Gintarė Adomaitytė. Devynžiedis Hoffmannui

2026 m. Nr. 1

I

Buvau dar vaikas, kai į mūsų butą Žaliakalnyje įsėlino Hoffmannas. Ir liko – kur bevažiuotume. Į Vilnių – Antakalnį, Žirmūnus, o jau gerokai vėliau – į Ignaliną. Butai keitėsi. Meilė Hoffmannui… chm… gal ne? Žinoma, kad jausmai ir nublėsdavo, ir atvėsdavo – kaip dera jausmams. Betgi Hoffmanno nuostata apie gyvenimą-sapną, o sapną – gyvenimą, atrodo, pasėta manyje visiems laikams. Kaip ir poreikis nesibaiminti romantikos, kaip retsykiais sugrįžtantis noras parašyti pasaką. Tai anaiptol nereiškia, kad visą gyvenimą varginu aplinkinius pasakodama savo sapnus, o sapnininkai tapo mano mylimiausiomis knygomis.

O ką reiškia? Gal tai, kad gana lengvai persikraustau iš vienos vietos į kitą, realiai likdama štai čia, prie kompiuterio ir rašomo teksto, bet įsivaizduodama visai ką kita.

 

II

Taigi, vieta: Kaunas, Žaliakalnis. Laikas: dienos ir naktys, kai prireikė Hoffmanno. Ne tik jo. Ne mažiau – Brolių Grimmų, Hanso Christiano Anderseno, Wilhelmo Hauffo.

Močiutė kartais pasakodavo, kaip jos tėvas patarė savo trims dukroms vaikštinėti kambaryje su knygų stirta ant galvos – dėl gražios laikysenos ir eisenos. Galbūt tikėjosi, kad taip darysiu ir aš. Ir tikrai, kartais dėdavausi ant galvos knygas, bet visai kitaip: po vieną, kaip stogelį, matyt, svajodama apie šiek tiek kitokius namus ir juose vykstantį smarkesnį gyvenimą. Reikėjo namų, kuriuose manimi rūpintųsi ne tik močiutė, o kartais – keistuolė teta, bet ir abu tėvai. O tėvai jau gyveno Vilniuje, į sostinę išsivežę ne mane, bet mano seserį.

Hoffmanno „Spragtukas“ stogui tiko labiausiai. Juk ta knyga didelė. Ir graži. Nusiėmusi „stogą“, sukiodavausi po erdvų (kaip man tada atrodė) butą, lygindavau Adrianos Segur „Spragtuko“ iliustracijas su keliomis grožybėmis, saugotomis mūsų namuose. Kai kurie Adrianos nupiešti daiktai daikteliai atitiko laikytus pilvotame bufete, kad ir kavos malūnėlis ar beveik niekada nenaudojami puodeliai ir lėkštelės, man rodos, Meiseno porceliano ar bent į tokius panašūs. Jų dominuojanti spalva – mėlyna, visai kaip lentynose patogiai įsitaisiusios Hoffmanno knygos viršelis: „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“.

Prie katino mėlynųjų viršelių tuomet beveik nelindau, buvo savaime aišku, kad man dar ankstoka. Žinoma, vis paskaitinėdavau tą „Spragtuką“ – tai šį, tai aną, fragmentais, dažniausiai sustodama prie princesės Perlipatės, gal ne dėl jos istorijos, labiau dėl neįprasto vardo. Tuomet dar nebijojau pelių, o žiurkių ir visai nebuvau mačiusi, tad didesnių rūpesčių knyga nesukūrė. Priešingai nei Hauffas su savo Vaiduoklių laivu, įbaiminęs ne vieną pasakų mėgėjų kartą.

 

III

Skaityti Hoffmanną nebuvo lengva nei tada, vaikystėje, nei dabar. Jis ne tik keliadugnis. Jis keliabriaunis. Viena briauna švysteli vaikams, kaip švysteldavo kadaise man, kita – jo kūrybos tyrinėtojams, o juk dar yra operos, baleto kūrėjų, knygas įvaizdinančių dailininkų, adaptacijas atliekančių žmonių briaunos.

