Literatūros archyvai
Apie nepageidaujamą rašytojų paramą
2020 m. Nr. 5–6
Jau ankstyvuoju sovietmečiu pradėti organizuoti rašytojų vizitai iš Vilniaus į rajonus, tačiau ne visi literatai ir ne visuomet atlikdavo tai, ko iš jų oficialiai reikalauta. Nūdien apie bohemiškas rašytojų elgsenas bylojantys „protokoliniu“ stiliumi rašyti archyviniai skundai skamba nelyg nuotykinės novelės (įdomu, kaip juos skaitydavo adresatai). Vieną tokių – trijų literatų vizitą Utenoje 1952 m. spalio 23 dieną, – su kone scenariniu detalumu užfiksuotą vietinio laikraščio redaktorės ir skirtą tuometiniam Lietuvos LKJS CK sekretoriui Antanui Raguočiui, čia ir skelbiame.
Etikos sumetimais asmenų pavardės žymimos inicialais.
S. V.
Šių metų spalio mėn. 23 d. iš Vilniaus į Uteną atvyko grupė draugų, kurie užėję į rajoninio laikraščio „Lenino keliu“ redakciją pasisakė, jog jie esą iš „įvairiausių laikraščių redakcijų“ ir nori susitikti su vietos literatais, o taip pat su LTSR nusipelniusiu mokytoju, ordininku Mykolu Varnu.
Redakcijoje jiems buvo pažadėta suteikti paramą, iššaukti mieste gyvenančius literatus. Penktą valandą po pietų susirinko keletas žmonių, kurie ilgokai palaukę negalėjo sulauki pažadėjusio atvykti drg. K. Susirinkusiems buvo patarta ilgiau nelaukti, nes maža buvo vilties, kad drg. K. įvykdys pažadą. Jau ryte jis buvo pastebėtas neblaivus.
Spalio 24 d., vakare, į redakciją vėl atėjo visi trys draugai: B., D. ir K. Visi jie buvo tiek nusivaišinę, kad redakcijoje su jais buvo neįmanoma susikalbėti ir jie sunkiai orientavosi, kur randasi… Čia drg. B. atžymėjo visiems komandiruotes ir pagaliau visi išėjo.
Netoli nuo redakcijos, M. Melnikaitės gatvėje, priešais kultūros namus, eidami susikabinę ne šaligatviu, bet važiuojamuoju gatvės grindiniu, jie iš pryšakio susitiko važiuojantį nepažįstamą žmogų. Iš jo šie girti piliečiai pareikalavo duoti jiems kelią ir, kai tas žmogus niekur nepasisuko (jis važiavo pilnumoje laikydamasis gatvėse nustatytų taisyklių), šie visi ėmė jį kolioti necenzūruotais žodžiais. Pagaliau K. siūlė šerti važiuojančiam žmogui į galvą lazda, kurią turėjo D. Pastarasis buvo jau lazdą pakėlęs virš važiuojančio žmogaus galvos, bet nuo smūgio susilaikė.
Ši svečių grupė dar trejetą valandų pagastroliavę po miestą, užkabinėję praeivius, atsidūrė miesto viešbutyje. Čia jie grubiai iškolioję ir įžeidę viešbučio vedėją drg. A. ėmė savavaliauti. Netaktiškiausiai elgėsi K., jis koliodamasis įvairiausiais žodžiais visur gyrėsi, kad jis esąs LLKJS CK biuro narys. Pagaliau visi trys draugai ėmė siautėti po viešbutį, įsibraudami į kambarius, kuriuose buvo apsigyvenę žmonės. Nežiūrint į tai, [kad] jiems buvo čia suteikta nakvynė, jie visi užėmė kitų viešbučio gyventojų lovas. Viešbučio vadovybė buvo priversta kviestis miliciją. Ir atėjus milicijos pareigūnams įspėjus, kad jie laikytųsi nustatytos tvarkos, pastarieji atsisakė nuo to ir ėmė triukšmauti dar labiau. K. ir D. buvo pristatyti į milicijos budinčiojo priežiūrą, o B. liko gulėti kitam viešbučio gyventojui skirtoje lovoje. Po vidurnakčio K. ir D. atgavo normalią sąmonę ir buvo jiems pasiūlyta tęsti nakvynę viešbutyje gautame kambaryje.
Prašau padaryti atitinkamas išvadas dėl minėtų draugų chuliganiško elgimosi komandiruotės metu. Tokia rašytojų „parama“ mūsų rajono literatams nepageidautina, kaip nelauktinas ir tokių susikompromitavusių piliečių atsilankymas ateityje.
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius
2020 m. Nr. 4
Sovietmečiu grožinės literatūros leidybą valdė leidykla „Vaga“ (iki 1964 m. – Valstybinės grožinės literatūros leidykla), o reikšminga leidybos proceso dalis buvo užsakomosios vidinės recenzijos, kurias už sutartą honorarą[1] parengdavo rašytojai ir kritikai.
Oficialiai (sutartyje) jų užduotis skambėjo taip: „Recenzentas įsipareigoja išnagrinėti autoriaus ……. veikalą, turintį ……. autorinių lankų <…>, ir pateikti apie jį raštu atsiliepimą, kuriame veikalas turi būti įvertintas idėjiniu, meniniu, moksliniu ir kalbos požiūriu, taip pat padaryti išvadą, ar tikslinga recenzuojamąjį veikalą išleisti.“
Pasak redaktorės, vertėjos Aušros Stanaitytės-Karsokienės, „vidinė recenzija yra analogiška dabartinių leidyklų samdomų ekspertų iš šalies nuomonei. Tačiau būtų pernelyg lengvabūdiška tokiu palyginimu apsiriboti. Visi girdėjome, kad neretai tai būdavo dingstis iš anksto susidoroti su nemalonėje (bet kieno nemalonėje – svarbu, kad tai būtų įtakingas žmogus) esančiu autoriumi, drįstančiu pretenduoti į leidyklos „klientus“ <…>. Tačiau vidinę recenziją galėdavo sudaryti ir visai dalykiškos, konstruktyvios pastabos. Kadangi vidinis recenzentas faktiškai atstovaudavo oficialiai leidyklos nuomonei, autoriui į tas pastabas būdavo privaloma atsižvelgti, žinoma, jei jis norėjo, kad būtų išleistas jo kūrinys“[2].
Vartant archyvuose išlikusias vidines recenzijas susidaro įspūdis, kad vieni recenzentai buvo reiklesni, priekabesni ir griežtesni, kiti mėgindavo diplomatiškiau palaikyti autorių, t. y. padėti jam išsileisti knygą. Atskira pastanga būtų tirti, kiek recenzento vertinimus skirtingais sovietmečio laikotarpiais veikė ne tik tekstai ar ideologinis spaudimas, bet ir autoriaus, kurio knyga recenzuojama, statusas, vieta literatūros lauke, tarpasmeniniai santykiai bei kitos subjektyvios aplinkybės, tarkim, asmeninis estetinis skonis ar stilius, kai recenzuodavo prozininkas prozininką ar poetas poetą.
Čia spausdiname Juozo Apučio recenziją dviem Jurgio Kunčino prozos rankraščiams, rašytą 1987-aisiais ir saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve (F. 23, ap. 2, b. 4560).
S. V.
Jurgis Kunčinas pastaruoju metu tiesiog stebina: jo eilėraščiai, vertimai (ir poezijos, ir prozos) pažiro mūsų spaudoje, o šit „Vagos“ leidyklai jis įteikė net dviejų apsakymų knygų [„Vaizdas į mėnulį“ ir „Rekviem dzūkiškam futbolui ir kitos miestelio istorijos“ – S. V.] rankraščius! Stebėtinas darbštumas, kūrybingumas. Svarbiausia – daroma įdomiai, rimtai, su sveikata.
Perskaitęs abiejų knygų rankraščius, galvojau, kaip čia siūlyti J. Kunčinui padaryti? Gal leisti vieną knygą – atrinkti stipriausius apsakymus ir išleisti? Pagrečiui leisti dvi knygas būtų lyg ir per didelis „raškažius“. J. Kunčinas šitaip gali atimti iš mūsų tingesnių prozininkų duoną! Bet kad vienos knygos sudaryti neišeina – „Rekviem…“ yra vientisa knyga, joje pačioje vieno kito dabar pateikto apsakymo galėtų ir nebūti. Tačiau tie, kurie spausdinami, turi eiti vienoje gretoje, tai savotiškas kelių dešimtmečių Alytaus ir jo apylinkių „epas“.
