Pažintis

Raminta Gamziukaitė. Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

2013 m. Nr. 4

Rilke, gimęs nerealybėje, gyvenimą baigė legendoje.
Claire Goll

Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai – „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis, o gal iš tikrųjų ji ten slypi ir ne taip jau lengvai atsiveria skaitančiajam. Versti Rilke’ę, analizuoti Rilke’ę – pavojingas užsiėmimas, nes šis poetas tiesiog skamba lyg muzika ir gali sutilpti vienoje strofoje, net eilutėje, kad ir tokioje: „wenn seine Seele Sehnsucht sang.“ Šių ir panašių sąskambių perteikti kita kalba neįmanoma ir greičiausiai nereikia, nes tai nebebus Rilke. Jo neidealizuoju ir nedemonizuoju, bet niekada nedrįsčiau analizuoti. Šiame rašinyje nebus kalbama apie poeziją, o tik apie poetą, amžininkų ir tyrinėtojų taip pakylėtą, kad, rodos, ne šioje žemėje gyveno. Egonas Schwarzas priekaištauja tyrinėtojams, kalbėjusiems ir tebekalbantiems apie poetą taip, tarsi šis būtų gyvenęs nepažįstamoje planetoje, o ne visų įmanomų katastrofų, karų ir revoliucijų siaubiamoje mūsų žemėje¹. Bet ar kalti literatūrologai, jei pats poetas sugebėjo nuo viso to atsiriboti? Visą, pasak E. Schwarzo, „Prahos pranašo metaforų statinį“ („das enorme Metapherngebaude des Prager Propheten“) galima lyginti su didingu Tadž Mahalu, visiškai nefunkcionaliai stūksančiu erdvėje ir nuolat apžiūrinėjamu nieko nesuprantančių smalsuolių². Iš dalies tiesa, kad visos gyvenamojo meto pervartos bei kataklizmai Rilke’s beveik nepalietė, bet tikra ir tai, kad jis pabuvojo daugelyje žemės vietų ir keitė jas itin dažnai. Ar Rilke daug keliavo? Ir taip, ir ne. Ar buvo vienišas? Tegul kiekvienas nusprendžia pats, o aš pasidalysiu su skaitytoju tuo, kas man pasirodė netikėta skaitant Wolfgango Leppmanno parašytą poeto biografiją. Tai nebus Rilke pagal Leppmanną, kaip kad gali būti Johannas Wolfgangas Goethe pagal Albertą Bielschowsky’į arba J. W. Goethe pagal Thomą Manną. Remsimės tiesiog faktine medžiaga, kurią interpretuoti kiekvienas gali savaip.

Visose epochose būta kūrėjų, sugebančių pasirūpinti savo knygų leidimu, o šalia jų visada atsirasdavo tokių, kurie to nesugebėdavo – greta J. W. Goethe’s kaip antipodas minėtinas Heinrichas von Kleistas, o Th. Manno priešingybė – R. M. Rilke, amžininkų pripažintas visiškai nepraktišku kūrėju. Su tokiu vertinimu sunku būtų nesutikti, tik įdomu, kad jam visai ir nereikėjo būti veikliam ar praktiškam, nes ir be to visi poeto reikalai susitvarkydavo su vienu ar kitu metu jo kelyje sutiktų žmonių pagalba. Poetui padėjusių asmenų sąrašas tikrai įspūdingas, visų niekaip nesuminėsi, tik nejučia kyla klausimas – kada gi vienišiaus aura apgaubtas (ar apsigaubęs) Rilke iš tikrųjų buvo vienišas? O gal visą jam skirtą šioje žemėje laiką, ir jo vienatvė – veikiau filosofinė kategorija?

Vienišas aristokratiškas Muzot atsiskyrėlis – daugiau mitas negu realybę atitinkantis poeto paveikslas, nors jis iš tikrųjų pasižymėjo aristokratiškomis manieromis, buvo jo gyvenime vienatvės, ir tikrai neišgalvota Muzot pilis. Bet atsiverskime kad ir Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščius: „Rilke beveik raidiškai visą savo subrendusį gyvenimą buvo kur nors ir kieno nors svečias, pas ką nors ilgesniam ar trumpesniam laikui apsistojęs. Todėl jį būtų buvę galima pavadinti amžinu svečiu, o gal net ir svečiu profesionalu, neturinčiu aiškiai apibrėžtos ir nuosavos buveinės“³. Gryniausia tiesa! Ir prasidėjo tai anksti, dar studijuojant Prahoje.

1896 m. atostogų pas pusseserę Giselą dvarelyje Zalckamergute gal dar nelaikysime pradžia. Bet štai studento flirtas su Laska van Osteren ir draugystė su jos broliu Friedrichu Werneriu van Osterenu dažnai nuveda poetą į jų šeimos pilį, esančią į vakarus nuo Prahos, Veleslavine, tad laiškuose Laskai Rilke save juokais vadina „Schlosspoet“ (rūmų poetu).

Apsigyvenęs Miunchene, Rene (dar ne Raineris) Rilke mezga pažintis su tenykščiais rašytojais, kitų sričių kūrėjais – Miunchenas tuo metu garsėjo kaip menų ir menininkų bohemos miestas. Viena pažintis poetui tapo lemtinga. 1897 m. gegužę rašytojo Jakobo Wassermanno salone jį supažindina su trisdešimt šešerių metų Lou von Salome, generolo Gustavo von Salome – iš hugenotų kilusio balto – dukra. Ji gimė ir augo Sankt Peterburge, netoli Žiemos rūmų, nuo pat jaunystės pasižymėjo įnoringu būdu ir septyniolikos išvyko studijuoti į Šveicariją. Prieš sutinkant Rene, Lou jau buvo palikusi gilų pėdsaką filosofo Friedricho Nietzsche’s gyvenime, tapusi trečia svarbiausia jam moterimi po motinos ir sesers. „Ein Genie an Geist und Gemüt“ (dvasios ir jausmo genijus), taip apibūdino šią jauną moterį Nietzsche’s draugas Peteris Gastas.

Ištekėjusi už daug vyresnio orientalisto Friedricho Carlo Andreaso, mėgstanti laisvę Lou nuolat bando jo pakantumą, užmegzdama vis naujas draugystes, peraugančias į romanus. Visiems jos meilės ryšiams būdinga tai, kad pasirenkamas jaunesnis partneris ir kad tik ji sprendžia, kiek intensyvus bus ryšys ir kada jis baigsis. Šioje savitoje santuokoje Lou išgyveno keturiasdešimt trejus metus, iki Andreaso mirties. Ryšiai su rašytojais ir aktoriais lėmė jos knygos „Moterų paveikslai Henriko Ibseno dramose“ („Henrik Ibsens Frauengestalten“) atsiradimą 1892 m., ir štai likimas suveda ją su Rene Rilke, kuriam jų pirmasis susitikimas padarė neišdildomą įspūdį. Poetas rašo Lou apie išgyventą nuostabią „Dämmerstunde“ (prieblandos valandą), įtikėdamas, kad panašių valandų bus ir daugiau. Neklysta – Lou tampa jo meiluže, dvasios vadove, o vėliau – motiniška globėja ir drauge, visada pasiruošusia suprasti, paguosti, padėti.

Sunku pervertinti šios moters reikšmę poeto gyvenime, W. Leppmannas apie tai rašo: „Daug daugiau negu už visa kita, jis, dvidešimt dvejų metų jaunuolis, turėjo būti dėkingas Lou už laimę patirti patrauklios, išsilavinusios ir inteligentiškos, seksualiai brandžios ir motiniškos trisdešimt šešerių moters meilę“⁴. Bet nemažiau svarbu, kad su šia intelektualia ir unikalia asmenybe poetą siejo gili dvasinė giminystė, kad jis buvo jos, kaip niekieno kito, suprastas. Giluminis poeto ir jaunos rusės ryšys nesileidžia įspraudžiamas į kurtuazijos sąvoką, bet kalbame apie tai todėl, kad Lou vardas, tai nutoldamas, tai priartėdamas, bus minimas visuose Rilke’s kurtuazinio gyvenimo epizoduose. Dar galima paminėti, kad Lou pirmoji suvokietino poeto vardą – iš Rene jis tapo Raineriu.

O Raineris mėgo keliauti ir iš pradžių į keliones žiūrėjo labai atsakingai. Prieš vykdamas į Florenciją 1898 m., mokosi italų kalbos ir išklauso semestrinį italų meno istorijos kursą. Apie Rusiją jam daug pasakoja Lou, ir 1899 m. jis pirmą kartą nuvyksta į tą šalį su abiem Andreasais, 1900 m. antrą kartą į Rusiją keliauja tik su Lou. Vėliau puoselės mintį persikelti į Rusiją gyventi. Apie tai prisimins gyvenimo pabaigoje susirašinėdamas su rusų poete Marina Cvetajeva. Bet dabar poeto laukia visai nauji potyriai.

Šiaurės Vokietijoje netoli Bremeno iki horizonto plyti pelkėta lyguma, XIX a. pabaigoje atsitiktinai atrasta menininkų. Įsimylėjęs mergaitę iš Vorpsvėdės, čia pirmasis atklydo dailininkas Fritzas Mackensenas, juo pasekė draugai Hansas am Ende, Fritzas Overbeckas, Heinrichas Vogeleris. Palaipsniui radosi garsi Vorpsvėdės menininkų kolonija, apie kurią visuomenė sužinojo 1895 m. po parodos Miunchene. Apsigyvenę sąmoningai pasirinktoje atskirtyje dailininkai nesukūrė „mokyklos“, jie tiesiog buvo bendraamžiai ir kaimynai.

Rilke 1902 m. išleido monografiją „Vorpsvėdė“ („Worpswede“). Ten poetas pirmą kartą apsilankė 1900 m. ir apsistojo pas Vogelerį, kūrusį iliustracijas Hugo Hofmannsthalio, Maurice’o Maeterlincko, Jenso Peterio Jacobseno knygoms. Dailininkas neseniai iš Rusijos grįžusį poetą supažindino su dviem draugėmis, Rilke jas vadino „blonde Malerin“ (šviesiaplaukė tapytoja) ir „dunkle Bildhauerin“ (tamsiaplaukė skulptorė). Tai buvo viena gabiausių kolonijos dailininkių Paula Becker (vėliau – Modersohn) ir Bremeno prekybininko duktė Clara Westhoff (vėliau – Rilke).

Vorpsvėdė Rilke’ei – atgaivos metas. Jis daug skaito (Jacobseną, Gerhartą Hauptmanną), gilinasi į meno kūrinius (Arnoldo Böcklino, Auguste’o Rodino), geria į save gamtovaizdį. Poetui ypač įsimena tai, kad ir rūškaną dieną šioje vietoje neišblėsta spalvos, priešingai, jos net tampa ryškesnės, vėlyvas raudonas jurginas tiesiog liepsnoja. Vienatvės nejaučia, tai bendravimo metas, kai poetui mielos abi draugės, tik netikėtai Paula tampa Otto Modersohno sužadėtine. O Clara jam daug pasakoja apie savo mokytoją Rodiną. Poetas dar negali nujausti, kad jau antrą kartą moters ranka įves jį į visiškai nepažįstamą sferą: Lou padovanojo Rusiją ir Levą Tolstojų, o Clara atvers duris į Paryžių ir priartins prie Rodino.

Jau nusprendęs likti Vorpsvėdėje ir net išsinuomojęs būstą, Rilke netikėtai ir nieko nepaaiškinęs išvyksta į Berlyną. Jeigu tai darė tikėdamasis susivokti savyje ir nuspręsti, kuri iš dviejų merginų – šviesiaplaukė ar tamsiaplaukė – jį labiau domina, tai atsiriboti nepavyko, nes Clara vos ne kasdien rašė jam laiškus. Atsakinėdamas į juos, Raineris nejučia fantazavo apie jaukius namus, kurių niekada neturės. Žiemą Berlyne lankosi Clara ir jau susižadėjusi Paula. Ar staigios vedybos su Clara buvo Rainerio atsakas Paulai? Aiškaus atsakymo nėra, biografai kažkodėl Rilke’s vedyboms skiria tiek mažai dėmesio, tarsi tai būtų tiesiog nesusipratimas poeto gyvenime. Tiesą sakant, šis veiksmas labai panašus į neapgalvotą žingsnį, kurio Rilke, norėdamas išlikti savimi, verčiau nebūtų žengęs. Ar tikrai tuo metu tikėjo, kad yra tinkamas šeimai ir galės mėgautis namų jaukumu? Dar nepažinojo savęs? Priešinosi įsakmiam Lou nepritarimui? Kad ir kaip buvo, Raineris Marija Rilke 1901 m. balandį Bremene susituokia su protestante Clara Westhoff, prieš tai atsisakęs katalikybės (bet į protestantizmą neperėjo). Medaus mėnesį jaunavedžiai praleidžia neįprastai – sanatorijoje „Weisser Hirsch“ netoli Dresdeno, nes Raineris ką tik persirgęs skarlatina, yra rekonvalescentas. Gegužę pora apsigyvena Vestervėdėje netoli Vorpsvėdės. Gruodį gimsta vienintelis sutuoktinių Claros ir Rainerio vaikas, duktė Ruth. Taip dvidešimt penkerių metų poetas, apie kurį sakoma, kad su dėže knygų nuolat klajojo iš vienos vietos į kitą, pirmą ir paskutinį kartą pamėgino tapti sėslus.

Audringa Lou reakcija sukelia poetui skausmą ir nerimą – buvusi rūpestinga draugė stato tarp jų sieną ir leidžia ieškoti jos pagalbos tik jei kiltų suicido pavojus arba grėstų psichinė liga. Ji gretina Rilke’ę su Nietzsche’e ir jo draugu Pauliu Ree, galimai baigusiu gyvenimą savižudybe. Dėl savižudybės, o taip pat ir dėl pamišimo Lou klydo, Rilke’s psichika, nors ir labili, buvo pakankamai stabili. Bet gyvenimo ir kūrybos dilema anksčiau ar vėliau iškyla kiekvienam kūrėjui, ne išimtis ir ši menininkų pora. Rilke puikiai supranta Claros pasirinkimo kainą, žinodamas, kad moteriai dar sunkiau suderinti meną su gyvenimu. Supranta, bet negali nieko pakeisti, nes tai ir jo dilema. Viename laiške (ne Clarai) poetas prisipažįsta, kad traukiasi iš Claros gyvenimo, nes nesugeba jos vertinti nei kaip moters, nei kaip menininkės. Ką čia ir pridursi… Traukėsi ir pasitraukė, bet pirmaisiais santuokos mėnesiais dar mėgina būti vyru ir tėvu, ieško darbo, imasi daug ko, tad šeimos gyvenimui laiko nebelieka.

Poetui reikia atokvėpio, ir prasideda tai, ką tiktų pavadinti „pilių istorija“ Rilke’s gyvenime. Kartosis ir situacija: poetui netenka pačiam ieškoti mecenatų, reikiamu metu jie visada atsiranda. Taip ir šį kartą. Eiles rašantis Emilis Prinzas von Schönaich-Carolathas siūlo paviešėti Elbės žiotyse stovinčioje pilyje Haseldorf bei Pineberg. Pirmą kartą poetas ten vyksta su Clara, antrą kartą praleidžia pilyje ištisas savaites jau be jos. Po Veleslavino netoli Prahos tai antroji, bet tikrai ne paskutinė „rūmų poeto“ pilis.

Bet iš pilies vis tiek reikėjo grįžti į atokią Vorpsvėdę, kur nebuvo perspektyvos skleistis nei poeto, nei skulptorės talentams. Pasirinkę kūrybą, abu išvyksta į Paryžių, palikę mažąją Ruth seneliams Westhoffams kaime netoli Bremeno. Menininkų vaikui teko sunki dalia, net ir motiną ji matydavo retai, o su tėvu gal tik kartą puošė Kalėdų eglutę. Kai Ruth ištekėjo, Rilke neparodė nė mažiausio noro susipažinti su žentu, jis niekada nepamatė ir Ruth dukters.

Dvi greta esančios vienatvės – taip Rilke įsivaizdavo kūrėjų santuoką. Laikė savo pareiga kiek įmanoma padėti Clarai profesinėje veikloje: ieškojo rėmėjų, rūpinosi galimybe eksponuoti skulptūras ir pan. Visa tai darė nuoširdžiai, bet kurti bendro gyvenimo nesisekė – bendrumas, poeto įsitikinimu, įmanomas tik tada, kai jis pertraukiamas ritmingai pasikartojančių vienatvės epizodų. Be abejo, šeimos irimo pasekmės buvo skaudesnės Clarai, neturėjusiai nei tiek draugų, nei tiek mecenatų – jai atitekdavo trupiniai nuo poeto stalo. Tačiau šiaurietiškai santūrios prigimties menininkė savo likimu nesiskundė, nes kurti skulptūras buvo jos sąmoningas pasirinkimas, nors pavydūs, priešiškai nusiteikę vertintojai jos kūrinius laikė kiču.

Tuo metu poetas, išvargintas Paryžiaus ir monografijos apie Rodiną rašymo, 1903 m. kovą vyksta į Italiją. Ilsisi Viaredže, šalinasi draugijos, nors vienatvė ir poilsiautojų prigužėjęs kurortas – sunkiai suderinami dalykai. Vis dėlto Rilke’s dvasinė būsena beveik krizinė, todėl jis priverstas ieškoti paguodos, rašo Lou, kuri susitikti vis dar nenori, bet susirašinėti sutinka. Jai išsako savo skausmus ir baimes. Kiek apsiramina vėliau Vorpsvėdėje, bet jau galutinai įsitikina, kad nėra ir niekados nebus šeimos maitintojas. Kai nuvyksta į Oberneulandą pas Westhoffus, Ruth nepažįsta tėvų, o šie, vos ją „prisijaukinę“, vėl išvyksta, šį kartą į Romą, kur praleis žiemą. Rilke įsikuria Studio al Porte, Clara kaimynystėje išsinuomoja ateljė. Roma poeto taip neslegia, kaip Paryžius, bet šiek tiek nuvilia, nes ieškodamas antikos vis atranda baroką. Poetą džiugina tik Romos fontanai, apie tai liudija žinomas eilėraštis „Römische Fontäne“. Vos įsikuria, mintys jau skrieja į kitas šalis – Rusiją, Vokietiją, bet labiausiai į Daniją (gal dėl pamėgto Jacobseno). Be to, jau yra gavęs kvietimą pagyventi dvare Borgeby-gard Pietų Švedijoje.

Iš Europos pietų Rilke’ę patraukia į šiaurę, į Skandinaviją, poeto viešnagė pietinėje Švedijos provincijoje Skane tęsia „pilių pasaką“ jo biografijoje. Hannai Larsen-Norlind priklausanti Borgeby-gard pilis – tai bokštas su vėliau pristatytu gyvenamuoju pastatu, aplinkui plyti parkas, laukai, ganyklos. Švedijos dvare yra ir tvartas su dviem šimtais karvių, tad poetas, lydimas šuns, basas braido pievose, o į tvartą užeina išgerti šilto pieno. Šeimininkė – mažutė, tamsiaplaukė, „paprasta kaip konduktorė ar ūkininkė, labiau žmogus nei moteris“ (taip ją apibūdino Rilke). Ji neseniai tapo dvarininke, nemokėjo vokiškai, todėl su svečiu kalbėjosi prancūziškai. Šiek tiek vokiškai kalbėjo šeimininkės vyras.

Po lietingos Romos žiemos ir staigaus, ryškaus tenykščio pavasario Rilke’ei dabar tikra atgaiva – vėjas, kvepiantis levandomis, flioksais, dar kažkokiomis gėlėmis, ir iš jūros užgriūvančios audros. Daug laiko praleidžia vienas, bet nevengia bendravimo su kitais Borgeby svečiais, išskirdamas zoologiją studijuojantį Torsteną Holströmą, apie kurį Clarai rašo, kad šis mėgsta Ivaną Turgenevą ir kišenėje nešiojasi Jacobseno „Nilsą Liūnę“.

Laisvas nuo bet kokių įsipareigojimų, poetas ištisas savaites mėgaujasi ramybe, bet nieko nerašo, guosdamas save, kad vasarą jam visada stinga kūrybinės nuotaikos, kad jo laikas – ruduo. Nors bendra Rilke’s ir šeimininkų draugė Ellen Key buvo pastariesiems prisakiusi visiškai nevaržyti svečio, jis vis dėlto jautėsi įpareigotas bent jau kartu su šeimininkais vakarieniauti. Bet kai ir po vakarienės tenka pasilikti su jais, pokalbiai poetą pradeda varginti. Rytai po tokių vakaronių Rilke’ei panašūs į pagirias. Gal poetas pernelyg dramatizuoja neįpareigojančius pokalbius, o gal tai rodo, kad Hanna ir Ernstas Norlindai vis dėlto liko jam svetimi, nors būtent Norlindas vėliau buvo vienas iš nedaugelio, galėjusių sakyti Rilke’ei „tu“.

Kaip visada, kai nesiseka kurti, Rilke tampa irzlus ir perdėtai jautrus. Tuo metu Arthuras Holitscheris, ruošdamasis kelionei į Angliją, laiške klausia apie šią šalį. Rilke atsako tarsi girdamasis savo nežinojimu – visa, kas angliška, jam svetima, jis nemoka kalbos, beveik nepažįstas šios šalies meno, o Londoną įsivaizduoja kaip kažką slegiančio.

Nereikšmingiems pokalbiams iššvaistomi vakarai ir ateityje bus kaina, kurią reikės mokėti už svečiavimąsi pas mecenatus. Jau kitur, Jonserede, Rilke laiške skundžiasi: čia pietaujama septintą, o paskui nesikeliama nuo stalo visą vakarą. Poetą gelbsti jo „viešaisiais ryšiais“ besirūpinanti Ellen Key, pasiimdama jį į Geteborgą. Trisdešimt penkerių metų ryžtinga, visada visiems pasiruošusi padėti moteris įsitikinusi, kad Rilke visai nesiorientuoja praktiniuose dalykuose. Sunku pasakyti, ar poetas prisidėjo prie tokios opinijos susidarymo, bet jam tai buvo naudinga. Ellen Key garsina poetą ne tik Skandinavijoje, 1904 m. pasirodė jos svarbiausia esė apie globotinio kūrybą, vėliau įėjusi į didesnės apimties publikaciją. Kaip jam ir būdinga, į užsimezgusią bičiulystę Rilke įtraukia ir Clarą, kelioms savaitėms atvykusią paviešėti į Švediją. Apie 1906-uosius jaučiamas poeto ir jo globėjos santykių atšalimas.

Po trumpo apsilankymo Kopenhagoje sutuoktiniai Rilke’s svečiuojasi pas tekstilės inžinierių Jimmy’į Gibsoną ir jo žmoną Lizzie, gyvenančius industriniame Geteborgo priemiestyje Jonserede. Šiuos skirtingus žmones suartino naujoviškos mokyklos idėja – 1901 m. įkurta „Göteborgs Högre Samskola“, skirta bendram vaikų, mokytojų ir tėvų ugdymui, siekiant naujo harmoningo žmogaus idealo. Stebina, kad šiaip visuomeniniams reikalams abejingas Rilke susižavi utopiniu pedagoginiu modeliu ir net svarsto galimybę drauge su Clara įsteigti tokią mokyklą kur nors Šiaurės Vokietijoje.

Grįžęs į Vokietiją ir kurį laiką gyvendamas su žmona ir dukra, Rilke ima skųstis mažakraujyste, kraujotakos sutrikimais, išsekimu. Jam reikia poilsio (gal labiausiai nuo šeimos?), tad Ellen Key paskiria poetui nedidelę stipendiją. Jau ne pirmas – ir ne paskutinis – kartas, kai stokojantis pinigų Rilke, vos juos gavęs, neadekvačiai išlaidauja; šį kartą reabilitacijai renkasi jam jau pažįstamą sanatoriją „Weisser Hirsch“ netoli Dresdeno, vieną brangiausių Europoje. Savotiškas Rilke’s požiūris į pinigus gal susijęs su jo estetizmu ir su ta aplinkybe, kad visada jų gauna be ypatingų pastangų. Apie poeto įpročius galima pasakyti taip: jis verčiau valgys duoną ir sūrį prie nepriekaištingai padengto stalo, negu žąsienos kepsnį prastoje užeigoje.

Rinkdamasis sanatoriją, poetas tikriausiai negalvojo, kad „Weisser Hirsch“ atvers jam duris į aristokratų pasaulį, bet kaip tik taip ir įvyko. Nebūtų buvę dviejų žiemų Kaprio saloje ir dar daug ko kito, jei Rilke tada būtų pasirinkęs pigesnę sanatoriją. Likimo valia „Weisser Hirsch“ kelias dienas praleido grafienė Luise von Schwerin. Pažintis su ja atvėrė Rilke’ei plačią perspektyvą ir nulėmė, kad, laikui bėgant, Gotos almanache (Europos diduomenės žinyne) jis rasdavo tiek pažįstamų, kiek jų būna telefonų knygoje.

Ar Rilke visiškai nieko nedarė tam, kad vėliau jį užgriūtų lavina kvietimų pasisvečiuoti dvaruose? Be abejo, poetas turėjo pasirūpinti, kad būtų pristatytas grafienei. Ir, žinoma, pasistengti padaryti jai neišdildomą įspūdį, kad vėliau būtų „perdavinėjamas“ iš rankų į rankas, iš pilies į pilį, kartais ir drauge su Clara. Būti vedusiam Rilke’s situacijoje – privalumas, ir jis niekada nevaidino viengungio arba santuokoje nelaimingo vyro. Tai buvo paranku ir jo globėjoms – Schutzherrinnen, – nes joms negrėsė apkalbos, ir damos galėjo lepinti „dvaro poetą“ kiek širdis geidžia. Kodėl Rilke, nei labai jaunas, nei gražus, nei turtingas, nei kilmingas, taip žavėjo aristokrates? Tikras ar tariamas bejėgiškumas, benamystė, buities ignoravimas tikriausiai skatino norą poetą globoti. Estetas, visai nevyriškas – ypač greta vyriškos Claros (pasak Rilke’s, jo nemėgstamas virago tipas) – jis buvo toks, kokio globėjoms anksčiau gal neteko sutikti. Paslaptingas ir neįspėjamas, žadino ne tik smalsumą, bet ir geismą. Juo, visada santūriu ir uždaru, buvo galima pasitikėti, poetas mokėjo būti geras draugas kilmingoms damoms, kurioms kaip atlygį už globą skyrė dedikacijas. Tiesiog maloni ir geraširdė moteris jo dedikacijoje virsta „prakilnia“, „neprilygstama“ („erhabene“), taigi idealizuojama ir sukilninama. Rilke’s dedikacijose galima įžvelgti Jugendstil įtaką: „Gelegt in die Hände von Lou“ („Įdėta į rankas Lou“).

Rilke nebuvo snobas ar aferistas, bet kokia kaina siekiantis patekti į aristokratų terpę. Jis priimdavo daug kvietimų, bet taip pat daug, o gal net ir daugiau jų atmesdavo. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma XX a. pradžioje gyventi taip, tarsi būtum viduramžių trubadūras.

Pasirodo, įmanoma. Introdukcija į „pilių pasakos“ tęsinį – trys savaitės lankant Berlyno muziejus (1906). Bet didmiestis greitai tampa nepakenčiamas, poetas bėga į Harcą, tačiau nesėkmingai – patenka į triukšmingą Trezeburgo kurortą, kur taip pat ilgiau neužsibūna. Atokvėpį žadėjo ir suteikė grafienė Luise von Schwerin, pakvietusi į savo pilį Frydelhauzene. Iš čia Rilke vyksta į vadinamąją „Vortragsreise“, skaito esė apie Rodiną Dresdene, Prahoje, Elberfelde, Hamburge. Apsilankęs gimtojoje Prahoje, klajojantis poetas dar trumpai pabuvoja Ostendėje, Ypre, Briugėje, Gente, kol pagaliau rugsėjį jį vėl matome Frydelhauzene su žmona ir dukra.

Luise von Schwerin, kaip sakyta, buvo didžioji Rilke’s sėkmė. Dabar jau jos sesuo Alice Faehndrich kviečia praleisti žiemos Kapryje ir siūlo visas sąlygas darbui. Rilke palydi Clarą į Berlyną, padeda įrengti ateljė, o pats, kaip jau ne kartą gyvenime, priverstas lankytis pas dantistą. Tarsi norėdamas save apdovanoti už patirtus nemalonumus, mėgaujasi spektakliais su to meto garsenybėmis – Agnes Sorma Henriko Ibseno „Šmėklose“, Eleonora Duse – vaidinančią Rebeką Vest Ibseno „Rosmersholme“. Pagaliau gali palikti nemylimą miestą ir per savo trisdešimt pirmąjį gimtadienį, 1906 m. gruodžio ketvirtą, atvyksta į Kaprį.

Cimittero Acattolico, nekatalikiškose, o gal antikonfesinėse Kaprio kapinaitėse yra antkapis su Rilke’s eilutėmis, ištrauka iš eilėraščio „Mirties patirtis“ („Todes-Erfahrung“), nors autorius nenurodytas. Eilėraštis parašytas suėjus metams nuo grafienės Luise’s von Schwerin mirties, o eilutės iškaltos grafienės dukters, 1969 m. mirusios baronienės Gudrunos Uexküll, ir jos vyro antkapyje.

Alice Faehndrich supranta poeto vienatvės poreikį ir atiduoda jo žinion „rožių namelį“ („Rosenhäusl“), primenantį jam žiemą Romoje, Studio al Porte. Neapolio įlanka su melsvu Vezuvijaus siluetu, tas banalus atvirukinis vaizdelis pradžioje nervina poetą. Bet tolimame vilos sodo kampelyje ramu, visą dieną jis paliktas sau, gali rašyti arba vaikštinėti niekieno netrukdomas. Tik per vakarienę poetas pasirodo rožėmis ir vijokliais apipintoje viloje Discopoli, iš kurios atsiveria mažiau trivialus vaizdas į jūrą. Tai kurtuazinis dienos epizodas, Rilke tampa rūmų poetu, linksminančiu damas ilgais žiemos vakarais. Jo damos – tai keturiasdešimt devynerių Alice Faehndrich, mergautinė pavardė – Freifrau von Nordeck zur Rabenau, jos pamotė Julie Freifrau von Nordeck zur Rabenau, mergautinė pavardė – grafienė Wallenberg (vadinama „Frau Nonna“), ir dvidešimt ketverių Manon, grafienė zu Solms-Laubach. Rilke skaito savo eiles, Hermanno Hesse’s „Pėterį Kamencindą“, dar kažką ir leidžiasi damų globojamas bei lepinamas. Viloje viešpatauja atmosfera, kupina motiniškumo, literatūros ir erotikos.

Šioje viloje Rilke įsijaučia į kurtuazinę atmosferą ir vėliau, jau iš Duino pilies, rašys „Frau Nonnai“ apie tai, kaip jam trūksta švelnių moters rankų, nulupančių obuolį… Poetas teigia, kad iš Kaprio atmosferos pasisėmė jėgų daugeliui metų. Ir tada, ir vėliau pasaulio įvykiai beveik nepasiekia poeto. Trijų kilmingų damų draugijoje rožių apsuptas Rilke jaučiasi esąs Torquato Tasso arba įsigyvena į Adomo, priimančio Ievos jam siūlomą obuolį, vaidmenį. Bet obuolį nulupančios rankos tampa ir laimės netvarumo simboliu. Tik praėjus laikui, tik žvelgiant atgal, Rilke’ei atrodo, kad tada buvo laimingas. Bet kai praeitis dar buvo dabartis, vargu ar poetas patyrė laimę – ji vaidenasi praeityje arba vilioja ateities vizija.

Rilke daug laiko praleidžia klajodamas po apylinkes, neretai jį lydi jauniausioji dama Manon zu Solms-Laubach. 1907 m. žiemos pradžioje Raineris atranda Anakaprį, rašo eiles apie apleistą Santa Maria a Cetrella bažnyčią, įsijaučia į Viduržemio jūros gamtovaizdį, jį aprašo poetiškai ir preciziškai. Vieną sausio vakarą damoms perskaito ką tik sukurtą „Dainą apie jūrą“ („Das Lied vom Meer“) ir įrašo ją į vilos svečių knygą. Tarp kitų Kapryje parašyti eilėraščiai „Alkestidė“, „Kurtizanė“, taip pat esė „Penki laiškai seseriai Marijanai Alkoforado“ („Fünf Briefe fur Schwester Marianna Alcoforado“) apie Rilke’ei imponavusią XVII a. antros pusės vienuolę, paliktą mylimojo ir sugebėjusią savyje įveikti netektį. Vienuolės laiškai sustiprina Rilke’s nuostatą, kad meilės esmė nėra buvimas kartu, kad mylintieji priverčia vienas kitą siekti to, kas beveik pranoksta jų jėgas, kad, atskirai būdami, jie gali tapti kažkuo daugiau, negu įstengtų būdami drauge. Kitais žodžiais, Rilke tuose laiškuose randa savo egzistencijos pateisinimą, jis tarsi atsikrato sąžinės priekaištų dėl išblaškytos šeimos, kuriai nėra sutvertas.

Tuo metu, kai Rilke mėgaujasi rūmų poeto privilegijomis, Clara Berlyne „siekia neįmanomo“, palikusi dukrą savo tėvams. Ar apskritai poetas galvojo apie žmoną ir dukrą savo kurtuazinėje vienatvėje? Vis dėlto teko jas prisiminti, kai 1907 m. sausį Clara staiga išniro Neapolyje pakeliui į Egiptą, – baronienė May Knoop pakvietė paviešėti jai priklausančioje sanatorijoje Heluane netoli Kairo. Rilke kelioms dienoms parsiveža žmoną į Kaprį, ir per šį susitikimą jau išryškėjo tarp sutuoktinių tvyranti įtampa. Rilke’s atsiskyrimo, siekiant beveik neįmanomo, koncepcija pasirodė pažeidžiama. Poetas norėtų ne tik Clarą, bet ir save įtikinti, kad, būdami atskirti vienas nuo kito kelių dienų kelionės, jie elgiasi taip, kaip reikalauja pašaukimas. Tai negali būti laikoma nei lengvesnio kelio pasirinkimu, nei pareigos paniekinimu, gražbyliauja poetas. Kūrėjo kelias juk nėra lengvas, jam būtina vienatvė, tad reikia tenkintis įsivaizduojamais namais, kuriuose jie su žmona nuo pat pradžių drauge. Claros neįtikina šie samprotavimai ir neguodžia eilėraštis „Es winkt zu Fühlung fast aus allen Dingen“ (1914), kuriame Rilke kalba apie namus savyje („in mir steht das Haus“). Kai ji balandį vėl kelias dienas vieši viloje Discopoli, jos sutuoktinis jau kelia sparnus, ketindamas vykti į Paryžių. Dar kartą Kaprio saloje poetas lankysis 1907 m. pavasarį.

Atsisveikinęs su trimis aristokratėmis, rūmų poetas vėl tampa klajojančiu dainiumi. Sakyti „grįžta“ nėra pagrindo, nes grįžti nėra kur. Paryžiuje poetas apsistoja pamėgtame viešbutyje netoli Luvro, vėliau nuomojasi butą ir, pasiėmęs pas draugus paliktą rašomąjį pultą ir kelis baldus, nuo birželio pradžios iki spalio pasitraukia į tikrą kūrėjo vienatvę. Intensyvaus darbo rezultatai – „Naujieji eilėraščiai“ („Neue Gedichte“), „Maltės Lauridso Brigės užrašai“ („Malte Laurids Brigge“) ir kt. Kūrybinės vienatvės vasara slenka, atnešdama daug nepatogumų. Trūksta gamtos artumo, persekioja mintis, kad per daug savo laiko išeikvojo kilmingų damų draugijoje; pinigų stygius verčia važinėti omnibusu, nepirkti knygų (sunku įsivaizduoti, kad Rilke apskritai turėjo knygų – juk nevežiojo jų iš pilies į pilį, iš viešbučio į viešbutį?). Beje, tekstų apie savo kūrinius Rilke neskaitė, recenzavimą laikė nepageidautinu dalyku; kritika, pasak poeto, tai publikai adresuotas laiškas, kurio pats autorius neturėtų nei atplėšti, nei skaityti – lygiai kaip ir kitų, ne jam adresuotų laiškų.

Spalio pabaigoje nerimstantis klajūnas vėl krauna lagaminus ir, kaip kiekvieną kartą, patiria nevilties protrūkius dėl kažkur prasmengančių reikalingų daiktų. Tuo iš tikrųjų nesunku patikėti, žinant jo gyvenimo būdą. Artimiausias tikslas – Praha, kur į skaitymus ateina motina Phia Rilke, lydima jos sūnui atgrasių senų damų. Bet yra ir malonesnių įspūdžių, tarp jų – viešnagė Nadherny von Borutin šeimos pilyje Janovice. Vėl senas parkas drėgną rudenį, alėjos, tilteliai, pilis su herbais ir erkeriais. Našlaujanti baronienė lieka savo kambariuose, bet graži baronaitė su dviem simpatiškais broliais pasitinka poetą ant tiltelio per vandens griovį, vedančio į pilį. Tarnai, pašviečiantys kelią sidabriniais žibintais, ir… ananaso riekelės (ne šampane, kaip pas Igorį Severianiną) prie arbatos – taip atrodo kurtuazinis Rilke’s rojus.

Vėliau – Vroclavas (Breslau) ir Viena. Skaitomas vis tas pats, jau įprastas, tekstas apie Rodiną. Šioji „Vortragsreise“ baigiasi išvyka į Veneciją, tai jau trečias apsilankymas lagūnų mieste (pirmieji – 1897 m. ir 1903 m.). Šį kartą vieši prekiautojo meno kūriniais Piero Romanellio namuose. Po dešimties dienų laukia nelengvas išsiskyrimas, nes spėjo įsimylėti Piero seserį Adelminą (Mimi). Ankstyvą žiemos rytą, aidint gondolininkų šauksmams, palieka nuostabų miestą. Per Kalėdas pagaliau susitinka su šeima, bet mintys ir laiškai krypsta į Venecijos pusę.

Kaip visada, į šią istoriją įpina ir Clarą, rašo gražuolei Mimi, kad daug apie ją pasakojąs žmonai. Vėliau gražioji venecijietė stebėjosi – Rilke sakėsi ją beprotiškai mylįs ir tuo pačiu metu kalbėjo apie savo prieraišumą žmonai ir dukrai. Turbūt nei viena, nei kita nebuvo visiška tiesa, nors melu taip pat nepavadinsi. Visada daug dėmesio skyręs kalbinės raiškos formai, Rilke neatsitiktinai laiškuose Adelminai vengia kreipinio „tu“ ir vardo paminėjimo, rinkdamasis neutralesnius žodžius „Belle“ ir „Chere“. Poetui ir vėliau bus būdinga tikrinio vardo baimė, tarsi vardu pavadinta moteris jau galėtų jį pasisavinti. Galima spėti, kad Mimi puoselėjo tokią viltį, bet labai greitai įsiplieskusi aistra taip pat greitai ir užgeso. Rilke bėga, laiške aiškindamas: jis prašo visų, kurie jį myli, mylėti ir jo vienatvę, kitaip būsiąs priverstas vengti jų rankų ir slėptis nuo jų akių, kaip nuo persekiotojų slepiasi laukinis žvėrelis. Baimė įvardyti mūzą vėliau lėmė vardų Benvenuta, Merline, Nike atsiradimą.

Benamis poetas, nuolat ginantis savo teisę į vienatvę, puoselėja iliuziją apie mylimąją kūrėją (lyg jam negana būtų skulptorės), ir dar daugiau – poetę. Jis svaičioja apie Renesanso poetę Gasparą Stampą, vienuolę Marianną Alcoforado, o realios poeto mūzos, tarp jų ir Mimi, reiškiasi kaip muzikės.

Kur mes palikome Rilke’ę? Nesvarbu, pasitikime jį vėl atvykstantį į Kaprį, ten poetas atsikratys rudenį ištikusios depresijos. Prasta finansinė padėtis verčia kreiptis į leidėjus, siekiant palankių sandorių. Išsigelbėjimas, kaip visada, ateina: leidėjas Samuelis Fischeris, nekeldamas jokių sąlygų, pasiūlo tris tūkstančius markių, o Karlas von der Heydtas skiria penkis tūkstančius markių laikotarpiui nuo 1906 m. iki 1909-ųjų. Tad poetas keletą metų gali gyventi be materialinių rūpesčių, skirti laiko kūrybai.

Septynis mėnesius praleidęs Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, 1908 m. gegužę Rilke grįžta(?) į Paryžių (ar turime laikyti Paryžių vieta, į kurią grįžtama, t. y. artima namams vieta, sunku pasakyti). Gyvena vis kitur, šį kartą savo ateljė jam užleidžia Mathilde Vollmoeller. Tuo pačiu metu į Paryžių grįžta(?) Clara ir taip pat išsinuomoja ateljė. Kai rugpjūtį Clara grįžta(?) į Vokietiją, jos ateljė perima Raineris, sužavėtas garsios pastato praeities ir trijų didžiulių langų į apleistą sodą. Kai apie savo atradimą parašo Rodinui, šis netrukus savo kūriniais užpildo visą pirmąjį viešbučio „Biron“ aukštą, čia dirba ir priiminėja svečius. Dabar tai Rodino muziejus.

Tai buvo dviejų didžių menininkų harmoningo bendravimo ruduo, Rodinui Rilke paskiria dalį ciklo „Naujieji eilėraščiai“: „A mon grand Ami Auguste Rodin“. Kita dedikacija ir pirmas didesnės apimties darbas naujoje aplinkoje – „Rekviem draugei“ („Requiem fur eine Freundin“), parašytas 1908 m., praėjus metams po Paulos Modersohn-Becker mirties Vorpsvėdėje. Poetas aprauda likimą draugės, kurią meilė, santuoka, motinystė atskyrė nuo meno, ir, atrodo, suvokia, kad moters dalia sunkiai suderinama su kūryba: „Nes nuo seno žinoma apie gyvenimo ir didžio darbo priešiškumą“ („Denn irgendwo ist eine alte Feindschaft / Zwischen dem Leben und der grossen Arbeit“).

Paryžiuje, asketiškoje aplinkoje – stalas, kėdė, rašymo pultas, tuščios sienos – Rilke rašo romaną, nuo įtampos artėdamas prie nervinės krizės. Mimi čia žiemą leidžia pas brolį, apsilanko Lou, Ellen Key, bet susitikimai neužgožia nerimo dėl silpstančios sveikatos. Nepadeda nei kelionės į Pietų Prancūziją, nei gydymo kursas Švarcvalde. Poetą ypač sužavi Popiežių rūmai Avinjone, o vaizdingai tarp uolų išsidėsčiusiame Les Baux jis tariasi atradęs Salome šeimos pėdsakus. Lou protėviai turėjo palikti šias vietas dėl religinių karų XVII amžiuje.

Vis dėlto 1909 m. pabaigoje romanas baigtas, tuo pačiu metu poetą pasiekia laiškas, adresuotas „Herrn Rielke“ ir nutraukiantis pauzę „pilių pasakoje“. Kunigaikštienė Marie von Thurn und Taxis-Hohenlohe, pravažiuodama pro Paryžių, kviečia poną Rilke’ę arbatos viešbutyje „Liverpool“. Tokiam aukštuomenės elgesio kodeksą ne visai atitinkančiam gestui kunigaikštienę paakino jos draugė poetė Anna Elisabeth de Noailles, kuriai buvo smalsu sužinoti, koks tas Rilke. Apie susitikimą vėliau pažįstamiems pasakojo pati kunigaikštienė. Poetė pasirodė tarpdury su didžiule skrybėle ir, vos įžengusi į kambarį, sušuko: „Pone Rilke, ką Jūs manote apie meilę, ką Jūs galvojate apie mirtį?“ Nėra žinoma, ką tada atsakė poetas, bet šios moters ateityje tikriausiai vengė. Rumunų kunigaikščio ir graikės duktė, apdovanota egzotišku grožiu, ištekėjusi už grafo Mathieu de Noailles, ji spindėjo Paryžiaus aukštuomenės salonuose, tad negebėjusiam valdyti savo jausmų Raineriui galėjo būti pavojinga. Be to, jis jau buvo poetę įtraukęs į savąjį pakilių kuriančių moterų sąrašą, todėl susitikinėti su šia moterim banalioje salonų aplinkoje Rilke’ei atrodė šventvagiška. Vos įžvelgęs galimą pasikėsinimą į jo vienatvę, Rilke pademonstruodavo išskirtinį diplomato talentą, sugebėdamas neįsipareigoti, išlaikyti distanciją neatstumiant. Šio talento kaip tik ir prireikė, saugantis nepageidaujamos pažinties plėtotės.

Visai kas kita Marie Taxis, pakvietusi poetą į Duino pilį prie Adrijos jūros. „Duino elegijų“ pavadinimas neleidžia suabejoti – poetas kvietimu pasinaudojo. Tik prieš tai jam reikia sutvarkyti dėl ilgų darbo ir vienatvės (tikros) mėnesių pašlijusius kontaktus. Ir štai poetas jau tarp žmonių ir su žmonėmis. Leipcige, leidėjo Kippenbergo namuose jis atidus ir nepretenzingas svečias, su namų šeimininke vaikščiojantis rožyne; Jenoje sulaukia pasisekimo skaitydamas savo kūrinius; specialiai pasiklausyti poeto iš Veimaro atvyksta Alfredas von Nostiz-Walwitzas su žmona Helene. Pakvietimas paviešėti Veimare savaime suprantamas, o ten Rilke sutinka būrį senų pažįstamų, užmezga naujas pažintis, lankosi vakare, kai Hofmannsthalis skaito ištraukas iš savo „Rosenkavalier“. Duino pilyje poeto laukia, bet mėnuo Romoje taip pat žavus – ten vieši Sidonie Nadherny, pasirodo Jakobas Wassermannas, o Fischeris, ne taip seniai sušelpęs poetą, dabar mato jį tame pačiame brangiame viešbutyje. Rilke praleidžia ne vieną vakarą Fischerių salone, ir visada ten yra laukiamas svečias, kaip prisiminimuose apie tai rašo leidėjo duktė Brigitte, vadinta Tutti: „Po priešpiečių mes dažnai mėgaudavomės saule viršutinėje sodo terasoje su nuostabiu vaizdu į Šv. Petro baziliką ir miestą. Rilke nepietaudavo kartu su viešbučio svečiais, tik savo kambaryje išgerdavo stiklinę pieno ir suvalgydavo kelis vaisius. Užstalei pasibaigus, jis dažnai užeidavo į mūsų mėlynąjį saloną, prieš tai atsiuntęs kortelę su mandagiu paklausimu. Žinoma, jis visada buvo laukiamas“⁵.

Iš Romos Raineris pagaliau vyksta į Marie Taxis Duino pilį prie jūros, iškilusią ant aukštos uolos virš Adrijos. Žemiau stūkso Sasso di Dante (Dante’s uola) – pasakojama, esą čia viešėjęs iš Florencijos ištremtas „Dieviškosios komedijos“ autorius. Kunigaikštienė pilį paveldėjo iš motinos, Venecijos gražuolės Therese’s, grafienės Thurn-Hofer ir Valsassina, ištekėjusios už Egono, princo Hohenlohe-Waldenburgo-Schillingsfürsto. (Tikriausiai skaitytojas jaučia, kad rašau tuos įmantrius vardus ne šiaip sau – jie nėra pertekliniai; akivaizdu, kad aristokratų vardai netiesiogiai papildo Rilke’s paveikslą.) Puikus fechtuotojas, azartiškas medžiotojas, princas dar mėgo ir smuikuoti, todėl nebuvo priešiškas meniniams žmonos interesams ir mecenatystei.

O kunigaikštienė taip pat labiausiai domėjosi muzika, pati skambino pianinu ir į pilis (turėjo dar vieną Loučene) kviesdavosi koncertuoti garsius kvartetus. Literatūra jai taip pat nebuvo svetima, išsilavinimą gavusi Florencijoje, citavo Dante’ę ir Petrarcą, vertė į prancūzų bei italų kalbas (beje, ir dvi pirmąsias Rilke’s elegijas iš Duino ciklo). Marie Taxis pilyje pabuvojo daug įžymybių – minėtini Gabriele d’Annunzio, Duse ir dar daug garsių vardų. Kai jų savininkai ilgiau ar trumpiau lankydavosi Venecijoje, būtinai buvo kviečiami į Duino pilį. Čia nebuvo elektros, bet tai netrikdė laisve besimėgaujančių svečių. Pusryčius jiems tiekdavo į kambarius, iki priešpiečių pirmą valandą svečių jokie susaistymai nevaržė. Po pokaičio, jei būdavo geras oras, važinėdavo automobiliu išilgai pakrantės, vakare dažnai muzikuodavo.

Kai ten viešėjo Rilke, pilies simbolis, senas keturkampis bokštas, dar buvo apsuptas vėlyvųjų viduramžių tvirtovės gynybinių sienų. Inteligentiška, turinti humoro jausmą Marie Taxis su svečiais bendraudavo Raudonojoje, arba Imperatoriaus, salėje, kurios lubų freska vaizdavo imperatoriaus Leopoldo I apoteozę, to paties, iš kurio grafas Thurnas-Valsassina praeityje nusipirko pilį. Prie raudonu aksomu išmuštų sienų glaudėsi spintos, talpinusios knygas ir porcelianą. Iš šviesiais baldais apstatytos Baltosios salės atsiverdavo tolimas vaizdas į Triesto įlanką, salėje stovėjo fortepijonas, kuriuo buvo grojęs Ferencas Lisztas. Rainerio kambario langai žvelgė į atvirą jūrą, paties poeto žodžiais, „tiesiai į visatą“.

Pilis buvo beveik sugriauta per pirmąjį pasaulinį karą, bet daug kas vėl atstatyta, kai Duino ėmė valdyti kunigaikštienės sūnus Alexanderis von Thurnas und Taxis. Italijos pilietybė leido šiam aristokratui vadintis taip: Principe Della Tore e Tasso, Duca di Castel Duino. Tokie ir panašūs vardai žymi luominę prarają, turėjusią žiojėti tarp tiesiog Rilke’s ir jo kilmingų globėjų, bet iš tikrųjų poetą ir įtakingus mecenatus dažniausiai siejo nuoširdi draugystė ir abipusė simpatija. Duino kunigaikštienė besąlygiškai pasitiki savo svečiu ir netrunka dvidešimčia metų jaunesnį nekilmingą poetą pašvęsti į aristokratiškos šeimos, susigiminiavusios vos ne su visais Europos kilmingaisiais, reikalus. Rilke’s taktas ir diskretiškumas netrukdo jam kartais patarti pilies šeimininkei, kartais jai kuo nors pasitarnauti.

Rilke taip pat galėjo tikėtis kunigaikštienės patarimo ar pagalbos. Raineriui viešint Duino pilyje, Marie Taxis, jo paprašyta, Vienoje perka sidabrinę grandinėlę ir medalioną, kurį poetas dovanos septyniolikmetei Paryžiaus fabriko darbininkei Marthe’ei Hennebert. Vienos Rilke’s draugės žodžiais, poetas išgelbėjo šią merginą iš „blogos šlovės“ namų. Kunigaikštienė perka dovaną nežinodama ir neklausdama, kam ji skirta, nes to paprašė Raineris. O jis ir toliau neišleido iš akių šios merginos likimo. Šeimininkė ir jos svečias daug kalbasi apie literatūrą, juos abu žavi Mercelio Prousto „Svano pusėje“, o dėl Romaino Rolland’o „Žano Kristofo“ nuomonės skiriasi – Rilke’ei romanas nepatinka, o kunigaikštienė jį mėgsta. Globėjai ir poetui vis artimiau ir širdingiau bendraujant, jai nemalonu kreiptis į svečią „Herr Rilke“, „Rainer Maria“ atrodo pernelyg familiaru, taip atsiranda „Dottor Serafico“, iš dalies inspiruotas Rilke’s eilėraščiuose nuolat šmėsčiojančios angelo figūros. Kunigaikštienė, atrodo, pažino ir suprato Rainerį taip, kaip ligi tol buvo pavykę tik Lou.

Raudonajame salone Rilke’ei teko bendrauti su įvairiausių šalių aristokratais, kurie buvo jam palankūs, nes poetas niekada nesiekė būti dėmesio centre. O geraširdė globėja nepamiršta jo šeimos, susirašinėja su Clara, siunčia kalėdinę dovanėlę Ruth. Bet ypač pažymėtina, kad, daugiau nei Clara ar Lou, Marie Taxis domėjosi Rainerio kūryba. O poetas taip pat keičiasi, Duino aplinkos paveiktas, ir nuo šeimos nutolsta tiek, kad Clara reikalauja skyrybų. Tik dėl biurokratinių kliūčių – skirtingos konfesijos, pilietybės, gyvenamosios vietos – sutuoktiniai taip ir neišsiskyrė.

Šiuolaikinis austrų „špilmanas“, klajojantis iš pilies į pilį ir galantiškai bendraujantis su kilmingomis damomis, – kažin ar pavyktų surasti kitą panašaus likimo kūrėją XX amžiuje. Tai greičiausiai atsitiktinumas, o gal ir ne visai, kad viduramžių „špilmanai“ anksčiausiai atsirado vėlesnės Austrijos-Vengrijos imperijos teritorijoje. Gal pilių gausa tai nulėmė? Bet čia tik pamąstymas paraštėje, – pilių būta ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, jose skleidėsi minezingerių ir trubadūrų menas. Nėra vienareikšmio paaiškinimo, kodėl Rilke’ei toks vagabundo gyvenimas buvo priimtinas. Neturėjo iš ko rinktis? Viskas susiklostė savaime, plaukiant pasroviui? Tikriausiai. Įdomu tai, kad poetas priėmė nuolatinį rūpinimąsi juo kaip savaime suprantamą dalyką, kad dėl priklausomos padėties (nors kūryboje buvo laisvas) niekada nesijautė pažemintas, ir kūrybos procesas tik intensyvėjo.

Jeigu nuo 1902 m. iki 1910 m. sąlygiškas atskaitos taškas dar galėjo būti Paryžius, į kurį nuolat sugrįžtama, tai po 1910 m. prasideda jau tikri „Wanderjahre“ (klajonių metai), kol 1921 m. poetas pagaliau įsikuria Muzot pilyje. Per klajonių laikotarpį vyksta tiesiog kaleidoskopiška vietų kaita, vien 1914 m. Rilke pabuvojo Paryžiuje, Berlyne, Miunchene, Ciuriche, Duino, Asyžiuje, Venecijoje, Milane, Leipcige, Viurcburge, Frankfurte, ir tai dar nepilnas sąrašas. Vis dažnėjančios kelionės kaskart prabangesnės – poetas apsistoja dvaruose arba prašmatniuose viešbučiuose. 1910 m. jis vieši pas Sidonie Nadherny Janovice ir abiejose Marie Taxis pilyse – Duino ir Loučene.

Rilke’s lyrikoje nerasime atsakymo, kodėl jam tokios būtinos buvo net ne kelionės, o tiesiog trubadūriškos klajonės po Europą. Didmiesčiai ir pilys, be abejo, du skirtingi poliai, bet ar priešingi? Poetui, atrodo, vienodai reikėjo ir vieno, ir kito. Vis dėlto po 1910 m. vienintelis miestas, kuriame gyvena ilgesnį laiką – Venecija. Nebesinaudoja Piero Romanellio svetingumu, apsistoja viešbučiuose arba Marie Taxis išnuomotame Palazzo Valmarana mezonine. Užsimezga draugystė su rūmų šeimininkų dukra Contessina Pia (Agapia) di Valmarana, ji buvo pirmoji laiškų partnerė iš užsienio, su kuria atnaujino susirašinėjimą po karo. Poetą noriai priima ir kitos senos Venecijos aristokratų šeimos – Morosini, Franchetti.

Kalėdas Raineris švenčia jau ne su šeima, o ir nebėra vietos, kur galėtų tai įvykti. Nėra ir poreikio, nes šeima iširusi. 1910 m. Kalėdas Rilke praleidžia Tunise, 1911 m. – Duino, 1912 m. – Rondoje, 1913 m. – Paryžiuje. Atrandamas naujas būdas keliauti – Marie Taxis pakviečia automobiliu vykti į Leipcigą. Kitą kartą poetas vienas keliauja kunigaikštienės automobiliu iš Paryžiaus per Avinjoną, Genują, Veneciją į Duino. Bet kai Marie Taxis pasiūlo jam automobilį ir vairuotoją kelionei į Siciliją, Raineris atsisako. Viena vertus, jis prarastų daug laiko, dabar labai reikalingo „Duino elegijoms“. Kita vertus, Rilke’s niekada neviliojo į akis krentanti prabanga – automobilis su kunigaikščių Thurn und Taxis herbu, vairuotojas su livrėja nesiderino su poeto orumu, o gal kuklumu.

Dėl orumo ir kuklumo, o taip pat nepraktiškumo yra įvairių nuomonių. Štai ką mano A. Nyka-Niliūnas: „Šią vasarą kurį laiką buvau užsiėmęs „rilkiana“ ir tada man pasirodė, kad laiškuose, ypač kasdiene duona, pastoge ir dar kai kuo aprūpinančioms geraširdėms damoms, jis labai dažnai sąmoningai kuria savo legendą, mėto pėdas, išsisukinėja ar net švelniai klaidina; kad jo būta daug gudresnio ir praktiškesnio, negu visiems atrodė; kad bejėgiškumas neretai buvo tik suvaidintas. Jo „portretas“ (metafora) mano sąmonėje ir toliau pasilieka tas pats: nuolankiai akis nuleidęs katinas, gudriai murkiantis ant aristokratiškos globėjos kelių. Ir šiurpas nukrečia, vien pagalvojus, kaip jis savo gyvenimo būdu bei laikysena turėjo erzinti bendralaikius kolegas“ (2006 m. gruodžio 7 d. dienoraščio įrašas)⁶. Gal ką ir erzino, bet tikrai ne visus.

Nors poetas neskursta, palankūs jam žmonės nepamiršta organizuoti paramos akcijų ir vykdo jas taip, kad, išvaduodami nuo piniginių rūpesčių, nepažeistų poeto savigarbos. Ši sąvoka, kalbant apie Rilke’ę turi savitų semantinių niuansų: poetas ne tik priima kvietimus ir naudojasi dvarų bei pilių savininkų svetingumu, jis priima ir pinigines dovanas. Tuo pačiu metu šis, pasak W. Leppmanno, aristokratinio gyvenimo būdo konvertitas nesidrovi gyventi prabangiuose viešbučiuose, gydytis brangiose sanatorijose, bet rėmėjai niekada tuo nesipiktina. Tai tikriausiai galima paaiškinti ypatinga pagarba poeto statusui XX a. pradžioje – talentingam kūrėjui leidžiama daug, jis vertas paramos, nes iš leidėjų gaunamos lėšos gal ir nemenkos, bet nereguliarios. Reikia nepamiršti (nors, atrodo, kad pats poetas tai kartais pamiršdavo), kad jis turi dukterį. Neaptarinėsime etinio aspekto – suaugusios dukters poetas nėra matęs, kaip nepažino ir jos dukters, savo anūkės. Bet 1911 m. pusę gauto dešimties tūkstančių kronų palikimo Rilke skiria Ruth auklėjimui. Analogiška suma, jam dovanota Ellen Key, taip pat skiriama Ruth.

Dėl objektyvumo reikėtų paminėti, kad Rilke tuo metu nebuvo vienintelis menininkas, kurį paremti mecenatai laikė garbe. Kai 1911 m. pradžioje pasklido žinia, kad Rilke grįžo iš Egipto visiškai be pinigų, Hofmannsthalis tuoj pat rašo Helene von Nostiz ir grafui Harry’iui Kessleriui, ragindamas kaip galima greičiau surinkti bent kelis tūkstančius kronų. Tuo pačiu metu leidėjas Kippenbergas atseikėja didesnę sumą užtikrindamas, kad trejus metus poetas gautų po keturis tūkstančius markių. Iš laiškų matyti, kad Raineris džiaugiasi parama ir visiškai nesigraužia dažnokai neatsakingai švaistydamas tuos pinigus į kairę ir dešinę.

1914 m. vasarą įvyksta net dvi rėmimo akcijos. Rašytoja iš Londono, kunigaikštienė Mechtilde Lichnowsky rašo bent keturiasdešimčiai pažįstamų, ragindama juos įsipareigoti penkeriems metams, skiriant mažiausiai po šimtą markių. Rėmėjai galėtų likti neįvardyti, jeigu pats Rilke to nepareikalautų. Kita akcija individuali – dvidešimt tūkstančių kronų poetui dovanoja filosofas Ludwigas von Wittgensteinas.

Pirmieji karo metai visai neblogi benamiui klajūnui. Gerbėjai Vokietijoje visada pasiruošę suteikti jam pastogę, bet mes žinome, kokia svarbi Rilke’ei vienatvė ir galimybė dirbti niekieno netrukdomam. Jis renkasi Miuncheną – Herta Koenig leidžia visą vasarą gyventi jos apartamentuose prestižinėje miesto gatvėje, o pati išvažiuoja į savo dvarą Vestfalijoje. Jai grįžus, poetas nuomojasi kitą būstą, stengdamasis atsiriboti nuo visokeriopų išorinių trukdžių. Kažkur toliau vykstantis karas poeto netrikdo, kol jo nepasiekia žinia, kad prarado visą savo negausų turtą: Paryžiuje aukcione parduotas ir išblaškytas jo stilingas garderobas, keli paveldėti baldai, knygos, laiškai, rankraščiai. Kai ką po karo pavyko atgauti, įsikišus prancūzų rašytojams, bet toli gražu ne viską.

