Eglė Kačkutė. Vivat Regina: karūnuotų, nukarūnuotų ir nekarūnuotų karalienių galia, nugalinimas ir į(si)galinimas
2025 m. Nr. 10
Dalia Staponkutė. Vivat Regina!: paralelinių istorijų romanas. – Vilnius: Apostrofa, 2024. – 448 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.
Feministinė žiūra ir besikeičiantys lyčių galios santykiai, šalia svarbaus dėmesio moterų istorijoms, moterų indėliui į didžiąją istoriją, kultūrinei vaizduotei padovanojo nuostabų dalyką – pagarbią atidą intymiai moterų (ir ne tik) gyvenimo dimensijai – buičiai, kūniškumui, seksualumui, subjektyviems pasirinkimams ir išgyvenimams. Tapo svarbios privačios moterų derybos su visuomenės keliamais reikalavimais, patiriama įtampa tarp visuomenės joms skirtų vaidmenų ir to, kaip jos jaučiasi tuos vaidmenis atlikdamos. Humanitariniuose ir socialiniuose moksluose imta rimtai analizuoti, o meninėje kūryboje įsivaizduoti, kaip moterys interpretavo joms skirtus vaidmenis, ko griebdavosi susidūrusios su kliūtimis, trukdančiomis tuos vaidmenis „tinkamai“ atlikti ir kaip elgdavosi, kad nesusilauktų socialinės bausmės už nustatytų socialinių taisyklių nesilaikymą. Šiuo požiūriu įtakingų moterų gyvenimai ypač įdomūs, nes jie vieši, todėl nuosekliai sekami ir vertinami, o juos „netinkamai“ atliekančios moterys itin skaudžiai ir taip pat viešai baudžiamos. Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ (2025 06 04–2026 01 04) ir Dalios Staponkutės romanas „Vivat Regina!“ (2024) yra du puikūs šio reiškinio pavyzdžiai.
Ir paroda, ir romanas sukurti tuo pačiu principu – paraleliai pasakoja dviejų karalienių istorijas. Parodoje nagrinėjama Barboros Radvilaitės (1522–1551) ir Kotrynos Jogailaitės (1526–1583) paralelė – glaudesnė ir istoriškai labiau pagrįsta, be to, kad šios karalienės buvo amžininkės, jos abi gyveno ir ištekėjo Vilniuje. Antroji – Kotrynos Kornaro (1454–1510) ir Barboros Radvilaitės – „plutarchiška“. Anot D. Staponkutės, Plutarcho „Biografijose“ kuriamos gyvenimų paralelės „nesusikerta, viena apie kitą nieko nežino, atskirtos nustoja lyginimo stebuklo, o sugretintos viena kitą papildo ir, jei į jas giliniesi, padeda atverti istorinę tiesą ir geriau suprasti dabartį“ (p. 445). Tačiau abi paralelės išryškina svarbius įtakingų moterų gyvenimo aspektus, jų kontrolės mechanizmus ir skirtingus, bet visais atvejais išmoningus būdus gyventi su tuo, kas duota.
Kotryna Kornaro buvo Kipro, Barbora Radvilaitė – Lenkijos, o Kotryna Jogailaitė – Švedijos karalienė. Visos jos – politinių mainų aukos, turėjusios stiprinti gimtųjų valstybių politinę galią. Visos buvo priverstos palikti gimtąsias šalis, tekėti už nepažįstamųjų ir su jais susilaukti vaikų. Mat Europoje tuo metu vyravo „Šventosios Romos imperijos aristokratiškų šeimų tradicijos – išlaikyti dukras visiškoje savo galioje“ (p. 447). Todėl visos trys karalienės buvo kontroliuojamos, persekiojamos, įtarinėjamos ir kalinamos, nors Barbora už nepažįstamojo tekėjo tik pirmą kartą, o vaikų taip ir nesusilaukė. Iš jų tik viena – Kotryna Jogailaitė, Žygimanto Vazos motina – turėjo politinės galios ir ja naudojosi. „Nei Kotryna, nei Barbora nelaikė savo rankose valdžios vairo ir netapo galingomis karalienėmis: už Kotryną, galima sakyti, valdė Venecijos senatoriai, o už Barborą viską sprendė Radvilos ir jos vyras karalius Žygimantas Augustas“ (p. 447). Didele dalimi taip yra todėl, kad joms nepavyko pagimdyti ir užauginti būsimų karalių.
Paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ labai estetiška, visais požiūriais įtrauki, jos naratyvas nuoseklus ir lengvas, eksponatai įspūdingi ir iškalbingi. Ji pradedama pasakojimu apie Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės vaikystę, auklėjimą, žaidimus, ko buvo mokomos, kuo maitinamos, kuo rengėsi ir kaip pramogavo. Simboliškai – salėje-koridoriuje – pasakojama jų migracijos istorija, kitoje salėje – įkalinimo, kuris abiem atvejais sutapo su motinyste, epizodas. Kotrynai Jogailaitei, Gripsholmo pilyje kalinamai su vyru – tai paradoksaliai laimingas ir sėkmingas periodas. Ten ji pagimdė du sveikus vaikus, kurių vienas vėliau tapo karaliumi. Barborai Radvilaitei, kuri Dubingių pilyje simboliškai kalėjo viena, atskirta nuo mylimojo, jis tragiškas – ten ji neteko kūdikio, o su juo ir laimingo gyvenimo su Žygimantu Augustu galimybės. Paskui pasakojama apie jų abiejų karūnavimą, kuriam atskleisti pasitelkiamas įspūdingiausias parodos eksponatas – Kotrynos Jogailaitės vestuvių karūna. Galiausiai pasakojamos jų abiejų ligų, mirties ir laidotuvių istorijos, pristatomas jų palikimas. Parodą užbaigia iškalbinga būsimos karalienės princesės Viktorijos istorija. Jai – pirmagimei – parlamentas jau suteikė galimybę tapti karaliene, taip šiek tiek atlaisvindamas Šventosios Romos imperijos aristokratiškų šeimų tradicijos pančius ir atitaisydamas šimtametę patriarchalinę lyčių nelygybę, tačiau jos anoreksijos ir nelengvai išsiderėtų vedybų su nekilmingu mylimuoju pasakojimas liudija princesę vis dar slegiantį suvaržymų svorį ir suteiktų laisvių kainą. Be to, parodoje karalienių intencionalumas ir galia veikti atskleisti minimaliai, daugiausia per Kotrynos Jogailaitės istoriją. Leidžiama suprasti, kad ji pati siekė vedybų su tuometiniu Švedijos kunigaikščiu, būsimu karaliumi Jonu III, pareikalavo būti kartu su juo kalinama Gripsholmo pilyje, nors ir sunku pasakyti, dėl kokių – politinių ar asmeninių priežasčių. Tačiau teigiama, kad jai pasisekė sukurti artimus santykius su juo, pagimdyti ir užauginti karalių ir reikšmingai prisidėti prie valstybės valdymo.
Kitaip nei paroda, romanas „Vivat Regina!“ yra sunkus ir ilgas skaitinys, bet jame aprašomo karalienių intencionalumo ir savarankiško veikimo ne valstybės, bet jų intymaus gyvenimo lygmeniu – kur kas daugiau. Tikėtina dėl to, kad istorinių duomenų, o gal ir tyrimų metodų tokiam istoriniam pasakojimui sukurti stinga, o ten, kur stinga istorinių duomenų – karaliauja rašytojos fantazija. Romano Post scriptum, nuo kurio siūlyčiau pradėti jį skaityti, rašoma: „Paprastai karališkąsias vedybas lėmė ne meilė, o šaltas išskaičiavimas. Kotrynai ir Barborai susiklostė kitaip: buvo mylimos ir pačios mylėjo“ (p. 447). Tai, žinoma, tik iš dalies tiesa, nes elegantiškame knygos skirtuke, kuriame pateikiamos svarbiausios karalienių gyvenimų datos, pažymėta, jog „1472 Kotryna atvyko į Kiprą susituokti su nepažįstamu sužadėtiniu“. Tai reiškia, kad „meilė“ (ką tuo žodžiu vadintume – geismą, seksualinį ir interesų suderinamumą, pasitenkinimą, jausmų pilnatvę, emocinį saugumą – ar visa tai kartu) gimė jiems labai neilgai kartu gyvenant Kipre. Nors sumanymo lygmeniu šis romano aspektas labai įdomus ir kūrybingas, meninės išraiškos požiūriu, ypač pirmojoje romano dalyje, jis neįtikina. D. Staponkutė nėra nei vidinio, nei personažų dialogo meistrė, todėl karalienių intymumo scenos, ypač pirmoje romano dalyje, tiesiog erzino. Tiesą pasakius, pirmus šimtą romano puslapių erzino daug kas – vienos pasakojimo perspektyvos nebuvimas, teksto perkrovimas gausybe mitologinių ir lyrinių intarpų, personažų gausa, kurioje neįmanoma atrinkti, kas yra kas. Tačiau, kai galiausiai perpratau romano sumanymą, supratau, kad jame daug gero. Todėl siūlau turėti kantrybės ir skaityti toliau.
