Eugenijus Žmuida. Žvilgsnis anapus sąmonės
2024 m. Nr. 10
Alvydas Šlepikas. Namas anapus upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 100 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.
Apsakymo (novelės) žanras kildinamas iš trumpo pasakojimo su netikėta pabaiga – taigi jis yra arba išplėtotas anekdotas arba išplėtota mįslė. Pirmojo Alvydo Šlepiko novelių rinkinio „Lietaus dievas“ (2004) tekstai akivaizdžiai siejosi su anekdotais. Naujausiame apsakymų rinkinyje „Namas anapus upės“ anekdotų likę, bet vertingesnis ir įdomesnis yra artėjimas prie mįslės, kurią skaitytojui reikia įminti (ir kartu – įsiminti).
Knygos pavadinimas, kol buvau girdėjęs tik jį ir žinojau, kad – autorius – vyriškis, nejučiomis kėlė asociacijų su „Anapus upės, medžių ūksmėje“ – knyga, parašyta tūlai kartai legendinio XX a. novelės klasiko, legendinio kario, medžiotojo, meilužio ir žvejo, savo legendiniu medžiokliniu dvivamzdžiu paleidusio sau į galvą iškart dvi kulkas – taip miršta nenugalimieji ir budeliai (viename asmenyje), kurie, kaip Franzo Kafkos novelėje „Pataisos darbų kolonijoje“, pamažu ima pavydėti aukai suteikiamos kančios malonumo ir pradeda sąmoningai patys jos geisti – kartą ir visiems laikams paragauti švininių šratų skonio.
Autorių, už apysaką apie didelę žuvį „nurovusį“ Nobelį, prisiminiau neatsitiktinai – A. Šlepiko knygoje irgi yra kai kas didelio. Tai pirmasis apsakymas „Didžioji Motina“. Jei kas šiuo momentu pagalvojote apie Mariją Gimbutienę, tai galiu patikinti – neapsirikote. Toliau gali kilti natūrali mintis – tai tiesiog nesąmonė. Juk Didžioji Motina, visa ta Deivės religija – graži fantazija (arba laki nesąmonė), ir tiek. Ir čia A. Šlepikas mus užklumpa nepasiruošusius (o gero apsakymo atveju – kaip tik to ir reikia): jis šią nesąmonę padaro tokią didelę, kad jos akivaizdoje sąmonė nuščiūva. Ir apsakymas, formaliai (žanro atžvilgiu) likdamas apsakymu, savo turiniu ją pranoksta, išsprogdina, virsta galbūt alegorija, kaip, tarkime, Richardo Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, gal – religiniu nušvitimu, tikėjimu, kurio negali nepriimti – toks jis absoliutus.
Taigi A. Šlepikas čia pasiekė, mano kuklia nuomone, savo kūrybos viršūnę. Romane „Mano vardas – Marytė“ jau buvo žaidžiama žodžiu, virstančiu kodu, šventu ženklu, bet ten būta triuko, nors išlaikyta ir svarbiausia – vardo, saugančio nuo piktų dvasių ir netgi mirties, – magija. „Didžiojoje Motinoje“ visa tai yra kur kas stipriau – kūrinys pribloškia savo menine ir fanatiško tikėjimo tiesa. Kas kiek kenkia (bet tik šiek tiek, galbūt tik man, kritikui, ligūstai jautriam įvairioms asociacijoms), tai autoriaus įsitikinimas, jog jis – stiprus pokario (po Antrojo pasaulinio) vaizduotojas. Tema, žinoma, ne per daug išsemta, chronotopas – neapibrėžta vieta, netikrumo, baimės, nuolatinio pavojaus metas – tinkamiausias noveliniams posūkiams. „Namas anapus upės“ – kūrinys, pasirinktas ir knygos pavadinimui, yra būtent apie pokarį, bet jis nė iš tolo neprilygsta „Didžiajai Motinai“ – taip pavadinti viso rinkinio autorius, matyt, nesiryžo (be reikalo).
„Didžiojoje Motinoje“, kur nėra jokių istorinio laikmečio nuorodų, skubantys tėvas ir sūnus, aklas berniukas, tempiamas už virvutės, jautrus garsams ir aplinkai, primena Rūtos Šepetys romano „Druska jūrai“ personažus, slegiamus ore tvyrančio pavojaus ir iš paskutinių jėgų skubančius į Prūsijos uostą – įsivaizduojamą išsigelbėjimą. Tiesiogiai apie traukimąsi nuo fronto linijos į Vokietijos gilumą kalbama kitame šio rinkinio apsakyme – „Kelias tolimas“. R. Šepetys romane irgi buvo jautri akla mergaitė, virve prisirišusi prie vežimo. A. Šlepiko apsakyme nėra konkretaus laiko ir vietos žymių ir, kas jau keista, tėvas eina į tikslą tik intuityviai orientuodamasis laike ir erdvėje. Tiesa, „dešinėje“ yra jūra – tai ir leidžia neišklysti iš kelio kelionėje į pasaulio kraštą, kur jie stos prieš akimirkai pasirodysiantį mistinį veidą.
