuvos krašto apsaugos viceministro E. Simonaičio tekstas, kurį išspausdino „Voruta“, „Tremtinys“ ir JAV dienraštis „Draugas“:

„Filmas pateikia iškreiptą melagingą vaizdą nacionalinės dramos, kurią sukėlė okupacija, aneksija ir nežmoniškai žiaurios represijos. Filmo politinis tikslas – apgauti istorijos nežinantį svetimšalį, lygiai kaip ir mūsų šalies gyventoją, tik iš nuogirdų susidariusį supratimą apie tą žiaurųjį kovų ir represijų sunkmetį, pateikiant sunkius nusikaltimus žmonijai kaip pažangią visuomenės raidą pakeliui į šviesųjį komunizmo rytojų. Ir, žinoma, nė žodžio apie NKVD pulkus ir divizijas, kurioms talkindavo būriai stribų, ir nė žodelio apie jų siautėjimą kaimuose, apie dešimtis tūkstančių nužudytų beginklių, apie šimtus tūkstančių tremtinių, apie sudegintas sodybas, išplėštus ūkius. Šis filmas iškraipo esminius ginkluoto pasipriešinimo okupantams bruožus, šmeižia partizanus ir propaguoja okupanto požiūrį.“

Neabejoju, kad abu šie vyrai rašė nuoširdžiai įsitikinę savo teisumu, remdamiesi savo politiniais įsitikinimais. Bet jau iš šių citatų aišku, kad kino kalba jiems visai svetima, kad abu recenzentai pamiršta realybę, kurioje buvo kuriamas filmas, realybę, kurioje, anot žurnalisto V. Vasiliausko, apie Lietuvos partizanus, jeigu nebuvai provokatorius ir norėjai išlikti viešajame gyvenime, negalėjai nė prasižioti…

Ar V. Žalakevičius, pasirodžius filmą tiesiog sunaikinusiems tekstams, graužėsi ir kentėjo, liudija jo paties noru Lietuvos kinematografininkų sąjungos salėje pademonstruoti keli filmo „Niekas nenorėjo mirti“ seansai į Lietuvą iš tremties, iš lagerių sugrįžusiems politiniams kaliniams, po kurių, kaip jis viename interviu teigė, nieko bloga iš tų žmonių neišgirdęs. Atvirkščiai, prisiminė, kad jo pusbrolis Karolis, kurio skruoste ir po daugelio metų vis dar matėsi randas, atsiradęs nuo tardytojo dūrio parkeriu, iškentęs gulagą, o jo visa šeima – Sibiro tremtį, dabar pažiūrėjęs filmą pasakė: „Viskas gerai, tik gal tas Noreika (aktorius L. Noreika, vaidinęs partizanų būrio vadą Aitvarą, – aut. past.) galėjo būti kiek nuožmesnis.“

„Pažinimas mene ne visada sutampa su dokumentinės medžiagos pažinimu , – dar sovietiniais metais kalbėjo V. Žalakevičius. – Kaip paradoksaliai atrodytų, bet išryškinti tikruosius istorijos faktus padeda ne paraidžiui į ekraną perkeltos realijos, o sąlyginiai dalykai, netgi tavo paties santykis, pulsuojantis kažkur po oda…“

Į klausimą „Ar gali kinas parodyti tai, kas po oda?“ Vytautas atsakė:

– Žinoma, gali. Argi jūs nematote, kaip žmogus parausta, kaip nudrimba jo veidas ar trūkčioja akių vokai? Argi niekada nepastebėjote, kaip žmogus klausosi to, ko jau nebegali klausytis, kaip tylėdamas kalba tai, apie ką neturi galimybės pasakyti garsiai. Taip ir kine – autorius nepasakė nė žodžio, bet savo santykį išreiškė.

Garsus lenkų kino kritikas J. Gazda, rašydamas apie šią juostą, be kita ko, pažymi:

„Šis filmas – tai mitas apie Lietuvą. Lietuva V. Žalakevičiui buvo šventa vieta, ir visas filmas yra lietuvybės, tos vietos, Lietuvos, pašventinimas, tarsi pagoniškosios Lietuvos pašventinimas. Visas filmas – tai lyg ritualas, kuris visais laikais lydėjo žmoniją kokiai nors visuomenei įsikuriant tam tikroje vietoje. Mirtis, kraujas, atnašavimas – tai labai senas paprotys. Ir čia įvyksta nuostabus paradoksas – lietuviškos erdvės ir lietuvybės pašventinimo akte dalyvauja ir priklausomieji nuo jėgos, kurios tikslas buvo sudraskyti, su šaknimis išrauti lietuvybę. Negirdėtas prieštaravimas. Tas filmas yra tarsi iš neįmanomų įvykių serijos, nes tai, kas jame vyksta – fabula, asmenys, kurie kovoja už sovietinę Lietuvą, yra pagrindiniai filmo herojai. Taigi, ta jo akcija, tiksliau – herojų tipas, turėtų filmą pasmerkti užmarščiai, bet filmas yra gyvas, jame yra kažkas…“