Ko gera, Hoffmannui patinka, kai mes jį fragmentuojame. Viena pastraipa atsiveria, kita jau ne. Štai šiuo metu nuo manęs visiškai nusisuko „Meistras Martynas Kubilius ir jo pameistriai“, bet visu grožiu atsivėrė „Riteris Gliukas“ – Hoffmanno literatūrinis debiutas.

 

IV

Tai vyko Bamberge. Hoffmannas šiame mieste apsigyveno 1808 metais, palikęs teisininko tarnybą. Pagaliau – menininkas, teatro vadovas, ir ne tik: dailininkas, kompozitorius, muzikos kritikas, dainavimo mokytojas, įsimylėjęs mokinę, rašytojas! Ir gedintis tėvas, netekęs dvimetės dukters.

1809 metais pasirodė jo pirmoji knyga „Riteris Gliukas“, skirta kompozitoriui Christophui Willibaldui von Gluckui (1714–1787).

Tekstas nėra nei painus, nei itin sudėtingas – tai dviejų žmonių, jaunesnio ir vyresnio, atsitiktinis pokalbis apie muziką, prasidėjęs vienoje Berlyno lauko kavinėje.

Pokalbis savaip įdomus, ypač įtraukia skaitytojus, besidominčius rimtąja muzika. Juk mes, dabarties žmonės, privilegijuoti. Sklaidydami knygos puslapius, kiekvieną paminėtą kūrinį (na, gerai, gal beveik kiekvieną) galime išklausyti jei ne visą, tai bent jo fragmentus.

Tiedu muzikos gerbėjai susitinka tai šen, tai ten, niekada iš anksto nesitarę. Vieną šaltą lietingą vakarą susiduria prie teatro, kur rodoma Glucko opera „Armida“. Įsijautę patraukia Fridrichštrase, paskiau slaptingu skersgatviu, tada jau patenka į senovinį namą ir… Na taip, žinoma, atspėti nesunku: vyresnysis pašnekovas, tobulai išmanantis Glucko kūrybą, ir yra pats Gluckas. Nors jis ir mirė gerokai seniau, nei susitiko prie vyno taurės su šios istorijos pasakotoju.

Taigi, 1809-ieji. Hoffmannui, debiutavusiam rašytojui, dar liko gyventi vienuolika pašėlusių metų, kai dieną tarnaudavo įstatymams, o naktį arba siautėdavo su bičiuliais smuklėse, arba likdavo vienas su savo kūriniais.

Bambergo etapas nėra ilgas – jame praėjo tik ketveri metai, svarbūs ir tuo, kad maestro pasikeitė vardą. Ernstas Theodoras Wilhelmas būtent šiame mieste atsikratė trečiojo vardo, pakeisdamas jį Amadeumi. Bet naudojo jį tik tada, kai pasirašydavo literatūros, muzikos kūrinius. Dokumentuose pasiliko trys įprastieji vardai. Net ir antkapyje iškalta: E. T. W. Hoffmannas, gimęs 1776 metų sausio 24 dieną Königsberge, miręs 1822 metų birželį Berlyne.

 

V

Man atrodo, kad vien jau pats žodis Königsbergas, o dar labiau Karaliaučius priverčia kiek stipriau plakti lietuvių širdis. Norom nenorom imi raustis šaltiniuose: o gal būta Hoffmanno gyvenime lietuviškų sąsajų, o gal bendravo su Immanueliu Kantu, o gal lankėsi bent jau Klaipėdoje, gal…

Tai kad ne. Tokių ryšių nerasta. Nebent tik tada, kai pasitelkiama vaizduotė. Sondros Simanos romane „Potvynis Bohemoje“ po seną Klaipėdos namą, vadinamą Gliuknamiu, sukiojasi vienas iš personažų ir svarsto: „Gal tie naktiniai mūsų girdimi žingsniai yra to zombio, kuris išsivedė vargšę beždžionę? O gal tarpukaryje čia veikusios siuvyklos siuvėjo, sugrįžtančio į darbą, kad aštriomis žirklėmis nukirptų jo vietą užėmusio žmogelio pirštus, kaip Hofmano pasakoje. Juk Hofmanas, galima sakyti, irgi vietinis – gimė Karaliaučiuje.“ Ir ne tik gimė – gyveno tame mieste net dvidešimt metų, kol giminaičių buvo išguitas į Glogovą. Taip jį baudė dėl meilės Corrai Hat, šiek tiek vyresnei nei Hoffmannas. (Labai jau čia, tie dešimt metų.) Apie giminaičius – kita kalba. Tėvas, patyręs juristas, šeimą padalino perpus. Sau pasiėmė Ernsto brolį, jį patį atidavė močiutei, dėdei, tetoms, žinoma, ir mamai, nuolat giminaičių smerkiamai dėl skyrybų.

