Ieva Marija Sokolovaitė. Lervinio subjekto kompleksas

2026 m. Nr. 8–9

Amžius – vienas mįslingiausių dalykų, kurių apie save dar neišsiaiškinau. Žinoma, skaitinį, skaičiukinį amžių sužinoti nesudėtinga, užtenka žvilgtelėti kalendoriun ir iš keturženklio mūsų eros metų skaitmens atimti du tūkstančius. Didžiąją metų dalį tiedu skaičiai, kurių vienas turėtų reikšti mano amžių, o kitas – XXI amžiaus amžių, sutampa. Štai kokia grakščia matematika simboliškai apdovanoti gimusieji amžių sandūroje.

Tačiau ši kosminė precizika tik dar labiau glumina mano kūną, kuris ne tik gyvena savais ciklais, bet ir elgiasi taip, lyg būtų užstrigęs vėlyvoje paauglystėje arba kelerius metus praleidęs kriogeninėje kapsulėje, kokiame nors erdvėlaivyje sukdamas ratus aplink mėnulį, o vėliau atšildytas ir grąžintas į gyvenimą. Studijuodama biologiją, vieno iš laboratorinių darbų metu kartą turėjau progą detaliai ištirti savo pačios fizinę būklę, įskaitant atskirų kūno dalių masės indeksus, raumenų ir riebalų proporcijas, rankų, kojų, veido bei sėdmenų simetriją, bendrą lankstumą ir koordinaciją, taip pat – biologinį amžių. Ir ką gi, aparato išspjautas popierius skelbė, kad mano kūnas manosi priklausąs aštuoniolikmetei (o tuo metu buvau beveik dvidešimt dvejų). Kita vertus, porą metų anksčiau kartą teko pabuvoti reanimacijoje, nes vos nemiriau nuo lėtinės mažakraujystės, galiausiai pasiekusios kritinę ribą, tad galbūt tos ligotos dienos, savaitės ir mėnesiai, kuriuos nugyvenau vos dvėsuodama, kovodama su nuovargiu ir mėgindama kaip nors sulaikyti aritmiškai tvaksinčią širdį šiapus šonkaulių, buvo išskaičiuoti kaip nekokybiški. Galbūt senatvėje manęs laukia kompensacija? Nors, tiesą sakant, jokia kompensacija nebūtų vertingesnė už tai, kad šią akimirką apskritai vis dar alsuoju, tabaluoju sau koja ir į tabalavimo taktą rašau šį tekstą. Kad ir kokio amžiaus manosi besą mano plaučiai, inkstai, kepenys, žarnynas, blužnis, stuburas, širdis, smegeninė – tebūnie. Vis vien kur kas kebliau susivokti, kokio amžiaus tos smegeninės turinys.

Mano mintys labai dažnai jaučiasi senos, nuvargusios, persisotinusios. „Keistas jausmas, nežinau, kaip paaiškint, bet atrodo, kad esi sena siela“, – tokiu įspūdžiu, paskaitinėjusi vieną mano tekstų, pasidalino rašytoja Kotryna Zylė. Įsiminiau šį apibūdinimą, nes ne iš karto susipratau, kaip turėčiau jį interpretuoti – ar tai komplimentas, ar subtilus pasakymas, iš esmės reiškiantis štai ką: „Rašai kaip senė, gal jau nustok apsimetinėti esanti brandesnė?“ Galop vis dėlto nutariau, kad teisingiausias bus trečiasis kelias – tai nei pagyrimas, nei pasišaipymas, o tik nuoširdus, rašytojiškai vaizdingas nusakymas, kuris, kaip ir būdinga vykusioms metaforoms, iš tiesų siekia ne iškreipti ar hiperbolizuoti tikrovę, bet atsidurti kuo arčiau jos. Nepasakyčiau, kad tikiu metempsichoze, bet mano mintys išties būva senos, seniokiškos, kartais gerokai krioštelėjusios, ir, atrodo, tokios tapo ne iš valiūkiškų ir jaunatviškų palaipsniui subręsdamos, susitupėdamos, nusidėvėdamos, bet apskritai atsirasdamos, egzistuodamos. Mano mintys paprastai jau gimsta senos, pasenusios, atsilikdamos nuo pasaulio.