J. Gazdai pritaria ir kitas lenkų kinematografininkas, vienas garsiausių Lenkijos režisierių K. Zanusis:

„Man V. Žalakevičius yra pirmasis Lietuvos menininkas, kurį pažinau pamatęs filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Filme buvo kažkoks ir mums, lenkams, artimas bei suprantamas nervas. Tai buvo kančios, skriaudos, pažeminimo ir istorijos primestos nelaimės pojūtis.“

– Aš nežinau, ar V. Žalakevičius buvo prisitaikęs ar neprisitaikęs, – sakė pasaulinio garso kino režisierius J. Mekas, – aš galiu apie jį kalbėti tik kaip apie kino menininką. Jo „Niekas nenorėjo mirti“ aš mačiau gal prieš dvidešimt metų, bet kai kurie vaizdai yra taip įstrigę, kad aš juos matau ir dabar. Ta tiršta atmosfera… Tai tikrai tobulas filmas.

Poetas V. P. Bložė, kuris ir pats, ir jo šeima skaudžiai nukentėjo nuo sovietų valdžios, apie kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“ kalbėjo taip:

– Mano kartai dar sunku suprasti, ką jai reiškia filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Tačiau tai buvo juk pirmasis filmas, kur su didžiausia simpatija parodyti Lietuvos partizanai. Aš esu kalbėjęs Niujorke su jaunais žmonėmis, kurie matė „Niekas nenorėjo mirti“, ir nė vienas jų nesakė, kad tai komunistinis filmas, nes V. Žalakevičiui pavyko prasibrauti, įdėti tokių detalių, kurios turėtų būti suprantamos kiekvienam lietuviui.

„Tai kūrinys, atveriantis naujus mūsų tautos egzistencijos aspektus“, – rašė poetas T. Venclova.

„Aš manau, – pabrėžia žinomas rusų kino kritikas A. Plachovas, – kad į šį V. Žalakevičiaus filmą galima žiūrėti ne tik kaip į tarybinį, bet ir kaip į egzotišką, individualų filmą. Aš studijavau I. Bergmaną. Ir atradau ne tik du geografinius brolius – filme „Niekas nenorėjo mirti“ mačiau jaunystės Bergmaną. Kitaip tariant, jeigu Bergmanas filmuotų vesterną – tai būtų „Niekas nenorėjo mirti“.“

Kaip reikėtų vertinti šias skirtingų žmonių nuomones apie V. Žalakevičiaus kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“? Vieni buvo teisūs, o kiti – ne? Šiandien ir Lietuvos, ir tarptautinė teisė teigia, kad žmogaus negalima teisti bei bausti už jo nuomonę, jeigu ji pareikšta sąžiningai, etiškai ir neiškraipant faktų. Pasaulinio garso režisierius italas M. Antonionis 1975 metais tarptautiniame Maskvos kino festivalyje, kur man pavyko gauti jo interviu, mielai atsakinėdamas į visus klausimus, kategoriškai atmetė prašymą interpretuoti savo naują filmą „Profesija – reporteris“, pareiškęs:

„Aš niekad neaiškinu ir neinterpretuoju savo filmų, nes nenoriu savo, kaip autoriaus, autoritetu paveikti žiūrovų nuomonę, kuri gali būti kitokia, bet visuomet teisinga. Esu įsitikinęs, kad visai teisus yra žmogus, kuris skaito Levo Tolstojaus romaną „Ana Karenina“ tik kaip pasakojimą apie neištikimas žmonas ar medžioklę su varovais. Jeigu aš manau kitaip, niekad nesiimčiau užginčyti ir tokios nuomonės.“

Kino operatorius J. Gricius pasakojo, kad JAV Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Z. Bžezinskis tvirtino buvęs vienas iš ne- daugelio Amerikos žmonių, kurie žinojo, kad 1950-aisiais Lietuvos miškuose dar vyko partizaninės kovos.

– Tai buvo sunkūs ir dramatiški laikai, apie kuriuos kalbėti griežčiausiai buvo uždrausta, – sakys J. Gricius. – Todėl aš manau, kad visa Žalakevičiaus ekipa tais laikais padarė jei ne maksimumą, tai bent tikrai daug.

Skaudžiausiai, be abejo, nuskamba V. Žalakevičiaus žodžiai, pasakyti gyvenimo pabaigoje:

„Nors jame atiduota duoklė Cezariui, bet Dievui ten taip pat atiduota. Dėl tos nelemtos duoklės Cezariui aš išgyvenau dar filmą kurdamas, stengiausi eiti riba, skiriančia galima nuo negalimo.“

– Kai pažiūriu iš laiko perspektyvos į tai, kaip aš priimdavau Žalakevičiaus filmus dar nebūdamas istorikas, suprantu, kad pretendavau į teisėjo padėtį. O tapau istoriku ir turėjau mokėti tą pačią kainą, – kalbės Vytauto klasės draugas, buvęs inžinierius, dabar garsiausias istorijos profesorius E. Gudavičius. – Man irgi reikėjo pirkti savo egzistavimą. Ir galiu pasakyti – esu pridergęs, žaidžiau pagal tas pačias primestas taisykles. Visa tai sakydamas, noriu pabrėžti, kad ankstesnis mano atmetimas Žalakevičiaus filmų buvo tik pretenzija.

