2017 m. Nr. 12

Šiuo fragmentu (1990 m. spalio užrašais) baigiame rašytojo Juozo Baltušio (1909–1991) rankraščių „Vietoj dienoraščio“ publikavimą, kurį pradėjome 2016 m. lapkritį ir spausdinome iki pat šių metų gruodžio numerio (išimtis – 2017 m. Nr. 1).
Kaskart rinkęsi vis kitų metų tekstus, tikimės, jog pavyko atskleisti bent dalį J. Baltušio užrašų tematinės įvairovės. Pradėjome publikacija iš to rašytojo gyvenimo tarpsnio, kai jis rengė spaudai savo geriausią romaną – „Sakmę apie Juzą“ (1978). Baigiame taip pat su šiuo kūriniu susijusia žinia, kurios autorius sulaukė dar gyvas būdamas, – „Sakmė apie Juzą“ pasirodė prancūzų kalba.
Už galimybes rengti šias publikacijas nuoširdžiai dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

Spalio 1. Pirmadienis

Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų.

Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos derybų su Maskva delegacija išvyko į Maskvą. Rytoj prasidėsiančios derybos. Ta proga ponia Prunskienė tarė žodį jau prie lėktuvo, pilną vilčių ir gerų laukimų. Juokas, ir gana. Negi net ir ši šiek tiek daugiau nei kiti nūdienos Lietuvos „vadovai“ nesupranta, kad jų viltys sukurti visiškai nepriklausomą, demokratinę, laisvą ir taip toliau Lietuvą yra gryna fikcija. Tikriausiai jie, toji delegacija, kuriai, pasirodo, priešingai visoms normoms, vadovaus V. Landsbergis, tą pačią dieną bus išvyti iš Maskvos?

Buvau „Sigutėje“. Kiaušinių nėra, kaip nebuvo jau porą savaičių. Stovi ilgos žmonių eilės, laukia, keikiasi.

Užtat – kita paguoda: pagal talonus šiandien „išmetė“ degtinės, ir ne šiaip, o „Stoličnos“. Laimė, kad susipratau pasiimti iš namų talonus: paėmiau tris bonkas, Monikai, Rokui ir man. Tokia norma: viena bonka degtinės suaugusiam žmogui per mėnesį.

Su tais talonais visaip dar būna. Eina žinios, kad nūdienis Lietuvos diktatorius V. Landsbergis patyliukais davė nurodymą neduoti talonų tiems, kas atsisako priimti „Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos“ piliečio pažymėjimą, laikinai pavaduojantį įprastinį pasą. Žmonės tikrai nenori imti šitų „laikinų“ pažymėjimų, šaiposi atvirai ir iš pašto ženklų, kurie irgi jau pagaminti, pardavinėjami paštuose, bet galioja tiktai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Komedija, nieko daugiau.

Spalio 2. Antradienis

Kaip ir buvau spėjęs, iš Maskvos sugrįžo Lietuvos derybų su Maskva delegacija. Jos vadovai Prunskienė ir Landsbergis suvaidino nepaprastai entuziastišką nuotaiką, šnekėjo spaudos konferencijoje Maskvoje, atstovybėje, apie laimėjimus, pasiektus derybų metu, nors konkrečiai neįvardino nė vieno tokio „istorinio laimėjimo“, sugrįžę tuoj puolė šnekėti per radiją, televiziją, apskritai kur tik pasisukdami, apie tuos laimėjimus. Ir nežiūrint šitų pastangų iš jų pusės, žmonės, kiek pastebėjau, gana skeptiškai klausėsi jų, aiškiai netikėdami tuo iš tikrųjų dirbtinu entuziazmu.

Prieš kurį laiką buvau gavęs antrą Ritos laišką iš Vašingtono, nelabai lauktą. Šiaip taip parašiau atsakymą, išsiunčiau. Gudrauja ši mano dukrelė.

Šiandien – paskutinė Vokietijos Demokratinės Respublikos diena. Rytoj įvyks jos „jungtuvės“ su VFR. Atvirai pasakius, nieko gero iš to nelaukiu.

Pabaigė įgristi man „patriotų“ skambučiai su jų keiksmais ir prakeikimais, klijuojamom man ir Monikai „lietuvių tautos išdavikų“ etiketėm. Paprašiau gerą mūsų draugą Elmarą Puodžiūną, kad padėtų. Tuoj pat sutvarkė šis puikus žmogus: mano prašymu pakeitė telefono numerį, vietoje 63-64-41 įstatė: 26-20-40. Ir dar sutiko perrašyti jį Monikos vardu. Dabar atsikvėpsime abu su Monika nuo Lietuvos „patriotų“.

Spalio 3. Trečiadienis

Pasaulio radijas, televizija, laikraščiai perduoda apie negirdėtas džiaugsmo iškilmes Vokietijoje, nūnai jau susijungusioje. Į vakarą šis džiūgavimas virto masinėmis muštynėmis Berlyne tarp „pažangiųjų“ ir „reakcingųjų“. Yra sužeistų, yra ir užmuštų. Keisčiausia, kad dėl abiejų Vokietijų susijungimo džiūgauja ir mūsiškiai sąjūdistai, girdi, dabar Vokietija iš tikrųjų padės Lietuvai atgauti nepriklausomybę, laisvę ir kitas geroves. Lauk iš žąsies avižų! Mano galva, abiejų Vokietijų susijungimas neša didelę grėsmę visai Europai. Per trejetą ar ketvertą metu vokiečiai pasitvarkys savo ekonominius reikalus, tada lieka belaukti iš jų, kaip stipriausios valstybės visoje Europoje, diktato visoms Europos valstybėms, nes čia jos įtaka bus didesnė net už JAV. Ir tikra tragedija ištiks Lietuvą, jeigu šitiem nūdieniams jos vadeivoms pavyks išsisukti nuo bendravimo su didžiąja Rusija, kitomis respublikomis, įeisiančiomis į atnaujintą laisvų ir suverenių valstybių sąjungą. Kaipmat Lietuva pakliūtų į Vokietijos nepasotinamus nagus, iš karto netektų ne tiktai kokios nors nepriklausomybės, bet ir savo vardo, tapdama vien „Ostlandu“, kaip jau ne kartą buvo tapusi. Taigi mums, lietuviams, džiaugtis tikrai nėra ko.

Monika išėjo vaidinti spektaklį „Baltos rožės, rožiniai drambliai“, pasinaudodamas ta laisva proga, nuskubėjau pažiūrėti JAV meninį filmą „Nasrai“, pastatytą pagal garsų visame pasaulyje to paties pavadinimo romaną. Filmu nusivyliau. Labai jau daug kraujo, kovų su rykliais dramatiškų situacijų, tačiau daug kas išleista, kuo grožėjausi romane, filmas išėjo kažkoks šaltas. Nieko nuostabaus. Tik itin retais atvejais kino meno kūrėjai nesužaloja ekranizuojamų kūrinių.

Išsiunčiau laišką Violetai į Čikagą. Neįtikėtinai gera man šita duktė. Tikrai neįtikėtinai. Savo jaunystėje suteikė ji man bene daugiausia rūpesčių, dabar stulbina šviesiu savo gerumu, jautrumu, švelnumu. Paradoksas, ką? Matyt, taip būna gyvenime, kad tėvai, šiuo atveju aš, neįžiūrime savo vaikuose tikrų ir esminių bruožų, išgyvename susirūpinimus, net nusivylimą. O kad taip nebūtų nė vienam tėvui!

Spalio 4. Ketvirtadienis

Šiandien „Sigutėje“ pagaliau „išmetė“ pardavimui kiaušinių. Žmonių eilės – pasibaisėtinos, užėmė visą parduotuvės pirmojo aukšto vidų, toli nusitęsė gatvėje. Pamačiau, kad eilė filmuojama televizijos laidai, pasprukau, paskui ėjau dar tris kartus, kol pagaliau gavau „normą“ – dvidešimt kiaušinių, ir tai tik per parduotuvės direktorės, rečiausio nuostabumo Dianos Batutienės malonę, tiksliau tariant, jai padedant. Kitaip būtų užstumdę mane, senį.

Vakare televizijos „Panoramoje“ parodė tas grumtynes dėl kiaušinių. Beje, nelinksmai prajuokino vienas iš kiaušinių fabrikų vadovų (pavardės neišgirdau kaip reikiant), pasakęs, kad kiaušinių nūnai sumažėjo… 5 procentais. „Tai kur jie, kiaušiniai?“ – paklausė televizijos komentatorius. „Matote, mes kiaušinius tiktai gaminame, bet jais neprekiaujame, klauskite šito prekybininkus“, atsakė tas vadovas. Galėjo ir neatsakinėti. Visiems žinoma, kad nūnai iš Lietuvos „išgabenama“ viskas, kas valgoma, geriama, vilkima ir avima. Ištisa armija taip vadinamų „kooperatininkų“, sukčių ir vagių, superka viską ir perparduoda už Lietuvos ribų. Ir niekam tas nerūpi. „Kovotojai“ dėl Lietuvos nepriklausomybės užimti visai kitais dalykais.

Beje, prekybininkai iškrėtė dar vieną pokštą: įvedė taip vadinamas „pirkėjo korteles“, be kurių net mažas vaikas neturi teisės nusipirkti parduotuvėje ledų. Taigi.

Spalio 6. Šeštadienis

Šiandien Monika vėl vaidina. „Kazimieras Sapiega“ teatre. Vėlų vakarą sugrįžusi, pasakojo: šiandien Akademiniam dramos teatrui sukako 50 metų. Jubiliejus didelės reikšmės. Tuo tarpu visa respublikos spauda nutylėjo jį, radijas, televizija – taipogi. Nūdienių Lietuvos valdovų akimis, tai dėsninga ir teisinga: šį teatrą organizavo… bolševikai. 1940 metais. Tai kaip čia dabar minėsi šito „bolševikų išperos“ jubiliejų?! Tai būtų nepatriotiška, net nelietuviška, gėdinga būtų visai lietuvių tautai! Taigi šitaip dabar. Šitaip. Tiesiog keista, kad po Spalio revoliucijos rusai neuždarė nei Didžiojo Maskvos teatro, nei Mažojo dramos, nei Dailės teatro… Ko gero, suprato, kad tai yra kultūros židiniai. Tegu ir caro valdžios sukurti, bet yra skirti rusų tautai. Taigi. O mes, lietuviai? Ką?

„Respublikos“ laikraštyje skaičiau, kad Pietryčių Lietuvoje įvyks Vilniaus krašto, Šalčininkų rajono, dalies Širvintų, Trakų, Švenčionių rajonų deputatų suvažiavimas. Priimtas nutarimas, kad šie rajonai bus jau Lietuvos ribose veikianti autonomija. Taigi šitaip. Straipsnio autorius Česlovas Skaržinskas kaltina dėl šito… Maskvą, dar LKP (TSKP) platformininkus. Girdi, tai jie suinteresuoti atplėšti šitas žemes nuo Lietuvos. Pasirodo, nelietuvių tautybės šių žemių gyventojai vėl skundėsi dėl tariamų persekiojimų iš lietuvių pusės, girdi, jie negali mokyti savo vaikų gimtąja kalba, skaityti spaudą gimtąja kalba, siekti aukštojo mokslo ta kalba. Taigi čia – grynas melas. Pilna šiose žemėse rusų ir lenkų mokyklų, eina laikraštis, veikia meninės saviveiklos klubai, rūmai, ansambliai… Palyginti vien reikia su Baltarusija: tenai lenkų bene 2 milijonai, o nė vienos ne tiktai lenkų mokyklos, bet ir atskirai veikiančios nė vienos klasės, nei knygų, nei laikraščių. Švaru. Ko gi raudoti?

Spalio 7. Sekmadienis

Nuo šios dienos pabrango pašto paslaugos: vietoje 5 kapeikų ženklą laiškui dabar pirksime už 20 kapeikų. Kokiu pagrindu tas padaryta – nežinia. Daug kas dabar nežinia. Beje, laiškų į užsienį kaina ta pati: 50 kapeikų.

Vilniaus televizija rodė ilgą dokumentinį filmą „Zubovai Lietuvoje“. Apie grafus Zubovus, padariusius Lietuvai, kaip filme tvirtinama, tiek ir tiek gero, ir vien tiktai gero. Svarbiausias asmuo filme – Danutės Čiurlionytės vyras, grafas Zubovas. Plačiai jis pasakojo apie grafus, parodė nemažai kumečiams pastatytų mūrinių kumetynų, kai kuriuos jau sugriuvusius. Tai gal ir nieko. Lietuvoje tikrai gyveno grafai Zubovai, kumetynus statė, iš dalies ir žmonių švietimu rūpinosi, nežinia tiktai, kodėl būtent dabar reikia juos pagarbinti. Taigi.

Televizijoje – „Atgimimo laida“. Joje atžymimas laikraščio „Atgimimas“ svarbus jubiliejus: sukako net dveji metai, kai eina šitas laikraštis! Tarp šventės dalyvių staiga pamačiau ir Justiną Marcinkevičių. Tą patį įžymųjį rašytoją, kuris, žurnalistės A. Aukštikalnienės stiprokai iškoliotas už garsiojo „Kreipimosi į visuomenę“ pasirašymą, per tą pačią televiziją kategoriškai pareiškė išeinąs iš Sąjūdžio Seimo tarybos, iš LKP, apskritai pasitraukiąs iš bet kokios politinės bei visuomeninės veiklos. Na ką gi? „Atgimimo“ laikraščio, kurio vienas steigėjų buvo ir Just. Marcinkevičius, jubiliejus juk labai ir labai svarbus: net dveji metai eina „Atgimimas“!

Aplankiau Aleksio Churgino našlę Svetlaną Aleksandrovną. Buvo su mumis ir tik ką atvykę iš „Vakarų“ advokatas Julijus Slavinas su savo žaviąja žmona. Abu labai sunerimę: pusantrų metų pabuvoję pasaulyje, dabar nebeatpažįsta Lietuvos, taigi – „kaip yra iš tikrųjų“? Na, kiek galėdamas papasakojau. Gūžčioja pečiais abu, negali atsistebėti. Pranešė: maždaug po mėnesio vėl išvyksta į „Vakarus“.

Įdomią naujieną papasakojo man: buvo susitikę žinomą diplomatą, Nepriklausomos Lietuvos buvusio užsienio reikalų ministerio St. Lozoraičio sūnų, taip pat Stasį ir taip pat Lozoraitį, dabar tvarkantį visus diplomatinius užsienyje gyvenančių lietuvių reikalus, esantį pasiuntiniu (oficialiai) prie Vatikano, tačiau apimantį savo veikla visus išeivius. Taigi šitas Stasys Lozoraitis, išėjus jiems iš kalbos, gana aukštai vertinęs mano literatūrinę kūrybą: girdi, Baltušis rašo tiesą ir rašo gera lietuvių kalba, kuri nūdienėje literatūroje gerokai apsilpusi. Na ką gi? Ne taip jau blogai.

Spalio 8. Pirmadienis

Tvarkiau vėl laiškus. Ir vėl pavargau. Ir susidūriau su keista laiškų ypatybe: juo daugiau jų sutvarkai, juo daugiau vėl atsiranda jų pilni stalčiai ir daug kur kitur. Atsiliepia čia man mano nerangumas, gal ir nemokėjimas tvarkyti popierius tuoj pat, kai tik juos gaunu. Na, matyt, nė nebeišmoksiu. Mano metų sulaukus, nebe obelis sodinti, o rinkti, kas nukrito nuo kitų obelų.

Skaičiau vakar parsineštą iš Churginienės laikraštį rusų kalba „Glasnostj“. Pasirodo, yra ir toks dar laikraštis, išeina Maskvoje. Šiame numeryje, 15-ame, atspausdintas įžymaus rusų tarybinio rašytojo ir TSRS Rašytojų sąjungos Generalinio sekretoriaus Aleksandro Fadejevo priešmirtinis laiškas. Tragiškas laiškas. Sukrečiantis. Tragiška asmenybė buvo ir jo autorius. Gerai prisimenu jį iš karo metų, pokario laikotarpio. Kai Stalinas nurodė daužyti Michailą Zoščenką ir Aną Achmatovą, buvo pašalintas iš pareigų ankstesnis TSRS Rašytojų sąjungos vadovas Nikolajus Tichonovas, jo vieton pastatytas A. Fadejevas, labai ir labai nenorėjęs šių pareigų. Na, tuomet niekas nesiteiravo, kokių pareigų kas nori, duodavo tiktai komandą ir žmogus ėjo dirbti, be vilties kada nors pasitraukti iš jam primesto darbo. Pareigūnai buvo tada skiriami ir šalinami „iš viršaus“, tiktai šalinami, bet niekad neatleidžiami žmogui prašant. Taip buvo ir su A. Fadejevu. Jis buvo labai dėmesingas visų Tarybų Sąjungoje gyvenančių tautų rašytojams, globojo juos, gelbėjo kiek galėdamas bėdoje. Toks buvo ir mums, lietuvių rašytojams. Dabar taip ir matau jį prieš akis, tarytum gyvą: stovi aukštas, visuomet besišypsantis, labai atviro gero veido ir kaip reta gerų akių. Pas jį visuomet surasdavai užtarimą, gerą žodį, patarimą. Mačiau jį sunkiai išgyvenantį Stalino įpareigojimą daužyti taip vadinamus „kosmopolitus“, žydų tautybės rašytojus. Šitai kampanijai praėjus, staiga sužinojau, kad kankinasi jis kiauras naktis, skambina rusų rašytojams (žydų tautybės) arba jų šeimoms, prašo atleisti už klaidas, suteiktus skausmus, areštus, trėmimus… Neilgai jis ir bepagyveno po Stalino mirties: 1956 metų gegužės 13 dieną išgirdo jo namiškiai šūvį miegamajame. Įvyko šitai Peredelkino vasarvietėje, A. Fadejevo nuosavoje viloje. Ir štai dabar laiškas, ilgai kažkur buvęs nukištas, paskui ieškotas… Šiurpu skaityti įžymaus rašytojo, šventai tikėjusio komunizmo idėjomis, sukrečiantį nusivylimą viskuo, pradedant to meto TSKP ir Valstybės vadovais ir baigiant pačiomis komunistinėmis idėjomis. „Nebematau galimybės toliau gyventi, kadangi menas, kuriam aš atidaviau savo gyvenimą, pražudytas pasitikinčių savimi tamsuolių ir nemokšų partijos vadovų, ir dabar jau nebegali būti atitaisytas.“ Taigi šitaip. Šitaip. Nebecituosiu to laiško toliau: kas norės, suras jį spaudoje, o kas nenorės…

Kalbėjausi telefonu su leidinio „Knygnešys“ („Naujos knygos“) darbuotoja Matekonyte. Pasisakė ruošianti medžiagą spaudai apie poetę Hanę Lukauskaitę – tą pačią Hanę Lukauskaitę-Poškienę, mūsų almanacho „Darbas“ susikūrimo laikais atkakliai lindusią prie Kazio Borutos, iš esmės privertusią jį parašyti jai jos poemą „Brangiausios pėdos“. Pasirodo, pirmaisiais pokario metais ji, o ne kas kitas, įklampino Kazį Borutą į kalėjimą, taip pat ir Kazį Jakubėną: pati atnešė susipažinti jiems nacionalistinio pogrindžio atsišaukimo projektą, jos surašytą, ragino pasirašyti, o paskui, ją areštavus, išdavė visus. Taigi šitaip. Keisčiausia, kad prieš kokius metus, Sąjūdžiui įsismaginus „žadinti“ lietuvių tautą naujam atgimimui, šita Hanė buvo priskaityta prie bolševikinio meto aukų, daug nukentėjusi nuo stalinizmo: rašė apie ją laikraščiai, spausdino jos nuotraukas, grafomaniškus jos eilėraščius… Taigi štai kokia tai buvo auka. Tenka tiktai palaukti Matekonytės straipsnio „Knygnešyje“.

Savo akimis nemačiau, bet daug kas pasakojo man, kad vakar dienos „Vakarinėse naujienose“ buvęs rūstus straipsnis apie žmones, kurie neleidžia nūdienos Lietuvos valdžios atstovams apžiūrinėti jų asmeniškus butus, nors jiems ir pasakoma, kad jų butai bus konfiskuoti, nes jie yra atskiruose „osobniakuose“, kurie labai tinka užsienio pasiuntiniams; pastarųjų, beje, dar nėra nė kvapo, bet „jie bus, ir labai greitai!“, kaip sakoma, lokys dar girioje, o jau kailį jam lupa. Stebėtis tuo, žinoma, netenka, atsimenant, jog taip yra ir su „Lietuvos pinigais“, tai yra litais, kurie jau nupiešti, net, kiek girdėti, ir atspausdinti, bet… negalioja. Ir taip su pašto ženklais: irgi atspausdinti, bet galioja tik Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Ir taip toliau.

Kai politikai vadovauti imasi balalaikinai, ko benorėti?

Spalio 10. Trečiadienis

Vakar pasitikslinau, ar iš tikrųjų svėdasiškiai mitingavo dėl neleidimo manęs palaidoti Svėdasų kapinėse šalia tėvo Karolio Juzėno. Pasirodo, tikrai taip.

Važiavau troleibusu pas seserį Marytę, tyliai kalbėjomės su kitu keleiviu, senu mano pažįstamu rusu. Staiga troleibuse isteriškas bobos riksmas: „Kalbėkite lietuviškai! Kada pagaliau išmoksite kalbėti lietuviškai?“ Apraminau moteriškę pasiūlymu palaukti, kada bus iki galo įgyvendintas Lietuvoje fašizmas, o dabar – nešūkauti ir nekomanduoti, nes aš kalbu ta kalba, kuria tiktai noriu. Moteris, dar labiau įtūžusi, šaukėsi kitų keleivių užtarimo, bet jo… nesulaukė. Skubiai išlipo, nubėgo.

Vargšė ta mūsų Lietuvėlė!

Spalio 11. Ketvirtadienis

Atėjo nelinksma žinia: spalio 5 dieną bandyta susprogdinti skulptūrą „Kryžkalnio lietuvė“. Sprogdinimas nenusisekė, skulptūra, nors ir pasvirusi, bet liko stovėti. Sako, kad ieškoma vandalų, šito veiksmo autorių. Žiūrėsime, kaip jie bus surasti.

„Tiesoje“ – V. K. Jonyno pasisakymas „Žaizdas išgydys ne tiktai laikas“. Gana protingai pasisakyta, tolerantiškumas paraginamas, susiklausymas tarp žmonių. Stipriai užtariama Kazimiera Prunskienė. Viskas gerai. Susimąsčiau tiktai: kodėl gi jis, V. K. Jonynas, visą vasarą viešintis Lietuvoje, gyvenantis „Neringos“ viešbutyje, taip ir nerado nei reikalo, nei pareigos ar draugiško jausmo bent paskambinti man. Atsargus žmogus, taip aš jį supratau.

„Tiesoje“ dar rašoma, atsakant į skaitytojų klausimus: „Kas pasitraukė iš partijos…“ Išvardinami gana žinomi vardai, yra ir Aukšč. Tarybos deputatų, o būtent: J. Andrejevas, J. Jagminas, A. Jucys, A. Kiguolis, H. Kobeckaitė, Č. Kudaba, B. Kuzmickas, V. Martinkus, N. Oželytė, K. Prunskienė, L. Sabutis, V. Šereika, Z. Pečiulis, P. Vasiliauskas, I. Vasilevskis, A. Žalys. Ką gi, dezertyrų netrūko niekad, ir iš visur. Laimingo kelio!

Pasirodė naujas laikraštis, gavau 2 numerį, yra jame puslapiai lenkų ir rusų kalba, turinys, palyginti, gana rimtas. Girdėjau, kad pirmajame šio laikraščio numeryje pasisako Kazimiera Kymantaitė, pasakojanti, kaip ji „kentėjo“ prie bolševikų, nė iš tolo nežinodama, kad yra kokios nors privilegijos, mane sugretina su Zimanu. Taigi, pasirodo, galima ir šitaip, praradus sąžinę ir elementariausią padorumą.

Atėjo brolis Leonardas, visai nežinia ko atėjo, pranešė, kad uždarytas Vilniaus Rašytojų muziejus. Nepatikėjau, paskambinau į muziejų, atsiliepė Guščius, literatūros kritikas, pasisakė dabar einąs laikinai Muziejaus direktoriaus pareigas, pats direktorius metė darbą, išėjo dėstyti istoriją, o muziejų tikrai uždarė, dabar pridėjo dar 2 mėnesius laiko muziejuje talpinamų rašytojų giminėms atsiimti, kas gali, eksponatus. Daug sunkumų, verkia Albino Žukausko, Masionio, Broniaus Radzevičiaus ir kitų Vilniuje mirusių rašytojų šeimos: jų butai ankšti, nėra kur padėti suimtų iš muziejaus eksponatų, neranda išeities. Mano paklaustas, kodėl apskritai uždarė muziejų, Guščius papasakojo neįtikėtiną istoriją: muziejuje daug metų dirbo tūla nevykėlė Keršytė, atkakliai svajojusi tapti muziejaus direktore, o kad niekas jos neskyręs toms pareigoms, ėmėsi priemonių uždaryti patį muziejų, o paskui – pasižiūrėti. Šitai jai niekaip anksčiau nepavykdavo, bet dabar atėję „kiti laikai“: naujasis kultūros ir švietimo ministras, neūžauga vaikėzas, Kuolys atidžiai išklausė Keršytės įrodinėjimus, patikėjo ir, su niekuo nepasitaręs, uždarė jį. Dabar per 30 muziejaus darbuotojų atsiduria gatvėje, be darbo, be nieko. Guščius tarė, kad buvo kreiptasi tuo reikalu į Rašytojų sąjungą, deja, šios sąjungos vadovai tyliai nusileido, ir muziejus – mirė.

Išklausiau visa tai, ir tik dabar atsiminiau, kad nė karto nesu buvęs tame muziejuje, nemačiau nei man skirtų stendų, nors ir buvo man pasakyta, kad jie tikrai yra. Tikrąją priežastį uždaryti muziejų „kultūros“ ministras nurodęs jo perdėtą „raudonumą“. Jeigu tikrai taip, tai juk galima buvo muziejų nuraudoninti, bet ne uždaryti jį! Na, matyt, tikrai atėjo „nauji“ laikai mūsų kultūrai, lietuvių tautos istorijai, belieka tik laukti naujų staigmenų, žinoma, viena už kitą nuožmesnių, „vardan tos Lietuvos“…

Kalbėjausi telefonu su E. Mieželaičiu dėl muziejaus uždarymo. Pasirodo, jau seniai jis šitai žinojo, man kažkodėl nepasakė. Iš visko atrodo: labai ramiai ir šaltai priima tą faktą. Gerokai keista man.

Spalio 12. Penktadienis

Užvakar „Tiesoje“ atpyškintas rašytojo V. Petkevičiaus šauksmingas pasisakymas „Dieve, jums padėk!“, skirtas artėjančio žemdirbių suvažiavimo delegatams ir dalyviams-svečiams. Rašo karštai, emocionaliai, atrodo, iš širdies linki sėkmės rašytojas. Sėkmės žemdirbiams tikrai reikia, net ir ryšium su suvažiavimu, kuris turi įvykti spalio 12, taigi šiandien, ir rytoj. Pačiam suvažiavimui sušaukti daromos įvairios kliūtys, pradedant premjerės K. Prunskienės uždraudimu išnuomoti jo delegatams viešbučius Vilniuje (tegu susiranda nakvynę sau privačiai tie veik trys tūkstančiai žmonių!) ir baigiant nuodingais pasišaipymais iš Sąjūdžio „žemdirbių sąjungos“ ir dar vienos kažkokios sąjungos, irgi „žemdirbių“ pusės. Žemdirbiai dabar suskaldyti kaip niekad. Kaip ir visa, beje, „Lietuvos respublikos“ visuomenė.

Šiandien „Lietuvos aidas“ atspausdino nei šiokį nei tokį tekstą, pavadinęs jį „Gesint tą gaisrą!“ Jau iš paties teksto matyti, kad tai vis to paties V. Petkevičiaus riksmas, išreikštas padrikai, daugeliu atvejų tiesiog nesuprantamai. Keikia Sąjūdį, Landsbergį, Terlecką, visą pasaulį, pats save pavadinęs „Juoduoju pranašu“, šaukia gesinti tą gaisrą, kuris dabar įsiliepsnojęs Lietuvoje ir kuris stumia Lietuvą į prapultį. Redakcijos prieraše sakoma, kad „nors gerbiamas rašytojas ir neprisistato, bet mes sužinojome, kad savo monologe jis daug kur citavo Šakių rajono laikraštyje „Draugas“ išspausdintą interviu su Vytautu Petkevičium. Citatos išskirtos, jų kalba netaisyta“. Pasirodo, vargšas V. Petkevičius įsiveržė į „Lietuvos aido“ redakciją ir vienas pats išrėkė visą monologą, o redaktoriai, nebūtų gudrūs žmoneliai, viską surašė ir paskelbė. Iš tikrųjų vargšas tas V. Petkevičius. Štai kas išeina, kai rašytojas įsikala sau į galvą mintį žūtbūt tapti „Lietuvos prezidentu“, o tai minčiai neišsipildžius – pameta galvą, pats nebesižino, ką darąs.

„Lietuvos rytas“ įsidėjo šiandien platoką filosofo A. Juozaičio pasisakymą „Demokratijos peizažas Lietuvoje“, išdėstydamas jau daug kartų dėstytas savo mintis apie Sąjūdį, Landsbergį, kitus dalykus, vis iš blogosios pusės.

„Respublika“ šiandien, pamėgdžiodama Sąjūdžio nūdienį pasivadinimą „Sajūdis-2“, įsidėjo keturių puslapių įtarpą „Respublika-2“. Pliekia V. Landsbergį, pliekia daugelį „lyderių“, neaplenkdama nė Brazausko su Burokevičium, priskaitydama prie lyderių ir Aukštikalnienę su Baužyte, nebekalbant jau apie Čepaitį, kitus „laisvės kovotojus“. Puslapiuose gausu humoro, tarpais aštraus, tarpais gana sąmojingo, smagaus… Kuo tas baigsis? Juk netrukus sugrįžta ponas Landsbergis iš savo dar vienos didžiai pergalingos kelionės į Vakarus: Norvegiją, Islandiją, Prancūziją, ką jis užgiedos visa tai perskaitęs „Respublikoje-2“?

Šiandien prasidėjo Lietuvos žemdirbių suvažiavimas. Delegatų – apie 3000. Daug svečių. Truputį klausiausi jo per radiją. Kalba žemės artojai gana aštriai, pareikalavo žemės ūkio ministrą Knašį nedelsiant atsistatydinti, tokio pasiūlymo nepagailėjo ir kai kuriems kitiems žemės tvarkymo „specialistams“. Pagrindinė suvažiavimo tema: žemės reforma, kaip ji bus vykdoma, kam bus duodama žemės, kam ne; pareikalauta pašalinti žemės ūkio specialistus, įkorporuotus į kolūkius bei tarybinius ūkius, tenai nieko neveikiančius, tik komanduojančius ir gaunančius gerus atlyginimus, o jų, tokių „parazitų“, kaip buvo sakoma iš tribūnos, ant žmonių sprando susėdę virš 60.000 štukų. Tegu eina dabar patys dirbti, savo žemės ūkio mokslą betarpiškai įdiegti praktikoje, akivaizdžiai parodyti žmonėms. Nemažai kritikos išgirdo ir Ministrų Taryba. Pirmu smuiku čia grojo Velikonis.

Suvažiavime dalyvavo ministrė pirmininkė K. Prunskienė, pasakiusi ir kalbą, gana protingą, jos pavaduotojas A. Brazauskas, taip pat taręs žodį, suvažiavimo dalyvių šiltai sutiktas. Taigi. O iš Sąjūdžio nemačiau nė vieno žmogaus, išskyrus K. Motieką, kuris žada pasisakyti „rytoj“. Iš rašytojų – Joną Avyžių. Dairiausi V. Petkevičiaus televizijos ekrane, neradau. Matyt, žemdirbiai pakankamai apdairūs žmonės, neįsileido jo. Dėl visa ko?

„Sigutės“ parduotuvėje staiga pasirodė bananai. Norėjau stoti į eilę, gana ilgą, staiga pamačiau – visi bananai supuvę iki juodumo. Nusipirkau obuolių, raudonųjų pipirų Lietuvoj augintų, parsinešiau namo.

Beje, vakar vėl įvyko Maskvoje „Lietuvos respublikos“ ir sąjunginės delegacijų derybos, tiksliau, apsitarimai, kaip reikėtų ir kokia dienotvarke vesti derybas tarp Maskvos ir Lietuvos. Lietuvos delegacija su Ozolu priešakyje vakar vakare sugrįžo, Ozolas tuoj pasisakė viešai, prisigirdamas „naujų ir labai reikšmingų“ laimėjimų pasiekimu Maskvoje. Kokie tie laimėjimai – sunku dar pasakyti. Viena aišku: per visas derybas nė žodžiu nebuvo užsiminta apie… Lietuvos nepriklausomybės atstatymą!

Spalio 13. Šeštadienis

Pasibaigė Lietuvos žemdirbių suvažiavimas. Žodį tarė K. Motieka, patį kvailiausią, įrodinėdamas, kad visų mūsų šaknys ir syvai (?!) yra žemėje, neatskiriamai surišti, šitai įrodo faktas, kad savaitgaliais ištuštėja Vilnius ir kiti miestai, visi miestiečiai skuba į brangią tėvynės Lietuvos gamtą, prie jos žemelės! Kuo blogas argumentas?!

Kiek supratau, šis suvažiavimas labai nepatiko Lietuvoje įsitvirtinusiems reakcionieriams, besivadinantiems kovotojais už Lietuvos nepriklausomybę, žmonių gerovę. Suvažiavimo dalyvius jie iš anksto apšaukė veik stalinistais, biurokratais, „aparačikais“, svajojančiais atgauti anksčiau jų turėtas privilegijas, komandinius postus, užtat, girdi, jie taip priešinasi kolūkių išvaikymui, perėjimui į privatų ūkininkavimą. Ir nepajėgia suprasti šitie rėksniai, kad nėra didesnės kvailystės, tiesiog idiotizmo, kaip jų reikalavimas tučtuojau išvaikyti kolūkius, pereiti žemės ūkyje prie privačios nuosavybės. Šitas perėjimas jau pradėtas Lietuvoje, daugiau nei du tūkstančiai ūkininkų jau dirba nuosavą žemę, tačiau ir mažam vaikui aišku, jog šiuo metu išvaikius kolūkius, kurie, kokie jie bebūtų, yra pagrindiniai Lietuvos duondaviai, prieitumėm prie tikro bado. Gerai sako žmonės: jeigu kam dievulis proto nedavė, su lopeta neįdėsi!

Suvažiavimas praėjo, galima sakyti, sėkmingai, suorganizuota Lietuvos žemdirbių sąjunga, sudaryta jos valdyba, pirmininku išrinktas protingas vyras, mokslininkas, ilgametis Ramygalos kolūkio pirmininkas Virmantas Velikonis. Man atrodo, visa tai gerokai ataušins rėksnius, apsaugos Lietuvą nuo bado.

Spalio 14. Sekmadienis

Daug jau dienų negaliu nugalėti prastos nuotaikos, bent surasti jos priežastis. Tarpais susimąstau: gal nereikėjo man brautis į literatūrą, stengtis ką nors parašyti, žmonėms išsakyti? Gal reikėjo pasisaugoti ir pareigų, kurios sistemingai būdavo man primetamos pokario metais, ne tik prieš mano valią, bet ir man priešinantis, žinoma, kiek šitai būdavo įmanoma ano meto gyvenimo sąlygomis, kai viskas vyko pagal „komandą iš aukščiau“, kai niekam net į galvą neateidavo mintis, kad būtų atsižvelgta į žmogaus asmenišką pageidavimą, jo norus, jo valią? Gal kaltas ir mano nepajėgumas nugalėti įskaudinimus, pažeminimus, pasityčiojimus ir kaltinimus būtent už tas pareigas, kurias ėjau kaip mokėdamas, visą laiką stengdamasis pasaugoti žmones, pagelbėti jiems? Gal?.. Viena aišku: negera man, tiek negera, kad nebemiegu naktimis, vis mąstau, mąstau, mąstau. Gal iš tikrųjų turėčiau būti atlaidesnis tiems, kurie dabar ant manęs visus šunis karia, užmiršti, nekreipti dėmesio, kitaip tarus, katalikiškai mylėti ir gerbti savo priešus? Bet šitai tik pasakyti lengva. O kaip padaryti? Negi visiškai prarandant savo žmogiškąjį orumą? Nusižeminant… prieš ką? Atgailaujant… už ką? Išsakiau tiktai savo nuomonę, nieko daugiau. Tai negi dabar man barstyti galvą pelenais, maldauti dovanojimo? Negaliu aš šito, teatleidžia man dievas, jeigu tik jis yra kur nors. Ir teatleidžia man žmonės, kurie jaučiasi teisūs prieš mane. Esu toks, koks esu, neįmanau, kaip galėčiau persidirbinėti ant primesto kurpaliaus, giedoti „ne iš tų“ gaidų, kurių nepripažinau niekad. Nelaikau savęs kaltu, tiek žinau tvirtai. Nieku kaltu savęs nelaikau.

Netikėtai sutikau gatvėje seną savo pažįstamą Balį Fedaravičių, muzikantą, muzikos darbų vadovą, dirbusį Lietuvos TSR valstybės Filharmonijos direktorium ir meno vadovu 1949–1963 metais. Nemačiau jo tiek ilgai, jog buvau benutaręs jau mirus jį. Eina dabar sunkiai, lazda pasiremdamas, tiesiog nusibaigusios sveikatos, nors išorės solidžios. „Kaip gyveni?“ – paklausiau. „Kaip visi. Kaip visi“, – atsakė jis. Geras atsakymas. Gal reikės ir man šitaip. Iš karto viskas aišku.

„Pravda“ rašo šiandien, kad įžymiajam dailininkui-karikatūristui šiandien sukako… 90 metų. Įdėtas ir jo autošaržas. O juk ir apie jį maniau seniai benumirusį. Karo metais, dirbant man Visasąjunginio radijo komiteto lietuviškoje redakcijoje, ne kartą teko matyti jį. Neaukšto ūgio, aiškiai žydų tautybės, girdėjau jį esant rašytojo Samuelio Maršako broliu, nors kiek tai tikra, nežinojau ir dabar nežinau. Per pastaruosius kokius dvidešimt metų nebeteko matyti spaudoje jo karikatūrų, visuomet kėlusių man pasigerėjimą. Talentas! Ir štai – gyvas! Nežinia kodėl, o staiga prisiminiau gerą mano bičiulį kino dramaturgą Eugenijų Gabrilovičių, su kuriuo praėjome didžiulius sunkumus, rašydami kino scenarijų „Aušra prie Nemuno“, ir kuriam jau pernai sukako 90 metų. Paskambinau, deja, nesuradau namie: prie Maskvos jis, savo viloje. Mažai begyvas.

Taigi šitaip.

Spalio 15. Pirmadienis

„Pravda“ nustebino šiandien savo informacija, kai Ukrainoj Ivano-Franko mieste ryšium su „Ukrainos sukilimo armijos“ susikūrimo 48 metinėmis įvyko didelės iškilmės ir pastatytas paminklas tos „armijos“ vadui, vienam nuožmiausių Ukrainos nacionalistinių žudikų Stepanui Banderai. Savo metu, pokaryje, lankantis man Lvove ir jo srities kolūkiuose, žmonės dar tebegyveno siaube nuo šito „didvyrio“ vykdytų masinių žudynių, kai nepagailėta nei moterų, nei senelių, nei vaikų. Taigi. O dabar? Negi ir ukrainiečių tautą bebus apėmusi masinė psichozė, kaip ir lietuvių, mūsiškių, ką?!

Šviesi žinia: Michailui Gorbačiovui suteikta Nobelio Taikos premija. Jeigu kas iš tikrųjų nusipelnęs tos premijos, tai būtent M. Gorbačiovas. Savo darbais, pertvarkos veikla, taikos stiprinimo visame pasaulyje siekimu. Atidžiai išklausiau jo interviu per televiziją šia proga. Ramiai, šypsodamasis pasisakė jis, kad ši premija ženklina jo pertvarkos teisingo kelio pripažinimą pasaulyje. Tas tiesa.

Nusišypsojau ir aš, prisiminęs, kad mūsiškiai parapijiniai patriotėliai-sąjūdistai šiai premijai buvo pristatę… Vytautą Landsbergį. Manau, kad būtent šituo tikslu jis lankėsi nūnai Norvegijoje, Oslo mieste, kur laikosi Nobelio premijų (taikos) komitetas. Ir še tau, kūma, užgavėnės! Norvegai žino, kas yra tikrai nusipelnęs. Taigi.

Spalio 17. Trečiadienis

Vakar diena buvo veik tuščia. Tvarkiau laiškus archyvui, dar kartą įsitikindamas, kad negalima jų atiduoti. Ir vėl privargau šuniškai.

Šiandien kartu su Monika nukakome į Paalksnę. Radome sodybą visiškoj tvarkoj, o garaže – anūko Roko nupirktą burinę valtį, baltą, nepaprastai dailią. Pasižiūrėjome, vėl užrakinome. Ko gero, dar pavogs, laikai dabar tokie, kad iš po nosies viską plėšia. Na, gal duos dievas…

Pabarstėme pelėms nuodų, kurių pagaliau gavome Vilniuje, veterinarinėje vaistinėje, kuri kiek anksčiau buvo apiplėšta ir revizuojama. Davėme šitų „vaistų“ ir gerajai mūsų kaimynei Vincienei. Pasakojo ji mums, kad duonos dabar nebegalima nusipirkti daugiau nei 2 kilogramus iš karto. Degtukų parduodama tik 2 dėžutės į vienas rankas. Sviestas labai retai bepasirodo kaimo sąlygų parduotuvėse. Nėra druskos, mėsos, žuvies. Matyt, iš tikrųjų artėja Vytauto Landsbergio užplanuoti sunkumai Lietuvai.

„Vakarinėse naujienose“ – įžymiojo rašytojo Vinco Krėvės duktė Aldona Krėvaitė, pirmą kartą po emigracijos į JAV atvykusi į Lietuvą apsitarti su Rašytojų sąjunga bei Lietuvių kalbos ir literatūros institutu, kaip pergabenti jos tėvų palaikus ir memorialinį palikimą į gimtąją žemę. Palikimas gana gausus, turtingas: rankraščiai, paskaitų užrašai, nuotraukos, išsaugoti asmeniniai daiktai.

Aldona Krėvaitė gerokai susirūpinusi tais reikalais. „Tik nesusipeškit, – sako ji. – Nes ne lietuvių charakteriui – viens du padaryti. Lietuviai kaip niekas moka gražiai laidoti, bet po kelių mėnesių pradeda mirusį keikti. Iki šiol keikia ir Krėvę.“

Liūdna, nelinksma, kad šitaip. O juk ji teisi, Aldona Krėvaitė.

Spalio 18. Ketvirtadienis

„Gimtajame krašte“ A. Pociaus pasisakymas skyriuje „Savaitė“. Parašytas santūriai, kultūringai, įtikinamai parodant savo tikras pažiūras. Supratau: Algirdas Pocius, rašytojas, absoliučiai įsitikinęs teisinga ir garbinga Vytauto Landsbergio ir jo bendrininkų veikla, Lietuvos nepriklausomybės atgavimu ir jos tikimybe egzistuoti visiškai nepriklausant nuo bet kokių ryšių su Rusija. Tikrai man gaila. Ką gi, tokia A. Pociaus nuomonė ir aš nesiruošiu dėl jos teisingumo ginčytis.

„Literaturnaja gazeta“ šiandien paskelbė, atsiprašau, ne šiandien, o spalio 15 dienos numeryje, tiktai gavau tą numerį šiandien, gana rūsčią ataskaitą-stenogramą, pavadintą „Procedūrinis klausimas“ (A. I. Solženicyno pašalinimas iš Rašytojų sąjungos). Visiškai nepavydėtinai, jeigu nepasakyti daugiau, atrodo čionai kai kurie to meto Rašytojų sąjungos vadovai, sprendę ir nusprendę pašalinti A. I. Solženicyną, nepakviesdami jo į šį svarstymą: L. Soboliovas, G. Markovas, A. Barto, K. Voronkovas, V. Zakrutkinas, L. Tatjaničeva, kai kurie kiti. Padoriausiai laikėsi Danilas Graninas, net kelis kartus siūlęs atidėti svarstymą, iškviesti Solženicyną, išklausyti jį. Deja, jo niekas atvirai neparėmė, įžymusis rašytojas buvo pašalintas.

Taip buvo priimta tais laikais. Rašytojų sąjungos įstatuose įrašyta, kad kaltinamasis rašytojas „turi teisę dalyvauti, svarstant jo klausimą“, o kas tada žiūrėjo popieriuje įrašytų teisių? Ir buvo Rašytojų sąjungos vadovai, daugiausia, aklai paklusnūs „nurodymams iš viršaus“. Toks buvo net ir tuometinis RS valdybos pirmininkas Konstantinas Fedinas, kuris, beje, šiame posėdyje nedalyvavo, nors visa medžiaga buvo ruošiama su jo žinia. Taigi. Nemažai minėtų vadovų jau mirę, o kaip dabar jaustis tiems, kurie dar gyvi? Nepavydžiu šito nė vienam.

Spalio 15 dienos numeryje laikraštis „Litva sovietskaja“ atspausdino A. Bitutės platoką straipsnį „Eilinis naujausios valdžios triukas“, aštriai ir įtikinamai supliekdama nūdienių Lietuvos vadovų užmačią apžiūrinėti ir konfiskuoti privačius piliečių butus Čiurlionio ir Basanavičiaus gatvių rajonuose, tarp jų pirmiausia – individualiai statytus namus vienai šeimai, numatydami skirti juos būsimos „Nepriklausomos Lietuvos“ užsienio pasiuntinybėms bei pasiuntiniams apgyvendinti. Nurodoma, kad tokie prasimanymai neturi jokio teisėto pagrindo. Jie tiesiog juokingi turint galvoje, kad Lietuva, jeigu ir pasieks nepriklausomybės, tai, paties Ozolo prisipažinimu, ne anksčiau nei per penkerius metus. Taigi, taigi.

Anūkas Rokas buvo šiandien iškakęs pas draugą Seriožą, su kuriuo suartėjo tarnaudamas kartu kariuomenėje, pasisvečiavo ir vakare sugrįžo, labai pradžiugindamas mane: gavo tenai nusipirkti ir atvežė man 3 rašomosios mašinėlės juostas, ir dar popieriaus lapų klijavimo visą špulikę. Tai gerai. Didelė bėda nūnai Vilniuje, visoj Lietuvoj, su tais dalykais. Pasakojo, kad Baltarusijoje žmonės gyvena daug prasčiau už mus: net duoną perkasi pagal talonus, sviesto parduotuvėse nebeatsimena kada matę, dešros taipogi, mėsos jeigu ir išmetama, tai vienos kremzlės ir kaulai. Vien tiktai kavos galima tenai laisvai pirkti, žinoma, pagal talonus. Tiesiog keista. Mūsuose kava – didžiausias deficitas! Pasirodo, baltarusiai kavos negeria, nebent sostinėje Minske, ir labai stebisi, kad mes ją vartojame. Anūkas Rokas gavo, draugo padedamas, pastarojo talonais, nusipirkti šiek tiek cigarečių, kurių Vilniuje taipogi aštriai trūksta. Sugrįžo laimingai, kelyje niekas jo netikrino, o tai būtų viską atėmę. Tokia dabar ir tenai tvarka. Kaip mūsų šventos Lietuvėlės pasienyje.

Spalio 19. Penktadienis

Šiandien man šviesi diena, kokios seniai nebemačiau per ilgus savo gyvenimo metus: atidaręs siuntinį iš pašto, radau jame… „Sakmę apie Juzą“, išleistą Paryžiuje „Alinea“ leidyklos. Jau išleista! Ir dar kaip! Popierius – aukščiausios kokybės, kokio negavau jokiai savo knygai niekur kitur. Ir jo nepagailėta: kiekvienas knygos skyrelis pateikiamas atskirai, paliekant švarią vietą, kur puslapyje teksto nepriteko. Viršelio piešinys kiek keistokas, nutariau, kad prancūzai, matyt, šitaip įsivaizduoja mano Juzos sodybą Kairabalėje. Ką gi, dieve jiems padėk. Knygos pabaigoje pridėtas prancūzams sunkiau suprantamų lietuviškų žodžių žodynėlis. Knygos pradžioje įrašyta, kad versta „Sakmė“ iš lietuvių ir rusų kalbų. Ištryško man ašara, priglaudus knygą prie širdies ir pabučiavus ją, kaip mokė mane A. Vienuolis-Žukauskas. Jau nebekalbant apie jos pasirodymo svarbą prancūzų kalba, dar sujaudino toji aplinkybė, kad knyga išėjo būtent pačiu reikiamiausiu man laiku, kai tebesu kai kurių žmonių, pirmiausia Lietuvos rašytojų sąjungos vadovų, diskriminuojamas. Ir šovė šitaip apstulbusiam man, be žodžių stovinčiam su knyga rankose, mintis, kad, ko gero, vis dėlto esu aš… rašytojas. Pirmą kartą gyvenime tokia mintis man į galvą. Niekad anksčiau nedrįsau šitaip pagalvoti apie save. Ir tuo pat metu pajutau gėdą, kad tyliu jau tiek metų, ir, jeigu nenoriu gėdingai užbaigti tylėdamas savo gyvenimą, turiu tučtuojau imtis plunksnos!

Taip ir darysiu. Kiek man tas bekaštuotų.

O džiaugsmą dar pašviesino geroji mano žmona Monika. Pasveikino švelniausiai, išbučiavo, apsiverkė pati, o vėliau padovanojo man nuostabiausią rožių puokštę. Gerai, kai šitaip. Labai laimingas buvau visą šią dieną. Žinau, būsiu laimingas dar daug dienų. Sulaukus Juzos iš laisvojo Paryžiaus, to paties Juzos mano mylimo, kuris šiandien pleška kai kurių lietuvių sukurtuose mano knygoms laužuose, po šito gėda ir nepadoru jaustis nelaimingu. Tebūnie laimingi ir jie, mano diskriminatoriai…

Pranešiau šią naujieną Lietuvos autorinių teisių agentūros vadovui Jonui Leikauskui, kuris tučtuojau atvyko, pasveikino mane, pasigrožėjo knyga, ir tuoj pat išsivežė fotografuoti, ruošti laikraščiams informaciją apie knygos pasirodymą. O neilgai trukus sugrįžo, jau sutvarkęs viską ir net pabuvojęs „Literatūros ir meno“ redakcijoje, bandęs susitarti su vyr. redaktoriaus pavaduotoju J. Liniausku dėl informacijos publikavimo laikraštyje, tačiau buvo tenai sutiktas daugiau nei vėsiai. Dabar ieškosiąs kito kurio laikraščio. Taigi. Mane stebina, kad Leikauskas bandė įpiršti informaciją būtent „Literatūrai ir menui“. Juk iš anksto aišku, kad čia nebus sutikta skelbti. Matyt, geras mano bičiulis Leikauskas turi savo išskaičiavimų, pirmiausia atsižvelgiant į tai, kad šiame laikraštyje jis pastoviai puolamas iš kai kurių rašytojų pusės. Žiūrėsim, žiūrėsim.

Ilgai kalbėjausi telefonu su E. Mieželaičiu. Pastaruoju metu vis dažniau mes pasikalbame. Kvietė jis ir užeiti pas jį į namus, deja, ne taip nūnai lengva man susiruošti. Džiaugiuosi, kai mes su juo vis labiau surandame bendrą kalbą, užmiršdami ankstesnius mūsų tarpusavio nesutarimus. Ne vaidams dabar metas. Papasakojo jis man apie Lietuvos PEN klubo organizacijos apgriuvimą. Klubo pirmininkas Romualdas Lankauskas gerokai susikompromitavo Ame-rikoje tarp lietuvių emigrantų, tie paprašė jį daugiau nesilankyti pas juos. Panašiai atsitiko ir VFR. Dabar, atėjus PEN klubo ataskaitiniam susirinkimui, Lankauskas, kaip pirmininkas, gavo tiktai 4 balsus iš 25. Beje, vienas balsas už jį buvo… jo paties, antras… jo žmonos. Įtūžęs dėl pralaimėjimo, R. Lankauskas trenkė durimis, išėjo, pažadėdamas dabar stoti į Dailininkų sąjungą. Jis, beje, reiškiasi ir kaip dailininkas, portretistas, deja, ne ryškiau nei literatūroje. O dar papasakojo man E. Mieželaitis, kad lankėsi pas jį žinomas, pasak Mieželaičio, slovakų rašytojas (jo pavardės reikiamai neišgirdau per savo prastą klausą), išreiškęs gana stiprų susižavėjimą mano „Sakme apie Juzą“, turėjęs labai didelį norą susitikti ir pasikalbėti su manim, bet, deja, Lietuvos rašytojų sąjungos vadovai neleidę jam šito, atkalbinėdami įvairiausiomis priežastimis. Taigi aišku: Rašytojų sąjungos vadovų suorganizuota manęs diskriminacija tebeveikia. Pažiūrėsim, pažiūrėsim.

Spalio 20. Šeštadienis

7 valandą ryto kalbėjau telefonu su dukterim Violeta Čikagoje. Girdimumas, aiškumas – stebėtinas. Apsidžiaugiau, kad ji, Violeta, ir abi jos dukros, mano anūkės Julytė ir Simona, gyvos sveikos, pastarosios mokosi, laisvalaikiu dirba privačiai, pelnosi dolerį kitą, Violeta dirba išsijuosusi, kelintą jau kartą prašo manęs tik nesijaudinti, ramiai gyventi. Prieš kurį laiką ji man parūpino nemažą sumą pinigų, gerokai apstulbindama mane savo gerumu. „Atsilyginu už Tavo gerą, padarytą man, naudokis viskuo ramiausiai, pinigai dorai uždirbti!“ Žinau, kad dorai, bet žinau, kad ir labai nelengvai, dieną naktį plūkiantis Čikagoje, kur atlyginimas jai, kaip ne JAV pilietei, mokamas gerokai mažesnis nei kitiems, JAV piliečiams. Apie gautus pinigus niekam neprasitariu: dėl visa ko. Padėjau Taupomosios knygutės sąskaiton, tegu stovi. Kai Violeta sugrįš, visko dar gali būti, kiekviena kapeika pravers. Ir nematau nieko blogo, kad nutyliu tuos pinigus net nuo savo šeimos narių: neprageriu gi aš jų, neeikvoju savo asmeniškiems reikalams, o saugau. Gali ir taip atsitikti, kad mirsiu anksčiau Monikos, tai ir tokiu atveju rubliai neprapuls, ji paveldės pirmiausia visų jų pusę. O kad pasklis kalbos apie juos žmonėse, taigi sukels dar mirtinesnį pavydą kai kuriems žmonėms. O man užtenka ir to jų pavydo, kokį jaučiu dabar. Pagaliau ir rublių ne milijonai, tiktai tūkstančiai, visai negausūs. Reikia laikyti juodai dienai. Juo labiau, kad visiškai neaiški visų mūsų rytdiena. Visai galimas dalykas, kad ir pensija bus iš manęs atimta. Taigi. Padėkojau dukrai Violetai iš visos širdies, pasakiau, kad saugosiu, nė rublio savo reikalams neišleisiu, ir paprašiau, kad daugiau neberūpintų man nieko, geriau težiūri savo vaikų, kad jie nematytų to vargo, kokį patyriau aš savo vaikystėje „laisvos ir nepriklausomos“ Lietuvos metais, kaip, beje, patyrė šito šimtai tūkstančių mano kartos Lietuvos vaikų, neturėjusių sotesnio duonos kąsnio, švelnesnio poilsio, nei jokios perspektyvos mokytis, išaugti kultūringais žmonėmis. Tebūnie bent dabar kitaip.

Parašiau ir išsiunčiau laišką, padėkos laišką, „Sakmės apie Juzą“ vertėjai į prancūzų kalbą ir leidyklai „ALINEA“, išleidusiai šitą sakmę Paryžiuje. Stengiausi kiek galima teisingiau ir šilčiau išreikšti savo mintis, o kaip pavyko – nežinau nė iš tolo. Tikriausiai nelabai kaip. Susijaudinęs rašiau.

Visi šios dienos laikraščiai, ypač „Literatūra ir menas“, išskirtinai nuobodūs, krinta iš rankų. Lauksime dabar naujienų iš Maskvos, kur paties Landsbergio vadovaujama „nepriklausomos“ Lietuvos delegacija tariasi su TSRS vyriausybine delegacija, vadovaujama TSRS Ministrų Tarybos pirmininko N. Ryžkovo, dėl… Lietuvos nepriklausomybės.

Anūkas Rokas su savo drauge (ar mylima?) išskrido šiandien į Gruziją. Išbus tenai apie savaitę, tada sugrįš. Pastaruoju metu Rokas jau spėriau darbuojasi, pardavė kelis savo paveikslus, gavo šiek tiek rublių. Geriau jam, kai nebedirba Vilniaus rusų dramos teatre, kur gaudavo į rankas nepilną šimtą algos.

Vakare, po laidos „Vremia“, kalbėjo per televiziją TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas N. Ryžkovas. Ramiai, santūriai, nuosekliai palietė ir derybų su Lietuvos delegacija klausimą, pasakė esąs nustebintas nelabai realistiniu mūsiškių delegacijos galvojimu, jų statomų reikalavimų nerealumu. Labai aiškiai ir be mažiausių svyravimų jis pasakęs Lietuvos delegacijai, kad Lietuva yra sudėtinė TSRS dalis, jos teritorijoje veikia TSRS Konstitucija, kurios privalo laikytis visi, taigi ir Lietuvos vyrai, sulaukę šaukiamojo amžiaus, privalo be jokių išlygų stoti tarnauti į kariuomenę. Kai dėl kai kurių išlygų – Lietuvos jaunuolių šaukiamųjų dalies atlikimo karinės prievolės pačioje Lietuvoje ar kuriose kitose vietose, kurios bus jiems pageidautinos, galima derėtis, tartis, o tarnauti kariuomenėje yra visų be išimties pareiga. Paklaustas, kaip jis vertina faktą, kad Lietuva jau pradėjo spausdinti savo pinigus ir paleis juos į apyvartą, N. Ryžkovas atsakė, kad tokiu atveju pasikeis visas reikalas, bus derybos ne dėl Lietuvos tolimesnio gyvenimo Tarybų Sąjungos respublikų tarpe, o dėl jos išėjimo, atsižvelgiant į visas iš to sekančias pasekmes. Pasakyta buvo labai tvirtai. Asmeniškai jis nemanąs, pasakė N. Ryžkovas, kad Lietuvos vadovai ryžtųsi išeiti į visiško atsiskyrimo nuo TSRS kelią, nes kiekvienas jų puikiai supranta, jog Lietuva bus bejėgė viena pati išsilaikyti. Nurodė N. Ryžkovas, kad Lietuvos delegacija kategoriškai nesutinka įsileisti į derybas kaip stebėtojus kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių atstovus, kitų partijų stebėtojus. Šitai esąs visiškai nesuprantamas dalykas, nieko gero nežadantis niekam. Bet reikėsią dar pažiūrėti, kaip vyks toliau derybos, kurias nūnai, – pasakė N. Ryžkovas, – Lietuvos vadovai stengiasi atidėlioti, uždelsti, visiškai priešingai jų pačių netolimos praeities pozicijai, kai patys kategoriškai reikalavo pradėti ir užbaigti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu. Beje, pridūrė jis, toks išankstinis reikalavimas negali būti priimtas. Derybos yra derybos, o ne savo valios diktavimas vienų kitiems. Taigi šitaip.

Mačiau televizijoje ir Landsbergį, tik ką išlipusį iš lėktuvo, sugrįžus į Vilnių. „Pasistūmėjom, pasistūmėjom!“ – tiek ir tepasakė jis, skubiai pasišalindamas nuo mikrofono. Pridūręs, beje, kad derybos su N. Ryžkovu buvo labai sunkios. Visa Landsbergio išvaizda liudijo apie visišką šito puspročio pralaimėjimą Maskvoje. Manau, reikia dar pažiūrėti, ką jis darys toliau. Esu beveik tikras, kad stengsis vaizduoti narsuolį. Šito reikia laukti. O iš tikrųjų? Na, manau, gyvenimas pats parodys.

Spalio 21. Sekmadienis

Po „Juzos“ atnešto jaudinimosi staigus nuovargis, suka visus kaulus, spaudžia po krūtine. Ir vis dėlto jaučiu džiaugsmą: šiaip ar taip, Juza vaikšto po Paryžių. Ir jaučiu taipogi: šis faktas gerokai padės man moraliai. Būtent šiuo metu padės. Per daug vilčių, žinoma, nereikia užkrauti Juzai, jis ir taip gerokai padėjo man, o vis dėlto… Ko gero, kai pasirodys spaudoje informacija apie jo išėjimą prancūziškai, tai, ko gero, nueisiu ir aš į rašytojų suvažiavimą, įvyksiantį apie lapkričio vidurį. Taigi.

Ir, nežiūrint viso kaulų sukimo, jaučiu širdyje tvaskant įsitikinimą, kad, ko gero, rašysiu. Ir ne „Druską“, o romaną apie Stanislovą Šilinį. Neiškęsiu nerašęs.

Skambinau Mindaugo Baryso, „Tiesos“ vyr. redaktoriaus, žmonai Rūtai Žičkytei, pasiteiravau, ar negalėtų ji pakalbėt su savo vyru dėl informacijos apie Juzos išėjimą paskelbimo „Tiesoje“. Tas geras vyras Jonas Leikauskas siūlė šią informaciją „Literatūros ir meno“ laikraščiui, bet aš nebetikiu, kad bus ji tenai paskelbta. Reikia ieškoti kitų būdų paskelbti platesnei visuomenei apie šį man svarbų ir brangų faktą (gal ir ne man vienam, o taipogi tiems doriems žmonėms, kurie nenusigręžė nuo manęs šituo negeru man laikotarpiu). Rūta mielai sutiko, bet ir prasitarė, kad M. Barysas šiuo metu ligoninėje tiek nusilpęs, jog rytoj, tikriausiai, nebeturės jėgų nuvykti į „Tiesos“ redakciją. Negera žinia. Labai negera. Ir ne todėl, kad ji liečia Juzą, o kad Mindaugas – šaunus vyras ir jo pasitraukimas sunkiai atsilieps „Tiesos“ laikraščio kokybei visokeriopa prasme. Būtinai reikia aplankyti jį ligoninėje. Negaliu sau atleisti, kad iki šiol nepadariau šito. Rytoj. Rytoj!..

Spalio 22. Pirmadienis

Jonas Leikauskas informavo mane telefonu: informaciją apie Juzą jis jau paruošė, knyga nufotografuota, tuoj pat veža viską į „Tiesos“ redakciją. Pridūrė susitaręs su „Knygnešio“ (buv. „Naujos knygos“) redaktorium dėl tos informacijos paskelbimo jų leidinyje. Tai gerai. Net labai.

Gerokai sugaišau specklinikoje, kurią sąjūdistai atkakliai reikalavo uždaryti, perduoti liaudžiai, panaikinant buvusiems „ponams“, taigi ir man, visas privilegijas. Bet jų protestai truko tiktai tol, kol jie pamatė iš arti, kiek tenai geresnės gydymosi sąlygos (ne gydymo, o gydymosi, nes gydytojai tenai visi parinkti pagal protekcijas, niekam tikę, išskyrus vieną kitą), tai sąjūdistai pasiskubino patys visi susirašyti į tą prakeiktą „spec.“, pirmiausia, žinoma, į specialų skyrių, išskirtinus baseinus, masažų kabinetus, į kuriuos nuo pat karo pabaigos taip ir nepatekau nė karto.

O šiandien tikrino man, sako, japoniškais aparatais, kepenis ir inkstus. Paklausiau, ar jau yra vėžys, atsakė, kad nė iš tolo, bet uždegimėlis „kažkur“ yra. O kad man neskauda, – pasakiau gydytojams. Tai reikia džiaugtis, – atsakė jie. Taip ir išėjau. Ir pagalvojau: o ką, jeigu uždegimas, jeigu net vėžys? Negulsiu juk po chirurgo peiliu: man jau 82-ji eina! Smagus iškeliavau namo.

O namie – telefono skambutis. Rusų kalba. Iš „Tarybų Lietuvos“ stoties. Girdi, sužinojome, kad viena jūsų knyga išeina prancūzų kalba, ar nesutiktumėte ta proga pasisakyti per mūsų radijo stotį, atsakiau, kad skubėti man nėra ko: kai jau iš tikrųjų išeis… Nesumojau pasakyti, kad informacija jau pateikta spaudai, negi užbėginėsiu jai dabar už akių?

Ir iš kur jie, velniai, sužinojo naująjį mano telefono numerį?!

Spalio 23. Antradienis

Šiandien „Šiaurės Atėnų“ laikraštyje Vytauto Kubiliaus gana verksmingas straipsnis: „Ar išliks Rašytojų sąjunga?“ Rašo sujaudintai Vytautas, išvardina ta proga devynias galybes bolševikinių nusikaltimų, pridarytų tvarkant literatūrą, rašytojus, kultūrą. Daug tiesos pasako, visa bėda, kad ta V. Kubiliaus tiesa seniai jau visiems žinoma iš mūsų pačių pasakymų dar brežnevinės stingties metais. Ir spėlioja, kokia gi bus, jeigu apskritai dar bus, Rašytojų sąjunga. Čia irgi nieko gero nepasiūlydamas, konkretesnių projektų nenušviesdamas. Viena aišku: sunerimęs žmogus smarkiai. Kaip ir daugelis kitų. O ko? Aišku visiems, tokia Rašytojų sąjunga, kokia buvo – atgyveno beviltiškai, šalia kai kurių nuopelnų, tikrai ji tarnavo valdančiai Tarybų valdžios viršūnei, Komunistų partijai. O ateityje Rašytojų draugija (ne sąjunga, o būtent draugija!) turės būti tokia, kokios visame pasaulyje egzistuoja tos rūšies organizacijos. Štai ir viskas. Ir verkti nėra ko.

Tame pat „Š. A.“ numeryje laikraščio šito įsteigėjas ir redaktorius Saulius Šaltenis gerokai apibara Vytautą Petkevičių (jo vardo neištardamas) už pasisakymus Šakių rajono laikraštyje ir kitur kai kur. Teisingai pabara, bet irgi be jokių perspektyvų.

Po pietų aplankiau Santariškėse, ligoninėje, sunkiai sergantį „Tiesos“ vyriausiąjį redaktorių Mindaugą Barysą. Sunkiai serga vyras, geras ir puikus, kultūringas. Padovanojau „Sakmę apie Juzą“ V. K. Jonyno iliustruotą, gana gražiai išleistą, Lietuvos spaudos sutartinai nutylėtą. Pridėjau ir Juzos prototipo Juozo Bukėno nuotrauką, užrašęs, kas čia toks toje nuotraukoje, parodžiau besigydančiam ir „Sakmę apie Juzą“, išleistą prancūzų kalba Paryžiuje. Buvo labai patenkintas, pasisakė gavęs informaciją „Tiesai“ apie knygos išėjimą, parašęs laišką redakcijai, kad būtinai atspausdintų neatidėliodami, o pats nebepajėgiąs nusidanginti iki redakcijos. Ir tai tiesa: atėjęs į palatą, pamačiau med. sesutes, leidžiančias jam vaistus, ir kraują jam leidžia nebe pirmą kartą per „lašelinę“. Pašiurpau, bet pasakiau, kad viskas bus gerai, reikia tik neprarasti pasitikėjimo savo jėgomis. Pirmiausia, žinoma, padėkojau už viską.

Jo palatoje buvo ir jo žmona, ilgametė mano nuoširdi bičiulė Rūta Žičkytė, mokslininkė, universiteto dėstytoja. Pakalbėjau ir su jų sūnumi Dobilu, kurį pažinojau dar iš jo vaikystės, o nūnai pamačiau jau gydytoją, gydantį savo tėvą. Ir gera pasidarė man ant širdies: yra dar Lietuvoje tikrai kultūringų žmonių. Ir dieve padėk Mindaugui Barysui pasveikti!..

Eina kalbos (ir laikraščiai rašo), kad „nepriklausomos“ Lietuvos valdžios viršūnėse vis labiau smarkėja tarpusavio vaidai. Rašo apie tai „Lietuvos rytas“, dar smarkiau „Lietuvos aidas“. Taigi šitaip.

Perskaičiau šios dienos „Lietuvos aido“ puslapiuose „Kovo 11 dienos partijos“ kūrėjo, nūnai jau kuriančio „Nepriklausomybės partiją“ Virgilijaus Čepaičio pranešimą šios partijos steigiamajame suvažiavime. Daug šnekėta, o labai mažai tepasakyta, ir visiškai nieko, kas būtų nauja. Neįsivaizduoju, kad į šitokio „vado“ kuriamą partiją susitelktų „trys ketvirtadaliai Lietuvos žmonių“, kaip to nori V. Čepaitis. Man tiesiog juokingas pats V. Čepaitis, ir juokingas jo užmojis. Pažįstu jį asmeniškai gana gerai. Niekados jis neraškė žvaigždžių nuo dangaus, kaip sako liaudis. Stebuklų nebūna niekur ir niekada. Gyvenimas labai realus.

Monika šiandien vaidina spektaklį „Tyli naktis“. Išėjo jaudindamasi, seniai bevaidinusi, tekstą, kaip ji sako, primiršusi. O aš manau ir žinau: viskas bus gerai. Ji tikra scenos menininkė, ir viskas jai, su labai mažomis išimtimis, išeina kuo geriausiai. O kad jaudinasi prieš spektaklį, tai tik įrodo, jog ji iš tikrųjų tikra scenos menininkė. Grafomanai niekad nesijaudina, dažniausia tūžta, kai, jų manymu, kažkas „nesupranta“ jų kūrybos aukštumų. Taip buvo gyvenime, taip yra, taip, ko gero, bus ir toliau.

Spalio 24. Trečiadienis

Anksti rytą kilęs, neramus nuskubėjau prie laikraščių kiosko: bus ar dar nebus informacijos apie „Juzos“ išėjimą? Ogi yra. Yra! Daug neaiškindamas įklijuoju į šį tekstą.

„SAKMĖ APIE JUZĄ“ — PRANCŪZIŠKAI

Prancūzijos leidykla „Alinea“ pagal pasirašytą kontraktą išleido J. Baltušio romaną „Sakmė apie Juzą“.
Į prancūzų kalbą iš lietuvių ir rusų kalbų išvertė lietuvių literatūros bičiulė Denise Yoccoz Neugnot.

Jonas LEIKAUSKAS

Turiu prisipažinti, jog esu gerokai patenkintas visu tuo, o priedo dar tuo, kad informacija kukli, paprasta, vos keli, patys reikalingiausi sakiniai. Niekad nemėgau pompos, net jaudinausi, kad nepaskelbtų kaip nors išskirtinai, akį rėžiančiai. Svarbu pats faktas, visa kita – niekai, ir gana.

Spalio 25. Ketvirtadienis

Sugriebė radikulitas. Smarkiai. Privertė skubiai gulti į lovą, atsiprašau, ant kušetės (lovų namuose mes neturime, tik Paalksnėje yra jų dvi). Nemaloni tai liga, o ką padarysi? Laimė dar, kad turiu JAV pagamintą specialią juostą tokiems reikalams: padeda. O toliau reikia pasižiūrėti.

<…>

Gal ir negražu, o vis dar džiaugiuosi „Juzos“ išėjimu Paryžiuje su prancūzišku apdaru. Ir pajutau jam ne tiktai didžią padėką, bet ir pareigą. Būtina Vėlinių dieną aplankyti jo kapą Puponių kaimo kapinėlėse, padėti gėlę, uždegti žvakę. Tai parašiau laišką savo vaikystės dienų draugui puponiečiui Jonui Bukėnui, reto taurumo paprastam žemdirbiui, nūnai pensininkui, paprašiau jį padaryti visa tai vietoje manęs. Radikulitas, nieko nepadarysi. Tikiu, viską jis padarys. O aš jam… matant ir nematant, kaip sako kupiškėnai.

Spalio 26. Penktadienis

Stebėjau televizoriuje, kaip Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose perlaidojami keturių komunarų palaikai. Jau ketvirtą kartą jų kaulai, tiksliau, pelenai urnose, tampomi ir perkėlinėjami! Gėda žiūrėti, gėda dėl lietuvių tautos tokio bruožo, to nepasotinamo potraukio perkasinėti mirusiųjų kaulus, tiek tų, kurie naujai įkopusių į valdžią nekenčiami, tiek ir tų, kuriuos šitie naujieji valdžios užgrobėliai tariamai myli, gerbia, aukština. Kitaip tariant, visų. <…> Kažkoks vandalizmas, jeigu nepavadinti savotišku… kanibalizmu. Šiurpu matyti visa tai. Ir labai keista, kad į ketvirtąjį keturių komunarų perlaidojimą atvyko dalyvauti Karolio Požėlos sūnus Juras Požėla, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos prezidentas. Slegia mane tie dalykai, kelia širdyje sunkų nujautimą, kad dabartinė lietuvių karta dar nė iš tolo neiškovos Lietuvai jos nepriklausomybės, apie kurią triūbija visomis dūdomis. Viduramžių dvasia stipriai dar gyva lietuvių sąmonėje, pasąmonėje ir visur kitur. Vargšė tauta!

Kalbėjau telefonu su žentu Antanu Puliku. Susitarėm, kada turės laiko, paskambins, susėsim prie vieno stalo.

Nūdienis lietuvių tautos „vadas ir dvasios tėvas“ Vytautas Landsbergis, daug kartų prisiekinėjęs nė kojos nekelti į Maskvą, šiandien davė per Maskvos televiziją gana ilgą interviu. Jis buvo visai landsbergiškas: į daugybę klausimų jis neatsakė, apie kitus šnekėjo tiek miglotai, jog nelabai ką tegalėjai ir suprasti, daug kartų melavo, ypač tvirtindamas, kai Lietuvoje nūnai jokios nacionalinės diskriminacijos nėra, pilna laisvė visiems, pilna demokratija, viešumas ir panašūs dalykai. Taigi!

Netikėtai atėjo fotografė Ona Pajėdaitė, pranešė labai nelinksmą žinią: spalio 26 dieną mirė mano pažįstama, labai simpatiška moteris Rasa Jablonskytė-Noreikienė. Turėjo 32 metus. Paliko vyrą, dukterį bene šešerių metukų. Sujaudintas buvau. Tvirta, stipri, graži moteris nė iš tolo nekėlė man minčių apie tokią netolimą jos mirtį. Pastaruoju metu, paskendęs visokiuose savo rūpesčiuose, dažniausiai niekam nereikalinguose bei mažareikšmiuose, atitrūkau nuo Rasos, pasiunčiau tiktai Naujametinį pasveikinimą, o dabar štai – mirtis. Galėjau gi pasveikinti, paskambinti telefonu. Taigi.

Apie šią netikėtą mirtį kalbėjau su kai kuriais žmonėmis. Daugelis įsitikinę, kad tai Černobylio recidyvai. Pastaruoju metu itin padažnėjo žmonių, daugiausia paties geriausio amžiaus mirtingumas. Sako, kad tai sustiprėjusios Černobylio radiacijos poveikis. Atėjo ir tokios žinios, kad po tos avarijos, kai masiškai pradėjo kristi Baltarusijos miškuose briedžiai, stirnos, kiškiai, paukščiai, buvo į miškus pasiųsta kariniai daliniai: jie „šukavo“ kiekvieną krūmą, o ką suradę mirusį, čia pat užkasdavo į žemę ir žengdavo toliau. Ką reiškia užkasti? Argi tai apsisaugojimas nuo radiacijos? Anaiptol! Kiekvienas grybas ar uoga, išaugusi kritusių žvėrių kapo kauburėlyje, juk bus pilna radiacijos, niekaip kitaip būti negali. Tad kas atsitiks žmonėms, pirmiausia vaikams, pasiuogavusiems ar pagrybavusiems tame masiniame kapinyne? Atsakymo aiškaus nėra, o pavojus gali būti itin grėsmingas.

Neatleidžia radikulitas, kad jį kur perkūnai neštų!

Spalio 28. Sekmadienis

Vartinėjau bandomo parašyti savo romano juodraščius. Tarytum visai kitomis akimis pamačiau juos, aiškiai suvokiau, kur pakenčiamai parašyta, o kur – išmestinai. Oi reikia man imtis šio darbo visiškai rimtai. Kad tik tas radikulitas, kad jį kur galas!..

Kalbėjau telefonu su Dalia. Retkarčiais paskambinu jai. Pasakojo ji man, kad universiteto dėstytojas Eugenijus Meškauskas taręs apsupusiems jį kitiems dėstytojams, daugiausia, žinoma, sąjūdistinės mąstysenos, kad praėjus kokiems 50-čiai metų niekas net vardo neatsimins tų, kurie dabar kritikuoja ir keikia Baltušį, o Baltušis liks žinomas, jo raštai bus skaitomi. Taigi.

Kalbėjau telefonu su Rūta Žičkyte. Pasakojo ji man, kad jos vyro Mindaugo Baryso sveikata nesitaiso, kad pavargo jis nuo skausmų, jau prasitaręs, kad geriau būtų, jei greičiau ateitų pabaiga visko. Tai nieko nėra liūdnesnio, kai ligonis pasiduoda tokioms nuotaikoms. Smerkti aš jo negaliu. Nė iš tolo. Bet liūdna man smarkiai. Žinau: jeigu ligonis nuleido rankas, tai jau šventė atėjo jo ligai – tikra šienapjūtė. Labai liūdna. Puikus vyras tas Mindaugas.

Ir papasakojo dar Rūta Žičkytė, susitikusi ji vieną iš žinomų lietuvių rašytojų (pavardę atsisakė pasakyti), pasidžiaugusi jam „Sakmės apie Juzą“ išėjimu Paryžiuje prancūzų kalba, ir tuoj išgirdusi rūstų riktelėjimą: „Jau ištirpai? O užmiršai, ką tas Baltušis kalbėjo per Maskvos televiziją?“ Nieko jinai jam neatsakiusi. O man aišku, iki kokio laipsnio išsišakojusi tarp nūdienių lietuvių rašytojų neapykanta man. Plius – jų bejėgiškas įtūžis, kad ne kas nors iš jų, o vis tasai nekenčiamasis Baltušis pirmas „prasiskverbė“ su savo kūryba į Vakarų Europą. Dieve jiems padėk, šitiems žmogeliams.