Neseniai pati sau pasižymėjau įdomų pastebėjimą: nors oficialiai galėčiau (turėčiau?) laikyti save suaugusia, rodos, niekada taip ir nebuvau nerūpestinga, nutrūktgalve paaugle. Tiesiog praleidau tą laikotarpį. Tarkime, tiek dabar, tiek prieš dešimtį metų man tenka gerokai padirbėti su savimi, įtikinti save, kad būtina, ir tiesiogine to žodžio prasme prisiversti elgtis neatsakingai – atbūti vakarones, leistis į spontaniškas išvykas, išmėginti naujus dalykus ar panašiai. Gyvenu bobutės ritmu (nieko nėr geriau nei gultis dešimtą ir keltis vėliausiai šeštą, nevartoti jokio alkoholio, tabako ar šlamštmaisčio, mankštintis, auginti daržoves, klausytis radijo ir prieš miegą ne reivinti, o skaityti knygas), ir nepasakytum, kad nors kiek to gėdijuosi, ypač kai tokį gyvenimo būdą nesunku pateisinti pervadinus atleto rutina. Galbūt man tiesiog pasisekė (?), kad augdama visuomet turėjau labai daug laisvės, tiek daug, kad bet kokius pančius, suvaržymus ar grotas, iš kurių bręsdama žūtbūt laisvinčiausi, turėjau susikurti pati. Žinoma, tą ir dariau, tik kad tylūs pokalbiai su savimi kur kas mažiau dramatiški nei epinis vadavimasis iš išorybės – tėvų, visuomenės, civilizacijos – primestų gniaužtų. O galbūt hipotezė apie paauglystę, praleistą kriogeninėje būsenoje, iš kurios pabudusiai man dar ir atmintį ištrynė, ne tokia jau ir neįtikima.

Kaip ten bebūtų, mano mintys – mano senos, sukriošusios mintys – net pačios pastebi, kad pagrindinė jų varomoji jėga, vyraujantis emocinis komponentas, pati dažniausia emocija yra šleikštulys. Kalbu ne apie fizinį šlykštėjimąsi įvairiausiais kasdienybėje aptinkamais objektais (nors neretai tenka dorotis ir su tuo); kadangi šleikštulys toks universalus, toks pamatinis, jog lydi kone kiekvieną patirtį, peršasi išvada, kad tai veikiau susiję su pačiomis patyrimo sąlygomis, taigi su pačiu subjektu ir subjektyviomis žvilgsnio į pasaulį aplinkybėmis. Išeitų, kad šlykštūs ne objektai, ne daiktai, žmonės, vietos, laikai ar prisiminimai – mano mintims kažkuo fundamentaliai šlykštus pats tų minčių subjektas. Tai yra aš. O tasai subjektas, tai yra aš, yra lervinis subjektas. Embrioninė, tik pusiau išsivysčiusi, amžiname kisme ir tapsme gyvuojanti būtybė, beje, puikiai įdarbinta deliozininkams bei į objektus orientuotos ontologijos tyrinėtojams gerai žinomo filosofo Levio Bryanto tinklaraščio pavadinime (https://larvalsubjects.wordpress.com/). Tad šleikštulys, apie kurį kalbu, tegali būti retrospektyvus susenusių minčių pasidygėjimas savo kilme, bodėjimasis pačia savojo subjekto mąstysena – to subjekto naivumu, viltingumu, ambicijomis, visa jo jaunyste ir nebranda. Kitaip tariant, lerviškumu. Reikėtų pridurti, kad šiaip jau nesišlykščiu lervomis, niekuomet nesibjaurėjau nei šliužais, nei gleivokšniais, vabzdžiais, pelėsiu ar dumbliais, net galiu pasigirti savarankiškai susirankiota lervų kolekcija (dar vienas biologijos studijų rudimentas), kurią, supilstytą į spirito sklidinus šlapimo indelius ir sudėliotą batų dėžėje, tebelaikau rūsyje. Užtat mano pačios lerviškumas tikrai kelia didesnį ar mažesnį nesmagumą kaskart, kai apie tai susimąstau. Absurdišką, laiko požiūriu nelogišką nesmagumą – keistą atsakomybę prieš ateities, o ne praeities save.

