Mindaugas Peleckis. Kelionė vaiskiosios šviesos link
2009 m. Nr. 1
Lietuvius senokai domina budizmas. Sovietiniais metais, maždaug prieš keturis dešimtmečius, Lietuvoje atsirado pogrindinės budistų grupelės, kurios šios filosofijos ir religijos pradmenų išmoko Buriatijoje. Dabar tibetiečių kalbos, kultūros ir religijos pagrindų galima mokytis Vilniaus universiteto Orientalistikos centre. Yra šių dalykų besimokančiųjų savarankiškai. Lietuvius su Tibeto kultūra daugiau kaip prieš dešimtmetį artimiau supažindino rašytoja, dailininkė, keliautoja Jurga Ivanauskaitė, taip pat – fotografas, keliautojas Paulius Normantas.
Lietuvoje yra ir kelios bendruomenės, kuriose praktikuojamas tibetietiškas budizmas. Rigdzin Gatsel Ling bendruomenė, pasak jos sekretoriaus Dariaus Minioto, susikūrė prieš dvejus metus, kai Lietuvoje pakartotinai apsilankė lama Rigdzinas Namkha Rinpočė (pirmą kartą jis lankėsi prieš dešimtmetį J. Ivanauskaitės dėka; ji padėjo Rigdzinui Namkha Rinpočei išvykti į Vakarus. Dabar šiai bendruomenei vadovauja J. Ivanauskaitės sesuo Radvilė Račėnaitė. Ji išpažįsta senąją Tibeto budizmo mokyklą Nyingma, Dudzomo Tersaro tradiciją. Bendruomenės mokytojas Rigdzinas Namkha Rinpočė šiuo metu gyvena Šveicarijoje, kur yra pagrindinis Rigdzin bendruomenės centras (www.namkha.org). Bendruomenė turi savo tinklalapį www.rigdzin.lt. Kita bendruomenė, palaikanti Tibetą, yra žymios astrologės, kuri kartu su P. Normantu aplankė Pasaulio Stogą (taip vadinamas Tibetas), Nijolės Valaitytės-Wolmer vadovaujamas Integralaus dvasinio tobulėjimo centras „Udumbara“ (www. dharma.lt). Jo veikla plati, centras turi leidyklą „Alkionė“, kuri leidžia tikrą dvasinės išminties lobyną, daug Tibeto budizmo literatūros perlų.
Abhjadata. Galingieji tantros meistrai / Aštuoniasdešimt keturių sidhų gyvenimai (2008).
Naujausias leidyklos „Alkionė“ leidinys – iš tibetiečių kalbos Algirdo Kugevičiaus verstas Abhajadatos šedevras „84 sidhų gyvenimai. Galingieji tantros meistrai“. Puikiai iliustruotame 224 puslapių albume, verstame iš II a. Abhajadatos „Giesmyno“ tibetietiškojo varianto, – didžiųjų sidhų (mokytojų, įgavusių galias, budizmo skleidėjų, garsiųjų tantrinių Tibeto tradicijų pradininkų) istorijos. Šiuos sidhų gyvenimų aprašymus daugelis akademinės tradicijos orientalistų laiko legendomis. Autorius įvadiniame žodyje pabrėžia, jog jos tikros. Nepaisant to, kaip žvelgsite į sidhų stebuklus, – kaip į simbolį ar kaip į realybę, – vis tiek jos vaduoja iš ribotumų ir atskleidžia, kokios didžiulės žmogaus galimybės ir kiek daug priklauso nuo tikėjimo savyje glūdinčia Dharma, Darna – pirmaprade Vaiskiąja sąmonės šviesa. Šių senovinių istorijų, kaip ir visų tantrų tekstų, pagrindas – žalingų emocijų transformavimas, panaudojant jas dvasiniam tobulėjimui. Iš pradžių sidhai buvo paprasti žmonės. Jie gavo mokymą, atitinkantį prigimtį ir polinkius, praktikavo ir pasiekė tikslą: virto Vaiskiąja šviesa – realizavo dieviškąją prigimtį. Jei galėjo jie, tai gal gali kiekvienas?..