Dabar daugelis aštrių V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kritikų meta jam politinius kaltinimus – esą juosta teigianti, kad partizanų judėjimą Lietuvoje sunaikino ne SSRS kariuomenė, o stribų ir vietinės valdžios suburti kaimo žmonės.

Tik aklas ar nenorintis to matyti žiūrovas galėjo nepastebėti, jog kone visose filme rodomose kautynėse šmėkščioja automatais ginkluoti vyrai NKVD uniforma. Šiandien ypač akivaizdu, kad jie filme atsirado neatsitiktinai, nes jau ir mokinukai žino – po karo Lietuvos miškuose virė aršūs mūšiai, kur 20–30 tūkstančių partizanų kovojo prieš keleriopai didesnę enkavėdistų ir stribų armiją, neretai sumušdami gausesnes „laukinės divizijos“ ir kitų sovietinių junginių pajėgas.

Tada, 1965-aisiais, augantis jaunimas mokyklose tratino pionieriškais būgneliais, segėsi komjaunimo ženklelius, dalyvaudavo susitikimuose su buvusiais stribais (juos vadino liaudies gynėjais) ir klausėsi jų „įspūdingų“ prisiminimų. Didžioji dalis žmonių, net tie, kurie tiesiogiai dalyvavo rezistenciniame judėjime ir žinojo tiesą, slėpė ją – saugodami savo vaikus nuo kaimynų, draugų ar giminių likimo: „gydymo“ psichiatrinėse ligoninėse, KGB kamerų ar Mordovijos lagerių šalčio…

Būtų galima, žinoma, pasakyti – jeigu filme neįmanoma atskleisti visos tiesos, nereikėjo jo statyti apskritai, jėga to daryti V. Žalakevičiaus niekas nevertė. Tokia interpretacija egzistuoja. Lengviausia, ko gero, tiesiog nieko nedaryti. Arba rašyti tokias knygas, kokias apie „klasių kovą“ skaitėme savo jaunystėje ir turėjome įtikėti, kad „Mano neapykanta stipresnė“… Ir daugelis buvo įtikinti, deja…

Šiandien ypač svarbi atrodo ši V. Žalakevičiaus mintis: „Filmas buvo sumanytas kaip šiuolaikinė tragedija apie mūsų vienmečius, apie tuos, kurie ir šiandien galėjo gyventi ir mylėti. Filme mąstoma apie šiuolaikinį pasaulį, bet jeigu kam nors ateitų į galvą filmą vertinti kaip baladę apie seniai žuvusių pasakų galiūnų apraudojimą, legendą, kurioje viskas pramanyta, išskyrus kančią, autoriai neprieštarautų.“

– Žalakevičius randa labai tikslius žodžius. Be kančios jis negalėjo gyventi. Buvo užkoduotas kūrybai. Bet laisvės kurti nėra, yra tik taisyklės, pagal kurias turi žaisti. O toks prievartinis žaidimas yra kančia. Didelė kančia, – sako profesorius E. Gudavičius.

Gal verta pamąstyti, kodėl dauguma mūšių filme vyksta būtent senų ąžuolų giraitėse, kur, anot S. Daukanto, „žmogaus nebuvo galima net vyčia paliesti“, kodėl dramatiškiausiose filmo scenose nuolat pasirodo kadrai su medine Kristaus statulėle…

Turbūt neatsitiktinai pačioje filmo pabaigoje regime sceną, kur dvejetas (?!) arklių velka sulamdytą (?!) studebekerį – sunkvežimį, kurio motoras būdavo 60 arklio jėgų (tokiais amerikiečiai aprūpindavo sovietinę kariuomenę). Taigi NKVD sunkvežimis, kurio kėbule guli karstai, šalia stovi filmo herojai, važiuoja per kryžkelę, kur prie šimtamečio ąžuolo prikaltas Rūpintojėlis, virš jo stogelis, o dar aukščiau – pilkas lietuviškas dangus. „Tai buvo dangus medinio kankinio, žiūrinčio į kelią neregio akimis. O krūmuose tupėjo triušis. Išgąsdintas kanopų dundesio, jis stryktelėjo ir nušuoliavo takeliu, jam vienam težinomu. Nesidairydamas. Nuleidęs ausis“, – taip skamba scenarijaus „Niekas nenorėjo mirti“ pabaiga.

Tai matome ir paskutinėje filmo scenoje, keliančioje liūdnas asociacijas ne tik su „Vienos dienos kronika“, bet ir su mumis pačiais, išgąsdintais, bebalsiais, suskliaudusiais ausis… Beje, filme tas suskliaudęs ausis triušis – baltas…