Donata Mitaitė. Šiek tiek elegikos iš laisvųjų menų magistro rankų

2026 m. Nr. 3

Julius Keleras. Nieko tobulesnio. – Vilnius: 58 sapnai, 2025. – 127 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Julius Keleras – poetas, dramaturgas, vertėjas, fotografas. Nevardinsiu visų jo baigtų mokslų, gautų diplomų (jie rimti), paminėsiu tik, kad Ilinojaus universitetas jam suteikė laisvųjų menų magistro laipsnį. JAV, kiek žinau, tai įprasta, o mano čionykštei ausiai skamba kaip kokia senoviška romantika. Pastaraisiais dešimtmečiais J. Keleras labai produktyvus: eilėraščių rinkiniai, dvikalbės poezijos knygos „Dviese apie meilę“, antologijos, skirtos moters ir vyro temai lietuvių poezijoje, o dar viena – „Noriu sugrįžti į Nidą“ – eilėraščiams apie Kuršių neriją; buvo ir kitokių kūrybinių darbų. Aišku, visi jie siejasi, papildo vienas kitą, originali J. Kelero poezija savotiškai pagrindžia antologijų temas.

2009 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido J. Kelero knygą „58 sapnai ir kitos vienaveiksmės pjesės“. Nuo to laiko jau trijų poeto knygų metrikoje įrašyta leidykla „58 sapnai“. Bent jau kol kas leidykla leidžia tik paties J. Kelero knygas, finansuojamas privačių asmenų, savivaldybių ir pan. Nepriklausyti nuo Kultūros tarybos ekspertų įvertinimo yra gerai, nors vis dėlto pravartu žvilgsnis iš šalies, ko „savoje“ leidykloje turbūt ne visada sulauksi.

Naujausio eilėraščių rinkinio „Nieko tobulesnio“ pavadinimo prasmę viršelio atlanke paaiškina pats poetas: „nieko tobulesnio – nes meilė yra tai, kas iš tiesų suteikia prasmę mūsų būčiai.“ Ir dedikuota knyga „Jurgitai – m. v. m“, santrumpos raides paversti žodžiais paprasta. Vėlyvoji meilė, net jei ji atrodo besanti vienintelė, išsipildanti, paprastai nebeturi jaunystėje žmogų draskančios galios, o elegikos, aišku, turi gana daug.

Štai vieno eilėraščio pavadinimas – konkreti nuoroda: „Les Feuilles Mortes“. Kai kam iš rinkinio skaitytojų tai turbūt Jacques’o Prévert’o eilėraščio pavadinimas, kai kam eilėraštis jau tapęs tiesiog Yves’o Montand’o dainuojama daina. Man – irgi daina, bet su džiazuojančio Erico Claptono elegikos prieskoniu. J. Kelero eilėraštis – savotiška variacija meilės praradimo tema, vis dėlto pabrėžiant mylimųjų buvimą kartu: „beviltiškai tuščias ruduo – / sniegas išbraižys kaligrafiškai / tavo langus, tik gerokai vėliau – / ten visad atsispindėsiu / meile, vienintele mano, / bet tik su tavim krentant lapams // bet tik su tavim“ (p. 51). Nostalgijos gaida, kurią J. Kelero poezijoje yra pastebėję kritikai ir pripažinęs jis pats, savotiška „klaptoniška“ elegika galėtų lydėti skaitant visą naująjį jo eilėraščių rinkinį. Toks, sakykim, garso takelis. Nostalgiją poetui kelia vaikystės vietų, artimų žmonių prisiminimai, dar šis bei tas. Tos vietos, žmonės, įvairiausi kasdieniai daiktai poetui – jo vaiko vasarų Ukmergėje. Vis dėlto J. Kelero poezija niekaip netelpa į regioninės poezijos lentynėlę, kur ją bandyta padėti, ypač tada, kai poetas išleido rinkinį „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ (2022). Vaikystės miesto vardą J. Keleras dar kartą pakartojo knygoje „Arti Ukmergės“ (2024), o naujajame rinkinyje yra eilėraštis „U.“:

laikas, kuriame nebesu,
niekada jau nebūsiu, daiktai,
pamenu juos ant spintelių
(jų irgi nėra) – šukos, bobutės

maldaknygė, netoli visi laiptai,
skladukas – jis žino –
(nors jo nebėras) ant lentynų palik
nugrimzdę pirštai, visų lietusių pirštai  (p. 31)