Spalio 29. Pirmadienis

Sugrįžo anūkas Rokas iš Gruzijos, pavargęs, bet smagus. Pasakojo įspūdžius. Gruzinai labai svetingi. Mažai tepažįstamas jo draugas priėmė jį su drauge išskėstom rankom, paskyrė geriausią kambarį, vaišino visas dienas, vežiojo po Gruziją savo mašina, vedžiojo po sostinę Tbilisį, o atsisveikinant kategoriškai atsisakė priimti bent mažiausią atsilyginimą už visa tai, net įsižeidęs kalbėjo, kad šitaip nepriimta pas juos. O Tbilisis esąs nelabai švarus (palyginus su Vilnium, kitais Lietuvos miestais). Tvarka irgi keistoka. Visi važiuoja kur nori ir kaip nori, jokių šviesoforų signalų nesilaiko, kas pirmas su savo mašina pralindo, tas ir lekia toliau, visi skuba, bėga, bet darbą dirbti niekas neskuba. Ypač vyrai ta prasme. Jų gyvenimo tikslas esąs toks: priiminėti svečius ir gyventi savo malonumui, visa kita niekai! Parduotuvės tuščios labiau nei Vilniuje. Mėsos galima pamatyti ir pirkti tiktai turguje, už keleriopai aukštesnę kainą. Tas pat su dešra, sūriu, kitais produktais. Yra daržovių, vaisių, bet irgi tik turguose. Dauguma gruzinų, su kuriais teko Rokui susitikti, politika visiškai nesidomi, laisvu laiku neskubėdami traukia sausą vyną, traukia dainą, pasakojasi prisiminimus, istorijas visokias. Tai šitaip iš arti. O iš toli – Gruzija tokia pat nerami, jeigu ne daugiau, už kitas visas respublikas. Žmonės pasiryžę atgauti Gruzijos nepriklausomybę, tačiau nelabai daug ką daro dėl šito. Būdingas jų bruožas – panieka kitoms tautoms, pirmiausia – rusams, kurių nekenčia tiesiog organiškai. Gruzijoje veikia niekur nerašytas ir jokio parlamento nepriimtas įstatymas: vesti tiktai savo tautos merginas, tekėti gruzinei tiktai už gruzino. Nustebau, šitai išgirdęs. Gruzinai – aukštos kultūros tauta, ko jie spraudžiasi į savo provincialinį kiautą, juk šitaip galima prieiti ir iki tautos išsigimimo. Na, čia jų pačių valia. Kaip pasiklos, taip ir išmiegos.

Spalio 30. Antradienis

Nelauktai, netikėtai – laiškas iš Povilo Zulono. Perdėm seno turinio. Pas-veikino mane su „Sakmės apie Juzą“ išėjimu Prancūzijoje, tiek ir naujo laiške. Parašiau ir jam laišką, daug neatidėliodamas, pasakiau, kad iš laiško matyti jį besilaikant senų pažiūrų, tas gerai, vadinasi, ir aš turiu teisę turėti savo nuomonę, o kai šitaip, tai nėra jokio būtinumo nagrinėti mūsų laiškuose politinius įvykius ir juos vertinti: pasilikim kiekvienas su savo nuomone, ir tuo viską baikim.

Žiūrėsiu, ar atsakys jis man dar.

Spalio 31. Trečiadienis

„Literaturnaja gazeta“ atspausdino naują akademiko A. Sacharovo atsiminimų pluoštą. Monika perskaitė, apsiverkė. Pašiurpau ir aš. Ypač nuo pasakojimo apie Beriją, Dekanozovą. Su pastaruoju buvau net pažįstamas, kai buvo jis TSRS pasiuntinys Lietuvoje, 1940 metų išvakarėse. Ir, žinoma, apie Staliną. Niekad žmonija neužmirš šitų budelių, savo nuožmumu bei sadizmu toli pralenkusius pačius baisiausius žvėris. Ir kilo vėl man mintis: dabar, kai su kiekviena diena atsiveria nauji ir nauji Stalino ir stalinistų ilgai slėpti kruviniausi nusikaltimai, koks gi padorus žmogus gali pasilikti TSKP eilėse? Tik jau ne aš. Tikrai.

„Respublikos“ laikraštis šiandien išėjo vėl 32 puslapių. Vienintelis toks Lietuvoje. Medžiagą skelbia labai visokią: paliaupsina smetoninį generolą, geroką glušą, nuolat kartojusį, kad „žmogus be poterių ir karo mokslo – tai kiaulė“, V. Grigaliūną-Glovackį.

Yra ir paliaupsinimai Juozo Keliuočio adresu. Tiesiog pašlovinimai, iškeliant jo nesamus nuopelnus lietuvių tautos kultūrai, jo kančias nuo stalininių represijų, kažkam jį įskundus. Represuoti Juozą Keliuotį, žinoma, nereikėjo. Kaip ir daugelio tūkstančių kitų lietuvių. Tačiau gal nereikėjo čia, „Respublikoje“, užmiršti Juozo Keliuočio parašo-skundo prieš poetą Aleksį Churginą, įteiktą vokiečių okupacijos metais Gestapui, pasirašius jį, beje, kartu su tūlu Dambrausku, Pulgiu Andriušiu ir poetu Jonu Graičiūnu. Nutylėjimas – melas.

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 11

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2–Nr. 10). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1989 m. rugsėjo–spalio mėnesių užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1989 m. rugsėjis–spalis

Rugsėjo 1. Penktadienis

Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių pasisakymus, stengiasi sudaryti įspūdį, kad visa lietuvių tauta – prieš tą pareiškimą, jo nepriima. Kvailystės!

Iš Nidos sugrįžo A. Churginas. Pasakojo, kad Rašytojų sąjungoje, žinoma, jeigu dar galima ją vadinti tuo vardu, itin siautėja tariamas poetas Platelis Kor-nelijus, grafomanas beviltiškas, gyvenantis Druskininkuose, jam tūravoja Almis Grybauskas, kiti panašaus lygio poetai, prozininkai ir t. t. Yra sudarę bene 18 rašytojų „juodąjį sąrašą“, pagal kurį reikia susidoroti su rašytojais, įtrauktais į šį sąrašą. Vienas pirmųjų esu aš. Toliau E. Mieželaitis, A. Churginas, V. Šulcaitė, V. Radaitis, kiti. Įdomu.

Gavau „Perspektyvų“ 7 numerį. Šmaikštuoja vyrai kaip reikiant, užvažiuodami Sąjūdžiui ir ne tiktai jam. Yra ir tiesos pasakyta, ir informacijos šiokios tokios.

Gavau iš Povilo Zulono laišką, labai gerą, draugišką. Atsakysiu jam rytoj.

Šiandien pirmoji naujų mokslo metų diena. Visame mieste plevėsuoja vėliavos, trispalvės ir raudonos. O kad pirmoji pamoka visose mokyklose – Taikos pamoka, tai buvau pakviestas dalyvauti joje. Įvyko ji Vilniaus mergaičių specmokykloje, kur mokosi apie 50 mergaičių, nuo 14 iki 18 metų. Judėjimas joms apribotas, priešingai visiškai neribotam jų elgesiui prieš patenkant į šią mokyklą. Daugelis jų jau gydėsi nuo venerinių ligų. Įsižiūrėjęs į mergaičių akis, jų laikyseną, sužinojęs, kad tai yra daugiausia pakrikusių, girtaujančių šeimų dukros, supratau, kad jas reikia laikyti šiuolaikinio gyvenimo aukomis. Nieko kito, išskyrus tėvų ir jų sugėrovų niuksus, ištvirkavimus, į kuriuos ir pačios buvo įveltos, amžiną triukšmą, badavimą, daug ko nematė. Dabar mokosi, laisvalaikiu skaito, siuvinėja, mezga. Buvau tenai kartu su Taikos gynimo komiteto pirmininko pavaduotoja Loreta Pakeryte-Ignatavičiene, abu kalbėjome, atidžiai buvome išklausyti, girdėjau plojant, gavome po gražią staltiesėlę dovanų, pačių mergaičių išsiuvinėtą, megztą.

Prie kavos puoduko su dėstytojais užvirė ginčai dėl dabartinės padėties Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje. Pribloškė jų primityvumas, nesusigaudymas menkiausiuose klausimuose, aklas paklusnumas Sąjūdžiui. Sumenko mūsų žmonės per stalinizmo ir stagnacijos dešimtmečius, kada atsigaus, pradės savarankiškai mąstyti?

Rugsėjo 2. Šeštadienis

Monika Kaune. Nukako tenai pakviesta dalyvauti mokyklos, kurioje mokėsi („Aušros“) perpavadinimo Maironio vardu iškilmėse. Nesuprantu, kam reikėjo keisti pavadinimą tokio gražaus istorinio mokyklos vardo. Juk Kaune stovi Maironio paminklas, yra jo gatvė, yra jo vardo respublikinis Literatūros muziejus. Pagaliau, jeigu ir norėta suteikti jo vardą mokyklai, tai yra gi Kaune pristatyta dešimtys naujų, kam gi šitą griebti? Žmonės, kai įsismagina, tai nebežino ką bedaro! Patariau Monikai nevažiuoti, nedalyvauti. Sugrįžo ji gerokai nusivylusi viskuo, pirmiausia retu netaktiškumu iš mokyklos vadovų pusės: nei pasisveikino, nei kavos puodukui pakvietė prie bendro didžiulių vaišių stalo. Taigi.

Parašiau atsakymą Povilui Zulonui į jo laišką. Išėjo, netikėtai, labai jau ilgas – 4 puslapių.

Rugsėjo 3. Sekmadienis

Dar vienas laiškas iš Sąjūdžio. Gavau jį kaip Aukšč. Tarybos deputatas. Ne laiškas, o tiesiog siūlymas reikalauti iš Aukšč. Tarybos Prezidiumo, kad sesiją šauktų ne spalio 24, o rugsėjo 20. Anksčiau buvo nutarta šaukti rugsėjo 5 dieną, vėliau Prezidiumo nutarimu nukelta į spalio 24-tą. Pasirodo, ši data nepatinka Sąjūdžio vadovams ir jie išvystė gana plačia kampaniją, kad sesiją sušauktų anksčiau, rugsėjo 20-tą, ir, kiek žinau iš užsienio radijo stočių pranešimų, jiems pavyko priversti mūsiškį LKP CK vadovą nusileisti jų užgaidoms. Būtent tuo reikalu ir atsiuntė man tą raginimą. Ne vien man, o visiems LTSR Aukšč. Tarybos deputatams. Nežinau, kaip į šį Sąjūdžio siautėjimą atsilieps kiti deputatai, o mano atsakymas aiškus, tegu jis eina po Grigo ratais raudonais čebatais!..

„Tiesoje“ – LKP Šiaulių MK antrojo sekretoriaus Donato Morkūno straipsnis „Niekas iš esmės nepasikeitė…“ Blaiviai, protingai vertina šis šaunus vyras nūnai susidariusią politinę padėtį Lietuvoje, aiškiai pasisako prieš Sąjūdžio paklaidas, kitų neformalių „judėjimų“ pastangas įstumti Lietuvą į tokią padėtį, kurioj neišvengiamai susidursime su ypatingais sunkumais, labai visokeriopais, pasisako prieš Lietuvos TSR išėjimą iš Tarybų Sąjungos sudėties, kaip šitai užsispyrusiai ragina Sąjūdis ir jo pakalikai.

Tuoj pat parašiau „Tiesai“ padėkos žodį už straipsnį ir pritarimą jam iš mano pusės. Tegu atspausdina. Reikia būtinai paremti Donatą Morkūną, kuris, be mažiausios abejonės, bus Sąjūdžio užpultas, bandant jį sudoroti, kaip jau pavyko jiems sudoroti ne vieną dorą komunistą, Lietuvos patriotą.

„Pravdoje“ korespondencija, rašo ją kažkoks Aleksejus Ivanovičius Kalininas, 1940 metais kaip eilinis kareivis įžengęs į Lietuvą Raudonosios armijos gretose. Giria Lietuvą ir lietuvius už toleranciją, broliškus, kaip jis rašo, jausmus. Keista, kad ryšium su šia korespondencija (ar informacija-pasisakymu) pridėtas pagiriamasis komentaras Anos Lizos Strong straipsniui, atspausdintam „Pravdoje“ rugpjūčio 29 dieną. Pridedama ir nuotrauka iš vieno mitingų Kaune, 1940 metais.

„Izvestijose“ – Lazdijų rajono, Šeštokų kolūkio kolūkiečio Jono Ruškio straipsnis „Noriu, kad mane suprastų…“ Gana blaiviai samprotauja Jonas Ruškis apie pastaruoju metu susidariusią politinę padėtį Lietuvoje, karšia kailį ir vieniems, ir kitiems, kviečia imtis proto ir darbo, nes kitaip jokio pagerėjimo nesulauksime.

Rugsėjo 4. Pirmadienis

„Pravdoje“ – jos korespondentų Vilniuje J. Machrino ir N. Morozovo korespondencija „Mitingas Vilniuje“. Aprašo Laisvės lygos ir Sąjūdžio mitingus Vilniaus Gedimino aikštėje ir Kalnų parke rugpjūčio pabaigoje, po TSKP CK pareiškimo dėl padėties Pabaltijo respublikose. Pacituojami šūkiai Laisvės lygos mitingo: „Stop komunizmui Lietuvoje!“ (anglų kalba, žodis „komunizmui“ – raudonomis, kraujuojančiomis raidėmis), „Likviduoti Pabaltijos okupaciją“, „Gorbačiovai, išveskite raudonąją kariuomenę iš Lietuvos!“, ir taip toliau. Aprašant Sąjūdžio mitingą, cituojama V. Landsbergio pareiškimai, paneigiantys TSKP CK pareiškimą, nurodoma, kad jis perskaitė Latvijos, Estijos ir Lietuvos liaudies frontų kreipimąsi į Suvienytųjų Nacijų Organizaciją. Tokie tad reikalai.

Ne į gera šitie reiškiniai. Nei Latvijoje, nei Estijoje tokie nevyksta. Nelaimės šaukiasi sąjūdiečiai. Bijau, kad prisišauks, daug negero gali būti Lietuvai, visiems jos gyventojams. O ką daryti? Šiandien žada įvykti A. Brazausko spaudos konferencija per televiziją. Daug ko nesitikiu, bet reikės pažiūrėti, tada gal ir išvadas kokias pasidaryti. Žinoma, kiek jos bus pakeliamos mano jėgoms.

Naujas Aukšč. Tarybos Prezidiumo įsakas: sesija atkeliama iš spalio 24 dienos į rugsėjo 20. Kiek dar bus kilnojama, kada pagaliau susilauksime stabilumo, bent šiokio tokio?

Vėlų vakarą žiūrėjau televizoriuje A. Brazausko spaudos konferenciją. Nelabai kas. Nėra tiesaus, aiškaus atsakymo iš vyriausio LKP CK vadovo pusės, vingiai ir vingiai. Neprives prie gero tokia „strategija“.

Mieste pilna kalbų, Sąjūdžio vadų ir vadukų pasigyrimo, kad tai jie privertę Prezidiumą perkelti sesijos datą į rugsėjo 20-tą.

Rugsėjo 5. Antradienis

Vėl buvau pas dantistus, specklinikoje. Neįmanau, kur dėtis su skausmais smegenyse, velniai kur rautų tą mūsų mediciną!

Išgirdau nemalonių naujienų: pagal Sąjūdžio komandą Vilniaus miesto literatūros muziejus pertvarkomas. Visų mūsų, pokario metų rašytojų komunistų, stendai šalinami, nukišant medžiagą apie mus į užkaborines saugyklas. Iškeliami grįžusieji tremtiniai-rašytojai, bet pirmiausia – rašytojai, gyvenę tuos dešimtmečius emigracijoje. Ką gi, galima ir šitaip. O mane tai liečia mažiausiai, ne muziejinis rašytojas esmi aš, mano vieta – ne muziejuje. Taigi.

Gavau laiškus: iš Povilo Zulono (Kupiškis), mielos ir geros mano bičiulės Ramunės Vaičiūtės (Anykščiai), Rimos Misiūrienės (Telšiai). Visi laiškai malonūs, draugiški. Būtinai atsakysiu visiems.

Rugsėjo 6. Trečiadienis

Rašiau atsakymus į laiškus.

Vakare žiūrėjau „Atgimimo bangą“. Kaip ir tikėjausi, ji gana blanki, rodo, kad sąjūdiečiai nebelabai turi ką pasakyti žmonėms. Beje, Vaišvila, kaip visuomet mįslingu veidu ir šokčiojančiu užpakaliu, pasišaipė iš Aukšč. Tarybos Prezi-diumo dėl sesijos atkėlimo atgal į rugsėjo 20-tą. Girdi, išsigando Prezidiumas Maskvos pareiškimo dėl padėties Pabaltijyje, tai slapstosi, bet mes, Sąjūdis, privertėm jį padaryti taip, kaip reikia: sesija įvyks ne spalio 24-tą, o rugsėjo 20-tą. Taigi šitaip. Kol nėra reikiamo atkirčio iš respublikos valdžios pusės, tai kiekvienas piemuo skuba pasimaivyti iš jos.

Rugsėjo 7. Ketvirtadienis

Keisčiausi įvykiai vystosi Lietuvoje. Užsiuto „veikti“ lenkai, žinoma, šovinistai. Paskelbė Šalčininkų rajoną atskiru nepriklausomu rajonu Lietuvos TSR sudėtyje. Nutarimą priėmė ne kas kitas, o rajono Vykdomojo komiteto sesija, vos keliems deputatams susilaikius. Taigi. Manau, mes patys kalti: labai jau liberalūs, švelnūs panašiais atvejais esame. Veikti reikia griežčiau, uždrausti tokius antikonstitucinius ir antiįstatymiškus veiksmus. Taip būtų geriausia. Ir mažiau aiškintis su lenkais, kurie nenori išmanyti tikrosios padėties.

Buvau pas dantų gydytoją, tikrą specialistę Emiliją Šidlauskienę, kad pagelbėtų man su dantų skausmu nuo Stogevičiaus „padaryto“ protezo. Nebeįmanau kur dėtis. Pagelbėjo.

Rašytojų sąjungoje atsiėmiau… kavą. Net dvi dėžutes. Per visus 48 metus mano buvimo šios sąjungos nariu. Taigi.

Rugsėjo 8. Penktadienis

Skambinau Aukšč. Tarybos Prezidiumo sekretoriui Sabučiui, raginau bent kartą jau sušaukti rimtam pokalbiui deputatus komunistus, visiems aptarti artėjančios sesijos. Pažadėjo, bet nelabai tikiu šituo žmogum. Kreivas jis.

Susitariau, irgi telefonu, su televizijos pirmininko pavaduotoja Zinkevičiene, kad perrašytų į video kasetę „Senovės kupiškėnų vestuves“. Pažadėjo. Lauksiu dabar kasetės iš P. Zulono.

Telefonu – su geros mano draugės ir bičiulės Onos Valiukevičiūtės vyru Balučiu. Vis dėl kavos, kurios stokoju ir stokoju. Vakare perdavė man dvi dėžutes pati Ona Valiukevičiūtė. Ilgai sugaišau, kol priverčiau priimti pinigus už kavą. Nei šis, nei tas.

Naujas Marytės laiškas iš Anykščių. Ramus, geras.

Rugsėjo 9. Šeštadienis

„Pravdoje“ – interviu su mūsiškiu A. Brazausku. Daug tiesos pasakyta, nemažai ir nutylėta apie mūsų nūdienos gyvenimą Lietuvoje. Sako, sako žmogus, o vis nepasako tikros tiesos. Kompromisai.

Toje pat „Pravdoje“ vedamasis, skirtas Pabaltijo, daugiausia Lietuvos, klausimams. Rūstokai bara Landsbergį, kai ką daugiau. Ir kas iš to? Kiek kartų šitaip: pabara, paskui viską palieka po senovei. Taip bus ir dabar.

„Tiesoje“ – trumpas mano laiškas. Paremiu labai gerą LKP Šiaulių MK antrojo sekretoriaus Morkūno straipsnį, toje pačioje „Tiesoje“ pasirodžiusį prieš kelias dienas.

Vakare išklausiau Gorbačiovo pasisakymą apie gyvenamąjį metą. Rūstokai bara mus Generalinis sekretorius už pastaruoju metu pasirodžiusias negeroves, nusikalstamumo augimą, ekstremistines pastangas drumsti ramybę nieku nepagrįstais reikalavimais.

Rugsėjo 10. Sekmadienis

„Tiesoje“ V. K. Jonyno interviu: „Mes dar neišdžiūvę medžiai“. Puikus, išmintingas, geras. O, kad jį gerai perskaitytų mūsų ekstremistai visokio plauko! Šimtų negerovių išvengtumėm.

Televizijoje – aktorės Onos Knapkytės kūrybos vakaras. Gana lėkštas, miesčioniškas. Beje, šmeižiantis mano Moniką. Ne tiesiogiai, pavardės neminint, užuolankomis nukreipiant žiūrovų dėmesį ten, kur jai reikia. Negražu. Tačiau nestebina. Ona Knapkytė – viena tų, kurioms, kaip sakoma, „nepasisekė“. Užtat ir toks pyktis prieš visus, kerštingumas, diktuojamas pavydo. Ką gi. Ką gi…

Sužinojau – Aleksandras Krasnovas paskirtas „Vagos“ leidyklos vyriausiuoju redaktorium. Tikrai nelinksma žinia. Rusas, gerokai nutolęs nuo mūsų tautos, vien besiskelbiantis puikiu jos istorijos, kultūros, literatūros žinovu, perdėm netolerantiškas. Nieko neturiu prieš, kad jis – rusas. Rusų, kaip ir lietuvių, yra labai visokių. Vis dėlto keista, kad daugelį, net labai daugelį metų po karo lietuvių literatūrą tvarkė žmogus, Sinjoro pavarde, žydų tautybės, dabar štai – rusas. Ar taip jau nebeturime savų žmonių, lietuvių? Nemanau, kad taip.

Kalbėjau telefonu su savo nuolatine redaktore Donata Linčiuviene. Dorai kalba moteris, stengiasi suprasti viską ir visus, išlikti objektyvi. Džiaugiuosi, kad nenusivyliau ja.

Rugsėjo 11. Pirmadienis

14 valandą įvyko rašytojų atviras partinis susirinkimas, skirtas aptarti Lietuvos komunistų partijos statutą, naują, dabar ruošiamą artėjančiam partijos suvažiavimui. Negalėjau suprasti, kodėl Komunistų partijos statutą svarsto nepartiniai, kai kurie net nepriklausantys Rašytojų sąjungai, tiesiog iš gatvės surinkti. Todėl ir nusprendžiau nedalyvauti jame. Kiekvienam savo vieta. Antra vertus, kokia prasmė apskritai svarstyti LKP išėjimą iš TSKP (pagal naująjį statutą, kuris svarstomas), jeigu nėra jokios vilties, kad bus „iš aukščiau“ leista šitai padaryti. Kol kas šito nematyti. Nė iš tolo.

Televizijoje – Vytauto Astrausko spaudos konferencija. Labai nelygus šitas žmogus, kartais itin protingai pašneka, kartais – viskas priešingai. Šį kartą gerai.

Rugsėjo 12. Antradienis

Įvestos kortelės muilui ir skalbimo milteliams, kukliai pavadinus jas „Kvietimai“. Gavau „Sigutės“ parduotuvėje pagal šiuos „kvietimus“ visiems mums trims po gabalą skalbiamo ir po gabalą tualetinio muilo šiam mėnesiui. Spalio mėnesiui vėl gausime. O skalbimo miltelių reikia eiti ieškoti į kitas parduotuves, kuriose dabar milžiniškos eilės.

Prekyboje dabar tikra anarchija. Nei muilo, nei skalbimo miltelių, nei daugelio kitų reikmenų nebeliko, viskas atsidūrė kooperatininkų prekybos tinkle, o tenai už gabalą muilo, kaštavusį 40 kapeikų, imama po 4 ir 6 rublius. Cigarečių pakelis, kaštavęs 70 kapeikų, dabar – 3 rubliai, ir tai nelabai gausi. Girdėjau daug žmonių piktinantis. Ir visai pagrįstai.

Mano galva, Gorbačiovas Pertvarkos pradžioje padarė milžinišką klaidą: vienu kirtimu davė „glasnostj“ ir pilną laisvę, užmiršęs, kad žmonės ilgus dešimtmečius buvo Stalino, vėliau kitų „generalinių“ vergovėje ir kad su tokiais nusiaubtais moraliai žmonėmis reikia elgtis atsargiai, palaipsniui suteikiant laisvę, lengvatas, gyvenimo pagerinimą. Antroji stambi Gorbačiovo klaida, mano akimis žiūrint, kad jis griebiasi tvarkyti iš karto visas problemas. Tiesiog stebiuosi, kad jam neužteko proto (o laikau jį tikrai protingu, net išmintingu) imtis pirmiausia dviejų ar trijų pagrindinių problemų, pirmiausia ekonomikos padėties pagerinimo, kitaip tarus, pamaitinti žmones, kita problema – butų klausimas, itin aštrus ir išvedantis žmones iš kantrybės, ir trečias – nusikalstamumo neregėtas išaugimas pastaruoju metu. Visa kita galima buvo atidėti. Taip Gor-bačiovui rekomendavo ir Jelcinas, bet jis nepaklausė. Na, pastaruoju metu atrodo, kad Gorbačiovas suprato savo klaidų pražūtingumą, imasi ryžtingų priemonių. Suprantu, dabar trigubai sunkiau bus, bet svarbu, kad suprato, kad imasi. Reikia tikėtis pagerėjimo visoje šalyje. Aš to pagerėjimo, žinoma, nesulauksiu, tegu sulaukia mano vaikai ir anūkai.

Priprašiau televizijos pirmininko pavaduotoją Sinkevičių perrašyti į kasetę „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ įrašą, padarytą jau prieš daugelį metų. Pažadėjo, tik įspėjo, kad „negreit“.

Vargstu su dantimis. Nėra mūsuose gerų stomatologų, gerų protezistų. Padarė man apatinį „tiltą“, o valgyti su tuo „tiltu“ neįmanoma, skauda ne tik burną, bet visą organizmą. Tik dabar supratau, kokią svarbą žmogui turi dantys ir kaip juos reikia saugoti, branginti. Deja, per vėlai.

Rugsėjo 13. Trečiadienis

„Pravdoje“ – žurnalisto Georgijaus Ovčarenkos straipsnis „Perestrojka i „Sąjūdis“. Griežta kritika, ypač Sąjūdžio pirmininko V. Landsbergio adresu. Ir viskas teisinga. Bijau tik, kad sąjūdiečiai apsimes nieko nesupratę. Jie moka šitaip.

Nesibaigia mano „istorija“ su dantimis. Skausmai nepaleidžia, o pagalbos nėra iš kur šauktis: nėra meistrų. Ir nėra išeities. Eisiu, žinoma, vėl, galgi kai kas…

Rugsėjo 14. Ketvirtadienis

Buvau pas gyd. Bagdonienę. Nieko baisaus nerado. Išgirdusi, kad noriu kalbėti Aukšč. Tarybos sesijoje ir ką kalbėti, susijaudino, kalbino, net prašė nedaryti šito, nes gausiu infarktą, žmonės manęs nesupras, būsiu visų niekinamas. Atsakiau mielajai gydytojai: jeigu nepasakysiu dabar, ką turiu pasakyti, tai infarktas man garantuotas. Taigi.

„Ogonioke“ (37 Nr.) Chruščiovo atsiminimai, liečia daugiausia Staliną, jo paskutines gyvenimo dienas, jo mirtį. Nelaimingo žmogaus būta šito Stalino: alkoholikas, nepasitikintis nieku, net pačiu savim, gyvenęs nuolatine baime… Taip sako Chruščiovas, o kaip iš tikrųjų? Nesmagu skaityti, kad nėra pasisakyta apie save patį: Chruščiovą. Šitiek metų stovėjo šalia Stalino, o kokios buvo jo pozicijos – nė žodžio. Taigi.

Rugsėjo 15. Penktadienis

Po daugelio raginimų, net prašymų, pagaliau nutarta sušaukti mus, deputatus komunistus, pasitarimui Aukščiausiojoje Taryboje. Tai sveikintina. Juo labiau, kad Sąjūdis prieš tokias sesijas visada pasitaria, faktiškai, smulkiai susitaria, o mes paliekami vieni. Dabar susitikimas toks įvyks rugsėjo 21 dieną. Teks man pasiruošti kalbai susitikime.

Po Šalčininkų lenkų nacionalistų subruzdo jau ir Vilniaus rajono lenkai. Girdėti, kad bruzda ir kai kur kitur. Žinoma, tai drumstimas, bandymas sukliudyti Pertvarkai, net tautiniam Lietuvos atgimimui. Nemažą vaidmenį šituose reikaluose vaidina ir popiežiaus (didžialenkio) pozicija, iki šiol nepripažįstant Lietuvai Vilniaus, priskiriant Vilniaus vyskupiją Lenkijai, uždraudžiant Lietuvos Romos katalikų bažnyčios galvai kardinolui Sladkevičiui gyventi Vilniuje bei kitais dalykais: vietos lenkeliai tuo tik ir gyvena, kada ir kaip paruošti dirvą Vilniaus dar vienam atplėšimui nuo Lietuvos. Visiškai tuo neabejoju.

Ir vėl vargas man su dantimis. Girdėjau, garsusis krepšininkas Sabonis užmigo Amerikoje, kai protezistas dėjo jam naujus dantis. Pas mus toje kėdėje neužmigsi. Ir pakilęs nuo kėdės – ne.

Rugsėjo 16. Šeštadienis

Juda lenkai Lietuvoje. Dabar jau Vilniaus rajonas „sukruto“. Kuo visa tai baigsis? Neramu, negera ant dūšios.

Vėl vargas su dantimis. Tegu juos paraliai, tuos mūsų dantų gydytojėlius!

Vėl skambinau į Aukščiausiąją Tarybą, jos Prezidiumo sekretoriui Sabučiui, kėliau klausimą dėl būtinumo sušaukti deputatus komunistus sesijos išvakarėse, pasitarti visiems, pasidalinti mintimis. „Žiūrėsim žiūrėsim, – atsakė šitas buvęs respublikos prokuroras. – Gal iš tikrųjų reikia taip padaryti.“

Ir nieko aiškesnio, nors skambinu jam tuo reikalu nebe pirmą kartą. Atvirai kalbant, nelabai tikiu šituo piliečiu. Nieko konkretesnio neturiu, bet širdis sako, kad falšyvas šitas žmogus. Viena man aišku: pasidavęs jis Sąjūdžio pilnai įtakai, gudriai darbuojasi Sąjūdžio naudai. Kaip tokiu tikėti?

Vakare susisiekiau telefonu su Molėtų LKP RK pirmąja sekretore Eleonora Blaževičiūte. Pranešė man smagią naujieną: šiandien visi rajonų pirmieji buvo sukviesti į LKP CK. Daug reikalų tapo aptarta, tarp jų ir sprendimas: rugsėjo 21 dieną sušaukti visus deputatus komunistus. Valio valio!..

„Tiesoje“ Algirdo Brazausko interviu apie Pabaltijo respublikų KP pirmųjų sekretorių ir vyriausybės vadovų sukvietimą į TSKP Centro Komitetą, susitikimą su Gorbačiovu, kitais vadovais. Buvę rūstokai pabarti. Už ekstremistines ir nacionalistines nuotaikas respublikose, už atkakliai vedamą agitaciją tuoj pat išeiti iš TSRS sudėties. Susitikimas trukęs penkias valandas, visą laiką gana įtemptoje atmosferoje. Tas gerai. Gal mūsų respublikų vadovai pasidarys drąsesni, aiškiau pajus savo pareigą aklai nepaklusti Sąjūdžio ir Liaudies frontų spaudimui. Seniai metas.

Radijo stotis „Svoboda“ šnekėjo apie Jelcino buvojimą JAV, jo pasisakymus, tarp jų ir apie būtinumą pašalinti iš TSKP CK Politinio biuro narių Jegorą Ligačiovą, Ščerbickį ir dar tris, kurių pavardžių aiškiai neišgirdau. Gal iš tikrųjų taip reikėtų. Pirmiausia, žinoma, Ligačiovą.

Rugsėjo 17. Sekmadienis

„Tiesoje“ kassavaitinis Vidaus reikalų ministerijos pranešimas apie nusikaltimus respublikoje. Užmušimai, išžaginimai, sunkūs kūno sužalojimai, valstybės turto ir piliečių butų plėšimai, šimtai ir šimtai smulkių nusikaltimų, keliolika nuvarytų automašinų… Šiurpu. Juo šiurpiau, kad nusikalstamumas Lietuvoje, beje, ir visoje TSRS, auga didžiuliais tempais, jau padidėjo tris–keturis kartus, ir didėja toliau. Pradėta rūpintis (pagaliau!) milicijos stiprinimo reikalais. Didinamos jų tikrai ubagiškos algos, suteikiami šaunamieji ginklai, guminės lazdos. Galgi tas turės įtakos geros.

Šiandien įžymiam kino dramaturgui Eugenijui Gabrilovičiui – devyniasdešimtasis gimtadienis. Iš anksto pasiunčiau sveikinimo telegramą, padėkojau už visa gera, ką patyriau iš jo bendromis jėgomis abiem rašant kino scenarijų filmui „Aušra prie Nemuno“. Iš nieko, jokių knygų, nesužinojau tiek apie kino meną, jo specifiką, kiek iš šito žmogaus. Buvo jis ir Vilniuje, svečiavosi mano namuose, susidraugavo su labai daugeliu lietuvių. Atsiminimai apie visa tai man itin brangūs. Duok dieve daugiau sutikti tokių žmonių kaip Gabrilovičius.

Rugsėjo 18. Pirmadienis

Pas gydytoją Danutę Bagdonienę. Patikrinau sveikatą, viskas neblogai. Prasitariau apie artėjančią Aukšč. Tarybos sesiją, savo norą pasakyti iš tribūnos tiesą. Gydytoja gerokai išsigando, skubėjo įtikinti mane, kad nedaryčiau šito: „Jeigu ir ne visi, tai didžioji dauguma žmonių nesupras Jūsų. Jūsų vardas taps pasityčiojimo objektu, jį linksniuos jaunas ir senas. Jūs gausite infarktą, dėl dievo švento, nedarykite šito!“ Atsakiau gerajai gydytojai, kad infarktą aš tikrai gausiu, jeigu… nepasakysiu deputatams to, ką turiu pasakyti, kitos išeities aš neturiu. Paprašiau, jos nuraminimui, išrašyti man ko nors stiprinančio širdį, už viską kitą atsakau aš pats. Susitarėm, kad vaistą amerikonišką, Suomijoje gaminamą, „Nitrongą“ priiminėsiu ne vieną kartą, kaip dabar, o tris kartus per dieną. Apskritai dar būsiu atsargus.

Buvau pas dantų gydytoją Viliūnienę. Nėra tvarkos su tais mano dantimis. Matyt, negreitai ir bus. Pažiūrėjo Viliūnienė, pakrapštė, paleido… Matyt, pats laikas pasiųsti skyriaus vedėją A. Stogevičių ir jam panašius tolėliau, kreiptis į protezistę Čepienę, toji padarys kas reikia ir kaip reikiant.

Buvau Aukšč. Taryboje, Nuolatos veikiančių komisijų jungtiniame posėdyje. Dienotvarkėje: Paminklų apsauga Lietuvoje. Klausimas visai paruoštas, liko tik balsuoti, tad nelabai aišku, kuriems galams buvo sušauktos Komisijos.

„Pravdoje“ – iš Italijos laikraščio „Respublik“ persispausdintas reportažas apie Jelcino viešnagę Amerikoje. Šlykštus, pigus, padugninis reportažas. Nesuprantu, kam jį persispausdino „Pravda“. Netikiu, kad Jelcinas Amerikoje dieną naktį gėrė, bėgiojo po parduotuves, pliauškė nei šį, nei tą.

Rugsėjo 19. Antradienis

„Tiesoje“ tas pats „Respublik“ laikraščio reportažas apie Jelciną. Nieko nesuprantu. Tik sako man širdis: kiaulystė!

Laiškas iš A. Maldonio, parašytas Anykščiuose. Dėkoja už pasveikinimą ryšium su jo 60-čiu. Šaunus vyras tas Maldonis.

Rugsėjo 20. Trečiadienis

Keistas nuovargis visame kūne. Susirašiau kalbelę rytdienos pasisakymui Prezidiume. Pasijutau dar labiau nuvargęs.

Vakare – Vaižganto pagerbimas 120-jų jo gimimo metinių proga. Akademinis dramos teatras apytuštis. Iš rašytojų – P. Bražėnas, vakaro organizatorius, A. Maldonis su žmona, Sigitas Geda. Iš Sąjūdžio lyderių – absoliučiai nė vieno. Pir-mojoje ir antrojoje eilėje mačiau respublikos partijos ir vyriausybės vadovybės atstovus: Vandą Klikūnienę, Lionginą Šepetį, Valerijona Baltrūną, kai kuriuos kitus. Aukščiausieji respublikos vadovai šiuo metu Maskvoje, dalyvauja TSKP CK plenume ideologiniais klausimais.

Rugsėjo 21. Ketvirtadienis

15 valandą mes, Aukšč. Tarybos deputatai – komunistai, pagaliau buvome pakviesti pasitarimui – pirmą kartą po Sąjūdžio gimimo. Algirdas Brazauskas padarė pranešimą apie jo ir kitų respublikos vadovų bei Latvijos ir Estijos tų pačių pareigūnų pokalbį Maskvoje su TSKP Politinio biuro nariais (ne visais) Pabaltijo respublikų klausimu pastarojo meto įvykių šviesoje. Pokalbis buvęs sunkus, net labai, trukęs penkias valandas. Gorbačiovas pasakęs susitikimo pabaigoje, kad jeigu „taip eis viskas toliau, jis nebebus toks draugiškas lietuviams, Lietuvai“. Kalbėjo ir Vytautas Astrauskas – apie padėtį respublikoje. Nelinksma padėtis. Įsisiautėjo kooperatininkai, sugrobė visas reikalingiausias prekes, nežmoniškai pakėlė kainas, sukėlė aštrų reikalingiausių prekių deficitą. Kyla Lietuvos žmonių nepasitenkinimas. Kelia rūpestį nacionaliniai lenkų, rusų bruzdėjimai. Reikia dirbti, tvarkytis.

Pasisakiau ir aš. Apie Sąjūdį, jo lyderių pragaištingą veiklą, kiršinančią visuomenę, trukdančią respublikos vyriausybės ir Komunistų partijos pastangas vystyti Pertvarką. Išsakiau kritiškai apie Sąjūdžio veiklą, jo dviveidiškumą, nenorą imtis konkrečių darbų. Svarbiausią akcentą uždėjau būtinumui jungti visas jėgas bendram darbui, bendromis pastangomis ieškoti išeities iš susidariusios tikrai sunkios padėties. Pakviečiau Sąjūdžio lyderius baigti konfrontacijas, rodyti tolerantiškumą, nekeršyti už teisingą kritiką, kaip buvo iki šiol, kai susidorojama organizuotai su žmogum už kiekvieną žodį, nepatinkamą Sąjūdžiui.

Kalbos pabaigoje girdėjau gana stiprius plojimus.

LKP CK pirmasis sekretorius pakilo iš vietos (prezidiume), padėkojo man asmeniškai, paprašė pasakyti šitą pačią kalbą rytoj, Aukšč. Tarybos sesijoje.

Pasakiau, kad esu Partijos karys, viską išpildysiu kaip dera komunistui.

Grįžau namo smarkiai išjudęs, ilgai negalėjau užmigti.

Rugsėjo 22. Penktadienis

Sesija. Svarstant pirmąjį dienotvarkės klausimą „Dėl padėties respublikoje“ pranešimą padarė V. Astrauskas. Diskusijose davė žodį ir man. Pakartojau vakarykščią kalbą, išleisdamas iš jos epizodus, kur šnekama apie Sąjūdžio nesirūpinimą kultūros reikalais: tik ką įvykusiame Vaižganto gimimo 120-jų metinių iškilmingame minėjime nemačiau nė vieno Sąjūdžio lyderio. Tuo tarpu, priminiau, kas darėsi Lietuvoje, pasikvietus čionai poetą Bernardą Brazdžionį, kai įaudrinti žmonės kniūpšti gulė jam po kojų, bučiavo rankas, šaukė Lietuvos pranašo vardu, kai jo eilėraščiams skaityti buvo atverta net Arkikatedros sakykla, nekalbant apie visus kitus minėjimus, skirtus Bernardui Brazdžioniui, pasitinkant ir palydint jį Lietuvos valstybiniu himnu „Lietuva, tėvyne mūsų“. Čia pat pasakiau, kad neturiu nieko prieš B. Brazdžionio iškvietimą į Lietuvą, jo pagerbimą: talentingas poetas, neturi žūti mūsų literatūrai, tačiau palyginti su Vaižgantu… Sesijoje nuo šito epizodo susilaikiau, vengdamas „perkrauti“ kalbą ir pasisaugodamas duoti Sąjūdžiui dar vieną galimybę prikibti prie mano kalbos: štai, sakytų jie visuose pakampiuose, didį poetą B. Brazdžionį niekina! Šią temą dar iškelsiu ateityje.

Baigus kalbą, plojimai aidėjo iki pat man atsisėdant į savo vietą.

Pertraukos metu labai daugelis žmonių ėjo prie manęs, spaudė ranką, dėkojo, tarė, kad visi, visi jie taip galvoja, bet neišdrįsę viešai pasakyti. Ką gi… Tarp kitų paspaudė man ranką ir Alg. Brazauskas, ir V. Sakalauskas, J. Šėrys, daug kitų, susitikę mane laiptuose. Visi smagūs. O tai labai daug, nors ir žinau, ko sulauksiu iš Sąjūdžio ir aklai tikinčių Sąjūdžiu žmonių.

Iš tikrųjų – vos išėjau į Tarybų aikštę pakvėpuoti grynu oru, tuoj minia piketuojančių pradėjo šauksmingus skandavimus: „Gėda Baltušiui, gėda, gėda!“ Vėliau, beje, sužinojau, kad, man dar nebaigus kalbos, sujudo sukruto Virgilijus Čepaitis, pasišaukęs ir Romą Gudaitį, organizuoti šituos piketuojančių šauksmus. Nieko čia nauja. Tai pirmasis signalas, kad bus bandoma susidoroti su manim. Pažiūrėsim, nenumirsim.

Beje, į sesiją ėjau nemiegojęs naktį nė dviejų valandų, šiaip taip pasigaivinęs stipria kava ir kinietišku ženšeniu. Kitaip būčiau gal nė neištvėręs. Fiziškai, žinoma.

Vakare grįžęs namo, pamačiau Moniką, stovinčią su telefono rageliu rankoje. Pasirodo, jau pasipylė anoniminiai skambučiai, labai pikti, grasinantys susidoroti, prakeikiantys ne tik mane, bet ir Moniką, kad ji, „šitokio talento scenos menininkė, stovi šalia stribo ir „Jedinstvos“ lyderio“. Taigi šitaip. Monika laikosi tvirtai, visiškai pritaria mano kalbai, į šnekas su anonimais nesileidžia. Vėliau į vakarą pasigirdo jau nemažai ir draugiškų skambučių, dėkojančių, linkinčių ištvermės. Taigi šitaip. Skambučiai pritilo tik vidurnaktį. Tada pagausėjo telegramų, daugumoje anoniminių, bet ir labai palankių. Taigi šitaip.

Sunkiai teužmigau šią naktelę.

Rugsėjo 23. Šeštadienis

Sesija vyksta toliau. Sąjūdiečiai neriasi iš kailio, kad tik sutrukdytų jos darbą. Ypač įsismagino kažkoks Antanavičius, nežinia kieno dėka patekęs į LTSR Aukšč. Tarybos Prezidiumo sudėtį, pirmininkavęs Prezidiumo komisijai ruošti Rinkimų įstatymo projektą ir sauvališkai išbraukęs šio įstatymo projekto 32 straipsnio pastraipą apie tai, kad TSRS liaudies deputatai nerenkami LTSR Aukšč. Tarybos deputatais. O nerenkami todėl, kad dabar Aukšč. Tarybų (visų) darbas bus kitoks, deputatai dirbs nuolatos, kaip tikrame parlamente, posėdžiaudami, maždaug keturis mėnesius per metus, tad ir nepajėgs atlikti dvejas tolydžias pareigas. Na, žiūrėsime.

Beje, užmiršau įrašyti, kad vakar dienos sesijos posėdžiui pasibaigus buvau įtrauktas į redakcinę komisiją paruošti nutarimo projektą „Dėl padėties“ ir dirbau kartu su… Ozolu, Sabučiu, Bagdonu, kitais, pirmininkaujant V. Baltrūnui.

Po pirmos pertraukos paprašiau L. Šepečio leisti man išeiti: turiu skubiai paruošti vakarykštės mano kalbos stenogramą, tarp kitko, labai prastai atliktą.

Namie redagavau, keikdamasis dėl blogos kokybės. 17 valandą darbą baigiau, paskambinau mašinos, o iš Aukšč. Tarybos atsakė: sesijos darbas pertrauktas, nukeltas į rugsėjo 28 dieną.

Vėl skambučiai anoniminiai, nešvankūs, necenzūriški. Smarkiai pagausėjo teigiamų, eina jie beveik lygiomis su keikūnais. Matyt, žmonės mąsto, perpranta.

Netikėtai buvau nustebintas, stipriai maloniai, pokalbio su sena mano pažįstama ir artima drauge Laima Žiūkiene: visa širdim ji pritaria man, pasiryžusi ginti visomis jėgomis. Gera ant dūšios, kai šitaip.

Beje, vakar dieną sesijoje, per pertraukas atskubėjo prie manęs Lietuvos televizijos redaktorė (pavardės neklausiau), paprašė tarti kelis žodžius, paklausdama, kaip jaučiuosi po savo kalbos. Atsakiau, kad puikiausiai, džiaugiuosi, nes pasakiau tai, ką turėjau pasakyti. Kitas klausimas buvo: artėjant naujiems rinkimams, jeigu man būtų pasiūlyta vėl bolotiruotis, ar aš sutikčiau? Atsakiau, kad ne. Amžius nebe tas. Tegu eina jaunesni, kovingesni. Ir trečias klausimas: ko palinkėčiau naujiems deputatams, pirmiausia jauniems. Atsakiau, kad svarbiausia išlikti žmonėmis geriausia to žodžio prasme, visa kita ateis savaime. Pasakė redaktorė, kad sužavėta, kad šį vakarą būtinai būtinai žiūrėčiau „Panoramą“, pamatysiu save. Padėkojau, nors puikiai žinojau, kad šito nebus. Lietuvos televizija besąlygiškai perduota Sąjūdžio žinion, manęs vengia iš tolo.

Vakar taip pat daviau interviu TSRS televizijai. Filmuotojai nieko nežadėjo. Nieko ypatingo nė nepasakiau. Ne jų reikalas, kas vyksta respublikoje.

„Sovietskaja kultūra“ korespondentas Lietuvai Burbulis prašė parašyti šitam laikraščiui savo komentarus apie atsiliepimus į mano kalbą. Jis jau pasiuntęs mano kalbos rusišką tekstą redakcijai, ten labai susidomėję, prašo būtinai pasisakyti. Atsakiau, kad pažiūrėsiu, pažiūrėsiu, o širdyje nutariau nieko nežiūrėti: savo reikalus turime spręsti patys, nenešant negerumų už respublikos ribų.

Daviau interviu Italijos laikraščio „KORRIERE DELLA SERA“ korespondentui Maskvoje ponui Andrea Bonanni. Tegu skelbia, nieko čia blogo.

Taipogi daviau interviu laikraščio… „Atgimimas“ korespondentui, nors gerai žinodamas, kad jie tik prikiaulins man, nieko dora nenuveikę. Pažiūrėsim, pažiūrėsim.

Viso, kas vyko sesijoje vakar ir šiandien rytą, nesurašau. Bus spaudoje, o kam man čia vargti reikalais, kurie manęs neliečia.

Vėlų vakarą kalbėjau su Povilu Zulonu. Karštai pritaria man.

Rugsėjo 24. Sekmadienis

Anoniminiai skambučiai, laiškai, telegramos nesiliauja. Teigiami ir neigiami atsiliepimai. Kalbėjau telefonu su Jonu Avyžium. Pasirodo, jis patyrė lygiai tą patį po savo straipsnio „Tiesoje“. Taigi nieko čia naujo nėra. Bėda tiktai, kad negaliu atsipalaiduoti, nurimti, užmigti ir pailsėti. Kiek dar šitai truks?

Skambino Vanda Klikūnienė, perdavė linkėjimus nuo daugelio žmonių, tarp jų ir buvusių partizanų. Padėkojau, paprašiau perduoti ir nuo manęs visiems, kas teisingai supranta mano pasisakymą.

Džiugina faktas, kad tarp pritariančių yra rusų, lenkų, baltarusių tautybės žmonės. Reikia skaitytis su realia tikrove: mes privalome visi surasti bendrą kalbą, jeigu norime išlikti patys ir išsaugoti savo jaunesnes kartas Lietuvoje, dirbti Lietuvos laimei, jos žmonių gerovei. Kitaip – niekai. Iš pritariančių balsų matau aiškiai: bendrą kalbą surasime.

Rugsėjo 26. Antradienis

Atėjo brolis Leonardas. Lyg ir pasitikrinti, ar gyvas aš ir kaip laikausi. Apie mano pasisakymą nė nebeužsiminė, aiškiai padaręs savo išvadas ir jis, ir jo artimieji. Šitai supratau galutinai, kai pranešė, kad jokio giminių susitikimo už bendro stalo paminint Motinos mirties 25-rių metų sukaktį, kaip to pageidavo ir prašė padaryti Marytė (sesuo), nebus, nes kliudo jo ir jo žmonos Mitės sveikatos stovis. Iš tikrųjų gi, rodos, jis gavęs progos „atsiūti“ mane nuo „savųjų“, kaip atskalūną. Nepykstu ant jo, tik apmaudu man, kad šitokį menkystą globojau, rėmiau visokeriopai tiek metų. Na ką gi. Kas nedaro klaidų? Ir neverta dėl šito graužtis.

Rugsėjo 27. Trečiadienis

Eina Vilniuje toks pusiau laikraštėlis, pusiau žurnalėlis „Perspektyvos“, pasirašomas kažkokios Realistų draugijos. Ir kažkodėl siuntinėjamas man. Norėjau net padėkoti. Iš mandagumo. Bet susilaikiau. Ne iš kokios nors baimės, o kad nesu tikras, ar būtina. Leidinėlis gana šmaikštus, palyginti su kitais nūnai gimusiais laikraštukais, gana raštingai redaguojamas, nebloga kalba. Gerokai pakapojamas Sąjūdis, pasišaipoma iš žmonių nekultūringumo, ypač iš rusų „Jedinstvos“, skaitosi lengvai, net patraukliai. Visokeriopa prasme stovi dešimčia galvų aukščiau L. Kiauleikio redaguojamo ir leidžiamo „Kranklio“. Šiandien gavau 7 numerį. Tarp kitko, rašo apie žurnalistą Tomkų, kuris parsivežė iš užsienio kelionių daugelį visokių „videomagnetofonų“, parsivarė folksvageną 7 vietų. Ką gi. Yra kas perka užsienyje mūsų žurnalistėlius.

Rugsėjo 28. Ketvirtadienis

Sesija atnaujino darbą. Atėjau į posėdį visiškai nepailsėjęs. Net nemaniau, kad šitaip nualins mane pastarųjų dienų įvykiai. Fiziškai nualins. Apie moralinį nuovargį kalbėti nėra ko, jaučiuosi kaip niekad tvirtas, niekieno grasinimų nepaveiktas.

Televizijos žurnalistė (gal redaktorė) prisistatė, pranešė, kad šiandien būtinai, būtinai būsiu „parodytas „Panoramoje“, kad tiktai nepražiūrėčiau, stebėčiau televizijos ekraną. Stebėjau, nepražiūrėjau, savęs… nepamačiau: nebuvo tenai manęs, buvo kiti, matyt, „reikalingesni“.

Rugsėjo 29. Penktadienis

Sesija vyksta toliau. Nesurašau nei jos programos, nei dalyvių pasisakymo. Čia juk – mano asmeniški užrašai pačiam sau.

Iš Anykščių ir Kėdainių rajonų atvyko lyg ir darbo žmonių delegacijos, apdovanojo mane puokštėmis gėlių, karštai dėkojo už pasisakymą. Taigi neblogai. Sesijos dalyviai, deputatai ir svečiai gana draugiški man, sveikina, linki jėgų. Moterys šypsosi šviesiai, net kai ką žadančiai. O kad jos šitaip, sakysim, prieš 60 metų! Gerai, žinoma, ir dabar. Moterų šypsenos visada gerai.

Sąjūdiečiai veltui platina savo „Atgimimą“. Paėmiau ir aš tą laikraštį. Mano interviu nėra jame. Bendroje informacijoje apie sesiją pasišaipoma iš mano kelių sakinių, ištartų interviu metu, ir įdėta nuotrauka: stoviu aš su profesorium Kučerovu, spaudžiu jam ranką. Profesorius kažką sako, o atrodo, kad rėkia. Ta nuotrauka buvo padaryta pirmąją sesijos dieną, rugsėjo 22-rą, man išėjus po pasisakymo į aikštę pakvėpuoti grynu oru. Kučerovo aš nepažinojau, nežinojau ir jo veiklos visuomeninės. Jis priėjo, paspaudė ranką, karštai dėkojo už kalbą, kuri, jo įsitikinimu, labai padės sustiprinti tautų draugystę Lietuvoje. Tada mus ir nutraukė. Man nė į galvą neatėjo, kad nuotrauka bus šitaip panaudota. Bulvarinės spaudos stilius, Sąjūdžio lyderių perimtas.

Prisiminiau ta proga, kad vakar dienos „Gimtajame krašte“ gana nevalyvai aprašo redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka, tyčiojasi iš Vytauto Astrausko, užuolankom su panieka kalba apie mane, neišdrįsdamas ištarti mano vardą. Čia įdėta Aukščiausiosios Tarybos rūmų nuotrauka, po ja didelėmis raidėmis įrašas: „PARDUOTOS VASAROS“, panaudojant šį pavadinimą straipsnio antraštei. Kad Valatka nešvankėlis, žinojau seniai, bet kad šitoks – pamačiau tik dabar.

Taigi riedam. Riedam… Kur nuriedėsim?

Televizijos „Panoramoje“ mano kadro nėra.

Šiandien gerai mano bičiulei ir labai gerbiamai moteriškei Konstancijai Jugulienei sukako 90 metų. Negalėjau nuvykti pagerbti ją, pasiunčiau savo ir Monikos vardu telegramą. Povilas Zulonas žadėjo perskaityti.

Rugsėjo 30. Šeštadienis

Sesija veik visą dieną. Nebeužsirašau, ką svarstėme, svarbu data, nors ir toji kažin ar beprireiks man kam nors.

Anoniminiai laiškai tebeina, podraug su jais ir labai draugiški, šviesūs, pritariantys. Tebeskamba ir telefonas. Tiesiog įkyrėjo jie savo vienodumu, neišpasakytu nuobodumu. Darau išvadą, gal ir klaidingą, kad gana sumenko Lietuvos žmonės kaip asmenybės.

Du laiškai: iš Anykščių parašė jauna žavi mano pažįstama Ramunė Vaičiūtė, tik ką įstojusi studijuoti Šiaulių pedagoginiame institute. Susipažinau su ja 1988 metų vasarą, atkuriant mums visiems trims – V. K. Jonynas, R. Budrys, aš – Vaižganto bareljefą ant jo vardo tilto turėklų prie Žaliosios, per Šventąją. Dievas žino, kodėl, o patikėjau ja. Užsimezgė susirašinėjimas, gana retas, bet kalbą visuomet rasdavome bendrą, dalinomės mintimis. Šiame laiške parašė pritarianti mano kalbai sesijoje, besistebinti žmonių nekultūringumu, rūsčiu užpuolimu. Šviesu pasidarė man ant dūšios: jeigu jaunimas supranta mane taip teisingai, tai tegyvuoja jaunimas, viskas bus gerai.

Antras laiškas iš geros mano bičiulės, Telšių Žemaitės vardo mokyklos literatūros mokytojos, reto proto moters Rimos Misiūrienės. Susipažinau su ja Telšiuose 1988 metų lapkričio mėnesį, susitikime su skaitytojais, plačiai išsikalbėjome, pajutau jai pasitikėjimą. Susirašinėjame įvairiais klausimais, pirmiausia apie literatūrą. Laiške rašo, kad visa širdim pritaria mano kalbai. Turi ji puikų vyrą, ne rašytoją kokį, o normalų žmogų, darbuotoją, tik ne partijos baruose. Iš laiško supratau, kad ir jis pritaria.

Gerai, kad yra tokių žmonių. Šviesu akyse.

Visumoje gi jaučiuosi vis dar pavargęs. Atsipalaidavau nuo įtempimo, tai ir sveikata atsipalaidavo. Tikiu, viskas bus gerai.

Spalio 1. Sekmadienis

Nuovargis nepraeina. Keista ir nelabai ramu: laikas bėga, bėga, bėga… Tikėjausi prisėsiąs prie „Druskos“, o vis ne ir ne. Niekai šitaip. Jėgų turiu tik skaityti laiškus, atsakyti į juos (kurie malonūs, su adresais, o ne anoniminiai), žiūrėti televizorių, nors pastarojo programa išseko neišpasakytai, vien politikavimas joje beliko, lėkštas, plokščias, negilus, nieko dora neduodantis, nieko gero nežadantis. Tarpais atrodo, kad prasidėjo žmonėms politinis „plonas verpimas“.

Spalio 4. Trečiadienis

Užvakar ir vakar prasimojavau su dantimis, tiksliau tarus – su apatiniu „tiltu“, kad jį kur galas griebtų. Darė jį Stogevičius, protezistas išgarsintas, specklinikos skyriaus vedėju paskirtas, o iš tikrųjų paprasčiausias „šiaučius“, ne medikas. Jo darbas tiek grubus, neatidus, kad nė valgyti negaliu, negi badauti susiruošiu. Pabuvojau pas gerą dantų gydytoją Emiliją Šidlauskienę, kadaise dirbusią toje pat „specklinikoje“, vėliau „šiaučių“ išėstą, kad nerodytų savo meistriškumo. Atidžiai apžiūrėjo mane, patikrino, rado aštrių danties nuoskilų, paliktų išraunant man dantis, išlupinėjo jas. Gal bus geriau. Bet vėl ilgas gydymas…

Šiandien „Tiesoje“ profesorės Vandos Zaborskaitės straipsnis: „Kaip reaguojame?“ Bara už grubumą žmones, bepuolančius mane už kalbėjimą sesijoje, gėdina juos. Gerbiu šitą moterį mokslininkę. Visame straipsnyje nė per aguonos grūdelį nepasitraukdama iš savo pozicijų – nacionalistinių, katalikiškų – ji suranda jėgų pakilti aukščiau, kalbėti dėl neįtikėtino mūsų tautos dalies kultūrinio atsilikimo, kuris daro gėdą visai Lietuvai.

Vakare – televizijoje „Atgimimo banga“. Užmigau bežiūrėdamas. Pilnas dvasinis nuosmukis, bankrotas, mintys – žemiau nulio.

Spalio 6. Penktadienis

„Gimtajame krašte“ – Vytauto Petkevičiaus pasisakymas, pavadintas „Kaip mato ir kaip mąsto Vytautas Petkevičius“. Perskaičiau atidžiai, ir staiga pajutau… gailestį šitam žmogui. Daug blogo jis man padarė gyvenime, daug nemalonumų sukėlė, kartais tiesiog grėsmingų situacijų, o pajutau… gailestį. Nebėra žmogaus. Minčių nebesugaudo pats, puola veik visus, kartu ir taikstosi su visais, šneka visokius niekus, tvirtina, kad iš Sąjūdžio skyrių respublikos rajonuose bėga inteligentai, liko tenai tik chuliganai, karjeristai, besitvarkantys Sąjūdžio vardu, daro užuominas, kad Sąjūdis beveik baigtas, išsisėmė, subankrutavo, o potekstėje aiškiai junti, kad klaikiai trokšta būti priimtas atgal į Sąjūdį, tuo pačiu atsidurti vėl, kaip sakoma, visuomenės dėmesio centre.

Nenoriu spręsti kategoriškai, bet nujautimas sako man: nebėra žmogaus, nebėra ir rašytojo, nebeatsikels jis iš duobės, į kurią pats įstūmė save savo melu, intrigomis, nesąžiningumu. Taigi.

Spalio 7. Šeštadienis

Mieste iškeltos vėliavos, o aš, prisipažįstu, buvau visai užmiršęs, kad šiandien – Konstitucijos diena. Brežnevinės Konstitucijos. Labai mat verta buvo kelti vėliavas!..

Vengrijoje – tikras perversmas. Valstybės šios komunistai susirinko į savo partijos suvažiavimą ir čia… patys paleido savo partiją, sukūrė kitą, ir šiandien suvažiavimas tęsiamas visiškai kitos partijos vardu. Taigi, taigi…

Spalio 8. Sekmadienis

Verda Vengrija. Sparčiai žengia prie daugiapartiškos sistemos. Jau panaikintos visos Komunistų partijos organizacijos, buvusios ir veikusios gamyklose, įstaigose, visur. Žiūrėsim, žiūrėsim. Gal ir gerai viskas išeis, gal ir mums pavyzdys bus.

Naktį radijo stotis „Svoboda“ pasakojo apie kino rež. Riazanovą, kaip jis norėjo pastatyti meninį filmą pagal emigranto rašytojo (pavardę užmiršau) romaną „Kareivio Čonkino gyvenimas ir neįtikėtini nuotykiai“ ir kaip jam sukliudė Anglijos viena kino firmų, jau anksčiau sudariusi sutartį su autorium, išmokėjusi honorarą. Būna ir šitaip. Reikės paskaityti „Ogonioke“ paties Eldaro Riazanovo straipsnį-pasakojimą apie visa tai.

Televizijos „Panoramoje“ apžvalgininkas Jokūbėnas, kalbėdamas apie įvykius Vengrijoje, rado reikalo pasišaipyti iš mūsų respublikos Aukščiausiosios Tarybos, kuriai seniai, girdi, laikas atsistatydinti kaipo atgyvenusiai, pasekti Vengrijos pavyzdžiu ir nelaukti, kada ji bus varu išvaikyta. Keistuolis ir kvailys tas vargšas Jokūbėnas. Juk praeitą sesiją nutarėme ir įstatymiškai patvirtinom naujų rinkimų į Lietuvos TSR Aukšč. Tarybą datą: 1990 metų vasario 24 dieną. Ko gi čia dabar pliaukšti?!

Spalio 9. Pirmadienis

Paskambinau Vytautui Astrauskui, papasakojau apie Jokūbėno išpuolį per televiziją. Ramiai atsakė: bus viskas taip, kaip nutarėm. Nekreipkite dėmesio į tuos tauškalus.

Spalio 10. Antradienis

Sunki savijauta, vargas su dantimis. Vėl nukakau pas protezistę Čepienę, šiek tiek pataisė reikalus, bet iki idealo dar labai toli.

Spalio 12. Ketvirtadienis

Vakar žiūrėjau, trumpai, „Atgimimo bangą“. Pilka, nuobodu, neištvėriau.

Šiandien „Gimtajame krašte“ Kazio Sajos šlykštus išpuolis prieš mūsų literatūros klasiką A. Vienuolį-Žukauską, pavadintas „Anksčiau ar vėliau“. Kelia senus kaltinimus rašytojui dėl jo tariamų suktybių, išviliojant, dokumentus klastojant, iš seno Anykščių vaistininko Adomėno vaistinę. Cituojamas ilgas Adomėno anūkės D. Stonkienės laiškas, pilnas kaltinimų. Kazys Saja daro A. Vienuolio-Žukausko kaltės išvadą iš to, kad rašytojas savo atsiminimuose yra parašęs tokius žodžius, girdi, „rašytojas Žukauskas, nepamenu kurioj savo knygoj, prisipažįsta vienam žmogui padaręs didelę skriaudą“. Tai ir viskas. Ir tuo remiantis Kazys Saja dabar juodina įžymųjį rašytoją! Susilaukėme laikų, kokių niekad nebuvome matę tarp rašytojų. Taigi.

Kalbėjau su Vilniaus telefono tinklų viršininku, dabar jau buvusiu, Elmaru Puodžiūnu, paprašiau, kad padėtų įvesti telefoną Akademinio dramos teatro režisieriaus padėjėjai Zikarienei, tarp kitko, gana simpatiškai moteriškei. Taipogi paprašiau pastatyti mano seseriai Marytei Juzėnaitei naują telefono aparatą: senasis tiek sukleręs, „nebesukalbamas“. Pažadėjo šis šaunus vyras viena ir kita. Žinau: išpildys viską.

Monika šiandien, kaip ir vakar vakare, vaidina spektaklį „Baltos rožės, rožiniai drambliai“. Sugrįžo mažai gyva.

Spalio 13. Penktadienis

Žiūrėjau televizijos laidą, kurioje dalyvavo A. Brazauskas, V. Baltrūnas, A. Maldonis, Č. Juršėnas (laidos vadovas). Kėlė dar gana aštrių klausimų dėl betvarkės prekyboje, nuosmukio visokeriopo ne tik respublikoje, bet ir visoje TSRS. Buvo pasisakyta ir dėl M. Gorbačiovo. Nelabai įtikinamai. A. Brazauskas, atsakydamas į klausytojų klausimus, pranešė, kad Lenkijos–Lietuvos siena bus pridaryta (ne uždaryta, o pridaryta) nuo š. m. spalio 20 dienos. Seniai metas. Per šių metų pirmuosius 9 mėnesius priplūdę buvo daugiau nei 600.000 „turistų“ iš Lenkijos, vežė iš Lietuvos viską, ką tiktai surado parduotuvėse valgomo, geriamo, nešiojamo, muilinamo ir skalbiamo. Ko gi stebėtis, kad šitoks deficitas visur? Net pagal korteles neįmanoma gauti nei muilo, nei skalbimo miltelių, net ir cukraus. Avalynės, baldų, ūkinių prekių parduotuvės nusiaubtos, kaip nebuvo nusiaubtos net sunkiausiais pokario metais.

Baigė darbą LKP CK plenumas, nutaręs sušaukti neeilinį Lietuvos KP suvažiavimą š. m. gruodžio 19 dieną. Daugiau nei keista: Ukraina, Baltarusija šaukia savo komunistų suvažiavimus ateinančių metų rudenį, pats Gorbačiovas skambino A. Brazauskui, prašė nešaukti dabar – nepaklausė A. Brazauskas, pakluso Sąjūdžio ekstremistų spaudimui, lyg nesuprasdamas, ko jie taip spaudžia, prie valdžios verždamiesi bet kuria kaina. Tikrai keista. Ir nieko doro tas nežada.

Įteikiau televizijos kasetę įrašyti „Senovines kupiškėnų vestuves“ Radijo ir televizijos komitete. Žadėjo „padaryti“ ateinančią savaitę. Būtų gerai.

Vėl buvau pas Čepienę. Dar palygino man apatinį „tiltą“, jaučiuosi linksmiau, galiu kai ką sukramtyti. Gera specialistė toji Čepienė.

Spalio 14. Šeštadienis

Gavau laikraštį „Lygūs ir drauge“, 3 numerį. Leidžia jį Lietuvos darbo žmonių socialistinės federacijos vyrai, lietuvių ir rusų kalbomis. Pirmajame puslapyje radau šios Federacijos Pareiškimą, protestuojantį prieš moralinį terorą mano atžvilgiu. Toliau spausdinamas vieno šios Federacijos vadovų profesoriaus I. Kučerovo interviu, pavadintas „Pirmojo etapo išdavos“, kuriame vėl gina mane, beje, gana emocionaliai, taigi perdėtai. Girdėjau, kad ši Federacija susikūrė su tikslu ginti Lietuvos tarybinę vyriausybę. Gal ir taip. Nors A. Brazauskas visur tvirtina, kad Lietuvoje nėra jokio pavojaus nei tarybinei vyriausybei, nei tarybinei santvarkai. Manau, A. Brazauskas klysta. Kaip politikas jis gana naivus.

Paskambinau Elmarui Puodžiūnui, buvusiam Vilniaus telefono tinklų viršininkui, paprašiau pastatyti seseriai Marytei naują telefono aparatą. Skambinau penktadienį, o šiandien Marytė pranešė: telefonas nuostabiai sutvarkytas! Tai gerai.

Spalio 15. Sekmadienis

Pabuvojome su Monika Paalksnėje, padėjome pelėms ir žiurkėms nuodų, sužiūrėjome visą „ūkį“, sugrįžome pavakare. Nuvežė mus ir atgal parvežė vis tasai gerasis Antanėlis Pivoras, važiavęs į savo gimtinę su žmona Rita. Gerai, kai yra gerų žmonių. Taigi.

Aidėjo telefonas kelis kartus, Monikai pakėlus ragelį, moteriškas balsas prašė kviesti mane „pedagogų“ vardu. Žinoma, nepriėjau. Nujaučiu, kad čia iš Telšių. Tegu parašo laišką.

Spalio 16. Pirmadienis

11 valandą turėjau dalyvauti Aukšč. Tarybos Nuolatinių komisijų bendrame posėdyje, svarstyti projektus įstatymų, kurie bus priimti naujoje sesijoje. Pasijutau gana prastai, paskambinau, atsisakiau.

Pastaruoju metu sveikata pasigirti negaliu. Ko gero, atsiliepia mano kalba sesijoje ir jos rezultatai, tie koliojantys laiškai, grasinimai susidoroti, šlykštūs anoniminiai skambučiai. Džiaugiausi, kad jau išmokau nekreipti į tai dėmesio, dabar abejoju – ar tikrai išmokau? Na, žiūrėsim, žiūrėsim. Mirti dar nesiruošiu. Va tiktai nerašau, delsiu, vis sprendžiu, lyg mažas vaikas, kokį žaisliuką pasirinkti: „Druskos“ III-jį tomą ar romaną „Žmonės niekur neišeina“. Užuot sprendęs be galo ir pabaigos, verčiau būčiau darbo ėmęsis, tai ant stalo gulėtų naujas tomas, vienas ar kitas. Dabar stalas plikas.

Nuostabi jaunutė mano draugė Ramunė Vaičiūtė parašė reto nuostabumo laišką: perskaičiusi mano kalbą laikraštyje ir nė už ką negalinti suprasti, kodėl esu taip puolamas, keikiamas, peikiamas. Ji esanti visa širdim už mane. Taigi šitaip rašo mergina, neturinti nė dvidešimties metų, pirmakursė studentė Šiaulių pedagoginiame institute. Gėda suaugusiems prieš jos protą, išmintį!

Spalio 17. Antradienis

Nešiau remontui batus, susitikau Kazimierą Kymantaitę, išsikalbėjome. Stebėjosi ji smarkiai dėl puolimų prieš mane, draugiškai patarė „neimti į galvą“. Atsakiau, kad šitaip ir darau.

Telefonu pasveikinau su gimtadieniu (eiliniu) gerą vyrą Ramojų Petrauską. Buvo patenkintas. Tai gerai.

Vėl pas Čepienę. Ne tiek iš reikalo, kiek norėdamas padėkoti: kremtu visas plutas, graužiu kaulus… Ką reiškia meistro darbas!

O savijauta nesitaiso. Prasidėjo pulso „iškritimai“, nelabai dažni, be jokių nemalonumų, bet faktas yra faktas.

Reikėtų pas nuostabiąją mūsų gydytoją Danutę Bagdonienę, bet nesiryžtu. Labai draugiškai ji perspėjo mane, tiesiog prašė nekalbėti sesijoje, apskritai „neprasidėti su politika“, nes yra aiški tikimybė gauti infarktą, o aš atsakiau, kad infarktą garantuotai gausiu, jeigu neišsakysiu sesijoje to, ką turiu išsakyti: tiek man prisitvenkė. Dabar gali pasijuokti: kieno tiesa, ką? Na, žiūrėsim.

Spalio 18. Trečiadienis

Netikėtai nusipirkau „Atgimimo“ laikraščio 35 numerį, dar netikėčiau perskaičiau jame kažkokio vaikėzo žurnalisto Audriaus Ažubalio informacinį straipsnį apie mūsų sesiją „Sabotažas Tarybų aikštės rūmuose“. Pasityčiojančiai rašo šis neapsispaigliavęs žurnalistikos viščiukas apie Lietuvos TSR Aukšč. Tarybos 11 šaukimo 13-tą sesiją, kaltina visomis Septyniomis nuodėmėmis, pirmiausia sabotažu. Kokiu? Ogi kad nepriėmėm nė vieno sąjūdininkų pasiūlymo. Taigi šitaip. Priėjome jau iki paniekos ir užgauliojimų, melagingų apkaltinimų ir šmeižto ne ko kito, o aukščiausios vyriausybės instancijos adresu. Kas toliau? Ir ką aš privalau daryti toliau?

Reikia gerai pamąstyti.

Gana netikėtai pamačiau „Atgimimo“ paskutiniame puslapyje tarp redakcijos darbuotojų pavardžių geros savo bičiulės, gana šviesios asmenybės Laimos Žiūkienės vardą. Tuoj paskambinau, pasiteiravau, kaip čia yra. Užsigynė labai karštai: po mano kalbos sesijoje suėjo į konfliktą su „Atgimimo“ redaktoriais ir atsisakė dirbti redakcijoje toliau. Tikėti ar ne? Pabandysiu tikėti. Labai jau gaila būtų prarasti tą Laimą, gerą bičiulę, žinoma, ne meilužę, nė iš tolo. Savo metu rašė ji diplominį darbą pagal mano „Parduotas vasaras“, ir labai gerai paruošė darbą.

Laiškas iš Povilo Zulono, puikaus, bene vienintelio tikro man dar likusio draugo. Rašo rimtai, mąsto išmintingai. Žmonės Kupiškio padangėje pradeda blaivėti nuo Sąjūdžio tuščių pažadų, perkanda jo dviveidiškumą. Taigi šitaip.

Iš Telšių nei laiško, nei skambučio. Įtariu: išsigando ta mano garbintoja Rima, kaip išsigando po mano kalbos sesijoje daugelis. O aš žinau tik viena: pasakiau, ką turėjau pasakyti, buvau teisus ir nė truputėlio kitaip.

Susitariau su meno centru, kad rekomenduotų ir padėtų įsigyti rusišką armoniką Kupiškio etnografiniam liaudies teatrui. To prašė P. Zulonas. Lietuvoje tokios armonikos (kaip ir jokios kitokios) į prekybos tinklą „neužvežama“. Kultūros centras žadėjo surasti tokią Rusijoje arba Baltarusijoje, padėti įsigyti. Tai gerai.

Spalio 19. Ketvirtadienis

Pašto dėžutėje radau įmestą laikraštį „Vilniaus balsas“, 2 numerį. Pridėtas ir raštelis, labai necenzūriškas. Laikraštį šitą leidžia LPS Vilniaus Tarybos politikos ir kultūros kolektyvas. Tarp redkolegijos narių perskaičiau Mykolo Karčiausko, Alberto Zalatoriaus, Arvydo Šliogerio, Gedimino Rudžio vardus. Redaktorė – Aldona Žemaitytė. Taigi šitaip su Karčiausku ir Zalatorium. Laikraštyje pabraukta replika „Nėra pasitikėjimo“, liečianti mane ir mano kalbą sesijoje. Įdomu, kad visoje replikoje nė karto nepaminėtas mano vardas, nors viskas čionai liečia mane. Tikrai įdomu. Netrūksta dar bailių Lietuvoje. Atrodo, jų net daugėja.

Ilgas pokalbis telefonu su Eduardu Mieželaičiu. Jis šiomis dienomis sugrįžo iš Karlovy Vary, kur gydėsi nuo diabeto, seniai jau kankinančio jį. Pasakojo buvęs Maskvoje, matęs pilną anarchiją TSRS Rašytojų sąjungoje, visi susipjovę, susikonfliktavę, niekas nieko konkretaus nedirba, gyvena vien laukimu. Gerai atsiliepė apie mano kalbą sesijoje, pilnai jai pritardamas, ragino neimti nieko į širdį, nekreipti dėmesio į chuliganiškus sufašistėjusių žmogeliūkščių, Sąjūdžio rėmėjų, išpuolius, saugoti sveikatą. Padėkojau, pasakiau: pasistengsiu. O man ir stengtis nelabai reikia: laikausi, iš kelmo negriūvu, ko gi daugiau?

Skambutis iš Aukšč. Tarybos Prezidiumo. Kviečia atvykti į Mandatų komisijos išplėstą posėdį. Gautas grupės deputatų skundas: jie persekiojami, jiems trukdoma, tiesiog neleidžiama dirbti deputatų darbą. Mielai sutikau. Posėdis įvyks spalio 24 dieną 14.20. Bus gera proga pakalbėti ir apie „Atgimimo“ politinio chuliganizmo išpuolį prieš Aukšč. Tarybą, sesiją. Juo geriau, kad dalyvaus daugiau žmonių, atstovaujančių įvairias instancijas. Iš respublikos prokuratūros – taipogi.

Iš Rašytojų sąjungos – kvietimas dalyvauti jos valdybos plenume, kuris įvyks spalio 24 dieną 14 valandą. Svarstys Literatūros fondo statutą. Prašė, jeigu negalėsiu atvykti, kad parašyčiau savo nuomonę apie statutą, nes tas labai svarbu. Parašiau, kad negalėsiu, būsiu posėdyje Aukšč. Taryboje. Nuomonės nesurašiau. Velniams man dar tas Fondas? Ką gavau naudos iš jo per visus pokario dešimtmečius? Vien mokesčius nario mokėjau. Tepasikaria.

Ir iš naujo susimąsčiau: bene laikas išstoti iš Rašytojų sąjungos? Viena dar čia kliūtis: nežinia, kur galėčiau stoti į partinę įskaitą kaip komunistas. Bandysiu išsiteirauti, ar nebūtų galima prisiglausti prie karo ir darbo veteranų? Šiaip ar taip, juk šioks toks veteranas esmi, argi ne? O Rašytojų sąjungoje ką man beveikti. Tiesą sakant, jos ir nebėra, tik Sąjūdžio fašistinis filialas sukiužęs, nieko daugiau. Gėda priklausyti tokiai „Rašytojų sąjungai“.

Spalio 20. Penktadienis

Turėjau būti pas Bagdonienę, susilaikiau, nes pasijutau geriau, o ji, tikriausiai, verstų mane gultis į ligoninę. Gera gydytoja, šauni, bet negali suprasti, kad į ligoninę reikia gultis, kada atsistoji mirties akivaizdoje, šiaip iki tokios padėties kiekvienas privalome manytis savo jėgų ištekliais. Tokia bent mano nuomonė. Iš senų laikų.

Atvyko Kilimonis Juozas Vinco, paprašė paremti jo Malonės prašymą Aukšč. Tarybos Prezidiume. Vyras puikus, darbštus, rūpestingas, blaivus. Susitaupęs pinigo, abu su žmona pirko automašiną, matyt, iš to džiaugsmo išgėrė su draugu, išvažiavo ir įvykdė avariją, kurios metu žuvo draugas jo Laniauskas. Nuteistas 5 metams laisvės atėmimo bendro režimo. Dvejus metus sėdėjo lageryje, už gerą darbą ir pavyzdingą elgesį Kaišiadorių rajono liaudies teismo sprendimu perkeltas priverstinio darbo vieton. Dirba tenai jau visus metus. Liko bausmės dar dveji metai. Žmona pensininkė, ligota, gydoma medicinos įstaigose, dvidešimties metų duktė Audronė – nuo mažų dienų ligota, II grupės invalidė, be pašalinių pagalbos nepajėgia nė pajudėti. Tiek darbovietėse, tiek ir įkalinimo vietose Kilimonis charakterizuojamas tik iš geros pusės.

Išklausiau, apmąsčiau, nutariau: reikia padėti šitam žmogui.

Pasiunčiau sveikinimo telegramą į Jelgavą, šauniam mano raštų vertėjui Pauliui Kalvai. Poryt jam sukaks 70 metų.

„Versmės“ knygyne pavyko man nusipirkti tremtinių parašytą knygą „Leiskit į tėvynę“. Pabandžiau skaityti. Šiurpu, klaiku. Pabandysiu skaityti iki galo. Reikia.

Netikėtai atvyko brolis Leonardas. Paklaustas, ko jam reikia, atsakė: atvykau pasižiūrėti, kaip gyvi sveiki.

Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi.

Buvau pas šaunią protezistę Čepienę. Dar labiau išlygino man apatinį „tiltą“. Gerai, kad yra tokių specialistų.

Spalio 23. Pirmadienis

Nelauktai, netikėtai paskambino rašytojas Icchokas Meras, prieš 17 metų išvykęs iš Lietuvos į Izraelį. Mandagiai pasikalbėjo su manim, dar pagyrė mano raštų kalbą. Tai gerai. Pasakiau jam, kad į susitikimą su juo Rašytojų sąjungoje negalėsiu atvykti, nes turiu tuo metu būti Aukšč. Tarybos Prezidiume.