Šit ir atėjo į galvą mintis: o kodėl „Rekviem“ negalėtų išleisti „Vyturys“? Juk čia visos istorijos matomos vaiko, paauglio akimis, o viena kita pikantiškesnė šiuolaikinės užgrūdintos jaunuomenės iš koto gal neišverstų. Taigi – „Rekviem“ autoriui siūlau nešti į „Vyturį“. Ir dar siūlau iš tos knygos atsisakyti šių apsakymų:
„Turgus kaipo toks“; tiesa, jis vėliau prisimenamas, todėl – gelbstintis – būtų galima jį dar gerokai paakėti, nes dabar išrodo lėkštokai; iš patirties žinau, kaip gabiai J. Kunčinas moka taisyti savo arba verstus kūrinius [nurodomi keli kitų kūrinių pavadinimai – S. V.].
Čia pat norėčiau pridurti, kad apsakymas „Stiprus trejetas iš matematikos ir Francas Kafka“ iš tikrųjų nesilpnas iki pasakojimo apie Kafkos apsakymus, o nuo jų išblėsta, pasidaro netikras, pritemptas. Gal autorius turėtų noro ir jėgų jį pataisyti?
„Rekviem dzūkiškam futbolui“ irgi reikėtų griežčiau pakratyti, pristabdyti plepumą. Jei pasisektų – „Įlankose bei sąsiauriuose“ reikėtų smarkiai pastiprinti, dabar jis išrodo tuštokas.
„Kelionė didmiestin“ būtų nieko, jei autorius rašytų saikingiau, dabar gi vietomis išrodo, kad viskas dedasi gal net šio amžiaus pradžioje, o ne viduryje. Visiškai neįtikimas veršelio pirkimas ir pjovimas kelionės metu – gal taip ir galėtų atsitikti kokioj Gruzijoj. Tas apsakymas yra pats plepiausias.
Apsakyme „Per Simną į Krosną“ užkliuvo tokie daiktai: geležinkelis, rodos, tiesiamas pirmą kartą, bet geležinkelio stotis, pasirodo, buvusi jau anksčiau! (p. 107). Tame pačiame apsakyme gaisrininkai padaro gyvąją grandinę (p. 108), atitverdami žmones nuo bėgių ir traukinio. Įdomu, kiek ten galėjo būti tų gaisrininkų?
Dabar jau būtų laikas pasakyti ir kelis bendresnio pobūdžio žodžius – ir apie vieną, ir apie kitą rinkinį. J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą, tam tikra malonumą, gal net gerėjimąsi mokėjimu pasakoti. Įvykių fonas – savotiškas, atsiradęs ir iš realios patirties, ir lyg sugautas kokioj vokiečių ar švedų literatūroj. Čia matyčiau ir J. Kunčino originalumą. Jo apsakymų vaizdas – reljefiškas, o prozai tas labai svarbu; svarbu skaityti ir matyti, ne vien girdėti žodžius ar sakinio sklandumą.
Visiems apsakymams, tiksliau tariant, dideliam kiekiui galima prikišti ne itin kokias jų pabaigas. Toks įspūdis, jog tai yra savotiškas autoriaus Achilo kulnas: gražaus užmojo dalykai baigiasi striukai, atsitiktinai, rodos, autoriui jau bus pabodę rašyti ir jis norėjo kuo greičiau rankraštį mesti į šalį. Čia mėginsiu nurodyti apsakymus, kurių pabaigos man atrodo nevykusios [nurodomi apsakymų pavadinimai – S. V.].
Redagavimo būtų. Autorius moka rašyti, moka ir kalbą, bet jam trūksta atidumo. Jį reikia tiesiog prispirti atidžiau skaityti savo rankraštį. Be to, ateityje šitaip pilkai, vietomis vos išskaitomai atspausdintų rankraščių derėtų nepriimti – įdomiai parašyti kūriniai, be abejo, svarbu, bet kas pasigailės redaktorių ir recenzentų akių?
Taigi – vieno kito apsakymo atsisakius, vieną kitą pataisius, siūlyčiau „Vaizdą į mėnulį“ išleisti „Vagai“, o „Rekviem dzūkiškam futbolui ir kitos miestelio istorijos“ – „Vyturiui“.
Vilnius,
1987.IV.7.
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
[1] Sprendžiant iš išlikusių sutarčių, paskutiniuoju sovietmečio dešimtmečiu neretai tai sudarė trisdešimt rublių.
[2] „Autoriaus kelias į leidyklą – tai lipimas į stiklo kalną“: Solveigos Daugirdaitės pokalbis su redaktore, vertėja Aušra Stanaityte-Karsokiene, 2013-09-28, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų rengtų pokalbių pagal projektą ,,Literatūros laukas sovietmečiu Lietuvoje“ dalis: http://www.llti.lt/failai/Pokalbis%20su%20Ausra%20Karsokiene_pat.pdf.
Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra
2020 m. Nr. 3
Daug dėmesio sovietmečiu buvo skiriama jaunųjų rašytojų ugdymui: didžiuosiuose miestuose steigtos jaunųjų rašytojų sekcijos, LTSR rašytojų sąjungoje veikė Komisija darbui su jaunaisiais rašytojais, organizuoti respublikiniai jaunųjų literatų konkursai ir kūrybinės stovyklos, pradedantieji skatinti burtis į literatų būrelius dar mokyklose ir prie regioninių laikraščių redakcijų, raginti siųsti savo kūrybą spaudai ir literatūriniams Rašytojų sąjungos konsultantams.
„Jaunosios literatų pamainos ugdymo ir auklėjimo klausimai“ – tokia buvo 1971 m. balandžio 20 d. vykusio LTSR rašytojų sąjungos visuotinio narių susirinkimo pagrindinė tema. Susirinkime aptarta penkmečio jaunųjų kūrybos situacija, akcentuotos neseniai minėtos Vilniaus ir Kauno jaunųjų rašytojų sekcijų 25-mečio sukaktys (šia proga pasirodę Antano Jonyno ir Mykolo Sluckio straipsniai), išskirtos ryškiausios problemos – menkas dėmesys mažesniems regionams, kartais išleidžiamos per silpnos „PK“, didelis „jaunaisiais“ vadinamų ar besivadinančių amžiaus vidurkis; nestigo ir ideologinių priekabių (dėl perdėto kūrybinio formalizmo, nutolimo nuo „tarybinio žmogaus“ ir pan.).
Įvadinį pranešimą susirinkime perskaitė tuometinis Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas Alfonsas Maldonis, netrukus pasisakė Antanas Drilinga, Algimantas Baltakis, Juozas Grušas, Mykolas Karčiauskas, Aleksas Dabulskis, Jurgis Buitkus ir kiti. Tarp visų išsiskiria Sigito Gedos ir Marcelijaus Martinaičio svarstymai – individualesni, drąsesni, eseistiškesni. Šiame numeryje spausdiname M. Martinaičio pasisakymo stenogramą*, saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve.
P. S. Galima pridurti, kad aštuntajame dešimtmetyje – po 1972 m. įvykių Kaune – rašytojų ideologinė priežiūra vėl sustiprėjo, o iš susirinkime dalyvavusių ir / ar aptartų autorių ne vienas dėl vienokių ar kitokių priežasčių ilgam (ar suvisam) nutilo: Bruno Sangis, Jurgis Buitkus, Remigijus Gražys, Vitas Žvirdauskas, Vytautas Norbutas ir kiti.
Šiandien mūsų poezijai, atrodo, jau nestinga naujų formalinės poetikos koncepcijų, išorinės įvairovės. Gal kartais čia ir jaučiamas nuovargis, savotiškas atbukimas visam tam, kas prieš keletą metų buvo vadinama ieškojimais ar eksperimentais. Daug buvo kalbama apie asociatyvinį mąstymą ar net skyrybą, tas teikė labai didelių ir šviesių ateities vilčių. Ir štai neretai jau patys pradedame save ironizuoti, kalbėti apie supanašėjimą, pasiekę išorinio įvairumo, apie dvasinę kultūrą, pasiekę aukštos poetikos kultūros, apie standartus ir literatūriškumą.
Pagaliau jaučiamas pasiilgimas naujų vidinių poezijos šaltinių, naujo poezijos, kaip dvasinės žmogaus veiklos supratimo. Ar, pripažindami, kad šiandieninė poezija labai įvairi, nepasiilgome jauno, net labai jauno poeto, kuris į mūsų literatūrą įneštų daugiau dinamizmo ir gyvybingumo.
Visa tai aš noriu nukreipti ne tik į jaunųjų kūrybą, o į tai, ką paprastai vadiname literatūrine aplinka, bendra atmosfera, bendrais kūrybos šaltiniais. Ar ne per daug ramu ir saugu toje aplinkoje. Vos ne kiekvienas, į ją patekęs, apsaugomas nuo rizikos ir nesėkmių. Čia pat paskirstyti suoleliai ir išdalinta šlovė, apkarpytos gyvatvorės ir langai išpuošti gražiais liaudiškosios kultūros karpiniais.