Pašauktas į karo tarnybą, Rilke vėl susilaukia įtakingų globėjų užtarimo ir komandiruojamas į Vieną dirbti kariniame archyve. Gyvena viešbutyje, darbo valandomis vilki uniformą, o vakarus praleidžia pas Marie Taxis, Hofmannsthalius, stambų pramonininką Richardą Weiningerį. Rašyti nesiseka – teatrai, koncertai, saloninis bendravimas verčia suabejoti, ar čia vis dar tas pats vienišius Rilke, juolab kad (kaip pasakytų Goethe) turi „naują meilę, naują gyvenimą“, tik Rainerio „nauji gyvenimai“ itin neilgalaikiai. Iršenhauzene prie Isaro besigydantis poetas susipažino su moterimi vario spalvos plaukais ir žaliomis akimis, kurią jau buvo matęs Paryžiuje. Dvidešimt trejų metų Lulu Albert-Lassard, bankininko ir slaptojo patarėjo Leopoldo Lassard’o duktė, ištekėjusi už chemiko Eugeno Albert’o, verta paminėjimo jau vien dėl to, kad nutapė išliekančios meninės vertės Rilke’s portretą. Su Lulu jis įsikuria Rodaune, Hofmannsthalių kaimynystėje, ir per šias šeimynines savaites jaunoji moteris tapo Rainerio portretą, vienintelį, kuriuo jis liko patenkintas. Rilke nemėgo būti tapomas ar fotografuojamas, kai kas tai vadina atavistiniu jo bruožu.

Kūrybinei stagnacijai tebesitęsiant, Rilke pradeda intensyviau domėtis naujausiu menu ir moderniąja literatūra, bendrauja su dailininkais Oskaru Kokoschka ir Pauliu Klee, skaito Else’ę Lasker-Schüler, Alfredą Wolfensteiną. Dalyvauja literatūriniuose vakaruose („Abende für neue Literatur“), skaito savo eiles mažame Herthos Koenig ratelyje. Literatūriniai ryšiai su naująja poetų ir poečių karta įnoringai persipina su vienišiaus Rilke’s meilės istorijomis. Lulu – jau praeitis, dabar jis Clair Studer (vėliau: Goll) – ją vadins Liliane – meilužis ir Weros Oukama Knoop tėviškas draugas. Aktorės ir šokėjos kalba apie meilę Raineriui, jis garsėja kaip moterų numylėtinis ir salonų liūtas. Apie tai parašė Clair Goll: „Raineris Marija Rilke buvo tikras salonų liūtas: jam niekada neatrodė, kad, dalyvaudamas intelektualų vakarėliuose arba literatų arbatėlėse, gaišta laiką. Ten entuziastingai pasakodavo apie tai, kokį grožį atranda versdamas Anną de Noailles, kuri, jo manymu, išreiškė didžiausią estetinę drąsą, nors šiandien jos kūryba tėra trafaretinio stiliaus pavyzdys. Bet ši puošni ir paviršutiniška poezija panardindavo jį į palaimos būseną. Šie aukštuomenės rimai pamalonindavo jo „amžiaus pabaigos“ dekadentiškąją pusę“⁷. Estetas Rilke visose srityse, net dengdamas stalą, demonstruoja rafinuotą stiliaus pajautimą. Clair Goll prisimena, kaip laikiname Miuncheno būste Raineris ilgai ir rūpestingai parinkinėjo siuvinėtas servetėles prie rinktinio porceliano. Tai atrodo kaip spektaklis, nes nei namai, nei tikriausiai porcelianas Rilke’ei nepriklausė.

Su Rilke susitikinėjusių moterų prisiminimai nebūtinai rodo šių moterų svarbą poeto gyvenime. Viena jauna miunchenietė, netikėtai, ir, kaip jai atrodė, nemotyvuotai palikta Rilke’s, taikliai pasakė, kad tokiam vyrui kaip jis bet kuri moteris tėra laikina stotelė. Poeto santykius su moterimis kai kurie tyrinėtojai laiko artėjimu prie erotomanijos, bet niekas, net ir pačios moterys, neatskleidė šio nevyriško vyro žavesio paslapties. Daugelis mylimųjų ir mūzų jo kelyje sušvito kaip meteorai ir užgeso, bet kaip pastovios žvaigždės poeto padangėje liko globėjiškos damos. Clair Goll rašo, kad „moterys jo akivaizdoje alpėdavo, o jis būtinai eidavo kalbinti pilių gyventojų, kurių pompastiškas pavardes puošė ir didelės sąskaitos bankuose“⁸. Tad gal teisus A. Nyka-Niliūnas?

Grįžkime su Rilke’e į Šveicariją, kurion atvykęs jis taip pat nelieka be moterų dėmesio. Grafienė Mary Dobrčensky pakviečia į Chalet pilį Nijone prie Ženevos ežero. Poilsiui ir vienatvei vieta netiko, tad po kelių dienų poetas jau Ženevoje, kur sutinka dar iš Paryžiaus pažįstamą dailininkę Elisabeth Dorothee Spiro. Neseniai išsiskyrusi su meno istoriku Erichu Klossowskiu, ji dabar Baladine Klossowska (poetas vadins ją „Merline“). Netrukus Rainerį matome jau Berne, kur susilaukia šveicarų patricijato dėmesio. Vyksta į Engadiną, apsistoja pas Ingą Junghans, kur šioji nuomoja namelį sau ir plaučių liga sergančiam vyrui. Kelionės tikslas – miestas netoli Italijos sienos, Soglio, kur poetas neturi pažįstamų, bet pagaliau po ilgų mėnesių galės pailsėti. Atrodo, kurtuazinis gyvenimo būdas nuvargino Rainerį, o dar jį persekioja rūpesčiai dėl vizos.

Žlugus Austrijos-Vengrijos imperijai, Rilke praranda pilietybę, bet į Vokietiją grįžti nenori. Nebe austras, bet dar neturintis čekiško paso, poetas gyvena su pratęsinėjama Šveicarijos viza. „Jo metafizinę benamystę papildo juridinė – pilietybės neturėjimas. Pridėjus iširusią šeimą, poeto benamystė patrigubėja“, – sako W. Leppmannas⁹. Finansinė padėtis taip pat prasta, dažnokai tenka skolintis iš svetingų šeimininkų, taip pat reikia apsispręsti dėl vietos, kurioje galėtų puoselėti kūrybinę vienatvę.

Bohemijoje, Loučeno pilies parke Marie Taxis laiko poetui paruoštą namelį, Pios di Valmarana giminaitė siūlo negyvenamą vilą netoli Paduvos. Bet pakviestas į septynias vietas skaitymams, Rilke jiems ruošiasi Soglio pensione, o šis yra Palazzo Salis rūmuose, kurių šeimininkai leidžia naudotis biblioteka ir skaityti jų garsios šeimos kronikas. Rilke’s kurtuazinė egzistencija tęsiasi jam lankantis Vintertūre, Sankt Galene, Liucernoje, Bazelyje. Dabartinį buvimą Šveicarijoje poetas prilygina laikui, praleistam laukimo salėje. Bet nesunku numanyti, kad kelionės atneša naujas pažintis ir atveria naujas galimybes, o, kita vertus, visas jo gyvenimas teka laukimo salėje.

Viena įsimintinesnių naujų pažįstamų – Nanny Wunderly-Volkart (Rilke ją vadins Nike), ištekėjusi už turtingo vyro, sūnų auginanti grakšti keturiasdešimtmetė moteris, su kuria Rilke (tuo metu – keturiasdešimt šešerių) gali būti savimi. Taip pat prašyti pinigų arba tuzino nosinaičių su išsiuvinėta monograma, kartais praktiško patarimo ar paguodos. Nauja globėja siunčia jam porcelianą, knygas, kartais – pagalvę ar antklodę, kad viešbutyje ar pensione bent kiek padvelktų namais. Pats Raineris gal tik dabar suvokia niekada neturėjęs tikrų namų. Jis pradeda žaisti namus, 1919–1920 m. žiemą išsinuomoja kambarį Lokarne, nusiperka Liudviko XVI laikų stiliaus rašomąjį stalą ir mėgaujasi jo aprašinėjimu laiške naujajai draugei. Tai, ką jis su šveicarišku atspalviu vadina „Stübli“ (kambarėliu), tampa namų simboliu, bet poetas nepamiršta, kad ir šie namai laikini, todėl norėtų, kad „baldelis“ rastų vietą josios namuose, kai bus jam nebereikalingas.

Iš tikrųjų poetas labai greitai palieka šį laikiną būstą, persikeldamas į Dory von der Mühle valdas, o pagaliau gavęs pasą, Marie Taxis kvietimu, išskuba į Veneciją, kur jo vėl laukia Palazzo Valmarana mezoninas ir Pia, po darbo karo ligoninėje sėkmingai pasirodanti ankstesniame Venecijos contessina amplua. Pasaulis po karo pasikeitęs, bet Rilke’ę tai mažai paliečia, modus vivendi lieka tas pats.

Ženevoje draugystė su Baladine Klossowska virsta meilės ryšiu. Baladine rašo egzaltuotus laiškus poetui (panašius vėliau siųs ir M. Cvetajeva), Rilke atsako ta pačia tonacija. Jie susitinka įvairiuose miestuose, bet Baladine žino, kad jokiu būdu negalima kėsintis į Rilke’s vienatvę (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų). Kita vertus, išsiskyrusi ir dviem sūnumis besirūpinanti dailininkė negali prisiimti globėjos vaidmens. Todėl kai Rilke’ei vėl reikia rinktis gyvenamąją vietą, jis, apsvarstęs visas galimybes, – o pasiūlymų būta įvairių – priima pažįstamo šveicarų pulkininko kvietimą: Berg am Irchel, pilis Ciuricho kantone, XVIII a. pastatas su parku ir fontanais. Vieta, idealiai tinkanti darbui ir vienatvei(?). Merline-Baladine tenka dvigubai nusivilti – žiemą ji negalės mėgautis poeto draugija Ciuriche, o prieš tai jis išskuba į Paryžių, kur atsigauna fiziškai ir dvasiškai, patiki, kad jo dar laukia ateitis.

Į vienatvės būstą Berg am Irchel Rilke vyksta po susitikimo su Merline ir Nike. Atrodo, tikrą vienatvę poetas išgyvendavo sunkiai. Jo paties liudijimu, pilyje jį aplankė XVIII a. rūbus vilkintis vyras, kuris, atsisėdęs prie židinio, žiūrėjęs į ugnį. Nepažįstamasis pasinaudojo poetu kaip mediumu ir „padiktavo“ jam eilėraščius. Kitoje vietoje, eskize „Išgyvenimas“ („Erlebnis“), Rilke prisipažįsta, kad tuometėje dvasios būsenoje būtų mažiau nustebęs išvydęs mirusį, o ne gyvą žmogų. Sunkiai atgautą pusiausvyrą sutrikdo kažkokie neaiškūs „neatidėliotini“, tikriausiai su Merline susiję, reikalai. Rilke parsiveža ją, palikusią abu sūnus sesers globai, į savo vienatvės pilį. Kas toliau? Merline-Baladine įsitikinusi, kad jos meilė poetui tiek pat svarbi, kaip ir jo darbas. Raineris taktiškai leidžia suprasti, kad ji visiškai nesusijusi su jo darbu, ir net uždraudžia apie tai kalbėti. Poetas dar kartą įsipainioja į nuolat jį persekiojantį konfliktą tarp gyvenimo (meilės) ir kūrybos.

Rilke ne tik pavargo nuo geografinių ir emocinių klajonių, jis pagaliau pajuto, kad nebegali ir nebenori toliau vaidinti dvaro poeto. Mažo Sjero miestelio vitrinoje pamato jį sudominusią išnuomojamos pilies – Chateou de Muzot – fotografiją. Tai 1900 m. renovuotas XIII a. statinys, bet be elektros ir iš pažiūros apleistas. Aplink pilį – sulaukėjęs sodas, greta – maža bažnyčia, o už pusvalandžio kelio viešbutis „Bellevue“, kur Rilke priiminės savo svečius. Derybos baigiasi tuo, kad Nike’s pusbrolis Werneris Reinhartas išnuomoja Rilke’ei pilį, niekaip jo neįpareigodamas, o vėliau nuperka Muzot ir padovanoja poetui.

Ar bereikia sakyti, kad poeto įkurdinimu rūpinasi moterys – Nike ir Merline? Jos neblogai sutaria, Merline projektuoja, o Nike siunčia baldus iš savo dvaro Untere Mühle. Raineris užsisako iš kaimo staliaus rašomąjį pultą su žvakėmis ir prie jo naktimis rašo „Duino elegijas“. „Sonetai Orfėjui“ rašomi prie kito, senesnio pulto. Pilis paruošta, surasta ir apmokyta šeimininkė – Rilke lieka vienas. Išvykdama Merline palieka Cima da Conegliano graviūrą, vaizduojančią dainuojantį Orfėją. Visą žiemą poetas ją mato, ir vasario pradžioje jau sukurti dvidešimt šeši „Sonetai Orfėjui“, mėnesio pabaigoje jų jau dvidešimt devyni. Šešios paskutinės elegijos randasi ne taip greitai, bet kūrybinės vienatvės žiema iš tikrųjų kūrybinga. Užbaigęs „Elegijas“, Rilke skuba įteikti kūrinį Duino poniai ir mecenatei: „Aus dem Besitz der Fürstin Marie von Taxis-Hohenlohe“. Dedikacija, kaip visada, išradinga ir rafinuota.

Sukūręs du lyrinius ciklus, Rilke tampa gyvu klasiku, ir vienatvė pasibaigia vos prasidėjusi. Užplūsta lankytojų lavina, o ir pats poetas dažnai palieka Muzot, ar tai būtų trumpos išvykos su draugais, ar poilsis kurorte. Pablogėjus sveikatai, Rilke tampa tikru atsiskyrėliu, nenoriai paliekančiu savąjį bokštą, kur vakarieniauja (net ir vienas) prie rūpestingai padengto stalo, dėvėdamas smokingą. Žmogui, kuris galėjo, pasidavęs impulsui, vykti iš Venecijos per visą Europą į Toledą, gyvenimo pabaigoje jau sunki išvyka iš Muzot į Lozaną. Tai lemia ne tik fizinė negalia, bet ir kūrybinių jėgų išsekimas. Rilke užbaigė savo didžiuosius darbus. Dar sukurs „Elegiją Marinai“, kai paskutiniais gyvenimo metais susirašinės su rusų poete M. Cvetajeva, kurios jau nebesutiks realybėje. Beliks daugybė laiškų įvairiems adresatams, kuriuos visada rašė pareigingai, atsakingai, skirdamas šiam užsiėmimui daug laiko.

Peržvelgus, kas pasakyta, aiškėja, kad tikroji poeto vienatvė sutelpa į keturis neilgo gyvenimo epizodus – užsidarymas ir izoliavimasis nuo aplinkos Paryžiuje, žiema Duino, žiema Berg am Irchel, pirmieji – taip pat žiemos – mėnesiai Muzot pilyje. Tai buvo kūrybinė vienatvė, nes tik atsiribojusi nuo salonų, pilių, kelionių radosi didžioji Rilke’s kūrybos dalis. Visą likusį laiką pavadinkime kurtuazine vienatve. Nebuvo šio rašinio tikslas suskaičiuoti visų poeto mylimųjų, juo labiau visų jį globojusių damų, gerbėjų, garbintojų – tai jau prilygtų Wolfgango Amadeaus Mozarto operos veikėjo Leporelio sudarytam Don Žuano mylimųjų sąrašui („tūkstantis trys“). Bet kurtuazijos sąvoka neįmanoma be damų, todėl joms skirtas reikiamas dėmesys. Vis dėlto nekyla ranka lyginti Rilke’s su Don Žuanu – nors gausiose interpretacijose šis legendinis herojus turi esteto bruožų, jo įvaizdis netinka austrų poetui charakterizuoti. Jau vien dėl to, kad, vertinant paviršutiniškai, Don Žuanas tai moterų suvedžiotojas, o Rilke… Neturiu ne tik atsakymo, bet net ir versijos, kas šiuo požiūriu buvo Rilke. Gal tai ir yra paslaptis, apgaubianti labai žemišką(?) poetą nežemiškumo aura?

Rilke’s gyvenime tiek konkretybių – įmantrių vardų, geografinių sąvokų, – kiek jų niekada neteko matyti kurio nors kito kūrėjo biografijoje. O jo poezijoje visa tai niekaip neatsispindi, ji neasmeniška ir abstrakti, asmeniškas santykis su konkrečiu žmogumi įmanomas tik dedikacijose, bet jos tėra formali dėkingumo išraiška. O poezija – ne apie tai, ką poetas išgyveno. Ar tai Rilke’ei visiškai nereikšminga ir tik leido išgyventi tiesiogine žodžio prasme? Arba gyveno du gyvenimus, ir jam svarbūs buvo abu, bet tarpusavyje jie nesusisiekdavo. Sunku rasti kitą poetą, šitaip griežtai atskyrusį gyvenimą nuo kūrybos. Dažniausiai sunku arba net neįmanoma kalbėti apie kūrėjo gyvenimą atsietai nuo kūrybos. O Rilke’s kūrybą sunku susieti su biografija, nes realūs išgyvenimai, mintys, emocijos į kūrybą nepereina, ji liejasi iš slaptų sąmonės ar pasąmonės šaltinių, suskamba lyg muzika, ir priimti Rainerio Marijos Rilke’s poeziją reikėtų kaip grynąją muziką.

1 Schwarz E. Das verschluckte Schluchzen. Poesie und Politik bei Rainer Maria Rilke // Zu Rainer Maria Rilke. LGW-Interpretationen 62. – Ernst Klett Stuttgart, 1983. – P. 23.
2 Ten pat. – P. 24.
3 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščio fragmentai 2001–2009. – Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2009. – P. 480.
4 Leppmann W. Rilke. Sein Leben, seine Welt, sein Werk. – Scherz Verlag Bern und München, 1993. – P. 101.
5 Fischer B. B. Sie schrieben mir oder was aus meinem Poesiealbum wurde. – Werner Classen Verlag Zürich, 1990. – P. 95.
6 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščio fragmentai 2001–2009. – P. 240.
7 Goll C. Vaikantis vėją. – Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2010. – P. 81.
8 Ten pat. – P. 91.
9 Leppmann W. Rilke. Sein Leben, seine Welt, sein Werk. – P. 392.

Rainer Maria Rilke. Duino elegijos

2022 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė / Rainer Maria Rilke (1875–1926), vieno didžiausių vokiečių literatūros moderniųjų klasikų, kūrybos viršūnėmis laikomi du poetiniai ciklai – „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“.

Ketureiliai

2014 m. Nr. 12 / Vertė Lanis Breilis / Li Bo, Omaras Chaja mas, FranÇois Villon, Michelangelo Buonarroti, William Blake, Valter Savage Landor, Friedrich Hölderlin, Joseph von Eichendorff , Nikolaus Lenau, Fiodor Tiutčev, Vladimir Solovjov, Henrik Ibsen…

Rainer Maria Rilke. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 1 / Iš vokiečių k. vertė Vytautas Ambrazas-Dubindris / Švenčių šventę, draugai, prisiminkim kaip paprotį seną,
kai nuolatos pakeliui nemokėsim savosios atšvęst.

Raminta Gamziukaitė. Trys viename – Goethe autobiografiniame pasakojime

2012 m. Nr. 3

Su kokiais lūkesčiais mes imame į rankas autobiografines knygas ir ar visada jie išsipildo? Ar galime tikėtis autentiško pasakojimo kūrinyje, kurį su tam tikromis išlygomis ar be jų laikysime autobiografija? Dar daugiau – ar atvers mums garsus autorius savo vidinį gyvenimą, ar rasime jo autobiografijoje daugiau tiesos negu begalėje biografijų, ar toji tiesa bus kokybiškai kitokia kūrinyje, pavadintame „Dichtung und Wahrheit“ (į lietuvių kalbą įprasta versti „Poezija ir tiesa“)? Tarsi paprastas pavadinimas, bet labiau įsigilinus nebeatrodo toks aiškus. Ar poezija ir tiesa – priešybės? Tikriausiai ne, nes tekste rasime teiginį, kad autorius savo kūryboje siekiąs tiesos. Bet kas yra tiesa poezijoje? O gal autobiografijoje tiesa persipina su poezija? Bet poetišku šio teksto tikrai nepavadinsi, antra vertus, „Dichtung“ reiškia ir kūrybą platesne prasme. Gal reikėtų versti „Kūryba ir tikrovė“? Ir pavadinimas tada jau visai ne mįslingas, o tik pažada, kad bus kalbama apie kūrybą ir kūrėją to meto tikrovės kontekste. Palieku šį klausimą atvirą, tik tebus leista toliau vartoti pavadinimą originalo kalba.

Autobiografinius raštus Johannas Wolfgangas von Goethe kūrė nuo 1806 iki 1832 m., taigi nuo XIX a. pradžios iki gyvenimo pabaigos. Greta autobiografijos dar minėtini „Kelionė po Italiją“ („Italienische Reise“, 1816–1817) ir „Kampanija Prancūzijoje, 1792. Mainco apgultis, 1793“ („Campagne in Frankreich, 1792, Die Belagerung von Mainz, 1793“) – kelionių užrašai, formos požiūriu panašūs į dienoraštį.

Šie tekstai daug pasako apie J. W. Goethe’s autobiografinių rašinių stilių – veltui juose ieškosime emocijų, refleksijų (rasime nebent pastebėjimų apie kolekcijai tinkantį vienokį ar kitokį akmenį), ir skaitytojui niekaip nepavyks palyginti asmeniškų Italijos įspūdžių su tais, kuriuos Italijojo patyrė J. W. Goethe, nes apie įspūdžius jis tiesiog nerašo. Sunku patikėti, kad keliautojui svarbiausia pranešti adresatui, jog Florencijoje tepraleido kelias valandas, o Vičencoje net kelias dienas. Akivaizdu, kad atsiverti rašytojas neketina, visa, kas asmeniška, pasilieka sau. Žinoma, ir iš tų lakoniškų frazių, liudijančių apie poeto skubėjimą į Romą, galima suprasti, kad jo nesulaiko Florencijoje sukaupti renesansinio meno lobiai, nes ne Renesanso epochos, o antikos paveldas yra keliones į Italiją tikslas. Žinant, kad Vičencoje ypač daug J. W. Goethe’s vertinamo architekto Andrea Palladio statinių, ir skaitant apie objektus, lankomus Romoje, galima išmąstyti, kad poetui artimesne skulptūra ir architektūra, o ne tapyba (nors pats piešė), kurios tiek daug Florencijoje. Bet ar no per sunkus uždavinys gilintis į šiuos dalykus nebūtinai įvairiose srityse išprususiam skaitytojui, ar tekstas primena autobiografinį savęs, savo asmenybės atskleidimą?

Vis dėlto kūriny užgimsta grandiozinės gyvenimo panoramos sukūrimo planas, autoriaus pavadintas „objektyviu siekiu istoriškai įprasminti savo asmenybę, istoriškai save atspindėti“¹. Dialektiškai mąstantis J. W. Goethe pagrindiniu autobiografijos uždaviniu laiko individo ir jo gyvenamosios epochos abipusių santykių atskleidimą, poetas ketina kalbėti tiek apie teigiamą ar neigiamą to meto įvykių įtaką asmenybės raidai, tiek ir apie individo, kūrėjo, poveikį amžininkams. Taip pradeda ryškėti būsimo projekto kontūrai ir tai, kad ši autobiografija tikriausiai kryps į memuarų pusę, nes pasakos istorinių įvykių liudininkas, besistengiantis save matyti šių įvykių fone. Rašymas užsitęsė, nes tai nebuvo pagrindinis autoriaus darbas, o pasakojimas labai išsiplėtė, nes į jį veržte veržėsi viso ligtolinio gyvenimo patyrimas. Autobiografija lieka nebaigta, veikiau ji tik pradėta, nes į dvidešimtį „knygomis“ pavadintų skyrių sutilpo tik sąlygiškai ankstyvasis rašytojo gyvenimo periodas, prieš jam persikeliant į Veimarą.

Autobiografija, kaip ir biografija, yra artimos viena kitai žanrinės struktūros, bet ir besiskiriančios gana esmingai jau vien dėl to, kad pirmąją pasakoja pats aprašomuosius įvykius išgyvenęs žmogus, o antrąją – kitas autorius, pasirinktąją asmenybę pažinojęs arba nuodugniai išstudijavęs jos gyvenimo aplinkybes, pasinaudojęs galimai patikimais šaltiniais. Sąmoningai palieku nuošalyje autobiografijos / biografijos teoriją, nes ji teikia idealią gryną struktūrą, o literatūroje nei grynos, nei idealios, nei visus žanro kanonus atitinkančios (auto)biografijos tikriausiai nerasime. Ir ne vien dėl objektyvumo ir subjektyvumo santykio. Literato rašoma autobiografija savaime tampa literatūros kūriniu, todėl iškyla ribų su kitais autobiografiniais žanrais, o taip pat pasakotojo problema.

Viena kertinių epinio pasakojimo taisyklių – autorius neturi būti sutapatintas su pasakotoju, nesvarbu, ar jis kalba trečiuoju, ar pirmuoju asmeniu. Tai galėtų būti laikoma skiriamuoju biografijos ir autobiografijos bruožu, nes antruoju atveju autorius bei naratorius yra tas pats asmuo ir šito neslepia, nesidangsto po pasakotojo ar personažo kauke kaip kituose, autobiografinių bruožų turinčiuose, kūriniuose. Bet pačiai autobiografijai tokia skirtis aiškumo neprideda, autobiografija buvo ir lieka problemiškas žanras. Vokietijoje ji atsirado XVIII a. pabaigoje, kai buvo ypač populiarus Bildungs (tapsmo) romanas, nes autobiografija lengvai gali gravituoti link auklėjamojo romano, ypač jei autorius užsimotų papasakoti apie savo dvasinio tobulėjimo kelią. Antra vertus, literatūros kūrinio pasakotojas visada yra tik fikcija, nepriklausomai nuo to, ar jis anoniminis, ar pasakotojui įteiktas vardas ir vaidmuo naratyve. Tapatus autoriui autobiografinio romano Pasakotojas literatūriniu požiūriu taip pat yra fiktyvus, nors už jo stovi autentiška autoriaus asmenybė. Retrospektyvus autoriaus pasakotojo žvilgsnis į savo vaikystę ir jaunystę iš šešių dešimtmečių perspektyvos negalės būti preciziškai tikslus, nes, net ir pateikdamas tikslius faktus, juos interpretuoja jau į septintą dešimtį įkopęs naratorius.

J. W. Goethe pradeda nuo gimimo, kai laikrodis muša dvyliktą dienos ir yra itin palanki dangaus šviesulių konsteliacija. Tiksli gimimo data tampa atskaitos tašku, bet toliau faktografinio tikslumo naratorius sieks ne visada. Jis pastebi kad ankstyvos vaikystės prisiminimai dažnai tariami, nes tai, ir ką patys patyrėme, ir ką vėliau išgirdome iš kitų, atrodo kaip mūsų pačių atmintis. Todėl toje ankstyvoje stadijoje poetas apie save sakys „vaikas“ (das Kind), „berniukas“ (der Knabe) arba „mes, berniukai“ (wir Knaben), turėdamas galvoje bendraamžius.

Vaikystei ir paauglystei skilia visa penkių „knygų“ (Buch), t. y. skyrių, pirmoji dalis (iš viso yra keturios dalys). Autobiografijai, kurios privaloma dalimi laikomi vaikystės prisiminimai, tai būtų didelis privalumas, patvirtinantis žanro statusą. Tačiau J. W. Goethe nevisiškai laikosi ne tik bendrų struktūrinių žanro bruožų, bet ir savo paties „Įžangoje“ suformuluoto „pagrindinio biografijos uždavinio“ – surasti tokį vaizdavimo būdą, kuris leistų parodyti asmenybę ne kaip „nekintamą dydį“ (invariable Grobe) ir ne vien tik kaip tam tikro meto aplinkybių suformuotą „vienetą“; siekiant objektyvumo, negali būti pamiršta subjektyvi „veiklioji pusė“ (tätige Seite). Visa tai turėtų apsaugoti nuo dvigubo pavojaus: istorinių aplinkybių ir subjekto veiklos atskirties, t. y. nevaizduoti istorinių įvykių, atsiejant juos nuo veikiančio subjekto, ir nemėginti pateikti subjekto tapsmo, ignoruojant tai, kas objektyviai tuo metu vyksta². (Pastaba paraštėje: sumanymas atsiranda XIX a., bet bus rašoma apie XVIII a., kuriam J. W. Goethe iš tikrųjų priklauso.)

Minėtų penkių knygų turinį sudaro tiksliai nenurodomo amžiaus vaiko prisiminimai apie namus, šeimą, jam svarbiais atrodančius Frankfurto miesto piliečius, prancūzų grafo apgyvendinimą tėvų namuose, prancūzams okupavus Frankfurtą. Visa kita – ištęstinis epizodas, pasakojantis apie jau keturiolikmečio jaunuolio asmeninį istorinio įvykio išgyvenimą – 1764 m. jo gimtajame mieste vykusį Josepho II išrinkimą ir karūnavimo Šventosios Romos imperijos valdovu ceremoniją. Šis pasakojimas iš tikrųjų atitinka „Įžangoje“ deklaruotą būtinybę susieti tai, kas asmeniška, su tuo, kas yra visuotinai ir istoriškai svarbu, bet labai jau neadekvatūs tie du segmentai – karūnavimo ceremonialas, prikaustęs viso Frankfurto dėmesį, ir pirmasis įsimylėjimas, pirmoji Gretchen, kuri iš tiesų buvo vardu Gretchen. Susitikinėjimas su ja ir keliais jos aplinkos jaunuoliais miesto patricijų sūnui reiškė luominių ribų peržengimą, ir griežtas tėvas ryžtingai užkirto kelią tolesniam bendravimui, bet miestą ištikusią šventę jaunuoliai išgyveno drauge.

Istorinio įvykio svarbą rašančiam savo autobiografiją poetui nulėmė faktas, kad naujojo monarcho dėka Vokietija ilgus dešimtmečius galėjo mėgautis taika, bet tai jau pasakojančioj o įžvalga. Ir dar ne kartą šioje knygoje rasime ilgai trukusios taikos pašlovinimą, nes J. W. Goethe’i karai ir perversmai buvo trukdžiai, apmaudžiai iškylantys ramybės reikalaujančio tapsmo procese. Asmeninėje sferoje priverstinis jaunuolių išsiskyrimas atvedė prie pirmos rimtos krizės, pasibaigusios neaiškia, tikriausiai nervinės kilmės, liga. Ateity laukia dar ne viena krizė, dar ne vienas skaudus potyris. Autobiografinėje knygoje, kuri baigiasi pakvietimu į Veimarą, bus aprašyta dar tilt Leipcige ištikusi krizė ir labai sunki, daktarų taip ir neatpažinta, liga. Tai, kad jau pačioje jaunystėje buvo iškilęs pavojus J. W. Goethe’s gyvybei, šiek tiek griauna mitą apie nepaprastą šios genialios asmenybės vitališkumą. Tai pastebi ir Thomas Mannas, esė „Goethe ir Tolstojus („Goethe und Tolstoj“) teigdamas, kad genijaus vitališkumas yra ypatingas, paleidžiamas, netgi susijęs su liguistumu³. Antra vertus, galimas ir kitan matymo kampas – itin gyvybinga prigimtis padėjo įveikti ligą. O visa pirmosios dalies baigiamoji „Įmyga“ skirta iškilmių aprašymui. Tai daroma detaliai ir preciziškai, drįsčiau pasakyti, per daug smulkiai, gal net smulkmeniškai, jei skaitys ne istorikas, ne teatrinių kostiumų dailininkas ar kokios kitos, su XVIII a. kultūrine atmosfera nesusijusios, siauresnes srities specialistas.

Pažvelkime, kokį jaunuolio paveikslą sukuria poetas po puses amžiaus rašomoje autobiografijoje. Kilęs iš respektabilios šeimos, jis gauna visapusį išsilavinimą, bet į vunderkindus nepretenduoja ir nevengia būti panašus į kitus Frankfurto bendraamžius, nors ir priklausančius žemesniam sluoksniui. Pasakodamas apie bendrus nuotykius, savęs, kaip matėme, į pirmą planą nekelia, veikiau slepiasi po daugiskaita wir (mes). Tėvų namus, o Įdek vėliau, senelei mirus, jų perstatymą vaizduoja savo vardu. Daug puslapių paskiria, jo nuomone, svarbių žmonių aprašinėjimui, niekaip neįtraukdamas jų į veiksmą, kas pasakojimo stiliaus požiūriu nėra gerai. Dar blogiau, kad verbaliniai portretai eina vienas po kito, o pačios asmenybės bent jau šiuolaikiniam skaitytojui, jei jis ne istorikas, ne germanistas, ne j. W. Goethe’s tyrinėtojas, nėra nei reikšmingos, nei įdomios.

Situacija keičiasi, kai atsiranda nors ir menkutis siužetas. Nenoriu pasakyti, kad siužetą laikau svarbiausiu kūrinio sandu, bet aptariamoje autobiografijoje siužetiniai intarpai suteikia galimybę pailsėti nuo ištęstinių, aprašymu pateikiamų prisiminimų. Gyvai pirmuoju asmeniu papasakotas užsitęsęs priverstinai tėvų namuose apgyvendinto prancūzų karininko grafo Thoranco epizodas pateikia ryškų santūraus, keistoko, tačiau besistengiančio, kiek įmanoma, nevaržyti šeimininkų, prancūzų aristokrato paveikslą. O parodant niekaip su įnamiu nesusitaikančio tėvo laikyseną, atskleidžiama daug naujų jo charakterio bruožų. Grafas Thorancas taip pat suvaidino auklėjamąjį vaidmenį – kadangi domėjosi daile, namuose pradėjo lankytis ne tik žinomiausi Frankfurto, bet ir kitų miestų dailininkai. Jie dirbo mansardoje pagal grafo užsakymus, o jaunasis J. W. Goethe, bendraudamas su jais, pajuto trauką piešimui.

Autobiografijos J. W. Goethe tikrai nėra tas pasakotojas, kuris atvirautų su skaitytoju – poetas stengiasi išlaikyti distanciją tarp savęs pasakotojo ir savęs personažo, bet ypač tai akivaizdu, kai kalbama apie rimtus, pasaulėžiūrinius dalykus, religiją.

Religinis auklėjimas tada – būtina vaikų ugdymo dalis, bet Homero herojų likimais besidominčiam ir pasaką „Naujasis Paris“ sukūrusiam paaugliui griežtas bažnytinis protestantizmas tebuvo sausa dogma. Klausydamas pasakojimų apie pietistus ar hernhuterius, berniukas ieškojo savojo Dievo, geriausiai atitinkančio jo įsivaizdavimą, ir atrado – neturintį vieno pastovaus pavidalo, sutampantį su E gamta. Pasirodo, jau ankstyvoje jaunystėje J. W. Goethe susiformavo kaip panteistas, nors apie panteizmą dar tikriausiai nebuvo girdėjęs: „Dievą, tiesiogiai susisaisčiusį su gamta, ją mylintį ir pripažįstantį savo kūriniu, tą Dievą jis laikė tikruoju, tokiu, kuris gali lygiai taip pat užmegzti ryšį ir su žmogumi, juo rūpintis, kaip rūpinasi žvaigždžių judėjimu, paros ir metų laikais, augalais ir žvėrimis“⁴.

Keturioliktoje ir šešioliktoje knygose plėtojamos panteistinės idėjos jau siejamos su Benedictus de Spinoza: gamta veikia pagal amžinus, būtinus ir tiek dieviškus dėsnius, kad ir pati Dievybė juose nieko negalėtų pakeisti; daug kas mumyse slypinčio ir mums būdingo taip ir neprasiveržia į išorę, neįgauna pavidalo; daug ko, būtino mūsų asmenybei praturtinti, mes negauname; tačiau mums primetama daug svetimo ir nereikalingo; mūsų fizinis ir socialinis gyvenimas papročiai ir įpročiai, religija ir filosofija skatina mus atsižadėti⁵. Štai čia kyla klausimas, ar J. W. Goethe’s vėlyvajai kūrybai būdingas atsižadėjimo imperatyvas iš tikrųjų buvo suvoktas jaunystėje, susipažinus su B. Spinozos postulatais, ar vis dėlto senjoras J. W. Goethe priskiria „tam jaunuoliui, apie kurį kalbame“⁶ savo dabartinę, t, y, biografijos rašymo laiko, pasaulėžiūrą.

Panteistinė pasaulėjauta sutvirtėjo ne iš karto, berniukas studijuoja Bibliją, tikriausiai tikėdamasis rasti joje savo religinių jausenų patvirtinimą arba paneigimą. Ir štai pirmos dalies ketvirtoje knygoje ne keli, o net dvylika puslapių paskiriami žmonijos istorijos pradžiai, jos proistorei – Urgeschichte, – pasakojimui apie įvykius, kurie, be abejonės, buvo žinomi kiekvienam tuomečiam skaitytojui. Pradedama nuo rojaus, buvusio tarp Tigro ir Eufrato upių, o sustojama pabaigus Jokūbo šeimos istoriją. Ką turėtų reikšti ši santrauka? Veikiau pokalbį su savimi, nei su skaitytoju, nes tai iš tikrųjų tik atpasakojimas be jokios užuominos į naratoriaus poziciją – nejaučiame nei ekstazės, nei ironijos, yra tik neutralus objektyvumas, būdingas visažiniam pasakotojui. Autorius pats suvokia, kad šį ekskursą reikia paaiškinti, ir prisipažįsta, kad dėl nestabilaus charakterio, fragmentiško išsilavinimo, nepastovaus gyvenimo būdo jam trūko vienijančio centro, į kurį nukreipęs mintis, jausmus, dvasią galėtų pajusti ir pavaizduoti tokios vidinės ramybės būseną, kurios netrikdo net išorėje vykstantys neramumai. Tokiu centru tapo Biblijos teikiama žmonijos istorija. Išsigelbėjimo nuo gresiančio minčių sąmyšio ieškantis jaunas žmogus „pabėga“ į rytietiškas žmonijos aušros erdves: „Todėl aš taip noriai persikėliau į tas rytietiškas sritis, gilinausi į Mozės knygas ir ten, tarp plačiai pasklidusių piemenų genčių, sugebėjau mėgautis visiška vienatve“⁷.

Tame pačiame kontekste motyvuojamas ir kito ekskurso atsiradimas, tai jau minėta pasaka „Naujasis Paris“, turinti paantraštę „Berniuko pasaka“ („Knabenmarchen“). Ir iš tikrųjų ją sukūrė „berniukas“, apie kurį kalbama, o komentarai jau tikriausiai šešiasdešimtmečio „berniuko“. Jis pasaką vadina pavyzdine – ein Musterstück – ir kažin ar teisus, šitaip ją vertindamas, bet tai iš tiesų yra anksti prabudusio polinkio bei sugebėjimo fantazuoti pavyzdys.

Įdomu pastebėti, kad J. W. Goethe’i magėjo suteikti meninį pavidalą biblinio Juozapo istorijai, bet niekaip nepavyko rasti tinkamos formos. XX a. šį siekį monumentaliame veikale įgyvendino Th. Mannas, noriai ieškojęs savo ir J. W. Goethe’s panašumo. Vis dėlto ir jaunojo Wolfgango pastangos išsiliejo, jo paties, bet jau prisimenančio, apibūdinimu, į ilgą prozinį epinį eilėraštį bibline tema, sulaukusį tėvų pripažinimo. O berniukas ne tik toliau gilinosi į Bibliją, mokėsi senųjų kalbų, bet taip pat lankė fechtavimo, jodinėjimo pamokas. Kitaip tariant, buvo ugdomas pagal tėvo numatytą auklėjimo programą ir rengiamas studijoms universitete.

Gottholdas Ephraimas Lessingas jau buvo sukūręs „Laokooną“, dėstantį ribų tarp dailės ir poezijos teoriją, kurios vienas pagrindinių teiginių yra tas, kad grožio, kaip ir veiksmo (nes tai dramos objektas), neleistina aprašinėti, įmanu tik perteikti grožio sukeltą įspūdį. J. W. Goethe, studijuodamas Leipcige, drauge su bendramoksliais skaitė „Laokooną“ ir juo žavėjosi, bet, atrodo, nuosekliai iš G. E. Lessingo nesimokė. Nors pasakotojas ir nekalba apie grožį tiesiogine to žodžio prasme, t. y, apie fizinį grožį, bet paaiškėja, kad ir prabangią ceremoniją aprašyti taip, kad skaitytojas ją „pamatytų“, labai nelengvas uždavinys. Šis visą tuometį Frankfurtą sudrebinęs ir išjudinęs įvykis taip įsirėžo keturiolikmečio atmintin, kad ir po daugelio dešimtmečių jis gali atgaivinti grafų, kurfiurstų, pasiuntinių, aukštų dvasiškių iškilmingą atvykimą į Frankfurtą, vardyti jų prabangių rūbų spalvas, žavėtis šermuonėlių kailiukais padabintomis mantijomis, pasakoti, kaip buvo papuošti žirgai, kaip atrodė karietos. Vis dėlto, norėdamas pasakyti, kokia graži imperatorienė, J. W. Goethe pasinaudoja G. E. Lessingo rekomendacija ne aprašinėti, o tik perteikti įspūdį: Maria Theresia, über die Mapen schön… (neįtikėtinai graži)⁸.

Jeigu pernelyg išsamus aprašinėjimas pasirodys varginantis, žvilgsnį galima nukreipti kitur. Ankstyvąjį autobiografijos laikotarpį atspindinčioje pirmojoje dalyje įdomi yra pasakojimo perspektyva ir pasakotojo identiteto nebuvimas. Šios autobiografijos pasakotojui labai sunkiai sekasi – o gal jis to ir nesiekia – atsiriboti nuo savęs rašančiojo, kurio požiūris daugeliu klausimų negali būti tapatus jo paties paaugliškam požiūriui.

Kai mažasis Wolfgangas laksto jam gerai žinomais takais, kai sugeba patekti net į rūmus, kur vyksta iškilmės, ir stebi, kaip kilmingi asmenys pasirodo vaidindami tarnus, jis pasakoja pirmuoju asmeniu: „Nešdami valgius iš virtuvės, pro mane praėjo keturiasdešimt keturi grafai, taip prabangiai apsitaisę, kad jų padėties neatitikimas veiksmams turėjo visiškai sutrikdyti berniuką“⁹. „Praėjo pro mane“ sako pasakotojas ir čia pat komentuoja praeities epizodą, kuris tuomečiam berniukui dėl veikiančiųjų asmenų statuso ir jų elgesio neatitikimo turėjo sukelti galvoje didžiulę sumaištį. Tas pats komentuojantis naratorius, žvelgdamas atgal, pastebi: „Daug apie tai mąstyti neleido nei mano amžius, nei tuometė sumaištis“¹⁰. Rašymo metu kilusios mintys, komentarų ir apibendrinimų pavidalu atklystančios į naratyvą, yra įdomi šio epinio pasakojimo savybė, bet grįžkime prie net ne susidvejinusio, bet jau ir susitrejinusio pasakotojo.

Pasakotojas, kalbėdamas pirmuoju asmeniu, yra mažiausiai problemiškas, bet vis tiek apjungia savyje tiek dar XVIII a. pažintiniais žygiais po Frankfurtą užsiėmusį berniuką, tiek garsųjį veimarietį, kuris kažkada buvo tas berniukas, o dabar visa tai aprašo, praėjus nemažam laiko tarpsniui. Kai kas jau pamiršta, tik išgyventos šventės įspūdžiai nė kiek neišblėsę. Dažniausiai miestą užplūdusias aukštuomenės eisenas, vakarinę iliuminaciją ir kitus nekasdienius įvykius vienmečiai stebėdavo drauge, tad, pasakojant apie tai, naratoriaus „mes“ atrodo visai pamatuotas. Jie praleisdavo kartu ilgas valandas ir ne tik kalbėdavosi tarpusavyje, bet ir girdėjo vyresniųjų pastebėjimus, kad ankstesnis karūnavimas buvęs kitoks: „Taip mes praleidome ne vieną valandą, prisimindami senovę ir aptardami tai, kas nauja“¹¹. Daugiskaitos pirmasis asmuo čia visiškai motyvuotas pasakojimo perspektyvos požiūriu, bet kiek mažiau įtikina prasmės požiūriu: vargu ar su žemesnio socialinio sluoksnio ir menkesnio išsilavinimo jaunuoliais galėjo megztis kalbos apie praeitį ir ateitį, t. y. apie istoriją. Tai greičiau pasakojančiojo refleksijos, kurioms jis tiesiog nesuteikia pasakojimo pirmuoju asmeniu statuso.

Dar problemiškesnis „mes“ yra situacijoje, kai aprašinėdamas Mainco kurfiurstų procesiją, pasakotojas staiga apsisprendžia nutraukti naratyvo giją įr pereiti prie kito motyvo: „Bet dabar palikime kurfiurstą Emmerichą Josephą <.. > ir pakalbėkime apie Gretchen, kurią [aš] pamačiau minioje“¹². Šitame sakinyje yra „mes“ ir „aš“. „Aš“ – aprašomojo laiko subjektas, berniukas, pamatęs tada minioje savo draugus. O kas yra „mes“, perjungiantis pasakojimą „ant kitų bėgių“? Tai garsus rašytojas Veimare, nusprendęs būtent taip pakreipti pasakojimą. Su kuo jis apsijungia tame pirmajame daugiskaitos asmenyje? Trys viename, pasakytume, bet kartu tai ir visuotinai priimta, mandagi, savęs į pirmą planą neiškelianti pasakojimo forma. Nekelia abejonių, kad nuostata „palikti kurfiurstą ramybėje“ atsirado Veimare, autobiografijos rašymo metu. Klausimas, kiek ir kada Veimaro klasikas koreguoja (ir ar koreguoja) savo autobiografiją, liks neatsakytas. Nėra instancijos, galinčios nustatyti, kuo labiau turėtume tikėti – autoriumi, rašančiu apie save, ar autentiškais šaltiniais besiremiančiais jo biografais. Šis klausimas aktualus ir tada, kai griūvant vieniems mitams sukuriami kiti.

Savaime suprantama, kad viso gyvenimo, net ir vieno jo tarpsnio, įvykiai autobiografijoje negali būti sutalpinti, tačiau tūkstančio ir daugiau puslapių J. W. Goethe’s biografijų kūrėjai papasakoja mums apie rašytoją plačiau negu jis pats. Įdomu dar ir tai, kad ne tik faktografiniu požiūriu sužinome daugiau, bet mums atveriamos kūrėjo būsenos, jausenos, emocijos, kurių autobiografijoje pasigendame. Vis dėlto Bildungs romanais pagarsėjęs J. W. Goethe autobiografijos auklėjamuoju romanu nepaverčia, nors mentoriško tono esama, o ir pasakojama labai dažnai apie objektus arba subjektus švietėjiškai siekiant plėsti skaitytojo akiratį, lavinti jį, tačiau šešėlyje lieka pasakojantysis, kurio asmenybė ir turėtų atsiskleisti autobiografijoje. Naratorius kartais kalba ne kaip apie save pasakojantis individas, o kaip Frankfurto miestietis, ir visais įmanomais būdais stengiasi slėptis, prisidengdamas daugiskaita, apjungiančia jį su kitu asmeniu, keliais asmenimis arba kokia nors jų grupe.

Pradėjus skaityti susidaro įspūdis, kad J. W. Goethe rašo nenoromis, tarsi priverstas atlikti sunkią ir jam neįdomią užduotį, o sudominti skaitytoją net ir nesistengia. Bet kažkaip savaime pasakotojo žvilgsnis sugeba ištraukti iš tolimos praeities svarbiausius dalykus. Pavyzdžiu gali būti prisiminimas apie graviūras, poeto tėvo atsivežtas iš Romos ir puošiančias kambario sienas, – jos labai anksti sužadino J. W. Goethe’s norą pamatyti Italiją. Talentingų meistrų išraižytos graviūros leido berniukui pažinti Italijos sostinę ir jos architektūros paminklus daug anksčiau, negu teko joje pabuvoti.

Kalbėdamas apie tuometės vokiečių literatūros būklę ir jos asmenybes (Christianas Ludvigas Liscow, Gottliebas Rabeneris, Johannas Christophas Gottschedas, G. E. Lessingas, Friedrichas Gottliebas Klopstockas, Heinrichas Otto Wielandas, Johannas Wilhelmas Ludvigas Gleimas), poetas pasirenka subjektyvų žiūros kampą, todėl taip pat išlieka vienaskaitos pirmasis asmuo. Apibendrinant vartojama beasmenė forma: „Jeigu yra vertinama dabartinės vokiečių literatūros būklė, reikia pripažinti, kad ji stokoja turinio, ir būtent tautinio, o talentų jai niekada netrūko“¹³. Šį taiklų pastebėjimą turime adresuoti autobiografiją rašančiam J. W. Goethe’i, nes studentas J. W. Goethe dar nebūtų galėjęs taip įžvalgiai diagnozuoti tuometės situacijos, suponavusios nacionalinės literatūros sukūrimo būtinybę.

Beasmenę formą J. W. Goethe renkasi ir tada, kai išsako „Fausto“ rašymo metu dar ne iki galo subrandintą, bet vis dėlto vėlyvąjį Goethe’ę išduodančią įžvalgą: „Žmogus išsaugo savo reikšmingumą ne tada, kai ką nors palieka po jo įėjusiems, o tada, kai užsiima veikla ir mėgaujasi gyvenimu, skatindamas veikti ir mėgautis juo savo amžininkus“¹⁴. Ir pastebima, kad būtent apie tai reikėtų raSyti istorijoje, o taip pat ir autobiografijoje. Vėliau J. W. Goethe kiek praplėtė šią mintį, nes Faustui leidžia skelbti, kad jo darbų pėdsakas išliks amžinybėje. Antra vertus, literatūrinius pasakojamojo meto įvykius (G. E. Lessingo „Laocoono“ pasirodymas ir kt.) J. W. Goethe išgyvena tarsi kolektyviai, nes pasakojime vyrauja asmeninių įvardžių daugiskaita: „mes“, „mums“, nors ne visada tuos „mus“ galima identifikuoti. Tai, žinoma, tuomečiai draugai, bet gali būti ir visa apsišvietusi jaunoji karta.

Autobiografijos pasakotojas „mes“ kartais vartoja lengviau ar sunkiau identifikuojamų, bet vis dėlto numanomų konkrečių asmenų įvardijimui, o kartais tą formą naudoja ne tiek individualių, kiek visuotinių potyrių apibendrinimui. Prisimindamas susipažinimo su Strasburgo miestu pradžią, J. W. Goethe rašo: „Toks šviežias žvilgsnis į naują kraštą, kuriame turėsime praleisti kažkiek laiko, ne tik malonus ir kupinas nuojautų, bet savitas tuo, kad leidžia visa tai matyti tarsi neprirašytą lentą“¹⁵. Tai senjoro J. W. Goethe’s pastebėjimas, nes toliau sakoma, kad nepažįstami miestai, praleidus juose ilgesnį laiką, susiejami su juose patirtais išgyvenimais – kančiomis, džiaugsmais, aistromis, nusivylimais. Tokios patirties buvęs Leipcigo studentas dar neturėjo.

Vakariniai pasisėdėjimai, mėgaujantis vynu, ir pietavimas su pastovia draugija (Tischgesellschaft) tuo metu, regis, buvo svarbi ir būtina studentiško gyvenimo dalis, tad pietų stalo kaimynams (Tischgenossen) ir atskiriems draugijos asmenims daug dėmesio skiriama ir Leipcigo, ir Strasburgo epizoduose. Kai kas tampa savaime suprantama tik nuėjus ilgesnį gyvenimo kelią, todėl naratorius beasmene forma išreiškia savo patirtį, sakydamas: „…kiekvienas žino, kokie stiprūs būna doroviniai įspūdžiai, kai jie tarsi įsikūnija jusliniuose potyriuose“¹⁶. Tiesą sakant, ši mintis, o ir kiti Goethe’s pastebėjimai sittlichsinnlich (dorovinis–juslinis) tema nėra taip jau savaime suprantami ir galiausiai atveda prie paradoksalios ir mįslingos formulės Denn das Leben ist die Liebe, / und des Lebens Leben – Geist¹⁷ (gyvenimas yra meilė, o gyvenimo gyvenimas – dvasia) bei prie žodžių junginio sittliche Sinnlichkeit¹⁸ (dorovinis juslingumas).

Pasakotojo „aš“ vyrauja epizoduose apie savo kūrybinį procesą: „Kiekvienu metu poetinis perteikimas to, ką pastebėjau savyje, kituose ir gamtoje, man teikdavo didžiausią malonumą. Ir man vis lengviau sekėsi tai daryti, nes viskas vyko instinktyviai, ir jokia kritika manęs neklaidino“¹⁹. Toks pastebėjimas patvirtina Jau ne mitą, o tiesą, kad naivusis genijus (Friedricho Schillerio terminologija) J. W. Goethe kūrė lengvai, tarsi žaisdamas, nepažino kūrybinių kančių, o jo kūrybos pagrindas ne idėjos, bet empiriką. Tai patvirtina ir kita ištarmė: „Taip radosi toJi kryptis, kurios laikiausi visą gyvenimą: tai, kas mane džiugino, kankino ar tiesiog užėmė mano mintis, paversti vaizdu ar eilėraščiu ir daugiau apie tai negalvoti“²⁰. Rašomą autobiografiją autorius pavadina išpažinties fragmentais ir laiko gana įžūliu sumanymu.

Šiek tiek praskleisdamas asmenybę slepiančią uždangą ir įvardydamas tik jai būdingus bruožus, autorius–pasakotojas tampa personažu ir renkasi „aš“ formą. Bet ir vėl, pasakodamas, pavyzdžiui, apie pastangas įveikti tamsos, atokių vietų, apleistų pastatų baimę, J. W. Goethe prisimena ne tik naktines išvykas su draugais bei rizikingus laipiojimus atbrailomis Strasburge, bet ir analogiškus epizodus Romos senųjų paminklų griuvėsiuose. Autobiografijos pasakotojui sunkiai sekasi susikoncentruoti vien prie jaunystės epizodų arba atsisakyti jau daug vėliau atsiradusios manieros aforistiškai formuluoti pažintas tiesas. Beasmenis naratyvas geriausiai leidžia išsakyti klasiko poziciją, nepriskiriant jos jaunam, savęs neribojančiam individualistui, kuris turėtų būti pagrindinis pasakojimo objektas. Tik Veimare J. W. Goethe suvokė tą tiesą, kad individas privalo pasijusti visumos dalimi, kad tik visi žmonės drauge sudaro žmoniją, ir šis imperatyvas galioja net genijui. Jaunajam J. W. Goethe’i tokia mintis būtų buvusi visai svetima, tačiau Veimaro klasikas yra įsitikinęs (arba mėgina pasiteisinti), kad nuoroda į tokį požiūrį neiškrenta iš konteksto: „Toks pastebėjimas šioje vietoje visai tinkamas“²¹.

O dabar gal būtų įdomu pasekti, kaip autobiografija griauna mitą apie lengvabūdišką J. W. Goethe’s požiūrį į besikeičiančias (nuolat keičiamas?) mūzas, apdainuotas įvairių laikotarpių eilėraščiuose. Vardų iš tiesų daug, ir meilės lyrika rašoma iki pat senatvės, kai eiles įkvepia skaudus išsiskyrimas su septyniolikmete Ulrike von Levetzow, prieš tai išgyvenus vadinamąją „trečiąją jaunystę“ Marianne’s von Willemer dėka. Bet visa tai vyko jau prieš saulėlydį, o dabar kalbame apie gyvenimo aušrą su jai būdingais išgyvenimais. Kaip visa tai atrodo savo jaunystę prisimenančiam naratoriui?

Senjoras J. W. Goethe apie ankstyvuosius jausmus mano štai ką: „Pirmieji tyros jaunystės meilės polinkiai yra išskirtinai dvasinės pakraipos. Gamta, atrodo, nori, kad viena lytis pajustų kitos lyties gėrį ir grožį“²². Etinis ir estetinis aspektai šioje jaunatviškos meilės sampratoje akivaizdžiai nustelbia erotinį, todėl ir banali formulė „suvedžiojo ir paliko“ netinka nė vienai žinomai J. W. Goethe’s meilės istorijai. Prarastą Frankfurto Gretchen Leipcige pakeičia Annette: „Savo ankstesnį potraukį Gretchen dabar perkėliau į Annchen, apie kurią nedaug ką daugiau galėčiau pasakyti – tik tai, kad ji buvo jauna, daili, guvi, meili ir maloni“²³. Sunku tvirtai pasakyti, ar jaunas studentas taip lengvai keitė Gretchen į Annchen, kaip tai atrodo brandžiam rašytojui, bet tikėtina, kad tai nebuvo nei gilus, nei skaudus išgyvenimas, veikiau sentimentaliai romantiškas, skatinantis svajoti ir raižyti vardus medžio žievėje. Svarbi, netgi lemianti yra pasakotojo pasirinkta leksika – jaunuolius siejo ne ryšys, o tik polinkis (Neigung).

Abejonių kelia tai, kad visose biografijose minimas susižavėjimas vienos Leipcigo užeigos savininko dukra Kathchen Schönkopf autobiografijoje neatsispindi: išsamiai pasakodamas, su kuo pietaudavo Schönkopfų užeigoje ir apie ką toji Tischgesellschaft diskutuodavo, pasakotojas tik tarp kitko užsimena, kad su šeimininkų dukra, „visai dailia, miela mergaite“, pasikeisdavo draugiškais žvilgsniais. Gal autobiografijos Annchen ir yra tikroji, taip pat ir literatūros istorijos bei kritikos paminėta Kathehen, nes mergina turėjo du vardus: Annn Catharina. J. W. Goethe arba pamiršo, arba sąmoningai klaidino, nes, pasak Nicolaso Boyle’o, „Dichtung und Wahrheit“ yra labiausiai klaidinanti iš visų žinomų autobiografijų²⁴. Kad ir kaip ten būtų, biografijose gana išsamiai aprašytas epizodas autobiografinėje knygoje visai neplėtojamas (o laiškuose draugams ir seseriai Corneliai J. W. Goethe pasakoja apie išgyvenamą krizę ir vadina mylimąją frankfurtietiškai – Kathgen). Leipcigo periodą lyrikoje atspindinti anakreontinio stiliaus eilėraščių knygelė „Annette“ gal dėl to įslaptina Kathchen vardą, kad poetas apdainavo ne konkrečiai ją, o veikiau jaunatvišką meilę, vis dar nerandančią savo objekto. Vis dėlto tai tik prielaida, nes Annette taip pat konkrečios merginos vardas.

Nei Gretchen, nei Annchen negali lygintis su kultiniu visų J. W. Goethe’s gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų objektu Friederike Brion, poetinio ciklo „Zezenheimo dainos“ („Sesenheimer Lieder“) lyrine heroje, iki ilgo ir vienišo gyvenimo pabaigos likusia ištikima genialiam mylimajam. Dešimtosios knygos pabaiga ir vienuoliktoji „Dichtung und Wahrheit“ knyga atgaivina šią istoriją, paneigdamos tyrinėtojų jai priskirtą dramatizmą. Pasakotojo intonacijose juntamas švelnumas, kai jis prisimena „mylimąjį Sesenheimą“²⁵ ir „pačią mieliausią šio kaimelio padangės žvaigždę“²⁶, vertą didžiausios pagarbos ir meilės. Bet a priori aišku, kad jaunuolį neišvengiamai pavilios platesni horizontai, tad su juo nesiejamos jokios viltys, nepuoselėjamos jokios iliuzijos, kurias jo išvykimas galėtų sudaužyti. Iš keturių dešimtmečių laiko perspektyvos pateikdamas šį jautrų gyvenimo epizodą, J. W. Goethe, atrodo, siekia jį nuasmeninti, ieškodamas atitikmens literatūroje: visa Sesenheimo pastoriaus šeima ir aplinka jam atrodo taip, tarsi būtų į tikrovę perkeltos iš Oliverio Goldsmitho romano „Veikfildo klebonas“ („The Vikar of Wakefield“). Literatūrinės asociacijos leidžia šiek tiek sumažinti atvirumą, perteikiant asmeninius potyrius, nors padidintas subjektyvumas J. W. Goethe’i kaip pasakotojui niekada negrėsė, išimtis gal būtų romanas apie Verterį.

Studentas iš Stuttgarto pasineria į žavią arkadišką aplinką, kurioje viešpatauja gamtos kūdikis Friederike, linksma, miela, daili, dora ir naivi. Jaunų žmonių pora mėgaujasi gamtos ir bendravimo teikiamais malonumais, pokštauja, linksminasi, keičiasi apdarais, apsimeta kitais asmenimis, yra atpažįstami arba ne, ir visa tai vyksta globėjiškai pritariant pastoriui ir jo žmonai, kurie visiškai pasitiki savo dukra ir pagrįstai nė trupučio neabejoja patrauklaus atvykėlio padorumu. Jaunuoliai lanko Reino salas ir pareinės miestelius, bėga mėnesiai palaimingos gamtos prieglobstyje, bet pasakojime tik retkarčiais nukrypstama į emocingą ir poetišką tuometės aplinkos ir būsenos perteikimą (pavyzdžiui, trečios dalies devintos knygos fragmente).

Bet ir šioje dalyje svorio centras nejučia persikelia nuo pastoralinės gyvensenos vaizdavimo prie Stuttgarto realijų, nes studijos eina į pabaigą, meilės istorija – taip pat. Tik Friederike apie tai negalvoja ir nenori galvoti, visi kiti nujaučia, kad jaunasis garbintojas netrukus juos paliks, o jis pats… Mes iš tikrųjų nežinome, ką tuo metu jautė jis pats, nes būseną prieš išsiskyrimą analizuoja jau kitas J. W. Goethe, Veimaro klasikas, kurio reikšminės sąvokos dabar yra „veikla“ ir „atsižadėjimas“: „Nes taip jau yra, kad veiklai sutvertas žmogus turi begalę planų ir apsikrauna darbais“²⁷. Veikliam žmogui tai nesunkiai įveikiama, net jeigu kartais jo kelyje atsiranda fizinės ar moralinės kliūtys. Tokia kliūtis buvo gražiausia Sesenhoimo padanges žvaigždelė, o panašios „kliūtys“ iškils ne kartą ir ateityje, bet jos savotiškai prasmingos, nes teikia įkvėpimą poetiniams kūriniams. Kliūtys įveikiamos, tik vis kitu vardu turime vadinti poeto mūzą.