Lietuvoje šis svečias sutinkamas rašytojų bei visuomenės gana draugiškai, daug kartų atžymėta, kad iki šiol rašo jis lietuviškai. Tas tiesa. Dar daugiau: lietuvių kalbą Icchokas Meras moka ir valdo geriau nei daugelis mūsų rašytojų lietuvių, net ir gana „įžymių“. Apskritai šis žmogus gana išsilavinęs, pasakyčiau, kultūringas, tolerantiškas. Vis dėlto negaliu užmiršti jo romano „Ant ko laikosi pasaulis“ su stiproku sionizmo kvapeliu. Emigracijoje jis nesėdėjo rankas sudėjęs, dalyvavo „Kontinento“ redakcijoje kaip jos Tarybos narys, nedaug ką gero pasakydamas apie lietuvius ir Lietuvą. Tiek jau dabar to. Gerai, kad atvyko. Mažytė esame tauta, visur mums reikia ieškoti draugų, net tarp kitaip manančių. Kitaip – niekai.

Netikėtas, gana smagus skambutis iš Ministrų Tarybos: mano prašymas leisti nusipirkti „Volgą“ patenkinamas, mašiną galiu atsiimti ateinančią savaitę. Tas labai gerai. Pats mašinos, žinoma, nevairuosiu, kaip jokios mašinos nevairavau niekad. Nevairuos ir Monika, nors kadaise šitai darė. Susitariau su geru vyru, buvusiu mano vairuotoju Taikos gynimo komitete Antanu Pivoru: kur tik mums reikės, ten ir nuveš. Pagal mano duotą įgaliojimą, notaro kontoroje patvirtintą.

Pauliui Kalvai šiandien – 70. Pasidžiaugiau, kad laiku pasiunčiau sveikinimo telegramą. Viską reikia daryti laiku, taip pasaugot galima sąžinės ramybę. Tiktai taip.

Spalio 24. Antradienis

Deputatai, Purvaneckaitė, keli kiti, atsiuntė Aukšč. Tarybos Prezidiumui pareiškimą dėl Sąjūdžio veikėjų trukdymo deputatams atlikti savo pareigas. Platokai išvardijami mano persekiojimo faktai (piketai, grasinantys laiškai, anoniminiai skambučiai). Reikalaujama imtis priemonių. Šito pareiškimo pagrindu buvo čionai sukviestas išplėstinis Mandatų komisijos posėdis. Kodėl būtent Mandatų? Nesupratau ir nesuprantu. Pirmininkavo LKP CK sekretorius Beriozovas. Dalyvavo labai negausiai deputatų, Vidaus reikalų ministerijos, Prokuratūros, valstybės saugumo atstovų. Svarstymas vyko labai drungnoje atmosferoje. Tariau žodį. Išdėsčiau ne tiktai mano persekiojimų faktus, bet ir apie „Atgimimo“ laikraščio išpuolį prieš visą praeitą sesiją straipsnyje „Sabotažas Tarybų aikštės rūmuose“. Paklausiau Prokuratūros atstovus, kodėl iki šiol nepatrauktas atsakomybėn šio laikraščio vyr. redaktorius Ozolas už tokį sunkų ir melagingą Respublikos Aukšč. Tarybos apkaltinimą, atsakymo negavau: mikčiojo, tūpčiojo Respublikos prokuroro pavaduotojas, šnekėjo, girdi, jie negali kelti bylos, kol nėra gavę vienokio ar kitokio pareiškimo tuo reikalu. Taigi šitaip, draugas Baltuši. Visi jie ten galvas pametę iš susižavėjimo Sąjūdžiu ir visus jo darbelius garbinte garbina.

Šiandien turėjau dalyvauti Rašytojų sąjungos valdybos plenume. Parašiau jiems, kad Mandatų komisija man svarbiau ir nenuėjau.

Spalio 26. Ketvirtadienis

Buvau pas gydytoją Danutę Bagdonienę, apžiūrėjo jinai, mirtino pavojaus nesurado, bet uždraudė dalyvauti sesijoje (lapkričio 3 dieną, priešingu atveju jėga paguldysianti į ligoninę), paskui nuvedė pas kardiologę Pakomovaitę, kuriai netikiu aš nė per aguonos grūdą. Toji pritarė viskam, kas Bagdonienės daroma, liepė klausyti jos. Prirašė dar papildomai vaistų. Sugrįžau, atsiguliau. Pastaruoju metu vis dažniau traukia į lovą. Gal čia mano dar iš vaikystės toks įprotis?

Televizijoje – „Atgimimo banga“. Prunskienė, Ozolas, Čepaitis, Landsbergis gerokai paverkšleno dėl tautos nusigręžimo nuo jų, dėl visai kitų žmonių įsiveržimo į Sąjūdžio padalinius rajonuose, ir, kas blogiausia, kad tie žmonės – iš „valdininkų tarpo“, taigi nepatikimi. Pažiūrėjau, supratau: ruošia naują šunybę Sąjūdžio lyderiai, bando užglostyti žmonių atidumą, patikėti jų verksmais, kad smogtų paskui iš pasalų. Aiškus reikalas.

„Respublikos“ laikraštyje – vėl nauji išpuoliai prieš mane.

„Pergalės“ žurnalo 10 numeryje kažkoks Bronius Vaškelis, emigrantas literatas, spausdina savo apmąstymus apie mūsų literatūrą, straipsnyje „Žvilgsnis į lietuvių prozą iš atokiau“ į pirmąjį planą kelia emigrantų literatų surašytas knygas, mūsų kūrinius vadina „teziniais“ ir teigia: „Žymesniais tezinės prozos pavyzdžiais laikyčiau trijų talentingų prozininkų nesėkmingų kūrybinių pastangų rezultatus: J. Baltušio „Parduotas vasaras“, J. Avyžiaus „Kaimą kryžkelėje“, „Sodybų tuštėjimo metą“, M. Sluckio „Laiptus į dangų“, „Adomo obuolį“ ir kt.“ Taigi šitaip, draugas Baltuši. Mano „Juzą“ aptaria taip: „…antrojoje dalyje jis (Juza) per jėgą įvelkamas į tezinius rėmus.“ Kas tie „teziniai rėmai“, nelabai tesuprantu, o parašiau tiesą: Juza negalėjo turėti kitos baigties. Taigi taip diktavo gyvenimas, o ne „tezės“.

Spalio 27. Penktadienis

Televizijoje laida „Dialogai“. Dalyvavo jaunoki žurnalistėliai bei jiems panašūs. Sprendė „problemą“: „Ar reikia Lietuvai prezidento?“ Buvo pasiūlyti ir kandidatai į nesamos ir nežinia ar kada būsiančios „Lietuvos valstybės“ prezidentus: pirmiausia, žinoma, Prunskienė, toliau Klikūnienė, o toliau jau Vaišvila, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Landsbergis… „Koks stogas, toks ir lašas“, – sakydavo Juozas Grušas.

„Komjaunimo tiesa“ rašo šiandien, kaip šiltai ir svetingai buvo sutiktas Lietuvoje Icchokas Meras, iškakęs į Izraelį prie 17 metų, vežiojamas po respubliką, susitikęs su žmonėmis, pagaliau Rašytojų sąjungos (dabartinės!) vadovai pasiūlė jam būti LTSR Rašytojų sąjungos Garbės nariu. Nepasakyta, ar sutiko I. Meras, ar ne.

„Respublikos“ laikraštyje – dar viena užuomina apie mano kalbą sesijoje. Neduoda ramybės ponams sąjūdiečiams mano tartas žodis!

Spalio 28. Šeštadienis

Buvo rinkėja Virginija Braziūnienė, dejavo dėl sunkių buto sąlygų. Aplankiau jos namus Vareikio gatvėje, padėtis tikrai sunki: keturi suaugę žmonės – viename kambaryje. Pasakiau: bandysiu kaip nors padėti, nors nežinau dar, kaip. Beveik supyko, pareikalavo aiškaus atsakymo. Susitarėm: be pirmadienio nieko negaliu pasakyti, nei aiškaus, nei migloto. Taip išsiskyrėm. Suįžūlėjo žmonės.

Vilniuje nemažos iškilmės. Atžymima Vilniaus sugrąžinimo, tiksliau, Vilniaus atgavimo, 50 metinės. Daug vyskupų, kunigų, pamaldų, sąjūdiečių. Ir niekas nė žodžio apie tai, kieno dėka buvo atgautas Vilnius, vėl tapęs Lietuvos sostine. Negražu!

Į pavakarę staiga pašoko temperatūra – 38. Monika tvirtina: nuo nervinio pertempimo. Nelabai tuo tikiu: kurių velnių temperatūra turi kilti nuo… nervų?! Negirdėtas dalykas. Bent jau man. Paėmiau aspirino, atsiguliau pirma laiko. Žiūrėsim.

Spalio 29. Sekmadienis

Temperatūra nekrinta, kaulus suka, nuotaika – blogesnės nebenorėčiau. Negi tikrai nervai, ką?

Visą dieną ir visą vakarą šitaip.

Spalio 30. Pirmadienis

Susiskambinau su LKP CK pirmojo sekretoriaus Brazausko padėjėju Lazausku, išsiaiškinau galimybes padėti rinkėjai Braziūnienei Virginijai buto reikalu. Susitarėm: lapkričio 1 dieną ji nukaks į LKP CK, pas Lazauską, ten kartu su juo surašys naują pareiškimą (pasirodo, buvo jau rašiusi) Brazausko vardu, liks prikalbėti Brazauską, kad jis „uždėtų rezoliuciją“, tada bus galima tikėtis aiškesnių rezultatų. Nors turiu temperatūros, bet nuėjau pas rinkėją Braziūnienę, painformavau, susitarėm dėl visko. Nepadėkojo ji man.

Maskvos televizija perdavė laidą: „Ruduo Lietuvoje“ (ar kaip kitaip pavadintą, nebeįsiminiau), pradėdama ją mano pasisakymu, įrašytu į kasetę sesijos metu tuoj po mano kalbos, ir užbaigė laidą… Eleonoros Blaževičiūtės žodžiu, gana skaudžiai, nors nepiktu tonu, išsakančiu, kas yra Sąjūdis. Tuoj paskambinau, pasakiau, kad ruoštųsi „susirinkti guzus“, nes Sąjūdis jai nedovanos. Nusijuokė šita šauni moteris. Palinkėjo man jėgų.

Atėjo laiškas iš Rimos Misiūrienės, labai draugiškas, geras. Jau senokai nebeparašė ji man. Sunerimęs, labai draugiškai rašiau jai: jeigu ji susvyravo dėl mano kalbos sukelto triukšmo, jeigu jau prikaišiojama tenai, Telšiuose, ir jeigu dėl šito pasikeitė jos pažiūra į mane, tai būtų gerai, jei ji parašytų man atvirai ir tiesiai, kaip ir derėtų tarp tikrų draugų. Tai parašė dabar, kad viskas po senovei, ji nė valandėlei nesvyruojanti, remia mano pozicijas, o užtruko su atsakymu dėl ligos, privertusios ją atgulti net į ligoninę. Nuėmė ši šauni moteris akmenį man nuo širdies!

Buvo gydytoja D. Bagdonienė, Monikos iškviesta be mano žinios. Apžiūrėjo, patvirtino Monikos išvadą: nervai man, nervai. Reikės juos pastiprinti, o kuo? Nei kmynų, nei valerijono šaknų gauti kur neįmanoma.

Spalio 31. Antradienis

Parašiau Povilui Zulonui atsakymą į jo laišką, gerokai nuvylusį mane. Linksta jis besąlygiškai Sąjūdžio pusėn, potekstėje nepagaili kaltinimų mano adresu, girdi, atsidūriau tarp žmonių, netekusių postų ir viso kito. Kokie postai kada man rūpėjo! Atsakymą surašiau gana rūstų. Žiūrėsiu. Ne naujiena man netekti draugų. Negerai, bet ir ne naujiena.

Skambinau Eleonorai Blaževičiūtei, pasiteiravau, ar jau gauna laiškų, analoginių, kokius gaudavau aš po savo kalbos sesijoje. Nusijuokė, atsakė: jau jau jau gaunu, ir skambučių anoniminių jau buvo. Smagiai pasikalbėjome. Gyvename metą, kai iš visų reikalaujama kalbėti ir mąstyti taip, kaip Sąjūdžio nustatyta. Vargšai tie mūsų žmoneliai. Nedidoliukai, ir protelis jų nedidoliukas. Laimė, kad jie nėra lietuvių tauta, tik vargšai neūžaugos ir nenusisekėliai, pilni pykčio, rūstybės dėl savo menkumo ir keršto mums, kurie kažką darėme gero Lietuvai, labai nedaug, bet nors truputį gal ir padarėme. Kaip jiems nūnai nerūstauti ant mūsų?!

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 10

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5–6, Nr. 7, Nr. 8–9). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1988 m. spalio–gruodžio mėnesio užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1988 m. spalis–gruodis

 

Spalio 1. Šeštadienis

Nuovargis visą dieną.

Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu, bet kai kieno ir šarlatanu vadinamu. Paliko man jis pasiskaityti Ganuškino „Rinktinius darbus“. Paskaitysime, juk moku ir rusiškai.

„Literatūroje ir mene“ Stepšio straipsnis apie J. Macevičiaus kūrybą. Duoda atkirtį „Šluotos“ redakcijai už „stalininių raganų gaudynes“. Tai gerai.

Vakare netikėtai atvyko LKP Kupiškio RK pirmasis sekretorius St. Tamo-šiūnas. Jis bjauriai apšmeižtas korespondento Čyvo „Valstiečių laikraščio“ rugsėjo 17 dienos numeryje, apkaltintas nuodėmėmis, kurių nepadarė. Dabar tokia mada, kas ką nori, tas tą ir išdarinėja.

Spalio 2. Sekmadienis

Kalbėjau telefonu su Eleonora Blaževičiūte. Šiandien pas juos vyko Sąjūdžio organizuotas mitingas. Dalyvavo iš Vilniaus A. Čekuolis. Visų nustebimui, mitinge gynė ir net pagyrė Blaževičiūtę, kurią pats ir išdergęs buvo „Gimtajame krašte“. Blaževičiūtė patenkinta, bet pasakiau jai, kad neskubėtų nusiraminti. Iš šitų tipų visko galima susilaukti. Taigi. Į tą mitingą buvo žadėjęs atvykti V. Petkevičius, bet sužinojo, kad aš ginu visur Blaževičiūtę, tai susilaikė, matyt, pabūgęs, kad gali „susikonfūzyti“. Iš seno žinau, kad jis – vienas bailiausių žmogeliukų. Taigi.

Spalio 7. Penktadienis

Spaudoje – Aukšč. Tarybos Prezidiumo sprendimai, kad lietuvių kalba skelbiama valstybine Lietuvos kalba. Valio! Ir dar: Lietuvai grąžinama trispalvė valstybinė Lietuvos vėliava. Dar kartą valio, tiktai neatsikratau atsiminimų, kad po šita vėliava aš gyvenau 22 metus, o nieko doro nemačiau, dabar gi vėl esu grąžinamas gyventi po ja. Ar gali būti, kad vėliavos pakeitimas atneštų tos valstybės žmonėms laimę ir gerovę. Trispalvė juk buvo pakeista raudonąja, po kuria gyvenau 48 metus, taip pat nieko doro nepatirdamas. Ką?

Televizoriuje stebėjau vėliavos pakėlimo Gedimino bokšte iškilmes. Žmonės jaudinosi. Sąjūdžio vadai atsivedė čionai Landsbergį, buvusį ministrą nacionalistinės Ambrazevičiaus sudarytos vyriausybės sudėtyje hitlerinės okupacijos metais. Stovėjo visi apsupę šį, kaip pasakė V. Petkevičius, „gyvąją Lietuvos istoriją“, ir liejo džiaugsmo ašaras, kad vėliava plevėsuoja trispalvė. Gal ir gerai šitaip.

Man ašaros nebyrėjo.

Spalio 8. Šeštadienis

„Pergalėje“, 10 numeryje – Rimanto Skeivio straipsnis „Aš liksiu čia, kur kiaulpienės ir svėrės“. Apie Juozo Erlicko knygą „Raštai ir kt.“ Labai palankiai, išmintingai parašytas. Skambinau Granauskui, paprašiau perduoti šią gerą žinią Erlickui, kuris nūnai guli nervų ligoninėje (pervargęs nuo nesibaigiančių nemalonumų), pridėti ir gerų palinkėjimų. Beje, iš Erlicko buvau gavęs laišką su prašymu parašyti jam rekomendaciją stojant į Rašytojų sąjungą. Matyt, tenai jau susiprato, kad pats laikas išspręsti šį klausimą. Rekomendaciją čia pat parašiau, įteikiau Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriui Petrui Bražėnui į rankas.

Spalio 11. Antradienis

Buvau Vilniaus 56-oje vidurinėje mokykloje, susitikau su moksleiviais (vyresniųjų klasių) ir mokytojais, žinoma, ne visais, nes mokykla, nors ir visiškai nauja, labai erdvi, tačiau dirba dviem pamainom, kitaip neišsitenka su vietom. Viskas praėjo gerai, nors buvo ir kiek provokuojančių klausimų. Sužinojau, kad ir čia, mokykloje, jau sudaryta Sąjūdžiui remti grupė. Darbuojasi petkevičiai ir čekuoliai!

Šiandien Sauliui Sondeckiui – 60. Kalbinau Moniką pasveikinti, jai atsisakius – nesveikinau ir aš. Juo labiau, kad ir nėra jo Vilniuje, gastroliuoja kažkur. Manau, nenumirs nuo mano nepasveikinimo.

Spalio 12. Trečiadienis

Įvyko rašytojų partinis ataskaitinis susirinkimas, pirmą kartą – atviras. Žmonių gausybė, atmosfera man – nedraugiška. Visą susirinkimą faktiškai komandavo Algimantas Čekuolis ir Vytautas Petkevičius, abu Sąjūdžio „lyderiai“. Rezultatas buvo tas, kad apie literatūrą veik nė žodžio nekalbėta, o vis apie Sąjūdžio laimėjimus, jo pastangas suimti visą Lietuvą į savo rankas. Šioms nuotaikoms pasidavė daugelis, net dramaturgas Saulius Šaltenis, kurį, beje, paklausiau, kodėl jis su tokia panieka ir neapykanta rašė „Literatūroje ir mene“ apie senus ir garbingus žmones, konkrečiai apie Antaną Bimbą bei kitus Amerikos lietuvių pažangaus judėjimo vadovus. Atsikirto vyras, kad jo raštą neteisingai aš perskaičiau, o salėje sėdinčių dauguma iš karto parėmė įžūlų jo atsakymą stipriais plojimais. Taigi taip.

Julius Būtėnas iš tribūnos apkaltino mane dar kartą… sunaikinus Joną Šukį, pasak jo, talentingą rašytoją. Sena tai istorija, matyt, per užmarštį J. Būtėno visur kartojama. Svarstant rezoliuciją, V. Petkevičiaus ir A. Čekuolio reikalavimu, buvo įrašytas straipsnis: pareikšti politinį nepasitikėjimą LKP CK sekretoriui (antrajam) Nitkinui ir LKP Propagandos ir agitacijos vedėjui Šližiui. Bandžiau paaiškinti, kad šitai neteisinga, tačiau likau mažumoje. Balsavau prieš, keli susirinkimo dalyviai – taip pat prieš, tarp jų poetė Šulcaitė.

Parašiau ir išsiunčiau laišką dukrai Ritai į Vašingtoną. Daug nesacharinindamas, pasakiau, jog, matyt, nesupratau jos, o ji – manęs. Nesusipratimą reikia baigti, nebekedenant praeities. Pažiūrėsiu, ką ji man pasakys. Greito atsakymo nesitikiu, nes dabar ji Australijoje, pas savo dukterį Akvilią, sugrįš į Vašingtoną ne anksčiau spalio pabaigos. Palauksim, nedega.

Spalio 14. Penktadienis

Buvo Violeta, duktė, pirmą kartą po sugrįžimo iš JAV. Atvežė dovanų, vaistų. Išbariau, kam švaisto pinigus. Nieko mums nereikia, tegu taupo sau ir vaikams, juo labiau, kad paramą jai ir jos vaikams nutraukiu dėl tos priežasties, kad išleido ji didžiules sumas, išsiplėšdama su vaikais į JAV. Prie tokių išlaidų ką begali žmogus padėti. Tegu verčiasi dabar, kaip žino ir nori.

Vakar ir šiandien vyko Aukšč. Tarybos Nuolatinių komisijų posėdžiai, svarstėme planus, biudžetą 1989 metams. Pirmą kartą per visus savo devynių šaukimų deputatavimo metus išgirdau kalbas, visiškai nepanašias, kokias girdėjau. Deputatai labai aštriai kritikavo vyriausybę, paskirus jos vadovus, kėlė aikštėn betvarkę, reikalavo skubių ištaisymų. Net akyse prašviesėjo man. Taigi.

Vakare gavau laišką iš Akvilės. Lyg ir žada atvažiuoti. Nelabai tuo tikiu, kadangi turi ji įprotį viena sakyti, kita daryti. Laukiau jos nuo birželio mėnesio. Būtų gerai, jei atvažiuotų. Laiške ji nesiskundžia gyvenimu, tačiau nujaučiu: nelabai laiminga ji tenai, nuvažiavo motinos iškviesta į Australiją, apsiprasti nespėjo, neaklimatizavosi, o buvo motinos palikta, tai išskubėjus į Vašingtoną, vėliau ir ji nukako į JAV, bet tenai jai visiškai nepatiko, tad grįžo Australijon, dabar gyvena vienu viena, be draugų, be savųjų. Šitai galima suprasti. Kai atvažiuos, bandysiu pakalbinti pasilikti Lietuvoje. Suprantu, tačiau, kad tai gana rizikinga bus iš mano pusės. Darbo ji čia gautų, su butu sutvarkytumėm bendromis jėgomis, o ar beprigis, tiek pasiblaškiusi po kapitalistinį pasaulį, kuris šalia atstumiančių savo reiškinių turi daug ir viliojančių, kartais ir užburiančių?

Buvau vakare pas Stasį Janilionį, pasveikinau su 60 metų sukaktim. Per jo žmoną pasveikinau, nes paties neradau. Slapstosi, šitai man labai suprantama. Juk ir aš slapstysiuos ateinančių metų balandžio 14 dieną, kai sukaks man, vargšeliui, 80. O gal nė nereikės man šito: niekas gal nė nesumanys sveikinti? Taigi. Būtų gerai, kad niekas. Tegu jie visi pasikaria. Pavargau nuo visų.

Spalio 19. Trečiadienis

Visą dieną Utenoje. Pirmojo sekretoriaus, mielo mano draugo Vytauto Tvarijono lydimas, pabuvojau Utenos medicinos elektrinių krosnių gamykloje, vakare – kultūros namuose. Abu susitikimai su skaitytojais praėjo man gana sudėtingai, gavau kelias dešimtis klausimų. Girdėjau plojimus, ne vieną kartą. Lyg ir viskas gerai. Susitikimas tiek čia, tiek kitur truko maždaug po pustrečios valandos. Apie literatūrą pastaruoju metu tokiuose susirinkimuose beveik nekalbama, retkarčiais dar užsimenama, tačiau tik tarp kitko. Visų galvos užimtos klausimais: kas toliau? Kaip laikytis įsisiautėjusių sąjūdininkų išpuolių atveju? Kaip susigaudyti prieštaravimuose tarp oficialių šnekų, veik visuomet apsiribojusių raginimais dirbti, dirbti ir dirbti, ir realios tikrovės, visuotino gyvenimo sąlygų pablogėjimo? Ir pan., ir t. t. Ką galėčiau atsakyti į visa tai? Ne taip lengva. Atsakinėjau nuoširdžiai, kai ką ir pakritikavau, ypač Stasio Kašausko išpuolį „Tiesoje“ prieš drg. Tvarijoną. Atsakydamas į klausimą, kas toks yra Landsbergis-Žemkalnis, nūnai sąjūdininkų apšauktas Lietuvos patriarchu, pasakiau, kiek galėdamas kantriai bei objektyviai, kad tai didelio talento architektas, kultūros darbuotojas, tačiau į Lietuvos patriarchus mažai tetinkama figūra. Hitlerinės okupacijos metais buvo jis Ambrazevičiaus sudarytoje nacionalistinėje vyriausybėje ministru, kol visą tą vyriausybę išvaikė patys vokiečiai. Kokių nors nusikalstamų veiksmų iš Landsbergio-Žemkalnio pusės jo ministeriavimo metu negirdėjau, nežinau, ir laikau, jog būtų neteisinga ir tiesiog neleistina kelti jam kaltinimus, reikalauti vienokių ar kitokių bausmių. Paminiu tiktai ministeriavimo faktą, kad neliktų mūsų istorijoje baltų dėmių, kaip būtent šito ir reikalauja Sąjūdžio aktyvistai, jų Iniciatyvinė grupė. Stiprokai man paplojo klausytojai už šituos žodžius, o po vakaro susimąsčiau, kad gal nereikėjo man liesti to Landsbergio-Žemkalnio, galiu susilaukti už tai nemalonumų, juo labiau, kad Lietuvos patriarchu jį skelbia ne kas kitas, o Vytautas Petkevičius, iš seno žinomas nenumaldoma neapykanta man. Tikriausiai jis nepraleis progos šį kartą, kaip nepraleisdavo nė vienos progos anksčiau. Na, kaip bus, taip ir bus. Žiūrėsim.

Spalio 21. Penktadienis

Kultūros fondo darbuotojų pakviestas, jų atstovo drg. Ramoškos lydimas, nuvykau į Salaką (Zarasų rajonas). Susitikimas praėjo itin šiltai, labai draugiškoje atmosferoje. Pasakiau, kad Salako nebeatpažįstu, po apsilankymo jame 1958 metais. Išgražėjęs, išaugęs, švarutėlis, kultūringas, turi puikius zoninius kultūros namus (juose ir įvyko susitikimas). Papasakojau ir pokalbį su viena moteriške šventoriuje 1958 metais. Stebint man su Monika Mironaite bažnyčią, ji paklausė: „Ar patinka?“ Atsakiau, kad labai. Toliau viskas ėjo šitaip:

– Tai žinok, tamsta, kad bažnyčios sienose (kurios visos sumūrytos iš lauko akmenų, gana stambių) nėra nė vieno akmenėlio iš svetimų parapijų, visus surinko savo laukuose!

– Labai malonu, gerbiamoji tamsta. Patinka mums ne tik bažnyčia, bet ir šventoriaus vartai, rankomis kaltos geležies, reto gražumo.

– Taigi visas šventorius buvo aptvertas kaltos geležies tvora.

– Tai kur dabar ta kaltos geležies tvora?

– Agi paėmė.

– Kas paėmė?

– Agi draugai.

Bažnyčios bokšte žiojėjo juoda skylė, atrodė, laikrodžiui įstatyti skirta.

– Ko gi laikrodžio nėra?

– Agi buvo.

– Buvo? Tai ko gi nebėra?

– Agi paėmė.

– Kas galėjo paimti?

– Agi draugai.

Nusibraukė ašarą moteris. Taip ir išsiskyrėm. Truputį rašiau apie Salako aplankymą apybraižoje „Kas dainon nesudėta“, tačiau pokalbį apie „draugus“ praleidau. Nepraėjęs būtų.

Po susitikimo susėdome prie kuklaus, bet itin šiltai paruošto pietų stalo. Ilgai kalbėjomės rūpimais klausimais.

Kitokią atmosferą radome Zarasuose. Įtempimas tarp žmonių jaučiamas iš pirmųjų žingsnių. Ypač paaštrėję čionai skirtingų tautybių žmonių santykiai. Daug čia gyvena rusų, didelė jų dalis dar Stolypino atkeltų į „paseleniją“ rusų ainiai. Šie – gana tolerantiški, draugiški lietuviams. Visai kitokie atkilę į Zarasus pokario metais įvairioms atsakingoms pareigoms. Įtūžę dėl Sąjūdžio, dėl lietuvių kalbos paskelbimo valstybine, šitai laikantys jų, rusų, diskriminacijos aktu. Neprisideda prie geros atmosferos ir lenkai, kurių taip pat gana gausu Zarasuose ir jų apylinkėse. Daugelis žmonių skundėsi dėl LKP Zarasų RK pirmosios sekretorės L. Galvelienės įsisiautėjimo, jos rusifikacinių užsimojimų, kai lietuviškai pasidarė nebeįmanoma susikalbėti nei partijos, nei vykdomajame komitete. Kiek čia tiesos, sunku pasakyti, tačiau, tik atvykus mums į Zarasus, prisistatė Vykdomojo kom. pirm. pavaduotoja (pavardę jos pamiršau) ir apsupo mus tokiu dėmesiu, kad neturėjome mažiausios galimybės pasikalbėti nekliudomai su žmonėmis. Į susitikimą neatėjo nei LKP Zarasų RK vadovai, nei Vykdomojo vadovai. Kino salės taip pat negavome, susitikimą pravedėme mokykloje. Ir gana sėkmingai. Keista, tačiau Zarasuose dar negalvojama iškelti trispalvę Lietuvos vėliavą. Iš žmonių kalbų, jų atsiliepimų apie rajono vadovus aiškiai matyti, kad artėjančioje partinėje rajono konferencijoje bus daug pakitimų.

Vėlų vakarą pasiekėme Vilnių. Neužmigau iki ryto.

Spalio 22. Šeštadienis

Iš pat ryto sėdėjome su Monika prie televizoriaus: prasidėjo Sąjūdžio suvažiavimas Sporto rūmuose Vilniuje. Žmonių tenai – per 5.000 štukų. Prezidiumo jokio. Tik du žmonės scenoje: Justinas Marcinkevičius ir profesorė Lukšienė. Rimtu, gerai apmąstytu žodžiu suvažiavimą atidarė Justinas Marcinkevičius, galima sakyti, ryškiausia asmenybė visame Sąjūdyje. Po to buvo įvestas už parankių „Lietuvos patriarchas“ Landsbergis-Žemkalnis, taręs sveikinimo žodį, paraginęs dalyvius laikytis vienybės, vienybės, vienybės, ir tegu padeda mums dievas. Po to prasidėjo pranešimai, diskusijos. Kadangi visa ši medžiaga, be abejonės, bus paskelbta spaudoje, tai nesurašau nei kalbėtojų pavardžių, nei jų kalbų turinio. Žiūrėjau, klausiausi, ir vis labiau supratau, kad šis Sąjūdis, nežiūrint viso jų sukelto ažiotažo per pastaruosius mėnesius, netrukus išsisems, neteks žmonių pasitikėjimo, neturės didesnio poveikio Lietuvos ateičiai. Tokią išvadą pasidariau iš to fakto, kad Sąjūdį pradėjo ir jame dalyvauja tiktai grupelė inteligentėlių, ne inteligentų, o tik inteligentėlių, bendras jų visų bruožas – vidutinybė. Savo nelaimei, šitie inteligentėliai iš kalno atmetė, tiksliau pasakius, atstūmė, ir gana grubiai, visą darbininkiją ir visą valstietiją, pasilikdami vieni, kitaip tarus, stato savo statinį ant smėlio. Taigi šitaip.

Spalio 23. Sekmadienis

Vėl visą dieną stebėjome abu su Monika Sąjūdžio suvažiavimą, ir tai, ką matėme, – patvirtino mano vakarykštį įspūdį: trumpas amželis šito Sąjūdžio, labai netoli siekianti jų ateitis. Ir šito mano nujautimo nepakeitė net toks faktas, kad respublikos vadovai staiga sugrąžino Romos katalikų bažnyčiai Vilniaus katedrą, kad šį rytą kardinolas Sladkevičius laikė iškilmingas mišias prie Katedros, Gedimino aikštėje, kad pamaldose, nežiūrint labai ankstyvo ryto, dalyvavo daug tūkstančių žmonių, giedojusių šventas giesmes ir „Lietuva, tėvyne mūsų“. Iškilminga, net labai, gražu net labai, o vilčių neteikia.

Dar labiau sustiprėjo šis mano įsitikinimas, kai suvažiavimui baigiantis Seimo rinkimai užtruko per šešias valandas ir užsibaigė tiktai 4 valandą ryto. Daugelis dalyvių, tarp jų ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai – Petkevičius, Just. Marcinkevičius, V. Bubnys, daug kitų – nekantriai išėjo namo, nesulaukę balsų skaičiavimo rezultatų. Puse ausies girdėjau (kažkam paskambinus), kad laike balsavimo jie gerokai susiginčiję, dėl kažko nesutarę. Nežinia, kiek čia tiesos, bet panašu.

Spalio 25. Antradienis

Vakar ir šiandien dalyvavau Aukšč. Tarybos Nuolatinių komisijų posėdžiuose. Svarstėm biudžetą, svarstėm pramonės, žemės, ūkio, kultūros reikalus, ruošdami medžiagą artėjančiai sesijai, kuri įvyks lapkričio 17 dieną Vilniuje, truks, berods, dvi dienas. Sugrįžau iš tų posėdžių visai nebedarbingas, prie rankraščių neprisėdau, supratau, kad greit nė neprisėsiu.

Šiandien, beje, turėjau būti Naujojoje Akmenėje, Cemento gamykloje ir „Ventos“ fabrike. Atsisakiau šito dar pirmadienį, paskambinęs Grožinės literatūros propagandos biuro vedėjai Janinai Rutkauskienei. Pasakiau, beje, kad daugiau Rašytojų sąjungos „linija“ niekur nebevyksiu ir prašau mano išvykų nebeorganizuoti. Susijaudino ši puiki moteris, o ką galiu padaryti? Jeigu Rašytojų sąjungos veikėjai nebelaiko tikslingu net pakvietimą man skirti į Sąjūdžio suvažiavimą, tai tegu pasikaria ten jie visi!

Paskambinau į Enciklopedijų vyriausiąją redakciją drg. Zinkui, paklausiau, ar tikrai Landsbergis-Žemkalnis buvo Ambrazevičiaus sudarytos nacionalistinės vyriausybės hitlerinės okupacijos metais ministras. Gavau patvirtinantį atsakymą. Taigi.

Skambinau į banką („Vneštorgo“ ar kaip jis ten vadinasi), teiravausi dėl mano asmeniškos sąskaitos apiforminimo (suma ten menka, vos trejetas šimtų rublių), davė man telefoną, bet prašė skambinti po Spalio švenčių.

Spalio 26. Trečiadienis

Šiandien turėjau būti Pakruojyje ir Žeimelyje arba Pašvitinyje. Bet atsisakiau, kaip ir Naujosios Akmenės. Tesižinai.

Iš Kultūros fondo skambino Ramoška, pasiūlė važiuoti į Telšius ir Tauragę, kaip jau buvo siūlęs anksčiau, bet negalėjo nuspręsti tiksliau, kur lankytis. Sutikau su malonumu.

Spalio 27. Ketvirtadienis

Vakar buvau ausų protezavimo kabinete. Maloniai sutiko, net įteikė veltui klausos aparatą: „Tik būkite sveikas, tik rašykite daugiau!“ Gerai, kad šitaip, o tai senieji klausos aparatai – tarybiniai! – susinešiojo kaip vyžos, niekai iš jų.

10 valandą ryto nukakau į respublikos kūrybinių organizacijų atvirą partinį susirinkimą, iš anksto žinodamas, kad tenai bus pareikalauta sušaukti neeilinį LKP suvažiavimą, pertvarkyti LKP CK aparatą, ir iš anksto nusistatęs, kad kirsiu prieš šį reikalavimą. O kirsti neteko. Net V. Petkevičius turėjo tiek proto, kad pasisakė prieš, kalbėdamas vienas pirmųjų. Vėliau tą patį pasakė ir LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas, įspėjęs neskubėti šuoliuoti per dviejų su puse metro tvorą, kadangi anoje tvoros pusėje gali pasirodyti griovys su šaltu vandeniu.

Išėjau nesulaukęs pabaigos. Tiek jau esu atsisėdėjęs partiniuose susirinkimuose, kad sprunku iš jų kaip tiktai galima. Be to, reikia ir pailsėti, rytoj – į Telšius.

Spalio 28. Penktadienis

Telšius pasiekėme apie 12 valandą. Trispalvės neradome. Tuoj už Telšių, Rainių giraitėje, mūsų laukė susirinkę liaudies meistrų ir šiaip visuomenės žmonių. Nekaltų aukų nužudymo vietoj iškilęs tikras gėlynas. Nusilenkėme ir mes, padėjome puokštes gėlių, sutikusiųjų pakviestas tariau žodį, griežtai pasmerkdamas žudikus išsigimėlius, pirmiausia Domą Ročių, buvusį Telšių apskrities pirmininką. Kiti kalbėjusieji nušvietė baisumą žudynių, ne sušaudymą, bet būtent žudynių: išpjauti liežuviai, prikalami prie žudomųjų krūtinių, sulaužyti šonkauliai, durtuvais išbadytos akys, visi sudriokoti taip, kad tiktai tris iš jų atpažino giminės – tris iš 73-jų! Tuos palaidojo atskirai, šalia giminių ir artimųjų, kitus 70 žmonių palaikus nulydėjo į Telšių kapines, paguldė į bendrą brolišką kapą. Šiurpu dar ir tas, kad šitaip palaidojus nekaltų aukų palaikus, jų kapas buvo išniekintas, paminklinis cokolis nuverstas, o kas dalyvavo laidotuvėse, nešė vainikus arba sakė kalbas prie kapo duobės, tie buvo nubausti 15 parų arešto – „už chuliganizmą“. Neįtikėtini dalykai Telšiuose!

Nuotaika žmonių įtempta, net į mane iš pirmų žingsnių buvo žiūrima su dideliu nepasitikėjimu. Manyta, kad atvykau Sąjūdžio siunčiamas, tai rajono vadovams labai nepatinka. Nė vienas jų į mano susitikimą su žmonėmis neatėjo. Niūri Telšių padangė. Buvo žadėjęs dalyvauti Telšių naujasis vyskupas (berods, Vaičius jo pavardė), bet nepasirodė. Pasakojo man žmonės, kad jis atsisakė šventinti Trispalvę vėliavą, girdi, to neleidžią Bažnyčios kanonai, o iš tikrųjų – iš baimės. Buvau pasiūlęs jam, per kitus, žinoma, susitikti, jis atsakė palankiai, net pareiškęs, kad tikrai norįs, tačiau sutartą valandą namuose jo neradome: kažkur skubiai išvykęs, labai atsiprašąs. Ką gi, padėjau gėles šventoriuje ant Telšių vyskupo Maželio kapo, prisimindamas dėkingumą jam. Taip atsitiko, kad savo metu Kauno dramos teatras nuvežė į Klaipėdą gastrolėms mano dramą „Gieda gaideliai“, ir taip sutapo, kad spektaklį žiūrėjo vyskupas Maželis sėdėdamas šalia mano motinos Marijos Baltušytės-Juzėnienės, o po spektaklio pasakė jai: „Žiauru, bet teisinga, talentinga.“ Pasakojo man brolis Leonardas, kad motinai tas padarė tokį įspūdį, jog nebevalgė ji nei vakarienės, o kitos dienos rytą pasakė: „Tai gal iš tikrųjų mūsų Albertas – rašytojas!“ Iki tol ji manęs rašytoju nepripažino: „Mano gi vaikas esi, koks gi tu rašytojas!“ Kaip tokiam žmogui nepadėsi gėlių ant kapo? Tikras paršas būčiau.

Abu susitikimai Telšių kultūros namų salėje praėjo gana sėkmingai, atsisveikindami klausytojai sukilo iš vietų, sugiedojo man „Ilgiausių metų“. Kalbėjau po dvi su puse valandos.

Pasakojo man dar žmonės, kad LKP Telšių RK trečioji sekretorė (pavardės neužsirašiau), sužinojusi apie Songailos nušalinimą nuo LKP CK pirmojo sekretoriaus pareigų, tiek persigėrė, kad vieną rytą rado ją vonioje prigėrusią. Kiek čia teisybės, nesiimu spręsti, bet gana panašu.

Spalio 29. Šeštadienis

Šiaip taip permiegoję šaltutėliame Telšių viešbutyje, nei valgę, nei gėrę, nukakome į „Alkos“ muziejų, labai turtingą, galima sakyti, daug kuo unikalų. Po to kažkur gavome po puoduką kavos, išvykome į Tauragę.

Išvažiuojant buvo mums pasakyta, kad sekmadienį Trispalvė tikrai bus iškelta „Alkos“ muziejaus viršuje. Tai gerai.

Tauragėje Trispalvės plevėsuojančios taip pat neradome. Padėtis įtempta dar tuo, kad Kaliningrado srities gyventojai, perėjūnai rusai, amžinai gyvenantys ant lagaminų ir laukiantys naujų galimybių „bėgti toliau nuo motinėlės „Rusios“, užgriūva šimtais ir tūkstančiais Tauragę, susišluoja į maišus visus maisto produktus, pirmiausia mėsos gaminius, ir išsiveža, nieko nepalikdami tauragiečiams. Kovai su šituo reiškiniu Tauragės rajono vadovai įvedė kaliningradiečiams dokumentų patikrinimą parduotuvėse, atvykusiems produktai „nebeatleidžiami“, tie, supykę nuo alkio, sugrįžę į Kaliningrado sritį, puola mušti lietuvius, gena juos Lietuvon. Taigi, „tautų draugystė“!

Abu susitikimai su visuomene praėjo man gerai, net geriau, nei tikėjausi. Klausimų kelios dešimtys, įžeidžiančių ar provokacinių nebuvo. Atsisveikinant visa salė pakilo ant kojų, labai ilgai plojo.

Prieš išvykstant, užsukome į namus pas kažkokią našlelę, gana simpatišką. Buvome pavaišinti skania vakariene. Namus pasiekėme 3 valandą nakties.

Atsisveikinant su Ramoška, išmokėtas buvo man honoraras už visus keturis vakarus: labai dosnus honoraras, virš 600 rublių. Net keista pasidarė man. Rašytojų sąjungos „linija“ važiuojant, niekad šitaip neatlyginama, būčiau gavęs gal porą šimtų, ir tai maksimum iš maksimumų. O pinigai man labai pravers, juk laukiu anūkės Akvilės iš Australijos, išlaidų turėsiu kaip reikiant. Taigi.

Spalio 30. Sekmadienis

Šiandien žmonės jau sujudo ruoštis Vėlinėms, pirmą kartą tarybinės santvarkos metais paskelbtoms oficialia švente, paskyrus joms ne lapkričio 2 dieną, kaip visuomet (lapkričio 1-ji – taigi Visų šventųjų). Mieste jau nebeliko žvakių, trūksta gėlių, daug ko kita.

Rašiau Spalio šventinius sveikinimus kai kuriems respublikos vadovams. Dievas žino, kaip bus su tomis šventėmis šiandien, gal nė sveikinti nebereikia? Na, dėl visa ko. Dėl visa ko.

Spalio 31. Pirmadienis

Su Monika ir broliu Leonardu vykome į Paalksnę, ketinome, Utenos miškų ūkio darbuotojams padedant, pasodinti gudobelių gyvatvorę nuo senosios Vincienės sodybos pusės. Atvyko ir miškininkai… Deja, žemė jau įšalusi. Susitarėm palaukti, gal dar atšils, o jeigu ne – sodinsime pavasarį. Tuo ir užbaigėme viską.

Prisipažinsiu, pajutau pasiilgęs namo, sodybos, bene būsiu jau pripratęs, gal net pamilęs šį ramų kampelį, nors dar nieko įsidėmėtino neparašiau jame, o be šito – už ką gi mylėti, ko prisirišti.

Sugrįžome gana anksti. Sėdome prie televizoriaus.

Lapkričio 1. Antradienis

Visą dieną nieko dora nenuveikiau, tylėjau, mąsčiau, daug ką prisiminiau, pirmiausia motiną Mariją, tėtį Karolį, pusseserę Emiliją Valuntaitę-Jokūbonienę, Vincą Slanį, savo jaunystės draugą… Labai daugelį. Nuotaika gal ne minorinė, o susimąstymu pavadinčiau. Dėl nugyventų dešimtmečių, nenudirbtų darbų, nemokėjimo visuomet išlikti žmogumi, ne visur teisingai darytų sprendimų, nepasakytų padėkos žodžių žmonėms, tikrai vertiems šito, o nesulaukusiems, mirusiems… Ir apie graužatį, kuri semia širdį dėl viso to… Visokios mintys ateina Vėlinių išvakarėse. Labai visokios.

Gal ir mano romanui geriausiai tiktų pavadinimas: „Kelionė į šešias lentas“. Apie senatvės sulaukusį žmogų, skausmingai apmąstantį visą savo gyvenimą, kurio nei ištaisysi, nei pagražinsi, nei mažiau skausmingą būsimoms kartoms padarysi. Gal iš tikrųjų? Išeitų, žinoma, gana pesimistinė kalba, ir ką? Ar viskas gyvenime turi atrodyti optimistiškai ir žmonėms būtų rodomas ne toks, koks buvo iš tikrųjų? Viskas turi būti pasakyta, kaip buvo iš tikrųjų? Juk mano knygų tiražai (originalia kalba ir vertimų) jau viršija penkis milijonus, ir, kiek žinau, žmonės tiki manim, visus mano raštus išperka, tai ar turiu teisę meluoti jiems, stojęs su jais akis į akį? Tokios teisės niekas man nedavė. Vadinasi, reikia sukaupti juo daugiau jėgų tarti teisingą žodį – be abejonės, paskutinį žodį raštu mano gyvenime. Kitos išeities nematau. Jos nėra.

Lapkričio 2. Trečiadienis

Varčiau romano rankraščius, pajutau, kad dirbsiu jau, tik dar kažko trūksta, kažkokios detalės. Surasiu aš ją, tą detalę!

Išsiunčiau paštu šventinius sveikinimus. Jų – per 30 štukų. Užteks ir tiek. Juk dar ateis Nauji metai.

Lapkričio 3. Ketvirtadienis

Aktoriui Kęstučiui Geniui šiandien – šešios dešimtys. Norėjau sveikinti, susilaikiau. Kam man to reikia? Ir ne tiek artimas draugas jam esu.

Kupiškyje įvyko rajono partinė konferencija. Pirmasis sekretorius Stasys Tamošiūnas „praėjo“ tik trijų balsų dauguma. Vis dėlto laimėjimas. Paskambinau, pasveikinau, labai apsidžiaugė. O sekretorė Valerija Marinskienė „nepraėjo“. Girdėjau, smarkiai pergyvena. Gaila, o ką darysi? Sąjūdis dabar labai puola visus partinius vadovus visų rangų, ne visi išsilaiko. Kada nors paaiškės, kiek šitai buvo reikalinga.

Vytautas Petkevičius kalbėjo per televiziją, vedėjas buvo žurnalistas Juršėnas. Petkevičius kažko įdūkęs atrodė, prišnekėjo įvairiausių niekų, labai negražiai apmelavo mane, tvirtindamas, kad Utenoje, susitikimo su skaitytojais metu, taigi spalio 19 dieną, Sąjūdį išvadinau aš „bepročių namais“, o sąjūdininkus – piemenimis, o be viso šito karštai gyniau „pirmąjį sekretorių“, taigi Vytautą Tvarijoną. Meluoja vyras nuo pradžios iki galo. Nieko panašaus Utenoje, kaip ir niekur kitur, Sąjūdžio adresu nesu kalbėjęs, o Vytautą Tvarijoną nebuvo man nuo ko ginti, kadangi niekas jo nepuolė per abu mano susitikimus su skaitytojais, salėje sėdint pačiam V. Tvarijonui.

Išklausiau, nutariau nereaguoti į šį išpuolį. Bene dvidešimt jau metų, kaip Vytautas Petkevičius puldinėja ir dergia mane, visą laiką meluodamas, prasimanydamas visokiausių absurdų, iki apkaltinimo mane rašant ir platinant anoniminius laiškus, taipogi, esą, aš pirmaisiais pokario metais, supykęs ant Kazio Borutos už kritiką, įskundžiau pastarąjį į Saugumą, ir Kazys Boruta buvo teisiamas, kalinamas ir t. t. Nereagavau į nieką iš tų liguisto melagio, tikro maniako V. Petkevičiaus išpuolių. Taigi taip bus ir šį kartą. Negaliu aš to daryti, nes dar nesu praradęs elementariausios savigarbos, kad galėčiau nusileisti… iki V. Petkevičiaus lygio ir teisintis prieš jį. Tegu šneka. Ir tegu žmonių dalis tiki jam. Palauksiu, kol prisimeluos iki pačių didžiausių absurdų. Tada visi pamatys, kas yra kas. Šitaip.

Lapkričio 4. Penktadienis

Diena prasidėjo anoniminiais skambučiais, gana nemandagiais, tarpais ir koliojančiais. Nesisako skambintojai nei savo vardo, nei pavardės, o pakartotinai paklausęs šito ir nesulaukęs atsakymo, dėdavau ragelį. Taip darė ir Monika, tik ji labai nervinosi ir niršo, neklausydama mano patarimų nekreipti į visa tai jokio dėmesio. Pavakarę skambučiai pritilo, matyt, vakarykštis V. Petkevičiaus išpuolis išsisėmė, jo įtaka pasibaigė.

Paskambino iš Molėtų E. Blaževičiūtė, papasakojo, kaip vykstant Molėtų rajono partinei ataskaitinei konferencijai Sąjūdžio vietos aktyvas suorganizavo piketavimą aplink kultūros namus, kur ir vyko pati konferencija. Visam piketavimui nuo 8 val. ryto iki 24 val. vadovavo ir juos režisavo Lietuvos kino studijos režisierius… Arūnas Žebriūnas. Neįtikėtina, o tiesa. Atvirai kalbant, A. Žebriūną laikiau šiek tiek protingesniu, nors išmintim niekad jis nežėrėjo. Matyt, gyvename laikus, kai iš tikrųjų aiškėja, kas yra kas.

Skambinau Stasiui Tamošiūnui į Kupiškį. Labai draugiškai pasikalbėjome. LKP Kupiškio RK pirmuoju sekretoriumi jį išrinko rajono komunistai vėl, deja, tiktai trijų balsų dauguma. Tačiau pergalė vis tiek yra pergalė. Proto laimėjimas čia, štai kas.

Lapkričio 5. Šeštadienis

Skaičiau vengrų dramaturgo Djerdi Švaigo dviejų dalių komediją „Šventoji šeimyna“. Labai smagus dalykėlis, šviežias, kažkoks gaivus, tuo pat metu ir liūdnokas. Monikai atnešė šią komediją (rankraštyje rusų kalba) jaunas teatro režisierius Algimantas Pociūnas, dirbantis Panevėžio dramos teatre. Savo metu statė jis „Baltas rožes, rožinius dramblius“ Akad. dramos teatre su mano Monika ir Henriku Kurausku. Dabar, matyt, norėtų vėl statyti su Monika, kuriai yra čia nuostabus vaidmuo. Prašė perskaityti ir pasakyti, ar patiko. Man taip patiko, kad iš karto buvau besiimąs versti į lietuvių kalbą. Deja, mielasis Pociūnas paskambino iš Kauno ir informavo, kad pagal naujus patvarkymus versti galima tiktai iš originalo, taigi iš vengrų kalbos, kurios aš, dar kartą deja, nė iš tolo nesuprantu. Girdėjau, ieškos jisai vertėjo kito. Ką gi…

Vakare abu su Monika žiūrėjome televizoriuje Lietuvos sportininkų pagerbimo iškilmes Vilniaus sporto rūmuose. Matėme aukščiausius respublikos vadovus: Brazauską, Astrauską, Sakalauską, Šepetį, kitus. Iškilmės buvo labai gražios. Šmaikščiai kalbėjo krepšininkai Kurtinaitis, Sabonis, daugelis kitų, prajuokindami pasakojimais, kaip Kurtinaitis gydėsi dantis Pietų Korėjoje ir kaip ten apstulbo dantistai, pažvelgę jam į burną, paklausę: „Kas jums čia šitaip visko pridarė?!“ O Kurtinaitis: „Tas dantistas, matyt, nežinojo, kad aš gyvenu Tarybų Sąjungoje, kurioje nuo pat mažens bijau dantistų su šiurpiomis jų geležinėmis replėmis, agregatais ir taip toliau.“ Salė smarkiai plojo. Panašiai tarė žodį ir Sabonis. Va, tiktai, koncertas buvo nelabai vykęs, prastai surežisuotas. Labai įgriso Laimonas Noreika, pasirodęs kaip skaitovas, bene dešimt kartų vis išeidamas ir išeidamas skaityti-deklamuoti. Prarado, matyt, vyras tikrovės jausmą, būdamas šventai įsitikinęs savo genialumu, o į visas kritiškas pastabas atsakantis visiems vienodai: „Iš pavydo jūs, iš pavydo!“ Ką gi… Padėk jam, pone dieve, žygiuoti šlovės (tariamos) keliais toliau.

Lapkričio 9. Trečiadienis

Prieš porą dienų žiūrėjau su Monika televizoriuje „Anties“ koncertą Kalnų parke. Vadovas ir pagrindinis atlikėjas Kaušpėdas, jaunimo minios numylėtinis. Išsidažęs, išsitepęs veidą įvairių spalvų dažais darė jis pasišlykštėtiną įspūdį. Balso nėra, vaidyba – pačios žemiausios rūšies, o klausytojai neriasi iš kailio beplodami. Tarp jų mačiau ir Kazimierą Kymantaitę, Oną Knapkytę, kai kurias kitas pažįstamas aktores. Dyvai, ir gana.

Šiandien įvyko „Atgimimo bangos“ teleforumas. Dalyvavo Landsbergis, Jus-tinas Marcinkevičius, Motieka, Ozolas, Juozaitis. Laidą vedė žurnalistas Juršėnas. Visi kalbėjo apie Lietuvos konstituciją, tvirtino, kad ji paruošta, visai tautai žinoma, ir Aukščiausiosios Tarybos sesija privalo ją priimti vienbalsiai lapkričio 17–18 dienomis. Melavo visi, tarp jų ir Justinas Marcinkevičius, pastaruoju metu vis labiau stebinantis mane savo pakitimu į ekstremistų pusę. Konstitucija tik ruošiama, mums buvo pasakyta, kad lapkričio mėnesio 17 dieną gausime jos projekto tekstą ir jį priimsime ne kaip Konstituciją, o būtent kaip projektą svarstyti visiems respublikos gyventojams. Taigi sąjūdininkų šnekalai, kad Konstitucija visiems „žinoma“ ir jau galutinai paruošta – grynas melas. Konstitucijos projektą, surašytą pačių sąjūdininkų, jie atspausdino savo organe „Atgimimas“, ir tai viskas. Pliauškalai.

Lapkričio 14. Pirmadienis

Netikėtai buvau iškviestas į „susitikimą su rinkėjais“. Nustebau, nes per pastaruosius trejus metus negalėjau nė karto įsisiūlyti susitikti su rinkėjais, nors dėjau tam nemažai pastangų. Nuėjęs supratau, koks čia reikalas: iš mūsų buvo pareikalauta kategoriškai Aukščiausiosios Tarybos sesijoje be jokių nuolaidų reikalauti priimti Konstituciją, kurią paruošė Sąjūdis. Bandžiau paaiškinti, kad Sąjūdžio paruošta Konstitucija yra ne Konstitucija, o tiktai vienas jos variantų, kad dar vieną variantą yra paruošusi Mokslų akademija, o dabar iš visų variantų kuriamas priimtiniausias, kuris ir bus priimtas svarstymui visos tautos, visų Lietuvos gyventojų. Šitaip kalbėjo ir deputatas Zabulis, kiti deputatai. Kilo triukšmas. Mums buvo šiurkščiai pagrasinta, kad būsime „išvesti iš deputatų kaipo neatitinkantys rinkėjų priesakus“. Kalbėjo daugiausia jauni vyrukai ir tokios pat mergiūkštės, visi labai „nusimanantys“ visuose reikaluose, visi įžūlūs, netaktiški, rėkiantys. Išsiskyrėme nesutarę nieko konkretaus. Aišku, kad šis susitikimas padiktuotas Sąjūdžio, kuris, kaip atrodo, ruošia kažkokias provokacijas. Ne viso Sąjūdžio, o jo vadovų. Reikia laukti nemalonumų nemažų.

Pastaruoju metu, jau nebe nuo šiandien, stulbina mane žmonių šiurkštumas, atvirai reiškiama neapykanta visiems be išimties partiniams darbuotojams, vyriausybės nariams, tiesiog vyresnio amžiaus žmonėms, pirmiausia – darbo ir karo veteranams, kurie kone kiekviename žingsnyje persekiojami viešai, iš jų reikalaujama nusiimti nuo krūtinės „gėdos“ ženklus, tai yra ordinus ir medalius, gautus Stalino ir Brežnevo laikais. Dėl šito buvo jau kreiptasi į Sąjūdžio vadovus, tie ramiausiai atsako: mes už viską ir visus neatsakome! Taigi šitaip. Visiškai aišku, kad Sąjūdžio vadovai gyvai suinteresuoti, kad darbo ir karo veteranai, apskritai vyresnio amžiaus žmonės būtų terorizuojami. Jeigu šito troškimo neturėtų, taigi būtų paskelbę tuo klausimu žodį savo „Atgimime“. Šitai jie atsisako daryti.

Lapkričio 16. Trečiadienis

Ilgas posėdis Aukšč. Tarybos patalpose. Svarstėme Lietuvių kalbos valstybinio statuso nutarimo projektą. Smagu, bet ir keista: Lietuvoje svarstome lietuvių kalbos… valstybingumą! O kokia gi kita kalba galėtų būti mūsuose valstybinė?!

Priduriu, ką neužrašiau laiku į šį dienoraštį, tik pasižymėjau kalendoriuje staliniame. Lapkričio 10 dieną pirmininkavau „Vagoje“ Sofijos Čiurlionienės „Raštų“ redakcinei komisijai, kurios pirmininku ir esmi. Svarstėme paskutinį, ketvirtą „Raštų“ tomą. Dar kartą pasijutau laimingas, kad pavyko mums „prastumti“ šios puikios autorės publicistiką ir jos romaną „Bundanti žemė“, ta proga išgaunant iš respublikos vadovų papildomą, penktą, jos „Raštų“ tomą. Šis tomas bus didžiulės apimties, tačiau tas manęs nebaido. Juo labiau, kad visuomet laikiausi nuomonės, jeigu leidžiame rašytojų įžymiųjų raštus, tai reikia išleisti juos kuo pilniau, kadangi visiškai nežinia, kaip gali „pakrypti reikalai“ literatūroje, gal vėl „iškils koks Ždanovas“, sudaužys viską. Tiesa, turint prieš akis sustiprėjusį visuomenės, pirmiausia inteligentijos, judėjimą, net ir patį Sąjūdį, kuris, nežiūrint viso jo naivumo ir nesuvokimo istorinės padėties, vis dėlto daug ir gero padarė, daug pažangių žingsnių padėjo įgyvendinti, tačiau kas gi žino… Kas dar žino, kaip pasisuks reikalai. Vadinasi, reikia išnaudoti kiekvieną progą keliant į dienos šviesą didžiųjų mūsų tautos žmonių darbo vaisius. Tikrai pasijutau laimingas.

O dar pamiršau įrašyti, kad lapkričio 15 dieną dalyvavau Vinco Kudirkos gimimo 130 metų sukakties Jubiliejinės komisijos posėdyje, jau antrame. Vyko jis Rašytojų sąjungos būstinėje, o aš taip ir nesupratau, kodėl tapau įtrauktas į jos, šios komisijos, sudėtį. Gal kaip archyvinė priemonė ar eksponatas. Pirmininkavo Jonas Lankutis, jokio dalyvavimo kur nors man taip ir nenumatęs. Ir ką? Ir nieko. Tegu dirba vyrai. Kad tiktai dirbtų kas reikia, o ne niekais užsiiminėtų.

Rašiau laiškus V. Jonynui, „Juzos“ vertėjai Denisei, daug kam kitam. Buvo ir gydytojas Alekseičikas, gerokai padėjęs man apraminti nervus. Daug ko buvo šitom dienom, tik ne ramybės ir ne tikro darbo prie rankraščių. Tuščiai bėga paskutiniai mano gyvenimo mėnesiai.

O kad iš anksto buvau paprašytas tarti žodį Aukšč. Tarybos sesijoje dėl lietuvių kalbos valstybinio statuso, tai vakarais ir rašiau tą trumpą žodį, kol „padariau“ tris variantus, o paskui ir ketvirtą, šiaip taip įtikinęs save, kad jau „galima“.

Lapkričio 17. Ketvirtadienis

9 val. ryto susirinkome Aukšč. Tarybos Prez. rūmuose visi deputatai komunistai. Aptarėme sesijos dienotvarkę, su kuria buvome susipažinę jau iš anksto, prieš kelias dienas.

Lygiai 10 valandą prasidėjo pati sesija. Iš pradžių daug kuo panaši į ankstyvesnes, kadangi svarstėme 1989 metų planus, biudžetą, kitus dalykus, o mane dar graužė mintis, kad žodį lietuvių kalbos klausimu paruošiau niekam tikusį ir kad šią naktį reikės dar padirbėti, niekur nepasidėsi.

Negalėjau suprasti, kodėl į rūmus, į sesiją, buvo pakviesti Sąjūdžio seimo tarybos nariai. Mačiau slampinėjant būriu V. Landsbergį, Juozaitį, Ozolą, Čepaitį, Vytautą Petkevičių, Minkevičių, Vaišvilą, dar kelis. Iš jų veidų nieko gero laukti nesiruošiau. Pertraukų metu vis susislinkinėjo jie į kurį nors rūmų užkampį, palenkę galvas ratu vis aptarinėjo, tarėsi. Tikriausiai iškrės mums šunybių.

Išeinant iš sesijos, abipus praėjimo Tarybų aikštėje būriavosi žmonės, linksmai skanduodami: Lietuva, Lietuva, Lietuva!.. Kam šito prireikė, ko tie žmonės būriavosi aikštėje nuo pat ryto – taip ir nesupratau.

Grįžęs namo, sužinojau, kad iš Australijos jau atvyko mano anūkė Akvilė, apsistojo pas mano dukterį Violetą, nors buvo mano paties iškviesta. Gal taip ir geriau. Mūsų namuose nebūtų jai buvę patogu. Pasveikinau ją telefonu, atsiprašiau, kad negaliu tuoj pat susitikti. Nurodžiau ir priežastį. Ji suprato teisingai. Tas gerai. Dabar jaunimas taigi kitoks.

Lapkričio 18. Penktadienis

Veik pusę nakties tobulinau savo kalbą rytdienos sesijai, dabar jau ta rytdiena atėjo. Susirinkome Aukšč. Tarybos rūmuose į sesiją išimtinai pakilios nuotaikos: šiaip ar taip, o sesija, ir būtent ši jos diena – istorinės. Taip bent man atrodo. Jau pirmuoju dienotvarkės punktu turime priimti lietuvių kalbos valstybinį statusą, vėliau eis himnas „Lietuva, tėvyne mūsų“, paskui ir trispalvės vėliavos tvirtinimas valstybine Tarybų Lietuvos vėliava. Taigi šitaip. Visi deputatai prašvitusiais veidais, nuoširdžiai ir itin šiltai sveikinasi vienas su kitu, ir jau sveikina vienas kitą. Prieš posėdžio pradžią kiekvienas mūsų gavome Lietuvos TSR Konstitucijos projektą svarstyti ir priimti tolimesniam ruošimui bei visų Lietuvos gyventojų svarstymui…

Pirmuoju žodį tarė Justinas Marcinkevičius. Kalbėjo apie lietuvių kalbą itin sujaudintai, atrodo, ir gana nuoširdžiai, tiktai jautėsi jo kalbos tone kažkas svetimo, nors ir nesupratau aš, kas būtent. Ir labai džiaugiausi, kad, baigus jam kalbėti, visa salė, tarp kitų ir Sąjūdžio seimo tarybos nariai, pakilo iš vietų ir ilgai bei karštai plojo. Po to žodis buvo suteiktas man. Ėjau į tribūną sakytum sapnuodamas, ir kalbėjau nelabai suprasdamas, gerai ar prastai kalbu, tik žinojau, kad teisingai kalbu, o baigus – pasikartojo viskas, kaip ir po Just. Marcinkevičiaus kalbos. Taigi šitaip. Neatsimenu nė kaip sugrįžau į savo vietą salėje, nei daug ko kita. Tik pajutau, kad daugelis spaudžia man ranką, dėkoja, šypsosi… Iš to suvokiau, kad esu vestibiulyje, ir jau ne posėdis, o pertrauka.

Visą dieną šitaip. Visus klausimus sprendžiant ir vieningai balsuojant. Pasisakyti buvo leista ir Sąjūdžio vienam kitam atstovui, irgi nesupratau, kam to prireikė: juk jie – tik svečiai, nieko daugiau. Na, gal taip reikia…

Pro rūmų langus mačiau: daug žmonių būriuojasi Tarybų aikštėje ir Lenino prospekte. Nuo pat ryto jie šitaip, ir jų vis daugėjo, taip pat nesuprantama: kam jie ir kodėl čia?

Posėdis tęsėsi. Išėjo sutrikimų dėl sąjūdininkų iškelto reikalavimo priimti punktą, besąlygiškai paremiantį Estijos Aukšč. Tarybos sesijos nutarimą, faktiškai nusprendžiantį išeiti iš TSRS sudėties. Šito reikalavimo neišpildėme, nes tai būtų tiesiog neteisingas paskubėjimas užbėgti už akių įvykiams. Žinojome, kad tą Estijos nutarimą Maskva paskelbė negaliojančiu. Šitai pajutę, subruzdo sąjūdininkai, prasidėjo replikos, pagaliau, nesulaukę nė sesijos pabaigos, visi vienu būriu demonstratyviai apleido rūmus.

Sesija pasibaigė jau pritemus. Ėjome iš rūmų pakiliausios, pasakyčiau, šventiškos nuotaikos apimti. Ir staiga… atsidūrėme siaurutėliame praėjime įtūžusios minios, skanduojančios: „Išdavikai! Išdavikai! Išdavikai!.. Gėda! Gėda! Gėda!..“

– Kas čia dabar? – paklausiau šalia manęs einantį Alfonsą Maldonį.

Nieko jis man neatsakė, ėjo toliau. Ėjau ir aš. O minia jau tiek įsiuto, kad spjaudė mums į veidą, vis įtūžiau skanduodama savo šūkius. Per visą Tarybų aikštę šitaip, ir žymią dalį Lenino prospekto…

Taigi šitaip.

Tolstant, beje, dar girdėjome šūkius: „Valdžią – seimui! Valdžią – seimui!“

Tai jau iš tikrųjų šitaip.

Nuėjau, jau vienas, prie troleibuso, laukiu sau tinkamos krypties, o čia kažkoks tipas, ir iš karto:

– Išdavėte Estiją! Nepriėmėte Konstitucijos! Štai ir turit, ir turit!

Atkirtau, kad su prašaleiviais nepažįstamais piliečiais nediskutuoju. Buvo jis bešaukiąs dar kažką, bet atėjo mano troleibusas, įlipau, pajudėjome, tipas šaukė grūmodamas kažkokius grasinimus. Žmonės sėdėjo nudūrę akis žemyn, tylėjo. Nė vienas nepasižiūrėjo į mane. Taip pasiekiau „Vingio“ kino teatro sustojimą, išlipau, lėtai paržingsniavau namo, į Donelaičio gatvę. O namie ne iš karto susiruošiau gulti. Buvo apie ką pagalvoti. Buvo.

Vėlų metą susiskambinau su Akvilia. Gražiai pasikalbėjome.

Lapkričio 19. Šeštadienis

11 valandą ryto – durų skambutis. Atėjo trys vyrai, viena dama, gal dar mergina tebesanti. Prisistatė kaip Sąjūdžio seimo tarybos pasiuntiniai, parodė du raštus, pasiūlė pasirašyti. Viename jų – Sąjūdžio seimo tarybos nuosprendis, pasmerkiantis Aukšč. Tarybos sesiją, kaip pažeidusią procedūros taisykles, nusižengusią nepaklusnumu Sąjūdžio atstovų siūlymams; reikalaujantis paskelbti tą sesiją negaliojančia, pareikalauti atšaukti ją ir sušaukti neeilinę ne vėliau lapkričio 26 dienos, kitaip būsią per vėlu ir blogai. Antrajame rašte, surašytame Aukšč. Tarybos deputatų vardu, reikalaujama to paties, nurodoma, kad būtina surinkti du trečdalius deputatų parašų, tada pagal visas taisykles bus galima panaikinti sesijos visus nutarimus ir šaukti naują, neeilinę.

Padėkojau svečiams už „dėmesį“, pasakiau: nesirašysiu, ir paprašiau leisti man dirbti savo darbą. Visi keturi mandagiai atsisveikino, išėjo.

Taigi šitaip.

Beje, po šiais „dokumentais“ deputatės Kupliauskienės ir dar du neįskaitomi parašai.

Ir tuoj suskambėjo telefonas: mano raštų vertėjas, nūnai aktyvus Sąjūdžio veikėjas V. Čepaitis pasakė norįs būtinai ir skubiai su manim pasikalbėti. Paklausiau jį, bene tuo pačiu reikalu, dėl kurio tik ką turėjau svečių. „Ir kaip, kaip?“ – paklausė jis. Nusijuokiau, padėjau telefono ragelį.

Netrukus sužinojau, kad vakar, po sesijos, Sąjūdis sušaukė mitingą Gedimino aikštėje, reiškė protestus, šaukė apie būtinumą pravesti šiandien 12-tą valandą Vilniaus miesto transporto darbuotojų simbolinį streiką, trunkantį ne ilgiau kaip 10 minučių.

Apie tai nepagalvojęs, išsikviečiau taksi ir vykau su reikalais, o prie Lenino aikštės jau išstatyti piketai, stabdo visus pravažiuojančius. Atpažinau tarp jų Konservatorijos studentus, netrukus pamačiau ir V. Landsbergį, Sąjūdžio vadovą ir Konservatorijos profesorių, besišypsantį nugalėtojo šypsena. Palaukėme, pajudėjome.

O Gedimino aikštėje, prie katedros – tūkstančiai žmonių, daug jaunimo, rėkaujančios kažkokios bobos, reikalaujančios pasirašyti kažkokius raštus, čia pat ir plakatai, kviečiantys pareikšti politinį nepasitikėjimą Aukšč. Tarybos Prezidiumo pirmininkui Vytautui Astrauskui, Prezidiumo sekretoriui Juozui Gureckui, mokslininkui Kubiliui ir LKP CK sekretoriui Lionginui Šepečiui. Ir daug žmonių rašėsi po šitais „raštais“.

Taigi šitaip.

LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas, nelauktai ir netikėtai, nors iš tikrųjų labai laiku, prabilo per televiziją, pasmerkė gana mandagia forma vakarykštį Sąjūdžio suorganizuotos ir įsiutintos minios išpuolį prieš deputatus, paaiškino, kad jokių procedūrinių pažeidimų sesijoje nebuvo, kad viskas teisėta, kad deputatų parašų rinkimas nederantis, ir užbaigė tuo, kad dar kartą pabrėžė, jog nežiūrint visko reikia surasti mums visiems bendrą kalbą, dirbti vieningai, petys į petį.

„Tiesos“ laikraštyje pasirodė ir kardinolo Sladkevičiaus ganytojiškas žodis į tikinčiuosius, kviečiantis laikytis vienybės.

Taigi šitaip.

Lapkričio 21. Pirmadienis

Visą dieną vakar mąsčiau apie pastarųjų dviejų dienų įvykius. Nenoriu daryti kategoriškas išvadas, o vis dėlto atrodo man, kad labai abejotina dėl tokių Lietuvos atgimimo žadintojų. Ne tie lyderiai, pasakyčiau. Ir ne tik neprotingi jie, o, kaip man atrodo, visai negalvojantys apie Lietuvą ir jos likimą, susidomėję daugiau savo asmeniškais reikalais, karjeromis, asmeniškų sąskaitų suvedinėjimu. Bijau, kad būtent šitaip ir yra.

Keistokos nuotaikos apimtas esmi. Iki gyvo kaulo įgriso man santvarka, oficialiai vadinama tarybine socialistine. Socializmo joje ne daugiau kaip taurumo krokodile. Reikia daug ką keisti, ir keisti, kaip iš visko matyti, iš pagrindų. Visi tiek lopinėjimai, vadinami persitvarkymo aukštu vardu, visi tie kooperatyvai, tos šeimyninės rangos, nuomos brigados, atskirų gamyklų, kolūkių ūkiskaita – išvalgyto kiaušinio lukšto neverti dalykai, jokio išganymo duoti negali ir neduos, vien nesibaigiančiuose tauškaluose iš tribūnų bei mitinguose pabaigs skandinti bet kokį gyvą sumanymą, gyvą mintį.

Tai kur išeitis? Ir kas laukia Lietuvos, nūnai linksniuojamos ir skanduojamos visuose patvoriuose? Kokia bus toji „nauja“ Lietuva? Koks jos modelis? Koks pavidalas? Ir prieinu išvados, kad nieko nežinau, tiktai tiek, jog tokios Lietuvos, kokią mačiau ir kokioje gyvenau 22 metus, šiandien ne tik nebesitikiu, bet ir kategoriškai nenoriu. Ir tokios, kokia yra dabar, „tarybinės“ Lietuvos nebenoriu, apskritai sunkiai bepakenčiu. Abi jos nieko gero man nedavė, mažiausio šviesos spindulėlio gyvenime nesuteikė. Tiek dirbdamas, tokiu mažu pasitenkindamas, kaip abiejų jų metu, aš galėjau būti nepalyginamai laimingesnis bet kurioje pasaulio šalyje. Kas gi man dabar lieka? Kokios viltys į ateitį? Ir ar labai man reikia, mano metų sulaukus, kokios nors dar ateities? Pasisiūsiu štai naują kostiumą jubiliejinei sukakčiai, užsivilksiu porą kartų, ir – į karstą. O karste kokia gi tau dar ateitis? Juokas vienas, kaip pasakytų kupiškėnai. Taigi.

Literatūros propagandos biure atsiėmiau komandiruotes, rytoj vyksiu į Naująją Akmenę, iš ten, poryt, į Pakruojį. Susitiksiu su žmonėmis. Monika jaudinasi, prašė nevažiuoti, jaučiu, bijo ji išpuolių prieš mane, be kita ko, ir fizinio susidorojimo. Bet kada gi aš bijojau žmonių? Šito dar nebuvo. Ir visiškai tikras esu, kad, kaip visuomet, surasiu bendrą kalbą su Naujosios Akmenės cementininkais, Pakruojo mokytojais bei moksleiviais, Pakruojo rajono kolūkiečiais. Ir žinau viena: reikia važiuoti!

Savo laimei, gavau kavos dvi dėžutes Aukšč. Prezidiume, pas mielą mano globėją Viktoriją Gaidamavičienę, bufetininkę, kuri vis „pasuka“ man šito gaivaus gėrimo, be kurio, turint galvoje žemą mano kraujo spaudimą, būtų man visai niekai, ir gana. O kitų būdų kavos puodukui įsigyti neturiu ir nežinau. Girdėjau, galima jos gauti į valias Dzeržinskio vardo turguje, Vilniuje, nors ir sumokant „padorią“ kainą. O kaip nueiti, nusipirkti? Juk momentaliai atpažins mane žmonės, pasipils kalbos pašaipingiausios, girdi, liaudies rašytojas, o nemoka „susitvarkyti“, taigi…

Lapkričio 22. Antradienis

Ankstų rytą iškakau su „Volga“ į Naująją Akmenę. Mašiną parūpino man, kaip visuomet, geras mano bičiulis kupiškėnas Stasys Janilionis. Tai nupylėm kelią tolimą pačiu laiku, spėjome dar užkąsti prieš susitikimą. O erdvi kultūros namų salė pilnutėlė, klausimų jau paberta virš 50, tačiau tarp jų – nė vieno apie literatūrą, rašytojo darbą ir pan. Ne tas rūpi dabar žmonėms, veik visi klausimai pilni nerimo ir potekstės neramios: kada baigsis betvarkė, kada tūkstančiai žmonių, begaištą mitinguose, imsis darbo, kur dingo cukrus, muilas, skalbimo priemonės, baldai, pigesnis drabužis vyresnio amžiaus žmogui ir vaikui, kada sočiau pavalgysim, kiek dar tęsis persitvarkymas, kas laukia Lietuvos ir visų lietuvių, kada sugrįš ištremtieji lietuviai iš Sibiro ir kaip bus nubausti tie, kas trėmė, terorizavo, žudė juos tūkstančiais, kodėl taip kyla kainos pirmojo poreikio prekėms, kodėl taip daugėja nusikaltimų, kodėl tokie pikti pasidarė žmonės ir taip šiurpiai sugrubėjo jaunimas?.. Pusantros valandos atsakinėjau žmonėms, prieš tai pakalbėjęs valandą apie pastarojo meto gyvenimą, apie mūsų sesiją…

Atsisveikinant visa salė pakilo, sugiedojo „Ilgiausių metų“.

Taip buvo ir „Ventos“ statybinių medžiagų kombinate, taip ir panašiai jau kitą dieną Pakruojyje ir to rajono „Jaunosios gvardijos“ kolūkyje…

Ir beveik visur, susitikimams pasibaigus, prieidavo žili, bejėgiai žmonės – darbo ir karo veteranai, veik su ašaromis akyse klausė manęs:

– Kada baigsis tos patyčios iš mūsų? Mes ir į gatvę išeiti nebegalim, tuoj prišoka jaunuoliai, reikalauja nusisegti ordinus, medalius, nes tai esą gėdos apdovanojimai, gauti iš kruvinojo Stalino ir perpuvėlio Brežnevo… Tai kada, mūsų rašytojau, kada sulauksime ramesnės valandėlės?..

Atsakinėjau, raminau kaip išmanydamas. Kai kam ir patariau, kad paklaustų įžūliuosius jaunuolius, ar žino jie, kad Sąjūdžio vadovybę sudaro žmonės su vardais: akademikai, profesoriai, kandidatai, mokslo daktarai, liaudies rašytojai ir menininkai, gavę šiuos vardus kruvinojo Stalino ir supuvusio Brežnevo laikais, ir ar girdėjo jie, kad nors vienas jų vadų ir vadukų būtų atsisakęs šitų vardų, kurie juk yra tokia pat gėda, kaip ir veteranų ordinai… Ir mačiau, kaip daugelio žmonių akyse nušvisdavo šypsenėlė.

– Mes paklausime, būtinai paklausime! Jūs teisingai sakote!

Taigi šitaip.

Sugrįžau į Vilnių 3-čią nakties, į lapkr. 24-tą dieną.

Beje, pervažiuodamas iš Naujosios Akmenės į Pakruojį, užsukau į Papilę, visą paskendusią sniege. Nusilenkiau prie Simono Daukanto kapo, padėjau gėlių šūsnį, gautą iš skaitytojų. Antrą šūsnį – šio didžio vyro paminklo papėdėje. Pastovėjau vienas, pamąsčiau apie jį, nuostabų, pasakyčiau, šventą lietuvį. Palengvėjusia širdim vykau toliau.

Lapkričio 25. Penktadienis

Negaliu dar atitokti po kelionės. Vis dėlto metai, mano meteliai… Bene iš tikrųjų reikia jau paklusti Monikos patarimams: atėjo laikas man „surimtėti“, užraukti visas ir visokias „išvykas“. Lieka tiktai klausimas: kaipgi man be jų?

Vakar turėjau dalyvauti Rašytojų valdybos plenume MDR tema: „Kalba, literatūra, mokykla“. Nedalyvavau, žinoma, kadangi pradedu „rimtėti“.