Čia kalbu ne apie atskirus kūrėjus, jų vietą mūsų kultūroje, o apie tam tikrą vidurkį, poezijos repertuarą, lengvai prieinamą kiekvienam raštingam žmogui. Net ir neeiliniai reiškiniai dažnai pritaikomi tam vidurkiui, pagal jį interpretuojami, daugiau išryškinant jų išorinį savitumą. O jeigu kurie nors kūriniai nepasiduoda tam vidurkiui, juo blogiau jiems. Ir štai labai greitai išplito literatūrinės tautosakos aranžuotės ir interpretacijos, kai susilaukė pritarimo ir kai buvo pritaikytos vidutiniam „mąstymui“, nereikalaujančiam didesnių dvasios pastangų. Tuo pačiu keliu einant, Justino Marcinkevičiaus, Maldonio, Degutytės, Baltakio, Vaičiūnaitės kūryba neretai tampa labai rafinuoto epigonizmo šaltiniu, išsemiant tų poetų motyvus greičiau, negu jie patys suspėjo juos išsemti. Yra ne tik šių poetų antrininkai, bet jau ir tretininkai. Nesakau, kad visa jaunųjų poezija epigoniška, kad nėra žmonių, einančių savo keliu, giliai ir savaip suprantančių kūrybos tikslus. Apie tokius jaunus kūrėjus šiandien jau buvo kalbėta.
Aš daugiau noriu pakalbėti apie tą bendrą srautą, kuriam neretai būdingas savotiškas kūrybinis bekonfliktiškumas, repertuaro bendrumas, kada autentišką jaunųjų kūrybą yra vis sunkiau atskirti nuo raštingų žmonių pamėgimo rašyti, nuo to šiaip įdomaus kultūros suformuoto psichologinio komplekso, kada išreiškiamas ne savęs, savo aplinkos, ne socialinių ryšių pergyvenimas, o kultūros, literatūros ar atskirų autorių pažinimo ir dvasinio nusisavinimo eiga – tą eigą, kaip dvasinį procesą, kaip susijaudinimą, įgytą patyrimą, vėl perteikiant meninėmis priemonėmis, dažnai išradingomis ir imponuojančiomis. Tokia kūrybos rūšis jau spėjo sau susidaryti netgi tikros literatūros opiniją, plataus ir daug žadančio jaunųjų judėjimo įspūdį. Ji gana lengvai išplinta, lyg ir nieko neįpareigodama, nieko negriaudama, bet ir nieko nestatydama, o tik perkurdama jau visuotinai pripažintus kultūros ir literatūros reiškinius. Praeina metai, kiti, ateina laikas sakyti kalno pamokslą, o savų idėjų ar bent ryškesnės estetinės ideologijos nėra. Pačios kūrybos priežastis ir tikslai – nesuprasti, o gal iš viso nebuvo jokių tikslų nė priežasties.
Nors, pačiai poezijai turtėjant ir įvairėjant, gausėja rašančių, tačiau tikri talentai ne taip sparčiai gimsta. Juos vis sunkiau pastebėti, jiems [reikia] prasimušti pro tą kultūrinį epigonizmą, literatūrinį vidurkį. Kaip tik jie daugiau mums turėtų rūpėti, nes tik jie, kokių didelių ir garbingų poetų turėtume, yra nuolatinio poezijos atsinaujinimo šaltinis. Tai sakau lyg ir norėdamas juos iššaukti iš to didelio rašančiųjų būrio, sužadinti jų savarankiškumą, drąsą ir riziką, tą ištikimą kiekvieno talento ginklanešį, kad nenusitrintų gabumai tarp to vidutiniškumo, vidutiniškai gyvenant tarp tų, kurie vidutiniškai žiūri į kūrybą.
Kūryba nėra užsiėmimas, laisvalaikio meditacijos, tai žmogaus gyvenimo būdas, į pasaulį, aplinką nukreipta veikla, tai viena didžiausių ambicijų. Ir liūdna, kada štai rimtam laikraštyje skelbiama jaunųjų kūryba, o puslapio viršuje užrašyta „Mes nebūsime rašytojais“. Ar nėra čia tas pats vidutiniškas požiūris, literatūrinės ambicijos nukirtimas arba pritarimas vidutiniškumui, anemijai ir rutinai. Niekur ir niekada žmonės neįtempę visų savo jėgų nėra sukūrę kokios nors literatūros, čia pusininkų nėra.
Dar noriu [pasakyti] keletą pastabų apie tai, kaip jaunas, gabus žmogus ateina į literatūrą ir į visuomenę. Kaip ir kada jis tampa jos veikliu nariu. Čia buvo kalbėta apie jauno literato senėjimą, labai suvėluotus literatūrinius debiutus. Senesnės kartos rašytojai mielai prisimena savo jaunystę ir tą įkarštį, su kuriuo reiškė savo tiesas ir požiūrius sunkiais karo ir pokario metais, ir tai, kaip labai jauni leido pirmąsias knygas, ir net tai, kaip darė klaidas ir visų akivaizdoje jas taisė. Tai dažnai nuskamba kaip priekaištas jauniesiems. Bet taip pat reikia pasakyti, kad jaunajam tada buvo skiriama ryškesnė vieta visuomenėje. <…>
Kas bent kiek susietas su spauda, gerai žino tą nepasitikėjimą jaunaisiais. O kaip jis gali bręsti, formuoti savo kūrybos tikslus, neturėdamas to viešo minties gyvenimo, negalėdamas svarstyti savo kūrybos ir savo gyvenimo patyrimo. Net ir „Nemunas“, kuris mielai spausdina jaunųjų kūrybą, nesiryžta kažkodėl jų pakviesti. Dažnai apie juos kviečiami kalbėti vyresni, lyg tie patys jaunieji dar tam nebūtų subrendę. Ir dar reikia kalbėti apie rimtesnį dalyką, apie spaudos kultūrą. Ar čia nepradeda veikti žinomas dėsnis: į abejingumą atsakoma abejingumu. Jei jis veiktų kažkuriam platesniam visuomenės kontekste, jaunas rašytojas greičiau ir savo kūrybą susietų su savo sielos ir gyvenimo patyrimu. Jaunas rašytojas ir inteligentas, humanitarinės kultūros kūrėjas, visuomenės narys. Ir kaip jos narys – ne kiti, o visų pirma jis pats už save atsakingas. Kai neaiškios teisės – negali būti sąmoningai suprastų pareigų. Reikia tiesiai pasakyti, jaunas rašytojas neturi savo aiškios vietos visuomenėje. Tai kažkoks nelabai apibrėžtas pusinteligentis ir puspoetis. Ne vienas gabus literatas tokioje būklėje degraduoja, pradeda nepasitikėti savim, arba nueina paprasčiausiu literatūrinio konformizmo keliu. Subrendusio žmogaus literatūrinė paauglystė neretai užsitęsia iki 30 ir daugiau metų. Jis vis dar jaunas, jis vis dar ieško. Net ir rimtai pasireiškusio jaunojo poeto kūryba iš inercijos dar ilgai priskiriama paauglystės metų žaidimams, lyg ir vengiama susieti ją su platesniu minties ir visuomenės gyvenimo kontekstu. O tokio konteksto reikalinga ir Jono Strielkūno, ir Jono Juškaičio, ir daugelio kitų kūryba, jau padariusi ir tam tikrą įtaką poetinės minties raidai ir poezijos struktūrai. Jaunas literatas gali tik pavydėti savo kolegai, pavyzdžiui, jaunam inžinieriui ar mokslininkui. 24–25 metų jis jau vadovauja. Jo nuomonės išklausoma, jam padedama įgyvendinti technines idėjas. Savo žinias jis moka susieti su savo veikla, su savo gyvenimo patyrimu. Jis veiklus ir savarankiškas, o kaip dažnai pilkas prieš jį [atrodo] jaunas literatas, kaip jis dar nežino, kas iš jo bus. <…>
Jaunasis literatas bandė siekti humanitarinių žinių, platesnio išsilavinimo, tačiau humanitarinė kultūra jam taip ir liko kažkokiu tamsiu dalyku, kuris daugiau suprantamas kaip knygų rašymas arba jų skaitymas, o ne kaip bendravimo būdas su žmonėmis ir pasauliu, ne kaip gilesnis asmenybės visuomeninis kontekstas. O kaip dažnai į pasišventusį ir atsisakiusį įvairių lengvatų jauną rašytoją žiūrima kaip į keistą paradoksą. Štai jaunas rašytojas išvyko iš Vilniaus ir apsigyveno viename rajono miestelyje, norėdamas spaudai paruošti savo antrąją knygą apie tą kraštą, kurį myli ir iš kurio jis sėmėsi įspūdžių kūrybai. Ėmė į jį keistai žiūrėti pro langus ir pro durų plyšius. Apie tokį nematytą žmogų paėjo kalba toliau. Juo rimtai susirūpino kaip veltėdžiu ir net buvo pradėta galvoti apie priverstinį įdarbinimą. (Juokas)
Sunku įrodyti, kad kūryba, netgi jauno žmogaus kūryba, yra taip pat darbas, kad jis lygus bent pusei valytojos etato. Sunku pasakyti, kiek dar yra tamsumo mūsų nuolat kultūrėjančioje visuomenėje.