Būti lerva nėra malonu, ypač kai suvoki esanti tik lerva, bet vis tiek elgiesi taip, lyg jau būtum suaugėlis. Na, pavyzdžiui, rašai ir, užuot slėpusi rašinius stalčiuje, leidi juos skaityti kitiems (o tie kiti dažniausiai jau būna daugiau mažiau spėję virsti suaugėliais). Žinau, kad kai pati išsinersiu, man bus gėda to, ką pripaisčiau raštu ar žodžiu, ir ypač dėl to, kad visa tai dariau puikiai žinodama, jog bus gėda. Bet neturiu laiko laukti, kol pasensiu, negaliu jau dabar susisukt į kokoną ir kiūtoti jame be gyvybės ženklų – kiekvieną akimirką jau esu priversta priimti sprendimus taip, lyg turėčiau patirties spręsti, rinktis draugus ir priešus, vietas, kuriose gyvensiu ir kurias apleisiu, žodžius, kuriuos ištarsiu ir kuriuos nutylėsiu, lyg jau suprasdama, kas man geriausia, o kartu tos pačios paradoksalios būtinybės esu spiriama išsisakyti, tarsi jau būčiau susipratusi, ką noriu pasakyti. Visa tai baisiai panašu į Pascalio lažybas – kaip kad, neturėdamas jokio būdo patikrinti, kaip ten iš tiesų yra su tuo Dievu, egzistuoja jis ar ne, kiekvienas žmogus jau yra priverstas statyti viską arba už tai, kad egzistuoja, arba kad neegzistuoja, ir ne užtikrintu žinojimu, ne įrodymu, ne tiesa, o tik tuo arbitraliu savo paties pasirinkimu vadovaudamasis nugyventi gyvenimą – nes paprasčiausiai nėra laiko, gyvenimas teka, reikia veikti, o ne sėdėti ant akmens ir dūmoti, – taip ir lervinis subjektas privalo kasdien jau misti suaugėlio maistu, gyventi suaugėlio gūžtoje, spręsti suaugėliškus rūpesčius nepriklausomai nuo to, kiek daug ar mažai laiko jam liko iki metamorfozės. Savaime suprantama, šitokia neatšaukiama įmestis į būties verpetą veikiausiai ir yra kaip tik tai, kas galų gale verčia lervą suaugti. Vis dėlto tokiu būdu apsireiškianti jaunystė pernelyg akivaizdžiai pajuokia laisvės klausimą, kad ja būtų galima iš tiesų, beatodairiškai, nė akimirkai nesusimąstant mėgautis.