J. Keleras turi savitą gebėjimą išreikšti žmogaus (šiuo atveju turbūt reikėtų sakyti „lyrinio subjekto“) amžių, nuovargį, išsekimą: „šratinuko šerdelė, pablukus, mėlyna, išsekus <…> šerdelė tai aš – po savaičių, mėnesių, metų“ (p. 21). Šerdelės vietoj, tiesa, ne taip tiesiogiai gali atsidurti iš kiemo parsinešta „suskilusi“, „be kojelės“ taburetė, sulaužytas „vaikystės fotelis“. Žmogaus ir daikto paralelė rinkinyje nėra įkyri, ji neatspindi kokio nors žmogaus susimenkinimo, tai greičiau visuotinio mirtingumo konstatacija.

Nors pats poetas pristato rinkinį pabrėždamas meilę, atviro erotizmo eilėraščiuose vengiama, tėra švelniai jusliško mylimosios buvimo šalia ženklų: „įsikniaubęs į pagalvę / kur neišsibaigia, neišsibaigs mylimosios plaukų kvapas“ (p. 127), arba „norėčiau visą laiką norėti / tavo pirštų galiukų, kvepiančių / jūržolėm“ (eil. viršelyje). Vis dėlto keletas trumpų eilėraščių galėjo likti įrašams asmeniniuose laiškuose ar siunčiamuose atvirukuose (pvz.: „nieko tobulesnio už tave, Mylimoji, / gamta nėra sukūrus // per vėlu“, p. 82). Ne todėl, kad tie tekstai būtų kokie nors pernelyg intymūs, tiesiog rinkinyje jie atrodo kaip balastas, o konkretų žmogų turbūt sušildytų.

Marškiniai, „marškinėliai“ – tai, kas arčiausia kūno. Jų J. Kelero knygoje yra visokių: „smėlio marškinėliai“, „krikštynų marškinėliai“, „debesų marškinėliai“. Kai kurie iš jų, tarkim, „krikštynų“, galėtų būti realiai apčiuopiami, bet ne, apie juos tepasakoma tiek: „reikia stropiai saugoti širdį – / su metais ji tik šiurkštėja – / o aš taip nieko ir nesužinojau apie šilkmedį“ (p. 38). „Marškinėliai“ J. Kelero poezijoje efemeriški, tie, kurie tikri – „marškiniai“ („tamsoj atsikelt, apgraibom susirasti marškinius“, p. 42), bet kartais nebesantys, kaip ir daug kitų daiktų ir žmonių J. Kelero eilėraščiuose: „o balti marškiniai – apvilktas jais kadaise buvai // prieš Pirmąją savo Komuniją, taip ir lieka vieni // nebematomoj, nebepasiekiamoj spintoj“ (p. 27).

Naujajame rinkinyje Vilniaus turbūt daugiau nei Ukmergės, nemažai pajūrio – toks gyvenimas, ir „nieko tobulesnio“ už jį nesugalvosi. Tiesa, dar yra kitos ir kitokios poezijos, kartais jai vienai težinomais keliais įsibraunančios į skaitytojos sąmonę. Visai nebūtina, skaitant J. Kelero diptichą „lietus Bernardinuos“ (p. 104–105), prisiminti Oskaro Milašiaus „negyvėlius“, kuriuos „nugirdė lietūs, / Seni, nešvarūs lietūs Lofotenuos“ (vertė Tomas Venclova), bet prisiminiau, pagalvojau, kad J. Kelero Bernardinai negąsdinančiai gyvi, „demarkacinės linijos“ tarp gyvųjų ir mirusiųjų nėra. O. Milašiui jos irgi nėra, bet baugiai supainiotai: „Ak, tie negyvėliai iš Lofotenų, / Jie gyvesni nekaip manoji siela.“ Jam svarbias kultūrines nuorodas J. Keleras įrašo į eilėraščio pavadinimą ar jo tekstą: Kanutas Ruseckas, Botičelis, Verteris, Samuolis ir kt.