„Ogonioko“ naujausiame numeryje skaičiau jaudinantį rašytojo Vasilijaus Bykovo straipsnį „Vėzdu prie viešumą“. Apie milicijos susidorojimą su žmonėmis, atėjusiais pagerbti stalinizmo aukas Kurapatuose prie Minsko. Žiauru, nežmoniška, visiškai man nesuprantama. Daug ko dabar nesuprantu. Sumaištis, ir gana.

Ir nieko dirbti negaliu. Apie rankraščius net pagalvoti…

Lapkričio 27. Sekmadienis

Sveikata – niekai. Prasidėjo širdies aritmija. Imu vaistus, keikiuosi. Reikės būtinai atsisakyti išvykos į Klaipėdą ir Šilutę, numatytas gruodžio 2 ir 3 dienomis. Nebeišvešiu.

Žiūrėjau televizijos transliuojamą TSRS Aukšč. Tarybos Prezidiumo posėdį. Pirmininkavo M. Gorbačiovas. Smarkiai buvo barami Estijos atstovai už jų priimtą nutarimą, prieštaraujantį TSRS Konstitucijai. Laikėsi jie labai oriai. Mūsiškis V. Astrauskas parėmė juos. Latviai taipogi. Ir kas iš to. Estų nutarimai pripažinti negaliojančiais. Taigi.

Lapkričio 28. Pirmadienis

Šiaip taip surašiau Vaigauskaitei atsiliepimą apie jos daktaratą meninės saviveiklos tema. Rašiau rusų kalba, taigi nė pats nežinau, kaip man tenai išėjo. Pasiunčiau, ir gana. Gana.

Nei iš šio, nei iš to prasidėjo širdies aritmija. Kurių velnių jai dabar reikia, ką? Ir ką man daryti su išvyka į Klaipėdą ir Šilutę, numatyta gruodžio 2 ir 3 dienomis?

Buvau pas gydytoją Danutę Bagdonienę. Apžiūrėjo, labai neišgąsdino, bet griežtai įsakė gulėti „ant biuletenio“, kurį čia pat ir išrašė. Liepė „nejuokauti“ su širdim. Taigi.

Šiandien – anūkės Akvilios gimimo diena. Nuėjau pas juos, į dukters Violetos namus, pasveikinau, palinkėjau. Ką gi daugiau?

Lapkričio 29. Antradienis

Aritmija nepraeina. Guliu „ant biuletenio“.

Atšaukiau išvykas į Klaipėdą ir Šilutę. Ką gi dabar padarysi…

Šiandien Juliui Būtėnui – 80. Gyvas, toks pat, koks buvo pirmaisiais pokario metais. Sekasi žmogui, bet nepavydžiu. Spaudoje pasirodė straipsnių jo jubiliejaus proga, pakalbėjo jis ir per televiziją. Tegyvena. Iš esmės imant, ne toks jis ir piktas ar žalingas, tiktai smulkus įkyriausiai, kandžioja mane kur pripuldamas. Irgi smulkiai. Taigi. Tegyvena žmogelis.

Gruodžio 2. Penktadienis

Kažkoks Juozas Girdvainis atspausdino laikraštyje „Kalba Vilnius“ straipsnį „Lietuva be radijo istorijos“. Kritikuoja, kad nesusirūpinta tuo reikalu. Išvardina daug faktų iš Lietuvos radijo veiklos, aukščiausiai iškelia, žinoma, Petrą Babicką, pirmąjį „Radijo dėdę“, išvardina daugybę radijo veikėjų iki pastarųjų metų. Savo pavardės neradau. Štai ką reiškia paliesti tą vadinamąjį „Sąjūdį“! Dabar žinosiu… Tik ar nurimsiu? Sąjūdis ar Antisąjūdis, o teisybė turi būti pasakyta. Taigi.

Gruodžio 7. Trečiadienis

Generalinio sekretoriaus Gorbačiovo kalba SNO generalinėje asamblėjoje. Įspūdis stiprus, daug gero žadantis. Žinoma, jeigu tikėtum tuo, kas žadama. Daug dešimtmečių tikėjome, o ko sulaukėm? Taigi šitokie reikalai. Šiaip ar taip, o Gorbačiovas yra Gorbačiovas.

Vakare – teleforumas „Atgimimo“ vadų ir vadukų: Landsbergis, Vaišvila, Juozaitis, kiti. Nujaučiau, kad nelabai stiprūs vyrai tie vadai ir vadukai, bet nemaniau, kad tokie nestiprūs. Iš jų kalbų, mintijimų, siekimų, kurie išlenda iš jų kalbų potekstės, aiškiai matyti, kad nelabai jiems rūpi tas Lietuvos atgimimas, apie kurį šaukia kiekviename žingsnyje, o daugiau savo personalinė karjera, geras apsirūpinimas asmeniškas. Taigi. O gal klystu? Gal neobjektyvus aš?

Širdies aritmija praėjo, o nerašymas nepraeina. Prakeiktai ilgai užsitęsė ta mano „kūrybinė“ rezignacija, arba, kaip sakydavo N. Gogolis, „sąmonės letargas“. Juk jau virš dešimties metų, kaip krinta iš rankų man viskas, ką rašomo bepaimčiau. Yra ko susimąstyti. Juo labiau, kad, šalia viso kito, vis aštriau iškyla ir ekonominiai reikalai: santaupos baigia išsekti, o „ant pensijos“ neilgai pasėdėsi, išlaidų turiu gi visokių. Taigi.

Gruodžio 8. Ketvirtadienis

Naktį šiurpią žinią pranešė užsienio radijo stotys: Armėnijoje baisus žemės drebėjimas. Aukų tūkstančiai. Sugriauti ištisi miestai. Daug gyvų žmonių po griuvėsiais.

Žinia pribloškianti. Dar viena nelaimė vargšei Armėnijai! Podraug ir nesuvokimas: kaip tai galėjo įvykti, kad niekas nieko nenujautė, nežinojo, nė viena seisminė stotis neįspėjo apie artėjantį pavojų? Negaliu suprasti. Žuvo gi daug tūkstančių žmonių!..

Netikėtai susirgo mano anūkė (australietė) Akvilia. Dabar daug žmonių serga gana keista liga, kai kieno vadinama Paryžiaus gripu: temperatūros nėra, skausmų jokių nėra, jėgų taip pat nėra, yra tiktai sloga. Parūpinau vaistų, susitaisys, juk jauna.

Gruodžio 9. Penktadienis

Turėjau būti Varėnoje ir Dauguose, atsisakiau visur: nelabai kaip jaučiuosi. Išsivers ir be manęs.

Buvo Eleonora Blaževičiūtė. Fiziškai jau sustiprėjusi, bet gerokai sukrikusi. Stebėtis tuo netenka, žinant, ką išdarinėjo su ja Sąjūdžio „lyderiai“ Čekuolis, Kakaras, Žebriūnas. Išsikalbėjome, kiek nurimo, išvyko atgal į Molėtus: darbai jos laukia.

Pasiunčiau sveikinimą Vaigauskaitei, ryšium su daktarato apgynimu (atsiliepimą apie jos darbą rašiau). Maskvoje gyvena ji, ši simpatiška dama, beje, akyse jos nesu matęs.

Spauda, radijas, televizija skelbia, kad M. Gorbačiovas ryšium su žemės drebėjimu Armėnijoje nutraukė savo vizitą JAV, parskubėjo namo, į Armėniją irgi. Teisingai daro vyras.

O iš Armėnijos žinios vis šiurpesnės. Daug gyvų žmonių po namų griuvėsiais, o prieiti prie jų neįmanoma, ypač su mūsų taip vadinama „priešakine technika“. Šiurpu.

Buvau pas Rašytojų sąjungos valdybos pirmininką Vytautą Martinkų, kalbėjau dėl rašytojo Juozo Erlicko neįmanomai sunkių gyvenimo sąlygų, pirmiausia buto reikalu. Išsikalbėjome draugiškai. Prisipažino, kad Rašytojų sąjunga šiuo metu nieko negali padėti, nors pripažįsta, kad tikrai norėtų. Sąjunga turi investavusi pinigų rašytojų butų statybai, bet viskas miesto vykdomojo žinioj, žada kai ką išskirti už pusmečio. Tuoj pasisiūliau nueiti pas LKP CK pirmąjį sekretorių Algirdą Brazauską, pabandyti išprašyti jo sutikimą ir tarpininkavimą, kad Erlickui butas būtų išskirtas tuoj pat, iš vykdomojo rezervų. Taip ir atsisveikinom.

Gruodžio 10. Šeštadienis

Pasveikinau Alfonsą Maldonį su išrinkimu jį kandidatu į LKP CK Biuro narius. Suprantu, kad šitai padaryta norint turėti LKP CK sudėtyje stipresnį inteligentijos atstovą, o Maldonis kaip tik ir yra tas stipresnis. Tokiu bent laikau iki šiol.

Pasveikinau ir Mindaugą Barysą su paskyrimu jį, pagaliau, „Tiesos“ vyriausiuoju redaktorium. Susijaudino žmogus, pakvietė aktyviai bendradarbiauti laikraštyje. Tvirtai neprižadėjau, nes nė pats nežinau, kaip man šitai seksis. Dešimt jau metų neberašau. Taigi.

Vis baisesnės žinios iš Armėnijos. Tikra tragedija. Iš užsienio plaukia gausėjanti Europos ir JAV pagalba, labai įvairi, svarbiausia – vaistai, drabužiai, palapinės. Televizija rodė Gorbačiovą, nuvykusį tenai, besikalbantį su žmonėmis, nelaimės ištiktais. Jis ne tik nutraukė savo vizitą JAV, bet ir atsisakė vizito į Angliją bei Kubą, kaip buvo numatęs ir užplanavęs. Tas rodo jį iš gerosios pusės, žmoniškos. O aš negaliu suprasti, kaip galėjo įvykti toks žemės drebėjimas, pareikalavęs, kaip dabar aiškėja, virš 20.000 žmonių gyvybių (ne mažiau), sunaikinęs kai kuriuos miestus visiškai, dešimtis kaimų bei kitų gyvenviečių, o iš anksto niekieno nepastebėtas? Nesuprantu! Juk veikia gi kažkokios seisminės stotys, nusako artėjančią nelaimę… Bene bus ir čia kaip su atominės elektros stoties tragedija Ukrainoje, Černobilyje: viskas per žioplumą, šalies vadovų bejėgiškumą, nesusiorientavimą? Jeigu iš tikrųjų taip, tai ko gero galima dar laukti ateityje. Nuo nieko mes, žmonės, neapsaugoti.

Gruodžio 11. Sekmadienis

Su kiekviena diena niūresnės žinios iš Armėnijos. Nuvyko tenai vyriausybinė komisija su Ryžkovu priešakyje, iš paskos jam šliaužinėjant Sliunkovui, o ką ji gali padaryti? Betvarkė didžiausia visur, iš užsienio šalių siunčiamą pagalbą niekas nepajėgia sudoroti, net priimti žmoniškai, dešimtys ir šimtai vagonų su maistu, vaistais, drabužiais, palapinėmis stovi neiškrauti, su užsienio lakūnais, atvežusiais pagalbą, nėra kam susikalbėti. TSRS Užsienio reikalų ministerija turi tūkstančius vertėjų visomis kalbomis, o neatsiuntė iki šiol į Armėniją nė vieno. Apie tai rūsčiai kalbėjo Ryžkovas ir pats Gorbačiovas, pastarasis žiauriai barė nacionalistus, dabar, tokios tragedijos akivaizdoje, iš naujo pakėlusius Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos klausimus. Tai bent žmonės atsiskleidė, ką? Jau prasidėjo ir vagystės, apiplėšinėjimai atsiųstų pagalbon vaistų ir viso kito. Šiurpu klausytis ir šiurpu televizijoje matyti.

O iš užsienio šnekos, kad pasaulio mokslininkai buvo numatę šį žemės drebėjimą ir net įspėję apie tai TSRS vadovus. Tai kaip čia yra, draugai mieli, ką?

Net sveikata pablogėjo man nuo tokių minčių.

Gruodžio 12. Pirmadienis

Iš Armėnijos nieko gero, tik šiurpios žinios. Ateina laikraščiai su nuotraukomis žmonių, gyvų ištrauktų iš po griuvėsių, sukrečiantį įspūdį padarė valingo veido motina armėnė Mariana Nurojan, išsigelbėjusi po trijų parų po griuvėsiais kartu su trim mažametėm savo dukterim. Manoji Monika tuoj išsikirpo tą nuotrauką iš „Izvestijų“, padėjo po stiklu ant stalo savo darbo kambary. Taigi šitaip. Šitaip.

„Izvestijose“ garsaus aktoriaus Pliato pasisakymas, pavadintas: „Visada būti žmogumi“. Daug gerų, įsidėmėtinų minčių, labai reikalingų šiandien, kai vis labiau įsisiautėja visokie sąjūdžiai, liaudies frontai ir panašūs reiškiniai, ir kai žmonės jų įtakoje praranda objektyvumą, skuba juodinti vienas kitą, „demaskuoti“ kiekvieną vyresnio amžiaus žmogų. Taigi.

Gruodžio 13. Antradienis

Nebeiškenčiau, nuėjau pas gydytoją Danutę Bagdonienę. Apramino ji mane: nervinis nuovargis, reikia daugiau valgyti, miegoti, nepergyventi dėl įžeidinėjimų spaudoje ir per televiziją, prirašė ir vaistų.

Išeidamas iš poliklinikos užsukau pas vyr. gydytojo sekretorę Oną (pavardės nekamantinėjau), pasakojo ji man, kaip gera pažįstama ir bičiulė, apie savo motinos paskutines gyvenimo dienas, kai nugabeno ją į „normalią“ ligoninę – Vilniaus respublikinę klinikinę, kur „seserys“, „nianios“ ir kitoks personalas keikė ją, vieną paliktą be jokios priežiūros, paskutiniais žodžiais keikė, kad ji „smirda“ ir „nedvesia“ taip ilgai, nors joms nusibodo neišpasakytai. Aprimdavo šitas „personalas“ tiktai gavęs kyšio po kelis rublius, bet ir tai trumpam, viskas vyko vėl iš naujo, kai tik prabėgdavo diena, kita. Ir vis rusiškai, vis keikiant „kakogo čiorta vy tut prijechali v naš gorod Vilnius? Ubiraitės ili bystreje podychaite!“ O tai vis emigrantės iš Penzos, Saratovo, kitur. Taigi. Motiną ji atsiėmusi, slaugiusi pati, numarinusi ramesnėmis aplinkybėmis, geresnėj priežiūroj. Ir tuoj papasakojo, kad buvę atkakę čionai, į spec. ligoninę, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aktyvistai, viską tikrino, žiūrinėjo, priekaištavo, barė, reikalavo išsinešdinti su visais „privilegijuotais“ ligoniais. Ir paklaususi ji tada jų, kodėl gi jie nepasidairo po kitas ligonines, kur šitaip buvo elgiamasi su jos motina, kur ligoniai guli sugrūsti po keliasdešimt į vieną ankštą palatą, šaltuose vėjo perpučiamuose koridoriuose, negaudami, be kyšio, mažiausios medicininės pagalbos, skęsdami mėnesiais neperklotose lovose? Tai tik nusijuokė jai į akis tie sąjūdiniai kovotojai dėl „atgimstančios Lietuvos“ ir pasišalino. Rūpi mat jiems žmonių bėdos!

Gruodžio 14. Trečiadienis

„Literaturnaja gazeta“ pirmame puslapyje iškilmingai pranešė apie atleidimą iš pareigų vyr. redaktoriaus Aleksandro Čiakovskio. Kiek čia palinkėjimų surašyta, kiek jo „nuopelnų“ išlinksniuota, kaip karštai palinkėta jam „kūrybinės sėkmės“!.. O juk buvo jis vienas nuožmiausių stalinistų, vėliau brežnevininkų, nukarstytas visas ordinais, medaliais, Socialistinio darbo didvyrio auksine žvaigžde… Pastaruoju metu savo romanuose „Pergalė“ ir „Blokada“, pagal įsakymą „iš aukščiau“ išleistus visose respublikose vietos kalbomis, nėrėsi iš kailio reabilituodamas, liaupsindamas Staliną, čiauškėdamas ir čiulbėdamas panegirikas Brežnevui, dar vėliau puikiausiai įsitaisęs Gorbačiovo metais, jau demaskuojant Staliną ir Brežnevą… Taigi šitaip, draugas Baltuši. Pagalvok, kuo dabar galėtum tikėti, kaip dirbti viso to akivaizdoje? Pagalvok, pagalvok…

Gruodžio 16. Penktadienis

Gavau net 2 pakvietimus į Tarybų santvarkos sukūrimo Lietuvoje 70-čio minėjimą, vieną į parterį, kitą į beveik vyriausybinę ložę aukštai. Minėjimas iškilmingas, visų labiausiai patiko LKP CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko pranešimas, labai santūrus, labai išmintingas, ramus, blaivus, objektyvus. Daug aiškiau pasidarė man, kaip vystėsi reikalai nūnai Lietuvoje, ką reiškia Sąjūdis, kaip vertinti jį, kaip atžymėsime Vasario 16-tąją, daug kitų dalykų. Koncerto nebelaukiau. Žinau aš tuos „vyriausybinius“ koncertus.

Ilgai mąsčiau sugrįžęs apie Algirdą Brazauską. Geras žemės ūkio, pramonės, administracinių reikalų žinovas specialistas, turi daug ir gero gyvenimiško patyrimo, visa tai labai gerai. Tačiau gyvename daugiau nei sudėtingą metą, ir man neramu, ar susidoros jis su savo pareigomis, ar nenušvilps ir jį įsisiautėję sąjūdininkai, kaip nušvilpė, pasityčiodami, Songailą? Ilgai negalėjau suprasti, kur šito mano nerimo šaknys, vėliau sumečiau, gal ir ne visai teisingai: trūksta jam, Algirdui Brazauskui, gilesnio ideologinių reikalų pažinimo, neperkandęs jis jų iki galo. Taigi. Dar viena „blogybė“ – geros širdies žmogus jis. Tokie vyriausio respublikos vadovo pareigose ilgai išsilaikyti negali. Ypač atsimenant neįtikėtiną įžūlumą, veidmainiškumą, karjerizmą ir kai kurias kitas Sąjūdžio lyderių ypatybes. Labai galimas daiktas, kad „sukils“ jie prieš Algirdą Brazauską, kaip sukilo prieš Songailą, Astrauską, Šerį, Sakalauską, tik jų neįveikė, o kaip bus su A. Brazausku – dievas vienas težino.

Iš ryto šiandien kalbėjau telefonu su Halina Korsakiene. Dėl „Jaunimo gretų“ publikacijos šių metų 11 ir 12 numeriuose: „Kazio Jakubėno byla“. Paruošė jo brolis advokatas pensijoje Alfonsas Jakubėnas. Tarp daugelio kitų iškraipymų, yra ir tvirtinimas, kad Petras Cvirka, 1945–1946 metais, būdamas Rašytojų sąjungos Valdybos pirmininku, parašė valstybės saugumo organams skundą ant Kazio Jakubėno. Krūptelėjau dėl šitokio melo, nė už ką nepatikėjęs, kad tai galėtų būti tiesa, pasijutęs itin giliai užgautas tokio išpuolio prieš Petrą Cvirką. Būtinai turiu patikrinti visą bylą, sutikslinti, įsitikinti.

Rašo publikacijoje Alfonsas Jakubėnas, kad mes, Petras Cvirka, aš, Kostas Korsakas ir Antanas Venclova, buvome liudininkais Kazio Jakubėno byloje. Kad buvome, tai tiesa, o kaip buvome? Juk anuo metu niekas nesiteiravo mūsų, norime ar nenorime eiti į liudininkus: buvome iškviesti „kur reikia“, ir mums buvo pasakyta vykdyti uždavinį. Atsimenu labai gerai, kaip, eidami abu su Petru Cvirka į teismą (Aukščiausiąjį teismą, buvusį tuomet Vrublevskio 6 numerio namuose), susitarėm liudyti kaip galima švelniau, kad tasai durnius Kazelis gautų kuo mažesnę bausmę. Durnium vadinau jį todėl, kad jis švaistėsi po respubliką, po savo paties organizuojamus literatūros vakarus, dažnai ir drauge su kitais rašytojais, visą laiką pasigardžiuodamas skaitė savo paties eilėraštį „Laikrodėliai“, vaizduojantį, kaip Raudonosios armijos kariai Lietuvos miestų gatvėse stabdo žmones ir atiminėja iš jų laikrodėlius. Ne kartą ir ne du buvome pasikvietę Kazį Jakubėną į Rašytojų sąjungą, kad liautųsi, suprastų, kokį metą gyvename, kad gali susilaukti didelių nemalonumų. Nepaklausė mūsų poetas, tai ir pateko į kalėjimą, paskui į teismą. Halina Korsakienė visa tai gerai žino, bet šneka kreivai, tvirtina, kad Petras Cvirka labai rūsčiai liudijo, ji apie tai parašysianti savo atsiminimuose. Jos valia, žinoma. O dabar pasakiau, jeigu mes taip bjauriai liudijome, tai kodėl tuoj po teismo buvome Genriko Zimano iškolioti paskutiniais žodžiais telefonu, vėliau susilaukėme ir kitų nemalonumų. „Šito aš nežinau“, – atsakė Halina Korsakienė ir pridūrė: „Kaip žinau, taip ir parašysiu.“ Palinkėjau jai sėkmės.

Šiandien iš ryto dar spėjau pasikalbėti su „Vagos“ vyriausiuoju redaktorium Juozu Stepšiu dėl Dalios eilėraščių antrosios knygos: įteikė ją Dalia metų pradžioje, praėjo šeši mėnesiai, o jokio atsakymo iki šiol nėra. Nusistebėjo Juozas Stepšys, pažadėjo asmeniškai pagloboti. Bijau, nepadarys jis šito. Nūnai „Vagoj“ prilindę Sąjūdžio rėkautojų, įsitvirtinę visose redakcijose, ką nori, tai ir daro, „Vagos“ vadovų nebeatsiklausdami, o tie tyli. Na, žiūrėsim. Priminsiu vėl… po kokio mėnesio.

Gruodžio 17. Šeštadienis

Buvo atvykęs iš Kupiškio Povilas Zulonas, gerasis mano draugas, atvežė 4 skilandžius iš Adomynės, namų darbo, gerai išrūkytus. Sumokėjau 98 rublius, sukabinau vėsiame kambaryje. Padalinsiu „reikalingiems žmonėms“. Taip reikia. Taip reikia…

Gruodžio 21. Trečiadienis

Praėjusios trys dienos buvo man nelengvo susimąstymo dienos. Nelabai linksmos, beje. Berods peržiūrėjau daugelį savo nugyventų dienų ir metų, literatūrinės kūrybos, kaip dabar priimta sakyti, darbų, ieškojimų, pastangų ir faktų. Susimąstyti tikrai yra ko. Juk dešimt metų sukako, kaip nebeparašau nieko naujo, išskyrus, žinoma, vieną kitą straipsnį, kurių nelaikau net literatūra. Tokie dalykai slegia. Ne todėl, kad gailėčiausi per mažai parašęs, o kad sunku susitaikyti su nepajėgumu priversti save rašyti. Juo labiau, kai abejoji, ar būtina prievartauti save, ir nežinai, kas gero, o gal ir blogo išeitų iš tokio prievartavimo. Kiek kartų bandžiau šitai daryti, vis niekai ir niekai, kiekvienas sakinys atrodo sakytum negyvėlis, nežinia kokiu būdu išėjęs iš po mano plunksnos. Ir gėda, ir net šiurpu pažvelgti į kiekvieną jų. Viskas svetima, ne mano, ne mano, ne mano… Kiek rašiau, visada rašiau su tvirtu įsitikinimu, kad rašau tiesą, niekam nepataikaudamas, nesistengdamas būti tendencingu vienai ar kitai pusei. Ir ne mano kaltė, kuri dabar primetama man, girdi, per daug aštrinau socialinius kampus, demaskavau buožes, aukštinau darbo žmogų, net piemenėlius, idealizavau pastaruosius. O juk šitaip, kaip man atrodo, niekad nebuvo. Gyvenime mačiau labai visokių žmonių, bet nemačiau nė vieno krištoliškai doro, tobulo, švento, ir nemačiau, irgi nė vieno, perdėm supuvusio, sužvėrėjusio, ir mano troškimas visuomet buvo vienas: rūpestingai paieškoti ir iškelti dienos švieson žmones tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, su gerosiomis ir blogosiomis savybėmis. Šito mokė mane Kazys Boruta, šito visą gyvenimą mokiausi iš didžiųjų lietuvių, mūsų literatūros klasikų, ir iš pasaulinių, žinoma. Jeigu rašydamas išmesi iš literatūros kūrinio jo socialumą, tai kas gi tau liks? Burbulas tau liks! O kam man burbulai?! Verčiau jau nieko nerašyti, nei rašyti netiesą, net ir nuslepiant dalį jos, tiesos. Daug kur pajėgtum žmogus meluoti, bet kai atsisėdu aš prie rankraščių, kai prabilsta į mane Akvilia, Rūkienė, Saliamutė, Alyzas, Juza, Valiusė ir Aleksas, Laukys, Stanislovas, daugelis kitų, kai pamatau aš jų akis čia pat, priešais save, nebepakyla man ranka kalbėti netiesą. Daug negerų savybių turiu, daug negero gyvenime pridaręs esu, bet iki tokios šventvagystės nepriėjau. Jeigu taip atsitiktų, taigi neverta ir begyventi būtų, degant iš gėdos dėl šitokio savo nuopuolio, moralinio ir visokio kitokio, nebematant jokios prasmės gyventi, dirbti, kažką veikti toliau.

Tai šitaip, draugas Baltuši, varguoli tu mano Albertai.

Ir, prisipažinsiu, nesusigaudau aš tarp įvykių, kurie nūnai reiškiasi Lietuvoje, nesuprantu daug ko, ne mažiau, nei kadaise nesuprasdavau kai kurių reiškinių. Ir negaliu patikėti visa širdim Sąjūdžiu, nūnai išvysčiusiu energingą veiklą, ne visu, žinoma, jame yra daug gerų žmonių, patikėjusių skambiais šūkiais, dažnai net nebegalvojančių, kur tie šūkiai gali nuvesti mūsų tautą ir pačią Lietuvą, nepasitikiu Sąjūdžio lyderiais, net Justinu Marcinkevičium, kurį daug metų labai gerbiau, kuriuo labai tikėjau kaip poetu, dramaturgu, o svarbiausia – žmogum. Neatpažįstamai pakito Justinas. Nebeatpažįstamai. Svetimas, tolimas, kupinas nepakantumo, rūpestingai slepiamo nuožmumo širdyje – toks jis dabar. Ir atrodo man, kad lemiama dauguma šitų lyderių, taip garsiai šaukiančių apie meilę Lietuvai, lietuvių tautai, Lietuvos istorijai, iš tikrųjų nemyli nei Lietuvos, nei lietuvių kalbos, kurios nepasistengė nė išmokti kaip dera, nei Lietuvos istorijos, kurioje jie tiesiog nesusigaudo. O rėkia, nebijodamas suklysti, pasakysiu, siekdami asmeniškos karjeros, ir ką nūnai gero daro Lietuvai, o daro ne taip jau mažai, tai irgi siekdami populiarumo, karjeros, minkštos kėdės ir geros algos bei „vyriausybinių privilegijų“…

Ir neramina mane daugelio jų bukagalviškumas, pasireiškiantis slaptais ir nelabai slaptais troškimais restauruoti buvusią buržuazijos valdomą Lietuvą, kitaip tarus – pasukti istorijos ratą atgal, į XIX-jo šimtmečio sąlygas bei žmonių mąstyseną. Tai būtų tikra nelaimė mums visiems – tautai ir pačiai Lietuvai, kuriai dabar reikia ieškoti visai kitų, naujų kelių, atitinkamų dabartinės Europos padėtį, kai pasibaigė Vakarų Europos valstybių tarpusavio rietenos, leidusios įsigalėti Hitleriui. Nūnai jos, tos valstybės, ieško kontakto viena su kita, ir, kaip man atrodo, nelabai tolimas tas laikas, kai gims mūsų planetoje Jungtinės Europos Valstybės JAV pavyzdžiu, su bendra gynyba, finansais, užsienio politika. Štai kur, Europoje tokioje Lietuvos vieta, juoba mes – Europa, o ne Azija. Ir reikia iš tikrųjų taip nemylėti Lietuvos, kaip nemyli jos fašistuojanti Lietuvos Laisvės lyga, kad svajotum apie visišką nepriklausomybę buvusios buržuazinės Lietuvos pavydžiu. O juk Sąjūdis kaip tik ir blokuojasi su šita nelemta Laisvės lyga, nors oficialiai neigia šitai. Tai ką gi? Ką gi?

Yra apie ką pamąstyti. Net labai yra.

Gruodžio 25. Sekmadienis

Vakar ir užvakar ieškojau būdų susipažinti su Kazio Jakubėno byla. Skausmingai rūpi išsiaiškinti: rašė Petras Cvirka skundą ant Kazio Jakubėno į „valstybės saugumo organus“ ar ne? Susižinojau: bylos respublikoje nėra, reikia kreiptis į Valstybės saugumo komitetą. Taip ir padarysiu.

Šiandien turėjau pravesti du susitikimus su Valst. projektavimo instituto darbuotojais. Buvau ir pasižadėjęs, bet čia kaip tyčia vėl pablogėjo sveikata. Tad „atsiskambinau“ telefonu.

Prieš porą dienų pabuvojau „Lelijos“ siuvimo fabrikų susivienijime, pas direktorių Dziedavičių. Plačiai išsikalbėjome, aprodė kelis cechus, perdėm aprūpintus importinėmis mašinomis iš Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Japonijos, Švedijos. Tikras stebuklas atrodo. Nė iš tolo nepanašu į tai, ką įpratome matyti tokiuose fabrikuose, kai aplink stalus ir net ant stalo sėdėdavo siuvėjai ir siūdavo rankomis, o jeigu mašinomis, tai „tėvyninės“ gamybos, kurios mažai ką skiriasi nuo rankų darbo. Dabar mašinos ne tiktai siuva, kišenes prisiuva, apykakles uždeda, sagas prisiuva pačios, bet dar operatorei (dabar taip vadinamos siuvėjos) išeinant pietų pasako jai „Gero apetito“ prancūzų kalba. Susivienijimo gaminiai daugiausia eksportuojami į užsienį, valiutos, gaunamos už eksportą, Lietuvoje paliekama tik 27%, visa kita „pasiima Maskva“. Dar ir tuos 27% negalima išleisti, įsigyjant, ko gamybai plėsti reikia, bet būtina palaukti vienerius metus, o tada „Maskva nurodo“, kiek galima jos išleisti ir kokiems pirkiniams. Susivienijimo vadovybė (direkcija) jokių teisių neturi, ji tiktai darbų atlikėja, komanduojama „iš aukščiau“. Taigi.

Yra čia cechas ir individualiems užsakymams, kuriame ir paprašiau pasiūti man kostiumą ateinančiam mano 80-čiui. Direktorius mielai sutiko, dabar lieka laukti, tik nežinia kiek.

Vėlų vakarą baigiau rašyti ir išsiunčiau naujametinius paskutinius sveikinimus. Viso jų susidarė netoli šimto. O ką? Justas Paleckis kas metai rašydavo po 600, 700, 800 šimtus. Taigi.

Gruodžio 26. Pirmadienis

Akademiniame dramos teatre įvyko Vinco Kudirkos 130-jų gimimo metinių minėjimas. Gavau pakvietimą ir aš, bet nenuėjau. Viena, kad sveikata nelabai, nelabai, o antra – įgriso man tie visi minėjimai, kaip du lašai vandens panašūs vienas į kitą. Šis, beje, truputį skyrėsi: nebuvo prezidiumo, kuriame snauduliuodavo visa respublikos valdžia per oficialiąją dalį. Taigi.

Susiskambinau su LKP CK sekretorium A. Brazausku. Susitarėm: priims jis mane rytoj 9 val. ryto.

Gruodžio 27. Antradienis

9 val. ryto – pas A. Brazauską. Išdėsčiau rašytojo Juozo Erlicko sunkias gyvenimo sąlygas, įteikiau ir savo pareiškimą tuo reikalu. Jis, Brazauskas, suveikė labai greitai: telefonu. Atrodo, Erlickas gaus pagaliau padorų butą Rašytojų sąjungos sąskaita. Ko man bereikia. Tuoj pat paskambinau Romualdui Granauskui, pradžiuginau ir jį. Taigi.

11 val. vėl susirinkome Aukšč. Tarybos būstinėje, svarstėme dar kartą Kons-titucijos projektą. Atrodo, viskas bus gerai. Pasiūlėme tuoj pat skelbti spaudoje, nes jau ir dabar Sąjūdis verda, kunkuliuoja, grasina naujais piketais. Taigi.

Po pietų buvau pas Valstybės saugumo komiteto pirmininką Eismontą. Labai simpatiškas, žvalus, mandagus žmogus, tiktai gerokai pavargęs. Susitarėme, kad išrūpins Kazio Jakubėno bylą, kuri esanti Maskvoje, leis man susipažinti. Papasakojau viską, pasakiau: ne mano reikalai toje byloje man rūpi, o tik noriu apginti Petro Cvirkos gerą vardą.

O sveikata mano nelabai kokia. Net labai nelabai. Kažkas įsisuko į kaulus, temperatūros, beje, nėra. Na, žiūrėsim.

Gruodžio 28. Trečiadienis

Televizijoje – dar vienas Sąjūdžio teleforumas. Kiekvieną trečiadienį jie dabar taip, pavadinę savo laidas „Atgimimo bangos“ vardu. Kieno atgimimo? Kas buvo numiręs? Negi mūsų tauta?! Ė!.. Landsbergis (būsimasis Lietuvos prezidentas, kokiu paskelbė jį Laisvės lyga) labai šiltais žodžiais paminėjo lietuvį, žuvusį Armėnijoje, gelbėjant iš griuvėsių nelaimės ištiktus žmones. Tai gražu. Bet nesuprantu, kodėl nepaminėjo kitą Lietuvos žmogų, taip pat nuvykusį į žemės drebėjimo katastrofos ištiktą Armėniją ir žuvusį tenai? Negi todėl, kad pastarojo pavardė nelietuviška?

Vakar, beje, 15 valandą buvo šaukiamas Rašytojų sąjungos valdybos plenumas. Buvau gavęs ir pakvietimą. Nutariau neiti. Dėl „nesveikatos“, nes nematau reikalo.

Iš laikraščių sužinojau, kad senam mano pažįstamam Mironui Moskvinui sukako šiandien 85 metai. Norėjau pasveikinti, bet nesuradau jokios žymės, kur jis gyvena, kur jo ieškoti. Gaila. Karo metais mes dirbome kartu Visasąjunginiame radijo komitete. Jis buvo mūsų vertėjas. Simpatiškas, doras, truputį juokingas žydelis, buvo partijos pogrindyje, areštuotas Smetonos policijos, nuteistas, vėliau iškeistas į lietuvį kunigą, kai buvo apsikeitimas į komunistus, kalinčius Lietuvoje, į kunigus, kalinčius Tarybų Sąjungoje. Buvo gi ir tokie dalykai.

Gruodžio 31. Šeštadienis

Sveikata kiek pagerėjo, tačiau rankos nekyla prie rankraščių. Taip ir praėjo metai, dar vieni, kaip neberašau. Net straipsnį sunkiai tesukurpiu. Ir, kažkodėl, dingo net graužatis dėl šito. Bene susitaikiau su padėtim, kurią Gogolis genialiai apibūdino: „Sąmonės letargija“. Taigi.

Spaudoje paskelbtas, per televiziją bei radiją perskaitytas M. Gorbačiovo Naujametinis sveikinimas. Paskelbtas ir mūsų respublikos vadovų sveikinimo žodis. M. Gorbačiovas nieko naujo netarė, vis seni pergiedojimai apie būtinumą dirbti, ieškoti naujų formų, kantriai laukti. Septyniasdešimt vienerius metus kantriai laukė, kas toliau?

Lietuvių tautą pasveikino su Naujaisiais metais Vytautas Landsbergis. Per „Amerikos balso“ radiją. Kiek šitai dar tęsis?

Dedu tašką šių, 1988 metų rankraščiui „Vietoje dienoraščio“. Labai abejoju, ar bus jis kam naudingas, net ir man pačiam. Gyventi liko nebe taip daug, kur panaudočiau šituos „surašymus“? Taigi.

Beje, svečiuodamasis Telšiuose lapkričio 28 dieną, kur turėjau du susitikimus, po jų susipažinau prie vakarienės stalo su Telšių Žemaitės vardo vidurinės mokyklos literatūros mokytoja Rima Misiūriene. Padarė ji man kažkodėl rimtą įspūdį. Kažkaip patikėjau, kad ji iš tų, kuriais galima pasitikėti, būti atviresniam. Grįžęs namo, išsiunčiau jai savo „Pasakymus ir atsakymus“, ką buvau pažadėjęs, nuo to prasidėjo tarp mūsų gana draugiškas susirašinėjimas, ne toks dažnas, bet tikrai draugiškas. Įdomu. O įdomiausia, kad nieko nereikalingo šiame susirašinėjime nėra. Ir nebus, kaip atrodo.

Taigi. Einam į Naujuosius, 1989-uosius. Ir nespėliokime, ką jie naujo atneš. Nieko naujo jie…

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 8–9

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. nuo Nr. 2 iki Nr. 7). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1987 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesių užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1987 m. rugpjūtis–rugsėjis

Rugpjūčio 1 d. Šeštadienis

Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo.

15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.

Vakare žiūrėjome net dvi serijas anglų meninio filmo „Robinas Hudas“. Nuostabus pastatymas, tik atrodo man, kad čia jaunesnio amžiaus žmonėms: nuotykiai – meilė – nuotykiai…

Beje, iš Vilniaus atvežė mus gydytojas Razgauskas, labai malonus kaip žmogus, o kaip gydytojas… kas gi jį žino. Žadėjo rytoj vakare pargabenti mus atgal į Vilnių. Tai gerai. Beje, vedęs jis M. K. Čiurlionio jauniausios sesers Jadvygos dukterį Marulę, irgi gydytoją. Jadvyga šiuo metu sunkiai serga. Visur tas pats.

Nutrūkęs laiko perskaičiau „Literaturnoje gazetoje“ moldavų rašytojo-dramaturgo Ijono Drucės straipsnį „Žalias lapas, vanduo ir skyrybos ženklai“. Šiurpu, ką jis rašo. Išglušę Moldavijos „valdovai“ veik sunaikino, nuvandenino Moldavijos žemę, apnuodijo chemikalais visą respubliką iki to, kad vaikai gimsta tenai silpnapročiai, o paaugėliai išnaudojami tabako plantacijose, nors įstatymas griežtai draudžia šitai. Blogybės nesuskaičiuojamos, o kas kaltas? Tikrai šiurpu!

Pas kaimynus Sakalus vasaroja čionai leningradietė tūla Jelena Michailovna Komarova, sakosi esanti pusiau žydė, tačiau visus artimuosius jau išleidusi į užsienius gyventi, pati likusi vienui viena dėl to, kad „čia gimusi, augusi, čia jai viskas brangu, nieko negalinti palikti“. Tikroji priežastis, matyt, visai kita: kažkokia veikla tarp žydų užsiiminėja ji čionai…

Naktį atlėkė Sakalienė prašyti iškviesti greitąją pagalbą: labai blogai pasidarė Jelenai Michailovnai Komarovai. Kai iškviečiau, tai paaiškėjo, kad persivalgė ji blynų, prisikepusi kartu su Sakaliene. <…>

Rugpjūčio 2. Sekmadienis

Naktį visą lijo, rytą – debesys kregždžių aplink mūsų namus. Bene bus joms patikusi mūsų sodyba? Gerai būtų. Mėgstu šiuos smagius paukštukus. Tegu jų perisi kuo daugiau čia.

Apskritai gerai, kad turime šitą sodybėlę, paprastą, be mažiausių pretenzijų, be noro „prasikišti“, pasigirti, kaip nūnai dabar daugelio priimta. Labai teisi buvo Monika, įkalusi man į galvą, kad reikia, reikia, reikia statyti čionai namuką, reikia turėti atkampų nuošalumėlį. Šiandien sunku būtų ir įsivaizduoti, kaip išsiverstumėm be viso šito. Turiu galvoje ne vien tai, jog čionai sutilpo nemažai daiktų, kurių nebeturėjom kur dėti. Svarbiausia – ramybės kampelis. Dvasinė atgaiva.

Rugpjūčio 5. Trečiadienis

Vilniuje. Vartinėju juodraščius bei atsitiktinius rankraščius apie atskirus žmones. Reikia padaryti bendrą knygą apie juos. Jeigu romanas eilinį kartą „užsikirto“, reikia daryti bent šitai. Ir turi pavykti man ši knyga. Tikiu tuo, nors ir nujausdamas, kad pavargsiu gerokai. O kada aš bijojau nuovargio, kada jo nepatyriau?

Iš Kultūros ministerijos atėjo gana elegantiška dama. Jau vakar ji skambino, paprašė „priimti“ ją, nors nepasakė, kokiu reikalu. O reikalas, pasirodo, štai koks: paruoštas tekstas atsakymo „Gimtajam kraštui“ į jo „apvaliojo stalo“ mintis, išsakytas šio laikraščio VI.25–VII.1 numeryje, apie respublikinių Dainų švenčių ir daugelio kitų renginių nusenusias formas, būtinumą ieškoti naujų, artimesnių žmonėms, geriau įsimenančių, vengiant oficialumo, komandavimo „iš viršaus“. Beje, dar pratartas žodis ir apie kitokias iškilmes, konkrečiai Gegužės Pirmosios ir Spalio švenčių paradus, kurie yra ne kas kita, o bažnytinių apeigų kopija. Perskaičiau tą medžiagą, pasidžiaugiau, kad pagaliau skelbiama tiesa, o dabar štai – atsakymas kolektyvinis. Demagogiškas atsakymas, kuriame įžūliai metamas „Gimtajam kraštui“ visai nepagrįstas kaltinimas, girdi, laikraštis siekia panaikinti Dainų šventes, tyčiojamasi iš tokių šventų dalykų kaip šventinės demonstracijos, lyginant jas su bažnytinėmis. Skaičiau ir stebėjausi, kad šitaip dar stipriai tebesėdi žmonėse įprotis užgniaužti net teisingiausią ir mažiausią kritiką. Pasirašyti atsisakiau. „Bet juk „Gimtasis kraštas“ eina pas užsienio lietuvius, kaip atrodys, jeigu nebus jam duotas atkirtis. Kaip viskas atrodys užsienio lietuvių akyse?“ – įkalbinėjo mane elegantiškoji Kultūros ministerijos pasiuntinė. „O kaip atrodys, – atsakiau jai, – kai užsienio lietuviai pamatys mano pavardę po šitokiu raštu?“

Labiausiai nustebino mane Česlovo Kudabos parašas, jau padėtas čionai. Ir dar su prierašu: „Visa širdim pritariu.“ Profesorius, taurus ir šviesus žmogus, mylintis gamtą, tikras mokslininkas, ir štai… Bene bus jį paveikęs faktas, kad jam, o ne kam kitam patikėtos tik ką sukurto Kultūros fondo Lietuvos skyriaus pirmininko pareigos? Nesinori tikėti. O vis dėlto? Vis dėlto? Nelinksma man buvo, išlydėjus elegantiškąją damą, nuskubėjusią rinkti kitų, kaip ji sakė, žinomų ir visų gerbiamų asmenybių parašų.

Įdomu, kad, prieš pat išeidama, atsisuko ji, pasakė:

– Aš gerbiu jus.

Taigi šitaip.

Rugpjūčio 6. Ketvirtadienis

Vartaliojau juodraščius. Bandau parašyti apie Stasį Kapnį. Labai išsiplėtė rašinys. Na, žiūrėsime. O laikas bėga.

Anūko Roko prašomas, šiaip taip „dasimušiau“ užsisakyti prenumeruojamą dviejų tomų leidinį „Mify narodov mira“. Kam jis reikalingas Rokui – nežinia. Skaitysiu ir pats.

Rugpjūčio 7. Penktadienis

Teberašau apie Stasį Kapnį. Baugina nesulaikomas išplitimas. Tiek to: surašysiu, padėsiu, vėliau galutinai redaguosiu. Kaip visus kitus atsiminimus: pirma surašau, paskui juvelyriniai apdailos darbai. Taigi.

Perskaičiau „Ogonioke“ Čingizo Aitmatovo interviu. Daug įdomių minčių, tačiau juntamas kažkoks falšas visame jo pasisakyme. Nejučiomis prisiminiau, kad daužant Aleksandrą Solženicyną jis vienas pirmųjų iš rašytojų puolė jį. Nesupratau tada Čingizo Aitmatovo. Nesuprantu iki galo ir dabar. Įžymus rašytojas, plačiai skaitomas respublikose ir užsienyje, kokių velnių lenda jis į politiką, deda pastangas bent potekstėje išsakyti savo pritarimą visai Komunistų partijos politikai, šventą tikėjimą naujųjų „persitvarkymų“ teisingumu. Tokia dviguba buhalterija nelabai kokioj šviesoj parodo jį kaip žmogų ir kaip rašytoją. Žiūrėsim. Ypač neramina šito žmogaus samprotavimai apie internacionalizmą. Vienos miglos. Nesupranta vyras tos elementariausios tiesos, kad internacionalizmo – tikro, o ne numeruojamo 1-ju, II-ju, III-ju! – sėkmingai siekti gali tiktai tos tautos, kurios yra aukščiausiai išvysčiusios savo nacionalinę kultūrą. Gaila, bet taip yra su Čingizu Aitmatovu. Ir gana keistai atrodo jo įrodinėjimai, kad, nesutardamas savo respublikoje, jis buvo priverstas bėgti į Maskvą, imtis dvikalbystės, rašyti tiek kirgizų, tiek ir rusų kalba.

Rugpjūčio 10. Pirmadienis

Anksti rytą pasitikau stotyje „Sakmės apie Juzą“ vertėją Denizą Neugnot-Accoz. Nedidelio ūgio, smagi, šneki, nepadarė ji man labai jau teigiamo įspūdžio. Negaliu suprasti, kokios ji tautybės. Nuvežiau, apgyvendinau „Neringos“ viešbutyje, papusryčiavau su ja. Po to, gidės lydimi, aprodėme jai Vilniaus senamiestį, restauruojamus namus, stipriai sužavėjusius ją, lankėmės universitete, pietavome „Neringos“ restorane, po pietų aprodėme naujuosius Vilniaus kvartalus – Lazdynus, Karoliniškes, Šeškinę, Justiniškes. Viskuo ji labai stebėjosi, kartojo, kad nieko šito Prancūzijoje apie mus nežinoma, labai trūksta informacijos, reikalą gerokai gadina lenkai, kurių Prancūzijoje labai daug ir neskuba jie ką nors teigiamo tarti apie Lietuvą, vien nušviečia ją kaip Lenkijos užkaborį, kuris netrukus bus prijungtas prie „motinos Lenkijos“. Nežinau, tikėti tuo ar ne, o dūšioj negera.

Vakarieniavome vėl „Neringoje“. Visą laiką ji pabrėžinėja, kad tokio mandagaus aptarnavimo, apskritai tokios tvarkos visur, tokio dėmesio žmonėms ji nė iš tolo nesuradusi Maskvoje. Negerai, kad ji šitaip. Kam tie sulyginimai?

Rugpjūčio 11. Antradienis

Negera žinia: mirė Albinas Žukauskas. Šarvojamas Rašytojų sąjungos būstinėje. Denizos Neugnot-Accoz susitikimą su rašytojais turėjo atkelti iš 15 valandos į 11-tą. O susitikime dalyvavo tiktai Petras Bražėnas. Kiti rašytojai – atostogauja, dar kiti – ruošiasi laidotuvėms Albino Žukausko, kurios įvyks rytoj, o vėl kiti… Iš anksto žinojau: neateis jie. Reikalas juk liečia mano malonybę ir mano „Sakmės apie Juzą“ vertėją į prancūzų kalbą. Keista, o tačiau smulkus pavydas suveikė ir čia. Na ką gi. Ką gi?

Aplankėme Trakus. Oras buvo prastas, anksti grįžome, tai pakviečiau ją į „Senojo rūsio“, prabangiausio Vilniuje, restoraną. Vakarą užbaigėm pas mus namuose. Plačiai išsikalbėjome. Buvo įdomu. Tik pastebėjau, kad gana godi ji suvenyrų, pati irgi atvežė mums dovanėlių, tarp jų ir elektroninį žadintuvą, pagamintą, berods, Vietname.

Rugpjūčio 12. Trečiadienis

Buvome su vertėja Deniza Kaune. Prieš tai, 10 val. ryto, aplankėme V. K. Jonyno darbų parodą Dailės muziejuje. Atvyko ir pats Jonynas, asmeniškai aprodė viską, aiškino, informavo. Dalyvavo apžiūroje ir Dailės muziejaus direktorius Budrys, malonus kaip reta žmogus. V. K. Jonynas patyliukais prasitarė, kad mano toji vertėja nėra „labai stipri prancūzų kalboje“, tuo sukėlė man naujas abejones dėl „Juzos“ vertimo sėkmės. Nežinia iš kur tokia abejonė kilo man iš pirmo susitikimo su vertėja. Yra joje kažkas „ne taip“. Na ką gi, žiūrėsime. Žiūrėsime. Jeigu bus man dar vienas smūgis (gal tiktai smūgelis), atlaikysime, draugas Baltuši, nepasikarsime. Daug man svarbiau ir brangiau V. K. Jonyno iliustracijos. Jeigu „Juza“ iš tikrųjų bus ko vertas, išeis į pasaulį pats, jau po mano mirties. O jeigu ne, tai ne.

Kaune aprodžiau vertėjai M. K. Čiurlionio muziejų. Buvo priblokšta, ilgai negalėjo atitokti. Apžiūrėjome ir Velnių kolekciją, kadaise dailininko Žmuidzinavičiaus pradėtą komplektuoti. Dabar ji išaugusi neregėtai, surinkta namo trijuose aukštuose. Yra čia ne tik velnių figūros, bet ir kitokie dalykai su velnio ženklu, net lėkštės iš daugelio pasaulio šalių, kavos puodukai ir t. t. Nežinau, ar maloniai gerčiau kavą iš tokio puoduko. Visa ta velnių kolekcija – tuščias burbulas, išpūstas žmogaus, pasiryžusio dar ir šita prasme „įsiamžinti“. Tikri milžinai tokiais dalykais neužsiiminėja.

Aprodžiau vertėjai ir Literatūros muziejų, taipogi padariusį jai didžiulį įspūdį. Abu padarėm įrašus lankytojų knygoje. Įrašiau savajame, kad per daug esu šlovinamas muziejaus stenduose, ir kad tikrai man nesmagu užimti „plotus“, ne mažesnius, o dažnai ir didesnius, nei užima tikrieji mūsų rašytojai: Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Petras Cvirka, A. Vienuolis-Žukauskas, kiti. Negražu šitaip.

Didelį įspūdį vertėjai padarė Kauno senieji kvartalai, iš tikrųjų įspūdingai restauruoti ir restauruojami toliau. Gerai.

Pietavome „Kauko“ restorane. Aptarnavimas tikrai europietiškas. Įspūdis vertėjai – triuškinantis. Ir vėl ji lygino su Maskva, jos restoranais, kavinėmis, didelei pastarųjų nenaudai. Nepatinka man šis momentas. Kam šitai pabrėžinėti kiekviename žingsnyje. Ne rusai mes, ir Kaunas – ne Rusija. Ir Vilnius. Čia Lietuva.

Vakare išlydėjau vertėją į traukinį, sočiai pridėjęs visokių suvenyrų, kaštavusių man gerą kapeiką. Tiek to. Ir atsidusau su palengvėjimu, traukiniui pajudėjus. Pagaliau!

Rugpjūčio 13. Ketvirtadienis

Pailsėjau, atitokau. Vertėja, šalia kitų gerų savybių, pasirodė turinti ir potraukį į gerą konjaką. Žinoma, tiktai gerą. O man – tas pats vėzdas. Senatvėje bepakeliu tiktai baltą švarutėlę degtinukę. Žinoma, jeigu tokios pavyksta gauti. Priemaišų visokių dabar daug. Dažnai geri ir nežinai, ką geri, iš ko pagamintas tasai skystis, toks padorus iš akies. Taigi.

Vakare žiūrėjome abu su Monika televizijos laidą „Pozicija“. Apie internacionalizmą. Vedė ją žurnalistas Borovikas, nežinia kokiu pagrindu apsišaukęs rašytoju, nūnai besąs Tarybinio taikos gynimo komiteto pirmininkas, nors šioje laidoje nutylėjo šį „titulą“. Laidą vedė demagogiškai, su stipriai juntamu didžiarusiškumo kvapeliu. Žodžiais tarė apie visų Tarybų Sąjungos tautų lygybę, lygiateisiškumą, užtikrintą jų nacionalinės kultūros klestėjimą ir taip toliau, iš tikrųjų gi (potekstėje ir be potekstės!) buvo duodama aiški kryptis: visur vyrauja, viską lemia, viskam vadovauja didžioji rusų tauta, niekas kitas. Už menkiausią užuominą apie tokios pozicijos neteisingumą, įžūliai ir demagogiškai atkirtinėjo Borovikas, pasirinkęs tam reikalui atskirų „intarpų“ metodą: kai tik kas pasako ką jam nepriimtino, tuoj užima ekraną pats vienas ir triuškina, kitiems dalyviams negirdint. Šitaip leido jis sau elgtis su poetu Solouhinu, kitais. Negerą įspūdį padarė mano pažįstama Vija Artmanė, keikusi latvių išeiviją, išvadinusi visus reakcionieriais bei parsidavėliais, kurie už 7 dolerius eina dalyvauti protesto mitinguose prie TSRS pasiuntinybės, ir užbaigusi savo tiradą tuo, kad „mes niekuomet nesuartėsime, bendros kalbos nerasime“. Gėda buvo ir klausyti šitos išaukštintos ir visur šlovinamos teatro ir kino aktorės sapaliojimus. Nieko bendra su tikrove neturi jos plepalai. Emigrantai, suprantama, nėra mums visi artimi. Tarp jų nemažai tikrų reakcionierių, nesutaikomų Tarybų Lietuvos priešų, na, o kur visi kiti? Yra juk emigracijoje dorų lietuvių, dirbančių, kuriančių vertybes Lietuvos, tėvų žemės, garbei ir šlovei, skausmingai išsiilgusių tėvynės. Tai juos irgi – per tvorą? Šito nebus. Kas vertingiausio sukurta Lietuvai, tas ir bus išsaugota Lietuvai. Jau dabar išleista Lietuvoje poetų Henriko Radausko, Stasio Santvaro, Antano Gustaičio knygos, seniai jau išėjo Lietuvoje ir jau dviejų laidų sulaukė Mariaus Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“ (mano recenzuotas, beje!), Eduardo Cinzo novelės, jo romanas „Raudonojo arklio vasara“, daugelis kitų. Taip yra. Ir taip bus. Jeigu mes norime pasiekti internacionalinio lygiateisiško pasaulio tautų, taigi ir TSRS tautų, bendravimo, pirmiausia privalome iki aukščiausio lygio išugdyti savo tautos nacionalinę kultūrą. Be šito jokio internacionalizmo nebus ir negali būti! Ilgai spjaudžiausi po šitos demagogiškos laidos. Taigi.

Rugpjūčio 14. Penktadienis

Vartinėjau, ką padaręs knygai „Šviesų pėdsaką širdy palikę“ (anksčiau buvau pavadinęs „Gilų pėdsaką širdy palikę“), nesu tikras, kad pavadinimas nebesikeis. Dirbu tokiu metodu: surašau šiaip taip ir atidedu į atskirą aplanką, vėliau numatęs imti visus iš eilės ir šlifuoti. Šitaip turi gimti knyga. Dabar apsižiūrėjau, kad taip surašytų, arba iš naujo perrašytų dalykų, kurie jau buvo atspausdinti periodikoje arba panaudoti kur kitur, jau turiu apie Justą Paleckį, Antaną Venclovą, Kostą Korsaką, Petrą Cvirką, Petrą Kubertavičių, Stepą Žuką, dar vieną kitą mažesnės apimties. Perrašinėjant, tiksliau tarus, surašant jau skelbtus dalykus, daug kas keičiasi, papilnėja keliais puslapiais. Šitai manęs negąsdina. Darbas ėjo Paalksnėje gana smagiai, dabar ryšium su vertėjos bei V. K. Jonyno viešnagėmis šiek tiek sutriko, bet jau imu jautį už ragų. Reikia dirbti, kitaip nieko gero nebus. Varau apie Stasį Kapnį. Bijau įrašyti ką nors žeminančio jį. Nieko nenoriu žeminti. Nė iš tolo. Vietoje anksčiau mano paskelbtų „Pergalės“ žurnale 4 mašinraščio puslapių susidarys nūnai ne mažiau dvidešimties. Gerai tas ar blogai?

Buvau pas odos ligų gydytoją Šiškienę, parodžiau jai savo kairę koją: dar gegužės mėnesį įdrėskiau jos čiurną, iki šiol negyja, ir gana, maudžia skausmas. Bėda man su kojomis. Jau daugelį metų neramina alerginiai bėrimai, kartais kraujuojantys, visuomet erzinantys, gadinantys nuotaiką. Gal dėl to ir tas įdrėskimas surūdijusia vinimi nenori sugyti, gal yra kita kokia priežastis? Gydytoja apžiūrėjo, nieko dora nepatarė. Žiūrėsiu, kas čia bus toliau. Kiek neramu.

Išėjo Juozo Jurginio knyga „Lietuvos krikštas“. Pirmaisiais įvado žodžiais taria šitas, lyg ir protingas vyras, kad nūnai „sukeltas triukšmas“ dėl Lietuvos krikšto 600 metų sukakties iškilmingo atžymėjimo Lietuvoje yra… užsienio reakcionierių, pirmiausia, Vatikano propagandos padarinys. Toliau nebeskaičiau: reikia man apsiprasti su tokia J. Jurginio mintimi, paskaitysiu vėliau viską, kai galėsiu ramiai.

Stebina mane šitas žmogus. Daug prisikentėjęs nuo visokių zimanų bei šumauskų, šiandien pasirodo tolygus jiems. Gaila. Ir… nelinksma. Gerbiau jį.

Rugpjūčio 15. Šeštadienis

Išleidau Moniką į Paalksnę.

Padirbėjau prie atsiminimų apie Stasį Kapnį. Nelabai sekėsi. Prasčiausia, kad nepajėgiau išvengti asmeniškų „prasikišimų“, kai atsiminimų autoriai, apie ką berašytų, kalba daugiausia apie save. Neduok dieve šitaip man atsitikti! Iš kitos pusės – kaip išsisaugoti šito, kaip išvengti, kai į aprašomus žmones bei įvykius žiūri ne kieno kito, o savo paties akimis, pasveri savo svarstyklėmis?

Ieškojau kokio nors ryšio su Dalia, nesuradau. Kažkur išvykusi. O seniai, labai seniai besimatėme. Tiek jau to. Nubaigsiu senti ir be sentimentų. Svarbu, kad draugystė išliktų. Tas nūnai svarbiau už visa kita.

Rugpjūčio 17. Pirmadienis

Vakar sugrįžo Monika iš Paalksnės. Tenai ji su aktorium H. Kurausku ir režisierium Puodžiūnu repetavo naują veikalą, kuriame tik du vaidmenys: jai ir Kurauskui. Grįžo smagi, pasakojo, kad aktorius ir režisierius sužavėti mūsų sodybėlės, dairosi pirkti ką nors panašaus sau. Dieve jiems padėk.

Ankstyvą rytą šiandien išvykome pas Zenoną Valuntą visu būriu: V. K. Jonynas, Dailės muziejaus direktorius Budrys, žinomas fotomenininkas Dichavičius ir mano malonybė. Tikra šventė buvo Valuntų namuose. Budrys taip pat apstulbintas Zenono skulptūrų grožio, apgailestavo, kad iki šiol nesusiorientavo tuose reikaluose, patikėjo kitų „žinovų“ peiktina informacija, pažadėjo viską atitaisyti: rudenį visi šitie drožiniai bus perkelti į Dailės muziejų, atnaujinami, impregnuojami, o vėliau išstatyti Zenono Valunto personalinėje darbų parodoje. Jonynas su Dichavičium ėjo nuo vieno kūrinio prie kito, viską fotografuodami iš įvairiausių rakursų. Zenono žmonelė, švytėdama iš laimės, puolė ruošti stalą… Laimingas buvau ir aš: nors per aguonos grūdelį prisidedu prie Zenono Valunto darbų tikro įvertinimo. Taigi. Viską užbaigę, pavaišinti nuostabiais „cepelinais“ vykome namo, plačiai išsikalbėdami įvairiausiais klausimais.

Pasakė man Budrys, kad V. K. Jonyno darbų paroda bus keliama į Kauną trims mėnesiams, paskui tokiam pat laikui į Klaipėdą, o iš ten – į galutinio sustojimo vietą Vilniuje, M. Gorkio 4, vieną seniausių Vilniaus mūro namų, kuris nūnai baigiamas restauruoti ir bus pavadintas V. K. Jonyno vardu. Šalia jo darbų čia suras sau prieglaudą Mikėno skulptūros, Švažo tapybos darbai. Šviesi žinia, dar labiau nuskaidrinusi man nuotaiką.

Pats V. K. Jonyno egzistavimo faktas, jo dažnas lankymasis Lietuvoje, jo parodos, pokalbiai su juo – šviesus reiškinys. Juo tad šviesiau man, kad šis didžio talento meistras imasi iliustruoti „Sakmę apie Juzą“. Kiek teko girdėti, jau padaręs jis iliustracijas, bet jam trūko pabuvojimo Juzos vietose, dabar, kaip pats pasakė, sėkmingai užbaigsiąs viską. Gerai!

Vakare V. K. Jonynas svečiavosi mūsų namuose. Labai plačiai ir labai įdomiai pasikalbėjome.

Gera man ši vasara!

Rugpjūčio 19. Trečiadienis

Negera diena: šiandien išvyksta V. K. Jonynas. Sunku ant dūšios, kaip pasakytų kupiškėnai. Nuėjau iš ryto į „Neringos“ viešbutį, norėjau įteikti mažytį skilanduką, kad parvežtų žmonai Irenai Griežei (kadaise šitaip ir padarė jis), bet nepriėmė, paaiškino gavęs iš Valuntienės, tai dviejų nepertemps per amerikonų muitinę. Išsikalbėjome kiek plačiau, daug išmintingų žodžių išklausiau. Pakvietė būtinai papietauti su juo atsisveikinimo pietus, kuriuos jam ruošia „Tėviškės“ draugija. Buvo man nepatogu, nekviestas juk, bet jis neleido nė kalbėti.

Pietavome „Vilniaus“ restorane žydriojoje saliukėje: „Tėviškės“ draugijos pirmininkas (naujasis) Sakalauskas, jo pavaduotojas Kusta, darbuotoja Monika, „Tiesos“ redaktorius Laurinčiukas ir mes su Jonynu. Nieko daugiau. Smagiai viskas praėjo, nors nieko stipresnio ant stalo niekas nepadėjo…

Į aerouostą, Jonyno paprašytas, nelydėjau. Atsisveikinome „Neringoje“, išsibučiavome. Žadėjo dabar kiekvienais metais atvykti į Lietuvą ne mažiau kaip penkiems mėnesiams, o šių metų pabaigoje pristatyti „Sakmės apie Juzą“ iliustracijas.

Lauksiu.

Monika vėl išvyko į Paalksnę repetuoti. Tegu tik sekasi jai, ko daugiau benorėti?

Rugpjūčio 20. Ketvirtadienis

Vakar dienos „Literaturnaja gazeta“ numeryje paskelbtas Bulgarijos komunistų partijos Centro komiteto nutarimas: „Atsisakymas nuo paradinio falšo“, kuriame pasmerkiama ikišiolinės švenčių priemonės, vadovaujančių partijos vadovų garbinimas bei liaupsinimas, panaikinami visi Nusipelniusių bei Liaudies vardai, nustatoma, kad ordinais apdovanoti žmonės pristatomi tik sulaukę pensijinio amžiaus, kad aukštu ordinu gali būti apdovanojamas žmogus už ypatingus nuopelnus ir tiktai vieną kartą gyvenime, kad panaikinami visų aukšto rango pareigūnų „apvaliųjų“ jubiliejų minėjimai, panaikinami šventiniai paradai, demonstracijos, eitynės, nustatoma, kad Gegužės ir Spalio sukakties šventės bus atžymimos tiktai įmonėse bei įstaigose, kukliai, paprastai, be jokio paradiškumo, kad įvedama griežta kontrolė iškabinant portretus arba išstatant biustus, atšaukiami Politinio biuro narių išstatymai iškilmių proga, kad paminklai ir biustai bus statomi tiktai nacionaliniams herojams ir mirusiems įžymiems veikėjams, nustatoma, kad vadovaujančių darbuotojų išvykos po valstybę vykdomos be jokio paradiškumo bei iškilmingų sutikimų, be oficialumo. Įvedama taisyklė, kad turi būti kuo mažiau ir kuo neoficialiau šnekama susirinkimuose, nurodoma nešaukti į prezidiumą didesnio skaičiaus žmonių, ir visi jie turi būti renkami, griežtai pasmerkiamas vadovaujančių valstybės vyrų aukštinimas – jų nuopelnus bei autoritetą turi lemti ne kas kita, o tiktai jų tikrieji nuopelnai…

Ir taip toliau. Ir toliau taip. Skaičiau ir netikėjau savo akimis. Ir keistoka, kad tokį nutarimą priėmė ne TSRS, bet Bulgarijos komunistų partija, jos Centro komitetas. Tikrai nuostabu.

Rugpjūčio 21. Penktadienis

Netikėtai gavau paštu „Parduotų vasarų“ I-jį tomą, išleistą „Šviesos“ leidyklos lenkų kalba. Tiražas… 600 egz. Nustebęs paskambinau leidyklai į Kauną, iš ten atsakė, kad tie 600 yra skirti pardavimui respublikoje, čia gyvenantiems lenkams, o 20.000 egzempliorių išsiųsta platinti į Lenkiją. Tai gerai.

Paskambinau į respublikinę Knygų bazę, susitariau, kad ji savo keliu išskirs man per „Versmės“ knygyną dar bent 5 egz. „Vasarų“. Buvo bazės darbuotojai tiek malonūs, kad pasiūlė man dar papildomai „Parduotų vasarų“ (I ir II tomai vienoje knygoje) lietuvių kalba 10 egz. ir „Sakmės apie Juzą“ 15 egz. Labai pravers man šis papildymas, nes daugelio esu prašomas „padovanoti“.

Vakare grįžo Monika iš Paalksnės. Geros nuotaikos.

Rugpjūčio 22. Šeštadienis

„Literatūroje ir mene“ šiandien atspausdintas tasai raštas dėl Dainų švenčių, kurį Kultūros ministerijos atstovė buvo atnešusi pasirašyti man: „Ar mums reikia Dainų švenčių?“ Pasirašė jį: Romas Šarmaitis, Jonas Bielinis, Antanas Buračas, Vytautas Jakelaitis, Konradas Kaveckas, Česlovas Kudaba, Michalina Meškauskienė, Saulius Sondeckis, Vytautas Statulevičius – visi nepažymėdami savo titulų. Perskaičiau šį įžūlų ir kreivai bei demagogiškai surašytą rašinį ir nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad užteko man proto nepasirašyti jį.

Rugpjūčio 23. Sekmadienis

Maskvos televizija rodė laidą „Gyvūnijos pasaulyje“ ir pranešė ta proga, kad jau įkurtas Fondas… zooparkams remti. Dar vienas fondas! Turėjo Taikos fondą, Gagarino miesto fondą, Pergalės paminklo fondą, Betėvių vaikų rėmimo fondą… Dabar lieka laukti dar Nekaltų mergelių arba Neištekėjusių panų fondo, o paskui dar kitokių, nebeminint Kultūros fondo, kurio užduotis sugrobti iš gyventojų meno vertybes, neatlyginant jiems nė viena kapeika. Kiekvienam juk aišku, kad šitie fondai yra ne kas kita, kaip naujas būdas apiplėšinėti darbo žmogų nelegaliai ir neteisėtai apdėtais mokesčiais. Taigi šitaip.

Maskvos televizijos pastovi laida „Vremia“ pranešė apie demonstraciją prie A. Mickevičiaus paminklo, kur susirinko apie pusę tūkstančio žmonių (Maskvos tarimu – kelios dešimtys) ryšium su 48-omis metinėmis Stalino ir Hitlerio sutarties, kuria Hitleris leido pirmajam aneksuoti nepriklausomas Pabaltijo šalis: Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tokios demonstracijos esą įvykusios Rygoje ir Taline. Ir taip pat be pasisekimo, nes tai – Amerikos Žvalgybos Centro valdybos darbas, kuri savo propaganda suklaidino Pabaltijo kai kuriuos žmones, pirmiausia chuliganaujančius tamsuolius.

Reikia pasakyti, kad apie šias demonstracijas jau anksčiau kalbėjo JAV, Anglijos, Vakarų Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos ir daugelis kitų radijo stočių. Jos neragino dalyvauti, tiktai pranešė, kad jos įvyks, kur įvyks, kurią valandą prasidės.

Per Vilniaus televizijos laidą „Panorama“ irgi buvo kalbama apie demonstraciją prie Šv. Onos bažnyčios (kur netoliese stovi G. Jokūbonio sukurtas paminklas A. Mickevičiui), parodė net kelis kadrus. Mačiau kalbančią garsiąją Sadūnaitę. Elegantiškai atrodė ji ekrane.

Įsidėmėtina, kad nebuvo jokių areštų. Milicija stebėjo viską iš arti, bet nesikišo.

Naktį beveik visos pasaulio radijo stotys pranešė apie šias demonstracijas, plačiai komentavo jas.

Žiūrėjome prieš tai su Monika prancūzų gamybos meninį filmą „Tikroji damos su kamelijomis istorija“. Gerokai nusivylėme: aktoriai geri, pastatymas geras, bet apie ką yra filmas? Slampinėja eilinė kurvelka, tikro tėvo pardavinėjama, o aplikui zuja frakuoti kuiliai, nieko daugiau. Negi ir Prancūzija nebeturi apie ką kalbėti iš ekrano?

Rugpjūčio 24. Pirmadienis

Skambinau į Kauno dailės kombinatą, paprašiau, kad iki metų pabaigos pasiūtų Kupiškio etnografinio liaudies teatro kolektyvui vyriškus kostiumus – viso 18 štukų. Abejojo, bet sutiko.

Skambinau Kauno viešbučiui „Lietuva“, susitariau, kad skirs kambarį Povilui Zulonui antradienį, taigi rytoj, kai nuvyks jisai į Kazio Šimonio 100-jų gimimo metinių minėjimą.

Negaliu atsikratyti negero įspūdžio, kurį išsinešėm abu su Monika iš prancūzų filmo „Tikroji damos su kamelijomis istorija“. Gal todėl taip sunkiai sekėsi man parašyti pabaigą atsiminimų apie Stasį Kapnį? Neužbaigiau, nors parašiau bene šešis variantus.

Supirkau produktus Šeškinėje, kurioj „pagerinta“ parduotuvė, skirta mums, „intelektualams“, mažai besiskiria nuo kitų, neskirtų „intelektualams“. Apskritai viskas prastėja.

Rugpjūčio 25. Antradienis

„Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Sovetskaja Litva“, „Vakarinės naujienos“ rašo apie rugpjūčio 23 dienos demonstracijas, žinoma, viskas peikiama. Taipogi skelbiami „pasisakymai“, smerkiantys šį įvykį, jo dalyvius. Įdomu ir smagu, kad po jais nematyti nė vieno žymesnio žmogaus parašo, vis kažkokie tekintojai, brigadininkai, melžėjos, viena mokytoja… Taigi.

Vakare, nelauktai ir netikėtai, anūkas Rokas pasirodė gana švelnus mums su Monika: pademonstravo savo kelionės po Tadžikiją skaidres, plačiai paaiškindamas. Geras buvo vakaras. Gera atmosfera namuose. Kad tai dažniau šitaip.

Rugpjūčio 26. Trečiadienis

Atvykome į Paalksnę. Oras gražus, Monika smagi. Kartu su mumis – Kurauskas, režisieriaus asistentė Regina.

Kurauskas kelis kartus šnekėjo, kad labai norėtų nusipirkti kokią nors sodybą prie ežero, nelabai brangią. Norėtų šito ir Regina, taipogi rež. Puodžiūnas, kuris neatvažiavo. Paskambinau LKP Molėtų RK pirmajai sekretorei E. Blaže-vičiūtei, toji, tik ką grįžusi iš Vilniaus, kur, matyt, buvo gavusi pylos už kažką, staiga sujudo atvykti ir tuoj pasirodė, nors buvo jau pavakarys. Turėjau tiktai alaus, pavaišinau. <…> Supratau: nelaiminga tai moteris, ateinančiais metais jai bus 50, o dar netekėjusi, kažką slaptai bemylinti, užmiršti nepajėgianti… Išvyko jau naktį, pasakė Kurauskui ir Reginai atvykti į rajkomą pusę vienuoliktos: nuvešianti ir parodysianti, kokios sodybos yra parduodamos rajone. Taigi.

Šiandien spaudoje vėl apie rugpjūčio 23 dienos demonstraciją. Ir visose radijo stotyse užsienyje pilna apie tai.

Rugpjūčio 27. Ketvirtadienis

Baigiau apie Stasį Kapnį. Kaip ir tikėjausi, sutilpau į 19 puslapių, nors sunkiai suvaldžiau norą burbuliuoti toliau. Nepanašus šitas mano rašinys į kitus tokio pat tipo bandymus. Daug visokių mano samprotavimų, išvadų, praeities prisiminimų. Plepus darausi į senatvę, ar ką? Na, dar sugrįšiu prie šito rankraščio, bandysiu pakoreguoti, gal pavyks sutrumpinti.

Antanėlio vežamas, nukakau į Kupiškį, nubogindamas tuščią statinę, kurią (pilną) padovanojo man buvęs Antašavos kolūkio pirmininkas Norkus. Nuvežiau ir vaistų Adomo Petrausko žmonai: tegu sveiksta, neserga. <…>

Skambinau broliui Leonardui, atsiliepė sesuo Marytė. Jos sveikata smarkiai pašlijo, sunkiai bepaeina, daugiausia guli, kojos ištinusios, skausmai nuo „druskų“ dar labiau paaštrėję. Siūliausi paguldyti ją į ligoninę – atsisakė. Supratau: nebetiki ji tarybiniams gydytojams. Jeigu apskritai tikėjo kada. Jos akimis žiūrint, kas bedievis, tas ir šlamštas. Na, žiūrėsim. Su broliu susitariau, kad sekmadienį atvažiuos į Paalksnę. Mes išvyksime iš čia šeštadienio vakarą. Jo žmona Mikalina baigs gydyti čionai dantis (Molėtuose): susitariau tuo reikalu su geriausiu Molėtų dantų protezistu bei stomatologu Šimėnu.

Rugpjūčio 28. Penktadienis

Nakčia netikėtai nukrito karščiai. Temperatūra vos 20. Žada lietų. H. Kurauskas pagavo ežere tris šaunias lydekas, tai valgėm žuvienę ir keptą lydekienę. Irgi įdomu.

Kažko suprastėjo savijauta. Padažnėjo ir paaštrėjo skausmai kairėje galvos pusėje: smelkia ir smelkia. Gal čia aortos sutrikimai. Ir nesveiksta kairė koja. Įdrėksta dar bene gegužės mėnesį. Neramina prisiminimas, kad ir mano motinai buvo panašus atvejis, kai negalėjo ji užgydyti blauzdos įdrėskimą, o vėliau paaiškėjo, kad turi skrandžio vėžį ir buvo operuojama, turėdama jau 71 metus. Niekai būtų, jeigu ir man panašiai. Turiu dar padirbėti šiek tiek.

Vartinėjau juodraščius. Negaliu dar apsispręsti, apie ką dabar paruošti atsiminimų pluoštą: A. Vienuolis-Žukauskas, Jonas Šimkus, Teofilis Tilvytis ar Anykščių teatro (saviveiklos) režisierius Bronius Zabiela, seniai jau miręs. Ko gero, imsiu šitą gražų žmogų.

Rugpjūčio 29. Šeštadienis

Niūri, tuščia diena. Negaliu prisiversti rašyti. Negaliu net apsispręsti, apie ką dabar rašyti iš eilės. Keistas mano būdas. Gal ir išlepimas. Vis kažko neramu, negera, kažko ilgiuosi… Tikriausiai – išlepimas.

Rugpjūčio 31. Pirmadienis

Vakar vakare sugrįžome iš Paalksnės. Nieko taip ir neparašiau per pastarąsias dvi dienas. Šiurpu! Jeigu šitaip eikvosiu tuščiomis laiką, kada gi darbą prie knygos užbaigsiu?

Buvau Kino sąjungoje. Atsiėmiau bilietus į „fondinių“ filmų peržiūrą, atidaviau juos Rokui, tesižinai.

Buvau Šeškinėje, vis toje „pagerintoje“ parduotuvėje, kuri visiškai baigia prilygti normalioms, taigi apytuštėms ir vis labiau tuštėjančioms parduotuvėms, kurios skirtos „normaliems“, jokių protekcijų neturintiems žmonėms. Nieko gero nesuradau tenai, pirkau gyslotos mėsos jautienos ir dar kažką, pagal išvaizdą panašaus į karbonadą. Taigi. Persitvarkymai, žinoma, persitvarkymais, tačiau gal nereikėtų apsiriboti reikalavimais iš žmonių dirbti, dirbti, dirbti, ir vis gerai dirbti, nieko už tai neduodant. Taigi.

Skambinau į universitetą, sužinojau, kad studentų „įkrikštijimas“ įvyks rugsėjo 1 dieną, universiteto kiemelyje. Būtinai nueisiu, nors šalta ir neatlaidžiai skauda kairės kojos čiurną, sužeistą dar, berods, birželio pradžioje. Atkakliai negyja ji man, ramybės nė minutei neduoda. Jau trečias mėnuo šitaip. Gydytojai varinėja vienas nuo kito, o pas kurį nueini, vis pečiais patrauko: kaltos tavo venos, išsiplėtusios, koją prastai maitina, ir taip toliau. O man kas iš tų kalbų? Niekai.

Rugsėjo 1. Antradienis

Šaltas oras, vėjuota, šiurpu. Vilnius atrodo pajaunėjęs, tiek privažiavo laimingųjų jaunuolių ir merginų, kuriems pavyko įstoti į aukštąsias mokyklas. Nelengvai pavyko, senelių ir tėvelių materialinės paramos dėka, kai už kiekvieną egzaminą klojama dėstytojams-egzaminatoriams po tūkstantį rublelių. Jaunuolio talentas bei kiti „absurdai“ čionai negalioja. Na taigi. Iš kitos pusės, kai pagalvoji, kurių gi velnių visi taip veržiasi į aukštąjį mokslą? Jį baigus, atlyginimas žemesnis nei eilinio darbininko fabrike, kur šis gauna po kelis šimtus rublelių, o inžinierius – po 100 ar 120. Darbo yra visur, labai visokio, o visi – į aukštąjį, aukštąjį, aukštąjį! Taigi. Man atrodo, čia tiesiog ambicijos reikalas. Ir didelė nelaimė visiems: talentai nepatenka į mokslus, jie iš „žemesnių“ sluoksnių, be protekcijų, o juos sėkmingai lenkia vidutinybės, kurios vėliau ir užvaldo visus postus, visur diktuoja savo valią ir kerta galvas talentams, ryškėjantiems ir juos užtemdantiems. Taip ir rieda tas mūsų gyvenimas: žemyn, žemyn, žemyn…

Filologijos fakulteto ruošiama studentų įšventinimo ceremonija turėjo prasidėti 10 val. ryto, prasidėjo po 11-os valandos. Buvo gana linksma, įvairu. Fuksai, merginos ir vaikinai, brido į fontaną, atlikinėjo čia visokias ceremonijas, kalendami nuo šalčio dantimis, kalbėjo, deklamavo, įdomią ir šmaikščią kalbą sakė prorektorius, o pats rektorius J. Kubilius, storai apsivilkęs, kvatojo nuo pačios širdies. Pasižymėjau kai ką popierėlyje: gal dar prireiks berašant, gal ir nebeprireiks, nes kiekgi man beliko gyventi.