Ješė Cogjal. Lotose gimęs / Padmasambhavos gyvenimas (2006), 304 p.
Vienas iš pirmųjų „Alkionės“ leidinių – serijos „Pasaulio išminties lobynas“ pirmoji knyga „Gimęs Lotose“ – aštunto amžiaus iškilaus budizmo mokytojo Padmasambhavos biografija, užrašyta jo mokinės Ješės Cogjal.
Kas yra Padmasambhava, „Tobulo neprilygstamos prigimties įsikūnijimo tantroje“ yra sakęs pats Buda Šakjamunis: „Kai nuo mano išėjimo į nirvaną prabėgs aštuoneri metai, pasirodysiu aš vėl Odijanos šalyje, ir bus mano vardas Padmasambhava. Būsiu aš tada Slaptosios Mantros mokymų viešpats.“
Šventuosiuose budizmo šaltiniuose rašoma, kad „būtybės gimsta ketveriopai: iš įsčių, iš kiaušinio, iš drėgmės ir akimirksniu“. Apie Padmasambhavą sakoma, jog jis akimirksniu, stebuklingai gimė Danakošos ežere, lotoso žiede, kurį prieš tai apšvietė budos Amitabhos ir visų dešimties pasaulio krypčių budų atjautos spinduliai. Mokytojas Padmasambhava nebuvo paprastas, kūniškas žmogus – tai Budos Šakjamunio įsikūnijimas. Tibete jį meiliai vadina Guru Rinpoče. Brangiojo Mokytojo biografiją užrašė jo mokinė ir partnerė dakinė Ješė Cogjal (757–817) ir vienoje šventykloje paslėpė rankraštį, siekdama jį išsaugoti ateities kartoms. Šį lobį XII a. rado Njangralas Nima Oseras.
Knyga tiks norintiems studijuoti tibetietiškąjį budizmą. Joje yra ir itin vertingas 65 puslapių budizmo terminų žodynėlis. Skeptiškai į budizmą žvelgiantiems – tai itin įdomus istorinis dokumentas.
Ješė Cogjal. Dakinės mokymai / Padmasambhavos patarimai dakinei Ješė Cogjal (2006).
Šis leidinys – tarsi ką tik minėtos knygos tęsinys. Pirmiausia reikėtų paaiškinti, kas yra dakinė (tib. mkha’ ‘gro ma). Tai – dvasinė būtybė, atliekanti nušvitimo darbus. Vadinamoji dakinių ženklų kalba – slaptas moteriškųjų dvasinių būtybių raštas, kurį gali perskaityti tik prityrę mokytojai.
Dakinės mokymai – neišsemiamas dvasinis lobynas visiems ir kiekvienam. „Apskritai yra daug žmonių, praktikuojančių beprasmiškus dalykus“, – rašoma knygoje (p. 117). Šie žodžiai ypač tiktų šių laikų tuštybių mugei.
Karčeno princesė Ješė Cogjal, parašiusi šį kūrinį maždaug prieš 1200 metų, šiuolaikiškai žiūrint, gerokai aplenkė feminizmo judėjimą. Dvasines praktikas puikiai išmaniusi moteris knygoje pateikia aiškius, glaustus patarimus, kurių esmė – dvasinės žinios neturi būti naudojamos asmeniniams tikslams ar likti vien teorija.
Budizmo mokymas, nors dažnai manoma priešingai, suteikia vilties: „Jei šis mokymas bus tris kartus išsakytas didžiausiam nusidėjėliui – net tokiam kaip savo tėvo ir motinos žudikas, – jis neįpuls į samsarą, nors ir bloškiamas ten. Ir, be abejo, nušvis“ (p. 190).
Budizmas kaip religija žmonijai mažiausiai atnešė nelaimių. Pagrindinis jo tikslas – kad visos būtybės būtų laimingos!