Muzika – štai ko reikėjo Ernstui nuo pat mažens, ir muzikos buvo – jis turėjo gerus mokytojus, grojo įvairiais instrumentais, komponavo. Bet Karaliaučiaus universitete studijavo teisę. Taip nutarė jo giminė.

Svetimame jam Glogove Hoffmannas pradėjo teisininko karjerą: tapo klerku savo dėdės kontoroje. Šiek tiek paklajojęs po tuometinės Prūsijos miestelius ir miestus, vėl grįžo į Glogovą. Dabar jau su žmona Maria Thekla Michaelina, parinkta jam, žinoma, giminaičių.

Varšuva, Berlynas, Bambergas, Dresdenas, Leipcigas – tai esminiai nemažai klajojusio Hoffmanno miestai, glaudę jo dvigubą gyvenimą: dieną – teisininkas, einąs atsakingas pareigas, naktį – aistringas menininkas, patiriantis ir smuklių svaigulį.

Į gimtąjį Karaliaučių nebegrįžo. Nė karto.

 

VI

„Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“ – ir vėl dualizmu remtas kūrinys. Teksto puslapiai mainosi, keičiasi: štai čia rašyta maestro Kreislerio, o ten – jo pasipūtusio katino Murklio. Kompozitorius Robertas Schumannas, kurdamas „Kreislerianą“, pasielgė visai kitaip, nei kai kurie menininkai, naudoję Hoffmanno kūrinius jau po jo mirties savo operoms ar baletams.

Schumannas renkasi ne katiną, o žmogų – kapelmeisterį Kreislerį, ne lengvą pramogą, bet menininko jausmus, išgyvenimus. Norėčiau ir beveik galėčiau sakyti, kad „Kreisleriana“ (aštuonios pjesės fortepijonui) yra bene dažniausiai atliekamas Hoffmanno įkvėptas kūrinys, bet gausiai kasmet besirenkanti baleto „Spragtukas“ publika man taip sakyti, matyt, neleistų.

Apie šį saldų baletą, nutolusį nuo knygos, jau kartą kitą esu rašiusi. Nebesikartosiu. Tik priminsiu, kad baletas „Kopelija“ taip pat remiasi Hoffmannu, jo ironiškai siaubingu „Smėlio žmogumi“.

„Hofmano istorijos“ – taip dabar vadinama Jacques’o Offenbacho opera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o afišoje rašoma, kad opera sukurta pagal Hoffmanno noveles. Žanrai liejasi ir susilieja – argi tai nėra vienas esmingiausių hofmanianos požymių?

 

VII

„Per sekmines, apie trečią valandą po pietų, vienas jaunikaitis Drezdene taip sparčiai įžengė pro Juoduosius vartus, kad nė pats nepajuto, kaip koja atsidūrė krepšyje, pilname obuolių ir pyragaičių, kuriais prekiavo kažkokia bjauri senė. Kas iš tų gėrybių liko nesutrypta, pabiro ant žemės gatvės berniūkščių džiaugsmui, ir jie puolė rankioti grobį, per skubėjimą pažertą to neapdairaus vaikino. Senė paleido gerklę“, – taip prasideda Hoffmanno pasaka „Aukso puodas“. Beveik taip ar panašiai kiek vėliau (ir iki dabarties) prasidės galybė kūrinių: kažkas kažką išmeta arba išbarsto, kažkas padeda surinkti arba priešingai – išspardo, ir veiksmas jau pirmuosiuose puslapiuose įgyja pagreitį.