Supažindino mane čia su keturiomis lietuvaitėmis iš Punsko, Lenkijoje. Atvyko jos studijuoti. Tai gerai. Net labai. Lietuvybė turi būti išlaikyta. Ypač tai svarbu dabar, kai visais kanalais sustiprintas rusinimo darbas. Taigi.

Padirbėjau prie pasakojimo apie Joną Šimkų. Kai ką pridedu prie to, ką rašiau anksčiau. Atrodo, bus paskaitomas dalykas, gal ir visa knyga.

Rugsėjo 2. Trečiadienis

Nėra dienos, kad spauda, radijas ar televizija neskelbtų naujų ir naujų protestų prieš rugpjūčio 23 dienos demonstraciją ir jos dalyvius. Vyksta net masiniai mitingai gamyklose bei įstaigose. Visi vieningai smerkia. Šitai primena man tuos mitingus masinius, kurie vyko Rusijoje 1937 ir vėlesniais metais, kai tūkstančiai darbininkų, nieko konkretaus nežinodami, kaltino Tarybų Sąjungos maršalus, įžymiausius partijos ir valstybės veikėjus „tėvynės išdavimu“, reikalavo jiems… mirties bausmės. Taigi. Čia, žinoma, milijoną kartų smulkesnis atvejis, bet jis kartoja tai, kas buvo. Prisipažinsiu: kartais tiesiog juokingai man atrodo visas šis šurmulynas, sakytum, visi nepaprastai apsidžiaugė susilaukę lyg ir kokios „šventės“, tik rašo, tik kalba, tik protestuoja!.. O kas gi iš tikrųjų įvyko? Parodė per televiziją: buvo susirinkę gal per šimtą žmonių prie Onos bažnyčios, Mickevičiaus paminklo, pakalbėjo, paprotestavo prieš Stalino ir Hitlerio sudarytą sutartį prieš 48 metus, pasmerkė ją ir… išsiskirstė. Tiesa, dar sugiedojo senąjį himną „Lietuva tėvynė mūsų“, kurį mes visi giedojome sugrįžę į tik ką išvaduotą nuo hitlerinių okupantų Vilnių, dar „Lietuva brangi“, kurią nūnai dainuojame visi per respublikines Dainų šventes ir visur kitur, tai ir viskas. Ir dėl šito toks erzelis spaudoje, per radiją bei televiziją?! Štai ką reiškia jausti, kad valdžią laikai užėmęs per prievartą!..

Rugsėjo 3. Ketvirtadienis

Užsienio radijas plačiai skelbia jau kelios dienos apie Jeruzelskio straipsnį, atpyškintą sąjunginiame „Komuniste“, kuriame protestuojama prieš TSRS–Lenkijos politinių santykių klastojimą TSRS spaudoje bei istorikų darbuose, nurodoma, kad Katynės miške tūkstančius lenkų karininkų 1941 metais išžudė ne hitleriniai okupantai, kaip tai buvo atkakliai skelbiama visoje Tarybų Sąjungoje visais kanalais, o TSRS valstybės saugumo organai. Tai bent! Tai bent!.. Vadinasi, iš tikrųjų žengiama progreso, persitvarkymo teisinga kryptimi, skelbiama tiesa tokia, kokia ji buvo iš tikrųjų.

Iš Maskvos žinios: nuteistas 4 metams laisvės atėmimo Vakarų Vokietijos jaunuolis Rustas: atskrido niekieno nekliudomas savo sportiniu lėktuvu ir nusileido ne kur kitur, o Maskvos širdyje, Raudonojoje aikštėje. Taigi. Būtų mano valia, duočiau jam aukščiausią ordiną: kad atvėrė akis, ko verta TSRS sienų gynyba, ir privertė susirūpinti valstybės saugumu.

Vis dar vyksta protestai prieš rugpjūčio 23 dienos demonstraciją. Net nebejuokinga.

Buvau pas gydytoją D. Bagdonienę, paprašiau ištirti nuodugniau mano sveikatą, gal kažkur organizmo viduje yra priežastis, kad taip ilgai nesveiksta mano koja. Rytoj nešiu analizus. Reikia.

Rugsėjo 4. Penktadienis

Užsienio radijas pranešė: mirė Viktoras Nekrasovas, rašytojas, „Stalingrado apkasuose“ romano autorius, fotografas mėgėjas, reto proto ir švarios sąžinės žmogus. Nesurado jis savo vietos prie Stalino, buvo jo persekiojamas, nepalengvėjo jam gyvenimas prie Chruščiovo ir Brežnevo, tad emigravo į Vakarus, gyveno Paryžiuje, kur ir mirė. Gaila talentingo ir doro vyro. Buvau asmeniškai pažįstamas, išskyrus pagarbą – nieko kito jam nejaučiau. Mirė sulaukęs 77 metų, taigi jaunesnis ir už mane. Užtataigi.

Nunešiau anksčiau jau visus duomenis sveikatos tyrimui, šiandien gavau rezultatus: viskas lyg ir gerai, kraujo nusėdimas 20. O tai todėl, kad koja mano siautėja, kraujo spaudimas 13 ant 70, taigi idealus. Na, dar pagyvensime!

Petras Bražėnas serga, guli ligoninėje, bandžiau aplankyt, o jis – išėjęs į kiną.

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Sunkokai, bet eina.

Rugsėjo 5. Šeštadienis

Skaičiau „Litgazetoje“ kažkokio Leonido Pocivalovo pasisakymą: „Mūsų žmonės užsienyje“. Sukrečiantis dalykas. Atveria rusų kvailumą, atsidūrus užsienyje, bemandraujančius, o dar kad „didelių žmonių“ dukrelės ir sūneliai beveik visi „dirba“ užsienyje, užsiima spekuliacija, bizniu. Taigi.

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Gal kas ir išeis.

Protestai prieš rugpjūčio 23 demonstraciją dar tebevyksta. Tai bent!

Rugsėjo 6. Sekmadienis

„Litgazetoje“ kažkoks B. Runinas rašo straipsnyje „Portretas su baltomis dėmėmis“ apie dokumentinį filmą apie poetą Jaroslavą Smeliakovą, Stalino užkankintą, nukamuotą ir iki šiol pilnai dar nepripažintą. Gerai, kad parašė.

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Šiaip taip eina.

Monika išvyko į Šiaulius gastrolėms dviem dienoms. Vaidins spektaklyje „Žana“, kurį gerokai supeikė teatro kritikai. Kaip paprastai, kai pasirodo geras spektaklis.

Buvau pas Dalią. Retai besimatome, o reikėtų. Arba kaip reikiant, arba – nieko. Užbaigti, nutraukti viską. Kitaip – niekai. Virvių virvę veju, ir tiek.

Rugsėjo 7. Pirmadienis

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Su baime žiūriu, kad einu į pabaigą: vėl turėsiu svarstyti, ką dabar, apie kurį dabar? Atrodo, imsiuosi Teofilio Tilvyčio. Žiūrėsim, žiūrėsim. Ko iš anksto „stramužyti“ save!

Vėlai naktį sugrįžo Monika iš Šiaulių.

Rugsėjo 9. Trečiadienis

Vis dar prie Jono Šimkaus. Pasirodo, daug sudėtingesnis jis, nei man atrodė. Žmonės iš arti visuomet sudėtingesni. Deja, suvokiame šitai per vėlai. Daug ką suvokiame per vėlai.

Televizijoje laida „Žmogus ir įstatymas“, pasakojimas „Demokratija ar savivalė“. Kapsuko dujotiekio tinklų viršininko Šato siautėjimas, darbo žmogaus traumavimai. Daugiau nei sunkiai sutvarko jį teisėtumo organai.

Skambino Gintaras Dundulis, Surdegio kolūkio pirmininkas. Vėl tenai siautėja grobstytojai, persekioja jį, o LKP Anykščių RK pirmasis sekretorius Peseckas aiškiai nupirktas ir įgąsdintas, bijo pirštą pajudinti užtardamas jauną ir dorą kolūkio pirmininką. Na, žiūrėsim.

Apskritai tarus, nesitikėjau susidurti su tokiais reiškiniais dabar, persitvarkymų meto dienomis. O šito yra. Ir dar kiek!

Rugsėjo 10. Ketvirtadienis

Šiek tiek prie Jono Šimkaus. Labai nekiek, o vis dėlto.

Parašiau laišką Jonui Januičiui, Televizijos karaliui, padėkojau už laidą apie išdurnėjusį Šatą, prašiau daugiau tokių laidų. Taigi.

Gavau „Parduotų vasarų“ dar 2 egzempliorius lenkų kalba. Įdomu, bet honoraras keistokas: 1.200 rublių. Ką gi… Tikėjausi gausiąs vneštorgo talonų, kadangi Lenkija paėmė šitos mano knygelės virš 21.000 egz., o pasirodo – šmikšt. Taigi.

Šiandien anūkei Julytei 14 metų. Nuėjau, šį bei tą nusinešiau. Pasėdėjau, pasikalbėjau su visais, anksti sugrįžau namo. Senas jau aš kieminėtis net pas anūkes. Taigi.

Rugsėjo 11. Penktadienis

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Labai ir labai lėtai eina man darbas su juo. Gabumų, matyt, trūksta.

Monika iškako į Paalksnę su savo draugais.

Buvo Gintaras Dundulis iš Surdegio. Išsikalbėjome plačiai. Tiesiog neįtikėtinai įsisiautėjo tenai grobstytojai, teks rimtai susirūpinti. Susirašiau kas reikia.

Skambinau Daliai, norėjau susitikti su ja, o ji negali. Padėjau ragelį. Tesižinai. Esu reikalingas žmonėms tik tada, kaip jiems bėda kokia išpuola, šiaipgi – kam aš jiems?

Rugsėjo 12. Šeštadienis

Vėl prie Jono Šimkaus. Pasivariau gerokai.

Ilgai vaikščiojau po miestą. Gražu, smagu, brangu širdžiai. Va, tiktai koja vargina: nesusveiksta, ir gana, pabodo lakstyti troleibusais į nesibaigiančius pertvarstymus. O ką? O nieko. Reikės gal gulti į ligoninę. Daktarai pataria: per daug, girdi, vaikštau, koją varginu…

Rugsėjo 13. Sekmadienis

Užbaigiau apie Joną Šimkų. Valio!..

Dabar reikės atsikvėpti. Negaliu iš karto pulti prie kito personažo – žmogaus. Taigi. O laikas bėga, bėga, bėga.

Sugrįžo Monika iš Paalksnės. Bus ramiau. Nes Roko beveik nematau savaitgaliais. Gyvena jis lyg ir pas mus, valgo, geria, pamiega, ir – vėl iš namų. Kiek šitai tęsis – nežinau nei aš, nei Monika. Žiūrėsim, galgi „išsidūks“, susipras.

Rugsėjo 14. Pirmadienis

Surašiau raštą LKP CK sekretoriui Vytautui Astrauskui, eisiu pas jį tuo reikalu, nes tai jam pavesta žemės ūkio reikalai, be to – netinka žengti per jo galvą tiesiai pas Pirmąjį. Pirmąjį reikia palikti rezerve, jeigu šis nepadės – tada belsimės. Taigi.

Pirkau poras dvi „basketkių“, abiem anūkėm. Labai džiaugėsi, dėkojo. Nelengva dabar joms, likus be tėvo. <…>

Gavau Rokui dvejas kelnes, šviesias, čekų gamybos. Buvo patenkintas. Tai gerai.

Negaliu nieko rašyti. Koks velnias, Baltuši?

Sutikau Algimantą Baltakį, prašė būtinai dalyvauti „Pergalės“ minėjime. Pažadėjau, kur dėsies. Draugiškai jis, tai ir aš.

Rugsėjo 15. Antradienis

Skaitinėjau, vartinėjau Rybakovo romaną „Arbato vaikai“, atspausdintą „Družba narodov“ žurnale. Ne rašytojas jis, šitas Rybakovas, tai aišku iš karto. Mečiau skaitęs, grąžinsiu Rašytojų sąjungos bibliotekai. Tegu skaito, kas tiki šitokiu skaitalu, tegu ir itin aštria tema (antistalinistine) sukurtu. Tegu. Jų valia.

Vartinėjau juodraščius. Vis dar nesiryžtu imtis pasakojimo apie Teofilį Tilvytį. O laikas bėga, bėga…

Parduotuvėse produktų vis mažėja. Beveik ištuštėjo skyriai „Sigutėje“ ir kitur su dešromis kooperatyvinėmis kainomis. Kainos liko, dešrų nebėra. Apskritai jokių rūkėsių.

Nuotaika – niekai. O ko? O velniai žino ko!

Rugsėjo 16. Trečiadienis

Buvau LKP CK pas sekretorių Vytautą Astrauską. Priėmė draugiškai, kaip seną pažįstamą. Išdėsčiau Gintaro Dundulio bėdas, įteikiau santraukinį raštą apie Anykščių rajono kai kurių partinių ir tarybinių vadovų įsisiautėjimą. Išklausė atidžiai, paskui staiga tarė: „O maniau, kad Peseckas gerai sugyvena su rašytojais!“ Prisipažinsiu, nustebino mane šitas pasakymas. Pasakiau iš karto, kad su Pesecku mūsų santykiai visai nekonfliktiški, aš tiktai ginu prieš jį dorą kolūkio pirmininką… „Taip tai taip…“ – buvo atsakyta man. Suneramino mane šitai. Matyt, čionai iš seno įprasta laikyti tuos, kas ateina su rūpesčiais, intrigantais. Tikrai blogai, jeigu iš tikrųjų šitaip!

Rugsėjo 17. Ketvirtadienis

Meno darbuotojų rūmuose įvyko „Pergalės“ žurnalo 500-jo numerio išleidimo minėjimas-iškilmės. Neatsilaikiau dabartinio redaktoriaus kviečiamas, nuėjau, tariau žodį. Viskas atrodė gerai. Viena negerai: vėl pasijutau vienišas tarp žmonių ir tarp rašytojų, svetimas, nereikalingas. Na, ką gi. Būna ir šitaip su žmonėmis, kurie nesusipranta laiku numirti, kaip nesusipratau ir aš.

Rugsėjo 18. Penktadienis

Keista, o nesurandu pirmųjų žodžių ir sakinių pasakojimui apie Teofilį Tilvytį. Norėčiau, net labai, papasakoti apie jį kiek šiltėliau, be šablonų ir be senienų. Štai tik iškyla klausimas: kaip pavaizduoti E. Mieželaičio „užsisėdimą“ ant T. Tilvyčio už kritiką, jo organizuotus persekiojimus, užkertant kelią poezijos knygai apie Vytautą Montvilą „Daina gyvybės kaina“, ir daug ko kito. Prisikentėjo tada Tilvytis! Vaikštau, dėstau galvoje mintis, o jos nesusiklosto, negi dar laukti?

Buvau „Žalgirio“ parduotuvėje. Maisto produktai. Nukreipė mane tenai, pas direktorių Gediminą Dulskį, Vilniaus miesto prekybinių organizacijų vadovas Kukenis, kurį paprašiau sudaryti galimybes… nusipirkti konjako ir degtinės po kelias bonkas atsargai, kaip sakoma. Pavargau begaudydamas po kilometrines eiles. Gavau viską, tačiau iš karto pasijutau įklimpęs: už paslaugas buvo man, tiesa, užuolankomis, mandagiai, duota suprasti, kuo galėčiau atsidėkoti direktoriui. Ne pinigais, ne, ir ne daiktais, o užtarimu, „kur reikia“ ir „prieš ką reikia“. Štai ir prasidėk, žmogau kvailas!..

Išėjo atsiminimų apie Justą Paleckį I-sis tomas. Įsigijau sau ir Povilui Zulonui. Radau jame ir savo paties rašinį. Neskaičiau, neprisiverčiau. Gal kada vėliau… Knyga išleista gerai, stambi.

Rugsėjo 19. Šeštadienis

Buvo atvykę iš Anykščių Nijolė Pleskač su sūnum, kuriam savo laiku padėjau gultis į ligoninę. Viskas gerai, tik įvarė man sumišimą dovanos gėlių ir dar „kai ko“. Pastebėjau šitai tik jiems abiem išėjus. Toksai dabar gyvenimas.

Monika žiūrėjo Akademiniame dramos teatre V. Krėvės „Skirgailą“ (Vancevičiaus pastatymas). Kalbino ir mane, bet aš, žinodamas Vancevičiaus „režisūras“, atsisakiau. Sugrįžo Monika be galo sužavėta Regimanto Adomaičio vaidyba Skirgailos vaidmenyje, neįtikėtinai gera, nelaukta, visą spektaklį pavertusia „vieno aktoriaus teatru“. Reikės nueiti kai kada, kada nors.

Rugsėjo 20. Sekmadienis

Parašiau laišką „Komjaunimo tiesai“ dėl respublikos gydytojų psichiatrų, nukankinusių Praną Ruzgą.

Taikos gynimo komitete dalyvavau susitikime su Belgijos taikos judėjimo atstovais. Atrodo, viskas praėjo gerai.

Rugsėjo 21. Pirmadienis

Susisiekiau su Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju Kazimieru Kačonu, labai mano gerbiamu žmogum, kalbėjau dėl buto išskyrimo Dulskiui monolitiniame name Lvovo gatvėje, į kurį kažkodėl nūnai daugelis smelkiasi gyventi. Žadėjo „pasižiūrėti“.

Vartinėjau juodraščius. Dar negaliu pradėti pasakojimą apie Teofilį Tilvytį. Gerokai graužiuosi, bet žinau save: jeigu mintyse nepasiruošęs pradėsiu, tai špygą ir gausiu. Taigi.

Buvau vėl pas chirurgus, perrišo man koją, o kada ji pasveiks – nieko nepasakė. Reikia mesti juos peklon, ieškotis šaltalankio alyvos, kitaip nieko nebus gero.

Skambino Povilas Zulonas, pranešė: Kultūros ministerija atsiuntė raštą, liepia ruoštis išvykai į Lenkiją. Bene bus čia paveikęs mano įsikišimas pernai rudenį, sugrįžus iš Punsko, kai pakėliau klausimą apie būtinumą nuvežti Punsko lietuviams „Senovines kupiškėnų vestuves“. Jeigu tikrai taip, tai smagu man. Ir būtinai važiuosiu su jais visais, kupiškėnais, į Punską. Žinoma, jeigu koks tipelis vėl nepakiš man kojos, kaip iki šiol pakišdavo visų kitų išvykų į užsienį atvejais. Taigi. Žiūrėsim.

Vakare buvau pas Mildą Kunčinienę. Reto žavumo ir dar retesnio švelnumo moteris!

Visai vakare įvyko rašytojų karo ir darbo veteranų Tarybos steigiamasis susirinkimas. Praėjo gana juokingai. Niekas nežinojo, kam toji taryba kuriama, ką ji veiks ir t. t. Susirinkimas truko nepilną valandą.

Televizija parodė lietuvišką meninį filmą „Sūnus palaidūnas“. Labai stengėmės abu su Monika, deja, nieko nesupratome, net kur, kokioj šaly vyksta veiksmas. Taigi aišku: filmas juk „lietuviškas“!

Rugsėjo 23. Trečiadienis

Vakar ir užvakar smaginau, raginau pats save imtis Teofilio Tilvyčio, deja, neįsidrąsinau. Kai norisi daug ką pasakyti, tai ir nesurandi reikalingiausių žodžių.

Skaitinėjau Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“, III-ją knygą, spausdinamą „Pergalės“ žurnale. Gi be reikalo jis ėmėsi šito darbo, reikėjo apsiriboti tuo vienu tomu, atžymėtu leninine premija. Viskas dabar lėkšta, grynas reportažas, be ryškių charakterių, personažų išgyvenimų, vien suregistravimas daugybės įvykių pokario metais mūsų respublikoje. Argi tai ir yra grožinės literatūros kūryba? Ir juk niekur nepasakysi šito. Tuoj būčiau apšauktas pavyduoliu, intrigantu ir t. t. Tesižinai.

Rugsėjo 25. Penktadienis

Vakar Monika vaidino „Tylią naktį“, grįžo patenkinta, apdovanota gėlėmis, besišypsanti. Tai gerai. Džiaugiuosi, kad jos sveikata aiškiai pagerėjusi.

Skaičiau „Tiesoje“ pranešimą, kad Klaipėdos Jūrų muziejuje girtas sargo svečias nakčia užmušė visus penkis pingvinus, tarp jų ir gražuolį karališkąjį, kuriuo gėrėjosi tūkstančiai vaikų. Tegu paraliai griebia šitokius „žmones“! Ir dar apmaudžiau, kai žinai, kad nebus tas žudikas rūsčiau nubaustas – taip mūsuose yra: daryk ką nori, užmušinėk nors ir žmones, tik valstybės pagrindų nejudink, neliesk nė iš tolo. Taigi.

Rugsėjo 26. Šeštadienis

Itin prasta savijauta. Perkūnas žino ko.

„Literatūra ir menas“ šios dienos numeryje aprašinėja „Pergalės“ 500-jo numerio minėjimą MDR ir pažymi, kad aš pradėjau dirbti „Pergalėje“ 1952 metais. Net nebejuokinga. Visose enciklopedijose pasakyta, kad dirbau, taigi redagavau „Pergalę“ nuo 1946 iki 1954 metų, o čia savaip viską kreipia. Įdomu, kad tokie „netikslumai“ visuomet liečia tik mane, nieko daugiau. Įdomu ir įsidėmėtina, nors ir smulkmena, išvalgyto kiaušinio lukšto neverta. Ir daro šitai visuomet kažkoks nukvaišėlis Braziūnas, beje, rašantis ir eilėraščius, taigi – poetas!

Buvo Vidmantas Valiušaitis iš Kauno. Pasakojo susilaukęs didelių nemalonumų ryšium su tuo, kad buvo apkaltintas dalyvavęs kartu su žmona rugpjūčio 23 dienos „buržuazinių nacionalistų“ mitinge Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo. Iš tikrųjų gi tik ėjo pro šalį, grįždamas su žmona iš geležinkelio stoties, išlydėjus žmonos seserį į Vokietiją. Žiūrėsiu, ką galima bus padaryti.

Bet ir susimąstyti reikia dėl šito fakto. Minėtas mitingas nebuvo uždraustas, mitingo metu milicija nieko nesulaikinėjo, negainiojo, „nesikišo“. Vėliau apie šį mitingą mūsiškė propaganda skelbė kaip apie pilietinių teisių įrodymą, net per televiziją demonstravo užsieniečiams, žinoma, nutylėdama, kad tą pačią naktį po mitingo dauguma jo dalyvių buvo areštuoti, tardomi, daužomi, jiems grasinama. Taigi, taigi…

Ko norima pasiekti šitokiu melu?

Rugsėjo 27. Sekmadienis

Nutarimai byra po nutarimų, kaip iš kiauro maišo. „Tiesoje“ štai dar vienas: leidžiama privačiai kepti duoną, kurti kooperatines šeimynines kavines, valgyklas. Visa tai, žinoma, labai gerai, tačiau kodėl gi tuo pat metu neišleidžiamas įstatymas, ginantis panašių kooperatyvų ir jų narių teises? O kol šitai nepadaryta, visi kooperatininkai atsiduria kyšininkų bei milicijos organų sauvalėje. Be kyšių jie neįmano gauti jokių produktų, o kai juos gauna, tuoj prisistato „obuchoesininkai“, tikrina, žiūrinėja kiekvieną daiktelį, ir pasitraukia tiktai gavę gerą kyšį, o kitą dieną vėl visi prisistato – vėl kyšius duok! Daugelis naujai įsisteigusių kooperatyvų užsidarė, nebeišlaikę tokio lupikavimo, užsidarys ir visos kitos privačios įmonėlės. Tai kuriems velniams visi tie tariami leidimai, ta visa propaganda?!

Dar kartą pasveikinau Povilą Zuloną. Jam – 75 metai.

Rugsėjo 28. Pirmadienis

Susitariau su Literatūros propagandos biuru dėl išvykų: spalio 5-tą Šiauliuose, spalio 6-tą Radviliškyje, spalio 11-tą Alytuje. Visur po du susitikimus su skaitytojais. Mane lydės Gražina Urbonaitė, šauni moteris ir labai gera skaitovė. Į Šiaulius ir Radviliškį vyksime vienu autobusėliu kartu su Valdu Kukulu, Vytautu Misevičium, aktoriais Kubilium ir Grašiu. Nelabai kokia tai kompanija, bet nuvykę būsime atskirai, visi kitose vietovėse.

Vartinėjau juodraščius. Ranka dar nepakyla rašyti. O reikėtų. Labai reikėtų!

Rugsėjo 30. Trečiadienis

Vakar nuėjome su Monika žiūrėti „fondinių“ filmų Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose. Matėme kažkokį tarmalą, sušalome nekūrentoje salėje, po seanso tuoj ir išėjome, nebelaukėm sekančio filmo. Net keista, kad žmonės žiūri, gėrisi tokiais, atsiprašant, filmais. O gal mes nusenome?

Iš Vytauto Kazimiero Jonyno laiškas, labai geras, draugiškas. Sakosi dailininkas, kad jau ėmėsi „Juzos“ iliustracijų. Tai labai gerai. Klausia, kur nuotraukos iš mūsų apsilankymo pas Zenoną Valuntą Butėnuose, kur recenzijos apie jo turtingą parodą Vilniuje. Skambinau fotografui Dichavičiui, tas sakėsi tuoj tuoj vyksiąs į JAV, nuotraukas nuvešiąs, nesutiko su mano pasiūlymu nusiųsti jas per „Tėviškės“ draugiją, taip būtų greičiau. Kiekvienam rūpi savi reikalai. O recenzijų apie dailininko V. K. Jonyno parodą Vilniuje nėra iki šiol. Nerašo nė žodžio menotyrininkai, tyli dailininkai, tyli žmonės, nors kiek nusimanantys mene… Daugiau nei keista šitoks reiškinys! Juk V. K. Jonynas ne vien įžymus, vienas įžymiausių lietuvių dailininkų pasauline prasme, bet ir padovanojo Lietuvai šimtus savo darbų, visą parodą. Tai kaip čia dabar?.. Nesuprantu ir gana šitokio mūsų meno žmonių sulaukėjimo!

Parašiau laišką V. K. Jonynui. Pabandžiau sušvelninti viską, tik nežinau, ar man tas pavyko. Tikriausiai – ne.

Vakarieniavau „Neringoje“ su Loreta Pakeryte ir kai kuriais CK darbuotojais. Vyko rimti pokalbiai apie taikos gynimo darbą bei jo problemas.

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 7

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5–6). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1987 m. liepos mėnesio užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1987 m. liepa

Liepos 1. Trečiadienis

Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis susinervinimų, o šitai bene sunkiausia, juo labiau, kad brolis Leonardas pametė kuklumą, pradeda jau kaip reikiant „įsitvirtinti“ Paalksnėje, beveik komanduoti, atsivežė čia du anūkus, mūsų prieš tai neįspėjęs, atsivežė ir šunį, o kam mums su Monika visa tai? Na, šį reikalą sutvarkysiu. Dar lieka bėda su Monikos dukra Dagne: užsispyrusi nenori, gal nė negali, palaužti savo ambicijų, atsiprašyti Monikos ir manęs už pamišėlišką išsišokimą, išvadinant abu mus išsigimėliais, o Monika nuo to kenčia, aiškiai matau. Kalbinau, tegu pakviečia, tegu ji atvažiuoja, teatsiprašiusi jos vienos, tačiau nesutinka Monika: tegu atsiprašo kaip reikiant abiejų. Taigi abi laikosi savo pozicijų, ir abi kenčia. O kam to viso?

Liepos 6 dieną turi atvykti kaimynė gyd. Štrimaitienė su dviem dukterim, tai ermyderio dar padidės. Irgi niekam nereikalingo, tik nervų ardymas Monikai. Kitą sykį net juokinga: šitokios menkos smulkmenos, o išspręsti jas veik neįmanoma. Taigi.

Liepos 2. Ketvirtadienis

Buvau su Leonardu Molėtuose. Sutvarkiau elektros skaitiklio sąskaitas, atsiskaičiau už telefoną, susitariau Tarpkolūkinės statybos valdyboje su pirmininku Ramanausku dėl mūsų namo Paalksnėje nudažymo: rytoj atvažiuos dažytojai. Gerai. Pataisėm ta proga ir televizorių: perdegusi buvo lemputė. Televizorius veikia, tik ar ilgam? Tarybinės juk gamybos!

Spauda vis plačiau rašo apie negerumus. Kauno tarpmiestinių autobusų parke susiformavusi tikra vairuotojų mafija, grobianti pinigus iš keleivių už bilietus, o bilietus neparduodanti. Kontrolierius, kurie juos tikrina, tuos šoferius, sumuša iki sąmonės netekimo, tie patenka į ligoninę, o šoferiai mušeikos neteisiami, nesurandant pagrindo baustinumui. Atrodo, teismai papirkti. Papirkta ir milicija. Ir pagaliau patys kontrolieriai: rublis veltui gauti maloniau nei guzas į kaktą. Taip pat rašoma gana plačiai apie alkoholizmo ir narkomanijos paplitimą tarp paauglių, pirmiausia – moksleivių, ypač Kaune. Kaunas visada buvo ir yra Kaunas. Taigi. Šitokių reiškinių dar nėra buvę Lietuvėlėje mūsų. Jokiais kitais laikais nėra buvę. Kas toliau?

Liepos 3. Penktadienis

Vakar atvažiavo dažytojai: keturios moterys ir vienas vyras. Dažė labai sparčiai, gerai, vis pasiteiraudami mūsų, ko dar norėtumėm. Nudažė beveik visą namą! Rytoj žadėjo atvykti, baigti visus darbus iki pietų. Taip šiandien ir padarė. Bandau atsilyginti jiems, viskas gerai išėjo.

Vakar ir šiandien oras labai gražus. Netikėtai visu buinumu pražydo baltieji bijūnai. Pirmą kartą! Ir tiek žiedų, kad Monika apkarpė bumbulus kai kuriuos, kitaip – nebūtų nė „išmušę“ visų.

Susitarėm su Monika: sekmadienio vakarą važiuojam abu į Vilnių. Jai reikia vaistų, man – kiti reikalai, pirmiausia atsirinkti ir atsivežti juodraščius, taipogi ir išbaigtus tekstus knygai „Gilų pėdsaką širdy palikę“. Dar kartą viską iš naujo pergalvojęs, priėjau aiškios išvados: rašyti galiu tiktai šitą knygą, visa kita atidėjus į šalį. Per daug jau paini situacija gyvenime, šitų „persitvarkymų“ sukelta, nieko stabilaus ir… nieko aiškaus. Laužiantis per brūzgynus nei uogų pasirinksi, nei sveiką kailį išsaugosi. Tegu jaunesni. Jaunesni. Jiems visada visos jūros – iki kelių.

Pastaruoju metu priešokiais skaitinėju iki šiol man nežinomo Argentinos rašytojo Enrike Amorimo romanus (vienoje knygoje) „Šeimininkas Agiliaras“ ir „Lenktynių žirgo šešėlis“, ir vis labiau įsitikinu, kaip mažai mes tepažįstame pasaulinę literatūrą. Puikus rašytojas tas Enrike Amorimas, galima sakyti, tarptautinio masto, geras psichologas, nuostabus atskleidėjas aprašomosios šalies ir jos žmonių, pastarųjų psichologijos. Ir… nežinojome jo iki šiol. O gal tik aš? Rašė jis ispanų kalba, vadinasi, po užraktu nuo manęs buvo jo kūryba. Gerai bent tiek, kad nors dabar susipažinau.

Retkarčiais vėl paimu į rankas Mikalojaus Katkaus raštų tomą, kur sudėta „Balanos gadynė“, taipogi pluoštas atsiminimų, surinktos liaudies kūrybos žiupsnelis, straipsniai įvairiomis temomis, laiškai. Įvadas K. Korsako, labai rimtas. Gerai, kad išleistas šis leidinys ir kad nūnai, kiek girdėjau, leidžiamos naujos jo laidos. Tegu skaito žmonės kuo plačiau. Pati „Balanos gadynė“ nūnai jau kiek nuobodoka, tačiau būtina perskaityti, kad geriau pažintum, kaip mūsų tėvų tėvai gyveno, kokį vargą pakėlė ir kokia gyvenimo išmintim vadovavosi, sau gyvenimą lengvindami, kokius gražius papročius tausojo ir kūrė naujus. Itin įdomiai, nežiūrint senumo, skaitosi jo atsiminimai, daug pasakantys man, manau, kad ir kitiems, tačiau negaliu sutikti su jo mintimis apie Joną Basana-vičių („D-ro Jono Basanavičiaus asmenybės apibūdinimas“). Neobjektyvus čia Mikalojus Katkus, gal kiek ir pavydo įtakojamas – asmeniško pavydo. Ką gi, nėra žmonių idealiai tobulų, nėra neklystančių. Man atrodo, į žmones reikia žiūrėti ir juos vertinti iš to, ką gero jie yra padarę tautai, žmonijai, Tėvynei, mažiau kišantis ir domintis jų privačiu asmeniniu gyvenimu ir kai kuriais neigiamais bruožais. Taip bus teisingiau.

Taigi šitaip.

Liepos 4. Šeštadienis

Nesirašo iš ryto. Kaip jau metų metais. Ir vakarais. Dievas žino, kada tai baigsis. Daug vilčių dedu perėjimui į atsiminimus apie atskirus žmones, sudarant knygą „Gilų pėdsaką širdy palikę“. Tikiu, kad darbas prie jų seksis. Gal ir kitiems darbams išsijudinsiu.

Monikos sveikata nelabai džiugina, nors ir kažko liūdinančio nelabai matyti. Dar pagyvensim, protingi pabūsim. Dar, dar.

Liepos 5. Sekmadienis

Vėl nesirašo. Gal nė bandyti nebeverta. Svarbiausia kliūtis: nežinojimas, kokių pozicijų laikytis romane, net nežinojimas, vardan ko jį noriu parašyti. Per daug jau drumstą metą gyvenam, normaliu protu nelabai tesusigaudysi. Na, žiūrėsim. Gal iš tikrųjų padėti rankraštį ilgam poguliui į stalčių ir varyti atsiminimus apie konkrečius žmones „Gilų pėdsaką širdy palikę“? Ką?

Kaip vis dėlto laikina viskas. Buvo metas, kai žavėjomės penicilinu, laikėme jį stebuklingu vaistu nuo visų bėdų, daugeliu atvejų ir išbandyti teko, visada sėkmingai. Su kokiu dėmesiu skaičiau Andre Morua knygą apie Aleksandrą Flemingą, penicilino atradėją, kaip atžymėtas jis buvo karo ir pokario metais, įvairių akademijų garbės nariu priimtas, Nobelio premija apdovanotas, viso pasaulio spaudos centre buvęs… O kas dabar šneka apie peniciliną? Yra net atvejų, kai tiesiog draudžiama jį taikyti gydymo reikalams. Ir pats aš nebeatsimenu, kada būtų man gydytojai jį prirašę, nors susirgimų į senatvę vis daugėja. Taigi. Taigi šitaip. Nieko nėra ne tik amžino, bet ir pastovesnio. Nebent faraonų piramidės. Toksai gyvenimas.

Labai neramina Monikos sveikatos stovis ir iš to kylanti negera jos nuotaika. Į pasiūlymus dar kartą kreiptis pas gydytojus numoja ranka. Niekuo nebetiki. Nuolatos liūdesio apimta, nervinga smarkiai. Negeri dalykai. O ateityje bus dar prastesni. Kai liksime abu dar labiau nusenę, jėgoms sumažėjus, vieni du belikę, juoba nėra jokio pagrindo tikėtis, kad kas iš mūsų vaikų (dukterų) arba anūkų terliotųsi su mumis, paliegėliais. Fu, net man nelinksma pasidarė, užrašius šituos žodžius!

Į Paalksnę atvyko Leonardo marti Regina ir duktė Loreta. Pas savo dukrą ir sūnų. Šiandien išsiveš juos į Anykščius, ir Leonardai vyks kartu. Pabus visi pas Marytę, kuri jau seniai šaukiasi ir šaukiasi jų. Ji – visai besveikatė, vaikšto su lazdomis, net ramentą pasitelkdama, daiktų nusitverdama. Niekai, ir gana.

Ruošiamės ir mes su Monika. Vakare išvažiuojam. Rytoj vakare sugrįšime, aptvarkę kai kuriuos reikalus. Taigi tiek.

Liepos 6. Pirmadienis

Vėl Paalksnėje. Atkakome kartu su kaimynais vilniškiais Štrimaičiais, tik ne su visais, o su Štrimaitiene Stasele ir dviem jos dukterim. Žadėjo pabūti ilgėliau, dabar staiga paaiškėjo, kad jau šį šeštadienį iškanka jos su šeimos galva ilsėtis į Palangą. Tai man rūpestis: juk ketvirtadienį vakare išvykstu į Vilnių, ir jeigu nesugrįšiu iki šeštadienio vakaro, tai kas čionai paglobos Moniką? Vieną ją palikti negalima: sveikata, nervai. Na, žiūrėsime.

Prisiminiau pokalbį su „Vagos“ leidyklos vyr. redaktorium J. Stepšiu, kursai pritarė mano sumanymui atidėti romaną ir paruošti atsiminimų knygą „Gilų pėdsaką širdy palikę“, nusiųsti jam projektėlį, kad galėtų be eilės įtraukti į ateinančių metų gamybos planą. Reikės taip ir padaryti.

Skaičiau atsivežęs šios dienos „Pravdą“ ir „Izvestijas“. Rašo apie tokį mūsų šalies pramonės atsilikimą, žmonių numoralėjimą, tokį gamybos broką ir kai kurių partinių vadovų, konkrečiai Baškirijos ATR, išsigimimą, kad ir patikėti sunku ir šiurpu darosi. Kaipgi iki šiol nebuvo visa tai pastebėta? Ką veikė aukščiausiosios partijos viršūnės Kremliuje? Nesurandu atsakymo į tai, tuo pačiu negaliu ir pilnai patikėti, kad viskas pasikeis į gerąją pusę. Kai viena partija valdo – gero nelauk. Ir kai revoliucija vyksta iš viršaus, taip pat nieko gero nelauk. Juk visi tie valdantieji vadovai, kurie prileido šitokį nuosmukį, lieka savo postuose, viena kita išimtis šita prasme esmės nekeičia. Ne, nėra šviesios vilties.

Liepos 7. Antradienis

Vakar vėlai vakare skambino iš Maskvos, pranešė, kad „Juzos“ vertėja į prancūzų kalbą Denize Neugnot atvyks į TSRS ne liepos 10, kaip buvo numatyta, o liepos 18. Pranešiau apie tai drg. Leikauskui jau šiandien.

Saulėta, gražu, tik vėjas šaltokas. Man tas nepatinka. Nuo pat vaikystės bijau vėsumos. Gal čia atsiliepia mano persirgta vaikystėje maliarija, tada vadinama „drugiu“, gal ir tie plaučių uždegimai, ką sirgau vaikystėje, dar Pirmojo pasaulinio karo metais, vėliau ir Antrojo pasaulinio karo metais Saratovo stepėse, kas gi dabar žino? Aišku tik viena: negera man. Taigi.

Monikai vakar rytą buvo prasidėjusi smarki aritmija, dabar beaprimo. Negalima jai nervintis!

Surašiau knygos „Gilų pėdsaką širdy palikę“ konspektą „Vagos“ leidyklai. Susidaro gerokas tomas apie 34 žmones, puslapių turėtų būti apie 430. Tokios storos knygos dar nesu parašęs savo gyvenime. Projektą pažymėjau liepos 9 dienos data: kai būsiu Vilniuje, tai pasiųsiu paštu.

Sėdžiu, mąstau. Kiek dar darbelio bus prie šitos knygos! Juk išbaigta, ir tai dar reikia „pasižiūrėti“ toli ne visi rašiniai, o aš juk žinau savo tuos „pasižiūrėjimus“ – kaip bemat imsiu taisyti, tobulinti iki sugadinimo, o paskui – vėl viskas „atgal“. Svajoju užbaigti visus darbus iki ateinančių metų balandžio 14 dienos. Tada įteikčiau „Vagai“ ir, ko gero, knyga pasirodytų paskutiniam mano jubiliejui – 80-čiui. Bet tai tik svajonės. Tik svajonės.

Skambinau Daliai. Labai gerai pasikalbėjome. Jai nelengva. Darbas labai išblaškytas, motina sunkiai susirgo, ne ką tegeresnis ir tėvas. Gyvena, kiek žinau, viena. Taigi.

Liepos 8. Trečiadienis

Ėmiausi knygos „Gilų pėdsaką širdy palikę“ rankraščių. Pirmuoju – apie Kostą Korsaką. Buvau apie jį rašęs ir „Nemune“ atspausdinęs platoką straipsnį (15 puslapių), tai jo pagrindu ir ėmiausi darbo. Iš pradžių ėjo gana nelengvai, vėliau, jau į teksto pabaigą, staiga pajutau: eina! Ir prie oficialaus teksto straipsnyje ėmiau pridūrinėti asmeniškus atsiminimus apie jį Kaune dar anais laikais, karo metu Maskvoje, paskui jau atvaduotame Vilniuje. Iš tikrųjų eina! Net ant širdies palengvėjo nuo minties, kad teisingai padariau atidėdamas romaną ir imdamasis šito darbo. Ko gero, bus gerai.

Anūkas Rokas iš kažkur atsinešė atšviestą ir albumo pavidalu suformuotą Džozefo Helerio romaną „Kažkas atsitiko“ rusų kalba. Nežinau, kas per autorius tasai Heleris, ir ko vertas jo šitas romanas, gal ir keista, kad esmi toks atsilikęs. Romane radau geroką nešvankybių krūvą, didelį pasimėgavimą aprašant visokias sekso pozas. Susidaro įspūdis, kad žmonės Vakaruose nieko kito nė nedaro, tik „zanimajutsa liubovju“ tiek naktį, tiek ir dieną. Tačiau yra ir gerų minčių, psichologijos blyksnių. Įdomu, kad čia aprašomi konfliktai tarp tėvų ir vaikų pribloškiančiai panašūs į tuos reiškinius mūsų šalyje ir net Lietuvoje. Matyt, kažkas tikrai atsitiko su pasauliu, riedame visi kažkur į marazmą ir tamsą, šaukiamės nelaimių, pirmiausia – naujo karo, net ir atominio. Toks pasaulis, koks susiformavo dabar, ir tokie žmonės negali ilgai egzistuoti. Deja.

Liepos 9. Ketvirtadienis

Iš pat ryto – prie atsiminimų apie Kostą Korsaką. Eina! Vietoje buvusių 15 puslapių prirašiau jau virš dvidešimties, o pačios pabaigos dar nematyti. Na, niekis. Jeigu knyga pasidarys per daug stora, išmesiu iš jos kai ką, pirmiausia, žinoma, A. Gudaitį-Guzevičių, į kurį vis dar neturiu aiškaus ir apibrėžto požiūrio. Kartais gaila jo, kai atsimenu, kad buvo jis vienišas, nors vedęs bene keturias žmonas, draugų tikrų neturėjo niekad, į visus žiūrėjo įtariai, niekuo nepasitikėdamas, kiekviename žingsnyje saugojosi pasakyti ką nereikalingo, ypač gatvėje vengdavo prisiartinančių prie jo žmonių, įtardamas juos norint išgirsti iš jo ką nereikalingo, kuo galėtų vėliau pasigirti savo draugams, sužinoję šį bei tą iš „garsaus rašytojo“, ir kai aš juokdavausi iš tokio jo įtarumo, tyliai sakydavo:

– Nesijuok, Juozai, nesijuok, tu dar nežinai, su kuo turi reikalų. Ir nekalbėk taip garsiai! Tik pažiūrėk, kaip visi įsispitrino į mus abu, einam greičiau iš čia!..

Ir eidavo, net skubėdamas, ir nepasižiūrėdavo, ar aš einu su juo. O Lenino arba Černiachovskio aikštėse vėl buvo neramus, žvilgčiojo į šalis.

– Ko dabar? – paklausdavau aš jį. – Ko pačiam ir čia negerai?!

– O ko taip visi žiūri į mus, stebi, ką darome, ką kalbame? Einam greičiau iš čia!

Aukšto stoto, elegantiškas, taktiškas, jau plačiai pagarsintas rašytojas, Stalino premijos (vėliau pavadintos TSRS valstybine) laureatas, o negera jam niekur. Ir gaila man būdavo kartais jo. Nujaučiau, kad šitokį jį padarė jo darbas valstybės saugumo organuose, ir dar aukščiausiame respublikos poste – Valstybės saugumo komiteto pirmininko poste, ir nebegalėdavau gailėtis jo, atleisti jam, kad 1940 metais, gavus iš Maskvos signalą pradėti Lietuvos gyventojų masines represijas, jis karštai ėmėsi šito brolžudiško karo, viešai skelbė, kad Lietuvos gyventojų ištrėmimo iš Lietuvos į Sibirą planą jis viršys su dideliu kaupu, ir viršijo, suspėjo prieš pat karo pradžią, ir nė pats Antanas Sniečkus nespėjo sulaikyti jo rankos, sumažinti tremiamų lietuvių skaičių. Toks jis buvo ir karo metais, gyvendamas ir dirbdamas Maskvoje, kai vaikščiojo su generolo uniforma, ir po karo, jau atvaduotoje Lietuvoje. Žinoma, buvo tai sudėtingas metas, ne viskas priklausė nuo A. Gudaičio-Guzevičiaus, buvo jis tik aklas „aukštesnės“ valios vykdytojas, tačiau negaliu atsikratyti minties: kodėl gi buvo jis šitaip beviltiškai aklas, ir kodėl toks žvėris savo tautos žmonėms? Juk štai latviai arba estai, kaip vėliau sužinojau, net ir saugumo organuose dirbdami tausojo savo tautiečius, nesivadovavo vien įtarumu, nesiekė „viršyti su geru kaupu“ savo žmonių ištrėmimo planą, nors ir jiems tą planą primetė vis tas pats tautų budelis Stalinas. Tokių dalykų negalima nei užmiršti, nei jų atleisti. Ne, nebuvo man gaila A. Gudaičio-Guzevičiaus.

Tai kaip dabar parašyti atsiminimus apie jį? Jeigu parašyčiau taip, kaip surašiau dabar savo dienoraštyje, ir atspausdinčiau, visi skaitytojai čepsėtų lūpomis iš džiaugsmo, o aš ar daug pačepsėčiau? Laikai dabar kiti, šitai matome, tačiau valstybės saugumo organai yra valstybės saugumo organai. Juo labiau, kad jų aparatuose tebesėdi dar daug vyrų, A. Gudaičio-Guzevičiaus „bendražygių“. Jie puikiai moka patyliukais susidoroti su žmonėmis, šnekančiais „ko nereikia“ šnekėti. Taigi.

Vėlų vakarą išvykau į Vilnių.

Liepos 10. Penktadienis

Vilniuje.

Visą rytą sugaišau po parduotuves, pirkau produktus vežtis į Paalksnę, ieškojau replių, veržlėms atsuktuvų, kitokių padargų, irgi Paalksnei. Deja, pastarųjų nė ženklo niekur nėra. Maisto asortimentas parduotuvėse žymiai išretėjęs, net kooperatiniuose parduotuvių skyriuose daug ko nebėra, nors kainos čia ir trigubos buvo duotos iš pat pradžių ir produktų buvo visokiausių. Taigi.

Atvyko Povilas Zulonas, atvežė kaimiškų skilandžių, pagal mūsų susitarimą. Pasakė skaitęs „Literatūroje ir mene“ labai negražų aprašymą mūsų susitikimo Kupiškyje, kai nuvykau tenai su dailininku V. K. Jonynu į 600-jį Kupiškio etnografinio liaudies teatro spektaklį š. m. gegužės 20-tą. Nebuvau dar skaitęs, taigi stvėriau laikraštį. O tenai kažkokios Barboros Oraitės surašyti štai kokie dalykai (pastoviame laikraščio skyriuje „Septynios dienos“): „Tegyvuoja svečių ir šeimininkų mandagumas! Taip rašau, grįžusi iš 600-tojo etnografinio liaudies teatro spektaklio. Net gerbiamas liaudies rašytojas J. Baltušis, garbės svečio teisėmis užlipęs ant pakylos, dėkojo ne „Šienpjovių dainos“ vaidintojams, o valdžios atstovams už tai, kad „sėdėjo ir žiūrėjo“, kad pavežiojo po rajoną, aprodė ir supažindino (be abejo, pagyrimo vertas svetingumas). Pritrūko mandagumo ir tiems, kurie, kultūros skyriaus vardu įteikinėdami garbės raštus, scenoje sukėlė tikrą sumaištį. Nuoširdžiausias čia buvo tėviškės aplankyti iš užsienio atkakęs dailininkas V. Jonynas.

Buvo neaišku: spektaklis svečių proga, ar – atvirkščiai. Ypač kai svečiai scenoje ėmė fotografuotis, atsakinėti radijo korespondentams, linkčiodami pabiriems plojimams… arba kai jie (tik ne liaudies aktoriai) buvo perjuosti jubiliejine juosta. Tų moteryčių ir dėduliukų, sukvietusių į savo jubiliejinį renginį, ir buvo labiausiai gaila. Argi tiek tevertos jų pastangos!“

Taigi šitaip. Perskaičiau, apstulbau. Viskas čia apversta aukštyn kojom, viskas sumeluota, iškreipta, išpurvinta. Tuoj pat paskambinau V. Jonynui, jis atsakė: „Nekreipkite dėmesio, atsiranda, matote, gudragalvių, ieško blusų meškos kailyje.“ Nusijuokėm abu, aptarėm, kad šiandien susitiksime Dailės muziejuje, kur 16-tą valandą bus atidaroma jo darbų paroda. Tuoj po to paskambinau į „Literatūrą ir meną“: redaktorius A. Drilinga išvykęs atostogų, atsiliepė jo pavaduotojas Krivickas. Kritines mano pastabas priėmė, sakė, ateityje panašių dalykų nebebus, tačiau Barboros Oraitės asmens ir tikrosios pavardės bei vardo taip ir neištarė. Girdi, tai „jauna laikraščio viešnia, žurnalistė, pradedanti…“ Juokdarys tas Krivickas. Jeigu, žinoma, ne daugiau. Pamazgas prieš mane atspausdinęs, neištenka drąsos pasakyti tiesą. O tiesa yra tokia: straipsnį parašė Rūta Noreikaitė (Justo Paleckio anūkė), žurnalistė, pasirašinėjanti visokiausiomis slapyvardėmis, Oginskaitės ir kitokiomis, ir niekuomet apie nieką neparašiusi nė vienos palankios eilutės. Mačiau ją minėto spektaklio metu, atvykęs į jį kartu su V. K. Jonynu, nuoširdžiai ir iš anksto šio teatro kolektyvo pakviesti. Kalbėjau iš scenos ne garbės svečio teisėmis, kaip rašo Oraitė, o kaip šito teatro kolektyvo garbės narys (ir Kupiškio rajono garbės pilietis), pirmiausia pasveikinau spektaklio atlikėjus, padėkojau iš visos širdies, palinkėjau naujų laimėjimų ir viso kito. Ta proga laikiau reikalingu padėkoti ir Kupiškio rajono partiniams bei tarybiniams vadovams, kurie savo rūpestinga globa labai ir labai padėjo šio kolektyvo kūrybinei sėkmei. (Štai ir šiuo metu LKP Kupiškio RK pirmasis sekretorius, buvęs tuomet spektaklyje, prieš tai sutikęs mus ant rajono ribos su duona ir druska, išrūpino šiam kolektyvui 8.500 rublių vyrų kostiumams, kitais būdais asmeniškai globoja.) Nemaniau ir dabar nemanau, kad padėkodamas žmonėms, kurie tikrai verti padėkos, padariau nusikaltimą ar kokį neatleistiną netaktą. Kolektyvą sveikino, jam dėkojo ir V. K. Jonynas, dar kartą viešai pasakė, kad atvyko čia svajodamas iliustruoti „Sakmę apie Juzą“, ir kad jam kaip iliustratoriui būtina buvo pamatyti žmones ir vietas, kur gyveno „Sakmės“ prototipas Juza. Taigi šitaip. Ir juostos mums buvo užrištos ne jubiliejinės, kaip rašo Oraitė, o vardinės, kokios priimta užrišti garbingesniems kviestiems svečiams. (Tokių juostų daugiau šimto turiu namuose surinkęs!) Taigi šitaip. Šitaip. Beje, po spektaklio buvome abu su V. Jonynu maloniai pakviesti spektaklio dalyvių į privačiai parengtą vakarienę, paragavome skanaus naminio alaus, atsisveikinome kuo gražiausiai ir 22.30 val. išvykome namo. Taigi šitaip.

Paskambinau, beje, tuo klausimu ir St. Tamošiūnui į Kupiškį. Buvo labai sujaudintas. „Ypač pergyvenu dėl brangaus svečio dailininko V. Jonyno“, – pasakė man. Apraminau žmogų.

16-tą valandą nuvykome į V. K. Jonyno dailės parodos atidarymą. Labai iškilmingai buvo atidaryta ši paroda. Dalyvavo Klikūnienė, įteikė V. K. Jonynui Aukšč. Tarybos Prezidiumo Įsaką dėl jo apdovanojimo Lietuvos TSR nusipelniusio dailininko vardu, sveikino jį kultūros ministras J. Bielinis, Dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas K. Bogdanas, „Tėviškės“ draugijos pirmininkas Sakalauskas. Jaudinančią V. K. Jonyno kalbą perskaitė Laimonas Noreika, kalbėjo ir pats dailininkas, karštai padėkojęs už parodos surengimą, taipogi pranešė, kad žymią dalį parodoje išstatytų darbų dovanoja tėvų žemei Lietuvai. Karštai, net labai karštai ir ilgai plojo žmonės V. K. Jonynui. Pati paroda labai turtinga, bene per 250 darbų: grafika, tapyba, skulptūra, metalas, vitražas. Ypač nustebino pastarieji, juoba nežinojau šito, ir kai pasakiau dailininkui apie tai, jis tarė: „O, Baltuši! Iš šitų vitražų valgiau duoną ir dar su sviestu Amerikoje!“ Ir iš tikrųjų, šitie vitražai (parodoje, žinoma, buvo tik jų spalvotos nuotraukos) beveik visi skirti Niujorko, Čikagos, kitų pasaulio šalių bažnyčioms, kultūros rūmams. Tiesiog apstulbino mane V. K. Jonynas savo darbų užmojais ir pasiekimais. Reto lygio jo darbai bet kurioje dailės srityje. Iš naujo pasijutau laimingas už Juzą, kad bus suteikta ir jam šio įžymaus menininko malonė. Šaunu ir gyventi verta!

Vakare paskambinau Daliai, pasisiūliau atvykti pas ją. Deja, labai šiltai atsiprašė, išvykstanti pas sergančius tėvus į Vilkaviškį. Ką gi, ką gi.

Liepos 11. Šeštadienis

Dar papildomai nusipirkau produktų, daržovių. Prieš pietus, kartu su Štrimaičiu, nukakau atgal į Paalksnę. Jis čia paėmė savo šeimą, parsivežė į Vilnių. Rytoj visi išvyksta į Palangą.

24 valandą, naktį, Monika pasibaiminusi pranešė man, kad kažkokie piliečiai du beldžiasi į duris ir langus, sakosi norį „pasikalbėti su Baltušiu“. Nusileidau į apačią, iš tikrųjų prie langų stovi du jauni vyrai, lyg ir miestiečiai. Pasisakė atvykę iš toli, iš Telšių, labai jiems reikia pasikalbėti su manim. Atsakiau, kad civilizuoti žmonės nesibeldžia vidurnaktį pas rašytoją, tik dėl to, kad „pasikalbėtų“ su juo. Keliaukite, iš kur atkeliavę. Jie pasisakė, esą, stovyklauja netoli čia, prie ežero, ir kad ateis rytoj dieną „pasikalbėti“. Atsakiau, kad nelabai trokštu šito. Juo labiau, kad vienas „svečių“ nuskusta galva. Jiems pasitraukus, paskambinau Molėtų milicijai, pranešiau apie atsitikimą. Sakė, patikrins, o jeigu kas – paskambinti jiems vėl.

Vakaras ir naktis praėjo ramiai. Tik Monika visai mažai miegojo iš to sujudimo.

Liepos 12. Sekmadienis

Paskambinau Leonardams į Anykščius, kaip buvom susitarę, kai namas Paalksnėj pasilaisvins, pasakiau, kad galėtų jie atvykti vėl, žinoma, jeigu nori. Atsakė, kad turi pasitarti visi, paskambinsią rytoj. Paskambino už 15 minučių, pasakė, kad ne, negali, Mitė serga ir taip toliau. Supratau: įsižeidę jie. Ir tegu. Labai čia man didelis daiktas.

Paskambinome abu su Monika Lilei Binkytei į Vilnių, kvietėme atvykti pas mus. Žadėjo „rytoj vakare“. Gal ir atvyks. Ji nieko sau moterėlė, tiktai šneka labai daug.

Trečia diena kaip nesitaiso orai. Lietus, vėjas, pašiurpimas. Suprantama, kad ir savijauta prasta. Tiesiog niekai. Ir nuotaika niekai.

Ilgai mąsčiau, gal reikėjo man romaną rašyti pirmuoju asmeniu. Gal būtų geriau išėję. Nieko nenusprendžiau. Dirbsiu toliau prie „Gilų pėdsaką širdy palikę“. Kad jau taip, tai ir taip.

Užbaiginėju šiandien atsiminimus apie Kostą Korsaką. Išeina truputį padrikai, berods, ir neįdomiai. O ką darysi? Reikia varyti toliau. Laikas pasirodyti su nauju savo leidiniu.

Užsienio radijo stotys skelbia, kad Jugoslavijoje gimė penkiamilijardinis Žemės gyventojas. Skelbiama ir jo pavardė, siunčiami sveikinimai, berods, ir piniginė parama. Mūsų informacijos „priemonės“ tyli apie tai.

Jau kuris metas iš laikraščių ir visų kitų informacijos „priemonių“ dingo TSKP CK Politinio Biuro narys Alijevas. Užsienio radijas tyli apie tai. Tyli ir mūsiškės „informacijos priemonės“. O žmonėse plinta kalbos vis plačiau, kad iš visur nušalintas jis, sėdi namų arešte. Tai bent. Tai bent. Tikriausiai šis žmogus taip pat įsipynęs į partinių vadovų machinacijas Vidurinės Azijos respublikose (Uzbekija, Kazachija, Tadžikija, kitos). Ne kitaip ir bus. Palauksim, pamatysim. O dabar vien nusivylimas Komunistų partijos aukščiausio lygio vadovų moraliniu nuosmukiu.

Šiandien Lietuvos televizija baigė rodyti trijų serijų telefilmą „Kukučių sakmės“ pagal Prano Treinio romaną „Jievaro tiltas“. Vaidina labai geri aktoriai, tačiau medžiaga jiems nelabai dėkinga. Prano Treinio kūryba apskritai silpnoka, daugeliu atvejų toli nuo tikrovės ir tiesiog blaivaus žvilgsnio į gyvenimą, net į literatūrinę kūrybą, daug gudravimo ir daug spekuliacijos, daužant buržuazinės valdžios valdomą Lietuvą, jos žmones. Jei patikėti autoriui, visi buvo sukčiai, vagys, valstybės iždo grobstytojai, tinginiai, moraliniai supuvėliai, žmonės be idealų, be šviesesnių tikslų. Įdomu, kodėl gi Treinys nieko neparašo apie nūdienius respublikos vadovaujančių sluoksnių žmones, neišnuogina jų kaip iš tikrųjų moraliai perpuvusių, suegoistėjusių, susmulkėjusių, besipjaunančių tarpusavyje žmogeliūkščių. Tai bent turėtų medžiagos! Ir aktoriams būtų ką vaidinti, nereikėtų pritempinėti autoriaus perdėtus išmislus iki tariamos tikrovės įtikinamumo. Taigi.

Žiūrėjau šiandien ir kitokią laidą: apie poetą ir šviesų žmogų Albiną Bernotą. Šviesiau širdyje tapo man po šitos laidos. Reikėtų parašyti jam, Albinui, deja, gyvena jis kažkur provincijoje, nusišalinęs nuo visų tarprašytojinių rietenų. Bandžiau paskambinti į jo butą Vilniuje: niekas neatsiliepė. Bandysiu dar kada nors.

Liepos 13. Pirmadienis

Lyja ir lyja. Maudžia visus kaulus. Taigi.

Pradedu suprasti, kodėl ir už ką taip užsisėdo ant manęs „Literatūros ir meno“ laikraštis. Visuomet labai principingai žiūrėjau į naujų narių priėmimo į Rašytojų sąjungos narius klausimą. Griežtai esu pasisakęs prieš daugelį tų žmonių, mano įsitikinimu, beviltiškų grafomanų, kurie vis tiek buvo priimti ir nūnai darbuojasi „Literatūros ir meno“ bei kitų nūdienės mūsų spaudos organų redakcijose, neišskiriant nė „Pergalės“ žurnalo. Štai ir susirenku dabar guzus iš jų, ir nieko čia dabar nebepadarysi, juoba šiandien jiems paduota visa valia. O Barbora Oraitė (Rūta Noreikaitė) keršija man už mano laišką Radijo ir televizijos komiteto pirmininkui J. Januičiui, kuriame protestavau prieš jos išpuolį Onos Valiukevičiūtės adresu (laida „Svečiuose pas Onutę“). Taigi viskas atsistojo į savo vietas. Na, dar pažiūrėsime.

„Amerikos balsas“ (lietuvių kalba) kelis kartus perdavinėjo pasikalbėjimą su Tomu Venclova, aptariant faktą, kad vis daugiau užsienyje gyvenančių rašytojų išleidžia savo knygas Tarybų Lietuvoje, dailininkai ruošia tėvų žemėje savo darbų parodas (Ignas, Jonynas, Vizgirda), o kai kurie (Kazimieras Žoromskis) sugrįžta gyventi į Tarybų Lietuvą. Tomas Venclova, paklaustas, kaip jis žiūri į tokius reiškinius, atsakė maždaug šitaip: „Jeigu kas pajunta, kad komunistų teroro rojui jam bus geriau, tegu sau važiuoja, gyvena, jų reikalas.“ Paklaustas, ar jis pats neketinąs grįžti į Lietuvą, atsakė: „Gal ir sugrįžčiau, jeigu… Tarybų Lietuvos vyriausybė atsiprašytų manęs už pridarytus man nemalonumus, bet sugrįžčiau ne visam laikui, aplankyti motiną, kurios pasiilgau, nes mano darbas čia, JAV, ir mano gyvenimas čia, ir aš labai gerai jaučiuosi čia, ir dar – jeigu Tarybų Lietuvos vyriausybė, man sugrįžus, niekuo nevaržytų manęs, leistų išvykti, kur tik aš noriu ir kada noriu.“ Taigi šitaip. Kai pažiūri, tai kiekvienas mizerija nešasi aukščiau savo bambos!..

Užbaigiau rašyti atsiminimų apie Kostą Korsaką juodraštį, tiksliau – atsiminimų pabaigą, apie 10 puslapių, atidėjau į šalį, tegu paguli. Imsiuos atsiminimų apie kitus.

Kiekvieną dieną prisimenu Dalią. Labai pasigendu jos, ir pats nesuprantu, kodėl taip yra. Juk senatvė beatėjusi, laikas obliuoti lentas grabui, tvarkyti literatūrinį archyvą, kiek ten jo bebuvę, o vis dar ilgesys, svajonės!.. Keistai vis dėlto sutvertas žmogus. Gal kiti – kitaip… Tik aš toks?..

„Pergalės“ 7 numeryje naujas E. Mieželaičio eilėraščių pluoštas. Skaičiau, nieko nesupratau. Negaliu atsikratyti minties, kad serga jis visišku nervų sutrikimu, šizofrenija ar kaip ten vadinama. Lieka tik stebėtis mūsų respublikos vadovais, kurie nemato šito ir nesuvokia, kiek gali apsijuokinti žmonių akyse, toliau liaupsindami ir garbindami šį „kūrėją“. O gal taip reikia dabar? Gal nieko kito nė nebereikia? Rašyk, imk pinigus ir… tylėk, daug rašydamas ir… nieko nepasakydamas?

Liepos 14. Antradienis

Susiskambinau su Povilu Zulonu Kupiškyje, sužinojau, kad išpuolį prieš mane „Literatūros ir meno“ liepos 4 dienos numeryje įvykdė ne Rūta Noreikaitė, kurią įtariau, o moterėlė tokia, pradedanti žurnalistė Rakauskienė, gyvenanti ne kur kitur, o pačiame Kupiškyje. Atsiprašiau dūšioje Rūtos Noreikaitės. Aiškiai paskubėjau įtarti ją! Ateityje būsiu atsargesnis.

Atvyko Lilė Binkytė iš Vilniaus, pabus čionai tris dienas. Tai gerai, Monikai nuobodulį išblaškys, ruoštis padės.

Paskambino brolis Leonardas iš Anykščių. Žada atvažiuoti su žmona ir šunim ketvirtadienį, taigi poryt.

Orai labai prasti: lyja, vėjas, šalta…

Atsiminimus apie Kostą Korsaką užbaigęs (dar teks truputį paredaguoti) ėmiausi apie Zinaidą Kulmanovą. Deja, matyt, reikia padaryti mažytę pertrauką, susikaupti iš naujo. Toks jau nestiprus esmi. Apie Kulmanovą būtina parašyti. Ir dar apie kai kuriuos žmones. Daug kam skolingas esu, daug kam negero pridaręs, tebūnie tad mano pagarba ir atsiprašymas bent dabar, kai nebėra jau jų, tų šviesių gerų žmonių, tiek padėjusių man įvairiais gyvenimo atvejais. Taigi.

Vakare staiga užgeso elektra, nutilo televizorius. Šaukiausi pagalbos iš Molėtų, nieko gero. Visą naktį buvome be šviesos. Smulkmena, o erzina.

Visą dieną lijo, vėlų vakarą staiga išsigiedrino, slėsnesnėse vietose pakilo tirštas rūkas. Bene saulę rytdienai žada?

Liepos 15. Trečiadienis

Atsiminimus apie Zinaidą Kulmanovą atidėjau: trūksta kai kurių duomenų, o jie – Vilniuje. Taisinėju „Mūsų Stepas“. Kiek nusenusi rašysena, reikia pašviežinti. Taigi.

Po pietų ir ėmiausi darbo kaip reikiant. Ir, atrodo, visai neblogai padirbėjau, nors ir nepavyko visko užbaigti.

Paskambinau Povilui Zulonui į Kupiškį, vėliau dailininkui V. K. Jonynui, su abiem pasitikslinau mūsų kelionės į Kupiškį detales. Viskas bus gerai.

Paskambinau Leonardui į Anykščius. Rytoj rytą jis su žmona Mite atvyksta pas mus. Be anūkų, tik su dukters Virginijos šunim. Tai irgi gerai.

Paskambinau ir Daliai į Kauną, pasakiau, kad, ko gero, rytoj vakare atkaksiu pas ją. Apsidžiaugė, dėkojo. Labai ir labai gerai. Taigi.

Pas kaimynus Sakalus atvyko iš Leningrado tokia profesorienė, vasarojusi pas juos užpernai su vyru, o pernai palaidojusi jį, mirus vėžio liga. Dabar jau atsigavusi, nepalyginti, kokia buvo praeitą vasarą: vienos ašaros ir raudos. Plačiai pasakojo apie Leningrado literatūrinį gyvenimą, pasakė, kad Dudincevas, kadaise sukrėtęs skaitytojus savo romanu „Ne vien duona kasdieninė“ ir susilaukęs už jį itin žiaurių puolimų (net mūsų žydeliokas Genrikas Zimanas šoko prieš jį!), nūnai gyvas, sveikas, trisdešimt metų rašė naują romaną ir jau parašęs jį. Stipriai nudžiugino mane ta žinia, nes buvau prisiklausęs gana plačių gandų apie Dudincevo mirtį, priešlaikinę, iššauktą daužymų. Buvo tikrai gaila šviesaus žmogaus. Taigi. Pasakojo ir apie rašytoją Rybakovą, su kuriuo esanti pažįstama asmeniškai, apie jo ilgai draustą romaną „Arbato vaikai“, kuris nūnai paskelbtas žurnale „Družba narodov“ ir iš karto tapęs bestseleriu, plačiausiai diskutuojamas, o Rybakovas jau įteikęs žurnalui naują romaną. Kaip gaila, kad šiems metams neužsisakiau „Družbos narodov“. Ne viską juk galima ir numatyti. Kalba žmonės, kad romanas „Arbato vaikai“ atskleidžia Stalino nusikalstamą veiklą be rūstybės ar koliojimų, tačiau taip iš esmės ir giliai, kaip niekas iki šiol. Būtinai perskaitysiu, gavęs iš Rašytojų sąjungos bibliotekos. Būtinai!

Žurnale „Novyj mir“ skaičiau mokslininkų bei rašytojų pasisakymus dėl „amžiaus projekto“: G. V. Voropajevas, O. A. Leontjevas, V. S. Panfilovas, A. A. Želobajevas, V. V. Miasnikovas, K. N. Bedrincevas, N. P. Hamrajevas, A. V. Pugačiovas, A. Zemcovas, daug kitų, o pabaigoje geras mano bičiulis S. P. Zalyginas, nūnai dirbantis „Novyj mir“ vyriausiojo redaktoriaus pareigose. Duoda į kailį akademikams taip, kad anksčiau nė sapnuote nebūtų apie tai susapnavę, Stalino ir kitų liaudies budelių į Sibirą išgrūsti arba ir galvų netekę. Taigi šitaip. Reikia džiaugtis tokiais reiškiniais. Gal jie sugrąžins ir man pasitikėjimą ateitim, kurį esu praradęs, visomis tomis „revoliucijomis iš viršaus“ juodai nusivylęs…

Liepos 16. Ketvirtadienis

Užbaigiau atsiminimus apie Stepą Žuką. Ne visai užbaigiau, tik teisingą, kaip man atrodo, vagą išvariau. Visus atsiminimus šitaip dabar varau, pasilikdamas vėlesniam laikui iš naujo peržiūrėti ir sutikslinti kalbą ir stilių – tiktai kalbą ir stilių, nieko daugiau nebekeičiant, nes esminis darbas atliktas (taip bent man atrodo). Beje, redaguojant atsiminimus apie Stepą Žuką, jie pailgėjo nuo 12 iki 18 puslapių. Visada man šitaip: kai tik imu trumpinti, būtinai ilgėjimas eina. Apie Kostą Korsaką „priauginau“ nemažai puslapių. Nujaučiu: panašiai bus ir su Justu Paleckiu, Antanu Venclova, Petru Cvirka, Salomėja Nėrim, kai tik prieisiu prie jų. Gal šitai kyla iš to, kad juodraščiai mano apie tuos žmones surašyti prieš 10, 15, 20 ir daugiau metų, per tą laiką kilo atmintyje ryškesni prisiminimai, naujas suvokimas šitų žmonių reikšmės ir jų darbo prasmės. Galimas daiktas.

Vakare brolis Leonardas parvežė mane namo, į Vilnių.

Vėlų vakarą nukakau pas Dalią. Labai įdomiai ir labai švelniai pabendravome. Nuvežiau jai ir savo laišką, kurį turėjau išsiųsti paštu, o neišsiunčiau. Grįžau vėlai.

Liepos 17. Penktadienis

Telefonu susitariau su „Tėviškės“ draugijos pirmininko pavaduotoju Kusta dėl išrašymo leidimo V. K. Jonynui vykti su manim į Kupiškį liepos 25–26 dienomis.

Ilgas pokalbis su Churginu. Pasakojo apie leidinį „Poezijos pavasaris – 87“, kurio aš taip ir nenusipirkau. O jame – Sigito Gedos straipsnis apie E. Mieželaitį, kuriame iš pagrindų pasakoma tikroji tiesa apie šito poeto kūrybą per pastaruosius 20 metų ir pasakyta, kad „mes praradome poetą“. Įsivaizduoju, koks tai smūgis užsimiršusiam E. Mieželaičiui! Churginas sakosi kalbėjęs su Mieželaitiene, toji negalinti atsistebėti, kaip čia išeina, kad S. Geda buvo nuolatinis svečias jų namuose, gėrė jų kavą ir valgė buterbrodus, jinai laikiusi jį E. Mieželaičio draugu, o jis… štai kokį šposą iškrėtė! Keistoka pažiūra, beje, tipiška Mieželaitienės tipo žmonėms: „Mano kavą geri, mano buterbrodus ryji, tai žinok savo vietą!“ Atrodo, bus dar daug triukšmo dėl šito S. Gedos straipsnio. E. Mieželaitis, žinoma, keršys jam. Kaip savo metu keršijo Teofiliui Tilvyčiui, Vytautui Kubiliui, visiems, kas išdrįso bent mažiausią kritikos žodį pasakyti jo kūrybos atžvilgiu. Blogiausia, kad kerštaudamas jis, be mažiausios abejonės, panaudos aukštą savo postą, S. Gedos straipsnį pabandys nušviesti kaip priešišką išpuolį prieš LTSR vyriausybę. Šito galima laukti. Tiktai negalima bus tylėti, kai imsis jis tokių „priemonių“. Nelabai žaviuosi Sigitu Geda kaip poetu ir kaip žmogum, tačiau šį kartą jis teisus. Ir – drąsus. Nė vienas mūsų, net partinių rašytojų, neišdrįsome pasakyti E. Mieželaičiui tiesą, kokią pasakė jis, nepartinis. Nelabai ir tarybinis. Jį reikia ginti. Už tiesos žodį. Taigi.

Visą savaitę neskaičiau periodikos, dabar vartau, žiūriu. Visur kalbos, rašymai, pasisakymai – apie persitvarkymą. Prieita jau prie dalykų, kurie duoda šiokios tokios vilties: „Izvestijose“ skelbiama apie piktnaudžiavimą psichiatrinėmis ligoninėmis politiniams reikalams. Šito dar ne tik nebuvo, o visą laiką TSRS vadovai kategoriškai užginčydavo net mažiausias užuominas apie tai užsienio spaudoje ir per radiją. Taigi.

Liepos 16 dienos numeryje „Komjaunimo tiesa“ (mūsiškė) rašo apie Rokiškio ir Anykščių rajonų milicijos siautėjimą, klastojant bylas prieš tariamus nusikaltėlius, apie neišpasakytą tardytojų bei prokuratūros darbuotojų sužvėrėjimą, reikalaujant jiems, tariamiems nusikaltėliams, aukštų bausmių ir keršijantiems, kas tik prieštarauja jiems. Pirmą kartą šitokie dalykai keliami Lietuvos spaudoje. Nuo pat Tarybų Lietuvos susikūrimo pirmą kartą. Tai įsidėmėtina. Duoda gerų vilčių, šviesiau darosi akyse. Taigi.

„Literaturnaja gazeta“ liepos 15 dienos numeryje vėl kerta daugelį šakų (gal net šaknų), ant kurių laikėsi praeities gyvenimas, privedęs šalį ir jos kultūrą prie bedugnės krašto. Įdomus kritiko Viktoro Žigunovo pasisakymas „Ironišku rakursu“: „Kažkas, kažkas, dar kartais“. Pliekia vyras literatūros atsilikimą nuo persitvarkymo visose srityse. „Treti metai vyksta persitvarkymas, lekia iš postų ministrai, respublikų ir sričių vadovai, o literatūroje nė viena išgarsinta vidutinybė net nepajudinama!“ Ir taip toliau. Įdomu!

Gal duos dievas ir man, gal padės kas kitas, jeigu jau dievas nūnai atšauktas, atsikratysiu visiško netikėjimo šituo „persitvarkymu“. Slegia, spaudžia jis mane, o išeities nerandu. Negaliu užmiršti tų pažadų, kuriuos gausiai bėrė Chruščiovas, Stalinui padvėsus, vėliau ir Brežnevas, kurio organiškai negalėjau pakęsti, na, o dabar – Gorbačiovas. Ar toli jis pažengs pažadus pildant? – štai klausimas.

Negera ant širdies.

Supirkau produktus, turguje paėmiau dvi kopūstų galvas, braškių 2 kilogramus (po 2 rublius ir 20 kapeikų, nebrangu, palyginti), Šeškinėje gavau gerų pomidorų, kiaulių kojų, geros dešros ir 4 bonkas šampano. Tris iš jų atidaviau žentui (gal ir buvusiam, teisingai tarus) Antanui Pulikui. Pirmadienį jisai išskrenda į Maskvą, o antradienį bus jau JAV, pas žmoną, kurią vedė, mano dukrai idiotiškai su juo išsiskyrus. Labai man gaila Antano, geras žmogus buvo, vyriškas, santūrus, labai myli mano anūkes Julytę su Simona, o dabar štai… Atsisveikinome labai draugiškai, šiltai. Rytoj ruošia jis šiokias tokias išleistuves, kvietė ir mane, bet skubu Paalksnėn – Monika aritmijos kankinama, reikia pabūti arti jos, padėti kuo galiu. Niekad mano dėmesio jai nebuvo per daug. Taigi.

Vakare atvykau į Paalksnę. Atvežė Antanėlis Pulikas.

Liepos 18. Šeštadienis

Prisiminiau vakarykštį pokalbį telefonu su „Vagos“ vyr. redaktorium Juozu Stepšiu, išvada: reikia man dirbti sustiprintai, kad iš tikrųjų ateinančių metų birželio mėn. įteikčiau jau užbaigtus doroti „Gilų pėdsaką širdy palikę“ rankraščius. J. Stepšys jau „davė komandą“ Orig. literatūros skyriui „nepaleisti Baltušio iš rankų“. Taigi šitaip.

„Nemuno“ žurnalo 7 numeryje – „Kopenhagos jaunimėlis“. Nuotrauka tiesiog atgrasinanti: pankai su skiauterėmis, sėdi kur pakliūk užgesusiomis, jeigu dar nenumirusiomis, akimis, abejingi viskam, šalia jų ir „metalai“, apsikarstę gelžgaliais. Vienas pankų, visai dar jaunutis, itin panašus į mūsų Roką, kai tas buvo tik paauglys. Atsidusau su palengvėjimu: turi Rokas bėdingų būdo bruožų, o iki šito nepriėjo, o ne!..

Brolis Leonardas iš pat ryto iškako meškerioti. Vėjas šiandien šiaurys, o tokiam pučiant žuvys neskuba prie slieko. Sugrįžo pietų metu, šiek tiek ešeriukų parsivežė. Po pietų keps, vaišins mus karštais tešloje. Bus skanu!

Po pietų – sėdu vėl prie atsiminimų apie Kazį Kielą. Jau supratau, kad rankraštis netinka toks, koks yra. Visai netinka. Rašysiu kitu pjūviu. O rašysiu būtinai.

Užsienio radijo stotys, tiek Vašingtono, tiek ir Londono, praneša, kad Demokratinėj Vokietijoje paskelbta plati amnestija, kuri apims ir politinius kalinius – pastarųjų, esą, čionai priskaitoma apie 2.000. Pranešama taip pat, kad VDR panaikinama mirties bausmė ir nustatoma, kad aukščiausia bausmė už ypatingai sunkius politinius ir kriminalinius nusikaltimus bus 15 metų laisvės atėmimo.

Įdomu.