Dar noriu pasakyti keletą minčių apie gyvenimo patyrimo sąvoką. Yra gana populiarus, labai paplitęs supratimas – tai išorinių, grubių tikrovės formų pažinimas.
Pagal tą idėją išeitų, kad vos ne mokyklą reikia mesti ir jau pradėti bastytis po pasaulį: bene patekti į paaugliams skirtus namus, o kultūra, išsilavinimas lyg ir nieko neduodanti, nepadedanti jam pažinti pasaulio ir žmonių. Ar čia nėra pat humanitarinės kultūros nuvertinimas? Ir taip jau turime nemažai knyginių kūrėjų. Tuo nepataisysime ir knyginių kūrėjų, nes jie taip pat nėra smalsūs. O tikrovės pažinimas yra kur kas sudėtingesnis, subtilesnis. Tai vidinių tikrovės formų pažinimas, bet tas pažinimas jau neįmanomas be išsilavinimo, žinių, kultūros, be pasaulėžiūros. Idėjos, ankstesnių kartų patyrimas, ne mintinai išmokstamos, tai ne stebėjimas, o jų pergyvenimas, labai dramatiškas ir prieštaringas. Visa tai taip pat yra tikrovė, tai taip pat kūrybos šaltinis.
Per daug yra neramus pasaulis. Jame veikia ne tik išorinės priešiškos jėgos, bet ir vidinės, ir reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę. Jeigu tai tikras talentas, jis smalsus ir žingeidus, ir jam galima daug padėti. O jeigu jis abejingas, turbūt tuo pačiu ir netalentingas.
Noriu baigti su viltimi, kad tikrų talentų yra daugiau, negu jų esame pastebėję. (Plojimai)
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
Ar viskas tik fantazija?
2020 m. Nr. 2
LTSR Rašytojų sąjunga ir kultūriniai leidiniai sovietmečiu susilaukdavo įvairiausių laiškų – tuo buvo galima įsitikinti ir beskaitant dvi ankstesnes „Literatūros archyvų“ publikacijas. Vis dėlto šįsyk archyvuose užtiktas skaitytojo Stasio Verksnio 1950-ųjų spalio 10 d. laiškas [kalba netaisyta – S. V.] varžytųsi dėl paties keisčiausiojo titulo. Drauge su juo spausdiname ir tuometinio Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko Jono Šimkaus atsakymą.
S. V.
Gerb. Rašytojai,
Aš provincijos jaunuolis perskaitęs L. Lagino knygą „Patentas „A. V.“ išleistą Valst. Grož. Literat. Leid. Vilniuje, 1950 m. nieko negaliu suprasti, aš daug kartų žiūrėjau žemėlapius ir nei vienam žemyne neradau tokios valstybės kaip „Aržantija“ ir tokių miestų kaip Didžiųjų Roplių Miestas, Bakbukas, Batoga ir kiti, nežinau galbūt aš dar gerai nepažistu žemėlapio bet vis tik prašau nurodyti jei galima kuriame žemyne tai randasi, jeigu ne kokie nors politiniai sumetimai, nors aš klausiu vien tik smalsumo vedamas ir tiek. Paskiau tenai rašoma apie kažkokį vaistą pavadintą „Bereniko eleksyras“ tai ar iš tikrųjų tokie vaistai yra tikrenybėje ar viskas tik fantazija, galbūt aš pasirodysiu perdaug naivus bet už atsakymus aš būsiu nuoširdžiai dėkingas o dabar viso gero.
Drg. Verksniui
Kriokialaukio paštas,
Dzekaučiznos tarybinis ūkis.
Jūs teiraujatės dėl vietovardžių, aprašytų romane „Patentas AV“. Šis romanas yra fantastinis ir visi vietovardžiai, aprašyti romane, paimti ne iš geografijos, bet iš fantazijos. Tokios rūšies (fantastinių) romanų pasaulinėje literatūroje yra labai daug. Pav. Svifto romanas apie Guliverio nuotykius, arba Rablė romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis“, Anatolio Franso romanas „Pingvinų sala“ ir t. t. Taigi ir „Patentas AV“ aprašo tikrovėje nerandamus, bet į tikrovę labai panašius įvykius, paties rašytojo sugalvotus.
Jonas Šimkus
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
Pamatyti gyvą poetą! Laiškai Rašytojų klubui sovietmečiu
2020 m. Nr. 1
1945-ųjų rudenį į pirmuosius literatūros vakarus savo salėje pakvietęs, prie LTSR Rašytojų sąjungos įsteigtas Rašytojų klubas (nuo 1973 m. – Grožinės literatūros propagandos biuras) rūpinosi renginių su rašytojais organizavimu, literatūros sklaida. Klubo planuose be labiau tradicinių veiklų – kūrybos vakarų, rašytojų sukakčių minėjimų – rastume ir dailininkų parodas bei diskusijas apie jas (sykiu ir apie leidybą, knygų iliustravimą); susitikimus su kompozitoriais, geologais ir kitų sričių menininkais ar mokslininkais; pokalbius įvairiomis temomis (kaip antai „apie rašytojo darbo ir poilsio higieną“ ar „eksperimentinę mediciną“); išvykas pas darbininkus, pavyzdžiui, Naujosios Akmenės cementininkus.
Įvairių institucijų – nuo mokyklų ar leidinių redakcijų iki kolūkių, ligoninių, gamybinių susivienijimų, komjaunimo, pataisos darbų kolonijų ir kt. – atstovai kreipdavosi į klubą, norėdami pas save pasikviesti vieną ar kitą rašytoją. Nors tokie laiškai kartais buvo adresuojami tiesiog Rašytojų sąjungos pirmininkui, juos perduodavo Rašytojų klubo žiniai. Tiesa, jei buvo prašoma atvykti žymius autorius (kaip, pvz., Justiną Marcinkevičių, Algimantą Baltakį), neretai atsakymuose pažymima, kad šie rašytojai itin užsiėmę ir galėtų atvažiuoti tik vėliau – po kelių mėnesių.
Čia skelbiame keletą laiškų (pilnų ar ištraukų), bylojančių apie institucijų atstovų prašymų ir lūkesčių įvairovę, 7-8 dešimtmečių politines, visuomenines aktualijas bei anuometinį rašytojo įvaizdį „užsakovų“ akimis.
Publikacijos pabaigoje pridedamas klubo laiškas liudija, kad rašytojai ne visuomet pasiekdavo suplanuotos kelionės tikslą.
Saulius Vasiliauskas
Iš Švenčionių rajono Adutiškio vidurinės mokyklos X klasės mokinės, literatūros būrelio pirmininkės Alginos Pirštelytės laiško, 1964 [konkreti data nenurodyta – SV]:
Gerb. Rašytojai,
Mes gyvename ir mokomės toli nuo sostinės nuo stambesnių miestų, todėl neturime progos susitikti su rašytojais, kurių daugelį sukurtų herojų, o taip pat ir juos pačius mes labai pamėgome. Būtų labai įdomu išgirsti pačių rašytojų gyvą žodį, gauti patarimų mums, jauniesiems literatams.
Mes labai prašome suteikti mums galimybę susitikti bent su vienu iš meninio žodžio meistrų. Konkrečiai pageidauti vieno ar kito rašytojo mes nedrįstame.
Iš Klaipėdos viešosios bibliotekos direktoriaus V. Maluko laiško, 1964 01 22:
Skaitytojams pageidaujant, Klaipėdos Viešoji biblioteka uostamiesčio gyventojams ruošia literatūrinį vakarą „Kaip suprasti ir labiau pamėgti poeziją“. Tiksli literatūrinio vakaro data dar nenumatyta. […] Kviečiame mūsų brangius poetu Eug. Matuzevičių, J. Marcinkevičių, A. Baltakį ir daugelį kitų pabuvoti Klaipėdoje ir dalyvauti vakare.
Iš Svėdasų komjaunimo organizacijos laiško, 1964 02 08:
Visiems žinoma, kad artėja Moters diena. Visas pasaulis paminės ją, pagerbs moteris. Mes savo mokykloje taip pat organizuojame šią šventę ir norime, kad ji praeitų žymiai geriau ir įdomiau, negu praėjusiais metais. Kviečiame Jus padėti mums.
