Donata Mitaitė. Būta ir nepamiršta
2026 m. Nr. 8–9
Zita Mažeikaitė. Būta ir palikta. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2026. – 93 p.
Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
2010 m. tapusi „Poezijos pavasario“ laureate ir ta proga atsakinėdama į Mindaugo Grigaičio klausimus, apie save Zita Mažeikaitė kalba taip: „Atvirai pasakysiu, kad vėl noriu į girią. Noriu tos rutinos, kurioje buvau, nes dabar jaučiuosi išstumta iš savo susikurto ramaus buvimo. Noriu greičiau grįžti atgal ir vėl gyventi savo įprastą gyvenimą“[1]. Poetė ir vertėja tyliai dirba savojoje „rutinoje“, viešumoje jos beveik nesimato, bet knygų, išverstų iš švedų kalbos, skaičius jau turbūt peržengė tris dešimtis. Originaliojoje kūryboje švedų kultūra, aišku, palieka ne visada akivaizdžių pėdsakų. Lengvai naujojoje knygoje „Būta ir palikta“ pamatomi du gamtininkai (Carlas von Linné’us ir Olofas Rudbekius), rašytojas Augustas Strindbergas, kuris „tikino“, kad griežlė „Alpes pereina pėsčia“ (p. 70) ir karalius Karlas XII. Naujasis eilėraščių rinkinys – penktasis poetės biografijoje ir jau trečiasis, kurio pavadinime akcentuojamas buvimas. Pacituosiu ankstesnį rinkinį recenzavusią Eleną Baliutytę: „Grįžtu prie abiejų knygų pavadinimų: „Tenoriu būti“ ir „Esanti“. Pirmąjį interpretuočiau kaip egzistencijos prasmės paiešką, o antrąjį – kaip išgyvenamą vidinę ramybę, savotišką atsitolinimą, kurį fiksuoja ir dalyvinė forma: esanti“ („Metai“, 2019, Nr. 12). Trečiasis pavadinimas, „Būta ir palikta“, ko gero, dramatiškiausias: jame jau ne esamasis, bet būtasis laikas, be to, buvimas ir palikimas, nutolimas čia tarsi vienodai reikšmingi, užrašydama man knygą poetė tą vienodą jų reikšmingumą dar kartą pabrėžė: „Visada būna ir visada paliekama.“ Buvimas iš esmės yra trapus ir laikinas. Eilėraštyje „Estijoje“, iš kurio paimta citata rinkinio pavadinimui, žvelgiama į teutonų pilies griuvėsius Tolsėje: „Būta ir palikta / lyg katastrofai ištikus“ (p. 51). Tačiau gyvenimas tęsiasi, nors ir ne toks, koks buvo: „O builiuose skardžiai griežia griežlė, / čyruoja vieversys. / Tolumoj skamba varpai. / Ir čia – Sekminės.“
Pirmajame rinkinio skyriuje neretai prisimenamas praėjusio amžiaus 5–6 dešimtmečių gyvenimas (tėviškė, plėšiniai, Chruščiovo kukurūzai, nieko gero žmonėms nežadantys gyvulių surašymai – svarbu mokėti paslėpti tuos, kurie yra jau daugiau, nei valdžios leidžiama), to laiko kolchozo ir ne tik jo darbai. „Naujas gyvenimas“, kurį pasitiesus lesinama perekšlė, turbūt rajono laikraštis – sovietmetyje mėgta pabrėžti „progresyvų“ gyvenimo naujumą. Tiek labai prislopintos ironijos, o jos Z. Mažeikaitės eilėraščiuose nedaug. Akivaizdų prasminį tašką eilėraščio pabaigoje poetė paprastai padeda, bet paskutinė eilutė (ar eilutės) dažniau apibendrina elegiškai negu ironiškai ar autoironiškai. Tokia intonacija Z. Mažeikaitei natūralesnė.