O dar įdomu, kad ši amnestija paskelbta beveik išvakarėse VDR vadovo Honekerio vizito į Vakarų Vokietiją. Iš tenais jau gauti sveikinimai Honekeriui ryšium su amnestija.

Na, o kada gi bus tokia amnestija paskelbta Tarybų Sąjungoje, kurioje iki šiol politiniai kaliniai neturi net savo statuso, traktuojami kaip kriminaliniai? Labai abejoju, ar sulauksime mes, mano kartos žmonės. Labai.

Šiandien į Maskvą turi atvykti „Sakmės apie Juzą“ vertėja į prancūzų kalbą Denize Neugnot. Turbūt ieškos manęs telefonu, o aš čia, Paalksnėje. Ir nieko neveiksi: Monikai vakar ir šiandien vėl aritmija. Kankinasi moteris, taigi.

Liepos 19. Sekmadienis

Vakar pavakare atvyko, nelauktai ir netikėtai, svečiai: trys moteriškos, vienas vyriškis. Su „Žiguliais“, ne pėsti. Viena vyresnių moterų prisistatė esanti Palmira Šereikienė, Paketurių kaimo Amilios Starkūčios duktė. Prisiminiau tada, kad bernavau pas Starkų Petrą, vienarankį račių, kur buvo dvi mergytės, Amilia ir Pranė, o dabar štai vienos jų duktė, jau ištekėjusi, dirbanti Utenoje, vidurinėj mokykloj dėstanti prancūzų kalbą, o štai ir jos vyras, aiškiai po padu, ir duktė Eglė, dvylikos metų, bet jau aukštesnė už mamytė, nors toji visai ne žemo ūgio. Su jais ir kažkokia Rakauskienė, iš karto sukėlusi man įtarimą, bene bus toji nelemtoji korespondentė iš Kupiškio, bet paaiškėjo, kad ne, tikrai ne. Išsikalbėjome plačiau, labai draugiškai, jokių vaišių nesuruošiau – tiesiog iš netikėtumo. Ir papasakojo jie, atsisveikindami, kad rytoj kaimyninėse mums Kuktiškėse, nors jau Utenos rajono ribose besančiose, didelės iškilmės bus: 400 metų sukakties atžymėjimas.

Taigi šiandien ir nuvykome į tas Kuktiškes, atstumu nuo mūsų per tris kilometrus. Radome žmonių gausybę, atvyko ir komp. Gaižausko vadovaujama kaimo kapela, Kuktiškių žemietis rašytojas ir Akad. dramos teatro direktorius Pranas Treinys su žmona ir dviem anūkais, aktorė Paliukaitytė, Operos solistai Zaremba ir Pamakštis, taipogi reto simpatiškumo estrados dainininkė Nijolė Ščiukaitė su savo vyru Tiškum, beatostogaują netoli Kuktiškių, tiktai priešingoj nuo mūsų pusėj. Norėjome būti tik šventės stebėtojais, bet kur tau! Tuoj atpažino, pasisakyti paprašė, vėliau ir už stalo pasodino, vėl pasisakyti paprašė. Žodžiu, pailsėjome gražiai. Juo labiau, kad ne keturių šimtų, o šešių šimtų sukaktį šventė Kuktiškės. Pastatė čia ir obeliską šitos datos garbei, ir koncertą nuostabų suruošė, ir daug ko kita buvo, net alaus prie stalo. Taigi. Sugrįžome visi, brolis su broliene, Monika ir aš gana smagūs, ir Monikos sveikata lyg palengvėjusi, aritmija nebekankino.

Vėlų vakarą paskambinau į Vilnių atsisveikinti dar kartą su buvusiu žentu Antanu Puliku. Apsidžiaugė šitas geras vyras, net susijaudino. Rytoj 11 valandą ir 20 minučių pakils jis lėktuvu į Maskvą, iš ten – į Ameriką. Ir dar kartą pagailo man jo. Jaučiu, smarkiai pasigesiu jo daugeliu atvejų. Reikalingas ir išmintingas žmogus buvo. Taigi.

Liepos 20. Pirmadienis

Iš ryto karštis veik iki 30 laipsnių, vėliau atvėso, kilo vėjas. Brolis Leonardas visą dieną žvejojo kažkuriame ežere, o aš irgi beveik visą dieną – prie atsiminimų apie Kazį Kielą. Net keista, kad iš trumpo mano pasisakymo jo mirties proga 1963 metais „Pergalės“ žurnale (viso labo – pustrečio puslapėlio mašinraštinio!) jau prikaukšėjau 5 su puse, ir pats Kazys Kiela kažkokioj kitoj šviesoj iškilo man prieš akis, pamačiau jį tarytum pirmą kartą. Tragiško žmogaus būta. Tragiško ir labai gero. Nusivylusio itin daug kuo, kaip nusivilia gyvenimu visi taurios širdies žmonės. Na gal ir ne visiškai visi, gal… Taigi. Rytoj, ko gero, užbaigsiu apie jį. Tada imsiuos apie Bronių Zabielą. Apie šį irgi turiu pasisakymą jo mirties proga, paskelbtą „Literatūroje ir mene“ 1970 metais, labai trumpą, neturintį nė 2 pilnų puslapių. Pažiūrėsiu, kas iš šito man išeis. Gal daugiau teksto, mažiau minčių, o gal ir atvirkščiai.

Nuotaika gera, tiktai kairę koją smarkokai skauda. Veik prieš mėnesį, dažant namą, nusibrūžinau mesdamas kopėčias, tai tebeskauda iki šiol, o nuo vakar dienos pradėjo tinti. Monika strioke, varo pas chirurgą, bet, tikiuosi, nieko čia rimto. Priėmiau sedalgino, skausmą kiek atleido. Bus gerai. Taigi.

Skambinau, jau vakare, Povilui Zulonui, pasitikslinau kai kurias detales dėl mūsų išvykos su Jonynu į Kupiškį. Atrodo, viskas bus gerai. Taigi, ko man nebūti geros nuotaikos?

Liepos 21. Antradienis

Užbaigiau atsiminimų pluoštelį apie Kazį Kielą. Išėjo beveik 7 puslapiai. Keista, o rašydamas apie šį žmogų veik pamilau jį, kažkaip net gaila jo pasidarė man, negera ant širdies, kad gal nepakankamai dėmesio jam skyriau ir aš, šalia daugelio kitų. Na, vėlu dabar gailėtis, lieka tik pasidaryti kai kurias išvadas ateičiai.

Norėjau tuoj pat imtis atsiminimų apie Stasį Kapnį arba Bronių Zabielą, staiga supratau, kad negalima šitaip: vos vieną darbą užbaigus, griebtis kito. Ne Žorž Sand aš, ne Balzakas. Kaipmat prarasčiau nervus, pritilčiau ilgokam laikui. Reikia šiek tiek „ataušti“, sugrįžti „į žemę“, tarp žmonių.

Baigiau skaityti Kubos rašytojo Manuelio Kofinjo romaną „Meilė šešėlyje ir saulėje“. Apie Kubą, jos gyvenimą, tuoj po Fidelio Kastro pravestos revoliucijos. Talentu nežėri šis autorius, tačiau pažintinė medžiaga jame itin gausi. Sužinai žmogus daug ką tokio, ko anksčiau nė girdėti nebuvai girdėjęs. O tai jau daug. Labai daug. Ir skaityti verta. Podraug nusistebėjau, kad anksčiau nesusidomėjau šituo romanu, nors atspausdintas jis žurnale „Inostrannaja literatūra“ jau 1985 metų pabaigoje. Pražiopsojau ar ką?

Varčiau „Ogonioko“ žurnalo numerius, kaimynų Sakalų vasarotojos atsivežtus iš Leningrado. Visi numeriai kalba tik apie neigiamus reiškinius praeityje, apie dabartį jei ir prašnekama, tai tik iš kritinės pusės. Nežinau, ar gerai šitaip. Pretenzijų praeičiai turiu, ir gana didelių, tačiau ne viskas juk buvo bloga, kas buvo. Žmonės gyveno, dirbo, daugelis tikėjo, šalies vadovų nuolatinio melo apgaudinėjami, kad einama teisingu keliu. Šito gal nereikėtų užmiršti. Taip bent man atrodo. O už atvirumą, nūnai vadinamą „viešumu“, žinoma, esame dėkingi visiems, kas nuoširdžiai viską daro, tikrai atvirai ir tiesiai skelbia nuslėptus dalykus. Viena tik negerai, kad šituo viešumu kai kas jau bando piktnaudžiauti, „prasikišti“, parodydami, nujuodinant viską, kokie mes buvome geručiai, sąžiningi ir dori, tiesiog didvyriai. Ar taip jau būtina garsintis, šį bei tą rašius, spaudai ruošus, Brežnevo teroro metais? Gerai, kad žmonės rašė, kaupė medžiagą, bet kam skardentis? Negera kažką jaučiu čionai. Juo labiau, kad nūnai besiskardenantys, kiek menu, visai neblogai buvo „įsitaisę“ ir prie Brežnevo, perdėm citavo jo „išmintį“, kur reikia ir kur nebūtinai reikia. Taigi. Visų mūsų nelaimė buvo ta, kad šalyje įvedus dar Lenino laikais vienos partijos (komunistų) diktatūrą, nebuvo ko ir tikėtis laimės ir gerovės žmonėms, juoba socialistine valstybe besivadinanti valstybė neišvengiamai ir smarkiai pakvipo fašizmu, daug ką beatodairiškai pasiskolinusi iš fašistų režimo patyrimo. Taigi šitaip. Parašiau „įvedus“, dabar turiu pridurti, kad nė iš tolo dar nematyti, kad ši pragaištinga sistema būtų „išvedama“. Pakitimai vyksta, daug kas atitaisoma, tačiau pagrindai lieka seni, ir kol jie bus – nieko dora negalima laukti iš nūnai populiarinamo „viešumo“ ir kitų šviesių reiškinių. Pažiūrėsim, pamąstysim. Dar nematau jokios garantijos, kad, viešumui (rašau jau be kabučių šį terminą) nuskambėjus, viskas nepasisuks atgal šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Praeities patyrimas (Chruščiovo nesėkmė) rodo, kad šitam reikia būti pasiruošusiems. Reali tikrovė taip diktuoja.

Susiskambinau su Povilu Zulonu. Dar kartą sutikslinome mūsų su V. K. Jonynu apsilankymo Kupiškio padangėje detales. Atrodo, viskas bus gerai.

Paskambinau ir V. K. Jonynui. Buvo patenkintas, pažadėjo tikrai vyksiąs su manim. Paklaustas, ar ne prieš jis, kad važiuosime ne „Volga“, o „Žiguliais“, nusijuokė, pasakė: „O koks gi skirtumas?!“ Žmogus buvo, žmogum ir išliko šitas reto talento dailininkas. Taigi!

Liepos 22. Trečiadienis

Tuščia diena. Ketinau pradėti ir gerokai pavaryti atsiminimus apie Stasį Kapnį, o štai jau vakaras, puslapiai tušti. Gal todėl, kad tik vakar rytą baigiau apie Kazį Kielą, ir negalima šitaip peršokinėt nuo vieno žmogaus ant kito, o gal ir todėl, kad savijauta nelabai kokia, suka kaulus, koja vėl skauda, neramina. Vėlgi orai šiandien iš ryto lyg į lietų, vėliau gi kaitryn, tvankyn, lyg lietų pranašautų, lyg ir audrą, o iš tikrųjų… Beveik visą dieną pragulinėjau. Niekai, ir gana. Niekai.

Nebegaliu jokios spaudos imti į rankas, visur tik juoda, tik puvėsiai, grobstymai, suktybės, vagystės, apgaulės, literatūros ir meno smaugimai… Daug čia, žinoma, tiesos, tragiškumo tikro, savo metu kruopščiai slėpta nuo mūsų akių, tačiau dieve gi tu šventas, ne viskas gi juoda ir tebuvo, ne viskas merdėjo ir puvo, žmonės taigi dirbo, kiek tiktai nekliudė jiems partijos viršūnėse susitelkę moraliniai perpuvėliai, statė miestus, augino javą, gimdė vaikus ir mokė juos… O dabar, jei patikėtum spaudai, televizijai, radijui, tai tiesiog negyvenome visi, tiktai puvome. Kai kas sako, girdi, prie viešumos dar nepripratome, daug perlenkimų. Gal ir taip. Bet kada gi išmoksime neperlenkinėti? Kada pasieksime bent minimaliausios kultūros, bent civilizacijos?

Neramina ir toji aplinkybė, kad aktyviausi praeities demaskuotojai – žydų tautybės žmonės. Vadinasi, vėl jie? Čia kažkas ne taip. Kodėl gi lekia iš postų ministrai, respublikų, kraštų ir sričių vadovai, o nė nekrusteli iš vietos ir nė mažiausios neigiamos užuominos nesusilaukia toks užkietėjęs stalinistas ir brežnevininkas kaip Aleksandras Čiakovskis? Šlovino Staliną, pastarajam viešpataujant, iš kailio nėrėsi bandydamas pateisinti jį savo romane „Blokada“ – keturių stambių tomų leidinyje, skubiai Brežnevo asmenišku įsakymu išleistą masiniais tiražais rusų ir taip pat skubiai daugelio tarybinių tautų kalbomis, na, o dabar? Dabar jis vėl balne: redaguoja sau ramiausiai „Literaturnają gazetą“, užmiršęs viską, net tai, kad ne kas kitas, o jis parašė Brežnevui gėdingąją trilogiją, už kurią pastarasis išlupo sau Lenininę premiją „už literatūrinę kūrybą“ ir buvo už tai daugelio, tarp jų ir E. Mieželaičio, verksmingai sveikinamas. Šitokie reikalai. Šitokie reikalai su žydais, draugas Baltuši.

Vėlgi susimąstau: o gal klystu šitaip manydamas, gal per siaurai žiūriu į nacionalinį tautų klausimą. Viešai, žinoma, nesistengiu reklamuotis, tačiau širdies gilumoje juk žinau, kad nemyliu kai kurių tautų žmonių, sakysim, lenkų, sakysim, ir vokiečių. Kai išėjo Berlyne „Sakmė apie Juzą“ – nepajutau aš nė iš tolo to džiaugsmo, kokį išgyvenau išėjus jai Prahoje, net neparašiau vertėjai padėkos, nors turėjau šitai padaryti iš elementaraus mandagumo. Suprantu, protu suvokiu, kad negalima kaltinti visų vokiečių dėl Hitlerio siautėjimo, o vis dėlto negaliu atsikratyti nemeilės vokiečiams. Labai jau daug nukentėjome nuo jų mes, lietuviai, kaip tauta ir kaip žmonės. Tą patį galėčiau pasakyti rusų atžvilgiu. Pažįstu daugelį paprastų rusų, jie nėra blogi, būna visai nuoširdūs, tačiau nedaug terastum tarp jų, kad nesirgtų šovinistinėm bacilom, nesididžiuotų ir nesipūstų prieš kitas tautas. Nemaloniausias rusų bruožas man – jų vergiška dūšia, pamėgimas garbinti, dažnai nežiūrint ką ir už ką begarbina. Tokie jie dabar. Šitaip žiūrėjo į Staliną, dievindami jį, taip ir į Brežnevą, ir būtų šitaip į Gorbačiovą, bet tasai uždraudė bet kokius jo liaupsinimus, net citatas iš jo kalbų, ir, kiek supratau, rusai negali jam dovanoti šito, laiko išpuikėliu. O juk negalima užmiršti, kad praeityje rusai buvo gerokai kiti žmonės, jų tauta išugdė ir Puškiną, ir Lermontovą, Levą Tolstojų, Čechovą, nebekalbant apie M. Gorkį. Buvo gi šitaip. Taigi! Ir nemyliu lenkų. Už perdėtą jų nacionalizmą, už panieką mažesnėms tautoms, netolerantiškumą, plius neišpasakytą tarpusavio vaidiškumą. Pastarasis bruožas, beje, gana būdingas ir mums, lietuviams, kurio privalėtumėm kratytis labiau nei kurio kito. Ir sparčiau, žinoma.

Tokios tai mano mintys, mintelės. Nelinksmos. O kas prasčiausia – nesu tikras, kad teisingos.

Liepos 23. Ketvirtadienis

Yra atvykusi vasaroti į Paalksnę tokia Komaroca, žinomo pianisto našlė, pusiau žydiškos tautybės, artimai bendraujanti su rašytojais, pirmiausia, žinoma, žydų kilmės. Tokie jau jie yra. Pasikalbėti su ja gana įdomu, turi daug žinių iš „literatūrinio gyvenimo“, tačiau niekad nepamiršta savo nacionalinės priklausomybės. Atvirai ir tiesiai apie tai nešneka, tačiau, kaip sakoma, yla išlenda iš maišo. Be galo ir krašto liaupsina Rybakovo romaną „Arbato vaikai“, net prasitarė, kad Aleksandrui Solženicynui „toli iki jo“. Neskaičiau dar „Arbato vaikų“, tačiau šitoks liaupsinimas, kaip ir viskas, kas gyvenime perdedama, kelia man įtarimą. <…> Šiaip ar taip, reikia perskaityti „Arbato vaikus“. Jau užsirašiau į eilę Rašytojų sąjungos bibliotekoje. Skaityti reikia viską, nemaklinėti tamsoje. Taigi.

Bandau rašyti apie Stasį Kapnį. Nelabai pajėgiu apsispręsti: rašyti apie jo alkoholizmą ar ne? Jeigu neparašysiu – jo asmuo bus šviesesnis, tačiau nukentės tiesa. Visa tiesa. Jeigu parašysiu – viskas pasidarys atvirkščiai. Kur surasti vidurį? Ne kompromisą turiu galvoj, o tiesą. Reikia pagalvoti.

Orai saulėti, karščiai nesibaigia. „Trumpalaikių lietų“, taip dosniai žadėtų oro prognozės, nematyti. Ne!

17-tą valandą iškanku į Vilnių. Reikia pasitvarkyti, pasiruošti kelionei su V. K. Jonynu į Kupiškio padangę. Grįždami iš Kupiškio liepos 26 dienos vakare, paimsime su savim Moniką iš Paalksnės. Reikia ir jai pasitvarkyti. Jos sveikata, beje, lyg ir pastiprėjo. Tai džiugina mane.

Liepos 24. Penktadienis

Dulkės kelyje į Vilnių nežmoniškos, karštis, tvankuma. Vilniuje mūsų buto balkone visai apmirusios nuo troškulio gėlelės. O ką darysi? Kas nors turi aukotis.

Vilniuje – negera naujiena: mirė Rašytojų sąjungos narys Pranas Raščius, sulaukęs vos 55 metų. Negerai ir mirė: vienas būdamas namuose, žmonai su vaikais išvykus „į daržus“, tris dienas gulėjo miręs. Rytoj 11 val. bus pašarvotas Rašytojų sąjungos rūmuose ir tą pačią dieną 15 val. laidojamas. Nedalyvausiu laidotuvėse, kadangi rytoj anksti rytą išvykstu su V. K. Jonynu į Kupiškio padangę. Kaip rašytojas Pranas Raščius nebuvo kažkas įdomesnio. Žmonėse ėjo net epigrama: „Tarp rašytojų beraščių turime ir Praną Raščių.“ Tačiau kai miršta žmogus – gaila, ir gana. Pastaruoju metu itin smarkiai gėrė, buvo už tai „svarstomas“, išvadų nepasidarė, taigi…

O dar žinia, kad itin sunkiai serga Albinas Žukauskas, esąs jau be sąmonės, nebekalbąs. Šis – vyresnio amžiau, gimęs 1912 metais. Galėjo gi dar pagyventi. Bent iki mano metų.

Pailsėjau, susiruošiau rytdienos kelionei su V. K. Jonynu į Kupiškio padangę. Daug vilčių dedu į šitą kelionę.

Liepos 25. Šeštadienis

Anksti rytą išsiėmiau paštą: „Literatūros ir meno“ laikraštyje rėmeliais juodais pranešimas: mirė Jonas Šiožinys. Buvo tai itin geros širdies ir itin menko išsilavinimo doras žmogelis, mažo ūgio, be galo doras, deja, su nelabai stipriais duomenimis literatūrinei kūrybai. Tačiau rašė jis, kaip ir gyveno, dorai, sąžiningai, suaugusiems ir vaikams, sulaukė 72 metų. Į Rašytojų sąjungą priimtas buvo sulaukęs jau apie 60 metų. Gyvas buvo tada Antanas Venclova, ir šitas geras žmogelis nedrįso net kelti tokio klausimo. Dirbo bibliotekose, dirbo „Lietuvos pionieriaus“ redakcijoje daugelį metų, ir štai nebėra žmogaus. Taigi. Galėjo gi ir nuotrauką jo įdėti „Literatūra ir menas“. Neįdėjo. Jonas Šiožinys nepriklausė literatūrinių pamaivų, nūnai komanduojančių bene visą literatūrinį gyvenimą, gaujai. Tai ir nuotraukos nėra. Nėra.

Šiame „L. ir m.“ numeryje pašlovintoji, tiksliau, pasišlovinusioji Mikalina Meškauskienė rašo apie rašytoją A. Gudaitį-Guzevičių. Atsiminimus, ėjusius per 2 laikraščio numerius, pavadino tiesiog „Aleksandras“. Surašė, kaip ji padėjo šitam Aleksandrui parašyti romaną „Kalvio Ignoto teisybė“, visiškai nepaskaitomą romaną, ilgus metus gulėjusį sandėlyje neišperkant jo, ir kaip tas romanas „…susilaukė triumfo. Visi džiaugėsi“ ir t. t. O toliau ji išvadina A. Gudaičio-Guzevičiaus žmonas, kurių dvi pirmosios buvo jam neištikimos (viską ji žino!), o paskutinioji, trečioji – tikra dangaus palaima. Tarp šitų „neištikimųjų“ linksniuojama V. Mickevičiaus-Kapsuko duktė Lena, žinoma, neįvardinant jos, bet nušviečiant taip, kad viskas aišku. Pasirodo, galima rašyti ir tokius atsiminimus. Linksniuojama ir mano pavardė, kaip žmogaus, ketinusio „nusispjauti į senus vaidus ir nebekelti riaušių suvažiavime“. Nebūčiau nė žinojęs šito, kad ne toji Mikalina Meškauskienė, ačiū ponui dievui. Taigi.

9 valandą išvykome su dailininku V. K. Jonynu. Vežė puikusis mano buvęs šoferėlis Antanas Pivoras nuosavais „Žiguliais“. Skridome per Uteną, nepasiekę Svėdasų užsukome į mano vaikystės draugo ir „Parduotų vasarų“ Aloyzo prototipo Zenono Valunto, nūnai garsaus liaudies meistro, sodybą. Buvau rašęs, kad būtų namie, o jokių vaišių neruoštų, tai kur tau! Stalą radom padengtą skilandžiu, kumpiu, sūriu, sviestu ir dar daug kuo kitu. Bet pirmiausia – prie Valunto drožinių. Mačiau, kaip V. K. Jonynas krūptelėjo ir net balsterėjo, išvydęs juos, o tada pasakė, kad Zenonas Valuntas ne liaudies meistras, bet tikras skulptorius, savo darbais prilygstantis moderniausiems ir įžymiausiems Italijos ir kitų šalių meno novatoriams. Susiėmė už galvos, pamatęs, kaip be jokios priedangos stovi drožiniai, irsta nuo lietaus ir vėjų, nesulaukdami jokios pagalbos, ir pasakė, jog tiktai mes, lietuviai, šitaip nebranginame, net nesuprantame savo tautos įžymių ir visiems brangių talentų. Čia pat pažadėjo kreiptis į respublikos instancijas, pirmiausia į Dailininkų sąjungą, kelti šį skulptorių, publikuoti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje. Zenonas Valuntas tirpte tirpo nuo šitų žodžių, o aš nežinojau kur dėti akis iš gėdos, kad taip ir nesugebėjau niekuo padėti Zenonui, nors ir ėmiausi žygių, kad jo kūriniai būtų apsaugoti nuo sunykimo, tačiau taip ir nesulaukiau jokio atgarsio iš niekur, viskas baigėsi tik tuo, kad iš Kultūros ministerijos atlėkė tikrintojai, užpuolė jį už tariamą jo skundimąsi sunkumais, pagrasino, kad daugiau nedrįstų šito daryti, nes „susilauksiąs kaip reikiant“, po to išskubėjo atgal į mylimą Lietuvos sostinę Vilnių. Taigi.

Pietavome Kupiškyje pas Povilą Zuloną, tada nukakome į Puponių kaimą, tenai, Jono Bukėno lydimi, pasileidome ieškoti Juozo Bukėno, taigi mano „Juzos“, sodybos. Suradome ją vidury Medinų miško, bet tiktai ne ją, o kelis akmenis ir šulinio įdubimą, taip apžėlusius krūmais ir jau dideliais medžiais, kad ašara nusirito man iš akių: nė ženklo nebelikę iš to, ką mačiau jaunystėje, visą jaudinančią romantiką užklojo bėgantys metai… O čia dar lietus prapliupo, o dar kelias į buvusią Juzos sodybą tiek išmaltas traktorių, o kitur ir visai neišmaltas, kad ėjome pėsti, bridome kelnes pasiraitę per balas, klampynes, viksvynus, uodų ėdami, negero jausmo slegiami… Žiūrėjau tiktai į Jonyną, ar labai suvargo, ar nusivylė, o jis brido degančiom akim ir kalbėjo, kad nors sodybos neberadom, o jis pajuto, kas yra Juza, kaip daryti „Sakmės“ iliustracijas. O į visą tą klampynę lydėjo mus Byčių kolūkio naujasis pirmininkas, ir taip pat LKP Kupiškio RK pirmasis sekretorius Stasys Tamošiūnas – iš tikrųjų retas žmogus. Juo su didesniu malonumu ištraukėm po gerą čierką Jono Bukėno namuose, užpylėm kupiškėnišku naminiu alum ir uždėjome ant viršaus gerai išrūkyto skilandžio. Šitaip atsigaivinę, nudūmėm dar į Subačių, pas žinomą liaudies meistrą drožėją Balną, kur pavaišinti buvome šaltalankio sūriu. Užtat ir miegojome gi naktį, kad dieve duok. Taigi.

Naktį dar skaičiau „Literatūroje ir mene“ liepos 25 dienos numeryje sopulingus mokytojų Liudos Viliūnienės, Juzefos Jakelaitienės, Stasio Naginionio pasisakymus, taipogi aštrų kritiko Alfredo Guščiaus straipsnį pagal skaitytojų laiškus „Ten, kur Dubysos antkrančiai žali“. Visa tai apie šiurpų Maironio sodybos gimtosios nudėvėjimą, faktiškai sunaikinimą parodant tikrai retą vietos vadovų, tarybinių ir partinių, bukagalviškumą ir piktą valią, pagaliau ir neįtikėtiną įžūlumą, nepildant jokių nutarimų bei nurodymų dėl Maironio gimtosios sodybos sutvarkymo. Vaizdas šiurpus. Faktas – pasibaisėtinas. Ir kas gi toliau? Kas toliau?

Liepos 26. Sekmadienis

Anksti kilę, kavos išgėrę, iškakome LKP Kupiškio RK sekretorės lydimi, vėl į rajoną. Nuvykome į Gyvakarų kaimą, kuriame 1918 metais nakvojome Naujų metų išvakarėse, grįždami pėsčiomis iš Rygos į Lietuvą. To kiemo nebėra. Apžiūrėjome išlikusią itin senovinę Skardžiaus sodybą, labai atidžiai studijavo ją V. K. Jonynas, žymėjosi bloknote. Staiga matome, atskuba šauni moteris, pasisakė esanti Ona ir dar švenčianti šiandien savo 70-tį, taigi labai labai labai prašanti į klojimą, prie pusryčių stalo. Truputį pasiderėję, nukakome, o ten berželiais visas klojimas iškaišytas, žmonių arti šimto už stalų sėdi, ant skobnių skilandis, gal dešimties rūšių sūrio, dešrų, kitokių gardumynų. V. K. Jonynas suglumo: šito tikrai nesitikėjau! Tarė žodį, paskui ir aš. Paragavome alaus, išskubėjome toliau. O žmonės vis rinkosi aplinkui, skubėjo paspausti rankas mums visiems, dėkojo, linkėjo… Taigi.

Sunkiai ištrūkę, skubėjome į Antašavą. Juo labiau, kad Antašavos pirmininkas ……. pats atvažiavo į Kupiškį mūsų parsivežti. Apie ankstyvesnį kolūkio pirmininką gerą gaspadorių ir jam padarytas skriaudas esu jau rašęs šiuose savo „dienoraščiuose“ prieš keletą metų, o naujasis – dar geresnis gaspadorius, rūpinasi ne tiktai gamyba, bet ir kultūra, šito dėka kolūkio reikalai visapusiškai eina geryn. Apžiūrėjome Antašavoje pradėtus statyti Kultūros namus. Salė numatyta 650 vietų, įrengimai puikiausi sportui, šokiams, vestuvėms, vardynoms, visiems kitiems reikalams. Rūmai bus užbaigti Spalio 70-čiui. Nelabai patikėjau, nes darbo itin dar daug, tačiau… Iš anksto pasižadėjau atvykti susitikti su kolūkiečiais kaip šioks toks rašytojas. Gyvenvietė čia nuostabi, visur saugomi medžiai, visa aplinka, pastatyta nauja vidurinė mokykla, pradinė mokykla, prekybos centras, buitinio aptarnavimo kombinatas, valgykla, kavinė, paštas, medicinos punktas, vaistinė… Taigi.

Iš čia nukakome pas dailininkę Veroniką Šleivytę, nors gerokai bauginausi vykti pas ją: labai jau ji rėksminga, triukšminga, nors jau sulaukusi 82-jų metų, eina trečius, o pati vairuoja savo automašiną, neišpasakyto gyvumo. Kolūkio pirmininkas atvežė jai iš kitur didžiulį namą, įruošė jame jos paveikslų galeriją, atgabeno iš kitur ir keturis svirnus, taip pat perpildytus nūnai jos paveikslais. Apžiūrėjome, pagyrėme, suėjome į gimtąją trobą, kurioje teko patraukti alaus prieš 22 metus, kai šventė ji 60-tį, ir kai su mumis atvyko Janina Narkevičiūtė, daug kitų gražių žmonių. Pavaišino mus dailininkė skaniais užkandžiais, užpylė naminiu alum…

Gerokai po pietų nukakome į Uoginius, pas Adomą Petrauską, irgi ne kartą atžymėtą mano užrašuose. Nelabai dar pasenęs, žvalus, patenkintas. Aprodė viską V. K. Jonynui, šis labai susidomėjo, bet, kiek supratau, mintimis vis buvo pas Zenoną Valuntą. Taigi.

Po vaišių (vėl vaišės!) žiūrėjome Kupiškyje „Senovines kupiškėnų vestuves“, grįždami paėmėm iš Paalksnės Moniką, sugrįžome namo nelabai vėlai. Taigi.

Roko neradome. Nesugrįžo, nors turėjo jau vakar sugrįžti, nė mažiausios žinutės taip pat neatsiuntė. Monika visą naktį nemiegojo. O ką aš galiu? Kokį išauklėjome, tokį ir turime.

Liepos 27. Pirmadienis

Tuščiai praėjusi diena. Vakar ir užvakar dienos „kelionių“ nuovargis kausto sąnarius. Na, kaip nors. Kaip nors. Pikčiausia, kad darbas prie knygos sustojęs. Laikas taigi bėga.

Liepos 28. Antradienis

Buvau inžinerinės statybos institute, kalbėjausi su prorektorium Sydauga dėl Leonardo (brolio) anūko Jakučio Vismanto. Žadėjo padėti.

Įprekinau maisto prekes, Šeškinėje, dairiausi po miestą replių, gavau batams tepalo rudo. Visi kiti, matyt, persitvarko, skuba žengti nauju tempu į ateitį. Taigi.

Niekas nesirašo. Juo labiau, kad ruošiamos knygos juodraščius labai neapdairiai palikau Paalksnėje. Kaip be rankų esmi. Bet nerašymo priežastis gal ir ne čia. Taigi.

Liepos 29. Trečiadienis

Nesirašo. Nelabai ir daug pastangų tam dedu. Prisimenu susitikimą su Romualdu Granausku. Buvo žadėjęs „užsidaryti“ iki liepos 1 dienos, rašyti naują apysaką. Sakė šitai bene vasario mėnesį. Dabar prisipažino: nė eilutės neparašiau. Kažkas sklando ore, kliudo kūrybiniam darbui. Gal pasitikėjimo stoka, gal ir mūsų sustingimas, kas gi čia žino.

Paskelbta laikraščiuose, kad nuo rugpjūčio 1 dienos bus priimama prenumerata Maironio Raštų III-tomiui, bene pilniausiam, kokie iki šiol buvo išleisti. Paskambinau „Versmės“ knygynui, paprašiau skirti man rezervą 4 užsakymus. Bandysiu dar užsisakyti per Prenumeruojamų leidinių knygyną. Gal išdegs.

Skambino Bronius Jauniškis, teiravosi dėl savo „raštų“, atsakiau – palaukti dar. Kai palauks, atsakysiu – nieko doro.

Liepos 30. Ketvirtadienis

Jau kelintą dieną užsienio radijas skelbia apie Krymo totorių žygius dėl jų grąžinimo į Krymą. Jų delegaciją priėmė A. Gromyka, bet nieko konkretaus nepasakė ir nepažadėjo, tik užsiminė, kad jų žygiai gali vien apsunkinti „problemos sprendimą“, kad yra sudaryta speciali komisija, kuri išžiūrės visą klausimą, o dabar reikia kantriai laukti. Keista. Ko laukti? Ir kiek laukti? Antrajam pasauliniam karui baigiantis Stalinas apkaltino Krymo totorius – visus! – Tėvynės išdavimu, artimai bendradarbiaujant su vokiškais okupantais, ir ištrėmė – visus! – iš Krymo į Vidurinės Azijos respublikas. 1967 metais TSRS vadovai pripažino, kad Stalino kaltinimas buvo nepagrįstas, neteisėtas, ir kad skriauda Krymo totoriams turi būti ištaisyta. Ir štai, eina jau 1987 metai, o ištaisymo nematyti. Net aiškesnės perspektyvos nematyti. Taigi.

Ryšium su Krymo totorių bėdomis prisimenamas ir vokiečių Pavolgio autonominės respublikos likimas. Vokiečiai irgi išgrūsti, apkaltinus juos talkininkavus hitlerininkams. Taigi.

Liepos 31. Penktadienis

Šiandien spaudoje rašoma apie vakar įvykusį LKP CK plenumą, kuris apsvarstė klausimą „Apie respublikos partinės organizacijos uždavinius iš esmės pertvarkant ekonomikos valdymą, kaip to reikalauja TSKP CK 1987 m. birželio plenumo nutarimai“. Svarstant šį klausimą neapsiribota vien juo, paliečiami kiti klausimai. LKP CK pirmasis sekretorius P. Griškevičius savo pranešime pabarė „Gimtąjį kraštą“ už tai, kad jis „…faktiškai pasisakė prieš tarybines šventes, tarp jų prieš respublikines dainų šventes“. Gavo kritikos ir „Vakarinės naujienos“, kad svarstydamos Vilniaus miesto klausimus „…pasidavė nereikalingoms emocijoms, sostinės gyventojus priešpastatydamos miesto valdžiai“. Ir išvada: „Tokios klaidos neleistinos.“ O toliau pažymima, kad Lietuvos KP CK gavo iš Maskvos kritikos už… ateistinio darbo susilpninimą, kad dėl to „didelė asmeninė atsakomybė tenka CK sekretoriui drg. L. Šepečiui“. Taigi šitaip.

Vakar susiskambinėjau su „Juzos“ vertėja Denize. Žada atvažiuoti į Lietuvą rugpjūčio 10–13 dienomis. Nelabai šito noriu, kadangi rūpestėlių daug, bet „Juzai“ reikia padėti. Taigi.

Prieš porą dienų A. Churginas telefonu pasakė man, kad J. Būtėnas ir J. Chlivickas „bėgioja“ po miestą ir platina žinias apie Juozo Keliuočio atsiminimus, kurie esą skaitomi per radiją „Amerikos balso“ laidose. A. Churginas tenai apšaukiamas bolševikų agentu, padėjęs areštuoti J. Keliuotį, ir t. t. Patariau jam nekreipti dėmesio, „Amerikos balsui“ neatsakinėti, tačiau informuoti apie J. Būtėno ir J. Chlivicko skleidžiamas kalbas Rašytojų pirminės partinės organizacijos sekretorių M. Karčiauską.

Šiandien A. Churginas pranešė, kad vakar J. Keliuočio atsiminimai buvo skaitomi toliau ir, tarp kitų, juodinamas ir aš (šalia P. Cvirkos, A. Venclovos). Ė, tegu sau juodina!..

Buvo „Lit. gazetos“ korespondentas Lietuvai P. Keidošius, įteikė surašytus klausimus dėl Spalio revoliucijos įtakos mano gyvenime ir kūryboje, prašo atsakyti, surašant straipsnį. Klausimus priėmiau, o kaip atsakysiu – nežinau. Taigi.

Liepos 25 dieną turėjo sugrįžti iš Tadžikijos Rokas, tai nėra iki šiol. Monika nervuojasi smarkiai, o kaltas dėl visko esu aš. Kas gi dar kitas? Taigi.

Monikai pasiūlius, nuėjome į „Vingį“, žiūrėjome Vakarų Vokietijos meninį filmą „Špesarto pilies vaiduokliai“, kurį matėme maždaug prieš ketvirtį šimtmečio, bet, pasirodo, visai užmiršome, dabar atkurtą „Mosfilme“ žiūrėjome kaip naują, tik nebe spalvotą, o juodai baltą. Nepasenęs filmas, smagu.

O grįždami namo staiga matome: Roko kambaryje dega šviesa. Kiek čia buvo džiaugsmo šūksnių, pasisveikinimų… Įdomiai pasakojo mūsų didysis „keliautojas“ apie gyvenimą Tadžikijoje, Uzbekijoje, taipogi Samarkando ir Bucharos miestuose, žinoma, kiek jis šito pastebėjo. Iš esmės, jokios tarybinės santvarkos nėra ten net užuominų, kiekvienas daro ką tiktai nori, dirba, prekiauja, keliauja, plakasi aplink turistus, kurių gana gausiai privažiuoja kiekvienais metais. Pasitaikė karštos dienos, šešėlyje ne mažiau 40, tai žmonės sėdi ir tyli, o jeigu pajuda, tai tiktai žaliosios arbatos pialai pakelti prie lūpų, paskui vėl snūduriuoja. Tvarkos – jokios. Niekas nieko nežino, niekuo nesidomi. Parduotuvėse, restoranuose padavėjai niekuomet neduoda grąžos: kiek padavei, tiek ir dingsta jų kišenėje. Pašte jeigu siunti telegramą iš 3 žodžių, sumoki vieną rublį, jeigu iš dešimties – irgi vieną rublį, jeigu iš penkiolikos ar dvidešimties, tada paima 2 rublius. Gazuoto vandens, sulčių arba limonado stiklinė visur kaštuoja 1 rublį. Bet kokios rūšies pyragaičiai, pardavinėjami tiesiog gatvėje, irgi po rublį. Jeigu duosi tris, tai bus trys, atgal negausi. Niekas nežino, kada ir kur „eina“ autobusai ar troleibusai miestuose ir kur bei kada jie sustoja. Kas iš keleivių kur paprašė, ten ir sustojo, važiuoja toliau, kol vėl kas paprašys. Su maistu nesą blogai. Parduotuvėse matyti mėsos, pieno gaminių, daug vaisių visur – nebrangūs. Taigi.

Monikos ne tik nuotaika pasitaisė Rokui sugrįžus, bet ir savijauta. Sutarėme rytoj važiuoti į Paalksnę, sugrįžti sekmadienio vakarą, o pirmadienį pasirūpinti paguldyti Moniką į ligoninę. Seniai laikas šitai padaryti.

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 5–6

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1986 m. gegužės–liepos mėnesių užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1986 m. gegužė–liepa

Gegužės 1. Ketvirtadienis

Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

Žiūrėjau televizoriuje Gegužės 1-sios paradą – Vilniuje ir Maskvoje. Viskas matyta ir permatyta. Tiesiog keista, kad jokių naujų formų šventėms nebesugalvojama. Net šventėms!

Abu su Monika išvykome į Paalksnę.

Gegužės 2. Penktadienis

Oras šaltas, pila lietus. Neramu ant dūšios, negera kažko visam.

Prisiklausiau užsienio radijo stočių apie Černobylio avariją, ir visiškai sugedo man nuotaika. Tūkstančiai žmonių užnuodyti radiacija, jau iš šešiasdešimties kilometrų ploto iškeliami žmonės. Prisiminiau, kad mūsiškis radijas ir televizija skelbia apie Kijevo gyventojų ramybę, net entuziazmą, pasiryžimą vykdyti ir perpildyti gamybinius planus… Taigi.

Atėjo du jauni vyrai, pranešė esą iš Vilniaus, atvažiavę čionai meškerioti, o ežere – lavonas. Paskambinau į Molėtus milicijai, netrukus prisistatė „učiastkovas“, atvyko ir skenduolio brolis, gana inteligentiškos išvaizdos vyras iš Utenos, ir tėvas, smarkiai prislėgtas. Paaiškėjo, kad skenduolis jau praeitų metų lapkričio vidury nebesugrįžo į namus Utenoje, baigęs statybų darbą mūsų kolūkyje, ir, matyt, nuo to laiko plaukiojo ežere. Pasirodo, baigę darbą jie su draugu prisigėrė mirtinai, abu ėjo į Kuktiškių stotį važiuoti namo, tačiau traukinį pasiekė tiktai skenduolio draugas, kuris taip ir negalėjo tada aiškiai pasakyti, kur ir kiek jie gėrė, ir kur dabar jo sugėrovas. Lavoną išgriebė, išvežė į Uteną. Kaip dabar atrodė tas lavonas – geriau neprisiminti.

Mūsų kolonėlėje staiga nutrūko vanduo. Amžinai šitaip! Neatsimenu nė vieno įrenginio ar pramonės gaminio, kuris būtų atliktas be broko.

Gegužės 3. Šeštadienis

Oras vis dar šaltas.

Nesiseka man dirbti čia, Paalksnėje. Pats nežinau, kodėl šitaip. Bandžiau surašyti atsakymus į „Komjaunimo tiesos“ skaitytojų klausimus. Nesiseka net ir toks, atrodytų, ne pats sunkiausias darbelis. Visiška apatija beapėmusi mane. Kas toliau? Kas gi toliau?

Pavakarę netikėtai atvyko Surdegio kolūkio pirmininkas Gintaras su trim vyrais ir viena moterim. Šoko visi sodinti medelius. Daug prisodino. Šermukšnius septynis, eglaites šešias, kadugius septynis, eglutes gyvatvorines – apie dvidešimt. Mūsų sodybėlė iš karto pasikeitė, net palinksmėjo.

Suruošiau jiems vakarienę. Su šnapsu. Atsiskyrėme labai gražiai, padėkojau, pažadėjau atsilyginti, tik nežinau dar kaip.

Gegužės 4. Sekmadienis

Oras šaltas, kambaryje nieko negalima dirbti.

Grįžome į Vilnių, o čia iš visų pusių kalbos apie radiaciją. Bėda yra toji, kad niekas nieko tikro nežino.

Gegužės 5. Pirmadienis

Rašiau atsakymus į „Komj. tiesos“ skaitytojų klausimus, gerokai nukrypdamas nuo jų. Prasitariau ir ne klausimų tema, konkrečiai – kas yra talentas ir kas yra talentingas žmogus. Atrodo, pavyko, o kaip iš tikrųjų… Šiaip ar taip, o jaučiu, kad baigsiu. Anksčiau ar vėliau.

Gegužės 6. Antradienis

Pagaliau baigėsi šventės gegužinės. Šiais metais jų buvo keturios dienos!

Buvau Molėtuose, tenai mirė literatūros kritiko Petro Bražėno tėvas. Šiandien laidotuvės. Lydėjome velionį į Suginčius, kur visos jų giminės kapai. Buvo A. Maldonis, A. Pocius, J. Lankutis, V. Sventickas, V. Martinkus, V. Kubilius, daugelis kitų žinomų žmonių. Petras Bražėnas – šaunus vyras, geras kritikas, protingas žmogus, beje, geras ir draugiškas man. Po laidotuvių vėl sugrįžome į Molėtus, pasėdėjome prie šermenų stalo. Vėliau parvykome visi namo.

Truputį keista, kad laidotuvėse nedalyvavo niekas iš rajono vadovų. Šiaip ar taip, Petras Bražėnas – tikras molėtiškis.

Gegužės 7. Trečiadienis

Taikos gynimo komitete. Nuėjau senu papratimu. Ir iš pareigos, žinoma. Juk oficialiai dar neatleistas iš pareigų. O čia ne tiek darbo, kiek šnekalų. Ir apie mane. Girdi, nesurandamas kandidatas, niekas nenorįs eiti. Suprantu: koks kvailys mūsų praktiškais laikais eis tau dirbti veltui! Juo labiau kai žino, kad visur darbas daugiau ar mažiau apmokamas. Net Knygos bičiulių „laisvanoriškoje“ draugijoje. Nebekalbant apie alkoholio reikalus, kur iš karto sudaryti tikri štabai, algos mokamos iki 300 rublių, etatinių vietų – per akis. O pas mus, TGK, vos viena etatinė darbuotoja, visi kiti darbai stengiamasi atlikti „visuomeniniais pagrindais“. Beje, daugiausia kalba eina apie V. Reimerį. Jį jau seniai norima atleisti iš „Gimtojo krašto“ atsakingojo redaktoriaus pareigų, bet jis, matyt, kratosi. Šitiek proto dar turi. Na, žiūrėsim.

Prasidėjo karščiai. Šiandien visai nebėra kur dėtis.

Supirkau produktus.

Kiaurą naktį užsienio radijas kala ir kala apie radiacijos plitimą po Čarnobylio katastrofos. Iš šitų „kalimų“ tik ir sužinai žmogus šiek tiek tiesos. Mūsiškiai tyli. Keista ir, atvirai pasakius, šiurpoka, kaip pati valstybės galva Gorbačiovas tyli apie šį įvykį, turintį tarptautinės reikšmės, jokių komentarų neprideda.

Gegužės 8. Ketvirtadienis

Šiek tiek darbavausi prie atsakymų į „Komj. tiesos“ skaitytojų klausimus. Sunkiai man sekasi, bet reikia užraukti, kitaip niekai.

Karščiai itin dideli, iki 28 ir aukščiau. O čia dar butas apšildomas.

Gegužės 9. Penktadienis

Pergalės dienos proga buvau pakviestas į Karių memorialą Antakalnio kapinėse. Buvo visa vyriausybė, daug jaunimo, gėlių, karo veteranų, partinių darbuotojų, buvusių partizanų. Iškilmės (vainiko padėjimo) truko nepilną valandą.

Gegužės 11. Sekmadienis

Kupiškyje. Kartu su Povilu Zulonu pravedėme taikos mitingą koncertą, dalyvaujant Kupiškio etnografinio liaudies teatro kolektyvui, suvaidinusiam „Šienpjovių dainą“. Visos pajamos – į Taikos fondą.

Grįžau vėlokai, pavargęs.

Gegužės 12. Pirmadienis

Buvau TGK. Susidūriau su keletu interesantų, visiškai man neįdomių ir nereikalingų. Mano atleidimo dar negirdėti.

Baigiau atsakymus į „Komj. tiesos“ skaitytojų klausimus. Dar nežinau, kaip man išėjo, tik žinau, kad nieko daugiau nebegaliu. Atiduosiu, tesižinai.

„Vagos“ leidykloje svarstėme 1988 metų išleidimo ir redagavimo planus. Nieko linksmo, nieko reikšmingesnio iš mūsų rašytojų pastangų nematyti. Pilkuma. Išsikvėpimas. Na, gal dar kas pasirodys iki šitų planų datos, tiktai kažin.

Gegužės 13. Antradienis

Aukšč. Taryboje posėdžiavome Nuolatinių komisijų (net kelių) posėdyje. Svarstėme naująjį mokyklų įstatymą. Visiems pritarus, pasakiau, kad laikau idiotizmu versti vaikus mokytis nuo šešerių metų amžiaus. Nieko gero tas neduos, tiktai mūsų jaunąją kartą sutraumuos. Jau praeitų metų patikrinimas Vilniaus net devyniose vidurinėse mokyklose parodė, kad mokiniai nuo 8 klasės ir aukščiau nieko nebesuima į galvą, tiek visokių niekų jiems prikrauta. Kas gi bus, kai prasidės „krovimas“ nuo šešerių metukų? Taip pat idiotizmu laikau visiems privalomo vidurinio mokslo įvedimą. Žmonių yra visokių, vienas linkęs į mokslą, kitas mažiau linkęs, trečias dar mažiau, ketvirtas tiesiog apsigimęs bemokslis. Šitokiam „ištempti“ pakinkomi pionieriai, paskui komjaunimas, visi bendrom jėgom pritempia iki brandos atestato ir… sugadina žmogų: dirbti jis nebenori, kadangi jau „mokytas“, o užsiimti protiniu darbu negali, tuo tarpu galėjo juk išaugti normaliu žmogum, įsigyti staliaus, kalvio, techniko, siuvėjo, baldžiaus ir kitokio amato, ir būtų buvęs naudingas visuomenei bei laimingas pats.

Niekas man, žinoma, nepritarė. Bet man nusispjaut. Žinau, kad aš teisus.

Ir dar iškėliau klausimą dėl straipsnio įstatymo apie vaikų darbą atostogų metu. Tenai pasakyta, kad darbas laisvanoriškas, tėvų sutikimo atsiklausus, pedagogams ir gydytojams kontroliuojant, o iš tikrųjų niekas nieko neatsiklausia, vaikų darbas vasaros atostogų metu kolūkiuose paverstas privalomu, tai reikia taip ir užrašyti, o ne meluoti vaikams į akis. Pagaliau reikia gerbti vaikų darbą, jeigu jau priverčiame juos vietoje poilsio talkininkauti kolūkiečiams, už darbą turi būti atlyginama. O dabar iš dirbančių vaikų vienos dienos uždarbis išskaitomas Gagarino miesto statybai, kitos dienos – Taikos fondui, trečios – Kraštotyrai, ir taip toliau. Ir dar. Kai kurių respublikos kolūkių pirmininkai tiek išgudrėjo, kad išskaitytus vaikų pinigus įneša į tuos „fondus“… savo kolūkio vardu. Jeigu jau išskaitome iš vaikų, tai palikime jiems nors garbę, įrašykime visus įnašus jų, o ne kieno kito vardu. Nors tiek tegu jiems lieka.

Niekas ir šituo klausimu man nepritarė. Naivu buvo ir laukti pritarimo. Visi sėdi ausis suskiautę. Tiktai posėdžiui pasibaigus daugelis tylomis priėjo, spaudė ranką ir sakė, kad visi taip galvoja, o garsiai pasakėte tik jūs, kadangi tik jūs ir tegalite šitaip kalbėti! Še tai tau, iki ko priveda žmones baimė prieš „aukščiau“ stovinčius!

Įdūkęs grįžau namo.

Gegužės 14. Trečiadienis

Monika išvyko į Kauną gastrolėms. Džiaugiuosi, kad ji vis dar juda kruta. Tas jai padeda gyventi, nugalėti ligos kankinimus, apskritai – gyventi.

Vakare paskambinau jai. Viskas gerai.

Nesirašo man. Kas bus toliau?

Gegužės 15. Ketvirtadienis

Broliui Leonardui šiandien 72 meteliai. Aplankiau, pasveikinau, įteikiau dovanų suomišką spiningą. Buvo labai kantantas.

Kito nieko naujo. Tik laikas bėga. Bet ir šitai ne nauja.

Gegužės 16. Penktadienis

Sugrįžo Monika iš Kauno. Viskas gerai. Vėl dabar abu kartu.

Vaikštau kaip apdujęs. Niekas man nesirašo.

Gegužės 17. Šeštadienis

„Komjaunimo tiesoje“ mano atsakymai, pavadinti „Gyvenimas ir kiekvieno mūsų vieta gyvenime“. Išspausdinta… pirmajame puslapyje su tęsiniu antrajame. Didžiulė mano nuotrauka irgi pirmajame. Šito dar nėra buvę mano atžvilgiu niekur! Paskambinau, padėkojau. O redakcija kažkodėl dėkojo man.

Niekas man nesirašo.

Gegužės 19. Pirmadienis

Skambinau Petrui Palilioniui į Kauną, sužinojau: rašytojo Juozo Grušo sveikata daugiau nei prasta. Sąžinė mane graužia: seniai beaplankiau jį, mielą žmogų ir gerą rašytoją.

Gegužės 20. Antradienis

Mano redaktorė Donata Linčiuvienė maloniai sutiko nuvykti su manim pas Juozą Grušą. Rašytoją radome tikrai blogame stovyje, uremijos užkankintą, smarkiai kenčiantį, beveik be sąmonės. Gulėjo užmerkęs akis, kurių taip ir neatmerkė per visą mūsų vizitą. Tačiau mano balsą iš karto atpažino, lėtai ištiesė ranką. Suėmiau ją delnais, o ji – šalta. Šiaip taip atšildžiau, pašnekinau, bandžiau kiek įmanoma linksmiau. Jis kiek prašvito, klausėsi, tačiau nei atmerkti akių, nei ištarti žodį nebeturėjo jėgų.

Pasakojo duktė, kad gydytojams tariantis apie injekcijų sumažinimą jam iki dviejų į dieną, rašytojas netikėtai atgavo sąmonę, sunkiai ištarė: „Ne į dieną… Per dieną… per dieną reikia sakyt.“ Ir vėl neteko sąmonės, kurios jau nebeatgauna iki šiol. Sukrėstas buvau šito fakto. Kaip reikia karštai mylėti savo gimtąją kalbą, jeigu net mirties patale gyventum jos rūpesčiais! Ar daug turime tokių rašytojų?

Sugrįžome prislėgti, bet ir giedrios nuotaikos: gražų žmogų matėme, duok dieve Lietuvai daugiau tokių!..

Gegužės 21. Trečiadienis

Buvau pas Leikauską dėl mano vertėjos Birutės Bienieckos, išsiaiškinau viską. Tvarkoj.

15 valandą buvome sušaukti į Kultūros ministeriją, Valst. respublikinių premijų komiteto posėdin. Išgirdome visiškai neįtikėtiną dalyką: komitetas „reorganizuotas“, suskaldant jį į aštuonias sekcijas – literatūros, dailės, kino ir kitas – o kiekvienai sekcijai suteikiama teisė savarankiškai skirti vieną premiją (savo srities kandidatams), ir tas skyrimas bus jau galutinis, Komitetui daugiau nebereikės susirinkti. Užprotestavome, tačiau tas nieko nepadėjo.

Tikras idiotizmas! Iki šiol Komitetas svarstė drauge visų sričių kandidatus, prieš akis turėjo plačią viso respublikos kultūros gyvenimo panoramą, diskutavo, aptarinėjo visus, dabar suskaldytas į vienkiemius. Na, dar žiūrėsime.

Gegužės 22. Ketvirtadienis

Anksti rytą atėjo sunki žinia: naktį mirė Juozas Grušas.

Šiandien Elenos diena, tai Monika nuskubėjo pas Eleną Žalinkevičaitę-Petrauskienę sveikinti ją. Grįžo vėlokai vakare.

Dalyvavau Draugijos kultūrinių ir draugystės ryšių su užsienio šalimis prezidiumo posėdyje. Nieko neveikiau, tik pasėdėjau. Kaip visur dabar.

Šiandien Vilniuje prasidėjo „Poezijos pavasaris“, seniai nusigyvenęs ir atsibodęs visiems, tačiau jo formos nekinta.

Nieko nerašau. Nieko o nieko nerašau. Užmuš mane leidyklos už atsiminimų apie Justą Paleckį suvėlinimą.

Gegužės 23. Penktadienis

Kartu su A. Maldoniu ir kitais rašytojais išvykau į Kauną dalyvauti Juozo Grušo laidotuvių paruošime. Mat esu Laidojimo komisijos narys. Rašytoją radome šarvojamą Kauno dramos teatre. Gėlių – marios. Labai rūpestingai viskas paruošta, iškilminga susikaupimo nuotaika. Mačiau Rūtą Staliliūnaitę, visiškai nuliūdusią, Gražiną Balandytę, daug kitų aktorių. Priėjo visiškai nusenęs aktorius Antanas Mackevičius, vienų metų su Juozu Grušu, paspaudė man ranką, pranešė: mirė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė. Nepatikėjau, net nusijuokiau, tačiau čia pat stovėjęs LKP CK Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Renčys patvirtino šią negerą žinią. Keista, šiurpu, sunkiai patikėtina.

Kaipo Laidojimo komisijos nariai stojome pirmieji į Garbės sargybą. Apie daug ką pamąsčiau per tas kelias minutes.

Atvyko pagerbti velionį respublikos vadovai: Petras Griškevičius, Lionginas Šepetys, Brazauskas, Dybenka, kultūros ministras Jonas Bielinis, aukštojo mokslo ministras Zabulis, kai kurie kiti. Po to ėjo Garbės sargybą visuomenės atstovai. Žmonių pilna teatro salė.

13 valandą dar spėjome nueiti prie Salomėjos Nėries kapo, kartu su poetais, atidarėme „Poezijos pavasarį“, padėdami gėlių ant šito brangaus ir, deja, jau gerokai primirštamo kapo. Gėlės tai žydi čia, švariai pašluota visur, ir žmonių susirinko šiek tiek, o Salomėjos Nėries kūrybos principai daugelio laikomi atgyvenusiais iki juokingumo, nebereikalingais. Nesunku nujaust, kad ne viena dešimtis šiuolaikinių „poetų“ su didžiausiu džiaugsmu užbrauktų ir jos vardą. Tobulybės visuomet kliudo amatoriams.

Papietavome „Jaunimo“ restorane, anksčiau vadintame „Versaliu“. Į Vilnių parvežė mane Sigizmundas Šimkus.

Gegužės 24. Šeštadienis

Kaune, Petrašiūnų kapinėse laidojome Juozą Grušą. Žmonių gana gausiai susirinko menininkų Memoriale. Tarp kitų pasakiau kalbelę ir aš. Atrodo, nepavykusi. Mitingą atidarė A. Maldonis, kalbėjo Jonas Bielinis, Rūta Staliliūnaitė, Kauno vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Kazakevičius. Šiurpu buvo. Dėl daug ko susimąsčiau stovėdamas pušų pavėnėje. Gal geriau būtų nė negimus, o jeigu jau šitaip atsitiko, tai gal geriau būtų seniai atsigulus čia ar kitoje „geroje“ vietelėje, ir tepasikaria visi su savo visom politikom ir kitokia velniava?

Po laidotuvių – „Trijų mergelių“ restorane šermenų pietūs. Stalai paruošti labai ilgi, gana dosniai padengti, o žmonių gal nė trečdalio, kiek buvo laukta. Kalbėjo J. Miltinis, J. Lankutis, A. Maldonis, P. Bražėnas, man nebuvo pasiūlyta. Nelabai graužiausi dėl šito.

Grįždamas namo užsukau pas Dalią. Nuotaikos ji man nepakėlė. Iš viso matyti: be reikalo galvanizuoju jos mirusią meilę man. Žinoma, jeigu šita meilė buvo kada nors gyva. Tikrai be reikalo.

Namus pasiekiau tiek suniuręs, kad įsisiūliau į svečius geriems mano bičiuliams Birutei ir Rimtautui Šiliniams. Pasėdėjome iki, berods, 2 val. nakties. Sugrįžau šiek tiek paguostas.

Gera, kai yra gerų žmonių. Ir būtų labai gera, jeigu kiekvienas mūsų būtumėm geri tiems geriems žmonėms. Deja, ne visada aš jiems toks. Ne visada.

Gegužės 25. Sekmadienis

Šiandien palaidota Žalinkevičaitė-Petrauskienė Elena. Dukrai jos Aušrai pavyko įkalbėti respublikos vadovus, kad leistų palaidoti ją šalia vyro Kipro Petrausko Rasų kapuose, kur jau seniai nieko nebelaidojama. Tai gerai. Tegu ilsisi.

Gegužės 26. Pirmadienis

Atvyko iš Gvinėjos mano „Vasarų“ vertėja į lenkų kalbą Birutė Bieniecka. Susitariau su drg. Leikausku, kad trečiadienį, gegužės 28-tą, nuvešiu ją ir jos drauges į jų gimtąsias vietas Anykščių rajone. Gavome tam ir leidimą.

Rašytojų partinis, uždaras. Sena giesmė apie TSKP XXVII-jį suvažiavimą ir kad būtina vadovautis jo nutarimais.

Gegužės 27. Antradienis

Šiandien Vilniuje kino mėgėjų festivalis. Nuėjau atstovauti Lietuvos Taikos gynimo komitetui, įteikiau prizą už geriausią mėgėjišką filmą taikos tema.

Pilnas miestas šnekų apie produktų pabrangimą. Nebe pirmą kartą girdime, kad Pabaltijo respublikoms bus sumažinti limitai pirkti iš kolūkiečių privačiai jų pagamintą mėsą, kiaušinius, pieną, mokant už juos labai mažai tepigiau, nei jie parduodami valstybinėje prekyboje. Apskritai supirkimas privačiai pagamintų produktų (savo pasodybiniuose sklypuose) būsiąs kategoriškai uždraustas. Mėsa nuo š. m. liepos 1 dienos bus parduodama tiktai komiso parduotuvėse, žinoma, už dvigubai aukštesnę kainą. Kiek čia tiesos, niekas tiksliai pasakyti negali.

Gegužės 28. Trečiadienis

Kartu su Birute Bieniecka ir dviem jos draugėmis išvykome į kelionę. Anykščiuose sustojome pas mano seserį Marytę, toji pavaišino karšta kava, namine dešra, „cepelinais“. Viešnios buvo smarkiai sužavėtos. Anykščiuose aplankėme mano motinos kapą, padėjome gėlių. Birutė Bieniecka atsiklaupė ant kelių, pasimeldė prie mano motinos ir prie mano tėvo kapo Anykščiuose, Svėdasuose.

Pasiekėme, nors ir negavę leidimo į Svėdasų padangę, Butėnų kaimą, aplankėme Zenoną Valuntą – mano „Vasarų“ Alyzą. Čia irgi buvome pavaišinti gana stipriai.

Nukakome į Andrioniškį, kur vaikystėje kurį laiką gyveno vertėja Birutė Bieniecka. Nuėjome į bažnyčią, kadangi buvome, kaip pasirodo, vargonininko svečiai. Tas užlipo ant „viškų“ ir taip užgrojo vargonais ir užgiedojo, kad gyvai ir kažkaip skaudžiai priminė man vaiko dienas, kai tikėjau dievą, meldžiausi, surasdavau kažkokios paguodos prieidamas prie Dievo stalo priimti komuniją po išpažinties. Tada aš, nors vaikas dar buvau, o daug ko laukiau, tikėjausi iš gyvenimo, troškau išaugti dideliu ir stipriu žmogum, nieko nebijančiu, užtariančiu skriaudžiamuosius, pirmiausia mažus piemenėlius, alkanus ir sulytus. Daug ko troškau tada. Ir iš pagarbos tiems atsiminimams priklaupiau ir aš čia, Andrioniškio bažnyčioje, taip ir negalėdamas pasakyti, ar buvau laimingesnis piemenėlio metų, tikintis, besimeldžiantis šventajam Antanui, kad išgydytų man naviką nuo veido, ar dabar, kai jau laisvas „nuo religinių prietarų“, beturįs kažkokį rašytojėlio vardą… Kas gi dabar pasakys, kada žmogus laimingas būna… Gal niekad.

Birutė Bieniecka klūpojo bažnyčioje nuošaliau ir verkė žemai palenkusi galvą. Daug duočiau, kad žinočiau, ko jai tos ašaros byra…

Vargonininko namuose gėrėm naminį jo paties darytą alų, tokį, kokio nė sapne nesusapnuosi.

Vėlokai vakare sugrįžau namo. Monikos nebuvo, ji – Paalksnėje. Gal ir gerai, kad šitaip.

Gegužės 29. Ketvirtadienis

Iš ryto – Aukšč. Taryboje. Nuolatinių komisijų, net kelių, jungtinis posėdis. Svarstėme naująjį mokyklų reformos projektą. Žinojau, kad galima tiktai pritarti, kadangi, kaip visuomet, viskas seniai „suderinta“, „apsvarstyta“ ir patvirtinta, o neiškenčiau. Gana netaktiškai ir aštriai pasisakiau prieš privalomą mokslą vaikams nuo šešerių metų amžiaus. Tai žalinga, vėliau viskas skaudžiai atsilieps vaikams, padarys juos atbukusius, mokslui nebeimlius, plius – bus iš jų atimta vaikystė. Kategoriškai pasisakiau prieš ir privalomojo vidurinio mokslo įvedimą visiems vaikams. Tai idiotiškumas, nieko daugiau. Ne visi juk vaikai linkę į mokslą, kai kuriems jų mokslas apskritai neįkandamas riešutas. Jis galėtų subręsti geras kalvis, mūrininkas, siuvėjas, batsiuvys, pagaliau technikas, ir būtų žmogus. O mes, per jėgą grūsdami jam į galvą mokslą, tik sugadinsime jį, padarysime puskvailį, kuris dirbti nebenori, bet ir protinio darbo atlikti negali. Kuriems galams mums šitai reikalinga?

Kalbėjau ir apie prievartinį darbą vasaros atostogų metu, kai iš jų menko uždarbio išskaitoma viena darbo diena Gagarino statybai, kita Kraštotyros draugijai išlaikyti, trečia – Tarybiniam taikos fondui, ir taip toliau. Kalbėjau ir dar apie kai ką, ko nešnekama tokiose instancijose.

Mačiau sutrikusius deputatų veidus. Kai kas bandė mane „pataisyti“. O posėdžiui pasibaigus, daugelis patyliukais priėjo, spaudė ranką, dėkojo: visi mes taip galvojame, o pasakyti išdrįsote tiktai jūs.

Nesmagu, negera ant dūšios buvo man po to posėdžio. O ką?

Iš to, matyt, nesmagumo atsisakiau dalyvauti Knygos šventėje Universiteto kiemelyje, kurią suruošė Knygos bičiulių draugija. Juo labiau kad lijo lietus ir pūtė negeras vėjas. Tegu Knygos bičiuliai švenčia patys!

Gegužės 30. Penktadienis

Taikos gynimo komitete parodžiau Bienieckai filmą „Ekrane – Juozas Baltušis“. Buvo patenkinta.

Vakare atsisveikinau su ja, įteikęs lietuvišką kaimo skilandį bei savo Raštų visus 8 tomus. Tegu užkanda, knygelių pasiskaito. Būsime draugai.

Vykau į Ignalinos rajoną, kur buvau kviestas į kažkokią mokslininkų stovyklą, sakiau kalbą apie Taikos metus. Lijo lietus, žvėriškai valgė mane uodai. Kelyje du kartus įklimpome, arkliais tempėme iš purvo juodąją mano „Volgą“ su vyriausybiniu numeriu.

Birželio 1. Sekmadienis

Lyja, šalta, vėjas pučia…

Nėjau į folklorinių ansamblių festivalį Kutuzovo aikštėje, nors ir buvau kviestas. Tesižinai.

Nuotaika daugiau nei prasta. Ir nežinau, kur jos šaknys. Gal kad karčiai nusivyliau taikos judėjimu, pavargau nuo melo šitam judėjime, kai amžinai sako viena, o daro visai ką kita. Tikėjausi, kad bus išspręstas mano atleidimo klausimas, kaip buvau prašęs pareiškime į LKP CK. Tačiau praėjo daugiau nei mėnuo, o visur tyla. Palauksiu. Nedega. Nebedega.

Birželio 2. Pirmadienis

Buvau Taikos gynimo komitete, šiek tiek padirbėjau.

Pasiunčiau į Ameriką tūlai Barmienei „Sakmės apie Juzą“ 2 egzempliorius, į Australiją anūkei Akvilei „Parduotas vasaras“, „Šviesos“ leidyklos išleistas, ir K. Ambraso „Skaitau Baltušį“. Taip reikia. Labai jau atitrūko nuo manęs anūkė.

Skambino iš Kauno dailininkas Survila. Labai nori piešti mano portretą, nors aš visiškai šito netrokštu. Žiūrėsim.

Vėl bandžiau imtis atsiminimų apie Justą Paleckį, ir… vėl nieko. Prakeikimas kažkoks beapsėdęs mane. Žinau, kad reikia parašyti, kad tai mano garbės reikalas, o – neprasikala, ir gana.

Birželio 5. Ketvirtadienis

Vakar Monika išvyko gastrolių į Jonavą. Vaidina VFR „Tylią naktį“. Visur šis spektaklis eina su dideliu pasisekimu.

Buvau pas Dalią. Gražiai pabendravome. Dar kartą įsitikinau, kad meilė užgęsta, galvanizuoti ją – idiotizmas. Lieka viena – būti draugais. O šito nemoku. Tad gal kirsti šaką nukirstinai. Vieno gaila: apie daug ką galima pasikalbėti su ja, pasidalinti mintimis, nors pati ji nebeatrodo man tokia šviesi, kaip kadaise, kai mylėjau iš tikrųjų: pavargusi, gerokai nupilkusi, susiaurėjusio akiračio, pilkstančios mąstysenos. Ir nieko čia nepadarysi. Senatvė nelenkia nė moterų, net pačių žaviausių. Liūdna, o ką? Ogi nieko.

Reikia gyventi toliau. Visas klausimas, kaip susitaikyti su senatve? Kol kas nerandu atsakymo į jį.

15 valandą susirinkome Kultūros ministerijoje, Valst. respublikinių premijų komiteto posėdin. Čia – naujiena: visas Komitetas suskaldomas sekcijomis, kiekvienai skiriant svarstyti po vieną premiją iš savo srities. Pasidomėjau, kas sugalvojo šitokią kvailą „rekonstrukciją“, pasirodo, vis tie kinošnikai. Kino sąjungos pirmininkas Brazaitis apėjo visas instancijas, įrodinėdamas, kad Komiteto nariai nekenčia kino meno darbuotojų, apie jų darbus sprendžia neobjektyviai, stengiasi neskirti niekad jokių premijų. Tai, žinoma, melas. Juk premija buvo paskirta net tokiam kino meno mėšlui kaip „Faktas“. Keisčiausia, kad aukštieji respublikos vadovai sutiko su tomis aimanomis, įvedė kitą „tvarką“, niekam tikusią todėl, kad ji susiaurina mūsų akiratį, prieš akis turime ne bendrą visos mūsų kultūros ir jos laimėjimų vaizdą, o tik „savo sklypelio“ augalėlį. Ir dar bėda. Anksčiau premijos buvo skiriamos viso Komiteto balsų dauguma, o dabar tiktai sekcijos. Kaip dabar mums teks daryti su mūsų kandidatais? Jų yra du: Bronius Radzevičius už romaną „Priešaušrio vieškeliai“ ir Judita Vaičiūnaitė už poezijos kūrinius. Ankstyvesne tvarka abu tikrai būtų buvę atžymėti, dabar, labai galimas daiktas, nė vienas, nes kuriam gi mes galime skirti savo sekcijos jėgomis, abu juk verti premijos. Košė, ir gana.

16 valandą įvyko rašytojų partinis susirinkimas, toks pat nereikalingas, kaip ir visi ankstesnieji: nieko nelemiantis, niekam nė mažiausios įtakos nedarantis. Gaišinam tik laiką.

Gana niūrių minčių apimtas, sugrįžau namo.

Birželio 7. Šeštadienis

Vakar sugrįžo Monika iš Jonavos. Labai patenkinta gastrolėmis: Jonavos miestas neatpažįstamai pasikeitęs, žmonės labai sukultūrėję, jautriai priima spektaklį.

Šiandien abu išvykome į Paalksnę, kur tuojau ir guliau į lovą, degdamas neapykanta pačiam sau: nerašau, ir nenumatau, kad pagaliau rašysiu. Miegojau iki ryto, susukęs galvą į dekį… Orai šalti, lyja, vėjas ūkia po aplinkinius miškus…

Birželio 8. Sekmadienis

Tokia pat niūri, tuščia, beprasmiškai praslinkusi diena. Nieko nerašiau ir nieko neparašiau, vien dar sykį pergalvojau, kad teisingai sprendžiu rašyti romaną „Žmonės neišeina“ pirmuoju asmeniu. Sudėsiu į jį daugelį savo minčių, kartų ir skausmingą ilgų metų patyrimą, nusivylimą labai daug kuo… Iš esmės tai būsiu aš pats, nors padėsiu visas pastangas, kad mano Šilinis sutelktų savyje apibendrinantį mano bendraamžių gyvenimą, jų pagrindinius bruožus. Turėtų būti įdomu. Knyga turėtų jaudinti skaitytojus. Taip bent man atrodo, nujautimas taip man sako. O nujautimas retai mane teapgauna. Va, kad kaip nors išsimušus iš atsiminimų apie Justą Paleckį ir Antaną Venclovą! Tada…

Vakare sugrįžome namo, sulyti ir suniurę.

Birželio 10. Antradienis

Iš Rygos atvyko atstovai į kino propagandos seminarą sąjunginį, kuris vyksta Vilniuje. Tarp jų – Gita Skanstinia. Labai įdomi, šauni ir nelabai laiminga moteriškė, dirbanti Rygos kino propagandos biure. Pasikalbėjome draugiškai, nuoširdžiai.

17 val. 20 minučių išskridau į Maskvą dalyvauti Tarybinio taikos gynimo komiteto prezidiumo posėdyje kaip šito Prezidiumo narys. Iš Lietuvos turėjome vykti 8 žmonės, išvykome 3. Keista, daugelis žmonių mėgsta, kad juos rinktų į kokias nors ryškesnes oficialias pareigas, o kai reikia eiti jas, tai išsisukinėja visokiais būdais. Atsisakė važiuoti dailininkė Sofija Veiverytė, nors renkama šventai pažadėjo, nesutiko ir Justinas Marcinkevičius, ir Jonas Aničas, ir Romas Baltrušaitis, pastarasis, beje, turėjo tam priežasčių, nes į Lietuvą atgabenama apie 4000 ukrainiečių vaikų iš Černobylio avarijos paliestų rajonų, kurie ilsėsis mūsų respublikos pionierių stovyklose, tai Baltrušaičiui privalu tuo užsiimti, tačiau nesutiko nė Kauno med. instituto rektorius Praškevičius, nei kiti. Nuvykome Šakių rajono kolūkio „Už taiką“ pirmininkas Zigmas Povilaitis, mūsų TGK ats. sekretorė Loreta Pakerytė ir aš. Maskvoje radome įkaitusį orą iki alpulio, šiaip taip apsiforminome į „Maskvos“ viešbutį, kuris dabar smarkiai išplėstas buvusio viešbučio ir restorano „Astorijos“ sąskaita, bet nejaukesnis trigubai negu buvo anksčiau, tikros stadalos atrodo milžiniški vestibiuliai, nežinia kam reikalingi ir kokiu tikslu išplanuoti.

Vakare susitikome su Latvijos atstovais. Jų atvyko 8 žmonės. Drauge pavakarieniavome, pasikalbėjome.

Birželio 11. Trečiadienis

11 valandą prasidėjo TTGK Prezidiumo plenumas Press-Centro rūmuose naujuose, primenančiuose irgi kažkokią milžinišką stadalą, neįtikėtinai nejaukią, labai tolimą nuo bet kokios kultūros.

Plenumas – kaip visi mūsų taikos plenumai: miegojome kiekvienas savo kėdėje. Pranešimą darė Jurijus Žukovas, rečiausias bukagalvis, nukriošęs senis, sėkmingai užmigdęs visus. Diskusijos buvo numatytos iš anksto, surašytos ir čia, Maskvoje, komiteto „pisorių“ perrašytos ir iškastruotos. Tai tiek.

Juo toliau, juo aiškiau suprantu, kaip laiku padaviau pareiškimą išeiti iš šito darbo. Tikra gėda tas mūsų taikos „judėjimas“, iš kurio juokiasi visi. Teisingai padariau. Va tiktai per ilgai tęsiasi mano atleidimo reikalas.

Tuoj po plenumo išvykau traukiniu „Lietuva“ namo, palikęs Maskvoje Pakerytę, kuri rytoj skrenda į Rygą, ir Z. Povilaitį.

Birželio 16. Pirmadienis

Visas tas dienas po sugrįžimo nedirbau tikro darbo, tai yra nerašiau, o apie kitką nesinori nė čia kalbėti.

Buvau susitikęs su Gita Skanstinia. Labai ir labai draugiškai pasikalbėjome apie valandą. Išvyko ji į Rygą, tepalaimina likimas jos gyvenimą.

Eina kalbos apie įpėdinio man suradimą. Oficialiai niekas manęs neinformuoja, o aš nelendu teirautis. Tesižinai.

Buvo pas mane, kaip pas deputatą, Kauno dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė, daug pasakojo apie teatro vyr. režisieriaus J. Vaitkaus išsidarinėjimus, siautėjimus, terorą. Išklausiau ir supratau: nieko jai padėti negaliu, nes Vaitkų besąlygiškai remia mūsiškis kultūros ministras Jonas Bielinis, visur ir visada betvirtinantis, kad Vaitkus yra partiškiausias, principingiausias ir talentingiausias režisierius. Jaučiu, kad tai ne vieno J. Bielinio nuomonė. O kai šitaip, tai ką galiu padėti aktoriams? Žiūrėsiu.

Buvo dailininkas Eugenijus Survila. Pozavau pusantros valandos, tada pamačiau iš štrichų anglimi, kad nieko čia doro nebus. Visiškai nepanašų mane daro, o už nuomonę rūstauja. Tai vėl apsižiopsojau, apsiėmiau pozuoti septynis seansus. Dabar nieko neveiksi…

Keista, bet nė vienas dailininkas ar skulptorius taip ir „nesuima“ manęs, piešia vietoje manęs vis kažkokius CK skyriaus vedėjus. Na, žiūrėsim.

Buvo pora rinkėjų, tarp jų ir iki gyvo kaulo įgrisusi Elena Šuravinaitė-Kavoliūnienė, amžinai maldaujanti tvarkyti jos šeimos buto reikalus. Pats A. Sniečkus tvarkė, padėjo, viskas lyg ir gerai, o ji vėl eina, beldžia, maldauja… Fū-ū!

Šiandien vakare kartu su Monika žiūrėjau Leningrado akademinio dramos teatro, M. Gorkio vardo ir taip toliau, spektaklį A. Čechovo „Diadia Vania“. Dabar šis teatras gastroliuoja Vilniuje. Spektaklis padarė šiurpų įspūdį. Iš A. Čechovo mažai kas likę, viskas „suaktualinta“, „sušiuolaikinta“, dabartiniam žiūrovo lygiui pritaikyta. Nė nagrinėti to spektaklio nesinori, tiek prislėgė jis mane. Manau, jis patvirtina mano įsitikinimą, kad teatro menas nūnai yra smukęs iki žemiausio lygio visoje Tarybų Sąjungoje. Purvas, nešvankybės, mizeriški pokšteliai, kovingi miesčionių siautelėjimai dangstomi A. Čechovo, M. Gorkio, A. Ostrovskio, kitų literatūros klasikų vardais. Nei gėdos, nei rėdos!

Birželio 17. Antradienis

Įdomi naujiena. Vilniuje kiek anksčiau gastroliavo įžymusis Arkadijus Raikinas, atsivežęs čionai gastrolių ir savo sūnelį, didį modernistą, po tėvo pasirodymo scenoje duodantį savo programą tokią trenksmingą, kad pusė žmonių išbėga. Taigi šituos abudu artistus priėmė pokalbiui… LKP CK pirmasis sekretorius P. Griškevičius. Tikrai įdomu.