Tuomečius jausmus – skausmą, kaltę, jaunatvišką veržlumą – poetas perteikė eilėraštyje „Pasimatymas ir išsiskyrimas“ („Willkommen und Abschied“). Jaunasis J. W. Goethe išsiskyrimą suvokė kaip skausmingą ir dramatišką, nors ir neišvengiamą. Autobiografiją rašantis J. W. Goethe jau ne išgyvena, o tik reflektuoja tuometį išsiskyrimą su Friederike, mąsto apie meilės istorijų baigties psichologiją, o patį atsisveikinimą piešia itin lakoniškai: jis padavėjai ranką, jau sėdėdamas ant žirgo, ir nujojo neatsigręždamas. Iš tos tolimos praeities autoriaus atmintin įstrigęs mistinis epizodas: jis pamato save patį, grįžtantį tuo pačiu keliu atgal ir vilkintį lygiai tokiais pat rūbais, kokius iš tikrųjų atsitiktinai dėvės, kai po aštuonerių metų dar kartą aplankys Friederike’ę. Vizija numalšina skausmą, paliekant Elzasą ir visa, ką ten patyrė, kelionė vėl džiugina ir žada naujus džiaugsmus bei potyrius.

Baigęs studijas juristas vyksta į Veclarą, kad pritaikytų įgytas žinias praktikoje. Kas dabar pasakys, ar ir jaunasis J. W. Goethe tiek pat mažai dėmesio skyrė vėliau romane „Jaunojo Verterio kančios“ pavaizduotai istorijai, kiek autobiografijos pasakotojas? Šis vėl linkęs reflektuoti ir apibendrinti: „Tai labai malonus pojūtis, kai mumyse užgimsta nauja aistra, dar nespėjus visai išblėsti ankstesnei. Taip, leidžiantis saulei, miela matyti priešingoje pusėje kylantį mėnulį ir džiaugtis dvigubu abiejų dangaus šviesulių spindesiu“²⁸. Ir tai dar net ne apie Verterio Lottą, o apie ponią Sophie fon Laroche… O kaipgi Lotta, Lotte, Charlotte? Kaip ir kitos mielos mergaitės, ji buvo žavi, patraukli, daili, tiesa, susižadėjusi, tačiau tai netrikdė Wolfgango, nes jis nieko nežadėjo ir nieko išjos nereikalavo. Bet garsusis romanas vis dėlto sukuriamas, herojus pasitraukia iš gyvenimo, tiesa, ne vien dėl neišsipildžiusios meilės, bet ir dėl to, kad nesurado jame savosios vietos.

Tikrasis Verterio prototipas pasirodo esąs visai ne autorius, o toks Jerusalemas, nusižudęs dėl nelaimingos meilės: „Netikėtai mane pasiekia žinia apie Jerusalemo mirtį drauge su tiksliausiu ir smulkiausiu šio įvykio aprašymu, ir tą pačią akimirką gimsta „Verterio“ sumanymas“²⁹. Ar griūva dar vienas mitas, susijęs su romano sukūrimo aplinkybėmis? Įvairiuose šaltiniuose tradiciškai tvirtinama: nuo savižudybės J. W. Goethe’ę išgelbėjo tik tai, kad jis parašė „Jaunojo Verterio kančias“ ir leido nusižudyti herojui. Skaitant autobiografiją tai atrodo absurdiška, bet žinant „Aistros trilogiją“ („Trilogie der Leidenschaft“, 1823–1824) norisi susilaikyti nuo vienpusio vertinimo. Vis dėlto šaltinis, kurį netrukus pasitelksime, privers peržiūrėti lig šiol galiojusią interpretaciją.

Po penkiasdešimties metų J. W. Goethe’s gyvenime kartojasi verteriška situacija, ir atrodo, kad, šį kartą prisiimdamas skaudžią atsižadėjimo naštą, jis linkęs kitaip vertinti ankstyvos jaunystės epizodą. Eilėraštyje „Verteriui“ (vertė Antanas Gailius) sakoma: „Man likti, tau išeit lemtis nuskyrė, / Nedaug tepraradai pirma numiręs“, teigiama, kad „išsiskyrimas – visada mirtis“, ir guodžiamasi tuo, kad poetinė dovana, galimybė „išsakyti gėlą“ pasižymi gydomąja galia ir padeda išgyventi. Nejaugi septyniasdešimt ketverių metų poeto meilė jaunutei Ulrike’i buvo stipriausia jo gyvenimo aistra? Vis dėlto Veimaro klasikas žino, kad kūrybinis polėkis gydo skausmą, bet ar iš tikrųjų poetas vis dėlto kentėjo, skirdamasis su Lotte, kas dabar galėtų pasakyti…

O pasakodamas apie Veclaro laikotarpį, J. W. Goethe kalba apie daugelį kitų dalykų – tuomečio teismo struktūrą, literatūrą ir jos autoritetus, draugus bei pažįstamus – ir tik prabėgomis pamini savo romaną – jai toks apibūdinimas tinka – su Lotte. Atvykėlis laisvas nuo bet kokių ryšių, mergina susižadėjusi, tad dėmesio rodymas jai niekuo neįpareigoja ir, žinoma, neperžengia padorumo ribų. Vėl prasideda vasaros idilė, kai kiekviena diena atrodo lyg šventė, o įsimylėjęs kito sužadėtinę jaunuolis pavadinamas der sub Leidende (saldžiai kenčiantis), nes dabartinis pasakotojas žino, kad ilgesyje, neišsipildyme slypi didžiausia laimė, todėl ilgesys turi būti nukreiptas į nepasiekiamą objektą. Taip tariamai nelaimingas įsimylėjėlis pasakotojo valia tampa laimingiausiu mirtinguoju, nors ir lieka abejonė, ar ir tada jis iš tikrųjų taip jautėsi.

Bet visos šventės baigiasi, pakvietimas į kelionę Reino pakrantėmis ir upe toks viliojantis, kad su Lotte tenka atsisveikinti: „Atsisveikinau su Charlotte grynesne sąžine, negu prieš tai su Friederike, bet buvo šiek tiek skaudu“³⁰. Dar pastebima, kad šios istorijos herojus galbūt per daug buvo įsitraukęs į meilės žaidimą, o herojė išliko rami ir santūri. Ar tikrai? Charlotte Buff, kitaip nei Friederike, J. W. Goethe’i pasitraukus, ištekėjo už Kestnerio, augino vaikus, o tapusi našle susimose iš Hanoverio į Veimarą tariamai aplankyti sesers. Th. Mannas romane „Lota Veimare“ („Lotte in Weimar“) siūlo kitą versiją: Lotte visą gyvenimą nepamiršo savo jaunystės draugo, įamžinusio jos paveikslą romane (netrukus šį teiginį kvestionuosime), ir kelionės tikslas buvo susitikti su J. W. Goethe. Ar garbioji dama tikėjosi iš naujo sužadinti buvusio gerbėjo, dabar našliu tapusio didžiojo veimariečio jausmus? Tai išduoda garsioji balta suknelė, kuriai trūko vieno rožinio kaspinėlio, kažkada padovanoto jaunajam poetui. Senojo J. W. Goethe’s tai nesujaudino, Th. Manno romane jis negailestingai pareiškia, kad mylimoji visada turi būti jauna.

Iki išvykimo į Veimarą, J. W. Goethe’s kūryboje greta Friederike’i skirto lyrinio ciklo ir, kaip visuotinai teigiama, Lotte’ę įamžinusio romano atsiranda eilėraščiai, dedikuoti Lilli. Tai meilės lyrika, ir ji rodo galbūt buvus gilesnį jausmą negu anksčiau patirtieji (šį teiginį patvirtina ir autobiografija bei pokalbiai su Johannu Peteriu Eckermannu senatvėje). Bet kartu tai ir labai neįprasta meilės raiška, nes lyrinis subjektas kenčia dėl savo priklausomybės ir nelaisvės, trokšta ne meilės išsipildymo, o išsivadavimo nuo jos. Optimistiškai pavadinęs eilėraštį „Nauja meilė, naujas gyvenimas“ („Neue Liebe, neues Leben“), poetas kalba apie nesėkmingus mėginimus pabėgti nuo mylimosios ir baigia eilute „Meile, ak, paleisk mane“ (vertė Simas Račiūnas).

Elisabeth Schonemann, vėliau baronienė von Türckheim, vienintelė, turėjusi J. W. Goethe’s sužadėtinės statusą. Autobiografijoje atskleidžiamos sužadėtuvių aplinkybės, bet epizodas tiesiog pasimeta pasakojime apie kitus, bent jau pasakojančiam J. W. Goethe’i daug svarbesnius, dalykus. Senos miesto patricijų šeimos ir naujai praturtėjusio bankininko, Lilli tėvo, gyvenimo būdai iš esmės skirtingi, J. W. Goethe jaučiasi svetimas nuvorišų aplinkoje, kurią vadina „Lilli žvėrynu“, ir, grįždamas į tuos laikus, aiškina(si): „Bendravau tik su ja asmeniškai kaip su gražia, miela, išsilavinusia respektabilios šeimos dukra, tai buvo panašu į mano ankstesnes draugystes, tik labiau pakylėta“³¹. Bet pasirodė, kad vien aplinka gali lemti išsiskyrimą. Lilli suvokia, kad bus svetima sužadėtinio tėvų namuose, ir Wolfgangui tai visiškai aišku, bet reikia preteksto, norint nutraukti sužadėtuves. Dievų numylėtiniu save laikiusiam J. W. Goethe’i, kaip visada, padeda likimas: jaunasis Veimaro hercogas kelionėje po Vokietiją apsilanko Frankfurte ir pakviečia poetą į savo rezidenciją. Tai išsigelbėjimas iš keblios padėties. Su Lilli išsiskiriamą panašiai, kaip su Lotte – prieš išvykstant su draugais pakeliauti po Šveicariją, tik šį kartą išvengiama atsisveikinimo. Šios trys „novelės“ paneigia mitą apie lengvabūdį suvedžiotoją J. W. Goethe’ę, nes toks jis nebuvo, nors, palikdamas vienos vasaros mylimąją, vos kažkam pasiūlius pakeliauti, gal kiek per lengvai ištiesdavo ranką atsisveikinimui jau sėdėdamas ant žirgo.

Skaitant ramų, tikėtina, sau ir kitiems objektyvų pasakojimą, tampa neaišku, kodėl vis dėlto ankstyvojo J. W, Goethe’s kūryboje toks ryškus „Gretchen kompleksas“ – eilėraštis „Erškėtrožė“, dramos „Clavigo“ ir „Stella“, pagaliau „Fausto“ pirmoji dalis – tai vis atgaila už neištikimybę ir suteiktą skausmą. Turbūt emocijoms vieta poezijoje, o tiesa kiek kitokia, tačiau kaltas jaučiasi net ir grįžęs į praeitį autobiografijos pasakotojas, kai prisipažįsta: „Gretchen iš manęs atėmė, Anette mane paliko, o čia aš pirmą kartą nusikaltau; aš iki pačių gelmių sužeidžiau gražiausią sielą“³². Antra vertus, biografas N. Boyle’is, aiškindamasis), kodėl Goethe paliko Friederike’ę, spėja, kad J. W. Goethe pasiekė, ko troško (dvasinio, emocinio, gal net fizinio suartėjimo, šito niekas nesužinos, bet tai ir nėra svarbiausia). Turėjimas ir stabilumas ne tik neatitinka ankstyvojo periodo J. W. Goethe’s brandos lygio, bet ir kertasi su jo veiklia prigimtimi, kurios esmę sudaro troškimai, o kiekvienas išsipildymas yra troškimo paneigimas, todėl faustiška prigimtis tuojau užsidega nauju troškimu³³. Pats J. W. Goethe aiškina, kad „mūsų norai yra mumyse slypinčių gebėjimų nuojauta, jie pranašauja tai, ką mes būsime pajėgūs nuveikti“ ir su jam būdingu paprastumu reziumuoja: „Bet žmogus nori gyventi“³⁴. Asmenvardžių daugiskaita ir beasmenė forma yra tai, kas J. W. Goethe’i šiame pasakojime padeda išvengti subjektyvumo.

Savitą atspalvį įgyja „mes“, kai įvardžio semantika susijusi su Johanno Wolfgango broliais ir seserimi: „Mums, vaikams, ypač patiko ši šventė, nes tai, kad senelį matėme tokioje garbingoje vietoje, gerokai glostė mūsų savimeilę“³⁵. Deja, šis „mes“ labai anksti susitraukia iki dviejų asmenų įvardijimo, nes, kitiems anksti mirus, lieka tik mylima sesuo Cornelia, „sunkiai apibūdinama būtybė, keisčiausias griežtumo ir švelnumo, aikštingumo ir nuolaidumo mišinys“³⁶. Su Cornelia santykiai tiek artimi, kad „mes“ artėja prie pavojingos ribos, tačiau ši riba nebuvo peržengta.

Autobiografijoje piešiamas sesers portretas panašus į negailestingą nuosprendį: protinga, išsilavinusi Cornelia gamtos neapdovanota grožiu – jos veido bruožai nei dailūs, nei reikšmingi, akys gilios, bet ne pačios gražiausios, veido oda nelygi, stokoja juslingumo (Sinnlichkeit) – todėl broliui visiškai netikėtas ir nesuprantamas jos apsisprendimas ištekėti už Johanno Georgo Schlosserio³⁷. Wolfgangas eliminuoja Cornelią iš vyrų pasaulio, nors pripažįsta, kad, turėdama ne tik vidinį, bet ir išorinį grožį, sesuo būtų galėjusi pagarsėti kaip geidžiamiausįa epochos moteris. J. W. Goethe atkakliai protu (Verstand) vadina tai, ką šiandien apibūdintumėme kaip intelektą. Skirtumo beveik nėra, nes ir viena, ir kita, J. W. Goethe’s požiūriu, joks privalumas moteriai. Jau būdamas aštuoniasdešimt vienerių, pokalbyje su J. P. Eckermannu prisimindamas šį „Dichtung und Wahrheit“ skyrių, J. W. Goethe sako: „Šis skyrius turėtų sudominti išsilavinusias moteris, nes atsiras daug panašių į mano seserį, pasižyminčių išskirtinėmis dvasinėmis ir dorovinėmis savybėmis, bet nepatyrusių laimės turėti gražų kūną“³⁸.

Intuityviai, visų feministiškai orientuotų asmenų siaubui, sutinku su tokia J. W. Goethe’s nuostata. Pasakysiu daugiau; intelektualumas – Kaino ženklas, kurį moteris nešioja visą gyvenimą, ir vargas jai, jeigu laiko tai pranašumu… O jeigu ir suvokia kaip trūkumą ir kliūtį, siekiant visaverčio gyvenimo, vis tiek nedaug ką gali pakeisti. Tad gal tik iš pirmo žvilgsnio keista, kad J. W. Goethe moteryje mato arba racionalumą, protą, išsilavinimą, arba gražų kūną („gražaus kūno“ samprata veikiau erotinė, o ne estetinė, todėl šiandien tai būtų pavadinta sex appeal arba tiesiog seksualumu). Taip pat jokia mįslė, kad ilgiausiai su juo buvo nekilminga, neišsilavinusi, neintelektuali, nesidominti jo kūryba Christiane Vulpius, po ilgų bendro gyvenimo metų tapusi ponia von Goethe, bet visuomenės taip ir nepripažinta. Apie ją parašyta daug biografijų, bet pakanka paskaityti „Romos elegijas“, kad suprastume šį J. W. Goethe’s pasirinkimą. Atrodo, visiškai atmetama tikimybė, kad įvairios savybės gali susijungti vienoje moteryje. Visai kaip pasakose – viena princesė buvo negraži, bet protinga, o kita graži ir paika. Graži ir protinga princesė tai jau anomalija, nes protas – pasakose ir ne tik – perteklinė savybė, visai nebūtina gražaus kūno savininkei.

Cornelia savo prigimtinių intelektualinių savybių pranašumu nelaikė, tik jautė, kad tėvo suteiktas ne menkesnis nei brolio išsilavinimas niekam nereikalingas. Kad išvengčiau kraštutinumo polemikoje su feminizmu, pripažinsiu: XVIII a. visuomenėje moteris asmenybė galėjo reikštis tik greta vyro, tik turėdama šeimos užnugarį, tad reikėjo keisti jos padėtį ir vaidmenį siekiant galimybių realizavimo. Vis dėlto kalbame ne apie socialinę moters rolę, o apie subtilesnius dalykus, todėl nežinau, ar kas paneigtų, kad tokių kornelijų gali atsirasti ir, be abejo, yra taip pat ir šiuolaikinėje, modernioje, lyčių lygybę deklaruojančioje visuomenėje. Nes ne lyčių lygybėje ar nelygybėje glūdi esmė…

Autobiografijoje jau pasauline garsenybe tapęs J. W. Goethe ypatingai sureikšmina prisiminimų apie seserį epizodus, tuo pabrėždamas jų svarbą ir išskirtinumą, sulygina Cornelią su magnetu, visada stipriai jį traukusiu. Brolio ir sesers ypatingas artumas netgi verčia juos pasijusti nelaimingiems, nes abu supranta, kad šiuo atveju išskirtinis abipusis pasitikėjimas negalės peraugti į abipusę meilę. Bet tai dar ne visa tiesa.

Autobiografija nepateikia mums visapusiško brolio ir sesers santykių vaizdo. Atrodo, šį kartą J. W. Goethe, išlikdamas tariamai objektyvus, iš tikrųjų, sąmoningai ar nesąmoningai, tampa itin subjektyvus. Sigmundo Freudo terminas Verdrängung (išstūmimas) čia taip pat tiktų – autorius pasakotojas pats sau iki galo neprisipažįsta, ką jam reiškė Cornelia, o atsainų genijaus egoizmą išduoda nenoras žinoti, kas iš tikrųjų buvo jo sesuo. Wolfgangui Cornelia svarbi kaip antra jo pusė, gal anima, tikrai ne vien atidi klausytoja, bet ir subtili dialogo Partnerė, be galo artima siela, net savotiška nuosavybė, kurią galės palikti vos atsiradus galimybei ar būtinybei išvykti, bot kurią visados norėtų turėti šalia, kai jam to prireiks (Ergänzung, Oegenpart, Gespidin, Gefährtin – tokiomis vokiškomis sąvokomis įvardijamas Cornellos vaidmuo).

Šiam pernelyg ambicingam gyvenimo planui nelemta išsipildyti, nes sesuo pareiškia teises j savo asmeninį gyvenimą, ji ryžtasi santuokai, gal tikėdamasi išpildyti visuomenės j moterį sudedamus lūkesčius, o gal puoselėdama viltį ištrūkti iš brolio orbitos. Tikriausiai ir viena, ir kita. Bet eksperimentas nepavyko. Nesutverta nei santuokai, nei motinystei Cornelia vis dėlto buvo pranašesnė už daugelį savo amžininkių, tik nesugebėjo to pranašumo realizuoti. Jos išsilavinimo niekam nereikėjo, ji netapo net „rašančia moterimi“ skirtingai nuo kitų intelektualių XVIII a. damų. Schreibende Frau – kiek paniekos, savo pranašumo pajautos, netgi pasigailėjimo įdeda į šiuos žodžius rašantis vyras! Prisimenu žymaus kritiko taip pavadintą straipsnį „Literatūroje ir mene“. Seniai tai buvo, tada dar nesupratau, kuo taip atgrasi „rašanti moteris“, dabar puikiai suprantu. Ne tik rašanti, tiesiog kurianti platesne prasme. Motinų kūrėjų nemyli sūnūs, apie tai rašo Anna Achmatova – «Ty sin uzhas moi» (cituoju iš atminties). Dabar paminklas jai St. Peterburge pastatytas prieš kalėjimą, kur poetė, jos žodžiais, išstovėjo „tris šimtus valandų“, veltui tikėdamasi leidimo pasimatyti su sūnumi. Ji darė viską, ką turėtų daryti mylinti motina, bet buvo kurianti motina, artimas ryšys su sūnumi taip ir neužsimezgė. O sūnus, garsus mokslininkas Levas Gumiliovas, gal tik bučiuodamas karste gulinčios motinos kaktą suvokė, kas ji jam buvo. Tiksliau – nebuvo, nes nesugebėjo būti, nes rašė eiles…

Nežinia, ar kada nors Wolfgangą buvo aplankiusi mintis gyventi drauge su netekėjusia seserimi, nors ir buvo žadėjęs pasiimti ją į Leipcigą. Greičiausiai rimtai apie tai negalvojo, bet kad Cornelia liks netekėjusi, tuo buvo visiškai įsitikinęs. Negražios, nedominančios vyrų, protingos, bet stokojančios seksualumo sesers jis neįsivaizdavo nei žmonos, nei motinos vaidmenyse. Neklydo ir J. G. Schlosseris, kai sakė, kad žmona negali suteikti jam meilės, nes yra užvaldyta meilės broliui. Mieliausiai pasakotojas būtų matęs ją vienuolyno abate – vienuolės statusas asocijuojasi su skaistybe, o J. W. Goethe’i, atrodo, ir buvo svarbiausia, kad Cornelios iš jo neatimtų kitas vyras, kad ir kas jis būtų. Bet toks vyras, poeto nelaimei, atsirado, kiek euforiškai prasidėjusi santuoka į ją sudėtų vilčių nepateisino, bet brolis ir sesuo privalėjo išsiskirti. Norint sužinoti, ką J. W. Goethe autobiografijoje nutylėjo, tenka ieškoti kito šaltinio.

Skaitant Sigridos Damm parašytą Cornelios biografiją, atsiveria kai kas netikėta, bet autorė rėmėsi autentiškais dokumentais (laiškais, dienoraščiais), todėl į tam tikrus, įsisenėjusią interpretacijos tradiciją griaunančius pastebėjimus vertėtų įsiklausyti, o taip pat ir peržiūrėti kai kurias tiesas. Jau net nebe tiesa, o dogma yra virtęs teiginys, kad išsiskyrimas su Charlotte Buff (dabar nebesvarbu, vienpusė ar abipusė, laiminga ar atstumta tai buvo meilė, jeigu iš viso buvo) paskatino J. W. Goethe’ę per kelias savaites parašyti romaną apie Verterį. Tradicijos paveikta ir dar neskaičiusi tai neigiančių šaltinių, esu taip pat šią, kaip dabar atrodo, banalią mintį įtvirtinusi savo straipsniuose apie J. W. Goethe’ę ir net vadovėlio skyriuje. Viskas buvo aišku ir paprasta, kol nesulyginau „Dichtung und Wahrheit“ pasakojimo apie šį meilės „trikampį“ ir S. Damm interpretacijos.

Kaip dabar reikėtų elgtis? Atmesti visus ankstesnius teiginius būtų neatsargu, nes susiformavęs modelis iš esmės teisingas ir atitinka J. W. Goethe’s požiūrį – kūryba, toji Dievo dovana, padeda poetui išsivaduoti nuo kančios, išsakius ją žodžiais:

Išsiskyrimas – visada mirtis,
Ir kaip gražu, kad mirtį tą poetui
Kilniom giesmėm pavyksta nugalėti!
Kai skausmas jį užgrius, kaltės šešėliai,
Teduos dievai jam išsakyti gėlą.

(„Aistros trilogįja“, eil. „Verteriui“)³⁹

Neginčytina, kad poetas gali įveikti skausmą, „išsakęs savo gėlą“, tad lieka neatsakytas tik Mausimas, dėl ko jis kentėjo, kai 1774–aisiais parašė romaną Jaunojo Verterio kančios“. Gretchen ar Annchen, Friederike ar Lotte – tai vis žavios gėlės prie jo kojų, bandančios, bet negalinčios sustabdyti veržlaus genijaus, dar nepasiekusio jam skirtos viršūnės: „Bet nei kloniai pavėsingi, / Nei žolynai, / Meiliai glausdamies prie kojų, / Sulaikyti jo negali“⁴⁰. Tai eilutės iš „Mahometo giesmės“, tik lietuviškame vertime gėlės virto žolynais. „Giesmės“ sukūrimo metais dar nebuvo nei Lotte’s, nei Lilli, tik daili gėlelė Friederike – dar netolima, bet jau praeitis. Po išsiskyrimo atsiradusio kaltės jausmo negali panaikinti žinojimas, kad pasirinkimo nebuvo – besiveržiantis į makrokosmą Faustas negali pasilikti tarp Margaritos darželio gėlių. Nuojauta, kad genijui leistina daugiau negu paprastam mirtingajam, tėra tik pa(si)teisinimas, neprilygstantis kaltės išpirkimui. Bet dabar ne apie tai.

Kodėl „Dichtung und Wahrheit“ puslapiuose, pasakojančiuose apie išsiskyrimus po vasaros idilių, visiškai neužsimenama apie kančią? Sėdo ant žirgo, padavė mylimajai ranką ir nujojo pasitikti to, ką eilėraštyje pavadins „nauja meilė, naujas gyvenimas“. Bet ir tai bus tik epizodas (Lilli, vienintelė sužadėtinė). Nejau rašantis J. W. Goethe pamiršo skausmingus išgyvenimus, o gal jų nebuvo arba juos reikia sieti ne su Annchen, Gretchen, Lottchen, o visai su kitu vardu? Išsiskyrimai kartais panašūs, kartais skirtingi, bet skausmo nematyti. Tai nuo kokios kančios autorius bando vaduotis rašydamas „Verterį“?

Nežinau, ar tai, ką rasime S. Damm knygoje, vadinti atsakymu ar tik versija. Kad ir kaip pavadinsim, interpretacija įdomi ir netikėta. Pirmasis romanas parašytas tuoj po to, kai ištekėjo ir tėvų namus, o taip pat ir Frankfurtą, paliko sesuo Cornelia. Ši diena nebuvo laiminga J. W. Goethe’i, nors būtent tai jis mėgina teigti autobiografijoje. Tuomečiai jo laiškai liudija apie visai kitokią būseną, gal dar ne priešsuicidinę, bet vis dėlto labai apgailėtiną. Wolfgangas elgėsi kaip mažas tironas, kol dar nenujautė, kad gali Cornelios netekti. Ir tik iškilus tokiai grėsmei brolis pradėjo suprasti, ką praras, ir susidomėjo jos asmenybe. Per vėlai, vargu ar būtų galėjęs ką nors pakeisti, nes sesuo iš tikro pasirodė nesugebanti prisitaikyti prie gyvenimo, iš kurio pasitraukė vos dvidešimt šešerių.

S. Damm manymu, intensyvus kūrybinis darbas, rašant „Verterį“, padeda J. W. Goethe’i sušvelninti sesers vedybų sukeltą kančią. Taigi kenčia jis visai ne dėl išsiskyrimo su Lotte (tai nepaneigia fakto, kad „Verteryje“ įamžinta būtent Charlotte Buff, nors ji ir nesvarbi autoriui). Poetui dar teks išgyventi tikrą Cornelios netektį ir po to atsiradusį kaltės jausmą, kurio tiesioginę išraišką biografijos autorė įžvelgia romane „Pasirinktinė giminystė“ („Die Wahlverwandschaften“): „Mirusiosios paveikslas jį persekiojo, jis vėl ir vėl priekaištavo sau, kad nepažino, neišsiaiškino jos nuotaikų, kad per mažai ją vertino“⁴¹. Panašiai S. Damm vertina „Dichtung und Wahrheit“: „Viskas, ką Goethe rašo apie Cornelią, yra autoterapija, mėginimas paaiškinti nepaaiškinamą, priartėjimas, kuris neįvyksta. Goethe’s „Dichtung und Wahrheit“ „magiškasis veidrodis“ nesugrąžina sesers Cornelios vaizdo iš nebūties, tik nesąmoningai perteikia besitęsiančio ir niekada nesibaigsiančio dialogo su mylima seserimi nuoskaudas, kaltę, gėdą“⁴². Šie svarstymai turbūt leidžia daryti išvadą, kad, sąmoningai ar netyčia sugriovus egzistavusius mitus, čia pat sukuriami nauji. Sesuo Cornelią buvo svarbiausia moteris J. W. Goethe’s biografijoje – gal tai tik naujas mitas, o gal tiesa…

Šeimos temai, greta Cornelios – luti vaikai gyveno neilgai, – priklauso tėvo ir motinos portretai. Tėvas – labai svarbi figūra J. W. Goethe’s vaikystėje ir paauglystėje, jis nuolat šmėsčioja knygos puslapiuose. O užsitęsusios ligos epizode – tėvui neparodžius deramos kantrybės, netgi nujaučiamas siekis išsilaisvinti nuo tėvo autoriteto. Vis dėlto autoritarinis griežto, pedantiškai tvarkingo tėvo auklėjimas netrukdė berniukui siausti po gimtąjį miestą su vienmečiais, jiems buvo prieinami visi užrakinami praėjimai, žinomi visi slapti keliai. Geležinė tėvo valia verčia Wolfgangą ne tik baigti teisės studijas, parašyti baigiamąjį darbą, bet ir užsiimti teisininko veikla. Vis dėlto tėvo garbei reikia pasakyti, kad jis nuoširdžiai džiaugėsi pirmaisiais sūnaus literatūriniais bandymais ir tikėjo jo kaip rašytojo ateitimi.

Motinos paveikslo leitmotyvas yra heiter und froh (skaidri, džiugi, linksma, šviesi): „…visada giedra, džiugi ir kitiems to linkinti“⁴³; „mano motina, iš prigimties labai gyva ir linksma“⁴⁴; „mano motina viską galėjo pakelti, tik ne rūpesčius“⁴⁵; „mano motina pati dar beveik vaikas, tik drauge su dviem vyresniaisiais vaikais darėsi suaugusi“⁴⁶. Tėvo griežtumas išmokė poetą drausmės, o iš motinos Volfgangas paveldėjo gebėjimą fantazuoti: „Iš motinos turiu dovaną visa, ką sukuria vaizduotė, linksmai ir sodriai pavaizduoti, atgaivinti senas pasakas, sugalvoti ir papasakoti naujas“⁴⁷.

„Dichtung und Wahrheit“ vis dėlto labai įdomi knyga, tyliai, be patetikos ir be išankstinio tikslo keičianti biografų ir interpretatorių įtvirtintas nuostatas. Nors prabilti kritiškai apie trečią, mitui prilygintiną, fenomeną literatūros tyrinėtojui germanistui tikrai šventvagiška, išdrįsiu pasidalyti su skaitytoju savo neabejotinai šokiruojančiu pastebėjimu: tikrovėje galėjo nebūti to, kas visuotinai žinoma kaip realiai egzistavęs sąjūdis ir vadinama „Sturm–und–Drang–Bewegung“ („Audros ir veržimosi judėjimas“). Žinoma, jeigu remsimės J. W. Goethe, nė vieno karto tiesiogiai nepaminėjusio šio fenomeno. Knygos apie tai parašytos, nurodytos susibūrimo vietos, ir Strasburgui atitenka prioritetas, o J. W. Goethe, gyvendamas kaip tik tuo metu ir toje vietoje, sambūrio nepastebėjo? Per visą savo dėstytojavimo laikotarpį aiškinusi „Audros ir veržimosi“ judėjimo savitumus – nors tos temos, kaip nė vienos kitos, nemėgau – ir apie štiurmerių poveikį romantikams, dabar ereziškai mąstau – gal tų vadinamųjų romantikų „mokyklų“ nė būti nebuvo – Jenos ir Heidelbergo? Tiesiog susitikdavo Jenoje, vėliau Heidelberge gyvenę vienminčiai salonuose, išvykose į gamtą ar į Drezdeno galeriją. Kaip prieš keletą dešimtmečių Thomo Manno draugijos entuziastai mėgavosi intelektualiais pokalbiais Nidoje… Ne, ši analogija netiksli – Draugija turėjo antspaudą, įstatus, kažkurio ministro parašą ant steigimo dokumentų, o romantikų sambūriai nei steigėsi, nei registravosi – jie buvo nevaržomi jokio reglamento ir savęs su bendraminčiais nei būreliu, nei mokykla tikriausiai nelaikė. Ir iširdavo be pašalinių negeros valios poveikių, kitaip negu minėta Draugija…

Bet grįžkime prie „Sturm und Drang“ Strasburgo periodo. Vos atvykęs, J. W. Goethe skuba apžiūrėti gotikinę katedrą, pirmas įspūdis nuvilia, vėliau požiūris į gotikinę architektūrą keisis; net rašys apie tai traktatą „Apie vokiečių architektūrą“ („über deutsche Baukunst“). Pasakojimas apie karalienės Marijos Antuanetės vizitą primena karūnavimo iškilmių Frankfurte epizodą. Akademinis gyvenimas, pasivaikščiojimai po Strasburgą, pažintys, ir tarp naujų pažįstamų vienas svarbus, bet dar niekuo neišsiskiriantis iš kitų vardas – Jung, genannt Stilling (Jungas, vadintas Stillingu, literatūros istorijoje – vienas svarbesnių „Sturm und Drang“ Strasburgo grupelės atstovų), kol kas tik „gerasis Jungas“⁴⁸. J. W. Goethe neslepia, kad jam patinka mėgautis laisvu, socializuotu, judriu gyvenimo būdu. Mąsto apie tuometę ne itin turtingą vokiečių literatūrą, jos kulminaciją įžvelgdamas F. G. Klopstocko kūryboje, o greta jo paminėdamas J. W. D. Gleimą. Ištarmei apie save ir savo kartą trūksta argumentų, kad galėtume kvalifikuoti ją kaip štiurmerišką manifestą: „Tų vyrų veikla buvo pačiame žydėjime, kai ir mes, jaunimas, savo rate sujudom“⁴⁹. Tai tik siekis susieti save su nauja karta, turėsiančia įsitvirtinti literatūroje, ir nieko daugiau. Tiesa, užsimenama apie laisvą ir gamtai artimą epochos dvasią, kiekvienam viliojančiai šnabždančią, kad trokštami turinys ir forma slypi visur, todėl tereikia visa tai atskleisti.

Kaip likimo siųsta dovana apibūdinama pažintis ir draugystė su kiek vyresniu Johannu Gottfriedu Herderiu, ir tai atitinka literatūros istorijos teiginį apie lemiamą J. G. Herderio vaidmenį, formuojantis J. W. Goethe’s pasaulėžiūrai, bet ir vėl – ne daugiau. Jokio ratelio jis nebūrė, gydėsi sunkų akies junginės susirgimą, nesėkmingai buvo operuotas, o toje draugijoje, be pasakotojo, dar buvęs rusas Franzas Pegelovas, J. G. Herderio pažįstamas iš Rygos laikų. J. G. Herderis per jų bendravimo mėnesius tapo J. W. Goethe’i tikru literatūrinio proceso vedliu, supažindino jį su Johanno Georgo Hamanno raštais (J. G. Hamannas greta J. G. Herderio laikomas „Sturm und Drang“ teoretiku, nors J. W. Goethe biografijoje teigia, kad teorinių vedlių nebuvę), diegė vos ne kasdien naujas pažiūras, plėtė akiratį, bet autobiografijoje nė vienu žodžiu neužsimenama apie štiurmeriškas idėjas. Netrukus J. W. Goethe’s gyvenime atsirado Sesenheimas, o Friederike’i skirti eilėraščiai kritinėje literatūroje tvirtai priskiriami štiurmeriškajam periodui, bet J. W. Goethe pasakotojas tiesiog konstatuoja, kad juos parašė ir kam paskyrė. Ne kaitą naratorius mini ir, kritikų manymu, tipišką štiurmerišką dramą „Gotz von Berlichingen“, bet jos taip nepavadindamas.

Rasime dar kelis pastebėjimus, kurie asocijuojasi su „Sturm und Drang“ teorija, bet iš jų neseka išvada, kad J. W. Goethe kalba apie išbaigtą naujų pažiūrų sistemą, juolab kad priklauso kokiai nors grupei. Tai, ką jis vadina išsivadavimu nuo viso, kas prancūziška, atitinka švietėjišką, su prancūzų klasicizmu polemizuojančią nuostatą: „Taip mes Prancūzijos pašonėje vienu mostu atsikratėme prancūziškumo. Jų gyvenimo būdas mums atrodė pernelyg apibrėžtas ir aristokratiškas, jų kūryba šalta, jų kritika triuškinanti, jų filosofija ne tik paini, bet ir nepakankama, tad mūsų pozicija buvo siekti suartėjimo su brutalia gamta“⁵⁰. Nekyla abejonių, kad švietėjiškas (ne tik prancūzų) racionalizmas naujosios kurtos priešinamas su emocingumu, įprastai štiurmeriais vadinamų kūrėjų veikaluose emocijų nestinga, ir jiems artimas Jeano Jacques’o Rousseau šūkis „Atgal į gamtų“. Antra vertus, iš atskirų fragmentų susidedanti „Sturm und Drang“ teor\ja skiria ypatingai daug dėmesio Williamui Shakespeare’ui, pateikdama jo kūrybą kaip sektiną pavyzdį. J. W. Goethe taip pat išskiria anglų dramaturgą kaip autoritetą, atveriantį naujus pasaulėžvalgos ir dvasinių malonumų horizontus. J. W. Goethe’s dramoje „Gotz von Berlichingen“ jaučiama W. Shakes–peare’o įtaka, tačiau daug dėmesio dramaturgui, ypač jo „Hamletui“, autorius skirs ir visai kitu periodu parašytame romane apie Vilhelmą Meisterį.

Kai naratorius sako „unsere Straflburger Societat“ („mūsų Strasburgo bendrija“), nepasitvirtina prielaida, kad kalbama apie garsųjį sambūrį, kuris davė postūmį „Sturm und Drang“ sąjūdžiui visoje Voldetijoje, nes, J. W. Goethe’s liudijimu, jo tuometės aplinkos jauni žmonės (pamini tik Georgą Buchnerį Lenzą) visa, ką jiems galėjo duoti naujasis judėjimas, atidėjo ateičiai, o aprašomuoju metu jiems teikė malonumą skaityti W. Shakespeare’ą, kalbėti apie jį, jį garbinti, sekti juo. Skaitytojui, panorusiam rimčiau susipažinti su to meto dvasia, naratorius pataria pasiskaityti J. G. Herderį ir G. B. Lenzą (jų traktatus: „Apie vokiečių būdą ir meną“ („Von deutscher Art und Kunst“) ir „Pastabos apie teatrą“ („Anmerkungen übers Theater“), taip juos komentuodamas: „Herderis giliau prasiskverbia į Shakespeare’o esmę ir puikiai sugeba tai išreikšti; G. B. Lenzas elgiasi daugiau kaip senų pažiūrų priešininkas, atmeta teatro tradiciją ir visur nori matyti šekspyriškumą“⁵¹. Apie G. B. Lenzą, kaip ir apie J. G. Herderį ar Stillingu vadintą J. H. Jungą, randame įvairiose vietose, bet tai pasakojimas apie atskirus individus, jų keliai kartais susikerta, bet nėra pagrindo prielaidai, kad jie priklausytų kokiam juos vienijančiam sambūriui. Lygiai tokiomis pat teisėmis ir ta pačia fragmentiška forma atsiranda epizodai, supažindinantys skaitytoją su J. H. Mercku, su E. W. Behrischu ar broliais grafais Christianu ir Friedrichu Stolbergais, kitais amžininkais ir bendraamžiais, kurių literatūros istorikai prie štiurmerių nepriskiria. Nesinori kategoriškai teigti, kad „Sturm und Drang“, kaip konkretų teorinį pagrindą turintį ir daugelyje Vokietijos vietų kilusį sąjūdį, sukūrė literatūros mokslininkai, bet be jų indėlio taip pat neapseita, nes kalbėjimas apie literatūrą vis dėlto yra daugiau menas, o ne mokslas. Visada taip galvojau ir pagaliau atsirado proga tai pasakyti viešai.

Sklaidau vieną naujausių J. W. Goethe’s biografijų, ieškodama to visuotinai žinomo žodžių junginio ir pastebiu štai ką: N. Boyle’is vieną daugiau nei 800 puslapių biografijos skyrelį pavadina „Tarp sentimentalizmo ir „Audros ir veržimosi“ („Zwischen Empfindsamkeit und Sturm und Drang (1772–1774“), bet, nagrinėdamas tuo laikotarpiu atsiradusius kūrinius, tarp jų jau minėtą, štiurmeriška laikomą dramą „Gotz von Berlichingen“, tokio apibūdinimo nevartoja. Netaiko jo ir Sesenheimo laikotarpio lyrikai, o juo labiau romanui „Jaunojo Verterio kančios“, kuris visada buvo siejamas daugiau su sentimentalizmu (Empfindsamkeit), nors tradiciškai patekdavo į tą pačią „apkabą“ su tariamai neabejotinai štiurmeriškais kūriniais. Kas čia vyksta? Ar tai nebus atvejis, kai „idėjos sklando ore“, ir tam tikru metu analogiškos abejonės randasi skirtingose šalyse – N. Boyle’is dėsto vokiečių klasikinę literatūrą Cambridge’o universitete? Tiesa, ir anglų germanistas kartą pamini „Sturm und Drang“ literatūrinę programą, jos nedetalizuodamas, taip pat aiškina pavadinimo kilmę, pastebėdamas, kad autentiškas apibūdinimas buvęs kitoks – „Geniezeit“ („Genijų epocha“), – o pats judėjimas daugiau padrikas nei vientisas: „Tačiau tokios etiketės tam ir kuriamos, kad šį literatūrinį maištą galimu būtų pateikti kaip labiau homogenišką, negu jis buvo iš tikrųjų“⁵². Atrodo, J. W. Goethe, domėjęsis naujos epochos idėjomis , jų visiškai nesiejo su sambūriu ar judėjimu. Arba buvo tuo fenomenu negrįžtamai nusivylęs, tad stengėsi jį ištrinti iš atminties ir iš autobiografijos,

Praėjus dešimtmečiams, Veimaro klasikas pripažįsta neramios epochos egzistavimą praeityje, bet pastebi, kad ši epocha neturėjo teoriniu požiūriu jokios kelrodės žvaigždės, vertina ją atsargiai ir prieštaringai, pabrėždamas ne tiek kūrėjų bendrumus, kiek kiekvieno jų individualumą: „Ta žinoma, literatūrai pašauktųjų išgarsinta ir kartu diskredituota epocha, kurioje su visa jaunam amžiui būdinga drąsa bei arogancija į literatūrinę sceną įsiveržė masė jaunų genialių vyrų, kurie sutelkę savo jėgas sukūrė kai ką džiugaus ir gero, bet, piktnaudžiaudami savo galiomis, iššaukė daug nepasitenkinimo ir pasėjo nemažai blogio“⁵³. Visiškai aišku, kad kalbama apie „Sturm und Drang“, bet šie žodžiai nenuskamba, autorius vengia įvardyti fenomeną, savo ryšio su tais „genialiais ir arogantiškais“ vyrais nedeklaruoja. Siekis atsiriboti toks stiprus, kad, rodos, pasakojime nebelieka ir paties reiškinio. Baigiant buvusio ar nebuvusio „Sturm und Drang“ temą, belieka konstatuoti, kad toji „masė jaunų genialių vyrų“, išskyrus F. Schillerį ir J. W. Goethe’ę, beveik nieko iš tikrųjų genialaus nesukūrė „Genijų epochoje“, ir ta aplinkybė dar kartą skatina kvestionuoti ligšiolinį,Audros ir veržimosi“ sąjūdžio vertinimą. Bet – F. Schilleris sukūrė maištingas dramas, lyg ir atitinkančias „Sturm und Drang“ kriterijus, tačiau šileriškoji idėjų dramos tradicija laikoma šekspyriškosios tradicijos priešingybe, tad štiurmeriško modelio ir ankstyvosios F. Schillerio dramos neatitinka.

„Dichtung und Wahrheit“ puslapiuose daug atsivėrimų ir apmąstymų, dažnai, kaip tai būdinga vėlyvajam J. W. Goethe’i, pateikiamų aforizmų pavidalu. Regime brandų kūrėją, kuris, apdovanotas šešių dešimtmečių patyrimu, grįžta į praeitį ir savo pasakojime nuolat užbėga į priekį. Autobiografijos pasakotojui nėra būdinga įsijausti į vaizduojamą personažą (nors tas personažas tai jis pats jaunystėje), mieliau žvelgia iš šalies ir netgi, kiek įmanoma, atsiribodamas: „Jaunuolis, apie kurį kalbame, jei kartais žmonėms ir pasirodydavo keistas, vis dėlto daugeliui patiko. Jau pirmojo pokalbio metu išryškėdavo jo besąlygiška laisvamanybė, draugiškas atviraširdiškumas ir jo gebėjimas kartais veikti beatodairiškai“⁵⁴.

„Įžangoje“ apibrėžęs rašomos autobiografijos uždavinius, tekste pasakotojas kelis kartus mėgina tikslinti ir aiškinti, kaip tai turi būti daroma, o paskutinėje, dvidešimtoje, knygoje reziumuoja, išskirdamas transcendentinį aspektą: „Šiame išsamiame biografiniame pasakojime turėjo išryškėti, kaip vaikas, berniukas, jaunuolis įvairiais keliais siekė priartėti prie transcendencijos“⁵⁵.

1 Geschichte der deutschen Literatur. Von den Anfangen bis zur Gegenwart, Bd. 7. – Berlin, 1978. – P. 633.
2 Ten pat. – P. 635.
3 Mann T h. Gesammelte Werke, Zehnter Band. Adei des Geistes. – Berlin und Weimar, 1965. – P. 185.
4 Visos citatos iš teksto teikiamos pagal leidinį „Goethes Werke. In zwolf Banden. Achter Band. Aus meinem Leben. Dichtung und Wahrheit. Erster und zweiter Teil; Neunter Band. Dritter und Vierter Teil“. – Berlin und Weimar, 1966 (romėniškais skaitmenimis nurodomi tomas ir dalis, arabiškais – puslapis. Vertė straipsnio autorė); (I, I, 48).
5 Ten pat (IV, XVI, 243).
6 Ten pat (IV, XVI, 249).
7 Ten pat (I, IV, 15).
8 Ten pat (I, V, 214).
9 Ten pat (I, V, 219).
10 Ten pat (I,V,220).
11 Ten pat (I, V, 208).
12 Ten pat (I,V,198).
13 Ten pat (II, VII, 282).
14 Ten pat (II, VII, 295).
15 Ten pat (II, IX, 379).
16 Ten pat (II, IX, 387).
17 Goethes Werke. In zwolf Banden. Zweiter Band. West–ostlicher Divan. – Berlin und Wei^mar) 1966. – p. 82.
18 Ten pat (II, VII, 306).
19 Ten pat (II, VI, 258).
20 Ten pat (II, VII, 302).
21 Ten pat (II, IX, 411).
22 Ten pat (II, V, 182).
23 Ten pat (II, VII, 302).
24 Boyle N. Goethe, Der Dichter in seiner Zeit, Band I, – Munchen: Verlag C. H. Beck, 1955. – P. 326.
25 Goethes Werke. In zwolf Banden. Achter Band. Aus meinem Leben. Dichtung und Wahreit. Erster und zweiter Teil; Neunter Band. Dritter und Vierter Teil; (II, X, 450).
26 Ten pat (II, X, 458).
27 Ten pat (III, XI, 10).
28 Ten pat (III, XIII, 126).
29 Ten pat (III, XIII, 151).
30 Ten pat (III, XIII, 120).
31 Ten pat (IV, XVIII, 296).
32 Ten pat (III, XII, 83).
33 Boyle N. Goethe. Der Dichter in seiner Zeit. Band 1, 1749–1790, – Munchen, 1993. – P. 126.
34 Goethes Werke. In zwolf Banden. Achter Band, Aus meinem Leben. Dichtung und Wahrheit Erster und zweiter Teil; Neunter Band. Dritte
und Vierter Teil; (II, IX, 410).
35 Ten pat (I, I, 30).
36 Ten pat (II, VIII, 359).
37 Ten pat (II, VI, 245).
38 Eckermann J. P. Gesprache mit Goethe in den letzten Jnhron soines Lebons 1823– 1832. – Berlin, 1956. – P. 630.
39 Getė J. V. Poezija. – Vilnius: „Vaga“, 1986. – P. 152.
40 Ten pat. – P. 27.
41 Damm S. Cornelia Goethe. – Berlin und Weimar, 1989. – P. 253.
42 Ten pat. – P. 255–256.
43 Goethes Werke. In zwolf Banden. Achter Band. Aus meinem Leben. Dichtung und Wahr– heit. Erster und zweiter Teil; Neunter Band. Dritter und Vierter Teil; (1,1,17).
44 Ten pat (II, VIII, 360).
45 Ten pat (I, III, 105).
46 Ten pat (II, VI, 244).
47 Ten pat (II, X, 473).
48 Ten pat (II, K, 394).
49 Ten pat (II, X, 425).
50 Ten pat (III, XI, 53–54).
51 Ten pat (III, XI, 56).
52 Boyle N. Goethe. Der Dichter in seiner Zeit. Band 1,1749–1790. – P. 185.
53 Goethes Werke. In zwolf Banden. Achter Band. Aus meinem Leben. Dichtung und Wahr– heit. Erster und zweiter Teil; Neunter Band. Dritter und Vierter Teil; (III, XII, 83).
54 Ten pat (IV, XVI, 249).
55 Ten pat (IV, XX, 347).

Raminta Gamziukaitė. Išskirtinio individo prigimtinės kaltės samprata Friedricho Hebbelio dramose

2017 m. Nr. 11 / Vėl, jau ne pirmą kartą, siūlau skaitytojui susipažinti su šiandien beveik nežinomu, net Vokietijoje gerokai primirštu rašytoju Friedrichu Hebbeliu (1813–1863).

Raminta Gamziukaitė. Pozityvi stagnacija ir negatyvus aktyvumas Franzo Grillparzerio dramose

2016 m. Nr. 4 / Kiekvieną vakarą, puslapis po puslapio, su įžymiu germanistu Claudio Magrisu keliauju pagal upės tėkmę Padunojės žemėmis. Kasvakar įveikdama po nedidelį atstumą Dunojaus pakrante, pagalvoju, kad ši knyga

Raminta Gamziukaitė. Variacijos Vilhelmo Meisterio tema

2015 m. Nr. 12 / Vadinamieji pedagoginiai autoritetai – būtinas auklėjimo romano segmentas. Jų pasirodymus „Vilhelmo Meisterio mokymosi metuose“ gaubia paslaptingumo aureolė. Pirmą kartą Nepažįstamasis kerta Vilhelmo orbitą…

Raminta Gamziukaitė. Saulė ir mėnulis, jūra ir krantas. Tipologiniai kontrastai Hermanno Hesse’s romane „Narcizas ir Goldmundas“

2014 m. Nr. 5–6 / Lietuvių skaitytojui Hermanno Hesse’s kūrinys „Narziss und Goldmund“ žinomas kaip „Narcizas ir Auksaburnis“ (vertė Teodoras Četrauskas), o šio rašinio paantraštėje Goldmundo vardas teikiamas originalo forma.

Raminta Gamziukaitė. Richardas Wagneris – vieno aktoriaus teatras

2013 m. Nr. 8–9 / Richardas Wagneris į XIX a. sceną, kalbant apibendrintai, įžengė kaip didžiai prieštaringa geniali asmenybė, kaip dar romantizmo epochos žmogus. Nors romantizmas literatūroje, dailėje jau buvo nužydėjęs, R. Wagnerio…

Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė. Tapytojas Noltenas ir trys ne jo moterys

2011 m. Nr. 8–9 / Eduardo Mörike’s romanui „Tapytojas Noltenas“ („Maler Nolten“), sukurtam 1830, o 1832 m. J. V. Goethe’s mirties metais išspausdintam, vokiečių kritika yra skyrusi išskirtinai didelį dėmesį. Literatūrologų susidomėjimas šiuo…

Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė. Visatos modeliai pagal Adalbertą Stifterį

2010 m. Nr. 7 / Austrų literatūra jau nuo viduramžių artimai susijusi su vokiečių literatūra, ir tokia kaimynystė nebūtinai jai naudinga. Garsiausias vokiečių herojinis epas yra „Nibelungų giesmė“, bet visi šaltiniai teigia, kad paskutinį „Giesmės“…

Agnė Budriūnaitė. Pustuštė ir puspilnė stiklinė, arba Džiaugsmo tema egzistencializme ir daoizme

2012 m. Nr. 1

Į žmogaus egzistenciją, kaip ir į kiekvieną dalyką, galima žiūrėti optimistiškai arba pesimistiškai – kaip į nepilną stiklinę vandens. Tai, kad egzistencija toli nuo pilnatvės (nėra pati sau pakankama, nėra be trūkumų ir pan.), matyti kiekvienam, kuris žiūri, tačiau ar ji pusiau tuščia, ar pusiau pilna, – tai jau pamatinis požiūris ir netgi egzistencinis apsisprendimas.

Šio straipsnio tikslas – gilintis į džiaugsmo temą egzistencializme ir daoizme pasitelkiant žymiausių šių mąstymo tradicijų atstovų tekstus. Egzistencializmo ir daoizmo tradicijose neretai ieškoma sąsajų, tačiau dažniau yra analizuojamos ir gretinamos tuštumos – Nieko, „tuščio“ Aš koncepcijos. O džiaugsmo tema daoizme ypač ryški. Džiaugsmas ne tik tematizuojamas ir aptariamas iš kelių perspektyvų, bet ir atsispindi daugelio daoizmo tekstų stiliuje bei pagrindinėse idėjose. Šiuo požiūriu išsiskiria „Zhuangzi“. Turbūt ne vienas, skaitęs šį puikų senovės Kinijos literatūros ir filosofijos kūrinį, pajuto iš jo dvelkiantį lengvumą, skaidrumą ir žaismingą ryšį su būtimi.

Daugumoje egzistencinės filosofijos veikalų apie džiaugsmą tiesiogiai nekalbama. Greičiau priešingai, džiaugsmo egzistencialistų veikaluose reikia specialiai ieškoti. Žymiai dažniau pabrėžiamas pustuštės stiklinės aspektas, tai, ką būtų galima pavadinti tragiškąja egzistencijos puse – nebūtis, kančia, nerimas, vienatvė, absurdas, susvetimėjimas. O džiaugsmas pasirodo tik kaip emocija, nuotaika, trumpalaikė ir iš tiesų bevertė būsena ar net paviršutiniško, neautentiško egzistencijos suvokimo išraiška,

Humanistinės krypties psichologas Johnas Rowanas atkreipia dėmesį, kad egzistencialistai nebūtinai turi būti nelaimingi, tačiau tragiškosios egzistencijos pusės akcentavimas formuoja bendras nuostatas ne tik egzistencializmui prijaučiančių, bet ir daugelio kitų žmonių sąmonėje. Todėl, pasak jo, „Kierkegaard’ą įprasta vadinti „rūškanu danu“, Heideggeris netryško džiaugsmu, o Sartre’as savo geriausiais metais buvo itin rimtas intelektualas“¹.

|
Tragiškas egzistencializmo džiausmas

Vieni ryškiausių „tragiškojo“ egzistencializmo atstovų Jeanas-Paulis Sartre’as ir Albert’as Camus džiaugsmo temai didesnio dėmesio neskyrė, o jų tekstai skaitytojų širdyse vargu ar paskleidė daug šviesos, Vis dėlto ir šių autorių filosofijoje kalbama apie džiaugsmą. J.-P. Sartre’ui džiaugsmas nėra tvari ir esminga egzistencinė būsena. Jam džiaugsmas pirmiausia yra emocija, o jas J.-P. Sartre’as lygina su sapnų ar beprotystės būsenomis. Be abejo, jis supranta emocijų poveikį žmogaus egzistencijai, tačiau nuolat pabrėžia tik sąlyginį jų reikšmingumą². Džiaugsmas kaip emocija J.-P. Sartre’ui yra tarsi dangumi praslenkantys debesys, niekaip nedarantys įtakos dangaus mėliui. Egzistencijos esmė lieka nepaliesta.

Vargu ar kas imtų ginčytis ir teigti, kad emocijos yra ilgalaikės ar daro esminę įtaką bendresnėms gyvenimiškoms nuostatoms. Greičiau atvirkščiai, pamatinės egzistencinės nuotaikos turi įtakos kasdienėms emocijoms. O J.-P. Sartre’ui tokia pamatinė nuotaika yra šleikštulys, kylantis suvokiant visa ko beprasmiškumą, t. y. džiaugsmo priešingybė. Žinoma, žmogus gali pats susikurti prasmę, tačiau toks iš savo laisvės suvokimo ir savirealizacijos kylantis džiugesys apima tik dalį egzistencijos ir nesudaro jos pagrindo.

Kita priežastis, kodėl džiaugsmas J.-P. Sartre’ui nėra svarbi egzistencinė būsena, išryškėja džiaugsmo ir laiko ryšyje. Kaip ir kiti išgyvenimai, džiaugsmas J.-P. Sartre’ui gali būti praeityje arba ateityje, bet ne dabartyje, kadangi dabartis yra „tarsi skylė būtyje“³. Kaip pažymi Rivca Gordonas, net jei aš įvardiju savo būseną kaip dabarties džiaugsmą, pagal J.-P. Sartre’o filosofiją tas džiaugsmas suspenduojamas, klausiant apie džiaugsmo tikrumą, o ir pats klausimo kėlimas veda į trūkumo jausmą ir frustracijos būseną⁴.

Trečia priežastis slypi J.-P. Sartre’o sąmonės sampratoje. Jo filosofijoje sąmonė visada yra susieta su konkrečiu turiniu, džiaugsmas visada yra tik konkretus džiaugsmas, priklausomas nuo sąmonės turinio. Džiaugiamasi dėl kažkokios priežasties, o ne dėl egzistencijos apskritai⁵. Taip suprantamas džiaugsmas vargu ar gali būti laikomas pamatine egzistencine nuotaika.

Panašias mintis randame ir daugiau nei porą tūkstantmečių anksčiau rašytame „Zhuangzi“ tekste. Daoizmo išminčius supranta, kad dauguma žmonių džiaugiasi ne gyvenimu apskritai, o dėl kažko, ir dažniausiai tai būna materialūs, laikini dalykai. Tokie dalykai kaip sėkmė, garbė, turtas, sveikata, karjera yra nepatvarūs, todėl žymiai didesnę laiko dalį žmonės neramiai jų siekia arba liūdi jų netekę, o ne džiaugiasi. Zhuangzi savitai įvardija tai, ką egzistencialistai vėliau pavadino ne autentiškumu: „Tie, kas praranda save besivaikydami daiktų ir praranda savo tikrąją prigimtį gilindamiesi į menkus dalykus, vadinami aukštyn kojomis apverstais žmonėmis“ („Zhuangzi“, 16)⁶.

Zhuangzi mato, kad dažniausiai žmonių džiaugsmą lemia opozicinis vertinimas, kas yra gerai, o kas – blogai. Toks vertinimas daoizme laikomas subjektyviu ir priklausomu nuo situacijos. Būtent tai ir kritikuoja J.-P. Sartre’as – džiaugsmas, priklausomas nuo konkrečių priežasčių, yra praeinantis ir dažnai tėra paviršinė emocija, kurią sureikšminę nusigręžiame nuo tikrojo egzistencijos vaizdo. Kitokios džiaugsmo sampratos J.-P. Sartre’as neaptarinėja. Žvelgiant iš jo filosofijos perspektyvos, kitoks džiaugsmas ir neįmanomas. Nėra jokios gyvenimo prasmės anapus paties žmogaus suteikiamos prasmės, nėra mylinčio ir globojančio Dievo, o santykis su kitais žmonėmis – nuolatinė kova, siekiant išvengti objekto būties. Taigi nėra ir jokio anapus žmogaus esančio džiaugsmo pagrindo. Kadangi mirtis, J.-P. Sartre’o nuomone, taip pat negali suteikti džiaugsmingos vilties (tai – krikščionybės klaida⁷), mums lieka tik trumpalaikė džiaugsmo emocija. O kalbėdamas apie pamatinę egzistencinę nuotaiką J.-P. Sartre’as vienareikšmiškai tvirtina: „Žmogiškoji realybė iš prigimties yra nelaiminga sąmonė, neturinti jokios galimybės peržengti savo nelaimingą būseną“⁸.

Absurdo džiaugsmas

Kitas egzistencializmo atstovas A. Camus nėra toks kategoriškas kaip J.-P. Sartre’as. Paskutiniai „Sizifo mito“ žodžiai skamba beveik optimistiškai: „Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą“⁹. Tačiau, turint omenyje Sizifo kelio specifiką, reikia manyti, kad jo laimė nėra tokia, kokios tikisi dauguma žmonių. A, Camus kūryboje džiaugsmas neatsiejamas nuo liūdesio, tai matome jau pirmuosiuose jo kūriniuose, pavyzdžiui, „Išvirkščioji ir geroji pusė“ („L’Envers et l’endroit“, 1935), „Jungtuvės“ („Nuptials“, 1938).

Vis dėlto galima nujausti, kad džiaugsmo ir liūdesio perskyroje A. Camus labiau pabrėžia tragiškąją pusę: ,Absurdo žmogus, mąstydamas apie savo kančią, priverčia nutilti visus stabus. <…> Nėra saulės be šešėlio, naktį taip pat reikia pažinti…“¹⁰. Kančia A. Camus filosofijoje nėra savaime vertinga, tačiau yra esmingai svarbi, nes padeda išvysti visą egzistencijos vaizdą. Kančia išgrynina žmogaus būtį, atsuka žvilgsnį į tą egzistencijos dalį, kuri dažnai yra ignoruojama, pridengiama ar pagražinama.

Nors A. Camus kūryboje nėra pabrėžtinai pesimistinės nuostatos, žvelgiant į ateitį („absurdo žmogus sako „taip“¹¹), vis dėlto žmogaus santykis su pasauliu pažymėtas tragizmo. Absurdo žmogus yra „žinantis, kad nakčiai nėra galo“¹². Ar A. Camus, stengdamasis atgręžti žmones į ignoruojamą ir pamirštamą tragiškąją egzistencijos pusę, pats nenusigręžia nuo džiaugsmingosios, šviesiosios pusės? Be abejo, jis puikiai supranta, kad „klaidinga būtų manyti, jog laimė būtinai atsiranda suvokus absurdą“¹³, tačiau kitokios, aukštesnės ar siekiančios toliau negu absurdas laimės A. Camus nepripažįsta.