Iš visos širdies prašome atvykti pas mus į mokyklą kurią nors rašytoją. Mokiniai labai pageidauja Korsakienės arba Degutytės. Būtų didelė laimė, jeigu rašytoja papasakotų apie save, apie kūrybą, apie rašytojo darbą, paskaitytų ką nors iš savo kūrybos. Mūsų mokyklos literatams tai būtų didelė šventė ir neapsakomas džiaugsmas. Anykštėnai, svėdasiškiai – meno žmonės. Jie myli knygą ir nori pažinti tuos, kas sukuria jas, nori paklausyti jų.
Mes tikime, kad Moters Dienos minėjime mokyklos salėje skambės moters rašytojos eilutės. Mes to labai trokštame.
Iš Kazlų Rūdos literatų būrelio pirmininkės Virginijos Madrajutės laiško, 1964 03 23:
Mūsų mokyklos mokiniai domisi viskuo; jie mielai sprendžia sunkiausius uždavinius matematikų-fizikų olimpiadose, jie su pasiryžimu ginti mokyklos garbę taikliai meta kamuolį į priešininko krepšį, jie su malonumu žaidžia stalo tenisą, dalyvauja įvairių būrelių užsiėmimuose, tautinių šokių repeticijų metu linksmai šoka lietuvišką polkutę, dirba visuomenei naudingą darbą, bet tai dar ne viskas.
Visi mūsų mokyklos mokiniai labai domisi ir skaito literatūrą.
Mokytojos iš Luokės laiškas, 1964 11 17:
Brangūs rašytojai!
Kreipiuosi į visus Jus – į prozaikus ir poetus – su dideliu prašymu ir tikiuosi, kad ne taip sunku bus tą prašymą išpildyti.
Prie mūsų mokyklos statomas nemažas priestatas. Po naujų metų žada duoti mums dalį patalpų, ir direktorius prižadėjo literatams mažytį kambarėlį. Mes labai džiaugiamės, nes, mokyklai dirbant dviem pamainom, tiesiog nėra kur susirinkti.
Gavę patalpą, mes organizuosime literatūrinius, pavyzdžiui, antradienius. Kiekvienas toks antradienis bus skirtas vienam kuriam mūsų prozaikui ar poetui. Mes kalbėsime apie jį, skaitysime eilėraščius ar ištraukas iš prozos kūrinių. Viskas turės būti nauja, nė žodžio apie tai, kas jau buvo kalbėta pamokų metu. Ir štai, įsivaizduokite, koks būtų manųjų literatų džiaugsmas, apstulbimas, kokia staigmena, jei valandėlės pradžioje, įjungus magnetofoną, iš juostelės pasigirstų balsas tos ar to, apie kurį šiandien kalbam: „Mieli Luokės literatai…“ Tartum jūs patys įžengtumėt į mūsų tarpą. Po to ir pasakojimas apie Jus, Jūsų kūriniai įgytų visai naują atspalvį.
Juostelę aš Jums atsiųsčiau. Reiks tik įkalbėti į ją. Juk ir jūs, kaip ir mes, nemaža posėdžiaujate, ir manau, nebūtų sunku pasilikti valandėlę ir įrašyti. O įrašykite viską, ką tik norite. Pasakokite apie save, savo planus, savo kūrinius, apie tai, ką mėgstate ir ką mylite, ir me, klausydamiesi Jūsų, apsiašarosime – o jei linksmai nusijuoksime – dar geriau. Tačiau ar man Jus mokyti. Jūs žodžio meistrai ir geriau už mane žinote, kokiu žodžiu į mus prabilti.
Gal tai ir negerai, bet aš nesiruošiu tų antradienių metu narstyti Jūsų kūrybą ir skaičiuoti, kiek Degutytės eilėraštyje vaizdingų veiksmažodžių, o Sajos komedijoje liaudiškų posakių. Aš noriu, kad mano literatams Jūs taptumėt artimi, kad jie pamiltų Jūsų kūrybą, kad skaitytų, kad knyga būtų neatskiriama jų gyvenimo palydovė.
Juk tikrai mano prašymą nesunku išpildyti, draugai rašytojai! Juostelės Jums atsiųsti nereikės: Vilniuje mokosi ir dirba kai kurie buvę mūsų mokiniai, kurie ją ir paims. Gal Jūs man parašysite, kada ji bus pilna Jūsų žodžių. Ir juo greičiau, juo geriau. Jeigu statybininkai mus apgaus, vaikai susirinks pas mane.
Lauksiu Jūsų laiško!
Su nuoširdžia pagarba
mokyt. J. Vaigauskaitė
Iš Pandėlio mokyklos mokytojos A. Rakūnienės laiško, 1965 01 04:
Gerb. Rašytojai,
Mes, Pandėlio vidurinės mokyklos bibliotekos skaitytojai ir literatūros mokytojai, domimės knygomis, laukiame mūsų Rašytojų naujų kūrinių. Bet daugelis mūsų mokyklos mokinių dar nėra matę savo akimis gyvo rašytojo, tik portretus ir knygas. Todėl planuojame vasario 20 d. suruošti literatūrinį vakarą, į kurį kviečiame mūsų Rašytojų sąjungos atstovus. […] Mes žinome, kad gyvename toli nuo sostinės, šiauriausiame kampelyje, bet kviečiame nuoširdžiai, tikėdamiesi, kad susitikimas su rašytojais padės apginti literatūros teises prieš techniškuosius mokslus, padės išspręsti klausimą: reikalinga literatūra kosminiame amžiuje, ar ne.
Iš Kelmės „Komunistinio žodžio“ redakcijos laiško, 1965 [tiksli data nenurodyta – SV]:
…ne vien knygų stoka mes skundžiamės. Tiesiog širdį skauda kad ir tame pačiame „Literatūroj ir mene“ skaitant žinutes apie tai, jog į tą ar tą Tarybų Lietuvos miestą ar miestelį išvyko rašytojai, suruošė literatūrinį vakarą ir pan. O Kelmėj tokių progų nėra. Kelmės istorijoje dar nėra buvę atsitikimo, kad į knygyną atsilankytų rašytojai ir pasirašinėtų autografus. Iš viso per pastaruosius porą metų pas mus nėra lankęsi jokio rašytojo. Kodėl taip visi aplenkė Kelmę?
Iš Vyžuonų bibliotekos vedėjos Benos Žilėnaitės laiško, 1965 11 15:
Vyžuonų kaimo bibliotekos skaitytojai pageidavo surengti susitikimų su Tarybų Lietuvos poetų grupe. […] Galbūt Jus prajuokins tas faktas, kad vyžuoniškiai nėra matę gyvo poeto, bet tuo labiau suprasite mūsų norą, kad šis susitikimas įvyktų.
21-osios vidurinės mokyklos bibliotekininko V. Macevičiaus laiškas, 1965 12 18:
Aš, kaip mokyklos bibliotekininkas, mokslų metų pradžioje įtraukiau į grafą „Masinės priemonės“ R. Lankausko novelių knygos „Trečias šešėlis“ aptarimą vyresnėms klasėms.
Labai norėtųsi, kad dalyvautų pats autorius. Su drg. Lankausku dėl šito bandžiau tartis, bet, matyt, rašytojui šita išvyka sudaro keblumų. Labai prašau Jus rekomenduoti arba duoti kūrybinę komandiruotę, kad jis sutiktų atvykti į mūsų mokyklą.
Aš, kaip bibliotekininkas, esu dėkingas R. Lankauskui, kad jo knygos kaip tokios, kurios įžiebia skaitymo aistrą ir palieka gerą, konkretų pėdsaką tiems 16-18-mečiams. O juk pastarųjų amžiuje priklauso, ar žmogus ateityje bus knygos mėgėjas, ar bus nevienplaniškai išsilavinęs.
Rašytojo Lankausko mums tikrai reikia aptarimui, tad tikimės ir tikiuosi.
Iš Panevėžio linų gamybinio susivienijimo „Linas“ vadovų laiško, 1976 12 07:
Panevėžio linų gamybinio susivienijimo „Linas“ administracija ir visuomeninės organizacijos yra labai dėkingi už susitikimus su rašytojais, kurie buvo mūsų kolektyve. Mes norime ir toliau palaikyti draugystę su Jumis, todėl mūsų šauniosios audėjos siunčia Jums interjero papuošimui 18 metrų portjerinio audinio.
Iš Lietuvos gamybinės žuvies pramonės valdybos laiško, 1976 12 07:
Širdingai dėkojame Jums už rūpestį ir domėjimąsi nelengvu jūreivio darbu.
Mes tikime, kad rašytojai, pabuvoję jūroje, įvairiuose žvejybos rajonuose, turėjo galimybių giliau įsijausti į tikrąjį jūreivišką gyvenimą.
Vilniaus pramprekybos Jungtinio profsąjungos komiteto pirmininkės G. Kvietkauskienės laiškas, 1979 12 20:
Vilniaus pramprekyba prašo sudaryti galimybę organizuoti susitikimą su žymiais žmonėmis. Pageidaujame susitikti su rašytoju drg. J. Marcinkevičiumi ir L. Noreika 1980 m. gegužės mėn.