Tovstonogovo taigi nepriėmė. Matyt, pritrūko laiko.

Ir kitų ne. Niekad. Matyt, kad ne žydai tie kiti.

Niekas man nesirašo.

Birželio 19. Ketvirtadienis

Vėl buvo dail. E. Survila, ir vėl nuvylė mane. Ir nieko čia nepadarysi. Dabar atvyks tiktai kitą antradienį.

Taikos gynimo komitete susitikau, pats jį pakvietęs, su poetu Vaciu Reimeriu. LKP CK Užsienio skyrius kalbino jį užimti mano postą TGK pirmininko pareigose. Jis beveik sutikęs, bet dar abejojąs. Jį baugina, kad algos čia negaus, o juk turi šeimą, privalo dar mokėti virš 70 rublių alimentų pirmos žmonos sūnui, pensijos gi gauna 150 rublių, kaip ir aš, beje. Išsikalbėjome apie viską plačiai. Kiek sugebėdamas apraminau. Tegu ateina vyras, tegu padirbėja, kaip dirbo T. Tilvytis, Justas Paleckis, pagaliau ir aš, o ką darysi? Apskritai gi laikau idiotizmu nemokėti algos respublikinės įstaigos, koks ir yra mūsų TGK, pirmininkui nė kapeikos algos. Durnių ieško, ir gana. Taigi.

Susiremontavau dvi skutimosi mašinėles firmos „Charkiv“. Dabar turėsiu geras jų atsargas, bene šešias veikiančias. Turint galvoje, kad jos nuolat genda, tai gerai.

Kazimieras Ambrasas pranešė man negerą naujieną: sunkiai staiga susirgo kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Kraujo plūdimas stiprus, skubi operacija aklosios žarnos polipo, kuris, pasirodo, buvo perėjęs į piktybinį. Chirurgai nieko gero nežada, nes prasidėjęs jau peritonitas. Būtų labai gaila, jeigu jį ištiktų letalinė baigtis.

Birželio 20. Penktadienis

Išsiunčiau laišką, gana kietą, Maskvos leidyklai „Chudožestvenaja literatūra“. Pradeda jau nebeerzinti mane ši leidykla, pirmiausia jos redaktorė Eugenija Borisova, o tiktai stebinti: rašo laiškus, nervuojasi dėl kiekvieno nieko, o darbo nedirba, niekaip neįstengia sudaryti reikiamą sutartį mano raštų dvitomiui. Atsiuntė vieną, su tokiu honoraro apskaičiavimu, kad išgrūdau atgal. Gavau vėl laišką, kad jau jau jau paruošta nauja sutartis ir šiandien šiandien šiandien ji bus išsiųsta, bet tas „šiandien“ taip ir neįvyksta. Parašiau dabar tiesiai, kad nė viena iš Maskvos leidyklų nė vieno karto dar neatsiskaitė su manim pagal veikiančius įstatymus, lieka skolingos ir makliavoja toliau, siekdamos pasipelnyti rašytojų sąskaita. Tegu žino.

Išleidau Moniką į Paalksnę. Tegu pailsi nuo manęs, ir aš… nuo jos. Matyt, iš tikrųjų vedybiniame gyvenime reikia daryti pertraukas, tegu ir trumpas.

Turėjau susitikti su Irena Ugianskiene, kuriai savo metu padėjau nukakti pas dukterį, į JAV. Tačiau pergalvojau, atsisakiau. Kam ji man reikalinga? Ir ji pati, ir susitikimas su ja, kai neturi ji į mane konkrečių reikalų. Tegu gyvena.

Birželio 21. Šeštadienis

Perskaičiau „Švyturio“ 11-tą numerį, tiksliau straipsnį „Sąvartynas“, su nuotraukomis, gana iškalbingomis: guli ištisos pusnys gražiausios medvilnės, trys dėžės naujutėlaičių durų užraktų, pilnai sukomplektuotų, didžiulės rietės puikiausių lentų, metalinių ir betono vamzdžių, kitaip tariant, labiausiai deficitinių dalykų, kurių žmonės mušdamiesi ieško po parduotuves. Tvarkelė! Tai dar vienas paliudijimas, kad tvarkos nėra mūsų šalelėje, matyt, nė nebus, kol vadovaus komunistų partija, nepajėgianti nieko sutvarkyti ir nerandanti jėgų pasitraukti nuo valstybės vairo, pripažinus pilną savo valdymo bankrotą. Taigi. O žmonėms reikia gyventi. Gyventi toliau.

Birželio 22. Sekmadienis

Vykau į Kauną, į proftechnikos mokyklą Nr. 36, į susitikimą su kovos ir darbo veteranais. Pasitiko mane su rožėmis dar ant Kauno miesto ribos didelė delegacija, pačioje mokykloje – orkestras, minia žmonių. Iš pradžių įspūdis geras, tačiau salėje – stalai, dosniai nukrauti įvairiausiais valgiais, sėdi žmonės, geria kavą, užkandžiauja pyragėliais, kepsniais visokiais. Nuotaika man nukrito žemiau kelių, o turėjau juk kalbėti apie Tėvynės karą, apie paprastų darbo žmonių narsumą, juk šiandien – birželio 22-ji, hitlerinės Vokietijos pradėto puolimo prieš Tarybų Sąjungą diena! Pats nesusigaudžiau, ką šneku, bet girdėjau plojant. Po to pasirodė jų „vokalinis liaudies ansamblis“, nemokantis nė vienos liaudies dainos, o pats „prikūręs“ melodijas A. Drilingos, E. Matuzevičiaus, kitų grafomanų tekstams ir traukiantis iš širdies: „Ežerai, ežerai, ežerėliai, tyvuliuojantys žydrūs takai“… Klausimų nebuvo nė vieno, tiktai autografų pareikalavimas nežmoniškas. Sužinojau: veteranų čia vienas kitas, visi kiti – eiliniai pensininkai, auginantys gėles ir spekuliuojantys jomis, beveik visi įsitaisę „Žigulius“, kai kas ir „Volgas“…

Bene būsiu teisus, kažkada viešai taręs, kad Kaunas – nusivylusių žmonių miestas. Kauniečiai suprato, kad nieko gero iš tarybų valdžios laukti netenka, o gyvenimas žmogui duotas tik vienas, taigi viską reikia pasiimti patiems. Būtent todėl ir spekuliacijos, protekcijos, kyšiai, grobstymai klesti šiame mano jaunystės mieste nepalyginamai gaiviau nei bet kur kitur. Viena vis dėlto reikia pripažinti, kad kauniečiai myli savo miestą, tvarko jį geriau nei bet kurio kito miesto gyventojai, ir tai visose srityse šitaip. Ir tenka dar pridurti, kad kauniečiai dirba. Dirba visi, nuo senelių iki pirmamečių vaikų: užtat ir materialiai laikosi geriau nei bet kurio kito miesto gyventojai. Nebijau pasakyti šitai apibendrindamas. Visi kauniečiai tokie. Net partiniai ar tarybiniai miesto vadovai, įvedę pastovaus kyšių ėmimo sistemą, gerai išdirbtą. Kiekviena gamykla ar fabrikas, būtų tai tekstilės, baldų, batų, arba siuvyklos, visos žino, kada ir kiek kam reikia „pametėti“ ir kad „nepametėjus“ būsi „pametėtas“ pats.

Nelinksmas ištrūkau iš šitos mokyklos.

Nepataisė man nuotaikos nė Dalia, pas kurią užsukau.

Visa ši diena man nelinksma. Anksti sugrįžau namo.

Birželio 23. Pirmadienis

Iš ryto – darbas Taikos gynimo komitete. Nieko naujo.

Atvyko (kaip pas deputatą) pilietė Gvozdzinskienė. Sūnelis jos, septyniolikametis, su grupe draugužių padaužė iš chuliganiškų paskatų Sporto draugijos langus, kažką dar apstumdė, ir „gavo“ dvejus metus, vienus jau atliko, liko dar vieni (nuo š. m. rugpjūčio pradžios), jau du mėnesiai guli ligoninėje. Pažadėjau tarpininkauti.

Atsiėmiau akinius, padarytus man nei šiaip, nei taip: rėmai geri, „supuvusio“ kapitalizmo pagaminti, o stiklus sudėjo dvigubus: skaityti ir matyti. Galva man sukasi nuo šito. Atidėjau į šoną.

Išsiunčiau Kauno aktorei Paliulytei savo „Sakmę apie Juzą“, „Pasakymus ir atsakymus“. Seniai buvo užprašiusi.

Aukščiausioje Taryboje vėl aptarinėjome mokyklų reformos bei kitus klausimus. Nieko gero, nieko naujo. Viskas nuspręsta „aukščiau“, mums lieka tik pabalsuoti rytoj, Aukšč. Tarybos sesijoje.

Birželio 24. Antradienis

Įvyko Aukšč. Tarybos sesija. Ankstų rytą deputatai puolė į bufetą, nešės, tempė produktus, kavos dėžutes, saldainius, kitus „deficitus“, kaip ir dera aukščiausios valdžios atstovams. Sesijoje vieningai nubalsavome visus pasiūlytus projektus, kurie jau vakar buvo patvirtinti Lietuvos KP Centro Komiteto plenume, taigi jau įsigalioję. Matyt, taip reikia. Matyt… O gal nelabai matyti, gal tik mums atrodo, ir tai ne visuomet?

Dailininkas, kaunietis, Eugenijus Survila piešia mano portretą, ir piešia taip, kad neatpažįstu aš pats savęs visiškai. Tris seansus jau atsėdėjau, jaučiuosi dar kartą kvailiausiai „įkliuvęs“: velniams man reikalingas šitas portretas? O kaip dabar atsisakysi?

Birželio 29. Sekmadienis

Vienas namuose. Pabandžiau prisėsti prie romano. Lyg ir sekasi. Darau viską iš pradžios, pasakojimą vedu pirmuoju asmeniu. O kodėl gi ne? Pirmąjį savo romaną („Parduotos vasaros“) šitaip rašiau piemenuko lūpomis, tai kodėl negalima, ko gero, jau paskutinio mano romano „Žmonės niekur neišeina“? Svarbiausia dabar: neprarasti ritmo, neleisti užgesti tik ką pabundančiam norui rašyti. Reikia, reikia, būtinai reikia.

Birželio 30. Pirmadienis

Ankstų rytą pasėdėjau prie romano rankraščio. Lyg ir „prasikala“. Dieve man padėk…

Vakare, kartu su Vaciu Reimeriu, Stasiu Lipskiu ir Aleksu Baltrūnu, įrašėme televizijoje laidą, skirtą Jono Šimkaus gimtadieniui, kuri bus „paleista“ rugpjūčio mėnesį. Aktorius Rygertas įskaitė keletą Jono Šimkaus eilėraščių.

Dar kartą susimąsčiau apie šį žmogų, Joną Šimkų. Turėjo literatūrinių gabumų, žinoma, ne Krėvės ar Putino lygio, bet galėjo parašyti visiškai įmanomų dalykų, o plūkėsi su žurnalistika, „kalė“ pinigą per radiją, pranešimus visokius, ir… prarado ilgus metus. Vėliau, jau sunkiai susirgęs, labai graužėsi. Tai pamoka mums visiems, pirmiausia man.

Iš dalies ir šito pavyzdžio veikiamas, padaviau atsistatydinimo pareiškimą (balandžio 24 dieną). Atsakymo dar negavau, tačiau esmi pilnai pasiryžęs mesti visą tą idiotišką „visuomeninę“ tarnybą, kuri seniai jau kelia juoką žmonėms, o mums naikina bei sekina jėgas, atima geriausius kūrybinio darbo metus.

Liepos 1. Antradienis

Iš LKP Centro Komiteto paskambino Justas Paleckis, pranešė: sekretoriaus Liongino Šepečio pavedimu, dėkoja man CK vardu už pasišventimą taikos bare, sėkmingą vadovavimą Taikos gynimo komitetui; vakar įvykęs LKP CK Biuro posėdis patvirtino mano vieton Vacį Reimerį.

Pagaliau!

Tik atrodo man, gal ir nepagrįstai, kad paskambinti galėjo ir pats Lionginas Šepetys, LKP CK sekretorius. Na…

Sklinda atgarsiai iš sąjunginio rašytojų suvažiavimo. Daug kovingų kalbų iš tribūnos: Rasputinas, Belovas, Jevtušenka, kiti. Šaukia dėl Baikalo sunaikinimo, kitų bėdų, labai didelių, katastrofiškų. Gerai, kad kalba šitaip rašytojai, žadina sąžinę žmonių, skelbia pražūtingumą tokios politikos, kai TSRS Mokslų Akademijos prezidento, o iš tikrųjų debilo Aleksandrovo iniciatyva planuojama pasukti šiaurinių Rusijos upių vandenį į Volgą, kuri aštuoniose vietose perdengta hidroelektrinėmis, sunaikinusiomis visas žuvis, išsekinančiomis pačią Volgą. Lieka tiktai klausimas: ką duos tos rašytojų kalbos? Manau, bus „nubuksuotos“, paskelbtos emocijomis, ne daugiau, ir nustumtos į užmarštį. Apie tai liudija ir toks faktas, kad kilus skandalui dėl Aleksandrovo „projektų“ buvo sudaryta komisija labai aukšto lygio, jos tyrimų pasekmė buvo ta, kad pati vyriausybė sustabdė projekto įvykdymą, o dabar, kaip pasakė Belovas iš suvažiavimo tribūnos, vežama technika, statomi kaimeliai, žodžiu, ruošiamasi įgyvendinti tą pražūtingą projektą, kuris užtvindytų daugelį nejuodžeminių sričių. Taip mūsuose su viskuo. Teisingai savo metu pasakė Majakovskis: „Pakalbėjo, ir metė!“

Liepos 2. Trečiadienis

Buvau Šeškinėje, kur „pritvirtintas“ esmi, gaunu kai kurių geresnių produktų. Čia naujiena: daugelio mėsos produktų kainos pakeltos dvigubai arba ir pustrečio karto (sausa dešra, česnakinė dešra, palendrica). Karbonadas išimtas visai, jo nebebus pardavime. Ir daug ko kita nebebus visai. Taigi jau reiškiasi tie lauktieji „poslinkiai“, kuriuos pranašavo naujasis generalinis. Žiūrėsime, kokių dar bus.

Liepos 3. Ketvirtadienis

Buvau radijo matavimo prietaisų gamykloje, pravedžiau mitingą taikos gynimo tema, sulaukiau šilto pritarimo, gavau dovanų naują „Tarybų Lietuvos“ leidimą, kur suradau net savo paties nuotrauką. Sunkoka buvo man kalbėti rusiškai, deja, lietuviškai šitos milžiniškos gamyklos darbininkai nesupranta. Ne vietiniai jie, atkilėliai arba atkeltiniai.

Buvo Vacys Reimeris. Gerokai pasimetęs. Ypač jį baugina faktas, kad iki jo, pasak jo paties, dirbo čia „tokie autoritetai“: J. Matutis, T. Tilvytis, J. Baltušis, J. Paleckis, vėl J. Baltušis… Kaip jam dabar pasirodyti po jų? Apraminau, kaip mokėjau ir supratau. Gaus jis liaudies poeto vardą, įsigys „autoritetą“. Kodėl gi ne, jeigu galėjo gauti Alfonsas Bieliauskas, jam panašūs kiti? Nupiginimas visko dabar eina pilnu tempu.

Liepos 4. Penktadienis

Dirbau iki pietų TGK.

Priėmiau keletą rinkėjų. Daugiausia butų klausimais, taigi pačiais sunkiausiais.

Liepos 5. Šeštadienis

Įvyko Aukšč. Tarybos sesija. Dalyvavau seniūnų posėdyje, pasėdėjau salėje. Balsavau, kaip visi, „už“, juoba viskas iš anksto nutarta, priimta, patvirtinta.

Liepos 6. Sekmadienis

Ėmiausi romano rankraščių. Sunkiai, bet slenku priekin.

Iš Leningrado atvyko Monikos draugė Liudočka. Manau, be reikalo pasikvietė ją Monika, žada vežtis į Paalksnę. Pasenėję, visi mes daromės nepakantūs pašaliniams žmonėms, greitai pavargstame nuo jų, pradedame bodėtis. Tikriausiai taip atsitiks ir dabar, o ta Liudočka – maloni mergina, jau pagyvenusių metų. Kam jai tas nemalonumas, kai pajus Monikos nekantrumą? Nereikia šito.

Vakare abi jos išėjo žiūrėti kažkokį Leningrado akademinio teatro spektaklį.

Liepos 7. Pirmadienis

Ilgas pokalbis su Loreta Pakeryte ir Vaciu Reimeriu. Patys jie paprašė manęs šito. Daug ką išsiaiškinome. Patvirtinau, kad dirbsiu dar iki rugpjūčio 1 dienos, kaip sutariau su LKP CK Užsienio skyriumi. Buvo patenkinti.

Liepos 8. Antradienis

Mano vairuotojas Antanas Pivoras pranešė, kad jam pasakyta Ministrų Tarybos garaže, jog iš manęs paimama „Volga“, daugiau nebevežios. Tai bent! Juk sutarėm dėl mano darbo iki rugpjūčio 1 dienos. „Dosročno“, vadinasi…

Liepos 10. Ketvirtadienis

Į Taikos gynimo komiteto prezidiumo posėdį netikėtai atvyko daug narių: P. Petronis, R. Petrauskas, Pr. Noreika, Z. Povilaitis, V. Reimeris, S. Veiverytė, S. Macikaitė, G. Žaliukas… Iš LKP CK skyriaus (Užsienio) vedėjas Sadovskis. Padariau informacinį pranešimą apie Tarybinio TGK plenumą, įvykusį birželio 11 d. Maskvoje. Po to – orgklausimai: Sadovskis padėkojo man už gerą darbą, pasiūlė prezidiumui pritarti mano atsistatydinimui. Macikaitė paprašė mane pasisakyti, kodėl išeinu, pasakiau, ką jau buvau rašęs pareiškime į LKP CK: pasenau, einu jau 78 metus, jėgos nebe tos, o dar karštai svajoju grįžti prie kūrybinio darbo, kurį visuomet laikiau svarbiausiu savo gyvenimo uždaviniu. Nelabai manim kas patikėjo, bet balsavo už patenkinimą. Taigi – laisvė! To paties Sadovskio siūlymu, naujuoju pirmininku buvo išrinktas V. Reimeris, nors ir nelabai šiltai sutiktas Prezidiumo narių. Pajutau, lyg ir iš tikrųjų apgailestaujamas mano pasitraukimas. Ką gi? Kitos išeities nemačiau ir dabar nematau.

Išgėrėme ta proga truputį. Na, ne tokį jau truputį.

Paskambinau dail. Survilai, kad nevažiuotų pas mane rytoj. Manau, reikia visai atsisakyti jo paslaugų. Nieko dora netenka laukti, portretas nė iš tolo į mane nepanašus. Reikės pasiūlyti jam, jeigu dar nori dirbti, tegu dirba namie, pasižiūrėdamas į mano nuotraukas, kurių jau paėmė ne vieną.

Šiandien Monika kartu su Liudočka išvyko į Paalksnę.

Liepos 11. Penktadienis

Padirbėjau TGK. Dar liepos 8, kai atėmė iš manęs mašiną, skambinau į Ministrų Tarybą, iš ten atsakė, kad mašina ne atimta, tiktai pervesta į 7-ją autotransporto kontorą, iš kur man tučtuojau paskambins ir mašiną atsiųs, žinoma, jau su kitu numeriu, skirtu V. Reimeriui. „Trukdymų nebus“, pasakė Ūkio skyriaus vedėjas Vaitiekūnas. Šito tučtuojinio skambučio negirdėti iki šiol. Matyt, nė nesulauksiu. Ką gi, jei daviau žodį išdirbti iki rugpjūčio 1 dienos, tai žodį tenka išlaikyti.

Keistoka savijauta. Matyt, gerokai išlepau, turėdamas po ranka mašiną, kitus patogumus. Sugrįžti atgal ne taip lengva, pasirodo. Važiuoti vėl troleibusu net keista atrodo. Bet niekis. Ne tokius dalykus aukojo rašytojai vardan savo kūrybos.

Po pietų išvykau traukiniu į Paalksnę. Stotyje radau belaukiančius brolį Leonardą ir Moniką. Maloniai praleidome vakarą, apie daug ką pasikalbėjome. Taigi viskas gerai.

Va, tiktai oras veik žieminis: vos 10 laipsnių šilumėlės.

Liepos 12. Šeštadienis

Lyja, nežmoniški šiauriniai vėjai, šalta. Įsijungiau elektrinį pečiuką, sėdau prie romano.

Sunkiai man eina. Turiu jau parašęs keliolika pradžių, tiesa, nedidelių, po 10–15–20 puslapių, o vis netinka. Paskutinioji atrodė jau bus gera, tačiau dabar ramioje aplinkoje įsiskaitęs supratau: niekai ir šita. Pradėjau vėl viską iš naujo.

Žiūrėsim.

Po pietų skaičiau mielo man rašytojo Valentino Rasputino romaną „Gaisras“. Sukrėstas esmi nuo pirmųjų puslapių. Ogi daug ką žinojau iš Rusijos šiaurės kaimų gyvenimo, tačiau neįsivaizdavau šitokio pragaro, kur viskas naikinama, siaubiama, kur prarandamas bet koks žmogiškumas… Skaitysiu toliau.

Vakare žiūrėjome televizoriuje Arkadijaus Raikino ir jo sūnelio vadovaujamo Miniatiūrų teatro programą „Ramybė jūsų namams“. Jau seniai įtariau, kad šitas TSRS liaudies artistas, Socialistinio Darbo Didvyris, Lenino ir TSRS valstybinių premijų laureatas Raikinas chaltūrina ir spekuliuoja menu, bet tai, ką pamačiau šiandien vakare – irgi sukrečia. Sunku net patikėti, iki kokio nuosmukio priėjo šis „Didvyris“, o dar sunkiau patikėti, kai girdi ekrane žiūrovų entuziastiškus plojimus. Kur einame? Kur vis dėlto einame? Ką?

Iš Vilniaus buvo atvykę brolio Leonardo sūnus Leonardas su žmona ir duktė Virginija: aplankyti čionai viešinčių savo vaikų. Pavakare išvyko atgal į Vilnių.

Šalta, vėjai pučia, medžius lenkia, lyja taip, kad varva man ant rankraščių. Taigi nuotaika nelabai taisosi.

Liepos 13. Sekmadienis

Vėl ėmiausi rankraščių. Sunkiai eina. Turiu aprašyti epizodą, kaip Šilinis randa seklyčioje nusilpusią žmoną Oną: „Aš jau keberiokšt“, – pasako ji. Ir aš nerandu žodžių, kuriais Šilinis išreikštų savo jausmus, negaliu net pagauti jo minčių. Na ką gi, bandysime toliau.

Lyja, pučia atšiaurūs vėjai, šalta, nejauku. Brolis Leonardas, aiškiai atjausdamas mane, pasisiūlė parvežti į Vilnių. Sutikau, padėkojau, o paskui visu keliu ėdė sąžinė: gaila jo, ir gaila jo mašinos, jau nusenusios, remontuotos ir perremontuotos, begirgždančios. O ką veiksi? Mėnesiu anksčiau termino pasirūpino mūsų respublikos vyriausybėlė atimti iš manęs transportą.

Liepos 14. Pirmadienis

Buvau TGK. Susitariau su R. Baltrušaičiu, kad ateinantį pirmadienį, liepos 21 d., jis priims Suomijos taikos delegaciją. Kaipo TGK pirmininko pavaduotojas. Aš nebegaliu, kaip buvau pasižadėjęs, nuimtas esu pirma laiko. Pakviečiau dalyvauti S. Macikaitę, G. Žaliuką, V. Reimerį. Pastarasis suabejojo: esąs atostogose, bet gal ir atvyks, galimas daiktas, truputį pavėlavęs.

Vėl buvo Barkauskienė, truputį žinomo kompozitoriaus Barkausko buvusi žmona. Vyras ją metė su sūnum (sūnus armijoje), P. Griškevičiui įsikišus, paliko šeimai butą, išsikėlė į Taliną pas naują žmoną estę. Dabar gi sugalvojo įsibrauti į butą atgal ir iškeisti į du butus: kad turėtų vieną trijų kambarių butą Taline, o kitą, dviejų kambarių, Vilniuje. Esąs didis menininkas ir jam būtina turėti reikiamas sąlygas kūrybiniam darbui. Barkauskienė lieja ašaras, o ką aš galiu? Jos pareiškimą priėmiau, žiūrėsiu, ką galima būtų suveikti. Gal perduoti viską LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui? Jis jau žino šį reikalą, tegu sprendžia kūrybinių „intelektualų“ reikalus…

Buvo atvykę šilutiškiai Valatkos, vyras ir žmona. Vėl prašė padėti „kaip nors“ persikelti į Vilnių, gyventi čia ir dirbti. Tas „kaip nors“ ne toks pigus reikalas: nei buto, nei prisirašymo Vilniuje, iš kur jiems ką išlupsiu? Žiūrėsiu…

Liepos 15. Antradienis

Skaičiau „Pravdoje“, vakarykštėje, straipsnį „Revizija“. Irkutsko daržovių bazėje virš 20 metų vyko grobstymai, vien per pastaruosius dvejus metus išvogta 6 milijonai ir 300.000 rublių sumai vertybių. Ir niekaip negalima surasti kaltininkų: į grobstymus įvelti partiniai organai, papirkti milicijos, prokuratūros, tarybiniai stambūs darbuotojai. Stebėtis, žinoma, netenka: perpuvo visas valstybinis aparatas. Stebina kas kita: o būtent, kad iškeliami spaudoje tokie dalykai, lyg tai iki šiol niekas nieko apie juos nežinojo! Kodėl iškeliami? Vardan ko? Ar tik ne tam, kad areštuotų vagių vietose būtų susodinti kiti, dabartinei valdančiai klikai artimi „savi“ žmonės? Palauksim, pažiūrėsim, kaip yra iš tikrųjų.

Buvo atvykęs iš Kauno dailininkas Eug. Survila. Pasakiau, kad jo pradėtas mano portretas nerodo jokių vilčių, pasiūliau pasiimti ir vežtis namo, daugiau nepozuosiu, laiko negaišinsiu, jeigu nori, tegu piešia toliau iš nuotraukų. Sutiko labai lengvai, matyt, suprato. Išsivežė, ačiū dievui.

Ilgokai pasikalbėjau su Vytautu Martinkum, Rašytojų sąjungos valdybos sekretorium, išrinktu šioms pareigoms š. m. kovo mėnesį įvykusiame respublikos rašytojų suvažiavime. Protingas vyras besąs, rašytojas irgi neblogas. Ypač jo pastarasis romanas „Medžioklė draustinyje“. Gerai.

Užsuko Vytautas Bubnys į TGK. Stebėjosi, kad išeinu, tai yra, jau išėjau iš pareigų. Nusijuokiau, pasakiau: atidirbau 12 metų, negaudamas nė kapeikos algos, nejau aš toks prastas rašytojas, kad privalau gaišinti laiką ir žlugdyti savo literatūrinį darbą toliau, gal dar 12 metų, žinoma, jeigu gyvensiu. Sutriko, atsiprašė. Pasisakė važiuojąs į Prancūziją. Su juo Kondrotas, kiti. Įdomu, kad man niekas niekuomet nepasiūlė jokios nemokamos kelionės į užsienį. Tikrai įdomu.

Liepos 16. Trečiadienis

Buvau TGK. Vėl atvyko Valatkos abu, sūnelį atsivežė, matyt, norėdami sugraudinti mane. O kam mane graudinti? Kada ir kam linkėjau aš blogo, kam nesistengiau padėti?

Surašiau tarpininkavimo raštą Aukšč. Tarybos Prezidiumui dėl pil. Birgelienės, liaudies menininkės, nuteistos už spekuliavimą meno kūriniais 6 metams su turto konfiskacija. Nuo vasario mėnesio negali dirbti laisvės atėmimo vietoje: sulaužyta kairės rankos plaštaka, atėjo subintuota, sugipsuota. Lapkričio mėnesį jai sukanka 2/3 atliktos bausmės. Parašiau ir paprašiau atleisti ją lygtinai nuo likusios bausmės. Juo labiau, kad ir jos motina Kaune suparalyžiuota, prirakinta prie lovos.

Surašiau tarpininkavimo raštą Buitinio gyventojų aptarnavimo ministrui drg. D. Plechavičiui, prašiau padėti teatro ir kino aktoriui Kęstučiui Geniui. Turėjo autoavariją (gal ištiko jį autoavarija?), sudaužytas „Žigulių“ kėbulas, apgadintas motoras, o gauti jų nėra kur. Taigi. Gal ir padės.

Skambinau Rokui, klausiau, ar atvyks savaitgaliui į namus; atsakė, kad rytoj, ir, ko gero, atvyks į Paalksnę.

Supirkau produktus, dalį palikau Rokui namuose. Jeigu neatvyks į Paalksnę. Kitus sukroviau į lagaminą, kėliau į mašiną, žento Antano Puliko vežamas, atsidūriau Paalksnėje. Čia radau brolį Leonardą su žmona Mite ir dviem anūkais, poryt bežadančius „išvykti į Anykščius“. Na ką gi…

Šiandien „Tiesoje“ nekrologas, pasirašytas aukščiausių respublikos vadovų: liepos 14 dieną mirė žinomas kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Gaila vyro. Geras buvo žydelis, tiktai nesaugojo savęs nė per aguonos grūdą, daug gėrė, dar daugiau rūkė. Jo muzika, mano akimis žiūrint, nepralenkianti Danilo Dolskio kadaise kuriamų ir atliekamų estrados dainelių, vis dėlto susilaukė didelio populiarumo. Jam buvo suteiktas Lietuvos TSR liaudies artisto vardas. Nekrologe vadinamas vienu iš lietuviškos tarybinės estrados muzikos pionierių. Gal ir taip. Gal aš vis dar nesuprantu muzikos estradinės. Man ji atrodo pigi, ir gana. Na, tegu ramiai ilsisi Benjaminas Gorbulskis.

Liepos 17. Ketvirtadienis

Naktį sprogo mano stalinė lempa. Rytą važiavau į Uteną, norėjau pirkti naują, negavau. Pirkau bulvių šiųmetinių 6 kilogramus po 60 kap. už kiekvieną. Agurkai turguje po 1 rublį 40 kapeikų, pomidorai po 3 su puse. Lempą pirkau vėliau Kuktiškėse, kur nuvežė mane brolis Leonardas su savo mašina. Jis rytoj su visa šeima išvyksta į Anykščius. Gal ir gerai. Pavargstu, kai daug žmonių prisirinkę, negaliu ramiai dirbti. Šiaipgi Leonardų šeima labai draugiška, paslaugi, daug kuo padeda. Tai irgi svarbu mums su Monika šiandien, kai nebeturiu transporto ir nugyventi metai vis sunkiau slegia pečius.

Pavakarę traukiniu atvyko Rokas iš Vilniaus. Monika šokinėja apie brangų svečią. Vėl kaltina mane, kad tai aš lepinu. Vyras visuomet kaltas. Ir visur. Ir už viską.

Užsienio radijas kala ir kala, ir tvirtina: karas neišvengiamas, reikia būti pasiruošusiems kiekvieną minutę. Ir tą karą pradės Tarybų Sąjunga, kuri dabar, esą, privaryta prie visiško nuskurdimo krašto. Šitai gali ją paskatinti griebtis neatsakingų žygių. Iš nevilties. Nelabai tuo tikiu, o ramybės neprideda.

Skambinau Daliai į Kauną. Telefonas tyli, nors vakar vakare turėjo grįžti iš Šventosios. Gal taip ir geriau.

Liepos 18. Penktadienis

Iš ryto – darbas prie romano. Nelabai eina, bet eina.

Neišpasakytai sunku surasti pirmąjį sakinį. Sunkiau nei pavadinimą pačiam kūriniui. Tiesiog keista, o tiesa.

Pagaliau lyg ir užsikabinau: „Ateina metas, kai žmogui visur negera. Senatvė – vadinasi tas metas.“ Apsidžiaugiau smarkiai. Ko gero, įsismaginsiu. Bet vėl apniko abejonės. Antrasis sakinys atrodo nereikalingas, reiktų apsiriboti vien pirmuoju, nuo jo ir pradėti, kaip apyaušriu pakirdo mano Stanislovas Šilinis. Žodžiu, reikia dar pagalvoti, antrojo sakinio dar neišbraukus. Pastebiu, sėdęs rašyti po ilgos pertraukos, kad vis daugiau nereikalingų žodžių ir sakinių surandu rašymo metu, be kurių anksčiau neišsiversdavau. Ir nelabai linksma man nuo šito: vadinasi, nelabai kaip rašiau iki šiol. Na, gal bent dabar. Bent dabar. Visa širdim trokštu parašyti nors vieną darbelį tikrai vertingą, kalbos požiūriu mažiau priekaištingą. Pasistengsiu.

Liepos 21. Pirmadienis

Užvakar ir vakar nieko dora nenuveikiau, prasistumdžiau dėliodamas galvoje mintis, klostydamas dialogus. Būna ir taip.

Šiandien Vilniuje priėmiau Suomijos taikos judėjimo pasiuntinius. Ak tie suomiai! Žadėjo atvykti 20 žmonių, atvyko – per penkiasdešimt. Netingi jie. Prisiminiau, kaip Sopote, Baltijos baseino valstybių Taikos dienose, kitų šalių pasiuntiniai, neskaitant delegatų, sudarė būrelius po 10–20 žmonių, suomiai atvežė jų visą garlaivį: 500 štukų! Įdomiausia, kad suomiai vežasi į tokias išvykas ne tiktai žmonas, bet gana dažnai ir vaikus, kartais – mažamečius. Šiandien pasikalbėjome su jais draugiškai. Dalyvavo Romas Baltrušaitis (mano pavaduotojas), Sofija Macikaitė, Gediminas Žaliukas. Atrodo, buvo jiems įdomu. Va, tiktai nesmagu buvo, kad jie pridovanojo mums visokiausių suvenyrų, plakatų, gairelių, ženklelių, o mes pasirodėme skurdesni. Įteikėme, beje, albumą „Tarybų Lietuva“, prisegėm kiekvienam po ženklelį. Visada gi šitaip: kai tik susiduriam su kapitalistinių šalių atstovais, kokie jie bebūtų, tikrais skurdžiais atrodome, tiek savo šalyje, tiek ir užsienyje. Visi tai žino, nebesistebi, tik pečiais patraukia.

Sulaukiau šiandien anūkės Akvilios laiško iš Australijos. Laiškas ilgas, geras. Dėkoja už knygas, kurias nusiunčiau, pasisako pasiilgusi Lietuvos, draugių ir draugų, norėtų atvykti, bet abejoja, ar beišleistų ją atgal. Rašo, kad dabar pas juos žiema, kad pavasarį (mūsiškai – rudenį) užbaigs mokslą Dailės institute, dalyvaus parodoje, kartu su kitais 8 bendramoksliais. Apie savo motiną – nė žodžio, nors toji, kiek man žinoma, rugpjūčio 3-čią bus pašalinta iš „Mūsų pastogės“ laikraščio redaktorės pareigų. Kaipo nepatikima, įtariama tiesiog, pasak vietinių lietuvių emigrantų, „kominterno įgaliotine“, ne veltui, girdi, ir aš, jos tėvas, nenukentėjau dėl jos pasilikimo Australijoje; viskas čia „suplanuota“, „suderinta“, girdi. Šito, žinoma, reikėjo ir laukti. Ir dar kartą įsitikinau, kokią didžią klaidą padarė mano duktė Rita, įsiveldama į jų politiką, imdamasi „Mūsų pastogės“ redaktorės pareigų – liūdnai prasmingą klaidą. Jeigu ne visai pragaištingą. Dabar, ko gero, reikia laukti, kad visokie ten tomai venclovai, štromai ir jiems panašūs griebsis agituoti ją keltis į JAV, „įsijungti“ į jų darbą bei „veiklą“. Visko galima laukti.

Akvilei parašysiu atsakymą vėliau.

Liepos 22. Antradienis

Šiandien laidojamas Henrikas Banys, Operos ir baleto teatro baletmeisteris, 60-ties nepilnų metų. Sužinojau kai kurių smulkmenų apie jo mirtį, žinoma, kiek galima tikėti žmonių šnekoms. Buvęs jis užmuštas savo bute, ir užmušęs jį jaunuolis iš Maskvos, iš labai geros šeimos, kurį Banys pasikvietęs į Vilnių: abu tą vakarą gėrė „Draugystės“ viešbučio restorane, vėliau abu nuvyko pas Banį į namus, ir čia Banys buvęs užmuštas su šampano bonka. Kitą dieną žudikas, matyt, užtrindamas pėdsakus, įsismelkė vėl į Banio butą ir smarkiai apvogė jį. Dabar jis jau suimtas, vyksta tardymas. Abu jie, pasirodo, homoseksualistai. Henriko Banio lavoną kaimynai aptikę tiktai 4-tą dieną po nužudymo. Milicijai atvėrus duris, jo lavonas rastas visiškai nuogas.

Negera. Negraži mirtis.

Supirkau reikiamus vaistus Monikai ir sau pačiam.

Parašiau ir išsiunčiau laišką anūkei Akvilei. Plačiai parašiau apie viską. Jos motinos – neliečiau. Tegu manosi, kaip išmano. Negaliu jai atleisti, ką padarė jinai.

Vakare vienas pats (Monika likusi Paalksnėje) žiūrėjau per televiziją meninį filmą „Ir gyvenimas, ir ašaros, ir meilė…“ Sujaudintas tapau ligi gerų ašarų. Filmas pusiau dokumentinis, jame parodyti tikri žmonės, kadaise labai garsūs artistai ir aktoriai: Kozlovskis, Fadejeva, daugelis kitų. Gyvena puikiai įrengtame meno žmonių pensionate, viskas ten yra, išskyrus gyvenimą: vien prisiminimai apie nuskambėjusią šlovę, smulkios, nuodingos intrigėlės, nesutarimai ir laukimas baigties. Švenčiant operos solistės Fadejevos 80-tį vyko jaudinančios scenos, kai Kozlovskis, pats vos bejudėdamas, išvedė ją šokti, pabučiavo ranką, kai suskambėjo jos balsas… iš plokštelės, ir kai atnešė jai tortą su 80 skaitline.

Nenoromis susimąsčiau, kad netoli diena, kai ir mums su Monika teks šitaip. Vaikus išauginom, o visi jie turi savo gyvenimą, vienokį ar kitokį, anūkai – taip pat, kas gi šokinės, kai nusensim abu? O dar nelinksma, kad ir tokio pensionato nėra mūsų respublikoje. Na, gal nereikėtų jau verkti: kaip nors, kaip nors, susitvarkys tas mūsų gyvenimo likutis. Viena ko nenorėčiau: po daugelio savarankiško gyvenimo dešimtmečių būti priklausomu bejėgiu, laukti malonių iš kieno bebūtų pusės. Ne, šito tai tikrai nenoriu. Vadinasi, reikia laikytis, kol išsilaikoma, kitos išeities nėra, jeigu jau pavėlavome numirti.

Liepos 23. Trečiadienis

Kai šitaip pabrango produktai, itin sunku pasidarė nulaikyt rublį rankoje. Nuėjai į parduotuvę, vieną kita produktą nužiūrėjai, žiūrėk, jau poros desėtkų rublių nebelikę. Kaipgi verčiasi tie, kurie neima arba negauna kyšių, nevagia, negrobsto, nesukčiauja? Kaip jie suveda galą su galu? Kai kuriems produktams paliktos senos kainos, bet tai jau patiems prasčiausiems. Geresnė dešra – 7, 8, 9, 10 ir daugiau rublių kilogramas. Kiek gali jos valgyti žmogus, gaunantis šimtą su kažkuo tai rublių? Negaliu suprasti. Dabar dar kava „dingo“ iš parduotuvių, net specializuotų. Eina kalbos, kad pabrangs. Šampanas, sausas ir kitoks vynas išimtas iki rugpjūčio 1 dienos. Sako, irgi pabrangs. Be šampano, suprantama, galima gyventi, o be cukraus? Girdėti, bus jo kaina 3 rubliai kilogramas. Ką?

Buvau LKP CK pas Mališauską, kalbėjau vėl dėl tos suktos moterėlės Kačergienės, kurią jis globoja. Nepavyko man įtikinti jį, nusistatęs leisti jai ginti Maskvoje daktaratą. Ką gi… Mano pareiga buvo įspėti, informuoti. Tegu susimąsto, kuo gali baigtis jo globa.

Iš anksto buvome susiskambinę su Dalia, kad šiandien ji atvyks į Vilnių, trumpam susitiksime. Iš pat ryto paskambino pati, pranešė negalinti. Bene iš tikrųjų laikas baigti su ja tą nusitęsusią ir niekam nebereikalingą „muziką“. Tuščias tai reikalas.

Liepos 24. Ketvirtadienis

Paskambino Monika iš Paalksnės, pranešė: mirė mūsų kaimynas Vincas Budrionis, reikia užsakyti vainiką, kaspiną su įrašu. Laidotuvės šeštadienį. Pažadėjau viską išpildyti.

Nuotaika prasta. Rašyti vėl mažiau besiseka, vis ieškau, nerimauju. Gerai, jeigu į gera, o jeigu ne? Kas gi čia žino, ką galima įspėti iš anksto?

Vakar, beje, pasiunčiau telegramą Loretai Pakerytei į Krymą, kur ji ilsisi. Šiandien jos gimimo diena. Reikia pasveikinti. Šiaip ar taip, o nebuvo ji bloga man dirbant Taikos gynimo komitete.

Skambino Vacys Reimeris, iš naujo sunerimęs dėl savo pareigų Taikos gynimo komitete. Įkliuvo žmogus, tai aišku. Jaučiu, pergyvena jis ypač dar todėl, kad man pasitraukus respublikos vadovų dėmesys Taikos gynimo komitetui, konkrečiai pirmininko pareigoms, aiškiai sumažėjęs: mašinos V. Reimeriui nepaliko, šito, beje, reikėjo ir tikėtis, paliko jam iškvietimo teisę mašinai iš ATK Nr. 7, kuri aptarnauja žemesnio rango pareigūnus. Turint galvoje V. Reimerio tiesiog liguistas ambicijas ir stipriai įsišaknijusį pavydo jausmą, jam tikrai nelengva. O ką aš galiu? Nieko aš negaliu. Su manim irgi pasielgė ne per gražiausiai, atėmę mašiną pirma laiko, tačiau nelabai imu į galvą, žinau: ar važiuosiu „Čaika“, ar „Volga“, troleibusu ar autobusu, ar pagaliau eisiu pėsčias, vis tiek aš Baltušis – darbo žmogus Baltušis, ne daugiau, bet ir ne mažiau. Taigi. Žadėjo V. Reimeris ateinančią savaitę dar ateiti pasikalbėti.

Buvau „Tėviškės“ draugijoje, pas jos pirmininką kupiškėną generolą Praną Petronį. Povilas Zulonas savo laiške prašė pasiteirauti, ar jie neturį leidinio „Pasakoja kupiškėnai“ ir „Senovės kupiškėnų vestuvių“ įrašo į plokšteles. Pasirodo, nieko jie nebeturi. Kyla man mintis: gal reikėtų tą plokštelę, kuri paplito žmonėse tiesiog žaibiškai, išleisti iš naujo, gal net panaudojant seną įrašą, unikalų, kur vaidinimą atlieka žmonės, nūnai jau mirę. Šitaip ir Zulonui laiške parašiau.

Skambinau geram mano bičiuliui Rimtautui Šiliniui, kalbėjau, kad nereikėtų visai užmesti mūsų pradėto sukti dokumentinio filmo apie paminklų saugojimą (iš tikrųjų – nesaugojimą!) respublikoje. Darbą mums sustabdė LKP CK sekretorius L. Šepetys, įvairiai ir plačiai aiškinęs man šito sustabdymo priežastis, bet taip ir neišaiškinęs. Nujaučiau jau tada, kad čia įsikišo V. Žalakevičius, įpuolęs į paniką dėl savo brangaus draugo Balčiūno, kurį iš vaikų namų paėmė ir išaugino Vincas Mykolaitis-Putinas, ir kuris po įžymiojo rašytojo mirties apiplėšė jį ir apvogė, o paskui spekuliavo rašytojo unikaliniais daiktais, įskaitant ir parkerį, kuriuo rašė „Altorių šešėly“ ir už kurį Balčiūnas išlupo iš Kultūros ministerijos 2.000 rublių. Dabar reikėtų kelti visą tą reikalą iš naujo, pažadant neliesti šito supuvėlio Balčiūno. Sutarėme su R. Šiliniu imtis to reikalo tuoj po atostogų. Taip ir darysime.

Rytoj vyksiu į Paalksnę, nors visai be noro. Mano žmonelė Monika prisikvietė tenai visą kompaniją moterų, dar atvyko ten jos duktė Dagnė su savo šeima – tikras kolchozas. Ko man tenai? Monika pati graužiasi, padariusi klaidą. Tad reikia nuvykti, o toliau žiūrėsime. Į daug dar ką žiūrėsime.

Liepos 25. Penktadienis

Buvau Taikos gynimo komitete, laidotuvių biure, užsakiau vainiką Vincui Budrioniui, kaip prašė Monika, nors pilnai būtų užtekę ir krepšelio su gėlėmis. Po pietų buvo kaimynė Štrimaitienė su dukrele Šalne. Labai maloni ir šauni toji Štrimaitienė, gera gydytoja, rūpestinga, dėmesinga mūsų šeimai, o pati – nelabai laiminga, taip bent man atrodo. Kažkas jų šeimoje „nesiklijuoja“, bet kaip yra iš tikrųjų – ne man spręsti. Ne mano juk ir reikalas. Tiktai gaila man tos geros moters. Stipriai gaila.

Po pietų iškakau į Paalksnę. Nuvežė su visais daiktais mane kaimynas, Paalksnės kaime vasarojantis dailininkas Šarūnas. Jo pavardės net nežinau, nesisako. Bet vyras, atrodo, geras.

Vakare nunešėm vainiką Vincui Budrioniui. Guli jis gražiai pašarvotas, visos trobos sienos išklotos jo žmonos Onos austais raštais, namie austais, itin gražiai atrodančiais. Žmonių nemažai prisirinkę. Atvykęs ir sūnus iš Joniškio, felčeris, nelabai įspūdingas, su žvalia savo žmona. Pasėdėjome visi: Monika, Dagnė, Volodia, Jurgis, Sakalienė… Pareiškę užuojautą, išėjome.

Liepos 26. Šeštadienis

Iš ryto padirbėjau prie romano rankraščių. Darbas slenka gana sunkiai. Vis dar ieškau ir dar nesurandu, ko reikia, nors nė pats gerai nežinau, ko man dabar reikia. Galvon įsivagia mintis, kad čia, Paalksnėje, nieko doro neparašysiu. Kažkas nežinomas ir nenujaučiamas slegia mane čia. Net fiziškai pradedu jaustis blogiau, kai tik atvykstu. Tariausi tuo klausimu su gydytojais, tie sako: vieta ten jums netinkama, nevažiuokite tenai, nebūkite. O kodėl netinkama? Kodėl nebūti tenai, nebebandyti priprasti? Nepaaiškino.

14 valandą nuvykome į Budrionių sodybą dalyvauti laidotuvėse. Buvome pasiryžę lydėti velionį į pačias Kuktiškes, o čia jau radome pririnktą būrį giedorių, traukiančių šventas giesmes po atviru dangum, prie išnešto iš trobos karsto su velioniu. Iš karto nė nesupratau, kad nereikia mums dalyvauti laidotuvėse, tai sėdome į mašiną, nulydėjome iki Kuktiškių pirmųjų trobų, o čia eisena sustojo, karstą nukėlė nuo sunkvežimio, irgi iškloto namie austais raštais, ir žengė visi karstu nešini bei giedodami per visas Kuktiškes į bažnyčią. Tad pasukome abu su Monika atgal, grįžome į savo „dvarą“. Šermenyse irgi neteko dalyvauti, ačiū dievui. Nereikia lįsti kur nereikia.

Šiandien Onos diena. Paskambinau Onai Valiukevičiūtei į Vilnių, pasveikinau. Buvo gerokai patenkinta. Paskambinau ir Onai Černiauskienei, taipogi į Vilnių, šauniai gydytojai. Irgi buvo gerokai patenkinta. Žmonėms reikia dėmesio. Nors šiokio tokio. Nors šiokio tokio.

Liepos 27. Sekmadienis

Skambinau broliui Leonardui į Anykščius, kur jis vasaroja su šeima pas seserį. Susitarėm: 17 valandą atvažiuos, parveš mus su Monika ir jos anūku Jurgiu į Vilnių. Tai gerai. Apskritai pastaruoju metu labai pagerėjo mūsų santykiai su Leonardu ir jo šeima. Tas mane itin džiugina. Ne vien todėl, kad paveža jis mus savo mašina, o bendrai, kad geruoju. Šitaip lengviau visiems.

Įpuolė į mano kambarį Dagnė pasikeitusiu veidu: „Mamai bloga, mama be sąmonės!“ Monika iš tikrųjų guli apačioje nubalusi, tačiau sąmonės nepraradusi. Galvos kraujagyslių spazmos. Pagirdžiau valokardinu, paglosčiau, atsigavo, netrukus pakilo, bet gerokai sunerimusi. Liepiau gulėti, nejudėti, nieko bloga negalvoti. Atvyko Leonardas, parvežė mus namo.

Čia iš karto iškviečiau greitąją. Suleido Monikai eufilino, vėliau sedukseno, kad miegotų ramiau.

Liepos 28. Pirmadienis

Nuvežiau Moniką pas gyd. D. Bagdonienę, toji nukreipė ją dar pas neuropatologę Šiškevičienę, išvada abiejų aiški: paaštrėję galvos kraujagyslių spazmai, būtina atlikti 10 eufilino injekcijų, namie gulėti, kuo mažiau judant, nė iš tolo nesijaudinti, šitaip, mažiausiai, 10 dienų. Parsivežiau, paguldžiau. Ir… vis tiek nubėgo į teatrą, aktorių poatostoginio susirinkimo žiūrėti. Norėjo dar į repeticijas, bet gydytojai labai kategoriškai užkirto kelią. Taigi.

Buvau TGK. Skambino V. Reimeris. Dar labiau sunerimęs dėl prisiimtų TGK pirmininko pareigų. Raminau, aiškinau. Sutarėm penktadienį susitikti: perims pareigas iš manęs, būsiu visiškai laisvas paukštis.

Iš Molėtų rajono žinia: visiems kolūkiečiams įsakyta pagal „nurodymą iš aukščiau“ paruošti gero šieno 100 kilogramų ir pristatyti kolūkiams, pašarų bazei. Prieita jau iki šito!

Skaitinėjau praleistų dienų laikraščius. „Literatūroje ir mene“ Kazys Ambrasas dėjo didelį straipsnį „Mūsų dabarties paveikslai“, apie Mykolo Sluckio naująjį romaną „Medžliepis“, gerokai pagarbindamas jį ir išaukštindamas. Šis romanas, be abejonės, suprantamiau parašytas, deja, nelabai daug lengviau paskaitomas. Keista, kad K. Ambrasas taip liaupsina. Gal taip reikia.

Kažkoks Vytautas Vitkauskas (sako, esąs toks kalbininkas) rašo straipsnyje „Problema ne viena“ lyg ir atsakymą į kolektyvinį grupės žmonių pasipiktinimą tame pačiame laikraštyje kiek anksčiau dėl „Paskenduolės“ pastatymo telefilme, tačiau iš esmės paremia šį K. Kymantaitės draikalą, nusišneka iki to, kad aiškina, jog dabar aktoriai nebegali tikroviškai suvaidinti kaimo žmonių, kadangi jie nepažįsta senojo kaimo. Bet juk minėtame proteste buvo reiškiamas pasipiktinimas dėl K. Kymantaitės prirašinėjimų savo teksto A. Vienuoliui, piktinamasi dėl kaimo žmonių juodinimo, iškraipoma kūrinio pagrindinė mintis. Apie tai V. Vitkauskas – nė žodžio. Daugiau nei keista. Gal ir ne, nes visiems žinoma, kad V. Vitkauskas – K. Kymantaitės numylėtinis, girtaujantis kartu su ja. Kai šitaip, tai ko dar?..

Liepos 29. Antradienis

Bandžiau padirbėti prie rankraščių. Nieko gero.

Monika gulinėja. Negerai su jos sveikata.

Turėjau kai kurių reikalų kaipo deputatas. Nieko ypatingo.

Mieste dar atkakliau sklinda kalbos apie dar didesnį kainų kilimą, ypač stipriųjų gėrimų, kavos, daug ko kita. Kas čia žino, kiek tiesos. Informacijos jokios nėra.

Liepos 30. Trečiadienis

Vakar buvo Dalia. Itin įdomiai pasikalbėjome, pasidalinome mintimis. Vėl supratau, kad myliu ją, o kas keisčiausia – ir ji mane. Kas gi toliau? O toliau – nieko. Perspektyvų jokių.

Liepos 31. Ketvirtadienis

Generalinis M. Gorbačiovas lankosi Pamario krašte, buvo Vladivostoke, Komsomolske prie Amūro, kitur. Visi laikraščiai, radijo ir televizijos laidos užimtos jo kalbomis. Kalbos labai geros, tik nelabai realios. Kiek visokių pažadų girdėjome, o pagerėjimo nematyti.

Laidoje „Laikas“ paskelbta žinutė apie kainas. Tiktai žinutė, į pačią laidos pabaigą kukliai pavadinta „TSRS valstybiniame kainų komitete“. Tarytum reikalas liestų ne visą šalį ir visus darbo žmones, o tiktai… Kainų komiteto eilinį darbelį. Nurašau pažodžiui: „Siekiant toliau realizuoti parengtas priemones kovai su girtavimu ir alkoholizmu stiprinti, pagal TSRS Ministrų Tarybos nurodymą nuo 1986 m. rugpjūčio 1 d. 20–25 procentais padidinamos valstybinės mažmeninės alkoholinių gėrimų kainos, iš jų:

Degtinės, likerio ir degtinės gaminių ir konjakų – 2,3 rublio už 0,5 litro;

Spirituotų vynuogių vynų – 50 kapeikų už 0,7 litro.

Kartu vidutiniškai 15–20 procentų sumažinamos atskirų rūšių liaudies vartojamų prekių – drabužių, avalynės ir trikotažo vaikams ir paaugliams, dirbtinio kailio gaminių ir kilimų gaminių, vyriškos ir moteriškos avalynės, motociklų, krištolo, kai kurių kultūrinių-buitinių ir ūkio apyvokos prekių – mažmeninės kainos.

Papildomos įplaukos, kurios bus gautos padidinus alkoholinių gėrimų kainas, maždaug prilygsta sąnaudoms, skiriamoms minėtų prekių kainoms sumažinti.“

Štai ir viskas. Aišku kaip ant delno. Ir primeluota kaip po delnu. Kurgi maisto produktų, pirmiausia dešros gaminių kainos? Jos patyliukais, niekam žodžio netarus, pakeltos du ir pustrečio karto. Tai nebekalbant apie bendrą įvairiausių prekių ir buitinių paslaugų kainų pakėlimą taipogi patyliukais. Taigi.

Vakar per televiziją pradėtas demonstruoti Italijos detektyvas. Bus šešios serijos. Šiandien žiūrėjome trečią. Kitos trys bus rodomos ateinančią savaitę. Filmas stiprus, atvirai kalbantis apie nusikalstamą pasaulį, perkamą policiją, mafiją ir daug ką kita. Vadinasi jis „Aštuonkojis“. Labai talentinga aktorių vaidyba, deja, įsiminti jų pavardžių nepavyko: itališkos tos pavardės. Režisūra nuostabi. Muzika taip pat. Pasirodo, kinas vis dėlto yra menas. Kai jį kuria menininkai, o ne vadovaujančių „viršūnių“ globojami žalakevičiai. Taigi.

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 4

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2, Nr. 3). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1985 m. balandžio–birželio mėnesių užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1985 m. balandis–birželis

Balandžio 3. Trečiadienis

Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį, šviesiai nusiteikusį, tačiau gerokai atitrūkusį nuo šios dienos, nuklydusį į praeitį ir gyvenantį prisiminimais. Kartais atklysta iš ten, prasitaria vienu kitu žodžiu, ir vėl – atgal. Šiurpu šitai matyti, ir negaliu atsikratyti minties, kad greit ir aš toks būsiu. Stipriausiai jis laikosi minties, kurią įsikalė galvon jau seniau: išrūpinti man Nobelio premiją už „Sakmę apie Juzą“. Daug kam rašė tuo reikalu, daug ką dabar kalbina susirišti su Nobelio premijos laureatu Markesu, painformuoti jį apie mano kūrybą, paskatinti pasiūlyti mano kandidatūrą Nobelio premijai. Juo labiau, kad dabar, kiek jis žinąs, patys švedai nutarę suteikti premiją būtinai vienam iš Pabaltijo rašytojų. Graudu man visa tai girdėti. Mano atkalbinėjimų jis nesiklauso. Neima domėn ir to, kad pasakiau visiškai netrokštąs šitos premijos, man ji nereikalinga, būčiau tiesiog nelaimingas, jeigu ją gaučiau. „Lietuvai ji reikalinga, – atrėžė jis. – Tai mūsų visų garbės reikalas! O jeigu dabar šitokią auksinę progą pražiopsosime, tai ko mes verti kaip tauta?!“ Štai ir kalbėk su juo. Atnešė rašytojo duktė karšto sauso vyno, išgėrėm, palinkėjau sveikatos, išvažiavau.

Nakčia kelyje peršalau. Namie iš karto šoko temperatūra, suskaudo gerklę, jokie ramunėliai nepadėjo.

Balandžio 4. Ketvirtadienis

Buvo gydytoja Stasė Štrimaitienė. Pripažino pūlinį laringitą, liepė gulėt ir nejudėt. Davė vaistų.

Šiandien turėjo įvykti memorialinis posėdis, tai vėl atidėtas: vyksta Kraštotyros draugijos suvažiavimas. Esu kviestas (telefonu) ir aš. Nėjau ne tik dėl ligos. Gana nekaip atrodo man visas šitos draugijos veikimas, nieko bendra neturintis su kraštotyra. Gerai daro, kad suieško žuvusių ir Lietuvoje palaidotų karių kapus, parašo jų giminėms, gerai, kad renka duomenis kolūkių ir gamyklų istorijai, bet argi tai ir yra kraštotyra? Anaiptol! Kraštotyros darbas dabar faktiškai uždraustas, oficialiai šito neskelbiant. Jis leidžiamas tiktai Rusijoje. Tai ko aš ten makaluosiuos?

Rokas išvyko su grupe draugų į… Karakumų dykumą. Ko jam ten reikia – nežino niekas, manau, nė jis pats. Bet išleidom. Tegu važiuoja, pasižiūri. Sugrįš – diplominį darbą padarys.

Balandžio 7. Sekmadienis

Skaitinėjau A. Diumos „Grafą Montekristą“ ir negalėjau atsistebėti: įdomu! Buvau skaitęs šitą knygą maždaug prieš 30 metų, dabar – tarytum pirmą kartą skaitau. Nepaseno šita knyga. Nepaseno ir kitos to autoriaus knygos. Turiu prisipažinti, anksčiau buvau ne itin aukštos nuomonės apie A. Diumą, dabar matau: didelis tai rašytojas, galima sakyti, genialus. Nėra šiuo metu pasaulyje nė vieno jam tolygaus.

Šiandien vakare staiga pablogėjo mano tas laringitas, smarkiai suskaudo gerklę. Gydytoja pažiūrėjo, išsigando: „Tuoj pat gulkite į ligoninę, kitaip gali būti blogai!“ Aš nusijuokiau: „Jeigu jau mirti, tai namie.“ Ilgai barėsi, paskui nusileido. Iškvietė greitąją, toji suvarė antibiotikų pusę kibiro, davė skalaujamųjų. Įsakė gulėti ir nejudėti, jeigu pagerėjimo nebus – be jokių kalbų į ligoninę!

Taigi.

Balandžio 12. Penktadienis

Vakar turėjau būti Panevėžyje, susitikti su 84-osios proftechnikos mokyklos kolektyvu. Atšaukiau. Viską atšaukiau. Guliu, gydausi, skaitau „Grafą Montekristą“, kai ką bandau rašyti, bent redaguoti, tik labai sunkiai man eina.

Seserį Marytę suspaudė nebeatlaikomi skausmai. Drg. A. Česnavičiui leidus, paguldėme ją į spec. ligoninę. Nuvežė ją tenai, mano paprašytas, brolis Leonardas. Skambino iš ten ji pati, sujaudinta dėkojo. O už ką man dėkoti? Ką galiu, padarau, ir nieko daugiau. Kai man bus prastai, gal ir man kas padės. Saviesiems reikia laikytis išvien.

Iš Rašytojų sąjungos pranešė: memorialiniai reikalai bus svarstomi balandžio 26-tą. Būčiau laimingas patikėti, žiūrėk, vėl ministerija atidės!

Balandžio 13. Šeštadienis

Ilgai besikamavęs su tekstu interviu „Lit. ir menui“ (85.II.16), nutariau nedėti jo į „Pasakymų ir atsakymų“ knygą. Širdis priešinasi. Labai jau silpnas tai dalykas, labai jau graužtų sąžinė mane už tokį kompromisą. Visada juk laikausi nuomonės: į knygas dėti tik pačius stipriausius, labiausiai pavykusius darbus, taigi tuos, kuriems širdis pilnai pritaria. Negaliu nė dabar kitaip. Kaipgi skelbsi savo darbą, nebūdamas pilnai įsitikinęs, kad jis bus įdomus ir naudingas žmonėms? Visų pirma – naudingas!

Gaila, žinoma, knyga būtų kiek pastorėjusi, daugiau rublių atnešusi. Bet ką gi. Ką gi… Sąžinės ramybė brangiau už visus rublius. Taigi.

Balandžio 14. Sekmadienis

Šiandien man sukako 76-ri. Nelinksma, bet nelabai ir liūdna. Niekad nesitikėjau, atsimenant nesibaigiančias mano ligas, kad gyvensiu šitiek metų, o dabar – nebaisu. Vieno tik gaila: neišsipildė mano svajonė užbaigti iki šitos sukakties naująjį romaną „Krito rasa“. Gal iki kitų metinių išsipildys…

Monika pasveikino itin šiltai, įteikė vertingą dovaną. Gavau sveikinimą iš K. Ambraso (visi kiti rašytojai tyli), parašė sveikinimo laiškus, telegramas daug senų draugų, tarp jų ir Rūta Staliliūnaitė. Bendradarbiai iš Taikos gynimo komiteto ir Draugijos atgabeno itin turtingą gėlių pintinę, įdėję į ją ir kolektyvinį sveikinimą su daugeliu parašų. Atsiuntė sveikinimą, labai gražų, ir Ona Valiukevičiūtė. Iš Rygos telefonu sveikino Gita Skanstinia, šauni moterėlė, berods, susidomėjusi manim prieš keletą metų, tepadeda jai Dievas. Gavau telegramą iš Rygos lietuvių, jų vardu sveikino Augustas Liepinis. Tai ko man dar? Na, ko? Gal lazdos per šoną, ką?

Gimimo dienos proga įsidrąsinau išeiti į lauką. Saulė šviečia, smagu. Ir aš gal dar sustiprėsiu. Kol kas labai jėgų trūksta. Antibiotikai „suėdė“ taip, kad net klausa pablogėjo. O saulė vis dėlto šviečia…

Balandžio 15. Pirmadienis

Šiandien turėjau vykti į Kauną, dalyvauti Kauno rašytojų kūrybos vakare, skirtame Taikos fondui. Susitarėm su Mykolu Sluckiu, daviau mašiną, išvyko ir laimingai parvyko.

Buvau Taikos gynimo komitete. Visiškai nėra jėgų. Nėra. Ir pila prakaitas.

Skambino švietimo ministras Spurga. Savo metu rašiau kaip deputatas A. Česnavičiui dėl pablogėjusios padėties „Ąžuoliuko“ chore. Dabar pranešė, kad viską ištyrė, patvarkė, užtikrino: viskas bus gerai. Padėkojau.

Skambino „Vagos“ direktorius A. Pekeliūnas, vėl kalbino vykti į Joniškį, kur bus pravedamos „Vagos“ dienos“. Pasiryžau, atsisakiau: sveikata per silpna, negaliu. Nelabai patenkintas buvo, o man kas? Man nieko.

Buvau pakviestas į Radijo ir televizijos komitetą. Davė susipažinti su „Laisvės radijo“ iškalbinėjimais mano adresu. Nieko ten blogo nepasakyta, argumentai seni, nuvalkioti, nenori pripažinti man moralinės teisės ginti taiką, vadintis liaudies rašytoju, kadangi, pasak jų, taikos aš neginu, tik rusiškam imperializmui pritariu, darbuojuosi visai ne taip, kaip Maironis, tai ir liaudies rašytojo vardo nevertas esu, nors talentingas, „Parduotų vasarų“ ir „Sakmės apie Juzą“ autorius, plačiai skaitomas, pripažįstamas, iš kitų „kultūrininkų“ išsiskiriantis savo patrauklia asmenybe ir tuo, kad kartais pasakąs tiesos žodį. Taigi šitaip. Reikėtų jiems atsakyti, bet ar apsimoka? Tegu mūsiškiai propagandistai riejasi su jais. Taiką ginu ne už pinigus, o iš tvirto įsitikinimo, į Maironį nesilygiuoju, turiu savo takelį literatūroje ir darbuose, o visa kita – kas kam rūpi!

Radau darbe Dalios sveikinimo telegramą. Krūptelėjo širdis gerokai. Parašiau jai atviruką, trumpai drūtai padėkojau. Na, ko mums pyktis, draskyti viens kitam akis? Kvaila būtų!

Balandžio 16. Antradienis

Turėjo įvykti radijo ir televizijos įrašas, skirtas Pergalės 40-čiui. Dėl techniškų kliūčių atidėtas. Visiškai nėra jėgų, nors šiek tiek daugiau negu vakar. Nelabai smagu šitaip jaustis.

Netikėtai gavau atskirais tomais iš bendro Raštų leidimo A. Čechovo tris tomus. Skaitau su dideliu džiaugsmu. Didelio žmogaus būta. Genialiai rašė, daug rašė, net laiškų labai daug: 18 tomų sudaro jo laiškai. Stambių tomų. Mažiausiai įdomūs laiškai žmonai O. Kniper-Čechovai. Nejučiomis įsitikini, kad nelabai kokia ir buvo toji Kniper-Čechova. Tikrai nelabai.

Balandžio 17. Trečiadienis

Įsidrąsinau, parašiau laišką į „Dnipro“ leidyklą Kijeve, paklausiau, kaip vis dėlto su honoraru už mano „Sakmę apie Juzą“ ukrainiečių kalba. Lauksiu atsakymo.

Ilgai laukęs honoraro už tą pačią „Sakmę“ rusų kalba iš leidyklos „Sovetskij pisatel“, paskambinau į leidyklos buhalteriją, sužinojau gana „linksmą“ dalyką: pasirodo, jie su manim „pilnai atsiskaitė“, praeitų metų gruodžio mėnesio 17 dieną atsiuntę į mano sąskaitą Taupomojoje kasoje 625 rublius. Tai viskas už… šimto tūkstančių egz. tiražą. Gyvenam, ką? Kad aš dar kada duočiau versti kokius nors savo kūrinius!

Balandžio 18. Ketvirtadienis

Netikėtai gavau sutartį iš „Šviesos“ leidyklos: siūlo išleisti… lenkų kalba „Parduotas vasaras“ I ir II tomus. Paskambinau, pasitikslinau. Pasirodo, išleis tą vertimą Lietuvos leidykla, iš 20.000 egz. tiražo – 15.000 egz. nupirks Lenkija. Keista, vis dėlto. Pasakiau, kad Maskvos leidykla „Raduga“, be mano sutikimo, išleido 1984 metais „Parduotų vasarų“ II-jį tomą. Man buvo pasakyta, kad to leidinio vertimas prastas, „Šviesa“ darys naują, išleis gražiai. Pasirašiau sutartis, išsiunčiau atgal. Tegu leidžia. Honoraro, tikriausiai, gausiu kelias dešimtis rublių už abu tomus. Tokia tvarkelė mūsų šaly, lupti rašytojus, kur tiktai galima, panaudojant tam reikalui ir leidinius užsienyje.

Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose įvyko literatūros vakaras, skirtas Pergalės dienai, o jo pajamos eis Taikos fondui. Vedė vakarą E. Mie-želaitis, taręs gražų įžanginį žodį, dalyvavo A. Maldonis, A. Baltakis, J. Nekrošius, V. Palčinskaitė, R. Graibus, buvo ir skaitovai L. Noreika ir R. Butkevičius. Tariau žodį ir aš. Gerai praėjo vakaras. Salė pilna žmonių. Daug plojo.

<…>

Balandžio 19. Penktadienis

15-tą valandą turėjau dalyvauti Valstybinių premijų komiteto posėdyje, nenuėjau, nedalyvavau. Negaliu prisiversti daryt šitai. Juk aišku, kad visos premijos iš anksto ir „iš aukščiau“ būna paskirstytos, kaip skirstoma „iš aukščiau“ viskas, net Aukšč. Tarybos deputatų kandidatūros, paliekant rinkėjams teisę balsuoti. Ne rinkti, o tiktai balsuoti. Tai kurių velnių gaišinsiu laiką toms komedijoms?

17 valandą Filharmonijoje įvyko Lenino gimimo 115 metų sukakties minėjimas. Buvau pasodintas prezidiume, pirmoje eilėje. Irgi pagal paskirstymą „iš aukščiau“. Gana nesmagiai jaučiausi: už mano nugaros sėdi ministrai, kiti atsakingi darbuotojai… Ir negaliu suprasti, kodėl dabar visad panašiais atvejais sodina mane į pirmąją eilę? Kur čia šuo pakastas? Ir kas konkrečiai šitaip „tvarko“?

21 valandą kartu su Taikos gynimo komiteto ats. sekretore L. Pakeryte sutikome gelž. stotyje grįžtančius iš Berlyno kompozitorių R. Paulą su žmona Lada. Nuvedėm juos į „Gintaro“ restoraną, pavaišinome lengva vakariene. Abu gana išvargę, dar neatitokę nuo kelionės įspūdžių. Raimondas Paulas, nežiūrint jo tikrai reto populiarumo, TSRS liaudies artistas, toks paprastas, betarpiškas, šneka kaip žmogus. Restorane veik pusė vakarieniaujančių sustingo vietoje, jį pamatę, įsistebeilijo ir neatleido visą laiką, o išeinant daugelis atsivijo į garderobą, paprašė autografų. Taigi šitaip. Vėliau išsikalbėjome su Raimondu Paulu. Pasakojo įspūdžius iš abiejų Vokietijų (turėjo leidimus laisvai lankytis abiejose Berlyno pusėse). Gerai gyvena vokiečiai, ypač Vakarų Vokietijoje. Tvarka, organizuotumas, ekonominis klestėjimas stačiai rėžia akį. Palydėjome svečius atgal į traukinį, atsisveikinome.

Galvojau, atsiskyręs, kad šitokia padėtis Vakarų Vokietijoje – tikra likimo ironija. Tarybų Sąjunga šaukia visur apie savo pergalę, istorinius laimėjimus, o pralaimėjusieji gyvena gal dešimt kartų geriau, kaip laimėtojai.

Balandžio 20. Šeštadienis

Pamiršau įrašyti, kad vakar „atsiskaičiau“ už 1951 metų Valstybinės paskolos obligacijas, gavęs (po pinigų reformos) dešimtį kartų mažesnę sumą, nei buvau mokėjęs už obligacijas. Ir tai išlaukus 34 metus, be jokių procentų, be niekur nieko!

Balandžio 22. Pirmadienis

Net keista, kaip nėra jėgų. Darbas krinta ir krinta iš rankų. Negaliu užbaigti net tokio menkniekio, kaip „Pasakymų ir atsakymų“ korektūra.

Buvau radijuje, padariau įrašą apie karą, Pergalės 40 metų sukaktį.

Pasinaudojęs ta „kliūtimi“, atsisakiau dalyvauti rašytojų atvirame partiniame susirinkime, skirtame klausimui: „Rašytojų pamainos ugdymo problemos“. Tegu sau problemuoja!

Nuotaika daugiau nei prasta. Šalta, lyja, vėjai.

Skambinau Daliai. Draugiškai pasikalbėjome. Tai gerai.

Keikdamasis bandau parašyti „Eltai“ straipsnį ryšium su Pergalės 40 metų sukaktim. Nesiseka kaip visuomet. Nėra man nieko prakeikčiau už straipsnių rašinėjimą!

Balandžio 23. Antradienis

Nėra kur pasidėti nuo Tarybinio taikos gynimo komiteto išdurnėjusio pirmininko Jurijaus Žukovo. Užsispyrė vėl parinkti visuomenės parašų po raštu į įvairias instancijas, įskaitant ir SNO, reikalauja parinkti jam „įdomesnių pasisakymų“, kuriuos jis panaudos savo nesibaigiančiose tauškalynėse per televiziją. Ir teks mums rinkti, niekur nepasidėsi, nors neturime tam nei žmonių, nei reikiamų priemonių.

Parašėme raštą J. Nekrošiui dėl G. Žaliūko išleidimo į Rytų Vokietiją.

Balandžio 24. Trečiadienis

Pagaliau pabaigiau straipsnį „Eltai“. Išėjo toks silpnas, jog skaitinėjau jį keikdamasis. Negaliu atleisti pats sau, kad, nežiūrint viso jo silpnumo, atidaviau „Eltai“. Tesižinai! Juk vis tiek niekas to mano straipsnio nei skaitys, nei domėsis juo.

Balandžio 25. Ketvirtadienis

Šiandien Monikos gimimo diena. Dar iš vakaro įteikiau jai gėlių, laimei, gavau labai gražių rožių – rausvų, gaivių, kvapių. Monika labai patenkinta. Įteikiau dar jai naują lagaminą. Gastrolėms susidėti daiktus. Irgi patenkinta.

Jau vakar skambino jai kelios jos draugės, siūlėsi (beveik prievarta) ateiti pasveikinti. Monika atsikalbinėjo, teisinosi nesveikata, bet argi kas dabar klauso pasiteisinimų. Teko mano Monikai smarkiai ruoštis. Padėjau ir aš, ką darysi…

15 valandą Meno darbuotojų rūmuose Baltojoje salėje įvyko Jungtinis kūrybinių organizacijų plenumas, skirtas Pergalės 40 metų sukakčiai. Neseniai toks plenumas įvyko Maskvoje, tai dabar ir čia. Atėjo visa respublikos valdžia, salė buvo pilna. Atidarė plenumą A. Maldonis, pirmasis pasisakė Alfonsas Bieliauskas, išvardijęs visus rašytojus, karo metais dirbusius Maskvoje, tačiau taip ir nepajėgė ištarti mano pavardę. Supratau: keršija man už kritiką. Viename Rašytojų sąjungos Valdybos posėdyje pasakiau atvirai ir aiškiai, kad tai jis, Alf. Bieliauskas, būdamas Rašytojų s-gos Valdybos pirmininku, atvėrė duris grafomanams ir chaltūrininkams, priėmė į Rašytojų sąjungos narius dešimtis žmonių, nieko bendro neturinčių su literatūra. Taigi dabar ir gavau. Kiti kalbėtojai – J. Gricius, A. Savickas, A. Laurinčiukas, A. Klenickis, N. Trusovas, J. Stasiūnas, A. Ragauskaitė, O. Čiosovas, A. Masiulis, S. Kuzma – buvo objektyvūs. Ypač gerai pakalbėjo A. Ragauskaitė. Taigi šitaip.

Namie radau daug svečių, tiksliau, viešnių. Atėjo ir brolis Leonardas su broliene Mite. Gražiai pabendravome. Pirmą kartą po ligų paragavau „kaušelį“.

17 valandą turėjau dalyvauti Prozos sekcijoje. Susilaikiau. Vėlu man. Senas aš.

Balandžio 26. Penktadienis

Įvyko Rašytojų sąjungos Valdybos prezidiumo posėdis, apsvarstė kartu su Kultūros ministerijos kolegija rašytojų memorialinius reikalus. Padariau pagrindinį pranešimą, kuris, beje, labai patiko klausytojams, ypač ministrui J. Bieliniui. Po posėdžio kalbėjau su A. Maldoniu, priminiau mūsų susitarimą, kad po posėdžio pasitrauksiu iš Memorialinės komisijos pareigų. A. Maldonis sutiko, tik paprašė padalyvauti baigiant ruošti mūsų posėdžio nutarimą. Sutikau.

<…>

Balandžio 27. Šeštadienis

Šiandien turėjau būti Utenoje, dalyvauti Knygos šventėje. Atsisakiau. Gana man važinėjimų!

Savo metu į mane kreipėsi Kupiškio rajono „Ateities“ kolūkio kolūkietė Ruginienė, pasiskundė negaunanti pensijos, kaltinant ją neišdirbus reikiamo dienų skaičiaus. Šį reikalą žinąs LKP Kupiškio RK pirmasis sekretorius A. Tamošiūnas. Tai rašiau raštą pastarajam. Šiandien gavau jo atsakymą, girdi, viskas teisingai padaryta, jokios skriaudos nėra, B. Ruginienė nedirbo, o spekuliavo.

Šiandien gavau ir B. Ruginienės laišką. Ji tvirtina, kad šnekos apie jos spekuliavimą yra grynas melas, niekas to įrodyti negali, Tamošiūnas buvęs pas ją, supykęs, kam rašiusi man, tačiau pažadėjęs mokėti pensiją po dvejų metų. Tokie reikalai. Sukčiai jie ten visi!

Vakar pargabenau seserį Marytę iš ligoninės. Jos sveikata kiek pagerėjo, dėkojo man smarkiai.

Balandžio 29. Pirmadienis

Rašiau pareiškimą LKP CK sekretoriui L. Šepečiui dėl Alf. Bieliausko diskriminacinio poelgio, nutylint mano pavardę. Ilgai svarsčiau, ar verta, paskui nutariau: reikia. Tai nebe pirmas toks atvejis. Jeigu nutylėsiu, tai iškrės man naujų „šposų“. Gerai pažįstu aš šitą grafomaną ir vagį.

14 val. 30 minučių turėjau būti „Vagos“ leidykloje: svarstyti leidimo bei redagavimų planus 1987 metams. Ir… nenuėjau. Tegu pasikaria jie ten visi!

Balandžio 30. Antradienis

Surašiau raštą LKP CK sekretoriui L. Šepečiui, užprotestavau mano diskriminavimą iš Alf. Bieliausko ir J. Macevičiaus pusės, nutylint visur mano pavardę, visų pirma kalbant bei rašant apie Didžiojo Tėvynės karo metus. Monika juokiasi: „Ir tu tikiesi, kad jis, L. Šepetys, nors pirštą pajudins dėl šito?“ Žinoma, netikiu, bet parašiau daugiau informacijos tikslu: tegu žino, kaip yra.

Gavau atlyginimą už biuletenį: 109 rublius su kapeikomis.

Lyja, šalta. Išgėrėme truputį. Tiek jau to.

Skaitinėjau kino režisieriaus Ivanovskio atsiminimus. Nuobodokai surašyti šitie atsiminimai, tačiau yra kai kurių įdomių faktų iš F. Šaliapino, I. Mozžuchino gyvenimo. Daug sau leido šitie žmonės, dideli ir… nelabai dideli būtent kaip žmonės.

Gegužės 1. Trečiadienis

Švenčiama ši šventė gana iškilmingai ir… šabloniškai. Nieko naujo nesugalvojama, vis demonstracijos, demonstracijos… Tačiau yra ir kai kas naujo: generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo portretas niekur nenešamas atskirai kitų Politbiuro narių: visi sumontuoti į vieną gretą, taip ir nešami, užimant gatvę skersai. Niekad anksčiau šito nebūdavo. Ir dar: niekur nematyti citatų iš generalinio sekretoriaus kalbų. Kalba žmonės, kad jis griežtai uždraudęs šitai daryti.