Pirmojo skyriaus epigrafas (visi knygos skyriai turi epigrafus) – „Vėjau, parnešk tėviškėn, / kol mane dar pažįsta.“ „Kol“ akcentuoja esminę recenzuojamoje knygoje kaitą. Neeufemistiška „kol“ reikšmė itin akivaizdi pirmajame skyriaus eilėraštyje: „Į mano veidą jau braunasi / prakauli tėvo senatvė / ir liūdnas motinos žvilgsnis į plynes – / tą niūrų rudenio vakarą be žiburio, / tik krosnies žarijoms rusenant“ (p. 9). Toliau eilėraštyje bus prisiminta „Baimė pelėdos akim įsispitrinus / į tirštėjančią tamsą“, kursyvu užrašytas palinkėjimas iš visai kito laiko: „Būsi tiesi kaip liepa.“ Kieno šie žodžiai, nebežino ir pati kalbančioji. Eilėraštis baigiamas taip: „Skylėta atminties skara apsigobus / vartau pernykščius lapus / kaip žiemos užklupta kuosa.“ Teneklaidina skaitytojo trečios eilutės homonimija: nukrentantys nuo medžių lapai – kuosai, o tie, kuriuose rašomi eilėraščiai – poetei. Cituotas tris eilutes Z. Mažeikaitė ant galinio knygos viršelio perrašė proza, pratęsdama, pasiaiškindama mažytėje viršelio esė, pabrėžiančioje atmintį apie artimuosius, buvusį jų gyvenimą ir jo ryšį su dabartim. Poetė pamini „šilines dzūkes, kelis kilometrus žingsniuojančias į bažnyčią… Smalsumas, tikėjimas net slogioj kasdienoj padeda įžvelgti nedidelius stebuklus. Kas būta – atgyja, sužiba, mainosi raštai. Pinasi eilėraščiai iš įvairiaspalvių gijų. Kaip ir gyvenimas. Dėlioju gabalėlį prie gabalėlio, dygsniuoju prabūto laiko skiautinį.“ Skiautinys, rankdarbis primena Nijolę Miliauskaitę, ne tik talentingą poetę, bet ir moterį, turėjusią auksines rankas rankdarbiams. Dvi tada dar tik pradedančios poetės kurį laiką mokėsi toje pačioje Marijampolės, tuo metu Kapsuko, internatinėje mokykloje (Z. Mažeikaitė dvejais metais jaunesnė). Mokyklą jaunesnioji prisiminė dėkingai: „<…> čia buvo mano Mokykla, ir tie treji metai man buvo labai reikšmingi, savaip įdomūs“ („Moteris su lauko gėlėmis“, 2003, p. 71). N. Miliauskaitės poezijoje kitaip, joje nykūs ne Mokyklos, bet prieglaudos vaizdai ir skaudus vienatvės jausmas. Z. Mažeikaitė eilėraščiuose apskritai labai giliai paslepia visas asmenines žaizdas ar nuoskaudas (o turbūt kaip ir visi jų turi), jos eilėraščių verlibras santūrus, laisvai pereinantis iš vieno laiko klodo į kitą. Eilėraščio elegikoje nei pykčio, nei savigailos. Ir medinė Sibiro Madona Katedros koplyčioje „žiūri kažkur pro šalį. / Veide – švelnus liūdesys“ (p. 44). Nugali gyvenimą, nuolatinę jo kaitą priimanti išmintis, nors dramatiškoji istorija prisimenama, jaučiamas solidarumas su tais, kurių gyvenimas buvo sunkesnis ir skaudesnių išbandymų lydimas.
Miesto (Vilniaus, bet ne tik jo) vaizdų daugiausia antrajame rinkinio skyriuje. Poetės žvilgsnis, fiksuojantis įvairias detales, visada tikslus ir kibus, kad ir apie ką ji kalbėtų – senų kaimo moterų „prietarus“, buitį, miesto kiemą:
Nerakinamas senamiesčio kiemas Ligoninės gatvėj –
vartų nelikę, tik stori vyrių pirštai stirkso,
ilgapirščių neišlupti apdaužytoj arkoj.