Kaip tik todėl man labai sunku suvokti vakarietiškoje grožio ir asmeninio įvaizdžio tradicijoje viešpataujantį jaunystės kultą. Kaip galima norėti vis dar atrodyti kaip nesubrendėliui, pumpurui, embrionui, kai prakeiktieji embrioniniai dangalai – pagaliau! – ima slinkti? Kam gi galėtų kilti mintis savo noru dirbtinai pabrėžti ir kaip įmanoma ilgiau išlaikyti veido kontūrais, lūpų linija, plaukų atspalviu, sėdmenų tūriu bei krūtų forma demonstruojamą pareiškimą, kad tų lūpų, plaukų bei sėdmenų savininkė (ar, rečiau, savininkas) tebegyvena itin nepatogioje ir nemalonioje lervos stadijoje? Ar tai suprasti kaip dvasinį ekshibicionizmą? „Štai, pažvelkit į mane, mano kaktoje nė raukšlelės, dar neįsispaudė nė vienas rimtesnis išgyvenimas, dar neįsibrėžė joks rūpestis, ničnieko, o štai mano vaikai jau greit baigs mokyklą! Ar numanote, kaip buvo sunku juos užauginti, ar bent įsivaizduojate, kaip pragariškai kentėjau mėgindama įdiegti jiems rūpestingumą ir empatiją, nors mano pačios kakta – pažvelkit, pažvelkit, nesidrovėkit – vis dar lygutėlė it kūdikio? Ar suprantat, ką patiriu prisiimdama atsakomybę už visą šeimą, už savo namus, karjerą, senstančius tėvus, šalies gerovę ir planetos ateitį, nešdama visa tai ant savo pečių, nors esu – nagi, galite ir paliesti – dar tokia jaunutė?“ Botoksas, krūtų implantai, sėdmenų kamšalai, riebalų nusiurbimas, veido patempimo procedūros, vokų ir pagurklio pakėlimo operacijos – visa tai rėkte rėkia apie joms pasiryžusiųjų polinkį į tragizmą ir žūtbūtinį poreikį tą polinkį demonstruoti. Tragiškieji herojai, kaltieji be kaltės, neturintieji pasirinkimo, priverstieji veikti, nors nėra laiko susivokti, amžinieji Pascalio lošėjai – štai kieno kaktose įsisėja ir suklesti jaunystės kultas.

O aš romantizuoju senatvę. Galbūt nuskambės keistai ir nepopuliariai, bet iš tiesų nekantrauju pagaliau išaugti jaunystę. Išsinerti iš lervinės stadijos, nusišerti pirminį pūką, nusimesti juvenilinius dangalus, pajusti po jais sutvirtėjusią ašį. Žinoma, ir vėl kalbu ne (vien) apie kūną. Esu lerva, ėdrus ir kvailas padaras, vis dar nepakankamai tvirta, grakšti, šarvuota, vis dar per minkšta, pernelyg nerangi, per daug jau lengvai surandama, pagriebiama, paridenama kurion tik norint pusėn, ir vis dar neturiu stuburo, kurio niekam neleisčiau pažeisti. Kartais labai aiškiai juntu būtent savojo stuburo trūkumą; kai sakau, kad neapkenčiu savo lerviškumo ir nekantrauju išsinerti iš jaunystės, ir turiu omenyje ne ką kita, kaip stuburą, skeletą, vidinę architektūrą. Gali skambėti dar keisčiau, bet jaučiu nostalgiją ateičiai – tikrai suaugystei, moterystei, viduramžystei, netgi senatvei. Ilgiuosi laiko, kai, užuot svyrinėjusi pagal vėjo kryptį, leidusis būti traiškoma ar, priešingai, išpučiama išorinio slėgio, klydinėjusi tūkstančiais takelių vienu metu ir nuolat išradinėjusi vis naujus būdus suderinti nesuderinamus dalykus, pagaliau turėsiu tokią tvirtą ir tiesią vidinę ašį, kad galėsiu oriai ir elegantiškai tarti „ne“ viskam, kas vis dar kels šleikštulį, ramiai niūniuodama judėti kad ir chaotiškiausiu taku, žinoti, kur yra mano erdvės ir mano laiko ribos, rinktis iš tiesų suvokdama pasirinkimą, vis dar aukotis ir aukoti, veikiausiai vis dar klajoti, tikiuosi, kad vis dar siekti, persekioti, medžioti prasmes ir sąskambius – bet jau turėdama tikrų ginklų, tikras iltis ir nagus, iš tiesų statydama viską arba nieko.

Matyt, kaip tik tai man reiškia būti moterimi – ne mergina, mergyte, mergaičiuke, bet moterimi. Moteris yra stuburinis gyvūnas. Moteris gali būti lanksti, neapibrėžtos formos, taki kaip dujos ar skystis, gali būti daugiakampė, briaunota, geometriškai sudėtinga, gali būti ir putni, plati, liulanti – tačiau viduje privalo išlikti stuburas. Tai, žinoma, reiškia, kad visų pirma jis turi ten susiformuoti. O manasis auga, dėstosi ir tvirtėja labai pamažu, vis neleisdamas išsivaduoti nuo lervinio subjekto komplekso.