Visas šis atkaklus ir desperatiškas žygis galėtų būti matomas kaip archajinis ritualas, galbūt pamirštas jau tūkstančius metų, bet kažkaip sužinotas. Stropiai jį atlikus, įvyksta stebuklas. Visa tai stipru ir paveiku, tik autorius neiškenčia, laimės išsipildymo valandą įterpdamas konkretybę – „linksmus“ motorolerius, kuriais važinėjasi džiūgaujantys paaugliai. Motoroleris atkeliauja į A. Šlepiko kuriamą finalinį paveikslą greičiausiai iš Federiko Fellinio filmo „Kabirijos naktys“ – ten jis yra vyšnia ant torto. Čiagi – panaikina ritualo antlaikiškumą, viską kiek subanalina; žirgai ir motoroleriai viename kadre veiksmą lokalizuoja penktajame–šeštajame XX a. dešimtmetyje – abejoju, ar to buvo norėta.
Visas A. Šlepiko rinkinys yra persmelktas vizijų, kurios be perspėjimo įsilieja į siužetą ir jį dažniausiai pabaigia. Skaitytojui palikta laisvė susivokti, kad čia kažkas ne taip. Tai nėra naujas eksperimentas A. Šlepiko kūryboje. Nauja tai, kad iš apsakymų išnykęs posovietinis kaimas (ar miestelis), kurio „dainiumi“ A. Šlepikas jau buvo tapęs. Tiesa, šiuo metu jau ir tas kaimas ar miestelis, kuriame būta tiek daug keistuolių, ES ir LT bendromis pastangomis dingęs – dabar ten pamatyti svirduliuojantį „chroniuką“, juolab – du, – neįsivaizduojama prabanga. Pasibaigė Lietuvos kaimo teatras, porą šimtmečių maitinęs lietuvių literatūrą. Šioje vietoje tūlas sušuks: „Pagaliau!“ O kitas nusigąs: „Kas dabar bus?“ „Buvo kaimas, ir kaimo nėra“, – save cituodamas galėtų atsidusti žinomas poetas.
Taigi, dingo – nebėra apie ką rašyti, nebent apie trinkelių raštus. A. Šlepikui reikėjo kaip reikiant „persiorientuoti“ ir rasti naują ir kartu atpažįstamą koncepciją savo knygai. Ja tapo vizija, iškelta į minties centrą. Vizija, kuri sukrečia skaitytoją, įpinta ir į vieną garsiausių praėjusio šimtmečio novelių – „Kilimandžaro sniegynai“. Vizijos „veža“ visą A. Šlepiko rinkinį, kurį siekta sukonstruoti kaip apsakymų ciklą. Pirmasis ir paskutinis („Dykvietė“) apsakymai įrėmina knygos idėją, siūlančią radikalią korekciją mūsų patriarchalinėje pasaulėžiūroje. Kristus, absoliučiai moteriškas Dievas, skelbęs žmonių lygybę ir brolybę, meilę – aukščiausiu būties principu, yra Deivės reinkarnacija, jos „slaptasis“ sugrįžimas. Apskritai šios minties autorius nėra A. Šlepikas. Dar Viduramžiais imta abejoti Kristaus lytimi – prisiminkime šventąsias Hildegardą Bingenietę (apie 1098–1179 m.) arba Julianą iš Norvičiaus (apie 1343–po 1416 m.), teigusias Kristaus motiniškumą. Ankstyvaisiais viduramžiais Dievo Motinos ir Švč. Mergelės ėmimo į dangų bažnyčių statyba ir apskritai Švč. Mergelės ir Dievo Motinos kultas ėmė nustelbti Dievo Tėvo kultą. Tai sukėlė patriarchato reakciją – inkvizicijos organizuotą raganų medžioklę. Deivės religija buvo suspenduota ir trinama iš kolektyvinės atminties kelis šimtmečius, mažiausiai iki XIX a. pabaigos, kada pasirodė Johano Bachofeno studija „Motinos teisė“ („Mutterrecht“, 1861). Tačiau ir XX a. pabaigoje, nors M. Gimbutienės mokslas buvo sulaukęs pasaulinio pripažinimo, Gintos Remeikytės eilėraštis „Pasiklausykime Evangelijos pagal Jonę“, paskelbtas JAV išeivių „Ateityje“ 1982 m. (jame svarbiausias pirmasis sakinys: „Kristus buvo Kristė“), sukėlė triukšmelio. A. Šlepiko apsakymą „Dykvietė“ norint galima matyti kaip G. Remeikytės eilėraščio korekciją ir papildymą: A. Šlepiko „Kristė“ ne išprievartaujama, bet „sąžiningai“, t. y. pagal Knygos raidę, prikalama prie kryžiaus ir, kas svarbiausia, ištaria esminius (kūriniui, o ir visam rinkiniui) žodžius: „Motin, motin, kodėl mane apleidai?“ Ne Dievo Sūnus, bet Deivės Dukra – ji ir žmona, ir motina, ir meilužė, ir prostitutė – savo gimdymo kančia, pažeminimu, beteisiškumu, viską atleidžiančia meile ir neretai – mirtimi išpirkinėja žmonių klaidas, paklydimus ir kvailystes (vieną jų iliustruoja apsakymas „Pavlovo šunys“).