Vietos čia – dviem automobiliam,
vaikiškam vežimėliui ir piliarožėm
prie aukštos gelsvų plytų gaisrasienės
su nutįsusia suodžių šliūže.
Toj sienoj, pačiame viršuje –
surūdijusios durys, užrakintos
lagamino spynele, kuri žiba
kaip auksas vasaros saulėj. (p. 35)
Netikras, ne aukso tas spindėjimas, nepatikimas užraktas, bet vis tiek žvilgsnį pakeliantis aukštyn.
Taip pat tiksliai Z. Mažeikaitė eilėraštyje fiksuoja ir etnografines detales: „Austinė, alksnio žieve dažyta, adiniu apsiūta / mano močiutės prijuostė. Dirželių galuose – / du kietai užmegzti mazgeliai, / kad niekas iš sterblės neiškristų“, bet ji jau „inventorizuota, / persipiešta, pabarstyta naftalinu / ilsis muziejaus stalčiuje“ (p. 29). Audinį nuo kandžių apsaugančio naftalino, kaip ir netikro aukso prieš tai cituotame eilėraštyje, paminėjimas kuriamą vaizdą daro nevienprasmį. Nors kartais pavadinama minimalistine, Z. Mažeikaitės poezija, manau, tokia nėra arba bent jau toli gražu ne visa ji tokia. Man net ir įdomesni didesnės apimties eilėraščiai, kuriuose keli laiko klodai, kelių istorijų, kelių „tiesų“ fragmentai.
Rinkinio „Būta ir palikta“ eilėraščiai yra atsiradę iš kiek skirtingų gyvenimo refleksijų, trečiajame skyriuje daugiausia to, kaip recenzijos pradžioje cituotame interviu poetė sakė, „susikurto ramaus buvimo“, kuris poezijoje dažnai pasirodo gana egzotiška puse. Nebepažįstami šiuolaikiniam žmogui dzūkų kaimo „prietarai“, kasdienybės detalės ir personažai bei chronologiškai nutolęs kultūros siužetas Z. Mažeikaitės eilėraščiuose atsiduria greta pačiu natūraliausiu būdu, būtent taip, kaip tie klodai sugyvena tikrai išsilavinusio žmogaus sąmonėje, praplėsdami realybės suvokimą, o eilėraščiui suteikdami ir papildomo grožio bei erdvės, kaip, tarkim, eilėraštyje „Lėlys“:
Nuo Puvočių plačia proskyna
atžirglioja pas mus elektra
paramstytais gelžbetonio stulpais.
<…>
Tai sutemų paukštis didelėm akim,
kurios žiba patamsy ir gąsdina vairuotojus.
Kurkia kaip rupūžė pavasarį,
burzgauja lyg tolstantis Adalpos motoroleris,
išgaudo pelėdgalvius, išmelžia ožkas
(tos apanka arba nugaišta, kaip rašė
Plinijus Vyresnysis veikale Naturalis Historia),
paskui ilgai čepsi varlės žiobtais,
kriuksi, čiaukšnoja…
Gal todėl mūsų kaime ožkų nebėra. (p. 60)
Paskutinė eilutė švelniai ironiška, tariamai paaiškinanti realybę. O kartais atrodo, kad vienas ar neilgas eilėraštis (kad ir „Karetaitė“) galėtų būti išspausdintas kokioje rimtoje knygoje apie gamtą, gal kaip skyriaus atsklanda, brėžtelėdamas gamtos ir kultūros paralelę, sušildydamas ir savotiškai praplėsdamas mokslinę knygos informaciją. Tokia truputį naivi recenzentės fantazija. Eilėraštyje „Uolaskėlė“ greta Kubilnyčios, Skroblaus (Z. Mažeikaitės poezijoje daug dzūkiškų vietovardžių), greta kaimynės Jecintos, kuri savo „pijokšlį“ nuo šlapimo pūslės akmenligės išgydė duodama uolaskėlės šaknį užgerti vynu, labai natūraliai atsiranda XII a. šventoji, aiškiaregė, poetė ir kompozitorė Hildegarda von Bingen, rašiusi ir apie gydymą vaistiniais augalais. Tai antroji man žinoma Hildegarda lietuvių poezijoje, pirmoji – Juditos Vaičiūnaitės rinkinyje „Debesų arka“ (2000), galbūt jų esama ir daugiau. Dar kartą J. Vaičiūnaitę, jos „Tilto gatvę“, „per XX amžių nukaukšinčias iš po juodų skarelių žvelgiančias Barboras“, bet ne tik šį eilėraštį, prisiminiau skaitydama „Bevardį skersgatvį“:
<…>
Netikėtai šlamesys – pasirodo moteris:
šiurkštus drobinis drabužis,
rankoj – skalbinių pintinė…
Pasaulietė vienuolė? Gal kokia mokytoja?