Jei jau, anot poeto, nėra nieko tobulesnio už meilę, natūralu, kad vyras ir moteris, duetu ar po vieną, knygoje vis kartojasi. Ypač įsiminiau du eilėraščius „vyras perone“ ir „moteris perone“. Knygoje jie greta, poetas jų neįformina kaip dipticho, bet jis akivaizdus (p. 60–63). Ir vyras, ir moteris – laukiantys (vyras perone su neužmirštuolių, ne, ne puokšte, „sauja“, moteris, besistengianti būti tvarkinga ir graži: „nemačiom pasitaiso suknelę / išlygina raukšles“). Vyras, greičiausiai pamiršęs savo Itakę, „panašus į namą išdaužytais langais“. Moteris laukia, kad sugrįžtų. Bet nieko jiedu nesulauks: jo tikrovėje „neužmirštuolės / išsprūsta iš rankų ir iškart tampa / užmirštos tarp sumindytų nuorūkų“, jos – „prožektorių / šviesa raudona ir nieko nėra“. Galėtume sakyti, kad vyro ir moters vaidmenys čia stereotipiniai, bet vis dėlto elgesys supainioja, ir visai neaišku, vyras irgi laukia ar turėtų važiuoti. Tiesa, jį (iš solidarumo?) poetas bando šiek tiek paguosti:

norėčiau pakelti taurę už pilnatį,
įsimylėjusią stotį, vos tik nustos snigti
ir vyras perone bus bent kiek mažiau
panašus į namą išdaužytais langais.

Taip pat netikėtai (tekste jokių nuorodų nėra), kaip skaitydama eilėraštį „lietus Bernardinuos“ prisiminiau O. Milašių, cituojamo eilėraščio pradžia atmintyje pažadino Nijolės Miliauskaitės eilėraštį „sėdėjo prie pat gatvės…“, jo ledų valgytoją. Gal tokia asociacija išniro dėl N. Miliauskaitės eilėraščio pabaigoje minimo „besiplečiančio tylos ir vienatvės rato“. Nors geležinkelio stočių peronuose būna tik vienatvės, tylos turbūt ne.

Negalėčiau pasakyti, kaip siejasi J. Kelero eilėraščiai ir fotografijos, bet esu įsitikinusi, kad poetikoje esama bendrų bruožų. Eilėraščiams būdingas dėmesys detalėms, spalvoms ir atspalviams, krintančiai šviesai – besimainančiai, priklausomai nuo paros ar metų laiko. Visa tai mato ir kiti, bet fotografo akis ryškiau, konkrečiau fiksuoja. Kartais rinkinyje žvilgsnis į nuotrauką – viena iš pradinių eilėraščio situacijų, tarsi naikinanti ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų, kuriems mirtis „nė motais, tai, kad jų jau nėra / tėra neįmanoma sąlyga vaizdiniui, / kuriame jie spiečias, grėbsto lapus, / skina serbentus (ir man tenka krūmas)“ (p. 30).

Pasaulis, apie kurį J. Keleras rašo, teisingiau, jo eilėraščiuose kuriamas pasaulis daiktiškas, apčiuopiamas (visi epitetai, visos detalės čia labai tikri), ir tai man vienas gražiausių knygos bruožų. Nuotraukos grąžina gyvenimo šviesotamsą: ir laimingas mylimosios vaikystės akimirkas: „Kai tu jau buvai, tik aš to visai / nežinojau – džiugi, besiruošianti / į fotoateljė, trumpu paltuku, / dideliu kaspinu – žadėto paukštuko“ (p. 15), ir mamos tremtį: „pintinė su uogomis, / nudrengta kartūninė suknelė // viskas, kas liko iš anos vasaros, / iš Irkutsko <…> maža mano motina / fotografijoje su uogomis“ (p. 107).

Knygoje spausdinamas ir eilėraštis „po gaisro fotoateljė“. Nežinau, kas to „padegėlio fotografo“ prototipas. Tai galėtų būti ir Janas Bułhakas, kuris, be kita ko, fotografavo karo sugriautą Vilnių ir kurio namas su studija ir saugomu archyvu sudegė 1944 m. vasarą. Tik J. Bułhakas – ne XIX a. fotografas, kaip parašyta eilėraštyje. Bet fotografo vardas šiuo atveju nėra svarbus, įsimena vaizdų (sudegusių fotografijų) konkretumas:

sužeistieji, belaisviai, valtininkai, tarnaitės
tapo nedalomu vieniu, suveltu apdegusiu gniužulu

žmogus, sėdintis ant akmenų krūvos, taip ir liko
pravira burna šnabždantis apie dingusius be žinios

apie griuvėsiais virtusias gatves, atvirukuos,
traukinių sąstatus. Nuėjusius nuo bėgių. (p. 115)

Tokie laisvųjų menų magistro eilėraščio vaizdai. Pagalvojau, ar ir į dramatiškas sudegusias nuotraukas galima žiūrėti tyliai skambant džiazui. Turbūt taip.