Džiaugsmas jo, kaip ir J.-P. Sartre’o, filosofijoje tėra emocija, o pamatinė egzistencinė nuotaika – absurdo išgyvenimas. Visas išorinis pasaulis yra susijęs su grėsme, o ne su džiaugsmu. Vienintelis įmanomas „tikras“ džiaugsmas – absurdiškas džiaugsmas. Anot A. Camus, „karo neįmanoma paneigti. Reikia jame mirti arba juo gyventi. Taip ir su absurdu: reikia juo kvėpuoti, pripažinti jo pamokas ir jas įkūnyti. Šiuo požiūriu absurdiškas džiaugsmas par excellence yra kūryba“¹⁴. A. Camus vartojama sąvoka „absurdiškas džiaugsmas“ yra vidiniai prieštaringa. Absurdas reiškia beprasmybę, o džiaugsmas suponuoja vienokią ar kitokią prasmę. A. Camus nepanaikina šios dialektinės įtampos, dar labiau ją išryškina kalbėdamas apie prasmę laisvoje žmogaus veikloje, kaip vidinį pasipriešinimą beprasmybei.

A. Camus džiaugsmas nepriklauso nuo jokios išorinės priežasties. Laisvas žmogaus apsisprendimas leidžia pasijusti savo likimo viešpačiu: „Čia ir glūdi tylus Sizifo džiaugsmas. Jo likimas priklauso jam. Jo akmuo yra jo savastis“¹⁵. Tačiau šis „tylus džiaugsmas“ nėra ramus pasitenkinimas ir harmonijos pajauta. o kovos ir įtampos suvokimo džiaugsmas, reikalaujantis nuolatinių pastangų ir niekada neįveikiantis tarp žmogaus ir pasaulio žiojinčios prarajos.

Ankstesnė mintis išryškina „tragiškojo“ egzistencializmo ir daoizmo skirtumą. J.-P. Sartre’o išvada yra niūrus tragiškosios egzistencijos pusės deklaravimas ir bet kokios transcendencijos neigimas. A. Camus, susitelkdamas į maištaujantį žmogų, kuris priešinasi beprasmybei, taip pat atmeta bet kokią išorišką žmogaus sąmonei džiaugsmo priežastį. Daoizme priešingai, džiaugsmas laikomas ramybės ir harmonijos ne tik su savimi, bet ir su pasauliu ženklu. Kaip matysime toliau, Zhuangzi džiaugsmas iš esmės susijęs su transcendentišku ir kartu imaanentišku Dao, kaip to džiaugsmo šaltiniu ir esme, todėl nepriklausomas nuo žmogaus pastangų. Aukščiausias pasiekimas daoizme apibrėžiamas kaip „galia vienytis su harmonijos šaltiniu, laisvai ir džiaugsmingai būti pasaulyje; taip buvoti be perstojo dieną ir naktį, kad santykyje su daiktais būtų amžinas pavasaris; kiekvieną akimirką sutikti atvira širdimi ir protu“ („Zhuangzi“, 5).

Daoistinė nuostata, vertinanti gyvenimą bei žmogaus ir pasaulio santykį, yra priešinga ne tik J.-P. Sartre’o bei A. Camus pabrėžiamam žmogaus ir pasaulio svetimumui, bet ir šių filosofų vertinimo pozicijai, skirstant, kas yra gera, vertinga, svarbu, o kas ne. Kai nėra vertinimo, nėra ir džiaugsmo įprasta prasme; tačiau taip pat nėra ir sielvarto ar kančios kaip džiaugsmo priešingybės. Opozicinis mąstymas, kaip teigiama daoizme, „ardo“ harmoningą visumą, kaip tik jis ir neleidžia patirti tikrojo džiaugsmo. Todėl „Zhuangzi“ tekste galima rasti ne vieną panašų teiginį: „Sielvartas ir laimė yra dorybės iškraipymas; džiaugsmas ir pyktis yra Dao pažeidimas; meilė ir neapykanta yra nusikaltimas prieš dorybę“ („Zhuangzi“, 15).

Zhuangzi nesiima vertinti ne todėl, kad neapsisprendžia, kas yra gėris, o kas – blogis, ir ne todėl, kad bijo pasirinkti, bet todėl, kad mato tokių opozicijų sąlygiškumą. Gėris ir blogis, džiaugsmas ir liūdesys, agresija ir rūpestis tėra skirtingi visumos aspektai. Išminčius stovi visų priešingybių centre. Jis mato priešingybes, tačiau mato ir jų sąlygiškumą. Todėl Zhuangzi sako: „Kai dėl paprastų žmonių – ką jie daro ir kuo jie džiaugiasi – aš nežinau, ar toks džiaugsmas yra tikras džiaugsmas, ar ne. Aš matau, kaip žmonės siekia savo tikslų, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas, lekia lenktyniaudami, tarsi negalėtų sustoti. Jie sako, kad tuo džiaugiasi. Aš nežinau, ar jie iš tiesų džiaugiasi, bet ir nesu tikras, kad nesidžiaugia. Ar tai yra tikras džiaugsmas, ar ne? Man neveikimas yra tikrasis džiaugsmas, tačiau paprastiems žmonėms tai atrodo labai nemalonus dalykas. Todėl yra pasakyta: tobulame džiaugsme nėra džiaugsmo“ („Zhuangzi“, 18).

Zhuangzi nesiima teigti, kad gyvenimas yra rožinis, tačiau ir neteigia, kad toks paprastų žmonių džiaugsmas nėra džiaugsmas ar kad tai netikras džiaugsmas. Jis pats išlieka nevertinančioje pozicijoje. Taigi A. Camus žmogus yra laisvas rinkdamasis tai, kas neišvengiama, daoizmo išminčius yra laisvas nesirinkdamas…

Gaudium essendi

Vis dėlto ne visi egzistencijos filosofai pabrėžia egzistencijos tragizmą ir laikosi nuostatos, kad džiaugsmas seka paskui nerimą/šleikštulį/absurdą/neviltį ir yra trumpalaikis ir/arba nulemtas būvis. Priešingą nuostatą, tiesiogiai susijusią su visiškai kita džiaugsmo samprata, galime aptikti Gabrielio Marcelio kūryboje. Jis įsitikinęs, kad tragiškosios gyvenimo pusės akcentavimas, toks populiarus tarp egzistencialistų, užgožia kitus egzistencijos aspektus. G. Marcelis teigia, kad „pagrindinis egzistencialistų kuriamų nerimo filosofijų trūkumas yra visiškai sutartinis fundamentalios patirties nepastebėjimas. Šią patirtį aš norėčiau pavadinti gaudium essendi, egzistavimo džiaugsmu“¹⁶. Pokalbyje su Paulu Ricoeuru G. Marcelis užtikrina, kad nerimas nėra pagrindinė jo filosofijos tema. Jis sako: „Greičiausiai tai ir yra didžiausias skirtumas tarp manęs ir, sakykim, Heideggerio. Man darosi vis aiškiau ir aiškiau <…>, kad tai [pagrindinė filosofijos tema] galėtų būti egzistencinė džiaugsmo ir pilnatvės patirtis“¹⁷.

G. Marceliui egzistencinis džiaugsmas yra ne emocija, ne trumpalaikė nuotaika ir ne ilgalaikė būsena, o pamatinė visa apimanti patirtis, „ne ženklas, o būties išsiliejimas“. Jo filosofijoje džiaugsmas aiškiai skiriasi nuo džiaugsmo, apie kurį kalba J.-P. Sartre’as (trumpalaikė emocija, sukelta konkrečios priežasties) ar A. Camus (kovos ir kūrybos absurdo akivaizdoje išgyvenamas džiaugsmas). G. Marcelis kalba apie egzistencinį džiaugsmą, kuris yra besąlygiškas ir nelaikiškas. Jis taip pat pažymi, kad egzistencinės tuštumos bei nerimo patirtys rodo šiuolaikinių žmonių nebesugebėjimą išgyventi egzistencinės pilnatvės¹⁸. Taigi G. Marcelis supranta džiaugsmą kaip pirmesnį už nerimą ir egzistencinę tuštumą, – jiems priešingą pamatinį būvį.

Paradoksalu, bet panašias mintis randame ir „rūškanu danu“ praminto S. Kierkegaard’o tekste „Laukų lelija ir padangių paukštis“. S. Kierkegaard’as kalba apie džiaugsmą kaip apie pamatinę besąlygišką egzistencinę nuostatą: „Mat tasai, kurio džiaugsmas priklauso nuo tam tikrų sąlygų, nėra pats džiaugsmas, juk šis jo džiaugsmas – tųjų sąlygų, ir tik sąlyginai jų. O tasai, kuris – pats džiaugsmas, – džiaugiasi besąlygiškai, ir atvirkščiai – tasai, kuris besąlygiškai džiaugiasi, yra pats džiaugsmas“¹⁹.

S. Kierkegaard’as supranta tikinčiojo džiaugsmą kaip džiaugsmą dėl to, kad esi čia ir dabar, tačiau tai ne lengvabūdiškas džiaugsmas ar akimirkos nuotaika, o „klusnumo ir tylėjimo džiaugsmas“ priimant viską, ką duoda gyvenimas. Tokia egzistencinio džiaugsmo samprata jau yra žymiai artimesnė daoistinei. Zhuangzi taip pat kalba apie džiaugsmo besąlygiškumą: „Kiekvienu atveju turi rasti tą patį džiaugsmą ir tuomet nebus dėl ko nerimauti. Jeigu tavo džiaugsmas nyksta kartu su laikinais dalykais, jis bevertis. Tu gali džiaugtis dabar, tačiau tokio džiaugsmo priežasčiai lemta sunykti“ („Zhuangzi“, 16).

Besąlyginis džiaugsmas apima visą egzistenciją, t. y. ir ribines situacijas, ir atsitiktinumus, ir ligas, senatvę bei mirtį. Taigi žmogus ne tik džiūgauja ir linksminasi, kad jį aplenkia gyvenimo negandos ar tampa nejautrus skausmui. Egzistencinis džiaugsmas nereiškia nežmogiško gyvenimo be kančios, darbo ar emocijų įvairovės, greičiau reiškia pakitusią nuostatų kančios atžvilgiu. Anot S. Kierkegaard’o, „lelijai kentėti yra kentėti – nei daugiau nei mažiau. Tačiau būtent tada, kai kentėti yra nei daugiau nei mažiau negu kentėti, kančia supaprastinama ir ištyrinėjama, kiek tik įmanoma sumažinama. Dar labiau sumažėti ji nebegali, nes vis dėlto ji yra ir yra tuo, kuo yra“²⁰. Toks kančios suvokimas pasiekiamas „tiktai gebėjimu tylėti“, nuolankiai priimant save ir pasaulį tokius, kokie yra, ir nurodo nuostatą, priešingą konkurencijai, kovai ir maištui.

Panašiai ir Zhuangzi aprašomas išminčius nevertindamas priima viską taip, kaip yra, todėl moka džiaugtis kiekvienu mažu dalyku kaip tobuliausiu ir didžiausiu, tačiau priėjo neprisiriša, todėl „jį džiugina ankstyva mirtis; jį džiugina senyvas amžius; jį džiugina pradžia; jį džiugina pabaiga“ („Zhuangzi“, 6). Kita vertus, kaip išminčiaus neveikimas nėra bet kokios veiklos atsisakymas, taip ir neveikimo keliamas džiaugsmas nėra žmogiškų emocijų vengimas ar neigimas. Ir neveikimas, ir džiaugsmas yra susiję su dama, harmonija ir visuma, kurios nėra J.-P. Sartre’o pabrėžiamoje subjekto–objekto opozicijoje. Apie išminčių Zhuangzi sako: „Likdamas neveikime jis galėjo tinkamai veikti, kai to reikėjo. Neveikimą lydėjo pasitenkinimo džiaugsmas. Kur yra toks pasitenkinimo džiaugsmas, nėra vietos nerimui ir rūpesčiams, ir gyvenimas trunka ilgus metus. <…> Jis yra harmonijoje su Dangumi. Lygiai taip veikia ir Žemėje, todėl yra harmonijoje su žmonėmis. Buvimas harmonijoje su žmonėmis vadinama žmogiškuoju džiaugsmu; buvimas harmonijoje su Dangumi vadinamas dangišku džiaugsmu“ („Zhuangzi“, 13).

Egzistencinis džiaugsmas „Zhuangzi“ yra ne euforiškas iškilimas virš kasdienybės, o nepajudinamas išlikimas harmoningos ramybės būsenoje pačioje kasdienybės tirštumoje. Tai reiškia, kad ypatingi egzistenciniai išgyvenimai nesujudina žmogaus esmės labiau, negu visiškai paprasti ir kasdieniški išgyvenimai, tarp jų tiesiog nebelieka skirtumo, nes egzistencija tampa vientisa ir visiškoje harmonijoje su transcendencija.

Tokio besąlygiško visuminio džiaugsmo, apie kokį kalba G. Marcelis, S. Kierkegaard’as ir Zhuangzi, negalime apibrėžti sąvokomis ar paaiškinti, negalime Pagrįsti konkrečiomis priežastimis, todėl sunku būtų ginčytis, jei kas nors imtų teigti, kad toks džiaugsmas tėra iliuzija ar klaidingas įsitikinimas. Tačiau ir egzistencialistai, ir daoistai sutinka, kad svarbiausias dalykas yra pati patirtis, o ne patirties analizavimas ar verbalizavimas. Taigi ir egzistencinio džiaugsmo nereikia įrodinėti, jį reikia išgyventi. G. Marcelis šį džiaugsmą vadina „pirminiu egzistenciniu užtikrintumu“, kurį sunku argumentuoti, bet kurio – kaip patirties – niekas negali paneigti²¹. Panašų požiūrį matome Zhuangzi „laimingų žuvų“ alegorijoje. Zhuangzi negali įrodyti Huizi, kad žuvelės laimingos, tačiau patirtis yra tokia pamatinė, kad jos nepaneigia jokie logiški argumentai.

Šioje alegorijoje Zhuangzi peržengia egzistencializmo ribas. Dao apima viską, ne tik žmogaus egzistenciją. Todėl pamatinė darna su savimi ir aplinka, savaiminis vyksmas, harmonija, nerūpestingumas, buvimas savo vietoje – visa, kas sudaro egzistencinio džiaugsmo pamatą daoizme, gali būti būdinga ir žuvims. Be abejo, žmogaus neveikimas ir žuvies neveikimas yra skirtingi ir jų laimė skirtinga, tačiau, kaip pažymi daoizmo tyrinėtojus Hansas Georgas Moelleris, laimės priežastis ta pati – abu yra vienodai tobulai darnoje su Dao²².

Dao apima viską, todėl darna su Dao reiškia harmoniją ir su savimi, ir konkrečiais kitais žmonėmis, ir su pasauliu apskritai. Tad nebelieka esminio svetimumo sau ar pasauliui, nebelieka nerimo dėl ateities, bent jau tokio nerimo, kaip jį supranta dauguma žmonių. Nerimas greta beprasmybės ir kančios kasdienybėje gali būti laikomas viena didžiausių džiaugsmo opozicijų. Ar galima teigti, kad besąlygiškas daoizmo išminčiaus ar S. Kierkegaard’o tikinčiojo džiaugsmas visiškai panaikina nerimą, apie kurį kalba egzistencialistai?

Egzistencinė giedruma

Egzistencinio nerimo temai bene daugiausia dėmesio skyrė, kaip J. Rowanas jį apibūdino, „nelinksmas žmogus“ M. Heideggeris. Jausmai arba, kaip sako M. Heideggeris, nuotaikos paslepia nuo mūsų Nieką, kurį atveria tik pamatinė nerimo nuotaika²³. Tačiau M. Heideggerio nerimas nėra paprasta baimė, laikina nuotaika ar tiesiog prasta savijauta. Jis aiškiai atskiria baimės jausmą nuo pamatinės nerimo būsenos. Baimė sukausto žmogų, pririša prie dalyko, kurio bijomasi. O nerimas, pasak M. Heideggerio, savotiškai išlaisvina mus, nors (kaip tik dėl to, kad) jame nelieka jokios atramos²⁴.

Galbūt todėl jo tekstuose galima aptikti ir su nerimu susijusio džiaugsmo sampratą. Pasak M. Heideggerio, egzistencinio nerimo ir nebūties pripažinimą lydi autentiškos egzistencijos „nesukrečiamas džiaugsmas“ („apginkluotas džiaugsmas“; gerūstete Freude)²⁵. Toks džiaugsmas, siejamas su Nieku ir egzistenciniu nerimu, panašesnis į daoistinį „džiaugsmą be džiaugsmo“, o ne į „paprastų žmonių“ džiaugsmus ar J.-P. Sartre’o kritikuojamą emociją. Zhuangzi džiaugsmas taip pat siejamas su Nieku, tuštuma, kuri suprantama ne kaip būties nykimo procesas ar rezultatas, o kaip būties ištakos. Dao dažnai tapatinamas su tuštuma, kurioje tarpsta visi daiktai, ji yra išminčiaus širdies–proto pilnatvė, siekiamybė, nors nėra nieko, ko galėtum pasiekti.

Galima pažymėti, kad M. Heideggerio filosofijoje egzistencinis džiaugsmas eina drauge su egzistenciniu nerimu – ne po jo, ir ne prieš jį. Vis dėlto, jei M. Heideggerio egzistencinio džiaugsmo sampratą sietume vien su jo nerimo samprata, džiaugsmą būtų galima interpretuoti kaip tiesiogiai susijusį su nerimu ir nuo jo priklausantį. Tačiau M. Heideggerio džiaugsmo samprata žymiai platesnė ir gilesnė, todėl turi dar daugiau panašumų su Zhuangzi filosofija.

Be įprastos džiaugsmo sąvokos (die Freude), M. Heideggeris kartais vartoja žodžius „die Heiterkeit“, „heitere“, kurie reiškia ne tik žmogišką džiugią ir šviesią nuotaiką, bet ir dangaus giedrumą, skaidrumą. 1949 m. rašytame esė „Lauko kelias“ („Der Feldweg“) skaidraus džiugesio būsenai paaiškinti M. Heideggeris vartoja švabų dialekto žodi „kuinzig“. Kaip aiškina Wolfgangas Kienzleris, šis žodis žodyne (Schwabischen Worterbuch von H. Fischer. Bd. 4,Tubingen, 1914) yra etimologiškai kildinamas iš „keinnutzig“ – „bevertis“, „nenaudingas“²⁶. Taigi jau pačia sąvoka M. Heideggeris aiškiai atskiria egzistencinį džiaugsmą nuo emocijos, kitaip sakant, kasdienio džiaugsmo, kurį sukelia vertingi ir naudingi, malonūs ir linksmi dalykai.

„Zhuangzi“ tekste plačiai aptariama vertes nepriskyrimo nuostata gali būti interpretuojama kaip tikrojo džiaugsmo sąlyga. Bevertiškumas (kaip ir džiaugsmas) gali būti suprastas dvejopai: bevertiškumas dalykų, visuotinai pripažintų vertingais, ir visuotinai pripažintas bevertiškumas, kuriame ir slypi tikroji vertė. Bevertiškumo vertė yra tyla ir ramybė. Bevertiškumo vertę grindžia Dao, kaip Nieko, neapčiuopiamos tuštumos, samprata: „Dvasia yra tuščia ir atvira visiems daiktams. Tik tokioje atviroje tuštumoje gali laikytis Dao“ („Zhuangzi“, 4).

Kol džiaugsmą suprantame kaip emociją, priešingos pykčio, nerimo ar liūdesio emocijos nuolat graso džiaugsmo ir ramybės tvarumui. Kol žiūrime į gyvenimą iš vertinančios perspektyvos, siekiame visko, ką siejame su džiaugsmu, ir vengiame visko, ką siejame su liūdesiu ir kančia. Tačiau, pagal Zhuangzi, „kai mes ramiai priimame tai, kas ateina savo laiku ir gyvename remdamiesi Dao tvarka, nei džiaugsmas, nei sielvartas neįsismelks į mūsų širdį–protą“ („Zhuang zi“, 6). Taip atsisakant siekti džiaugsmo emocijos pasiekiama egzistencinio džiaugsmo pilnatvė.

M. Heideggerio ir Zhuangzi džiaugsmo sampratą sieja ne vien bevertiškumo aspektas. Filosofas 1954 m. laiške Walteriui Zluhanui (nepažįstamajam, kuris parašė M. Heideggeriui laišką prašydamas paaiškinti žodį „kuinzige“, vartojamą esė „Lauko kelias“) „kuinzige“ aiškina plačiau. M. Heideggeris sako, kad tai yra neišverčiamas žodis, bet jį galima aiškinti taip: „Kuinzige“ apima tėviškės [heimatliche] palankumą žmonėms ir daiktams ir tikrąjį rūpestį jais, tačiau nesąmoningai linksta į tai, kad lieka neperregimume, kuris lengvai gali būti klaidingai palaikytas slapukiškumu. Tai, ką reiškia šis žodis, įvairiose sferose yra laikoma aukščiausiu mąstymu ir žymi giliausią būties prasmę, kuri pasirodo menka išvaizda ir visas priešingybes visame kame pakelia į aukštesnįjį vienį, ir vis dėlto kartu nuolat pasilieka judėjime; visa tai yra aukštutinių švabų Dasein buvimo būde, kurį žmogus turi arba ne“²⁷.

Paskutiniai M. Heideggerio žodžiai nurodo dar vieną egzistencinio džiaugsmo bruožą. Šis neišverčiamas „kuinzige“ yra ne žmogaus pastangų vaisius. Tokio „bevertiškumo“ (kuinzige), kuris tolygus džiugiai egzistencinei giedrumai (Heiterkeit), negalime įsigyti ar užsidirbti, nes jis neturi vertės. Bet jį galima turėti. Pasak M. Heideggerio, jį gali padovanoti lauko kelias (t. y. pats gyvenimas). Panašią mintį galime atsekti ir S. Kierkegaard’o tekste. Kalbėdamas apie besąlygišką džiaugsmą, kuris apima nusimetus visą sielvartą, filosofas teigia, kad šis džiaugsmas priklauso ne nuo valios pastangų ai’ galios, o nuo „besąlygiško nuolaidumo“, kuris savo ruožtu primena M. Heideggerio mėgstamą „romumo“ (Gelassenheit) sąvoką.

Tai, kad egzistencinio džiaugsmo negalima pasiekti savo valia konkrečiomis Priemonėmis, kad jis neturi konkrečios priežasties, galima suprasti kaip nuorodą į transcendenciją, kuri atmetama „tragiškojo“ egzistencializmo atstovų. Kadangi ne mes sukuriame šį džiaugsmą, jis užvaldo mus, ateina tarsi iš išorės. Tačiau ta išorė ne kokio nors konkretūs reiškiniai, bet Būtis, kuriai žmogus atsiveria. M. Heideggerio žodžius cituotojo ištraukoje, kad „kuinzige“ žymi „giliausią būti_esprasmę“ ir jo mintį apie „aukštesnįjį vienį“ galima pagrįstai interpretuoti kaip nuorodą į transcendenciją. Kitoje kalboje M. Heideggeris išsireiškia dar aiškiau: „Kai žmogus džiaugiasi Jis paprastai mano, kad jo džiugesys [das Heitere] _yravaisius ir pasekmė to, kad jis jaučia džiaugsmą [Freude], Tačiau tiesa yru visai kitokia. / Tik ten, kur žmogus yra jau anksčiau apdovanotas džiugiu buvimu [heiteres Wesen], jis gali džiaugtis. / Džiugesys [das Heitere] laiko duris atviras viskam, kas žmogiškąją širdį gilumoje judina ir veda į tai, kas išlieka. Džiugesys veda į laisvą erdvę [Freie] ir šviesumą. Tačiau pats džiugesys ir linksmumas kyla iš šviesos, kurią ne mes uždegėme. / Mes ją gauname daug kartų. Mes stovime joje kaip apšviestieji“²⁸.

Tiesiog pusė stiklinės vandens

Galiausiai besąlygiško džiaugsmo tema išryškinama požiūryje į gyvenimą bei mirtį. Egzistencijos visumos neįmanoma suvokti ignoruojant jos baigtinumą, tačiau mirties akcentavimas ar žavėjimasis ja nėra autentiškumo rodiklis. Galima sakyti, kad M. Heideggeris ir Zhuangzi siekia išlaikyti nevertinantį požiūrį į egzistenciją, nepabrėždami nei jos tuštumo, nei pilnumo. M. Heideggeriui autentiškumas ir nerimas susijęs pirmiausia su savo mirtingumo suvokimu, nes tik tai ir leidžia gyventi savo gyvenimą, tačiau nereiškia bėgimo nuo gyvenimo į mirtį. Mirtis nėra paprastas ateities įvykis. Ji yra. besąlygiška būties galimybė, pasirodanti jau dabar ir atskleidžianti mums Nieką. M. Heideggerio filosofijoje autentiškai suvokiama mirtis pasirodo kaip visiškai iki pat gelmių jau dabar mane apimantis mirtingumas, nors kaip įvykis, paslapties atsiskleidimas slypinti tik ateityje²⁹. Todėl, M. Hedeggerio teigimu, tikrasis būties skaidrumas (Durehsichtigkeit) pasiekiamas tik įsisąmoninus savo mirtingumą.

Zhuangzi tekste tiek daug dėmesio mirtingumui ir jo suvokimui neskiriama. Čia dažniau pabrėžiamas gyvenimo ir mirties kaip reiškinių lygiavertiškumas. Nors senovės Kinijoje ilgas gyvenimas buvo laikomas viena didžiausių vertybių, daoizme vyravo nuostata, kad gyvenimas nėra geresnis už mirtį – panašiai, kaip rytas nėra geresnis už vakarą. Pasak Zhuangzi, „senovės tikrieji žmonės nieko nežinojo apie gyvenimo meilę ar apie neapykantą mirčiai. <…> jų protas buvo laisvas nuo bet kokių minčių <…> Kaip rudenio vėsa, kaip pavasario šiluma, jų pyktis ir džiaugsmas priminė keturis metų laikus. Jie gyveno harmonioje su visais daiktais. <…> Tokiu būdu jie buvo nesusiskaldę, tokie patys tame, kas juos džiugino, ir tame, kas jų nedžiugino“ („Zhuangzi“, 6).

Kadangi tikima, jog Dao apima viską, žvelgiant iš visuminės perspektyvos, žmogus nėra geresnis ar blogesnis už žemę, kuria pamažu pavirs po mirties jo kūnas. Žmogus, kaip ir kiti daiktai, paklūsta daiktų transformacijos procesui – Dao tėkmei. Tai suvokiantis išminčius išgyvena skirtingas emocijas, bet jų nevertina, priima gyvenimą ir mirtį kaip visuminio proceso kaitos fazes, neprisirišdamas nei prie vienos iš jų. Gyvenimo ir mirties suvokime geriausiai atsiskleidžia daoistinio požiūrio į egzistenciją paprastumas: pusė stiklinės vandens yra tiesiog pusė stiklinės vandens.

Ir vis dėlto, pasak Wu Kuang-Ming, Zhuangzi požiūrio į mirtį centre – džiaugsmas, Mirtis nėra kažkur anapus gyvenimo. Mes kiekvieną dieną gyvename su savo mirtimi. Tai nereiškia nei nevilties, nei absurdo, nei gyvenimo nereikšmingumo. Tai džiaugsmingas gyvenimas tarsi jau botum miręs, gyvenimas drauge su dangum ir Žeme³⁰. Taigi „Zhuangzi“ tekste, panašiai kaip ir M. Heideggerio filosofijoje, gyventi savo mirtimi reiškia gyventi savo gyvenimą, gyventi taip, kad atsiskleistų būties skaidrumas, gyventi giedrumoje ir darnoje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad džiaugsmo tema nėra išskirtinis daoizmo bruožas, tačiau džiaugsmo kaip pamatinės egzistencinės nuostatos sampratą rasime tikrai ne kiekvieno egzistencialisto filosofijoje. Galima sakyti, kad džiaugsmo sampratą lemia esminis apsisprendimas – mąstyti būtį kaip vientisą visumą arba žvelgti iš suskaidytos aš–Kitas, aš–pasaulis, subjektas–objektas perspektyvos.

J.-P. Sartre’o ir A. Camus filosofijoje atskleidžiama tragiškoji egzistencijos pusė, o džiaugsmas suprantamas tik kaip laikina emocija, patiriama dėl tam tikros priežasties ir nedaranti įtakos pamatinei egzistencinei nuostatai. Šiuo klausimu Zhuangzi nuostata visiškai sutampa su J.-P. Sartre’o ar A. Camus: laikinų dalykų sukeliamas džiaugsmas yra ne pamatinis santykis su savimi bei pasauliu, o iliuzija, atitraukiantį žmogų nuo esminių dalykų.

Tai, ką būtų galima laikyti egzistencinio džiaugsmo atitikmeniu J.-P. Sartre’o filosofijoje – savirealizacijos ir laisvės teikiamas pasitenkinimas, ar A. Camus filosofijoje – tyli Sizifo laimė, yra žmogaus iškovota ir kasdien vis iš naujo iškovojama būsena. Tokia laimė taip pat yra sąlygiška, nes priklauso nuo žmogaus pastangų ir neturi jokio transcendentinio pagrindo ar šaltinio. Įtampa, slypinti J.-P. Satre’o ir A. Camus aptariamame žmogaus ryšyje su aplinka, bei vidinė įtampa, lydinti savęs suvokimą ir neišnykstanti net stipriausio „džiaugsmo“ akimirkomis, pabrėžia požiūrį į egzistenciją kaip į pustuštę stiklinę vandens.

Religinio egzistencializmo atstovų G. Marcelio ir S. Kierkegaard’o filosofijoje džiaugsmas, pasirodantis kaip pamatinė egzistencinė nuotaika, lemia požiūrį į kančią, susvetimėjimą ir nesėkmę kaip į antrinius dalykus. Tokiame kontekste absurdas ar šleikštulys įmanomi nebent kaip trumpalaikė būsena, kylanti iš žmogaus silpnumo ar nebesugebėjimo pajusti pirmapradį egzistavimo džiaugsmą. Nors egzistencinis džiaugsmas nėra pabrėžtinai kildinamas iš santykio su Dievu, tačiau nurodo egzistencijos pilnatvę, susijusią su transcendencija. Religinio egzistencializmo atstovų, kaip ir Zhuangzi, džiaugsmo sampratai būdingas besąlygiškumas, harmonijos su savimi ir aplinka pajauta bei ramus visa ko, ką duoda gyvenimas, priėmimas.

Vis dėlto daugiausia panašumų galima atsekti M. Heideggerio ir Zhuangzi džiaugsmo sampratose, tiesiogiai susijusiomis su Nieko (nerimo) ir tuštumos temomis. M. Heideggerio vartojama „kuinzige“ sąvoka, kaip ir Zhuangzi „džiaugsmas be džiaugsmo“, reiškia priešingybių peržengimą suvokiant aukštesnįjį Būties/Dao vienį, kai nebelieka susvetimėjimo ar beprasmybės. Tokia pamatinė egzistencinė giedruma, netapati (taigi ir nepriešinga) jokiai emocijai ar būsenai, nepriklausanti nuo žmogaus pastangų, yra atvirumas gyvenimui ir mirčiai kaip lygiavertėms egzistencijos dalims, sudarančioms vieną visumą.

1 Kowan J. Existential Analysis antį Humanistic Psychotherapy“ /The Handbook of Humanistic Psychology. London: Sage Publications, 2001, – P. 460.
2 Sartre J.-P. Sketch for a Theory of the Emotions. – Routledge, 2004. – P. 54.
3 Sartre J.-P Being and Nothingness. – Routledge, 2005. – P. 147.
4 Gordon R. Existential Thinking; Blessings and Pitfalls. – Munster: Waxmann Verlag GmbH, 2007. – P. 35.
5 Sartre J.-P. Being and Nothingness. Routledgo. – P. 75, 158; Gordon R. Existential Thinking: Blessings and Pitfalls. – P. 36–37.
6 Visos „Zhuangzi“ ištraukos iš knygos: B u d r i ū n a i t ė A., V r u b l i a u s k a i t ė A. Laiminga žuvis. Svarbiausios „Zhuangzi“ alegorijos ir jų komentarai. – Kaunas: Vytaut
Didžiojo universiteto leidykla, 2011.
7 Sartre J.-P. Being and Nothingness. – P. 538.
8 Ten pat. – P. 90.
9 Camus A. Sizifo mitas / Vertė V. Tauragienė. Vilnius: Baltos lankos, 2007. – P. 127.
10 Ten pat. – P. 126–127.
11 Ten pat. – P. 127.
12 Ten pat. – P. 127.
13 Ten pat. – P. 126.
14 Ten pat. – P. 99–100.
15 Ten pat.– P. 127.
16 Marcel G. Authentic Humanism and Its Existential Presuppositions“, 1973, – P. 42.
17 Conversations between Paul Ricoeur and Gabriel Marcel. Conversation 4 / Marcel G. Tragic Wisdom and Beyond. – Northwestern University Press, 1973. – P. 241.
18 Marcel G. The Philosophy of Existentialism. New York: Carol Publishing Group, 1991. – P. 12.
19 Kierkegaard S. Laukų lelija ir padangių paukštis. Trys dieviškos prakalbos / Vertė A. Stašaitis. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 49.
20 Ten pat. – P. 22.
21 Marcel G. Authentic Humanism and Its Existential Presuppositions / Marcel G. Magic Wisdom and Beyond. – Northwestern University Press, 1973. – P. 43.
22 Moeller H.–G. Daoism Explained: from the Dream of the Butterfly to the Fishnet Allegory. – Chicago: Open Court, 2006, – P. 65.
23 Heidegeris M. Kas yra metafizika? / Vert. A. Šliogeris. – Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 118–119.
24 Ten pat. – P. 119–120.
25 Heidegger M. Sein und Zeit.–Tūbingen; Niemoyer, 1998. – P. 310.
26 Kienzler W. Kuinzig. Ūber Heideggers Umgang mit einem Wort / Allgemeine Zeitschrift for Philosophie 33. – Nr. 2. – 2008. – P. 145–148.
27 Heidegger M. Das Kuinzige / Heidegger M. Gesamtausgabe– Veroffentliche Schriften 1910–1976. Reden. – P. 487.
28 Heidegger M. Tischrede bei der Primizfeier des Neften Heinrich Heidegger (Pfingstsonntag, 1954) / Heidegger M. Gesamtausgabe–Veroffentliche Schriften 1910–1976. Reden. – P. 488.
29 Heidegger M. Sein und Zeit. – Tubingen: Niemeyer. 1993. – P. 186, 248, 263; Heidegger M. / Vert. A. Šliogeris. – Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 119.
30 Wu Kuang–ming. The Butterfly as Companion. Meditations ont the First Three Chapters of the Chuang Tzu. – State University of New York Press, 1990. – P. 15–16.

Jean-Paul Sartre. Egzistencializmas yra humanizmas

2005 m. Nr. 2 / Iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis / Jeano-Paulo Sartre’o „Egzistencializmas yra humanizmas“ (1946) nėra filosofinis veikalas tikrąja to žodžio prasme. Iš esmės tai to paties pavadinimo paskaitos, pirmąkart perskaitytos…

Vytautas Almanis. Ne mūsų dienų didvyris

2011 m. Nr. 12

Pelkių salų žmonės

Tarp mūšos – Tyrelio rytuose ir Kamanų pelkių vakaruose – yra daug nedidelių, tokių siaurų, einančių iš pietryčių į šiaurės vakarus pelkučių. Kadaise tai buvo tikros – juodo vandens akimis ir raudonomis bruknėmis aplipusiais kupstais, kurių viduryje susirangiusios rudens vėsumoje gulėdavo nebevikrios gyvatės, – pelkės. Vėliau į jų aukštumėles, gūbrius ėmė skverbtis žmonės, per durpžemį rąstais ir žabais klodami kelius. Tarpupelkėse kūrėsi didelės lietuvių sodybos, o pelkių pakrūmiais ir jų salose nuo seno gyveno lybiai, save vadinę latviais – medžiotojai, žvejai, būrėjai, mokėję gydyti žmones ir gyvulius. Šiaurinėje šių pelkynų pusėje, prie Vydaučių pelkės šono, gyveno toks Šimas, audėjas, žolininkas. Jis pažinojo kiekvieną šios pelkės gyvatę, vadindavo jas vardais. Po karo netoliese statė cemento gamyklą, tad atvažiavusios rusės moterys eidavo į Vydaučių pelkę brukniauti. Kur žengdavo rusės moters koja, tą vietą Šimas šlakstydavo švęstu vandeniu…

Pietinėje šio krašto pusėje, Tyrelyje, vienoje jo saloje stovėjo dideli, pajuodusių rąstų sienomis ir stogais sulig žeme – aitvarų buveinė – pastatai. Ten gyveno Daugmaudžiai – tikri šių vietų gyventojai. Siuvėjas ir kraštotyrininkas Matas Slančiauskas rašė, kad čia, Tyrelio švendrynuose, gyveno toks vaikis, vardu Plikių Plikelis. Pagal M. Slančiausko aprašymą švendrynų Plikių Plikelis yra visiškai panašus į jau beveik pagautą sniego žmogų.

Už Kruopių miestelio į pietus, link Žarėnų–Latvelių yra dvi – šalia viena kitos – Karniškių ir Girkančių pelkės. Girkančių pelkėje iki šiol galima užtikti senovinę kūlgrindą, o Karniškių pietinėje dalyje, vienoje aukštumėlėje, iki kurios reikia eiti per minkštus ir baltus kiminų kupstus, paskui prasibrauti per tankų, badantį ir draskantį drabužius eglynėlį, perlipti sutręšusių alksnių krūvas, kad staiga pamatytum didelį, seną sodą. Jo viduryje iki šiol matyti išlikusių namo pamatų akmenų ir supuvusių rąstų. Čia kadaise gyveno Andriejus Kalendra.

Pradžių pradžia

Andriejus Kalendra gimė 1885 metais ir augo Rygoje, kur gyveno jo tėvai. Baigė keturias gimnazijos klases, dirbo telegrafe, vėliau geležinkelio stotyje svėrėju, bet, perskaitęs Levo Tolstojaus straipsnį „Koks yra mano tikėjimas?“, meta tada tikrai gerą bei pelningą tarnybą ir įsidarbina vagonų fabrike paprastu darbininku.

1907 metais A. Kalendra rašo L. Tolstojui pirmą laišką, prašydamas paaiškinti rašytojo kvietimą – nesipriešinti piktam. Po antro laiško L. Tolstojus jam atsiuntė savo knygą „Dievo karalystė mumyse“.

Vėliau, nenorėdamas tarnauti kariuomenėje, stoja į laivyną, porą metų plaukiojo jūromis, gyveno Danijoje ir pramoko daniškai. Grįžęs vėl rašo L. Tolstojui, klausdamas, ar jam vykti į Kanadą pas duchoborus ūkininkauti. Matyt, L. Tols-tojus patarė jam likti gimtinėje ir maždaug 1908 metais A. Kalendra atsiranda prie Karniškių miškų, kur nusisamdo bernu pas vieną ūkininką.

Legendos

Buvo mūsų kraštuose toks siuvėjas Stanislovas Žiaurys. Septyniasdešimtmetis basas lakstydavo po sniegą, užsikeldavo koją ant sprando, rodydavo gimnastikos pratimus, kuriuos atlikdavo smetoninėje kariuomenėje ulonų pulke. Jaunas aplakstė visą Žemaitiją, nebuvo kaimo, miestelio ar vienkiemio, kurio žmonių nepažinotų. Jis ir paporino istoriją apie vieną keistą bei neįprastą žmogų – Andriejų Kalendrą. Esą, tas visai nevalgė mėsos (kaimiečiai tuo netikėjo, nes siuvėją laikė dideliu pramanytoju ar netgi melagiu), su žmona miegąs tik vieną kartą per metus, lauką ariąs basas, sustabdęs arklius prirenka iš pelkutės saują kitą mėlynių ir uogos su duona esančios jo pietūs, augina didelį sodą, taip pat ne mūsų kraštų medį, šilkmedžiu vadinamą, nors tikįs Dievą, bet nevaikšto į bažnyčią. Man, paaugliui, tos istorijos atrodė labai įdomios, bet visa tai vyko kažkur toli, lyg senų senovėje ar prieš gerą šimtą metų. Iš tikrųjų, ką porindavo tas siuvėjas, ką kalte kaldavo man į galvą mama apie savo giminę, ką girdėdavau iš įvairių žmonių, visa tai vyko beveik mano paauglystės metais, beveik čia pat, ranka pasiekiama, nebuvau visiškas beraštis, galėjau tuos pasakojimus užsirašyti, tik to nepadariau.

…Gyveno viename kaime toks vaikis, turėjo jau nemažai metų, tik visai nekalbėjo. Tėvai nusprendė, kad jų sūnus yra nebylys, kol kartą kažkas jam pasiūlė šnabės. Sūnus išgėrė ir sako:

– Ū, kokia stipri!

– Tai ko iki šiol tylėjai, jei moki kalbėti? – supyko tėvai.

– Nebuvo reikalo, – trumpai tarė sūnus.

…Galėjau aprašyti A. Kalendrą, kitus tada girdėtus dalykus, dėdė yra pasakojęs apie medinį dievuką, kuris pas vieną kaimietį kabojo klėtyje ant sienos, kaip grūdų saugotojas, tik tada nebuvo reikalo. Dabar tas reikalas atsirado, bet praėjo tiek metų ir kur čia viską atsiminsi…

Su matininkais

Kaip pasakoja A. Kalendros dukra Morta Kalendraitė-Jakutienė, dabar su vyru gyvenanti Kruopiuose, jos tėvui žemės darbai buvo visai neįprasti ir sunkūs. Tik L. Tolstojus mokė, kad žmogus turi gyventi iš savo rankų darbo, kad reikia dirbti žemę, tai A. Kalendra ir pasirinko ne pačią geriausią vietą, o Karniškių pelkės aukštumėlę, apaugusią mišku, bei gabalą šlapios kemsynės, viso – apie 16 hektarų. Šią vietą jis nusižiūrėjo dirbdamas kartu su matininkais, kuriems toks raštingas padėjėjas labai tiko. Čia jis nutarė kurtis visam laikui. Beje, jokių žemės dokumentų nesirūpino gauti, nes, pasak A. Kalendros, žemė priklauso tam, kas ją dirba. Keista, tą patį ir dabar sako koks nors tūkstančio hektarų savininkas – žemė priklauso tam, kas ją dirba, norėdamas įsigyti ir antrą tūkstantį. Iš tiesų tokiam žemės dirbėjui nepriklausytų nė dešimt arų, nes jis nei šakės, nei kastuvo nėra į rankas paėmęs. O sako tą patį…

Gyvenimas palapinėje

Iš pradžių A. Kalendra pasistatė iš šakų palapinę ir pradėjo rauti kelmus. Jam padėjo du draugai tolstojininkai, ir trijulė pasivadino komuna. Komunarai padėdavo A. Kalendrai, o kartą, ilgėliau išvykę, grįžę rado palapinėje jauną moterį – Moniką Rimeikaitę iš Kuisių kaimo. Tad palapinėje padėjėjams gyventi pasidarė nepatogu ir šie išvyko. Vėliau aplankę jaunąją porą, jau rado dukrelę, kuriai tėvas buvo sumeistravojęs iš medžio vaikišką vežimaitį su nupjautom iš rąsto ripkom vietoj ratukų.

Viena Andriejaus Kalendros diena

Pasak dukros Mortos, tėvas visai nevalgęs mėsos, bet buvo labai stiprus. Ilgainiui jis tapo pačiu kiečiausiu vegetaru – nevalgė net kiaušinių ir negėrė pieno. Palapinė buvo pirmieji jaunųjų Kalendrų namai. Vėliau jis išrovė nedidelį miško plotą ir ten pastatė namelį, kurio viduje likęs aukštėliau nupjautas kelmas buvo didelis vaikų džiaugsmas. Nuo kelmo jie šokinėdavo ant aslos. Tarp Altajaus tolstojininkų buvo tokia atmaina – rankininkai. A. Kalendra iš pradžių toks ir buvo, nes neturėjo arklio ir viską dirbo tik rankomis. Dar vienas įdomus dalykas. Tarp tolstojininkų vyravo inteligentai, Altajaus komunose jie sudarė daugumą. Baigę aukštuosius mokslus Maskvoje ir Peterburge, komunarai turėjo net vieną astronomą. Inteligentai stengėsi neišsiskirti iš vietinių valstiečių, kuriems žemės ūkio darbai – įprasti dalykai. „Mano tėčiui, – prisimena Morta Kalendraitė, – iškart buvo labai sunku, nemokėjo jis kaimiškų darbų, bet dirbo, ir tiek. Vėliau išmoko dirbti viską ir darbai jam tikrai sekėsi.“

Kurmius – į Sibirą!

Juodą ir trąšią Kalendrų daržo žemę labai pamėgo kurmiai. Daržovės – pagrindinis A. Kalendros valgis, todėl jis, nors labai gerbdamas visokius gyvius, užtektinai nuo jų kentėjo ir turėjo ką nors daryti. Nuo pelkės pusės buvo iškasęs griovį vandeniui nuo laukų nuleisti, tad A. Kalendra pagautus kurmius nunešdavo už to griovio, sakydamas:

– Aš jus tremiu į Sibirą!

Jis manė, kad kurmiai per iškastą griovį nebesugrįš į daržą. „Nežinojo tada tėtis, kad jį patį vietoj kurmių ištrems į tikrą Sibirą“, – liūdnai juokauja dukra Morta.

Zuikiai, didieji sodo niekdariai, žiemomis įniko graužti jaunas obelaites. A. Kalendra, pasivijęs per pusnis, vanodavo jiems šonus minkšta vanta.

Paukštelių obelis

Prie pirmojo nedidelio namelio A. Kalendra tuoj pat pasodino obelį. Jos vaisiai buvo nepaprastai skanūs, tikras vaikų džiaugsmas. Tik žiūri vaikai, kad kažkas jų obelį per naktį gerokai apskainioja. Jie ir sako tėčiui:

– Tėti, kažkas vagia mūsų obuolius!

– Ne, vaikai, tai paukšteliai mūsų obuolius lesa.

Vaikai tvirtina, kad obuolius vagia kaimynų pusbernis. A. Kalendra vis tiek laikosi savo:

– Tai paukšteliai skina obuolius.

Ta „paukštelių“ obelis auga iki šiol, jos nedideli obuoliukai iš tiesų yra labai skanūs.

Vėliau A. Kalendra užveisė didžiulį sodą, kad obuolių užtektų ir savo vaikams, ir visiems „paukšteliams“. Sodino obelis ne skiepytas, o išaugintas iš sėklų. „Tik iš sėklos užaugusi obelis yra tikra“, – buvo įsitikinęs A. Kalendra.

Jo sode yra visko – įvairių obelų, kriaušių, slyvų ir aviečių sąžalynai, sodo pakraščiais – ąžuolai, seni jazminų krūmai, išsiplėtojusios alyvų kupetos, senovinio kaimo gėlės ir visur aukštos žolės. Dabar sodo, kuriame gali ir pasiklysti, nebelanko niekas, tik visais pakraščiais šernų paknaisiota. Mėnesėtom naktim seną sodą lanko orūs ir neskubrūs briedžiai. Visiems užtenka ir dar lieka A. Kalendros obuolių.

Pėsčiomis paskui arklį

Kai kas iš Altajaus tolstojininkų komunarų nelaikydavo arklio ir juo nedirbdavo. Jie nepripažino jokių viršininkų ir patys niekam neviršininkavo – jokios valdžios, išnaudojimo. Arti lauką arkliu – jo išnaudojimas. Tad žemę dirbo tik rankomis. Beje, Altajaus „selsovetčikai“ uždėdavo dideles prievoles ir rankininkams, neretai atimdami visą išaugintą derlių iš kastuvu sukastų ir apsėtų stačių šlaitų ar tolimų taigos „jelanių“, kur niekas niekada nedirbo ir nesiruošė dirbti.

A. Kalendra laikėsi pagrindinių tolstojystės priesakų – nesipriešinti blogiui, aukotis, mylėti visus žmones, nedaryti to, ko nenori, kad tau darytų kitas. Reikia keisti gyvenimą ne iš išorės, o patį save. Nors Žarėnų klebonui ir nepatiko A. Kalendros tolstojiškas gyvenimo ir mąstymo būdas, bet jie, vis pasiginčydami, neblogai sutarė. Abu įsteigė kooperatyvą ir jų nuomonės sutapo, kad nebus pardavinėjami svaigalai. A. Kalendra buvo lyg koks buhalteris, taip pat iš Šiaulių parveždavo prekių. Kelias nuo Žarėnų–Latvelių iki Šiaulių neartimas, bet A. Kalendra eidavo paskui vežimą pėsčias, kad arkliui nebūtų per sunku.

Visos valdžios – blogos

– Kaip Kalendra žiūrėjo į valdžią? – klausiu Mortos Kalendraitės-Jakutienės.

– Mano tėtė sakydavo, kad visos valdžios yra blogos.

Aš net pašokau iš pasitenkinimo. Va, atrodo, čia pat, priešais, sėdi A. Kalendra ir kalbasi su manimi. Ir galvoja kaip ir aš: visos valdžios yra blogos – tai gryna teisybė!

A. Kalendra pasiėmė žemės tiek, kiek pats jos galėjo apdirbti, bet netvarkė jokių žemės nuosavybės dokumentų, jokių popierių. Žemė yra mano, sakydavo, tad kas turi teisę ją man dar kaip nors skirti ar neskirti. Laimė, jo brolis tuomet buvo Šiaulių apskrities viršininkas ir patyliukais, Andriejui nežinant, sutvarkė žemės nuosavybės dokumentus. Jokių žemės mokesčių A. Kalendra taip pat nemokėjo, brolis, apskrities viršininkas, sumokėdavo tuos mokesčius.

Visai kitaip tuo pat metu gyveno Altajaus tolstojininkai. Prie caro valdžios jie dar galėjo neiti į kariuomenę, nemokėti mokesčių, turėti savo, o ne valdiškas mokyklas, skaityti jiems tinkamas knygas. Bet įsigalėjus tarybų valdžiai, kai tolstojiškos komunos turėjo lyg ir patikti naujajai valdžiai, viskas labai smarkiai pasikeitė. Komunarai tuoj pajuto visą tos valdžios žiaurumą ir baisumus. Vietiniai aktyvistai, čekistai, maži ir dideli valdininkai trėmė, šaudė, kankino, atimdavo visą turtą, derlių, marino badu, uždarė mokyklas. Gal persekiotojai būtų buvę kiek nuolaidesni, jei tolstojininkai būtų kiek pasipriešinę, bent pakėlę balsą. Ne, mirtinai lupo kaimynas aktyvistas tolstojininką, negana to, dar nuogą, pririšęs virve prie arklio uodegos, valkiojo per sniegą kaimo gatvėmis, o šis rėkė: „Atleisk jam, Viešpatie, nes jis nežino, ką daro!“

Žino, ką daro, nes vakarais iki pat išnaktų jam ir kitiems tokiems šiek tiek raštingesnis aktyvistas prirūkytame ir prispjaudytame „selsovete“ skaito VKP(b) trumpąjį kursą, kur visai netrumpai, bet aiškiai išdėstyta ir paaiškinta, ką reikia daryti su kitaminčiais…

Kaimynai

Koks nors pasakojimas, jeigu jis yra bent kiek beletrizuotas, privalo turėti kokią nors konfliktinę situaciją, kitaip jis atrodys tarytum išgalvotas, netikras. Kalendrų šeimoje, be tėvų, dar buvo septynetas vaikų. Nejaugi jie visi buvo tokie angeliukai, kad tėvas jų nepabartų ar nepaimtų diržiuko? „Ne, – sako abi dukros – Sofija ir Morta, – nebausdavo mūsų, o gražiuoju pamokydavo. Buvo labai darbštus ir sakydavo, kad tik darbas žmogų daro gražų…“ Netikėdamas nutariau surasti kokį žmogų iš Žarėnų apylinkių, kuris patvirtintų, kad A. Kalendra irgi su kuo nors buvo bent kartą susipykęs, susikivirčijęs, pasakęs blogesnį žodį. Ieškau tokio žmogaus po šen bei ten išlikusius vienkiemius. Šiose apylinkėse seniau valdžia nebuvo visiškai išprotėjusi, kaip Joniškio ar Akmenės rajonuose, kur nušlavė alei vieno vienkiemius. Surandu per septyniasdešimt metų sulaukusį dar gana vikrų žmogų Leoną Skėrį ir jaunesnį vyrą, jėgerį Gvidą Jarušauską, gerai pažinojusius A. Kalendrą.

Šie kaip susitarę tvirtina tą patį. A. Kalendra nėra blogo žodžio pasakęs kaimynams ar baręs savo vaikų. Vieta, kur kūrėsi ir gyveno A. Kalendra, vadinosi Senlaukio kaimu. Buvo ir keletas kaimynų. Naujakurio sodyboje kartais dingdavo tai vienas, tai kitas daiktas, koks nors ūkio padargas. Namiškiams neramu – kažkas vagia ir taip jų visai negausų turtą. „Gal tam žmogui šio daikto labiau reikia, negu man“, – sakydavęs A. Kalendra. Pagaliau vienas kaimynas ėmėsi didinti savo žemių plotą, keldamas tvorą Kalendrų link. Perkelia tvorą į A. Kalendros pusę. Šis tyli. Vėl priartina tvorą. Niekas nieko nesako. Ant galo pastatė tvorą visai po Kalendų langais. Ir vieną dieną nebeiškentė tvoros kilnotojas, atėjo pas A. Kalendrą ir sako:

– Negerai padariau, kaimyne, – ir atkėlė tvorą į senąją vietą.

Aplinkiniai kaimynai, žmonės labai mėgdavo ateiti pas Kalendras pasikalbėti.

Su knyga prie balanos

Po kelmų rovimo, griovių kasimo, šienavimo, dirvos arimo ir kitų daugybės darbų vėlų vakarą A. Kalendra sėsdavo prie knygos. Jam L. Tolstojus buvo atsiuntęs savo kūrinį „Dievo karalystė mumyse“. Knyga prapuolė pokario metais, kai Kalendrų šeimą trėmė į Sibirą. Per pirmąjį pasaulinį karą sudegė Kalendrų namelis, o kartu ir jam atsiųsti L. Tolstojaus laikai.

Nors A. Kalendra gerai mokėjo rusų, vokiečių, latvių, lenkų, dar ir danų kalbas, bet, būdamas jau gana senyvo amžiaus, antrojo pasaulinio karo metais, kai stigo žibalo ir apskritai jo negalėjo gauti, balanos šviesoje dar mokėsi anglų kalbos.

Tikri vardai

„Žmogaus vardas turi būti tikras“, – tvirtino A. Kalendra. Kalendros turėjo septynis vaikus – Viktoriją, Oną, Joną, Mariją, Mortą, Sofiją, Nijolę. Dar gyvos trys dukros – Viktorija, Sofija, Morta. Dukros prisimena, kad tėvas mokėjo daug dainų ir mėgo dainuoti. Jam patiko ir… „Marselietė“, nes tos dainos graži melodija.

Važiavimas į svečius

Žymaus tolstojininko ir mokytojo, L. Tolstojaus publicistinių straipsnių vertėjo Edvardo Levinsko sūnus Leonardas gerai prisimena keliones pas A. Kalendrą. E. Levinskas buvo pats kiečiausias tolstojininkas, nė per nago juodymą nenukrypdavo nuo jo mokymo. Altajaus tolstojininkai komunarai irgi gyveno pagal jo mokymą: nesipriešinimas blogiui, meilė žmonijai, tobulėjimas, vegetarizmas, nerūkymas, abstinencija, turto atsisakymas, darbas. Jų dvasinis mokytojas L. Tolstojus, grafas ir žemvaldys, nebegalėjo gyventi dvejopai – mokyti vienaip, o gyventi kitaip. Nors jis pats basas ardavo žemę, siuvosi batus, mokė valstiečių vaikus, bet kentėjo dėl atotrūkio tarp savęs ir savo pasekėjų. Tad gyvenimo gale, jau būdamas 82 metų, išvyko viską palikęs iš namų ir kelionėje mirė…

Kiti A. Kalendros bendraminčiai daugiausia dirbo ne žemės ūkio darbus, tad turėjo daugiau laiko ir važiuodavo pas jį į svečius. Senlaukio kaime dažnai lankydavosi E. Levinskas su sūnumi, Teresė Levinskienė, Juozas Petrulis, Pranas Žigelis, Stepas Viliūnas, Stasė Viliūnienė (dar gyva) ir kiti tolstojininkai, kurių pavardžių dukros Sofija ir Morta jau nebeatsimena.

L. Levinskas (tada dar vaikas) pasakoja, kaip jo tėvas ir A. Kalendra karštai ginčydavosi dėl gyvenimo būdo, tolstojystės tiesų, bet paskui susitaikydavo. Kartais jaunasis Levinskiukas vienas pats iš Žagarės, kur gyveno, atkakdavo pas A. Kalendrą pėsčias, o į namus per girią iki palaukės tokiu mažu arkliuku (laikė du) pavežėdavo dėdė Andriejus. Toliau jau vingiuotais ir žvyruotais keliukais iki namų būdavo ne taip ir toli: gal trisdešimt kilometrų pėsčiomis.

Gyvatė šiene

L. Levinskas pasakoja, kaip kartą A. Kalendra parsivežė iš balų šieną kartu su gyvate. Vaikai čiupo pagalius mušti gyvatės, bet tėvas uždraudė ir leido jai pasislėpti. Tarp krūmų ir pievų žolėje nestigo paukščių lizdų, jaunų žvėrelių, tad jis šienaudavo labai atsargiai, kad nesunaikintų lizdo ar nesužeistų kiškiuko. Vaikčiojo basas, kad netyčia nenumintų kokio neatsargaus gyvio: basa pėda jautresnė. A. Kalendra mėgo sakyti, kad pilvas, tai dar ne viskas. Saugodavo laukų akmenis, teigdamas, kad ir akmuo privalo turėti savo vietą žemėje. Tai ir dabar supranta karelai, daržuose palikdami akmenis, o šie per naktį skleidžia dieną sukauptą saulės šilumą ir šildo aplinką. Todėl daržovės ir virsta iš vagų.

Kritika

A. Kalendra, kaip ir kiti tolstojininkai, laikėsi visų tolstojystės priesakų. L. Tolstojaus mokymas buvo tarytum kokia religija. Kiek mums žinoma, per ilgus amžius netgi Kristaus pamokslai kiek pakito, nors būdavo stipri bažnytinė organizacija ir jos prižiūrėtojai – šventikai. A. Kalendra, būdamas vienas tarp pelkių ir miškų, taip pat kai ką pakeitė L. Tolstojaus mokyme. Tvirtai laikėsi nusistatymo negerti degtinės, valdiškų, pirktinių svaigalų, bet pasidarydavo alaus ir jo su saiku išgerdavo. Kaip pasakojo dukros Sofija ir Morta, tėvo saikas – dvi stiklinės, ne daugiau. Dėl to jam griežtai priekaištavo E. Levinskas, rašydamas savo nepublikuotame dienoraštyje: „Čia iš dalies kaltas jos (Mortos Kalendraitės) tėvelis: daug kuo buvo geras žmogus, bet abstinentizmo esmės ir reikšmės nesuprato ir lyg nenorėjo suprasti: su saiku išgerdavo naminio alaus ir jis.“

„Labai džiaugiuosi, – rašo toliau E. Levinskas, – kad abstinentizmo esmę ir reikšmę kaip reikiant suprato ir pildo mano brangusis sūnus ir mano brangioji martelė“ (E. Levinsko marti – Sofija Kalendraitė).

E. Levinskas sūnui irgi buvo griežtas. Jau tremtyje, Tadžikijos pietuose, dienoraštyje apie sūnų rašo: „Būčiau smarkiai laimingas, jei neslėgtų sunkumas. Tas sunkumas – skaudus sielvartas dėl sūnaus. Aistringai yra pamėgęs balalaiką, vakarais su ja vaikšto pas abejotinos dorovės žmones, ir kas blogiausia – visiškai nebeskaito dvasiškų knygų…“ Tėvas tęsia: „Visa dar laimė, kad nepradeda rūkyti, gerti ir merginėti.“ Dar senajam E. Levinskui nepatiko, kad sūnus ne taip uoliai, kaip anksčiau, skaito L. Tolstojų. Turėtų dabar koks nors tėvas tokį sūnų – iš laimės numirtų…

Vėliau, jau grįžusį iš tremties, paėmė jaunąjį Levinskiuką trims mėnesiams į kariuomenę „ant sborų“. Šis griežtai atsisakė imti šautuvą į rankas. Kilo didžiulis sąmyšis, iš toli atvažiavo du generolai, zujo įvairaus rango politrukai, visaip gąsdino, net grasino sušaudyti, bet nieko nepešė. L. Levinskas neužmiršo tėvo ir L. Tolstojaus priesako: neimti į rankas šautuvo, ir tiek. Tada karinė vyresnybė L. Levinskui priskyrė ilgalaikiam auklėjimui politruką. Šis buvo nekvailas, veltui burnos agitacijoms neaušino – su kareiviu visą jam skirtą laiką lošė šaškėmis… Ataskaitose politrukas rašydavo, kad idėjiškai auklėjo kareivį.

Vaišės

Netoli Kalendrų ūkio zimagorai kasė per pelkes kanalą. Andriejus pakvietė juos pietų. Padėjo ant stalo tik vegetariško maisto: virtinukus su grybų įdaru, pupelių sriubos, visokių įvairiais būdais paruoštų daržovių. Toks valgis, nors ir be mėsos, zimagorams labai tiko, jie ilgai prisimindavo pietus pas Kalendras.

…Po karo per mašinkulį, kai išalkusių vyrų apetitas yra vilkiškas, mano mama nusprendė, kad mėsos tokiam dideliam talkininkų būriui bus mažoka. Beje, senajame kaime daržovių valgydavo nedaug – viskas buvo ruošiama beveik vien iš mėsos ir miltų. Tad sumanė, kad reikia prirauti tokių ilgų baltų ridikų, juos sutarkuoti, sumaiyti su grietine, vis bus šis tas prie mėsos. Bet pati bijo tokios naujovės, nes talkininkai greit išnešios po apylinkę gandą, kad šeimininkė juos vaišino ridikais.

Laimė, talkininkams ridikai taip patiko, kad jie iš pradžių tik juos ir valgė. Kai neliko ridikų, ėmėsi mėsos… A. Kalendra savo vegetarizmo neprimesdavo namiškiams. Klausiu Mortos Jakutienės, kaip elgdavosi tėvas kiaulės skerdimo dieną. Mortos vyras, A. Kalendros žentas, pusbalsiu sako:

– Uošvis tą dieną norėdavo kiaulę išginti į mišką.