Gal toj pintinėj – uždraustos knygos,
gal neša sukilėliam maisto?
Pakaklėj lyg ir medalikėlis? Medalionas?
Mane tarsi koks karštis užplūsta:
Mudu neišsivaduosim vienas nuo kito…
Moteris šypteli ir dingsta –
tarsi ištirpsta sienoje. (p. 46)
Turiu galvoje ne kokias nors tiesiogines J. Vaičiūnaitės ir Z. Mažeikaitės poezijos sąsajas, o tai, kad abiem poetėm istorija, išskaitoma iš miesto architektūros, dažnai tarsi iš visai kasdieniškų detalių, yra gyva ir kalbanti. Daugiau ar mažiau bendralaikių lietuvių moterų poezijos kontekste ypač krinta į akis Z. Mažeikaitės eilėraščių santūrumas, visoje knygoje – jokių pertemptų emocijų, nors patirtys, iš kurių atsiranda eilėraštis, neretai skaudžios, poetės žvilgsnis pastabus ir empatiškas.
Rinkinyje „Būta ir palikta“ daug žmonių ir darbų, kartais jau labai egzotiškų (nubėgusių kojinių akių gaudymas kaip profesija, p. 54), papročių, vietovių, tiesiog buvusio gyvenimo. Poetei tai gyvoji, nebanali tradicija, reikalaujanti supratimo ir apmąstymo, labai dažnai – ir solidarumo. Paskutinis rinkinio eilėraštis „Etnografinė nuotrauka“ baigiamas taip:
<…>
Šiltas vidurdienis. Katinas snaudžia.
Ant krėslelio – basa senutė
verpia sukrią savo atmintį.
Išnykusio gyvenimo nuotraukoj
šviečia balta skarelė
ir lineliai prie svirtinio šulinio. (p. 86)
Atmintis pabrėžta ir pirmajame rinkinio eilėraštyje, taigi šitaip poetė sukūrė žiedinę knygos kompoziciją, nors vienokiu ar kitokiu būdu asmeninės ar kultūrinės atminties darbas rodėsi visame rinkinyje. Skaitant rinkinį manęs neapleido Z. Mažeikaitės versto švedų nobelisto Tomo Tranströmerio mintys: „Visada jautiesi esąs jaunesnis negu esi. Savyje tebesinešioji ankstesnius savo veidus, kaip medis metų rieves. Tai ir yra suma to, kas sudaro mane, manąjį Aš. Veidrodis parodo tik patį vėlyviausią mano veidą, bet aš tebejaučiu ir ankstesnius“ (Tomas Tranströmer, „Prisiminimai regi mane“ // „Metai“, 2014, Nr. 5–6, p. 85). Jos kaip ir Zitos Mažeikaitės eilėraščiai – apie tarsi praėjusį, bet tebesantį, tebeaktualų gyvenimą.
[1] Zita Mažeikaitė: „Poezija – tai kartais netikėtai aplankanti malonė“ // Bernardinai.lt, 2010-05-28 (prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2010-05-28-z-mazeikaite-poezija-tai-kartais-netiketai-aplankanti-malone/).