Tai, ką du broliai pamato smėlio karjere („Dykvietė“), sunku pavadinti vizija (ji neaplanko dviejų sąmonių vienu metu). Dviprasmybė čia, manyčiau, sąmoningai palikta. Galime spėlioti, ar vaikai mato sektantų ritualą, ar krikščioniškojo įvykio perrašymas vyksta „iš tikrųjų“, ar čia – kokio spektaklio repeticija. Svarbu ne tai, bet kad retorinis klausimas „Motin, motin, kodėl mane apleidai?“ ištariamas aramėjų kalba, kurios vaikai nesupranta. Ir čia A. Šlepikas atlieka tokį Jeano Luco Godard’o triuką, išnašoje nurodydamas lietuvišką vertimą iš aramėjų kalbos. Taigi vertimas skirtas ne vaikams, režisieriaus akis mirkteli skaitytojui, kuris visą šitą „reikalą“ gali susieti ne tik su Naujojo Testamento žodžiais, bet ir su pirmuoju apsakymu, o visą knygą suvokti kaip vientisą kūrinį, persmelktą mistinių vizijų, pasikartojančių ženklų ir motyvų – tokių kaip dideli, keisti paukščiai ar akys, baltos neregio ar juodos mirusiųjų. Vizijos ir leitmotyvai artina A. Šlepiko apsakymus (noveles) prie eilėraščio, poezijos – to ir siekiama. Kadaise Albertas Zalatorius džiaugėsi novelės pranašumu prieš romaną – esą gerą novelę, kaip ir eilėraštį, norisi skaityti dar kartą1. Tiesa, kitas mūsų kritikos gigantas Rimvydas Šilbajoris savaip paprieštarauja, įrodydamas, jog puikiai parašytas romanas, pavyzdžiui, Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, lygiai taip pat yra sukonstruotas sąšaukų, sąskambių, pasikartojimų, palyginimų ir metaforų principu2. Žinoma, tai gali suvokti tik skaitydamas šį kolosalų veikalą antrą ar trečią kartą, kaskart patirdamas vis didesnį malonumą. Jei paskutinį A. Šlepiko apsakymą norisi susieti su minėtu G. Remeikytės eilėraščiu, tai pirmą („Didžioji Motina“) – be abejo, su Alfonso Nykos-Niliūno Deivės sugrįžimo vizija, perteikta eilėraštyje „Rytas Nemeikščiuose“ (1971). Panašu, kad iš A. Nykos-Niliūno į A. Šlepiko knygą atkeliauja ir dainuojanti motina – vienas iš leitmotyvų. Vis dėlto matyti Kristuje moterį yra viena, o susieti ją su Didžiąja Motina – jau kas kita. Tai – originalus minties judesys, kad ir kaip į tai žiūrėtume. Šie A. Šlepiko apsakymai, pirmasis ir paskutinysis, ir meniniu, ir idėjiniu atžvilgiu verti būti įtraukti į įsivaizduojamą lietuvių novelės antologiją.
„Kada ateis Mikis?“ yra dar vienas iš septynių rinkinio kūrinių. Jame autorius bene geriausiai pademonstruoja sirguliuojančio žmogaus būseną, kankinantį sąmonės ir pasąmonės žaismą, kartais žiaurų, jei sąžinė nešvari. Nežinau, kas įkvėpė šiam siužetui rašytoją, bet man asmeniškai apsakymas priminė Mario Monicellio filmą „Mažas mažas buržua“ („Un borghese piccolo piccolo“, 1977): du pensininkai susiranda televizijos kameroje šmėstelėjusį žudiką, atsitiktinai nušovusį jų sūnų mafijozų susišaudymo gatvėje metu, ir savo rūsyje jį nukankina. Kurį laiką galvojau, kaip šis kūrinys įsirašo į Alvydo Šlepiko kruopščiai atrinktą septynetuką. Ir nieko kita nesugalvojau, kaip tik pasakyti: matyt, kiekviename mūsų slypi mažas mažas buržua ir kartu – didelis žilagalvis angelas, tenorįs paaukoti akis savo vaikui.
1 Zalatorius A. Prozos gyvybė ir negalia. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 49.
2 Žr.: Silbajoris R. War and Peace: Tolstoy’s Mirror of the World. – New York: Twayne Publishers (Twayne’s Masterwork Studies), 1995.