2007 m. grupė prancūzų kalba rašančių ne prancūzų kilmės autorių paskelbė pasaulio literatūros manifestą, kuriame suformulavo svarbiausius transnacionalinės literatūros bruožus. Manifeste nurodoma, kad transnacionalinė literatūra grįžta prie pasaulio istorijos, įtraukia įvairių kraštų vaizdus, spalvas ir kvapus, realistiškai pasakoja persikėlimų iš vieno pasaulio krašto į kitą istorijas, vaizduoja hibridines, sudėtines tapatybes ir išmoningai žaidžia su kalba, netgi keliomis kalbomis. Visi šie bruožai būdingi visai D. Staponkutės kūrybai, bet ypač naujajai knygai. Tai masyvus, tikrais istorijos faktais paremtas romanas, atsigręžęs į du didžiosios istorijos epizodus. Pirmoje dalyje pasakojama, kaip Venecijos imperija kolonizavo Kiprą, antroje – kaip neišvengiamai artėja LDK išnykimas. Tačiau romane atskleidžiami ir du mažosios, privačios istorijos epizodai, kurie neužfiksuoti jokiuose istoriniuose dokumentuose ir kuriuos įsivaizduoti, atkurti arba sukurti gali tik moterų istoriją išmananti rašytoja. Tai Kipro karalienės Kotrynos Kornaro ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės meilės, motinystės ir galios arba galios nebuvimo istorijos. Šiuo požiūriu romanas priklauso „roman à thèse“ žanrui, kurio tezė ir yra ta, kad pasaulio istorijoje moterys nugalinamos dėl jų lyties, manipuliuojama jų reprodukcine galia – ir pačios dažnai ja manipuliuoja, priverstos siekti galios aplinkiniais, su jų moteriška lytimi susijusiais, būdais.
Svarbu ir tai, kad šį D. Staponkutės romaną įkvėpė ne tik, kaip teigiama ketvirtame knygos viršelyje, Plutarcho „Biografijos“, bet ir Marguerite’os Yourcenar romanas „Adriano memuarai“. Tai prancūzų literatūros aukso fondui priklausantis, žinomiausias ir dažnai geriausiu laikomas M. Yourcenar romanas. Jo autorė gimė Belgijoje, aristokratų šeimoje, kūdikystėje neteko motinos ir augo viena su tėvu bei jo po visus Europos didmiesčius išsibarsčiusiomis meilužėmis, keistame pasaulyje, kuriame mylimiausias jos „žaislas“ buvo gyva ožka paauksuotais ragais (be jokios perkeltinės reikšmės). Niekuomet nelankiusi mokyklos, tačiau perskaičiusi visą milžinišką tėvo biblioteką, M. Yourcenar, būdama trisdešimt šešerių, savo tuometinės mylimosios Grace Frick kvietimu ir bėgdama nuo karo, emigravo į Ameriką, kur toliau rašė knygas. „Adriano memuarus“, rašytus dešimt metų, ji išleido 1951 m., mirus abiem didžiosioms gyvenimo meilėms – Grace Frick ir Jerry Wilson. Romano subjektas – senas, mirštantis Romos imperatorius Hadrianas ilgame laiške paveldėtojui ir įsūniui Markui Aurelijui pasakoja savo gyvenimą – valdymo ir gyvenimo filosofiją, santykius su žmona ir tikrąją meilę Antinojui. Romanas toks žymus todėl, kad, pasakodama apie senovės Romą, M. Yourcenar iš tiesų dėsto savo gyvenimo filosofiją, savo požiūrį į pasaulį – tokį, koks jis yra, ir tokį, kokį norėtų matyti. Šiuo požiūriu D. Staponkutė romane elgiasi identiškai. Anot Gintarės Navakauskaitės, „romanas „Vivat Regina!“ žymi žanrinę D. Staponkutės kūrybos slinktį – nuo eseistikos iki paralelinio istorijų romano svarstant (e)migrantines ir tapatybės problemas bei „namų“ reikšmę“[1]. Su tuo galima sutikti, tačiau tai nėra labai didelė slinktis. Kaip ir visa D. Staponkutės kūryba – ir meninė eseistika, ir publicistika – taip ir šis romanas – jos gyvenimu paremta filosofija. „Vivat Regina!“ – brandžios tarp dviejų šalių gyvenančios moters filosofija, kurioje ji svarsto apie istoriją, kolonializmą, valstybių ir lyčių galios santykius, geopolitiką, galią, valdymą, moterų derybas su galia, valstybių ir meilės įstatymus, vyrus, moteris, gimtąsias ir prisijaukintas tėvynes. Tai savotiška sentencijų sankaupa. Štai viena jų: „Nebūna didesnės klaidos, nei išsižadėti praeities, kad išgelbėtum ateitį“ (p. 438). Dalia Staponkutė neišsižada nei gyvenimiškos, nei kūrybinės praeities, toliau gyvena, kuria, myli – mylimuosius, vaikus, brolius, tėvus – tarp Kipro ir Lietuvos – lietuvių literatūrai dovanodama vieną originaliausių balsų migracijos, transkultūriškumo ir nomadizmo temomis. Vivat!
[1] Navakauskaitė G. Praeities refleksijos Dalios Staponkutės, Akvilinos Cicėnaitės ir Vaivos Rykštaitės romanuose // OIKOS: lietuvių migracijos ir diasporos studijos. – 2025. – Nr. 1 (39). Prieiga internete: https://doi.org/10.7220/2351-6561.39.8.