Žmona, tai išgirdusi, bara vyrą:

– Ką čia išsigalvoji? Nebuvo taip, nebuvo!

Vyras visai tyliai:

– Buvo, buvo…

Žiūrėjimas į žvaigždes

Užvis labiausiai vaikams patikdavo, kai rugsėjo pradžioje visą namą, sodą, pievą ir arimus sutemus užvoždavo tamsus dangaus skliautas ir jame sužibdavo ryškios žvaigždės. Tada A. Kalendra vesdavo visą šeimyną į lauką ir jie žiūrėdavo į žvaigždes. Tą naktį kalbėdavosi ne apie permirkusias bulves, ar užteks rugių duonai iki pavasario – ar maža kaimiečiams šnekų apie šeimos ir ūkio rūpesčius – ne apie nuolatinį pilvo pildymą. Jie kalbėdavosi apie žvaigždes.

Kiek dabar Lietuvoje yra verslininkų, ūkininkų, mokytojų, valdininkų ir poetų, kitų gyventojų, žiūrinčių į žvaigždes? O mes patys ar žiūrime į žvaigždes? Taigi…

Pagiriamasis žodis sau

Karo metais A. Kalendra iš Šiaulių slapta parvežė į savo sodybą tris žydes ir visas jas išsaugojo. Nors tokia paslaptis yra jokia paslaptis aplinkiniams gyventojams, bet neatsirado nė vieno skundiko. Sofija Kalendraitė-Levinskienė pasakoja, kaip vieną žydę, kai grėsdavo krata, nuvesdavo į krūmus netoli namų. Šioji visai nieko nesusigaudydavo, ar yra lauke, ar miške, tad, palikta už poros šimtų žingsnių nuo namų, kelio atgal nebesurasdavo ir vaikai eidavo jos parvesti. Karo metais Kalendros ir raudonuosius partizanus priimdavo. Vėliau užklydo rusų belaisvis, pabėgęs iš vokiečių nelaisvės. Tada rusų belaisvius priglobdavo ne vienas ūkininkas, jie per daug ir nesislapstė, o vokiečiai nesmarkiai juos ir gaudė. Ūkininkai iš anksto žinodavo, kada bus paieškos, o iš bėdos atsipirkdavo lašiniais ir stipria namine degtine. Deja, ne vienas toks rusų belaisvis, saugiai ir sočiai praleidęs karą pas lietuvius kaimiečius, atėjus saviškiams, tuoj buvo sušaudytas. Tik A. Kalendros ruselis nepuolė išskėtęs rankų pasitikti raudonosios armijos ir, rodos, liko sveikas. Dar būnant pas A. Kalendrą rusui į sodybą, baugiai apsižvalgydamas, įsliūkino jaunas vokietukas, kažkaip ištrūkęs iš raudonarmiečių nagų.

…Jau buvo praėję gal dveji treji metai po karo, bet rusų kareiviai, bekojai, berankiai, rusų moterys ir vaikai vaikščiojo po kaimus ir prašė valgyti. Visur jie buvo pamaitinami. Kartą pas mus užklydo vienarankis kareivis, o mama mušė sviestą ir virė kruopų košę. Kareivį tuoj įkinkė į darbą prie sviestamušės ir šis net sušilo besiplūkdamas. Į platų dubenį mama įdėjo didžiulį sviesto gabalą, kuris, ištirpęs karštoje košėje, atrodė tarytum koks blizgantis ežeras. Valgydamas košę kareivis vis dažniau ta viena rankove braukė prakaitą, bet dubenį įveikė.

Kai rusas ėjo pro duris, ant aukšto slenksčio išdygo du vokiečių belaisviai smarkiai apiplyšusiomis uniformomis. Tuomet netoliese statė cemento gamyklą, kur dirbo beveik vien vokiečių karo belaisviai. Nors cemento gamyklos statybą kažkodėl vadino komjaunuoliška… Prižiūrėtojai kai kuriems belaisviams leisdavo išeiti pasiduoneliauti. Vokiečiai taip pat buvo sočiai pavalgydinti kruopų koše su sviestu.

Nelabai esu girdėjęs, kad rusas būtų slėpęs, valgydinęs lietuvį ar vokietį, vokietis – rusą ar žydą, žydas – lietuvį ar vokietį. Tik ar gražu save girti? Negražu, bet niekas kitas nepagirs, jei savęs nepagirsi…

Vokietuko odisėja

Rusams genant vokiečius į Vakarus, vienas jaunas vermachto kareivis buvo uždarytas Viekšnių bažnyčios bokšte su kulkosvaidžiu, kad sulaikytų puolančius raudonarmiečius. Kareivis buvo paliktas tikrai mirčiai. Žmonės pasakoja, kad jis pats išsilaisvino iš bažnyčios bokšto, kiti sako, kad pateko į rusų nelaisvę, bet paspruko, ėjo per miškus, krūmynus, kol atsidūrė… A. Kalendros sodyboje. Kaip jis susirado A. Kalendrą – lieka tik spėlioti. Jo sūnūs nelabai domėjosi savo tėvo gyvenimu, tai šitą spragą pildo visai svetimi žmonės, kuriems įdomu žinoti, kas ir kaip. Apie vokietuko odisėją nemažai žino Akmenės krašto tyrėjas Ignas Valantis. Pasak jo, vokietukas turėjo kažkokį medicininį išsilavinimą, kalbama, kad buvo išgydęs vieną aukšto rango rusų kariškį, gal todėl bėglio smarkiai ir neieškojo. Vokietukas, pavarde Landas, su A. Kalendra kalbėjosi vokiškai, vėliau ėmė vaikščioti į kaimus ir pramoko lietuviškai. Kartą jis užsuko į Kinkių kaimą, ten pas vieną moteriškę, Michaliną Joniškienę, vartė albumą ir pamatė Antaninos Kaveckaitės nuotrauką. Ir nuotrauka, ir vėliau pati Antanina jam patiko – juodu susituokė. Landas netgi atidarė Kinkių kaime mažą ligoninę. Jiems gimė du sūnūs – Mečys ir Rudolfas. Dabar Mečys turi verslą Lietuvoje, bet tėvo gyvenimu, kol jis dar buvo gyvas, nelabai domėjosi. Laimė, Lietuvoje kraštotyrininkų, tyrinėtojų yra apsčiai, o du iš jų – naujaakmenietis Ignas Valantis ir žarėniškis leonas Skėrys – yra surinkę daug informacijos apie savo apylinkes, dvarus, įvykius ir žmones, tad žino apie jų gyvenimą daugiau, negu šie patys apie save…

Stribų logika

Po karo stribai dieną naktį stebėjo A. Kalendros vienkiemį. Jį patį tampydavo į Kruopių, Žagarės stribynus, kur tardydavo, o neretai ir mudavo.

– Ar ateina banditai? – rėkia stribai.

– Ateina…

– Ar duodi valgyti?

– Duodu…

Ar būtų koks nors Lietuvos kaimietis, o ypač žemaitis, prisipažinęs, kad pas jį vaikšto miškiniai? Nė už ką! A. Kalendra meluoti negalėjo, sakė, kaip yra. Kolūkių kūrimo aktyvistai spaudė, kad A. Kalendra stotų į kolūkį. Šis vėl – nelaisvas darbas, nestosiu. „Ar agituoji prieš kolūkius?“ – nerimsta aktyvistai. „Neturiu laiko agitacijoms…“ – „O jei kas nors paklausia patarimo, stoti į kolūkį ar nestoti, ką tada sakai?“ – „Sakau, kad nestotų, nes negalima nieko daryti per prievartą, negalima naudotis svetimu turtu…“

Ypač nekentė A. Kalendros toks piktas stribas Rakštys, vėliau ilgametis Piktuižių (Šiaulių r.) kolūkio pirmininkas. Jam vadovaujant išaugo dideli gyvulininkystės kompleksai (fermos), aplinkiniai kaimiečiai buvo suginti į didelę kolūkinę gyvenvietę. Nebėra dabar tų kompleksų – vagių lizdų, bet kolūkinė gyvenvietė gyvuoja – virtusi kaimo žmogui tikra koncentracijos stovykla, kur viskas sukoncentruota į mažą žemės plotelį – traktoriai, gyvuliai, pastatai, malkos, šienas, mėšlo krūvos ir nebėra žmogui kur apsisukti.

Stribai žinojo, kad A. Kalendra slėpė per karą žydus, tad per tardymus rėkdavo:

– Ką, žalty, slėpei žydus, tai dabar slepi banditus!

„Sušaudyti spėsite – pirmiau pasikalbėkime“

Kai kuriems miško vyrams partizanams nepatiko tokios keistos ir nesuprantamos A. Kalendros kalbos. Kaipgi nesipriešinsi blogiui, jei nusmuktkelnis stribas atsitempęs į savo irštvą – stribyną tave daužo, o nukankintų partizanų kūnai mėtosi miestelyje ant grindinio. A. Kalendra dar sakydavo, kad dabar jokie amerikonai neateis į pagalbą, nebent po kokių penkiasdešimties metų. Tad kas iš tikrųjų yra tas A. Kalendra? Gal komunistas? Ir nutarė miško vyrai jį sušaudyti. Atėjo pas A. Kalendrą keletas būrio vyrų ir sakosi kokiu reikalu.

– Gerai, – nesipriešina A. Kalendra, – sušaudyti visada spėsite, pirmiau pasikalbėkime…

Ir prakalbėjo A. Kalendra su miško vyrais iki pat paryčių. Paskui tie patys partizanai, nutaikę laiką, kai apie Kalendrų sodybą nesišlaistydavo stribai, vis užeidavo pas jį pasišnekučiuoti. Kaip sakė Morta Jakutienė, netgi pasidarė gerais draugais.

Vaikas prie slenksčio

Juodeikiai – „septyniolikta respublika“. Į šį kaimą ir jo apylinkes stribai bei enkavėdistai važiuodavo didelėm gaujom: keliais sunkvežimiais iškart, bet dažnokai ir išveždavo po gerą sunkvežimį jau priguldytų. Yra toks pasakojimas apie Tyrelio pelkes, nežinau, tiesa tai ar legenda: vienas partizanas, gerai žinojęs šioje pelkėje senovišką kūlgrindą, tolokai nuo sauso kranto įsitvirtino mažytėje salelėje. Visą dieną tarp partizano ir enkavėdistų vyko susišaudymas. Priguldė jis priešų gausybę, nes buvo labai taiklus, išvežė į Žagarę du sunkvežimius nukautų enkavėdistų. Tik pavakary, jau saulei leidžiantis, viena kulka kliudė partizaną…

…Tamsią, kvepiančią atodrėkiu ankstyvo pavasario naktį į Kalendrų duris kažkas atsargiai pabarbeno. Atėjo partizanė Izabelė Petraitytė-Varneckienė („Bitė“) ir jos vyras Rudnickas iš Juodeikių miškų. Varneckų visa šeima išėjo į mišką, vyrai žuvo, o Izabelė vėliau ištekėjo už Rudnicko. Šiltai apsimūturiavę jie atnešė smarkiai karščiuojantį visai mažytį savo sūnų. Vaiką be jokių kalbų ar prašymų priėmė A. Kalendra. Pirmą kartą jis pamelavo, sakydamas, kad vaiką radęs padėtą prie durų slenksčio. Kieno – nežino. Vaikelis neišgyveno, po kelių dienų mirė, ir palaidojo jį A. Kalendra iš vinių dėžės padarytame karstelyje. Nors stribai kažką įtarė, bet ir tardydami nieko nesužinojo. Vėliau abu tėvai partizanai užeidavo pas A. Kalendrą. Tolimesnis jų likimas buvo toks kaip ir kitų partizanų.

Paskutinis laiškas

Rakštys ir kiti stribai 1952 metais išvežė Kalendrų šeimą. A. Kalendra, matyt, iš anksto nujausdamas trėmimą, jau buvo prikrovęs pilną maišą meistrystės įrankių, bet jis kažkur pakelyje dingo. Kai kurie vaikai jau buvo išėję iš namų ir taip išvengė trėmimo, stribai jų nebesugaudė. Tą dieną viena Kalendrų dukra gulėjo lovoje, nes sirgo kaulų džiova, tad Rakštys spyrė jai koja ir liepė tučtuojau keltis. A. Kalendra, visus gelbėjęs, maitinęs, slėpęs, Sibire, Irkutsko srityje, dirbo sunkius miško darbus ir mirė iš bado. Morta Kalendraitė, kartu su tėvu buvusi tremtyje, sako, kad tėvo širdis jau tuomet buvusi silpna. Kita dukra, Sofija, mokytojavo toli nuo namų, tad išvengė tremties. Tėvas paskutiniame laiške jai rašė, kad atsisakytų mokytojos darbo, išmoktų kokio nors amato, gal taptų siuvėja, kad nereikėtų prieš nieką veidmainiauti.

Nėra laiko girtuokliauti

Į buvusią Kalendrų sodybą važiuojame su šio krašto gyventojais Leonu Skėriu, Gvidu Jarušausku bei Ignu Valančiu iš Naujosios Akmenės. L. Skėrys, jau gerokai perkopęs septyniasdešimt metų, bet kaip niekur nieko per dieną suvažinėja dviračiu iki Žagarės ir atgal – beveik šimto kilometrų kelias. Išgirsta, kad Alkiškiuose (Akmenės r.) gyvena įdomus žmogus, tik švyst koją ant dviračio ir jau Alkiškiuose. Nenusėdi nė minutės: tvarko Žarėnų dvaro parką, važiuoja ir į Latviją, jeigu nujaučia, kad ką nors įdomaus sužinos apie savo kraštą ar jo žmones, stato paminklus partizanams, sėdi archyvuose. Tą patį daro I. Valantis, taip pat L. Skėrio metų. Jaunesnis jų draugas G. Jarušauskas turi įvairių sumanymų, norėtų pirkti trobą kur nors miške ir ten apsigyventi. Visi trys vyrai nėra kokie nors mokslinčiai. Buvęs eigulys, buvęs vairuotojas, o trečias dar dirba jėgeriu.

– Štai, – rodo man L. Skėrys į vieną nuošalesnę sodybą, – ten tokia moteriškė rašo eilėraščius, knygą išleido.

Toliau vėl vardija kokio nors žmogaus pavardę. Visi ką nors veikia, ką`nors gera daro, todėl ne tik savo apylinkėje žmogus yra žinomas, bet žymiai toliau. Niekas neištaria A. Kalendros pavardės, bet, atrodo, lyg jis būtų visur: pamiškėse, retose sodybose, buvusiame Senlaukio kaime. Dabar sakytų – jaučiama A. Kalendros aura.

Per dieną išvažinėjome visą plačiąją apylinkę, bet nematėme nė vieno girto. Visi kuo nors užsiėmę – tvarko daržus, remontuoja traktorių, rašo eilėraščius, stato paminklą – ir nebelieka laiko girtuokliauti…

…Išvengiau pagražinimų pasakodamas apie A. Kalendrą. Gal ant paprasto jo gyvenimo reiktų užtepti kokių nors spalvotų dažų sluoksnį? Pavyzdžiui, kaip speiguotą naktį už šiltų nuo didelės krosnies pajuodusių rąstų visą naktį girgžda ir girgžda sniegas, kažkas vaikšto, bet ryte pėdų nematyti, kaip vėlų rudenį visai netoli sodo, pievose, beržų šakos linksta nuo tylinčių tetervinų svorio, kaip vasarą, einant priešaušriu su apynasriu rankoje parsivesti arklį, staiga kaktomuša susiduri su kumpanosiu, aukštai iškelta galva briedžiu, kaip į šiltą pavasarinėmis raktažolėmis pražydusią, sausėjančią pievą iš tamsių Karniškių eglynų dvelkteli drėgnas ir šaltas dar vietomis tankmėse neištirpusio sniego alsavimas…

Nejaukus man atrodo koks nors apleistas namas, kai po storu dažų sluoksniu negali įžiūrėti tikros, nedažytos medžio spalvos.

Uždanga

Plūsta į Lietuvą rusų autoriaus Vladimiro Megre knyginis mokymas. Jau ir nuošalioje kaimo troboje randi visus jo raštus, rodos, aštuonias į lietuvių kalbą išverstas knygas. Tai knygos apie Anastasiją, galima drąsiai teigti – apie naują religinį mokymą. Pats autorius, kuriam nesisekė prekiauti, drąsiai ėmėsi knygų rašymo verslo ir pataikė į patį dešimtuką. Jau telkiasi jaunimo grupės į anastasijiečių, munistų, krišnaitų būrelius, ruošiasi gyventi „ant žemės“ pagal V. Megre knygose aprašytą modelį. Tik autorius gyvenime nėra buvęs kaime, o moko, kaip dirbti žemę, nematęs vienkiemio (Rusijoje jų niekada nebuvo ir nebus), ragina juose gyventi, patarinėja užveisti sodus, sodinti medžius. Beje, Sibire ir kitur Rusijoje, kur prie sugrūstų vienas prie kito namų mažučiame žemės plotelyje auga vienišas ievos krūmas, visi sako, kad šeimininkas turi sodus (daugiskaita). Didžiojo Baščelako kaime, kur mes tuomet gyvenome, vieną tokio „sodo“ šeimininką apšaukė buože ir padarė iš to „išplaukiančias išvadas“. Autorius teigia, kad jo knygos – tarsi evangelija, padiktuota paties Dievo. Iš tikrųjų gana prastai parašytos, nors gal dabar mūsų skaitytojui tokių ir reikia. Knygose galima pajusti aiškų verslo (biznio) kvapelį. Autorius taip pat dievagojasi, kad kedrų aliejus yra stebuklingas vaistas (beveik teisybė), bet tik jis, V. Megre, vienintelis žino to aliejaus gamybos paslaptį.

1961–1969 metais, kai gyvenau ir dirbau Kalnų Altajuje, Didžiojo Baščelako, Mažojo Baščelako, Ponomariovo, Baščelako Viršūnės, Juodojo Anujo, Korgono, Kumyro ir dar daugelio ir daugelio kaimų senukai ir kitokio amžiaus gyventojai sentikiai puikiai mokėjo spausti aliejų iš kedro riešutėlių. Nejaugi dabar jie visi išmirė ir aliejų spausti bemoka vienintelis V. Megre, garsių knygų apie Anastasiją autorius, nepamiršdamas paskutiniuose tų knygų puslapiuose paminėti savo telefono, fakso ir pan., jeigu kam kiltų noras nusipirkti šio stebuklingo eliksyro.

Mūsų seneliai, tėvai, o ir mes patys mokame – kaip niekas kitas – dirbti žemę, sodinti medžius, statyti trobas, auginti vaismedžius bei daržoves. Tik tegu atvyksta pasimokyti jaunimas, tegu parodo nors mažiausią norą dirbti. Vajėzau, kaip būtų puiku! Tik niekas o niekas neskuba pas mus dirbti žemės ir sodinti medžių, kaip moko V. Megre, bet buriasi į klubus, renkasi pasikalbėti, mokosi Rytų kovų meno, tokių tolimų dalykų nuo kaimiškų darbų.

Beje, iš to paskutinio žodžio išeina, kad aš noriu parodyti – va koks buvo A. Kalendra, ko gi lendate su savais pranašais. Nors A. Kalendra būtų išklausęs visus ir pasakęs: kiekvienas turi save lavinti, kiekvienas atsako už save.

Vytautas Almanis. Vilkų žemė

2026 m. Nr. 1 / Tiesa, vos nepamiršau vieno dalyko. Nei Mato Slančiausko pasakojimuose, nei latvių tautosakoje ar dar kur nors neradau nė menkiausios užuominos, kaip iš vilko vėl atvirsti žmogumi.

Vytautas Almanis. Gyvenimas ant žemės

2023 m. Nr. 7 / Kadaise skaičiau žinomo autoriaus knygą, parašytą lyg pakilus ant lengvo literatūrinio debesiuko, kaip vienas girininkas saugojo papartį. Tai pasisekė žmogui! Mums, gyvenantiems ant šaltos miško žemės, nė vienam neteko saugoti…

Vytautas Almanis. Altajaus apybraiža

2022 m. Nr. 2 / Jau maniau, kad nebegrįšiu į Altajų (kalbu apie rašymą), tik niekaip o niekaip jis manęs nepaleidžia. Žmonės, arkliai, šunys, bitynai, žolės, ledo laukai, akmenys – viską sulig metais matau aiškiau, iki pačių smulkmenų.

Vytautas Almanis. Altajus iš kiemo pusės

2018 m. Nr. 2 / Mano žmona Julija kartais susinervina ir sako: – Ko tu visą laiką giedi apie tą Altajų, kad ten viskas gražu ir puiku – gėlynai, bitynai, vaistingos šaknys, sentikiai, kedrai ir meškos.

Vytautas Almanis. Kelionė į Šiaurę

2016 m. Nr. 3 / Jau nuo pat mažų dienų labai norėjau skaityti. Tik visa bėda, kad nemokėjau. Tad radęs kokią laikraščio skiautę ar apdriskusią knygelę zyzdavau, kad suaugusieji man ją paskaitytų. Kur tau, jie vydavo mane šalin…

Vytautas Almanis. Užmirštoji ekologija

2011 m. Nr. 5 / Šienaudamas pirmaisiais metais aš negalėjau turėti jokių pašalinių minčių. Jeigu mano mintys netyčia nuklysdavo kur nors į šoną nuo žolėse augančių ąžuoliukų ar vyšnaičių, tik šmaukšt aštriu dalgiu per ploną jų liemenį ir po sodinuko!

Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė. Tapytojas Noltenas ir trys ne jo moterys

2011 m. Nr. 8–9

Eduardo Mörike’s romanui „Tapytojas Noltenas“ („Maler Nolten“), sukurtam 1830, o 1832 m. J. V. Goethe’s mirties metais išspausdintam, vokiečių kritika yra skyrusi išskirtinai didelį dėmesį. Literatūrologų susidomėjimas šiuo kūriniu akivaizdus ir šiandien, ypač pažymėtinas psichoanalitinės kritikos diskursas. Ir praeityje, ir dabar parašyta daug poleminių straipsnių apie veikalo priskyrimą vienam ar kitam žanrui, bet klausimas ligi šiol lieka atviras. Nors enciklopedijos ir žinynai dažniausiai priskiria E. Mörike’s romaną vadinamajam bydermejerio (Biedermeier¹) stiliui, tai diskutuotina, todėl profesionalioje kritikoje neretai analizuojamos taip pat ir romantinės šio kūrinio tendencijos. Argumentų, be abejo, turi abi pusės.

E. Mörike (1804–1875) tiesiogiai nepriklausė romantikų kartai, nors romantizmo atšvaitų jo lyrikoje rasime. Svarstyklių lėkštę nusverti bydermejerio šalininkų pusėn galėtų tas faktas, kad dailininkas Noltenas nevisiškai atitinka romantinio menininko kriterijus. Galėtų, bet nenusveria dėl kelių priežasčių: tai gana blanki figūra, atrodo, reikalinga tam, kad greta jos išryškėtų kiti, daug spalvingesni personažai; taip pat neturėtų klaidinti aplinkybė, kad šio veikėjo vardu pavadintas visas kūrinys, literatūros istorijoje esama pavyzdžių, kai vardą kūriniui suteikęs herojus netampa pagrindiniu (pvz., F. Schillerio drama „Don Karlas“).

Šiame rašinyje laikomasi nuostatos, kad „Tapytojas Noltenas“, nepaisant epochos neatitikimo, turi pagrindinių romantinės poetikos bruožų, kurie leidžia kūrinį priskirti prie romantinio artistinio romano (Kunstlerroman) žanro. Romane daug mistikos, daug dėmesio skiriama tamsiąjai, „naktinei“, personažų sielos pusei atskleisti, jame plėtojamos įprastinas romantikų prozai temos: ilgesys, kląjonės, meilė, menas, liga, beprotybė, mirtis. Neišraiškingas, beveik „žmogus be savybių“, Noltenas yra tarsi naratyvo ašis, aplink kurią sukasi romantizmo estetiką skleidžiantys kitų herojų likimai. Romantinio menininko stereotipą visiškai atitinka šiek tiek demonizuota, bet ir autoironiška aktoriaus Larkenso figūra. Argi ne taip pat po autoironija ir aplinkai metamais ekscentriškais iššūkiais vidinę kančią slėpė E. T. A. Hoffmanno kapelmeisteris Kreisleris? O jį pagrįstai laikome romantinio menininko etalonu. Šiame kontekste daugiau nekalbėsime apįe aktorių Larkensą, o pasirinktąją nuostatą pamėginsime pagrįsti moterų paveikslų analize.

Tos trys moterys – Elizabetė, Agnesė, Konstanca – susijusios su tapytoju Noltenu, bet jų ryšį sunku nusakyti, nes nei mūzomis, nei mylimosiomis jų nepavadinsi. Tiesa, viena jų, Agnesė, minima pradžioje kaip sužadėtinė, bet tai taip nesvarbu, nes Noltenas, išvykęs į rezidencijos miestą, atrodo, apie tai pamiršta Netrukus įsitikinsime, kad tai tikrai romantinės figūros ir pasakotojo valia jos atlieka vienokį ar kitokį vaidmenį dailininko likimui, nors jo moters idealas ribotas ir tolimas romantiniam, kurį kultivavo F. Schlegelis ar Novalis. Tyrumas, nekaltumas, vaikiškas kuklumas – trokštamiausi idealios moters, kaip ją įsivaizduoja Noltenas, bruožai. Gal aptariamojo romano paradoksas slypi tame, kad kūriny susiduria epochos ir stiliai: jau nužydėjęs romantizmas įkvepia autorių romantiškiems paveikslams kurti, bet visam kūriniui to įkvėpimo neužtenka. Epocha, kurioje E. Mörike gyvena ir kuria, taip pat pareiškia savo teises, ir sąmoningai ar nesąmoningai kūrinio centre atsiranda bydermejeriškas menininkas, kuriam tenka bendrauti su romantiškais personažais. Toks bendravimas nėra ir negali būti adekvatus.

Elizabetė – gamtinio prado, Eroso ir likimo galios įsikūnijimas

Čigonę Elizabetę, mistinę sužadėtinę, jaunasis Teobaldas Noltenas sutinka ankstyvoje jaunystėje, vos prasidėjus jo asmenybės raidai. Su Elizabete susiję du romano pradžioje aprašyti tapytojo Nolteno paveikslai: vienas vaizduoja jaunuolį viliojančią undinę, o kitas – vaiduoklišką nakties koncertą su muzikuojančia moterimi. Abi temos yra projekcija į ateitį – herojus dar nepažįsta Elizabetės, bet ją sutikęs supras, kad paveiksluose, atspindėjusiuose pasąmonės vaizdinius, esama jos bruožų. Kita vertus, šie paveikslai tarsi ištrina žemiškąsias romane pavaizduotos čigonės savybes, pakylėja ją į aukštesnę sferą – Elizabetė tampa fatališka moterimi, mistine figūra, stichiško gamtinio prado reiškėją. Lyginant su kitomis romano figūromis, šios paslaptingos moters išorinio paveikslo kontūrai neryškūs, neaiškios, nekonkrečios ir jos gyvenimo aplinkybės. Elizabetė, atrodo, nepriklauso nuo materialinių poreikių, tiesiog jų neturi, jai neegzistuoja civilizacijos normos, pasakojime atsiranda tarsi iš niekur ir lygiai taip pat išnyksta, o jos laisva prigimtis paklūsta tik aistrai, veiksmus lemia vien tik erosas. Užsimenama, kad čigonė turi aiškiaregystės dovaną ir magnetinės traukos galią. Romantinis pamišimo motyvas taip pat siejamas su šia figūra – nuo realybės atitrūkusi, ramybės nerandanti ir nuolat klajojanti čigonė yra tipiška romantinė herojė. Gal jai nebūdingas vidinis dualizmas, dėl kurio dažnai kenčia romantiniai herojai, bet ir apie prigimties vientisumą, arba vidinę harmoniją, netenka kalbėti, tai vienpusiška prigimtis, paklūstanti aukštesnei jėgai, kokia moteriai yra erosas. Vykdydama likimo įrankio funkciją, Elizabetė neturi galios išspinduliuoti harmonizuojantį poveikį, kurio reikia dailininkui Noltenui.

Teobaldas, pirmą kartą pamatęs čigonę, savo pojūčius perteikia taip: „Kai mačiau Jus, man pasirodė, kad giliai prasmegau savyje lyg kokioje bedugnėje, kad skriejau, nuolat krisdamas į prarajas, per visas tas naktis, kur šimtuose sapnų regėjau Jus“². Į Elizabetės akis jis žvelgia tarsi į „bedugnį šulinį, kuriame nuskendęs gyvenimo slėpinys“’³. Šis susitikimas pažadino jaunojo Nolteno erotinius ir seksualinius troškimus, lig tol slypėjusius jo pasąmonėje. Taigi vėl kalbame apie tai, ką anksčiau pavadinome duokle bydermejeriškai epochai. Tos epochos kiek šventeiviška moralė reikalavo, kad sąmoninga civilizuotos visuomenės individas slopintų savyje natūralius instinktus, kol jie nebūtų legitimuoti santuokoje. Atrodo, šio imperatyvo laikėsi pats E. Mörike, nes jau baigėsi tie laikai, kai romantikai aukštino oficialiai neįteisintą dviejų dvasiškai artimų partnerių meiles ryšį. Gal todėl jau romano pradžioje jaunasis tapytojas turi sužadėtinę, nes tai statusas, leidžiantis jaunam vyrui bendrauti su mergina. H. Eilertas neatsitiktinai teigia, kad Elizabetė įkūnija „grėsmingą erosą“ bei „erotiškumo demonizmą“⁴. Ir C. Liebrand pažymi, kad Elizabetėje „sufokusuota tai, kas bydermejeriui atrodo pavojinga bei grėsminga, liguista, beprotiška ir amoralu: socialiai nedemistifikuotas erosas“⁵. Tolesni įvykiai patvirtina, kad Teobaldas ir Elizabetė lemtingai susiję, jos mirtis yra galutinio išsiskyrimo su Noltenu pasekmė, o ir pats tapytojas netrukus paskui ją išeina į nebūtį.

Nesibaigiančias Elizabetės klajones (beje, tai romantizmo prozos motyvas, kaip ir nuolat minimos herojams atsiveriančios bedugnės) galima paaiškinti dvejopai: simboliniame lygmenyje tai atrodo kaip išstumto ir demonizuoto eroso likimas, o gyvenimiškoje plotmėje – nes Elizabetė vis tiek yra žemiška, o ne antgamtinė būtybė – tai tiesiogiai susiję su čigonų gyvenimo specifika. Vertinant psichologiškai, reikėtų pripažinti, kad Elizabetė, nors ir jaučia nostalgiją pamirštai vaikystės tėvynei, nesugeba integruotis į klajoklišką čigonų gyvenimą.

Gal šios klajoklės pasąmonėje slypi labiau sunorminto gyvenimo ilgesys, kuriam išsipildyti nelemta ir nėra jokių prielaidų. Jausmas Noltenui galėtų būti vertinamas kaip iki galo nesuvokto ilgesio išraiška, tačiau jų sąjunga atrodo mistiška ir negali būti prilyginama tikram dviejų partnerių meilės vieno kitam išpažinimui. Labai nevienareikšmis ir Nolteno požiūris į Elizabetę. Jaunystėje jis poetizuoja neregėtai patrauklią čigonę, tada ir sudaro su ja tą unio mystica. Bet tai vyksta priešistorėje, o vėliau tapytojas ją negailestingai atstumia, vadindamas „baisiąja Elizabete“, „pamišėle“, keliančia jam siaubą.

Toks ryškus nuostatos pasikeitimas aiškintinas kaip jaunojo menininko raidos pasekmė, nes, kitaip negu jaunystėje, bet kokį ryšį su Elizabete Noltenas suvokia kaip grėsmę jo integracijai į sociumą. Teobaldas – ne maištingas, visuomenės kanonų nepriimantis romantikas, o padorus biurgeris, pajutęs savyje menininko pašaukimą (apie biurgerio ir menininko priešpriešą E. Mörike’s epochoje dar nereflektuojama, tai būsimų kartų problema). Elizabetė stovi kaip kliūtis Nolteno kelyje, nes su ja jis negali sieti būsimos egzistencijos, be to, nors jau garbindamas grafienę Konstancą, Teobaldas kartais prisimena tolimą nuotaką Agnesę. Mistinė sąjunga su Elizabete todėl ir mistinė, kad visiškai nesusieta su realybe, dailininkas jų abipusį pažadą suvokia ne kaip realų įsipareigojimą, o tik kaip „dvasingiausios meilės įžadus“⁶. Negana to, Nolteno įsitikinimu, dvasinio ryšio tvirtumui užtikrinti būtinas nuotolis, distancija, o partnerių buvimas kartu distanciją panaikintų. Užbėgant į priekį, galima pažymėti, kad ir kitais dviem atvejais, kai padorus biurgeris ir menininkas Teobaldas Noltenas perspektyvoje mato vedybas, šie jo planai dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasirodo neįgyvendinami. Santuokos su grafiene Konstanca galimybė dėl žemesnės socialinės menininko padėties iš pat pradžių turėjo būti atmesta, o sužadėtuves su Agnese išardo fatališkoji čigonė.

Elizabetės poelgius lemia tai, kad ji, kitaip nei Noltenas, jų „įžadus“ suvokia kaip absoliutų įsipareigojimą vienas kitam, todėl partnerio ryšį su kita moterimi laiko meilės su tapytoju išdavyste. Sunku priimti situaciją, kai demonizuotą erosą bei gamtos pradą įkūnijanti herojė atsiranda sudvasintos meilės poliuje, galbūt taip yra todėl, kad pasakotojui čigonė reikalinga ne kaip mylinti ar mylima moteris – jai naratyve skiriama kita funkcija. O atsižvelgiant į tą funkciją, įmanoma dar ir kitokiu aspektu, nei anksčiau minėta, paaiškinti Nolteno siekimą atitolinti nuo savęs Elizabetę: herojus trokšta išsaugoti jos sužadintus erotinius troškimus, kartu išvengiant galimų grėsmių, juos realizavus. Ši personažo pozicija neatrodo patraukli, joje užslėptas savanaudiškumas ir bailumas, bet pasakotojui svarbiau už personažo reputaciją yra jo metamorfozė – jaunasis Teobaldas turi tapti dailininku Noltenu. Elizabetei pasitraukus iš pasakotojo ir personažo žiūros lauko, įvyksta sublimacija: Teobaldas ilgisi čigonės, ir tas ilgesys pažadina norą tapyti, transformuojasi į kūrybinio pašaukimo įsisąmoninimą: „Troškimas vaizduoti ir tapyti tapo neįveikiamas. Jis suprato esąs pašauktas būti dailininku“⁷.

Tai, ką S. Freudas pavadintų „išstūmimu ir perkėlimu“ (Verdrangung und Ūbertragung), B. Dieterle išreiškia kitais žodžiais: „Erotinis geismas Nolteno viduje virsta meile vaizduojamajam menui“⁸. Menas tampa nuslopintų jausmų, o gal tik geismų, kompensacija, bet ši diferenciacija nereikšminga, svarbu, kad gimė menininkas, ir čigonės Elizabetės, kaip fatališkos moters, vaidmuo šiame ėjimo į savo vidų, kelio į pasąmonę atvėrimo procese yra lemiantis. Paraštėse lieka klausimai apie Elizabetės auką ir apie Nolteno talento dydį.

Agnesė – idealaus moteriškumo iliuzija

Po pirmojo susitikimo – laiko plotmės pasakojime įnoringai susipynusios – Elizabetė dingsta nežinioje, o Noltenas susižada su eigulio dukra Agnese. Jaunoji mergina yra visiška Elizabetės priešingybė. Bet iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sužadėtinės nesudėtinga prigimtis, kuklumas, polinkis užsiimti namų ruoša visiškai atitinka tuos kriterijus, pagal kuriuos Noltenas susikūrė savąjį moters idealą, tiesa, labai prozišką ir tarsi nesiderinantį su meniškos sielos polėkiais. Bet gal Noltenas tokių polėkių ir neturi, juk jis ne romantikas? Agnesė neaikštinga, susigyvenusi su kaimo ir miško aplinka, jos ryšys su tikrove tvirtas ir kartu naivus. Mergina atrodo Noltenui ideali nuotaka, bet jo požiūris į Agnesę perdėm pragmatiškas ir racionalus: jos bruožai atitinka tapytojo iš anksto sukonstruotą moters idealą, ir personažas tikisi, kad tai, kas jam atrodo kaip idealus moteriškas, išgydys jo sužeistą sielą. Šiame racionaliame pasirinkime jausmai neatlieka beveik jokio vaidmens, netenka rinktis tarp dvasinės ir juslinės meilės, nes jeį šiame duete kas nors ir myli, tai tik vaikiškai paprasta Agnesė.

Nolteno draugas Larkensas, pasižymintis romantiškai susidvejinusia prigimtimi pritaria Teobaldo pasirinkimui, mato Agnesėje gerą ir naivią būtybę šviesiu žvilgsniu ir tiki jos pozityvios įtakos Noltenui galimybe. Vis dėlto keistokai atrodo tokie romantinio herojaus pamąstymai bei jo su Agnesės asmenybe siejami lūkesčiai: ji išvesianti draugą į „šviesią kasdienybės saulę“, išvaduosianti nuo alinančių geismų“⁹. Stebina, kad romantinis demoniškos prigimties kūrėjas taip besąlygiškai projektuoja savo draugo – taip pat menininko! – ateitį, siedamas ją vien tik su kasdienybės proza. Lieka tik spėlioti – gal Larkensas, nujausdamas savo tragišką likimą, nori apsaugoti nuo panašios lemties draugą, apvesdindamas jį su sveikos prigimties paprasta mergina? Tad visai nenuostabu, kad kunigaikščio rezidencijos mieste Noltenas pamiršta savo idilišką sužadėtinę – laiškus jai Teobaldo vardu rašo Larkensas – ir net puoselėja beprotišką viltį vesti jį sužavėjusią grafienę Konstancą.

Per ilgoką sužadėtinių išsiskyrimo laikotarpį išryškėja tikroji Agnesės prigimtis, ji visai ne tokia, kokią abu draugai manė ją esant. Tai įvyksta į Agnesės gyvenimą įsiveržus Elizabetei. Kaip jau sakyta, ryšį su kita moterimi Elizabetė laiko jos ir Nolteno „šventos sąjungos“ išdavyste. Bet į tai, kad čigonė išardo ir taip netvirtus dailininko gyvenimo planus, galima pažvelgti giliau – gal Elizabetė, kurios paveikslas asocijuojasi su likimo galia bei valia, vykdo savo misiją: leidusi Noltenui atrasti savyje menininką, dabar ji siekia apsaugoti dailininką nuo filisteriškos egzistencijos, o gal tiesiog nuo vedybų. Problemiškos kūrėjo santuokos tema plėtojama ne tik romantikų (pvz., Jeano Paulio), bet ir XX a. kūrėjų (H. Hesse’s romanuose „Gertrūda“ ir „Roshaldė“ nedviprasmiškai parodyta, kad santuoka ir kūryba – sunkiai suderinami dalykai; menininkas nesukurtas santuokai, teigia H. Hesse ir remiasi savo asmenine patirtimi). Tai, kad Noltenas, vos susižavėjęs moterimi, puoselėja vedybinius planus, nepriklausomai nuo to, kiek jie realūs, rodo jo nebrandumą ir kartu leidžia kvestionuoti dailininko statusą – ar tikrai jis turi talentą, yra kūrėjas pagal pašaukimą, ar tik tapyti išmokęs diletantas? Meno ir kūrybos problemos romane beveik visada siejamos su Larkensu, bet šiame kontekste jų nenagrinėsime.

Grįžkime prie Agnesės. Čigonės įsiveržimas į nuošalią ir uždarą eigulio dukters aplinką sugriauna trapią vidinę Agnesės pusiausvyrą ir kartu mitą apie jos sveiką prigimtį. Proto užtemimas, ištikęs Agnesę po susitikimo su Elizabete, aiškintinas ne vien iracionaliai – nepaprastai stipriu čigonės poveikiu, – bet ir psichologiškai: painūs sužadėtinių santykiai, jų buvimas toli vienas nuo kito leidžia Elizabetei lengvai pasiekti tikslą. Larkenso, o ne Nolteno laiškus gaunanti, – nors to nežino, – Agnesė tampa labai pažeidžiama. Be to, paaiškėja, kad dar prieš lemtingą susitikimą Agnesę buvo ištikęs stiprus nervinis priepuolis, o tai niekaip nesuderinama su jos išgirtąja „sveika prigimtimi“. Ne veltui H. Mayncas, vienas ankstyvųjų E. Mörike’s vertintojų, rašė: „Agnesė dar vaikystėje pasižymėjo keistais nevaikiškais „kaprizais“ bei nemaloniai nuteikiančia senatviška išmintimi. Kai sužadėtinių tarpusavio santykių dar niekas netemdė, sunki nervų liga vos neatvedė jos prie mirties. Ligos pasekmės – nepaprastas dirglumas ir jausmų sąmyšis, panašus į tą, kuris būdingas H, von Kleisto herojams. Tylios melancholijos ir nenatūralaus linksmumo būsenos greitai keičia viena kitą, leisdamos spėti, kad jos proto pusiausvyra pažeista. Gydytojas konstatuoja „tylų pamišimą“¹⁰.

Taigi, dabar jau „piktuoju demonu“, „gyvate“, „blogio gėle“ vadinama čigonė savo pasirodymu tik išryškino tai, kas slypėjo šioje, naivia bei vaikiška vadintoje sužadėtinės prigimtyje. Būta ir iki tol ženklų apie Agnesės „tylų pamišimą“, bet kažkodėl sveikos prigimties, šviesaus požiūrio į pasaulį ieškojęs Noltenas tų ženklų nepastebėjo ir toliau matė sužadėtinėje miško bei gamtos kūdikį. Galima spėti, kad Teobaldas labai troško kokiai nors moteriškai būtybei pritaikyti savo susikurtą idealios moters schemą, pritaikė ją Agnesei, siekiamybę palaikęs realybe ir pasidavęs iliuzijai.

Dėl to, kad Agnesei teko patirti neigiamą Elizabetės poveikį, atsakomybė tenka Noltenui, bet giliau pažvelgus matyti, kad tikrosios herojės pražūties priežastys slypėjo joje. M. Behrendt teigia, kad Agnesė neturėjo tų fizinių bei psichinių savybių, kurios būtų padėjusios atsilaikyti prieš Elizabetę¹¹. Taip pat ir A. Nuberis pažymi, kad klaidingai abiejų protagonistų įvertinta – Noltenui ir Larkensui Agnesė yra moteriškumo idealas, – herojė tampa auka, kai idealas pasirodo neadekvatus tikrovei¹², o jos adoratorių iliuzijos žlunga.

Tolesnis įvykių miško fone pavaizdavimas gana paradoksalus: pasakotojas atkakliai kuria sveikos Agnesės prigimties įvaizdį, kalba apie jos tvirtą ryšį su realybe, o skaitytojas mato heroję, kuri nuolatos serga arba yra visiško dvasinio sąmyšio būsenoje.

Personažo požiūris sutampa su pasakotojo pozicija: Noltenui, kims nemato psichinės negalios paveiktos sužadėtinės liguistumo, Agnesė ir toliau asocijuojasi su naivumu, paprastumu, natūralumu, vidine harmonija. Susikurtą vaizdinį tapytojas traktuoja kaip tikrovę, nors jau pradeda suvokti, kad iš tikrųjų myli ne Agnesę, o tobulo moteriškumo idealą, kurio ji tikrovėje neatitinka. Idealo praradimo bei iliuzijų sudužimo nelydi jokios emocijos – tapytojas jau turi kitą idealą, o Agnesė, užuot tapusi dailininko sielos gydytoja, užtemus sąmonei, renkasi mirtį.

Neatsakytas lieka klausimas, kokį vaidmenį Nolteno raidoje pasakotojas skyrė idealizuotai, bet labai pažeidžiamai sužadėtinei. Tuo metu, kai sutinka Agnesę, herojus yra ką tik apsisprendęs skirti gyvenimą menui, romantinis asmenybės susidvejinimas bent jau šioje fazėje jam nebūdingas, tad ir moteris išvaduotoja, kuri „pagydys jo sielą“, „išves į dienos šviesą“, lyg ir neturėtų būti siekiamybė, nebent pasirinkimą pateisintų įsiliepsnojusi lemtinga meilė. Bet ir taip nebuvo, pasirinkimas daugiau racionalus ir, kaip vėliau paaiškės, klaidingas. Nebent Novalis ir jo pasaulio idealizavimo bei romantizavimo teorija, jo „magiškasis idealizmas“ būtų įkvėpę tapytoją: jis pats susikuria idealą, pagal jį stilizuoja pasirinktąją merginą, o kai vis dėlto paaiškėja, kad modelis neatitinka idealo, nusisuka nuo jos. Bet tokį Nolteną jau tektų laikyti romantiniu kūrėju.

Konstanca – sudvasinto moteriškumo auka

Jei romantizmo epochos veikale yra trys herojės moterys, kurių dvi kontrastingos viena kitai, tai trečiajai dažniausiai suteikiama priešybių sutaikytojos funkcija. J. Paulio romane „Titanas“ herojus atsiduria tarp dviejų kardinaliai riešingų prigimčių moterų – tai trapi, liguista, mirčiai pasmerkta Liana ir dieviškai didinga, vitališka, nemoteriškai stipri Linda, Nusivylęs tiek vienos, tiek įtos vienpusiškumu, protagonistas Albano norėtų matyti jų abiejų savybes, sujungtas vienoje asmenybėje. Tokia utopinė moteris pasirodo esanti princesė Idoina, tačiau tai išprotautas ir mažiausiai įtikinantis paveikslas, jis įkūnija opozicijų sintezę, bet stokoja gyvybės, neįdomus.

Trečia romano „Tapytojas Noltenas“ herojė, neturinti prototipo autoriaus biografijoje (Elizabetės prototipas yra Maria Meyer, E. Mörike’s poezijoje apdainuojama Peregrinos vardu, o Agnesėje atpažįstame rašytojo sužadėtinę Luise Rau), niekaip negali būti vertinama kaip priešybes sujungiantis paveikslas. Tai trečioji moteriškumo temos variacija, atspindinti pernelyg sudvasintos prigimties vienpusiškumą bei tragizmą. Paveikslo ištakų šįkart tenka ieškoti ne autoriaus gyvenime, bet netolimos praeities vokiečių literatūros tradicijoje – klasikų ir romantikų kūriniuose.

Grafienės Konstancos von Armond paveikslas gal ir buvo sumanytas orientuojantis į klasikinę harmoniją ir F. Schillerio sukurtą sąvoką „schone Seele“. „Graži siela“ nepažįsta prieštaravimų, neturi vidinių nei išorinių konfliktų, yra tobula ir harmoninga. Tiesą sakant, idealistas F. Schilleris sukūrė tik teorinį „gražios sielos“ variantą, nė viena jo dramų herojė tokių aukštumų nepasiekia Nors ir kiek netikėta, bet sukurti heroję, atitinkančią „gražios sielos“ sampratą, pamėgino tolimas idealizmui ir F. Schillerio kūrybai (bet ne asmenybei) J. W. Goethe. „Gražios sielos išpažintis“ („Bekenntnisse einer schonen Seele“) – taip pavadintas vienas jo romano „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ („Wilhelm Meisters Lehijahre“) skyrius. „Graži siela“ yra to paties romano herojė Natali, bet teigti, kad J. W. Goethe’i šie paveikslai pavyko, būtų per drąsu. Lygiai taip pat neteisinga tvirtinti, kad jie nepavyko – „gražios sielos“ sąvoka yra teorinė ir idealistinė, įkvėpti šiems paveikslams gyvybę sunku, ir tai geriausiai suprato, atrodo, pats F. Schilleris.

Pažiūrėkime, kaip „gražios sielos“ sąvoka transformavosi E. Mörike’s romane. Kritinėje literatūroje esama nuorodų į Konstancos paveikslo sąsajas su J. W. Goethe’s herojėmis. G. Storzas rašo: „Jaunoji grafienė primena „Mokymosi metų“ ir „Pasirinktinės giminystės“ moterų figūras. Primena todėl, kad panašumas nulemtas šio paveikslo funkcijos romano veiksmo plėtotėje. Grafienės Konstancos paveikslas įsikomponuoja į sumanymo visumą. Jis nėra nei priedėlis, nei epizodas, nes siejasi su pagrindine veiksmo linija, su pačiu centru, su vidiniais siekiais ir su Goethe“¹³. Taip pat ir M.–H. Reinhardt’as teigia, kad su Konstanca susijusi romano dalis, vaizduojanti aukštuomenės sferą, inspiruota analogiškų „Vilhelmo Meisterio“ epizodų¹⁴. Abiejų romanų protagonistai – Vilhelmas ir Noltenas, – pagal kilmę biurgeriai, bendraudami su aristokratais, patenka į jiems svetimą kultūrinę terpę. Skirtingi tik šio patyrimo rezultatai. Auklėjimo romano herojui Vilhelmui tai tik viena jo raidos pakopa, po kurios bus dar daug kitų patirčių. Teobaldą labai traukia kilmingųjų aplinka, nes atrodo pakylėta aukščiau kasdienybės. Tačiau XVIII a. buvusi labai aštri ir J. W. Goethe’s vadinta šimtmečio problema, biurgerio–aristokrato konfrontacija neišnyko ir XIX a. Abu nekilmingi draugai, Noltenas ir Larkensas, gali lankytis aukštuomenės salonuose ne kaip to paties rango svečiai, bet tik todėl, kad jie – menininkai, o aristokratai nuo seno mėgsta vaidinti mecenatus.

Epizodiška pažintis su aristokratų pasauliu J. W. Goethe’s herojui tebuvo trumpas posūkis į šalikelę, nukrypimas nuo pagrindinės raidos linijos. Noltenui tai svarbus gyvenimo tarpsnis, bet jį taip pat tegalima pavadinti epizodu, kuriam pasibaigus dailininkas turi grįžti atgal į biurgerišką terpę. Kilmingųjų rate sukasi trečia romano herojė, visiškai priklausoma nuo aplinkos jai keliamų reikalavimų, Jeigu Nolteno nuklydimą į aukštuomenę lyginom su analogišku Vilhelmo Meisterio eksperimentu, tai, norėdami geriau suprasti grafienės Konstancos paveikslą, galime pasitelkti kitą J. W. Goethe’s personažą – princesę Leonorą iš jo dramos „Torąuato Tasso“. Ši drama, kultivuojanti klasikinį nuosaikumo idealą, neabejotinai priskirtina prie literatūrinių trečios „Tapytojo Nolteno“ moteriškos figūros ištakų. Feraros dvarą J. W. Goethe pateikia kaip rafinuotos, apsišvietusios, estetinį požiūrį į pasaulį puoselėjančios visuomenės modelį, autorius stengiasi nesureikšminti luominių skirtumų, kalba apie kilmingo mecenato ir kūrėjo santykius, bet tai nereiškia, kad luominė priklausomybė visai išnyksta.

Panašios nuostatos laikomasi ir E. Mörike’s romane, nes autoriaus sukurtas menininkas visai ignoruoja socialinę skirtį. Abiejuose kūriniuose toji skirtis paveikia herojų likimus netiesiogiai: herojų jausmai kilmingai damai atmetami ne dėl to, kad abu apie meilę kalbantys kūrėjai (Tasso ir Noltenas) nėra kilmingi, bet todėl, kad damų mentalitetas, jų moteriškumo samprata yra nulemti aristokratiškos aplinkos konvencijų. Pažvelgus giliau, akivaizdu, kad užslėpta konfliktų priežastis vis vien yra luominė priklausomybė, nes ji suformuoja skirtingus mentalitetus, bet atviru tekstu apie tai nekalba nei J. W. Goethe, nei E. Mörike – abiem autoriams svarbiau parodyti, kad pernelyg sudvasinta moters prigimtis tampa vienpusiška, neadekvačiai reaguojanti į jausminės sferos iššūkius.

Grafienė Konstanca, kaip ir Agnesė, atsiskleidžia ne iš karto ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad prieš mus ideali bei harmoninga būtybė. Štai tokį įspūdį ir perteikia H.–M. Reinhardtas, kai rašo: „Konstancoje atpažįstame idealių klasikos ir romantikos moterų jungtį. Tokias herojes yra sukūrę ir J. W. Goethe, Humboldtas, ir Friedrichas Schlegelis, Schleiermacheris. Tyri jausmai, intuicija, tylus gražios sielos nuosaikumas, kokį matome įkūnytą Ifigenijoje, atsiskleidžia ir Konstancoje. Prigimtinis gamtinis pradas, įgijęs išorinį doros pavidalą, virsta tylia harmonija. Sudvasintas moteriškumas, intuityvi inteligencija, gyvas meno supratimas yra herojės esmė“¹⁵. Taip, toks iš tikrųjų gali būti pirmasis įspūdis.

Bet netrukus paaiškėja, kad sudvasintas moteriškumas – labai pavojinga likimo dovana, jeigu aplinkybės priverčia nusileisti iš grynai dvasiškos egzistencijos aukštumų į juslių lygmenį. Tiek Leonorai, tiek Konstancai tenka susidurti su šiuo potyriu: abi subtilios, išsilavinusios, meną garbinančios herojės sėkmingai diskutuoja su jų gerbėjais menininkais, bet, abiejų supratimu, dialogas negali peržengti dvasinio bendravimo ribų. Abiejų herojų idealizuota meilė skiriama kūrėjams, bet nei viena, nei kita nesugeba adekvačiai reaguoti, kai nebe poetas, nebe dailininkas, o vyras prabyla apie savo meilę moteriai, Herojės tarsi pamiršta, kad menininkui nesvetimas ir juslių pasaulis, jos intuityviai atstumia apie jausmus prabilusį kūrėją, joms reikia tik dvasinio bendrumo, jų moteriškumas įžeistas jau vien tuo, kad dvasinis partneris išdrįso pažvelgti į jas kaip į kūniškas moteris. Tai labai iškreiptas moteriškumo supratimas, neatitinkantis romantines F. Schlegelio sampratos: „Entuziazmas, platus išsilavinimas, išsaugotas moteriškumas.“ Leonoros ir Konstancos sugretinimas gali suponuoti prielaidą, kad E. Mörike atgaivina Veimaro klasikos dvasią. Tai gal ne visai taip, nes figūros nėra tapačios, tarp Veimaro klasikos ir E. Mörike’s epochos įsiterpia romantizmas.

Romantizmo estetikoje labai svarbi dvasinės ir juslinės meiles opozicija, tai ryšku E. T. A. Hoffmanno romane „Velnio eliksyras“ („Die Elixiere des Teufels“), R. Wagnerio romantinėse operose „Lohengrinas“ („Lohengrin“) ir „Tanhoizeris“ ( Tannhauser“), daugelyje kitų romantikų kūrinių. Idealus herojus ar herojė turėtų jungti savyje abi priešybes, bet kūriniuose dažniausiai matome arba vieno, arba kito prado įsikūnijimą. Romantikai nesvarsto ir nesistengia vertinti, kuriam pradui teiktina pirmenybė, jų netenkina vienpusiškumas, todėl siekiamybė yra sintezė. Kiek kitokia pozicija būdinga Veimaro klasikai ir jos nuosaikumo kultui: jausmo proveržiai jokiu būdu neturi pažeisti nuosaikaus, visuomenės, konkrečiau – aukštuomenės, normas atitinkančio elgesio, todėl priešybių sintezės idėja nėra svarbi. Klasikinis herojus arba herojė nelabai turi iš ko rinktis – jiems tenka elgtis kaip pridera, o tai, kas nedera, tiesiog netoleruotina. Antrasis variantas reikalauja slopinti savyje tai, kas nesuderinama su viešpataujančios tuo metu moralės normomis, ir E. Mörikei ši klasikinė nuostata artimesnė. Ar reikia sakyti, kad juslinio prado slopinimas, nes šiuo atveju jis siejamas su normų pažeidimu, padidina vienpusiškumo pavojų?

Jausmo ir dorovės konfliktą išgyvena ir J. W. Goethe’s, ir E. Mörike’s herojės, abiem atvejais partneriui iškeliamas nuosaikumo reikalavimas konfliktą tik pagilina, bet jo neišsprendžia. Skirtumas tas, kad J. W. Goethe princesei Leonorai patiki dvasinio ir pedagoginio autoriteto, klasikinės moralės sampratos skelbėjos vaidmenį, o grafienė Konstanca susirūpinusi siauresnėmis asmeniškomis problemomis. Poetas Tasso mokomas integruotis į geranoriškų bei plačios erudicijos žmonių bendruomenę, o ko tikisi iš Konstancos tapytojas Noltenas, spėlioja kritikas G. Storzas: „Grafienė Konstanca galės patikimiau, negu Agnesė, ir labiau nei ji pajėgtų, įvesti į judrų bei laisvą gyvenimą: Konstanca ne tik graži, išsilavinusi, nuoširdi, taigi neabejotinai labai patraukli, bet kartu ir brandi pasaulietiška moteris. Tik ryšys su Konstanca žada atverti dailininkui tą kelią, kuriuo jis norėtų eiti“¹⁶. Sunku paaiškinti, kodėl autorius pavadino kūrinį tokio nesavarankiško, neryžtingo, neapsisprendžiančio, kuriuo keliu turi eiti, herojaus vardu. Nors pasakojimas ir pradedamas nuo jo sukurtų paveikslų, tapytojas Noltenas visiškai neatsiskleidžia, atrodo, pamiršęs savo pašaukimą. O ir kritika suvokia Teobaldą kaip individą, kurį turi vesti jam skirtu keliu ideali moteris.

Panašiai, kaip ir pasakojime apie Agnesę, naratoriaus žodžiai apie Konstancą neatitinka tikrosios jos istorijos – ilgainiui skaitytojas susikuria visai kitokį grafienės paveikslą, negu pateiktasis pradžioje. Pakako Noltenui atsirasti sunormintame bei nuosaikiame Konstancos gyvenime ir netikėtai ši, atrodžiusi harmoninga, figūra pasirodo esanti labilios psichikos ir liguista.

Visą su Konstanca susijusį pasakojimo fragmentą naratorius įrėmina dviem epizodais: pradžioje slogus sapnas, pranašaujantis ankstyvą grafienės mirtį, o pabaigoje – bloga lėmusio sapno išsipildymas. Tarp šių dviejų epizodų vykstantis procesas vis akivaizdžiau atskleidžia herojės liguistumą, nervinį nestabilumą, pažeidžiamumą. Tokios savybės neleidžia priešinti Konstancos kaip sveikos Prigimties asmenybės kitoms dviem moterų figūroms – tai tik trečioji variacija ta pačia tema.

Įdomu pažymėti, kad kai kurie tyrinėtojai taip ir lieka paveikti pirmojo klaidinančio įspūdžio ir tarsi nepastebi tolesnės raidos atnešamų pokyčių, Antai R. Immerwahras ir toliau mato brandžią, savimi pasitikinčią aukštuomenės moterį, laikydamas Konstancą tiesiog klasikinio idealo įsikūnijimu¹⁷. Iš tikrųjų tik labai retai Konstanca demonstruoja pasitikėjimą savimi, mistiniai priepuoliai, liga, mirties nuojautos (ir visa tai baigiasi herojės mirtimi) atrodo įprastiniai. Todėl galima sutikti su Doris Hennemann, kuri teigia, jog Konstanca stokoja „emocinio tvirtumo“ bei „savo vertės pajautimo“¹⁸.

Nors apie romaną parašyta iš tikrųjų daug, kritika vis dėlto nepakankamai įsigilino į tai, kokios priežastys lėmė nervinę herojės krizę, jos moralinį žlugimą. Kai H. Eilertas tvirtina, kad Konstancą pražudo žinia apie Nolteno sužadėtinę¹⁹, tokia interpretacija atrodo kiek paviršutiniška, kai matome prieš tai pasakojime atsiskleidžiančią grafienės gilią egzistencinę krizę. Nėra abejonės, kari Konstancą pražudo vidiniai psichiniai konfliktai, o Larkenso tyčia palikti laiškai, iš kurių ji sužino apie Agnesę, yra tik pretekstas rutuliotis katastrofai. Svarbu pažymėti, kad jau ir prieš šį atradimą ant grafienės gyvenimo kelio buvo kritęs mirties šešėlis. Tiktai būtina giliau ieškoti krizės šaknų – scena grote turėtų palengvinti šių priežasčių atskleidimą.

Aukštuomenėje ne savas, bet toleruojamas ir nerealias viltis puoselėjantis dailininkas pirmą ir paskutinį kartą apie savo meilę grafienei prabyla tamsiame grote ir patiria visišką fiasko. Tardama žodžius: „Tylėkite, Noltenai! Nieko nebesakykite dėl mano ramybės, nė vieno žodžio daugiau! Grįžkime atgal į šviesą!“²⁰, Konstanca bėga iš groto. J. W. Goethe’s Leonoros šūksnis „Šalin!“ analogiškoje situacijoje tiesiog trumpesnis ir ryžtingesnis, bet padiktuotas tų pačių motyvų. Konstancos „ramybės“ (Ruhe) siekimas atitinka Leonoros „nuosaikumo“ (Massigung) reikalavimą, ir abiem atvejais būtina išsaugoti distanciją. Pasakotojo žodžiai atskleidžia tą begalinį chaosą, kurį sukėlė grafienės sieloje Nolteno prisipažinimas: „Atrodė, kad nebeliko pagrindo po Konstancos kojomis – žemė ir dangus maišėsi prieš jos akis – jos pilnos palaimingų kančių mintys prasmego begalinėje naktyje, jos sąmonėje žėrinčios rožinės šviesos apsuptus mielus vaizdinius keitė grėsmingos žaliaakės kaukės“²¹. Ši prieštaringa bei chaotiška būsena leidžia spręsti, kad, būdama išsilavinusi ir civilizuota asmenybė, Konstanca priversta kontroliuoti savo instinktus bei afektus.

Toks priverstinis savęs slopinimas gali būti ir nesąmoningas, bet ir šiuo, ir kitu atveju, – jeigu juslių bei afektų tramdymas sąmoningas, – procesas nukreiptas pirmiausia į seksualinius proveržius, nes jie ir yra didžiausia grėsmė „ramybei“ bei „nuosaikumui“. Tiek Konstancai, tiek Leonorai būdinga gal įgimta, o gal vienpusiško estetinio auklėjimo įdiegta erotinių pagundų baimė. Abi žaibiškai atstumia apie meilę prakalbusį gerbėją, bijodamos ne jo, bet savęs – jos nėra tikros, kad sugebės suvaldyti prasiveržusius instinktus, o tai, abiejų dvaro damų nuomone, būtų tikra katastrofa.