Senė, paleidusi gerklę, yra viena svarbiausių šios pasakos (o gal ir kitų Hoffmanno kūrinių) personažų. Ji sugeba tapti kavinuku, durų belstuku, aukle Liza, būrėja Rauerin, gadinti gyvenimus arba juos bent kiek pagerinti. Tai jos dėka, kadaise prisiskaičiusi Hoffmanno, ėmiau visai kitomis akimis žvelgti į gatvės ar turgaus prekeives. Neabejojau, kad senė gali šmėstelti ir mano gyvenime.

 

VIII

Tai nutiko XX amžiaus pabaigoje, vieną vasaros vakarą. Bičiulis man nupirko puokštę gėlių, dažnokai matomų darželiuose palei langus, bet mudu nežinojome jų pavadinimo. „Čia devynžiedžiai, – noriai pasakojo prekeivė. – Matote, dabar jie nuleipę, nes greitai lis. Prieš lietų jie visada nori miego.“

Nepamenu, lijo tą naktį ar ne, bet tikrai žinau, kad grįžusi namo parašiau tekstą „Šiaurės Atėnams“, kuris, žinoma, vadinosi „Devynžiedžiai nori miego“. Kiek vėliau ilgokai aiškinau tekstą skaičiusiems žmonėms, kas tai per gėlės – ir nepaaiškinau. Niekada. Net gerokai vėliau, pradėjusi devynžiedžius auginti po savo langais, gluminau ne jų žydėjimu, o pavadinimu: labiausiai patyrusios gėlininkės jokių devynžiedžių nebuvo girdėjusios, Lietuvos gėlių vardyne jų neradusios.

Reikėjo galybės laiko, kad atsipeikėčiau: ta prekeivė, lietaus pranašautoja, sekė pasaką. Nei tie augalai devynžiedžiai, nei jie nori miego, nei artėjo lietus… Gėlių tikrasis, daug kam žinomas vardas, tinka Hoffmannui ir jo pasakoms. Tai – šiurpės. 

Ernsto Theodoro Amadeaus 250 metų proga galbūt įteikčiau jam devynžiedžių puokštę – pagarbos ženklą ne tik kūrėjui, bet ir visai jo personažų palydai: naivių praeivių tykančioms raganoms bei žiniuonėms, pasipūtusiems katinams ir katėms, margam studentų būriui, ūžaujančiam smuklėse taip smagiai, kad pasiklysta pažįstamose gatvelėse, tikroms princesėms ir apsimetėlėms, mechaninėms lėlėms, virstančioms žmonėmis, ir net žmonėms, kurie elgiasi mechaniškai, visai kaip lėlės.

 

 

IX

Rašydama šį tekstą nemažai skaičiau apie Hoffmanną ir patį Hoffmanną. Ypač smalsiai – knygas „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą (vertė Eugenija Vengrienė, 1964), „Aukso puodas ir kitos istorijos“ (vertė Adelė Laigonaitė, 1985), „Spragtukas ir pelių karalius“ (vertė A. Laigonaitė, 2005). Pravertė Kęstučio Urbos knyga „Parašyta vaikams“ ir Ramintos Gamziukaitės-Mažiulienės straipsnis „Hoffmanno pasakos“. Sarmata, bet jau nebeatsimenu, nei kaip, nei kada, nei iš kur jį atsispausdinau. Pasiteisindama galiu šūktelti: juk tai Hoffmannas! Jeigu kartą jis užėjo į vaikystės kambarį, tai nebeišeis, visai nesibaimindamas, kad dabar iš palovio jau šiepia dantis senatvė.

Hofmanianą beskaitant (arba beklausant, arba apie ją berašant) būtinai kas nors nutiks: naktį į langą barkštels medžio šaka, nors palei langus nėra jokio medžio, iš rankų iškris mylimas puodelis ir keli arbatos lašai būtinai nuvarvės ant kompiuterio, tykaus namo laiptinėje perdien šurmuliuos nepažįstami žmonės, galų gale, prasidės pūga, nors ką tik žeme ridinėjosi saulė.

Mistika. Jeigu jos norite. Arba kasdieniai reiškiniai, jeigu ir be Hoffmanno turite dėl ko sukti galvą.