Žmonės tikisi daug naujo iš naujojo generalinio, komentarai vystosi gana plačiai. Daug kalbų sukėlė nugirstos priemonės apie sugriežtintą kovą su girtavimu. Žiūrėsim, žiūrėsim. Manau, nereikia skubėti su išvadomis. Labai jau giliai įklimpęs tas mūsų gyvenimėlis į rutiną, inertiškumą. Jeigu ir vyks kova su tuo, tai ji užtruks ne vienerius metus. Žinoma, jeigu bus sistemingai vedama.

Netikėtai gavau paštu „Parduotų vasarų“ II-jį tomą lenkų kalba. Išleido Maskvos leidykla „Raduga“ ir Lenkijos „Ksiąžka i Wiedza“. „Raduga“ anksčiau kreipėsi į mane, prašė leidimo išleisti šitą knygą. Leidimo nedaviau, kadangi nėra išėję lenkų kalba „Parduotų vasarų“ I-jo tomo, nors leidyklos atstovai kategoriškai tvirtino, kad jau yra išėjęs. Pareikalavau patikrinti, tada kalbėsime. Pažadėjo. O dabar, štai, knyga ant mano stalo. Versta ji kažkokios Zofios Lapickos iš… rusų kalbos. Tūkstančiai raštingiausių lietuvių gyvena Lenkijoje, daugelis dėsto universitetuose, galėtų būti (ir jau yra) puikūs vertėjai iš lietuvių į lenkų kalbą, o čia, matai, Lapicka. Smarkiai įtariu, kad tai kokia nors žydų tautybės prisiplakėlė prie leidyklos. Užprotestavau šį reikalą telefonu. „Raduga“ atkakliai tvirtina, kad viskas tvarkoj, I-sis tomas yra, ir t. t. Taigi šitaip. Knygos tiražas, beje, 10.000 egz. Palyginti su kitų knygų tiražais, išleidžiamais lenkų kalba, tai gana didelis. Honoraro turbūt gausiu kokį pusantro šimto rublių. Už 22 autorinių lankų leidinį!

Gegužės 2. Ketvirtadienis

Baigiau tikslinti „Pasakymų ir atsakymų“ redagavimus, po švenčių atiduosiu „Vagai“.

Skambino iš Maskvos kažkokia Monikos draugė, perdavė Monikai sveikinimų ir gerų palinkėjimų iš Vakarų Vokietijos dramaturgo Miulerio, dėkojo už jo pjesės „Tylią naktį“ gerą, kaip jis girdėjęs, atlikimą. Įdomu, kad ši pjesė vaidinama tiktai Vilniuje, niekur kitur Tarybų Sąjungoje. Juo keisčiau, kad ją išsivertė ir ruošėsi statyti Maskvos akad. dailės teatras. Iš ten ir Monika tą pjesę išprašė sau. Taigi šitaip išėjo.

Gegužės 3. Penktadienis

Skambinau aktorei Irenai Leonavičiūtei-Bratkauskienei, pasveikinau su Nusipelniusios artistės garbės vardu, kuris jai suteiktas š. m. balandžio 26 dienos Įsaku. Pasakiau, jog norėjau pasveikinti raštu, bet susilaikiau. Labai dėkojo ir už telefoninį, bet pasakė, kad lauksianti ir raštu, norinti jį pasaugoti sau prisiminimui. Parašysiu, nusiųsiu, tik nežinau kada.

Gegužės 4. Šeštadienis

Išleidau Moniką gastrolių su „Tylia naktim“ į Kapsuką. Sugrįš ji gegužės 7 d. iš ryto.

Įrašiau į telejuostą pasisakymą apie Rojų Mizarą. Atrodo, pavyko neblogai. Žiūrėsim, žiūrėsim.

Jau kuris laikas nuotaika mano – pati blogiausia. Ir nelabai žinau, kodėl. Nesurandu priežasčių.

Nei iš šio, nei iš to nuvykau pas Dalią. Truputį išgėrėm, plačiai pasikalbėjom. Velniai žino, kaip čia yra, kad negaliu jos užmiršti, nors puikiai suprantu visą juokingumą šito. Viskas juk praėjo, jeigu ir mylėjo ji mane, taigi išblėso, nors ji ir tvirtina atvirkščiai, tai kokių velnių vis mąstau apie ją, išrauti iš širdies negaliu?! Ir tai… sulaukus 76 metų!

Gerai pasikalbėjome, labai draugiškai. Taigi.

Vilniuje, sugrįžus, nuotaika dar labiau pabjaurėjo. Pakviečiau Kunčinus, vyrą su žmona, nukakti į naktinį barą „Šaltinėlį“, taip ir padarėm. Truputį pasišnekėjome, jie pašoko, vyras su žmona. O išeinant rūbininkas padavė man visai svetimą paltą. Apsižiūrėjau vėliau, šiaip taip suradome.

Gegužės 5. Sekmadienis

Subačiuje Povilas Zulonas užpirko skilandžius man, tai vykau į Kupiškį atsiimti. Čia, žinoma, tuoj prie stalo. Gerokai ištraukėm, atsigavau nuo vakar dienos pagirių, bet pajutau, kad nebereikia man gerti. Tikrai ne. Sugrįžome ne vėlai.

Taip ir bėga dabar mano dienos.

Gegužės 10. Penktadienis

Turėjau parašyti įvadą moksleivių darbų taikos tema knygai, turėjau parašyti „Švyturio“ žurnalui atsakymus į jų pateiktas anketas, turėjau parašyti „Jaunimo gretoms“ irgi atsakymus, turėjau perskaityti Mikeliūnaitės rankraščius, ir… nieko šito nepadariau. Gyvenu lyg sapne, lyg dūmuose ar miglose. Kas bus?

17 valandą nukakau į Saulėtekio alėją, universiteto Pramonės ekonomikos fakultetą. Įvyko susitikimas su studentais ir dėstytojais. Atrodo, praėjo gerai. Girdėjau plojant. Klausimų gavau gana įvairių, net sudėtingų. Teiraujasi jaunimas, kodėl pradedamas garbinti Stalinas, ir dar kai ko. Atsakiau kaip mokėdamas. Staliną paminėjo ir Gorbačiovas iškilmingame minėjime ryšium su Pergalės Tėvynės kare 40-čiu. Tai yra istorija, ir tokių faktų neleistina būtų nutylėti, o kad kai kurie rašytojai bei kinošnikai liaupsina šį tautų budelį savo kūriniuose, taigi niekas jų neverčia šitaip daryti, patys prasimano, ir aš smerkiu tokius. Buvo smarkiai paplota. Taigi…

Netikėtai atėjo Danieliaus Mirono sūnus Romas, sumišęs, sutrikęs. Prie durų stovėdamas, pranešė: šį rytą mirė mano mama, Albina Mironienė, laidojama bus gegužės 13 d. pirmadienį, anksčiau negalima, eilė laidotuvių biure labai didelė, mirusieji guli šaldytuvuose, laukia savo eilės…

Ir kaip tyčia, Monikai reikia skubiai vykti į Kauną, vėl gastrolių.

Gegužės 11. Šeštadienis

Per žioplumą nepažymėjau, kad gegužės 7 dieną dalyvavau televizijos laidoje, skirtoje Maskvos radijo lietuviškosios redakcijos darbui Tėvynės karo metais. Dalyvavo M. Bordonaitė (Sniečkienė), V. Reimeris, K. Kymantaitė, L. Kupstaitė. Vedė laidą A. Drilinga.

O dar anksčiau, gegužės 6 dieną buvo demonstruojamas dokumentinis filmas „Tėvynei pašaukus“ (I-ji serija iš keturių), kur ir aš tariau gana netrumpą žodelį.

Taigi.

O gegužės 8-tą, Pergalės dienos išvakarėse, buvo perduotas per televiziją rašytojų literatūros vakaro įrašas. Dalyvavo E. Mieželaitis (vakaro vedėjas, taręs įžanginį žodį ir gerokai nustebinęs visus savo teigimu, kad Tėvynės karo metais lietuvių rašytojai kovojo abipus fronto: vieni evakuacijoje, o kiti hitlerinėje okupacijoje. Tarp pastarųjų suminėjo V. Mykolaitį-Putiną ir Antaną Miškinį. Šitai, žinoma, neteisinga. Nei vienas, nei antras ne tik nekovojo, bet, matyt, per savo naivumą, sveikino hitlerinę armiją – išvaduotoją. Nesakau, kad šiandien reikėtų šitai priminti, bet ir girti nėra jokio reikalo). Dalyvavo taip pat poetai A. Maldonis, Violeta Palčinskaitė, A. Baltakis, J. Nekrošius, R. Graibus, aktoriai L. Noreika ir Butkevičius. Pasakiau ir aš gana ilgą kalbą. Galvojau, gal bus sutrumpinta, bet ne, televizija perdavė ją pilną. Taigi.

Dar tą pačią dieną įvyko rašytojų susirinkimas, skirtas Pergalės dienai. Buvo įteikti medaliai jubiliejiniai „Darbo fronto dalyviui. Pergalės didžiajame Tėvynės kare 40 metų. 1941–1945“. Gavau ir aš medalį. Ir gavo… Albinas Žukauskas bei Eugenijus Matuzevičius. Pirmasis, dar karui tebevykstant, nuslėpęs savo dalyvavimą hitlerinės okupacijos spaudoje, įstojo į Komunistų partiją. Jį rekomendavo pats P. Cvirka, patikėjęs juo. Vėliau, melagystei iškilus aikštėn, pašalinome jį iš partijos, taip liko jis už partijos ribų iki šiol. E. Matuzevičius hitlerinės okupacijos metais spausdino eilėraščius, garbinančius „Rytų kareivėlį“, liejantį kraują ir aukojantį savo gyvybę už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kartoju, ką esu ne kartą sakęs pats sau, nėra jokio reikalo tuos žmones šiandien vienaip ar kitaip bausti, tačiau negaliu suprasti, kodėl juos reikėjo apdovanoti medaliais kaip „Darbo fronto dalyviams“? Visiškai nesuprantu šito, ir gana.

Taigi, o kaip vakar dieną, gegužės 7-tą, Sporto rūmuose įvyko Pergalės dienos minėjimas. Nemažam mano nustebimui, buvau vėl pakviestas į prezidiumą. Atvirai tariant, nelabai man smagu ten buvo, kaip prieš akis, salėje, ministrai, kiti atsakingi darbuotojai. Bet gal „taip reikia“?

Monika šiandien išvyko į Kauną gastrolių, sugrįš V.13.

Gegužės 13. Pirmadienis

Šiandien palaidojome Albiną Mironienę. Pirkau gražų vainiką, pagamino man laidotuvių biure juostą. Žmonių buvo daug. Oras labai karštas, nėra kur dėtis.

Gegužės 14. Antradienis

Kartu su fotografe Ona Pajedaite ir Kazimieru Ambrasu padarėme „reidą“: Anykščiai, Svėdasai, Paalksnė. Anykščiuose radome mano seserį Marytę, pavaišino mus kava. O. Pajedaitė nufotografavo prie mamos kapo, paskui prie namo, kuriame parašiau „Parduotų vasarų“ I-jį tomą, „Noveles apie meilę“, „Kas dainon nesudėta“, dar kai ką. Svėdasuose tapau nufotografuotas prie tėvo kapo, paskui prie Ciplinsko, puodžiaus, namo, taipogi jo gonkeliuose, kuriuose kažkada prašiau išmokyti mane puodžiaus amato. Jaudinančios akimirkos. Svėdasų bažnyčioje parodžiau šventojo Antano statulą su Jėzum, dar mažyčiu, ant rankų. Tai prieš jį, šitą šventąjį, meldžiausi aš, prašiau išgydyti man naviką nuo dešiniojo žando, iš čia ir ėjau Alaušo ežero krantais namo, pro ašaras tako po kojomis nematydamas: neišgydė šventasis, teko vėliau kitaip gelbėtis. Taigi.

Paalksnėje radome mano Moniką ir brolienę Mitę. Valgėm pietus, fotografavomės be galo ir krašto. Vėliau iškakome į Vilnių. K. Ambrasas su O. Pajedaite labai patenkinti buvo. Šitos nuotraukos reikalingos K. Ambrasui jo knygai apie mano malonybę: „Skaitau Baltušį“.

Ko tik neatsitinka žmogui, kai ilgiau pagyveni.

O vakare vėl pašoko temperatūra, širdis makaluojasi kaip reikiant.

Gegužės 15. Trečiadienis

Buvau pas gydytoją D. Bagdonienę. Griežtai liepė gultis į ligoninę, vėliau atsileido, paleido mane, paėmusi žodį, kad gulėsiu, nieko nedarysiu.

15 valandą dalyvavau Valst. respublikinių premijų komiteto posėdyje, Kultūros ministerijoje. Tiek ir naujo, kad LKP CK ats. darbuotojas S. Renčys paprašė paremti filmą „Devyni nuopuolio ratai“ (apie pralotą Olšauską). Filmas silpnas, pastatytas labai sena antiklerikaline dvasia, primityvus, nieko gero nežadantis duoti, tačiau per televiziją varomas jau kelintą kartą. Atrodo, kažkas „iš aukščiau“ patikėjo, kad tai gera ateistinės propagandos priemonė. O iš tikrųjų? Iš tikrųjų – ateistinės propagandos kompromitacija!

Vakare turėjau dalyvauti Meno darbuotojų rūmuose Rojaus Mizaros minėjime, tačiau temperatūra pašoko iki 38,5. Nevažiavau, atsiprašiau.

Gegužės 16. Ketvirtadienis

Turėjau susitikti su Vilniaus 27 vidurinės mokyklos moksleiviais ir mokytojais – atšaukiau: sergu, temperatūra.

Gegužės 17. Penktadienis

Šiandien, kartu su broliu Leonardu ir jo sūnum Albertu, turėjau vykti į Palangą, pravesti susitikimą su visuomene ir pasidairyti pirkt sodybos brolio sūnui. Teko atšaukti. Niekai su mano sveikata. Taigi.

Gegužės 18. Šeštadienis

Dar viena nesėkmė: turėjau šiandien būti Mažeikiuose, dalyvauti masiniame mitinge, vakarykščiai pabuvojęs Palangoje, ir… nebuvau. Gydytojai uždraudė. Nepatinka jiems mano elektrokardiograma. Keista šitai girdėti, juoba nieko blogo savyje nejaučiu, tarytum viskas visiškoje tvarkoje.

Nežiūrint gydytojų draudimo, buvau televizijoje, įrašiau ilgoką pasisakymą apie Rojų Mizarą. Žadėjo „paleisti“ gegužės 18 dieną, kai Rojui sukaks 90 metų nuo jo gimimo. Seniai jau miręs šis šviesus, doras, retos energijos žmogus. Po jo mirties žymiai susilpo JAV pažangiųjų lietuvių veikla. Gaila. Visumoje gi nieko kito nė tikėtis nebuvo galima. Šia veikla užsiiminėjo vyresniosios kartos lietuviai pažangieji, o jie visi beviltiškai sensta, miršta, viskas nyksta. Jokio jaunimo šita prasme jie neišaugino, judėjimui neparuošė. Jų vaikai bei anūkai seniai jau pamiršo esą lietuviai, įsijungė į bendrą Amerikos gyvenimą. Taigi.

Gegužės 20. Pirmadienis

Užvakar ir vakar ilsėjausi, „taisiau“ širdį, kuri man visiškai neskauda, jokio nerimo nekelia. Priešingai gydytojų tvirtinimams. Susimąstau kartais: gal gydytojai ir teisūs? Šiaip ar taip, labai jau greit pavargstu dabar, darbo tempai sulėtėjo gal tris kartus. Retkarčiais ateina jau mintis ir apie mirtį. Nebijau jos, sutikčiau nors šiandien, baugina mane tik fizinių skausmų neišvengiamumas. Matyt, labai jau išlepęs esu, labai sunkiai pakelčiau juos. Bet jeigu reikės… Šiaipgi jaučiuosi visa kuo nusivylęs, pirmiausia – pačiu savim. Niekad aš nemokėjau dirbti kaip reikiant, rašiau tik per didžiausią prisivertimą, o dabar nesuprantu, kuriem velniam reikėjo man šito? Ir jau aiškiai matau: nieko doro taip ir nebeparašysiu. Na ką gi… Juk apskritai nieko doro nebebus mūsų gyvenime, nusibaigsime visi po tuos posėdžius nesibaigiančius, kalbas besakydami, meluodami visiems ir patys sau, kad viskas eina į gera, kad mes tuo tikime. Nūnai kai kas nemažai vilčių deda į naująjį generalinį M. Gorbačiovą. Jis iš tikrųjų įnešė daug naujo į mūsų gyvenimo liūną, sudarė kažkokius poslinkius, didelį įspūdį padarė net man, skeptikui, paskutinė jo kalba, pasakyta šiandien Leningrade. Jeigu nors šimtąja dalim viskas taip vyktų, kaip jis nusakė, tai būtų iš tikrųjų šis tas, o kaip iš tikrųjų? Žinau rusų charakterį. Visuomet jie viską pradeda su didžiausiu aplombu, tiesiog ažiotažu, šaukia, rėkia, iš kiekvienos tribūnos kalnus verčia, visą pasaulį pertvarko, o, žiūrėk, praėjo savaitė, kita, mėnuo… ir nebėra nieko iš tų šauksmų. Labai teisingai parašė apie ruso charakterį įžymusis Korolenka savo apysakoje „Upė žaidžia“. Ar nepasikartos ir dabar viskas? O jeigu taip, tai kurių velnių branginti tą mūsų gyvenimą?

Įvyko rašytojų partinis atviras susirinkimas. Buvo švietimo ministras Spurga V., daug įdomaus pasakė apie mokyklų Lietuvoje išaugimą, nuveiktus darbus. Įspūdinga. Daug kalbėjo apie naująją mokyklų reformą, tik nelabai daug supratau: vis man atrodo, kad viskas lieka po senovei, vien daiktų pavadinimai keičiasi. Lietuvių literatūros dėstymas mokyklose sumažintas vėl, ir tai rusų literatūros dėstymo naudai. Moksleivių apkrovimas niekam nereikalingais tauzijimais apie visokius revoliucinių kovų veteranus lyg ir sumažinamas, tiktai ar ilgam? Labai sustiprintas dėmesys moksleivių pratinimui darbams. Tas gerai, tik vėlgi perkrovimu gresia: vaikams nebelieka poilsio vasaros metu, visi grūdami dirbti į kolūkius ir t. t. Na, žiūrėsime.

Gegužės 21. Antradienis

Vakar pervažiavau netrumpą kelią: Anykščiai, Svėdasai, Paalksnė. Be rimto reikalo, tiesiog poilsiui. Paalksnėje aplankiau tenai besiilsinčią Moniką. Labai buvo patenkinta.

O daugiau nieko. Dienos bėga, bėga, bėga… Ir vis negaliu prisiversti ką nors dirbti, nors laukia atsakymas į „Švyturio“ žurnalo klausimus, įvadas Švietimo ministerijos knygai, atsakymas į „Naujų knygų“ skaitytojų klausimus… Nieko negaliu. Nepajėgiu prisiversti.

Gegužės 22. Trečiadienis

Vėl apsilankė rinkėjas Pranas Ruzgas. Vargas man su juo tikras: negaliu pagelbėti žmogui. O reikalas štai koks: prieš 11 metų išsiskyrė šis doras, darbštus, sąžiningas žmogus su žmona, šizofrenike, alkoholike, dabar toji persekioja, keršija, dasimušė Kauno psichiatrų išvados, kad jos vyrelis serga sunkia psichine liga. Žmogus išmestas iš darbo, milicijos gaudomas priverstiniam gydymui. Tuo tarpu Vilniaus psichiatrai jokio psichinio susirgimo jam nepripažįsta, tiesiog patys prašo apginti juos nuo kauniškių prievartos. Taip žmogus ir blaškosi tarp dviejų ugnių. Buvo patalpintas į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę, paskui paleistas, dabar kauniškiai gydytojai skundžia jį milicijai, kad slapstosi nuo gydymo. Ir taip toliau.

Reikės stipriai pagalvoti, ką daryti su šituo žmogum.

Įdomu, kad iki šiol spaudoje nėra Gorbačiovo kalbos. Spėlioti ką nors, žinoma, per anksti, tačiau… Viena aišku: nelengva bus šitam naujajam Tarybų imperijos vadovui nugalėti Brežnevo įvestą inertiškumą, visus tuos jo priveistus kretinus atsakinguose valstybės ir partijos postuose. Jie dabar stiprūs, grumsis kiekvienas ir visi kartu „už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“.

Gegužės 23. Ketvirtadienis

Buvau Vilniaus staklių šlifavimo gamykloje. Nustebau, kad nemažai šioje įmonėje dirba lietuvių, priešingai daugeliui Vilniaus gamyklų, kur susimetę rusai-atkilėliai iš gimtųjų vietų, mėgėjai „ant visko gatavo“. Pravedėme mitingą taikos labui. Žmonių nelabai daug, tačiau kalbėjo labai nuoširdžiai, parinko pinigų į Taikos fondą.

Aplankiau rinkėją Černiavskį, gyv. Žvėryne, Lenktoji 23–5. Gyvena žmogus su žmona, dirbančia Lietkoopsąjungos vyno gamykloje, pats jis dirba garvežio mašinistu, augina 4 mažamečius vaikus, o jų butas susideda iš… vieno 7 kv. metrų kambario, kuris kartu yra ir virtuvė, tai yra, pastatyta dujų plytelė ant staliuko. Nei vandens, nei jokių patogumų. Gyvena šitaip dešimti metai, įskaitant ir laiką, kai dar neturėjo vaikų, o paskui turėjo mažai. Kreipėsi visur, kur tiktai išmanė, o rezultatų jokių.

Vėl yra apie ką pagalvoti, kaip padėti žmonėms. Stebina jų buto švara – prie tokio susispaudimo!

Gegužės 24. Penktadienis

Dalyvavau Aukšč. Tarybos Prezidiumo Nuolatinių komisijų posėdyje, svarstėme vaikų darželių ir lopšelių statybos planų įvykdymą. Yra didelių poslinkių, bet yra ir nelinksmų reiškinių. Kaimo vietovėse kai kur lopšeliai bei darželiai pastatyti, bet… nėra vaikų. Labai sumažėjo gimdymai kaimuose. Kitur vaikų yra, bet įvairūs gedimai kliudo darbui: daug kur neveikia apšildymas, vaikai sėdi įsituloję į kailinius, šąla, serga… Priėmė neblogus nutarimus. Kiek jie padės, ką?

Paskambino Dalia Epšteinaitė, pranešė, kad mirė Jakovas Epšteinas, jos tėvas, kadaise buvęs neblogas mūsų šeimos draugas, pastaruoju metu gyvenęs jau senelių internate, labai dažnai skambindavo mums su Monika, kvietė užeiti, aplankyti. Jo duktė Dalia paprašė padėti gauti leidimą palaidoti tėvą žydų kapuose. Tokia buvusi tėvo valia ir pageidavimas. Nė nežinojau, kad tokios kapinės yra. Susitariau su Vilniaus m. vykd. komiteto vadovais, leis palaidoti.

Sumokėjau už telefonu prišnekėtus tarpmiestinius pokalbius per pastaruosius du mėnesius: 27 rublius ir 77 kapeikas.

Po pietų kartu su Monika išvykome į Paalksnę.

Gegužės 25. Šeštadienis

Nusivežiau į Paalksnę visokiausių darbų, užsilikusių jau iš seno. Turėjau vilties apdaužyti, deja, nieko man neišėjo: krinta man pastaruoju laiku iš rankų viskas, jau septyni metai nebeišleidžiu nė vienos naujos knygos. Iš visų nusivežtų darbų parašiau tik pareiškimą drg. A. Česnavičiui dėl Prano Ruzgo, Kauno psichiatrų apšaukto šizofreniku. Tegu padeda kaip nors.

Bevaikščiodamas po Paalksnę supratau: vis dėlto gerai, kad turime čionai šiokią tokią sodybą, savą kertelę, taip sakant. Yra kur nuvykti, ramiai pailsėti, pamąstyti. Reikia pasirūpinti šia sodybėle.

Jau kuris laikas duktė Violeta Pulikienė kvaršina man galvą prašymais gauti Palangoje sklypą, kuriame ji galėtų pasistatyti namą, persikelti į jį gyventi su vaikais Palangoje, o vasaros metą išnuomoti kambarius vasarotojams ir tokiu būdu turėti nuolatines pajamas. Iš pradžių juokiausi iš šitų jos planų, o jai besispyriojant – pradėjau rūstauti. Sklypą Palangoje aš galėčiau gauti, bet tam reikia išpildyti dvi sąlygas: gauti iš Ministrų Tarybos (pirm. R. Songailos) leidimą, o prieš tai parduoti ar kaip kitaip likviduoti Paalksnės sodybą, kitaip sakant, likti be nieko. Namo statybai gautame sklype irgi reikia Ministrų Tarybos leidimo. Jeigu jis būtų duotas, tai tik man, ir be teisės kam nors perleisti. Taigi šitaip. Pagaliau, kas gi užsiiminėtų namo statyba ir iš kur būtų gaunamos lėšos šitai statybai? Duktė Violeta tokiems reikalams visiškai netinka, išsiblaškiusi, neorganizuota, nerūpestinga, gyvena ne pagal pajamas, o pinigų šitiek aš nė iš tolo neturiu, o kiek turiu suspaudęs, tai juk ateina man senatvė, jeigu atiduočiau dukteriai iššvaistyti (o ji tiktai iššvaistytų be jokios naudos ir jokio namo užbaigimo), tai ką veikčiau senatvėje be kapeikos? Tikėtis dėmesio bei išlaikymo iš niekur negaliu: viena duktė paliko Lietuvą, gyvena su savo dukterim Akvilia Australijoje, kita – Violeta – pati skolose besimakaluojanti ir pasiryžusi klimpti į jas dar giliau, gyvenant toliau ne pagal realias savo pajamas… Taigi tokie reikalai. Pasakiau Violetai, kad išmestų iš galvos net pačią mintį apie namo statybą Palangoje. Beje, tokio namo pastatymas bei pilnas įrengimas kaštuotų ne mažiau 30.000 rublių. Iš kokios peklos paimti tuos tūkstančius?

Gegužės 26. Sekmadienis

Vis dar Paalksnėje. Atėjo kaimynė Rita Sakalienė, atnešė naujausią, vakardienos, „Literatūros ir meno“ numerį, jame – man dar nežinomo literatūros kritiko ar mokslininko Silvestro Gaižiūno straipsnis: „Kas saugos namų sielą, arba Penki Juzos vakarai Rygoje“. Rašo žmogus sujaudintai, vertina mano „Sakmę apie Juzą“ latvių literatūros kontekste, iškeldamas ją iki aukščiausio latvių literatūros lygio. Žinoma, šito nė iš tolo nesu vertas, tačiau skaityti įdomu. Plačiai aptaria tuos penkis Rygos radijo programos vakarus, kai buvo skaitoma „Sakmė“. Palydima muzikos. Skaitė geriausi Rygos aktoriai. Pats skaitymas susilaukė itin plataus atgarsio Latvijos visuomenėje. Tai, žinoma, gerai, tačiau vėlgi nesmagu dėl pergyrimo. Antra vertus, turiu pasakyti, kad šitaip išsamiai ir giliai „Sakmė“ dar nebuvo nagrinėjama lietuvių literatūros kritikoje. Matyt, teisūs tie… kas sako, kad savo krašte pranašu nebūsi. O gal ir neteisūs? Šiaip ar taip, o skaitytojų bei kritikų dėmesio stoka negaliu skųstis ir Lietuvoje. Daug buvo rašyta, kalbėta, aptarinėta, o kad daugeliu atvejų tik puse lūpų – nedidelė bėda.

Būtinai parašysiu Silvestrui Gaižiūnui, padėkosiu. Bėda tiktai, kad niekur negaliu surasti jo koordinačių. Sprendžiant iš straipsnio, tai talentingas, tiesus žmogus, tačiau iki šiol literatūros gyvenime negirdėtas, tad ar nebus pasistengta išsiųsti jį toliau kur į periferiją? Kad „nekliudytų“.

Gavau žinią, kad vakar, gegužės 25-tą dieną Niujorke, mirė Ieva Mizarienė. Gerai prisimenu šitą moterį. Buvo ji aktyvi JAV pažangiųjų lietuvių judėjimo dalyvė. Iš pradžių ištekėjo už Antano Bimbos, vėliau už Rojaus Mizaros. Daug nuveikė stiprindama tą judėjimą, daug gyvumo įnešė visokeriopa prasme į pažangiųjų lietuvių susibūrimus. Tačiau kažkaip nebuvo labai jau mėgiama, turėjo kažką tokio, kas tolino ją nuo žmonių. Mirė Niujorke viena, kaip ir gyveno atsiskyrusi nuo visų, jausdamosi užmiršta po to, kai turėjo pasitraukti iš „Laisvės“ laikraščio redaktorės pareigų. Gaila man šitos moters ir veikėjos. Girdėjau, į senatvę buvo pradėjusi gerokai išgėrinėti. Labai galimas daiktas, tačiau gal palikime šitai jos asmeniškai nuožiūrai.

Orai šalti Lietuvoje, trūksta lietaus, pučia negeri vėjai, bjauriai veikia nervus ir širdį.

Gegužės 27. Pirmadienis

Buvau pas A. Česnavičių, įteikiau P. Ruzgo pareiškimą ir mano raštą, kurį surašiau Paalksnėje. Žadėjo padaryti, ką tik galima. Turiu prisipažinti, jog gerokai abejoju gera šito reikalo baigtim. Kauno gydytojai yra Kauno gydytojai, kokios specialybės jie bebūtų. Už kapeiką tėvą motiną parduos, ir akimis nesumirksės. Ne taip lengvai juos palenksi prie tiesos. Na, žiūrėsim.

Buvo Dalia, atvyko į Taikos gynimo komitetą, pasidejavo, kad motina sunkiai serga (plaučių uždegimas), niekur negaunanti reikiamų vaistų, net receptai jiems draudžiama rašyti, kadangi vaistai importiniai, traukia valiutą. Pažadėjau padėti, žinoma, jeigu įstengsiu. Pasikalbėjome ta proga apie daug ką, tik ne apie meilę, mūsų buvusį abipusį supratimą. Viskas, atrodo, bus visai beišblėsę. Taigi.

Gegužės 28. Antradienis

Buvau pas gyd. D. Bagdonienę. Barėsi už pablogėjusią elektrokardiogramą, prirašė papildomų vaistų.

Supirkau produktus Dalios motinai. Paskambinau, pažadėjo rytojaus dieną atsiimti. O ką? Ogi nieko. Žmonėms reikia padėti. Net ir buvusiems draugams.

Kalbėjausi su Ministrų Tarybos ats. darbuotoju gyd. Jurginu. Susitarėm: P. Ruzgui ištirti bus sudaryta solidi psichologų komisija, atvyks iš Maskvos prof. Ciganovas. Žiūrėsim.

Gegužės 29. Trečiadienis

Išėjo „Jaunimo gretų“ 5 numeris. Jame – daug nuotraukų iš mano malonybės gyvenimo, yra ir Monika. Skelbiamas pokalbis su manim. Ką gi? Gal ir nieko. Gal.

Vakare abu su Monika žiūrėjome Kauno dramos teatro spektaklį (jie nūnai gastroliuoja Vilniuje) Dž. Pristlio „Laikas ir Konvėjai“. Trys veiksmai. Du peržiūrėjome, trečiajam nebeliko jėgų: nuobodybė nežmoniška, režisieriaus darbas žemiau kritikos, aktorių vaidyba – saviveiklinė. Niekai, niekai, – pasakytų kupiškėnai. O kas dabar gerai teatro mene, išskyrus Jaunimo teatrą?

Gegužės 30. Ketvirtadienis

Vėl pas gyd. D. Bagdonienę, ir vėl gavau barti: elektrokardiograma nesitaiso, kad ją kur galai.

Savijauta mano tikrai nekokia, nors pats nežinau, kokia. Darbas krinta iš rankų, apatija spaudžia iš visų pusių, tarpais atrodo – trenkčiau viską velniop, velniop, velniop!..

Gegužės 31. Penktadienis

Išleidau Moniką gastrolėms į Druskininkus ir Varėną. Žada sugrįžti birželio 3 dieną iš ryto. Tegu vyksta. Nebedaug liko jai džiaugsmų gyvenime, tegu bent toji paguoda lieka – vaidinti.

Atvyko Bulgarijos taikos judėjimo delegacija, trys žmonės, gana simpatiški. Pavardžių neužsirašiau, kam man jie? Negerai buvo tas, kad atvyko jie pas mus, prieš tai paviešėję Baltarusijoje, kur sėmėsi medžiagos kaip reikia organizuoti laisvanoriškas lėšas į Taikos fondą. Baltarusijoje praeitais metais į šitą fondą surinkta 12 milijonų rublių, o Lietuvoje – 750.000. Vaizdas aiškiai nenaudingas mums. Tačiau, išsikalbėjus su bulgarais, paaiškėjo, kad mūsų darbo metodai įdomesni, įvairesni. Taip juk ir yra. Taikos fondas tai ne kažkoks apmokestinimas žmonių, išskaitant jiems iš atlyginimo tokį ar kitokį jų uždarbio procentą, dažnai net žmonėms nežinant šito ir visiškai neatsiklausus jų sutikimo, kaip tai daroma Ukrainoje, Rusijos Federacijoje ir, žinoma, Baltarusijoje. Mes nespaudžiame iš žmonių rublį, mes aiškiname jiems, kur eina jų įnašai, kodėl reikia paremti taikos judėjimą. Man visada atrodė šitaip, ir neketinu šito darbo stiliaus keisti.

Vakare buvau jaunųjų mokslininkų klube „Zodiakas“. Anksčiau šitas klubas veikė prie universiteto, naudojosi jo patalpomis, vėliau rektorius J. Kubilius paprašė juos išsinešdinti, tai prisiglaudė Verkiuose, Stuokos-Gucevičiaus statytuose rūmuose. Buvo daug įdomių klausimų. Atsakiau kaip mokėdamas, visada tiesiai ir atvirai. Jeigu jau tokiame susitikime meluoti, tai kur nemeluoti? Jaunieji mokslininkai daro gerą įspūdį. Labai savarankiški, nelabai skaitosi su oficialia nuomone, turi savo požiūrį į viską. Iš karto paklausė, kaip vertinu dabar išsivysčiusias literatūroje, mene, kine, teatruose pastangas atstatyti Stalino kultą. Pasakiau, kad tam nepritariu, kad nesuprantu tų rašytojų bei menininkų, kurie užsiima šituo. Juo labiau, kad niekas neverčia jų šitai daryti. Matyt, nulemia siekimas pigiausiu būdu sudaryti sau karjerą. Deja, pigiausias būdas ne visuomet tauriausias būdas. Stalinas nušviečiamas kaip genialus valstybės ir partijos vadovas, genialus strategas, laimėjęs didįjį Tėvynės karą, bet niekur neužsimenama, kad tai buvo kruviniausias tautų budelis, kokį tik pažinojo žmonijos istorija, nuvaręs į kapus milijonus taurių, valstybei atsidavusių žmonių, kad karo išvakarėse sušaudė įžymiausius Tarybinės armijos vadus, maršalus, kad beveik karo išvakarėse teikė Hitleriui, pagal sutartį, plieną, naftą ir kt. Vadinasi, nesakoma visos tiesos, o nesakyti visos tiesos, kaip yra išsireiškęs Leninas, yra pats blogiausias melas. Taigi buvau atviras. Gal man ir atsilieps šitai, o kitaip – negaliu.

Birželio 1. Šeštadienis

Švietimo ministro jau iš anksčiau paprašytas, 8 val. 45 min. tariau žodį abiturientams. Smarkiai jaudinausi, nes reikėjo kalbėti ne į „užrašą“, o tiesiai į televizorių ekranus. Pasveikinau su viduriniojo mokslo baigimu, palinkėjau geros sėkmės išlaikant egzaminus, iš visos širdies paraginau mylėti gimtąją tėvų kalbą, kuria rašė Donelaitis, Simonas Daukantas, Maironis, Salomėja Nėris, pasakiau, kad žmogus, nemylintis savo kalbos, giliai neišmokęs jos, nededąs pastangų turtinti ją, negali laikyti save kultūringu žmogum pilna to žodžio prasme. Susijaudinau gerokai.

Tik ką sugrįžus namo, paskambino pats ministras Spurga, irgi sujaudintas, gražiai padėkojo. Pasigirdo ir daugiau skambučių. Dėkojo žmonės už meilę Lietuvai, už gerus žodžius mūsų dabartiniam jaunimui. Tai gerai. Lyg ir netuščiai praleista ši diena.

Abiturientų, beje, šiais metais Lietuvoje 42.500. Taigi.

Bulgarai svečiavosi Kaune. Ten jiems patiko. Vakare susėdome vakarienės „Lietuvos“ viešbučio restorane, 22-jam aukšte, po to palydėjome į stotį, išleidome.

Birželio 2. Sekmadienis

Monika dar Druskininkuose, tai patyliukais nuvykau į Molėtus dalyvauti rajono Dainų šventėje. Oras šaltas, kaip jau daug dienų, bet žmonių daug, ypač jaunimo. Žiūrovų – keli tūkstančiai. Pasakiau ir čia sveikinimo žodį, girdėjau plojant. Pati šventė vyko tikrai gražiai, organizuotai. Visus labai sujaudino Maironio „Lietuva brangi, graži tėvyne“, bene pirmą kartą atliekama tokioje šventėje. Daugelis sustojo, verkė.

Po šventės, dainoms nuskambėjus, labai daug žmonių ėjo prie manęs, spaudė ranką, bučiavo, dėkojo už vakar dienos ryto kalbą abiturientams. „Jūs vienintelis dar galite šitaip apie tėvynę Lietuvą!“ – kalbėjo daugelis. Net susijaudinau. Aišku, ne vienintelis aš, bet pajutau džiaugsmą širdy. Mylėkime Lietuvą!.. Visi mylėkime!

Įdomu, kad šventei pasibaigus neįvyko tradicinis masinis balius kokioj nors „suomiškoj“ pirtyje, prie ežero ar upės, o tik paprasti pietūs su mineraliniu ir mažyčiu lašeliu alaus Utenos gamybos. Tiesiog keista, kaip šitai palengvina viską: blaivūs, geros nuotaikos, neįtikėtinai anksti pavakarę atsidūrėme jau namie.

Sveikas tai daiktas, tas blaivynės įstatymo priėmimas, reikia už tai pagirti naująjį generalinį Michailą Gorbačiovą. Tikrai verta.

Atvirai pasakius, jau daug naujo davė šitas Gorbačiovas: pareikalavo didesnės atsakomybės, ypač iš atsakingų vadovaujančių kadrų, pareikalavo darbo drausmės didesnės, operatyvumo ir daug ko kita. Atrodo, bus geri poslinkiai.

Va, tiktai negaliu tuo pilnai patikėti. Juk ir Nikita Chruščiovas šitaip kalbėjo, šaukė, reikalavo, daug ir padarė. Prieš ketvirtį šimtmečio. Svarbiausias dalykas, kokį jis pasiekė, buvo atvėrimas durų į Vakarų pasaulį, turistų laisvesnė išvyka į užsienį, bandymas kai ko pasimokyti iš kapitalo valdomų šalių patyrimo moksle, technikoje, žemės ūkyje, o svarbiausia – pastatė partinėn kontrolėn valstybės saugumo organus, prie Stalino pasistačiusius aukščiau partijos, nuo nieko nepriklausomais. Taigi gerai. O kuo baigėsi viskas? Nikitą Chruščiovą išvijo iš posto, Stalino kulto demaskavimą sustabdė, ryšius su užsienio šalimis sugriežtino, kitaip tarus, daug ką sugrąžino atgal, taip ir nepanaikinę pagrindinių Stalino įvesto režimo pagrindų.

Ar neatsitiks ir dabar šitaip? Visko gali būti. Juoba labai jau supūdyta, alkoholyje nuskandinta Tarybų šalies visuomenė, tragiškai nusmukusi moralė, sugniuždyti pagrindiniai žmonių bendravimo principai. Taigi visko gali būti. Pažiūrėsim.

Įdomu, kad iki šiol buvo atkakliai nutylimas tas faktas, jog Caras buvo įvedęs dar praeito šimtmečio ketvirtajame kvartale Blaivybės įstatymą (Sausąjį įstatymą). Po Spalio revoliucijos Leninas ne tik jo nepanaikino, o patvirtino iš naujo, ir tai trečiuoju Tarybinės vyriausybės dekretu (pirmas buvo dėl Žemės, antras dėl Taikos). Leninui mirus, 1925 metais Stalinas panaikino šį įstatymą, tariamai dėl susiklosčiusių sunkių ekonominių sąlygų, tvirtai pažadėjęs jį atstatyti. Ir neatstatė. O dabar skelbiami tvirtinimai, kad Sausąjį įstatymą panaikino ne Stalinas, o… Trockis. Lyg tai nuo pastarojo, tuo metu buvusio krašto gynybos liaudies komisaru, priklausė įstatymų priėmimas ar jų panaikinimas. Viską darė Stalinas.

Neramina mane ir faktas, kad pastaruoju metu pradėtos pastangos reabilituoti Staliną. Kino filmuose, kai kurių rašytojų romanuose jis liaupsinamas kaip genialus valstybės vadovas, didis karo vadas, laimėjęs didįjį Tėvynės karą ir t. t., tuo pat metu visiškai nutylint tą faktą, kad tai buvo vienas pačių kruviniausių budelių visoje žmonijos istorijoje, nuvaręs į kapus dešimtis milijonų doriausių, niekuo nekaltų žmonių, tarp jų ir šimtus tūkstančių šviesiausių komunistų, tarybinei santvarkai šventai atsidavusių piliečių. Neramina mane šitai. Nieko gero iš to nebus. Nieko gero.

Birželio 3. Pirmadienis

Prasitariau savo vertėjui į rusų kalbą apie sunkumus su Monikos sveikata ir norą pasitikrinti širdies veiklą elektroninių įrengimų pagalba, bet į tokius dalykus neįmanoma pakliūti. Virgilijus Čepaitis iš karto pasakė, kad nieko čia ypatingo: jo brolis yra vyr. inžinierius šitų įrengimų Kauno Respublikinėje klinikinėje ligoninėje, kur darbui vadovauja profesorius J. Blužas, tai gali padėti. Ir dar tą pačią dieną surišo mane telefonu su broliu Kaune. Susitarėm, kad atvyksime abu su Monika birželio 5 dieną, trečiadienį.

Monika kaip tik šiandien grįžo iš gastrolių į Druskininkus ir Varėną. Pavargusi, bet linksma.

Skambinau komunalinio ūkio ministrui J. Razumui. Jam esant Kauno [miesto vykdomojo komiteto] pirmininku, kreipiausi dėl Danutės Jankovskos įdarbinimo gėlių pardavėja. Dabar priminiau, nors jis nebedirba Kaune, o reikalas nusitęsė į dvejus su viršum metų. Žadėjo padėti.

Aplankiau Marytę, atvykusią į Vilnių. Pasikalbėjome gerai.

Buvau pas dukterį Violetą. Vėl ji užtraukė seną giesmę apie namo statybą Palangoje. Pasakiau: užmiršk tą reikalą, išmesk iš galvos, juoba neturi nė kapeikos statybai ir neturi šeimininkiškos „gyslelės“, pražūtum kiaurai. Nusiminė, o man kas? Nebrisiu aš į skolas dėl jos svaičiojimų!

Buvau pas Ministrų Tarybos [pirmininko] pirmąjį pavaduotoją J. Bernatavičių, kalbėjau dėl rinkėjo Černiavskio ir jo šeimos buto: gyvena viename 15 kv. metrų kambaryje su žmona ir 4 vaikais. Butas be jokių patogumų. Žadėjo padėti.

Sveikata nelabai gera. Buvau pas gyd. D. Bagdonienę, pasakiau, kad trečiadienį vykstame į Kauną daryti elektrokardiogramos. Maniau, supyks. O ji ne. Šauni moteris ir nuostabi gydytoja.

Birželio 4. Antradienis

Bute šalčiau kaip žiemą, lauke – šalti vėjai, lietūs…

Nieko nerašau, tai yra nedirbu prie romano. O tikėjausi – būtent birželį kažką jau darysiu…

Birželio 5. Trečiadienis

Abu su Monika – Kaune. Kardiologijos centre. Pas prof. J. Blužą. Radome laukiančius J. Miltinį ir V. Blėdį. J. Miltinis visiškai nusiminęs dėl sveikatos ir atėjusios senatvės. Kalba niūriai, kažkodėl kas antras sakinys įterpdamas prancūzišką žodį. V. Blėdis linksmesnis. Parodė sūnelio foto, pasidžiaugė. Elektrokardiogramos įrengimų komplektas iš JAV. Labai tobulas. Kainavo 500.000 aukso rublių. Veikia be mažiausių sutrikimų jau septyneri metai. Atgabenus jį čia ir sumontavus, viskas buvo patikrinta per 2 valandas. Tuo pat metu buvo pirktas to paties tipo tarybinis komplektas. Jį sumontavus, teko iškviesti virš 30 įmonės, pagaminusios šį komplektą, inžinierių ir jie dirbo daugiau kaip tris mėnesius, kol įrenginys apskritai pajudėjo, o dabar nuolatos trinka. Amerikos gamybos elektrokardiograminiai magnetofonai, prijuosiami žmonėms visai parai, buvo pirkti 15 štukų. Visi dirba be mažiausių sutrikimų. Tarybinių to paties tipo magnetofonų pirkta 10, dirba – 2, nuolatos sutrikdami. Taigi šitaip. Padarė ir mums elektrokardiogramas, patikrino kraują, dar kai ką. Išleisdami pririšo po magnetofoną ir išleido parai. Rytoj turime atvežti rezultatus.

Apie prof. J. Blužą teko girdėti nemažai entuziastiškų atsiliepimų kaip apie retą kardiologijos specialistą, širdies ligų stebukladarį. Iš arčiau jį pamačius, įspūdis susidarė kitoniškas. Labai daug šneka. Ir visą laiką apie tiekimo rūpesčius, apie tai, kaip jis moka „išlupti“ savo vadovaujamam kardiologijos centrui ko tiktai reikia. Kitaip sakant, geras „organizatorius“. O kaip kardiologas?.. Žinoma, ne man spręsti, tačiau įdomu, kad po visų tikrinimų paruošė gerą stalą su buterbrodais ir geru konjaku, stipriai įpildamas kiekvienam. Suabejojau juo kaip kardiologijos specialistu. Juo labiau, kad buvo jam pasakyta, jog priimame vaistus, priešingus alkoholio vartojimui. Taigi.

Pavakare daviau mašiną Marytei. Parvežė ją mano Pivoras į Anykščius. Reikia parvežti. Sunkiai ji vaikšto, daug daiktų turėjo parsivežti. Reikia padėti tokiu atveju.

Birželio 6. Ketvirtadienis

Anksti rytą išvykome abu su Monika į Palangą. Pakeliui buvome kardiologijos centre, atidavėme magnetofonus. Rytoj rytą turiu atsiimti duomenis visus.

Palangoje įtaisiau Moniką į viešbutį „Pajūris“ (kito viešbučio visoje Palangoje nė nėra), ji vaidins čia du spektaklius: rytoj ir poryt.

Palangos vykdomojo komiteto pirmininkui F. Užpelkiui, kuris yra šio miesto Taikos fondo skyriaus pirmininkas, nuvežiau tris Taikos gynimo komiteto raštus, įteikti geriausiems Taikos fondo lėšų rinkėjams. Pats juos ir įteikiau susirinkime, specialiai tam sušauktame, padovanojau Taikos ženklelių. Visi patenkinti.

Pavaikščiojome po Palangą. Oras šaltas, vos 11 laipsnių šilimos, niekas negali maudytis. Bet žmonių pilna. Vaikšto šiltai apsirengę, laukia orų pagerėjimo. Kai kas, beje, maudosi.

Birželio 7. Penktadienis

Oras šaltas, tai nebegaišdamas Palangoje leidausi atgal į namus. Kaune atsiėmiau tyrimų rezultatus, parsivežiau. Norėjau aplankyti Juozą Grušą, labai serga žmogus, bet skubėjau patekti į Žemaitės gimimo 140 metinių ir P. Višinskio 120 metinių minėjimą Vilniuje, Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje, tai pyliau toliau.

Prieš minėjimą dar suspėjau nuvykti pas gyd. D. Bagdonienę. Buvo labai patenkinta pagerėjusia mano kardiograma, leido toliau būti laisvėje, negulant į ligoninę.

Minėjimas buvo gana iškilmingas. Žmonių – pilna salė. Apie Žemaitę kalbėjo A. Sprindis, kiti. Ta proga buvo įteikta Žemaitės kolūkio literatūrinė premija, jau dvidešimtam laureatui Viktorui Brazauskui. Kadangi esu pirmas laureatas, tai tariau žodį ir aš. Girdėjau plojant.

Po visko nukakome į Rašytojų sąjungos būstinę, į valgyklėlę. Stalas buvo stipriai padengtas… užkandžiais. Gėrėm girą ir kažkokį pienišką raugaliuką, atvežtą iš Žemaitės kolūkio. Gorbačiovo patvarkymai veikia. Tai gerai. Sugrįžau namo judrus, sveikutėlis. Ačiū Gorbačiovui. Tegu kovoja toliau, o mes visi padėsim.

Birželio 8. Šeštadienis

Pailsėjau po vakarykštės giros, patyliukais nuvykau į Vilkaviškį. Seniai buvau tenai kviestas į Knygos šventę, o dabar pasitaikė proga: Monika dar negrįžusi, nebus kas rėkia ant manęs už „nesibaigiančias keliones“. Pakeliui mačiau daug naujų namų, tiek miestuose (Aukštadvaris, Prienai, Kapsukas), tiek kolūkiuose bei tarybiniuose ūkiuose. Visu keliu – neįtikėtinai pagausėję automašinų. Pirmauja „Žiguliai“. Nelabai žinau, kaip suprasti tokį reiškinį. Iš vienos pusės girdžiu nesibaigiančias žmonių aimanas, kad nesuveda galo su galu, kad iš algos pragyventi neįmanoma ir t. t. Ir visa tai – tiesa. Bet iš kitos: kaip galėjo ir toliau gali šitaip daugėti privačių automašinų? Iš kokių šaltinių jos gimsta Lietuvos padangėje? Neįmenu šitos mįslės. Viena man aišku: ne iš algos žmonės perkasi automašinas, Alytaus gamybos individualius namus, statosi kooperatinius butus miestuose, veža, gabena į namus importinius baldus, įvairiausią buitinę techniką… Visa tai kainuoja dešimtis tūkstančių, kurių iš algos gyvendamas nė per dešimtis metų nesutaupysi. Tai iš kur tas viskas? Taigi.

Vilkaviškyje Knygos šventė pavirto faktiškai vieno mano pasirodymu. Kalbėjau apie karą, jo atneštas kančias, apie naujų karų pavojų. Girdėjau plojant. Į susitikimą atvyko LKP Vilkaviškio RK pirmasis sekretorius Kurmis, Vykdomojo pirmininko pavaduotojas Urbonas. Po visko susėdome pavakarieniauti. Labai draugiška buvo atmosfera.

Atgal grįžau per Kauną, aplankiau tenai Dalią. Gana įdomiai pasikalbėjome, mintimis pasidalinome. Įdomus, bet gana keistas mūsų bendravimas per pastaruosius septynerius metus. Meilė, berods, išblėso, bent jau iš mano pusės, manau, kad ir iš jos, o vienas be kito ilgai netveriame: pokalbiams, pasidalinimui mintimis, įspūdžiais iš kelionių ir gyvenimo. Ką tai galėtų reikšti? Irgi nesuprantu. Kartais man jos gaila: iki šiol netekėjusi, turėjo kavalierių, gal ir ne vieną (pati prisipažino), dabar likus be nieko. Eilėraščių neberašo, dėsto marksistinę filosofiją, užsivertus knygomis. Joje jau ryškėja netekėjusios besenstančios merginos (senmergės) bruožai. Nėra šitai malonu stebėti. O kur dėsies? Gyvenimas rašo savo įstatymus. Rašo visiems. Žinau, kad ir aš seniai jau pasenęs, nors savijauta nerodo man šito. Kai kas net stebisi, kad šitaip „išsilaikęs“. Ko gero, gal ir pavaidina, norėdami paguosti mane. Tegu. Šitai geriau, negu kiekvieną žingsnį aikčiotų: koks pasenęs, koks nusibaigėlis!..

Tylomis grįžau nakčia. Visą kelią mąsčiau apie Dalią ir save. Keista, bet taip buvo.

Birželio 9. Sekmadienis

Pailsėjau, bemąstydamas apie gyvenimo sudėtingumą. Nieko tikro neberašau. Vis straipsniai, straipsneliukai, „pasisakymai“ visokie. Kartais šauna į galvą mintis: ar tik nelaiko manęs paskutiniu durnium, šitaip užsakinėdami, beveik prisakinėdami rašyti visokius niekus? Labai gali būti. Iš rašytojų niekas nerašo tiek straipsniapalaikių. Jie moka išsisukti, atsisakyti. Taip bėga metai.

Sugrįžo Monika iš gastrolių. Bus ramiau namuose. Šito tikiuosi, nes pastaruoju metu gerokai pasunkėjo atmosfera. Kaltas Rokas. Itin grubus pasidarė pastaruoju metu, kalba su mumis paniekinančiu tonu, įžeidinėja gana skaudžiai, daro viską priešingai mums, net valgius renkasi kitokius, negu mes valgome ir valgė anksčiau jis pats. Nelabai susigaudau, iš kur tokia jo panieka mums. Ir kodėl jis šitaip demonstruoja savo įsikalbėtą svetimumą mums, nė piršto niekad nepajudina patvarkyti ką nors, padėti Monikai, grįžta iš nežinia kur dažniausiai po vidurnakčio, miega paskui iki pietų, ir nedrįsk paklausti, kur buvo, kaip jo reikalai – visuomet atkerta grubiausiu tonu, įžeidinėjimais. Laimė dar, ne visuomet toks būna. Jeigu niekad nepadeda mums su Monika namų ruošoje bei reikaluose, tai bent mažiau niekina ir užgaulioja.

Susimąsčiau dėl jo. Jeigu apsives (nors iš visko matyt, kad neskubės su tuo reikalu), tai parūpinsiu jam butą, paprašydamas Ministrų Tarybos paimti mūsų penkių su puse kambario ir duoti mums du mažesnius. Kartu su jo žmona, kokia ji bebūtų, negyvensiu po vienu stogu. Manau, kad ir Monika.

Birželio 12. Trečiadienis

Nieko įdomaus neįvyko pirmadienį ir antradienį, tai nieko ir neužrašiau. Šiandien aplankiau vieną savo rinkėjų, Topolskį, jam prašant. Gyvena jis Šeškinės gatvėje 63–44. Namas neseniai statytas, iš oro pusės lyg ir žvilga naujumu, tvarkingumu. Aplinka irgi visai normoje. Deja, Topolskis gavo butą su 17 neužbaigimų: šildymas, durys, kranai, grindys, sienų apmušalai. Tuoj jam įsikėlus, atėjo tie patys statybininkai, pasiūlė: už 450 rub. sutvarkyti viską „kuo geriausiai, liks tiktai džiaugsmas“. Jam atsisakius, nusijuokę išėjo. Tvarkyti viską turėjo pats. Įdomu, kad įėjimai į šito daugiaaukščio rūsius padaryti iš lauko pusės, niekuo nepridengti: lietus žliaugia tiesiai į laiptus rūsin, visi rūsiai sklidini vandens, žiemą į juos nė kojos įkelti negalima, nuo sniego, vandens, ledo laiptai sukežo, lipti jais žemyn gana pavojinga, daugelis vaikų jau susižeidė. Kreipėsi dėl visko kur tik išmanė, net į TSRS KP CK, niekas nepadėjo, liepė spręsti vietoje. Visame Šeškinės mikrorajone, kur gyvena 35.000 žmonių, atidaryta vos viena parduotuvė maisto. Daržovių bei ūkinių prekių parduotuvių – nė vienos. Aprodė man viską, prašė padėti.

O kaip padėti?

Visame mieste, ir ne tik Vilniuje, o visur, šitaip „stato“ statybininkai, šitaip „projektuoja“ architektai, šitaip priima jų „statinius“ priėmimo komisijos, kurioms pažadama viską sutvarkyti per mėnesį ar du, o praeina metai, dveji, treji, ir niekas nieko neužbaigia, nesutvarko. Ir visi apie tai žino, ir nesileidžia apie tai į jokias kalbas su niekuo. Tai kuo galėčiau padėti aš, kaip deputatas? Štai Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija pastatė Vilniuje bendrabutį, ne vieno tūkstančio kv. metrų talpos. Neužbaigtumų buvo tiek ir tokių stambių, kad ministro pavaduotojas Pranaitis atsisakė pasirašyti priėmimo aktą. Tada jam paskambino LKP Vilniaus MK pirmasis sekretorius V. Mikučiauskas ir įsakė nedelsiant pasirašyti, kitaip jis, Pranaitis, susilauksiąs didelių nemalonumų, ir tas… pasirašė. Namas priimtas, o apgyvendinti jame žmones negalima, tiek broko visur pridaryta. Dabar teks sugaišti gal metus, kol sutaisys. Jeigu sutaisys.

Redaktorė D. Linčiuvienė pasakojo, kad „Vagos“ leidykloje, ruošiant liaudies dainų rinktinę, buvo išmesta daina „Gėriau alutį, saldų midutį“. Po M. Gorbačiovo kalbų apie gėrimą bei girtuokliavimą ir kovą su tuo, girdi, tokių dainų nebereikia ir nebegalima populiarinti. Taigi kvailiai jau reiškiasi „naujame etape“. Ir naujame. Nesunku įsivaizduoti, kiek čia bus, anot rusų, malkų priskaldyta.

Skaičiau ir vis prisimenu Sibiro akademiko pranešimą mokslinį apie girtavimą, skaičiai jame baisūs: 40 milijonų alkoholikų, kas ketvirtas vaikas Tarybų Sąjungoje gimsta debilas, ir t. t. Akademikas itin rūsčiai puola tuos, kurie siūlo gerti su saiku, paprastai tariant – kultūringai. Girdi, apie tai negali būti nė kalbos: žmonės turi saugotis net vieno gramo degtinės ar kitų kokių stiprių svaigalų. Būtinai turi! Prisiminiau: juk mano knygoje „Pasakymai ir atsakymai“, kurios rankraštis jau įteiktas Kauno spaustuvei, yra straipsnis – mano kalba per televiziją, kurią aš pradedu būtent prielaida, kad išgerti galima, svarbu proto nepamesti, net pasakau, jeigu sutinku žmogų, neišgėrusį per visą savo gyvenimą nė vieno lašo ir nepatraukusį nė vieno dūmo, tokio žmogaus aš pasisaugau. Įdomu, kaip šitai „praeis“ pro Glavlitą. Jeigu lieps išbraukti, atsisakysiu dėti visą tekstą į knygą. Negaliu meluoti žmonėms, juoba nė negaliu patikėti, kad žmonės tiek ištobulės, jog nebeišgers nė vieno lašo. Šitaip nebūna. Žmonija dar neišsikraustė iš proto, ir ne visi žmonės tapo cypdavatkėmis, katalikiškomis arba marksistinėmis, skirtumo čia jokio nėra.

Kultūros ministerijoje Valstybinių respublikinių premijų komisijoje svarstėme premijų skyrimą. Kino darbuotojai vėl nieko nelaimėjo. Neatžymėtas nė televizijos filmas „Devyni nuopuolio ratai“ (apie pralotą Olšauską). Prieš balsuojant mums buvo duota suprasti, jog „yra pageidavimas“, kad šis filmas būtų premijuotas. Nelabai kaip vertinu aš šitą filmą. Labai primityvus, faktiškai – antiklerikalinis, pastatytas šliūpinių pozicijų dvasia: yra, girdi, labai blogų kunigų, net pralotų. Bet jeigu „yra toks pageidavimas“, tai balsavau už. Vis dėlto filmas iškrito jau iš pirmo turo. Manau, aukščiau stovinčios instancijos „pataisys“ mus, duos jam premiją savo nuožiūra, juo labiau, kad viena premija taip ir liko niekam nepaskirta. Džiaugiuosi dėl A. Liobytės premijavimo – už vaikų literatūrą. Autorė labai serga. Vėžys. Paskutinėj stadijoj. Jeigu būtų nepaskyrę, būtų buvusi tikra tragedija jai. Džiaugiuosi ir dėl Kazragytės. Gavo. Ir V. Martinkus gavo, nors jo romano „Medžioklė draustinyje“ taip ir neperskaičiau. Nesuradau laiko.

Pirkau bilietą į Maskvą. Važiuosiu birželio 23-čią „Lietuvos“ traukiniu. Bilietus reikia pirkti iš anksto.

Birželio 13. Ketvirtadienis

Per neapdairumą leidausi prikalbinamas nuvykti į VRM kultūros ir sporto rūmus, kur turėjo įvykti kažkoks „labai svarbus“ renginys, o pasirodė, tai Kultūros ministerijos kultūros mokyklos išleistuvių vakaras. Nusispjoviau, pasakiau kelis sakinius apie taikos gynimą, gavau gvazdiką, išėjau.

Reikia būti daug atsargesniam, kai kalbina „labai svarbiems“ reikalams. Daug kam atrodo, kad jų reikalas – pats svarbiausias, gyvybiškai būtinas, tai ir paleidžia maldavimo kakarynę!

Birželio 15. Šeštadienis

Paskambino prof. Krikštopaičio žmona Jadvyga, karštai prašė priimti jos draugę „labai svarbiu“ reikalu. Vėl nusileidau. Atėjo abi su tūla Kubiliene, Pedagoginio instituto vyr. dėstytoja. Pastaroji atgabeno visą pintinę daržovių. Nei šis, nei tas. O reikalas pasirodė toks, kad Vaižgantui klebonaujant Vadaktėliuose naudojosi jis vienu svirnu kaime, dabar tas svirnas norima sunaikinti, tai mūsų, visų tikrų lietuvių, pareiga apginti ir išsaugoti jį.

Tiesiog stulbina mane tas faktas, kad aukštuosius mokslus baigę ir kitus mokiną aukštosiose mokyklose žmonės protiniu atžvilgiu negali išropoti iš vystyklų, neturi mažiausio supratimo, kaip tokie reikalai tvarkomi, kas už juos atsako, ir kvaršina galvas visiems, kam tik prieina, bent per pažintis, per daržoves!..

Birželio 17. Pirmadienis

Susitikau su Milda Kunčiniene, buvusia Sajiene. Labai įdomiai pasikalbėjome, atvirai ir apie viską. Nelaiminga ji moteris. Iš visko matyti, kad nė nebus laiminga. Labai daug ir labai skausmingai galvoja apie save, lyg kiti žmonės jokių rūpesčių ar bėdų neturėtų, vaikščiotų išsišiepę iš laimės.

„Jaunimo gretoms“ daviau interviu, tai šiandien gavau honorarą: 66 rublius ir 91 kapeiką. Ir ką? Nieko!

Birželio 18. Antradienis

Anksti rytą išleidau Moniką gastrolių į Klaipėdą. Kartu su visu „Tylios nakties“ dalyvių kolektyvu. Po pietų – jos skambutis: užmiršo namuose pasą, o be jo „Klaipėdos“ viešbučio administratorė neleidžia jai apsigyventi, nors kambarys užsakytas iš anksto ir apmokėtas. Neleidžia keltis ir viešbučio direktorius. Monika sudirgusi kaip reikiant, prašo padėti. Paskambinau Klaipėdos miesto vykdomajam komitetui, sutariau su pirmininko pavaduotoja, pažadėjo „viską tuoj tuoj sutvarkyti“. Po valandos vėl skambinu: Monika sėdi vykdomajame, jos vis dar neįleidžia į viešbutį toji administratorė, gana keista pavarde: Bezobrazova. Duokit pasą, ir viskas! Net po pavaduotojos Blažienės skambučio! Net liaudies artistės Mironaitės vardą bei titulus žinodama. Pasirodo, prieš kiek laiko Klaipėdos milicija patikrino nakčia viešbučių darbą ir surado šitos Bezobrazovos suleistus į viešbutį be jokių dokumentų žmones (žinoma, už gerą kyšį!), už tai smarkiai barė ją ir davė griežtą papeikimą, toji dabar ir rodo gerą savo darbo pavyzdį. Ir parodė! Privertė Vykdomąjį komitetą parašyti specialų raštą dėl Monikos apgyvendinimo, supažindino su šituo raštu Klaipėdos viešbučių tresto valdytoją, ir tik tada atvėrė duris.

Taigi šitaip.

Birželio 19. Trečiadienis

Tuščiai pragyventa diena, belakstant smulkiais reikalais reikaliukais. Ėda mane sąžinė, kad nerašau naujojo savo romano „Žmonės neišeina“ (taip bent pavadinau jį dabar). Pavadinimas, deja, ne viskas.

Birželio 20. Ketvirtadienis

Nebespėjau vakar užrašyti, kad Rašytojų sąjungoje susitikome su JAV lietuviais, ne pažangiaisiais, bet šiaip liberalinės krypties, „Akiračių“ aplinkos pasaulio. Buvo jų per 20. Tikėjausi, kad užsimegs įdomesnis, gilesnės prasmės pokalbis, šito neatsitiko. Gal kaltas buvo susirinkimui pirmininkavęs A. Zurba, bet pagrindinė priežastis: mes, vyresnės kartos rašytojai, ypač rašytojai komunistai, buvome svečiams „ne ta publika“. Jie mėgsta pasigaudelioti mūsiškius jaunuosius rašytojus, kurių daugumą sudaro grafomanai. Pastarieji, kaip žinia, mėgsta paverkšlenti dėl juos ištinkančių skriaudų, kurios veik visuomet tik „skriaudos“. Kaip visų grafomanų visame pasaulyje. O mes kam jiems, akiratininkams! Prieš tarybinę santvarką nekalbam, komunistų partijos politikos nepeikiam, tai kokia jiems iš mūsų nauda?!

Serga mano gydytoja, nuostabioji Danutė Bagdonienė. Gaila ir neramu. Ji tikra mūsų šeimos globėja. Palinkėjau širdyje jai sveikatos.

Birželio 22. Šeštadienis

Rytą kėlęs, nužygiavau į „Sigutės“ parduotuvę, o čia – vynas, šampanas, kokių tiktai nori rūšių. Pasiteiravau, kaipgi su Gorbačiovo kova dėl prekiavimo svaigalais tik nuo 14 valandos, man atsakė, kad – savaitgalis, visi nori išgerti nuo pat ryto, tai leido ir net liepė.

Iš rajonų ateina žinios, kad sulaikius (ar prilaikius) svaigalų pardavinėjimą, valstybinių įstaigų tarnautojai sėdi be algų. Tad atvaro porą sunkvežimių „vaisiuko“, jis per pusvalandį išgraibstomas, visi gauna algas ir toliau garbina valdžią. Taigi.

Birželio 23. Sekmadienis

Krapštinėjausi visą dieną su rankraščiais. Skaičiau K. Ambraso knygos apie mano malonybę „Skaitau Baltušį…“ rankraštį. Pavarčiau ir Čiurlionienės Raštų keturtomio Pirmojo tomo rankraščius. Bus keturi tomai. Ir, žinoma, aš – leidinio redakcinėje komisijoje. Kada tai baigsis? O dar guli storas aplankas buvusios Vienuolio muziejaus Anykščiuose direktorės Mikeliūnaitės surašytų legendų ir savo pačios kūrinėlių. J. Lankutis jau perskaitė, dabar leidykla „spaudžia“ mane, kad paskubėčiau. Iš kur man paimti tiek laiko, kiek visi „spaudžia“. O dar turiu atsakyti į „Naujų knygų“ skaitytojų klausimus. Tas Lipskis, redaktorius, čia man užtaisė! O kur dar atsiliepimas laikraščiui „Sovietskaja kultūra“ apie Kauno IX-jo forto memorialą? Kur?..

Vakare sėdau į traukinį „Lietuva“. Išvykome visa grupė rašytojų į Maskvą. Poryt tenai vyks plenumas, rašytojų, svarstys ir lietuvių literatūros padėtį. Iš anksto galima spėti, kad svarstymas bus tik formalus, su tikslu „padėti paukščiuką“ ataskaitose. Bet vykstu. Seniai bevažiavau į rašytojų „priemones“.

Birželio 24. Pirmadienis

Maskvoje. Karštis. Žmonių grūstis gatvėse, aikštėse, visur. Bene apie milijoną žmonių kasdien atkanka čionai rūpintis visokiausiais reikalais. Labai daug vadinamų „prastūmėjų“ („tolkači“). Juos atpažįsti iš karto: tempia dėžes su produktais, vaisiais, brangiu konjaku, pramonės gaminiais. Visur reikia „duoti“, kad greičiau būtų atlikti… valstybiniai užsakymai gamyklose, „prastumti“ planai, išgauta medžiagų vietos gamykloms, kurias tiekimo darbuotojai amžinai „užmiršta“ išskirti ir išsiųsti. Visiems reikia, reikia, reikia… Tūkstančiai žmonių suvažiuoja čia vien nusipirkti maisto kortelių pagalba. Kaip karo metais! Kaip aštriausių krizių metais!!!

Taigi prie įstaigų, prie maisto parduotuvių – eilės, eilės, eilės. O kur gatvės palapinėje „išmeta“ apelsinų ar citrinų, ten – minių minios. Stovi karštyje valandų valandas, laiko rankose „avoskas“, gyvena viltimi, kad „gal gaus“…

Mus apgyvendino „Maskvos“ viešbutyje. Nebeatpažinau jo, taip išplėstas, sugriovus antrojoje pastatų pusėje, priešais Lenino muziejų, labai simpatišką, senoviškai įrengtą restoraną ir viešbutį ir į jo patalpas išplėtus „Maskvos“ viešbutį. Dabar koridorių ilgis – kilometrinis. Visas viešbutis užpildytas.

Birželio 25. Antradienis

Centriniuose Rašytojų rūmuose A. Fadejevo vardo 10 val. ryto prasidėjo rašytojų plenumas. Dalyvauja visų respublikų rašytojų sąjungų delegacijos. Pirmuoju dienotvarkės punktu svarstomas pasiruošimas Sąjunginiam rašytojų suvažiavimui, kuris įvyks 1986 metų birželio 24 dieną. Pranešimą padaro G. Markovas. Nuobodybės įkūnijimas. Nuolat cituoja naująjį generalinį M. Gorbačiovą, nors tas, kiek teko girdėti, barasi už citatas iš jo kalbų bei straipsnių. Barti barasi, o tie – savo daro. Rusai negali kitaip. „Dievo ieškotojų“ tauta. Jiems visiškai nesvarbu, ką garbinti. Jiems svarbu garbinti. Be to, jie, matyt, žino, kad Gorbačiovo draudimas – laikinas. Kai tik įsigalės valdžioje, paims viską į savo rankas, tai ne tik nedraus, o dar paragins garbinti jį. Kaip savo metu Stalinas. Kaip, tam tikra prasme, Chruščiovas, netekęs jėgų uždrausti tokį garbinimą, kaip po jo Brežnevas, išvystęs tokį savo asmenybės kultą, kokio nebuvo išvystęs net kruvinasis tautų budelis Stalinas. Linksniuojamas kiekviena proga buvo ir Andropovas. Ir net beviltiškas nukaršėlis Černenka. Tai nebus kitaip ir dabar. Ir salėje sėdintieji ploja. Irgi iš inercijos.

Po pertraukos skelbiamas lietuvių literatūros reikalų ir Lietuvos rašytojų s-gos veiklos svarstymas. Salėje likę tik trečdalis plenumo dalyvių. Maskvos žydeliai literatūriniai išsilakstė įdomesniais ir, žinoma, pelningesniais reikalais. Posėdį atidarė vienas Sekretoriato sekretorių, aiškiai debilas ir nevėkša, Anatolijus Ivanovas, paskelbęs, kad bus svarstomas Latvijos literatūros klausimas. Iš salės pasigirdo replikos: „Lietuvos, Lietuvos!“ Debilas supyko, griežtai atkirto: „Taigi aš ir skelbiu – Latvijos!“ Po to pranešė, kad jam labai malonu pasveikinti atvykusią į šį plenumą delegaciją su Latvijos LKP CK sekretoriumi drg. Lionginu Šepečiu priešakyje. Šitaip visą svarstymo laiką. Beje, vienas sekretorių, kažkoks Verčenka, bandė jam paaiškinti, tai numojo ranka, paniekinančiai tarė: „A mne vsio ravno!“ Mūsiškė delegacija sėdėjo kaip ant žarijų. Buvau bekyląs iš vietos, išeinąs iš plenumo, bet draugai sustabdė: „Nereikia, būtų nemalonumų dar daugiau. Vėliau išsiaiškinsime.“ Taip ir sėdėjome lyg apspjaudyti visi. Pats svarstymas buvo išimtinai formalus. Visi kalbėtojai, išskyrus mūsiškius, dalyvavusius diskusijoje bei pranešėją Maldonį (A. Bučys, M. Sluckis, J. Marcinkevičius), pasirodė kaip mažiausio supratimo neturintys apie lietuvių literatūrą. Kartojo vienas po kito, kad labai myli lietuvių literatūrą ir kad džiaugiasi jos suklestėjimu vadovaujant Komunistų partijai broliškų tarybinių tautų šeimoje. Taigi.

Vakare susitikau su Danguole. Labai įdomiai ir maloniai pabendravome, nė lašelio neišgėrę.

Birželio 26. Trečiadienis

Visą dieną saugojausi „Goslitizdato“ leidyklos redaktorių. Mirtinai nenoriu, kad toji leidykla išleistų mano Raštų dvitomį. Neįdomu man šitaip. A. Maldonis dėjo nemažai pastangų, kad mano ir J. Avyžiaus būtų išleista bent 4 ar 5 tomų Raštai rusų kalba, bet „Goslitizdatas“ atkirto: tiktai po dvitomį abiem. Tegu jie pasikaria su savo leidimais! Juo labiau, kad nė materialiai negali būti suinteresuotas: mano kūriniai jau yra išleisti rusų kalba, tai dabar, pagal Maskvos apskaičiavimus, gaučiau honoraro tiek, kad neužtektų net mašininkėms atsilyginti. O velniam man šito? Išsisukti pavyko.

Papietavome „Maskvos“ viešbučio restorane: Maldonis, Sluckis (pastarąjį pasveikinome: kaip tik šiandien jam gimė anūkė), buvo ir V. Bubnys, A. Zurba, A. Pocius. Visi – malonūs vyrai.

Vakare susėdome į traukinį.

Birželio 27. Ketvirtadienis

Vėl skambino Pranas Ruzgas. Pavargau aš nuo jo. Ir jis pavargęs: jau du mėnesiai laikomas Naujosios Vilnios psichiatrinėje, ne gydomas, tik laikomas. Jo buvusios žmonos intrigos. Ir Kauno daktarų, nesunkiai nuperkamų. Ir aš nesurandu jėgų išlaisvinti jį, nors dariau žygių gana aukštose instancijose. O žmogus – darbininkas, technikas, eina jau 75 metus. Štai ir tikėk, kad mūsuose nepanaudojama psichiatrinės ligoninės, norint susidoroti su vienu ar kitu žmogum!

Ir buvo vėl Janina Grigaitė. Vis dėl to savo brolio sūnaus, debilo ir nevykėlio, nubausto 3 metais kalėti už tariamą dviejų moterų užpuolimą. O tas užpuolimas buvo tikras idiotizmas: bevalkataudamas išalko, tai užmetė šaliką vienai ant kaklo, nors pats dvigubai mažesnis už užpultąją, toji pradėjo rėkti ir pati sulaikė jį. Bausmės atliko jau du trečdalius. Parašiau savo deputatinį tarpininkavimą, nugabenau į Prezidiumą. Turėtų atleisti šitą kvailį nuo likusios bausmės. Šito ir paprašiau kai ką. O kas žino, kaip čia bus. Atrodo, liepos mėnesį bus rezultatas.

Orai žvarbūs, šalta, lyja, vėjas…

Nieko neparašiau. Tai yra nerašau naujojo romano, nors galvoju apie jį, dėlioju mintyse atskirus epizodus, vystau dialogus. Daug kas keičiasi, palyginus su ankstyvuoju sumanymu, daug kas atsistoja kitoje šviesoje, įgauna visai kitą prasmę. Jau supratau, kad mano Ramūnas nebus „teigiamas“ personažas ta prasme, kaip mūsuose priimta, o net kiek atsilikęs. Į kolūkį anksčiau maniau jį atvesti vieną pirmųjų, dabar, jeigu rašysiu romaną iš tikrųjų, jis nebus „priešakinis“, į kolūkį įstos vienas paskutinių. Taip reikia. Ir Antanas Dapkus, revoliucinio judėjimo Lietuvoje veteranas, nebus labai teigiamas, o protingai mąstantis žmogus, tai yra skirsis nuo pirmojo mano sumanymo. Taigi yra apie ką pagalvoti, ką parikiuoti. Va tiktai laikas bėga, bėga, bėga… Lėto aš būdo. Neryžtingas. Nerangus. Daug dešimtmečių praleidau „bemąstydamas“, savo personažus berikiuodamas. O ką? Gailėtis dabar šito? Nežinau. Būčiau, žinoma, parašęs nepalyginamai daugiau knygų, bet ar tai būtų geriau? Abejoju. Tai gal ir graužtis šitaip man nereikėtų.

Negera, kad neturiu su kuo apie viską pasikalbėti, atvirai, tiesiai, išsamiai, pasidalinti abejonėmis. Visi taip užimti savais reikalais, visi skuba, bėga. Ir Dalia nutolusi. Dažnai pamąstau apie ją. Laimingesnis buvau, kai bendravome, kalbėjomės apie viską. Matyt, nieko nėra amžino. Jos meilė man išblėso, tarytum nė nebuvusi. Dabar jau ir draugiškas bendravimas išsenka. Negaliu, aišku, kaltinti dėl to ją. Labai jau didelis amžiaus skirtumas buvo: keturiasdešimt vieneriais vyresnis esu už ją. Kitaip nė negalėjo būti, tik išsiskyrimas. Ir vis dėlto – nelinksma.

Birželio 29. Šeštadienis

Vakar atkakau į Paalksnę, radau čia besiilsinčią Moniką, brolį Leonardą su žmona Mite. Maloniai sutiko mane. Sėdau skaityti Kazimiero Ambraso rankraštį „Skaitau Baltušį…“ Įdomu, daug naujo atskleidžia man, bet daug kur pergiria, tiesiog vadina literatūros klasiku, net gyvu klasiku. Pasižymėjau, barsiuos. Rašyti reikia teisingai. Ypač vengti tokių terminų, girdi, Baltušis yra partinis rašytojas geriausia tų žodžių prasme. Lyg nesuprastų žmogus, kad dabar rašytojo komunisto sąvoka visai kita, priešinga tiek mano pažiūroms, tiek kūrybinėms bei politinėms pozicijoms. Pavyzdingais rašytojais komunistais nūnai laikomi tie, kurie viską giria, liaupsina, garbina, griebiasi aktualijų ir spekuliuoja jomis, o dar svarbiau – stengiasi iš paskutiniųjų „reabilituoti“ Staliną, tai yra faktiškai pateisinti jo siautėjimus, masines žudynes, kai krito milijonai nekaltų ir dorų žmonių. Šito aš negalėsiu niekad. Taigi koks iš manęs partinis rašytojas, kaip dabar suprantama? Joks!

Parengė Antanas Šimkus