Rašytojų klubo laiškas Tauragės rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjui L. Ringiui, 1962 01 27:
„Tiesos“ redakcija pasiuntė Jūsų laišką į Rašytojų Sąjungą. Laiške Jūs skundžiatės, kad rašytojai neatvyko į organizuojamą Tauragėje, Tarprajoninę mokytojų dieną-susitikimą su rašytojais.
Turim pranešti, kad į Tauragę turėjo atvykti rašytojai: J. Baltušis, I. Pikturna, Alb. Žukauskas. Rašytojas I. Pikturna buvo komandiruotėje Klaipėdoje, iš kur, žadėjo, gruodžio 9 d. 12 val. atvykti į Tauragę. Kadangi gruodžio 9 d. buvo didelė lijundra, tai pakeliui į Tauragę rašytojas I. Pikturna turėjo mašinos avariją. Dėl šios priežasties, rašytojas atvyko ne 12 val., kaip buvo žadėjęs, o 20 val. vakaro, tai Jums žinoma.
Rašytojai J. Baltušis ir Alb. Žukauskas bandė važiuoti į Tauragę iš pat ryto, kadangi buvo slidus plentas ir nėjo mašinos, jie nutarė nevažiuoti, kad išvengtų avarijos.
Rašytojų klubas apie tai sužinojo 12 val. dienos metu, todėl pranešti į Tauragę buvo per vėlu, be to, klubas tikėjosi, kad rašytojui I. Pikturnai pavyks laiku pasiekti Tauragę.
Rašytojų klubo kultūrinio-masinio darbo inspektorė G. Pakonaitienė
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
[1] LLMA, F. 213, ap. 1, b. 3, l. 1.
Tiesa visada karti: „Jaunimo gretų“ atsakymai pradedantiesiems literatams
2019 m. Nr. 12
Sovietmečiu leistas ir tik nepriklausomoje Lietuvoje – 1995-aisiais – nustojęs eiti populiarus žurnalas „Jaunimo gretos“, be kitų dalykų, buvo ir viena iš pradedančiųjų rašytojų tekstų publikavimo erdvių. Sulaukdama gausaus pluošto rankraščių, leidinio redakcija turėjo vargti ir atrinkdama, ką publikuoti, ir rašydama atsakymus silpnesnių (estetiškai ir, ypač ankstyvuoju sovietmečiu, „politiškai-idėjiškai“) tekstų autoriams.
Čia skelbiame žurnalo literatūros skyriaus vedėjo atsakymų pradedantiesiems literatams, atsiuntusiems savo kūrinių 1954–1957 metais, fragmentus (medžiaga saugoma Lietuvos literatūros ir meno archyve).
Nors tuo metu iš jaunųjų reikalauta socrealistinės, ideologiškai angažuotos literatūros, sykiu prašyta neperspausti, vengti schemų, deklaratyvumo ir bendrybių („nesuabstraktinkit, nesuschematizuokit, nesuidelizuokite“), mokyta poetinės technikos – pirmiausia rimo ir ritmo – pagrindų. Vis dėlto dalis tuometinių pamokymų sukelia šypsnį: literatūros skyriaus vedėjas kritikuoja skambias frazes tekstuose, tačiau ir pats ne(iš)vengia jų laiškuose, besižarstydamas koeljiškos išminties perlais ar pasižymėdamas tiesmuku literatūros interpretavimu. Kiek stebina ir vedėjo kantrybė – nors to, turbūt, reikalavo jo pareigos – bandymai ką nors konstruktyvaus atsakyti net patiems grafomaniškiausiems bandytojams.
Literatūros skyriaus vedėjo pareigas užimantys asmenys aptariamuoju metu įvairuoja, tačiau archyviniuose dokumentuose jie nenurodyti; tik prie retesnių lapų prirašyta pavardė ar inicialai asmens, rašiusio atsakymą (pvz., Grybas, Šimonytė, V. R. ir kt.). Nors pavardes būtų galima bandyti atsekti, tačiau šios publikacijos atveju jos neatrodo būtinos. Veikiau priešingai – tai siūlymas susipažinti su anonimizuoto literatūros skyriaus vedėjo darbo virtuve ir egzotiškesniais jos vaisiais.
Publikacijos pabaigoje pridedame ir du iškalbingus skaitytojų laiškus, metonimiškai atspindinčius, su kokio pobūdžio prašymais tekdavo susidurti redakcijai.
Iš laiško P. Zapasnykui, 1954 03 15
Nejaugi tikrai mylįs žmogus gali savo mylimą merginą lyginti su „šaltu automatu“, kaip Jūs rašote 5 posmelyje, ir t. t. Tai falšyvas, netikras jausmas. Tuo nepatikės skaitytojas, todėl jo nejaudins Jūsų poezija.
Iš laiško P. Gaulei, 1954 06 24
Eilėraštyje daug gerų nuoširdžių vaizdų. Ypač nebloga forma. Tačiau, nežiūrint į visa tai, perskaičius eilėraštį nieko nelieka. Kodėl? Visų pirma todėl, jame per daug nuvargusio snaudulio. Taip ir jaučiama, kad autoriui „norisi užmigti giliu miegu“. Iš kiekvienos eilutės tiesiog veržte veržėsi šis nuovargis. Kažkokia pavargusi ir pati meilė.
Iš laiško J. Andriuškevičiui, 1956 03 08
Ta frazė [„Gyvenimo ir meilės neatskirti, / Nes jie vienodi kaip vandens lašai“ – S.V.] nieko nesako. Yra žmonių, kurie nemyli, o gyvena. Gyvenimas yra pirminis, meilė – antrinė, išvestinė. Galima gyventi ir nemylėti, o mylėti negyvenant – negalima.
Iš laiško P. Naraškevičiui, 1956 03 20
…Vėjas suka
Pienės pūką
Ir dainas margų laukų…
Atseit, margos lankos dainuoja? Atseit, vėjas suka tas dainas su pienės pūku?
Iš laiško P. Palikevičiui, 1956 04 02
Šituose vaizduose jūs neatskleidžiate konkrečiai nei vaikystės, nei paties žmogaus ir lieka nesuprantama, už ką Jūs jį pamilote, ką jame ras sau bendro ir sektino skaitytojas. Iš viso, ar Jūs patys žinote apie kokį žmogų Jūs rašėte? Tikriausiai ne. […] Jūsų žodžiais nenori tikėti skaitytojas ir tuo labiau tokiais žodžiais neįtikinsite mergaitės, kad Jūs ją dar mylite.
Iš laiško S. Valiui, 1956 05 04
Daug gražių ir skambių žodžių eilėrašty „Žvejo meilė“. Jūs, tiesa pasakius, susiviliojate forma, pvz.:
Tai kodėl, tai kodėl
Tavo prijuostę baltą
Vakarais sudrėkina šaltoji vilnis?
Čia visiškai neaišku, ką Jūs norite pasakyti ir ką įprasmina šis klausimas. Tęsiate toliau:
„Aštuoniolika greit…“
Mėgsta vyrai sakyti,
Jei tavieji plaukai spindi šalta rasa.
O jei plaukai nesuspindėtų šalta rasa, tai vyrai nesakytų, jog „aštuoniolika greit“? Ir kodėl, būtent, rasa juos verčia taip kalbėti? Ir kokiu būdu plaukai gali aprasoti?
Iš laiško Pr. Bladykai, 1956 05 18
Neteisingą apibendrinimą darote ir eil. „Alaus pardavėja“:
Kiek vestuvių,
jubiliejų
išparduoda pardavėja
mūsų liaudžiai per dienas!
Oho! Jeigu taip būtų galima pirkti drauge su alumi vestuves ir jeigu jos iš visos yra perkami, – tai kam bereikalingas Zagsas?
Galvokite, ką rašote!
Iš laiško B. Mikulėnui, 1956 05 22
Į ką Jūs taikote „Originaliame žmoguje“? Kažin, ar verta Petrą tik už nekaltą originalumą čaižyti. Jo originalumas nėra žalingas, niekam blogo jis nedaro… Gyvenime būna kitokių „originalų“, kurie nuodija aplinką. Tokius tad ir pliekite!
Iš laiško V. Andrijaičiui, 1956 07 03
Džiugu, kad Jūs esate didelio politinio pakilimo nuotaikoje.
Bet geram eilėraščiui sukurti neužtenka politinio pakilimo. Reikia tam poetinio pakilimo. O to ir trūko Jums.
Iš laiško M. Martinaičiui, 1957 02 27
Jūsų eilėraščiams šiame numeryje /nr.4/ skiriame žurnalo puslapį. […] Nuoširdus sveikinimas su pirmuoju puslapiu žurnale. Komplimentų nekalbėsim. Jie ir nereikalingi – rašote gerai.