Fizinio Nolteno artumo sukeltas Konstancos sąmyšis grote kalba apie realią savikontrolės praradimo grėsmę – tai patvirtina tamsos, bėgimo, bedugnės motyvai– Išėjimas iš groto tamsos į dienos šviesą grafienei reiškia išsigelbėjimą: „Noltenas jau buvo beveik pasivejąs grafienę, bet didelės stiklinės durys užsitrenkė ir jam nepavyko jų atidaryti“²². Vėliau jau įprastinėje dvaro aplinkoje grafienė vengia Nolteno, slopindama savyje tai, kas ką tik įvyko, ir siekdama išsaugoti susigrąžintą distanciją. H. Bruchas²³ mano, kad Konstancos būseną geriausiai gali charakterizuoti sąvoka „susiskaldymas“ (Zerrissenheit), nes jos pražūtį nulėmė ne kokie nors atsitiktiniai išoriniai veiksniai, o gili vidinė krizė, kurią paaiškinti įmanoma tik atsižvelgiant į aukštuomenės etikos standartus. Pasidaro aišku, kad viduje susipriešinusi ir psichiškai nestabili Konstanca negali būti alternatyva Agnesei. Tad ir trečia romano moteris dingsta iš Teobaldo Nolteno gyvenimo, neatlikusi išvaduotojos vaidmens.

Kas turėjo kantrybės iki galo perskaityti šį rašinį, tikriausiai sutiks, kad pavadinimas neapgauna – romane veikia trys skirtingos, su dailininku susijusios moterys, jos turi skirtingus vaidmenis, nors tapytojo Nolteno moterimi nė vienos nepavadinsi. Bet tas kantrus skaitytojas vis dėlto gali paklausti, kam reikėjo traukti iš praeities ir, turint galvoje lietuvišką germanistinį diskursą, iš nebūties į XXI a. dienos šviesą tą senstelėjusią istoriją, kuri, amžininkų vertinimu, nebuvo šedevras. Atsakymas būtų – iš dalies pažintiniais tikslais, bet labiausiai dėl tų trijų moterų paveikslų. Kas šiandien galėtų ar norėtų gilintis į vidinį juslingumo ir dvasingumo konfliktą, kai seksualumas pateikiamas kaip vertingiausia moters savybė, o feministinis diskursas nepaliauja gvildenti mitinės lyčių lygybės temos? Džinsuotų vaikinų ir merginų minia, kai iš nugaros dažnai nebeatskirsi, kas yra kas, ir būtų tos propaguojamos tariamos lygybės labai nepatraukli išraiška. Lygios galimybės visuomenėje, nesitaikstymas su moters diskriminacija – tai socialiniai klausimai, jie iš tikrųjų be galo svarbūs, bet vis dar sunkiai išsprendžiami, o gal tiesiog nesprendžiami, tik, kaip pas mus įprasta, daug apie tai kalbama. Vis dėlto žavesį gyvenimui teikia ne lyčių lygybė, o lyčių skirtingumas – praeities rašytojai tą gerai žinojo ir apie tai kalbėjo. Nepamiršdami, kad individualybė yra sociumo dalelė, jie vis dėlto labiau domėjosi psichologiniu lygmeniu, taip priartėdami prie amžinųjų problemų, kurios aktualios ir šiandien, tik kūrėjų jau beveik nebedomina.

1 Biedermeier – literatūrinė kryptis 1815–1848 m.; pirmosios kartos po romantikų kūryba; gyvenimo stilius, balansuojantis ties miesčioniškumo riba; aktuali žmogaus egzistencijos realybėje ar idealo sferoje dilema; vokiečių ir austrų literatūrose pabrėžiamas vienpusiškumo pavojus, galintis sukelti rezignaciją. Minimo laikotarpio vokiečių literatūra dar apibūdinama kaip esanti įtampos tarp restauracijos ir revoliucijos lauke.
2 Visos citatos iš romano teksto teikiamos pagal leidinį: Mörike E. Maler Nolten. – Stuttgart, 1996. – P. 195. (Versta straipsnio autorės.)
3 Ten pat.
4 Eilert H. Das Kunstzitat in der erzahlenden Dichtung. – Stuttgart: Steiner, 1991. – P. 260–265.
5 Liebrand C. Identitat und Authentizitat in E. Mörikes „Maler Nolten“ // Aurora 51. – 1991. – p. 105–119.
6 Mörike E. Maler Nolten. – P. 217.
7 Ten pat.
8 Dieterle B. Erzahlte Bilder. Zum narrativen Umgang mit Gemalden. – Marburg Hitzeroth, 1988. – P. 202.
9 Mörike E. Maler Nolten. – P. 246.
10 Maync H. Eduard Mörike. Sein Leben und Dichten. – Stuttgart, 1960. – P. 203.
11 Behrendt M. Die Figur der Elisabeth in E. Mörikes Roman „Maler Nolten“ / Hubert– Thoma, Erich; Ghemela Adler, Fritz (1986): Romantik und Moderne.
12 Nuber A. Mehrstimmigkeit und Desintegration. Studien zu Narration und Geschichte in Mörikes „Malor Nolten“. – Frankfurt am Main: Peter Lang, 1995. –P. 111.
13 Storz G. Eduard Mörike. – Stuttgart: Klett, 1967. – P. 107.
14 Reinhardt H.–M. Mörike und sein Roman „Maler Nolten“. – Zurich–Leipzig, 1930. – P. 83.
15 Ten pat. – P. 84.
16 Storz G. Eduard Mörike. – P. 164.
17 Immerwahr R. The loves of Nolten / Ricy University Studies 64/7. – Houston, 1996. – P. 83.
18 Hennemann D. Individuation oder Integration? Mörikes Weg zur zweiten Fassung des „Maler Nolten“. – Frankfurt am Main: Peter Lang, 1995. – P. 118.
19 Eilert H. Das Kunstzitat in der erzahlenden Dichtung. – P. 143.
20 Mörike E. Maler Nolten. – P. 82.
21 Ten pat.
22 Ten pat.–P. 89.
23 Bruch H. Faszination und Abwehr. Historisch–psychologische Studien zu Eduard Mörikes „Maler Nolten“. – Stuttgart: Verlag Wissenschaft und Forschung, 1992. – P. 404–405.

Raminta Gamziukaitė. Išskirtinio individo prigimtinės kaltės samprata Friedricho Hebbelio dramose

2017 m. Nr. 11 / Vėl, jau ne pirmą kartą, siūlau skaitytojui susipažinti su šiandien beveik nežinomu, net Vokietijoje gerokai primirštu rašytoju Friedrichu Hebbeliu (1813–1863).

Raminta Gamziukaitė. Pozityvi stagnacija ir negatyvus aktyvumas Franzo Grillparzerio dramose

2016 m. Nr. 4 / Kiekvieną vakarą, puslapis po puslapio, su įžymiu germanistu Claudio Magrisu keliauju pagal upės tėkmę Padunojės žemėmis. Kasvakar įveikdama po nedidelį atstumą Dunojaus pakrante, pagalvoju, kad ši knyga

Raminta Gamziukaitė. Variacijos Vilhelmo Meisterio tema

2015 m. Nr. 12 / Vadinamieji pedagoginiai autoritetai – būtinas auklėjimo romano segmentas. Jų pasirodymus „Vilhelmo Meisterio mokymosi metuose“ gaubia paslaptingumo aureolė. Pirmą kartą Nepažįstamasis kerta Vilhelmo orbitą…

Raminta Gamziukaitė. Saulė ir mėnulis, jūra ir krantas. Tipologiniai kontrastai Hermanno Hesse’s romane „Narcizas ir Goldmundas“

2014 m. Nr. 5–6 / Lietuvių skaitytojui Hermanno Hesse’s kūrinys „Narziss und Goldmund“ žinomas kaip „Narcizas ir Auksaburnis“ (vertė Teodoras Četrauskas), o šio rašinio paantraštėje Goldmundo vardas teikiamas originalo forma.

Raminta Gamziukaitė. Richardas Wagneris – vieno aktoriaus teatras

2013 m. Nr. 8–9 / Richardas Wagneris į XIX a. sceną, kalbant apibendrintai, įžengė kaip didžiai prieštaringa geniali asmenybė, kaip dar romantizmo epochos žmogus. Nors romantizmas literatūroje, dailėje jau buvo nužydėjęs, R. Wagnerio…

Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė. Visatos modeliai pagal Adalbertą Stifterį

2010 m. Nr. 7 / Austrų literatūra jau nuo viduramžių artimai susijusi su vokiečių literatūra, ir tokia kaimynystė nebūtinai jai naudinga. Garsiausias vokiečių herojinis epas yra „Nibelungų giesmė“, bet visi šaltiniai teigia, kad paskutinį „Giesmės“…

Akvilė Šimėnienė. Miguelio de Unamuno romanai ir rimonai

2011 m. Nr. 6

Miguelis de Unamunas (1864–1936) – vienas įdomiausių ispanų kultūros XX a. pr. atstovų: filosofas, poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas, politikas, žurnalistas, antikos kultūros specialistas, Salamankos universiteto Klasikinės filologijos katedros (senovės graikų kalbos ir kultūros) profesorius, vėliau to paties universiteto rektorius. M. de Unamunas neretai vadinamas komplikuočiausios dvasinės biografijos ispanu¹, jis yra tarsi atsvara paviršutiniškai suvokiamam Ispanijos kultūros stereotipui (flamenco, corrida, siesta, fiesta ir t. t.). M. de Unamuno biografija, kūrybinis kelias pažymėti gilių religinių krizių, egzistencinio nerimo, tikėjimo praradimų, nuolatinės agonijos žyme². Greitai užsiplieskiantis, staigaus temperamento kūrėjas neišvengdavo kraštutinumų, ekstremalių dvasinių situacijų. Tiek jo filosofinėje, tiek literatūrinėje kūryboje dominuoja siekis suprasti ir pažinti, kas yra žmogus, kokios yra žmogaus ribos, kas nutinka jas peržengus. Šie siekiai neretai nugali proto ir klasikinės logikos siūlomas išeitis.

M. de Unamuno kūrybos periodu Ispanijoje bei visoje Europoje vyko dideli sociokultūriniai pokyčiai, buvo pereinama nuo realizmo ir natūralizmo prie modernistinės literatūros. M. de Unamunas sukūrė ir įtvirtino naują asmenybės ir literatūros sampratą, įteisino rašymą kaip auto-kūrybinį procesą, skaitytojo bei rašytojo savikūros ir perkūros sampratą. Jo kūryba nepriskirtina konkrečiai literatūros srovei ar epochai: kūriniai turi ir devyniasdešimt aštuntųjų generacijos³ bruožų, ir modernizmo atspindžių, ir postmodernios literatūros užuomazgų. Rašytojas sulaužė tradicinės žanrinės sistemos kodus, sukūrė naują, unikalią poetiką, artimą grynajai modernistinei estetikai. Literatūrinės kalbos atnaujinimas, novatoriškumas žanriniu ir idėjiniu aspektu, kūrybinis universalumas priartina M. de Unamuną prie literatūrinės revoliucijos, vykusios tuomečiame Vakarų pasaulyje: jo kūrybinio gyvenimo metu rašė ir Europoje buvo publikuojami F. Kafka, T. Mannas, M. Proustas, A. Huxley, J. Joyce‘as; Amerikoje – S. Fitzgeraldas, W. Faulkneris ir kt.

Per gyvenimą M. de Unamunas net keletą kartų pakeitė savo ideologines nuostatas (kartais jos būdavo radikaliai priešingos): iš pradžių siūlęs europeizuoti Ispaniją, vėliau teigė, jog reikia ispanizuoti Europą; jaunystėje palaikęs sukarinto socializmo atstovus, gyvenimo pabaigoje persimetė į marksistinę ortodoksiją. Rašytojas ypač priešinosi Primo de Riveros konservatoriškai diktatūrai⁴, vėliau – palaikantiems socialistinę Respubliką.

M. de Unamunas, kilęs iš šiaurės Ispanijos Baskų krašto, reprezentuoja baskiškosios–ispaniškosios kultūros sandraugą, nors iki jo ir po jo tarp šių kultūrų išliko konfliktiški santykiai, nepasiektas nei kultūrinis, nei ekonominis, nei politinis kompromisas⁵. M. de Unamunas savo idėjomis bei kūryba vienijo ispanų ir baskų kultūras, ne kartą pateikė savo viziją apie šių kultūrų sugyvenimo, sandraugos galimybes⁶.

M. de Unamunas buvo ypatingai produktyvus kūrėjas: parašė daugiau kaip tūkstantį straipsnių, aštuoniasdešimt prozos kūrinių, dvidešimt septynis tomus esė, dvidešimt pjesių, devynias poezijos knygas, gausybę laiškų, kitų autorių knygų įvadus. Daugelis rašytojo kūrinių žymi jo biografijoje pastebimą ieškojimų, blaškymosi tendenciją, beveik visuose yra asmeninių išgyvenimų įspaudų. Pagrindinės kūrybos temos: Ispanijos modernizavimas, priartinimas prie europinio konteksto, Ispanijos svarba Europos kultūrai; egzistenciniai ir religiniai konfliktai; religijos, filosofijos, literatūros ribų nustatymas, jų difuzija. M. de Unamuno kūrinių stilius dažnai „klampus“, sudėtingas, tekstas prisodrintas įvairių reikšmių, nevengiama subjektyvumo ir asmeniškumų. Anot rašytojo, kalba yra dvasios kraujas, kurį reikia nepailstant atnaujinti ir maitinti⁷. Laikydamasis šios nuostatos, jis įtraukė į bendrinę ispanų kalbą nemažai dialektizmų, senoviškų kastilietiškų⁸ žodžių, neologizmų. prozos kūriniai kartais gali pasirodyti lyg neišbaigti, skuboti, tačiau taip M. de Unamunas elgėsi tikslingai: jis nenorėjo, kad skaitytojai manytų jį esant rašytoju – autoritetu, troško, kad jie išvystų paprastą, tokį patį kaip ir jie žmogų⁹.

Eseistiniuose M. de Unamuno darbuose ryškiausiai atsiskleidžia rašytoją kankinusios dvejonės, galima išskirti dvi pagrindines temas: Ispanijos situacija ir jos europeizavimo klausimai. Iš svarbesniųjų esė minėtinos: „Apie kasticizmą“¹⁰ (1895), „Don Kichoto ir Sančos gyvenimas“ (1904), „Po Ispanijos ir Portugalijos žemes“ (1911), „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“¹¹ (1913), „Krikščionybės agonija“ (1931).

M. de Unamunas sukūrė nemažai romanų, kurie pateko į ispanų literatūros istoriją kaip vieni svarbiausių XX a. pr. kūrinių. „Taika kare“ (1897) – pirmasis rašytojo romanas, sukurtas laikantis realizmo XIX a. tradicijų, schematiškas, tačiau įdomus savo autobiografiškumu, rašytojo vaikystės prisiminimais iš karliotų¹² valdomo Šiaurė Ispanijos Baskų krašto sostinės Bilbao. Vėliau M. de Unamunas sukuria naujo žanro – ne romano, o rimono (isp. la novela – romanas, naujas terminas – la nivola) – idėją ir ją realizuoja savo kūryboje. Svarbus tokių romanų bruožas – metafora, kuria siekiama „prikelti“ kasdienybės nuslopintą žmogaus asmenybę, skelbti autoriaus valią ir troškimą gyventi su žmonėmis, įtraukti skaitytojus į fikcinį pasaulį, priversti juos pasijausti taip, „tarsi tai vyktų iš tiesų čia pat, šalia“¹³.

Pirmasis M. de Unamuno bandymas sukurti rimoną buvo prozinis kūrinys „Meilė ir pedagogika“ (1902), kuriame tyčiojamasi iš mokslinio pozityvizmo. Rimone pasakojama dono Avito Carrascalio, prisiskaičiusio modernių, pozityvistinių auklėjimo teorijų, teigiančių, kad žmonės kaip ir bitės gimsta lygūs, tačiau tik vienintelė bitė tampa motinėle, nes ją auklėja ypatingai, istorija. Donas Avitas mano, kad viskas priklauso tik nuo auklėjimo ir kad įmanoma sukurti genialų vaiką. Avitas, susilaukęs sūnaus, imasi jį specialiai ugdyti: neleidžia žaisti, rodyti švelnumo, kalbėti be reikalo, atskiria jį nuo motinos. Luisas Apolodoras (sūnus) užauga protingas ir nepaprastai gabus, bet staiga atsiranda donas Fulgencijus – filosofas, sumaišantis visas tiesas, kuriomis tikėjo Luisas. Nelaimingai įsimylėjęs, filosofo Fulgencijaus įtikintas, kad pedagogika yra bejėgė prieš meilę, kad visi moksliniai pasiekimai nieko neverti be meilės ir laisvės (jos Luisas neturėjo, nes tėvas tironiškai kontroliavo jo kasdienybę), vaikinas pasikaria, palikdamas kūdikio besilaukiančią namų tarnaitę. Tai – tipiškas „unamuniškas“ siužetas, kuriame daug netikėtumų ir filosofinių idėjų. Rašytojas tarsi „reikalauja“ atsakymo iš skaitytojo, ką jis manąs, taip užmezgamas intensyvus dialogas tarp autoriaus ir skaitytojų.

Kitas garsus rimonas – „Migla“¹⁴ (1907). Kūrinio protagonistas – Augustas Perezas, jaunuolis, kamuojamas egzistencinių ir asmeninių dilemų, kenčiantis nuo psichikos anomalijų, patyręs nelaimingą meilę, nusprendžia nusižudyti. Bet prieš nusižudydamas nutaria aplankyti M. de Unamuną – Salamankos universiteto rektorių. Šis nepaprasto originalumo literatūrinio personažo ir jo kūrėjo dialogas įėjo į pasaulinės literatūros kontekstą kaip viena iš įdomiausių autoriaus–kūrėjo–personažo sampratos interpretacijų. Pokalbio metu personažas Augustas pareiškia prieštaraujantis kūrėjo valiai ir nenorįs būti nužudytas, pabrėždamas analogišką žmogaus ir visagalio Dievo (kuris gali kada panorėjęs baigti žmogaus gyvenimą, nors žmogus to ir nenori) situaciją. M. de Unamunas šiuo rimonu patenka į bendrą literatūrinį Europos kontekstą¹⁵.

Dar keletas M. de Unamuno rimonų: „Abelis Sanchezas“ (1917), kuriame pasakojama pavydo, glaudžiai susijusio su bibliniu Kainu ir Abeliu, istorija; „Teta Tula“¹⁶ (1921) – rimonas, kvestionuojantis motinos mergelės sampratą krikščionybėje. Vėlyviausias rimonas – „Gerasis šventasis Manuelis, kankinys“ (1931), kuriame kvestionuojamos krikščionybės tiesos, nutrinamos religinio, filosofinio ir lieratūrinio diskurso ribos. Rimono pagrindinis veikėjas – provincijos parapijos kunigas Manuelis, dvejojantis gyvenimo po mirties egzistavimu, tačiau įkvepiantis savo parapijiečius tikėti ir neprarasti vilties. Kunigo refleksijos, filosofiniai-teologiniai svarstymai, pasakotojos figūra tekste bei kūrinio struktūra, kompozicija ir simbolika laikomi viena iš svariausių kūrybinių apraiškų XX a. ispanų literatūroje.

Nevertėtų pamiršti ir poetinių M. de Unamuno bandymų: jis buvo vienas iš nedaugelio ispanų poetų, rašiusių intelektualią poeziją, stengėsi, kaip pats rašo, „įsismelkti į daiktų esmę, peržengdamas subendrinančias kalbos žodžių reikšmes“¹⁷. Sukūrė daug religinės, metafizinės, peizažinės-aprašomosios poezijos¹⁸. Pirmasis rinkinys „Poezija“ (1907), sutelkiantis unamuniškos poezijos esmę: egzistencinis nerimas, būties paslaptis, nemirtingumo siekis, dievoieška. 1911 m. išleistame rinkinyje „Lyrinių sonetų rožinis“ pirmą kartą pasirodo vienas garsiausių jo eilėraščių „Velázquezo Kristus“, kuriame aprašomas tapytojo D. Velázquezo 1639 m. nutapytas paveikslas. Eilėraštyje iš skirtingų perspektyvų analizuojama Kristaus figūra: Kristus kaip pasiaukojimo ir paaukojimo simbolis, refleksijos apie biblinę Kristaus sampratą (Kristaus mitas, Kristus–žmogus–dievas, eucharistinis Kristus), svarstoma poetinė ir simbolinė Kristaus paveikslo reikšmė.

M. de Unamunas parašė nemažai draminių kūrinių, įvairių pjesių, tačiau juose plėtojamos panašios temos kaip ir eseistiniuose, proziniuose, poetiniuose veikaluose. pjesės schematiškos, atvirai deklaruojamas paprastumo, draminio vyksmo grynumo siekis, jaučiama graikų tragedijos įtaka, svarbiausia autoriui – atskleisti vidinę veikėjų dramą¹⁹.

Rašytojas ir eseistas Pķo Baroja savo prisiminimuose²⁰ apie M. de Unamuną rašė: „Jo romanai specialiai sukurti nuobodūs, neturi jokio psichologinio patrauklumo, nei dramatinio, nei nuotykinio. Dažnai atrodo, kad jie parašyti skaitytojui erzinti, ir ne tik manieringiems skaitytojams, bet visiems… Kai bandau skaityti jo knygas, galvoju, kad jos yra kerštas kažkam, ko aš nepažįstu…“

Be abejonės, šios mintys yra per daug kategoriškos, bet iš dalies ir teisingos: M. de Unamuno kūryboje iš tiesų esama kažko, kas erzina skaitytoją, tam tikra keršto savo artimajam rūšis. Rašytojo rimonai nepalieka abejingų ir sulaukia įvairių poleminių atsakų. Kūrėjas stengiasi kovoti su dvasine ir kūniška inercija: jo proza nebuvo „revoliucionierė“ tikrąja ta žodžio prasme, tai buvo radikalaus individualizmo ir autentiškumo išraiška. M. de Unamuno kūrybiniai eksperimentai siekia daug toliau, nei vien paprastas noras atnaujinti formą ir turinį prozoje: kūrėją nuolatinėje įtampoje laikė poreikis suderinti visiškas priešingybes, suvienyti du polius tarp proto ir tikėjimo. Unamuniškoji dialektika XX a. pradžioje sudarė galimybę autentiškam tarpdisciplininiam dialogui²¹.

M. de Unamuno prozoje dominuoja hegeliškoji dialektikos samprata, kuri neretai „įsikūnija“ kai kuriuose personažuose, pvz., dono Fulgencio apibūdinimas iš rimono „Meilė ir pedagogika“: „Donas Fulgencijus, kuris, kaip skaitytojas jau bus atspėjęs, išgyveno savo hegeliškąjį etapą, mėgavosi maestro Hegelio formulėmis ir dažnai sakydavo, kad kasdienė veikla yra tezė, priešprieša tarp meno ir kasdienės veiklos yra antitezė, o menas pats vienas yra sintezė, arba, kitaip tariant, kad kasdienė veikla yra primityvus homogeniškumas, kuriame išsipildo kasdienės veiklos ir meno skirtumai, kad iki galo suvoktume meninę integraciją“²².

M. de Unamunas kovojo ne dėl kažkokio tikslo, tai kova dėl kovos, nes tiek jis pats, tiek skaitytojai suvokė, kad šie du dialektikos poliai niekada negali susivienyti: jie egzistuoja atskirai, be poreikio sintetizuoti ar „išspręsti“ šią problemą. Rašytojas įkūnija egzistencijos, kaip nuolatinės kovos būsenos, visuotinę sampratą, tai dieviškojo priesako laikymasis – nesustoti, ieškoti, neprarasti vilties, visada kovoti.

Pats rašytojas savo prozą skirstė į du tipus: proza, parašyta iki 1904 m., ir vėlesnė. Pirmasis tipas – proza sukurta „autoriaus-dedeklio“²³ principu, kai autorius sugalvoja kūrinio schemą, planą ir tuomet užpildo jį, kitaip tariant, kiaušinio lukštą pripildo tryniu ir baltymu. Antrasis tipas – proza, sukurta „autoriaus-žinduolio“ principu, kai autorius negalvoja jokių schemų, o tiesiog pagimdo visą kūrinį su ypatinga forma ir turiniu, kaip žinduoliai jauniklį. Antruoju atveju autorius nesinaudoja schemomis ir planais, jam nereikia užrašų, jis viską turi savo galvoje, visą informaciją apmąsto budrumo ir miego periodais, o paskui, kai „jį suremia tikri gimdymo skausmai“, atsisėda ir parašo viską vienu atokvėpiu nuo pirmos iki paskutinės eilutės²⁴.

M. de Unamunas romaną laikė idealiausiu mąstymo būdu, galinčiu išreikšti gyvenimo ir vertybines refleksijas, literatūrines idėjas bei mintis. Argumentacija, anot autoriaus, yra nereikalinga smulkmena, išsilaisvinimas iš jos suteikia laisvę fantazijai. Sukurdamas „rimono“ terminą, rašytojas „išsivaduoja“ nuo literatūros kritikų priekaištų, įgauna daugiau galimybių žaisti romaniniais elementais ir kalba be jokios atsakomybės, nes tai, ką jis sukuria, nėra romanai, tai – rimonai. Rimone nyksta ribos tarp fikcijos ir realybės, skaitytojas pamažu virsta kūrėju, o kūrėjas – skaitytoju, personažai elgiasi „ne pagal taisykles“ ir neturi niekam dėl to pasiteisinti, pasakotojai dažnai patys netiki tuo, ką pasakoja, o kartais ir suabejoja, ar jie iš tiesų yra pasakotojai²⁵. Žmogus M. de Unamuno prozoje konstruojamas kaip Dievo ir sapno kūrinys. Rimonų personažai transformuojasi, evoliucionuoja vyksmo metu. Laikas ir erdvė rimonuose dažnai būna intymi ir kelianti dvejonių, nes pasakotojas, arba pats personažas, abejoja, ar taip tikrai yra. Rimonai yra subjektyvūs, lyriški, jų personažai kalbasi su savimi, reflektuoja, medituoja, teiraujasi autoriaus apie save, esti savo dichotomiškoje vienatvėje.

M. de Unamuno sukurta romano formulė remiasi ne patirties faktais ir įvykiais, bet idėjomis, gilinamasi į intymiąją personažo psichologiją, o ne į socioekonominį istorinį vyksmą. Tokia prozos kūrinio teorija, nauja samprata yra savotiška savigyna, apsisaugojimas nuo baimės likti visiškai nesuprastam. M. de Unamuno rimonai pretenduoja tapti visiškai kitkuo, negu kad buvo realistiniai XIX a. pab.–XX a. pr. romanai. Rašytojas siūlo skaitytojui tyrinėti personalizuotas filosofines, teologines idėjas. Abstrakcijoms suteikdamas meniškai suprantamas ir prieinamas formas, ispanų rašytojas, kaip pats yra rašęs, „ištraukia iš tamsių minties rūsių ir požemių visokius nesuprantamus slapukus“²⁶.

1 Pedraza F. B. Historia esencial de la literatura española e hispanoamericana. – Madrid: EDAF, 2000. – P. 482.
2 M. de Unamunas ne kartą yra praradęs ir vėl atgavęs tikėjimą, išpažinęs krikščionių katalikų religiją, savo darbuose nuolat ieškojęs paaiškinimo savo ir kitų dvejonėms.
3 Generación del 98 (sutrumpintai dar vadinama G–98) Ispanijoje susiformavęs ir XIX a. pab.–XX a. pr. gyvavęs kultūrinis sąjūdis, vienijęs kūrėjus, kuriuos giliai sukrėtė Ispanijos dvasinė-etinė, politinė ir ekonominė krizė, ištikusi 1898 m., kai buvo prarastos paskutinės Ispanijai priklausiusios kolonijos (Puerto Rikas, Kuba, Filipinai). Šio sąjūdžio nariai priešinosi Ispanijos intelektualiniam atsilikimui, teigė, kad reikia atnaujinti edukacinę ir politinę sistemą, sukūrė ir įtvirtino naujus patriotinius idealus (imamasi išsamiai analizuoti Ispanijos tradicijų, kultūrinio palikimo ir kilmės), esmingai reformavo ispanų kalbą, supaprastino sintaksines struktūras, įteisino bendrinę kalbą kaip prestižinę. Kai kurie kultūrologai M. de Unamuną priskiria šiai generacijai, kiti šiam teiginiui kategoriškai nepritaria. Šiai generacijai priklausę autoriai: Azorín, Pío Baroja, Pedro Salinas, Antonio Machado, Ramón del Valle-Inclán, Ángel Ganivet, Ramiro de Maeztu etc.
4 Primo de Rivera – ispanų politikas, teisininkas, 1923–1930 m. Ispanijos diktatorius, radikaliosios fašistinės dešinės atstovas.
5 Šiandieninėje Ispanijoje yra nemažai baskų kilmės žmonių, kurie reikalauja visiško atsiskyrimo nuo Ispanijos karalystės, tokį norą grįsdami savo ypatinga kultūra, kalba, ekonomine stiprybe ir tautine tapatybe. Radikaliausia tokių reikalavimų išraiška – baskų separatistų teroristinė grupuotė ETA, vykdanti išpuolius visoje Ispanijoje bei Prancūzijoje, reikalaujanti nepriklausomybės baskų kraštui. Šiame regione sutelktos didžiausios Ispanijoje sunkiosios pramonės pajėgos, tai antrasis turtingiausias šalies regionas (pirmasis – Katalonija).
6 Aizpurua J. P. F. Unamuno y el país vasco / Actas del congreso internacional del cincuentenario de Unamuno. – Salamanca: Ediciones Universidad de Salamanca, 1989. – P. 41.
7 Pedraza F. B. Historia esencial de la literatura española e hispanoamericana. – P. 483.
8 Ispanų bendrinė kalba susiformavo centrinės Ispanijos tarmės – el castellano – pagrindu. Šia tarme buvo kalbama karališkuosiuose rūmuose, o 1492 m. renesanso humanistas, filologas Antonio de Nebrija parašė pirmąją ispanų kalbos gramatiką.
9 Pedraza F. B. Historia esencial de la literatura española e hispanoamericana. – P. 482.
10 Kasticizmas – centrinės Ispanijos kultūros ir tarmės pagrindu susiformavęs kultūrinis reiškinys, tradicijos, įpročiai, kalbėjimo maniera.
11 Unamuno M. de. Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą / Iš ispanų k. vertė L. Rybelis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 345.
12 Karlizmas – legitimuotas politinis antiliberalaus ir antirevoliucinio pobūdžio judėjimas, kilęs XIX a. pab. Ispanijoje, priešinęsis Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos siekiams, palaikęs karalių, nepritaręs Bažnyčios atskyrimui nuo valstybės, sukėlęs šalyje tris karlistinius karus. Jų šūkis buvo: „Už Dievą, už Tėvynę ir už karalių.“
13 Prieiga: <http://cvc.cervantes.es/literatura/aispi/pdf/09/09_133.pdf>
14 Rimonas parašytas 1907 m., tačiau išleistas tik 1914-aisiais. Lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1932 m. („Ūkanos“, iš ispanų kalbos vertė Antanas Barčius, Kaunas, „Naujas žodis“). 1975 m. „Miglą“ išvertė Valdas Petrauskas, išleido „Vaga“.
15 Panaši tematika plėtojama ir kitų tuomečių rašytojų kūriniuose, pvz., Luigi Pirandello „Šeši personažai ieško autoriaus“ (1921).
16 Į lietuvių kalbą išverstas 1937 m. Iš ispanų kalbos vertė Stepas Zobarskas, įvadas – Antano Vaičiulaičio (Kaunas, „Šatrija“, 1937, 169 p.).
17 Pedraza F. B. Historia esencial de la literatura española e hispanoamericana – P. 485.
18 Pagrindiniai poezijos rinkiniai: „Vidinės eilės“ (1923), „Teresė“ (1924), „Iš Fuerteventuros į Paryžių“ (1925), „Tremties romansai“ (1928), „Giesmynas (Poetinis dienoraštis)“ (1928–1936).
19 Kai kurios M. de Unamuno pjesės: „Sfinksas“ (1898), „Raištis“ (1899), „Fedra“ (1918), „Kitas“ (1932).
20 Baroja P. Memorias. – Madrid: Minotauro, 1955. – P. 189–190.
21 Ribbans G. Dialectica de lucha y ambigüedad en la novelķstica unamuniana / Actas del congreso internacional del cincuentenario de Unamuno. – Salamanca: Ediciones Universidad de Salamanca, 1989. – P. 153–154.
22 Unamuno M. de. Amor y pedagogía. – Madrid: Espasa Calpe, 1992. – P. 158.
23 Dedeklis – gyvūnas, dedantis kiaušinius.
24 Unamuno M. de. Obras completas. – Madrid: Escelicer, 1966–1971. – T. I. – P. 1196.
25 Taip yra ir rimone „Gerasis šventas Manuelis, kankinys“. Angela Carbaljino rimono pabaigoje sudvejoja, ar ji visa tai patyrusi, ar tiki, ar iš viso ji nesapnuoja.
26 Unamuno M. de. La tía Tula. – Madrid: Cátedra. Mil letras, 2009. – P. 47–51.

Miguel de Unamuno. Gerasis šventas Manuelis, kankinys

2011 m. Nr. 6 / Iš ispanų k. vertė Akvilė Šimėnienė / Dabar, kai Renados vyskupijos, kuriai priklauso mano mylima Valverde de Liucerna gyvenvietė, vyskupas rūpinasi, kaip sakoma, Don Manuelio, arba geriau – Gerojo švento Manuelio…

Vytautas Almanis. Užmirštoji ekologija

2011 m. Nr. 5

Šienaudamas pirmaisiais metais aš negalėjau turėti jokių pašalinių minčių. Jeigu mano mintys netyčia nuklysdavo kur nors į šoną nuo žolėse augančių ąžuoliukų ar vyšnaičių, tik šmaukšt aštriu dalgiu per ploną jų liemenį ir po sodinuko!

Dabar jau esu dalgio virtuozas. Kaip koks rusų bajanistas, kuris gali vienu metu groti, dainuoti ir šokti pritūpdamas, taip ir aš šnioju žolę, dalgiu neužkliudydamas medelių, ir kartu mintiju apie ką tik noriu. Mano pradalgės ilgos, tad vienoje pradalgėje mąstau apie ką nors vieną, kitoje – ateina kitos mintys, kiti vaizdiniai.

Balsai iš praeities

Pro šalį eina baltas žvyrkelis. Keliukas yra nevažinėjamas, čia per visą dieną nepamatysi nė vienos mašinos, tad jis mums atrodo kaip netikras, o nupieštas ir įrėmintas didelis paveikslas – tarp Lietuvos pusėje negyvenamų, bekraščių, lygių laukų ir plačių sodybų su senoviškom liepom Latvijoje. Valstybinė siena – čia vadinama Latvijos rubežiumi – eina per patį paveikslo vidurį, kur apačioje, Lietuvoje, vyrauja tik ruda, aitriai ir riebiai kvepiančio didelio rapsų lauko, spalva, be medžių, be sodybų, be nieko. Viršuje, Latvijoje, matyti miškeliai, už neaukštų kalvų kyšo sodybų stogai, ąžuolų ir liepų kupetos. Sutemus iš Latvijos miškų ima rangytis sausa migla ir joje pasirodo stirnų būrelis. Jos ilgai žiūri į mus ir vėl ramiai sau ganosi. Loja šunys, girdėti žmonių balsai, ilgesingai mūkia karvės. Ir staiga atgyja lietuviška pusė, miręs Viešučių kaimas. Aš galbūt balsus girdžiu, nes noriu juos girdėti, bet vaikai taip pat girdi senojo kaimo garsus: svirčių girgždėjimą, pasišūkavimus, aidą, atsimušantį nuo daržinių, paleisto po darbo besivoliojančio arklio prunkštimą, pieno čiurkšlės skambčiojimą į kibirą. Rūkas sustingo vietoje kartu su nejudančiomis stirnomis, per šviesų nakties lauką plačiašakės Latvijos liepos tarsi artinasi prie mūsų, balsai iš abiejų rubežiaus pusių liejasi į vieną. Daugiau netemsta, mes stovime ant žvyruoto kelio ir kažko vis laukiame.

Paskendusio kaimo sakmės

Paskendęs Čičinsko dvaras, Kitežo miestas ežero dugne, slapti požeminiai takai, vedantys į pusiau legendinę Baltųjų Vandenų Šalį Altajuje ar į Šambalą Himalajuose. Visa tai yra toli, beveik nepasiekiama, gal tik dingęs Čičinsko dvaras būtų arčiau, bet visa tai panašu į pasaką, į kurią mums patekti, deja, nebeteks…

Nors mūsų norai gali ir išsipildyti, tereikia pasukti į žvyrkelį Žagarė–Kruopiai rytų link. Kadaise čia būta pusiau pelkių, pusiau raistų, o aukštumėlėse stovėjo didelės Sėliškių kaimo trobos. Stebina tų laikų žmonių platūs gyvenimo užmojai. Dažnai gali užtikti per trisdešimt metrų ilgio akmeninius namo pamatus. Didžiuliai tvartai, daržinė, kiti ūkiniai trobesiai nebuvo susigrūdę į vieną vietą, o išsimėtę plačiai, kartais nutolę vienas nuo kito 200–300 didelių žingsnių. Prie namų po hektarą ar dar didesni sodai, derantys iki šiol, ir jų obuolių skoniui negali prilygti jokie kiti atvežtiniai ar kultūriniai saviškiai vaisiai. Ajerų prižėlusios kūdros. Gluosniai, liepos, ąžuolai. Deja, tų žmonių buities, mąstysenos, gyvenimo būdo aprašymo nerasime beveik niekur. Daugiausia žinome apie senąjį kaimą – sodžius, sugrūstus į vieną vietą, žydiškos kultūros miestelius, kumetynus, dvarus, karčemas ir bažnyčias. Apie vienkiemius galingu potėpiu brūkštelėjo nepaprastai talentingas M. Katiliškis, tik jis turėjo kitų tikslų, savų sumanymų ir pasakė, kiek norėjo pasakyti.

Sėliškiai – giliai raistuose ir beveik nepraeinamų krūmų brūzgynuose užsislėpęs ir paskui visų užmirštas viensėdijų kaimas, kuriame jau seniai niekas nebegyvena. Visai netoliese esančios kolūkinės gyvenvietės žmonės nebežino ir jo pavadinimo.

Kiti laukų vienkiemiai, kurie pakliuvo į melioracijos visa naikinančią stichiją, buvo giliai pakišti po žeme su trobesiais, šuliniais, žydinčiais sodais ir tyliais alyvų krūmais. Du trys buldozeriai vienu metu raudavo ąžuolus, besikeikiant vyrams ir lūžtant stalinecams (traktoriams), trupino stiprių tvartų sienas bei namų pamatus.

Pokario skrebai ir enkavėdistai degino vienkiemius, trėmė jų gyventojus į Sibirą, bet galutinė pergalė buvo pasiekta tik pasitelkus melioraciją. Po to nebeliko lietuviško kaimo ir jo dvasios.

Taip jau yra, kad mes dabar esame smulkiau ištyrę ir geriau pažįstame Grenlandijos eskimų gyvenimą, negu greta mūsų buvusias viensėdijas. Tų viensėdijų ir jų žmonių gyvenimas buvo daug kam nepažįstamas, savotiškas, slaptingas ir visai nepanašus į tai, ką mes žinojome ar skaitėme iš knygų. Tik nebežinome, kaip ten patekti, neliko paženklintų takų, kokių nors paliktų žymių, tad kartais mums lengviau ir paprasčiau yra keliauti į Himalajus ar Altajų, negu nueiti kelis kilometrus nuo gero kelio į pranykusį Sėliškių kaimą…

Senoviškas ruduo

Patinka ar ne, bet mes jau beveik įpratome prie agropramoninių, stepinių rudens mėnesių vaizdų. Kaip blogų skerdikų ilgai pjaunamo paršo žviegesys dieną naktį pietryčių skaudus vėjas traukia kiaurai per visa, kas gyva – žmones, susikūprinusius galvijus, plikuose krūmynuose pasislėpusius žvėris.

Tik praėjusį rudenį pirmą kartą po daugelio metų ant lygių laukų nusileido rūkai, išsiskleidė miglos, nuo žolės lig žolės išlinko drėgme apsunkę voratinkliai, kur ne kur galėjai regėti rudeninį bevardės žolės žiedą, jau vietomis tarsi akys atsirado vandens klanai metų metus svilintoje žemėje.

Toks senoviškas ruduo neišnyko kaip koks regėjimas, o laikėsi savaitę, dvi, net ištisus mėnesius. Kažkas nesuprantama, nepaaiškinama, neregima atsitiko žemei, augalams, dirvai, požeminiams vandenims, kurie tartum po ilgų dešimtmečių išsiskyrimo susitiko, susiliejo į vieną visumą, kad vėl viską pradėtų iš pradžių.

Liūdnas peizažas

Nuo Jučių, kur mūsų istorijos priešaušryje gyveno lybiai, į visas keturias puses plyti vėjo perpučiami tyrai – be žmonių, medžių ir sodybų. Per lauko vidurį eina kanalas, anksčiau buvęs upelis Kirgus (lybių kalba – Juodasis Garnys). Tik šiaurės link, už Vadakstės, per visą horizontą tęsiasi mėlyna ir slėpininga miškų juosta.

Važiuojame per sušalusią žemę kilometras po kilometro tiesiai lauku ir vienas bendrakeleivis sako: „Štai čia buvo aštuonmetė mokykla. Ir visa vienuolikos klasių vidurinė.“ Mokykla šioje dykroje! Vargiai galiu įsivaizduoti, kad čia gyventa žmonių. Kad iš visų pakraščių – tarpkrūmių, laukymių, miško aikštelių, lygumų kaimo keliukais, minkštais papieviais, griovkraščiais, pievų takais vaikai ėjo į mokyklą, netgi suaugusieji joje susirinkdavo. Seniau čia po liepom, storais ąžuolais laikėsi stiprios sodybos. Prie kiekvienos – kūdra ir žemaitiški gluosniai. Rudens vakarais didesnėje ūkininko troboje iki pat aušros nuo šokėjų pasispardymo dundėdavo storų lentų grindys, o nuo balsingo vyrų dainavimo geso žibalinės lempos.

Vėliau dėl niekingo „bliekinio“ medaliūkščio viršininkai, kaip suvis nuprotėję, vertė naikinti sodybas, kirsti ąžuolus, užversti žemėmis kūdras ir upelius, netgi nukasti smėlėtą piliakalnį (Alsiai), kad neliktų šio krašto sielos. Nors kolūkiniuose miesteliuose pastatė didingus kultūros namus, bet juose daugiausia šokdavo ir dainuodavo suvaryti kontoros darbuotojai. O likę žmonės sielos tuštumą ėmė pildyti nesibaigiančiu degtinės bei pilstuko srautu. Ir iki šiol tą tuštumą pildo, tik niekaip pripildyti negali.

Buvo karai, trėmimai, bet žmonės, nors jau ir ne visi, grįždavo į gimtąsias vietas, vėl kūrėsi, statėsi, pradėdavo gyvenimą iš naujo. Dabar gyvenimo iš naujo tikrai nebus, nes visai nebeliko šaknų: nei žmoniškų, nei sodybų medžiams. Žmogus jau liovėsi sapnuose matęs gimtąją sodybą, gandralizdį, šulinį, vyšnių sodą po trobos langais. Vaikai nebežino savo tėvų kaimo pavadinimo, užtat anūkėliai puikiai žino, kur kaimynas laiko dujų balioną, kad galėtų jį pavogti ir pragerti.

Didelėje baltų plytų gyvenvietėje jau šiemet bus uždaryta dar kelių vaikų lankoma pradžios mokyklėlė.

Stoviu didelio lauko vidury tarp kupetos stirksinčių sausų žolynų, vėjo gūsiuose kartais girdėdamas tarsi muziką, sklindančią kažkur iš toli, gal iš praeities. Tai vėl pasigirsta vaikų balsai ir nenoriu pakelti galvos, kad gerai apsižvalgyčiau aplinkui.

Basos vaikystės privalumai

Sunku klausytis, kaip koks nors dabar sočiai ir riebiai gyvenąs pilietis su „snargliais ir ašarom“ virkauja, kokia jo buvusi skurdi vaikystė. Koks prastas buvęs naminis maistas, kaip avėjęs naginėmis, vilkėjęs mamos austais ir siūtais vilnoniais drabužiais, kaip tėvas nepirkęs dviračio – vaikščiojęs pėsčias.

Aš savo anūkams pasakoju, kaip valgiau naminę ruginę duoną, miežinį saldų ragaišį su morkom, kaip tėvas speiguotą žiemos rytą parnešdavo šiene paslėptų obuolių. Pavasarį, prieš Velykas, būdavo baigiami audimai ir man iš to audinio išeidavo graži vilnonė su drūželėm „barva“ (kostiumas) aukštais, vatos prikimštais, pečiais. Geriausia avalynė – vaikščioti basam. Klumpės, naginės, mieste pirkti „kamašai“ – kankynė prie visiškos laisvės pripratusioms kojoms. Tad į mokyklą eidavome basi tol, kol iškrisdavo pirmas sniegas ir dar kurį laiką. Dabar basą žmogų, kuris apsisiautęs kailiniais nors trumpai patrypčioja sniege, rodo per televiziją.

O Velykų pyragas! Eidami iš mokyklos jau nuo kalniuko už gero puskilometrio pajusdavome kepamo Velykų pyrago kvapą. Ne dėl to, kad būtume taip jau išalkę, ne, tik Velykų pyragas iš tiesų nepaprastai kvepėdavo. Dabar, jeigu kas nori, gali atlikti tokį bandymą. Šiuolaikinį parduotuvės pyragą, plytą, šiaudų gniūžtę tegu kuo nors uždengia ir liepia atspėti, kas kur guli paslėptas. Žmogus tikrai neatspės. Ką ten žmogus, manyčiau, net šuo neatskirtų pagal kvapą, kur guli pyragas, o kur – šiaudai…

Anūkėliai gyvena gerai. Visko turi ir niekuo lyg ir nesiskundžia, tik juodai pavydi mano vaikystės – tolimo kelio į mokyklą per pusnis ir krūmynus, jaujos su ten gyvenusiais velniukais, naktigonių, važiavimo arkliniu vežimu, iki pat žiemos pradžios gulėjimo daržinėje ant šieno…

Arijai

Kai tėvai išeidavo į kolūkiečių susirinkimą (žinojome, kad ten jie užtruks iki pačių išnaktų), mūsų, paauglių, žvilgsniai smigte susmigdavo į ąžuolinę statinę, kurioje kaip koks gyvas padaras „gyvendavo“ alus. Visiems smarkiai parūpdavo paragauti to dar pusiau saldaus gėrimo. Tik bėda, reikėjo stiprių rankų, kad išjudintum statinės volę ir ją nulaikytum. (Volė – vietine tarme prapis. Reikia kirčiuoti pirmą skiemenį.) Kitaip, jei sudrebės ranka ar turėsi silpnus raumenis, būsi stiprios srovės nublokštas į šalį.

Lašai puikieji išsunkti
Šuoliuoja jau tiesos keliu,
Kaip liepia apeigų tvarka…
(A. Poškos vertimas)

Taip apie alų, arba sanskrito kalba somą, jau prieš keletą tūkstančių metų rašė senosios Indijos Vedos. Nors apie jokias Vedas ir panašius dalykus ir sapnuoti nesapnuodavome, bet mumyse buvo gyva protėvių arijų dvasia, tad, pasilikę vieni namuose, šauniai truktelėdavome iš statinės gerą puskibirį somos – alaus.

Kartą A. Poškos namuose šeimininkas rodė nuotraukas iš savo kelionių, kai ieškojo mūsų protėvių arijų tėvynės. Žiūriu – vienoje mano tėvų ilgo molinio, baltai dažyto namo atvaizdas. „Nuotrauka daryta Irane, netoli Kaspijos jūros“, – aiškina A. Poška. Še tau, o man pasirodė, kad tai tikrų tikriausias tėvų namas.

Videvatoje pasakojama, – kai kuldavo javus, tai tarp jų stena ir vaitoja įsitaisęs nelabasis. Kiek tokių pasakojimų girdėjau vaikystėje, kai kaimiečiai tvatindavo šonus tarp pėdų įsitaisiusiam kipšui. Vėliau kipšo vietoje tarp javų pėdų pasislėpdavo ponas, norėdamas pasekti, kaip triūsia jo baudžiauninkai.

Štai ką rašo prancūzų tyrinėtojas A. Tenantas (Tennant), žmogus iš pašalės: „Iš tiesų stulbinantis yra sanskrito kalbos panašumas į lietuvių kalbą. Ištisus garsiai perskaitytus, sanskritu parašytus sakinius, nesunkiai gali suprasti lietuvis valstietis, gyvenantis kur nors prie Nemuno.“

Prieš pašaudami į krosnį duonos kepalą, ant jo viršaus nubrėždavo kryžių, kuris dalijo kepalą į keturias dalis. Taip darydavo arijai. Aš ir neįsivaizduodavau, kad duoną galima kepti kitaip. Kanapių pienas, ropės, kopūstai – įprasti arijų valgiai. Kaip ir pas mus jie (arijai) turėjo koštuvių alaus paprotį.

Nugrimzdo į praeitį, lyg kokiose ūkanose pasislėpė mūsų papročiai, mūsų valgiai, mūsų alus. Nors jo dabar būtų milijonai „bambalių“, tik juose negyvas, sintetinis gėralas. Kur mūsų tikroji kalba? Ima viršų televizinė ir laikraštinė nususinta puskalbė, kaip, pavyzdžiui, nuolat vartojami nuo didelio politiko iki mažo turgaus prekeivio didžiai parazitiniai žodžiai: tipo, ta prasme, principe. (Principe aš siūlyčiau už tokių žodžių vartojimą bausti. Tipo nupjauti liežuvį. Ta prasme, kad kiti bijotų…)

Tikrieji mūsų namai jau kadais palaidoti po žeme ir laukia prisikėlimo. Giliu miegu vis dar miega arijų palikuonys ir kada atsibus – nežinia…

Paleistuviai

Minkių kaime (buv. Žagarės vlsč.) gyveno toks ūkininkas Klemensas Galkus. Jo sūnaus vardas buvo Klemas, o anūko – Klemiukas. Senolis Klemensas kietai laikė savo šeimyną. Penkiasdešimtmetį sūnų vis dar pabardavo, degtinėlės gaudavo paragauti tik pačią mažumą. (Užtat gėrimo normą su nemažu jos viršijimu sūnus atsiėmė po tėvo mirties.) Anūkams – dvyniams broliui ir seseriai – senelis įtaisė nedidelį dalgį, mažesnį grėblį, paskyrė rugių plotą, kurį jiems reikėjo nukirsti ir pėdas dailiai sudėti į gubas. Malkos pastogėje būdavo sukraunamos lygutėliai, kaip stalo paviršius. Neduok Dieve, jeigu Klemensas pamatydavo kieme numestą šiaudą, neuždarytus vartelius ar mergą, kuri virš tvarto kraudama šieną, netyčia šakės kotu palietė šiaudinį stogą. Nuo senolio žvilgsnio neprasprūsdavo ir mažiausia netvarka. Tada užtekdavo pumpėjimo visai dienai ir kitos dienos gerai daliai. Kas per daiktas yra kolūkiai, senasis Galkus nežinojo (o gal nenorėjo žinoti?) ir galvojo, kad gyvena, kaip nuo seno gyvenęs. Žmogus negalėjo pakęsti neteisingos šnekos. Kartą kaimynų vaikas atnešė balnelį ir sako:

– Štai, dėde, sadulką, kurią skolinote, atnešiau.

– Ne sadulka, o balnelis, – pataisė jį Klemensas Galkus ir gerą valandą mokė nekantriai trypčiojantį vaiką, kaip reikia kalbėti teisingai lietuviškai.

Pijokus, tinginius, vagišius, apsileidėlius jis vadindavo paleistuviais ir jiems tai sakydavo tiesiai į akis:

– Tu esi paleistuvis!

Tokie tad buvo tie kaimo paleistuviai. Vaikas, nusiskynęs obuolį iš svetimo sodo, kaimynas, nerandąs laiko paremontuoti pasvirusios tvoros, piemuo, nusispjovęs į griovį pilną vandens ar vietoj balnelio tariąs – sadulka.

Dabartiniams kalbos darkytojams, naudotų padangų degintojams, vandens teršėjams, miškų teriotojams apibūdinti Klemenso Galkaus žodyne nėra tokio žodžio. Tai jau būtų ne šiaip paprasti paleistuviai, o dideli ištvirkėliai.

Aido sugrįžimas

Plaku dalgį ir už savęs, kalvos šlaite, taip pat girdžiu dalgio plakimą. „Tai aidas!“ – didžiai nustembu, nes jo jau negirdėjau nuo pat vaikystės – piemenystės dienų. Šūkteliu – atsiliepia. Ir vėl! Dar kartą! Čia nuošalė, svetimi žmonės nevaikšto ir nevažinėja, tai galiu šūkaloti kiek tinkamas. Kodėl aš iki šiol ištisus dešimtmečius negirdėjau aido, kur jis buvo dingęs? O juk, būdavo, tik šūktelėk, tuoj iš visų pusių – nuo lauko daržinių, kalvų šlaitų, miškelių, miglotų pievų atsiliepia aidas. Matyt, negali aidas gyventi mūrinėje gyvenvietėje, tarp traktorių ir automobilių, lygiame ir melioruotame lauke, nulygintoje kalvoje. O gal oras nebe toks? Juk kyla iš žemės visa bjaurastis, garuoja pesticidai, herbicidai, trąšos, karšta lyg Karakumų saulė išdžiovina dirvą ir neleidžia skleistis rytmetinėms migloms.

Ir še tau, į mano renovuotą, reanimuotą, remelioruotą, trumpiau, atgaivintą lauką vėl iš kažkur grįžo aidas.

Atgimimas

Mūsuose vis kokia nors proga yra gana piktai pašiepiami miestiečiai, kurie vis dar neparduoda tėvų žemės ar gabalėlio miško. Aplinkui vyksta intensyvi, smarkiai chemizuota žemės ūkio gamyba, o čia kokiame 5–10 hektarų plotelyje auga netręštos žolės, suka lizdus paukščiai, skraido kamanės, randa prieglobstį kiškiai, stirnos, visa kita laukų smulkmė, kuri taip pat nori gyventi. Laukinė žolė – tai didžiausias agrarininkų keiksmažodis. Tos žolės šeimininkas, pasak jų, – didelis žaladarys, kurį reikia bausti piniginėmis baudomis arba atimti iš jo žemę.

Jau kelerius metus savo žemėje septynis hektarus tvarkau pagal vadinamąją kraštovaizdžio programą. Kadaise tai buvo gausiai tręšiamas monokultūrinis laukas, kur augo tik vieno dviejų pavadinimų kultūrinės žolės arba kviečiai. Taip metai iš metų. Dabar šioje buvusioje nykynėje jau gali suskaičiuoti per keturiasdešimt žolių pavadinimų. Tai vienoje, tai kitoje vietoje užtinku laukinių žemuogių pievelę. Tik būdamas ilgus mėnesius vienoje vietoje matai, kaip nenuodijamas ir traktoriaus ratų netraiškomas sliekas ar vabalas purena dirvą, taisosi jaukius namus kamanės, greta savęs beria sėklą būsimai šeimynai valerijonas ar kraujažolė. Jauti po kojomis prieš kelis dešimtmečius mirusio, o dabar vėl prisikeliančio požeminio upelio srovę.

Dabikinės aukštupys jau seniai yra iškastas, ištiesintas ir paverstas pačiu proziškiausiu kanalu. Visa laimė, kad bebrų šeimyna pasirinko vietą savo užtvankai mano miškelyje. Dabar keli šimtai metrų kanalizuoto Dabikinės upelio vėl atrodo kaip senovėje, kai juo būdavo plukdomi sieliai iš Latvijos miškų. Upelis palengva randa savo buvusią vagą, gilesnėse vietose įsiveisė žuvų, o tarp pakrantės meldų slepiasi baublys.

Taip iš lėto, prašalaičio akiai beveik nepastebimas, vyksta mūsų žemės atgimimas.

„Mušk bebrą, gelbėk Lietuvą!“

Spaudoje gana dažnai pasirodo programiniai (pogrominiai) straipsniai apie bebrų daromą žalą ir kad juos reikia naikinti („Valstiečių laikraštis“ – „ES saugomi bebrai tvindo Lietuvos laukus ir miškus“). Kai nuo krašto lig krašto matai sausus laukus, tuščius kanalus, senkančias upes, seniai užverstus žemėmis tvenkinius bei šulinius, kai daug metų mūsuose nuo pat ankstyvo pavasario iki vidurvasario neiškrito nė lašo lietaus, toks bebrų sukeltas laukų užtvindymas būtų tikra palaima ir stebuklas. Deja, viskas yra atvirkščiai.

Važiuojame lauko keliuku Stalmokų, Tarbūčių, Dilbinų kaimų kalvotais laukais. Vienoje vietoje matau – būta upelio. Kaip patvirtino mano bendrakeleivis, kaip tik čia kadaise sukinėjosi trumpas, gal trijų kilometrų ilgio, Katmilžio upeliukas. Vandens jame netrūkdavo ir vasarom, o per polaidį, prieš įtekėdamas į Švėtę, netgi brastoje apsemdavo visą arklinį vežimą. Dabar toje vietoje – negyvas molis, ruda žolė, kviečiai ir miežiai, per „gvaltą“ girdomi beicais, pesticidais, sočiai tręšiami atrodo tamsžaliai, drūti. Tik tas jų žalumas iš arčiau pasižiūrėjus yra toks nesveikas ir netikras.

Bebrai kiek įmanydami stengiasi atitaisyti žmogaus padarytas lemtingas ir kvailas klaidas, agropramoninėje dykumoje atgaivindami mirštančius upelius. Tad, užuot jiems pagelbėję, kai kas siūlo protingus mūsų mažuosius brolius gaudyti ir valgyti (ėsti).

Žolinė

Nors seniau ūkininkas žinojo kiekvieną savo lauko pėdą, bet prieš žolinę lauką apeidavo iš naujo. Tarytum iš šalies žvelgdavo į savo nuveiktą darbą, mąstydavo, kur ir ką sės rudenį bei pavasarį. Kartu einanti ūkininko pati iš javų, žolių rinkdavo po vieną ar kelis stiebelius į vieną puokštę ir Žolinės dieną sėsdavo į lengvą vežimaitį ir rankoje suspaudusi lauko gėles važiuodavo į bažnyčią.

Dabar tokie dalykai yra tik etnografinis prisiminimas. Koks šiuolaikinis ūkininkas ar jo pati vežtų rugių varpų puokštę į bažnyčią – ir kam? Kad derlius būtų didesnis? Jis ir taip yra didelis, chemijos „pašventintas“, kai grūdų nebėra kur dėti, ir jie pilami į krosnį, nes esą labai kaitrūs.

Per Sekmines karvėms ant ragų būdavo užmaunami vainikai. Prisimenu, kaip storapilvės karvės, teliuškuodamos tešmenim ir išsprogusiom akim lakstydavo po ganyklą, kol nusimesdavo žolių vainiką nuo ragų. Piemenukas tą karvę, kuri vyresnė už jį patį, šaukdavo pagarbiai – tamsta, o jaunesnes už save – tu. Ar verta prisiminti tuos kreipinius – dabar karvės ir vardo neturi, o tik numerį, kaip kokiame koncentracijos lageryje. Šeimininkas prižiūrėtojas po metų kitų, kai karvė pradeda bent litru mažiau duoti pieno, tuoj išveža ją į skerdyklą.

O vis tiek Žolinės dvasia sklando virš mūsų dirbamų ir nedirbamų laukų. Ir jie laukia mūsų rankų prisilietimo, ne vien tik traktorių ar kombainų. Mes po ilgų kelionių, užmaršties, ne ten buvimo ir ne to darymo vėl viską prisimename iš naujo. Prisimename net tuos dalykus, kurių ir nežinojome.

Anūkė Agnė prie kaimiškų darbų buvo nepripratinta ir jų nemokėjo dirbti. Vėliau kurį laiką gyveno svetur, Ispanijoje. Nusivežiau ją į savo laukus, man nebuvo laiko mokyti šienapjūtės darbų, įdaviau į rankas grėblį, šakes ir liepiau grėbti bei krauti šieną į kupetas. Tolėliau ant kalniuko šienauju ir kartais pasižiūriu, kaip jai sekasi. Ogi visai gerai. Moka gražiai grėbti ir visiškai dailiai krauna šieną į kupetas, kad jų vidurys būtų aukštesnis, o kraštai žemesni. Taip šienui nebaisūs lietūs ir jį iš tokių kupetų galima vežti namo nors ir vėlų rudenį.

Rusų, šveicarų ir kitų tautų išminčių dideli atradimai

Rusas, nevykėlis verslininkas, o dabar rašytojas Vladimiras Megre „atrado“ vienkiemį ir apie tai rašo knygose, bandydamas stebinti pasaulį. Jas leidžia net vokiečiai, kuriose yra mokomi gyventi vienkiemiuose, sodinti medžius, veisti sodus ir kaip darbuotis viename žemės hektare. Pagal V. Megre vienas nuosavos žemės hektaras yra tiesiog „rusiškas stebuklas“ ir jį autorius nori įpiršti visam kitam pasauliui. Apie lietuvius, latvius ir kt., kurie jau nuo neatmenamų laikų buvo tikri viensėdijų gyventojai, žemės arėjai, sodo ir daržo sodintojai, karvių ir kitų gyvulių laikytojai, V. Megre nieko negirdėjęs.

Beje, net ir to vargano hektaro, kaip tikros nuosavybės, rusas dar neturi ir iš savo sodžiaus, gyvenvietės, kur namas stovi prisispaudęs prie namo, be medžio, daržo, žalumos, visai nenori keltis į kažkokį jam visai svetimą vienkiemį.

Mėšlas – šveicarų atradimas. Šveicaras Verneris Šerdegeris rašo: „Po to, kai visi bandymai šioje žemėje gauti pakenčiamą javų derlių buvo bevaisiai, oficialus patarėjas Paulius Fogelis pasakė: „Čia tik mėšlas pagelbės.“ Ir toliau pamokė: „Ūkininko gudrybė – mėšlas.“

Lietuvos kaimiečiui tokie oficialių ir neoficialių patarėjų nurodymai yra kaip pataikymas pirštu į dangų.

Seniau mėšlo mėžimas Lietuvos kaime būdavo kaip ir šventė. Kaimietis, nors ir nepasižymėdamas ypatinga švara, mėšlavežio dieną vilkdavosi baltus, švarius marškinius, o vakare, po darbo, kieme vykdavo tikros siautynės, kai vieni kitus laistydavo vandeniu.

Koks turi būti mėšlas, kada jį vežti į dirvą, kur, kiek, kada užarti – čia kiekvieno kaimiečio tvartas galėjo būti lyg ir koks šiandieninis mokslo tiriamasis institutas, o pats šeimininkas – profesorius.

Pašnekesiai naktį

Nors visa šeimyna jau miegodavo, bet tėvai pusbalsiu vis tardavosi ir tardavosi, kur šiemet, kur kitais metais ką sės, sodins. Tada dar laukas nebuvo panašus į lygų blyną, o atrodė įvairių įvairiausias. Tarp kalvų telkšodavo mažyčiai, kelių žingsnių didumo, raisteliai, iš kurio nors vieno sroveno nedidelis upelis, ant kalniuko – molis, lomose – juodžemis, pievose, pačioje apačioje – neapsakoma žolių įvairovė, derlingi papieviai, prie pat daržo per pavasario potvynius nusėsdavo juodo dumblo sluoksnis.

Visą tą įvairovę kaip koks smakas sumaurojo, sumaigė sunkieji melioratorių traktoriai, sumaišydami viršų su apačia, kairėje esančius augalus nustumdami į dešinę.

Tada tėvų žemėje buvo gal 20–30 atskirų laukelių, kur linams, avižoms, bulvėms, kviečiams po ilgų išvedžiojimų ir ginčų parinkdavo pačią tinkamiausią vietą.

Dobilai – tankūs, vešlūs žydėdavo ant aukščiausio raudono molio kalniuko viršūnės, išlaikydami ant savęs ir numestą kepurę. Žemai buvo suartas nedidelis gabaliukas tikro durpžemio ir ten užaugo galybė geltonų, didelių ir labai saldžių ropių – jų užtekdavo mūsų karvėms visai žiemai. Ropes taip pat kepdavome jaujos krosnies žarijose. Kaip pasakojo suaugusieji, ropes labai mėgo velniukai, kurie per speiguotą žiemos naktį glausdavosi jaujoje. Velniukų aš nė kiek nebijojau, jie buvo tarytum kokie geri pažįstami ar draugai.

Parinkęs tinkamą žemės plotelį, tėvas ant jo privežė iš kūdros dumblo, suarė ir pasėjo kviečius. Tokį derlių dabar ūkininkai gauna supylę į dirvą modernios ir brangios chemijos.

Labai ilgai tėvai tarėsi, kur sėti linus. Prisiminė visų metų linų pasėlius, kur ir kaip jie užaugo. Ir pagaliau išrinktame žemės gabalėlyje linai užaugo aukšti, stipraus pluošto, bet ir man prie jų rovimo teko gerai paplušėti.

Tėvų žemėje liko senojo sodžiaus pastatų liekanos – akmenų pamatai, kiemuose suplūktas molis, kur sunku buvo ką nors užauginti. Tad toje vietoje puikiausiai derėjo savaime užaugusios geltonosios slyvos, nežinoma liaudies veislė, saldžios kaip „dešimt medų“. Tokių slyvų dabar retai kur užtiksi – jos beveik sunyko. Taip pat sodybvietėse gerai augo kanapės, pasiekiančios nedidelio medelio aukštį.

Net ir ežia, skirianti kaimynų žemes, atnešdavo naudos. Ten augo kriaušė, irgi be pavadinimo, tik saldi, labai derli, vasaros gale į jos vaisius įsigrauždavo širšės, didelės saldumynų mėgėjos. Vaikai, nemažesni saldumynų mėgėjai, kartais per neapsižiūrėjimą atsikąsdavo kriaušės kartu su širše…

Nuošalėje, nederlingame raiste, augo alksniai ir karklai. Jie tiko malkoms ir pakuroms, o skurdžią aikštelių žolę – sidabrinės spalvos, mažais lapeliais ir poros sprindžių aukštumo, nuo kurios suko snukius į šoną arkliai ir karvės, – labai mėgo avys. Joms tai buvo pagrindinis ir skaniausias pašaras.

Tervetės nektaras

Visi kažką girdėjo apie dangiškąjį nektarą, kuris esąs nepaprasto skonio, tik ar yra toks gėrimas – niekas gerai nežino. Pasirodo, yra. Tai – Altajaus karvių pienas, kurios ganosi kalnų šlaituose tarp žydinčių žolynų. Ten jos renkasi pačius naudingiausius, vaistingiausius ir saldžiausius augalus. Kai pasisotina, nebenori ėsti nei žolės, nei jos stiebų – skainioja tik pinavijų žiedus. Tad ir pienas esti nepaprastai skanus, saldus ir vaistingas. Tą gali patvirtinti keliavę po Altajų ir gėrę tenykščių karvių pieną.

Tai – tolimasis Altajus. Toks pat pienas būdavo ir Lietuvoje, kai pievose augo ne vieno dviejų pavadinimų žolės, o visas šimtas. Mūsų kaimo pievos buvo vadinamos tervete, nes iš čia prasidėjo Latvijos upė Tervetė. Tos tervetės žolės pienas buvo didžiai sveikatingas, nepaprastai skanus. Tada karvės nežinojo surūgusio siloso, trąšomis apibarstytos žolės, jokių chemiškai apdorotų pašarų (maisto papildų). Dabar tuos papildus kaimiečiai nuolat perka ir yra įsitikinę, kad be jų negalima išsiversti.

Ne taip seniai patys laikėme karvę. Ji ganydavosi toli, kol už miestelio dar buvo niekieno žemių, tarp žydinčių žolynų, pririšta ant dvigubai sudurstytos grandinės. Ėdė tik žolę – kiek ir kokios tik norėjo. Rudenį vedu karvę namo, ji tokia išplatėjusi, kailis blizga, ne eina, o tiesiog plaukia. Sutiktas kaimynas ir sako:

– Matyt, vien „kombikormu“ ją šėrei?

– Vien tik žole, daugiau niekuo.

– Tik nesakyk, – pyktelėjo kaimynas, – karvė eidama tiesiog liumpsi, o jis sako, kad vien žole šėręs…

Panorėję ir šiandien atgaivintume pievas, nektaro upelius, bet niekas to nedarys, nes kiti taip nedaro.

Dabar pažangiu ūkininku laikomas tas, kuris karves visus metus laiko tvarte, daro viską, net pasitelkdamas kompiuterius, kad jos duotų (per metus) iki 10 tūkst. litrų pieno ir jei nors kiek sumažėja tas baltas upelis, tai ir 3–4 metų karvutė tuoj išvežama į skerdyklą. Koks turi būti tokių belaisvių pienas, kiek jis mums yra naudingas?

Beje, faraonai valgydavo tik savo rankomis užsiaugintas daržoves. Jie manė, kad vergų užaugintos daržovės yra nenaudingos ir kenksmingos sveikatai.

Kaimiškoji selekcija

Sėjame sėklą svetimą, – lenkišką, olandišką, kartais iš Pietų Amerikos atvežtą. Paskui dar stebimės, kad iš žemės, nors purenome, laistėme, tręšėme, išlenda toks sunykęs geltonas daigelis, o vasaros gale vaisius kabo susiraukšlėjęs, neišvaizdus, kažkuo nepatenkintas ir be laiko pasenęs.

Iš visų pusių ūkininkai, ypač ekologinių ūkių, spaudžiami, kad sėklą pirktų iš toli, atvežtą, nesavą. Tik tokia sėkla, medelis, sodinukas bus pripažinti tinkami, sertifikuoti.

Seniau beveik kiekviena kaimo moterėlė buvo gera selekcininkė. Išvesdavo tik savo daržui tinkančias tokias agurkų veisles, kad sėkla dygo, augo, mezgė atviroje dirvoje kaip išprotėjusi. Agurkų niekaip nebesuvalgydavo šeimynykščiai, miesto turgūs būdavo užversti (ir pakelės grioviai, kai nepavykdavo parduoti), triauškė sočiai gražius, šviežius agurkus ir savo kiemo paršai.

Pamenu, kartą tėvas gavo iš kaimyno latvio pusę maišo kviečių. Kelerius metus jis tuos kviečius sėjo tai į vieną, tai į kitą vietą, vis pasilikdamas sėklai geriausius grūdus, kol ta veislė ėmė duoti didžiulį derlių.

Labai geros veislės paršai, karvės, arkliai, metų metus juos atrenkant, būdavo užauginami savame ūkyje. Turėjome tokią avių bandą, kokios tikrai niekas neturėjo toli aplinkui. Avys didelės, sunkios, vilna minkšta kaip šilkas. Banda sunyko per kolektyvizaciją.

Žemaitukų veislės kumelaitė Mycė bėgdavo greitai – kojos švytruodavo kaip dviračio tekinio stipinai. Tėvas žinojo jos genealogiją geriau, negu savo protėvių. Mycė taip pat dingo per kolektyvizaciją.

Mama užaugindavo pašarinius didelius, dailius burokus. Jų daigų, užaugintų „rasadnike“, ateidavo kaimynės, prašydavo atvežti ir Žagarės miestelio moterys. Paršavedes turėjo bene kiekvienas ūkininkas, bet mūsų paršiukų iš anksto užsisakydavo tolimų apylinkių gyventojai.

Zyzekliai

Stambesnieji ūkininkai zyzė, zyzė, kol išzyzė, kad leistų pievas pagal kraštovaizdžio programą šienauti nuo liepos 15 dienos. Jiems labai nepatiko, kai iki šiol buvo leidžiama šienapjūtę pradėti tik nuo rugpjūčio vidurio. Tada žolė jau visai sumedėdavo, beveik niekam nebetikdavo. Tikra teisybė: tokia jau yra to vėlyvo šienavimo žolė, tik niekas ir nesakė, kad tokį stagarinį šieną galės ėsti veršeliai. Ne veltui už vėlyvą šienavimą moka po 200 litų už hektarą. Yra laisvas pasirinkimas: guldyk ankstyvą, minkštą, žolę nors ir gegužės mėnesį, bet negausi 200 litų. Kitas pasirinkimas – leisti paukščiams, kitai gyvūnijai ramiai išperėti ir paauginti kiek vaikus, kad per ankstyvą šienavimą ūkininkai jiems nenupjautų kojų. Nors šieno kaip ir nebus, bet už tą nebuvimą mokės pinigus. Ir vėl negerai. geriausiai būtų viskas iš karto – ir gero šieno, ir pinigų gauti. Ak, tiesa, tie paukščiai ir jų nevikrūs jaunikliai, kuriems per ankstyvą šienavimą nurėš kojas. Ką gi…

Aplinkos ministerija ankstyvą šienapjūtę zyzekliams leido.

…Sėdžiu ant akmens prie keliuko ir ilsiuosi. Matau, kaip griežlių pora, kurios pagal ornitologus yra labai baugščios ir beveik nepastebimos, kaip kokie nerūpestingi miesto pensininkai vaikšto čia pat pirmyn ir atgal. Nueina gabaliuką keliuku, staiga apsisuka ir vėl grįžta. Aš jiems kaip kokia šios aplinkos dalis, tad į mane, nors ramiai nesėdžiu, visai nekreipia dėmesio.

Ką jau kalbėti apie putpeles, kurapkas, kurios beveik painiojasi po kojom, taip ir žiūrėk, kad kokios neužkabintum. Šienauju dalgiu, tad matau viską: kabantį paukščio lizdą tarp stambių žolių, dar gerai neišmokytą bėgioti jauniklį, retą augalą. Visa tai apeinu dalgiu ir, žiūrėk, po metų kitų jau tų retų vaistingų žolių, ypač valerijonų, daugėja ir daugėja. Nors pagal įvairių tikrintojų reikalavimus darau negerai. Jų nuomone, viską reikia nupjauti, nieko nepalikti, ar tai būtų usnis, ar vaistinis valerijonas. Kad neliktų jokios žolės.

Žiemą mano sukrautuose žaiginiuose gyvena kurapkos, šiene randa šiltus ir jaukius namus mažieji pievų bei laukų gyventojai, įsitaisė saugų prieglobstį po sutrešusia žole kamanės, kurių iki šiol čia ir nebuvo.

Kiekvienai daržovei – savas laikas

Atsimenu, vos grįžus iš Altajaus, mus Beržėnų girininkijoje aplankė pora daktarų (gydytojų) – vyras su žmona. Buvo ankstyvas pavasaris, nešame ant stalo, ką turime, ir vis aimanuojame, kad nėra šviežių pomidorų. Gydytoja neiškentusi klausia: „O kam dabar, ankstyvą pavasarį, reikia tų pomidorų?“

Nors vėliau perskaičiau daugybę knygų apie sveiką maistą, vegetarizmą ir panašius dalykus, viskas susimaišė į viena, nutolo kaip kokios miglos, tik geriausiai atsimenu, ką tuomet dėstė gydytoja. Daržovė, vaisius, uoga naudingiausi žmogui tada, kai jiems ateina brandos laikas, sunoksta, prisirpsta. Miškinę žemuogę, braškę reikia valgyti vasaros pradžioje ir nebūtina jų ieškoti sausį. Skaniausia ir vertingiausia vyšnios uoga bus liepą. Kam kiltų mintis valgyti raugintus kopūstus vidurvasarį? O juk žiemą nėra geresnio ir sveikesnio dalyko už raugintus kopūstus. Kas gali būti skaniau už pirmą žemuogę, anksti pavasarį pasirodžiusią rūgštynę ar švelnų svogūno laišką… Lauki nesulauki vyšnių prisirpimo, obuolių prinokimo. Su kuo galima palyginti pirmo mažyčio agurkėlio gaivų skonį? Svaigsta galva nuo prisirpusių aviečių kvapo…

Žiema – raugintų kopūstų metas. Tad valgykime juos ir nesukime sau galvos, kaip nusipirkti šaldytuvuose tapusių beskonių ir bekvapių braškių ar vyšnių. Beje, už tokias vadinamąsias uogas dar ir mokėti reikia…

Laukimas

Kaip sniego griūtis kalnuose, kaip koks cunamis rūpesčiai ir neišspręsti klausimai vis didėdami, plėsdamiesi be paliovos spaudžia žmogų. Ir nematyti tiems rūpesčiams galo, ir nežinai, kaip jų atsikratyti, kartais jau manai, kad ateina pasaulio pabaiga, bent jau tavo gyvenimo galas.

Ir atsiduri plikam lauke, drengiant darganai, merkiant vis šaltėjančiam rudenio lietui, kai vos kilnoji kojas, sunkiu moliu aplipusias, kai neištiesi per visą dieną permerktos nugaros. Taigi prie visų tų rūpesčių dar turėtų prisidėti orų, pažliugusio ir tolimo kelio, darbo sunkumai. Tačiau čia, kur šlapi ir juodi debesys kliudo molkalnio viršūnę, kažkur pradingsta rūpesčiai, neišspręstos problemos, gyvenimas be ateities.

Kuo daugiau ir sunkiau dirbi, tuo mintys šviesesnės, vos įžiūrimus rudoje žolėje iš dirvos išsikalusius ąžuoliukus matai jau ūgtelėjusius, tarp jų iš žemės prasiveržusį mirusį šaltinį, girdi pirmąsias krintančias giles, sotų šernų kriuksėjimą…

Paskutiniai pilvoti debesys nuo Rygos įlankos pračiuožia virš galvos, retėja lietaus lašai ir lauki, kol ateis nušvitimas.

Proto užknisimas

Esu prisiekęs šeimos ūkių šalininkas ir tūkstančio hektarų ūkis man yra tas pat, kaip ir buvęs kolūkis. Bet visą laiką iš visų pusių girdėdamas stambių ūkininkų kalbas, kad Lietuvos kaimo ateitis – stambūs ūkiai, kartais pradedu savimi abejoti. O gal klystu, gal tie stambūs ūkiai – kolūkiai – išties yra gerai?

Vasaros metu varau pradalgę nuo kalniuko į apačią ir matau, kaip nuo vakarų pusės atvažiuoja traktorių ir kitokios technikos vilkstinė. Už mano sodo ir pievų žemę nupirko ūkininkas, kurio dabartinės valdos yra išsimėčiusios kone pusėje Lietuvos – nuo Užvenčio iki Joniškio. Traktorininkai murzini, alyvuoti, gerokai įkaušę. Tikri kolūkiečiai, ir kokiam nors anų laikų pasiilgusiam piliečiui, žiūrint į juos, būtų tikra sielos atgaiva. Be to, šeimininkas toli, beveik kitam Lietuvos pakrašty, tad jo bernai, truputį paburzginę traktorius, išsuko iš arimų ir su visa technika nurūko ieškoti gėralo. Tą dieną, beveik nepradėti, darbai buvo baigti. Kitą dieną vyrai skambino mobiliaisiais telefonais, ieškodami, kam parduoti dyzeliną. Dabar į traktoriaus baką sutelpa visa kiaulė – tiek kainuoja dyzelinas.

Seniau kolūkio valdžia – nuo pirmininko, partsekretoriaus iki brigadininko – nuo aušros lig sutemų maldavosi be poilsio kolūkio keliukais ir akylai stebėdavo dirbančius kolūkiečius. Bardavo juos, bausdavo, neretai ir smagiai sušerdavo per sprandą, tada darbai, nors ir girgždėdami, bet stūmėsi į priekį.

Nematyčiau nuo savo kalniuko, kuris yra Lielupės ir Ventos upių baseinų takoskyroje, tos didelio ūkio panoramos, gal ir man protą užknistų įvairiais sapaliojimais apie šiuolaikinį ūkį. Be to, dar nesu visai praradęs atminties. Gerai, kad yra toks kalniukas, nuo kurio viskas aiškiai ir teisingai matosi.

Paralyžius

Milijonas ir geras gyvenimas yra čia pat, tereikia ranką ištiesti. Belieka nusipirkti laimingą loterijos bilietą, įstoti į tinkamą partiją, laiku nupirkti ir laiku parduoti, pavogti ir neprisipažinti, kad esi vagis. Tiesa, dar nesunkiai gali tapti milijonieriumi, jei prekiauji druska, kaip teigia Bradauskas, Uspaskichas ir kiti. Turbūt galėtume praturtėti taupydami degtukus ir avėdami batus be kojinių… Tad dažnas pilietis yra tarytum apsvaigęs nuo ore plaukiojančių milijonų, užtat nieko nebesodina net savo penkių arų daržiuke, parduoda karvę ir paskerdžia vienintelį paršelį.

Ūkininkas yra kaip paralyžiuotas, viskas krinta iš rankų. Vien pagalvojimas apie darbą – šienavimą ar karvės melžimą – sukelia sunkios formos depresiją. Beje, vaikai jau ir nebežino, iš kurio šono reikia melžti karvę, o apie dalgį ir šakes net neužsimink. Jiems tai yra grynai etnografinis dalykas ir tuos darbus vadina baudžiava.

Aišku, tie milijonai, turtai, žemės sklypai ir vertingos akcijos kol kas yra nepasiekiamos. Tik paralyžiuotas lietuvis vis tiek nieko nedirba ir kantriai laukia milijono.

Naivumas

Yra tokia anglų patarlė (o gal rusų?) – „mano liežuvis, mano priešas“. Vasarą matau, kaip vaikai iš daugiabučių namų eina mūsų gatvele ir nusiskina vyšnią ar obuolį, kuriuos čionykščiai gyventojai augina už savo sklypo tvorų, prie pat gatvės. Ir staiga (matyt, laukė) iššoka kokia nors drūta moteriškė ar senyvas vyras su basliu rankoje ir ima „išvirkščiu“ balsu rėkti:

– Plėšia!!!

Nutariau savo ekologinio sodo vyšnias, obuolius, slyvas veltui atiduoti tiems vaikams, kurie neturi sodo. Ir tokiais ketinimais pasidalijau su tikrintojais iš įvairių sodo, žemės, pievų organizacijų. Matyt, būsiu pasakęs tai, ką geriau nutylėti, nes nėra tokio punkto, paragrafo, akto, leidžiančio veltui dalyti savo sodo vaisius. Privalau tik parduoti ir atsiskaityti kvitais, važtaraščiais ir kitais griežtos atskaitomybės popieriais. Kitaip negausiu nei europinių, nei lietuviškų pinigėlių.

Štai kur gali nuvesti toks naivumas!

Mes savo ūkio išlaidas ir pajamas turime labai tiksliai ir gerai apskaičiuoti, kad skaičių eilutės iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę ir dar įstrižai sutaptų centas į centą. Tad kaip čia išeina, kad pasaulio bankai, visokie fordai taip smarkiai apsiskaičiavo, kad galas su galu jiems niekaip nebesusieina?

Apie literatūrą

Jeigu ant labai prašmatnaus brangios knygos viršelio parašyta, kad šis kūrinys išleistas 100 milijonų egzempliorių tiražu, autorius gavo 100 milijonų dolerių, išverstas į 100 kalbų, tai žinokite, jog tai bus paskutinis niekalas, paistalas ir trečiarūšis skaitalas. Turinys tiek nykus, kad, skaitydamas ir bežiovaudamas, gali išsinarinti žandikaulį.

Jei nori užauginti daržovę pardavimui, sodo vaisius, kokį paršą, į turgų nuvežti sūrį ar varškės, tai iki tol, kol tą savo gerą galėsi siūlyti pirkėjui, produkciją tikrins bent dešimt labai svarbių tikrintojų. Sėkla, dirva, veršelis, karvė turi atitikti griežtus agrotechnikos reikalavimus ir nustatytus standartus. Paršas ir tas negali voliotis (o gal jam patinka?) srutose, reikia po šonais pamesti gerą glėbį sausų šiaudų.

Tik literatūrai nėra jokių kokybinių taisyklių. Knygose, mene, muzikoje visokie „pesticidai“ ir kitokie žmogaus smegenis nuodijantys teršalai šimteriopai viršija leistinas normas. Ir nėra jokio, nors ir menkiausio inspektorėlio ar tikrintojo. Pamėgintų kokį nors niekalą uždrausti, tuoj kūrėjai imtų vienu balsu klykti – cenzūra!

Saulės spindulių slėptuvė

Kaimietis pardavė žemę. Pirkėjas patikrino popierius, sumokėjo pinigus ir ruošiasi išvažiuoti. „Tai ar nežiūrėsi žemės, – teiraujasi kaimietis, – kokia ji, derlinga ar ne, kas joje galėtų augti?“ – „O kam, – sėdasi į mašinėlę pirkėjas, – svarbu, kad būtų žemės plotas, o derliaus gausime, kiek mums reikės…“

…Šiame dirvos plotelio paviršiuje atkeliavęs per beribius visatos tolius saulės spindulys baigia savo kelionę. Jis niekur nedingsta, o pavirsta puria dirva, augalu, požeminio upelio pradžia, iš čia jis vasariškom miglom kyla į viršų, subėga į debesis ir šiltu lietumi palaiko gyvybę žemėje.

Ir jeigu supratingai įsižiūrėtum, įsiklausytum, jeigu turėtum laiko bei noro, tai pamatytum, kad kiekviena dirvos pėda, žingsnis skiriasi vienas nuo kito, augalai yra nepanašūs tarpusavyje. Štai tamsžalis, sulig žmogaus ūgiu, netręštas ir nelaistytas bujoja dagys. Toliau tirštai bitėmis aplipusi baltųjų dobiliukų pievelė, už žingsnio ji staiga baigiasi, nes toliau dirva visakeriopai padeda augti išsikerojusiai kraujažolei.

…Ir ateis laikas, kai nebereikės traktorių, trąšų fabrikų, jokių nuodų dirvai, žmogus su kastuvu rankose ilgai stoviniuos ant lauko, rinkdamas tinkamą vietą medeliui, augalui, daržovei. Jis žinos, kaip surasti ir panaudoti dirvoje paslėptus saulės spindulius, kad jie padėtų jo sodiniams augti, tarpti, brandinti gerą ir sveiką derlių.

Rūpestis

Taip gerai prasidėjęs pavasaris, kaip praėjusiais, užpraėjusiais ir ankstesniais pavasariais, išvirto į sausrą. Mano ąžuoliukai, obelaitės, vyšnios gerai prigijo, o vėliau jų žali lapai be drėgmės pradėjo blykšti, gelsti, kol visai susiraitė. Jeigu dar iškristų nors lašas lietaus, tai medeliai gal ir atsigautų, bet beveik du mėnesius nesimatė danguje nė debesėlio. Pirmomis sausros savaitėmis dar gelbėjo rasa, o vėliau žolė sumenko, ėmė lūžinėti po kojomis. Nešu ir nešu iš greitai senkančio tvenkinio vandenį ir laistau medelius. Iš pradžių gelbėjau netoliese augančias vyšneles, bet sunku praeiti ir pro kitus medelius.

Beveik netikiu paranormaliais reiškiniais, bet tikrai girdžiu, kai einu pro šalį pilnais kibirais vandens, kaip sodiniai prašo, maldauja, lyg ir tyliai inkščia, kad pagirdyčiau ir juos. Kur čia visus, o jų yra tūkstančių tūkstančiai, palaistysi. Kiekvienam iš karto reikia bent kibiro vandens ir tą reikia daryti ne vieną, ne keletą kartų, o per visą sausrą. Kiti džiūstantys medeliai tiesiog kimba šakom už drabužių, lyg prašydami sustoti, duoti vandens.

Negana to, kažkur dingo – ar nusibaigė, ar išsislapstė varlės. Perkarę, liūdnom akim gandrai, kai mosuoju dalgiu, sliūkina beveik lipdami man ant kulnų. Jie, badmiriai, tikisi, kad iš sausos ir kietos žolės iššoks kokia nors sulysusi varliūkštė.

Rūpi maži ąžuoliukai, kuriems jau visai susiraitė lapai, rūpi po kojomis traškantys žolynai, nykstantis daržas, alkani gandrai. Vis pasižiūriu rytų link, kur, pasak radijo ir TV pranešėjų, lyja. O Vokietijoje ar Vengrijoje, sako, ir upės iš krantų išsiliejo, net žmonės skęsta. Yra dar laimingų vietų mūsų Žemėje!

Suoliukas

Yra toks medinis suoliukas prie Naujosios Akmenės turgaus. Kartais ant jo, pasidėjęs krepšį su pirkiniais, atsisėda koks nors pavargęs pilietis. Ir tas pilietis staiga pasijunta apsuptas nemažo būrio vyrų bei moterų. Visi jie vienu metu rėkia:

– Gal turi parduoti sūrio? Gal varškės? Pieno? Sviesto?

Vienas pieno produktų mėgėjas pamato atvirame žmogelio krepšyje sūrį ir tiesia rankas jį paimti. Sūrio savininkas užgula savo krepšį ir aiškina, kad sūrį pirkęs kitur, toli nuo čia, kad jis tikrai neprekiauja sūriu, nei varške, nei kitais pieno produktais.

Paniurnėję ir nepatenkinti potencialūs pieniškų gėrybių pirkėjai išsiskirsto.

Visai greta stovi įvairiausių ir įmantriausių dirbinių iš karklo vytelių pardavėjas. Per visą šaltą ir drėgną dieną prie jo neprieina nė vienas pirkėjas. Visais įmanomais būdais Žemės ūkio ministerija, Žemės ūkio rūmai ir kitos labai svarbios įstaigos kaimo gyventojus skatina, vilioja, prašo, kad jie pintų visokius dirbinius iš vytelių, pieštų, siuvinėtų, užsiimtų kitokių niekam nereikalingų niekniekių gamyba, kad tik kaimietis nelaikytų karvės.

Paskutinis mados klyksmas, arba psichozė, tai atsisakymas laikyti karvę. Darbingos ir gausios šeimos, kur nuo pat jų namo slenksčio prasideda žolių jūra, be jokios priežasties staiga parduoda karvę ir pieno pirkti eina į parduotuvę. Tuo pačiu metu stena ir skundžiasi, kad neturi pinigų.

Kas labai ilgisi anų, sovietinių, laikų, gali ten atsidurti atsistojęs į eilę, kai visoje plačioje apylinkėje likęs vienintelis karvės šeimininkas atveža parduoti pieną į miestą. Į eilę reikia stoti auštant (dar ne iš vakaro). Ši taip smarkiai susispaudusi, kaip kokiame erotiniame filme, kad tarp kūnų ir peilio ašmens neįkištum. Vis tiek atsiranda koks nors gudruolis, kuris tyko gauti pieno be eilės. Tada visi ant jo rėkia:

– Kad tu nusprogtum!

Aprėktasis nelieka skolingas:

– Eikit jūs visi na…

Karvės šeimininkas gąsdina pirkėjus ir sakosi karvės nebelaikysiąs. Stovėtojai keikia valdžią ir Lietuvą.

Evangelija pagal NMA

Gimiau, bo norėjai, Dieve,
Gyvenau, bo liepei, Dieve,
Išgelbėk, bo gali, Dieve…

Tokį užrašą, iškaltą ant paminklinio akmens devyniolikto amžiaus viduryje, teko skaityti senose Vegerių kaimo kapinaitėse. Užrašas panašus į derybas su Dievu, į lengvą šantažą – jei, Dieve, norėjai, kad gimčiau ir liepei gyventi, tai paskutinę gyvenimo valandą privalai ir išgelbėti.

Su Dievu reikalų turėti yra paprasčiau. Gali ko nors jo prašyti, pasitarti, o kartais ir pareikalauti. Žiūrėk, net Šventajame Rašte kartais vienas kitas žodis yra pakeičiamas.

Tik negalima ginčytis, prašyti, skųstis, negalima pataisyti nė vienos raidelės ar skaičiaus, kai turi reikalų su NMA – nacionaline mokėjimo agentūra, su žemėtvarka ir kitom valdžios įstaigom. Gali būti dešimt kartų teisus, bet jei tikrintojai parašys nors ir dešimt kartų neteisingai, tai privalo būti pagal juos ir niekas tau nepagelbės.

Kartą Lietuvoje atsitiko neeilinis įvykis. Ūkininkas, senas agronomas, išmatavo savo 37 arų didumo laukelį. Tikrintojas vietoj 37 arų išmatavo 15. Agronomas per stebuklą išsireikalavo permatuoti. Tada išėjo jau 20 arų. Žmogus nenurimo tol, kol jo laukelio neišmatavo trečią kartą! Tada tikrintojas ir rado tuos 37 arus, kurie, pasirodo, niekur nebuvo dingę.

Dideli viršininkai labai barė tikrintoją. Ne už neteisingą matavimą, o už tai, kam šis sutiko matuoti dar sykį. NMA taisyklės neleidžia matuoti antrą kartą, o juo labiau – trečią.

Kad kaimietis neapgaudinėtų valdžios, žemės plotai ir pasėliai yra tikrinami ne vien ant žemės, bet ir iš kosmoso. Niekas nelieka nepastebėta. Akmuo, takas, medis, peliaujantis katinas ar už krūmo pritūpęs lauko šeimininkas iš dangaus aukštybių matosi kaip ant delno, ir vargas užsinorėjusiam dykų Europos pinigų, kas akmenį ar medį priskaičiavo į deklaruojamos žemės plotą.

Nevykėlės žvalgybos, kurios iki šiol niekaip negali pagauti Ben Ladeno, tegu prašo lietuvių valdininkų pagalbos. Šie kaipmat tą didįjį teroristą išvilks į dienos šviesą, nes, gaudydami savuosius ūkininkus, sukaupė didelę patirtį.

Dabar ūkininko spintoje popierių yra žymiai daugiau, negu kokioje nors praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio kolūkio kontoroje. Todėl silpnesnių nervų ūkininkai spjauna į popierius, į gaunamas išmokas ir vėl pradeda dirbti senoviškai.

Seno sodo paslaptis

Stori debesys kaip tankus avikailis šildo vėlyvo rudens žemę. Tai šen, tai ten pasimato miglos, voratinkliai, jaučiamas šiltas pūvančių lapų kvapas. Jei ne azijietiškų stepių peizažas, jau atrodytų panašu į lietuvišką rudenį.

Sėdime pamiškėje buvusiame Senlaukio kaime. Mano palydovai broliai Vaupšai – Česlovas ir Julius. Ką tik grįžome iš seno Andrejaus Kalendros sodo. Vaupšams tas senas sodas labai patiko ir jie norėtų čia gyventi. Beje, Česlovas metė mokytojo darbą mieste ir nusipirko nedidelį namelį Juodeikių kaime (Joniškio r.), šalia savo tėvų žemės. Seniau tokių žmonių, atsisakančių valdiško darbo, buvo apsčiai, dabar panašių atsiskyrėlių yra tik vienas kitas, ne daugiau kaip pirmųjų apaštalų.

…Nevažinėjamą miško keliuką aukšti medžiai spaudžia iš abiejų šonų, ir staiga prieš mus atsiveria miško aikštelė su dideliu senu sodu. Gali čia vaikščioti valandų valandas, ištisą dieną ar dar daugiau, – vėl ir vėl užtiksi neatrastų slėpiningų sodo kampelių. Kam tada mums tibetai ir amazonės, kitos egzotiškos Žemės vietos, kai niekaip negali įminti iki galo savo lietuviško seno sodo paslapties.

Gal trisdešimt kilometrų spinduliu dviračiu esu apvažiavęs visas miško aikšteles, buvusias sodybvietes, kažkaip likusias po melioracijos maro, kur dar randu senų sodų likučių. Ir šimtus, tūkstančius nežinomų veislių obelų, kokių nerasi jokiame pomologiniame atlase. Kiekvienas kaimietis turėjo savo išvestos obels, kriaušės veislę, kokios nėra pas kaimyną. Jau iš tolo, važiuojant miško keliuku, pajunti obuolių kvapą, senutėlės, niekada netręštos ir negenėtos obelys gausiai dera iki šiol, jų obuoliai atrodo kaip tyčia parinkti – sveikutėliai, lygūs, išvaizdūs, nesukirmiję.

Iš visų tų sodų po šakelę, po sėklą, po atžalą renku ir tempiu į savo ekologinį senoviškų veislių sodą. Man nepaprastai pavyko, kad galėjau savo sodą kurti iš paties parinktų veislių. Dabartiniai sodininkai gali sodinti tik griežtai nurodytas veisles iš tam reikalui parinktų medelynų.

…Kai tolstame miško keliuku, mus vis dar pasiekia nepakartojamas Adomo ir Ievos rojaus sodų kvapas.

Vyšnių žydėjimas

Prie Luokavos piliakalnio iki šiol yra išlikusios kelios senoviškos obelys, sulaukėjusi vyšnia ir apsamanoję, vešliais alyvų krūmais apaugę namų pamatų akmenys.

Čia gyveno iš caro kariuomenės grįžęs kareivis po 25 metų karinės tarnybos. Jis kaip pensiją gavo vieną hektarą kalvotos žemės, išsikasė pusiau žeminę ir apsodino visą kalniuką vyšniomis. Ilgus metus žygiuodamas Centrinės Azijos karštais ir bevandeniais smėlynais, jis visur ir visada matė savo žaliąją tėviškę, vis labiau ir labiau norėjo atsisėsti po obelim ar nusnūsti vyšnių paunksnėje.

Po ilgų, sunkių tarnybos metų, kruvinų kautynių Azijos tyruose ir Balkanų kalnuose kareivis laimingai grįžo namo ir išpildė savo svajonę – pasodino vyšnių sodą. Taip ramiai ir nugyveno savo amžių tarp žydinčių vyšnių.

Turiu visą knygų lentyną apie ekologinį ūkį. Sklaidyk nesklaidęs tų knygų puslapius, bet nerasi tikrų, gerų patarimų. Ten daug kalbama apie išaugintų ekologinių produktų naudą (šventa teisybė!), apie jų pardavimą, kooperaciją. Ir vis dažniau užsimenama apie tręšimą. Iš pradžių nedrąsiai, o dabar vis garsiau teigiama, kad, be organinių trąšų, reikia pabarstyti ir mineralinių. Tik kiek? Pradžiai „šiūpelę“, o toliau dvi, tris ir t. t. Jau firmos, firmelės siūlo „ekologiškas“ mineralines trąšas ir kainą nurodo. Dirvą reikia arti, akėti, purenti, niekad jos nepaliekant ramybėje. Taip kalba mokslininkai – ekologai. Su jais nepasiginčysi.

O vyšnių (ypač žagarvyšnių) augintojai žino, kad žemės apie jas judinti nevalia. Seniau taip ir darydavo, tad vyšnios nesirgo jokiomis ligomis. Vyšnynas mėgo „keliauti“, kasmet pasislinkdamas po žingsnį, po du į pietų pusę. Dar ilgai po karo, trėmimų likę be jokios priežiūros vyšnynai per žydėjimą apsigaubdavo balta žiedų drobule ir šakos lūžo nuo tamsiai raudonų, beveik juodai prisirpusių uogų.

Ar yra toks gudruolis, kuriam vyšnia, obelis ar koks pomidoras būtų pasipasakojęs, kaip jis nori augti? Ar jam yra gerai plika žemė, o gal jis nori, kad kaimynas būtų dilgėlė ar kitoks augalas? Gal šiam vaisiui (daržovei) patinka koks nors išsprogtakis kirminas? Ne, žmogus pats nusprendė, kad viską aplinkui reikia išrauti, iškasti, išnuodyti, o plikame lauke styrotų vieniša obelis ar pomidoras.

Chuliganas dryžuota nugara

Ant Dabikinės kranto, nieko nematydamas ir negirdėdamas, kuičiasi jaunas barsukas. Negirdi, kaip atvažiavau dviračiu ir nemato, kaip pasilenkęs jį stebiu. Jaunikliui taip patinka užsiėmimas, kad jis iš pasitenkinimo dar kartais ir žvygčioja kaip koks paršelis.

Kai nusibodo jį stebėti, paklausiau:

– Ei, ką tu čia veiki?

Barsukas pakėlė galvą, ilgai žiūrėjo mažom apžlibusiom akutėm ir, ko visai nesitikėjau, puolė mane. Aš tarp žvėries ir savęs pastačiau dviratį. Tada jis apibėgo aplink, stengdamasis nučiupti man už kojos. Taip barsukas gal dešimt kartų mėgino pulti. Aš jau nusižiūrėjau gerą šaką, kad išvanočiau jo dryžuotą nugarą, bet barsukas pagaliau liovėsi mane puldinėjęs ir, kažką piktai niurnėdamas, pasislėpė žolėse.

Dabar aš pasijutau kaip ir nereikalingas šiose žemėse. Elniai nekreipia dėmesio ir brozdina jaunus medelius mano akyse, stirnos daro ką nori, neūžauga barsukas, jausdamasis tikru šeimininku, ir tas puola „muštis“. Ateityje, kai apdirbsiu didžiuosius darbus ir bus kiek laisvesnio laiko, reikės čionykščiams aborigenams parodyti, kas čia yra tikrasis šeimininkas, o dabar pagal jų „reitingus“ užimu paskutinę vietą.

Lauko laukas

Dykumos: vizijos;
Tropikai: dvasių valdymas;
Miškai: alchemija;
Kalnai: asketizmas.

Taip daoistai apibūdina vietoves. Tik kažkodėl niekas nekalba apie lygų lauką. Dabar ne tik inteligentai, bet ir eiliniai žmogeliai, mažų miestelių čiabuviai, švelniai tariant, eina iš proto dėl tų laukų. Ne pievų ar arimų, – o medžio, akmens, kaimyno, kambario ar naminio katino lauko, bėga ir glaudžiasi prie ąžuolo, delnais glosto akmenį, stenėdami tampo lovą iš vieno kambario kampo į kitą, bijo sutikti pažįstamą, kurio esąs blogas laukas. Vis ieško ir ieško gero lauko. Tik lauko ieškoti nereikia, jis čia pat, už kaimo, gyvenvietės, miesto, miško. Šiemet žolynai užaugo sulig žmogaus ūgiu, o vietomis dar aukštesni, banguoja nuo vėjo žaliomis vilnimis, o saldus žiedynų kvapas lipdo lūpas ir lengvai svaigina galvą. Iš visų pusių esi apsuptas žolynų paukščių – griežlių, putpelių, kurapkų. Čia sumina takus elniai ir stirnos, palaimingai varto prieš saulę sakuotus šonus šernai. Netoliese kramsnoja dobilo galvutę kiškis, pakanalėje rausia baltą smėlį riebus barsukas. O jau žolių įvairovė! Žalio vėjo nešami jų kvapai maišosi tarpusavyje, glosto veidą, ramina. Nutolsta negalavimai ir visokie nemalonumai. Tik jauti, kaip giliai po suplūkta dirva ieško išėjimo į saulės šviesą palaidotas, bet dar gyvas šaltinis. Tad eikime ieškoti savo lauko į tikrą lauką.

…Seniau mūsų kaimo gyventojai nevadino savęs kaimiečiais ar sodiečiais, o laukiniečiais.

Vytautas Almanis. Vilkų žemė

2026 m. Nr. 1 / Tiesa, vos nepamiršau vieno dalyko. Nei Mato Slančiausko pasakojimuose, nei latvių tautosakoje ar dar kur nors neradau nė menkiausios užuominos, kaip iš vilko vėl atvirsti žmogumi.

Vytautas Almanis. Gyvenimas ant žemės

2023 m. Nr. 7 / Kadaise skaičiau žinomo autoriaus knygą, parašytą lyg pakilus ant lengvo literatūrinio debesiuko, kaip vienas girininkas saugojo papartį. Tai pasisekė žmogui! Mums, gyvenantiems ant šaltos miško žemės, nė vienam neteko saugoti…

Vytautas Almanis. Altajaus apybraiža

2022 m. Nr. 2 / Jau maniau, kad nebegrįšiu į Altajų (kalbu apie rašymą), tik niekaip o niekaip jis manęs nepaleidžia. Žmonės, arkliai, šunys, bitynai, žolės, ledo laukai, akmenys – viską sulig metais matau aiškiau, iki pačių smulkmenų.

Vytautas Almanis. Altajus iš kiemo pusės

2018 m. Nr. 2 / Mano žmona Julija kartais susinervina ir sako: – Ko tu visą laiką giedi apie tą Altajų, kad ten viskas gražu ir puiku – gėlynai, bitynai, vaistingos šaknys, sentikiai, kedrai ir meškos.

Vytautas Almanis. Kelionė į Šiaurę

2016 m. Nr. 3 / Jau nuo pat mažų dienų labai norėjau skaityti. Tik visa bėda, kad nemokėjau. Tad radęs kokią laikraščio skiautę ar apdriskusią knygelę zyzdavau, kad suaugusieji man ją paskaitytų. Kur tau, jie vydavo mane šalin…

Ingrida Sokolova. Zenta Maurinia: Ji mokėjo mylėti

2010 m. Nr. 8–9

Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė

Zenta Maurinia (1897–1978) – garsi latvių eseistė, save vadinusi kultūros filosofe, ypač domėjosi didžiųjų žmonių gyvenimu. Tai atsispindi ir jos knygoje „Knyga apie žmones ir daiktus“, kuri lietuviškai išleista 1998 m. Spausdiname latvių literatūrologės ir Z. Maurinios kūrybos tyrinėtojos Ingridos Sokolovos esė apie rašytoją.

Ji mokėjo mylėti,

nes užaugo apsupta Meilės, Šilumos ir Grožio… Visos septynios Maurinių atžalos buvo Meilės sukurtos. Ir kai penkerių metų Zenta susirgo vaikų paralyžiumi, kuris visam gyvenimui pasmerkė ją nejudrumui, ji Meilę patyrė septyniskart stipresnę. Tačiau vis tiek Zentai dar ilgai, ilgai jos nepakako: juk ji buvo mačiusi, kaip ištikimai, beviltiškai daug metų jos motiną dievino dėdė Hansas – garsusis muzikas Holcapfelis.

Kai Zenta invalido vežimėliu atvažiavo Liepojon, ji taip pat atrado dievinimo objektą: Janį Akuraterį, su kuriuo romantiškai susipažino 1919 metų pavasarį. Rašytojas guli ligoninėje. Tai sužinojusi Zenta paprašo klasės draugės nunešti jam gėlių ir laiškelį. Parūpina jam sviesto. Jų bičiulystė tęsiasi ligi pat Akuraterio mirties. Zenta aplanko jį ir Rygoje, jo naujame bute Altuonavos gatvėje, 1935 metų sausio 29 dieną; jis visiškai prieš pat mirtį – 1937-ųjų balandį – ateina pas Maurinią.

Kuo rašytoją patraukė jauna mergaitė? Asmenybės Spindesiu! Juk buvo tokių laikotarpių, kai jie matydavosi kasdien: jis Zentai paskyrė eilėraštį – ir kiek gėlių dovanodavo! Nuo pat pirmojo susitikimo Akurateris visą gyvenimą rašė jai raštelius ir laiškus. O Zenta jam 40(!) kartų atsakė. Ir jau patį pirmąjį kartą, 1919 m. lapkričio 20-ąją, parašė: „Kaip karštai, kaip labai esu Jums dėkinga, nemoku nė apsakyti, bet jei žinočiau, kad galiu Jums suteikti bent mažytėliausio džiaugsmo, daug ką paaukočiau…“ Ji prašo – fotografijos. O kitąkart – patarimo ir paramos tolesniam mokymuisi Rygoje: „Aš nebijau nei audros, nei kovos… Turiu tiek daug neišeikvotų jėgų.“

1921 m. Zenta „skambiai ir lengvai“ verčia „Samdinio bernioko vasarą“. Jai liūdna, kad autorius taip toli ir sekmadieniais negali ateiti. 1926 m. aukštojoje mokykloje ji skaito referatą apie Akuraterio „Elegiškus momentus“. Ne, ne, tegul jis nė nemanąs ateiti pasiklausyti: ji tada „negalėtų nė žodžio pratarti…“

Ir dar vienas Zentos Maurinios liudijimas:

„Mano pirmasis išspausdintas darbas – 1919 metų birželio 29 dieną – buvo Akuraterio vaizdelio „Mano mylimiausioji“ („Libausche Zeitung“ – I. S.) vertimas į vokiečių kalbą, mano pirmasis latvių kalba publikuotas straipsnis – Akuraterio „Tylos ir šviesos“ recenzija 1922 m. rudenį „Švietimo ministerijos mėnraštyje“. O kai 1944 m. suėjo 25-eri metai nuo mano literatūrinio darbo pradžios, aš juos pažymėjau parašydama esė „Amžinasis Akurateris“, sumanytą kaip įvadą mano sudarytajam Akuraterio prozos rinkiniui. Pats poetas, jau sunkiai sirgdamas, buvo išreiškęs norą, kad atlikčiau šį darbą, jeigu jis pats to padaryti jau nepajėgs. Esė apie Akuraterį – paskutinis tėvynėje parašytas darbas, galbūt geriausias, kokį aš apskritai esu parašiusi apie latvių poetus, nes, norint gerai rašyti, būtina ne tik iki smulkmenų pažinti objektą, bet ir karštai mylėti: tik meilėje atsiskleidžia tikrasis supratimas“, – taip po daugelio metų prisiminė Z. Maurinia.

O iki tol ji 1939 m. buvo parašiusi esė „Ugninių gėlių poetas“ (knygoje „Saulės ieškotojai“). Joje yra žodžiai: „Jis mokėjo dailiai imti, dailiai duoti, dailiai ateiti, dailiai išeiti – ir pagaliau paskutinis, galbūt sunkiausias dalykas: susitikimas ir išsiskyrimas su juo buvo vienodai gražūs…“

Zenta niekada neužmiršo Janio Akuraterio: 1947 m. liepos 25-ąją – jo dešimtųjų mirties metinių dieną – Maurinia, jau būdama tremtyje, Upsaloje, rašo „Grožio poetą“…

Jaunystėje Zenta Maurinia kiek įmanydama stengėsi nusigręžti nuo „dygios kasdienybės“, ją žavėjo „visa, kas nerealu, beprotiškai gražu“. Zentai tai pirmasis jausmų sumaišties laikotarpis. Besotystės laikotarpis. Bet galbūt ir pirmosios didžiosios meilės svaigulys?..

Paskui seka nežinios ir abejonių metai – ar kas nors galės iš tikrųjų pamilti invalidę, kuri iš lovos į krėslą persikelia rankomis ir yra visiškai priklausoma nuo kitų žmonių: nuo tikrojo gailestingumo ar pinigais apmokėto akimirkos patarnavimo. Po savo paskaitų ji žvelgia į žmonių sausakimšas sales: kurgi tas, kuris ateis tik tikrosios meilės vedamas? Jos klausosi kažkoks egzaltuotas ponas, kuris dovanų atsiunčia kailinius, taip pat ir toks, kuris siūlo… paauksuotą karietą.

Zenta žvelgia į veidrodį – ar ji graži? Ar jos protas gali ir galės uždegti kokio nors vyro širdį?

Ir tada prasideda Mūrmuižos epopėja… Nuo 1929-ųjų ji važinėja į šią Valmieros pavartę ir perskaito Liaudies universitete 130 paskaitų. Ir 65 kartus mažytėje Balcės stotelėje naktinio Rygos traukinio laukia kažkoks išnašus vyras. Tai – Paulas Petersonas iš Briedžių sodybos. Agronomas ir pianistas. Ir – Liaudies universiteto direktorius. P. Petersonas kiekvieną kartą prašo mašinistą dar akimirką padelsti stotelėje, nes per tą vieną stovėjimui skirtą minutę nėra taip paprasta iškelti iš vagono Zentą. Paskui jis, paėmęs ją ant rankų, įkelia į vežimą ir veža į Mūrmuižos pilį. Čia Zentos jau laukiama – languose žiba žvakės, kvepia eglišakiais, o vasarą visur gėlės, gėlės, gėlės. Ir ji pasakoja apie pasaulio kultūrą. Pasakoja sėdintiems salėje, pasakoja tiems, kurie prietemoje aptūpę jos krėslą terasoje prie ežero klausosi apie Pero Giunto ir Solveigos meilę. O gretimoje patalpoje Paulas Petersonas, Darzinio mokinys, skambina Grygą ir pro muzikos garsus girdi kiekvieną jos ištartą žodį.

Jis galėtų pakartoti Anos Brigaderės eiles, skirtas Mūrmuižai ir jai:

Užsiglaistė visos spragos,

Jos sakė: „Mes sveikinam tave
Ir mylim už šviesos spindulėlį,
Kurį mūsų sieloms davei.“

Bet Petersonui šviesos spindulėlio buvo per maža. Jis troško pačios saulės. Ligi paskutinio atodūsio, nors jau seniai buvo supratęs, kad jo svajonė ir viltys – neišsipildančios.

Zenta gyveno mansardos kambarėlyje, ją lepino braškėmis, varške, šviežiomis bulvėmis – trimis jos gardumynais. Jos vežimėlis buvo stumiamas gražiausiomis Vidzemės vietomis. Ir kasdien ji matė maldaujančias Paulo Petersono akis. Taip, jis visada buvo šalia, kas akimirką pasirengęs padėti.

1934 m. vasaros pradžioje Maurinia kuriam laikui atsisveikino su Mūrmuiža: kartu su seseria Helga ir Janiu Zanderiu ji per Varšuvą išvyksta į Vieną. Ir į ten, ir atgal važiuodama, sustoja Varšuvoje paviešėti pas pažįstamą muzikos mylėtoją, literatūros mokslininką ir poetą, profesorių S. J. Kulakovskį, su kuriuo 1933 m. susipažino Rygoje. Jis taip pat buvo iš tų, kurie į Zentą žiūrėjo neslėpdami susižavėjimo. Čia, Varšuvoje, jis įteikia Zentai skirtą eilėraštį:

Сужден Вам драгоценный дар
Воспламенять сердца и мысли,
И тот, кто молод, тот, кто стар
В беседе времени не числит.

Теперь я снова унесу
От Вас желанную тревогу.
И ту хрустальную красу,
Которой в жизни так немного.

Tą akimirką Zentos mintys toli toli. Gal Mūrmuižoje pas Petersoną? Taip, ji siuntinėjo į Tėvynę laiškus savo auklėtiniams. Ir jam taip pat. Bet… Po daugelio metų Zenta prisipažins, kad į Kulakovskį žiūrėjusi lyg „pro miglą“. „Kad kelionė į Florenciją man reiškė lemtingą gyvenimo klausimą – to nežinojo niekas.“ Ir ji III klasės vagonu išvyksta susitikti su Dante ir savo gyvenimo lemtingąja meile.

Atsigręžus į Mūrmuižos laikus, kyla klausimas: ar ji iš tiesų nesuprato, kad, susiedama savo gyvenimą su Paulu Petersonu, būtų padariusi šį gyvenimą lygesnį, ramesnį? Bet galbūt ji nėmaž nenorėjo tylios idilės? Iš Liaudies universiteto pilies į Briedžius vedė… Tylos kelias, ir ten, kur jis baigėsi, buvo stotelė, kurią Zenta Maurinia vadino „draugystės duonele“, „pasitikėjimo kaušu“. Ten, toje stotelėje – Tylos kalne – vidury gražaus sodo stovėjo didelis namas su veranda, ant kurios laiptų dažnai buvo sėdėta. Su Petersonu ji bendravo „trejopai: asmeniškai, laiškais, per muziką“ net ir tada, kai Liaudies universitetas jau buvo uždarytas, – tragiškaisiais 1940 m. ir ne mažiau rūsčiu karo laikotarpiu, kai nepaklūstantys nei vienam, nei kitam okupaciniam režimui vis dar norėjo būti kartu, kalbėtis ir klausytis Paulo lyriško ir siautulingo skambinimo fortepijonu. Taip pat gegučių, lakštingalų, lietaus lašų, laužo spragsėjimo, to, kas draugėn sudėjus leisdavo „taip šiltai pajusti mūsų šeimos tarpusavio artumą“.

1930-ųjų rudenį susirgo mylimiausia Sesutė – Renatė, dešimt metų už Zentą jaunesnė. O ligi tol buvo svajonės ir pokalbiai apie laimingą gyvenimą… trise. Taip, Renatė tekės už Zilizano (Paulo Petersono). Be to, ir Briedžių motina nuolat primindavo sūnui, kad seniai metas vesti. Renatė neprieštaravo, nors, jos nuomone, Paulas „dievino“ Zentą. Ir iš tiesų: Petersonui tarsi egzistavo tik trys M: Motina, Muzika, Maurinia. Ir tie penkiolika metų, kai Direktorius pažinojo Daktarę, buvo Dievinimo metai!

Pavaikščiojusi basa po drėgną žemę, Renatė peršalo. Prasidėjo aklosios žarnos uždegimas. Trys kankinančios savaitės Valmieros ligoninėje. Kiekvieną dieną Zilizanas aštuonis kilometrus stūmė Zentos ratelius iki ligoninės. Po operacijos atsirado viltis, bendras kelias į ligoninę abu ramino. Ir staiga – spalio 1-oji, juodoji diena. Šaltą, darganotą rytą atvira mašina Zenta vežė Sesutės karstą per visą Latviją. Jai pačiai nebesinorėjo gyventi…

Kelionė iš Valmieros ligoninės koplyčios pasibaigė Ramybės sode Liepojos uosto pakraštyje. Kam gi dar kitam ji būtų galėjusi išsakyti savo mintis, jei ne Paului Petersonui: „Tuštuma dieną ir naktį šmėklinėja aplink mane – nebežinau, kur priebėgos ieškoti. Dienos, kurios visada buvo per trumpos, nūnai tokios kankinančiai ilgos, o naktys – joms iš viso nebėra pabaigos.“

Bet nors namie laukia tik ilgas, tamsus koridorius ir tuščias kambarys, – Zenta Maurinia dirba. Vos tik išleistą „Dostojevskį“ siunčia Zilizanui su įrašu: „Mylėti – tai kito skausmą išgyventi taip pat skaudžiai, neišvengiamai aštriai kaip ir savąjį.“

Petersonui šis siuntinys – „vienas šviesiausių šventadienių“. Ir jis ne vienintelis: kiekviena nauja Maurinios knyga pirmiausia keliauja pas jį, į Briedžius. Taip pat ir ką tik išverstasis „Bethovenas“. Jam įdurmu „Baltasis kelias“ ir „Dantė“…

Praeina dveji metai po Sesutės mirties, ir Zenta rašo Petersonui: „…kartais net negalėdavau atskirti, kur prasideda prisiminimai ir kur pasibaigia esatis, – tačiau sulig kiekviena diena vis labiau ir labiau nugalėjo ramybė. Taip, ramybės aš turbūt niekur kitur nesu taip giliai jautusi, kaip ten, pas Jus. – Šiandien anksti rytą aplankiau Sesutę. Ak, jei yra mirtis, nėra gyvenimo… O priprasti? Ne, yra tokių dalykų, prie kurių niekada nepriprasi…“

Sesutės laidotuvių dieną Zilizanas buvo pasakęs Zentai: „Niekas mūsų negali išskirti…“ Jo širdyje aistra „Elitai“, „baltajai gėlei“, „didžiajam stebuklui“, „šviesos nešėjai“ ir „įstabiai sielos saulei“ – taip jis vadino Zentą, – negeso. Ši pagarba atsispindi bendrame Mūrmuižos Liaudies universiteto dienoraštyje: „Ji ta, kurios bijo blogis ir tamsa.“ Petersonas prašo kiekvieno klausytojo siųsti jai sveikinimus į Florenciją, kur ji „rašysianti knygą apie visų žmonių supratėją Dantę“. Jis tarsi bando pateisinti šią tolimą jos kelionę: „Jos pavargęs kūnas, jos iškankinta siela alko šviesesnės saulės, negu mieloji Latvija jai jos galėjo duoti… Ji nūnai prie žmonijos dvasinio atgimimo versmės…“ Zenta toli, todėl, kad bent kiek jaustų jos artumą, Zilizanas važiuoja pas jos tėvus.

Bet Zentos Maurinios iškankinta širdis vis dar abejojo jo meile, atrodė, ji neturinti teisės į tokią laimę, tačiau 1934 m. kovą, kai Zentos rūpesčiu P. Petersonas vyksta į Daniją susipažinti su tenykščių aukštųjų mokyklų veikla, Maurinia atsiunčia į traukinį jo mėgstamų saldumynų ir V. Rydzinieko darytą savo fotoportretą su Rainio žodžiais:

Tu neapkenčiamas daug būsi ir daug mylėtas,
O meilės negalima imti, kada nori, tik – duoti.

Ir kai ji Vienos operoje klausosi „Fidelijo“, kai per keturiolika dienų „išgeria visą Vieną“, – kiekvieną akimirką mintyse siunčia jam sveikinimus, „pykdama ant nesuvaldomų ašarų“.

Zenta dažnai viešėdavo Briedžių sodyboje. Ateidavo pasveikinti per gimtadienį su žvakide ir lelijomis rankose. Taip pat ir vieniems metams keičiant kitus ji vis pas Zilizaną.

Per 1935 metų Kalėdas Maurinia „svetingiausių ir mylimiausių Briedžių namų“ svečių knygoje įrašė:

Šiems saulės namams,
Kurie mintį, džiaugsmą,
Šypseną, garsus neša,
Kad pėdsakus paliktų čia…

Ir 1936 m. vasario 9-ąją: „Vieversėlis gieda, baltas hiacintas kvepia, amarilis tramdo savo aistras – šiame kambaryje ir vidury žiemos žydi pavasaris…“

Šiame kambaryje Zenta sėdi vėl ir vėl. Šėlsta Bethovenas ir liūdi Šopenas. O Darzinis melancholiškas. Zilizanas žilpina Rachmaninovu ir Čaikovskiu. 1936 m. birželio 19-ąją ji Petersonui palieka eilutes:

Vienoje Tavo rankoje – naktis ir pragaištis,
Antroje – visa žvaigždžių begalybė…

1936 m. liepos 26-ąją:

Ši vasara, ši vasara –
mano širdin įkrito
Kaip karšta laimės ašara…

Įrašas 1937 m. birželio 13–14 d., per Petersono gimtadienio iškilmes:

„Aš nežinau, kelintą kartą esu čia. Bet visuomet kvepia lelijos, mėlynuoja dangus, dega raudonos žvakės didžiuliame, sodriai žaliame ąžuolo vainike. Pakeliui į čia kažkur suokė lakštingala – skamba Listo, Šumano muzika. Jei iš visų šių vasaros vakarų būtų galima nupinti vainiką, tai ir žiemą būtų vasara. Kad bent galėčiau visus šiuos garsus sulieti į vieną žodį – ačiū.“

Taip, ji matė maldaujančias Petersono akis, jautė sergstinčias rankas. Ir – suprato jo skausmą. Daugelyje laiškų Mūrmuižos bičiuliams, ypač E. Karnatui, prašoma: „Aplankykite Direktorių, kad vėl neužeitų tokia šalna, kaip pernai žiemą!“ – „Paskambinkite kartais Direktoriui. Jam labai to reikia. Jis taip siaubingai vienas. To net neįmanoma įsivaizduoti.“ O K. Murinį prašo nuvežti apybraižą apie Bethoveną, nes Petersonas „mokės subtilią studiją įvertinti“; „jis labai muzikalus, jo skambinimas fortepijonu yra nepaprastas“.

1941 m. gruodžio 15 d. vėl E. Karnatui: „Tegul šiomis sunkiomis dienomis mūsų šeimos artimiausi žmonės būna šalia Direktoriaus. Man regis, tik taip galima įrodyti, kad Mūrmuižos liaudies universitetas buvo kai kas daugiau, negu tušti, gražūs žodžiai…“

1942 m. liepos 31-ąją Briedžių svečių knygoje ji įrašo: „Kada vėl matysimės? Kokia saulė tada spindės? Dėkoju už šią vasarą, saulės ir draugystės nušviestą.“

Bet jau buvo pasirodęs „svetimšalis iš tolimos ispanų žemės“, kuris taip pat troško būti Zentai artimas. 1935 m. Konstantinas Raudivė netgi atvažiavo kartu su ja į Mūrmuižą. Ko neišdrįso pasakyti romantiškasis „švelnus vienuolis“ Petersonas, padarė kitas – pilnas gaivalingos jėgos ir atkaklumo. Yra tokia nuotrauka – trys žmonės pievoje: Raudivė jau Zentai už nugaros, Petersonas – tik priešais.