Iš laiško A. Žobakui, 1957 04 29
Rašykite, drg. Žobakai! Tiesa visada karti, bet koks rašytojas neragavo jos karčių žodžių?
Iš laiško A. Vabalui, 1957 05 11
Kas pavykę Jūsų apsakyme – tai siužeto išsprendimas. […] Bet pabaiga turi būti trumpesnė, nereikia tų pasiaiškinimų, kada ir taip skaitytojas supras, dėl ko Aldona pabėgo. Galite parodyti, kaip inžinierius apsidairo ir jos neranda. Viskas. Toliau juk aišku. Žodžiu, pagalvokite pats.
Iš laiško V. Blinkevičiui, 1957 06 21
Natas tuojau atsiųsk. Eilėraštį padaviau redaktoriui. Jo vaizdai gražūs, nors mintis – mažutėlė.
Siųsk natas.
Iš laiško A. Žobakui, 1957 07 03
Taip pat jūs per daug demaskuojate savo herojus, kitaip sakant, paduodate silkę su galva ir uodega.
Iš laiško Per. Merkininkui, 1957 08 30
Jūsų lyrinių eilėraščių nespausdinsime dėl vietos stokos. Šie eilėraščiai niekuo neišsiskiria iš ta tema rašytų kūrinių: vis tos pačios žvaigždės, ramunės, mėnulio pilnatys, mėlynos akys…
Iš laiško R. Vidzbeliui, 1957 10 26
Bet kas iš to? Juk visų toks likimas. Visi dirba, miršta. Apie tai nė rašyti neverta.
Skaitytojų laiškai
Gerb. Redaktoriau!
Aš jums rašau kaipo dažnas spaudos svetys į Jūsų negailestingą rankraščių krepšelį… Ir šita dešinioji ranka taip negailestingai mane ištraukia iš šviesaus Tarybinio žurnalo spaudos puslapio ir bloškia, be jokio gero atsakymo, į šiukšlių kampą. Ir kada gi, brangus redaktoriau, man ką išsamesnio parašysite apie mano kūrybos kančių kelius? Turbūt dar to laiko, kol aš gyvas būsiu, nesulauksiu… Daug rašote apie jaunųjų rašytojų globojimą, bet viskas taip ir pranyksta juodu ant balto parašytu. Kodėl pas mus dar vis buvoja nedoros nacionalistinės nuotaikos, kad netiko ir viskas su kūrinėliu autoriui… Gali sieloje pykti, sukti galvą dėl jo suprantamesnės meninės vertės. Galbūt todėl taip abejingai man atsakote, arba visai neatsakote, kad mano vardas dar nežinomas tarybinės spaudos visuomenei? Bet pas mane kantrybės netrūksta vis Jums parašyti ir laukti atsakymo ištisais mėnesiais…
Baigdamas Jūsų prašyčiau vieno tik, man atsakyti prašau į mano buvusią ir dabartinę kūrybos linkmę ir pažangą. Gal kartais ir visai neapsimoka berašyti? Bet aš tam turiu didžiausią patraukimą…
Lauksiu Jūsų greito ir išsamaus atsakymo žemiau dedamu mano adresu!
P. S.
Redakcijoje randasi daug bendradarbių iš rašytojų rango. Prašyčiau jų man parašyti daugiau patarimų laišku tuo pačiu adresu.
Su pagarba.
1948 IX 15 d. Pranas
Gerbiama „Jaunimo Gretos“ redakcija,
šiandien gavau atsakymą į mano apsakymą „Eilinis Gerdauskas“. Be abejo tokį atsakymą aš negalvojau gauti. Nieko nepadarysi. Jūs daugiau išsimokslinę, daugiau žinot. Todėl ginčytis su jumis negalvoju. Pavyzdžiui rusų laikraštis, truputį kitaip įvertino šį apsakymą, nors rusiškai aš rašau žymiai blogiau. Rusų laikraščio redakcija manęs nepaklausė, kodėl Gerdauskas pradžioje buvo toks nedrausmingas, nes jie žino, kas tai yra armija, nes jie žino, kad armijoje jaunuoliui, tik atėjus iš laisvo gyvenimo, iš civilinio gyvenimo, sunku priprasti. […] Be abejonės lietuvių literatūroje ši tema neįprasta. Nei vienas rašytojas, nei vienas žmogus, nebuvęs kareiviu, negali patikėti ir parašyti kareivio gyvenimą. Be abejo sistema jums nauja, neįprasta, galvojate, kad aš nukrypstu politiškai. Toli gražu, aš politiškai gerai išsilavinęs, dar kartą kartoju, kad rusų laikraštis visai kitaip įvertino šį apsakymą. Taigi, prašau atsiųsti rankraštį atgal, rusų laikraštis išspausdina, rankraštį vis tiek atsiunčia atgal. Rankraštis man būtinai reikalingas, nes aš žmogus, kuris niekad nemeta vilties, kuris mokosi iš tikrų klaidų.
Pažiūrėsiu, kaip jūs įvertinsite sekantį mano apsakymą, kuris irgi apie kareivio gyvenimą. Tuoj jį baigsiu.
Taigi, atsiųskite rankraštį. Labai prašau. Ir prašyčiau daugiau domėtis kario gyvenimu. Nes lietuvis kareivis, gavęs lietuvišką žurnalą, laikraštyje nieko nemato apie tikrą kareivišką gyvenimą. […] Jūs pasižiūrėkite kino filmą „Ivan Brovkin“. Jūs pamatysite tikrą gyvenimą, tikrą kario gyvenimą. Vienu žodžiu per daug įsikarščiavau. Aš tik kovoju už kareiviškas teises. Atleiskite mane. Nenoriu jus įžeisti. Gal aš žymiai jaunesnis už jus. Todėl mane atleiskite.
Prašau, atsiųskite mano rankraštį.
1956 VI 11 d. Z. B.
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija
2019 m. Nr. 11
Praėjusiame numeryje skelbėme Sigito Gedos pasisakymą iš LTSR Rašytojų sąjungos poezijos sekcijos susirinkimo, įvykusio 1981 m. spalio 28 d. Šįsyk skaitytojui siūlome to paties susitikimo metu skambėjusio Valdemaro Kukulo (1959–2011) pasisakymo ištrauką1, skatinančią apsvarstyti rašytojų debiuto, atėjimo į literatūros lauką situaciją ir jos kompleksiškumą. Įdomu ir tai, kad apžvelgdamas ryškesnius 1981-ųjų debiutantus V. Kukulas išskiria jauną poetę Dalią Dubickaitę, kuri vėliau už pirmąją knygą gavo ir Zigmo Gėlės premiją, bet bėgant metams nuo literatūros nutolo (antrosios knygos rankraštį anuomet leidykla atmetė). 2014-aisiais literatūrologės Solveigos Daugirdaitės klausiama, kodėl taip nutiko, D. Dubickaitė atsakė: „Kažkas užsivėrė. Jau tik epizodiškai užrašydavau savo nuotaiką. Kartais kildavo minčių, kad galėčiau pamėginti. Bet kartu graužė požiūris: kažin, ar gera poezija. Jei neįsitvirtini tame kontekste… Tu turi virti. Laikas praeina – visi mes ištirpstame. <…> Kuriantis žmogus turi gyventi kūryba, kūryboje“. V. Kukulas irgi kiek romantizuoja pasirinkimo – poeto lemties – matmenį, tad klausimas, ar nėra viskas gerokai sudėtingiau, – bent meno sociologijos požiūriu – lieka atviras ir šiandien.
S. V.
Gana keista skaityti šių metų pirmąsias knygas visas iš karto. <…> Ir vis dėlto paradoksalu, kad vientisiausia, polifoniškiausia ir giliausiai siekianti (tegu ir ne visada pasiekianti) yra jauniausios debiutantės Dalios Dubickaitės knyga „Noriu paklausti“. Debiutuoti laiku, žinoma, būtina: kai galvos nebekvaršina konjunktūriniai dalykai, nepripažinto autoriaus nepatogumai ir kompleksai, atsiveria erdvė literatūrinei sąžinei: gali eksperimentuoti, nieko neskelbdamas, gali klysti, pagaliau gali iš viso nerašyti, jei atėjo tylos metas… Autorius, neišleidęs knygos, lyg ir nedrįsta šito daryti… Išmokstama automatiškai rašyti, ir šitaip migdoma (arba iškeičiama į perdėtas ambicijas) menininko sąžinė, be kurios, kaip ir be meilės, pasiaukojimo kūrybai, ateiti į literatūrą yra nusikalstama.