Po daugelio metų rašydama prisiminimus, Maurinia teigė: „Aš turėjau ir norėjau su Zilizanu skirtis. Mus išskyrė… Buvau nusprendusi Zilizaną Briedį išstumti iš savo širdies. Gal jo motina ir buvo teisi, neva aš trukdanti jam susikurti laimingą šeimyninį gyvenimą… Dariau viską, kad jį prarasčiau, ir drebėjau iš baimės, kad sykį iš tiesų tai gali nutikti.“

Jis visą gyvenimą mylėjo Zentą Maurinią, ligi paskutinės valandos jame degė „neišgyventa meilė“. Bet ir Zenta neužmiršo „kilniosios dvasios“, gyvendama svetur šventė juodviejų atmintinas dienas, rašė laiškus, siuntė į Valmierą siuntinius, net rašomąją mašinėlę, paskyrė jam puslapius knygoje „Išdrįsti yra gražu“.

Paulas Petersonas, kurį Puoruko garbei ji vadino Zilizanu Briedžiu, taip pat „Antiniu, kuris kopia į stiklo kalną, veda Saulcerytę į žmones“, išsaugojo 602 Maurinios laiškus. Viename jų buvo žodžiai: „Tolumoje – rauda tavo Solveigos širdis.“ Atėjo diena, kai Zenta iš Vokietijos paprašė… laiškus sudeginti.

Zenta Maurinia nestovėjo prie Paulo Petersono kapo, nes buvo toli toli. Ji stovėjo prie kito žmogaus kapo, iki kurio buvo tik keli žingsniai – skersai gatvę, nes su juo buvo patyrusi „žmogaus gyvenimo šviesiausias šventes“.

Grįžusi iš kelionės po užsienį, Zenta Maurinia aiškiai suprato: Konstantinas Raudivė – tai „abipusė būtinybė“. Ji sutiko tamsiaplaukį su akiniais, kuris „davė tai, kas yra daugiau nei garbinimas ir susižavėjimas“, su kuriuo pirmą kartą patyrė „saugumo jausmą“ ir „tragiškas atsitiesimas virto harmoningo gyvenimo šlovinimu“.

Jie susitiko saulėtą 1935 m. kovo 15-ąją, kai Konstantinas Raudivė (1909– 1974), neturtingų valstiečių sūnus, užaugęs dideliame varge, studijavęs Paryžiuje, Madride, buvo ką tik pargrįžęs iš užsienio ir išvertęs Unamuno romaną „Migla“. Maurinia išspausdino atsiliepimą apie šią knygą, ir šit vertėjas jai paskambino, norėdamas susipažinti, pasikalbėti, padėkoti.

Pašnekesys truko kelias valandas. Ir Raudivę sujaudino šios bejėgės moters subtilus intelektas ir karšta širdis. Ji, kurios didžiausias noras buvo nepriklausomybė, šio vyro akivaizdoje pasirodė visiškai priklausanti nuo aplinkinių žmonių. Jam tai buvo staigmena. Žaibas iš giedro dangaus. Taigi ir žaibiška reakcija: jis norįs būti jos atrama. Akimirksniu įvyksta piršlybos. Zenta jas atmeta. Jis buvo lankęsis Maurinios paskaitose ir kas kartą vis labiau jomis žavėjęsis, bet prie jos neprieidavo, neprisistatydavo, kaip kad darydavo daugelis kitų. Tą pirmąjį jų susitikimo kartą jis pasiguodė negalįs išleisti savo naujojo darbo, nes už paskutinius pinigus išspausdinęs „Miglą“, o kai pokalbis nukrypo į Bodlerą, išsiėmė iš švarko kišenės mažą knygelę ir perskaitė eilėraštį „Albatrosas“ (taip ji vėliau vadino Raudivę). Jis vėl išvyko – į Angliją ir Italiją. Bet sugrįžęs tučtuojau aplankė ir dar kartą pasipiršo. Ir išgirdo žodį „taip“. Zentai nelengva buvo jį ištarti. Ji buvo moralistė. Pakartojo, kad brautis į svetimą šeimą niekas neturi teisės. O čia štai Raudivė paliekąs žmoną, du vaikus! Paskaitose apie ispanų literatūrą galbūt nė pačiai nejuntant Maurinia buvo pradėjusi kartoti: „Mano draugas Konstantinas… Teisus mano…“ Reakcija buvo nelaukta ir skandalinga: laikraštyje „Pēdējā Brīdī“* pasirodo Raudivės žmonos Natalijos protesto straipsnis.

Visuomenėje sklido paskalos, neva jis liekąs su Zenta todėl, kad ji garsi, kad Raudivė šildosi Zentos saulėje. Kai pats tapo žinomas, jau buvo gailimasi jo dėl prieraišumo „ligotai moteriai“. Garbingas esąs, negalįs pamesti. Viešumoje Raudivę vadino donkichotišku nuotykių ieškotoju, kuris latviškai kalbąs su akcentu, Zentą Maurinią – „Fausto žmona“. Arvydas Žilinskis**, tuos metus prisimindamas, sakė: „Ji buvo didi mokslininkė su savarankiškais sprendimais, jis – keistuolis.“ Taip, net draugai Raudivę laikė „fantastu“, labiau tinkančiu Paryžiui ar Madridui. Kai svečiuojantis tapytojo Mikelio Rozentalio šeimoje buvo aptariama Konstantino ką tik pasirodžiusi knyga „Silvestro Perkuono memuarai“ ir Raudivė pasakęs: „Aš rašau apie save patį“, – vienas svečių metęs: „Vadinasi, esi kaip reikiant apsimelavęs.“

„Ne tik prašalaičiai, bet ir mano artimieji, tie tikriausieji, darė visa, ką tik įmanydami, kad mane išskirtų su Konstantinu“, – pokario metais savo dienoraštyje rašė Maurinia. Po pažinties abu nuvažiavo į Liepoją. Zenta norėjo išsikalbėti su motina, kuri negalėjo net pagalvoti apie dukters bendrą gyvenimą su Raudive. Motinai labiausiai patiko harmoningas vienišos moters gyvenimas – knygos, darbas, draugės. O Zenta važiavo neabejodama, kad jos išmintingoji motina, kuri, jau būdama septyniasdešimties, dar puošdavosi prieš veidrodį, nepašykštės jai supratimo ir patarimo. Deja, Zenta to negavo. Bet meilė juk todėl ir yra meilė, kad ji kurčia ir akla. Ir bergždžia yra duoti įsimylėjėliams patarimus. Teisybė, vien tik tėvas ištarė: „Dabar galiu ramiai mirti. Žinau, kad geras žmogus saugo mano balandėlę.“

Jis tapo jos Albatrosu, ji – Mirdza ir Tereza iš Raudivės romanų. Žmonėse Konstantinas Zentą visuomet vadindavo Daktare, namie – skalbė drabužius, virė košes, nes jai amžinai skaudėdavo skrandį, o kai prieš pat karą galėjo nusamdyti virėją, tikrindavo net puodus. Pats sunkiai susirgęs, rūpinosi, kad Zenta laiku išgertų vaistus ir suvalgytų savo „menkutį paukščių ėdesį“. Zenta Maurinia nepaliesdavo pašto, kol Konstantinas nebūdavo perskaitęs rytinio laikraščio. Jis tvarkė jos finansus. Nešė ir kėlė Zentą tūkstančius kartų. Jis buvo jos kojos. Tiksliau – Konstantino rankos atstojo Zentai kojas. Kaip dažnai šių rankų padedama ji galėjo ištrūkti iš ligos patalo, nukeliauti į pievas, miškus, kalnus, koncertus, parodas. „Ją reikia mokėti kelti – ji ne lagaminas“, – sakė jis. Pakeldavo ir gailėdavosi dešimtis kartų, kai ji pargriūdavo ir net ką nors susilaužydavo. O pabėgėlių klajonėse – šešias savaites vieškeliais, ištisus mėnesius be pastogės – elgetavo produktų, klostė, šildė. Meistravo lentų tiltelį, kad „mano Zenta“ galėtų išvažiuoti sodan. Į gyvenimo pabaigą padovanojo limuziną.

Aštuoniolika metų Zenta Maurinia gyveno „tvankiuose, ankštuose mebliuotuose kambariuose“, net pusrūsyje, be to, dar drebėdama prieš šeimininkus. Pagaliau buvo surastas erdvus ir gražus būstas Kuldygos gatvėje. Namas – sode. Keturi kambariai su veranda. Zenta sodinama ant palangės. Ji lesina paukščius, dėžutėse ant palangių prižiūri neužmirštuoles. Bet staiga kiekvieną popietę apie pusę trijų Raudivė pradeda dingti. Zentą kamuoja nežinia. Kai daugiau nebegali ištverti, rašo padėkos laišką ir – visiškai paleidžia savąjį Albatrosą. Bet tą akimirką jis pareina namo. Ir jau iš tolo garsiai šaukia: „Tučtuojau išeik oran!“ Priešais namą stovi… naujas tviskantis automobilis. „Šis pilkas žirgelis priklauso tau ir vadinasi Rosinantas!“ Vėliau ji sužino, kad automobilis nupirktas už „Don Kichoto“ vertimo honorarą.

Prasidėjus karui, okupantai ėmė rekvizuoti transporto priemones. Vokiečių karininkas, išvydęs kieme Rosinantą, liepė pasirašyti perdavimo aktą. Tada Raudivė išnešė į kiemą Zentą Maurinią. „Jis jūsų!“ – tarė vokietis, suplėšė aktą ir skubiai pasišalino.

„Su Albatrosu dalijamės gyvenimo vargais. Nėra jokių ribų tarp jo ir mano planų. Kas tikrai yra mylėjęs, to negali tenkinti nei religija, nei filosofija“, – taip rašė Maurinia. Ir dar: „Aukščiausia meilė – tai suprantanti meilė.“ Konstantinui reikia padėti – ir ji vertė jo knygas, netgi storąją „Pelenai ir aistra“, rašė joms pratarmes, anotacijas, prašė leidėjų kūrinius išleisti. Kai 1940-aisiais Raudivę areštavo čekistai, o karo metais – gestapas, Maurinia siuntė jam produktus, vyko pas aukštą valdininką – „pasipūtusį tuščiagalvį“, kad Albatrosą išvaduotų. Bet kaip tik karo metais ji ir bandė įkalbėti Raudivę eiti savo keliu, nes jų santykiai darėsi vis sudėtingesni.

1943 m. liepos 20-ąją laiške „Mano mylimai Zentai“ „silpnasis“ žmogus rašo: „<…> aš Tave pernelyg mylėjau ir myliu. Jokie išorės sukrėtimai nei mano asmeniniame, nei užasmeniniame gyvenime nepajėgtų manęs nuo Tavęs atitolinti. Aš galiu atsakyti tik tą akimirką, kai mano širdis liejasi per kraštus, kai ji dėl savo sklidinumo ieško Tavęs ir ketina Tau pasakyti tai, ką visus pastaruosius metus slėpė, ko negalėjau bent jau žodžiais išreikšti. Šiuo atžvilgiu esu baisingas Tavo skolininkas.

Kaip dažnai pačius geriausius, pačius meiliausius žodžius aš nurydavau, kai jie nusižeminę meldė manęs, kad juos Tau ištarčiau!.. Esu nuolat sunkių vidinių priekaištų pilnas dėl to, kad nedariau ir nedarau visko, ką dar galėčiau Tavo labui padaryti. Nes visi mano sunkumai, visos mano nelaimės tik menka smulkmena, jeigu jas palygini su viena vienintele tavo para. Mano mylimoji, atleisk man už viską…

Mano Dieve! Tu niekada nedrįsk galvoti, kad aš esu Tave pasirinkęs, kad būnu su Tavim tik iš kažkokio gailesčio, iš kažkokios filantropijos… Esu pernelyg vitališkas, pernelyg demoniškas, pernelyg gaivališkas <…>, pernelyg spontaniškas ir neramus, kad prisiimčiau ir ištverčiau tokius labdaros darbus. Tai galbūt įstengia ir gali daryti koks nors senilus idealistas, koks nors svieto lygintojas – geriausia šio žodžio prasme, bet aš to nepajėgčiau… Mano šaknys, kurios Tave susirado ir kurios Tavęs laikosi amžinai, turi metafizinę pradmę…
Mano didžioji drama, mano nepabaigiamoji tragedija, mano gilioji „komedija“ (pagal Dante’s „Dieviškąją komediją“) esi Tu… Jei aš Tave esu priėmęs, jei Tu užpildai mano gyvenimą, tai visa, kas vienadieniška, kas laikina, neturi reikšmės mūsų santykiams, ir negali būti nė kalbos apie „palikti“ arba „išeiti“, negali būti diskutuojama „myliu“ ar „nemyliu“…
Tu mane antrąsyk pagimdei, ir šis gimimas man svarbesnis už fizinį gimimą. Esu tylomis stebėjęs ir padaręs išvadą, kad Tu manimi kai kur ėmei abejoti, kai kur Tu su manimi nebesusitvarkai. Nemanau, kad Tau galėtų daryti poveikį išorinio gyvenimo aplinkybės…
Savo prigimtimi esu tikras Don Kichotas: myliu nuotykį dėl paties nuotykio, myliu žmogų dėl paties žmogaus, myliu kovą dėl pačios kovos…
Taip, mano mylimoji Zenta! Taip, aš einu savo keliu, taip, aš vykdau misiją ir noriu ją vykdyti anaiptol ne todėl, kad taip norėčiau, bet kaip tik todėl, kad taip liepia elgtis visas mano gyvenimas, visos tos galios, kurios yra manyje ir už manęs, visa mano lemtis, visa, kas bedugniška ir žodžiais neišsakoma.
Būk su manim, kaip ir aš esu su Tavim.
Gimsime kiekvienai dienai.“

Zenta rašė atsakymą po aštuonių dienų, sėdėdama vasarnamio sode Jaundubultuose:

„Konstantinai, išklausyk mane! Atverk savo širdies ausis mano žodžiams. Aš nežinau, kas man darosi: ar tai naujo tarpsnio – galbūt brandos? – nuojauta, ar žūties išgyvenimas. Esu lyg obelis, kuri rudenį lūžta, nes nėra nė vieno, kuris nuraškytų obuolius. Aš pririšta prie šio negrabaus vežimėlio it vergas prie galeros – mintys, siluetai, vaizdai šuoliais lekia mano galvoje <…>.

Vėl perskaitau Tavo laišką. Pats Dievas Tau liepė jį parašyti, kad mane sustiprintų.

Tai Tavo braižas. Tu jį rašei, juk nėra abejonės? Kad tai esi Tu, kiekviename savo poelgyje dalyvaujantis visa savo esybe, visa savo žmogiškąja vienove. Nepraryji savo meiliausių žodžių. Sakai juos. Juk ir žodžiai turi gydomąją galią. Man baugu tos tamsiõs jėgos, kuri manyje glūdi.

Senovėje tokias moteris, kurios regėdavo „paveikslus“, vadino raganomis ir degino ant laužo, nors buvo ir keletas mulkių, kurie jas vadino šventosiomis…

Dabar dvylikta. Po aštuonių valandų Tu būsi namie su visu savo demonizmu, vitališkumu ir gaivališkumu.

Tavo laiške yra vienas sakinys, kurį aš skaitau, kaip kad tikintieji skaito maldas. Bet juk kiekvienas žmogus turi savo maldą. Mane slegia tai, kad aš Tau šiuo mūsų laikotarpiu nieko neduodu, išskyrus rūpesčius.“

Yra išlikęs ir keturiuose languoto sąsiuvinio lapeliuose pieštuku rašytas ir daug kur pabrauktas Raudivės laiškas:

„Su dideliu nuolankumu aš priimu tai, ką man skiria likimas. Ką Tu man reiški, žino vien mano širdis. Aš turiu ne itin daug iliuzijų, tačiau viena iliuzija man primena save nepaprastai atkakliai – tai iliuzija dėl Tavo už jokius pinigus neįgyjamo, be galo brangaus buvimo šalia. Aš nuolat ką nors veikiu ar mąstau ir Tu nuolatos būni kartu. Mano akys nepailsdamos žiūri į Tave, ir aš dėkoju Dievui už šį didžiulį jo gailestingumą.

Sulig kiekviena diena atrandu Tavyje naujų dorybių, ir jos visos man tampa nepažeidžiamais įstatymais. Būtų labai maža, jei aš Tave tik mylėčiau ir Tavęs nepaliaujamai siekčiau, bet aš jaučiu Tau nepaprastai didelę pagarbą. Tik vieną žodį mūsų santykiams galiu pritaikyti – jie Šventi. Juose nėra nieko tokio, kas nesiderintų su mūsų širdies dėsniais. Tu su didžiuliu atkaklumu ir kančiomis vykdai savo širdies įstatymus. Taigi ir aš liksiu saviesiems ištikimas ligi mirties. Tu man turi didesnę galią negu visos kitos mirtingosios būtybės. Esi mano lemtis iki pabaigos! Tavo sukurtoje atmosferoje aš gyvenu. Man teks patirti daug liūdesio, jei šiomis dienomis Tavęs nematysiu. Būsiu Rygoje tiksliai šeštadienio rytą. Lauksiu Tavo skambučio arba aplankymo. K.“

Ir ant to paties lapo 1944 m. liepos 4-ąją pridurta:

„Jei mėginčiau aprašyti savo jausmus ir išgyvenimus, kuriuos patyriau nuo to sekmadienio ryto, kai palydėjau Tave į Asarus, man tai kainuotų nepaprastai daug vidinių pastangų, o Tau liūdesio ir galbūt net skausmo. Apie visa tai noriu tylėti.

Viduje jaučiuosi be galo susijęs su Tavo kančiom ligoninėje. Nežinau, kokioje ligoninėje Tu esi, todėl siunčiu šį laišką namų adresu, nes viliuosi, kad jis pateks Tau į rankas. Aš tavęs tris kartus laukiau ir visada – veltui. Paskutinis mūsų pokalbis buvo toks, kad pripildo mano širdį kartėlio. Ir Tu, mano labiausiai mylėta moteris, esi tokia man atsaini, kad visą šį laiką neradau savo širdžiai ramybės.

Ką man daryti?

Pamiršti, negalvoti… Bet tai man reikštų tą patį kaip negyventi.

Todėl dabar aš tylėsiu ir lauksiu. Mano Silvestras taip pat Tavęs lauks.“

„Ar Tu manim tiki?“ – jis dažnai klausdavo Zentos. O ji įrašė dienoraštin: „Meilėje sunkiausia – suteikti mylimam žmogui absoliučią laisvę.“ Zenta ją suteikė kankindamasi iš pavydo, ji mokėjo atleisti ir būti neįtikėtinai kilniaširdė, nes „sieloje matė visas moteris, kurias jis buvo mylėjęs“. Savotiškai mylėjęs! Vos tik Zenta kur nors išvykdavo ar atsidurdavo ligoninėje, Kuldygos gatvėje kaipmat atsirasdavo eilinė trumpalaikė meilužė. Kai kurioms gimdavo ir vaikų. Gali būti, kad, suvokdama savo luošumą, Zenta pati skatino „pono K. R.“ nuotykius, nes liepdavo tarnaitei Malvinai būti jam meiliai. O kai Ludo Berzinio atsiųstoji tarnaitė „meilumo nerodė“, Malvinai pasidarė „sunku gyventi“.

1982-ųjų spalį, eidama Maurinios pėdomis Švedijoje, pirmiausia susipažinau su 33 metus buvusia jai ištikima sekretore Irene Mellis, kuriai Zenta yra paskyrusi daug savo knygų su „padėka už turtingas bendro darbo valandas“. Irene teigė: „Raudivės dėmesys Zentai buvo nepaprastas. Kas jį traukė prie žmonos? Jos asmenybės žavesys. Karališkumas. Patosas net kasdienybėje. Žinių gausa ir noras jas skleisti toliau, populiarinti tai, kas nauja. Dvasios pergalė prieš kūną. Nepasidavimas lemčiai. Pats iki jos lygio nepakilo. Buvo pesimistas. Kartais šiurkštus. Žinodamas, kad ji lengvai sužeidžiama, buvo neištikimas. Taip pat ir su kažkokia švede, kuriai gimė duktė.“ Yra fotografija, kurioje Raudivės duktė Mirandela (herojės vardas knygoje „Silvestro Perkuono memuarai“) sėdi Zentos kabinete ant rašomojo stalo, stebima jos ryškių, spindinčių akių. „Zenta labai mylėjo Delą (ji apskritai mėgo myluoti vaikus), bet mergaitė neatsivertė nė vienos Zentos ir Raudivės knygelės“, – tęsia Irenė Mellis. „Bet tai nebuvo vienintelis Raudivės vaikas.“ (1944 m. kovo 7 d. Zenta rašė į Mūrmuižą, kad jai reikia „pasirūpinti mažąja augintine“.) Raudivės „laisvės“ filosofija skambėjo taip: „Aš nesaistau savęs nei su kuo, nei su vienu.“

Zentos santuoka kartais primindavo A. Strindbergo aprašytąjį pragarą. Tačiau 1966 metais apsigyvenę Badkrocingene, abu tučtuojau pasodina ypatingą beržą – vienos šaknys, du kamienai. Šis „dvilypis“ beržas tapo „mūsų neišskiriamo buvimo simboliu – du kaip vienas“. Jie nugyveno kartu beveik keturiasdešimt metų. Ir Badkrocingene tiek kaimynai, tiek draugai juos laikė idealia įsimylėjėlių pora. Jis buvo pabaigęs savo, vyro, klajones. O gražus kurortinis miestukas juk buvo tokia maža salelė, kurioje kiekvienas žmogaus žingsnis kiaurai matomas.

Konstantinas Raudivė – vienintelis Zentai artimas žmogus svetimame krašte, nes su seserimis ji bendravo labai retai, – miršta 1974 m. rugsėjo 1-ąją, ketveri metai prieš jos išėjimą, nors ir buvo dvylika metų jaunesnis. Zenta lieka su vyro rankraščiais, „anapusybės balsų įrašais“, kuriais jis domėjosi paskutiniais savo gyvenimo metais. Dabar jai į valias laiko prisiminti jų bendrus dešimtmečius ir akimirkas. Zenta rašo lyg ir kokius apmatus savo paskutinei knygai „Mano šaknys danguje“, rašo lyg ir kokį dienoraštį. Taigi 1976 m. liepos 4 d. puslapyje galime perskaityti:

„Kodėl aš negaliu šiais laiptais užlipti kaip visi kiti? Kodėl negaliu vaikščioti? Kodėl man reikia nešti šį surūdijusiom vinim sukaltą kryžių? Visos liaupsės ir laimėjimai neištraukia nė vienos vičvienaitės vinies! Jos urbiasi į mano rankas ir kojas, esu prikalta. Nešaukti, nešaukti! Juk turėjau, Kosti, tave, tu užnešdavai mane visais laiptais į viršų. Tada jie neturėjo galios, tu nešei mane tarsi būčiau besvorė. Tu žinojai, kad viena aš šio kryžiaus negaliu pavilkti.

Aš tau sakydavau: – Nebūk su manim, tu privalai mane palikti.

Tu atsakydavai: – Tu negali išsiversti viena. Tik mirtis mudu gali išskirti. Aš už tave jaunesnis, aš būsiu prie tavęs iki paskutinio atodūsio…

Yra praradimų, su kuriais niekada neapsiprantama, kurie niekada nepamirštami, kad ir ką sakytų išminčius protas. Širdis turi savo priežasčių, kurios protui nepasiekiamos.“

1976 m. lapkričio 4-ąją: „Kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau suprantu, kad Konstantinas niekada pas mane nesugrįš.

Dienos be skausmo – to jau niekada nebus. Mažas, didelis, daugiau ar mažiau kamuojantis, bet nuolatinis. Sėdėjimas dažnai būna kančia. Kaip Konstantinas sekdavo, kad nesėdėčiau ilgiau valandos ar dviejų! Kiekvieną dieną tenka iš naujo dėlioti mozaiką iš smulkių gabalėlių; jei kokį nors pamirštu ar pametu, atvaizdas nebeišeina…“

1977 m. rugpjūčio 13 d. ji prisimena Raudivės žodžius:

„Jei į tave spokso todėl, kad važiuoji ratukais, kodėl tu tai pastebi? Juk kreipdama į tai dėmesį, žemini pati save.

Jis pykdavo, jei kas nors mane vadindavo sergančia moterimi.

– Tu sveikesnė už sveikiausią moteriškę; o kad negali vaikščioti, tai kliūtis, kurią mes visiškai įveiksime, kai tik turėsime daugiau pinigų.“

1977 m. rugpjūčio 16 d.: „<…> Neseniai radau kadaise rašytą Konstantino laišką ir išsigandusi bei nustebusi klausiau savęs: – Ar tai aš buvau taip mylėta? – Kitame laiške, parašytame šešiasdešimtaisiais metais, yra Budos posakis, kuris galėtų būti viso mūsų gyvenimo moto: „Kol yra mirtis ir gimimas, yra ir kančia.“ O po aštraus kivirčo: „Esu viduje taip nusiteikęs, kad manęs tu išvis negali³ įžeisti. Jei būčiau kitoks, negu esu, apskritai niekada tavęs nebūčiau sutikęs. O ar tu to norėtum?“ (1952).

Šiandien negaliu suprasti, kaip tais metais buvau tokia pavydi, jog nesuvokiau, kad vadinamosios draugužės kuriančio žmogaus gyvenime yra tik prasiblaškymui. Jas uždrausti – vadinasi, jį apiplėšti. Jei vyro širdyje žmona iš tiesų turi vietą, visos kitos yra periferijoje, arba praturtindamos jį, arba nepalikdamos jokių pėdsakų. Savo vietą žmona praranda, jei meilė būna klaida. Mano vietos niekada niekas neužgrobė. Bet aš to nežinojau ir dėl savo aklumo neapsakomai kentėjau. Pasaulis aptemo. Nemačiau jokios išeities.“

Tais metais jis rašė: „Tu mano širdies ir gyvenimo centras, ir kai man priekaištauji, jaučiuosi taip, tarsi kas nors mano širdį išpjautų ir išmestų į kelio dulkes.“

Bet ir tai dar nėra Meilės paskutinis akordas. Gyvenimo draugo garbei ji parengia „Atsiminimų knyga apie Konstantiną Raudivę“, kurioje įvertina jį kaip „plataus masto pasaulinę asmenybę“. Juodu ilsisi bendrame kape, kurio paminklinis užrašas byloja, kad – „Mirtis tai perėjimas į kitą esatį“.

Žmonai sunku atleisti vyro neištikimybę. Yra tokių, kurios skiriasi – ir skiriasi keikdamos sutuoktinį, stengdamosi užmiršti net ir tai, kas buvo gera.

Zenta Maurinia negalvojo nei apie atleidimą, nei apie užmiršimą. Ji žinojo, suprato, kad niekada negalėjo būti savo vyrui nei aistringa meilužė, nei jo vaiko motina. Toli gražu ne kiekviena moteris sugeba pakilti į tokias supratimo aukštumas. Zentai labai seniai buvo aišku ir dar kai kas ypač svarbaus: be Konstantino ji daug ko nebūtų galėjusi pasiekti – nebent tik pastogę kokioje nors senų žmonių prieglaudoje, kokiuose nors invalidų namuose. Savo draugėms Zenta prisipažino: „Po Konstantino mirties padėtis katastrofiška ir materialiniu atžvilgiu.“ Mat jis tvarkė ir visus ūkinius reikalus. Zenta tikėjosi rasti pagalbininkų už mokestį. Viena kita entuziastė vokietė atsirado. Ir vis vien – kur pažvelgsi, visur – neužpildoma tuštuma. 1976-ųjų gruodį ji rašė J. Klydzėjui: „Kraupiai jaučiu svetimumą tvarkydama Konstantino rankraščius, juodraščius, laiškus. Kam visa tai liks po mano mirties? Taip pat ir jo man rašyti laiškai…“

Galbūt trumpai žvilgtelėjus į Zentos Maurinios intymųjį pasaulį taps suprantama, jog tai – ne atsitiktinumas, kad kaip tik ji taip subtiliai įsijautė į Europos kultūros didžiųjų meilės porų istorijas, kodėl ji džiaugėsi ir liūdėjo dėl jų vingiuotų kelių, kodėl apskritai rašė apie Meilę ir taip mokėjo mylėti pati.

* „Paskutinę akimirką“ (Vert.).
** Latvių kompozitorius.

Aleksandrs Grīns. Namėjo žiedas

2020 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė/ Vienas talentingiausių latvių istorinės prozos kūrėjų Aleksandras Grynas (Aleksandrs Grīns, tikrasis vardas Jekabas) gimė 1895 m. Biržų valsčiaus (Latvijos, ne Lietuvos…) Ziedų ūkyje.

Aivars Kļavis. Du apsakymai

2015 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė / Aivaras Kliavis (g. 1953) – vienas produktyviausių šių dienų latvių prozininkų ir žurnalistų.

Ēriks Kūlis. Du apsakymai

2010 m. Nr. 2 / Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė / Erikas Kūlis (g. 1941 m.), žinomas latvių prozininkas, trumpojo apsakymo meistras. Yra išleidęs apie trisdešimt knygų – apsakymų rinkinių, apysakų, pasakų vaikams.

Antanas Fokas: Folkloristų ariergarde

2008 m. Nr. 12

Muzikantą Antaną Foką kalbina Mindaugas Peleckis

„Sutaras“ – vienintelis Lietuvos meno kolektyvas, jau ketvirtą kartą pakviestas reprezentuoti šalį pasaulinėje parodoje, 2004 metais jam įteiktas svarbiausias Lietuvos tradicinės muzikinės kultūros įvertinimas „Aukso paukštė“. „Sutaro“, šiemet švenčiančio dvidešimtmetį, vadovas ir siela – Antanas Fokas. Ši asmenybė – itin vitališka. Tai liudija ir A. Foko įsteigta leidykla „Kukū Records“.

– Plačiau papasakokite apie savo kaip kūrėjo kelią.

– Manau, kad nėra žmogaus, kuris nebūtų susijęs su muzika ar nemėgtų jos. Natūraliai su muzika susidūriau ankstyvoje vaikystėje, o mokytis pradėjau Telšių vaikų muzikos mokykloje, fortepijono klasėje, kai suėjo šešeri. Kiekviena kūrybinė mokslo institucija viena ar kita forma organizuoja savo studentų darbų ar veiklos pristatymus. Ypač tai būdinga muzikos ir menų mokykloms, kur prieš svarbesnius egzaminus organizuojami koncertai tėvams, visuomenei, įvairūs konkursai. Besimokydamas tuometinėje Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabartinė Šiaulių konservatorija) aš jau nuo antro kurso dirbau koncertmeisteriu, akompanuodavau instrumentininkams ir dainininkams, tuo pat metu vadovavau Geležinkelininkų rūmų estradiniam ansambliui. Antradieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais čia grodavome šokiams. Susirinkdavo be galo daug jaunimo, nes darbo dienomis šokių kitur nebūdavo. O savaitgaliais mes buvome laisvi ir galėjome groti kitur arba užsiimti kita veikla. Po to sekė tarnyba kariuomenės dainų ir šokių ansamblyje (tarnavau kartu su šviesios atminties Vytautu Kernagiu, taip pat su Vytautu Rumšu, Sigitu Račkiu, Ramučiu Rimeikiu, Algimantu Butvilu ir kitais teatralais), vėliau – pučiamųjų instrumentų orkestre. Čia akompanuodavau pūtikams, pats grojau ir gavau progą susipažinti su dirigavimu orkestrui. Ten irgi buvome organizavę gana „kietą“ tuomet vadinamą „estradinę“ grupę ir oficialiai grodavome šokiams ketvirtuosiuose VISI rūmuose (prie Filharmonijos). Grojome gana gerai ir įdomų repertuarą („Deep Purple“, „Uriah Heep“, Eltono Johno, ABBA, Cato Stevenso ir kitų kompozicijas, taip pat savo kūrybą). O kad toje vietoje prieš mus grojo Kęstučio Antanėlio grupė ir po to studentai mūsų „nenušvilpė“, manau, buvo mūsų meistriškumo ir kūrybingumo įrodymas.

– Kaip iš rokerio tapote folkloristu?

– Posūkis į folklorą, kuris iki tol man buvo svetimas, įvyko po kariuomenės. 1975 metais pradėjau dirbti Liaudies buities muziejaus liaudies muzikos teatro trupės (vėliau pasivadino Lietuvių folkloro teatru) aktoriumi, vėliau – koncertmeisteriu ir inspektoriumi. Nuo 1988 m. iki 2004-ųjų dirbau su Vilniaus universiteto ansamblio „Ratilio“ instrumentine grupe.

1988 m. startavau su „Sutaru“, nuo 1992-ųjų vedu autorines laidas apie pasaulio tautų muziką per Lietuvos radiją.

Nors scenoje buvau šimtus kartų, tačiau tik darbas Folkloro teatre atvėrė didžiųjų salių, sporto rūmų duris. Jau tada, be Klojimo teatro Rumšiškėse, su populiariausiais Lietuvos estrados artistais dalyvaudavome „Rudens paraduose“, didžiausiose šventėse. Prasidėjo nuolatinės ilgalaikės išvykos į tuometinę Sovietų Sąjungą. Ne kartą buvome Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Urale, Užkaukazėje, Ukrainoje, Moldavijoje, dalyvavome žymiausiuose to meto festivaliuose „Maskvos žvaigždės“, „Kijevo pavasaris“, TV festivalyje „Platesnį ratą“ ir kt. Koncertavome Europoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje. Paskui jau su „Sutaru“ dar ne kartą aplankėme Australiją, JAV, koncertavome Kanadoje, Malaizijoje, Japonijoje, Taivanyje, daugybėje Europos valstybių, dalyvavome gausybėje švenčių, festivalių, TV ir radijo laidų. Esame vienintelis Lietuvos meno kolektyvas, reprezentavęs savo šalį net keturiose pasaulinėse EXPO parodose (Lisabona – 1998, Hanoveris – 2000, Aiči – 2005 ir Saragosa – 2008 metais).

Gruodžio pabaigoje „Sutarui“ sukanka dvidešimt metų ir atrodo, kad šią šventę vėl švęsime Australijoje. Be to, iki 5000-ojo „Sutaro“ koncerto liko mažiau nei šimtas pasirodymų.

– Kiek albumų esate įrašęs?

– Mano kaip prodiuserio veikla yra susijusi su patentuotu „Sutaro“ prekinio ženklo „KUKŪ Records“ įkūrimu, o atlikėjo – dalyvavimu įrašant ne vieną garso ir vaizdo albumą. Savo produkciją esu pristatęs ne tik Lietuvoje populiariose knygų mugėse, bet ir pasauliniuose muzikos industrijos forumuose „Musicora“ (1999 – Paryžiuje), „Womex“ (2000 – Berlyne, 2001 – Roterdame, 2006 – Sevilijoje; beje, šiemet vėl vykstu į Seviliją), „Midem“ (2005-aisiais Kanuose). Dalyvavau įrašant „Ratilio“ ir Lietuvių folkloro teatro plokšteles bei kasetes. Parengiau Lietuvos radijo archyvų kompaktinę plokštelę Prancūzijos radijo stočiai RFI, tradicinių šokių kompaktinę plokštelę Nyderlandų kompanijai „PAN Records“.

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui su „KUKŪ Records“ ženklu pradėjome rengti lietuvių emigrantų muzikos seriją „Lietuviai pasaulyje“. Jau išleisti „Australijos lietuvių“, „Kanados lietuvių“, „JAV lietuvių“ albumai, rengiamas „Pietų Amerikos lietuvių“ rinkinys. Šiemet išleidome unikalų lietuvių daugiabalsės muzikos rinkinį „Sutartinių pynė“, kuriame yra keli autentiški sutartinių pavyzdžiai ir daugybė transformuotų sutartinių, kurias atlieka populiariausi Lietuvos dainininkai ir grupės. Mūsų kataloge (www.sutaras.lt) yra apie 50 pavadinimų albumų, tarp kurių – unikalūs savo verte Tuvos gerklinio dainavimo ir šamanų muzikavimo pavyzdžiai, kirgizų, Australijos aborigenų muzikos albumai. Teisę juos licencijuoti esame suteikę JAV ir Čekijos kompanijoms, todėl jų galima nusipirkti daugelyje pasaulio šalių. Ne vieną grupę ir solistą esame pakvietę koncertuoti Lietuvos žmonėms.

– Pamenu vieną įspūdingą Tuvos šamanų pasirodymą Vilniuje, kai vienas solistas dainuoja dviem balsais… O Jūsų Paties kūryba?

– Su „Sutaru“ įrašėme devynis albumus: LP ir CD „Pagaminta Lietuvoje“; CD „Protėvių šauksmas“; CD ir MC „Pripilk alaus“; CD „Radijo bangomis“; CD „Mylėsiu tave per amžius“; CD „Ethnojazz.lt“ (kartu su „Vilnius Jazz Quartet“); DVD „Yra laimė šiam pasauly“; CD „Lithuanian Traditional Music“; CD „Senos naujienos“.

Visi jie pažymėti „KUKŪ Records“ ženklu, išskyrus „Protėvių šauksmą“ (išleido „Lituanus/Jade“ Prancūzijoje) ir „Lithuanian Traditional Music“ („Fontana Studio“ Čekijoje). Tuojau pasirodys dainų apie Vilnių super albumas, kurį įrašėme kartu su garsia Dainiaus Pulausko grupe, taip pat „Sutaro“ koncertinis albumas, įrašytas Lietuvos radijo koncertinėje studijoje per tiesioginę transliaciją. Be to, kaip suvenyras buvo išleista „Sutaro“ atliekama „Jei karalium būčiau“, kelios kitos dainos.

– Kokį savo „kūdikį“ (albumą) labiausiai vertinate? Kurį kurti sekėsi lengviau, kurį sunkiau?

– Tai ir yra „idėjos“ problema. Jeigu neturi ką pasakyti, geriau nekurk ir neįrašinėk, negaišink žmonių. O jeigu imiesi, – turi viską „pervaryti“ per savo patirtį, supratimą, savo verčių skalę. Prie kiekvieno albumo ilgai sėdėta, galvota. kaip jį padaryti įdomų, nesikartojantį, todėl jų vertinti tiesiog negaliu.

Yra populiaresnių, išleistų pakartotinai. Bet kiti – rimtesni, turintys originalias kompozicijas arba aranžuotes, repertuarą. Džiaugiuosi, kad visi albumai skirtingi, nė viename jų nesikartoja anksčiau išleista daina. Manau, kad kiekvieną dainą galima arba sugadinti, arba pataisyti. Jei jau turi sprendimą – lieka techniškas darbas, kuris gali ilgiau ar trumpiau užtrukti. Bet tai – „gimdymo“ procesas, ir tu jau žinai, kas bus. Niekada nesidomėjau banalia muzika, kurios šiandien ypač daug. Dažnai ansambliai pergroja tas pačias polkas, perdainuoja vieni kitų tas pačias karo, jaunimo meilės dainas ar romansus, ir tie albumai pasidaro panašūs, nebeįdomūs ir niekam nereikalingi.

– Iš ko semiatės įkvėpimo?

– Įspūdžiai, emocijos, supantys garsai. Galvoje nuolat knibžda muzika, temos, ritmai, melodijos. Reikia atsirinkti ir sudėlioti, ir tai nelengva. Temos turi būti originalios, nenukopijuotos. Sunkiausia perdaryti ar aranžuoti jau sukurtą, kad ir liaudies dainą, jau turinčią savo struktūrą, melodiją, tekstą. Padaryti ją įdomią ir patrauklią, pridėti savo pusę ir išlaikyti jos pradinę mintį yra sudėtinga. Manau, kad kelios pavykusios. Jos yra projekte su D. Pulausko grupe – „Lithuanian Folk’n’roll project“, „Sutaro“ albume „Mylėsiu tave per amžius“. Pradėti dainą nuo nulio yra žymiai lengviau.

– Kokie mėgstamiausi muzikantai?

– Robertas Plantas ir Jimmy Page‘as iš „Led Zeppelin“, mėgstu Joe Cockerį, kartais klausausi Stingo, Philo Collinso, turiu daugybę auksinio roko amžiaus įrašų ir kartais visai mielai atgaminu įspūdžius juos pasiklausydamas. Kažkiek klausausi ir dabartinių atlikėjų, tačiau retas man būna įdomus. Klausau tiesiog tam, kad žinočiau, kas tai yra. Gaila, pasiklausymui lieka vis mažiau laiko. Kažkada rašiau straipsnius į „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“ apie man patinkančius atlikėjus ir jų muziką. Paskui jie atsidūrė knygoje „Kolonėlių degintojai“.

Vienadieniais, ypač lokaliniais „kumyrais“, „idolais“, „super“, „kultiniais“ ir „olia lia“ tipo personažais nesidomiu.

– Kokiais instrumentais grojate?

– Studijavau fortepijoną, paskui buvo išmėginti keli pučiamųjų orkestro instrumentai, vėliau – liaudies instrumentai: dumpliniai (įvairių tipų armonikos), styginiai (išskyrus smuiką), pučiamieji (daugiausia autentiški – ragai, daudytės, ožragiai, diatoninės birbynės, rageliai ir kt.). Dar grojau senais liaudiškais cimbolais, kol nesulūžo, bet kadangi dabar jų niekas negali padaryti, teko pamiršti. Šiaip autentiškų instrumentų Lietuvoje – didelis trūkumas. Jeigu ir bando koks stalius ką padaryti, tai tik tokį, kurį gali laikyti ant sienos pasikabinęs.

– Jei ne paslaptis, kokį tikėjimą išpažįstate, kokia yra Jūsų filosofija, religija?

– Nesu geras katalikas, į bažnyčią retai nueinu. Kažkiek domiuosi pagonybe, žinau voodoo, rastafari, kitus Centrinės, Pietų ir Šiaurės Amerikos indėnų tikėjimus bei papročius, Australijos aborigenų pasaulio sampratą, pagrindinius šamanų praktikos bruožus, – tam, kad geriau pažinčiau ir savo radijo laidose galėčiau laisviau disponuoti informacija, sieti ją su muzika, tradicijomis ir informuoti klausytojus.

– Ar dažnai keliaujate? Kur randate prieglobstį? Kur teko nukeliauti?

– Keliauju tiek, kiek tai susiję su mano koncertine veikla ir interesais. Tiesa, keletą kartų buvau poilsinėse kelionėse, tačiau grupinių ekskursijų nemėgstu ir iš anksto sudaryti maršrutai man nėra įdomūs. Per metus tenka krautis lagaminą maždaug 8–10 ir daugiau kartų. Koncertinių kelionių metu pasitaiko poilsio dienų, todėl jas visada išnaudoju, kad kažką pamatyčiau. Be to, kartais koncertuoti tenka tokiose vietose, kur neįleidžiamos jokios ekskursijos ar turistai. Prieglobstį arba nakvynę visada suplanuojame iš anksto, todėl tai nekelia rūpesčių. Kartais būna šeimos, draugai, kartais – aukščiausios klasės viešbučiai, kartais – hosteliai, sporto salės grindys…

Kur teko būti, – jau atsakiau, bet galėčiau papildyti, jog mano antrieji namai, matyt, būtų Australijoje, į kurią šią žiemą važiuosiu jau ketvirtą kartą. Patinka Azijos šalys – Japonija, Taivanis, Malaizija, Indija. Prie Niagaros krioklio buvau tris kartus ir vis iš kitos pusės. Mačiau daug JAV miestų, Rusijos Sibiro, Tolimųjų Rytų vietų. Teko gerti šampaną ant Baikalo ežero ledo, šokinėti per bangas Kalifornijos pliažuose, sveikintis su dvylikos apaštalų uolomis Ramiojo vandenyno Australijos pakrantėse, maudytis Indijos vandenyne, stebėti atoslūgius Atlanto pakrantėse. Žinoma, yra daugybė vietų, kur neteko būti ir kažin ar teks, tačiau esu jautrus Lietuvos peizažui, kuris visais metų laikais turi savo nepakartojamą žavesį.

– Koks Jūsų požiūris į holistinę muziką bei holistinę filosofiją? Ką manote apie sufizmą, budizmą?

– Esu realistas, nesistengiu gyventi būsimais gyvenimais transformuodamasis į kitas būtis ar visiškai atsisakydamas materializmo. Tačiau niekada nebuvau daiktų vergas, man ir dabar bet kokios markės automobilis yra tik „blokų“ gabalas ir tikrai ne altorius. Pasirodo, kad man artimesnis požiūris į pasaulį suformuotas Konfucijaus laikais, kai kinai stengėsi išlaikyti harmoniją su gamta, visata, gyventi dabar, o ne kada nors. Neneigiu jokių religijų, jokių pažiūrų, kažkada žavėjausi antikos, viduramžių filosofų mintimis. Tegul kiekvienas gyvena su savo dievais ir savo filosofija, tegul suranda savo vietą po saule ir nekenkia kitam. O muzika turi atitikti pažiūras, padėti suprasti pasaulį, sistemas, žmones. Svarbiausia, ji turi padėti gyventi pačiam sau, nes savęs tikrai niekada neapgausi.

– Kokia Jūsų didžiausia svajonė?

– Turbūt pats sunkiausias klausimas. Kai klausiama vaikų – suprantu, kad jie svajoja tapti kosmonautais, čempionais ir panašiai, bet kai nugyveni du trečdalius gyvenimo – sunku apie ką nors dar svajoti…

Manau, kad mano svajonė jau išsipildė, nes galiu gyventi iš savo profesijos, iš to, dėl ko tryniau suolą ir leidau laiką aukodamas laisvalaikį. Ar galima dar apie ką svajoti, kai tavo dainą per Dainų šventę Vingio estradoje dainuoja daugiatūkstantinis choras? Visko kaip ir pakanka, bet visko galėtų būti ir daugiau. O tai priklausys, matyt, tik nuo to, kiek dar laiko liko… Tinginiauti neturiu kada ir žinau, kad negyvensiu trijų gyvenimų, todėl kartais gailiuosi, kad per ilgai sugaištu parduotuvėje ar dar kur nors. Sumanymų yra daugybė, norėčiau, kad užtektų laiko jiems įgyvendinti…

– Kaip vertinate dabartinę Lietuvos muzikos situaciją (ir pop, ir TV šou, pvz., „Kelias į žvaigždes“, ir eksperimentinės)? Ką išskirtumėte iš mūsų šalies muzikantų, kompozitorių?

– Atsakyti ne taip paprasta.

Lietuvoje yra daug žmonių, darančių tai, ką sugeba. Kartais jie įsivaizduoja, kad sugeba viską ir yra tiesiog Eifelio bokštai. Pretenzijos pasaulinės, o galimybės – lokalinės. Daug mūsų žvaigždžių tampa nebe žvaigždėmis vos kirtę kaimyninės Lenkijos ribas, nes jų kūryba (tekstas, forma, turinys) ir interpretaciniai sugebėjimai baigiasi ties pataikavimu vietinės auditorijos interesams. Žinoma, pasitaiko ir RETŲ išimčių. Dauguma TV laidų savo sandara ir temomis yra tiesiog prastos kopijos, todėl aš visada geriau žiūriu originalą. Lygiai taip pat vertinu populiarių miuziklų ar projektų „perdainavimą ar pergrojimą“, kurį atlieka vietiniai artistai. Kam gadinti originalą, jeigu visiškai nesunku jį stebėti atliekamą autentiškai? Kurkime, rašykime, dainuokime, propaguokime tai, ką patys sugebame, duokime pasauliui savo produktą, duokime jį tokios kokybės, kad pasauliui mūsų reikėtų, o ne atvirkščiai.

Papasakosiu pavyzdį: Prancūzijos televizija filmavo mūsų šalį, o paskui paprašė muzikos vaizdams įgarsinti. Kad ir ką siūliau – niekas jiems netiko: popsas – banalus, džiazas – perdainuotos tradicinės temos, bardai – vienodi, autorinės kompozicijos – vos viena kita. Matyt, nukentėjome pasidaliję darbus, aiškindami, kas ką turi daryti, ir vengdami viską daryti patys. Vieni rašė dainas, kiti – tekstus, treti – aranžavo, ketvirti dainavo – kas tada iš tos dainos gali likti? Įsivaizduokime dailininką, kuris sugalvojęs nutapyti paveikslą vieno pagalbininko prašo nupirkti teptukų, kito – dažų, trečio – užtempti drobę, o ketvirto – nutapyti paveikslą. Kas iš jo sumanymo tada liks? Taip ir nukeliavome kas sau su savo projektais, kritika ir supratimu.

Didžiausia tokia nesąmonė, kokią šiandien turime – „Eurovizijos“ pavyzdys. Vieni apmoka išlaidas, kiti renka tautos atstovą… Jeigu tai verslas – tegul verslininkai investuoja ir siunčia, ką pasirinkę. Jeigu renka tauta – renka pagal savo intelektą ir supratimą. O jis, kaip žinoma, gana savotiškas! Būtinai norite laimėti? Prašau – pataupykite kokius penkerius metus, tada nupirksite Madonną ar Lenny Krawitzą, ir padainuos už Lietuvą… Jiems Europos Sąjunga negalės neduoti pirmos vietos, nes apsijuoks, kad apie muziką nieko neišmano …

Iš muzikinės kultūros pasiekimų, be abejo, išskirčiau akademinės muzikos sferą, kur daug gerų atlikėjų, kūrėjų, gebančių reprezentuoti save ir šalį įvairiausiomis formomis. Turime labai gabių džiazo muzikantų, kuriuos visada malonu ne tik klausyti, bet ir pabendrauti, nes tai – plačių interesų, įdomaus mąstymo ir didelės patirties, susiformavę kūrėjai. Jų nemažai, todėl nėra kaip ir išskirti.

Mindaugas Peleckis. Nuliūdę nušvitę nuėję. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Mindaugas Peleckis (1975–2023) – poetas, prozininkas, publicistas, religijos ir mitologijos tyrinėtojas – nespėjo išleisti jau parengtų dviejų knygų…

Leonidas Donskis: Europietiškos dilemos

2009 m. Nr. 8–9 / Filosofą Leonidą Donskį kalbina Mindaugas Peleckis / Lietuvos inteligentija, studentai pažįsta Leonidą Donskį kaip įdomų filosofą, dėstytoją, laidos „Be pykčio“ vedėją, „Santaros–Šviesos“ sambūrio dalyvį, visuomenininką.

Jonas Ohmanas: „Mūsų dievai – tie patys“

2009 m. Nr. 5–6 / Vertėją, kino režisierių Joną Ohmaną kalbina Mindaugas Peleckis / Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį pasaulyje švenčia, be mūsų, ir tie žmonės, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių domisi Lietuva. Švedas Jonas Ohmanas Lietuvą…

Pažintis

2022 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė / Rainer Maria Rilke (1875–1926), vieno didžiausių vokiečių literatūros moderniųjų klasikų, kūrybos viršūnėmis laikomi du poetiniai ciklai – „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“.

2014 m. Nr. 12 / Vertė Lanis Breilis / Li Bo, Omaras Chaja mas, FranÇois Villon, Michelangelo Buonarroti, William Blake, Valter Savage Landor, Friedrich Hölderlin, Joseph von Eichendorff , Nikolaus Lenau, Fiodor Tiutčev, Vladimir Solovjov, Henrik Ibsen…

2011 m. Nr. 1 / Iš vokiečių k. vertė Vytautas Ambrazas-Dubindris / Švenčių šventę, draugai, prisiminkim kaip paprotį seną, kai nuolatos pakeliui nemokėsim savosios atšvęst.

2017 m. Nr. 11 / Vėl, jau ne pirmą kartą, siūlau skaitytojui susipažinti su šiandien beveik nežinomu, net Vokietijoje gerokai primirštu rašytoju Friedrichu Hebbeliu (1813–1863).

2016 m. Nr. 4 / Kiekvieną vakarą, puslapis po puslapio, su įžymiu germanistu Claudio Magrisu keliauju pagal upės tėkmę Padunojės žemėmis. Kasvakar įveikdama po nedidelį atstumą Dunojaus pakrante, pagalvoju, kad ši knyga

2015 m. Nr. 12 / Vadinamieji pedagoginiai autoritetai – būtinas auklėjimo romano segmentas. Jų pasirodymus „Vilhelmo Meisterio mokymosi metuose“ gaubia paslaptingumo aureolė. Pirmą kartą Nepažįstamasis kerta Vilhelmo orbitą…

2014 m. Nr. 5–6 / Lietuvių skaitytojui Hermanno Hesse’s kūrinys „Narziss und Goldmund“ žinomas kaip „Narcizas ir Auksaburnis“ (vertė Teodoras Četrauskas), o šio rašinio paantraštėje Goldmundo vardas teikiamas originalo forma.

2013 m. Nr. 8–9 / Richardas Wagneris į XIX a. sceną, kalbant apibendrintai, įžengė kaip didžiai prieštaringa geniali asmenybė, kaip dar romantizmo epochos žmogus. Nors romantizmas literatūroje, dailėje jau buvo nužydėjęs, R. Wagnerio…

2011 m. Nr. 8–9 / Eduardo Mörike’s romanui „Tapytojas Noltenas“ („Maler Nolten“), sukurtam 1830, o 1832 m. J. V. Goethe’s mirties metais išspausdintam, vokiečių kritika yra skyrusi išskirtinai didelį dėmesį. Literatūrologų susidomėjimas šiuo…

2010 m. Nr. 7 / Austrų literatūra jau nuo viduramžių artimai susijusi su vokiečių literatūra, ir tokia kaimynystė nebūtinai jai naudinga. Garsiausias vokiečių herojinis epas yra „Nibelungų giesmė“, bet visi šaltiniai teigia, kad paskutinį „Giesmės“…

2005 m. Nr. 2 / Iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis / Jeano-Paulo Sartre’o „Egzistencializmas yra humanizmas“ (1946) nėra filosofinis veikalas tikrąja to žodžio prasme. Iš esmės tai to paties pavadinimo paskaitos, pirmąkart perskaitytos…

2026 m. Nr. 1 / Tiesa, vos nepamiršau vieno dalyko. Nei Mato Slančiausko pasakojimuose, nei latvių tautosakoje ar dar kur nors neradau nė menkiausios užuominos, kaip iš vilko vėl atvirsti žmogumi.

2023 m. Nr. 7 / Kadaise skaičiau žinomo autoriaus knygą, parašytą lyg pakilus ant lengvo literatūrinio debesiuko, kaip vienas girininkas saugojo papartį. Tai pasisekė žmogui! Mums, gyvenantiems ant šaltos miško žemės, nė vienam neteko saugoti…

2022 m. Nr. 2 / Jau maniau, kad nebegrįšiu į Altajų (kalbu apie rašymą), tik niekaip o niekaip jis manęs nepaleidžia. Žmonės, arkliai, šunys, bitynai, žolės, ledo laukai, akmenys – viską sulig metais matau aiškiau, iki pačių smulkmenų.

2018 m. Nr. 2 / Mano žmona Julija kartais susinervina ir sako: – Ko tu visą laiką giedi apie tą Altajų, kad ten viskas gražu ir puiku – gėlynai, bitynai, vaistingos šaknys, sentikiai, kedrai ir meškos.

2016 m. Nr. 3 / Jau nuo pat mažų dienų labai norėjau skaityti. Tik visa bėda, kad nemokėjau. Tad radęs kokią laikraščio skiautę ar apdriskusią knygelę zyzdavau, kad suaugusieji man ją paskaitytų. Kur tau, jie vydavo mane šalin…

2011 m. Nr. 5 / Šienaudamas pirmaisiais metais aš negalėjau turėti jokių pašalinių minčių. Jeigu mano mintys netyčia nuklysdavo kur nors į šoną nuo žolėse augančių ąžuoliukų ar vyšnaičių, tik šmaukšt aštriu dalgiu per ploną jų liemenį ir po sodinuko!

2017 m. Nr. 11 / Vėl, jau ne pirmą kartą, siūlau skaitytojui susipažinti su šiandien beveik nežinomu, net Vokietijoje gerokai primirštu rašytoju Friedrichu Hebbeliu (1813–1863).

2016 m. Nr. 4 / Kiekvieną vakarą, puslapis po puslapio, su įžymiu germanistu Claudio Magrisu keliauju pagal upės tėkmę Padunojės žemėmis. Kasvakar įveikdama po nedidelį atstumą Dunojaus pakrante, pagalvoju, kad ši knyga

2015 m. Nr. 12 / Vadinamieji pedagoginiai autoritetai – būtinas auklėjimo romano segmentas. Jų pasirodymus „Vilhelmo Meisterio mokymosi metuose“ gaubia paslaptingumo aureolė. Pirmą kartą Nepažįstamasis kerta Vilhelmo orbitą…

2014 m. Nr. 5–6 / Lietuvių skaitytojui Hermanno Hesse’s kūrinys „Narziss und Goldmund“ žinomas kaip „Narcizas ir Auksaburnis“ (vertė Teodoras Četrauskas), o šio rašinio paantraštėje Goldmundo vardas teikiamas originalo forma.

2013 m. Nr. 8–9 / Richardas Wagneris į XIX a. sceną, kalbant apibendrintai, įžengė kaip didžiai prieštaringa geniali asmenybė, kaip dar romantizmo epochos žmogus. Nors romantizmas literatūroje, dailėje jau buvo nužydėjęs, R. Wagnerio…

2010 m. Nr. 7 / Austrų literatūra jau nuo viduramžių artimai susijusi su vokiečių literatūra, ir tokia kaimynystė nebūtinai jai naudinga. Garsiausias vokiečių herojinis epas yra „Nibelungų giesmė“, bet visi šaltiniai teigia, kad paskutinį „Giesmės“…

2011 m. Nr. 6 / Iš ispanų k. vertė Akvilė Šimėnienė / Dabar, kai Renados vyskupijos, kuriai priklauso mano mylima Valverde de Liucerna gyvenvietė, vyskupas rūpinasi, kaip sakoma, Don Manuelio, arba geriau – Gerojo švento Manuelio…

Šienaudamas pirmaisiais metais aš negalėjau turėti jokių pašalinių minčių. Jeigu mano mintys netyčia nuklysdavo kur nors į šoną nuo žolėse augančių ąžuoliukų ar vyšnaičių, tik šmaukšt aštriu dalgiu per ploną jų liemenį ir po sodinuko!

2026 m. Nr. 1 / Tiesa, vos nepamiršau vieno dalyko. Nei Mato Slančiausko pasakojimuose, nei latvių tautosakoje ar dar kur nors neradau nė menkiausios užuominos, kaip iš vilko vėl atvirsti žmogumi.

2023 m. Nr. 7 / Kadaise skaičiau žinomo autoriaus knygą, parašytą lyg pakilus ant lengvo literatūrinio debesiuko, kaip vienas girininkas saugojo papartį. Tai pasisekė žmogui! Mums, gyvenantiems ant šaltos miško žemės, nė vienam neteko saugoti…

2022 m. Nr. 2 / Jau maniau, kad nebegrįšiu į Altajų (kalbu apie rašymą), tik niekaip o niekaip jis manęs nepaleidžia. Žmonės, arkliai, šunys, bitynai, žolės, ledo laukai, akmenys – viską sulig metais matau aiškiau, iki pačių smulkmenų.

2018 m. Nr. 2 / Mano žmona Julija kartais susinervina ir sako: – Ko tu visą laiką giedi apie tą Altajų, kad ten viskas gražu ir puiku – gėlynai, bitynai, vaistingos šaknys, sentikiai, kedrai ir meškos.

2016 m. Nr. 3 / Jau nuo pat mažų dienų labai norėjau skaityti. Tik visa bėda, kad nemokėjau. Tad radęs kokią laikraščio skiautę ar apdriskusią knygelę zyzdavau, kad suaugusieji man ją paskaitytų. Kur tau, jie vydavo mane šalin…

2020 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė/ Vienas talentingiausių latvių istorinės prozos kūrėjų Aleksandras Grynas (Aleksandrs Grīns, tikrasis vardas Jekabas) gimė 1895 m. Biržų valsčiaus (Latvijos, ne Lietuvos…) Ziedų ūkyje.

2015 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė / Aivaras Kliavis (g. 1953) – vienas produktyviausių šių dienų latvių prozininkų ir žurnalistų.

2010 m. Nr. 2 / Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė / Erikas Kūlis (g. 1941 m.), žinomas latvių prozininkas, trumpojo apsakymo meistras. Yra išleidęs apie trisdešimt knygų – apsakymų rinkinių, apysakų, pasakų vaikams.

Muzikantą Antaną Foką kalbina Mindaugas Peleckis

2023 m. Nr. 7 / Mindaugas Peleckis (1975–2023) – poetas, prozininkas, publicistas, religijos ir mitologijos tyrinėtojas – nespėjo išleisti jau parengtų dviejų knygų…

2009 m. Nr. 8–9 / Filosofą Leonidą Donskį kalbina Mindaugas Peleckis / Lietuvos inteligentija, studentai pažįsta Leonidą Donskį kaip įdomų filosofą, dėstytoją, laidos „Be pykčio“ vedėją, „Santaros–Šviesos“ sambūrio dalyvį, visuomenininką.

2009 m. Nr. 5–6 / Vertėją, kino režisierių Joną Ohmaną kalbina Mindaugas Peleckis / Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį pasaulyje švenčia, be mūsų, ir tie žmonės, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių domisi Lietuva. Švedas Jonas Ohmanas Lietuvą…

2009 m. Nr. 3 / Šio mėnesio Mindaugo Peleckio knygų anotacijos

2009 m. Nr. 1 / Šio mėnesio Mindaugo Peleckio knygų anotacijos

2008 m. Nr. 11 / Šio mėnesio Mindaugo Peleckio knygų anotacijos

2008 m. Nr. 10 / Šio mėnesio Mindaugo Peleckio knygų anotacijos

2011 m. Nr. 1 / Iš vokiečių k. vertė Vytautas Ambrazas-Dubindris / Švenčių šventę, draugai, prisiminkim kaip paprotį seną,
kai nuolatos pakeliui nemokėsim savosios atšvęst.