Norėčiau suklysti ir būti neteisus, bet man atrodo, kad kai kurių šiemetinių debiutantų sąžinė lyg ir bepradedanti snūsti. Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas. Kad būtų, ką išlaisvinti, kad galėtum leisti dvasiniam turiniui lietis laisvai (ko gero, tik šitaip sukuriamas gyvenimo visumos pojūtis), būtina sukaupti tam tikrą dvasinės medžiagos kiekį, pasiekti tam tikrą vidinio gyvenimo intensyvumo lygį. Tam ir reikalingas „tramdymas“, valinga savikontrolė. <…> Apskritai mums visiems turbūt gerokai trūksta nuolankumo suvokus, kad jau esi pasirinktas. Reikia visai kitaip organizuoti savo gyvenimą, kai tave pasirinko poezija, lygiai kaip žmogus privalo gyventi kitaip, tauriau, gražiau, – kai jį pasirenka meilė.
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
1 Lietuvos literatūros ir meno archyvas. – F. 34. – Ap. 1. – B. 889.
Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?
2019 m. Nr. 10
Sovietmečio lietuvių literatūros istorija dar nėra perskaityta literatūros sociologo žvilgsniu, nors tokių skaitymų randasi vis daugiau (vienas naujausių – Elenos Baliutytės-Riliškienės studija „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“, kurioje svarbus sociologinis, sociokritinis matmuo). Tam, kad žiūrėtume į buvusį laiką kuo objektyviau, pravartu akimirkai „primiršti“ turimas žinias apie vieną ar kitą autorių ir paanalizuoti konkretaus laikotarpio situaciją, pamėginti įžiūrėti, kokios galimybės tuo metu klostėsi literatūros lauke, kas ir kaip jomis galėjo pasinaudoti, kam pasisekė labiau, o kas galbūt buvo išstumtas ar dėl vienokių ar kitokių priežasčių iš tolesnio dalyvavimo pasitraukė.
Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose, ir šiandien atrodo prasmingi bei įdomūs – ne tik kaip konkretaus laiko, literatūros lauko situacijos (vertinimo) liudijimai, bet ir kaip gilesni svarstymai apie literatūros esatį, raidą, atsinaujinimą.
Čia skelbiamas tekstas – protokolo fragmentas iš 1981-aisiais vykusio LTSR Rašytojų sąjungos poezijos sekcijos susirinkimo. Dokumentas saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve (f. 34, ap. 1, b. 889, l. 7–9), kuriam dėkojame už bendradarbiavimą. Būtent šios institucijos fonduose esančios įdomios medžiagos bus publikuojamos naujoje „Metų“ skiltyje „Literatūros archyvai“.
S. V.
Kiek bekalbėtume ar berašytume apie mūsų poeziją, man atrodo, nuo to nė kiek ne lengviau. Jinai kaip ta pasakų fėja – lekia ir lekia. Ir nuo protingų, ir nuo kvailių… Vieni giriame arba keikiame kitus, priklausomai, kiek jie mums palankūs, ir retai besistengiame aprėpti visumą, išgriebti bent lašą tiesos. Kas iš to, ką rašėme ar šnekėjome apie ją prieš dešimt, penkiolika metų. Šnipštas, turėtume prisipažinti. Kodėl? Todėl, kad poezija tokia pat, kaip pasaulis, kaip rytas ar diena, kuriuos nubudę kas dieną išvystame, – vis kitokią. Ir tiktai mūsų tingulys, negalios ar abuojumas tvirtina, esą po dangum nieko nauja. Pradedu nuo to, ką šiek tiek primiršome arba ką tik iš mandagumo deklaruojame: naujoji lietuvių lyrika, jos plėtotė neatskiriama nuo E. Mieželaičio. Tik jo kūrybos, tik jo asmenybės dėka dabartinę lietuvių lyriką matome tokią įvairią ir didelę. Ir dar nuo dviejų vardų – poetų, kuriems šiais metais po 70 – A. Žukausko ir A. Churgino. Apie A. Žukausko poeziją esu rašęs, nenoriu kartotis. O A. Churgino poezija ir asmenybė, kaip keista, mūsų ligi šiol nesuprasta ir neįvertinta. Ilgus metus poetas triūsė, kad suartintų mus su tokiomis Europos kūrėjų figūromis, kaip Dantė, Šekspyras, Gėtė, neskaitant kitų vardų – iš prancūzų, ispanų. Tai didysis jo nuopelnas visiems lietuvių poetams ir poezijos skaitytojams. O pernai išėjusi jo eilėraščių knyga – ženklas, kad lietuvių kalba galima sukurti pasaulinio lygio šedevrus. Jo klasiškos formos eilėraščiuose pulsuoja visos Europos lyrikos dvasia. Taigi E. Mieželaitis, A. Žukauskas, A. Churginas. Tai, sakytume, mūsų poezijos patriarchai pereitų metų kūrybos fone. Nuo jų aš norėčiau netikėtai šoktelėti prie nepopuliaraus poeto V. Bložės, kai kieno vadinamo keistuoliu, eksperimentatoriumi. Keista, kiek man teko bendrauti su tokiais skirtingais poetais, kaip A. Žukauskas ir A. Churginas, niekad negirdėjau priekaištų V. Bložei. Kad jie jo nesuprastų, nevertintų. Panašiai poetą vertina ir kitos kartos kūrėjai – A. Baltakis, M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė. Kaip ir dar jaunesni.
Iš kur debiutantų anemija? Iš kur jų orientacija į sentimentalius, pseudoklasicistinius, melodramatiškus pavyzdžius? Dėl to, kad nėra suvokta toji poetinės kūrybos drama, susijusi su minėtais, o ir dar su daugeliu autorių. Jų tarpe – J. Vaičiūnaite, J. Juškaičiu, H. Čigriejum – iki pat G. Patacko. Netikėtas šuolis linkui G. Patacko. Jo paskutinieji eilėraščiai – nėra itin didelė naujiena. Tai visos lyrikos paruošta situacija (sugretinkime jį su M. Martinaičio, A. Mikutos kūryba). Visi mes trokštame naujo, šviežio kraujo, tačiau užtenka jam ištrykšti, kai mes imame trauktis, įtarinėti, abejoti – o gal tai vanduo… Mums taip abejojant ir įtarinėjant, taip vengiant ir išsisukinėjant, jau pražilo kelios poetų kartos.
Patys poetai apie poeziją nekalba. Išskyrus gal A. Baltakį ir M. Martinaitį. Kritika pasidarė smarkiai akademiška (akademiška – turiu galvoje originalių idėjų stoką, be jų negali atsinaujinti jokia kūryba). Ir V. Kubilius, ir V. Areška, ir V. Daujotytė su K. Nastopka negali išsiversti be ilgų išvedžiojimų, citatų, gretinimų, aptarinėjimų. Jauniausieji (prisiminkime S. Žuko recenziją apie A. A. Jonyną) suabejojo patys savimi. Tai sveika. Iš pačių jauniausių man įstrigo V. Kukulo ir V. Daunio straipsniai, recenzijos. Gal reikia leisti pasisakyti apie poeziją dar jaunesniems? Nebijant, kad jie nuvainikuos mus pačius. Bet tai priklauso nuo redaktorių valios, ar dar nuo ko nors kito. Kas galop nuo ko priklauso, jeigu ne mes visi vienas nuo kito, kaip ir nuo visuomenės? Kieno gi rankose tikrasis lyrikos likimas? Uždaro, ydingo rato čia negali būti. <…> [kupiūra originali, dokumente – S. V.]
Nepaminėjau čia keleto knygų ir pavardžių, kurios man pačiam, kaip žmogui ir poetui, brangios. Manau galėsiąs tą padaryti savo literatūrinėj kritikoj. Tik įbridęs į šią „balą“ iš tikrųjų pamatai, kokių čia besama plotų. Kritika ar literatūros mokslas vis tiktai ne bala, o jūra. Jeigu ne vandenynas. Dar apie kritiką. Šiandien jai geriausiai tinka Gėtės žodžiai, pasakyti Ekermanui 1825 metais – tai, kas netikra, jinai pateikia mums kaip vertybę, o tai, kas tikra, paverčia varganomis tiesomis, atimdama iš mūsų tikros kūrybos dydį ir reikšmingumą.
Populiariems poetams lengviau – jie guodžiasi, kad juos skaito ir myli, t. y. jų skonis sutampa su publikos skoniu. Tai bene didžiausias vertės matas mūsų kritikams. Tačiau kur dėsime nepopuliarius? Jeigu jie bent per sprindį nekyla prieš nusistovėjusius poetizmus? Kaip kitados lordas Baironas Anglijoj? Kur dėtume jį šiandien, maištingą ir iššaukiantį? Galop Majakovskį arba Binkį? Paradoksalu, bet mums prie širdies tai, kas inertiška. Taip ramiau ir saugiau. Tiktai kad stovintis vanduo ima gesti.
Mums netrūksta nei poetų, nei kritikų. Protingų ir išmintingų. Trūksta žmonių su charakteriais, asmenybių.
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu