2017 m. Nr. 10

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5–6, Nr. 7, Nr. 8–9). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1988 m. spalio–gruodžio mėnesio užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1988 m. spalis–gruodis

 

Spalio 1. Šeštadienis

Nuovargis visą dieną.

Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu, bet kai kieno ir šarlatanu vadinamu. Paliko man jis pasiskaityti Ganuškino „Rinktinius darbus“. Paskaitysime, juk moku ir rusiškai.

„Literatūroje ir mene“ Stepšio straipsnis apie J. Macevičiaus kūrybą. Duoda atkirtį „Šluotos“ redakcijai už „stalininių raganų gaudynes“. Tai gerai.

Vakare netikėtai atvyko LKP Kupiškio RK pirmasis sekretorius St. Tamo-šiūnas. Jis bjauriai apšmeižtas korespondento Čyvo „Valstiečių laikraščio“ rugsėjo 17 dienos numeryje, apkaltintas nuodėmėmis, kurių nepadarė. Dabar tokia mada, kas ką nori, tas tą ir išdarinėja.

Spalio 2. Sekmadienis

Kalbėjau telefonu su Eleonora Blaževičiūte. Šiandien pas juos vyko Sąjūdžio organizuotas mitingas. Dalyvavo iš Vilniaus A. Čekuolis. Visų nustebimui, mitinge gynė ir net pagyrė Blaževičiūtę, kurią pats ir išdergęs buvo „Gimtajame krašte“. Blaževičiūtė patenkinta, bet pasakiau jai, kad neskubėtų nusiraminti. Iš šitų tipų visko galima susilaukti. Taigi. Į tą mitingą buvo žadėjęs atvykti V. Petkevičius, bet sužinojo, kad aš ginu visur Blaževičiūtę, tai susilaikė, matyt, pabūgęs, kad gali „susikonfūzyti“. Iš seno žinau, kad jis – vienas bailiausių žmogeliukų. Taigi.

Spalio 7. Penktadienis

Spaudoje – Aukšč. Tarybos Prezidiumo sprendimai, kad lietuvių kalba skelbiama valstybine Lietuvos kalba. Valio! Ir dar: Lietuvai grąžinama trispalvė valstybinė Lietuvos vėliava. Dar kartą valio, tiktai neatsikratau atsiminimų, kad po šita vėliava aš gyvenau 22 metus, o nieko doro nemačiau, dabar gi vėl esu grąžinamas gyventi po ja. Ar gali būti, kad vėliavos pakeitimas atneštų tos valstybės žmonėms laimę ir gerovę. Trispalvė juk buvo pakeista raudonąja, po kuria gyvenau 48 metus, taip pat nieko doro nepatirdamas. Ką?

Televizoriuje stebėjau vėliavos pakėlimo Gedimino bokšte iškilmes. Žmonės jaudinosi. Sąjūdžio vadai atsivedė čionai Landsbergį, buvusį ministrą nacionalistinės Ambrazevičiaus sudarytos vyriausybės sudėtyje hitlerinės okupacijos metais. Stovėjo visi apsupę šį, kaip pasakė V. Petkevičius, „gyvąją Lietuvos istoriją“, ir liejo džiaugsmo ašaras, kad vėliava plevėsuoja trispalvė. Gal ir gerai šitaip.

Man ašaros nebyrėjo.

Spalio 8. Šeštadienis

„Pergalėje“, 10 numeryje – Rimanto Skeivio straipsnis „Aš liksiu čia, kur kiaulpienės ir svėrės“. Apie Juozo Erlicko knygą „Raštai ir kt.“ Labai palankiai, išmintingai parašytas. Skambinau Granauskui, paprašiau perduoti šią gerą žinią Erlickui, kuris nūnai guli nervų ligoninėje (pervargęs nuo nesibaigiančių nemalonumų), pridėti ir gerų palinkėjimų. Beje, iš Erlicko buvau gavęs laišką su prašymu parašyti jam rekomendaciją stojant į Rašytojų sąjungą. Matyt, tenai jau susiprato, kad pats laikas išspręsti šį klausimą. Rekomendaciją čia pat parašiau, įteikiau Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriui Petrui Bražėnui į rankas.

Spalio 11. Antradienis

Buvau Vilniaus 56-oje vidurinėje mokykloje, susitikau su moksleiviais (vyresniųjų klasių) ir mokytojais, žinoma, ne visais, nes mokykla, nors ir visiškai nauja, labai erdvi, tačiau dirba dviem pamainom, kitaip neišsitenka su vietom. Viskas praėjo gerai, nors buvo ir kiek provokuojančių klausimų. Sužinojau, kad ir čia, mokykloje, jau sudaryta Sąjūdžiui remti grupė. Darbuojasi petkevičiai ir čekuoliai!

Šiandien Sauliui Sondeckiui – 60. Kalbinau Moniką pasveikinti, jai atsisakius – nesveikinau ir aš. Juo labiau, kad ir nėra jo Vilniuje, gastroliuoja kažkur. Manau, nenumirs nuo mano nepasveikinimo.

Spalio 12. Trečiadienis

Įvyko rašytojų partinis ataskaitinis susirinkimas, pirmą kartą – atviras. Žmonių gausybė, atmosfera man – nedraugiška. Visą susirinkimą faktiškai komandavo Algimantas Čekuolis ir Vytautas Petkevičius, abu Sąjūdžio „lyderiai“. Rezultatas buvo tas, kad apie literatūrą veik nė žodžio nekalbėta, o vis apie Sąjūdžio laimėjimus, jo pastangas suimti visą Lietuvą į savo rankas. Šioms nuotaikoms pasidavė daugelis, net dramaturgas Saulius Šaltenis, kurį, beje, paklausiau, kodėl jis su tokia panieka ir neapykanta rašė „Literatūroje ir mene“ apie senus ir garbingus žmones, konkrečiai apie Antaną Bimbą bei kitus Amerikos lietuvių pažangaus judėjimo vadovus. Atsikirto vyras, kad jo raštą neteisingai aš perskaičiau, o salėje sėdinčių dauguma iš karto parėmė įžūlų jo atsakymą stipriais plojimais. Taigi taip.

Julius Būtėnas iš tribūnos apkaltino mane dar kartą… sunaikinus Joną Šukį, pasak jo, talentingą rašytoją. Sena tai istorija, matyt, per užmarštį J. Būtėno visur kartojama. Svarstant rezoliuciją, V. Petkevičiaus ir A. Čekuolio reikalavimu, buvo įrašytas straipsnis: pareikšti politinį nepasitikėjimą LKP CK sekretoriui (antrajam) Nitkinui ir LKP Propagandos ir agitacijos vedėjui Šližiui. Bandžiau paaiškinti, kad šitai neteisinga, tačiau likau mažumoje. Balsavau prieš, keli susirinkimo dalyviai – taip pat prieš, tarp jų poetė Šulcaitė.

Parašiau ir išsiunčiau laišką dukrai Ritai į Vašingtoną. Daug nesacharinindamas, pasakiau, jog, matyt, nesupratau jos, o ji – manęs. Nesusipratimą reikia baigti, nebekedenant praeities. Pažiūrėsiu, ką ji man pasakys. Greito atsakymo nesitikiu, nes dabar ji Australijoje, pas savo dukterį Akvilią, sugrįš į Vašingtoną ne anksčiau spalio pabaigos. Palauksim, nedega.

Spalio 14. Penktadienis

Buvo Violeta, duktė, pirmą kartą po sugrįžimo iš JAV. Atvežė dovanų, vaistų. Išbariau, kam švaisto pinigus. Nieko mums nereikia, tegu taupo sau ir vaikams, juo labiau, kad paramą jai ir jos vaikams nutraukiu dėl tos priežasties, kad išleido ji didžiules sumas, išsiplėšdama su vaikais į JAV. Prie tokių išlaidų ką begali žmogus padėti. Tegu verčiasi dabar, kaip žino ir nori.

Vakar ir šiandien vyko Aukšč. Tarybos Nuolatinių komisijų posėdžiai, svarstėme planus, biudžetą 1989 metams. Pirmą kartą per visus savo devynių šaukimų deputatavimo metus išgirdau kalbas, visiškai nepanašias, kokias girdėjau. Deputatai labai aštriai kritikavo vyriausybę, paskirus jos vadovus, kėlė aikštėn betvarkę, reikalavo skubių ištaisymų. Net akyse prašviesėjo man. Taigi.

Vakare gavau laišką iš Akvilės. Lyg ir žada atvažiuoti. Nelabai tuo tikiu, kadangi turi ji įprotį viena sakyti, kita daryti. Laukiau jos nuo birželio mėnesio. Būtų gerai, jei atvažiuotų. Laiške ji nesiskundžia gyvenimu, tačiau nujaučiu: nelabai laiminga ji tenai, nuvažiavo motinos iškviesta į Australiją, apsiprasti nespėjo, neaklimatizavosi, o buvo motinos palikta, tai išskubėjus į Vašingtoną, vėliau ir ji nukako į JAV, bet tenai jai visiškai nepatiko, tad grįžo Australijon, dabar gyvena vienu viena, be draugų, be savųjų. Šitai galima suprasti. Kai atvažiuos, bandysiu pakalbinti pasilikti Lietuvoje. Suprantu, tačiau, kad tai gana rizikinga bus iš mano pusės. Darbo ji čia gautų, su butu sutvarkytumėm bendromis jėgomis, o ar beprigis, tiek pasiblaškiusi po kapitalistinį pasaulį, kuris šalia atstumiančių savo reiškinių turi daug ir viliojančių, kartais ir užburiančių?

Buvau vakare pas Stasį Janilionį, pasveikinau su 60 metų sukaktim. Per jo žmoną pasveikinau, nes paties neradau. Slapstosi, šitai man labai suprantama. Juk ir aš slapstysiuos ateinančių metų balandžio 14 dieną, kai sukaks man, vargšeliui, 80. O gal nė nereikės man šito: niekas gal nė nesumanys sveikinti? Taigi. Būtų gerai, kad niekas. Tegu jie visi pasikaria. Pavargau nuo visų.

Spalio 19. Trečiadienis

Visą dieną Utenoje. Pirmojo sekretoriaus, mielo mano draugo Vytauto Tvarijono lydimas, pabuvojau Utenos medicinos elektrinių krosnių gamykloje, vakare – kultūros namuose. Abu susitikimai su skaitytojais praėjo man gana sudėtingai, gavau kelias dešimtis klausimų. Girdėjau plojimus, ne vieną kartą. Lyg ir viskas gerai. Susitikimas tiek čia, tiek kitur truko maždaug po pustrečios valandos. Apie literatūrą pastaruoju metu tokiuose susirinkimuose beveik nekalbama, retkarčiais dar užsimenama, tačiau tik tarp kitko. Visų galvos užimtos klausimais: kas toliau? Kaip laikytis įsisiautėjusių sąjūdininkų išpuolių atveju? Kaip susigaudyti prieštaravimuose tarp oficialių šnekų, veik visuomet apsiribojusių raginimais dirbti, dirbti ir dirbti, ir realios tikrovės, visuotino gyvenimo sąlygų pablogėjimo? Ir pan., ir t. t. Ką galėčiau atsakyti į visa tai? Ne taip lengva. Atsakinėjau nuoširdžiai, kai ką ir pakritikavau, ypač Stasio Kašausko išpuolį „Tiesoje“ prieš drg. Tvarijoną. Atsakydamas į klausimą, kas toks yra Landsbergis-Žemkalnis, nūnai sąjūdininkų apšauktas Lietuvos patriarchu, pasakiau, kiek galėdamas kantriai bei objektyviai, kad tai didelio talento architektas, kultūros darbuotojas, tačiau į Lietuvos patriarchus mažai tetinkama figūra. Hitlerinės okupacijos metais buvo jis Ambrazevičiaus sudarytoje nacionalistinėje vyriausybėje ministru, kol visą tą vyriausybę išvaikė patys vokiečiai. Kokių nors nusikalstamų veiksmų iš Landsbergio-Žemkalnio pusės jo ministeriavimo metu negirdėjau, nežinau, ir laikau, jog būtų neteisinga ir tiesiog neleistina kelti jam kaltinimus, reikalauti vienokių ar kitokių bausmių. Paminiu tiktai ministeriavimo faktą, kad neliktų mūsų istorijoje baltų dėmių, kaip būtent šito ir reikalauja Sąjūdžio aktyvistai, jų Iniciatyvinė grupė. Stiprokai man paplojo klausytojai už šituos žodžius, o po vakaro susimąsčiau, kad gal nereikėjo man liesti to Landsbergio-Žemkalnio, galiu susilaukti už tai nemalonumų, juo labiau, kad Lietuvos patriarchu jį skelbia ne kas kitas, o Vytautas Petkevičius, iš seno žinomas nenumaldoma neapykanta man. Tikriausiai jis nepraleis progos šį kartą, kaip nepraleisdavo nė vienos progos anksčiau. Na, kaip bus, taip ir bus. Žiūrėsim.

Spalio 21. Penktadienis

Kultūros fondo darbuotojų pakviestas, jų atstovo drg. Ramoškos lydimas, nuvykau į Salaką (Zarasų rajonas). Susitikimas praėjo itin šiltai, labai draugiškoje atmosferoje. Pasakiau, kad Salako nebeatpažįstu, po apsilankymo jame 1958 metais. Išgražėjęs, išaugęs, švarutėlis, kultūringas, turi puikius zoninius kultūros namus (juose ir įvyko susitikimas). Papasakojau ir pokalbį su viena moteriške šventoriuje 1958 metais. Stebint man su Monika Mironaite bažnyčią, ji paklausė: „Ar patinka?“ Atsakiau, kad labai. Toliau viskas ėjo šitaip:

– Tai žinok, tamsta, kad bažnyčios sienose (kurios visos sumūrytos iš lauko akmenų, gana stambių) nėra nė vieno akmenėlio iš svetimų parapijų, visus surinko savo laukuose!

– Labai malonu, gerbiamoji tamsta. Patinka mums ne tik bažnyčia, bet ir šventoriaus vartai, rankomis kaltos geležies, reto gražumo.

– Taigi visas šventorius buvo aptvertas kaltos geležies tvora.

– Tai kur dabar ta kaltos geležies tvora?

– Agi paėmė.

– Kas paėmė?

– Agi draugai.

Bažnyčios bokšte žiojėjo juoda skylė, atrodė, laikrodžiui įstatyti skirta.

– Ko gi laikrodžio nėra?

– Agi buvo.

– Buvo? Tai ko gi nebėra?

– Agi paėmė.

– Kas galėjo paimti?

– Agi draugai.

Nusibraukė ašarą moteris. Taip ir išsiskyrėm. Truputį rašiau apie Salako aplankymą apybraižoje „Kas dainon nesudėta“, tačiau pokalbį apie „draugus“ praleidau. Nepraėjęs būtų.

Po susitikimo susėdome prie kuklaus, bet itin šiltai paruošto pietų stalo. Ilgai kalbėjomės rūpimais klausimais.

Kitokią atmosferą radome Zarasuose. Įtempimas tarp žmonių jaučiamas iš pirmųjų žingsnių. Ypač paaštrėję čionai skirtingų tautybių žmonių santykiai. Daug čia gyvena rusų, didelė jų dalis dar Stolypino atkeltų į „paseleniją“ rusų ainiai. Šie – gana tolerantiški, draugiški lietuviams. Visai kitokie atkilę į Zarasus pokario metais įvairioms atsakingoms pareigoms. Įtūžę dėl Sąjūdžio, dėl lietuvių kalbos paskelbimo valstybine, šitai laikantys jų, rusų, diskriminacijos aktu. Neprisideda prie geros atmosferos ir lenkai, kurių taip pat gana gausu Zarasuose ir jų apylinkėse. Daugelis žmonių skundėsi dėl LKP Zarasų RK pirmosios sekretorės L. Galvelienės įsisiautėjimo, jos rusifikacinių užsimojimų, kai lietuviškai pasidarė nebeįmanoma susikalbėti nei partijos, nei vykdomajame komitete. Kiek čia tiesos, sunku pasakyti, tačiau, tik atvykus mums į Zarasus, prisistatė Vykdomojo kom. pirm. pavaduotoja (pavardę jos pamiršau) ir apsupo mus tokiu dėmesiu, kad neturėjome mažiausios galimybės pasikalbėti nekliudomai su žmonėmis. Į susitikimą neatėjo nei LKP Zarasų RK vadovai, nei Vykdomojo vadovai. Kino salės taip pat negavome, susitikimą pravedėme mokykloje. Ir gana sėkmingai. Keista, tačiau Zarasuose dar negalvojama iškelti trispalvę Lietuvos vėliavą. Iš žmonių kalbų, jų atsiliepimų apie rajono vadovus aiškiai matyti, kad artėjančioje partinėje rajono konferencijoje bus daug pakitimų.

Vėlų vakarą pasiekėme Vilnių. Neužmigau iki ryto.

Spalio 22. Šeštadienis

Iš pat ryto sėdėjome su Monika prie televizoriaus: prasidėjo Sąjūdžio suvažiavimas Sporto rūmuose Vilniuje. Žmonių tenai – per 5.000 štukų. Prezidiumo jokio. Tik du žmonės scenoje: Justinas Marcinkevičius ir profesorė Lukšienė. Rimtu, gerai apmąstytu žodžiu suvažiavimą atidarė Justinas Marcinkevičius, galima sakyti, ryškiausia asmenybė visame Sąjūdyje. Po to buvo įvestas už parankių „Lietuvos patriarchas“ Landsbergis-Žemkalnis, taręs sveikinimo žodį, paraginęs dalyvius laikytis vienybės, vienybės, vienybės, ir tegu padeda mums dievas. Po to prasidėjo pranešimai, diskusijos. Kadangi visa ši medžiaga, be abejonės, bus paskelbta spaudoje, tai nesurašau nei kalbėtojų pavardžių, nei jų kalbų turinio. Žiūrėjau, klausiausi, ir vis labiau supratau, kad šis Sąjūdis, nežiūrint viso jų sukelto ažiotažo per pastaruosius mėnesius, netrukus išsisems, neteks žmonių pasitikėjimo, neturės didesnio poveikio Lietuvos ateičiai. Tokią išvadą pasidariau iš to fakto, kad Sąjūdį pradėjo ir jame dalyvauja tiktai grupelė inteligentėlių, ne inteligentų, o tik inteligentėlių, bendras jų visų bruožas – vidutinybė. Savo nelaimei, šitie inteligentėliai iš kalno atmetė, tiksliau pasakius, atstūmė, ir gana grubiai, visą darbininkiją ir visą valstietiją, pasilikdami vieni, kitaip tarus, stato savo statinį ant smėlio. Taigi šitaip.

Spalio 23. Sekmadienis

Vėl visą dieną stebėjome abu su Monika Sąjūdžio suvažiavimą, ir tai, ką matėme, – patvirtino mano vakarykštį įspūdį: trumpas amželis šito Sąjūdžio, labai netoli siekianti jų ateitis. Ir šito mano nujautimo nepakeitė net toks faktas, kad respublikos vadovai staiga sugrąžino Romos katalikų bažnyčiai Vilniaus katedrą, kad šį rytą kardinolas Sladkevičius laikė iškilmingas mišias prie Katedros, Gedimino aikštėje, kad pamaldose, nežiūrint labai ankstyvo ryto, dalyvavo daug tūkstančių žmonių, giedojusių šventas giesmes ir „Lietuva, tėvyne mūsų“. Iškilminga, net labai, gražu net labai, o vilčių neteikia.

Dar labiau sustiprėjo šis mano įsitikinimas, kai suvažiavimui baigiantis Seimo rinkimai užtruko per šešias valandas ir užsibaigė tiktai 4 valandą ryto. Daugelis dalyvių, tarp jų ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai – Petkevičius, Just. Marcinkevičius, V. Bubnys, daug kitų – nekantriai išėjo namo, nesulaukę balsų skaičiavimo rezultatų. Puse ausies girdėjau (kažkam paskambinus), kad laike balsavimo jie gerokai susiginčiję, dėl kažko nesutarę. Nežinia, kiek čia tiesos, bet panašu.

Spalio 25. Antradienis

Vakar ir šiandien dalyvavau Aukšč. Tarybos Nuolatinių komisijų posėdžiuose. Svarstėm biudžetą, svarstėm pramonės, žemės, ūkio, kultūros reikalus, ruošdami medžiagą artėjančiai sesijai, kuri įvyks lapkričio 17 dieną Vilniuje, truks, berods, dvi dienas. Sugrįžau iš tų posėdžių visai nebedarbingas, prie rankraščių neprisėdau, supratau, kad greit nė neprisėsiu.

Šiandien, beje, turėjau būti Naujojoje Akmenėje, Cemento gamykloje ir „Ventos“ fabrike. Atsisakiau šito dar pirmadienį, paskambinęs Grožinės literatūros propagandos biuro vedėjai Janinai Rutkauskienei. Pasakiau, beje, kad daugiau Rašytojų sąjungos „linija“ niekur nebevyksiu ir prašau mano išvykų nebeorganizuoti. Susijaudino ši puiki moteris, o ką galiu padaryti? Jeigu Rašytojų sąjungos veikėjai nebelaiko tikslingu net pakvietimą man skirti į Sąjūdžio suvažiavimą, tai tegu pasikaria ten jie visi!

Paskambinau į Enciklopedijų vyriausiąją redakciją drg. Zinkui, paklausiau, ar tikrai Landsbergis-Žemkalnis buvo Ambrazevičiaus sudarytos nacionalistinės vyriausybės hitlerinės okupacijos metais ministras. Gavau patvirtinantį atsakymą. Taigi.

Skambinau į banką („Vneštorgo“ ar kaip jis ten vadinasi), teiravausi dėl mano asmeniškos sąskaitos apiforminimo (suma ten menka, vos trejetas šimtų rublių), davė man telefoną, bet prašė skambinti po Spalio švenčių.

Spalio 26. Trečiadienis

Šiandien turėjau būti Pakruojyje ir Žeimelyje arba Pašvitinyje. Bet atsisakiau, kaip ir Naujosios Akmenės. Tesižinai.

Iš Kultūros fondo skambino Ramoška, pasiūlė važiuoti į Telšius ir Tauragę, kaip jau buvo siūlęs anksčiau, bet negalėjo nuspręsti tiksliau, kur lankytis. Sutikau su malonumu.

Spalio 27. Ketvirtadienis

Vakar buvau ausų protezavimo kabinete. Maloniai sutiko, net įteikė veltui klausos aparatą: „Tik būkite sveikas, tik rašykite daugiau!“ Gerai, kad šitaip, o tai senieji klausos aparatai – tarybiniai! – susinešiojo kaip vyžos, niekai iš jų.

10 valandą ryto nukakau į respublikos kūrybinių organizacijų atvirą partinį susirinkimą, iš anksto žinodamas, kad tenai bus pareikalauta sušaukti neeilinį LKP suvažiavimą, pertvarkyti LKP CK aparatą, ir iš anksto nusistatęs, kad kirsiu prieš šį reikalavimą. O kirsti neteko. Net V. Petkevičius turėjo tiek proto, kad pasisakė prieš, kalbėdamas vienas pirmųjų. Vėliau tą patį pasakė ir LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas, įspėjęs neskubėti šuoliuoti per dviejų su puse metro tvorą, kadangi anoje tvoros pusėje gali pasirodyti griovys su šaltu vandeniu.

Išėjau nesulaukęs pabaigos. Tiek jau esu atsisėdėjęs partiniuose susirinkimuose, kad sprunku iš jų kaip tiktai galima. Be to, reikia ir pailsėti, rytoj – į Telšius.

Spalio 28. Penktadienis

Telšius pasiekėme apie 12 valandą. Trispalvės neradome. Tuoj už Telšių, Rainių giraitėje, mūsų laukė susirinkę liaudies meistrų ir šiaip visuomenės žmonių. Nekaltų aukų nužudymo vietoj iškilęs tikras gėlynas. Nusilenkėme ir mes, padėjome puokštes gėlių, sutikusiųjų pakviestas tariau žodį, griežtai pasmerkdamas žudikus išsigimėlius, pirmiausia Domą Ročių, buvusį Telšių apskrities pirmininką. Kiti kalbėjusieji nušvietė baisumą žudynių, ne sušaudymą, bet būtent žudynių: išpjauti liežuviai, prikalami prie žudomųjų krūtinių, sulaužyti šonkauliai, durtuvais išbadytos akys, visi sudriokoti taip, kad tiktai tris iš jų atpažino giminės – tris iš 73-jų! Tuos palaidojo atskirai, šalia giminių ir artimųjų, kitus 70 žmonių palaikus nulydėjo į Telšių kapines, paguldė į bendrą brolišką kapą. Šiurpu dar ir tas, kad šitaip palaidojus nekaltų aukų palaikus, jų kapas buvo išniekintas, paminklinis cokolis nuverstas, o kas dalyvavo laidotuvėse, nešė vainikus arba sakė kalbas prie kapo duobės, tie buvo nubausti 15 parų arešto – „už chuliganizmą“. Neįtikėtini dalykai Telšiuose!

Nuotaika žmonių įtempta, net į mane iš pirmų žingsnių buvo žiūrima su dideliu nepasitikėjimu. Manyta, kad atvykau Sąjūdžio siunčiamas, tai rajono vadovams labai nepatinka. Nė vienas jų į mano susitikimą su žmonėmis neatėjo. Niūri Telšių padangė. Buvo žadėjęs dalyvauti Telšių naujasis vyskupas (berods, Vaičius jo pavardė), bet nepasirodė. Pasakojo man žmonės, kad jis atsisakė šventinti Trispalvę vėliavą, girdi, to neleidžią Bažnyčios kanonai, o iš tikrųjų – iš baimės. Buvau pasiūlęs jam, per kitus, žinoma, susitikti, jis atsakė palankiai, net pareiškęs, kad tikrai norįs, tačiau sutartą valandą namuose jo neradome: kažkur skubiai išvykęs, labai atsiprašąs. Ką gi, padėjau gėles šventoriuje ant Telšių vyskupo Maželio kapo, prisimindamas dėkingumą jam. Taip atsitiko, kad savo metu Kauno dramos teatras nuvežė į Klaipėdą gastrolėms mano dramą „Gieda gaideliai“, ir taip sutapo, kad spektaklį žiūrėjo vyskupas Maželis sėdėdamas šalia mano motinos Marijos Baltušytės-Juzėnienės, o po spektaklio pasakė jai: „Žiauru, bet teisinga, talentinga.“ Pasakojo man brolis Leonardas, kad motinai tas padarė tokį įspūdį, jog nebevalgė ji nei vakarienės, o kitos dienos rytą pasakė: „Tai gal iš tikrųjų mūsų Albertas – rašytojas!“ Iki tol ji manęs rašytoju nepripažino: „Mano gi vaikas esi, koks gi tu rašytojas!“ Kaip tokiam žmogui nepadėsi gėlių ant kapo? Tikras paršas būčiau.

Abu susitikimai Telšių kultūros namų salėje praėjo gana sėkmingai, atsisveikindami klausytojai sukilo iš vietų, sugiedojo man „Ilgiausių metų“. Kalbėjau po dvi su puse valandos.

Pasakojo man dar žmonės, kad LKP Telšių RK trečioji sekretorė (pavardės neužsirašiau), sužinojusi apie Songailos nušalinimą nuo LKP CK pirmojo sekretoriaus pareigų, tiek persigėrė, kad vieną rytą rado ją vonioje prigėrusią. Kiek čia teisybės, nesiimu spręsti, bet gana panašu.

Spalio 29. Šeštadienis

Šiaip taip permiegoję šaltutėliame Telšių viešbutyje, nei valgę, nei gėrę, nukakome į „Alkos“ muziejų, labai turtingą, galima sakyti, daug kuo unikalų. Po to kažkur gavome po puoduką kavos, išvykome į Tauragę.

Išvažiuojant buvo mums pasakyta, kad sekmadienį Trispalvė tikrai bus iškelta „Alkos“ muziejaus viršuje. Tai gerai.

Tauragėje Trispalvės plevėsuojančios taip pat neradome. Padėtis įtempta dar tuo, kad Kaliningrado srities gyventojai, perėjūnai rusai, amžinai gyvenantys ant lagaminų ir laukiantys naujų galimybių „bėgti toliau nuo motinėlės „Rusios“, užgriūva šimtais ir tūkstančiais Tauragę, susišluoja į maišus visus maisto produktus, pirmiausia mėsos gaminius, ir išsiveža, nieko nepalikdami tauragiečiams. Kovai su šituo reiškiniu Tauragės rajono vadovai įvedė kaliningradiečiams dokumentų patikrinimą parduotuvėse, atvykusiems produktai „nebeatleidžiami“, tie, supykę nuo alkio, sugrįžę į Kaliningrado sritį, puola mušti lietuvius, gena juos Lietuvon. Taigi, „tautų draugystė“!

Abu susitikimai su visuomene praėjo man gerai, net geriau, nei tikėjausi. Klausimų kelios dešimtys, įžeidžiančių ar provokacinių nebuvo. Atsisveikinant visa salė pakilo ant kojų, labai ilgai plojo.

Prieš išvykstant, užsukome į namus pas kažkokią našlelę, gana simpatišką. Buvome pavaišinti skania vakariene. Namus pasiekėme 3 valandą nakties.

Atsisveikinant su Ramoška, išmokėtas buvo man honoraras už visus keturis vakarus: labai dosnus honoraras, virš 600 rublių. Net keista pasidarė man. Rašytojų sąjungos „linija“ važiuojant, niekad šitaip neatlyginama, būčiau gavęs gal porą šimtų, ir tai maksimum iš maksimumų. O pinigai man labai pravers, juk laukiu anūkės Akvilės iš Australijos, išlaidų turėsiu kaip reikiant. Taigi.

Spalio 30. Sekmadienis

Šiandien žmonės jau sujudo ruoštis Vėlinėms, pirmą kartą tarybinės santvarkos metais paskelbtoms oficialia švente, paskyrus joms ne lapkričio 2 dieną, kaip visuomet (lapkričio 1-ji – taigi Visų šventųjų). Mieste jau nebeliko žvakių, trūksta gėlių, daug ko kita.

Rašiau Spalio šventinius sveikinimus kai kuriems respublikos vadovams. Dievas žino, kaip bus su tomis šventėmis šiandien, gal nė sveikinti nebereikia? Na, dėl visa ko. Dėl visa ko.

Spalio 31. Pirmadienis

Su Monika ir broliu Leonardu vykome į Paalksnę, ketinome, Utenos miškų ūkio darbuotojams padedant, pasodinti gudobelių gyvatvorę nuo senosios Vincienės sodybos pusės. Atvyko ir miškininkai… Deja, žemė jau įšalusi. Susitarėm palaukti, gal dar atšils, o jeigu ne – sodinsime pavasarį. Tuo ir užbaigėme viską.

Prisipažinsiu, pajutau pasiilgęs namo, sodybos, bene būsiu jau pripratęs, gal net pamilęs šį ramų kampelį, nors dar nieko įsidėmėtino neparašiau jame, o be šito – už ką gi mylėti, ko prisirišti.

Sugrįžome gana anksti. Sėdome prie televizoriaus.

Lapkričio 1. Antradienis

Visą dieną nieko dora nenuveikiau, tylėjau, mąsčiau, daug ką prisiminiau, pirmiausia motiną Mariją, tėtį Karolį, pusseserę Emiliją Valuntaitę-Jokūbonienę, Vincą Slanį, savo jaunystės draugą… Labai daugelį. Nuotaika gal ne minorinė, o susimąstymu pavadinčiau. Dėl nugyventų dešimtmečių, nenudirbtų darbų, nemokėjimo visuomet išlikti žmogumi, ne visur teisingai darytų sprendimų, nepasakytų padėkos žodžių žmonėms, tikrai vertiems šito, o nesulaukusiems, mirusiems… Ir apie graužatį, kuri semia širdį dėl viso to… Visokios mintys ateina Vėlinių išvakarėse. Labai visokios.

Gal ir mano romanui geriausiai tiktų pavadinimas: „Kelionė į šešias lentas“. Apie senatvės sulaukusį žmogų, skausmingai apmąstantį visą savo gyvenimą, kurio nei ištaisysi, nei pagražinsi, nei mažiau skausmingą būsimoms kartoms padarysi. Gal iš tikrųjų? Išeitų, žinoma, gana pesimistinė kalba, ir ką? Ar viskas gyvenime turi atrodyti optimistiškai ir žmonėms būtų rodomas ne toks, koks buvo iš tikrųjų? Viskas turi būti pasakyta, kaip buvo iš tikrųjų? Juk mano knygų tiražai (originalia kalba ir vertimų) jau viršija penkis milijonus, ir, kiek žinau, žmonės tiki manim, visus mano raštus išperka, tai ar turiu teisę meluoti jiems, stojęs su jais akis į akį? Tokios teisės niekas man nedavė. Vadinasi, reikia sukaupti juo daugiau jėgų tarti teisingą žodį – be abejonės, paskutinį žodį raštu mano gyvenime. Kitos išeities nematau. Jos nėra.

Lapkričio 2. Trečiadienis

Varčiau romano rankraščius, pajutau, kad dirbsiu jau, tik dar kažko trūksta, kažkokios detalės. Surasiu aš ją, tą detalę!

Išsiunčiau paštu šventinius sveikinimus. Jų – per 30 štukų. Užteks ir tiek. Juk dar ateis Nauji metai.

Lapkričio 3. Ketvirtadienis

Aktoriui Kęstučiui Geniui šiandien – šešios dešimtys. Norėjau sveikinti, susilaikiau. Kam man to reikia? Ir ne tiek artimas draugas jam esu.

Kupiškyje įvyko rajono partinė konferencija. Pirmasis sekretorius Stasys Tamošiūnas „praėjo“ tik trijų balsų dauguma. Vis dėlto laimėjimas. Paskambinau, pasveikinau, labai apsidžiaugė. O sekretorė Valerija Marinskienė „nepraėjo“. Girdėjau, smarkiai pergyvena. Gaila, o ką darysi? Sąjūdis dabar labai puola visus partinius vadovus visų rangų, ne visi išsilaiko. Kada nors paaiškės, kiek šitai buvo reikalinga.

Vytautas Petkevičius kalbėjo per televiziją, vedėjas buvo žurnalistas Juršėnas. Petkevičius kažko įdūkęs atrodė, prišnekėjo įvairiausių niekų, labai negražiai apmelavo mane, tvirtindamas, kad Utenoje, susitikimo su skaitytojais metu, taigi spalio 19 dieną, Sąjūdį išvadinau aš „bepročių namais“, o sąjūdininkus – piemenimis, o be viso šito karštai gyniau „pirmąjį sekretorių“, taigi Vytautą Tvarijoną. Meluoja vyras nuo pradžios iki galo. Nieko panašaus Utenoje, kaip ir niekur kitur, Sąjūdžio adresu nesu kalbėjęs, o Vytautą Tvarijoną nebuvo man nuo ko ginti, kadangi niekas jo nepuolė per abu mano susitikimus su skaitytojais, salėje sėdint pačiam V. Tvarijonui.

Išklausiau, nutariau nereaguoti į šį išpuolį. Bene dvidešimt jau metų, kaip Vytautas Petkevičius puldinėja ir dergia mane, visą laiką meluodamas, prasimanydamas visokiausių absurdų, iki apkaltinimo mane rašant ir platinant anoniminius laiškus, taipogi, esą, aš pirmaisiais pokario metais, supykęs ant Kazio Borutos už kritiką, įskundžiau pastarąjį į Saugumą, ir Kazys Boruta buvo teisiamas, kalinamas ir t. t. Nereagavau į nieką iš tų liguisto melagio, tikro maniako V. Petkevičiaus išpuolių. Taigi taip bus ir šį kartą. Negaliu aš to daryti, nes dar nesu praradęs elementariausios savigarbos, kad galėčiau nusileisti… iki V. Petkevičiaus lygio ir teisintis prieš jį. Tegu šneka. Ir tegu žmonių dalis tiki jam. Palauksiu, kol prisimeluos iki pačių didžiausių absurdų. Tada visi pamatys, kas yra kas. Šitaip.

Lapkričio 4. Penktadienis

Diena prasidėjo anoniminiais skambučiais, gana nemandagiais, tarpais ir koliojančiais. Nesisako skambintojai nei savo vardo, nei pavardės, o pakartotinai paklausęs šito ir nesulaukęs atsakymo, dėdavau ragelį. Taip darė ir Monika, tik ji labai nervinosi ir niršo, neklausydama mano patarimų nekreipti į visa tai jokio dėmesio. Pavakarę skambučiai pritilo, matyt, vakarykštis V. Petkevičiaus išpuolis išsisėmė, jo įtaka pasibaigė.

Paskambino iš Molėtų E. Blaževičiūtė, papasakojo, kaip vykstant Molėtų rajono partinei ataskaitinei konferencijai Sąjūdžio vietos aktyvas suorganizavo piketavimą aplink kultūros namus, kur ir vyko pati konferencija. Visam piketavimui nuo 8 val. ryto iki 24 val. vadovavo ir juos režisavo Lietuvos kino studijos režisierius… Arūnas Žebriūnas. Neįtikėtina, o tiesa. Atvirai kalbant, A. Žebriūną laikiau šiek tiek protingesniu, nors išmintim niekad jis nežėrėjo. Matyt, gyvename laikus, kai iš tikrųjų aiškėja, kas yra kas.

Skambinau Stasiui Tamošiūnui į Kupiškį. Labai draugiškai pasikalbėjome. LKP Kupiškio RK pirmuoju sekretoriumi jį išrinko rajono komunistai vėl, deja, tiktai trijų balsų dauguma. Tačiau pergalė vis tiek yra pergalė. Proto laimėjimas čia, štai kas.

Lapkričio 5. Šeštadienis

Skaičiau vengrų dramaturgo Djerdi Švaigo dviejų dalių komediją „Šventoji šeimyna“. Labai smagus dalykėlis, šviežias, kažkoks gaivus, tuo pat metu ir liūdnokas. Monikai atnešė šią komediją (rankraštyje rusų kalba) jaunas teatro režisierius Algimantas Pociūnas, dirbantis Panevėžio dramos teatre. Savo metu statė jis „Baltas rožes, rožinius dramblius“ Akad. dramos teatre su mano Monika ir Henriku Kurausku. Dabar, matyt, norėtų vėl statyti su Monika, kuriai yra čia nuostabus vaidmuo. Prašė perskaityti ir pasakyti, ar patiko. Man taip patiko, kad iš karto buvau besiimąs versti į lietuvių kalbą. Deja, mielasis Pociūnas paskambino iš Kauno ir informavo, kad pagal naujus patvarkymus versti galima tiktai iš originalo, taigi iš vengrų kalbos, kurios aš, dar kartą deja, nė iš tolo nesuprantu. Girdėjau, ieškos jisai vertėjo kito. Ką gi…

Vakare abu su Monika žiūrėjome televizoriuje Lietuvos sportininkų pagerbimo iškilmes Vilniaus sporto rūmuose. Matėme aukščiausius respublikos vadovus: Brazauską, Astrauską, Sakalauską, Šepetį, kitus. Iškilmės buvo labai gražios. Šmaikščiai kalbėjo krepšininkai Kurtinaitis, Sabonis, daugelis kitų, prajuokindami pasakojimais, kaip Kurtinaitis gydėsi dantis Pietų Korėjoje ir kaip ten apstulbo dantistai, pažvelgę jam į burną, paklausę: „Kas jums čia šitaip visko pridarė?!“ O Kurtinaitis: „Tas dantistas, matyt, nežinojo, kad aš gyvenu Tarybų Sąjungoje, kurioje nuo pat mažens bijau dantistų su šiurpiomis jų geležinėmis replėmis, agregatais ir taip toliau.“ Salė smarkiai plojo. Panašiai tarė žodį ir Sabonis. Va, tiktai, koncertas buvo nelabai vykęs, prastai surežisuotas. Labai įgriso Laimonas Noreika, pasirodęs kaip skaitovas, bene dešimt kartų vis išeidamas ir išeidamas skaityti-deklamuoti. Prarado, matyt, vyras tikrovės jausmą, būdamas šventai įsitikinęs savo genialumu, o į visas kritiškas pastabas atsakantis visiems vienodai: „Iš pavydo jūs, iš pavydo!“ Ką gi… Padėk jam, pone dieve, žygiuoti šlovės (tariamos) keliais toliau.

Lapkričio 9. Trečiadienis

Prieš porą dienų žiūrėjau su Monika televizoriuje „Anties“ koncertą Kalnų parke. Vadovas ir pagrindinis atlikėjas Kaušpėdas, jaunimo minios numylėtinis. Išsidažęs, išsitepęs veidą įvairių spalvų dažais darė jis pasišlykštėtiną įspūdį. Balso nėra, vaidyba – pačios žemiausios rūšies, o klausytojai neriasi iš kailio beplodami. Tarp jų mačiau ir Kazimierą Kymantaitę, Oną Knapkytę, kai kurias kitas pažįstamas aktores. Dyvai, ir gana.

Šiandien įvyko „Atgimimo bangos“ teleforumas. Dalyvavo Landsbergis, Jus-tinas Marcinkevičius, Motieka, Ozolas, Juozaitis. Laidą vedė žurnalistas Juršėnas. Visi kalbėjo apie Lietuvos konstituciją, tvirtino, kad ji paruošta, visai tautai žinoma, ir Aukščiausiosios Tarybos sesija privalo ją priimti vienbalsiai lapkričio 17–18 dienomis. Melavo visi, tarp jų ir Justinas Marcinkevičius, pastaruoju metu vis labiau stebinantis mane savo pakitimu į ekstremistų pusę. Konstitucija tik ruošiama, mums buvo pasakyta, kad lapkričio mėnesio 17 dieną gausime jos projekto tekstą ir jį priimsime ne kaip Konstituciją, o būtent kaip projektą svarstyti visiems respublikos gyventojams. Taigi sąjūdininkų šnekalai, kad Konstitucija visiems „žinoma“ ir jau galutinai paruošta – grynas melas. Konstitucijos projektą, surašytą pačių sąjūdininkų, jie atspausdino savo organe „Atgimimas“, ir tai viskas. Pliauškalai.

Lapkričio 14. Pirmadienis

Netikėtai buvau iškviestas į „susitikimą su rinkėjais“. Nustebau, nes per pastaruosius trejus metus negalėjau nė karto įsisiūlyti susitikti su rinkėjais, nors dėjau tam nemažai pastangų. Nuėjęs supratau, koks čia reikalas: iš mūsų buvo pareikalauta kategoriškai Aukščiausiosios Tarybos sesijoje be jokių nuolaidų reikalauti priimti Konstituciją, kurią paruošė Sąjūdis. Bandžiau paaiškinti, kad Sąjūdžio paruošta Konstitucija yra ne Konstitucija, o tiktai vienas jos variantų, kad dar vieną variantą yra paruošusi Mokslų akademija, o dabar iš visų variantų kuriamas priimtiniausias, kuris ir bus priimtas svarstymui visos tautos, visų Lietuvos gyventojų. Šitaip kalbėjo ir deputatas Zabulis, kiti deputatai. Kilo triukšmas. Mums buvo šiurkščiai pagrasinta, kad būsime „išvesti iš deputatų kaipo neatitinkantys rinkėjų priesakus“. Kalbėjo daugiausia jauni vyrukai ir tokios pat mergiūkštės, visi labai „nusimanantys“ visuose reikaluose, visi įžūlūs, netaktiški, rėkiantys. Išsiskyrėme nesutarę nieko konkretaus. Aišku, kad šis susitikimas padiktuotas Sąjūdžio, kuris, kaip atrodo, ruošia kažkokias provokacijas. Ne viso Sąjūdžio, o jo vadovų. Reikia laukti nemalonumų nemažų.

Pastaruoju metu, jau nebe nuo šiandien, stulbina mane žmonių šiurkštumas, atvirai reiškiama neapykanta visiems be išimties partiniams darbuotojams, vyriausybės nariams, tiesiog vyresnio amžiaus žmonėms, pirmiausia – darbo ir karo veteranams, kurie kone kiekviename žingsnyje persekiojami viešai, iš jų reikalaujama nusiimti nuo krūtinės „gėdos“ ženklus, tai yra ordinus ir medalius, gautus Stalino ir Brežnevo laikais. Dėl šito buvo jau kreiptasi į Sąjūdžio vadovus, tie ramiausiai atsako: mes už viską ir visus neatsakome! Taigi šitaip. Visiškai aišku, kad Sąjūdžio vadovai gyvai suinteresuoti, kad darbo ir karo veteranai, apskritai vyresnio amžiaus žmonės būtų terorizuojami. Jeigu šito troškimo neturėtų, taigi būtų paskelbę tuo klausimu žodį savo „Atgimime“. Šitai jie atsisako daryti.

Lapkričio 16. Trečiadienis

Ilgas posėdis Aukšč. Tarybos patalpose. Svarstėme Lietuvių kalbos valstybinio statuso nutarimo projektą. Smagu, bet ir keista: Lietuvoje svarstome lietuvių kalbos… valstybingumą! O kokia gi kita kalba galėtų būti mūsuose valstybinė?!

Priduriu, ką neužrašiau laiku į šį dienoraštį, tik pasižymėjau kalendoriuje staliniame. Lapkričio 10 dieną pirmininkavau „Vagoje“ Sofijos Čiurlionienės „Raštų“ redakcinei komisijai, kurios pirmininku ir esmi. Svarstėme paskutinį, ketvirtą „Raštų“ tomą. Dar kartą pasijutau laimingas, kad pavyko mums „prastumti“ šios puikios autorės publicistiką ir jos romaną „Bundanti žemė“, ta proga išgaunant iš respublikos vadovų papildomą, penktą, jos „Raštų“ tomą. Šis tomas bus didžiulės apimties, tačiau tas manęs nebaido. Juo labiau, kad visuomet laikiausi nuomonės, jeigu leidžiame rašytojų įžymiųjų raštus, tai reikia išleisti juos kuo pilniau, kadangi visiškai nežinia, kaip gali „pakrypti reikalai“ literatūroje, gal vėl „iškils koks Ždanovas“, sudaužys viską. Tiesa, turint prieš akis sustiprėjusį visuomenės, pirmiausia inteligentijos, judėjimą, net ir patį Sąjūdį, kuris, nežiūrint viso jo naivumo ir nesuvokimo istorinės padėties, vis dėlto daug ir gero padarė, daug pažangių žingsnių padėjo įgyvendinti, tačiau kas gi žino… Kas dar žino, kaip pasisuks reikalai. Vadinasi, reikia išnaudoti kiekvieną progą keliant į dienos šviesą didžiųjų mūsų tautos žmonių darbo vaisius. Tikrai pasijutau laimingas.

O dar pamiršau įrašyti, kad lapkričio 15 dieną dalyvavau Vinco Kudirkos gimimo 130 metų sukakties Jubiliejinės komisijos posėdyje, jau antrame. Vyko jis Rašytojų sąjungos būstinėje, o aš taip ir nesupratau, kodėl tapau įtrauktas į jos, šios komisijos, sudėtį. Gal kaip archyvinė priemonė ar eksponatas. Pirmininkavo Jonas Lankutis, jokio dalyvavimo kur nors man taip ir nenumatęs. Ir ką? Ir nieko. Tegu dirba vyrai. Kad tiktai dirbtų kas reikia, o ne niekais užsiiminėtų.

Rašiau laiškus V. Jonynui, „Juzos“ vertėjai Denisei, daug kam kitam. Buvo ir gydytojas Alekseičikas, gerokai padėjęs man apraminti nervus. Daug ko buvo šitom dienom, tik ne ramybės ir ne tikro darbo prie rankraščių. Tuščiai bėga paskutiniai mano gyvenimo mėnesiai.

O kad iš anksto buvau paprašytas tarti žodį Aukšč. Tarybos sesijoje dėl lietuvių kalbos valstybinio statuso, tai vakarais ir rašiau tą trumpą žodį, kol „padariau“ tris variantus, o paskui ir ketvirtą, šiaip taip įtikinęs save, kad jau „galima“.

Lapkričio 17. Ketvirtadienis

9 val. ryto susirinkome Aukšč. Tarybos Prez. rūmuose visi deputatai komunistai. Aptarėme sesijos dienotvarkę, su kuria buvome susipažinę jau iš anksto, prieš kelias dienas.

Lygiai 10 valandą prasidėjo pati sesija. Iš pradžių daug kuo panaši į ankstyvesnes, kadangi svarstėme 1989 metų planus, biudžetą, kitus dalykus, o mane dar graužė mintis, kad žodį lietuvių kalbos klausimu paruošiau niekam tikusį ir kad šią naktį reikės dar padirbėti, niekur nepasidėsi.

Negalėjau suprasti, kodėl į rūmus, į sesiją, buvo pakviesti Sąjūdžio seimo tarybos nariai. Mačiau slampinėjant būriu V. Landsbergį, Juozaitį, Ozolą, Čepaitį, Vytautą Petkevičių, Minkevičių, Vaišvilą, dar kelis. Iš jų veidų nieko gero laukti nesiruošiau. Pertraukų metu vis susislinkinėjo jie į kurį nors rūmų užkampį, palenkę galvas ratu vis aptarinėjo, tarėsi. Tikriausiai iškrės mums šunybių.

Išeinant iš sesijos, abipus praėjimo Tarybų aikštėje būriavosi žmonės, linksmai skanduodami: Lietuva, Lietuva, Lietuva!.. Kam šito prireikė, ko tie žmonės būriavosi aikštėje nuo pat ryto – taip ir nesupratau.

Grįžęs namo, sužinojau, kad iš Australijos jau atvyko mano anūkė Akvilė, apsistojo pas mano dukterį Violetą, nors buvo mano paties iškviesta. Gal taip ir geriau. Mūsų namuose nebūtų jai buvę patogu. Pasveikinau ją telefonu, atsiprašiau, kad negaliu tuoj pat susitikti. Nurodžiau ir priežastį. Ji suprato teisingai. Tas gerai. Dabar jaunimas taigi kitoks.

Lapkričio 18. Penktadienis

Veik pusę nakties tobulinau savo kalbą rytdienos sesijai, dabar jau ta rytdiena atėjo. Susirinkome Aukšč. Tarybos rūmuose į sesiją išimtinai pakilios nuotaikos: šiaip ar taip, o sesija, ir būtent ši jos diena – istorinės. Taip bent man atrodo. Jau pirmuoju dienotvarkės punktu turime priimti lietuvių kalbos valstybinį statusą, vėliau eis himnas „Lietuva, tėvyne mūsų“, paskui ir trispalvės vėliavos tvirtinimas valstybine Tarybų Lietuvos vėliava. Taigi šitaip. Visi deputatai prašvitusiais veidais, nuoširdžiai ir itin šiltai sveikinasi vienas su kitu, ir jau sveikina vienas kitą. Prieš posėdžio pradžią kiekvienas mūsų gavome Lietuvos TSR Konstitucijos projektą svarstyti ir priimti tolimesniam ruošimui bei visų Lietuvos gyventojų svarstymui…

Pirmuoju žodį tarė Justinas Marcinkevičius. Kalbėjo apie lietuvių kalbą itin sujaudintai, atrodo, ir gana nuoširdžiai, tiktai jautėsi jo kalbos tone kažkas svetimo, nors ir nesupratau aš, kas būtent. Ir labai džiaugiausi, kad, baigus jam kalbėti, visa salė, tarp kitų ir Sąjūdžio seimo tarybos nariai, pakilo iš vietų ir ilgai bei karštai plojo. Po to žodis buvo suteiktas man. Ėjau į tribūną sakytum sapnuodamas, ir kalbėjau nelabai suprasdamas, gerai ar prastai kalbu, tik žinojau, kad teisingai kalbu, o baigus – pasikartojo viskas, kaip ir po Just. Marcinkevičiaus kalbos. Taigi šitaip. Neatsimenu nė kaip sugrįžau į savo vietą salėje, nei daug ko kita. Tik pajutau, kad daugelis spaudžia man ranką, dėkoja, šypsosi… Iš to suvokiau, kad esu vestibiulyje, ir jau ne posėdis, o pertrauka.

Visą dieną šitaip. Visus klausimus sprendžiant ir vieningai balsuojant. Pasisakyti buvo leista ir Sąjūdžio vienam kitam atstovui, irgi nesupratau, kam to prireikė: juk jie – tik svečiai, nieko daugiau. Na, gal taip reikia…

Pro rūmų langus mačiau: daug žmonių būriuojasi Tarybų aikštėje ir Lenino prospekte. Nuo pat ryto jie šitaip, ir jų vis daugėjo, taip pat nesuprantama: kam jie ir kodėl čia?

Posėdis tęsėsi. Išėjo sutrikimų dėl sąjūdininkų iškelto reikalavimo priimti punktą, besąlygiškai paremiantį Estijos Aukšč. Tarybos sesijos nutarimą, faktiškai nusprendžiantį išeiti iš TSRS sudėties. Šito reikalavimo neišpildėme, nes tai būtų tiesiog neteisingas paskubėjimas užbėgti už akių įvykiams. Žinojome, kad tą Estijos nutarimą Maskva paskelbė negaliojančiu. Šitai pajutę, subruzdo sąjūdininkai, prasidėjo replikos, pagaliau, nesulaukę nė sesijos pabaigos, visi vienu būriu demonstratyviai apleido rūmus.

Sesija pasibaigė jau pritemus. Ėjome iš rūmų pakiliausios, pasakyčiau, šventiškos nuotaikos apimti. Ir staiga… atsidūrėme siaurutėliame praėjime įtūžusios minios, skanduojančios: „Išdavikai! Išdavikai! Išdavikai!.. Gėda! Gėda! Gėda!..“

– Kas čia dabar? – paklausiau šalia manęs einantį Alfonsą Maldonį.

Nieko jis man neatsakė, ėjo toliau. Ėjau ir aš. O minia jau tiek įsiuto, kad spjaudė mums į veidą, vis įtūžiau skanduodama savo šūkius. Per visą Tarybų aikštę šitaip, ir žymią dalį Lenino prospekto…

Taigi šitaip.

Tolstant, beje, dar girdėjome šūkius: „Valdžią – seimui! Valdžią – seimui!“

Tai jau iš tikrųjų šitaip.

Nuėjau, jau vienas, prie troleibuso, laukiu sau tinkamos krypties, o čia kažkoks tipas, ir iš karto:

– Išdavėte Estiją! Nepriėmėte Konstitucijos! Štai ir turit, ir turit!

Atkirtau, kad su prašaleiviais nepažįstamais piliečiais nediskutuoju. Buvo jis bešaukiąs dar kažką, bet atėjo mano troleibusas, įlipau, pajudėjome, tipas šaukė grūmodamas kažkokius grasinimus. Žmonės sėdėjo nudūrę akis žemyn, tylėjo. Nė vienas nepasižiūrėjo į mane. Taip pasiekiau „Vingio“ kino teatro sustojimą, išlipau, lėtai paržingsniavau namo, į Donelaičio gatvę. O namie ne iš karto susiruošiau gulti. Buvo apie ką pagalvoti. Buvo.

Vėlų metą susiskambinau su Akvilia. Gražiai pasikalbėjome.

Lapkričio 19. Šeštadienis

11 valandą ryto – durų skambutis. Atėjo trys vyrai, viena dama, gal dar mergina tebesanti. Prisistatė kaip Sąjūdžio seimo tarybos pasiuntiniai, parodė du raštus, pasiūlė pasirašyti. Viename jų – Sąjūdžio seimo tarybos nuosprendis, pasmerkiantis Aukšč. Tarybos sesiją, kaip pažeidusią procedūros taisykles, nusižengusią nepaklusnumu Sąjūdžio atstovų siūlymams; reikalaujantis paskelbti tą sesiją negaliojančia, pareikalauti atšaukti ją ir sušaukti neeilinę ne vėliau lapkričio 26 dienos, kitaip būsią per vėlu ir blogai. Antrajame rašte, surašytame Aukšč. Tarybos deputatų vardu, reikalaujama to paties, nurodoma, kad būtina surinkti du trečdalius deputatų parašų, tada pagal visas taisykles bus galima panaikinti sesijos visus nutarimus ir šaukti naują, neeilinę.

Padėkojau svečiams už „dėmesį“, pasakiau: nesirašysiu, ir paprašiau leisti man dirbti savo darbą. Visi keturi mandagiai atsisveikino, išėjo.

Taigi šitaip.

Beje, po šiais „dokumentais“ deputatės Kupliauskienės ir dar du neįskaitomi parašai.

Ir tuoj suskambėjo telefonas: mano raštų vertėjas, nūnai aktyvus Sąjūdžio veikėjas V. Čepaitis pasakė norįs būtinai ir skubiai su manim pasikalbėti. Paklausiau jį, bene tuo pačiu reikalu, dėl kurio tik ką turėjau svečių. „Ir kaip, kaip?“ – paklausė jis. Nusijuokiau, padėjau telefono ragelį.

Netrukus sužinojau, kad vakar, po sesijos, Sąjūdis sušaukė mitingą Gedimino aikštėje, reiškė protestus, šaukė apie būtinumą pravesti šiandien 12-tą valandą Vilniaus miesto transporto darbuotojų simbolinį streiką, trunkantį ne ilgiau kaip 10 minučių.

Apie tai nepagalvojęs, išsikviečiau taksi ir vykau su reikalais, o prie Lenino aikštės jau išstatyti piketai, stabdo visus pravažiuojančius. Atpažinau tarp jų Konservatorijos studentus, netrukus pamačiau ir V. Landsbergį, Sąjūdžio vadovą ir Konservatorijos profesorių, besišypsantį nugalėtojo šypsena. Palaukėme, pajudėjome.

O Gedimino aikštėje, prie katedros – tūkstančiai žmonių, daug jaunimo, rėkaujančios kažkokios bobos, reikalaujančios pasirašyti kažkokius raštus, čia pat ir plakatai, kviečiantys pareikšti politinį nepasitikėjimą Aukšč. Tarybos Prezidiumo pirmininkui Vytautui Astrauskui, Prezidiumo sekretoriui Juozui Gureckui, mokslininkui Kubiliui ir LKP CK sekretoriui Lionginui Šepečiui. Ir daug žmonių rašėsi po šitais „raštais“.

Taigi šitaip.

LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas, nelauktai ir netikėtai, nors iš tikrųjų labai laiku, prabilo per televiziją, pasmerkė gana mandagia forma vakarykštį Sąjūdžio suorganizuotos ir įsiutintos minios išpuolį prieš deputatus, paaiškino, kad jokių procedūrinių pažeidimų sesijoje nebuvo, kad viskas teisėta, kad deputatų parašų rinkimas nederantis, ir užbaigė tuo, kad dar kartą pabrėžė, jog nežiūrint visko reikia surasti mums visiems bendrą kalbą, dirbti vieningai, petys į petį.

„Tiesos“ laikraštyje pasirodė ir kardinolo Sladkevičiaus ganytojiškas žodis į tikinčiuosius, kviečiantis laikytis vienybės.

Taigi šitaip.

Lapkričio 21. Pirmadienis

Visą dieną vakar mąsčiau apie pastarųjų dviejų dienų įvykius. Nenoriu daryti kategoriškas išvadas, o vis dėlto atrodo man, kad labai abejotina dėl tokių Lietuvos atgimimo žadintojų. Ne tie lyderiai, pasakyčiau. Ir ne tik neprotingi jie, o, kaip man atrodo, visai negalvojantys apie Lietuvą ir jos likimą, susidomėję daugiau savo asmeniškais reikalais, karjeromis, asmeniškų sąskaitų suvedinėjimu. Bijau, kad būtent šitaip ir yra.

Keistokos nuotaikos apimtas esmi. Iki gyvo kaulo įgriso man santvarka, oficialiai vadinama tarybine socialistine. Socializmo joje ne daugiau kaip taurumo krokodile. Reikia daug ką keisti, ir keisti, kaip iš visko matyti, iš pagrindų. Visi tiek lopinėjimai, vadinami persitvarkymo aukštu vardu, visi tie kooperatyvai, tos šeimyninės rangos, nuomos brigados, atskirų gamyklų, kolūkių ūkiskaita – išvalgyto kiaušinio lukšto neverti dalykai, jokio išganymo duoti negali ir neduos, vien nesibaigiančiuose tauškaluose iš tribūnų bei mitinguose pabaigs skandinti bet kokį gyvą sumanymą, gyvą mintį.

Tai kur išeitis? Ir kas laukia Lietuvos, nūnai linksniuojamos ir skanduojamos visuose patvoriuose? Kokia bus toji „nauja“ Lietuva? Koks jos modelis? Koks pavidalas? Ir prieinu išvados, kad nieko nežinau, tiktai tiek, jog tokios Lietuvos, kokią mačiau ir kokioje gyvenau 22 metus, šiandien ne tik nebesitikiu, bet ir kategoriškai nenoriu. Ir tokios, kokia yra dabar, „tarybinės“ Lietuvos nebenoriu, apskritai sunkiai bepakenčiu. Abi jos nieko gero man nedavė, mažiausio šviesos spindulėlio gyvenime nesuteikė. Tiek dirbdamas, tokiu mažu pasitenkindamas, kaip abiejų jų metu, aš galėjau būti nepalyginamai laimingesnis bet kurioje pasaulio šalyje. Kas gi man dabar lieka? Kokios viltys į ateitį? Ir ar labai man reikia, mano metų sulaukus, kokios nors dar ateities? Pasisiūsiu štai naują kostiumą jubiliejinei sukakčiai, užsivilksiu porą kartų, ir – į karstą. O karste kokia gi tau dar ateitis? Juokas vienas, kaip pasakytų kupiškėnai. Taigi.

Literatūros propagandos biure atsiėmiau komandiruotes, rytoj vyksiu į Naująją Akmenę, iš ten, poryt, į Pakruojį. Susitiksiu su žmonėmis. Monika jaudinasi, prašė nevažiuoti, jaučiu, bijo ji išpuolių prieš mane, be kita ko, ir fizinio susidorojimo. Bet kada gi aš bijojau žmonių? Šito dar nebuvo. Ir visiškai tikras esu, kad, kaip visuomet, surasiu bendrą kalbą su Naujosios Akmenės cementininkais, Pakruojo mokytojais bei moksleiviais, Pakruojo rajono kolūkiečiais. Ir žinau viena: reikia važiuoti!

Savo laimei, gavau kavos dvi dėžutes Aukšč. Prezidiume, pas mielą mano globėją Viktoriją Gaidamavičienę, bufetininkę, kuri vis „pasuka“ man šito gaivaus gėrimo, be kurio, turint galvoje žemą mano kraujo spaudimą, būtų man visai niekai, ir gana. O kitų būdų kavos puodukui įsigyti neturiu ir nežinau. Girdėjau, galima jos gauti į valias Dzeržinskio vardo turguje, Vilniuje, nors ir sumokant „padorią“ kainą. O kaip nueiti, nusipirkti? Juk momentaliai atpažins mane žmonės, pasipils kalbos pašaipingiausios, girdi, liaudies rašytojas, o nemoka „susitvarkyti“, taigi…

Lapkričio 22. Antradienis

Ankstų rytą iškakau su „Volga“ į Naująją Akmenę. Mašiną parūpino man, kaip visuomet, geras mano bičiulis kupiškėnas Stasys Janilionis. Tai nupylėm kelią tolimą pačiu laiku, spėjome dar užkąsti prieš susitikimą. O erdvi kultūros namų salė pilnutėlė, klausimų jau paberta virš 50, tačiau tarp jų – nė vieno apie literatūrą, rašytojo darbą ir pan. Ne tas rūpi dabar žmonėms, veik visi klausimai pilni nerimo ir potekstės neramios: kada baigsis betvarkė, kada tūkstančiai žmonių, begaištą mitinguose, imsis darbo, kur dingo cukrus, muilas, skalbimo priemonės, baldai, pigesnis drabužis vyresnio amžiaus žmogui ir vaikui, kada sočiau pavalgysim, kiek dar tęsis persitvarkymas, kas laukia Lietuvos ir visų lietuvių, kada sugrįš ištremtieji lietuviai iš Sibiro ir kaip bus nubausti tie, kas trėmė, terorizavo, žudė juos tūkstančiais, kodėl taip kyla kainos pirmojo poreikio prekėms, kodėl taip daugėja nusikaltimų, kodėl tokie pikti pasidarė žmonės ir taip šiurpiai sugrubėjo jaunimas?.. Pusantros valandos atsakinėjau žmonėms, prieš tai pakalbėjęs valandą apie pastarojo meto gyvenimą, apie mūsų sesiją…

Atsisveikinant visa salė pakilo, sugiedojo „Ilgiausių metų“.

Taip buvo ir „Ventos“ statybinių medžiagų kombinate, taip ir panašiai jau kitą dieną Pakruojyje ir to rajono „Jaunosios gvardijos“ kolūkyje…

Ir beveik visur, susitikimams pasibaigus, prieidavo žili, bejėgiai žmonės – darbo ir karo veteranai, veik su ašaromis akyse klausė manęs:

– Kada baigsis tos patyčios iš mūsų? Mes ir į gatvę išeiti nebegalim, tuoj prišoka jaunuoliai, reikalauja nusisegti ordinus, medalius, nes tai esą gėdos apdovanojimai, gauti iš kruvinojo Stalino ir perpuvėlio Brežnevo… Tai kada, mūsų rašytojau, kada sulauksime ramesnės valandėlės?..

Atsakinėjau, raminau kaip išmanydamas. Kai kam ir patariau, kad paklaustų įžūliuosius jaunuolius, ar žino jie, kad Sąjūdžio vadovybę sudaro žmonės su vardais: akademikai, profesoriai, kandidatai, mokslo daktarai, liaudies rašytojai ir menininkai, gavę šiuos vardus kruvinojo Stalino ir supuvusio Brežnevo laikais, ir ar girdėjo jie, kad nors vienas jų vadų ir vadukų būtų atsisakęs šitų vardų, kurie juk yra tokia pat gėda, kaip ir veteranų ordinai… Ir mačiau, kaip daugelio žmonių akyse nušvisdavo šypsenėlė.

– Mes paklausime, būtinai paklausime! Jūs teisingai sakote!

Taigi šitaip.

Sugrįžau į Vilnių 3-čią nakties, į lapkr. 24-tą dieną.

Beje, pervažiuodamas iš Naujosios Akmenės į Pakruojį, užsukau į Papilę, visą paskendusią sniege. Nusilenkiau prie Simono Daukanto kapo, padėjau gėlių šūsnį, gautą iš skaitytojų. Antrą šūsnį – šio didžio vyro paminklo papėdėje. Pastovėjau vienas, pamąsčiau apie jį, nuostabų, pasakyčiau, šventą lietuvį. Palengvėjusia širdim vykau toliau.

Lapkričio 25. Penktadienis

Negaliu dar atitokti po kelionės. Vis dėlto metai, mano meteliai… Bene iš tikrųjų reikia jau paklusti Monikos patarimams: atėjo laikas man „surimtėti“, užraukti visas ir visokias „išvykas“. Lieka tiktai klausimas: kaipgi man be jų?

Vakar turėjau dalyvauti Rašytojų valdybos plenume MDR tema: „Kalba, literatūra, mokykla“. Nedalyvavau, žinoma, kadangi pradedu „rimtėti“.

„Ogonioko“ naujausiame numeryje skaičiau jaudinantį rašytojo Vasilijaus Bykovo straipsnį „Vėzdu prie viešumą“. Apie milicijos susidorojimą su žmonėmis, atėjusiais pagerbti stalinizmo aukas Kurapatuose prie Minsko. Žiauru, nežmoniška, visiškai man nesuprantama. Daug ko dabar nesuprantu. Sumaištis, ir gana.

Ir nieko dirbti negaliu. Apie rankraščius net pagalvoti…

Lapkričio 27. Sekmadienis

Sveikata – niekai. Prasidėjo širdies aritmija. Imu vaistus, keikiuosi. Reikės būtinai atsisakyti išvykos į Klaipėdą ir Šilutę, numatytas gruodžio 2 ir 3 dienomis. Nebeišvešiu.

Žiūrėjau televizijos transliuojamą TSRS Aukšč. Tarybos Prezidiumo posėdį. Pirmininkavo M. Gorbačiovas. Smarkiai buvo barami Estijos atstovai už jų priimtą nutarimą, prieštaraujantį TSRS Konstitucijai. Laikėsi jie labai oriai. Mūsiškis V. Astrauskas parėmė juos. Latviai taipogi. Ir kas iš to. Estų nutarimai pripažinti negaliojančiais. Taigi.

Lapkričio 28. Pirmadienis

Šiaip taip surašiau Vaigauskaitei atsiliepimą apie jos daktaratą meninės saviveiklos tema. Rašiau rusų kalba, taigi nė pats nežinau, kaip man tenai išėjo. Pasiunčiau, ir gana. Gana.

Nei iš šio, nei iš to prasidėjo širdies aritmija. Kurių velnių jai dabar reikia, ką? Ir ką man daryti su išvyka į Klaipėdą ir Šilutę, numatyta gruodžio 2 ir 3 dienomis?

Buvau pas gydytoją Danutę Bagdonienę. Apžiūrėjo, labai neišgąsdino, bet griežtai įsakė gulėti „ant biuletenio“, kurį čia pat ir išrašė. Liepė „nejuokauti“ su širdim. Taigi.

Šiandien – anūkės Akvilios gimimo diena. Nuėjau pas juos, į dukters Violetos namus, pasveikinau, palinkėjau. Ką gi daugiau?

Lapkričio 29. Antradienis

Aritmija nepraeina. Guliu „ant biuletenio“.

Atšaukiau išvykas į Klaipėdą ir Šilutę. Ką gi dabar padarysi…

Šiandien Juliui Būtėnui – 80. Gyvas, toks pat, koks buvo pirmaisiais pokario metais. Sekasi žmogui, bet nepavydžiu. Spaudoje pasirodė straipsnių jo jubiliejaus proga, pakalbėjo jis ir per televiziją. Tegyvena. Iš esmės imant, ne toks jis ir piktas ar žalingas, tiktai smulkus įkyriausiai, kandžioja mane kur pripuldamas. Irgi smulkiai. Taigi. Tegyvena žmogelis.

Gruodžio 2. Penktadienis

Kažkoks Juozas Girdvainis atspausdino laikraštyje „Kalba Vilnius“ straipsnį „Lietuva be radijo istorijos“. Kritikuoja, kad nesusirūpinta tuo reikalu. Išvardina daug faktų iš Lietuvos radijo veiklos, aukščiausiai iškelia, žinoma, Petrą Babicką, pirmąjį „Radijo dėdę“, išvardina daugybę radijo veikėjų iki pastarųjų metų. Savo pavardės neradau. Štai ką reiškia paliesti tą vadinamąjį „Sąjūdį“! Dabar žinosiu… Tik ar nurimsiu? Sąjūdis ar Antisąjūdis, o teisybė turi būti pasakyta. Taigi.

Gruodžio 7. Trečiadienis

Generalinio sekretoriaus Gorbačiovo kalba SNO generalinėje asamblėjoje. Įspūdis stiprus, daug gero žadantis. Žinoma, jeigu tikėtum tuo, kas žadama. Daug dešimtmečių tikėjome, o ko sulaukėm? Taigi šitokie reikalai. Šiaip ar taip, o Gorbačiovas yra Gorbačiovas.

Vakare – teleforumas „Atgimimo“ vadų ir vadukų: Landsbergis, Vaišvila, Juozaitis, kiti. Nujaučiau, kad nelabai stiprūs vyrai tie vadai ir vadukai, bet nemaniau, kad tokie nestiprūs. Iš jų kalbų, mintijimų, siekimų, kurie išlenda iš jų kalbų potekstės, aiškiai matyti, kad nelabai jiems rūpi tas Lietuvos atgimimas, apie kurį šaukia kiekviename žingsnyje, o daugiau savo personalinė karjera, geras apsirūpinimas asmeniškas. Taigi. O gal klystu? Gal neobjektyvus aš?

Širdies aritmija praėjo, o nerašymas nepraeina. Prakeiktai ilgai užsitęsė ta mano „kūrybinė“ rezignacija, arba, kaip sakydavo N. Gogolis, „sąmonės letargas“. Juk jau virš dešimties metų, kaip krinta iš rankų man viskas, ką rašomo bepaimčiau. Yra ko susimąstyti. Juo labiau, kad, šalia viso kito, vis aštriau iškyla ir ekonominiai reikalai: santaupos baigia išsekti, o „ant pensijos“ neilgai pasėdėsi, išlaidų turiu gi visokių. Taigi.

Gruodžio 8. Ketvirtadienis

Naktį šiurpią žinią pranešė užsienio radijo stotys: Armėnijoje baisus žemės drebėjimas. Aukų tūkstančiai. Sugriauti ištisi miestai. Daug gyvų žmonių po griuvėsiais.

Žinia pribloškianti. Dar viena nelaimė vargšei Armėnijai! Podraug ir nesuvokimas: kaip tai galėjo įvykti, kad niekas nieko nenujautė, nežinojo, nė viena seisminė stotis neįspėjo apie artėjantį pavojų? Negaliu suprasti. Žuvo gi daug tūkstančių žmonių!..

Netikėtai susirgo mano anūkė (australietė) Akvilia. Dabar daug žmonių serga gana keista liga, kai kieno vadinama Paryžiaus gripu: temperatūros nėra, skausmų jokių nėra, jėgų taip pat nėra, yra tiktai sloga. Parūpinau vaistų, susitaisys, juk jauna.

Gruodžio 9. Penktadienis

Turėjau būti Varėnoje ir Dauguose, atsisakiau visur: nelabai kaip jaučiuosi. Išsivers ir be manęs.

Buvo Eleonora Blaževičiūtė. Fiziškai jau sustiprėjusi, bet gerokai sukrikusi. Stebėtis tuo netenka, žinant, ką išdarinėjo su ja Sąjūdžio „lyderiai“ Čekuolis, Kakaras, Žebriūnas. Išsikalbėjome, kiek nurimo, išvyko atgal į Molėtus: darbai jos laukia.

Pasiunčiau sveikinimą Vaigauskaitei, ryšium su daktarato apgynimu (atsiliepimą apie jos darbą rašiau). Maskvoje gyvena ji, ši simpatiška dama, beje, akyse jos nesu matęs.

Spauda, radijas, televizija skelbia, kad M. Gorbačiovas ryšium su žemės drebėjimu Armėnijoje nutraukė savo vizitą JAV, parskubėjo namo, į Armėniją irgi. Teisingai daro vyras.

O iš Armėnijos žinios vis šiurpesnės. Daug gyvų žmonių po namų griuvėsiais, o prieiti prie jų neįmanoma, ypač su mūsų taip vadinama „priešakine technika“. Šiurpu.

Buvau pas Rašytojų sąjungos valdybos pirmininką Vytautą Martinkų, kalbėjau dėl rašytojo Juozo Erlicko neįmanomai sunkių gyvenimo sąlygų, pirmiausia buto reikalu. Išsikalbėjome draugiškai. Prisipažino, kad Rašytojų sąjunga šiuo metu nieko negali padėti, nors pripažįsta, kad tikrai norėtų. Sąjunga turi investavusi pinigų rašytojų butų statybai, bet viskas miesto vykdomojo žinioj, žada kai ką išskirti už pusmečio. Tuoj pasisiūliau nueiti pas LKP CK pirmąjį sekretorių Algirdą Brazauską, pabandyti išprašyti jo sutikimą ir tarpininkavimą, kad Erlickui butas būtų išskirtas tuoj pat, iš vykdomojo rezervų. Taip ir atsisveikinom.

Gruodžio 10. Šeštadienis

Pasveikinau Alfonsą Maldonį su išrinkimu jį kandidatu į LKP CK Biuro narius. Suprantu, kad šitai padaryta norint turėti LKP CK sudėtyje stipresnį inteligentijos atstovą, o Maldonis kaip tik ir yra tas stipresnis. Tokiu bent laikau iki šiol.

Pasveikinau ir Mindaugą Barysą su paskyrimu jį, pagaliau, „Tiesos“ vyriausiuoju redaktorium. Susijaudino žmogus, pakvietė aktyviai bendradarbiauti laikraštyje. Tvirtai neprižadėjau, nes nė pats nežinau, kaip man šitai seksis. Dešimt jau metų neberašau. Taigi.

Vis baisesnės žinios iš Armėnijos. Tikra tragedija. Iš užsienio plaukia gausėjanti Europos ir JAV pagalba, labai įvairi, svarbiausia – vaistai, drabužiai, palapinės. Televizija rodė Gorbačiovą, nuvykusį tenai, besikalbantį su žmonėmis, nelaimės ištiktais. Jis ne tik nutraukė savo vizitą JAV, bet ir atsisakė vizito į Angliją bei Kubą, kaip buvo numatęs ir užplanavęs. Tas rodo jį iš gerosios pusės, žmoniškos. O aš negaliu suprasti, kaip galėjo įvykti toks žemės drebėjimas, pareikalavęs, kaip dabar aiškėja, virš 20.000 žmonių gyvybių (ne mažiau), sunaikinęs kai kuriuos miestus visiškai, dešimtis kaimų bei kitų gyvenviečių, o iš anksto niekieno nepastebėtas? Nesuprantu! Juk veikia gi kažkokios seisminės stotys, nusako artėjančią nelaimę… Bene bus ir čia kaip su atominės elektros stoties tragedija Ukrainoje, Černobilyje: viskas per žioplumą, šalies vadovų bejėgiškumą, nesusiorientavimą? Jeigu iš tikrųjų taip, tai ko gero galima dar laukti ateityje. Nuo nieko mes, žmonės, neapsaugoti.

Gruodžio 11. Sekmadienis

Su kiekviena diena niūresnės žinios iš Armėnijos. Nuvyko tenai vyriausybinė komisija su Ryžkovu priešakyje, iš paskos jam šliaužinėjant Sliunkovui, o ką ji gali padaryti? Betvarkė didžiausia visur, iš užsienio šalių siunčiamą pagalbą niekas nepajėgia sudoroti, net priimti žmoniškai, dešimtys ir šimtai vagonų su maistu, vaistais, drabužiais, palapinėmis stovi neiškrauti, su užsienio lakūnais, atvežusiais pagalbą, nėra kam susikalbėti. TSRS Užsienio reikalų ministerija turi tūkstančius vertėjų visomis kalbomis, o neatsiuntė iki šiol į Armėniją nė vieno. Apie tai rūsčiai kalbėjo Ryžkovas ir pats Gorbačiovas, pastarasis žiauriai barė nacionalistus, dabar, tokios tragedijos akivaizdoje, iš naujo pakėlusius Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos klausimus. Tai bent žmonės atsiskleidė, ką? Jau prasidėjo ir vagystės, apiplėšinėjimai atsiųstų pagalbon vaistų ir viso kito. Šiurpu klausytis ir šiurpu televizijoje matyti.

O iš užsienio šnekos, kad pasaulio mokslininkai buvo numatę šį žemės drebėjimą ir net įspėję apie tai TSRS vadovus. Tai kaip čia yra, draugai mieli, ką?

Net sveikata pablogėjo man nuo tokių minčių.

Gruodžio 12. Pirmadienis

Iš Armėnijos nieko gero, tik šiurpios žinios. Ateina laikraščiai su nuotraukomis žmonių, gyvų ištrauktų iš po griuvėsių, sukrečiantį įspūdį padarė valingo veido motina armėnė Mariana Nurojan, išsigelbėjusi po trijų parų po griuvėsiais kartu su trim mažametėm savo dukterim. Manoji Monika tuoj išsikirpo tą nuotrauką iš „Izvestijų“, padėjo po stiklu ant stalo savo darbo kambary. Taigi šitaip. Šitaip.

„Izvestijose“ garsaus aktoriaus Pliato pasisakymas, pavadintas: „Visada būti žmogumi“. Daug gerų, įsidėmėtinų minčių, labai reikalingų šiandien, kai vis labiau įsisiautėja visokie sąjūdžiai, liaudies frontai ir panašūs reiškiniai, ir kai žmonės jų įtakoje praranda objektyvumą, skuba juodinti vienas kitą, „demaskuoti“ kiekvieną vyresnio amžiaus žmogų. Taigi.

Gruodžio 13. Antradienis

Nebeiškenčiau, nuėjau pas gydytoją Danutę Bagdonienę. Apramino ji mane: nervinis nuovargis, reikia daugiau valgyti, miegoti, nepergyventi dėl įžeidinėjimų spaudoje ir per televiziją, prirašė ir vaistų.

Išeidamas iš poliklinikos užsukau pas vyr. gydytojo sekretorę Oną (pavardės nekamantinėjau), pasakojo ji man, kaip gera pažįstama ir bičiulė, apie savo motinos paskutines gyvenimo dienas, kai nugabeno ją į „normalią“ ligoninę – Vilniaus respublikinę klinikinę, kur „seserys“, „nianios“ ir kitoks personalas keikė ją, vieną paliktą be jokios priežiūros, paskutiniais žodžiais keikė, kad ji „smirda“ ir „nedvesia“ taip ilgai, nors joms nusibodo neišpasakytai. Aprimdavo šitas „personalas“ tiktai gavęs kyšio po kelis rublius, bet ir tai trumpam, viskas vyko vėl iš naujo, kai tik prabėgdavo diena, kita. Ir vis rusiškai, vis keikiant „kakogo čiorta vy tut prijechali v naš gorod Vilnius? Ubiraitės ili bystreje podychaite!“ O tai vis emigrantės iš Penzos, Saratovo, kitur. Taigi. Motiną ji atsiėmusi, slaugiusi pati, numarinusi ramesnėmis aplinkybėmis, geresnėj priežiūroj. Ir tuoj papasakojo, kad buvę atkakę čionai, į spec. ligoninę, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aktyvistai, viską tikrino, žiūrinėjo, priekaištavo, barė, reikalavo išsinešdinti su visais „privilegijuotais“ ligoniais. Ir paklaususi ji tada jų, kodėl gi jie nepasidairo po kitas ligonines, kur šitaip buvo elgiamasi su jos motina, kur ligoniai guli sugrūsti po keliasdešimt į vieną ankštą palatą, šaltuose vėjo perpučiamuose koridoriuose, negaudami, be kyšio, mažiausios medicininės pagalbos, skęsdami mėnesiais neperklotose lovose? Tai tik nusijuokė jai į akis tie sąjūdiniai kovotojai dėl „atgimstančios Lietuvos“ ir pasišalino. Rūpi mat jiems žmonių bėdos!

Gruodžio 14. Trečiadienis

„Literaturnaja gazeta“ pirmame puslapyje iškilmingai pranešė apie atleidimą iš pareigų vyr. redaktoriaus Aleksandro Čiakovskio. Kiek čia palinkėjimų surašyta, kiek jo „nuopelnų“ išlinksniuota, kaip karštai palinkėta jam „kūrybinės sėkmės“!.. O juk buvo jis vienas nuožmiausių stalinistų, vėliau brežnevininkų, nukarstytas visas ordinais, medaliais, Socialistinio darbo didvyrio auksine žvaigžde… Pastaruoju metu savo romanuose „Pergalė“ ir „Blokada“, pagal įsakymą „iš aukščiau“ išleistus visose respublikose vietos kalbomis, nėrėsi iš kailio reabilituodamas, liaupsindamas Staliną, čiauškėdamas ir čiulbėdamas panegirikas Brežnevui, dar vėliau puikiausiai įsitaisęs Gorbačiovo metais, jau demaskuojant Staliną ir Brežnevą… Taigi šitaip, draugas Baltuši. Pagalvok, kuo dabar galėtum tikėti, kaip dirbti viso to akivaizdoje? Pagalvok, pagalvok…

Gruodžio 16. Penktadienis

Gavau net 2 pakvietimus į Tarybų santvarkos sukūrimo Lietuvoje 70-čio minėjimą, vieną į parterį, kitą į beveik vyriausybinę ložę aukštai. Minėjimas iškilmingas, visų labiausiai patiko LKP CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko pranešimas, labai santūrus, labai išmintingas, ramus, blaivus, objektyvus. Daug aiškiau pasidarė man, kaip vystėsi reikalai nūnai Lietuvoje, ką reiškia Sąjūdis, kaip vertinti jį, kaip atžymėsime Vasario 16-tąją, daug kitų dalykų. Koncerto nebelaukiau. Žinau aš tuos „vyriausybinius“ koncertus.

Ilgai mąsčiau sugrįžęs apie Algirdą Brazauską. Geras žemės ūkio, pramonės, administracinių reikalų žinovas specialistas, turi daug ir gero gyvenimiško patyrimo, visa tai labai gerai. Tačiau gyvename daugiau nei sudėtingą metą, ir man neramu, ar susidoros jis su savo pareigomis, ar nenušvilps ir jį įsisiautėję sąjūdininkai, kaip nušvilpė, pasityčiodami, Songailą? Ilgai negalėjau suprasti, kur šito mano nerimo šaknys, vėliau sumečiau, gal ir ne visai teisingai: trūksta jam, Algirdui Brazauskui, gilesnio ideologinių reikalų pažinimo, neperkandęs jis jų iki galo. Taigi. Dar viena „blogybė“ – geros širdies žmogus jis. Tokie vyriausio respublikos vadovo pareigose ilgai išsilaikyti negali. Ypač atsimenant neįtikėtiną įžūlumą, veidmainiškumą, karjerizmą ir kai kurias kitas Sąjūdžio lyderių ypatybes. Labai galimas daiktas, kad „sukils“ jie prieš Algirdą Brazauską, kaip sukilo prieš Songailą, Astrauską, Šerį, Sakalauską, tik jų neįveikė, o kaip bus su A. Brazausku – dievas vienas težino.

Iš ryto šiandien kalbėjau telefonu su Halina Korsakiene. Dėl „Jaunimo gretų“ publikacijos šių metų 11 ir 12 numeriuose: „Kazio Jakubėno byla“. Paruošė jo brolis advokatas pensijoje Alfonsas Jakubėnas. Tarp daugelio kitų iškraipymų, yra ir tvirtinimas, kad Petras Cvirka, 1945–1946 metais, būdamas Rašytojų sąjungos Valdybos pirmininku, parašė valstybės saugumo organams skundą ant Kazio Jakubėno. Krūptelėjau dėl šitokio melo, nė už ką nepatikėjęs, kad tai galėtų būti tiesa, pasijutęs itin giliai užgautas tokio išpuolio prieš Petrą Cvirką. Būtinai turiu patikrinti visą bylą, sutikslinti, įsitikinti.

Rašo publikacijoje Alfonsas Jakubėnas, kad mes, Petras Cvirka, aš, Kostas Korsakas ir Antanas Venclova, buvome liudininkais Kazio Jakubėno byloje. Kad buvome, tai tiesa, o kaip buvome? Juk anuo metu niekas nesiteiravo mūsų, norime ar nenorime eiti į liudininkus: buvome iškviesti „kur reikia“, ir mums buvo pasakyta vykdyti uždavinį. Atsimenu labai gerai, kaip, eidami abu su Petru Cvirka į teismą (Aukščiausiąjį teismą, buvusį tuomet Vrublevskio 6 numerio namuose), susitarėm liudyti kaip galima švelniau, kad tasai durnius Kazelis gautų kuo mažesnę bausmę. Durnium vadinau jį todėl, kad jis švaistėsi po respubliką, po savo paties organizuojamus literatūros vakarus, dažnai ir drauge su kitais rašytojais, visą laiką pasigardžiuodamas skaitė savo paties eilėraštį „Laikrodėliai“, vaizduojantį, kaip Raudonosios armijos kariai Lietuvos miestų gatvėse stabdo žmones ir atiminėja iš jų laikrodėlius. Ne kartą ir ne du buvome pasikvietę Kazį Jakubėną į Rašytojų sąjungą, kad liautųsi, suprastų, kokį metą gyvename, kad gali susilaukti didelių nemalonumų. Nepaklausė mūsų poetas, tai ir pateko į kalėjimą, paskui į teismą. Halina Korsakienė visa tai gerai žino, bet šneka kreivai, tvirtina, kad Petras Cvirka labai rūsčiai liudijo, ji apie tai parašysianti savo atsiminimuose. Jos valia, žinoma. O dabar pasakiau, jeigu mes taip bjauriai liudijome, tai kodėl tuoj po teismo buvome Genriko Zimano iškolioti paskutiniais žodžiais telefonu, vėliau susilaukėme ir kitų nemalonumų. „Šito aš nežinau“, – atsakė Halina Korsakienė ir pridūrė: „Kaip žinau, taip ir parašysiu.“ Palinkėjau jai sėkmės.

Šiandien iš ryto dar spėjau pasikalbėti su „Vagos“ vyriausiuoju redaktorium Juozu Stepšiu dėl Dalios eilėraščių antrosios knygos: įteikė ją Dalia metų pradžioje, praėjo šeši mėnesiai, o jokio atsakymo iki šiol nėra. Nusistebėjo Juozas Stepšys, pažadėjo asmeniškai pagloboti. Bijau, nepadarys jis šito. Nūnai „Vagoj“ prilindę Sąjūdžio rėkautojų, įsitvirtinę visose redakcijose, ką nori, tai ir daro, „Vagos“ vadovų nebeatsiklausdami, o tie tyli. Na, žiūrėsim. Priminsiu vėl… po kokio mėnesio.

Gruodžio 17. Šeštadienis

Buvo atvykęs iš Kupiškio Povilas Zulonas, gerasis mano draugas, atvežė 4 skilandžius iš Adomynės, namų darbo, gerai išrūkytus. Sumokėjau 98 rublius, sukabinau vėsiame kambaryje. Padalinsiu „reikalingiems žmonėms“. Taip reikia. Taip reikia…

Gruodžio 21. Trečiadienis

Praėjusios trys dienos buvo man nelengvo susimąstymo dienos. Nelabai linksmos, beje. Berods peržiūrėjau daugelį savo nugyventų dienų ir metų, literatūrinės kūrybos, kaip dabar priimta sakyti, darbų, ieškojimų, pastangų ir faktų. Susimąstyti tikrai yra ko. Juk dešimt metų sukako, kaip nebeparašau nieko naujo, išskyrus, žinoma, vieną kitą straipsnį, kurių nelaikau net literatūra. Tokie dalykai slegia. Ne todėl, kad gailėčiausi per mažai parašęs, o kad sunku susitaikyti su nepajėgumu priversti save rašyti. Juo labiau, kai abejoji, ar būtina prievartauti save, ir nežinai, kas gero, o gal ir blogo išeitų iš tokio prievartavimo. Kiek kartų bandžiau šitai daryti, vis niekai ir niekai, kiekvienas sakinys atrodo sakytum negyvėlis, nežinia kokiu būdu išėjęs iš po mano plunksnos. Ir gėda, ir net šiurpu pažvelgti į kiekvieną jų. Viskas svetima, ne mano, ne mano, ne mano… Kiek rašiau, visada rašiau su tvirtu įsitikinimu, kad rašau tiesą, niekam nepataikaudamas, nesistengdamas būti tendencingu vienai ar kitai pusei. Ir ne mano kaltė, kuri dabar primetama man, girdi, per daug aštrinau socialinius kampus, demaskavau buožes, aukštinau darbo žmogų, net piemenėlius, idealizavau pastaruosius. O juk šitaip, kaip man atrodo, niekad nebuvo. Gyvenime mačiau labai visokių žmonių, bet nemačiau nė vieno krištoliškai doro, tobulo, švento, ir nemačiau, irgi nė vieno, perdėm supuvusio, sužvėrėjusio, ir mano troškimas visuomet buvo vienas: rūpestingai paieškoti ir iškelti dienos švieson žmones tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, su gerosiomis ir blogosiomis savybėmis. Šito mokė mane Kazys Boruta, šito visą gyvenimą mokiausi iš didžiųjų lietuvių, mūsų literatūros klasikų, ir iš pasaulinių, žinoma. Jeigu rašydamas išmesi iš literatūros kūrinio jo socialumą, tai kas gi tau liks? Burbulas tau liks! O kam man burbulai?! Verčiau jau nieko nerašyti, nei rašyti netiesą, net ir nuslepiant dalį jos, tiesos. Daug kur pajėgtum žmogus meluoti, bet kai atsisėdu aš prie rankraščių, kai prabilsta į mane Akvilia, Rūkienė, Saliamutė, Alyzas, Juza, Valiusė ir Aleksas, Laukys, Stanislovas, daugelis kitų, kai pamatau aš jų akis čia pat, priešais save, nebepakyla man ranka kalbėti netiesą. Daug negerų savybių turiu, daug negero gyvenime pridaręs esu, bet iki tokios šventvagystės nepriėjau. Jeigu taip atsitiktų, taigi neverta ir begyventi būtų, degant iš gėdos dėl šitokio savo nuopuolio, moralinio ir visokio kitokio, nebematant jokios prasmės gyventi, dirbti, kažką veikti toliau.

Tai šitaip, draugas Baltuši, varguoli tu mano Albertai.

Ir, prisipažinsiu, nesusigaudau aš tarp įvykių, kurie nūnai reiškiasi Lietuvoje, nesuprantu daug ko, ne mažiau, nei kadaise nesuprasdavau kai kurių reiškinių. Ir negaliu patikėti visa širdim Sąjūdžiu, nūnai išvysčiusiu energingą veiklą, ne visu, žinoma, jame yra daug gerų žmonių, patikėjusių skambiais šūkiais, dažnai net nebegalvojančių, kur tie šūkiai gali nuvesti mūsų tautą ir pačią Lietuvą, nepasitikiu Sąjūdžio lyderiais, net Justinu Marcinkevičium, kurį daug metų labai gerbiau, kuriuo labai tikėjau kaip poetu, dramaturgu, o svarbiausia – žmogum. Neatpažįstamai pakito Justinas. Nebeatpažįstamai. Svetimas, tolimas, kupinas nepakantumo, rūpestingai slepiamo nuožmumo širdyje – toks jis dabar. Ir atrodo man, kad lemiama dauguma šitų lyderių, taip garsiai šaukiančių apie meilę Lietuvai, lietuvių tautai, Lietuvos istorijai, iš tikrųjų nemyli nei Lietuvos, nei lietuvių kalbos, kurios nepasistengė nė išmokti kaip dera, nei Lietuvos istorijos, kurioje jie tiesiog nesusigaudo. O rėkia, nebijodamas suklysti, pasakysiu, siekdami asmeniškos karjeros, ir ką nūnai gero daro Lietuvai, o daro ne taip jau mažai, tai irgi siekdami populiarumo, karjeros, minkštos kėdės ir geros algos bei „vyriausybinių privilegijų“…

Ir neramina mane daugelio jų bukagalviškumas, pasireiškiantis slaptais ir nelabai slaptais troškimais restauruoti buvusią buržuazijos valdomą Lietuvą, kitaip tarus – pasukti istorijos ratą atgal, į XIX-jo šimtmečio sąlygas bei žmonių mąstyseną. Tai būtų tikra nelaimė mums visiems – tautai ir pačiai Lietuvai, kuriai dabar reikia ieškoti visai kitų, naujų kelių, atitinkamų dabartinės Europos padėtį, kai pasibaigė Vakarų Europos valstybių tarpusavio rietenos, leidusios įsigalėti Hitleriui. Nūnai jos, tos valstybės, ieško kontakto viena su kita, ir, kaip man atrodo, nelabai tolimas tas laikas, kai gims mūsų planetoje Jungtinės Europos Valstybės JAV pavyzdžiu, su bendra gynyba, finansais, užsienio politika. Štai kur, Europoje tokioje Lietuvos vieta, juoba mes – Europa, o ne Azija. Ir reikia iš tikrųjų taip nemylėti Lietuvos, kaip nemyli jos fašistuojanti Lietuvos Laisvės lyga, kad svajotum apie visišką nepriklausomybę buvusios buržuazinės Lietuvos pavydžiu. O juk Sąjūdis kaip tik ir blokuojasi su šita nelemta Laisvės lyga, nors oficialiai neigia šitai. Tai ką gi? Ką gi?

Yra apie ką pamąstyti. Net labai yra.

Gruodžio 25. Sekmadienis

Vakar ir užvakar ieškojau būdų susipažinti su Kazio Jakubėno byla. Skausmingai rūpi išsiaiškinti: rašė Petras Cvirka skundą ant Kazio Jakubėno į „valstybės saugumo organus“ ar ne? Susižinojau: bylos respublikoje nėra, reikia kreiptis į Valstybės saugumo komitetą. Taip ir padarysiu.

Šiandien turėjau pravesti du susitikimus su Valst. projektavimo instituto darbuotojais. Buvau ir pasižadėjęs, bet čia kaip tyčia vėl pablogėjo sveikata. Tad „atsiskambinau“ telefonu.

Prieš porą dienų pabuvojau „Lelijos“ siuvimo fabrikų susivienijime, pas direktorių Dziedavičių. Plačiai išsikalbėjome, aprodė kelis cechus, perdėm aprūpintus importinėmis mašinomis iš Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Japonijos, Švedijos. Tikras stebuklas atrodo. Nė iš tolo nepanašu į tai, ką įpratome matyti tokiuose fabrikuose, kai aplink stalus ir net ant stalo sėdėdavo siuvėjai ir siūdavo rankomis, o jeigu mašinomis, tai „tėvyninės“ gamybos, kurios mažai ką skiriasi nuo rankų darbo. Dabar mašinos ne tiktai siuva, kišenes prisiuva, apykakles uždeda, sagas prisiuva pačios, bet dar operatorei (dabar taip vadinamos siuvėjos) išeinant pietų pasako jai „Gero apetito“ prancūzų kalba. Susivienijimo gaminiai daugiausia eksportuojami į užsienį, valiutos, gaunamos už eksportą, Lietuvoje paliekama tik 27%, visa kita „pasiima Maskva“. Dar ir tuos 27% negalima išleisti, įsigyjant, ko gamybai plėsti reikia, bet būtina palaukti vienerius metus, o tada „Maskva nurodo“, kiek galima jos išleisti ir kokiems pirkiniams. Susivienijimo vadovybė (direkcija) jokių teisių neturi, ji tiktai darbų atlikėja, komanduojama „iš aukščiau“. Taigi.

Yra čia cechas ir individualiems užsakymams, kuriame ir paprašiau pasiūti man kostiumą ateinančiam mano 80-čiui. Direktorius mielai sutiko, dabar lieka laukti, tik nežinia kiek.

Vėlų vakarą baigiau rašyti ir išsiunčiau naujametinius paskutinius sveikinimus. Viso jų susidarė netoli šimto. O ką? Justas Paleckis kas metai rašydavo po 600, 700, 800 šimtus. Taigi.

Gruodžio 26. Pirmadienis

Akademiniame dramos teatre įvyko Vinco Kudirkos 130-jų gimimo metinių minėjimas. Gavau pakvietimą ir aš, bet nenuėjau. Viena, kad sveikata nelabai, nelabai, o antra – įgriso man tie visi minėjimai, kaip du lašai vandens panašūs vienas į kitą. Šis, beje, truputį skyrėsi: nebuvo prezidiumo, kuriame snauduliuodavo visa respublikos valdžia per oficialiąją dalį. Taigi.

Susiskambinau su LKP CK sekretorium A. Brazausku. Susitarėm: priims jis mane rytoj 9 val. ryto.

Gruodžio 27. Antradienis

9 val. ryto – pas A. Brazauską. Išdėsčiau rašytojo Juozo Erlicko sunkias gyvenimo sąlygas, įteikiau ir savo pareiškimą tuo reikalu. Jis, Brazauskas, suveikė labai greitai: telefonu. Atrodo, Erlickas gaus pagaliau padorų butą Rašytojų sąjungos sąskaita. Ko man bereikia. Tuoj pat paskambinau Romualdui Granauskui, pradžiuginau ir jį. Taigi.

11 val. vėl susirinkome Aukšč. Tarybos būstinėje, svarstėme dar kartą Kons-titucijos projektą. Atrodo, viskas bus gerai. Pasiūlėme tuoj pat skelbti spaudoje, nes jau ir dabar Sąjūdis verda, kunkuliuoja, grasina naujais piketais. Taigi.

Po pietų buvau pas Valstybės saugumo komiteto pirmininką Eismontą. Labai simpatiškas, žvalus, mandagus žmogus, tiktai gerokai pavargęs. Susitarėme, kad išrūpins Kazio Jakubėno bylą, kuri esanti Maskvoje, leis man susipažinti. Papasakojau viską, pasakiau: ne mano reikalai toje byloje man rūpi, o tik noriu apginti Petro Cvirkos gerą vardą.

O sveikata mano nelabai kokia. Net labai nelabai. Kažkas įsisuko į kaulus, temperatūros, beje, nėra. Na, žiūrėsim.

Gruodžio 28. Trečiadienis

Televizijoje – dar vienas Sąjūdžio teleforumas. Kiekvieną trečiadienį jie dabar taip, pavadinę savo laidas „Atgimimo bangos“ vardu. Kieno atgimimo? Kas buvo numiręs? Negi mūsų tauta?! Ė!.. Landsbergis (būsimasis Lietuvos prezidentas, kokiu paskelbė jį Laisvės lyga) labai šiltais žodžiais paminėjo lietuvį, žuvusį Armėnijoje, gelbėjant iš griuvėsių nelaimės ištiktus žmones. Tai gražu. Bet nesuprantu, kodėl nepaminėjo kitą Lietuvos žmogų, taip pat nuvykusį į žemės drebėjimo katastrofos ištiktą Armėniją ir žuvusį tenai? Negi todėl, kad pastarojo pavardė nelietuviška?

Vakar, beje, 15 valandą buvo šaukiamas Rašytojų sąjungos valdybos plenumas. Buvau gavęs ir pakvietimą. Nutariau neiti. Dėl „nesveikatos“, nes nematau reikalo.

Iš laikraščių sužinojau, kad senam mano pažįstamam Mironui Moskvinui sukako šiandien 85 metai. Norėjau pasveikinti, bet nesuradau jokios žymės, kur jis gyvena, kur jo ieškoti. Gaila. Karo metais mes dirbome kartu Visasąjunginiame radijo komitete. Jis buvo mūsų vertėjas. Simpatiškas, doras, truputį juokingas žydelis, buvo partijos pogrindyje, areštuotas Smetonos policijos, nuteistas, vėliau iškeistas į lietuvį kunigą, kai buvo apsikeitimas į komunistus, kalinčius Lietuvoje, į kunigus, kalinčius Tarybų Sąjungoje. Buvo gi ir tokie dalykai.

Gruodžio 31. Šeštadienis

Sveikata kiek pagerėjo, tačiau rankos nekyla prie rankraščių. Taip ir praėjo metai, dar vieni, kaip neberašau. Net straipsnį sunkiai tesukurpiu. Ir, kažkodėl, dingo net graužatis dėl šito. Bene susitaikiau su padėtim, kurią Gogolis genialiai apibūdino: „Sąmonės letargija“. Taigi.

Spaudoje paskelbtas, per televiziją bei radiją perskaitytas M. Gorbačiovo Naujametinis sveikinimas. Paskelbtas ir mūsų respublikos vadovų sveikinimo žodis. M. Gorbačiovas nieko naujo netarė, vis seni pergiedojimai apie būtinumą dirbti, ieškoti naujų formų, kantriai laukti. Septyniasdešimt vienerius metus kantriai laukė, kas toliau?

Lietuvių tautą pasveikino su Naujaisiais metais Vytautas Landsbergis. Per „Amerikos balso“ radiją. Kiek šitai dar tęsis?

Dedu tašką šių, 1988 metų rankraščiui „Vietoje dienoraščio“. Labai abejoju, ar bus jis kam naudingas, net ir man pačiam. Gyventi liko nebe taip daug, kur panaudočiau šituos „surašymus“? Taigi.

Beje, svečiuodamasis Telšiuose lapkričio 28 dieną, kur turėjau du susitikimus, po jų susipažinau prie vakarienės stalo su Telšių Žemaitės vardo vidurinės mokyklos literatūros mokytoja Rima Misiūriene. Padarė ji man kažkodėl rimtą įspūdį. Kažkaip patikėjau, kad ji iš tų, kuriais galima pasitikėti, būti atviresniam. Grįžęs namo, išsiunčiau jai savo „Pasakymus ir atsakymus“, ką buvau pažadėjęs, nuo to prasidėjo tarp mūsų gana draugiškas susirašinėjimas, ne toks dažnas, bet tikrai draugiškas. Įdomu. O įdomiausia, kad nieko nereikalingo šiame susirašinėjime nėra. Ir nebus, kaip atrodo.

Taigi. Einam į Naujuosius, 1989-uosius. Ir nespėliokime, ką jie naujo atneš. Nieko naujo jie…

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 8–9

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. nuo Nr. 2 iki Nr. 7). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1987 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesių užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1987 m. rugpjūtis–rugsėjis

Rugpjūčio 1 d. Šeštadienis

Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo.

15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.

Vakare žiūrėjome net dvi serijas anglų meninio filmo „Robinas Hudas“. Nuostabus pastatymas, tik atrodo man, kad čia jaunesnio amžiaus žmonėms: nuotykiai – meilė – nuotykiai…

Beje, iš Vilniaus atvežė mus gydytojas Razgauskas, labai malonus kaip žmogus, o kaip gydytojas… kas gi jį žino. Žadėjo rytoj vakare pargabenti mus atgal į Vilnių. Tai gerai. Beje, vedęs jis M. K. Čiurlionio jauniausios sesers Jadvygos dukterį Marulę, irgi gydytoją. Jadvyga šiuo metu sunkiai serga. Visur tas pats.

Nutrūkęs laiko perskaičiau „Literaturnoje gazetoje“ moldavų rašytojo-dramaturgo Ijono Drucės straipsnį „Žalias lapas, vanduo ir skyrybos ženklai“. Šiurpu, ką jis rašo. Išglušę Moldavijos „valdovai“ veik sunaikino, nuvandenino Moldavijos žemę, apnuodijo chemikalais visą respubliką iki to, kad vaikai gimsta tenai silpnapročiai, o paaugėliai išnaudojami tabako plantacijose, nors įstatymas griežtai draudžia šitai. Blogybės nesuskaičiuojamos, o kas kaltas? Tikrai šiurpu!

Pas kaimynus Sakalus vasaroja čionai leningradietė tūla Jelena Michailovna Komarova, sakosi esanti pusiau žydė, tačiau visus artimuosius jau išleidusi į užsienius gyventi, pati likusi vienui viena dėl to, kad „čia gimusi, augusi, čia jai viskas brangu, nieko negalinti palikti“. Tikroji priežastis, matyt, visai kita: kažkokia veikla tarp žydų užsiiminėja ji čionai…

Naktį atlėkė Sakalienė prašyti iškviesti greitąją pagalbą: labai blogai pasidarė Jelenai Michailovnai Komarovai. Kai iškviečiau, tai paaiškėjo, kad persivalgė ji blynų, prisikepusi kartu su Sakaliene. <…>

Rugpjūčio 2. Sekmadienis

Naktį visą lijo, rytą – debesys kregždžių aplink mūsų namus. Bene bus joms patikusi mūsų sodyba? Gerai būtų. Mėgstu šiuos smagius paukštukus. Tegu jų perisi kuo daugiau čia.

Apskritai gerai, kad turime šitą sodybėlę, paprastą, be mažiausių pretenzijų, be noro „prasikišti“, pasigirti, kaip nūnai dabar daugelio priimta. Labai teisi buvo Monika, įkalusi man į galvą, kad reikia, reikia, reikia statyti čionai namuką, reikia turėti atkampų nuošalumėlį. Šiandien sunku būtų ir įsivaizduoti, kaip išsiverstumėm be viso šito. Turiu galvoje ne vien tai, jog čionai sutilpo nemažai daiktų, kurių nebeturėjom kur dėti. Svarbiausia – ramybės kampelis. Dvasinė atgaiva.

Rugpjūčio 5. Trečiadienis

Vilniuje. Vartinėju juodraščius bei atsitiktinius rankraščius apie atskirus žmones. Reikia padaryti bendrą knygą apie juos. Jeigu romanas eilinį kartą „užsikirto“, reikia daryti bent šitai. Ir turi pavykti man ši knyga. Tikiu tuo, nors ir nujausdamas, kad pavargsiu gerokai. O kada aš bijojau nuovargio, kada jo nepatyriau?

Iš Kultūros ministerijos atėjo gana elegantiška dama. Jau vakar ji skambino, paprašė „priimti“ ją, nors nepasakė, kokiu reikalu. O reikalas, pasirodo, štai koks: paruoštas tekstas atsakymo „Gimtajam kraštui“ į jo „apvaliojo stalo“ mintis, išsakytas šio laikraščio VI.25–VII.1 numeryje, apie respublikinių Dainų švenčių ir daugelio kitų renginių nusenusias formas, būtinumą ieškoti naujų, artimesnių žmonėms, geriau įsimenančių, vengiant oficialumo, komandavimo „iš viršaus“. Beje, dar pratartas žodis ir apie kitokias iškilmes, konkrečiai Gegužės Pirmosios ir Spalio švenčių paradus, kurie yra ne kas kita, o bažnytinių apeigų kopija. Perskaičiau tą medžiagą, pasidžiaugiau, kad pagaliau skelbiama tiesa, o dabar štai – atsakymas kolektyvinis. Demagogiškas atsakymas, kuriame įžūliai metamas „Gimtajam kraštui“ visai nepagrįstas kaltinimas, girdi, laikraštis siekia panaikinti Dainų šventes, tyčiojamasi iš tokių šventų dalykų kaip šventinės demonstracijos, lyginant jas su bažnytinėmis. Skaičiau ir stebėjausi, kad šitaip dar stipriai tebesėdi žmonėse įprotis užgniaužti net teisingiausią ir mažiausią kritiką. Pasirašyti atsisakiau. „Bet juk „Gimtasis kraštas“ eina pas užsienio lietuvius, kaip atrodys, jeigu nebus jam duotas atkirtis. Kaip viskas atrodys užsienio lietuvių akyse?“ – įkalbinėjo mane elegantiškoji Kultūros ministerijos pasiuntinė. „O kaip atrodys, – atsakiau jai, – kai užsienio lietuviai pamatys mano pavardę po šitokiu raštu?“

Labiausiai nustebino mane Česlovo Kudabos parašas, jau padėtas čionai. Ir dar su prierašu: „Visa širdim pritariu.“ Profesorius, taurus ir šviesus žmogus, mylintis gamtą, tikras mokslininkas, ir štai… Bene bus jį paveikęs faktas, kad jam, o ne kam kitam patikėtos tik ką sukurto Kultūros fondo Lietuvos skyriaus pirmininko pareigos? Nesinori tikėti. O vis dėlto? Vis dėlto? Nelinksma man buvo, išlydėjus elegantiškąją damą, nuskubėjusią rinkti kitų, kaip ji sakė, žinomų ir visų gerbiamų asmenybių parašų.

Įdomu, kad, prieš pat išeidama, atsisuko ji, pasakė:

– Aš gerbiu jus.

Taigi šitaip.

Rugpjūčio 6. Ketvirtadienis

Vartaliojau juodraščius. Bandau parašyti apie Stasį Kapnį. Labai išsiplėtė rašinys. Na, žiūrėsime. O laikas bėga.

Anūko Roko prašomas, šiaip taip „dasimušiau“ užsisakyti prenumeruojamą dviejų tomų leidinį „Mify narodov mira“. Kam jis reikalingas Rokui – nežinia. Skaitysiu ir pats.

Rugpjūčio 7. Penktadienis

Teberašau apie Stasį Kapnį. Baugina nesulaikomas išplitimas. Tiek to: surašysiu, padėsiu, vėliau galutinai redaguosiu. Kaip visus kitus atsiminimus: pirma surašau, paskui juvelyriniai apdailos darbai. Taigi.

Perskaičiau „Ogonioke“ Čingizo Aitmatovo interviu. Daug įdomių minčių, tačiau juntamas kažkoks falšas visame jo pasisakyme. Nejučiomis prisiminiau, kad daužant Aleksandrą Solženicyną jis vienas pirmųjų iš rašytojų puolė jį. Nesupratau tada Čingizo Aitmatovo. Nesuprantu iki galo ir dabar. Įžymus rašytojas, plačiai skaitomas respublikose ir užsienyje, kokių velnių lenda jis į politiką, deda pastangas bent potekstėje išsakyti savo pritarimą visai Komunistų partijos politikai, šventą tikėjimą naujųjų „persitvarkymų“ teisingumu. Tokia dviguba buhalterija nelabai kokioj šviesoj parodo jį kaip žmogų ir kaip rašytoją. Žiūrėsim. Ypač neramina šito žmogaus samprotavimai apie internacionalizmą. Vienos miglos. Nesupranta vyras tos elementariausios tiesos, kad internacionalizmo – tikro, o ne numeruojamo 1-ju, II-ju, III-ju! – sėkmingai siekti gali tiktai tos tautos, kurios yra aukščiausiai išvysčiusios savo nacionalinę kultūrą. Gaila, bet taip yra su Čingizu Aitmatovu. Ir gana keistai atrodo jo įrodinėjimai, kad, nesutardamas savo respublikoje, jis buvo priverstas bėgti į Maskvą, imtis dvikalbystės, rašyti tiek kirgizų, tiek ir rusų kalba.

Rugpjūčio 10. Pirmadienis

Anksti rytą pasitikau stotyje „Sakmės apie Juzą“ vertėją Denizą Neugnot-Accoz. Nedidelio ūgio, smagi, šneki, nepadarė ji man labai jau teigiamo įspūdžio. Negaliu suprasti, kokios ji tautybės. Nuvežiau, apgyvendinau „Neringos“ viešbutyje, papusryčiavau su ja. Po to, gidės lydimi, aprodėme jai Vilniaus senamiestį, restauruojamus namus, stipriai sužavėjusius ją, lankėmės universitete, pietavome „Neringos“ restorane, po pietų aprodėme naujuosius Vilniaus kvartalus – Lazdynus, Karoliniškes, Šeškinę, Justiniškes. Viskuo ji labai stebėjosi, kartojo, kad nieko šito Prancūzijoje apie mus nežinoma, labai trūksta informacijos, reikalą gerokai gadina lenkai, kurių Prancūzijoje labai daug ir neskuba jie ką nors teigiamo tarti apie Lietuvą, vien nušviečia ją kaip Lenkijos užkaborį, kuris netrukus bus prijungtas prie „motinos Lenkijos“. Nežinau, tikėti tuo ar ne, o dūšioj negera.

Vakarieniavome vėl „Neringoje“. Visą laiką ji pabrėžinėja, kad tokio mandagaus aptarnavimo, apskritai tokios tvarkos visur, tokio dėmesio žmonėms ji nė iš tolo nesuradusi Maskvoje. Negerai, kad ji šitaip. Kam tie sulyginimai?

Rugpjūčio 11. Antradienis

Negera žinia: mirė Albinas Žukauskas. Šarvojamas Rašytojų sąjungos būstinėje. Denizos Neugnot-Accoz susitikimą su rašytojais turėjo atkelti iš 15 valandos į 11-tą. O susitikime dalyvavo tiktai Petras Bražėnas. Kiti rašytojai – atostogauja, dar kiti – ruošiasi laidotuvėms Albino Žukausko, kurios įvyks rytoj, o vėl kiti… Iš anksto žinojau: neateis jie. Reikalas juk liečia mano malonybę ir mano „Sakmės apie Juzą“ vertėją į prancūzų kalbą. Keista, o tačiau smulkus pavydas suveikė ir čia. Na ką gi. Ką gi?

Aplankėme Trakus. Oras buvo prastas, anksti grįžome, tai pakviečiau ją į „Senojo rūsio“, prabangiausio Vilniuje, restoraną. Vakarą užbaigėm pas mus namuose. Plačiai išsikalbėjome. Buvo įdomu. Tik pastebėjau, kad gana godi ji suvenyrų, pati irgi atvežė mums dovanėlių, tarp jų ir elektroninį žadintuvą, pagamintą, berods, Vietname.

Rugpjūčio 12. Trečiadienis

Buvome su vertėja Deniza Kaune. Prieš tai, 10 val. ryto, aplankėme V. K. Jonyno darbų parodą Dailės muziejuje. Atvyko ir pats Jonynas, asmeniškai aprodė viską, aiškino, informavo. Dalyvavo apžiūroje ir Dailės muziejaus direktorius Budrys, malonus kaip reta žmogus. V. K. Jonynas patyliukais prasitarė, kad mano toji vertėja nėra „labai stipri prancūzų kalboje“, tuo sukėlė man naujas abejones dėl „Juzos“ vertimo sėkmės. Nežinia iš kur tokia abejonė kilo man iš pirmo susitikimo su vertėja. Yra joje kažkas „ne taip“. Na ką gi, žiūrėsime. Žiūrėsime. Jeigu bus man dar vienas smūgis (gal tiktai smūgelis), atlaikysime, draugas Baltuši, nepasikarsime. Daug man svarbiau ir brangiau V. K. Jonyno iliustracijos. Jeigu „Juza“ iš tikrųjų bus ko vertas, išeis į pasaulį pats, jau po mano mirties. O jeigu ne, tai ne.

Kaune aprodžiau vertėjai M. K. Čiurlionio muziejų. Buvo priblokšta, ilgai negalėjo atitokti. Apžiūrėjome ir Velnių kolekciją, kadaise dailininko Žmuidzinavičiaus pradėtą komplektuoti. Dabar ji išaugusi neregėtai, surinkta namo trijuose aukštuose. Yra čia ne tik velnių figūros, bet ir kitokie dalykai su velnio ženklu, net lėkštės iš daugelio pasaulio šalių, kavos puodukai ir t. t. Nežinau, ar maloniai gerčiau kavą iš tokio puoduko. Visa ta velnių kolekcija – tuščias burbulas, išpūstas žmogaus, pasiryžusio dar ir šita prasme „įsiamžinti“. Tikri milžinai tokiais dalykais neužsiiminėja.

Aprodžiau vertėjai ir Literatūros muziejų, taipogi padariusį jai didžiulį įspūdį. Abu padarėm įrašus lankytojų knygoje. Įrašiau savajame, kad per daug esu šlovinamas muziejaus stenduose, ir kad tikrai man nesmagu užimti „plotus“, ne mažesnius, o dažnai ir didesnius, nei užima tikrieji mūsų rašytojai: Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Petras Cvirka, A. Vienuolis-Žukauskas, kiti. Negražu šitaip.

Didelį įspūdį vertėjai padarė Kauno senieji kvartalai, iš tikrųjų įspūdingai restauruoti ir restauruojami toliau. Gerai.

Pietavome „Kauko“ restorane. Aptarnavimas tikrai europietiškas. Įspūdis vertėjai – triuškinantis. Ir vėl ji lygino su Maskva, jos restoranais, kavinėmis, didelei pastarųjų nenaudai. Nepatinka man šis momentas. Kam šitai pabrėžinėti kiekviename žingsnyje. Ne rusai mes, ir Kaunas – ne Rusija. Ir Vilnius. Čia Lietuva.

Vakare išlydėjau vertėją į traukinį, sočiai pridėjęs visokių suvenyrų, kaštavusių man gerą kapeiką. Tiek to. Ir atsidusau su palengvėjimu, traukiniui pajudėjus. Pagaliau!

Rugpjūčio 13. Ketvirtadienis

Pailsėjau, atitokau. Vertėja, šalia kitų gerų savybių, pasirodė turinti ir potraukį į gerą konjaką. Žinoma, tiktai gerą. O man – tas pats vėzdas. Senatvėje bepakeliu tiktai baltą švarutėlę degtinukę. Žinoma, jeigu tokios pavyksta gauti. Priemaišų visokių dabar daug. Dažnai geri ir nežinai, ką geri, iš ko pagamintas tasai skystis, toks padorus iš akies. Taigi.

Vakare žiūrėjome abu su Monika televizijos laidą „Pozicija“. Apie internacionalizmą. Vedė ją žurnalistas Borovikas, nežinia kokiu pagrindu apsišaukęs rašytoju, nūnai besąs Tarybinio taikos gynimo komiteto pirmininkas, nors šioje laidoje nutylėjo šį „titulą“. Laidą vedė demagogiškai, su stipriai juntamu didžiarusiškumo kvapeliu. Žodžiais tarė apie visų Tarybų Sąjungos tautų lygybę, lygiateisiškumą, užtikrintą jų nacionalinės kultūros klestėjimą ir taip toliau, iš tikrųjų gi (potekstėje ir be potekstės!) buvo duodama aiški kryptis: visur vyrauja, viską lemia, viskam vadovauja didžioji rusų tauta, niekas kitas. Už menkiausią užuominą apie tokios pozicijos neteisingumą, įžūliai ir demagogiškai atkirtinėjo Borovikas, pasirinkęs tam reikalui atskirų „intarpų“ metodą: kai tik kas pasako ką jam nepriimtino, tuoj užima ekraną pats vienas ir triuškina, kitiems dalyviams negirdint. Šitaip leido jis sau elgtis su poetu Solouhinu, kitais. Negerą įspūdį padarė mano pažįstama Vija Artmanė, keikusi latvių išeiviją, išvadinusi visus reakcionieriais bei parsidavėliais, kurie už 7 dolerius eina dalyvauti protesto mitinguose prie TSRS pasiuntinybės, ir užbaigusi savo tiradą tuo, kad „mes niekuomet nesuartėsime, bendros kalbos nerasime“. Gėda buvo ir klausyti šitos išaukštintos ir visur šlovinamos teatro ir kino aktorės sapaliojimus. Nieko bendra su tikrove neturi jos plepalai. Emigrantai, suprantama, nėra mums visi artimi. Tarp jų nemažai tikrų reakcionierių, nesutaikomų Tarybų Lietuvos priešų, na, o kur visi kiti? Yra juk emigracijoje dorų lietuvių, dirbančių, kuriančių vertybes Lietuvos, tėvų žemės, garbei ir šlovei, skausmingai išsiilgusių tėvynės. Tai juos irgi – per tvorą? Šito nebus. Kas vertingiausio sukurta Lietuvai, tas ir bus išsaugota Lietuvai. Jau dabar išleista Lietuvoje poetų Henriko Radausko, Stasio Santvaro, Antano Gustaičio knygos, seniai jau išėjo Lietuvoje ir jau dviejų laidų sulaukė Mariaus Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“ (mano recenzuotas, beje!), Eduardo Cinzo novelės, jo romanas „Raudonojo arklio vasara“, daugelis kitų. Taip yra. Ir taip bus. Jeigu mes norime pasiekti internacionalinio lygiateisiško pasaulio tautų, taigi ir TSRS tautų, bendravimo, pirmiausia privalome iki aukščiausio lygio išugdyti savo tautos nacionalinę kultūrą. Be šito jokio internacionalizmo nebus ir negali būti! Ilgai spjaudžiausi po šitos demagogiškos laidos. Taigi.

Rugpjūčio 14. Penktadienis

Vartinėjau, ką padaręs knygai „Šviesų pėdsaką širdy palikę“ (anksčiau buvau pavadinęs „Gilų pėdsaką širdy palikę“), nesu tikras, kad pavadinimas nebesikeis. Dirbu tokiu metodu: surašau šiaip taip ir atidedu į atskirą aplanką, vėliau numatęs imti visus iš eilės ir šlifuoti. Šitaip turi gimti knyga. Dabar apsižiūrėjau, kad taip surašytų, arba iš naujo perrašytų dalykų, kurie jau buvo atspausdinti periodikoje arba panaudoti kur kitur, jau turiu apie Justą Paleckį, Antaną Venclovą, Kostą Korsaką, Petrą Cvirką, Petrą Kubertavičių, Stepą Žuką, dar vieną kitą mažesnės apimties. Perrašinėjant, tiksliau tarus, surašant jau skelbtus dalykus, daug kas keičiasi, papilnėja keliais puslapiais. Šitai manęs negąsdina. Darbas ėjo Paalksnėje gana smagiai, dabar ryšium su vertėjos bei V. K. Jonyno viešnagėmis šiek tiek sutriko, bet jau imu jautį už ragų. Reikia dirbti, kitaip nieko gero nebus. Varau apie Stasį Kapnį. Bijau įrašyti ką nors žeminančio jį. Nieko nenoriu žeminti. Nė iš tolo. Vietoje anksčiau mano paskelbtų „Pergalės“ žurnale 4 mašinraščio puslapių susidarys nūnai ne mažiau dvidešimties. Gerai tas ar blogai?

Buvau pas odos ligų gydytoją Šiškienę, parodžiau jai savo kairę koją: dar gegužės mėnesį įdrėskiau jos čiurną, iki šiol negyja, ir gana, maudžia skausmas. Bėda man su kojomis. Jau daugelį metų neramina alerginiai bėrimai, kartais kraujuojantys, visuomet erzinantys, gadinantys nuotaiką. Gal dėl to ir tas įdrėskimas surūdijusia vinimi nenori sugyti, gal yra kita kokia priežastis? Gydytoja apžiūrėjo, nieko dora nepatarė. Žiūrėsiu, kas čia bus toliau. Kiek neramu.

Išėjo Juozo Jurginio knyga „Lietuvos krikštas“. Pirmaisiais įvado žodžiais taria šitas, lyg ir protingas vyras, kad nūnai „sukeltas triukšmas“ dėl Lietuvos krikšto 600 metų sukakties iškilmingo atžymėjimo Lietuvoje yra… užsienio reakcionierių, pirmiausia, Vatikano propagandos padarinys. Toliau nebeskaičiau: reikia man apsiprasti su tokia J. Jurginio mintimi, paskaitysiu vėliau viską, kai galėsiu ramiai.

Stebina mane šitas žmogus. Daug prisikentėjęs nuo visokių zimanų bei šumauskų, šiandien pasirodo tolygus jiems. Gaila. Ir… nelinksma. Gerbiau jį.

Rugpjūčio 15. Šeštadienis

Išleidau Moniką į Paalksnę.

Padirbėjau prie atsiminimų apie Stasį Kapnį. Nelabai sekėsi. Prasčiausia, kad nepajėgiau išvengti asmeniškų „prasikišimų“, kai atsiminimų autoriai, apie ką berašytų, kalba daugiausia apie save. Neduok dieve šitaip man atsitikti! Iš kitos pusės – kaip išsisaugoti šito, kaip išvengti, kai į aprašomus žmones bei įvykius žiūri ne kieno kito, o savo paties akimis, pasveri savo svarstyklėmis?

Ieškojau kokio nors ryšio su Dalia, nesuradau. Kažkur išvykusi. O seniai, labai seniai besimatėme. Tiek jau to. Nubaigsiu senti ir be sentimentų. Svarbu, kad draugystė išliktų. Tas nūnai svarbiau už visa kita.

Rugpjūčio 17. Pirmadienis

Vakar sugrįžo Monika iš Paalksnės. Tenai ji su aktorium H. Kurausku ir režisierium Puodžiūnu repetavo naują veikalą, kuriame tik du vaidmenys: jai ir Kurauskui. Grįžo smagi, pasakojo, kad aktorius ir režisierius sužavėti mūsų sodybėlės, dairosi pirkti ką nors panašaus sau. Dieve jiems padėk.

Ankstyvą rytą šiandien išvykome pas Zenoną Valuntą visu būriu: V. K. Jonynas, Dailės muziejaus direktorius Budrys, žinomas fotomenininkas Dichavičius ir mano malonybė. Tikra šventė buvo Valuntų namuose. Budrys taip pat apstulbintas Zenono skulptūrų grožio, apgailestavo, kad iki šiol nesusiorientavo tuose reikaluose, patikėjo kitų „žinovų“ peiktina informacija, pažadėjo viską atitaisyti: rudenį visi šitie drožiniai bus perkelti į Dailės muziejų, atnaujinami, impregnuojami, o vėliau išstatyti Zenono Valunto personalinėje darbų parodoje. Jonynas su Dichavičium ėjo nuo vieno kūrinio prie kito, viską fotografuodami iš įvairiausių rakursų. Zenono žmonelė, švytėdama iš laimės, puolė ruošti stalą… Laimingas buvau ir aš: nors per aguonos grūdelį prisidedu prie Zenono Valunto darbų tikro įvertinimo. Taigi. Viską užbaigę, pavaišinti nuostabiais „cepelinais“ vykome namo, plačiai išsikalbėdami įvairiausiais klausimais.

Pasakė man Budrys, kad V. K. Jonyno darbų paroda bus keliama į Kauną trims mėnesiams, paskui tokiam pat laikui į Klaipėdą, o iš ten – į galutinio sustojimo vietą Vilniuje, M. Gorkio 4, vieną seniausių Vilniaus mūro namų, kuris nūnai baigiamas restauruoti ir bus pavadintas V. K. Jonyno vardu. Šalia jo darbų čia suras sau prieglaudą Mikėno skulptūros, Švažo tapybos darbai. Šviesi žinia, dar labiau nuskaidrinusi man nuotaiką.

Pats V. K. Jonyno egzistavimo faktas, jo dažnas lankymasis Lietuvoje, jo parodos, pokalbiai su juo – šviesus reiškinys. Juo tad šviesiau man, kad šis didžio talento meistras imasi iliustruoti „Sakmę apie Juzą“. Kiek teko girdėti, jau padaręs jis iliustracijas, bet jam trūko pabuvojimo Juzos vietose, dabar, kaip pats pasakė, sėkmingai užbaigsiąs viską. Gerai!

Vakare V. K. Jonynas svečiavosi mūsų namuose. Labai plačiai ir labai įdomiai pasikalbėjome.

Gera man ši vasara!

Rugpjūčio 19. Trečiadienis

Negera diena: šiandien išvyksta V. K. Jonynas. Sunku ant dūšios, kaip pasakytų kupiškėnai. Nuėjau iš ryto į „Neringos“ viešbutį, norėjau įteikti mažytį skilanduką, kad parvežtų žmonai Irenai Griežei (kadaise šitaip ir padarė jis), bet nepriėmė, paaiškino gavęs iš Valuntienės, tai dviejų nepertemps per amerikonų muitinę. Išsikalbėjome kiek plačiau, daug išmintingų žodžių išklausiau. Pakvietė būtinai papietauti su juo atsisveikinimo pietus, kuriuos jam ruošia „Tėviškės“ draugija. Buvo man nepatogu, nekviestas juk, bet jis neleido nė kalbėti.

Pietavome „Vilniaus“ restorane žydriojoje saliukėje: „Tėviškės“ draugijos pirmininkas (naujasis) Sakalauskas, jo pavaduotojas Kusta, darbuotoja Monika, „Tiesos“ redaktorius Laurinčiukas ir mes su Jonynu. Nieko daugiau. Smagiai viskas praėjo, nors nieko stipresnio ant stalo niekas nepadėjo…

Į aerouostą, Jonyno paprašytas, nelydėjau. Atsisveikinome „Neringoje“, išsibučiavome. Žadėjo dabar kiekvienais metais atvykti į Lietuvą ne mažiau kaip penkiems mėnesiams, o šių metų pabaigoje pristatyti „Sakmės apie Juzą“ iliustracijas.

Lauksiu.

Monika vėl išvyko į Paalksnę repetuoti. Tegu tik sekasi jai, ko daugiau benorėti?

Rugpjūčio 20. Ketvirtadienis

Vakar dienos „Literaturnaja gazeta“ numeryje paskelbtas Bulgarijos komunistų partijos Centro komiteto nutarimas: „Atsisakymas nuo paradinio falšo“, kuriame pasmerkiama ikišiolinės švenčių priemonės, vadovaujančių partijos vadovų garbinimas bei liaupsinimas, panaikinami visi Nusipelniusių bei Liaudies vardai, nustatoma, kad ordinais apdovanoti žmonės pristatomi tik sulaukę pensijinio amžiaus, kad aukštu ordinu gali būti apdovanojamas žmogus už ypatingus nuopelnus ir tiktai vieną kartą gyvenime, kad panaikinami visų aukšto rango pareigūnų „apvaliųjų“ jubiliejų minėjimai, panaikinami šventiniai paradai, demonstracijos, eitynės, nustatoma, kad Gegužės ir Spalio sukakties šventės bus atžymimos tiktai įmonėse bei įstaigose, kukliai, paprastai, be jokio paradiškumo, kad įvedama griežta kontrolė iškabinant portretus arba išstatant biustus, atšaukiami Politinio biuro narių išstatymai iškilmių proga, kad paminklai ir biustai bus statomi tiktai nacionaliniams herojams ir mirusiems įžymiems veikėjams, nustatoma, kad vadovaujančių darbuotojų išvykos po valstybę vykdomos be jokio paradiškumo bei iškilmingų sutikimų, be oficialumo. Įvedama taisyklė, kad turi būti kuo mažiau ir kuo neoficialiau šnekama susirinkimuose, nurodoma nešaukti į prezidiumą didesnio skaičiaus žmonių, ir visi jie turi būti renkami, griežtai pasmerkiamas vadovaujančių valstybės vyrų aukštinimas – jų nuopelnus bei autoritetą turi lemti ne kas kita, o tiktai jų tikrieji nuopelnai…

Ir taip toliau. Ir toliau taip. Skaičiau ir netikėjau savo akimis. Ir keistoka, kad tokį nutarimą priėmė ne TSRS, bet Bulgarijos komunistų partija, jos Centro komitetas. Tikrai nuostabu.

Rugpjūčio 21. Penktadienis

Netikėtai gavau paštu „Parduotų vasarų“ I-jį tomą, išleistą „Šviesos“ leidyklos lenkų kalba. Tiražas… 600 egz. Nustebęs paskambinau leidyklai į Kauną, iš ten atsakė, kad tie 600 yra skirti pardavimui respublikoje, čia gyvenantiems lenkams, o 20.000 egzempliorių išsiųsta platinti į Lenkiją. Tai gerai.

Paskambinau į respublikinę Knygų bazę, susitariau, kad ji savo keliu išskirs man per „Versmės“ knygyną dar bent 5 egz. „Vasarų“. Buvo bazės darbuotojai tiek malonūs, kad pasiūlė man dar papildomai „Parduotų vasarų“ (I ir II tomai vienoje knygoje) lietuvių kalba 10 egz. ir „Sakmės apie Juzą“ 15 egz. Labai pravers man šis papildymas, nes daugelio esu prašomas „padovanoti“.

Vakare grįžo Monika iš Paalksnės. Geros nuotaikos.

Rugpjūčio 22. Šeštadienis

„Literatūroje ir mene“ šiandien atspausdintas tasai raštas dėl Dainų švenčių, kurį Kultūros ministerijos atstovė buvo atnešusi pasirašyti man: „Ar mums reikia Dainų švenčių?“ Pasirašė jį: Romas Šarmaitis, Jonas Bielinis, Antanas Buračas, Vytautas Jakelaitis, Konradas Kaveckas, Česlovas Kudaba, Michalina Meškauskienė, Saulius Sondeckis, Vytautas Statulevičius – visi nepažymėdami savo titulų. Perskaičiau šį įžūlų ir kreivai bei demagogiškai surašytą rašinį ir nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad užteko man proto nepasirašyti jį.

Rugpjūčio 23. Sekmadienis

Maskvos televizija rodė laidą „Gyvūnijos pasaulyje“ ir pranešė ta proga, kad jau įkurtas Fondas… zooparkams remti. Dar vienas fondas! Turėjo Taikos fondą, Gagarino miesto fondą, Pergalės paminklo fondą, Betėvių vaikų rėmimo fondą… Dabar lieka laukti dar Nekaltų mergelių arba Neištekėjusių panų fondo, o paskui dar kitokių, nebeminint Kultūros fondo, kurio užduotis sugrobti iš gyventojų meno vertybes, neatlyginant jiems nė viena kapeika. Kiekvienam juk aišku, kad šitie fondai yra ne kas kita, kaip naujas būdas apiplėšinėti darbo žmogų nelegaliai ir neteisėtai apdėtais mokesčiais. Taigi šitaip.

Maskvos televizijos pastovi laida „Vremia“ pranešė apie demonstraciją prie A. Mickevičiaus paminklo, kur susirinko apie pusę tūkstančio žmonių (Maskvos tarimu – kelios dešimtys) ryšium su 48-omis metinėmis Stalino ir Hitlerio sutarties, kuria Hitleris leido pirmajam aneksuoti nepriklausomas Pabaltijo šalis: Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tokios demonstracijos esą įvykusios Rygoje ir Taline. Ir taip pat be pasisekimo, nes tai – Amerikos Žvalgybos Centro valdybos darbas, kuri savo propaganda suklaidino Pabaltijo kai kuriuos žmones, pirmiausia chuliganaujančius tamsuolius.

Reikia pasakyti, kad apie šias demonstracijas jau anksčiau kalbėjo JAV, Anglijos, Vakarų Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos ir daugelis kitų radijo stočių. Jos neragino dalyvauti, tiktai pranešė, kad jos įvyks, kur įvyks, kurią valandą prasidės.

Per Vilniaus televizijos laidą „Panorama“ irgi buvo kalbama apie demonstraciją prie Šv. Onos bažnyčios (kur netoliese stovi G. Jokūbonio sukurtas paminklas A. Mickevičiui), parodė net kelis kadrus. Mačiau kalbančią garsiąją Sadūnaitę. Elegantiškai atrodė ji ekrane.

Įsidėmėtina, kad nebuvo jokių areštų. Milicija stebėjo viską iš arti, bet nesikišo.

Naktį beveik visos pasaulio radijo stotys pranešė apie šias demonstracijas, plačiai komentavo jas.

Žiūrėjome prieš tai su Monika prancūzų gamybos meninį filmą „Tikroji damos su kamelijomis istorija“. Gerokai nusivylėme: aktoriai geri, pastatymas geras, bet apie ką yra filmas? Slampinėja eilinė kurvelka, tikro tėvo pardavinėjama, o aplikui zuja frakuoti kuiliai, nieko daugiau. Negi ir Prancūzija nebeturi apie ką kalbėti iš ekrano?

Rugpjūčio 24. Pirmadienis

Skambinau į Kauno dailės kombinatą, paprašiau, kad iki metų pabaigos pasiūtų Kupiškio etnografinio liaudies teatro kolektyvui vyriškus kostiumus – viso 18 štukų. Abejojo, bet sutiko.

Skambinau Kauno viešbučiui „Lietuva“, susitariau, kad skirs kambarį Povilui Zulonui antradienį, taigi rytoj, kai nuvyks jisai į Kazio Šimonio 100-jų gimimo metinių minėjimą.

Negaliu atsikratyti negero įspūdžio, kurį išsinešėm abu su Monika iš prancūzų filmo „Tikroji damos su kamelijomis istorija“. Gal todėl taip sunkiai sekėsi man parašyti pabaigą atsiminimų apie Stasį Kapnį? Neužbaigiau, nors parašiau bene šešis variantus.

Supirkau produktus Šeškinėje, kurioj „pagerinta“ parduotuvė, skirta mums, „intelektualams“, mažai besiskiria nuo kitų, neskirtų „intelektualams“. Apskritai viskas prastėja.

Rugpjūčio 25. Antradienis

„Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Sovetskaja Litva“, „Vakarinės naujienos“ rašo apie rugpjūčio 23 dienos demonstracijas, žinoma, viskas peikiama. Taipogi skelbiami „pasisakymai“, smerkiantys šį įvykį, jo dalyvius. Įdomu ir smagu, kad po jais nematyti nė vieno žymesnio žmogaus parašo, vis kažkokie tekintojai, brigadininkai, melžėjos, viena mokytoja… Taigi.

Vakare, nelauktai ir netikėtai, anūkas Rokas pasirodė gana švelnus mums su Monika: pademonstravo savo kelionės po Tadžikiją skaidres, plačiai paaiškindamas. Geras buvo vakaras. Gera atmosfera namuose. Kad tai dažniau šitaip.

Rugpjūčio 26. Trečiadienis

Atvykome į Paalksnę. Oras gražus, Monika smagi. Kartu su mumis – Kurauskas, režisieriaus asistentė Regina.

Kurauskas kelis kartus šnekėjo, kad labai norėtų nusipirkti kokią nors sodybą prie ežero, nelabai brangią. Norėtų šito ir Regina, taipogi rež. Puodžiūnas, kuris neatvažiavo. Paskambinau LKP Molėtų RK pirmajai sekretorei E. Blaže-vičiūtei, toji, tik ką grįžusi iš Vilniaus, kur, matyt, buvo gavusi pylos už kažką, staiga sujudo atvykti ir tuoj pasirodė, nors buvo jau pavakarys. Turėjau tiktai alaus, pavaišinau. <…> Supratau: nelaiminga tai moteris, ateinančiais metais jai bus 50, o dar netekėjusi, kažką slaptai bemylinti, užmiršti nepajėgianti… Išvyko jau naktį, pasakė Kurauskui ir Reginai atvykti į rajkomą pusę vienuoliktos: nuvešianti ir parodysianti, kokios sodybos yra parduodamos rajone. Taigi.

Šiandien spaudoje vėl apie rugpjūčio 23 dienos demonstraciją. Ir visose radijo stotyse užsienyje pilna apie tai.

Rugpjūčio 27. Ketvirtadienis

Baigiau apie Stasį Kapnį. Kaip ir tikėjausi, sutilpau į 19 puslapių, nors sunkiai suvaldžiau norą burbuliuoti toliau. Nepanašus šitas mano rašinys į kitus tokio pat tipo bandymus. Daug visokių mano samprotavimų, išvadų, praeities prisiminimų. Plepus darausi į senatvę, ar ką? Na, dar sugrįšiu prie šito rankraščio, bandysiu pakoreguoti, gal pavyks sutrumpinti.

Antanėlio vežamas, nukakau į Kupiškį, nubogindamas tuščią statinę, kurią (pilną) padovanojo man buvęs Antašavos kolūkio pirmininkas Norkus. Nuvežiau ir vaistų Adomo Petrausko žmonai: tegu sveiksta, neserga. <…>

Skambinau broliui Leonardui, atsiliepė sesuo Marytė. Jos sveikata smarkiai pašlijo, sunkiai bepaeina, daugiausia guli, kojos ištinusios, skausmai nuo „druskų“ dar labiau paaštrėję. Siūliausi paguldyti ją į ligoninę – atsisakė. Supratau: nebetiki ji tarybiniams gydytojams. Jeigu apskritai tikėjo kada. Jos akimis žiūrint, kas bedievis, tas ir šlamštas. Na, žiūrėsim. Su broliu susitariau, kad sekmadienį atvažiuos į Paalksnę. Mes išvyksime iš čia šeštadienio vakarą. Jo žmona Mikalina baigs gydyti čionai dantis (Molėtuose): susitariau tuo reikalu su geriausiu Molėtų dantų protezistu bei stomatologu Šimėnu.

Rugpjūčio 28. Penktadienis

Nakčia netikėtai nukrito karščiai. Temperatūra vos 20. Žada lietų. H. Kurauskas pagavo ežere tris šaunias lydekas, tai valgėm žuvienę ir keptą lydekienę. Irgi įdomu.

Kažko suprastėjo savijauta. Padažnėjo ir paaštrėjo skausmai kairėje galvos pusėje: smelkia ir smelkia. Gal čia aortos sutrikimai. Ir nesveiksta kairė koja. Įdrėksta dar bene gegužės mėnesį. Neramina prisiminimas, kad ir mano motinai buvo panašus atvejis, kai negalėjo ji užgydyti blauzdos įdrėskimą, o vėliau paaiškėjo, kad turi skrandžio vėžį ir buvo operuojama, turėdama jau 71 metus. Niekai būtų, jeigu ir man panašiai. Turiu dar padirbėti šiek tiek.

Vartinėjau juodraščius. Negaliu dar apsispręsti, apie ką dabar paruošti atsiminimų pluoštą: A. Vienuolis-Žukauskas, Jonas Šimkus, Teofilis Tilvytis ar Anykščių teatro (saviveiklos) režisierius Bronius Zabiela, seniai jau miręs. Ko gero, imsiu šitą gražų žmogų.

Rugpjūčio 29. Šeštadienis

Niūri, tuščia diena. Negaliu prisiversti rašyti. Negaliu net apsispręsti, apie ką dabar rašyti iš eilės. Keistas mano būdas. Gal ir išlepimas. Vis kažko neramu, negera, kažko ilgiuosi… Tikriausiai – išlepimas.

Rugpjūčio 31. Pirmadienis

Vakar vakare sugrįžome iš Paalksnės. Nieko taip ir neparašiau per pastarąsias dvi dienas. Šiurpu! Jeigu šitaip eikvosiu tuščiomis laiką, kada gi darbą prie knygos užbaigsiu?

Buvau Kino sąjungoje. Atsiėmiau bilietus į „fondinių“ filmų peržiūrą, atidaviau juos Rokui, tesižinai.

Buvau Šeškinėje, vis toje „pagerintoje“ parduotuvėje, kuri visiškai baigia prilygti normalioms, taigi apytuštėms ir vis labiau tuštėjančioms parduotuvėms, kurios skirtos „normaliems“, jokių protekcijų neturintiems žmonėms. Nieko gero nesuradau tenai, pirkau gyslotos mėsos jautienos ir dar kažką, pagal išvaizdą panašaus į karbonadą. Taigi. Persitvarkymai, žinoma, persitvarkymais, tačiau gal nereikėtų apsiriboti reikalavimais iš žmonių dirbti, dirbti, dirbti, ir vis gerai dirbti, nieko už tai neduodant. Taigi.

Skambinau į universitetą, sužinojau, kad studentų „įkrikštijimas“ įvyks rugsėjo 1 dieną, universiteto kiemelyje. Būtinai nueisiu, nors šalta ir neatlaidžiai skauda kairės kojos čiurną, sužeistą dar, berods, birželio pradžioje. Atkakliai negyja ji man, ramybės nė minutei neduoda. Jau trečias mėnuo šitaip. Gydytojai varinėja vienas nuo kito, o pas kurį nueini, vis pečiais patrauko: kaltos tavo venos, išsiplėtusios, koją prastai maitina, ir taip toliau. O man kas iš tų kalbų? Niekai.

Rugsėjo 1. Antradienis

Šaltas oras, vėjuota, šiurpu. Vilnius atrodo pajaunėjęs, tiek privažiavo laimingųjų jaunuolių ir merginų, kuriems pavyko įstoti į aukštąsias mokyklas. Nelengvai pavyko, senelių ir tėvelių materialinės paramos dėka, kai už kiekvieną egzaminą klojama dėstytojams-egzaminatoriams po tūkstantį rublelių. Jaunuolio talentas bei kiti „absurdai“ čionai negalioja. Na taigi. Iš kitos pusės, kai pagalvoji, kurių gi velnių visi taip veržiasi į aukštąjį mokslą? Jį baigus, atlyginimas žemesnis nei eilinio darbininko fabrike, kur šis gauna po kelis šimtus rublelių, o inžinierius – po 100 ar 120. Darbo yra visur, labai visokio, o visi – į aukštąjį, aukštąjį, aukštąjį! Taigi. Man atrodo, čia tiesiog ambicijos reikalas. Ir didelė nelaimė visiems: talentai nepatenka į mokslus, jie iš „žemesnių“ sluoksnių, be protekcijų, o juos sėkmingai lenkia vidutinybės, kurios vėliau ir užvaldo visus postus, visur diktuoja savo valią ir kerta galvas talentams, ryškėjantiems ir juos užtemdantiems. Taip ir rieda tas mūsų gyvenimas: žemyn, žemyn, žemyn…

Filologijos fakulteto ruošiama studentų įšventinimo ceremonija turėjo prasidėti 10 val. ryto, prasidėjo po 11-os valandos. Buvo gana linksma, įvairu. Fuksai, merginos ir vaikinai, brido į fontaną, atlikinėjo čia visokias ceremonijas, kalendami nuo šalčio dantimis, kalbėjo, deklamavo, įdomią ir šmaikščią kalbą sakė prorektorius, o pats rektorius J. Kubilius, storai apsivilkęs, kvatojo nuo pačios širdies. Pasižymėjau kai ką popierėlyje: gal dar prireiks berašant, gal ir nebeprireiks, nes kiekgi man beliko gyventi.

Supažindino mane čia su keturiomis lietuvaitėmis iš Punsko, Lenkijoje. Atvyko jos studijuoti. Tai gerai. Net labai. Lietuvybė turi būti išlaikyta. Ypač tai svarbu dabar, kai visais kanalais sustiprintas rusinimo darbas. Taigi.

Padirbėjau prie pasakojimo apie Joną Šimkų. Kai ką pridedu prie to, ką rašiau anksčiau. Atrodo, bus paskaitomas dalykas, gal ir visa knyga.

Rugsėjo 2. Trečiadienis

Nėra dienos, kad spauda, radijas ar televizija neskelbtų naujų ir naujų protestų prieš rugpjūčio 23 dienos demonstraciją ir jos dalyvius. Vyksta net masiniai mitingai gamyklose bei įstaigose. Visi vieningai smerkia. Šitai primena man tuos mitingus masinius, kurie vyko Rusijoje 1937 ir vėlesniais metais, kai tūkstančiai darbininkų, nieko konkretaus nežinodami, kaltino Tarybų Sąjungos maršalus, įžymiausius partijos ir valstybės veikėjus „tėvynės išdavimu“, reikalavo jiems… mirties bausmės. Taigi. Čia, žinoma, milijoną kartų smulkesnis atvejis, bet jis kartoja tai, kas buvo. Prisipažinsiu: kartais tiesiog juokingai man atrodo visas šis šurmulynas, sakytum, visi nepaprastai apsidžiaugė susilaukę lyg ir kokios „šventės“, tik rašo, tik kalba, tik protestuoja!.. O kas gi iš tikrųjų įvyko? Parodė per televiziją: buvo susirinkę gal per šimtą žmonių prie Onos bažnyčios, Mickevičiaus paminklo, pakalbėjo, paprotestavo prieš Stalino ir Hitlerio sudarytą sutartį prieš 48 metus, pasmerkė ją ir… išsiskirstė. Tiesa, dar sugiedojo senąjį himną „Lietuva tėvynė mūsų“, kurį mes visi giedojome sugrįžę į tik ką išvaduotą nuo hitlerinių okupantų Vilnių, dar „Lietuva brangi“, kurią nūnai dainuojame visi per respublikines Dainų šventes ir visur kitur, tai ir viskas. Ir dėl šito toks erzelis spaudoje, per radiją bei televiziją?! Štai ką reiškia jausti, kad valdžią laikai užėmęs per prievartą!..

Rugsėjo 3. Ketvirtadienis

Užsienio radijas plačiai skelbia jau kelios dienos apie Jeruzelskio straipsnį, atpyškintą sąjunginiame „Komuniste“, kuriame protestuojama prieš TSRS–Lenkijos politinių santykių klastojimą TSRS spaudoje bei istorikų darbuose, nurodoma, kad Katynės miške tūkstančius lenkų karininkų 1941 metais išžudė ne hitleriniai okupantai, kaip tai buvo atkakliai skelbiama visoje Tarybų Sąjungoje visais kanalais, o TSRS valstybės saugumo organai. Tai bent! Tai bent!.. Vadinasi, iš tikrųjų žengiama progreso, persitvarkymo teisinga kryptimi, skelbiama tiesa tokia, kokia ji buvo iš tikrųjų.

Iš Maskvos žinios: nuteistas 4 metams laisvės atėmimo Vakarų Vokietijos jaunuolis Rustas: atskrido niekieno nekliudomas savo sportiniu lėktuvu ir nusileido ne kur kitur, o Maskvos širdyje, Raudonojoje aikštėje. Taigi. Būtų mano valia, duočiau jam aukščiausią ordiną: kad atvėrė akis, ko verta TSRS sienų gynyba, ir privertė susirūpinti valstybės saugumu.

Vis dar vyksta protestai prieš rugpjūčio 23 dienos demonstraciją. Net nebejuokinga.

Buvau pas gydytoją D. Bagdonienę, paprašiau ištirti nuodugniau mano sveikatą, gal kažkur organizmo viduje yra priežastis, kad taip ilgai nesveiksta mano koja. Rytoj nešiu analizus. Reikia.

Rugsėjo 4. Penktadienis

Užsienio radijas pranešė: mirė Viktoras Nekrasovas, rašytojas, „Stalingrado apkasuose“ romano autorius, fotografas mėgėjas, reto proto ir švarios sąžinės žmogus. Nesurado jis savo vietos prie Stalino, buvo jo persekiojamas, nepalengvėjo jam gyvenimas prie Chruščiovo ir Brežnevo, tad emigravo į Vakarus, gyveno Paryžiuje, kur ir mirė. Gaila talentingo ir doro vyro. Buvau asmeniškai pažįstamas, išskyrus pagarbą – nieko kito jam nejaučiau. Mirė sulaukęs 77 metų, taigi jaunesnis ir už mane. Užtataigi.

Nunešiau anksčiau jau visus duomenis sveikatos tyrimui, šiandien gavau rezultatus: viskas lyg ir gerai, kraujo nusėdimas 20. O tai todėl, kad koja mano siautėja, kraujo spaudimas 13 ant 70, taigi idealus. Na, dar pagyvensime!

Petras Bražėnas serga, guli ligoninėje, bandžiau aplankyt, o jis – išėjęs į kiną.

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Sunkokai, bet eina.

Rugsėjo 5. Šeštadienis

Skaičiau „Litgazetoje“ kažkokio Leonido Pocivalovo pasisakymą: „Mūsų žmonės užsienyje“. Sukrečiantis dalykas. Atveria rusų kvailumą, atsidūrus užsienyje, bemandraujančius, o dar kad „didelių žmonių“ dukrelės ir sūneliai beveik visi „dirba“ užsienyje, užsiima spekuliacija, bizniu. Taigi.

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Gal kas ir išeis.

Protestai prieš rugpjūčio 23 demonstraciją dar tebevyksta. Tai bent!

Rugsėjo 6. Sekmadienis

„Litgazetoje“ kažkoks B. Runinas rašo straipsnyje „Portretas su baltomis dėmėmis“ apie dokumentinį filmą apie poetą Jaroslavą Smeliakovą, Stalino užkankintą, nukamuotą ir iki šiol pilnai dar nepripažintą. Gerai, kad parašė.

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Šiaip taip eina.

Monika išvyko į Šiaulius gastrolėms dviem dienoms. Vaidins spektaklyje „Žana“, kurį gerokai supeikė teatro kritikai. Kaip paprastai, kai pasirodo geras spektaklis.

Buvau pas Dalią. Retai besimatome, o reikėtų. Arba kaip reikiant, arba – nieko. Užbaigti, nutraukti viską. Kitaip – niekai. Virvių virvę veju, ir tiek.

Rugsėjo 7. Pirmadienis

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Su baime žiūriu, kad einu į pabaigą: vėl turėsiu svarstyti, ką dabar, apie kurį dabar? Atrodo, imsiuosi Teofilio Tilvyčio. Žiūrėsim, žiūrėsim. Ko iš anksto „stramužyti“ save!

Vėlai naktį sugrįžo Monika iš Šiaulių.

Rugsėjo 9. Trečiadienis

Vis dar prie Jono Šimkaus. Pasirodo, daug sudėtingesnis jis, nei man atrodė. Žmonės iš arti visuomet sudėtingesni. Deja, suvokiame šitai per vėlai. Daug ką suvokiame per vėlai.

Televizijoje laida „Žmogus ir įstatymas“, pasakojimas „Demokratija ar savivalė“. Kapsuko dujotiekio tinklų viršininko Šato siautėjimas, darbo žmogaus traumavimai. Daugiau nei sunkiai sutvarko jį teisėtumo organai.

Skambino Gintaras Dundulis, Surdegio kolūkio pirmininkas. Vėl tenai siautėja grobstytojai, persekioja jį, o LKP Anykščių RK pirmasis sekretorius Peseckas aiškiai nupirktas ir įgąsdintas, bijo pirštą pajudinti užtardamas jauną ir dorą kolūkio pirmininką. Na, žiūrėsim.

Apskritai tarus, nesitikėjau susidurti su tokiais reiškiniais dabar, persitvarkymų meto dienomis. O šito yra. Ir dar kiek!

Rugsėjo 10. Ketvirtadienis

Šiek tiek prie Jono Šimkaus. Labai nekiek, o vis dėlto.

Parašiau laišką Jonui Januičiui, Televizijos karaliui, padėkojau už laidą apie išdurnėjusį Šatą, prašiau daugiau tokių laidų. Taigi.

Gavau „Parduotų vasarų“ dar 2 egzempliorius lenkų kalba. Įdomu, bet honoraras keistokas: 1.200 rublių. Ką gi… Tikėjausi gausiąs vneštorgo talonų, kadangi Lenkija paėmė šitos mano knygelės virš 21.000 egz., o pasirodo – šmikšt. Taigi.

Šiandien anūkei Julytei 14 metų. Nuėjau, šį bei tą nusinešiau. Pasėdėjau, pasikalbėjau su visais, anksti sugrįžau namo. Senas jau aš kieminėtis net pas anūkes. Taigi.

Rugsėjo 11. Penktadienis

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Labai ir labai lėtai eina man darbas su juo. Gabumų, matyt, trūksta.

Monika iškako į Paalksnę su savo draugais.

Buvo Gintaras Dundulis iš Surdegio. Išsikalbėjome plačiai. Tiesiog neįtikėtinai įsisiautėjo tenai grobstytojai, teks rimtai susirūpinti. Susirašiau kas reikia.

Skambinau Daliai, norėjau susitikti su ja, o ji negali. Padėjau ragelį. Tesižinai. Esu reikalingas žmonėms tik tada, kaip jiems bėda kokia išpuola, šiaipgi – kam aš jiems?

Rugsėjo 12. Šeštadienis

Vėl prie Jono Šimkaus. Pasivariau gerokai.

Ilgai vaikščiojau po miestą. Gražu, smagu, brangu širdžiai. Va, tiktai koja vargina: nesusveiksta, ir gana, pabodo lakstyti troleibusais į nesibaigiančius pertvarstymus. O ką? O nieko. Reikės gal gulti į ligoninę. Daktarai pataria: per daug, girdi, vaikštau, koją varginu…

Rugsėjo 13. Sekmadienis

Užbaigiau apie Joną Šimkų. Valio!..

Dabar reikės atsikvėpti. Negaliu iš karto pulti prie kito personažo – žmogaus. Taigi. O laikas bėga, bėga, bėga.

Sugrįžo Monika iš Paalksnės. Bus ramiau. Nes Roko beveik nematau savaitgaliais. Gyvena jis lyg ir pas mus, valgo, geria, pamiega, ir – vėl iš namų. Kiek šitai tęsis – nežinau nei aš, nei Monika. Žiūrėsim, galgi „išsidūks“, susipras.

Rugsėjo 14. Pirmadienis

Surašiau raštą LKP CK sekretoriui Vytautui Astrauskui, eisiu pas jį tuo reikalu, nes tai jam pavesta žemės ūkio reikalai, be to – netinka žengti per jo galvą tiesiai pas Pirmąjį. Pirmąjį reikia palikti rezerve, jeigu šis nepadės – tada belsimės. Taigi.

Pirkau poras dvi „basketkių“, abiem anūkėm. Labai džiaugėsi, dėkojo. Nelengva dabar joms, likus be tėvo. <…>

Gavau Rokui dvejas kelnes, šviesias, čekų gamybos. Buvo patenkintas. Tai gerai.

Negaliu nieko rašyti. Koks velnias, Baltuši?

Sutikau Algimantą Baltakį, prašė būtinai dalyvauti „Pergalės“ minėjime. Pažadėjau, kur dėsies. Draugiškai jis, tai ir aš.

Rugsėjo 15. Antradienis

Skaitinėjau, vartinėjau Rybakovo romaną „Arbato vaikai“, atspausdintą „Družba narodov“ žurnale. Ne rašytojas jis, šitas Rybakovas, tai aišku iš karto. Mečiau skaitęs, grąžinsiu Rašytojų sąjungos bibliotekai. Tegu skaito, kas tiki šitokiu skaitalu, tegu ir itin aštria tema (antistalinistine) sukurtu. Tegu. Jų valia.

Vartinėjau juodraščius. Vis dar nesiryžtu imtis pasakojimo apie Teofilį Tilvytį. O laikas bėga, bėga…

Parduotuvėse produktų vis mažėja. Beveik ištuštėjo skyriai „Sigutėje“ ir kitur su dešromis kooperatyvinėmis kainomis. Kainos liko, dešrų nebėra. Apskritai jokių rūkėsių.

Nuotaika – niekai. O ko? O velniai žino ko!

Rugsėjo 16. Trečiadienis

Buvau LKP CK pas sekretorių Vytautą Astrauską. Priėmė draugiškai, kaip seną pažįstamą. Išdėsčiau Gintaro Dundulio bėdas, įteikiau santraukinį raštą apie Anykščių rajono kai kurių partinių ir tarybinių vadovų įsisiautėjimą. Išklausė atidžiai, paskui staiga tarė: „O maniau, kad Peseckas gerai sugyvena su rašytojais!“ Prisipažinsiu, nustebino mane šitas pasakymas. Pasakiau iš karto, kad su Pesecku mūsų santykiai visai nekonfliktiški, aš tiktai ginu prieš jį dorą kolūkio pirmininką… „Taip tai taip…“ – buvo atsakyta man. Suneramino mane šitai. Matyt, čionai iš seno įprasta laikyti tuos, kas ateina su rūpesčiais, intrigantais. Tikrai blogai, jeigu iš tikrųjų šitaip!

Rugsėjo 17. Ketvirtadienis

Meno darbuotojų rūmuose įvyko „Pergalės“ žurnalo 500-jo numerio išleidimo minėjimas-iškilmės. Neatsilaikiau dabartinio redaktoriaus kviečiamas, nuėjau, tariau žodį. Viskas atrodė gerai. Viena negerai: vėl pasijutau vienišas tarp žmonių ir tarp rašytojų, svetimas, nereikalingas. Na, ką gi. Būna ir šitaip su žmonėmis, kurie nesusipranta laiku numirti, kaip nesusipratau ir aš.

Rugsėjo 18. Penktadienis

Keista, o nesurandu pirmųjų žodžių ir sakinių pasakojimui apie Teofilį Tilvytį. Norėčiau, net labai, papasakoti apie jį kiek šiltėliau, be šablonų ir be senienų. Štai tik iškyla klausimas: kaip pavaizduoti E. Mieželaičio „užsisėdimą“ ant T. Tilvyčio už kritiką, jo organizuotus persekiojimus, užkertant kelią poezijos knygai apie Vytautą Montvilą „Daina gyvybės kaina“, ir daug ko kito. Prisikentėjo tada Tilvytis! Vaikštau, dėstau galvoje mintis, o jos nesusiklosto, negi dar laukti?

Buvau „Žalgirio“ parduotuvėje. Maisto produktai. Nukreipė mane tenai, pas direktorių Gediminą Dulskį, Vilniaus miesto prekybinių organizacijų vadovas Kukenis, kurį paprašiau sudaryti galimybes… nusipirkti konjako ir degtinės po kelias bonkas atsargai, kaip sakoma. Pavargau begaudydamas po kilometrines eiles. Gavau viską, tačiau iš karto pasijutau įklimpęs: už paslaugas buvo man, tiesa, užuolankomis, mandagiai, duota suprasti, kuo galėčiau atsidėkoti direktoriui. Ne pinigais, ne, ir ne daiktais, o užtarimu, „kur reikia“ ir „prieš ką reikia“. Štai ir prasidėk, žmogau kvailas!..

Išėjo atsiminimų apie Justą Paleckį I-sis tomas. Įsigijau sau ir Povilui Zulonui. Radau jame ir savo paties rašinį. Neskaičiau, neprisiverčiau. Gal kada vėliau… Knyga išleista gerai, stambi.

Rugsėjo 19. Šeštadienis

Buvo atvykę iš Anykščių Nijolė Pleskač su sūnum, kuriam savo laiku padėjau gultis į ligoninę. Viskas gerai, tik įvarė man sumišimą dovanos gėlių ir dar „kai ko“. Pastebėjau šitai tik jiems abiem išėjus. Toksai dabar gyvenimas.

Monika žiūrėjo Akademiniame dramos teatre V. Krėvės „Skirgailą“ (Vancevičiaus pastatymas). Kalbino ir mane, bet aš, žinodamas Vancevičiaus „režisūras“, atsisakiau. Sugrįžo Monika be galo sužavėta Regimanto Adomaičio vaidyba Skirgailos vaidmenyje, neįtikėtinai gera, nelaukta, visą spektaklį pavertusia „vieno aktoriaus teatru“. Reikės nueiti kai kada, kada nors.

Rugsėjo 20. Sekmadienis

Parašiau laišką „Komjaunimo tiesai“ dėl respublikos gydytojų psichiatrų, nukankinusių Praną Ruzgą.

Taikos gynimo komitete dalyvavau susitikime su Belgijos taikos judėjimo atstovais. Atrodo, viskas praėjo gerai.

Rugsėjo 21. Pirmadienis

Susisiekiau su Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju Kazimieru Kačonu, labai mano gerbiamu žmogum, kalbėjau dėl buto išskyrimo Dulskiui monolitiniame name Lvovo gatvėje, į kurį kažkodėl nūnai daugelis smelkiasi gyventi. Žadėjo „pasižiūrėti“.

Vartinėjau juodraščius. Dar negaliu pradėti pasakojimą apie Teofilį Tilvytį. Gerokai graužiuosi, bet žinau save: jeigu mintyse nepasiruošęs pradėsiu, tai špygą ir gausiu. Taigi.

Buvau vėl pas chirurgus, perrišo man koją, o kada ji pasveiks – nieko nepasakė. Reikia mesti juos peklon, ieškotis šaltalankio alyvos, kitaip nieko nebus gero.

Skambino Povilas Zulonas, pranešė: Kultūros ministerija atsiuntė raštą, liepia ruoštis išvykai į Lenkiją. Bene bus čia paveikęs mano įsikišimas pernai rudenį, sugrįžus iš Punsko, kai pakėliau klausimą apie būtinumą nuvežti Punsko lietuviams „Senovines kupiškėnų vestuves“. Jeigu tikrai taip, tai smagu man. Ir būtinai važiuosiu su jais visais, kupiškėnais, į Punską. Žinoma, jeigu koks tipelis vėl nepakiš man kojos, kaip iki šiol pakišdavo visų kitų išvykų į užsienį atvejais. Taigi. Žiūrėsim.

Vakare buvau pas Mildą Kunčinienę. Reto žavumo ir dar retesnio švelnumo moteris!

Visai vakare įvyko rašytojų karo ir darbo veteranų Tarybos steigiamasis susirinkimas. Praėjo gana juokingai. Niekas nežinojo, kam toji taryba kuriama, ką ji veiks ir t. t. Susirinkimas truko nepilną valandą.

Televizija parodė lietuvišką meninį filmą „Sūnus palaidūnas“. Labai stengėmės abu su Monika, deja, nieko nesupratome, net kur, kokioj šaly vyksta veiksmas. Taigi aišku: filmas juk „lietuviškas“!

Rugsėjo 23. Trečiadienis

Vakar ir užvakar smaginau, raginau pats save imtis Teofilio Tilvyčio, deja, neįsidrąsinau. Kai norisi daug ką pasakyti, tai ir nesurandi reikalingiausių žodžių.

Skaitinėjau Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“, III-ją knygą, spausdinamą „Pergalės“ žurnale. Gi be reikalo jis ėmėsi šito darbo, reikėjo apsiriboti tuo vienu tomu, atžymėtu leninine premija. Viskas dabar lėkšta, grynas reportažas, be ryškių charakterių, personažų išgyvenimų, vien suregistravimas daugybės įvykių pokario metais mūsų respublikoje. Argi tai ir yra grožinės literatūros kūryba? Ir juk niekur nepasakysi šito. Tuoj būčiau apšauktas pavyduoliu, intrigantu ir t. t. Tesižinai.

Rugsėjo 25. Penktadienis

Vakar Monika vaidino „Tylią naktį“, grįžo patenkinta, apdovanota gėlėmis, besišypsanti. Tai gerai. Džiaugiuosi, kad jos sveikata aiškiai pagerėjusi.

Skaičiau „Tiesoje“ pranešimą, kad Klaipėdos Jūrų muziejuje girtas sargo svečias nakčia užmušė visus penkis pingvinus, tarp jų ir gražuolį karališkąjį, kuriuo gėrėjosi tūkstančiai vaikų. Tegu paraliai griebia šitokius „žmones“! Ir dar apmaudžiau, kai žinai, kad nebus tas žudikas rūsčiau nubaustas – taip mūsuose yra: daryk ką nori, užmušinėk nors ir žmones, tik valstybės pagrindų nejudink, neliesk nė iš tolo. Taigi.

Rugsėjo 26. Šeštadienis

Itin prasta savijauta. Perkūnas žino ko.

„Literatūra ir menas“ šios dienos numeryje aprašinėja „Pergalės“ 500-jo numerio minėjimą MDR ir pažymi, kad aš pradėjau dirbti „Pergalėje“ 1952 metais. Net nebejuokinga. Visose enciklopedijose pasakyta, kad dirbau, taigi redagavau „Pergalę“ nuo 1946 iki 1954 metų, o čia savaip viską kreipia. Įdomu, kad tokie „netikslumai“ visuomet liečia tik mane, nieko daugiau. Įdomu ir įsidėmėtina, nors ir smulkmena, išvalgyto kiaušinio lukšto neverta. Ir daro šitai visuomet kažkoks nukvaišėlis Braziūnas, beje, rašantis ir eilėraščius, taigi – poetas!

Buvo Vidmantas Valiušaitis iš Kauno. Pasakojo susilaukęs didelių nemalonumų ryšium su tuo, kad buvo apkaltintas dalyvavęs kartu su žmona rugpjūčio 23 dienos „buržuazinių nacionalistų“ mitinge Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo. Iš tikrųjų gi tik ėjo pro šalį, grįždamas su žmona iš geležinkelio stoties, išlydėjus žmonos seserį į Vokietiją. Žiūrėsiu, ką galima bus padaryti.

Bet ir susimąstyti reikia dėl šito fakto. Minėtas mitingas nebuvo uždraustas, mitingo metu milicija nieko nesulaikinėjo, negainiojo, „nesikišo“. Vėliau apie šį mitingą mūsiškė propaganda skelbė kaip apie pilietinių teisių įrodymą, net per televiziją demonstravo užsieniečiams, žinoma, nutylėdama, kad tą pačią naktį po mitingo dauguma jo dalyvių buvo areštuoti, tardomi, daužomi, jiems grasinama. Taigi, taigi…

Ko norima pasiekti šitokiu melu?

Rugsėjo 27. Sekmadienis

Nutarimai byra po nutarimų, kaip iš kiauro maišo. „Tiesoje“ štai dar vienas: leidžiama privačiai kepti duoną, kurti kooperatines šeimynines kavines, valgyklas. Visa tai, žinoma, labai gerai, tačiau kodėl gi tuo pat metu neišleidžiamas įstatymas, ginantis panašių kooperatyvų ir jų narių teises? O kol šitai nepadaryta, visi kooperatininkai atsiduria kyšininkų bei milicijos organų sauvalėje. Be kyšių jie neįmano gauti jokių produktų, o kai juos gauna, tuoj prisistato „obuchoesininkai“, tikrina, žiūrinėja kiekvieną daiktelį, ir pasitraukia tiktai gavę gerą kyšį, o kitą dieną vėl visi prisistato – vėl kyšius duok! Daugelis naujai įsisteigusių kooperatyvų užsidarė, nebeišlaikę tokio lupikavimo, užsidarys ir visos kitos privačios įmonėlės. Tai kuriems velniams visi tie tariami leidimai, ta visa propaganda?!

Dar kartą pasveikinau Povilą Zuloną. Jam – 75 metai.

Rugsėjo 28. Pirmadienis

Susitariau su Literatūros propagandos biuru dėl išvykų: spalio 5-tą Šiauliuose, spalio 6-tą Radviliškyje, spalio 11-tą Alytuje. Visur po du susitikimus su skaitytojais. Mane lydės Gražina Urbonaitė, šauni moteris ir labai gera skaitovė. Į Šiaulius ir Radviliškį vyksime vienu autobusėliu kartu su Valdu Kukulu, Vytautu Misevičium, aktoriais Kubilium ir Grašiu. Nelabai kokia tai kompanija, bet nuvykę būsime atskirai, visi kitose vietovėse.

Vartinėjau juodraščius. Ranka dar nepakyla rašyti. O reikėtų. Labai reikėtų!

Rugsėjo 30. Trečiadienis

Vakar nuėjome su Monika žiūrėti „fondinių“ filmų Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose. Matėme kažkokį tarmalą, sušalome nekūrentoje salėje, po seanso tuoj ir išėjome, nebelaukėm sekančio filmo. Net keista, kad žmonės žiūri, gėrisi tokiais, atsiprašant, filmais. O gal mes nusenome?

Iš Vytauto Kazimiero Jonyno laiškas, labai geras, draugiškas. Sakosi dailininkas, kad jau ėmėsi „Juzos“ iliustracijų. Tai labai gerai. Klausia, kur nuotraukos iš mūsų apsilankymo pas Zenoną Valuntą Butėnuose, kur recenzijos apie jo turtingą parodą Vilniuje. Skambinau fotografui Dichavičiui, tas sakėsi tuoj tuoj vyksiąs į JAV, nuotraukas nuvešiąs, nesutiko su mano pasiūlymu nusiųsti jas per „Tėviškės“ draugiją, taip būtų greičiau. Kiekvienam rūpi savi reikalai. O recenzijų apie dailininko V. K. Jonyno parodą Vilniuje nėra iki šiol. Nerašo nė žodžio menotyrininkai, tyli dailininkai, tyli žmonės, nors kiek nusimanantys mene… Daugiau nei keista šitoks reiškinys! Juk V. K. Jonynas ne vien įžymus, vienas įžymiausių lietuvių dailininkų pasauline prasme, bet ir padovanojo Lietuvai šimtus savo darbų, visą parodą. Tai kaip čia dabar?.. Nesuprantu ir gana šitokio mūsų meno žmonių sulaukėjimo!

Parašiau laišką V. K. Jonynui. Pabandžiau sušvelninti viską, tik nežinau, ar man tas pavyko. Tikriausiai – ne.

Vakarieniavau „Neringoje“ su Loreta Pakeryte ir kai kuriais CK darbuotojais. Vyko rimti pokalbiai apie taikos gynimo darbą bei jo problemas.

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 7

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5–6). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1987 m. liepos mėnesio užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1987 m. liepa

Liepos 1. Trečiadienis

Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis susinervinimų, o šitai bene sunkiausia, juo labiau, kad brolis Leonardas pametė kuklumą, pradeda jau kaip reikiant „įsitvirtinti“ Paalksnėje, beveik komanduoti, atsivežė čia du anūkus, mūsų prieš tai neįspėjęs, atsivežė ir šunį, o kam mums su Monika visa tai? Na, šį reikalą sutvarkysiu. Dar lieka bėda su Monikos dukra Dagne: užsispyrusi nenori, gal nė negali, palaužti savo ambicijų, atsiprašyti Monikos ir manęs už pamišėlišką išsišokimą, išvadinant abu mus išsigimėliais, o Monika nuo to kenčia, aiškiai matau. Kalbinau, tegu pakviečia, tegu ji atvažiuoja, teatsiprašiusi jos vienos, tačiau nesutinka Monika: tegu atsiprašo kaip reikiant abiejų. Taigi abi laikosi savo pozicijų, ir abi kenčia. O kam to viso?

Liepos 6 dieną turi atvykti kaimynė gyd. Štrimaitienė su dviem dukterim, tai ermyderio dar padidės. Irgi niekam nereikalingo, tik nervų ardymas Monikai. Kitą sykį net juokinga: šitokios menkos smulkmenos, o išspręsti jas veik neįmanoma. Taigi.

Liepos 2. Ketvirtadienis

Buvau su Leonardu Molėtuose. Sutvarkiau elektros skaitiklio sąskaitas, atsiskaičiau už telefoną, susitariau Tarpkolūkinės statybos valdyboje su pirmininku Ramanausku dėl mūsų namo Paalksnėje nudažymo: rytoj atvažiuos dažytojai. Gerai. Pataisėm ta proga ir televizorių: perdegusi buvo lemputė. Televizorius veikia, tik ar ilgam? Tarybinės juk gamybos!

Spauda vis plačiau rašo apie negerumus. Kauno tarpmiestinių autobusų parke susiformavusi tikra vairuotojų mafija, grobianti pinigus iš keleivių už bilietus, o bilietus neparduodanti. Kontrolierius, kurie juos tikrina, tuos šoferius, sumuša iki sąmonės netekimo, tie patenka į ligoninę, o šoferiai mušeikos neteisiami, nesurandant pagrindo baustinumui. Atrodo, teismai papirkti. Papirkta ir milicija. Ir pagaliau patys kontrolieriai: rublis veltui gauti maloniau nei guzas į kaktą. Taip pat rašoma gana plačiai apie alkoholizmo ir narkomanijos paplitimą tarp paauglių, pirmiausia – moksleivių, ypač Kaune. Kaunas visada buvo ir yra Kaunas. Taigi. Šitokių reiškinių dar nėra buvę Lietuvėlėje mūsų. Jokiais kitais laikais nėra buvę. Kas toliau?

Liepos 3. Penktadienis

Vakar atvažiavo dažytojai: keturios moterys ir vienas vyras. Dažė labai sparčiai, gerai, vis pasiteiraudami mūsų, ko dar norėtumėm. Nudažė beveik visą namą! Rytoj žadėjo atvykti, baigti visus darbus iki pietų. Taip šiandien ir padarė. Bandau atsilyginti jiems, viskas gerai išėjo.

Vakar ir šiandien oras labai gražus. Netikėtai visu buinumu pražydo baltieji bijūnai. Pirmą kartą! Ir tiek žiedų, kad Monika apkarpė bumbulus kai kuriuos, kitaip – nebūtų nė „išmušę“ visų.

Susitarėm su Monika: sekmadienio vakarą važiuojam abu į Vilnių. Jai reikia vaistų, man – kiti reikalai, pirmiausia atsirinkti ir atsivežti juodraščius, taipogi ir išbaigtus tekstus knygai „Gilų pėdsaką širdy palikę“. Dar kartą viską iš naujo pergalvojęs, priėjau aiškios išvados: rašyti galiu tiktai šitą knygą, visa kita atidėjus į šalį. Per daug jau paini situacija gyvenime, šitų „persitvarkymų“ sukelta, nieko stabilaus ir… nieko aiškaus. Laužiantis per brūzgynus nei uogų pasirinksi, nei sveiką kailį išsaugosi. Tegu jaunesni. Jaunesni. Jiems visada visos jūros – iki kelių.

Pastaruoju metu priešokiais skaitinėju iki šiol man nežinomo Argentinos rašytojo Enrike Amorimo romanus (vienoje knygoje) „Šeimininkas Agiliaras“ ir „Lenktynių žirgo šešėlis“, ir vis labiau įsitikinu, kaip mažai mes tepažįstame pasaulinę literatūrą. Puikus rašytojas tas Enrike Amorimas, galima sakyti, tarptautinio masto, geras psichologas, nuostabus atskleidėjas aprašomosios šalies ir jos žmonių, pastarųjų psichologijos. Ir… nežinojome jo iki šiol. O gal tik aš? Rašė jis ispanų kalba, vadinasi, po užraktu nuo manęs buvo jo kūryba. Gerai bent tiek, kad nors dabar susipažinau.

Retkarčiais vėl paimu į rankas Mikalojaus Katkaus raštų tomą, kur sudėta „Balanos gadynė“, taipogi pluoštas atsiminimų, surinktos liaudies kūrybos žiupsnelis, straipsniai įvairiomis temomis, laiškai. Įvadas K. Korsako, labai rimtas. Gerai, kad išleistas šis leidinys ir kad nūnai, kiek girdėjau, leidžiamos naujos jo laidos. Tegu skaito žmonės kuo plačiau. Pati „Balanos gadynė“ nūnai jau kiek nuobodoka, tačiau būtina perskaityti, kad geriau pažintum, kaip mūsų tėvų tėvai gyveno, kokį vargą pakėlė ir kokia gyvenimo išmintim vadovavosi, sau gyvenimą lengvindami, kokius gražius papročius tausojo ir kūrė naujus. Itin įdomiai, nežiūrint senumo, skaitosi jo atsiminimai, daug pasakantys man, manau, kad ir kitiems, tačiau negaliu sutikti su jo mintimis apie Joną Basana-vičių („D-ro Jono Basanavičiaus asmenybės apibūdinimas“). Neobjektyvus čia Mikalojus Katkus, gal kiek ir pavydo įtakojamas – asmeniško pavydo. Ką gi, nėra žmonių idealiai tobulų, nėra neklystančių. Man atrodo, į žmones reikia žiūrėti ir juos vertinti iš to, ką gero jie yra padarę tautai, žmonijai, Tėvynei, mažiau kišantis ir domintis jų privačiu asmeniniu gyvenimu ir kai kuriais neigiamais bruožais. Taip bus teisingiau.

Taigi šitaip.

Liepos 4. Šeštadienis

Nesirašo iš ryto. Kaip jau metų metais. Ir vakarais. Dievas žino, kada tai baigsis. Daug vilčių dedu perėjimui į atsiminimus apie atskirus žmones, sudarant knygą „Gilų pėdsaką širdy palikę“. Tikiu, kad darbas prie jų seksis. Gal ir kitiems darbams išsijudinsiu.

Monikos sveikata nelabai džiugina, nors ir kažko liūdinančio nelabai matyti. Dar pagyvensim, protingi pabūsim. Dar, dar.

Liepos 5. Sekmadienis

Vėl nesirašo. Gal nė bandyti nebeverta. Svarbiausia kliūtis: nežinojimas, kokių pozicijų laikytis romane, net nežinojimas, vardan ko jį noriu parašyti. Per daug jau drumstą metą gyvenam, normaliu protu nelabai tesusigaudysi. Na, žiūrėsim. Gal iš tikrųjų padėti rankraštį ilgam poguliui į stalčių ir varyti atsiminimus apie konkrečius žmones „Gilų pėdsaką širdy palikę“? Ką?

Kaip vis dėlto laikina viskas. Buvo metas, kai žavėjomės penicilinu, laikėme jį stebuklingu vaistu nuo visų bėdų, daugeliu atvejų ir išbandyti teko, visada sėkmingai. Su kokiu dėmesiu skaičiau Andre Morua knygą apie Aleksandrą Flemingą, penicilino atradėją, kaip atžymėtas jis buvo karo ir pokario metais, įvairių akademijų garbės nariu priimtas, Nobelio premija apdovanotas, viso pasaulio spaudos centre buvęs… O kas dabar šneka apie peniciliną? Yra net atvejų, kai tiesiog draudžiama jį taikyti gydymo reikalams. Ir pats aš nebeatsimenu, kada būtų man gydytojai jį prirašę, nors susirgimų į senatvę vis daugėja. Taigi. Taigi šitaip. Nieko nėra ne tik amžino, bet ir pastovesnio. Nebent faraonų piramidės. Toksai gyvenimas.

Labai neramina Monikos sveikatos stovis ir iš to kylanti negera jos nuotaika. Į pasiūlymus dar kartą kreiptis pas gydytojus numoja ranka. Niekuo nebetiki. Nuolatos liūdesio apimta, nervinga smarkiai. Negeri dalykai. O ateityje bus dar prastesni. Kai liksime abu dar labiau nusenę, jėgoms sumažėjus, vieni du belikę, juoba nėra jokio pagrindo tikėtis, kad kas iš mūsų vaikų (dukterų) arba anūkų terliotųsi su mumis, paliegėliais. Fu, net man nelinksma pasidarė, užrašius šituos žodžius!

Į Paalksnę atvyko Leonardo marti Regina ir duktė Loreta. Pas savo dukrą ir sūnų. Šiandien išsiveš juos į Anykščius, ir Leonardai vyks kartu. Pabus visi pas Marytę, kuri jau seniai šaukiasi ir šaukiasi jų. Ji – visai besveikatė, vaikšto su lazdomis, net ramentą pasitelkdama, daiktų nusitverdama. Niekai, ir gana.

Ruošiamės ir mes su Monika. Vakare išvažiuojam. Rytoj vakare sugrįšime, aptvarkę kai kuriuos reikalus. Taigi tiek.

Liepos 6. Pirmadienis

Vėl Paalksnėje. Atkakome kartu su kaimynais vilniškiais Štrimaičiais, tik ne su visais, o su Štrimaitiene Stasele ir dviem jos dukterim. Žadėjo pabūti ilgėliau, dabar staiga paaiškėjo, kad jau šį šeštadienį iškanka jos su šeimos galva ilsėtis į Palangą. Tai man rūpestis: juk ketvirtadienį vakare išvykstu į Vilnių, ir jeigu nesugrįšiu iki šeštadienio vakaro, tai kas čionai paglobos Moniką? Vieną ją palikti negalima: sveikata, nervai. Na, žiūrėsime.

Prisiminiau pokalbį su „Vagos“ leidyklos vyr. redaktorium J. Stepšiu, kursai pritarė mano sumanymui atidėti romaną ir paruošti atsiminimų knygą „Gilų pėdsaką širdy palikę“, nusiųsti jam projektėlį, kad galėtų be eilės įtraukti į ateinančių metų gamybos planą. Reikės taip ir padaryti.

Skaičiau atsivežęs šios dienos „Pravdą“ ir „Izvestijas“. Rašo apie tokį mūsų šalies pramonės atsilikimą, žmonių numoralėjimą, tokį gamybos broką ir kai kurių partinių vadovų, konkrečiai Baškirijos ATR, išsigimimą, kad ir patikėti sunku ir šiurpu darosi. Kaipgi iki šiol nebuvo visa tai pastebėta? Ką veikė aukščiausiosios partijos viršūnės Kremliuje? Nesurandu atsakymo į tai, tuo pačiu negaliu ir pilnai patikėti, kad viskas pasikeis į gerąją pusę. Kai viena partija valdo – gero nelauk. Ir kai revoliucija vyksta iš viršaus, taip pat nieko gero nelauk. Juk visi tie valdantieji vadovai, kurie prileido šitokį nuosmukį, lieka savo postuose, viena kita išimtis šita prasme esmės nekeičia. Ne, nėra šviesios vilties.

Liepos 7. Antradienis

Vakar vėlai vakare skambino iš Maskvos, pranešė, kad „Juzos“ vertėja į prancūzų kalbą Denize Neugnot atvyks į TSRS ne liepos 10, kaip buvo numatyta, o liepos 18. Pranešiau apie tai drg. Leikauskui jau šiandien.

Saulėta, gražu, tik vėjas šaltokas. Man tas nepatinka. Nuo pat vaikystės bijau vėsumos. Gal čia atsiliepia mano persirgta vaikystėje maliarija, tada vadinama „drugiu“, gal ir tie plaučių uždegimai, ką sirgau vaikystėje, dar Pirmojo pasaulinio karo metais, vėliau ir Antrojo pasaulinio karo metais Saratovo stepėse, kas gi dabar žino? Aišku tik viena: negera man. Taigi.

Monikai vakar rytą buvo prasidėjusi smarki aritmija, dabar beaprimo. Negalima jai nervintis!

Surašiau knygos „Gilų pėdsaką širdy palikę“ konspektą „Vagos“ leidyklai. Susidaro gerokas tomas apie 34 žmones, puslapių turėtų būti apie 430. Tokios storos knygos dar nesu parašęs savo gyvenime. Projektą pažymėjau liepos 9 dienos data: kai būsiu Vilniuje, tai pasiųsiu paštu.

Sėdžiu, mąstau. Kiek dar darbelio bus prie šitos knygos! Juk išbaigta, ir tai dar reikia „pasižiūrėti“ toli ne visi rašiniai, o aš juk žinau savo tuos „pasižiūrėjimus“ – kaip bemat imsiu taisyti, tobulinti iki sugadinimo, o paskui – vėl viskas „atgal“. Svajoju užbaigti visus darbus iki ateinančių metų balandžio 14 dienos. Tada įteikčiau „Vagai“ ir, ko gero, knyga pasirodytų paskutiniam mano jubiliejui – 80-čiui. Bet tai tik svajonės. Tik svajonės.

Skambinau Daliai. Labai gerai pasikalbėjome. Jai nelengva. Darbas labai išblaškytas, motina sunkiai susirgo, ne ką tegeresnis ir tėvas. Gyvena, kiek žinau, viena. Taigi.

Liepos 8. Trečiadienis

Ėmiausi knygos „Gilų pėdsaką širdy palikę“ rankraščių. Pirmuoju – apie Kostą Korsaką. Buvau apie jį rašęs ir „Nemune“ atspausdinęs platoką straipsnį (15 puslapių), tai jo pagrindu ir ėmiausi darbo. Iš pradžių ėjo gana nelengvai, vėliau, jau į teksto pabaigą, staiga pajutau: eina! Ir prie oficialaus teksto straipsnyje ėmiau pridūrinėti asmeniškus atsiminimus apie jį Kaune dar anais laikais, karo metu Maskvoje, paskui jau atvaduotame Vilniuje. Iš tikrųjų eina! Net ant širdies palengvėjo nuo minties, kad teisingai padariau atidėdamas romaną ir imdamasis šito darbo. Ko gero, bus gerai.

Anūkas Rokas iš kažkur atsinešė atšviestą ir albumo pavidalu suformuotą Džozefo Helerio romaną „Kažkas atsitiko“ rusų kalba. Nežinau, kas per autorius tasai Heleris, ir ko vertas jo šitas romanas, gal ir keista, kad esmi toks atsilikęs. Romane radau geroką nešvankybių krūvą, didelį pasimėgavimą aprašant visokias sekso pozas. Susidaro įspūdis, kad žmonės Vakaruose nieko kito nė nedaro, tik „zanimajutsa liubovju“ tiek naktį, tiek ir dieną. Tačiau yra ir gerų minčių, psichologijos blyksnių. Įdomu, kad čia aprašomi konfliktai tarp tėvų ir vaikų pribloškiančiai panašūs į tuos reiškinius mūsų šalyje ir net Lietuvoje. Matyt, kažkas tikrai atsitiko su pasauliu, riedame visi kažkur į marazmą ir tamsą, šaukiamės nelaimių, pirmiausia – naujo karo, net ir atominio. Toks pasaulis, koks susiformavo dabar, ir tokie žmonės negali ilgai egzistuoti. Deja.

Liepos 9. Ketvirtadienis

Iš pat ryto – prie atsiminimų apie Kostą Korsaką. Eina! Vietoje buvusių 15 puslapių prirašiau jau virš dvidešimties, o pačios pabaigos dar nematyti. Na, niekis. Jeigu knyga pasidarys per daug stora, išmesiu iš jos kai ką, pirmiausia, žinoma, A. Gudaitį-Guzevičių, į kurį vis dar neturiu aiškaus ir apibrėžto požiūrio. Kartais gaila jo, kai atsimenu, kad buvo jis vienišas, nors vedęs bene keturias žmonas, draugų tikrų neturėjo niekad, į visus žiūrėjo įtariai, niekuo nepasitikėdamas, kiekviename žingsnyje saugojosi pasakyti ką nereikalingo, ypač gatvėje vengdavo prisiartinančių prie jo žmonių, įtardamas juos norint išgirsti iš jo ką nereikalingo, kuo galėtų vėliau pasigirti savo draugams, sužinoję šį bei tą iš „garsaus rašytojo“, ir kai aš juokdavausi iš tokio jo įtarumo, tyliai sakydavo:

– Nesijuok, Juozai, nesijuok, tu dar nežinai, su kuo turi reikalų. Ir nekalbėk taip garsiai! Tik pažiūrėk, kaip visi įsispitrino į mus abu, einam greičiau iš čia!..

Ir eidavo, net skubėdamas, ir nepasižiūrėdavo, ar aš einu su juo. O Lenino arba Černiachovskio aikštėse vėl buvo neramus, žvilgčiojo į šalis.

– Ko dabar? – paklausdavau aš jį. – Ko pačiam ir čia negerai?!

– O ko taip visi žiūri į mus, stebi, ką darome, ką kalbame? Einam greičiau iš čia!

Aukšto stoto, elegantiškas, taktiškas, jau plačiai pagarsintas rašytojas, Stalino premijos (vėliau pavadintos TSRS valstybine) laureatas, o negera jam niekur. Ir gaila man būdavo kartais jo. Nujaučiau, kad šitokį jį padarė jo darbas valstybės saugumo organuose, ir dar aukščiausiame respublikos poste – Valstybės saugumo komiteto pirmininko poste, ir nebegalėdavau gailėtis jo, atleisti jam, kad 1940 metais, gavus iš Maskvos signalą pradėti Lietuvos gyventojų masines represijas, jis karštai ėmėsi šito brolžudiško karo, viešai skelbė, kad Lietuvos gyventojų ištrėmimo iš Lietuvos į Sibirą planą jis viršys su dideliu kaupu, ir viršijo, suspėjo prieš pat karo pradžią, ir nė pats Antanas Sniečkus nespėjo sulaikyti jo rankos, sumažinti tremiamų lietuvių skaičių. Toks jis buvo ir karo metais, gyvendamas ir dirbdamas Maskvoje, kai vaikščiojo su generolo uniforma, ir po karo, jau atvaduotoje Lietuvoje. Žinoma, buvo tai sudėtingas metas, ne viskas priklausė nuo A. Gudaičio-Guzevičiaus, buvo jis tik aklas „aukštesnės“ valios vykdytojas, tačiau negaliu atsikratyti minties: kodėl gi buvo jis šitaip beviltiškai aklas, ir kodėl toks žvėris savo tautos žmonėms? Juk štai latviai arba estai, kaip vėliau sužinojau, net ir saugumo organuose dirbdami tausojo savo tautiečius, nesivadovavo vien įtarumu, nesiekė „viršyti su geru kaupu“ savo žmonių ištrėmimo planą, nors ir jiems tą planą primetė vis tas pats tautų budelis Stalinas. Tokių dalykų negalima nei užmiršti, nei jų atleisti. Ne, nebuvo man gaila A. Gudaičio-Guzevičiaus.

Tai kaip dabar parašyti atsiminimus apie jį? Jeigu parašyčiau taip, kaip surašiau dabar savo dienoraštyje, ir atspausdinčiau, visi skaitytojai čepsėtų lūpomis iš džiaugsmo, o aš ar daug pačepsėčiau? Laikai dabar kiti, šitai matome, tačiau valstybės saugumo organai yra valstybės saugumo organai. Juo labiau, kad jų aparatuose tebesėdi dar daug vyrų, A. Gudaičio-Guzevičiaus „bendražygių“. Jie puikiai moka patyliukais susidoroti su žmonėmis, šnekančiais „ko nereikia“ šnekėti. Taigi.

Vėlų vakarą išvykau į Vilnių.

Liepos 10. Penktadienis

Vilniuje.

Visą rytą sugaišau po parduotuves, pirkau produktus vežtis į Paalksnę, ieškojau replių, veržlėms atsuktuvų, kitokių padargų, irgi Paalksnei. Deja, pastarųjų nė ženklo niekur nėra. Maisto asortimentas parduotuvėse žymiai išretėjęs, net kooperatiniuose parduotuvių skyriuose daug ko nebėra, nors kainos čia ir trigubos buvo duotos iš pat pradžių ir produktų buvo visokiausių. Taigi.

Atvyko Povilas Zulonas, atvežė kaimiškų skilandžių, pagal mūsų susitarimą. Pasakė skaitęs „Literatūroje ir mene“ labai negražų aprašymą mūsų susitikimo Kupiškyje, kai nuvykau tenai su dailininku V. K. Jonynu į 600-jį Kupiškio etnografinio liaudies teatro spektaklį š. m. gegužės 20-tą. Nebuvau dar skaitęs, taigi stvėriau laikraštį. O tenai kažkokios Barboros Oraitės surašyti štai kokie dalykai (pastoviame laikraščio skyriuje „Septynios dienos“): „Tegyvuoja svečių ir šeimininkų mandagumas! Taip rašau, grįžusi iš 600-tojo etnografinio liaudies teatro spektaklio. Net gerbiamas liaudies rašytojas J. Baltušis, garbės svečio teisėmis užlipęs ant pakylos, dėkojo ne „Šienpjovių dainos“ vaidintojams, o valdžios atstovams už tai, kad „sėdėjo ir žiūrėjo“, kad pavežiojo po rajoną, aprodė ir supažindino (be abejo, pagyrimo vertas svetingumas). Pritrūko mandagumo ir tiems, kurie, kultūros skyriaus vardu įteikinėdami garbės raštus, scenoje sukėlė tikrą sumaištį. Nuoširdžiausias čia buvo tėviškės aplankyti iš užsienio atkakęs dailininkas V. Jonynas.

Buvo neaišku: spektaklis svečių proga, ar – atvirkščiai. Ypač kai svečiai scenoje ėmė fotografuotis, atsakinėti radijo korespondentams, linkčiodami pabiriems plojimams… arba kai jie (tik ne liaudies aktoriai) buvo perjuosti jubiliejine juosta. Tų moteryčių ir dėduliukų, sukvietusių į savo jubiliejinį renginį, ir buvo labiausiai gaila. Argi tiek tevertos jų pastangos!“

Taigi šitaip. Perskaičiau, apstulbau. Viskas čia apversta aukštyn kojom, viskas sumeluota, iškreipta, išpurvinta. Tuoj pat paskambinau V. Jonynui, jis atsakė: „Nekreipkite dėmesio, atsiranda, matote, gudragalvių, ieško blusų meškos kailyje.“ Nusijuokėm abu, aptarėm, kad šiandien susitiksime Dailės muziejuje, kur 16-tą valandą bus atidaroma jo darbų paroda. Tuoj po to paskambinau į „Literatūrą ir meną“: redaktorius A. Drilinga išvykęs atostogų, atsiliepė jo pavaduotojas Krivickas. Kritines mano pastabas priėmė, sakė, ateityje panašių dalykų nebebus, tačiau Barboros Oraitės asmens ir tikrosios pavardės bei vardo taip ir neištarė. Girdi, tai „jauna laikraščio viešnia, žurnalistė, pradedanti…“ Juokdarys tas Krivickas. Jeigu, žinoma, ne daugiau. Pamazgas prieš mane atspausdinęs, neištenka drąsos pasakyti tiesą. O tiesa yra tokia: straipsnį parašė Rūta Noreikaitė (Justo Paleckio anūkė), žurnalistė, pasirašinėjanti visokiausiomis slapyvardėmis, Oginskaitės ir kitokiomis, ir niekuomet apie nieką neparašiusi nė vienos palankios eilutės. Mačiau ją minėto spektaklio metu, atvykęs į jį kartu su V. K. Jonynu, nuoširdžiai ir iš anksto šio teatro kolektyvo pakviesti. Kalbėjau iš scenos ne garbės svečio teisėmis, kaip rašo Oraitė, o kaip šito teatro kolektyvo garbės narys (ir Kupiškio rajono garbės pilietis), pirmiausia pasveikinau spektaklio atlikėjus, padėkojau iš visos širdies, palinkėjau naujų laimėjimų ir viso kito. Ta proga laikiau reikalingu padėkoti ir Kupiškio rajono partiniams bei tarybiniams vadovams, kurie savo rūpestinga globa labai ir labai padėjo šio kolektyvo kūrybinei sėkmei. (Štai ir šiuo metu LKP Kupiškio RK pirmasis sekretorius, buvęs tuomet spektaklyje, prieš tai sutikęs mus ant rajono ribos su duona ir druska, išrūpino šiam kolektyvui 8.500 rublių vyrų kostiumams, kitais būdais asmeniškai globoja.) Nemaniau ir dabar nemanau, kad padėkodamas žmonėms, kurie tikrai verti padėkos, padariau nusikaltimą ar kokį neatleistiną netaktą. Kolektyvą sveikino, jam dėkojo ir V. K. Jonynas, dar kartą viešai pasakė, kad atvyko čia svajodamas iliustruoti „Sakmę apie Juzą“, ir kad jam kaip iliustratoriui būtina buvo pamatyti žmones ir vietas, kur gyveno „Sakmės“ prototipas Juza. Taigi šitaip. Ir juostos mums buvo užrištos ne jubiliejinės, kaip rašo Oraitė, o vardinės, kokios priimta užrišti garbingesniems kviestiems svečiams. (Tokių juostų daugiau šimto turiu namuose surinkęs!) Taigi šitaip. Šitaip. Beje, po spektaklio buvome abu su V. Jonynu maloniai pakviesti spektaklio dalyvių į privačiai parengtą vakarienę, paragavome skanaus naminio alaus, atsisveikinome kuo gražiausiai ir 22.30 val. išvykome namo. Taigi šitaip.

Paskambinau, beje, tuo klausimu ir St. Tamošiūnui į Kupiškį. Buvo labai sujaudintas. „Ypač pergyvenu dėl brangaus svečio dailininko V. Jonyno“, – pasakė man. Apraminau žmogų.

16-tą valandą nuvykome į V. K. Jonyno dailės parodos atidarymą. Labai iškilmingai buvo atidaryta ši paroda. Dalyvavo Klikūnienė, įteikė V. K. Jonynui Aukšč. Tarybos Prezidiumo Įsaką dėl jo apdovanojimo Lietuvos TSR nusipelniusio dailininko vardu, sveikino jį kultūros ministras J. Bielinis, Dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas K. Bogdanas, „Tėviškės“ draugijos pirmininkas Sakalauskas. Jaudinančią V. K. Jonyno kalbą perskaitė Laimonas Noreika, kalbėjo ir pats dailininkas, karštai padėkojęs už parodos surengimą, taipogi pranešė, kad žymią dalį parodoje išstatytų darbų dovanoja tėvų žemei Lietuvai. Karštai, net labai karštai ir ilgai plojo žmonės V. K. Jonynui. Pati paroda labai turtinga, bene per 250 darbų: grafika, tapyba, skulptūra, metalas, vitražas. Ypač nustebino pastarieji, juoba nežinojau šito, ir kai pasakiau dailininkui apie tai, jis tarė: „O, Baltuši! Iš šitų vitražų valgiau duoną ir dar su sviestu Amerikoje!“ Ir iš tikrųjų, šitie vitražai (parodoje, žinoma, buvo tik jų spalvotos nuotraukos) beveik visi skirti Niujorko, Čikagos, kitų pasaulio šalių bažnyčioms, kultūros rūmams. Tiesiog apstulbino mane V. K. Jonynas savo darbų užmojais ir pasiekimais. Reto lygio jo darbai bet kurioje dailės srityje. Iš naujo pasijutau laimingas už Juzą, kad bus suteikta ir jam šio įžymaus menininko malonė. Šaunu ir gyventi verta!

Vakare paskambinau Daliai, pasisiūliau atvykti pas ją. Deja, labai šiltai atsiprašė, išvykstanti pas sergančius tėvus į Vilkaviškį. Ką gi, ką gi.

Liepos 11. Šeštadienis

Dar papildomai nusipirkau produktų, daržovių. Prieš pietus, kartu su Štrimaičiu, nukakau atgal į Paalksnę. Jis čia paėmė savo šeimą, parsivežė į Vilnių. Rytoj visi išvyksta į Palangą.

24 valandą, naktį, Monika pasibaiminusi pranešė man, kad kažkokie piliečiai du beldžiasi į duris ir langus, sakosi norį „pasikalbėti su Baltušiu“. Nusileidau į apačią, iš tikrųjų prie langų stovi du jauni vyrai, lyg ir miestiečiai. Pasisakė atvykę iš toli, iš Telšių, labai jiems reikia pasikalbėti su manim. Atsakiau, kad civilizuoti žmonės nesibeldžia vidurnaktį pas rašytoją, tik dėl to, kad „pasikalbėtų“ su juo. Keliaukite, iš kur atkeliavę. Jie pasisakė, esą, stovyklauja netoli čia, prie ežero, ir kad ateis rytoj dieną „pasikalbėti“. Atsakiau, kad nelabai trokštu šito. Juo labiau, kad vienas „svečių“ nuskusta galva. Jiems pasitraukus, paskambinau Molėtų milicijai, pranešiau apie atsitikimą. Sakė, patikrins, o jeigu kas – paskambinti jiems vėl.

Vakaras ir naktis praėjo ramiai. Tik Monika visai mažai miegojo iš to sujudimo.

Liepos 12. Sekmadienis

Paskambinau Leonardams į Anykščius, kaip buvom susitarę, kai namas Paalksnėj pasilaisvins, pasakiau, kad galėtų jie atvykti vėl, žinoma, jeigu nori. Atsakė, kad turi pasitarti visi, paskambinsią rytoj. Paskambino už 15 minučių, pasakė, kad ne, negali, Mitė serga ir taip toliau. Supratau: įsižeidę jie. Ir tegu. Labai čia man didelis daiktas.

Paskambinome abu su Monika Lilei Binkytei į Vilnių, kvietėme atvykti pas mus. Žadėjo „rytoj vakare“. Gal ir atvyks. Ji nieko sau moterėlė, tiktai šneka labai daug.

Trečia diena kaip nesitaiso orai. Lietus, vėjas, pašiurpimas. Suprantama, kad ir savijauta prasta. Tiesiog niekai. Ir nuotaika niekai.

Ilgai mąsčiau, gal reikėjo man romaną rašyti pirmuoju asmeniu. Gal būtų geriau išėję. Nieko nenusprendžiau. Dirbsiu toliau prie „Gilų pėdsaką širdy palikę“. Kad jau taip, tai ir taip.

Užbaiginėju šiandien atsiminimus apie Kostą Korsaką. Išeina truputį padrikai, berods, ir neįdomiai. O ką darysi? Reikia varyti toliau. Laikas pasirodyti su nauju savo leidiniu.

Užsienio radijo stotys skelbia, kad Jugoslavijoje gimė penkiamilijardinis Žemės gyventojas. Skelbiama ir jo pavardė, siunčiami sveikinimai, berods, ir piniginė parama. Mūsų informacijos „priemonės“ tyli apie tai.

Jau kuris metas iš laikraščių ir visų kitų informacijos „priemonių“ dingo TSKP CK Politinio Biuro narys Alijevas. Užsienio radijas tyli apie tai. Tyli ir mūsiškės „informacijos priemonės“. O žmonėse plinta kalbos vis plačiau, kad iš visur nušalintas jis, sėdi namų arešte. Tai bent. Tai bent. Tikriausiai šis žmogus taip pat įsipynęs į partinių vadovų machinacijas Vidurinės Azijos respublikose (Uzbekija, Kazachija, Tadžikija, kitos). Ne kitaip ir bus. Palauksim, pamatysim. O dabar vien nusivylimas Komunistų partijos aukščiausio lygio vadovų moraliniu nuosmukiu.

Šiandien Lietuvos televizija baigė rodyti trijų serijų telefilmą „Kukučių sakmės“ pagal Prano Treinio romaną „Jievaro tiltas“. Vaidina labai geri aktoriai, tačiau medžiaga jiems nelabai dėkinga. Prano Treinio kūryba apskritai silpnoka, daugeliu atvejų toli nuo tikrovės ir tiesiog blaivaus žvilgsnio į gyvenimą, net į literatūrinę kūrybą, daug gudravimo ir daug spekuliacijos, daužant buržuazinės valdžios valdomą Lietuvą, jos žmones. Jei patikėti autoriui, visi buvo sukčiai, vagys, valstybės iždo grobstytojai, tinginiai, moraliniai supuvėliai, žmonės be idealų, be šviesesnių tikslų. Įdomu, kodėl gi Treinys nieko neparašo apie nūdienius respublikos vadovaujančių sluoksnių žmones, neišnuogina jų kaip iš tikrųjų moraliai perpuvusių, suegoistėjusių, susmulkėjusių, besipjaunančių tarpusavyje žmogeliūkščių. Tai bent turėtų medžiagos! Ir aktoriams būtų ką vaidinti, nereikėtų pritempinėti autoriaus perdėtus išmislus iki tariamos tikrovės įtikinamumo. Taigi.

Žiūrėjau šiandien ir kitokią laidą: apie poetą ir šviesų žmogų Albiną Bernotą. Šviesiau širdyje tapo man po šitos laidos. Reikėtų parašyti jam, Albinui, deja, gyvena jis kažkur provincijoje, nusišalinęs nuo visų tarprašytojinių rietenų. Bandžiau paskambinti į jo butą Vilniuje: niekas neatsiliepė. Bandysiu dar kada nors.

Liepos 13. Pirmadienis

Lyja ir lyja. Maudžia visus kaulus. Taigi.

Pradedu suprasti, kodėl ir už ką taip užsisėdo ant manęs „Literatūros ir meno“ laikraštis. Visuomet labai principingai žiūrėjau į naujų narių priėmimo į Rašytojų sąjungos narius klausimą. Griežtai esu pasisakęs prieš daugelį tų žmonių, mano įsitikinimu, beviltiškų grafomanų, kurie vis tiek buvo priimti ir nūnai darbuojasi „Literatūros ir meno“ bei kitų nūdienės mūsų spaudos organų redakcijose, neišskiriant nė „Pergalės“ žurnalo. Štai ir susirenku dabar guzus iš jų, ir nieko čia dabar nebepadarysi, juoba šiandien jiems paduota visa valia. O Barbora Oraitė (Rūta Noreikaitė) keršija man už mano laišką Radijo ir televizijos komiteto pirmininkui J. Januičiui, kuriame protestavau prieš jos išpuolį Onos Valiukevičiūtės adresu (laida „Svečiuose pas Onutę“). Taigi viskas atsistojo į savo vietas. Na, dar pažiūrėsime.

„Amerikos balsas“ (lietuvių kalba) kelis kartus perdavinėjo pasikalbėjimą su Tomu Venclova, aptariant faktą, kad vis daugiau užsienyje gyvenančių rašytojų išleidžia savo knygas Tarybų Lietuvoje, dailininkai ruošia tėvų žemėje savo darbų parodas (Ignas, Jonynas, Vizgirda), o kai kurie (Kazimieras Žoromskis) sugrįžta gyventi į Tarybų Lietuvą. Tomas Venclova, paklaustas, kaip jis žiūri į tokius reiškinius, atsakė maždaug šitaip: „Jeigu kas pajunta, kad komunistų teroro rojui jam bus geriau, tegu sau važiuoja, gyvena, jų reikalas.“ Paklaustas, ar jis pats neketinąs grįžti į Lietuvą, atsakė: „Gal ir sugrįžčiau, jeigu… Tarybų Lietuvos vyriausybė atsiprašytų manęs už pridarytus man nemalonumus, bet sugrįžčiau ne visam laikui, aplankyti motiną, kurios pasiilgau, nes mano darbas čia, JAV, ir mano gyvenimas čia, ir aš labai gerai jaučiuosi čia, ir dar – jeigu Tarybų Lietuvos vyriausybė, man sugrįžus, niekuo nevaržytų manęs, leistų išvykti, kur tik aš noriu ir kada noriu.“ Taigi šitaip. Kai pažiūri, tai kiekvienas mizerija nešasi aukščiau savo bambos!..

Užbaigiau rašyti atsiminimų apie Kostą Korsaką juodraštį, tiksliau – atsiminimų pabaigą, apie 10 puslapių, atidėjau į šalį, tegu paguli. Imsiuos atsiminimų apie kitus.

Kiekvieną dieną prisimenu Dalią. Labai pasigendu jos, ir pats nesuprantu, kodėl taip yra. Juk senatvė beatėjusi, laikas obliuoti lentas grabui, tvarkyti literatūrinį archyvą, kiek ten jo bebuvę, o vis dar ilgesys, svajonės!.. Keistai vis dėlto sutvertas žmogus. Gal kiti – kitaip… Tik aš toks?..

„Pergalės“ 7 numeryje naujas E. Mieželaičio eilėraščių pluoštas. Skaičiau, nieko nesupratau. Negaliu atsikratyti minties, kad serga jis visišku nervų sutrikimu, šizofrenija ar kaip ten vadinama. Lieka tik stebėtis mūsų respublikos vadovais, kurie nemato šito ir nesuvokia, kiek gali apsijuokinti žmonių akyse, toliau liaupsindami ir garbindami šį „kūrėją“. O gal taip reikia dabar? Gal nieko kito nė nebereikia? Rašyk, imk pinigus ir… tylėk, daug rašydamas ir… nieko nepasakydamas?

Liepos 14. Antradienis

Susiskambinau su Povilu Zulonu Kupiškyje, sužinojau, kad išpuolį prieš mane „Literatūros ir meno“ liepos 4 dienos numeryje įvykdė ne Rūta Noreikaitė, kurią įtariau, o moterėlė tokia, pradedanti žurnalistė Rakauskienė, gyvenanti ne kur kitur, o pačiame Kupiškyje. Atsiprašiau dūšioje Rūtos Noreikaitės. Aiškiai paskubėjau įtarti ją! Ateityje būsiu atsargesnis.

Atvyko Lilė Binkytė iš Vilniaus, pabus čionai tris dienas. Tai gerai, Monikai nuobodulį išblaškys, ruoštis padės.

Paskambino brolis Leonardas iš Anykščių. Žada atvažiuoti su žmona ir šunim ketvirtadienį, taigi poryt.

Orai labai prasti: lyja, vėjas, šalta…

Atsiminimus apie Kostą Korsaką užbaigęs (dar teks truputį paredaguoti) ėmiausi apie Zinaidą Kulmanovą. Deja, matyt, reikia padaryti mažytę pertrauką, susikaupti iš naujo. Toks jau nestiprus esmi. Apie Kulmanovą būtina parašyti. Ir dar apie kai kuriuos žmones. Daug kam skolingas esu, daug kam negero pridaręs, tebūnie tad mano pagarba ir atsiprašymas bent dabar, kai nebėra jau jų, tų šviesių gerų žmonių, tiek padėjusių man įvairiais gyvenimo atvejais. Taigi.

Vakare staiga užgeso elektra, nutilo televizorius. Šaukiausi pagalbos iš Molėtų, nieko gero. Visą naktį buvome be šviesos. Smulkmena, o erzina.

Visą dieną lijo, vėlų vakarą staiga išsigiedrino, slėsnesnėse vietose pakilo tirštas rūkas. Bene saulę rytdienai žada?

Liepos 15. Trečiadienis

Atsiminimus apie Zinaidą Kulmanovą atidėjau: trūksta kai kurių duomenų, o jie – Vilniuje. Taisinėju „Mūsų Stepas“. Kiek nusenusi rašysena, reikia pašviežinti. Taigi.

Po pietų ir ėmiausi darbo kaip reikiant. Ir, atrodo, visai neblogai padirbėjau, nors ir nepavyko visko užbaigti.

Paskambinau Povilui Zulonui į Kupiškį, vėliau dailininkui V. K. Jonynui, su abiem pasitikslinau mūsų kelionės į Kupiškį detales. Viskas bus gerai.

Paskambinau Leonardui į Anykščius. Rytoj rytą jis su žmona Mite atvyksta pas mus. Be anūkų, tik su dukters Virginijos šunim. Tai irgi gerai.

Paskambinau ir Daliai į Kauną, pasakiau, kad, ko gero, rytoj vakare atkaksiu pas ją. Apsidžiaugė, dėkojo. Labai ir labai gerai. Taigi.

Pas kaimynus Sakalus atvyko iš Leningrado tokia profesorienė, vasarojusi pas juos užpernai su vyru, o pernai palaidojusi jį, mirus vėžio liga. Dabar jau atsigavusi, nepalyginti, kokia buvo praeitą vasarą: vienos ašaros ir raudos. Plačiai pasakojo apie Leningrado literatūrinį gyvenimą, pasakė, kad Dudincevas, kadaise sukrėtęs skaitytojus savo romanu „Ne vien duona kasdieninė“ ir susilaukęs už jį itin žiaurių puolimų (net mūsų žydeliokas Genrikas Zimanas šoko prieš jį!), nūnai gyvas, sveikas, trisdešimt metų rašė naują romaną ir jau parašęs jį. Stipriai nudžiugino mane ta žinia, nes buvau prisiklausęs gana plačių gandų apie Dudincevo mirtį, priešlaikinę, iššauktą daužymų. Buvo tikrai gaila šviesaus žmogaus. Taigi. Pasakojo ir apie rašytoją Rybakovą, su kuriuo esanti pažįstama asmeniškai, apie jo ilgai draustą romaną „Arbato vaikai“, kuris nūnai paskelbtas žurnale „Družba narodov“ ir iš karto tapęs bestseleriu, plačiausiai diskutuojamas, o Rybakovas jau įteikęs žurnalui naują romaną. Kaip gaila, kad šiems metams neužsisakiau „Družbos narodov“. Ne viską juk galima ir numatyti. Kalba žmonės, kad romanas „Arbato vaikai“ atskleidžia Stalino nusikalstamą veiklą be rūstybės ar koliojimų, tačiau taip iš esmės ir giliai, kaip niekas iki šiol. Būtinai perskaitysiu, gavęs iš Rašytojų sąjungos bibliotekos. Būtinai!

Žurnale „Novyj mir“ skaičiau mokslininkų bei rašytojų pasisakymus dėl „amžiaus projekto“: G. V. Voropajevas, O. A. Leontjevas, V. S. Panfilovas, A. A. Želobajevas, V. V. Miasnikovas, K. N. Bedrincevas, N. P. Hamrajevas, A. V. Pugačiovas, A. Zemcovas, daug kitų, o pabaigoje geras mano bičiulis S. P. Zalyginas, nūnai dirbantis „Novyj mir“ vyriausiojo redaktoriaus pareigose. Duoda į kailį akademikams taip, kad anksčiau nė sapnuote nebūtų apie tai susapnavę, Stalino ir kitų liaudies budelių į Sibirą išgrūsti arba ir galvų netekę. Taigi šitaip. Reikia džiaugtis tokiais reiškiniais. Gal jie sugrąžins ir man pasitikėjimą ateitim, kurį esu praradęs, visomis tomis „revoliucijomis iš viršaus“ juodai nusivylęs…

Liepos 16. Ketvirtadienis

Užbaigiau atsiminimus apie Stepą Žuką. Ne visai užbaigiau, tik teisingą, kaip man atrodo, vagą išvariau. Visus atsiminimus šitaip dabar varau, pasilikdamas vėlesniam laikui iš naujo peržiūrėti ir sutikslinti kalbą ir stilių – tiktai kalbą ir stilių, nieko daugiau nebekeičiant, nes esminis darbas atliktas (taip bent man atrodo). Beje, redaguojant atsiminimus apie Stepą Žuką, jie pailgėjo nuo 12 iki 18 puslapių. Visada man šitaip: kai tik imu trumpinti, būtinai ilgėjimas eina. Apie Kostą Korsaką „priauginau“ nemažai puslapių. Nujaučiu: panašiai bus ir su Justu Paleckiu, Antanu Venclova, Petru Cvirka, Salomėja Nėrim, kai tik prieisiu prie jų. Gal šitai kyla iš to, kad juodraščiai mano apie tuos žmones surašyti prieš 10, 15, 20 ir daugiau metų, per tą laiką kilo atmintyje ryškesni prisiminimai, naujas suvokimas šitų žmonių reikšmės ir jų darbo prasmės. Galimas daiktas.

Vakare brolis Leonardas parvežė mane namo, į Vilnių.

Vėlų vakarą nukakau pas Dalią. Labai įdomiai ir labai švelniai pabendravome. Nuvežiau jai ir savo laišką, kurį turėjau išsiųsti paštu, o neišsiunčiau. Grįžau vėlai.

Liepos 17. Penktadienis

Telefonu susitariau su „Tėviškės“ draugijos pirmininko pavaduotoju Kusta dėl išrašymo leidimo V. K. Jonynui vykti su manim į Kupiškį liepos 25–26 dienomis.

Ilgas pokalbis su Churginu. Pasakojo apie leidinį „Poezijos pavasaris – 87“, kurio aš taip ir nenusipirkau. O jame – Sigito Gedos straipsnis apie E. Mieželaitį, kuriame iš pagrindų pasakoma tikroji tiesa apie šito poeto kūrybą per pastaruosius 20 metų ir pasakyta, kad „mes praradome poetą“. Įsivaizduoju, koks tai smūgis užsimiršusiam E. Mieželaičiui! Churginas sakosi kalbėjęs su Mieželaitiene, toji negalinti atsistebėti, kaip čia išeina, kad S. Geda buvo nuolatinis svečias jų namuose, gėrė jų kavą ir valgė buterbrodus, jinai laikiusi jį E. Mieželaičio draugu, o jis… štai kokį šposą iškrėtė! Keistoka pažiūra, beje, tipiška Mieželaitienės tipo žmonėms: „Mano kavą geri, mano buterbrodus ryji, tai žinok savo vietą!“ Atrodo, bus dar daug triukšmo dėl šito S. Gedos straipsnio. E. Mieželaitis, žinoma, keršys jam. Kaip savo metu keršijo Teofiliui Tilvyčiui, Vytautui Kubiliui, visiems, kas išdrįso bent mažiausią kritikos žodį pasakyti jo kūrybos atžvilgiu. Blogiausia, kad kerštaudamas jis, be mažiausios abejonės, panaudos aukštą savo postą, S. Gedos straipsnį pabandys nušviesti kaip priešišką išpuolį prieš LTSR vyriausybę. Šito galima laukti. Tiktai negalima bus tylėti, kai imsis jis tokių „priemonių“. Nelabai žaviuosi Sigitu Geda kaip poetu ir kaip žmogum, tačiau šį kartą jis teisus. Ir – drąsus. Nė vienas mūsų, net partinių rašytojų, neišdrįsome pasakyti E. Mieželaičiui tiesą, kokią pasakė jis, nepartinis. Nelabai ir tarybinis. Jį reikia ginti. Už tiesos žodį. Taigi.

Visą savaitę neskaičiau periodikos, dabar vartau, žiūriu. Visur kalbos, rašymai, pasisakymai – apie persitvarkymą. Prieita jau prie dalykų, kurie duoda šiokios tokios vilties: „Izvestijose“ skelbiama apie piktnaudžiavimą psichiatrinėmis ligoninėmis politiniams reikalams. Šito dar ne tik nebuvo, o visą laiką TSRS vadovai kategoriškai užginčydavo net mažiausias užuominas apie tai užsienio spaudoje ir per radiją. Taigi.

Liepos 16 dienos numeryje „Komjaunimo tiesa“ (mūsiškė) rašo apie Rokiškio ir Anykščių rajonų milicijos siautėjimą, klastojant bylas prieš tariamus nusikaltėlius, apie neišpasakytą tardytojų bei prokuratūros darbuotojų sužvėrėjimą, reikalaujant jiems, tariamiems nusikaltėliams, aukštų bausmių ir keršijantiems, kas tik prieštarauja jiems. Pirmą kartą šitokie dalykai keliami Lietuvos spaudoje. Nuo pat Tarybų Lietuvos susikūrimo pirmą kartą. Tai įsidėmėtina. Duoda gerų vilčių, šviesiau darosi akyse. Taigi.

„Literaturnaja gazeta“ liepos 15 dienos numeryje vėl kerta daugelį šakų (gal net šaknų), ant kurių laikėsi praeities gyvenimas, privedęs šalį ir jos kultūrą prie bedugnės krašto. Įdomus kritiko Viktoro Žigunovo pasisakymas „Ironišku rakursu“: „Kažkas, kažkas, dar kartais“. Pliekia vyras literatūros atsilikimą nuo persitvarkymo visose srityse. „Treti metai vyksta persitvarkymas, lekia iš postų ministrai, respublikų ir sričių vadovai, o literatūroje nė viena išgarsinta vidutinybė net nepajudinama!“ Ir taip toliau. Įdomu!

Gal duos dievas ir man, gal padės kas kitas, jeigu jau dievas nūnai atšauktas, atsikratysiu visiško netikėjimo šituo „persitvarkymu“. Slegia, spaudžia jis mane, o išeities nerandu. Negaliu užmiršti tų pažadų, kuriuos gausiai bėrė Chruščiovas, Stalinui padvėsus, vėliau ir Brežnevas, kurio organiškai negalėjau pakęsti, na, o dabar – Gorbačiovas. Ar toli jis pažengs pažadus pildant? – štai klausimas.

Negera ant širdies.

Supirkau produktus, turguje paėmiau dvi kopūstų galvas, braškių 2 kilogramus (po 2 rublius ir 20 kapeikų, nebrangu, palyginti), Šeškinėje gavau gerų pomidorų, kiaulių kojų, geros dešros ir 4 bonkas šampano. Tris iš jų atidaviau žentui (gal ir buvusiam, teisingai tarus) Antanui Pulikui. Pirmadienį jisai išskrenda į Maskvą, o antradienį bus jau JAV, pas žmoną, kurią vedė, mano dukrai idiotiškai su juo išsiskyrus. Labai man gaila Antano, geras žmogus buvo, vyriškas, santūrus, labai myli mano anūkes Julytę su Simona, o dabar štai… Atsisveikinome labai draugiškai, šiltai. Rytoj ruošia jis šiokias tokias išleistuves, kvietė ir mane, bet skubu Paalksnėn – Monika aritmijos kankinama, reikia pabūti arti jos, padėti kuo galiu. Niekad mano dėmesio jai nebuvo per daug. Taigi.

Vakare atvykau į Paalksnę. Atvežė Antanėlis Pulikas.

Liepos 18. Šeštadienis

Prisiminiau vakarykštį pokalbį telefonu su „Vagos“ vyr. redaktorium Juozu Stepšiu, išvada: reikia man dirbti sustiprintai, kad iš tikrųjų ateinančių metų birželio mėn. įteikčiau jau užbaigtus doroti „Gilų pėdsaką širdy palikę“ rankraščius. J. Stepšys jau „davė komandą“ Orig. literatūros skyriui „nepaleisti Baltušio iš rankų“. Taigi šitaip.

„Nemuno“ žurnalo 7 numeryje – „Kopenhagos jaunimėlis“. Nuotrauka tiesiog atgrasinanti: pankai su skiauterėmis, sėdi kur pakliūk užgesusiomis, jeigu dar nenumirusiomis, akimis, abejingi viskam, šalia jų ir „metalai“, apsikarstę gelžgaliais. Vienas pankų, visai dar jaunutis, itin panašus į mūsų Roką, kai tas buvo tik paauglys. Atsidusau su palengvėjimu: turi Rokas bėdingų būdo bruožų, o iki šito nepriėjo, o ne!..

Brolis Leonardas iš pat ryto iškako meškerioti. Vėjas šiandien šiaurys, o tokiam pučiant žuvys neskuba prie slieko. Sugrįžo pietų metu, šiek tiek ešeriukų parsivežė. Po pietų keps, vaišins mus karštais tešloje. Bus skanu!

Po pietų – sėdu vėl prie atsiminimų apie Kazį Kielą. Jau supratau, kad rankraštis netinka toks, koks yra. Visai netinka. Rašysiu kitu pjūviu. O rašysiu būtinai.

Užsienio radijo stotys, tiek Vašingtono, tiek ir Londono, praneša, kad Demokratinėj Vokietijoje paskelbta plati amnestija, kuri apims ir politinius kalinius – pastarųjų, esą, čionai priskaitoma apie 2.000. Pranešama taip pat, kad VDR panaikinama mirties bausmė ir nustatoma, kad aukščiausia bausmė už ypatingai sunkius politinius ir kriminalinius nusikaltimus bus 15 metų laisvės atėmimo.

Įdomu.

O dar įdomu, kad ši amnestija paskelbta beveik išvakarėse VDR vadovo Honekerio vizito į Vakarų Vokietiją. Iš tenais jau gauti sveikinimai Honekeriui ryšium su amnestija.

Na, o kada gi bus tokia amnestija paskelbta Tarybų Sąjungoje, kurioje iki šiol politiniai kaliniai neturi net savo statuso, traktuojami kaip kriminaliniai? Labai abejoju, ar sulauksime mes, mano kartos žmonės. Labai.

Šiandien į Maskvą turi atvykti „Sakmės apie Juzą“ vertėja į prancūzų kalbą Denize Neugnot. Turbūt ieškos manęs telefonu, o aš čia, Paalksnėje. Ir nieko neveiksi: Monikai vakar ir šiandien vėl aritmija. Kankinasi moteris, taigi.

Liepos 19. Sekmadienis

Vakar pavakare atvyko, nelauktai ir netikėtai, svečiai: trys moteriškos, vienas vyriškis. Su „Žiguliais“, ne pėsti. Viena vyresnių moterų prisistatė esanti Palmira Šereikienė, Paketurių kaimo Amilios Starkūčios duktė. Prisiminiau tada, kad bernavau pas Starkų Petrą, vienarankį račių, kur buvo dvi mergytės, Amilia ir Pranė, o dabar štai vienos jų duktė, jau ištekėjusi, dirbanti Utenoje, vidurinėj mokykloj dėstanti prancūzų kalbą, o štai ir jos vyras, aiškiai po padu, ir duktė Eglė, dvylikos metų, bet jau aukštesnė už mamytė, nors toji visai ne žemo ūgio. Su jais ir kažkokia Rakauskienė, iš karto sukėlusi man įtarimą, bene bus toji nelemtoji korespondentė iš Kupiškio, bet paaiškėjo, kad ne, tikrai ne. Išsikalbėjome plačiau, labai draugiškai, jokių vaišių nesuruošiau – tiesiog iš netikėtumo. Ir papasakojo jie, atsisveikindami, kad rytoj kaimyninėse mums Kuktiškėse, nors jau Utenos rajono ribose besančiose, didelės iškilmės bus: 400 metų sukakties atžymėjimas.

Taigi šiandien ir nuvykome į tas Kuktiškes, atstumu nuo mūsų per tris kilometrus. Radome žmonių gausybę, atvyko ir komp. Gaižausko vadovaujama kaimo kapela, Kuktiškių žemietis rašytojas ir Akad. dramos teatro direktorius Pranas Treinys su žmona ir dviem anūkais, aktorė Paliukaitytė, Operos solistai Zaremba ir Pamakštis, taipogi reto simpatiškumo estrados dainininkė Nijolė Ščiukaitė su savo vyru Tiškum, beatostogaują netoli Kuktiškių, tiktai priešingoj nuo mūsų pusėj. Norėjome būti tik šventės stebėtojais, bet kur tau! Tuoj atpažino, pasisakyti paprašė, vėliau ir už stalo pasodino, vėl pasisakyti paprašė. Žodžiu, pailsėjome gražiai. Juo labiau, kad ne keturių šimtų, o šešių šimtų sukaktį šventė Kuktiškės. Pastatė čia ir obeliską šitos datos garbei, ir koncertą nuostabų suruošė, ir daug ko kita buvo, net alaus prie stalo. Taigi. Sugrįžome visi, brolis su broliene, Monika ir aš gana smagūs, ir Monikos sveikata lyg palengvėjusi, aritmija nebekankino.

Vėlų vakarą paskambinau į Vilnių atsisveikinti dar kartą su buvusiu žentu Antanu Puliku. Apsidžiaugė šitas geras vyras, net susijaudino. Rytoj 11 valandą ir 20 minučių pakils jis lėktuvu į Maskvą, iš ten – į Ameriką. Ir dar kartą pagailo man jo. Jaučiu, smarkiai pasigesiu jo daugeliu atvejų. Reikalingas ir išmintingas žmogus buvo. Taigi.

Liepos 20. Pirmadienis

Iš ryto karštis veik iki 30 laipsnių, vėliau atvėso, kilo vėjas. Brolis Leonardas visą dieną žvejojo kažkuriame ežere, o aš irgi beveik visą dieną – prie atsiminimų apie Kazį Kielą. Net keista, kad iš trumpo mano pasisakymo jo mirties proga 1963 metais „Pergalės“ žurnale (viso labo – pustrečio puslapėlio mašinraštinio!) jau prikaukšėjau 5 su puse, ir pats Kazys Kiela kažkokioj kitoj šviesoj iškilo man prieš akis, pamačiau jį tarytum pirmą kartą. Tragiško žmogaus būta. Tragiško ir labai gero. Nusivylusio itin daug kuo, kaip nusivilia gyvenimu visi taurios širdies žmonės. Na gal ir ne visiškai visi, gal… Taigi. Rytoj, ko gero, užbaigsiu apie jį. Tada imsiuos apie Bronių Zabielą. Apie šį irgi turiu pasisakymą jo mirties proga, paskelbtą „Literatūroje ir mene“ 1970 metais, labai trumpą, neturintį nė 2 pilnų puslapių. Pažiūrėsiu, kas iš šito man išeis. Gal daugiau teksto, mažiau minčių, o gal ir atvirkščiai.

Nuotaika gera, tiktai kairę koją smarkokai skauda. Veik prieš mėnesį, dažant namą, nusibrūžinau mesdamas kopėčias, tai tebeskauda iki šiol, o nuo vakar dienos pradėjo tinti. Monika strioke, varo pas chirurgą, bet, tikiuosi, nieko čia rimto. Priėmiau sedalgino, skausmą kiek atleido. Bus gerai. Taigi.

Skambinau, jau vakare, Povilui Zulonui, pasitikslinau kai kurias detales dėl mūsų išvykos su Jonynu į Kupiškį. Atrodo, viskas bus gerai. Taigi, ko man nebūti geros nuotaikos?

Liepos 21. Antradienis

Užbaigiau atsiminimų pluoštelį apie Kazį Kielą. Išėjo beveik 7 puslapiai. Keista, o rašydamas apie šį žmogų veik pamilau jį, kažkaip net gaila jo pasidarė man, negera ant širdies, kad gal nepakankamai dėmesio jam skyriau ir aš, šalia daugelio kitų. Na, vėlu dabar gailėtis, lieka tik pasidaryti kai kurias išvadas ateičiai.

Norėjau tuoj pat imtis atsiminimų apie Stasį Kapnį arba Bronių Zabielą, staiga supratau, kad negalima šitaip: vos vieną darbą užbaigus, griebtis kito. Ne Žorž Sand aš, ne Balzakas. Kaipmat prarasčiau nervus, pritilčiau ilgokam laikui. Reikia šiek tiek „ataušti“, sugrįžti „į žemę“, tarp žmonių.

Baigiau skaityti Kubos rašytojo Manuelio Kofinjo romaną „Meilė šešėlyje ir saulėje“. Apie Kubą, jos gyvenimą, tuoj po Fidelio Kastro pravestos revoliucijos. Talentu nežėri šis autorius, tačiau pažintinė medžiaga jame itin gausi. Sužinai žmogus daug ką tokio, ko anksčiau nė girdėti nebuvai girdėjęs. O tai jau daug. Labai daug. Ir skaityti verta. Podraug nusistebėjau, kad anksčiau nesusidomėjau šituo romanu, nors atspausdintas jis žurnale „Inostrannaja literatūra“ jau 1985 metų pabaigoje. Pražiopsojau ar ką?

Varčiau „Ogonioko“ žurnalo numerius, kaimynų Sakalų vasarotojos atsivežtus iš Leningrado. Visi numeriai kalba tik apie neigiamus reiškinius praeityje, apie dabartį jei ir prašnekama, tai tik iš kritinės pusės. Nežinau, ar gerai šitaip. Pretenzijų praeičiai turiu, ir gana didelių, tačiau ne viskas juk buvo bloga, kas buvo. Žmonės gyveno, dirbo, daugelis tikėjo, šalies vadovų nuolatinio melo apgaudinėjami, kad einama teisingu keliu. Šito gal nereikėtų užmiršti. Taip bent man atrodo. O už atvirumą, nūnai vadinamą „viešumu“, žinoma, esame dėkingi visiems, kas nuoširdžiai viską daro, tikrai atvirai ir tiesiai skelbia nuslėptus dalykus. Viena tik negerai, kad šituo viešumu kai kas jau bando piktnaudžiauti, „prasikišti“, parodydami, nujuodinant viską, kokie mes buvome geručiai, sąžiningi ir dori, tiesiog didvyriai. Ar taip jau būtina garsintis, šį bei tą rašius, spaudai ruošus, Brežnevo teroro metais? Gerai, kad žmonės rašė, kaupė medžiagą, bet kam skardentis? Negera kažką jaučiu čionai. Juo labiau, kad nūnai besiskardenantys, kiek menu, visai neblogai buvo „įsitaisę“ ir prie Brežnevo, perdėm citavo jo „išmintį“, kur reikia ir kur nebūtinai reikia. Taigi. Visų mūsų nelaimė buvo ta, kad šalyje įvedus dar Lenino laikais vienos partijos (komunistų) diktatūrą, nebuvo ko ir tikėtis laimės ir gerovės žmonėms, juoba socialistine valstybe besivadinanti valstybė neišvengiamai ir smarkiai pakvipo fašizmu, daug ką beatodairiškai pasiskolinusi iš fašistų režimo patyrimo. Taigi šitaip. Parašiau „įvedus“, dabar turiu pridurti, kad nė iš tolo dar nematyti, kad ši pragaištinga sistema būtų „išvedama“. Pakitimai vyksta, daug kas atitaisoma, tačiau pagrindai lieka seni, ir kol jie bus – nieko dora negalima laukti iš nūnai populiarinamo „viešumo“ ir kitų šviesių reiškinių. Pažiūrėsim, pamąstysim. Dar nematau jokios garantijos, kad, viešumui (rašau jau be kabučių šį terminą) nuskambėjus, viskas nepasisuks atgal šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Praeities patyrimas (Chruščiovo nesėkmė) rodo, kad šitam reikia būti pasiruošusiems. Reali tikrovė taip diktuoja.

Susiskambinau su Povilu Zulonu. Dar kartą sutikslinome mūsų su V. K. Jonynu apsilankymo Kupiškio padangėje detales. Atrodo, viskas bus gerai.

Paskambinau ir V. K. Jonynui. Buvo patenkintas, pažadėjo tikrai vyksiąs su manim. Paklaustas, ar ne prieš jis, kad važiuosime ne „Volga“, o „Žiguliais“, nusijuokė, pasakė: „O koks gi skirtumas?!“ Žmogus buvo, žmogum ir išliko šitas reto talento dailininkas. Taigi!

Liepos 22. Trečiadienis

Tuščia diena. Ketinau pradėti ir gerokai pavaryti atsiminimus apie Stasį Kapnį, o štai jau vakaras, puslapiai tušti. Gal todėl, kad tik vakar rytą baigiau apie Kazį Kielą, ir negalima šitaip peršokinėt nuo vieno žmogaus ant kito, o gal ir todėl, kad savijauta nelabai kokia, suka kaulus, koja vėl skauda, neramina. Vėlgi orai šiandien iš ryto lyg į lietų, vėliau gi kaitryn, tvankyn, lyg lietų pranašautų, lyg ir audrą, o iš tikrųjų… Beveik visą dieną pragulinėjau. Niekai, ir gana. Niekai.

Nebegaliu jokios spaudos imti į rankas, visur tik juoda, tik puvėsiai, grobstymai, suktybės, vagystės, apgaulės, literatūros ir meno smaugimai… Daug čia, žinoma, tiesos, tragiškumo tikro, savo metu kruopščiai slėpta nuo mūsų akių, tačiau dieve gi tu šventas, ne viskas gi juoda ir tebuvo, ne viskas merdėjo ir puvo, žmonės taigi dirbo, kiek tiktai nekliudė jiems partijos viršūnėse susitelkę moraliniai perpuvėliai, statė miestus, augino javą, gimdė vaikus ir mokė juos… O dabar, jei patikėtum spaudai, televizijai, radijui, tai tiesiog negyvenome visi, tiktai puvome. Kai kas sako, girdi, prie viešumos dar nepripratome, daug perlenkimų. Gal ir taip. Bet kada gi išmoksime neperlenkinėti? Kada pasieksime bent minimaliausios kultūros, bent civilizacijos?

Neramina ir toji aplinkybė, kad aktyviausi praeities demaskuotojai – žydų tautybės žmonės. Vadinasi, vėl jie? Čia kažkas ne taip. Kodėl gi lekia iš postų ministrai, respublikų, kraštų ir sričių vadovai, o nė nekrusteli iš vietos ir nė mažiausios neigiamos užuominos nesusilaukia toks užkietėjęs stalinistas ir brežnevininkas kaip Aleksandras Čiakovskis? Šlovino Staliną, pastarajam viešpataujant, iš kailio nėrėsi bandydamas pateisinti jį savo romane „Blokada“ – keturių stambių tomų leidinyje, skubiai Brežnevo asmenišku įsakymu išleistą masiniais tiražais rusų ir taip pat skubiai daugelio tarybinių tautų kalbomis, na, o dabar? Dabar jis vėl balne: redaguoja sau ramiausiai „Literaturnają gazetą“, užmiršęs viską, net tai, kad ne kas kitas, o jis parašė Brežnevui gėdingąją trilogiją, už kurią pastarasis išlupo sau Lenininę premiją „už literatūrinę kūrybą“ ir buvo už tai daugelio, tarp jų ir E. Mieželaičio, verksmingai sveikinamas. Šitokie reikalai. Šitokie reikalai su žydais, draugas Baltuši.

Vėlgi susimąstau: o gal klystu šitaip manydamas, gal per siaurai žiūriu į nacionalinį tautų klausimą. Viešai, žinoma, nesistengiu reklamuotis, tačiau širdies gilumoje juk žinau, kad nemyliu kai kurių tautų žmonių, sakysim, lenkų, sakysim, ir vokiečių. Kai išėjo Berlyne „Sakmė apie Juzą“ – nepajutau aš nė iš tolo to džiaugsmo, kokį išgyvenau išėjus jai Prahoje, net neparašiau vertėjai padėkos, nors turėjau šitai padaryti iš elementaraus mandagumo. Suprantu, protu suvokiu, kad negalima kaltinti visų vokiečių dėl Hitlerio siautėjimo, o vis dėlto negaliu atsikratyti nemeilės vokiečiams. Labai jau daug nukentėjome nuo jų mes, lietuviai, kaip tauta ir kaip žmonės. Tą patį galėčiau pasakyti rusų atžvilgiu. Pažįstu daugelį paprastų rusų, jie nėra blogi, būna visai nuoširdūs, tačiau nedaug terastum tarp jų, kad nesirgtų šovinistinėm bacilom, nesididžiuotų ir nesipūstų prieš kitas tautas. Nemaloniausias rusų bruožas man – jų vergiška dūšia, pamėgimas garbinti, dažnai nežiūrint ką ir už ką begarbina. Tokie jie dabar. Šitaip žiūrėjo į Staliną, dievindami jį, taip ir į Brežnevą, ir būtų šitaip į Gorbačiovą, bet tasai uždraudė bet kokius jo liaupsinimus, net citatas iš jo kalbų, ir, kiek supratau, rusai negali jam dovanoti šito, laiko išpuikėliu. O juk negalima užmiršti, kad praeityje rusai buvo gerokai kiti žmonės, jų tauta išugdė ir Puškiną, ir Lermontovą, Levą Tolstojų, Čechovą, nebekalbant apie M. Gorkį. Buvo gi šitaip. Taigi! Ir nemyliu lenkų. Už perdėtą jų nacionalizmą, už panieką mažesnėms tautoms, netolerantiškumą, plius neišpasakytą tarpusavio vaidiškumą. Pastarasis bruožas, beje, gana būdingas ir mums, lietuviams, kurio privalėtumėm kratytis labiau nei kurio kito. Ir sparčiau, žinoma.

Tokios tai mano mintys, mintelės. Nelinksmos. O kas prasčiausia – nesu tikras, kad teisingos.

Liepos 23. Ketvirtadienis

Yra atvykusi vasaroti į Paalksnę tokia Komaroca, žinomo pianisto našlė, pusiau žydiškos tautybės, artimai bendraujanti su rašytojais, pirmiausia, žinoma, žydų kilmės. Tokie jau jie yra. Pasikalbėti su ja gana įdomu, turi daug žinių iš „literatūrinio gyvenimo“, tačiau niekad nepamiršta savo nacionalinės priklausomybės. Atvirai ir tiesiai apie tai nešneka, tačiau, kaip sakoma, yla išlenda iš maišo. Be galo ir krašto liaupsina Rybakovo romaną „Arbato vaikai“, net prasitarė, kad Aleksandrui Solženicynui „toli iki jo“. Neskaičiau dar „Arbato vaikų“, tačiau šitoks liaupsinimas, kaip ir viskas, kas gyvenime perdedama, kelia man įtarimą. <…> Šiaip ar taip, reikia perskaityti „Arbato vaikus“. Jau užsirašiau į eilę Rašytojų sąjungos bibliotekoje. Skaityti reikia viską, nemaklinėti tamsoje. Taigi.

Bandau rašyti apie Stasį Kapnį. Nelabai pajėgiu apsispręsti: rašyti apie jo alkoholizmą ar ne? Jeigu neparašysiu – jo asmuo bus šviesesnis, tačiau nukentės tiesa. Visa tiesa. Jeigu parašysiu – viskas pasidarys atvirkščiai. Kur surasti vidurį? Ne kompromisą turiu galvoj, o tiesą. Reikia pagalvoti.

Orai saulėti, karščiai nesibaigia. „Trumpalaikių lietų“, taip dosniai žadėtų oro prognozės, nematyti. Ne!

17-tą valandą iškanku į Vilnių. Reikia pasitvarkyti, pasiruošti kelionei su V. K. Jonynu į Kupiškio padangę. Grįždami iš Kupiškio liepos 26 dienos vakare, paimsime su savim Moniką iš Paalksnės. Reikia ir jai pasitvarkyti. Jos sveikata, beje, lyg ir pastiprėjo. Tai džiugina mane.

Liepos 24. Penktadienis

Dulkės kelyje į Vilnių nežmoniškos, karštis, tvankuma. Vilniuje mūsų buto balkone visai apmirusios nuo troškulio gėlelės. O ką darysi? Kas nors turi aukotis.

Vilniuje – negera naujiena: mirė Rašytojų sąjungos narys Pranas Raščius, sulaukęs vos 55 metų. Negerai ir mirė: vienas būdamas namuose, žmonai su vaikais išvykus „į daržus“, tris dienas gulėjo miręs. Rytoj 11 val. bus pašarvotas Rašytojų sąjungos rūmuose ir tą pačią dieną 15 val. laidojamas. Nedalyvausiu laidotuvėse, kadangi rytoj anksti rytą išvykstu su V. K. Jonynu į Kupiškio padangę. Kaip rašytojas Pranas Raščius nebuvo kažkas įdomesnio. Žmonėse ėjo net epigrama: „Tarp rašytojų beraščių turime ir Praną Raščių.“ Tačiau kai miršta žmogus – gaila, ir gana. Pastaruoju metu itin smarkiai gėrė, buvo už tai „svarstomas“, išvadų nepasidarė, taigi…

O dar žinia, kad itin sunkiai serga Albinas Žukauskas, esąs jau be sąmonės, nebekalbąs. Šis – vyresnio amžiau, gimęs 1912 metais. Galėjo gi dar pagyventi. Bent iki mano metų.

Pailsėjau, susiruošiau rytdienos kelionei su V. K. Jonynu į Kupiškio padangę. Daug vilčių dedu į šitą kelionę.

Liepos 25. Šeštadienis

Anksti rytą išsiėmiau paštą: „Literatūros ir meno“ laikraštyje rėmeliais juodais pranešimas: mirė Jonas Šiožinys. Buvo tai itin geros širdies ir itin menko išsilavinimo doras žmogelis, mažo ūgio, be galo doras, deja, su nelabai stipriais duomenimis literatūrinei kūrybai. Tačiau rašė jis, kaip ir gyveno, dorai, sąžiningai, suaugusiems ir vaikams, sulaukė 72 metų. Į Rašytojų sąjungą priimtas buvo sulaukęs jau apie 60 metų. Gyvas buvo tada Antanas Venclova, ir šitas geras žmogelis nedrįso net kelti tokio klausimo. Dirbo bibliotekose, dirbo „Lietuvos pionieriaus“ redakcijoje daugelį metų, ir štai nebėra žmogaus. Taigi. Galėjo gi ir nuotrauką jo įdėti „Literatūra ir menas“. Neįdėjo. Jonas Šiožinys nepriklausė literatūrinių pamaivų, nūnai komanduojančių bene visą literatūrinį gyvenimą, gaujai. Tai ir nuotraukos nėra. Nėra.

Šiame „L. ir m.“ numeryje pašlovintoji, tiksliau, pasišlovinusioji Mikalina Meškauskienė rašo apie rašytoją A. Gudaitį-Guzevičių. Atsiminimus, ėjusius per 2 laikraščio numerius, pavadino tiesiog „Aleksandras“. Surašė, kaip ji padėjo šitam Aleksandrui parašyti romaną „Kalvio Ignoto teisybė“, visiškai nepaskaitomą romaną, ilgus metus gulėjusį sandėlyje neišperkant jo, ir kaip tas romanas „…susilaukė triumfo. Visi džiaugėsi“ ir t. t. O toliau ji išvadina A. Gudaičio-Guzevičiaus žmonas, kurių dvi pirmosios buvo jam neištikimos (viską ji žino!), o paskutinioji, trečioji – tikra dangaus palaima. Tarp šitų „neištikimųjų“ linksniuojama V. Mickevičiaus-Kapsuko duktė Lena, žinoma, neįvardinant jos, bet nušviečiant taip, kad viskas aišku. Pasirodo, galima rašyti ir tokius atsiminimus. Linksniuojama ir mano pavardė, kaip žmogaus, ketinusio „nusispjauti į senus vaidus ir nebekelti riaušių suvažiavime“. Nebūčiau nė žinojęs šito, kad ne toji Mikalina Meškauskienė, ačiū ponui dievui. Taigi.

9 valandą išvykome su dailininku V. K. Jonynu. Vežė puikusis mano buvęs šoferėlis Antanas Pivoras nuosavais „Žiguliais“. Skridome per Uteną, nepasiekę Svėdasų užsukome į mano vaikystės draugo ir „Parduotų vasarų“ Aloyzo prototipo Zenono Valunto, nūnai garsaus liaudies meistro, sodybą. Buvau rašęs, kad būtų namie, o jokių vaišių neruoštų, tai kur tau! Stalą radom padengtą skilandžiu, kumpiu, sūriu, sviestu ir dar daug kuo kitu. Bet pirmiausia – prie Valunto drožinių. Mačiau, kaip V. K. Jonynas krūptelėjo ir net balsterėjo, išvydęs juos, o tada pasakė, kad Zenonas Valuntas ne liaudies meistras, bet tikras skulptorius, savo darbais prilygstantis moderniausiems ir įžymiausiems Italijos ir kitų šalių meno novatoriams. Susiėmė už galvos, pamatęs, kaip be jokios priedangos stovi drožiniai, irsta nuo lietaus ir vėjų, nesulaukdami jokios pagalbos, ir pasakė, jog tiktai mes, lietuviai, šitaip nebranginame, net nesuprantame savo tautos įžymių ir visiems brangių talentų. Čia pat pažadėjo kreiptis į respublikos instancijas, pirmiausia į Dailininkų sąjungą, kelti šį skulptorių, publikuoti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje. Zenonas Valuntas tirpte tirpo nuo šitų žodžių, o aš nežinojau kur dėti akis iš gėdos, kad taip ir nesugebėjau niekuo padėti Zenonui, nors ir ėmiausi žygių, kad jo kūriniai būtų apsaugoti nuo sunykimo, tačiau taip ir nesulaukiau jokio atgarsio iš niekur, viskas baigėsi tik tuo, kad iš Kultūros ministerijos atlėkė tikrintojai, užpuolė jį už tariamą jo skundimąsi sunkumais, pagrasino, kad daugiau nedrįstų šito daryti, nes „susilauksiąs kaip reikiant“, po to išskubėjo atgal į mylimą Lietuvos sostinę Vilnių. Taigi.

Pietavome Kupiškyje pas Povilą Zuloną, tada nukakome į Puponių kaimą, tenai, Jono Bukėno lydimi, pasileidome ieškoti Juozo Bukėno, taigi mano „Juzos“, sodybos. Suradome ją vidury Medinų miško, bet tiktai ne ją, o kelis akmenis ir šulinio įdubimą, taip apžėlusius krūmais ir jau dideliais medžiais, kad ašara nusirito man iš akių: nė ženklo nebelikę iš to, ką mačiau jaunystėje, visą jaudinančią romantiką užklojo bėgantys metai… O čia dar lietus prapliupo, o dar kelias į buvusią Juzos sodybą tiek išmaltas traktorių, o kitur ir visai neišmaltas, kad ėjome pėsti, bridome kelnes pasiraitę per balas, klampynes, viksvynus, uodų ėdami, negero jausmo slegiami… Žiūrėjau tiktai į Jonyną, ar labai suvargo, ar nusivylė, o jis brido degančiom akim ir kalbėjo, kad nors sodybos neberadom, o jis pajuto, kas yra Juza, kaip daryti „Sakmės“ iliustracijas. O į visą tą klampynę lydėjo mus Byčių kolūkio naujasis pirmininkas, ir taip pat LKP Kupiškio RK pirmasis sekretorius Stasys Tamošiūnas – iš tikrųjų retas žmogus. Juo su didesniu malonumu ištraukėm po gerą čierką Jono Bukėno namuose, užpylėm kupiškėnišku naminiu alum ir uždėjome ant viršaus gerai išrūkyto skilandžio. Šitaip atsigaivinę, nudūmėm dar į Subačių, pas žinomą liaudies meistrą drožėją Balną, kur pavaišinti buvome šaltalankio sūriu. Užtat ir miegojome gi naktį, kad dieve duok. Taigi.

Naktį dar skaičiau „Literatūroje ir mene“ liepos 25 dienos numeryje sopulingus mokytojų Liudos Viliūnienės, Juzefos Jakelaitienės, Stasio Naginionio pasisakymus, taipogi aštrų kritiko Alfredo Guščiaus straipsnį pagal skaitytojų laiškus „Ten, kur Dubysos antkrančiai žali“. Visa tai apie šiurpų Maironio sodybos gimtosios nudėvėjimą, faktiškai sunaikinimą parodant tikrai retą vietos vadovų, tarybinių ir partinių, bukagalviškumą ir piktą valią, pagaliau ir neįtikėtiną įžūlumą, nepildant jokių nutarimų bei nurodymų dėl Maironio gimtosios sodybos sutvarkymo. Vaizdas šiurpus. Faktas – pasibaisėtinas. Ir kas gi toliau? Kas toliau?

Liepos 26. Sekmadienis

Anksti kilę, kavos išgėrę, iškakome LKP Kupiškio RK sekretorės lydimi, vėl į rajoną. Nuvykome į Gyvakarų kaimą, kuriame 1918 metais nakvojome Naujų metų išvakarėse, grįždami pėsčiomis iš Rygos į Lietuvą. To kiemo nebėra. Apžiūrėjome išlikusią itin senovinę Skardžiaus sodybą, labai atidžiai studijavo ją V. K. Jonynas, žymėjosi bloknote. Staiga matome, atskuba šauni moteris, pasisakė esanti Ona ir dar švenčianti šiandien savo 70-tį, taigi labai labai labai prašanti į klojimą, prie pusryčių stalo. Truputį pasiderėję, nukakome, o ten berželiais visas klojimas iškaišytas, žmonių arti šimto už stalų sėdi, ant skobnių skilandis, gal dešimties rūšių sūrio, dešrų, kitokių gardumynų. V. K. Jonynas suglumo: šito tikrai nesitikėjau! Tarė žodį, paskui ir aš. Paragavome alaus, išskubėjome toliau. O žmonės vis rinkosi aplinkui, skubėjo paspausti rankas mums visiems, dėkojo, linkėjo… Taigi.

Sunkiai ištrūkę, skubėjome į Antašavą. Juo labiau, kad Antašavos pirmininkas ……. pats atvažiavo į Kupiškį mūsų parsivežti. Apie ankstyvesnį kolūkio pirmininką gerą gaspadorių ir jam padarytas skriaudas esu jau rašęs šiuose savo „dienoraščiuose“ prieš keletą metų, o naujasis – dar geresnis gaspadorius, rūpinasi ne tiktai gamyba, bet ir kultūra, šito dėka kolūkio reikalai visapusiškai eina geryn. Apžiūrėjome Antašavoje pradėtus statyti Kultūros namus. Salė numatyta 650 vietų, įrengimai puikiausi sportui, šokiams, vestuvėms, vardynoms, visiems kitiems reikalams. Rūmai bus užbaigti Spalio 70-čiui. Nelabai patikėjau, nes darbo itin dar daug, tačiau… Iš anksto pasižadėjau atvykti susitikti su kolūkiečiais kaip šioks toks rašytojas. Gyvenvietė čia nuostabi, visur saugomi medžiai, visa aplinka, pastatyta nauja vidurinė mokykla, pradinė mokykla, prekybos centras, buitinio aptarnavimo kombinatas, valgykla, kavinė, paštas, medicinos punktas, vaistinė… Taigi.

Iš čia nukakome pas dailininkę Veroniką Šleivytę, nors gerokai bauginausi vykti pas ją: labai jau ji rėksminga, triukšminga, nors jau sulaukusi 82-jų metų, eina trečius, o pati vairuoja savo automašiną, neišpasakyto gyvumo. Kolūkio pirmininkas atvežė jai iš kitur didžiulį namą, įruošė jame jos paveikslų galeriją, atgabeno iš kitur ir keturis svirnus, taip pat perpildytus nūnai jos paveikslais. Apžiūrėjome, pagyrėme, suėjome į gimtąją trobą, kurioje teko patraukti alaus prieš 22 metus, kai šventė ji 60-tį, ir kai su mumis atvyko Janina Narkevičiūtė, daug kitų gražių žmonių. Pavaišino mus dailininkė skaniais užkandžiais, užpylė naminiu alum…

Gerokai po pietų nukakome į Uoginius, pas Adomą Petrauską, irgi ne kartą atžymėtą mano užrašuose. Nelabai dar pasenęs, žvalus, patenkintas. Aprodė viską V. K. Jonynui, šis labai susidomėjo, bet, kiek supratau, mintimis vis buvo pas Zenoną Valuntą. Taigi.

Po vaišių (vėl vaišės!) žiūrėjome Kupiškyje „Senovines kupiškėnų vestuves“, grįždami paėmėm iš Paalksnės Moniką, sugrįžome namo nelabai vėlai. Taigi.

Roko neradome. Nesugrįžo, nors turėjo jau vakar sugrįžti, nė mažiausios žinutės taip pat neatsiuntė. Monika visą naktį nemiegojo. O ką aš galiu? Kokį išauklėjome, tokį ir turime.

Liepos 27. Pirmadienis

Tuščiai praėjusi diena. Vakar ir užvakar dienos „kelionių“ nuovargis kausto sąnarius. Na, kaip nors. Kaip nors. Pikčiausia, kad darbas prie knygos sustojęs. Laikas taigi bėga.

Liepos 28. Antradienis

Buvau inžinerinės statybos institute, kalbėjausi su prorektorium Sydauga dėl Leonardo (brolio) anūko Jakučio Vismanto. Žadėjo padėti.

Įprekinau maisto prekes, Šeškinėje, dairiausi po miestą replių, gavau batams tepalo rudo. Visi kiti, matyt, persitvarko, skuba žengti nauju tempu į ateitį. Taigi.

Niekas nesirašo. Juo labiau, kad ruošiamos knygos juodraščius labai neapdairiai palikau Paalksnėje. Kaip be rankų esmi. Bet nerašymo priežastis gal ir ne čia. Taigi.

Liepos 29. Trečiadienis

Nesirašo. Nelabai ir daug pastangų tam dedu. Prisimenu susitikimą su Romualdu Granausku. Buvo žadėjęs „užsidaryti“ iki liepos 1 dienos, rašyti naują apysaką. Sakė šitai bene vasario mėnesį. Dabar prisipažino: nė eilutės neparašiau. Kažkas sklando ore, kliudo kūrybiniam darbui. Gal pasitikėjimo stoka, gal ir mūsų sustingimas, kas gi čia žino.

Paskelbta laikraščiuose, kad nuo rugpjūčio 1 dienos bus priimama prenumerata Maironio Raštų III-tomiui, bene pilniausiam, kokie iki šiol buvo išleisti. Paskambinau „Versmės“ knygynui, paprašiau skirti man rezervą 4 užsakymus. Bandysiu dar užsisakyti per Prenumeruojamų leidinių knygyną. Gal išdegs.

Skambino Bronius Jauniškis, teiravosi dėl savo „raštų“, atsakiau – palaukti dar. Kai palauks, atsakysiu – nieko doro.

Liepos 30. Ketvirtadienis

Jau kelintą dieną užsienio radijas skelbia apie Krymo totorių žygius dėl jų grąžinimo į Krymą. Jų delegaciją priėmė A. Gromyka, bet nieko konkretaus nepasakė ir nepažadėjo, tik užsiminė, kad jų žygiai gali vien apsunkinti „problemos sprendimą“, kad yra sudaryta speciali komisija, kuri išžiūrės visą klausimą, o dabar reikia kantriai laukti. Keista. Ko laukti? Ir kiek laukti? Antrajam pasauliniam karui baigiantis Stalinas apkaltino Krymo totorius – visus! – Tėvynės išdavimu, artimai bendradarbiaujant su vokiškais okupantais, ir ištrėmė – visus! – iš Krymo į Vidurinės Azijos respublikas. 1967 metais TSRS vadovai pripažino, kad Stalino kaltinimas buvo nepagrįstas, neteisėtas, ir kad skriauda Krymo totoriams turi būti ištaisyta. Ir štai, eina jau 1987 metai, o ištaisymo nematyti. Net aiškesnės perspektyvos nematyti. Taigi.

Ryšium su Krymo totorių bėdomis prisimenamas ir vokiečių Pavolgio autonominės respublikos likimas. Vokiečiai irgi išgrūsti, apkaltinus juos talkininkavus hitlerininkams. Taigi.

Liepos 31. Penktadienis

Šiandien spaudoje rašoma apie vakar įvykusį LKP CK plenumą, kuris apsvarstė klausimą „Apie respublikos partinės organizacijos uždavinius iš esmės pertvarkant ekonomikos valdymą, kaip to reikalauja TSKP CK 1987 m. birželio plenumo nutarimai“. Svarstant šį klausimą neapsiribota vien juo, paliečiami kiti klausimai. LKP CK pirmasis sekretorius P. Griškevičius savo pranešime pabarė „Gimtąjį kraštą“ už tai, kad jis „…faktiškai pasisakė prieš tarybines šventes, tarp jų prieš respublikines dainų šventes“. Gavo kritikos ir „Vakarinės naujienos“, kad svarstydamos Vilniaus miesto klausimus „…pasidavė nereikalingoms emocijoms, sostinės gyventojus priešpastatydamos miesto valdžiai“. Ir išvada: „Tokios klaidos neleistinos.“ O toliau pažymima, kad Lietuvos KP CK gavo iš Maskvos kritikos už… ateistinio darbo susilpninimą, kad dėl to „didelė asmeninė atsakomybė tenka CK sekretoriui drg. L. Šepečiui“. Taigi šitaip.

Vakar susiskambinėjau su „Juzos“ vertėja Denize. Žada atvažiuoti į Lietuvą rugpjūčio 10–13 dienomis. Nelabai šito noriu, kadangi rūpestėlių daug, bet „Juzai“ reikia padėti. Taigi.

Prieš porą dienų A. Churginas telefonu pasakė man, kad J. Būtėnas ir J. Chlivickas „bėgioja“ po miestą ir platina žinias apie Juozo Keliuočio atsiminimus, kurie esą skaitomi per radiją „Amerikos balso“ laidose. A. Churginas tenai apšaukiamas bolševikų agentu, padėjęs areštuoti J. Keliuotį, ir t. t. Patariau jam nekreipti dėmesio, „Amerikos balsui“ neatsakinėti, tačiau informuoti apie J. Būtėno ir J. Chlivicko skleidžiamas kalbas Rašytojų pirminės partinės organizacijos sekretorių M. Karčiauską.

Šiandien A. Churginas pranešė, kad vakar J. Keliuočio atsiminimai buvo skaitomi toliau ir, tarp kitų, juodinamas ir aš (šalia P. Cvirkos, A. Venclovos). Ė, tegu sau juodina!..

Buvo „Lit. gazetos“ korespondentas Lietuvai P. Keidošius, įteikė surašytus klausimus dėl Spalio revoliucijos įtakos mano gyvenime ir kūryboje, prašo atsakyti, surašant straipsnį. Klausimus priėmiau, o kaip atsakysiu – nežinau. Taigi.

Liepos 25 dieną turėjo sugrįžti iš Tadžikijos Rokas, tai nėra iki šiol. Monika nervuojasi smarkiai, o kaltas dėl visko esu aš. Kas gi dar kitas? Taigi.

Monikai pasiūlius, nuėjome į „Vingį“, žiūrėjome Vakarų Vokietijos meninį filmą „Špesarto pilies vaiduokliai“, kurį matėme maždaug prieš ketvirtį šimtmečio, bet, pasirodo, visai užmiršome, dabar atkurtą „Mosfilme“ žiūrėjome kaip naują, tik nebe spalvotą, o juodai baltą. Nepasenęs filmas, smagu.

O grįždami namo staiga matome: Roko kambaryje dega šviesa. Kiek čia buvo džiaugsmo šūksnių, pasisveikinimų… Įdomiai pasakojo mūsų didysis „keliautojas“ apie gyvenimą Tadžikijoje, Uzbekijoje, taipogi Samarkando ir Bucharos miestuose, žinoma, kiek jis šito pastebėjo. Iš esmės, jokios tarybinės santvarkos nėra ten net užuominų, kiekvienas daro ką tiktai nori, dirba, prekiauja, keliauja, plakasi aplink turistus, kurių gana gausiai privažiuoja kiekvienais metais. Pasitaikė karštos dienos, šešėlyje ne mažiau 40, tai žmonės sėdi ir tyli, o jeigu pajuda, tai tiktai žaliosios arbatos pialai pakelti prie lūpų, paskui vėl snūduriuoja. Tvarkos – jokios. Niekas nieko nežino, niekuo nesidomi. Parduotuvėse, restoranuose padavėjai niekuomet neduoda grąžos: kiek padavei, tiek ir dingsta jų kišenėje. Pašte jeigu siunti telegramą iš 3 žodžių, sumoki vieną rublį, jeigu iš dešimties – irgi vieną rublį, jeigu iš penkiolikos ar dvidešimties, tada paima 2 rublius. Gazuoto vandens, sulčių arba limonado stiklinė visur kaštuoja 1 rublį. Bet kokios rūšies pyragaičiai, pardavinėjami tiesiog gatvėje, irgi po rublį. Jeigu duosi tris, tai bus trys, atgal negausi. Niekas nežino, kada ir kur „eina“ autobusai ar troleibusai miestuose ir kur bei kada jie sustoja. Kas iš keleivių kur paprašė, ten ir sustojo, važiuoja toliau, kol vėl kas paprašys. Su maistu nesą blogai. Parduotuvėse matyti mėsos, pieno gaminių, daug vaisių visur – nebrangūs. Taigi.

Monikos ne tik nuotaika pasitaisė Rokui sugrįžus, bet ir savijauta. Sutarėme rytoj važiuoti į Paalksnę, sugrįžti sekmadienio vakarą, o pirmadienį pasirūpinti paguldyti Moniką į ligoninę. Seniai laikas šitai padaryti.

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 5–6

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1986 m. gegužės–liepos mėnesių užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1986 m. gegužė–liepa

Gegužės 1. Ketvirtadienis

Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

Žiūrėjau televizoriuje Gegužės 1-sios paradą – Vilniuje ir Maskvoje. Viskas matyta ir permatyta. Tiesiog keista, kad jokių naujų formų šventėms nebesugalvojama. Net šventėms!

Abu su Monika išvykome į Paalksnę.

Gegužės 2. Penktadienis

Oras šaltas, pila lietus. Neramu ant dūšios, negera kažko visam.

Prisiklausiau užsienio radijo stočių apie Černobylio avariją, ir visiškai sugedo man nuotaika. Tūkstančiai žmonių užnuodyti radiacija, jau iš šešiasdešimties kilometrų ploto iškeliami žmonės. Prisiminiau, kad mūsiškis radijas ir televizija skelbia apie Kijevo gyventojų ramybę, net entuziazmą, pasiryžimą vykdyti ir perpildyti gamybinius planus… Taigi.

Atėjo du jauni vyrai, pranešė esą iš Vilniaus, atvažiavę čionai meškerioti, o ežere – lavonas. Paskambinau į Molėtus milicijai, netrukus prisistatė „učiastkovas“, atvyko ir skenduolio brolis, gana inteligentiškos išvaizdos vyras iš Utenos, ir tėvas, smarkiai prislėgtas. Paaiškėjo, kad skenduolis jau praeitų metų lapkričio vidury nebesugrįžo į namus Utenoje, baigęs statybų darbą mūsų kolūkyje, ir, matyt, nuo to laiko plaukiojo ežere. Pasirodo, baigę darbą jie su draugu prisigėrė mirtinai, abu ėjo į Kuktiškių stotį važiuoti namo, tačiau traukinį pasiekė tiktai skenduolio draugas, kuris taip ir negalėjo tada aiškiai pasakyti, kur ir kiek jie gėrė, ir kur dabar jo sugėrovas. Lavoną išgriebė, išvežė į Uteną. Kaip dabar atrodė tas lavonas – geriau neprisiminti.

Mūsų kolonėlėje staiga nutrūko vanduo. Amžinai šitaip! Neatsimenu nė vieno įrenginio ar pramonės gaminio, kuris būtų atliktas be broko.

Gegužės 3. Šeštadienis

Oras vis dar šaltas.

Nesiseka man dirbti čia, Paalksnėje. Pats nežinau, kodėl šitaip. Bandžiau surašyti atsakymus į „Komjaunimo tiesos“ skaitytojų klausimus. Nesiseka net ir toks, atrodytų, ne pats sunkiausias darbelis. Visiška apatija beapėmusi mane. Kas toliau? Kas gi toliau?

Pavakarę netikėtai atvyko Surdegio kolūkio pirmininkas Gintaras su trim vyrais ir viena moterim. Šoko visi sodinti medelius. Daug prisodino. Šermukšnius septynis, eglaites šešias, kadugius septynis, eglutes gyvatvorines – apie dvidešimt. Mūsų sodybėlė iš karto pasikeitė, net palinksmėjo.

Suruošiau jiems vakarienę. Su šnapsu. Atsiskyrėme labai gražiai, padėkojau, pažadėjau atsilyginti, tik nežinau dar kaip.

Gegužės 4. Sekmadienis

Oras šaltas, kambaryje nieko negalima dirbti.

Grįžome į Vilnių, o čia iš visų pusių kalbos apie radiaciją. Bėda yra toji, kad niekas nieko tikro nežino.

Gegužės 5. Pirmadienis

Rašiau atsakymus į „Komj. tiesos“ skaitytojų klausimus, gerokai nukrypdamas nuo jų. Prasitariau ir ne klausimų tema, konkrečiai – kas yra talentas ir kas yra talentingas žmogus. Atrodo, pavyko, o kaip iš tikrųjų… Šiaip ar taip, o jaučiu, kad baigsiu. Anksčiau ar vėliau.

Gegužės 6. Antradienis

Pagaliau baigėsi šventės gegužinės. Šiais metais jų buvo keturios dienos!

Buvau Molėtuose, tenai mirė literatūros kritiko Petro Bražėno tėvas. Šiandien laidotuvės. Lydėjome velionį į Suginčius, kur visos jų giminės kapai. Buvo A. Maldonis, A. Pocius, J. Lankutis, V. Sventickas, V. Martinkus, V. Kubilius, daugelis kitų žinomų žmonių. Petras Bražėnas – šaunus vyras, geras kritikas, protingas žmogus, beje, geras ir draugiškas man. Po laidotuvių vėl sugrįžome į Molėtus, pasėdėjome prie šermenų stalo. Vėliau parvykome visi namo.

Truputį keista, kad laidotuvėse nedalyvavo niekas iš rajono vadovų. Šiaip ar taip, Petras Bražėnas – tikras molėtiškis.

Gegužės 7. Trečiadienis

Taikos gynimo komitete. Nuėjau senu papratimu. Ir iš pareigos, žinoma. Juk oficialiai dar neatleistas iš pareigų. O čia ne tiek darbo, kiek šnekalų. Ir apie mane. Girdi, nesurandamas kandidatas, niekas nenorįs eiti. Suprantu: koks kvailys mūsų praktiškais laikais eis tau dirbti veltui! Juo labiau kai žino, kad visur darbas daugiau ar mažiau apmokamas. Net Knygos bičiulių „laisvanoriškoje“ draugijoje. Nebekalbant apie alkoholio reikalus, kur iš karto sudaryti tikri štabai, algos mokamos iki 300 rublių, etatinių vietų – per akis. O pas mus, TGK, vos viena etatinė darbuotoja, visi kiti darbai stengiamasi atlikti „visuomeniniais pagrindais“. Beje, daugiausia kalba eina apie V. Reimerį. Jį jau seniai norima atleisti iš „Gimtojo krašto“ atsakingojo redaktoriaus pareigų, bet jis, matyt, kratosi. Šitiek proto dar turi. Na, žiūrėsim.

Prasidėjo karščiai. Šiandien visai nebėra kur dėtis.

Supirkau produktus.

Kiaurą naktį užsienio radijas kala ir kala apie radiacijos plitimą po Čarnobylio katastrofos. Iš šitų „kalimų“ tik ir sužinai žmogus šiek tiek tiesos. Mūsiškiai tyli. Keista ir, atvirai pasakius, šiurpoka, kaip pati valstybės galva Gorbačiovas tyli apie šį įvykį, turintį tarptautinės reikšmės, jokių komentarų neprideda.

Gegužės 8. Ketvirtadienis

Šiek tiek darbavausi prie atsakymų į „Komj. tiesos“ skaitytojų klausimus. Sunkiai man sekasi, bet reikia užraukti, kitaip niekai.

Karščiai itin dideli, iki 28 ir aukščiau. O čia dar butas apšildomas.

Gegužės 9. Penktadienis

Pergalės dienos proga buvau pakviestas į Karių memorialą Antakalnio kapinėse. Buvo visa vyriausybė, daug jaunimo, gėlių, karo veteranų, partinių darbuotojų, buvusių partizanų. Iškilmės (vainiko padėjimo) truko nepilną valandą.

Gegužės 11. Sekmadienis

Kupiškyje. Kartu su Povilu Zulonu pravedėme taikos mitingą koncertą, dalyvaujant Kupiškio etnografinio liaudies teatro kolektyvui, suvaidinusiam „Šienpjovių dainą“. Visos pajamos – į Taikos fondą.

Grįžau vėlokai, pavargęs.

Gegužės 12. Pirmadienis

Buvau TGK. Susidūriau su keletu interesantų, visiškai man neįdomių ir nereikalingų. Mano atleidimo dar negirdėti.

Baigiau atsakymus į „Komj. tiesos“ skaitytojų klausimus. Dar nežinau, kaip man išėjo, tik žinau, kad nieko daugiau nebegaliu. Atiduosiu, tesižinai.

„Vagos“ leidykloje svarstėme 1988 metų išleidimo ir redagavimo planus. Nieko linksmo, nieko reikšmingesnio iš mūsų rašytojų pastangų nematyti. Pilkuma. Išsikvėpimas. Na, gal dar kas pasirodys iki šitų planų datos, tiktai kažin.

Gegužės 13. Antradienis

Aukšč. Taryboje posėdžiavome Nuolatinių komisijų (net kelių) posėdyje. Svarstėme naująjį mokyklų įstatymą. Visiems pritarus, pasakiau, kad laikau idiotizmu versti vaikus mokytis nuo šešerių metų amžiaus. Nieko gero tas neduos, tiktai mūsų jaunąją kartą sutraumuos. Jau praeitų metų patikrinimas Vilniaus net devyniose vidurinėse mokyklose parodė, kad mokiniai nuo 8 klasės ir aukščiau nieko nebesuima į galvą, tiek visokių niekų jiems prikrauta. Kas gi bus, kai prasidės „krovimas“ nuo šešerių metukų? Taip pat idiotizmu laikau visiems privalomo vidurinio mokslo įvedimą. Žmonių yra visokių, vienas linkęs į mokslą, kitas mažiau linkęs, trečias dar mažiau, ketvirtas tiesiog apsigimęs bemokslis. Šitokiam „ištempti“ pakinkomi pionieriai, paskui komjaunimas, visi bendrom jėgom pritempia iki brandos atestato ir… sugadina žmogų: dirbti jis nebenori, kadangi jau „mokytas“, o užsiimti protiniu darbu negali, tuo tarpu galėjo juk išaugti normaliu žmogum, įsigyti staliaus, kalvio, techniko, siuvėjo, baldžiaus ir kitokio amato, ir būtų buvęs naudingas visuomenei bei laimingas pats.

Niekas man, žinoma, nepritarė. Bet man nusispjaut. Žinau, kad aš teisus.

Ir dar iškėliau klausimą dėl straipsnio įstatymo apie vaikų darbą atostogų metu. Tenai pasakyta, kad darbas laisvanoriškas, tėvų sutikimo atsiklausus, pedagogams ir gydytojams kontroliuojant, o iš tikrųjų niekas nieko neatsiklausia, vaikų darbas vasaros atostogų metu kolūkiuose paverstas privalomu, tai reikia taip ir užrašyti, o ne meluoti vaikams į akis. Pagaliau reikia gerbti vaikų darbą, jeigu jau priverčiame juos vietoje poilsio talkininkauti kolūkiečiams, už darbą turi būti atlyginama. O dabar iš dirbančių vaikų vienos dienos uždarbis išskaitomas Gagarino miesto statybai, kitos dienos – Taikos fondui, trečios – Kraštotyrai, ir taip toliau. Ir dar. Kai kurių respublikos kolūkių pirmininkai tiek išgudrėjo, kad išskaitytus vaikų pinigus įneša į tuos „fondus“… savo kolūkio vardu. Jeigu jau išskaitome iš vaikų, tai palikime jiems nors garbę, įrašykime visus įnašus jų, o ne kieno kito vardu. Nors tiek tegu jiems lieka.

Niekas ir šituo klausimu man nepritarė. Naivu buvo ir laukti pritarimo. Visi sėdi ausis suskiautę. Tiktai posėdžiui pasibaigus daugelis tylomis priėjo, spaudė ranką ir sakė, kad visi taip galvoja, o garsiai pasakėte tik jūs, kadangi tik jūs ir tegalite šitaip kalbėti! Še tai tau, iki ko priveda žmones baimė prieš „aukščiau“ stovinčius!

Įdūkęs grįžau namo.

Gegužės 14. Trečiadienis

Monika išvyko į Kauną gastrolėms. Džiaugiuosi, kad ji vis dar juda kruta. Tas jai padeda gyventi, nugalėti ligos kankinimus, apskritai – gyventi.

Vakare paskambinau jai. Viskas gerai.

Nesirašo man. Kas bus toliau?

Gegužės 15. Ketvirtadienis

Broliui Leonardui šiandien 72 meteliai. Aplankiau, pasveikinau, įteikiau dovanų suomišką spiningą. Buvo labai kantantas.

Kito nieko naujo. Tik laikas bėga. Bet ir šitai ne nauja.

Gegužės 16. Penktadienis

Sugrįžo Monika iš Kauno. Viskas gerai. Vėl dabar abu kartu.

Vaikštau kaip apdujęs. Niekas man nesirašo.

Gegužės 17. Šeštadienis

„Komjaunimo tiesoje“ mano atsakymai, pavadinti „Gyvenimas ir kiekvieno mūsų vieta gyvenime“. Išspausdinta… pirmajame puslapyje su tęsiniu antrajame. Didžiulė mano nuotrauka irgi pirmajame. Šito dar nėra buvę mano atžvilgiu niekur! Paskambinau, padėkojau. O redakcija kažkodėl dėkojo man.

Niekas man nesirašo.

Gegužės 19. Pirmadienis

Skambinau Petrui Palilioniui į Kauną, sužinojau: rašytojo Juozo Grušo sveikata daugiau nei prasta. Sąžinė mane graužia: seniai beaplankiau jį, mielą žmogų ir gerą rašytoją.

Gegužės 20. Antradienis

Mano redaktorė Donata Linčiuvienė maloniai sutiko nuvykti su manim pas Juozą Grušą. Rašytoją radome tikrai blogame stovyje, uremijos užkankintą, smarkiai kenčiantį, beveik be sąmonės. Gulėjo užmerkęs akis, kurių taip ir neatmerkė per visą mūsų vizitą. Tačiau mano balsą iš karto atpažino, lėtai ištiesė ranką. Suėmiau ją delnais, o ji – šalta. Šiaip taip atšildžiau, pašnekinau, bandžiau kiek įmanoma linksmiau. Jis kiek prašvito, klausėsi, tačiau nei atmerkti akių, nei ištarti žodį nebeturėjo jėgų.

Pasakojo duktė, kad gydytojams tariantis apie injekcijų sumažinimą jam iki dviejų į dieną, rašytojas netikėtai atgavo sąmonę, sunkiai ištarė: „Ne į dieną… Per dieną… per dieną reikia sakyt.“ Ir vėl neteko sąmonės, kurios jau nebeatgauna iki šiol. Sukrėstas buvau šito fakto. Kaip reikia karštai mylėti savo gimtąją kalbą, jeigu net mirties patale gyventum jos rūpesčiais! Ar daug turime tokių rašytojų?

Sugrįžome prislėgti, bet ir giedrios nuotaikos: gražų žmogų matėme, duok dieve Lietuvai daugiau tokių!..

Gegužės 21. Trečiadienis

Buvau pas Leikauską dėl mano vertėjos Birutės Bienieckos, išsiaiškinau viską. Tvarkoj.

15 valandą buvome sušaukti į Kultūros ministeriją, Valst. respublikinių premijų komiteto posėdin. Išgirdome visiškai neįtikėtiną dalyką: komitetas „reorganizuotas“, suskaldant jį į aštuonias sekcijas – literatūros, dailės, kino ir kitas – o kiekvienai sekcijai suteikiama teisė savarankiškai skirti vieną premiją (savo srities kandidatams), ir tas skyrimas bus jau galutinis, Komitetui daugiau nebereikės susirinkti. Užprotestavome, tačiau tas nieko nepadėjo.

Tikras idiotizmas! Iki šiol Komitetas svarstė drauge visų sričių kandidatus, prieš akis turėjo plačią viso respublikos kultūros gyvenimo panoramą, diskutavo, aptarinėjo visus, dabar suskaldytas į vienkiemius. Na, dar žiūrėsime.

Gegužės 22. Ketvirtadienis

Anksti rytą atėjo sunki žinia: naktį mirė Juozas Grušas.

Šiandien Elenos diena, tai Monika nuskubėjo pas Eleną Žalinkevičaitę-Petrauskienę sveikinti ją. Grįžo vėlokai vakare.

Dalyvavau Draugijos kultūrinių ir draugystės ryšių su užsienio šalimis prezidiumo posėdyje. Nieko neveikiau, tik pasėdėjau. Kaip visur dabar.

Šiandien Vilniuje prasidėjo „Poezijos pavasaris“, seniai nusigyvenęs ir atsibodęs visiems, tačiau jo formos nekinta.

Nieko nerašau. Nieko o nieko nerašau. Užmuš mane leidyklos už atsiminimų apie Justą Paleckį suvėlinimą.

Gegužės 23. Penktadienis

Kartu su A. Maldoniu ir kitais rašytojais išvykau į Kauną dalyvauti Juozo Grušo laidotuvių paruošime. Mat esu Laidojimo komisijos narys. Rašytoją radome šarvojamą Kauno dramos teatre. Gėlių – marios. Labai rūpestingai viskas paruošta, iškilminga susikaupimo nuotaika. Mačiau Rūtą Staliliūnaitę, visiškai nuliūdusią, Gražiną Balandytę, daug kitų aktorių. Priėjo visiškai nusenęs aktorius Antanas Mackevičius, vienų metų su Juozu Grušu, paspaudė man ranką, pranešė: mirė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė. Nepatikėjau, net nusijuokiau, tačiau čia pat stovėjęs LKP CK Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Renčys patvirtino šią negerą žinią. Keista, šiurpu, sunkiai patikėtina.

Kaipo Laidojimo komisijos nariai stojome pirmieji į Garbės sargybą. Apie daug ką pamąsčiau per tas kelias minutes.

Atvyko pagerbti velionį respublikos vadovai: Petras Griškevičius, Lionginas Šepetys, Brazauskas, Dybenka, kultūros ministras Jonas Bielinis, aukštojo mokslo ministras Zabulis, kai kurie kiti. Po to ėjo Garbės sargybą visuomenės atstovai. Žmonių pilna teatro salė.

13 valandą dar spėjome nueiti prie Salomėjos Nėries kapo, kartu su poetais, atidarėme „Poezijos pavasarį“, padėdami gėlių ant šito brangaus ir, deja, jau gerokai primirštamo kapo. Gėlės tai žydi čia, švariai pašluota visur, ir žmonių susirinko šiek tiek, o Salomėjos Nėries kūrybos principai daugelio laikomi atgyvenusiais iki juokingumo, nebereikalingais. Nesunku nujaust, kad ne viena dešimtis šiuolaikinių „poetų“ su didžiausiu džiaugsmu užbrauktų ir jos vardą. Tobulybės visuomet kliudo amatoriams.

Papietavome „Jaunimo“ restorane, anksčiau vadintame „Versaliu“. Į Vilnių parvežė mane Sigizmundas Šimkus.

Gegužės 24. Šeštadienis

Kaune, Petrašiūnų kapinėse laidojome Juozą Grušą. Žmonių gana gausiai susirinko menininkų Memoriale. Tarp kitų pasakiau kalbelę ir aš. Atrodo, nepavykusi. Mitingą atidarė A. Maldonis, kalbėjo Jonas Bielinis, Rūta Staliliūnaitė, Kauno vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Kazakevičius. Šiurpu buvo. Dėl daug ko susimąsčiau stovėdamas pušų pavėnėje. Gal geriau būtų nė negimus, o jeigu jau šitaip atsitiko, tai gal geriau būtų seniai atsigulus čia ar kitoje „geroje“ vietelėje, ir tepasikaria visi su savo visom politikom ir kitokia velniava?

Po laidotuvių – „Trijų mergelių“ restorane šermenų pietūs. Stalai paruošti labai ilgi, gana dosniai padengti, o žmonių gal nė trečdalio, kiek buvo laukta. Kalbėjo J. Miltinis, J. Lankutis, A. Maldonis, P. Bražėnas, man nebuvo pasiūlyta. Nelabai graužiausi dėl šito.

Grįždamas namo užsukau pas Dalią. Nuotaikos ji man nepakėlė. Iš viso matyti: be reikalo galvanizuoju jos mirusią meilę man. Žinoma, jeigu šita meilė buvo kada nors gyva. Tikrai be reikalo.

Namus pasiekiau tiek suniuręs, kad įsisiūliau į svečius geriems mano bičiuliams Birutei ir Rimtautui Šiliniams. Pasėdėjome iki, berods, 2 val. nakties. Sugrįžau šiek tiek paguostas.

Gera, kai yra gerų žmonių. Ir būtų labai gera, jeigu kiekvienas mūsų būtumėm geri tiems geriems žmonėms. Deja, ne visada aš jiems toks. Ne visada.

Gegužės 25. Sekmadienis

Šiandien palaidota Žalinkevičaitė-Petrauskienė Elena. Dukrai jos Aušrai pavyko įkalbėti respublikos vadovus, kad leistų palaidoti ją šalia vyro Kipro Petrausko Rasų kapuose, kur jau seniai nieko nebelaidojama. Tai gerai. Tegu ilsisi.

Gegužės 26. Pirmadienis

Atvyko iš Gvinėjos mano „Vasarų“ vertėja į lenkų kalbą Birutė Bieniecka. Susitariau su drg. Leikausku, kad trečiadienį, gegužės 28-tą, nuvešiu ją ir jos drauges į jų gimtąsias vietas Anykščių rajone. Gavome tam ir leidimą.

Rašytojų partinis, uždaras. Sena giesmė apie TSKP XXVII-jį suvažiavimą ir kad būtina vadovautis jo nutarimais.

Gegužės 27. Antradienis

Šiandien Vilniuje kino mėgėjų festivalis. Nuėjau atstovauti Lietuvos Taikos gynimo komitetui, įteikiau prizą už geriausią mėgėjišką filmą taikos tema.

Pilnas miestas šnekų apie produktų pabrangimą. Nebe pirmą kartą girdime, kad Pabaltijo respublikoms bus sumažinti limitai pirkti iš kolūkiečių privačiai jų pagamintą mėsą, kiaušinius, pieną, mokant už juos labai mažai tepigiau, nei jie parduodami valstybinėje prekyboje. Apskritai supirkimas privačiai pagamintų produktų (savo pasodybiniuose sklypuose) būsiąs kategoriškai uždraustas. Mėsa nuo š. m. liepos 1 dienos bus parduodama tiktai komiso parduotuvėse, žinoma, už dvigubai aukštesnę kainą. Kiek čia tiesos, niekas tiksliai pasakyti negali.

Gegužės 28. Trečiadienis

Kartu su Birute Bieniecka ir dviem jos draugėmis išvykome į kelionę. Anykščiuose sustojome pas mano seserį Marytę, toji pavaišino karšta kava, namine dešra, „cepelinais“. Viešnios buvo smarkiai sužavėtos. Anykščiuose aplankėme mano motinos kapą, padėjome gėlių. Birutė Bieniecka atsiklaupė ant kelių, pasimeldė prie mano motinos ir prie mano tėvo kapo Anykščiuose, Svėdasuose.

Pasiekėme, nors ir negavę leidimo į Svėdasų padangę, Butėnų kaimą, aplankėme Zenoną Valuntą – mano „Vasarų“ Alyzą. Čia irgi buvome pavaišinti gana stipriai.

Nukakome į Andrioniškį, kur vaikystėje kurį laiką gyveno vertėja Birutė Bieniecka. Nuėjome į bažnyčią, kadangi buvome, kaip pasirodo, vargonininko svečiai. Tas užlipo ant „viškų“ ir taip užgrojo vargonais ir užgiedojo, kad gyvai ir kažkaip skaudžiai priminė man vaiko dienas, kai tikėjau dievą, meldžiausi, surasdavau kažkokios paguodos prieidamas prie Dievo stalo priimti komuniją po išpažinties. Tada aš, nors vaikas dar buvau, o daug ko laukiau, tikėjausi iš gyvenimo, troškau išaugti dideliu ir stipriu žmogum, nieko nebijančiu, užtariančiu skriaudžiamuosius, pirmiausia mažus piemenėlius, alkanus ir sulytus. Daug ko troškau tada. Ir iš pagarbos tiems atsiminimams priklaupiau ir aš čia, Andrioniškio bažnyčioje, taip ir negalėdamas pasakyti, ar buvau laimingesnis piemenėlio metų, tikintis, besimeldžiantis šventajam Antanui, kad išgydytų man naviką nuo veido, ar dabar, kai jau laisvas „nuo religinių prietarų“, beturįs kažkokį rašytojėlio vardą… Kas gi dabar pasakys, kada žmogus laimingas būna… Gal niekad.

Birutė Bieniecka klūpojo bažnyčioje nuošaliau ir verkė žemai palenkusi galvą. Daug duočiau, kad žinočiau, ko jai tos ašaros byra…

Vargonininko namuose gėrėm naminį jo paties darytą alų, tokį, kokio nė sapne nesusapnuosi.

Vėlokai vakare sugrįžau namo. Monikos nebuvo, ji – Paalksnėje. Gal ir gerai, kad šitaip.

Gegužės 29. Ketvirtadienis

Iš ryto – Aukšč. Taryboje. Nuolatinių komisijų, net kelių, jungtinis posėdis. Svarstėme naująjį mokyklų reformos projektą. Žinojau, kad galima tiktai pritarti, kadangi, kaip visuomet, viskas seniai „suderinta“, „apsvarstyta“ ir patvirtinta, o neiškenčiau. Gana netaktiškai ir aštriai pasisakiau prieš privalomą mokslą vaikams nuo šešerių metų amžiaus. Tai žalinga, vėliau viskas skaudžiai atsilieps vaikams, padarys juos atbukusius, mokslui nebeimlius, plius – bus iš jų atimta vaikystė. Kategoriškai pasisakiau prieš ir privalomojo vidurinio mokslo įvedimą visiems vaikams. Tai idiotiškumas, nieko daugiau. Ne visi juk vaikai linkę į mokslą, kai kuriems jų mokslas apskritai neįkandamas riešutas. Jis galėtų subręsti geras kalvis, mūrininkas, siuvėjas, batsiuvys, pagaliau technikas, ir būtų žmogus. O mes, per jėgą grūsdami jam į galvą mokslą, tik sugadinsime jį, padarysime puskvailį, kuris dirbti nebenori, bet ir protinio darbo atlikti negali. Kuriems galams mums šitai reikalinga?

Kalbėjau ir apie prievartinį darbą vasaros atostogų metu, kai iš jų menko uždarbio išskaitoma viena darbo diena Gagarino statybai, kita Kraštotyros draugijai išlaikyti, trečia – Tarybiniam taikos fondui, ir taip toliau. Kalbėjau ir dar apie kai ką, ko nešnekama tokiose instancijose.

Mačiau sutrikusius deputatų veidus. Kai kas bandė mane „pataisyti“. O posėdžiui pasibaigus, daugelis patyliukais priėjo, spaudė ranką, dėkojo: visi mes taip galvojame, o pasakyti išdrįsote tiktai jūs.

Nesmagu, negera ant dūšios buvo man po to posėdžio. O ką?

Iš to, matyt, nesmagumo atsisakiau dalyvauti Knygos šventėje Universiteto kiemelyje, kurią suruošė Knygos bičiulių draugija. Juo labiau kad lijo lietus ir pūtė negeras vėjas. Tegu Knygos bičiuliai švenčia patys!

Gegužės 30. Penktadienis

Taikos gynimo komitete parodžiau Bienieckai filmą „Ekrane – Juozas Baltušis“. Buvo patenkinta.

Vakare atsisveikinau su ja, įteikęs lietuvišką kaimo skilandį bei savo Raštų visus 8 tomus. Tegu užkanda, knygelių pasiskaito. Būsime draugai.

Vykau į Ignalinos rajoną, kur buvau kviestas į kažkokią mokslininkų stovyklą, sakiau kalbą apie Taikos metus. Lijo lietus, žvėriškai valgė mane uodai. Kelyje du kartus įklimpome, arkliais tempėme iš purvo juodąją mano „Volgą“ su vyriausybiniu numeriu.

Birželio 1. Sekmadienis

Lyja, šalta, vėjas pučia…

Nėjau į folklorinių ansamblių festivalį Kutuzovo aikštėje, nors ir buvau kviestas. Tesižinai.

Nuotaika daugiau nei prasta. Ir nežinau, kur jos šaknys. Gal kad karčiai nusivyliau taikos judėjimu, pavargau nuo melo šitam judėjime, kai amžinai sako viena, o daro visai ką kita. Tikėjausi, kad bus išspręstas mano atleidimo klausimas, kaip buvau prašęs pareiškime į LKP CK. Tačiau praėjo daugiau nei mėnuo, o visur tyla. Palauksiu. Nedega. Nebedega.

Birželio 2. Pirmadienis

Buvau Taikos gynimo komitete, šiek tiek padirbėjau.

Pasiunčiau į Ameriką tūlai Barmienei „Sakmės apie Juzą“ 2 egzempliorius, į Australiją anūkei Akvilei „Parduotas vasaras“, „Šviesos“ leidyklos išleistas, ir K. Ambraso „Skaitau Baltušį“. Taip reikia. Labai jau atitrūko nuo manęs anūkė.

Skambino iš Kauno dailininkas Survila. Labai nori piešti mano portretą, nors aš visiškai šito netrokštu. Žiūrėsim.

Vėl bandžiau imtis atsiminimų apie Justą Paleckį, ir… vėl nieko. Prakeikimas kažkoks beapsėdęs mane. Žinau, kad reikia parašyti, kad tai mano garbės reikalas, o – neprasikala, ir gana.

Birželio 5. Ketvirtadienis

Vakar Monika išvyko gastrolių į Jonavą. Vaidina VFR „Tylią naktį“. Visur šis spektaklis eina su dideliu pasisekimu.

Buvau pas Dalią. Gražiai pabendravome. Dar kartą įsitikinau, kad meilė užgęsta, galvanizuoti ją – idiotizmas. Lieka viena – būti draugais. O šito nemoku. Tad gal kirsti šaką nukirstinai. Vieno gaila: apie daug ką galima pasikalbėti su ja, pasidalinti mintimis, nors pati ji nebeatrodo man tokia šviesi, kaip kadaise, kai mylėjau iš tikrųjų: pavargusi, gerokai nupilkusi, susiaurėjusio akiračio, pilkstančios mąstysenos. Ir nieko čia nepadarysi. Senatvė nelenkia nė moterų, net pačių žaviausių. Liūdna, o ką? Ogi nieko.

Reikia gyventi toliau. Visas klausimas, kaip susitaikyti su senatve? Kol kas nerandu atsakymo į jį.

15 valandą susirinkome Kultūros ministerijoje, Valst. respublikinių premijų komiteto posėdin. Čia – naujiena: visas Komitetas suskaldomas sekcijomis, kiekvienai skiriant svarstyti po vieną premiją iš savo srities. Pasidomėjau, kas sugalvojo šitokią kvailą „rekonstrukciją“, pasirodo, vis tie kinošnikai. Kino sąjungos pirmininkas Brazaitis apėjo visas instancijas, įrodinėdamas, kad Komiteto nariai nekenčia kino meno darbuotojų, apie jų darbus sprendžia neobjektyviai, stengiasi neskirti niekad jokių premijų. Tai, žinoma, melas. Juk premija buvo paskirta net tokiam kino meno mėšlui kaip „Faktas“. Keisčiausia, kad aukštieji respublikos vadovai sutiko su tomis aimanomis, įvedė kitą „tvarką“, niekam tikusią todėl, kad ji susiaurina mūsų akiratį, prieš akis turime ne bendrą visos mūsų kultūros ir jos laimėjimų vaizdą, o tik „savo sklypelio“ augalėlį. Ir dar bėda. Anksčiau premijos buvo skiriamos viso Komiteto balsų dauguma, o dabar tiktai sekcijos. Kaip dabar mums teks daryti su mūsų kandidatais? Jų yra du: Bronius Radzevičius už romaną „Priešaušrio vieškeliai“ ir Judita Vaičiūnaitė už poezijos kūrinius. Ankstyvesne tvarka abu tikrai būtų buvę atžymėti, dabar, labai galimas daiktas, nė vienas, nes kuriam gi mes galime skirti savo sekcijos jėgomis, abu juk verti premijos. Košė, ir gana.

16 valandą įvyko rašytojų partinis susirinkimas, toks pat nereikalingas, kaip ir visi ankstesnieji: nieko nelemiantis, niekam nė mažiausios įtakos nedarantis. Gaišinam tik laiką.

Gana niūrių minčių apimtas, sugrįžau namo.

Birželio 7. Šeštadienis

Vakar sugrįžo Monika iš Jonavos. Labai patenkinta gastrolėmis: Jonavos miestas neatpažįstamai pasikeitęs, žmonės labai sukultūrėję, jautriai priima spektaklį.

Šiandien abu išvykome į Paalksnę, kur tuojau ir guliau į lovą, degdamas neapykanta pačiam sau: nerašau, ir nenumatau, kad pagaliau rašysiu. Miegojau iki ryto, susukęs galvą į dekį… Orai šalti, lyja, vėjas ūkia po aplinkinius miškus…

Birželio 8. Sekmadienis

Tokia pat niūri, tuščia, beprasmiškai praslinkusi diena. Nieko nerašiau ir nieko neparašiau, vien dar sykį pergalvojau, kad teisingai sprendžiu rašyti romaną „Žmonės neišeina“ pirmuoju asmeniu. Sudėsiu į jį daugelį savo minčių, kartų ir skausmingą ilgų metų patyrimą, nusivylimą labai daug kuo… Iš esmės tai būsiu aš pats, nors padėsiu visas pastangas, kad mano Šilinis sutelktų savyje apibendrinantį mano bendraamžių gyvenimą, jų pagrindinius bruožus. Turėtų būti įdomu. Knyga turėtų jaudinti skaitytojus. Taip bent man atrodo, nujautimas taip man sako. O nujautimas retai mane teapgauna. Va, kad kaip nors išsimušus iš atsiminimų apie Justą Paleckį ir Antaną Venclovą! Tada…

Vakare sugrįžome namo, sulyti ir suniurę.

Birželio 10. Antradienis

Iš Rygos atvyko atstovai į kino propagandos seminarą sąjunginį, kuris vyksta Vilniuje. Tarp jų – Gita Skanstinia. Labai įdomi, šauni ir nelabai laiminga moteriškė, dirbanti Rygos kino propagandos biure. Pasikalbėjome draugiškai, nuoširdžiai.

17 val. 20 minučių išskridau į Maskvą dalyvauti Tarybinio taikos gynimo komiteto prezidiumo posėdyje kaip šito Prezidiumo narys. Iš Lietuvos turėjome vykti 8 žmonės, išvykome 3. Keista, daugelis žmonių mėgsta, kad juos rinktų į kokias nors ryškesnes oficialias pareigas, o kai reikia eiti jas, tai išsisukinėja visokiais būdais. Atsisakė važiuoti dailininkė Sofija Veiverytė, nors renkama šventai pažadėjo, nesutiko ir Justinas Marcinkevičius, ir Jonas Aničas, ir Romas Baltrušaitis, pastarasis, beje, turėjo tam priežasčių, nes į Lietuvą atgabenama apie 4000 ukrainiečių vaikų iš Černobylio avarijos paliestų rajonų, kurie ilsėsis mūsų respublikos pionierių stovyklose, tai Baltrušaičiui privalu tuo užsiimti, tačiau nesutiko nė Kauno med. instituto rektorius Praškevičius, nei kiti. Nuvykome Šakių rajono kolūkio „Už taiką“ pirmininkas Zigmas Povilaitis, mūsų TGK ats. sekretorė Loreta Pakerytė ir aš. Maskvoje radome įkaitusį orą iki alpulio, šiaip taip apsiforminome į „Maskvos“ viešbutį, kuris dabar smarkiai išplėstas buvusio viešbučio ir restorano „Astorijos“ sąskaita, bet nejaukesnis trigubai negu buvo anksčiau, tikros stadalos atrodo milžiniški vestibiuliai, nežinia kam reikalingi ir kokiu tikslu išplanuoti.

Vakare susitikome su Latvijos atstovais. Jų atvyko 8 žmonės. Drauge pavakarieniavome, pasikalbėjome.

Birželio 11. Trečiadienis

11 valandą prasidėjo TTGK Prezidiumo plenumas Press-Centro rūmuose naujuose, primenančiuose irgi kažkokią milžinišką stadalą, neįtikėtinai nejaukią, labai tolimą nuo bet kokios kultūros.

Plenumas – kaip visi mūsų taikos plenumai: miegojome kiekvienas savo kėdėje. Pranešimą darė Jurijus Žukovas, rečiausias bukagalvis, nukriošęs senis, sėkmingai užmigdęs visus. Diskusijos buvo numatytos iš anksto, surašytos ir čia, Maskvoje, komiteto „pisorių“ perrašytos ir iškastruotos. Tai tiek.

Juo toliau, juo aiškiau suprantu, kaip laiku padaviau pareiškimą išeiti iš šito darbo. Tikra gėda tas mūsų taikos „judėjimas“, iš kurio juokiasi visi. Teisingai padariau. Va tiktai per ilgai tęsiasi mano atleidimo reikalas.

Tuoj po plenumo išvykau traukiniu „Lietuva“ namo, palikęs Maskvoje Pakerytę, kuri rytoj skrenda į Rygą, ir Z. Povilaitį.

Birželio 16. Pirmadienis

Visas tas dienas po sugrįžimo nedirbau tikro darbo, tai yra nerašiau, o apie kitką nesinori nė čia kalbėti.

Buvau susitikęs su Gita Skanstinia. Labai ir labai draugiškai pasikalbėjome apie valandą. Išvyko ji į Rygą, tepalaimina likimas jos gyvenimą.

Eina kalbos apie įpėdinio man suradimą. Oficialiai niekas manęs neinformuoja, o aš nelendu teirautis. Tesižinai.

Buvo pas mane, kaip pas deputatą, Kauno dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė, daug pasakojo apie teatro vyr. režisieriaus J. Vaitkaus išsidarinėjimus, siautėjimus, terorą. Išklausiau ir supratau: nieko jai padėti negaliu, nes Vaitkų besąlygiškai remia mūsiškis kultūros ministras Jonas Bielinis, visur ir visada betvirtinantis, kad Vaitkus yra partiškiausias, principingiausias ir talentingiausias režisierius. Jaučiu, kad tai ne vieno J. Bielinio nuomonė. O kai šitaip, tai ką galiu padėti aktoriams? Žiūrėsiu.

Buvo dailininkas Eugenijus Survila. Pozavau pusantros valandos, tada pamačiau iš štrichų anglimi, kad nieko čia doro nebus. Visiškai nepanašų mane daro, o už nuomonę rūstauja. Tai vėl apsižiopsojau, apsiėmiau pozuoti septynis seansus. Dabar nieko neveiksi…

Keista, bet nė vienas dailininkas ar skulptorius taip ir „nesuima“ manęs, piešia vietoje manęs vis kažkokius CK skyriaus vedėjus. Na, žiūrėsim.

Buvo pora rinkėjų, tarp jų ir iki gyvo kaulo įgrisusi Elena Šuravinaitė-Kavoliūnienė, amžinai maldaujanti tvarkyti jos šeimos buto reikalus. Pats A. Sniečkus tvarkė, padėjo, viskas lyg ir gerai, o ji vėl eina, beldžia, maldauja… Fū-ū!

Šiandien vakare kartu su Monika žiūrėjau Leningrado akademinio dramos teatro, M. Gorkio vardo ir taip toliau, spektaklį A. Čechovo „Diadia Vania“. Dabar šis teatras gastroliuoja Vilniuje. Spektaklis padarė šiurpų įspūdį. Iš A. Čechovo mažai kas likę, viskas „suaktualinta“, „sušiuolaikinta“, dabartiniam žiūrovo lygiui pritaikyta. Nė nagrinėti to spektaklio nesinori, tiek prislėgė jis mane. Manau, jis patvirtina mano įsitikinimą, kad teatro menas nūnai yra smukęs iki žemiausio lygio visoje Tarybų Sąjungoje. Purvas, nešvankybės, mizeriški pokšteliai, kovingi miesčionių siautelėjimai dangstomi A. Čechovo, M. Gorkio, A. Ostrovskio, kitų literatūros klasikų vardais. Nei gėdos, nei rėdos!

Birželio 17. Antradienis

Įdomi naujiena. Vilniuje kiek anksčiau gastroliavo įžymusis Arkadijus Raikinas, atsivežęs čionai gastrolių ir savo sūnelį, didį modernistą, po tėvo pasirodymo scenoje duodantį savo programą tokią trenksmingą, kad pusė žmonių išbėga. Taigi šituos abudu artistus priėmė pokalbiui… LKP CK pirmasis sekretorius P. Griškevičius. Tikrai įdomu.

Tovstonogovo taigi nepriėmė. Matyt, pritrūko laiko.

Ir kitų ne. Niekad. Matyt, kad ne žydai tie kiti.

Niekas man nesirašo.

Birželio 19. Ketvirtadienis

Vėl buvo dail. E. Survila, ir vėl nuvylė mane. Ir nieko čia nepadarysi. Dabar atvyks tiktai kitą antradienį.

Taikos gynimo komitete susitikau, pats jį pakvietęs, su poetu Vaciu Reimeriu. LKP CK Užsienio skyrius kalbino jį užimti mano postą TGK pirmininko pareigose. Jis beveik sutikęs, bet dar abejojąs. Jį baugina, kad algos čia negaus, o juk turi šeimą, privalo dar mokėti virš 70 rublių alimentų pirmos žmonos sūnui, pensijos gi gauna 150 rublių, kaip ir aš, beje. Išsikalbėjome apie viską plačiai. Kiek sugebėdamas apraminau. Tegu ateina vyras, tegu padirbėja, kaip dirbo T. Tilvytis, Justas Paleckis, pagaliau ir aš, o ką darysi? Apskritai gi laikau idiotizmu nemokėti algos respublikinės įstaigos, koks ir yra mūsų TGK, pirmininkui nė kapeikos algos. Durnių ieško, ir gana. Taigi.

Susiremontavau dvi skutimosi mašinėles firmos „Charkiv“. Dabar turėsiu geras jų atsargas, bene šešias veikiančias. Turint galvoje, kad jos nuolat genda, tai gerai.

Kazimieras Ambrasas pranešė man negerą naujieną: sunkiai staiga susirgo kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Kraujo plūdimas stiprus, skubi operacija aklosios žarnos polipo, kuris, pasirodo, buvo perėjęs į piktybinį. Chirurgai nieko gero nežada, nes prasidėjęs jau peritonitas. Būtų labai gaila, jeigu jį ištiktų letalinė baigtis.

Birželio 20. Penktadienis

Išsiunčiau laišką, gana kietą, Maskvos leidyklai „Chudožestvenaja literatūra“. Pradeda jau nebeerzinti mane ši leidykla, pirmiausia jos redaktorė Eugenija Borisova, o tiktai stebinti: rašo laiškus, nervuojasi dėl kiekvieno nieko, o darbo nedirba, niekaip neįstengia sudaryti reikiamą sutartį mano raštų dvitomiui. Atsiuntė vieną, su tokiu honoraro apskaičiavimu, kad išgrūdau atgal. Gavau vėl laišką, kad jau jau jau paruošta nauja sutartis ir šiandien šiandien šiandien ji bus išsiųsta, bet tas „šiandien“ taip ir neįvyksta. Parašiau dabar tiesiai, kad nė viena iš Maskvos leidyklų nė vieno karto dar neatsiskaitė su manim pagal veikiančius įstatymus, lieka skolingos ir makliavoja toliau, siekdamos pasipelnyti rašytojų sąskaita. Tegu žino.

Išleidau Moniką į Paalksnę. Tegu pailsi nuo manęs, ir aš… nuo jos. Matyt, iš tikrųjų vedybiniame gyvenime reikia daryti pertraukas, tegu ir trumpas.

Turėjau susitikti su Irena Ugianskiene, kuriai savo metu padėjau nukakti pas dukterį, į JAV. Tačiau pergalvojau, atsisakiau. Kam ji man reikalinga? Ir ji pati, ir susitikimas su ja, kai neturi ji į mane konkrečių reikalų. Tegu gyvena.

Birželio 21. Šeštadienis

Perskaičiau „Švyturio“ 11-tą numerį, tiksliau straipsnį „Sąvartynas“, su nuotraukomis, gana iškalbingomis: guli ištisos pusnys gražiausios medvilnės, trys dėžės naujutėlaičių durų užraktų, pilnai sukomplektuotų, didžiulės rietės puikiausių lentų, metalinių ir betono vamzdžių, kitaip tariant, labiausiai deficitinių dalykų, kurių žmonės mušdamiesi ieško po parduotuves. Tvarkelė! Tai dar vienas paliudijimas, kad tvarkos nėra mūsų šalelėje, matyt, nė nebus, kol vadovaus komunistų partija, nepajėgianti nieko sutvarkyti ir nerandanti jėgų pasitraukti nuo valstybės vairo, pripažinus pilną savo valdymo bankrotą. Taigi. O žmonėms reikia gyventi. Gyventi toliau.

Birželio 22. Sekmadienis

Vykau į Kauną, į proftechnikos mokyklą Nr. 36, į susitikimą su kovos ir darbo veteranais. Pasitiko mane su rožėmis dar ant Kauno miesto ribos didelė delegacija, pačioje mokykloje – orkestras, minia žmonių. Iš pradžių įspūdis geras, tačiau salėje – stalai, dosniai nukrauti įvairiausiais valgiais, sėdi žmonės, geria kavą, užkandžiauja pyragėliais, kepsniais visokiais. Nuotaika man nukrito žemiau kelių, o turėjau juk kalbėti apie Tėvynės karą, apie paprastų darbo žmonių narsumą, juk šiandien – birželio 22-ji, hitlerinės Vokietijos pradėto puolimo prieš Tarybų Sąjungą diena! Pats nesusigaudžiau, ką šneku, bet girdėjau plojant. Po to pasirodė jų „vokalinis liaudies ansamblis“, nemokantis nė vienos liaudies dainos, o pats „prikūręs“ melodijas A. Drilingos, E. Matuzevičiaus, kitų grafomanų tekstams ir traukiantis iš širdies: „Ežerai, ežerai, ežerėliai, tyvuliuojantys žydrūs takai“… Klausimų nebuvo nė vieno, tiktai autografų pareikalavimas nežmoniškas. Sužinojau: veteranų čia vienas kitas, visi kiti – eiliniai pensininkai, auginantys gėles ir spekuliuojantys jomis, beveik visi įsitaisę „Žigulius“, kai kas ir „Volgas“…

Bene būsiu teisus, kažkada viešai taręs, kad Kaunas – nusivylusių žmonių miestas. Kauniečiai suprato, kad nieko gero iš tarybų valdžios laukti netenka, o gyvenimas žmogui duotas tik vienas, taigi viską reikia pasiimti patiems. Būtent todėl ir spekuliacijos, protekcijos, kyšiai, grobstymai klesti šiame mano jaunystės mieste nepalyginamai gaiviau nei bet kur kitur. Viena vis dėlto reikia pripažinti, kad kauniečiai myli savo miestą, tvarko jį geriau nei bet kurio kito miesto gyventojai, ir tai visose srityse šitaip. Ir tenka dar pridurti, kad kauniečiai dirba. Dirba visi, nuo senelių iki pirmamečių vaikų: užtat ir materialiai laikosi geriau nei bet kurio kito miesto gyventojai. Nebijau pasakyti šitai apibendrindamas. Visi kauniečiai tokie. Net partiniai ar tarybiniai miesto vadovai, įvedę pastovaus kyšių ėmimo sistemą, gerai išdirbtą. Kiekviena gamykla ar fabrikas, būtų tai tekstilės, baldų, batų, arba siuvyklos, visos žino, kada ir kiek kam reikia „pametėti“ ir kad „nepametėjus“ būsi „pametėtas“ pats.

Nelinksmas ištrūkau iš šitos mokyklos.

Nepataisė man nuotaikos nė Dalia, pas kurią užsukau.

Visa ši diena man nelinksma. Anksti sugrįžau namo.

Birželio 23. Pirmadienis

Iš ryto – darbas Taikos gynimo komitete. Nieko naujo.

Atvyko (kaip pas deputatą) pilietė Gvozdzinskienė. Sūnelis jos, septyniolikametis, su grupe draugužių padaužė iš chuliganiškų paskatų Sporto draugijos langus, kažką dar apstumdė, ir „gavo“ dvejus metus, vienus jau atliko, liko dar vieni (nuo š. m. rugpjūčio pradžios), jau du mėnesiai guli ligoninėje. Pažadėjau tarpininkauti.

Atsiėmiau akinius, padarytus man nei šiaip, nei taip: rėmai geri, „supuvusio“ kapitalizmo pagaminti, o stiklus sudėjo dvigubus: skaityti ir matyti. Galva man sukasi nuo šito. Atidėjau į šoną.

Išsiunčiau Kauno aktorei Paliulytei savo „Sakmę apie Juzą“, „Pasakymus ir atsakymus“. Seniai buvo užprašiusi.

Aukščiausioje Taryboje vėl aptarinėjome mokyklų reformos bei kitus klausimus. Nieko gero, nieko naujo. Viskas nuspręsta „aukščiau“, mums lieka tik pabalsuoti rytoj, Aukšč. Tarybos sesijoje.

Birželio 24. Antradienis

Įvyko Aukšč. Tarybos sesija. Ankstų rytą deputatai puolė į bufetą, nešės, tempė produktus, kavos dėžutes, saldainius, kitus „deficitus“, kaip ir dera aukščiausios valdžios atstovams. Sesijoje vieningai nubalsavome visus pasiūlytus projektus, kurie jau vakar buvo patvirtinti Lietuvos KP Centro Komiteto plenume, taigi jau įsigalioję. Matyt, taip reikia. Matyt… O gal nelabai matyti, gal tik mums atrodo, ir tai ne visuomet?

Dailininkas, kaunietis, Eugenijus Survila piešia mano portretą, ir piešia taip, kad neatpažįstu aš pats savęs visiškai. Tris seansus jau atsėdėjau, jaučiuosi dar kartą kvailiausiai „įkliuvęs“: velniams man reikalingas šitas portretas? O kaip dabar atsisakysi?

Birželio 29. Sekmadienis

Vienas namuose. Pabandžiau prisėsti prie romano. Lyg ir sekasi. Darau viską iš pradžios, pasakojimą vedu pirmuoju asmeniu. O kodėl gi ne? Pirmąjį savo romaną („Parduotos vasaros“) šitaip rašiau piemenuko lūpomis, tai kodėl negalima, ko gero, jau paskutinio mano romano „Žmonės niekur neišeina“? Svarbiausia dabar: neprarasti ritmo, neleisti užgesti tik ką pabundančiam norui rašyti. Reikia, reikia, būtinai reikia.

Birželio 30. Pirmadienis

Ankstų rytą pasėdėjau prie romano rankraščio. Lyg ir „prasikala“. Dieve man padėk…

Vakare, kartu su Vaciu Reimeriu, Stasiu Lipskiu ir Aleksu Baltrūnu, įrašėme televizijoje laidą, skirtą Jono Šimkaus gimtadieniui, kuri bus „paleista“ rugpjūčio mėnesį. Aktorius Rygertas įskaitė keletą Jono Šimkaus eilėraščių.

Dar kartą susimąsčiau apie šį žmogų, Joną Šimkų. Turėjo literatūrinių gabumų, žinoma, ne Krėvės ar Putino lygio, bet galėjo parašyti visiškai įmanomų dalykų, o plūkėsi su žurnalistika, „kalė“ pinigą per radiją, pranešimus visokius, ir… prarado ilgus metus. Vėliau, jau sunkiai susirgęs, labai graužėsi. Tai pamoka mums visiems, pirmiausia man.

Iš dalies ir šito pavyzdžio veikiamas, padaviau atsistatydinimo pareiškimą (balandžio 24 dieną). Atsakymo dar negavau, tačiau esmi pilnai pasiryžęs mesti visą tą idiotišką „visuomeninę“ tarnybą, kuri seniai jau kelia juoką žmonėms, o mums naikina bei sekina jėgas, atima geriausius kūrybinio darbo metus.

Liepos 1. Antradienis

Iš LKP Centro Komiteto paskambino Justas Paleckis, pranešė: sekretoriaus Liongino Šepečio pavedimu, dėkoja man CK vardu už pasišventimą taikos bare, sėkmingą vadovavimą Taikos gynimo komitetui; vakar įvykęs LKP CK Biuro posėdis patvirtino mano vieton Vacį Reimerį.

Pagaliau!

Tik atrodo man, gal ir nepagrįstai, kad paskambinti galėjo ir pats Lionginas Šepetys, LKP CK sekretorius. Na…

Sklinda atgarsiai iš sąjunginio rašytojų suvažiavimo. Daug kovingų kalbų iš tribūnos: Rasputinas, Belovas, Jevtušenka, kiti. Šaukia dėl Baikalo sunaikinimo, kitų bėdų, labai didelių, katastrofiškų. Gerai, kad kalba šitaip rašytojai, žadina sąžinę žmonių, skelbia pražūtingumą tokios politikos, kai TSRS Mokslų Akademijos prezidento, o iš tikrųjų debilo Aleksandrovo iniciatyva planuojama pasukti šiaurinių Rusijos upių vandenį į Volgą, kuri aštuoniose vietose perdengta hidroelektrinėmis, sunaikinusiomis visas žuvis, išsekinančiomis pačią Volgą. Lieka tiktai klausimas: ką duos tos rašytojų kalbos? Manau, bus „nubuksuotos“, paskelbtos emocijomis, ne daugiau, ir nustumtos į užmarštį. Apie tai liudija ir toks faktas, kad kilus skandalui dėl Aleksandrovo „projektų“ buvo sudaryta komisija labai aukšto lygio, jos tyrimų pasekmė buvo ta, kad pati vyriausybė sustabdė projekto įvykdymą, o dabar, kaip pasakė Belovas iš suvažiavimo tribūnos, vežama technika, statomi kaimeliai, žodžiu, ruošiamasi įgyvendinti tą pražūtingą projektą, kuris užtvindytų daugelį nejuodžeminių sričių. Taip mūsuose su viskuo. Teisingai savo metu pasakė Majakovskis: „Pakalbėjo, ir metė!“

Liepos 2. Trečiadienis

Buvau Šeškinėje, kur „pritvirtintas“ esmi, gaunu kai kurių geresnių produktų. Čia naujiena: daugelio mėsos produktų kainos pakeltos dvigubai arba ir pustrečio karto (sausa dešra, česnakinė dešra, palendrica). Karbonadas išimtas visai, jo nebebus pardavime. Ir daug ko kita nebebus visai. Taigi jau reiškiasi tie lauktieji „poslinkiai“, kuriuos pranašavo naujasis generalinis. Žiūrėsime, kokių dar bus.

Liepos 3. Ketvirtadienis

Buvau radijo matavimo prietaisų gamykloje, pravedžiau mitingą taikos gynimo tema, sulaukiau šilto pritarimo, gavau dovanų naują „Tarybų Lietuvos“ leidimą, kur suradau net savo paties nuotrauką. Sunkoka buvo man kalbėti rusiškai, deja, lietuviškai šitos milžiniškos gamyklos darbininkai nesupranta. Ne vietiniai jie, atkilėliai arba atkeltiniai.

Buvo Vacys Reimeris. Gerokai pasimetęs. Ypač jį baugina faktas, kad iki jo, pasak jo paties, dirbo čia „tokie autoritetai“: J. Matutis, T. Tilvytis, J. Baltušis, J. Paleckis, vėl J. Baltušis… Kaip jam dabar pasirodyti po jų? Apraminau, kaip mokėjau ir supratau. Gaus jis liaudies poeto vardą, įsigys „autoritetą“. Kodėl gi ne, jeigu galėjo gauti Alfonsas Bieliauskas, jam panašūs kiti? Nupiginimas visko dabar eina pilnu tempu.

Liepos 4. Penktadienis

Dirbau iki pietų TGK.

Priėmiau keletą rinkėjų. Daugiausia butų klausimais, taigi pačiais sunkiausiais.

Liepos 5. Šeštadienis

Įvyko Aukšč. Tarybos sesija. Dalyvavau seniūnų posėdyje, pasėdėjau salėje. Balsavau, kaip visi, „už“, juoba viskas iš anksto nutarta, priimta, patvirtinta.

Liepos 6. Sekmadienis

Ėmiausi romano rankraščių. Sunkiai, bet slenku priekin.

Iš Leningrado atvyko Monikos draugė Liudočka. Manau, be reikalo pasikvietė ją Monika, žada vežtis į Paalksnę. Pasenėję, visi mes daromės nepakantūs pašaliniams žmonėms, greitai pavargstame nuo jų, pradedame bodėtis. Tikriausiai taip atsitiks ir dabar, o ta Liudočka – maloni mergina, jau pagyvenusių metų. Kam jai tas nemalonumas, kai pajus Monikos nekantrumą? Nereikia šito.

Vakare abi jos išėjo žiūrėti kažkokį Leningrado akademinio teatro spektaklį.

Liepos 7. Pirmadienis

Ilgas pokalbis su Loreta Pakeryte ir Vaciu Reimeriu. Patys jie paprašė manęs šito. Daug ką išsiaiškinome. Patvirtinau, kad dirbsiu dar iki rugpjūčio 1 dienos, kaip sutariau su LKP CK Užsienio skyriumi. Buvo patenkinti.

Liepos 8. Antradienis

Mano vairuotojas Antanas Pivoras pranešė, kad jam pasakyta Ministrų Tarybos garaže, jog iš manęs paimama „Volga“, daugiau nebevežios. Tai bent! Juk sutarėm dėl mano darbo iki rugpjūčio 1 dienos. „Dosročno“, vadinasi…

Liepos 10. Ketvirtadienis

Į Taikos gynimo komiteto prezidiumo posėdį netikėtai atvyko daug narių: P. Petronis, R. Petrauskas, Pr. Noreika, Z. Povilaitis, V. Reimeris, S. Veiverytė, S. Macikaitė, G. Žaliukas… Iš LKP CK skyriaus (Užsienio) vedėjas Sadovskis. Padariau informacinį pranešimą apie Tarybinio TGK plenumą, įvykusį birželio 11 d. Maskvoje. Po to – orgklausimai: Sadovskis padėkojo man už gerą darbą, pasiūlė prezidiumui pritarti mano atsistatydinimui. Macikaitė paprašė mane pasisakyti, kodėl išeinu, pasakiau, ką jau buvau rašęs pareiškime į LKP CK: pasenau, einu jau 78 metus, jėgos nebe tos, o dar karštai svajoju grįžti prie kūrybinio darbo, kurį visuomet laikiau svarbiausiu savo gyvenimo uždaviniu. Nelabai manim kas patikėjo, bet balsavo už patenkinimą. Taigi – laisvė! To paties Sadovskio siūlymu, naujuoju pirmininku buvo išrinktas V. Reimeris, nors ir nelabai šiltai sutiktas Prezidiumo narių. Pajutau, lyg ir iš tikrųjų apgailestaujamas mano pasitraukimas. Ką gi? Kitos išeities nemačiau ir dabar nematau.

Išgėrėme ta proga truputį. Na, ne tokį jau truputį.

Paskambinau dail. Survilai, kad nevažiuotų pas mane rytoj. Manau, reikia visai atsisakyti jo paslaugų. Nieko dora netenka laukti, portretas nė iš tolo į mane nepanašus. Reikės pasiūlyti jam, jeigu dar nori dirbti, tegu dirba namie, pasižiūrėdamas į mano nuotraukas, kurių jau paėmė ne vieną.

Šiandien Monika kartu su Liudočka išvyko į Paalksnę.

Liepos 11. Penktadienis

Padirbėjau TGK. Dar liepos 8, kai atėmė iš manęs mašiną, skambinau į Ministrų Tarybą, iš ten atsakė, kad mašina ne atimta, tiktai pervesta į 7-ją autotransporto kontorą, iš kur man tučtuojau paskambins ir mašiną atsiųs, žinoma, jau su kitu numeriu, skirtu V. Reimeriui. „Trukdymų nebus“, pasakė Ūkio skyriaus vedėjas Vaitiekūnas. Šito tučtuojinio skambučio negirdėti iki šiol. Matyt, nė nesulauksiu. Ką gi, jei daviau žodį išdirbti iki rugpjūčio 1 dienos, tai žodį tenka išlaikyti.

Keistoka savijauta. Matyt, gerokai išlepau, turėdamas po ranka mašiną, kitus patogumus. Sugrįžti atgal ne taip lengva, pasirodo. Važiuoti vėl troleibusu net keista atrodo. Bet niekis. Ne tokius dalykus aukojo rašytojai vardan savo kūrybos.

Po pietų išvykau traukiniu į Paalksnę. Stotyje radau belaukiančius brolį Leonardą ir Moniką. Maloniai praleidome vakarą, apie daug ką pasikalbėjome. Taigi viskas gerai.

Va, tiktai oras veik žieminis: vos 10 laipsnių šilumėlės.

Liepos 12. Šeštadienis

Lyja, nežmoniški šiauriniai vėjai, šalta. Įsijungiau elektrinį pečiuką, sėdau prie romano.

Sunkiai man eina. Turiu jau parašęs keliolika pradžių, tiesa, nedidelių, po 10–15–20 puslapių, o vis netinka. Paskutinioji atrodė jau bus gera, tačiau dabar ramioje aplinkoje įsiskaitęs supratau: niekai ir šita. Pradėjau vėl viską iš naujo.

Žiūrėsim.

Po pietų skaičiau mielo man rašytojo Valentino Rasputino romaną „Gaisras“. Sukrėstas esmi nuo pirmųjų puslapių. Ogi daug ką žinojau iš Rusijos šiaurės kaimų gyvenimo, tačiau neįsivaizdavau šitokio pragaro, kur viskas naikinama, siaubiama, kur prarandamas bet koks žmogiškumas… Skaitysiu toliau.

Vakare žiūrėjome televizoriuje Arkadijaus Raikino ir jo sūnelio vadovaujamo Miniatiūrų teatro programą „Ramybė jūsų namams“. Jau seniai įtariau, kad šitas TSRS liaudies artistas, Socialistinio Darbo Didvyris, Lenino ir TSRS valstybinių premijų laureatas Raikinas chaltūrina ir spekuliuoja menu, bet tai, ką pamačiau šiandien vakare – irgi sukrečia. Sunku net patikėti, iki kokio nuosmukio priėjo šis „Didvyris“, o dar sunkiau patikėti, kai girdi ekrane žiūrovų entuziastiškus plojimus. Kur einame? Kur vis dėlto einame? Ką?

Iš Vilniaus buvo atvykę brolio Leonardo sūnus Leonardas su žmona ir duktė Virginija: aplankyti čionai viešinčių savo vaikų. Pavakare išvyko atgal į Vilnių.

Šalta, vėjai pučia, medžius lenkia, lyja taip, kad varva man ant rankraščių. Taigi nuotaika nelabai taisosi.

Liepos 13. Sekmadienis

Vėl ėmiausi rankraščių. Sunkiai eina. Turiu aprašyti epizodą, kaip Šilinis randa seklyčioje nusilpusią žmoną Oną: „Aš jau keberiokšt“, – pasako ji. Ir aš nerandu žodžių, kuriais Šilinis išreikštų savo jausmus, negaliu net pagauti jo minčių. Na ką gi, bandysime toliau.

Lyja, pučia atšiaurūs vėjai, šalta, nejauku. Brolis Leonardas, aiškiai atjausdamas mane, pasisiūlė parvežti į Vilnių. Sutikau, padėkojau, o paskui visu keliu ėdė sąžinė: gaila jo, ir gaila jo mašinos, jau nusenusios, remontuotos ir perremontuotos, begirgždančios. O ką veiksi? Mėnesiu anksčiau termino pasirūpino mūsų respublikos vyriausybėlė atimti iš manęs transportą.

Liepos 14. Pirmadienis

Buvau TGK. Susitariau su R. Baltrušaičiu, kad ateinantį pirmadienį, liepos 21 d., jis priims Suomijos taikos delegaciją. Kaipo TGK pirmininko pavaduotojas. Aš nebegaliu, kaip buvau pasižadėjęs, nuimtas esu pirma laiko. Pakviečiau dalyvauti S. Macikaitę, G. Žaliuką, V. Reimerį. Pastarasis suabejojo: esąs atostogose, bet gal ir atvyks, galimas daiktas, truputį pavėlavęs.

Vėl buvo Barkauskienė, truputį žinomo kompozitoriaus Barkausko buvusi žmona. Vyras ją metė su sūnum (sūnus armijoje), P. Griškevičiui įsikišus, paliko šeimai butą, išsikėlė į Taliną pas naują žmoną estę. Dabar gi sugalvojo įsibrauti į butą atgal ir iškeisti į du butus: kad turėtų vieną trijų kambarių butą Taline, o kitą, dviejų kambarių, Vilniuje. Esąs didis menininkas ir jam būtina turėti reikiamas sąlygas kūrybiniam darbui. Barkauskienė lieja ašaras, o ką aš galiu? Jos pareiškimą priėmiau, žiūrėsiu, ką galima būtų suveikti. Gal perduoti viską LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui? Jis jau žino šį reikalą, tegu sprendžia kūrybinių „intelektualų“ reikalus…

Buvo atvykę šilutiškiai Valatkos, vyras ir žmona. Vėl prašė padėti „kaip nors“ persikelti į Vilnių, gyventi čia ir dirbti. Tas „kaip nors“ ne toks pigus reikalas: nei buto, nei prisirašymo Vilniuje, iš kur jiems ką išlupsiu? Žiūrėsiu…

Liepos 15. Antradienis

Skaičiau „Pravdoje“, vakarykštėje, straipsnį „Revizija“. Irkutsko daržovių bazėje virš 20 metų vyko grobstymai, vien per pastaruosius dvejus metus išvogta 6 milijonai ir 300.000 rublių sumai vertybių. Ir niekaip negalima surasti kaltininkų: į grobstymus įvelti partiniai organai, papirkti milicijos, prokuratūros, tarybiniai stambūs darbuotojai. Stebėtis, žinoma, netenka: perpuvo visas valstybinis aparatas. Stebina kas kita: o būtent, kad iškeliami spaudoje tokie dalykai, lyg tai iki šiol niekas nieko apie juos nežinojo! Kodėl iškeliami? Vardan ko? Ar tik ne tam, kad areštuotų vagių vietose būtų susodinti kiti, dabartinei valdančiai klikai artimi „savi“ žmonės? Palauksim, pažiūrėsim, kaip yra iš tikrųjų.

Buvo atvykęs iš Kauno dailininkas Eug. Survila. Pasakiau, kad jo pradėtas mano portretas nerodo jokių vilčių, pasiūliau pasiimti ir vežtis namo, daugiau nepozuosiu, laiko negaišinsiu, jeigu nori, tegu piešia toliau iš nuotraukų. Sutiko labai lengvai, matyt, suprato. Išsivežė, ačiū dievui.

Ilgokai pasikalbėjau su Vytautu Martinkum, Rašytojų sąjungos valdybos sekretorium, išrinktu šioms pareigoms š. m. kovo mėnesį įvykusiame respublikos rašytojų suvažiavime. Protingas vyras besąs, rašytojas irgi neblogas. Ypač jo pastarasis romanas „Medžioklė draustinyje“. Gerai.

Užsuko Vytautas Bubnys į TGK. Stebėjosi, kad išeinu, tai yra, jau išėjau iš pareigų. Nusijuokiau, pasakiau: atidirbau 12 metų, negaudamas nė kapeikos algos, nejau aš toks prastas rašytojas, kad privalau gaišinti laiką ir žlugdyti savo literatūrinį darbą toliau, gal dar 12 metų, žinoma, jeigu gyvensiu. Sutriko, atsiprašė. Pasisakė važiuojąs į Prancūziją. Su juo Kondrotas, kiti. Įdomu, kad man niekas niekuomet nepasiūlė jokios nemokamos kelionės į užsienį. Tikrai įdomu.

Liepos 16. Trečiadienis

Buvau TGK. Vėl atvyko Valatkos abu, sūnelį atsivežė, matyt, norėdami sugraudinti mane. O kam mane graudinti? Kada ir kam linkėjau aš blogo, kam nesistengiau padėti?

Surašiau tarpininkavimo raštą Aukšč. Tarybos Prezidiumui dėl pil. Birgelienės, liaudies menininkės, nuteistos už spekuliavimą meno kūriniais 6 metams su turto konfiskacija. Nuo vasario mėnesio negali dirbti laisvės atėmimo vietoje: sulaužyta kairės rankos plaštaka, atėjo subintuota, sugipsuota. Lapkričio mėnesį jai sukanka 2/3 atliktos bausmės. Parašiau ir paprašiau atleisti ją lygtinai nuo likusios bausmės. Juo labiau, kad ir jos motina Kaune suparalyžiuota, prirakinta prie lovos.

Surašiau tarpininkavimo raštą Buitinio gyventojų aptarnavimo ministrui drg. D. Plechavičiui, prašiau padėti teatro ir kino aktoriui Kęstučiui Geniui. Turėjo autoavariją (gal ištiko jį autoavarija?), sudaužytas „Žigulių“ kėbulas, apgadintas motoras, o gauti jų nėra kur. Taigi. Gal ir padės.

Skambinau Rokui, klausiau, ar atvyks savaitgaliui į namus; atsakė, kad rytoj, ir, ko gero, atvyks į Paalksnę.

Supirkau produktus, dalį palikau Rokui namuose. Jeigu neatvyks į Paalksnę. Kitus sukroviau į lagaminą, kėliau į mašiną, žento Antano Puliko vežamas, atsidūriau Paalksnėje. Čia radau brolį Leonardą su žmona Mite ir dviem anūkais, poryt bežadančius „išvykti į Anykščius“. Na ką gi…

Šiandien „Tiesoje“ nekrologas, pasirašytas aukščiausių respublikos vadovų: liepos 14 dieną mirė žinomas kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Gaila vyro. Geras buvo žydelis, tiktai nesaugojo savęs nė per aguonos grūdą, daug gėrė, dar daugiau rūkė. Jo muzika, mano akimis žiūrint, nepralenkianti Danilo Dolskio kadaise kuriamų ir atliekamų estrados dainelių, vis dėlto susilaukė didelio populiarumo. Jam buvo suteiktas Lietuvos TSR liaudies artisto vardas. Nekrologe vadinamas vienu iš lietuviškos tarybinės estrados muzikos pionierių. Gal ir taip. Gal aš vis dar nesuprantu muzikos estradinės. Man ji atrodo pigi, ir gana. Na, tegu ramiai ilsisi Benjaminas Gorbulskis.

Liepos 17. Ketvirtadienis

Naktį sprogo mano stalinė lempa. Rytą važiavau į Uteną, norėjau pirkti naują, negavau. Pirkau bulvių šiųmetinių 6 kilogramus po 60 kap. už kiekvieną. Agurkai turguje po 1 rublį 40 kapeikų, pomidorai po 3 su puse. Lempą pirkau vėliau Kuktiškėse, kur nuvežė mane brolis Leonardas su savo mašina. Jis rytoj su visa šeima išvyksta į Anykščius. Gal ir gerai. Pavargstu, kai daug žmonių prisirinkę, negaliu ramiai dirbti. Šiaipgi Leonardų šeima labai draugiška, paslaugi, daug kuo padeda. Tai irgi svarbu mums su Monika šiandien, kai nebeturiu transporto ir nugyventi metai vis sunkiau slegia pečius.

Pavakarę traukiniu atvyko Rokas iš Vilniaus. Monika šokinėja apie brangų svečią. Vėl kaltina mane, kad tai aš lepinu. Vyras visuomet kaltas. Ir visur. Ir už viską.

Užsienio radijas kala ir kala, ir tvirtina: karas neišvengiamas, reikia būti pasiruošusiems kiekvieną minutę. Ir tą karą pradės Tarybų Sąjunga, kuri dabar, esą, privaryta prie visiško nuskurdimo krašto. Šitai gali ją paskatinti griebtis neatsakingų žygių. Iš nevilties. Nelabai tuo tikiu, o ramybės neprideda.

Skambinau Daliai į Kauną. Telefonas tyli, nors vakar vakare turėjo grįžti iš Šventosios. Gal taip ir geriau.

Liepos 18. Penktadienis

Iš ryto – darbas prie romano. Nelabai eina, bet eina.

Neišpasakytai sunku surasti pirmąjį sakinį. Sunkiau nei pavadinimą pačiam kūriniui. Tiesiog keista, o tiesa.

Pagaliau lyg ir užsikabinau: „Ateina metas, kai žmogui visur negera. Senatvė – vadinasi tas metas.“ Apsidžiaugiau smarkiai. Ko gero, įsismaginsiu. Bet vėl apniko abejonės. Antrasis sakinys atrodo nereikalingas, reiktų apsiriboti vien pirmuoju, nuo jo ir pradėti, kaip apyaušriu pakirdo mano Stanislovas Šilinis. Žodžiu, reikia dar pagalvoti, antrojo sakinio dar neišbraukus. Pastebiu, sėdęs rašyti po ilgos pertraukos, kad vis daugiau nereikalingų žodžių ir sakinių surandu rašymo metu, be kurių anksčiau neišsiversdavau. Ir nelabai linksma man nuo šito: vadinasi, nelabai kaip rašiau iki šiol. Na, gal bent dabar. Bent dabar. Visa širdim trokštu parašyti nors vieną darbelį tikrai vertingą, kalbos požiūriu mažiau priekaištingą. Pasistengsiu.

Liepos 21. Pirmadienis

Užvakar ir vakar nieko dora nenuveikiau, prasistumdžiau dėliodamas galvoje mintis, klostydamas dialogus. Būna ir taip.

Šiandien Vilniuje priėmiau Suomijos taikos judėjimo pasiuntinius. Ak tie suomiai! Žadėjo atvykti 20 žmonių, atvyko – per penkiasdešimt. Netingi jie. Prisiminiau, kaip Sopote, Baltijos baseino valstybių Taikos dienose, kitų šalių pasiuntiniai, neskaitant delegatų, sudarė būrelius po 10–20 žmonių, suomiai atvežė jų visą garlaivį: 500 štukų! Įdomiausia, kad suomiai vežasi į tokias išvykas ne tiktai žmonas, bet gana dažnai ir vaikus, kartais – mažamečius. Šiandien pasikalbėjome su jais draugiškai. Dalyvavo Romas Baltrušaitis (mano pavaduotojas), Sofija Macikaitė, Gediminas Žaliukas. Atrodo, buvo jiems įdomu. Va, tiktai nesmagu buvo, kad jie pridovanojo mums visokiausių suvenyrų, plakatų, gairelių, ženklelių, o mes pasirodėme skurdesni. Įteikėme, beje, albumą „Tarybų Lietuva“, prisegėm kiekvienam po ženklelį. Visada gi šitaip: kai tik susiduriam su kapitalistinių šalių atstovais, kokie jie bebūtų, tikrais skurdžiais atrodome, tiek savo šalyje, tiek ir užsienyje. Visi tai žino, nebesistebi, tik pečiais patraukia.

Sulaukiau šiandien anūkės Akvilios laiško iš Australijos. Laiškas ilgas, geras. Dėkoja už knygas, kurias nusiunčiau, pasisako pasiilgusi Lietuvos, draugių ir draugų, norėtų atvykti, bet abejoja, ar beišleistų ją atgal. Rašo, kad dabar pas juos žiema, kad pavasarį (mūsiškai – rudenį) užbaigs mokslą Dailės institute, dalyvaus parodoje, kartu su kitais 8 bendramoksliais. Apie savo motiną – nė žodžio, nors toji, kiek man žinoma, rugpjūčio 3-čią bus pašalinta iš „Mūsų pastogės“ laikraščio redaktorės pareigų. Kaipo nepatikima, įtariama tiesiog, pasak vietinių lietuvių emigrantų, „kominterno įgaliotine“, ne veltui, girdi, ir aš, jos tėvas, nenukentėjau dėl jos pasilikimo Australijoje; viskas čia „suplanuota“, „suderinta“, girdi. Šito, žinoma, reikėjo ir laukti. Ir dar kartą įsitikinau, kokią didžią klaidą padarė mano duktė Rita, įsiveldama į jų politiką, imdamasi „Mūsų pastogės“ redaktorės pareigų – liūdnai prasmingą klaidą. Jeigu ne visai pragaištingą. Dabar, ko gero, reikia laukti, kad visokie ten tomai venclovai, štromai ir jiems panašūs griebsis agituoti ją keltis į JAV, „įsijungti“ į jų darbą bei „veiklą“. Visko galima laukti.

Akvilei parašysiu atsakymą vėliau.

Liepos 22. Antradienis

Šiandien laidojamas Henrikas Banys, Operos ir baleto teatro baletmeisteris, 60-ties nepilnų metų. Sužinojau kai kurių smulkmenų apie jo mirtį, žinoma, kiek galima tikėti žmonių šnekoms. Buvęs jis užmuštas savo bute, ir užmušęs jį jaunuolis iš Maskvos, iš labai geros šeimos, kurį Banys pasikvietęs į Vilnių: abu tą vakarą gėrė „Draugystės“ viešbučio restorane, vėliau abu nuvyko pas Banį į namus, ir čia Banys buvęs užmuštas su šampano bonka. Kitą dieną žudikas, matyt, užtrindamas pėdsakus, įsismelkė vėl į Banio butą ir smarkiai apvogė jį. Dabar jis jau suimtas, vyksta tardymas. Abu jie, pasirodo, homoseksualistai. Henriko Banio lavoną kaimynai aptikę tiktai 4-tą dieną po nužudymo. Milicijai atvėrus duris, jo lavonas rastas visiškai nuogas.

Negera. Negraži mirtis.

Supirkau reikiamus vaistus Monikai ir sau pačiam.

Parašiau ir išsiunčiau laišką anūkei Akvilei. Plačiai parašiau apie viską. Jos motinos – neliečiau. Tegu manosi, kaip išmano. Negaliu jai atleisti, ką padarė jinai.

Vakare vienas pats (Monika likusi Paalksnėje) žiūrėjau per televiziją meninį filmą „Ir gyvenimas, ir ašaros, ir meilė…“ Sujaudintas tapau ligi gerų ašarų. Filmas pusiau dokumentinis, jame parodyti tikri žmonės, kadaise labai garsūs artistai ir aktoriai: Kozlovskis, Fadejeva, daugelis kitų. Gyvena puikiai įrengtame meno žmonių pensionate, viskas ten yra, išskyrus gyvenimą: vien prisiminimai apie nuskambėjusią šlovę, smulkios, nuodingos intrigėlės, nesutarimai ir laukimas baigties. Švenčiant operos solistės Fadejevos 80-tį vyko jaudinančios scenos, kai Kozlovskis, pats vos bejudėdamas, išvedė ją šokti, pabučiavo ranką, kai suskambėjo jos balsas… iš plokštelės, ir kai atnešė jai tortą su 80 skaitline.

Nenoromis susimąsčiau, kad netoli diena, kai ir mums su Monika teks šitaip. Vaikus išauginom, o visi jie turi savo gyvenimą, vienokį ar kitokį, anūkai – taip pat, kas gi šokinės, kai nusensim abu? O dar nelinksma, kad ir tokio pensionato nėra mūsų respublikoje. Na, gal nereikėtų jau verkti: kaip nors, kaip nors, susitvarkys tas mūsų gyvenimo likutis. Viena ko nenorėčiau: po daugelio savarankiško gyvenimo dešimtmečių būti priklausomu bejėgiu, laukti malonių iš kieno bebūtų pusės. Ne, šito tai tikrai nenoriu. Vadinasi, reikia laikytis, kol išsilaikoma, kitos išeities nėra, jeigu jau pavėlavome numirti.

Liepos 23. Trečiadienis

Kai šitaip pabrango produktai, itin sunku pasidarė nulaikyt rublį rankoje. Nuėjai į parduotuvę, vieną kita produktą nužiūrėjai, žiūrėk, jau poros desėtkų rublių nebelikę. Kaipgi verčiasi tie, kurie neima arba negauna kyšių, nevagia, negrobsto, nesukčiauja? Kaip jie suveda galą su galu? Kai kuriems produktams paliktos senos kainos, bet tai jau patiems prasčiausiems. Geresnė dešra – 7, 8, 9, 10 ir daugiau rublių kilogramas. Kiek gali jos valgyti žmogus, gaunantis šimtą su kažkuo tai rublių? Negaliu suprasti. Dabar dar kava „dingo“ iš parduotuvių, net specializuotų. Eina kalbos, kad pabrangs. Šampanas, sausas ir kitoks vynas išimtas iki rugpjūčio 1 dienos. Sako, irgi pabrangs. Be šampano, suprantama, galima gyventi, o be cukraus? Girdėti, bus jo kaina 3 rubliai kilogramas. Ką?

Buvau LKP CK pas Mališauską, kalbėjau vėl dėl tos suktos moterėlės Kačergienės, kurią jis globoja. Nepavyko man įtikinti jį, nusistatęs leisti jai ginti Maskvoje daktaratą. Ką gi… Mano pareiga buvo įspėti, informuoti. Tegu susimąsto, kuo gali baigtis jo globa.

Iš anksto buvome susiskambinę su Dalia, kad šiandien ji atvyks į Vilnių, trumpam susitiksime. Iš pat ryto paskambino pati, pranešė negalinti. Bene iš tikrųjų laikas baigti su ja tą nusitęsusią ir niekam nebereikalingą „muziką“. Tuščias tai reikalas.

Liepos 24. Ketvirtadienis

Paskambino Monika iš Paalksnės, pranešė: mirė mūsų kaimynas Vincas Budrionis, reikia užsakyti vainiką, kaspiną su įrašu. Laidotuvės šeštadienį. Pažadėjau viską išpildyti.

Nuotaika prasta. Rašyti vėl mažiau besiseka, vis ieškau, nerimauju. Gerai, jeigu į gera, o jeigu ne? Kas gi čia žino, ką galima įspėti iš anksto?

Vakar, beje, pasiunčiau telegramą Loretai Pakerytei į Krymą, kur ji ilsisi. Šiandien jos gimimo diena. Reikia pasveikinti. Šiaip ar taip, o nebuvo ji bloga man dirbant Taikos gynimo komitete.

Skambino Vacys Reimeris, iš naujo sunerimęs dėl savo pareigų Taikos gynimo komitete. Įkliuvo žmogus, tai aišku. Jaučiu, pergyvena jis ypač dar todėl, kad man pasitraukus respublikos vadovų dėmesys Taikos gynimo komitetui, konkrečiai pirmininko pareigoms, aiškiai sumažėjęs: mašinos V. Reimeriui nepaliko, šito, beje, reikėjo ir tikėtis, paliko jam iškvietimo teisę mašinai iš ATK Nr. 7, kuri aptarnauja žemesnio rango pareigūnus. Turint galvoje V. Reimerio tiesiog liguistas ambicijas ir stipriai įsišaknijusį pavydo jausmą, jam tikrai nelengva. O ką aš galiu? Nieko aš negaliu. Su manim irgi pasielgė ne per gražiausiai, atėmę mašiną pirma laiko, tačiau nelabai imu į galvą, žinau: ar važiuosiu „Čaika“, ar „Volga“, troleibusu ar autobusu, ar pagaliau eisiu pėsčias, vis tiek aš Baltušis – darbo žmogus Baltušis, ne daugiau, bet ir ne mažiau. Taigi. Žadėjo V. Reimeris ateinančią savaitę dar ateiti pasikalbėti.

Buvau „Tėviškės“ draugijoje, pas jos pirmininką kupiškėną generolą Praną Petronį. Povilas Zulonas savo laiške prašė pasiteirauti, ar jie neturį leidinio „Pasakoja kupiškėnai“ ir „Senovės kupiškėnų vestuvių“ įrašo į plokšteles. Pasirodo, nieko jie nebeturi. Kyla man mintis: gal reikėtų tą plokštelę, kuri paplito žmonėse tiesiog žaibiškai, išleisti iš naujo, gal net panaudojant seną įrašą, unikalų, kur vaidinimą atlieka žmonės, nūnai jau mirę. Šitaip ir Zulonui laiške parašiau.

Skambinau geram mano bičiuliui Rimtautui Šiliniui, kalbėjau, kad nereikėtų visai užmesti mūsų pradėto sukti dokumentinio filmo apie paminklų saugojimą (iš tikrųjų – nesaugojimą!) respublikoje. Darbą mums sustabdė LKP CK sekretorius L. Šepetys, įvairiai ir plačiai aiškinęs man šito sustabdymo priežastis, bet taip ir neišaiškinęs. Nujaučiau jau tada, kad čia įsikišo V. Žalakevičius, įpuolęs į paniką dėl savo brangaus draugo Balčiūno, kurį iš vaikų namų paėmė ir išaugino Vincas Mykolaitis-Putinas, ir kuris po įžymiojo rašytojo mirties apiplėšė jį ir apvogė, o paskui spekuliavo rašytojo unikaliniais daiktais, įskaitant ir parkerį, kuriuo rašė „Altorių šešėly“ ir už kurį Balčiūnas išlupo iš Kultūros ministerijos 2.000 rublių. Dabar reikėtų kelti visą tą reikalą iš naujo, pažadant neliesti šito supuvėlio Balčiūno. Sutarėme su R. Šiliniu imtis to reikalo tuoj po atostogų. Taip ir darysime.

Rytoj vyksiu į Paalksnę, nors visai be noro. Mano žmonelė Monika prisikvietė tenai visą kompaniją moterų, dar atvyko ten jos duktė Dagnė su savo šeima – tikras kolchozas. Ko man tenai? Monika pati graužiasi, padariusi klaidą. Tad reikia nuvykti, o toliau žiūrėsime. Į daug dar ką žiūrėsime.

Liepos 25. Penktadienis

Buvau Taikos gynimo komitete, laidotuvių biure, užsakiau vainiką Vincui Budrioniui, kaip prašė Monika, nors pilnai būtų užtekę ir krepšelio su gėlėmis. Po pietų buvo kaimynė Štrimaitienė su dukrele Šalne. Labai maloni ir šauni toji Štrimaitienė, gera gydytoja, rūpestinga, dėmesinga mūsų šeimai, o pati – nelabai laiminga, taip bent man atrodo. Kažkas jų šeimoje „nesiklijuoja“, bet kaip yra iš tikrųjų – ne man spręsti. Ne mano juk ir reikalas. Tiktai gaila man tos geros moters. Stipriai gaila.

Po pietų iškakau į Paalksnę. Nuvežė su visais daiktais mane kaimynas, Paalksnės kaime vasarojantis dailininkas Šarūnas. Jo pavardės net nežinau, nesisako. Bet vyras, atrodo, geras.

Vakare nunešėm vainiką Vincui Budrioniui. Guli jis gražiai pašarvotas, visos trobos sienos išklotos jo žmonos Onos austais raštais, namie austais, itin gražiai atrodančiais. Žmonių nemažai prisirinkę. Atvykęs ir sūnus iš Joniškio, felčeris, nelabai įspūdingas, su žvalia savo žmona. Pasėdėjome visi: Monika, Dagnė, Volodia, Jurgis, Sakalienė… Pareiškę užuojautą, išėjome.

Liepos 26. Šeštadienis

Iš ryto padirbėjau prie romano rankraščių. Darbas slenka gana sunkiai. Vis dar ieškau ir dar nesurandu, ko reikia, nors nė pats gerai nežinau, ko man dabar reikia. Galvon įsivagia mintis, kad čia, Paalksnėje, nieko doro neparašysiu. Kažkas nežinomas ir nenujaučiamas slegia mane čia. Net fiziškai pradedu jaustis blogiau, kai tik atvykstu. Tariausi tuo klausimu su gydytojais, tie sako: vieta ten jums netinkama, nevažiuokite tenai, nebūkite. O kodėl netinkama? Kodėl nebūti tenai, nebebandyti priprasti? Nepaaiškino.

14 valandą nuvykome į Budrionių sodybą dalyvauti laidotuvėse. Buvome pasiryžę lydėti velionį į pačias Kuktiškes, o čia jau radome pririnktą būrį giedorių, traukiančių šventas giesmes po atviru dangum, prie išnešto iš trobos karsto su velioniu. Iš karto nė nesupratau, kad nereikia mums dalyvauti laidotuvėse, tai sėdome į mašiną, nulydėjome iki Kuktiškių pirmųjų trobų, o čia eisena sustojo, karstą nukėlė nuo sunkvežimio, irgi iškloto namie austais raštais, ir žengė visi karstu nešini bei giedodami per visas Kuktiškes į bažnyčią. Tad pasukome abu su Monika atgal, grįžome į savo „dvarą“. Šermenyse irgi neteko dalyvauti, ačiū dievui. Nereikia lįsti kur nereikia.

Šiandien Onos diena. Paskambinau Onai Valiukevičiūtei į Vilnių, pasveikinau. Buvo gerokai patenkinta. Paskambinau ir Onai Černiauskienei, taipogi į Vilnių, šauniai gydytojai. Irgi buvo gerokai patenkinta. Žmonėms reikia dėmesio. Nors šiokio tokio. Nors šiokio tokio.

Liepos 27. Sekmadienis

Skambinau broliui Leonardui į Anykščius, kur jis vasaroja su šeima pas seserį. Susitarėm: 17 valandą atvažiuos, parveš mus su Monika ir jos anūku Jurgiu į Vilnių. Tai gerai. Apskritai pastaruoju metu labai pagerėjo mūsų santykiai su Leonardu ir jo šeima. Tas mane itin džiugina. Ne vien todėl, kad paveža jis mus savo mašina, o bendrai, kad geruoju. Šitaip lengviau visiems.

Įpuolė į mano kambarį Dagnė pasikeitusiu veidu: „Mamai bloga, mama be sąmonės!“ Monika iš tikrųjų guli apačioje nubalusi, tačiau sąmonės nepraradusi. Galvos kraujagyslių spazmos. Pagirdžiau valokardinu, paglosčiau, atsigavo, netrukus pakilo, bet gerokai sunerimusi. Liepiau gulėti, nejudėti, nieko bloga negalvoti. Atvyko Leonardas, parvežė mus namo.

Čia iš karto iškviečiau greitąją. Suleido Monikai eufilino, vėliau sedukseno, kad miegotų ramiau.

Liepos 28. Pirmadienis

Nuvežiau Moniką pas gyd. D. Bagdonienę, toji nukreipė ją dar pas neuropatologę Šiškevičienę, išvada abiejų aiški: paaštrėję galvos kraujagyslių spazmai, būtina atlikti 10 eufilino injekcijų, namie gulėti, kuo mažiau judant, nė iš tolo nesijaudinti, šitaip, mažiausiai, 10 dienų. Parsivežiau, paguldžiau. Ir… vis tiek nubėgo į teatrą, aktorių poatostoginio susirinkimo žiūrėti. Norėjo dar į repeticijas, bet gydytojai labai kategoriškai užkirto kelią. Taigi.

Buvau TGK. Skambino V. Reimeris. Dar labiau sunerimęs dėl prisiimtų TGK pirmininko pareigų. Raminau, aiškinau. Sutarėm penktadienį susitikti: perims pareigas iš manęs, būsiu visiškai laisvas paukštis.

Iš Molėtų rajono žinia: visiems kolūkiečiams įsakyta pagal „nurodymą iš aukščiau“ paruošti gero šieno 100 kilogramų ir pristatyti kolūkiams, pašarų bazei. Prieita jau iki šito!

Skaitinėjau praleistų dienų laikraščius. „Literatūroje ir mene“ Kazys Ambrasas dėjo didelį straipsnį „Mūsų dabarties paveikslai“, apie Mykolo Sluckio naująjį romaną „Medžliepis“, gerokai pagarbindamas jį ir išaukštindamas. Šis romanas, be abejonės, suprantamiau parašytas, deja, nelabai daug lengviau paskaitomas. Keista, kad K. Ambrasas taip liaupsina. Gal taip reikia.

Kažkoks Vytautas Vitkauskas (sako, esąs toks kalbininkas) rašo straipsnyje „Problema ne viena“ lyg ir atsakymą į kolektyvinį grupės žmonių pasipiktinimą tame pačiame laikraštyje kiek anksčiau dėl „Paskenduolės“ pastatymo telefilme, tačiau iš esmės paremia šį K. Kymantaitės draikalą, nusišneka iki to, kad aiškina, jog dabar aktoriai nebegali tikroviškai suvaidinti kaimo žmonių, kadangi jie nepažįsta senojo kaimo. Bet juk minėtame proteste buvo reiškiamas pasipiktinimas dėl K. Kymantaitės prirašinėjimų savo teksto A. Vienuoliui, piktinamasi dėl kaimo žmonių juodinimo, iškraipoma kūrinio pagrindinė mintis. Apie tai V. Vitkauskas – nė žodžio. Daugiau nei keista. Gal ir ne, nes visiems žinoma, kad V. Vitkauskas – K. Kymantaitės numylėtinis, girtaujantis kartu su ja. Kai šitaip, tai ko dar?..

Liepos 29. Antradienis

Bandžiau padirbėti prie rankraščių. Nieko gero.

Monika gulinėja. Negerai su jos sveikata.

Turėjau kai kurių reikalų kaipo deputatas. Nieko ypatingo.

Mieste dar atkakliau sklinda kalbos apie dar didesnį kainų kilimą, ypač stipriųjų gėrimų, kavos, daug ko kita. Kas čia žino, kiek tiesos. Informacijos jokios nėra.

Liepos 30. Trečiadienis

Vakar buvo Dalia. Itin įdomiai pasikalbėjome, pasidalinome mintimis. Vėl supratau, kad myliu ją, o kas keisčiausia – ir ji mane. Kas gi toliau? O toliau – nieko. Perspektyvų jokių.

Liepos 31. Ketvirtadienis

Generalinis M. Gorbačiovas lankosi Pamario krašte, buvo Vladivostoke, Komsomolske prie Amūro, kitur. Visi laikraščiai, radijo ir televizijos laidos užimtos jo kalbomis. Kalbos labai geros, tik nelabai realios. Kiek visokių pažadų girdėjome, o pagerėjimo nematyti.

Laidoje „Laikas“ paskelbta žinutė apie kainas. Tiktai žinutė, į pačią laidos pabaigą kukliai pavadinta „TSRS valstybiniame kainų komitete“. Tarytum reikalas liestų ne visą šalį ir visus darbo žmones, o tiktai… Kainų komiteto eilinį darbelį. Nurašau pažodžiui: „Siekiant toliau realizuoti parengtas priemones kovai su girtavimu ir alkoholizmu stiprinti, pagal TSRS Ministrų Tarybos nurodymą nuo 1986 m. rugpjūčio 1 d. 20–25 procentais padidinamos valstybinės mažmeninės alkoholinių gėrimų kainos, iš jų:

Degtinės, likerio ir degtinės gaminių ir konjakų – 2,3 rublio už 0,5 litro;

Spirituotų vynuogių vynų – 50 kapeikų už 0,7 litro.

Kartu vidutiniškai 15–20 procentų sumažinamos atskirų rūšių liaudies vartojamų prekių – drabužių, avalynės ir trikotažo vaikams ir paaugliams, dirbtinio kailio gaminių ir kilimų gaminių, vyriškos ir moteriškos avalynės, motociklų, krištolo, kai kurių kultūrinių-buitinių ir ūkio apyvokos prekių – mažmeninės kainos.

Papildomos įplaukos, kurios bus gautos padidinus alkoholinių gėrimų kainas, maždaug prilygsta sąnaudoms, skiriamoms minėtų prekių kainoms sumažinti.“

Štai ir viskas. Aišku kaip ant delno. Ir primeluota kaip po delnu. Kurgi maisto produktų, pirmiausia dešros gaminių kainos? Jos patyliukais, niekam žodžio netarus, pakeltos du ir pustrečio karto. Tai nebekalbant apie bendrą įvairiausių prekių ir buitinių paslaugų kainų pakėlimą taipogi patyliukais. Taigi.

Vakar per televiziją pradėtas demonstruoti Italijos detektyvas. Bus šešios serijos. Šiandien žiūrėjome trečią. Kitos trys bus rodomos ateinančią savaitę. Filmas stiprus, atvirai kalbantis apie nusikalstamą pasaulį, perkamą policiją, mafiją ir daug ką kita. Vadinasi jis „Aštuonkojis“. Labai talentinga aktorių vaidyba, deja, įsiminti jų pavardžių nepavyko: itališkos tos pavardės. Režisūra nuostabi. Muzika taip pat. Pasirodo, kinas vis dėlto yra menas. Kai jį kuria menininkai, o ne vadovaujančių „viršūnių“ globojami žalakevičiai. Taigi.

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 4

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2, Nr. 3). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1985 m. balandžio–birželio mėnesių užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1985 m. balandis–birželis

Balandžio 3. Trečiadienis

Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį, šviesiai nusiteikusį, tačiau gerokai atitrūkusį nuo šios dienos, nuklydusį į praeitį ir gyvenantį prisiminimais. Kartais atklysta iš ten, prasitaria vienu kitu žodžiu, ir vėl – atgal. Šiurpu šitai matyti, ir negaliu atsikratyti minties, kad greit ir aš toks būsiu. Stipriausiai jis laikosi minties, kurią įsikalė galvon jau seniau: išrūpinti man Nobelio premiją už „Sakmę apie Juzą“. Daug kam rašė tuo reikalu, daug ką dabar kalbina susirišti su Nobelio premijos laureatu Markesu, painformuoti jį apie mano kūrybą, paskatinti pasiūlyti mano kandidatūrą Nobelio premijai. Juo labiau, kad dabar, kiek jis žinąs, patys švedai nutarę suteikti premiją būtinai vienam iš Pabaltijo rašytojų. Graudu man visa tai girdėti. Mano atkalbinėjimų jis nesiklauso. Neima domėn ir to, kad pasakiau visiškai netrokštąs šitos premijos, man ji nereikalinga, būčiau tiesiog nelaimingas, jeigu ją gaučiau. „Lietuvai ji reikalinga, – atrėžė jis. – Tai mūsų visų garbės reikalas! O jeigu dabar šitokią auksinę progą pražiopsosime, tai ko mes verti kaip tauta?!“ Štai ir kalbėk su juo. Atnešė rašytojo duktė karšto sauso vyno, išgėrėm, palinkėjau sveikatos, išvažiavau.

Nakčia kelyje peršalau. Namie iš karto šoko temperatūra, suskaudo gerklę, jokie ramunėliai nepadėjo.

Balandžio 4. Ketvirtadienis

Buvo gydytoja Stasė Štrimaitienė. Pripažino pūlinį laringitą, liepė gulėt ir nejudėt. Davė vaistų.

Šiandien turėjo įvykti memorialinis posėdis, tai vėl atidėtas: vyksta Kraštotyros draugijos suvažiavimas. Esu kviestas (telefonu) ir aš. Nėjau ne tik dėl ligos. Gana nekaip atrodo man visas šitos draugijos veikimas, nieko bendra neturintis su kraštotyra. Gerai daro, kad suieško žuvusių ir Lietuvoje palaidotų karių kapus, parašo jų giminėms, gerai, kad renka duomenis kolūkių ir gamyklų istorijai, bet argi tai ir yra kraštotyra? Anaiptol! Kraštotyros darbas dabar faktiškai uždraustas, oficialiai šito neskelbiant. Jis leidžiamas tiktai Rusijoje. Tai ko aš ten makaluosiuos?

Rokas išvyko su grupe draugų į… Karakumų dykumą. Ko jam ten reikia – nežino niekas, manau, nė jis pats. Bet išleidom. Tegu važiuoja, pasižiūri. Sugrįš – diplominį darbą padarys.

Balandžio 7. Sekmadienis

Skaitinėjau A. Diumos „Grafą Montekristą“ ir negalėjau atsistebėti: įdomu! Buvau skaitęs šitą knygą maždaug prieš 30 metų, dabar – tarytum pirmą kartą skaitau. Nepaseno šita knyga. Nepaseno ir kitos to autoriaus knygos. Turiu prisipažinti, anksčiau buvau ne itin aukštos nuomonės apie A. Diumą, dabar matau: didelis tai rašytojas, galima sakyti, genialus. Nėra šiuo metu pasaulyje nė vieno jam tolygaus.

Šiandien vakare staiga pablogėjo mano tas laringitas, smarkiai suskaudo gerklę. Gydytoja pažiūrėjo, išsigando: „Tuoj pat gulkite į ligoninę, kitaip gali būti blogai!“ Aš nusijuokiau: „Jeigu jau mirti, tai namie.“ Ilgai barėsi, paskui nusileido. Iškvietė greitąją, toji suvarė antibiotikų pusę kibiro, davė skalaujamųjų. Įsakė gulėti ir nejudėti, jeigu pagerėjimo nebus – be jokių kalbų į ligoninę!

Taigi.

Balandžio 12. Penktadienis

Vakar turėjau būti Panevėžyje, susitikti su 84-osios proftechnikos mokyklos kolektyvu. Atšaukiau. Viską atšaukiau. Guliu, gydausi, skaitau „Grafą Montekristą“, kai ką bandau rašyti, bent redaguoti, tik labai sunkiai man eina.

Seserį Marytę suspaudė nebeatlaikomi skausmai. Drg. A. Česnavičiui leidus, paguldėme ją į spec. ligoninę. Nuvežė ją tenai, mano paprašytas, brolis Leonardas. Skambino iš ten ji pati, sujaudinta dėkojo. O už ką man dėkoti? Ką galiu, padarau, ir nieko daugiau. Kai man bus prastai, gal ir man kas padės. Saviesiems reikia laikytis išvien.

Iš Rašytojų sąjungos pranešė: memorialiniai reikalai bus svarstomi balandžio 26-tą. Būčiau laimingas patikėti, žiūrėk, vėl ministerija atidės!

Balandžio 13. Šeštadienis

Ilgai besikamavęs su tekstu interviu „Lit. ir menui“ (85.II.16), nutariau nedėti jo į „Pasakymų ir atsakymų“ knygą. Širdis priešinasi. Labai jau silpnas tai dalykas, labai jau graužtų sąžinė mane už tokį kompromisą. Visada juk laikausi nuomonės: į knygas dėti tik pačius stipriausius, labiausiai pavykusius darbus, taigi tuos, kuriems širdis pilnai pritaria. Negaliu nė dabar kitaip. Kaipgi skelbsi savo darbą, nebūdamas pilnai įsitikinęs, kad jis bus įdomus ir naudingas žmonėms? Visų pirma – naudingas!

Gaila, žinoma, knyga būtų kiek pastorėjusi, daugiau rublių atnešusi. Bet ką gi. Ką gi… Sąžinės ramybė brangiau už visus rublius. Taigi.

Balandžio 14. Sekmadienis

Šiandien man sukako 76-ri. Nelinksma, bet nelabai ir liūdna. Niekad nesitikėjau, atsimenant nesibaigiančias mano ligas, kad gyvensiu šitiek metų, o dabar – nebaisu. Vieno tik gaila: neišsipildė mano svajonė užbaigti iki šitos sukakties naująjį romaną „Krito rasa“. Gal iki kitų metinių išsipildys…

Monika pasveikino itin šiltai, įteikė vertingą dovaną. Gavau sveikinimą iš K. Ambraso (visi kiti rašytojai tyli), parašė sveikinimo laiškus, telegramas daug senų draugų, tarp jų ir Rūta Staliliūnaitė. Bendradarbiai iš Taikos gynimo komiteto ir Draugijos atgabeno itin turtingą gėlių pintinę, įdėję į ją ir kolektyvinį sveikinimą su daugeliu parašų. Atsiuntė sveikinimą, labai gražų, ir Ona Valiukevičiūtė. Iš Rygos telefonu sveikino Gita Skanstinia, šauni moterėlė, berods, susidomėjusi manim prieš keletą metų, tepadeda jai Dievas. Gavau telegramą iš Rygos lietuvių, jų vardu sveikino Augustas Liepinis. Tai ko man dar? Na, ko? Gal lazdos per šoną, ką?

Gimimo dienos proga įsidrąsinau išeiti į lauką. Saulė šviečia, smagu. Ir aš gal dar sustiprėsiu. Kol kas labai jėgų trūksta. Antibiotikai „suėdė“ taip, kad net klausa pablogėjo. O saulė vis dėlto šviečia…

Balandžio 15. Pirmadienis

Šiandien turėjau vykti į Kauną, dalyvauti Kauno rašytojų kūrybos vakare, skirtame Taikos fondui. Susitarėm su Mykolu Sluckiu, daviau mašiną, išvyko ir laimingai parvyko.

Buvau Taikos gynimo komitete. Visiškai nėra jėgų. Nėra. Ir pila prakaitas.

Skambino švietimo ministras Spurga. Savo metu rašiau kaip deputatas A. Česnavičiui dėl pablogėjusios padėties „Ąžuoliuko“ chore. Dabar pranešė, kad viską ištyrė, patvarkė, užtikrino: viskas bus gerai. Padėkojau.

Skambino „Vagos“ direktorius A. Pekeliūnas, vėl kalbino vykti į Joniškį, kur bus pravedamos „Vagos“ dienos“. Pasiryžau, atsisakiau: sveikata per silpna, negaliu. Nelabai patenkintas buvo, o man kas? Man nieko.

Buvau pakviestas į Radijo ir televizijos komitetą. Davė susipažinti su „Laisvės radijo“ iškalbinėjimais mano adresu. Nieko ten blogo nepasakyta, argumentai seni, nuvalkioti, nenori pripažinti man moralinės teisės ginti taiką, vadintis liaudies rašytoju, kadangi, pasak jų, taikos aš neginu, tik rusiškam imperializmui pritariu, darbuojuosi visai ne taip, kaip Maironis, tai ir liaudies rašytojo vardo nevertas esu, nors talentingas, „Parduotų vasarų“ ir „Sakmės apie Juzą“ autorius, plačiai skaitomas, pripažįstamas, iš kitų „kultūrininkų“ išsiskiriantis savo patrauklia asmenybe ir tuo, kad kartais pasakąs tiesos žodį. Taigi šitaip. Reikėtų jiems atsakyti, bet ar apsimoka? Tegu mūsiškiai propagandistai riejasi su jais. Taiką ginu ne už pinigus, o iš tvirto įsitikinimo, į Maironį nesilygiuoju, turiu savo takelį literatūroje ir darbuose, o visa kita – kas kam rūpi!

Radau darbe Dalios sveikinimo telegramą. Krūptelėjo širdis gerokai. Parašiau jai atviruką, trumpai drūtai padėkojau. Na, ko mums pyktis, draskyti viens kitam akis? Kvaila būtų!

Balandžio 16. Antradienis

Turėjo įvykti radijo ir televizijos įrašas, skirtas Pergalės 40-čiui. Dėl techniškų kliūčių atidėtas. Visiškai nėra jėgų, nors šiek tiek daugiau negu vakar. Nelabai smagu šitaip jaustis.

Netikėtai gavau atskirais tomais iš bendro Raštų leidimo A. Čechovo tris tomus. Skaitau su dideliu džiaugsmu. Didelio žmogaus būta. Genialiai rašė, daug rašė, net laiškų labai daug: 18 tomų sudaro jo laiškai. Stambių tomų. Mažiausiai įdomūs laiškai žmonai O. Kniper-Čechovai. Nejučiomis įsitikini, kad nelabai kokia ir buvo toji Kniper-Čechova. Tikrai nelabai.

Balandžio 17. Trečiadienis

Įsidrąsinau, parašiau laišką į „Dnipro“ leidyklą Kijeve, paklausiau, kaip vis dėlto su honoraru už mano „Sakmę apie Juzą“ ukrainiečių kalba. Lauksiu atsakymo.

Ilgai laukęs honoraro už tą pačią „Sakmę“ rusų kalba iš leidyklos „Sovetskij pisatel“, paskambinau į leidyklos buhalteriją, sužinojau gana „linksmą“ dalyką: pasirodo, jie su manim „pilnai atsiskaitė“, praeitų metų gruodžio mėnesio 17 dieną atsiuntę į mano sąskaitą Taupomojoje kasoje 625 rublius. Tai viskas už… šimto tūkstančių egz. tiražą. Gyvenam, ką? Kad aš dar kada duočiau versti kokius nors savo kūrinius!

Balandžio 18. Ketvirtadienis

Netikėtai gavau sutartį iš „Šviesos“ leidyklos: siūlo išleisti… lenkų kalba „Parduotas vasaras“ I ir II tomus. Paskambinau, pasitikslinau. Pasirodo, išleis tą vertimą Lietuvos leidykla, iš 20.000 egz. tiražo – 15.000 egz. nupirks Lenkija. Keista, vis dėlto. Pasakiau, kad Maskvos leidykla „Raduga“, be mano sutikimo, išleido 1984 metais „Parduotų vasarų“ II-jį tomą. Man buvo pasakyta, kad to leidinio vertimas prastas, „Šviesa“ darys naują, išleis gražiai. Pasirašiau sutartis, išsiunčiau atgal. Tegu leidžia. Honoraro, tikriausiai, gausiu kelias dešimtis rublių už abu tomus. Tokia tvarkelė mūsų šaly, lupti rašytojus, kur tiktai galima, panaudojant tam reikalui ir leidinius užsienyje.

Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose įvyko literatūros vakaras, skirtas Pergalės dienai, o jo pajamos eis Taikos fondui. Vedė vakarą E. Mie-želaitis, taręs gražų įžanginį žodį, dalyvavo A. Maldonis, A. Baltakis, J. Nekrošius, V. Palčinskaitė, R. Graibus, buvo ir skaitovai L. Noreika ir R. Butkevičius. Tariau žodį ir aš. Gerai praėjo vakaras. Salė pilna žmonių. Daug plojo.

<…>

Balandžio 19. Penktadienis

15-tą valandą turėjau dalyvauti Valstybinių premijų komiteto posėdyje, nenuėjau, nedalyvavau. Negaliu prisiversti daryt šitai. Juk aišku, kad visos premijos iš anksto ir „iš aukščiau“ būna paskirstytos, kaip skirstoma „iš aukščiau“ viskas, net Aukšč. Tarybos deputatų kandidatūros, paliekant rinkėjams teisę balsuoti. Ne rinkti, o tiktai balsuoti. Tai kurių velnių gaišinsiu laiką toms komedijoms?

17 valandą Filharmonijoje įvyko Lenino gimimo 115 metų sukakties minėjimas. Buvau pasodintas prezidiume, pirmoje eilėje. Irgi pagal paskirstymą „iš aukščiau“. Gana nesmagiai jaučiausi: už mano nugaros sėdi ministrai, kiti atsakingi darbuotojai… Ir negaliu suprasti, kodėl dabar visad panašiais atvejais sodina mane į pirmąją eilę? Kur čia šuo pakastas? Ir kas konkrečiai šitaip „tvarko“?

21 valandą kartu su Taikos gynimo komiteto ats. sekretore L. Pakeryte sutikome gelž. stotyje grįžtančius iš Berlyno kompozitorių R. Paulą su žmona Lada. Nuvedėm juos į „Gintaro“ restoraną, pavaišinome lengva vakariene. Abu gana išvargę, dar neatitokę nuo kelionės įspūdžių. Raimondas Paulas, nežiūrint jo tikrai reto populiarumo, TSRS liaudies artistas, toks paprastas, betarpiškas, šneka kaip žmogus. Restorane veik pusė vakarieniaujančių sustingo vietoje, jį pamatę, įsistebeilijo ir neatleido visą laiką, o išeinant daugelis atsivijo į garderobą, paprašė autografų. Taigi šitaip. Vėliau išsikalbėjome su Raimondu Paulu. Pasakojo įspūdžius iš abiejų Vokietijų (turėjo leidimus laisvai lankytis abiejose Berlyno pusėse). Gerai gyvena vokiečiai, ypač Vakarų Vokietijoje. Tvarka, organizuotumas, ekonominis klestėjimas stačiai rėžia akį. Palydėjome svečius atgal į traukinį, atsisveikinome.

Galvojau, atsiskyręs, kad šitokia padėtis Vakarų Vokietijoje – tikra likimo ironija. Tarybų Sąjunga šaukia visur apie savo pergalę, istorinius laimėjimus, o pralaimėjusieji gyvena gal dešimt kartų geriau, kaip laimėtojai.

Balandžio 20. Šeštadienis

Pamiršau įrašyti, kad vakar „atsiskaičiau“ už 1951 metų Valstybinės paskolos obligacijas, gavęs (po pinigų reformos) dešimtį kartų mažesnę sumą, nei buvau mokėjęs už obligacijas. Ir tai išlaukus 34 metus, be jokių procentų, be niekur nieko!

Balandžio 22. Pirmadienis

Net keista, kaip nėra jėgų. Darbas krinta ir krinta iš rankų. Negaliu užbaigti net tokio menkniekio, kaip „Pasakymų ir atsakymų“ korektūra.

Buvau radijuje, padariau įrašą apie karą, Pergalės 40 metų sukaktį.

Pasinaudojęs ta „kliūtimi“, atsisakiau dalyvauti rašytojų atvirame partiniame susirinkime, skirtame klausimui: „Rašytojų pamainos ugdymo problemos“. Tegu sau problemuoja!

Nuotaika daugiau nei prasta. Šalta, lyja, vėjai.

Skambinau Daliai. Draugiškai pasikalbėjome. Tai gerai.

Keikdamasis bandau parašyti „Eltai“ straipsnį ryšium su Pergalės 40 metų sukaktim. Nesiseka kaip visuomet. Nėra man nieko prakeikčiau už straipsnių rašinėjimą!

Balandžio 23. Antradienis

Nėra kur pasidėti nuo Tarybinio taikos gynimo komiteto išdurnėjusio pirmininko Jurijaus Žukovo. Užsispyrė vėl parinkti visuomenės parašų po raštu į įvairias instancijas, įskaitant ir SNO, reikalauja parinkti jam „įdomesnių pasisakymų“, kuriuos jis panaudos savo nesibaigiančiose tauškalynėse per televiziją. Ir teks mums rinkti, niekur nepasidėsi, nors neturime tam nei žmonių, nei reikiamų priemonių.

Parašėme raštą J. Nekrošiui dėl G. Žaliūko išleidimo į Rytų Vokietiją.

Balandžio 24. Trečiadienis

Pagaliau pabaigiau straipsnį „Eltai“. Išėjo toks silpnas, jog skaitinėjau jį keikdamasis. Negaliu atleisti pats sau, kad, nežiūrint viso jo silpnumo, atidaviau „Eltai“. Tesižinai! Juk vis tiek niekas to mano straipsnio nei skaitys, nei domėsis juo.

Balandžio 25. Ketvirtadienis

Šiandien Monikos gimimo diena. Dar iš vakaro įteikiau jai gėlių, laimei, gavau labai gražių rožių – rausvų, gaivių, kvapių. Monika labai patenkinta. Įteikiau dar jai naują lagaminą. Gastrolėms susidėti daiktus. Irgi patenkinta.

Jau vakar skambino jai kelios jos draugės, siūlėsi (beveik prievarta) ateiti pasveikinti. Monika atsikalbinėjo, teisinosi nesveikata, bet argi kas dabar klauso pasiteisinimų. Teko mano Monikai smarkiai ruoštis. Padėjau ir aš, ką darysi…

15 valandą Meno darbuotojų rūmuose Baltojoje salėje įvyko Jungtinis kūrybinių organizacijų plenumas, skirtas Pergalės 40 metų sukakčiai. Neseniai toks plenumas įvyko Maskvoje, tai dabar ir čia. Atėjo visa respublikos valdžia, salė buvo pilna. Atidarė plenumą A. Maldonis, pirmasis pasisakė Alfonsas Bieliauskas, išvardijęs visus rašytojus, karo metais dirbusius Maskvoje, tačiau taip ir nepajėgė ištarti mano pavardę. Supratau: keršija man už kritiką. Viename Rašytojų sąjungos Valdybos posėdyje pasakiau atvirai ir aiškiai, kad tai jis, Alf. Bieliauskas, būdamas Rašytojų s-gos Valdybos pirmininku, atvėrė duris grafomanams ir chaltūrininkams, priėmė į Rašytojų sąjungos narius dešimtis žmonių, nieko bendro neturinčių su literatūra. Taigi dabar ir gavau. Kiti kalbėtojai – J. Gricius, A. Savickas, A. Laurinčiukas, A. Klenickis, N. Trusovas, J. Stasiūnas, A. Ragauskaitė, O. Čiosovas, A. Masiulis, S. Kuzma – buvo objektyvūs. Ypač gerai pakalbėjo A. Ragauskaitė. Taigi šitaip.

Namie radau daug svečių, tiksliau, viešnių. Atėjo ir brolis Leonardas su broliene Mite. Gražiai pabendravome. Pirmą kartą po ligų paragavau „kaušelį“.

17 valandą turėjau dalyvauti Prozos sekcijoje. Susilaikiau. Vėlu man. Senas aš.

Balandžio 26. Penktadienis

Įvyko Rašytojų sąjungos Valdybos prezidiumo posėdis, apsvarstė kartu su Kultūros ministerijos kolegija rašytojų memorialinius reikalus. Padariau pagrindinį pranešimą, kuris, beje, labai patiko klausytojams, ypač ministrui J. Bieliniui. Po posėdžio kalbėjau su A. Maldoniu, priminiau mūsų susitarimą, kad po posėdžio pasitrauksiu iš Memorialinės komisijos pareigų. A. Maldonis sutiko, tik paprašė padalyvauti baigiant ruošti mūsų posėdžio nutarimą. Sutikau.

<…>

Balandžio 27. Šeštadienis

Šiandien turėjau būti Utenoje, dalyvauti Knygos šventėje. Atsisakiau. Gana man važinėjimų!

Savo metu į mane kreipėsi Kupiškio rajono „Ateities“ kolūkio kolūkietė Ruginienė, pasiskundė negaunanti pensijos, kaltinant ją neišdirbus reikiamo dienų skaičiaus. Šį reikalą žinąs LKP Kupiškio RK pirmasis sekretorius A. Tamošiūnas. Tai rašiau raštą pastarajam. Šiandien gavau jo atsakymą, girdi, viskas teisingai padaryta, jokios skriaudos nėra, B. Ruginienė nedirbo, o spekuliavo.

Šiandien gavau ir B. Ruginienės laišką. Ji tvirtina, kad šnekos apie jos spekuliavimą yra grynas melas, niekas to įrodyti negali, Tamošiūnas buvęs pas ją, supykęs, kam rašiusi man, tačiau pažadėjęs mokėti pensiją po dvejų metų. Tokie reikalai. Sukčiai jie ten visi!

Vakar pargabenau seserį Marytę iš ligoninės. Jos sveikata kiek pagerėjo, dėkojo man smarkiai.

Balandžio 29. Pirmadienis

Rašiau pareiškimą LKP CK sekretoriui L. Šepečiui dėl Alf. Bieliausko diskriminacinio poelgio, nutylint mano pavardę. Ilgai svarsčiau, ar verta, paskui nutariau: reikia. Tai nebe pirmas toks atvejis. Jeigu nutylėsiu, tai iškrės man naujų „šposų“. Gerai pažįstu aš šitą grafomaną ir vagį.

14 val. 30 minučių turėjau būti „Vagos“ leidykloje: svarstyti leidimo bei redagavimų planus 1987 metams. Ir… nenuėjau. Tegu pasikaria jie ten visi!

Balandžio 30. Antradienis

Surašiau raštą LKP CK sekretoriui L. Šepečiui, užprotestavau mano diskriminavimą iš Alf. Bieliausko ir J. Macevičiaus pusės, nutylint visur mano pavardę, visų pirma kalbant bei rašant apie Didžiojo Tėvynės karo metus. Monika juokiasi: „Ir tu tikiesi, kad jis, L. Šepetys, nors pirštą pajudins dėl šito?“ Žinoma, netikiu, bet parašiau daugiau informacijos tikslu: tegu žino, kaip yra.

Gavau atlyginimą už biuletenį: 109 rublius su kapeikomis.

Lyja, šalta. Išgėrėme truputį. Tiek jau to.

Skaitinėjau kino režisieriaus Ivanovskio atsiminimus. Nuobodokai surašyti šitie atsiminimai, tačiau yra kai kurių įdomių faktų iš F. Šaliapino, I. Mozžuchino gyvenimo. Daug sau leido šitie žmonės, dideli ir… nelabai dideli būtent kaip žmonės.

Gegužės 1. Trečiadienis

Švenčiama ši šventė gana iškilmingai ir… šabloniškai. Nieko naujo nesugalvojama, vis demonstracijos, demonstracijos… Tačiau yra ir kai kas naujo: generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo portretas niekur nenešamas atskirai kitų Politbiuro narių: visi sumontuoti į vieną gretą, taip ir nešami, užimant gatvę skersai. Niekad anksčiau šito nebūdavo. Ir dar: niekur nematyti citatų iš generalinio sekretoriaus kalbų. Kalba žmonės, kad jis griežtai uždraudęs šitai daryti.

Žmonės tikisi daug naujo iš naujojo generalinio, komentarai vystosi gana plačiai. Daug kalbų sukėlė nugirstos priemonės apie sugriežtintą kovą su girtavimu. Žiūrėsim, žiūrėsim. Manau, nereikia skubėti su išvadomis. Labai jau giliai įklimpęs tas mūsų gyvenimėlis į rutiną, inertiškumą. Jeigu ir vyks kova su tuo, tai ji užtruks ne vienerius metus. Žinoma, jeigu bus sistemingai vedama.

Netikėtai gavau paštu „Parduotų vasarų“ II-jį tomą lenkų kalba. Išleido Maskvos leidykla „Raduga“ ir Lenkijos „Ksiąžka i Wiedza“. „Raduga“ anksčiau kreipėsi į mane, prašė leidimo išleisti šitą knygą. Leidimo nedaviau, kadangi nėra išėję lenkų kalba „Parduotų vasarų“ I-jo tomo, nors leidyklos atstovai kategoriškai tvirtino, kad jau yra išėjęs. Pareikalavau patikrinti, tada kalbėsime. Pažadėjo. O dabar, štai, knyga ant mano stalo. Versta ji kažkokios Zofios Lapickos iš… rusų kalbos. Tūkstančiai raštingiausių lietuvių gyvena Lenkijoje, daugelis dėsto universitetuose, galėtų būti (ir jau yra) puikūs vertėjai iš lietuvių į lenkų kalbą, o čia, matai, Lapicka. Smarkiai įtariu, kad tai kokia nors žydų tautybės prisiplakėlė prie leidyklos. Užprotestavau šį reikalą telefonu. „Raduga“ atkakliai tvirtina, kad viskas tvarkoj, I-sis tomas yra, ir t. t. Taigi šitaip. Knygos tiražas, beje, 10.000 egz. Palyginti su kitų knygų tiražais, išleidžiamais lenkų kalba, tai gana didelis. Honoraro turbūt gausiu kokį pusantro šimto rublių. Už 22 autorinių lankų leidinį!

Gegužės 2. Ketvirtadienis

Baigiau tikslinti „Pasakymų ir atsakymų“ redagavimus, po švenčių atiduosiu „Vagai“.

Skambino iš Maskvos kažkokia Monikos draugė, perdavė Monikai sveikinimų ir gerų palinkėjimų iš Vakarų Vokietijos dramaturgo Miulerio, dėkojo už jo pjesės „Tylią naktį“ gerą, kaip jis girdėjęs, atlikimą. Įdomu, kad ši pjesė vaidinama tiktai Vilniuje, niekur kitur Tarybų Sąjungoje. Juo keisčiau, kad ją išsivertė ir ruošėsi statyti Maskvos akad. dailės teatras. Iš ten ir Monika tą pjesę išprašė sau. Taigi šitaip išėjo.

Gegužės 3. Penktadienis

Skambinau aktorei Irenai Leonavičiūtei-Bratkauskienei, pasveikinau su Nusipelniusios artistės garbės vardu, kuris jai suteiktas š. m. balandžio 26 dienos Įsaku. Pasakiau, jog norėjau pasveikinti raštu, bet susilaikiau. Labai dėkojo ir už telefoninį, bet pasakė, kad lauksianti ir raštu, norinti jį pasaugoti sau prisiminimui. Parašysiu, nusiųsiu, tik nežinau kada.

Gegužės 4. Šeštadienis

Išleidau Moniką gastrolių su „Tylia naktim“ į Kapsuką. Sugrįš ji gegužės 7 d. iš ryto.

Įrašiau į telejuostą pasisakymą apie Rojų Mizarą. Atrodo, pavyko neblogai. Žiūrėsim, žiūrėsim.

Jau kuris laikas nuotaika mano – pati blogiausia. Ir nelabai žinau, kodėl. Nesurandu priežasčių.

Nei iš šio, nei iš to nuvykau pas Dalią. Truputį išgėrėm, plačiai pasikalbėjom. Velniai žino, kaip čia yra, kad negaliu jos užmiršti, nors puikiai suprantu visą juokingumą šito. Viskas juk praėjo, jeigu ir mylėjo ji mane, taigi išblėso, nors ji ir tvirtina atvirkščiai, tai kokių velnių vis mąstau apie ją, išrauti iš širdies negaliu?! Ir tai… sulaukus 76 metų!

Gerai pasikalbėjome, labai draugiškai. Taigi.

Vilniuje, sugrįžus, nuotaika dar labiau pabjaurėjo. Pakviečiau Kunčinus, vyrą su žmona, nukakti į naktinį barą „Šaltinėlį“, taip ir padarėm. Truputį pasišnekėjome, jie pašoko, vyras su žmona. O išeinant rūbininkas padavė man visai svetimą paltą. Apsižiūrėjau vėliau, šiaip taip suradome.

Gegužės 5. Sekmadienis

Subačiuje Povilas Zulonas užpirko skilandžius man, tai vykau į Kupiškį atsiimti. Čia, žinoma, tuoj prie stalo. Gerokai ištraukėm, atsigavau nuo vakar dienos pagirių, bet pajutau, kad nebereikia man gerti. Tikrai ne. Sugrįžome ne vėlai.

Taip ir bėga dabar mano dienos.

Gegužės 10. Penktadienis

Turėjau parašyti įvadą moksleivių darbų taikos tema knygai, turėjau parašyti „Švyturio“ žurnalui atsakymus į jų pateiktas anketas, turėjau parašyti „Jaunimo gretoms“ irgi atsakymus, turėjau perskaityti Mikeliūnaitės rankraščius, ir… nieko šito nepadariau. Gyvenu lyg sapne, lyg dūmuose ar miglose. Kas bus?

17 valandą nukakau į Saulėtekio alėją, universiteto Pramonės ekonomikos fakultetą. Įvyko susitikimas su studentais ir dėstytojais. Atrodo, praėjo gerai. Girdėjau plojant. Klausimų gavau gana įvairių, net sudėtingų. Teiraujasi jaunimas, kodėl pradedamas garbinti Stalinas, ir dar kai ko. Atsakiau kaip mokėdamas. Staliną paminėjo ir Gorbačiovas iškilmingame minėjime ryšium su Pergalės Tėvynės kare 40-čiu. Tai yra istorija, ir tokių faktų neleistina būtų nutylėti, o kad kai kurie rašytojai bei kinošnikai liaupsina šį tautų budelį savo kūriniuose, taigi niekas jų neverčia šitaip daryti, patys prasimano, ir aš smerkiu tokius. Buvo smarkiai paplota. Taigi…

Netikėtai atėjo Danieliaus Mirono sūnus Romas, sumišęs, sutrikęs. Prie durų stovėdamas, pranešė: šį rytą mirė mano mama, Albina Mironienė, laidojama bus gegužės 13 d. pirmadienį, anksčiau negalima, eilė laidotuvių biure labai didelė, mirusieji guli šaldytuvuose, laukia savo eilės…

Ir kaip tyčia, Monikai reikia skubiai vykti į Kauną, vėl gastrolių.

Gegužės 11. Šeštadienis

Per žioplumą nepažymėjau, kad gegužės 7 dieną dalyvavau televizijos laidoje, skirtoje Maskvos radijo lietuviškosios redakcijos darbui Tėvynės karo metais. Dalyvavo M. Bordonaitė (Sniečkienė), V. Reimeris, K. Kymantaitė, L. Kupstaitė. Vedė laidą A. Drilinga.

O dar anksčiau, gegužės 6 dieną buvo demonstruojamas dokumentinis filmas „Tėvynei pašaukus“ (I-ji serija iš keturių), kur ir aš tariau gana netrumpą žodelį.

Taigi.

O gegužės 8-tą, Pergalės dienos išvakarėse, buvo perduotas per televiziją rašytojų literatūros vakaro įrašas. Dalyvavo E. Mieželaitis (vakaro vedėjas, taręs įžanginį žodį ir gerokai nustebinęs visus savo teigimu, kad Tėvynės karo metais lietuvių rašytojai kovojo abipus fronto: vieni evakuacijoje, o kiti hitlerinėje okupacijoje. Tarp pastarųjų suminėjo V. Mykolaitį-Putiną ir Antaną Miškinį. Šitai, žinoma, neteisinga. Nei vienas, nei antras ne tik nekovojo, bet, matyt, per savo naivumą, sveikino hitlerinę armiją – išvaduotoją. Nesakau, kad šiandien reikėtų šitai priminti, bet ir girti nėra jokio reikalo). Dalyvavo taip pat poetai A. Maldonis, Violeta Palčinskaitė, A. Baltakis, J. Nekrošius, R. Graibus, aktoriai L. Noreika ir Butkevičius. Pasakiau ir aš gana ilgą kalbą. Galvojau, gal bus sutrumpinta, bet ne, televizija perdavė ją pilną. Taigi.

Dar tą pačią dieną įvyko rašytojų susirinkimas, skirtas Pergalės dienai. Buvo įteikti medaliai jubiliejiniai „Darbo fronto dalyviui. Pergalės didžiajame Tėvynės kare 40 metų. 1941–1945“. Gavau ir aš medalį. Ir gavo… Albinas Žukauskas bei Eugenijus Matuzevičius. Pirmasis, dar karui tebevykstant, nuslėpęs savo dalyvavimą hitlerinės okupacijos spaudoje, įstojo į Komunistų partiją. Jį rekomendavo pats P. Cvirka, patikėjęs juo. Vėliau, melagystei iškilus aikštėn, pašalinome jį iš partijos, taip liko jis už partijos ribų iki šiol. E. Matuzevičius hitlerinės okupacijos metais spausdino eilėraščius, garbinančius „Rytų kareivėlį“, liejantį kraują ir aukojantį savo gyvybę už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kartoju, ką esu ne kartą sakęs pats sau, nėra jokio reikalo tuos žmones šiandien vienaip ar kitaip bausti, tačiau negaliu suprasti, kodėl juos reikėjo apdovanoti medaliais kaip „Darbo fronto dalyviams“? Visiškai nesuprantu šito, ir gana.

Taigi, o kaip vakar dieną, gegužės 7-tą, Sporto rūmuose įvyko Pergalės dienos minėjimas. Nemažam mano nustebimui, buvau vėl pakviestas į prezidiumą. Atvirai tariant, nelabai man smagu ten buvo, kaip prieš akis, salėje, ministrai, kiti atsakingi darbuotojai. Bet gal „taip reikia“?

Monika šiandien išvyko į Kauną gastrolių, sugrįš V.13.

Gegužės 13. Pirmadienis

Šiandien palaidojome Albiną Mironienę. Pirkau gražų vainiką, pagamino man laidotuvių biure juostą. Žmonių buvo daug. Oras labai karštas, nėra kur dėtis.

Gegužės 14. Antradienis

Kartu su fotografe Ona Pajedaite ir Kazimieru Ambrasu padarėme „reidą“: Anykščiai, Svėdasai, Paalksnė. Anykščiuose radome mano seserį Marytę, pavaišino mus kava. O. Pajedaitė nufotografavo prie mamos kapo, paskui prie namo, kuriame parašiau „Parduotų vasarų“ I-jį tomą, „Noveles apie meilę“, „Kas dainon nesudėta“, dar kai ką. Svėdasuose tapau nufotografuotas prie tėvo kapo, paskui prie Ciplinsko, puodžiaus, namo, taipogi jo gonkeliuose, kuriuose kažkada prašiau išmokyti mane puodžiaus amato. Jaudinančios akimirkos. Svėdasų bažnyčioje parodžiau šventojo Antano statulą su Jėzum, dar mažyčiu, ant rankų. Tai prieš jį, šitą šventąjį, meldžiausi aš, prašiau išgydyti man naviką nuo dešiniojo žando, iš čia ir ėjau Alaušo ežero krantais namo, pro ašaras tako po kojomis nematydamas: neišgydė šventasis, teko vėliau kitaip gelbėtis. Taigi.

Paalksnėje radome mano Moniką ir brolienę Mitę. Valgėm pietus, fotografavomės be galo ir krašto. Vėliau iškakome į Vilnių. K. Ambrasas su O. Pajedaite labai patenkinti buvo. Šitos nuotraukos reikalingos K. Ambrasui jo knygai apie mano malonybę: „Skaitau Baltušį“.

Ko tik neatsitinka žmogui, kai ilgiau pagyveni.

O vakare vėl pašoko temperatūra, širdis makaluojasi kaip reikiant.

Gegužės 15. Trečiadienis

Buvau pas gydytoją D. Bagdonienę. Griežtai liepė gultis į ligoninę, vėliau atsileido, paleido mane, paėmusi žodį, kad gulėsiu, nieko nedarysiu.

15 valandą dalyvavau Valst. respublikinių premijų komiteto posėdyje, Kultūros ministerijoje. Tiek ir naujo, kad LKP CK ats. darbuotojas S. Renčys paprašė paremti filmą „Devyni nuopuolio ratai“ (apie pralotą Olšauską). Filmas silpnas, pastatytas labai sena antiklerikaline dvasia, primityvus, nieko gero nežadantis duoti, tačiau per televiziją varomas jau kelintą kartą. Atrodo, kažkas „iš aukščiau“ patikėjo, kad tai gera ateistinės propagandos priemonė. O iš tikrųjų? Iš tikrųjų – ateistinės propagandos kompromitacija!

Vakare turėjau dalyvauti Meno darbuotojų rūmuose Rojaus Mizaros minėjime, tačiau temperatūra pašoko iki 38,5. Nevažiavau, atsiprašiau.

Gegužės 16. Ketvirtadienis

Turėjau susitikti su Vilniaus 27 vidurinės mokyklos moksleiviais ir mokytojais – atšaukiau: sergu, temperatūra.

Gegužės 17. Penktadienis

Šiandien, kartu su broliu Leonardu ir jo sūnum Albertu, turėjau vykti į Palangą, pravesti susitikimą su visuomene ir pasidairyti pirkt sodybos brolio sūnui. Teko atšaukti. Niekai su mano sveikata. Taigi.

Gegužės 18. Šeštadienis

Dar viena nesėkmė: turėjau šiandien būti Mažeikiuose, dalyvauti masiniame mitinge, vakarykščiai pabuvojęs Palangoje, ir… nebuvau. Gydytojai uždraudė. Nepatinka jiems mano elektrokardiograma. Keista šitai girdėti, juoba nieko blogo savyje nejaučiu, tarytum viskas visiškoje tvarkoje.

Nežiūrint gydytojų draudimo, buvau televizijoje, įrašiau ilgoką pasisakymą apie Rojų Mizarą. Žadėjo „paleisti“ gegužės 18 dieną, kai Rojui sukaks 90 metų nuo jo gimimo. Seniai jau miręs šis šviesus, doras, retos energijos žmogus. Po jo mirties žymiai susilpo JAV pažangiųjų lietuvių veikla. Gaila. Visumoje gi nieko kito nė tikėtis nebuvo galima. Šia veikla užsiiminėjo vyresniosios kartos lietuviai pažangieji, o jie visi beviltiškai sensta, miršta, viskas nyksta. Jokio jaunimo šita prasme jie neišaugino, judėjimui neparuošė. Jų vaikai bei anūkai seniai jau pamiršo esą lietuviai, įsijungė į bendrą Amerikos gyvenimą. Taigi.

Gegužės 20. Pirmadienis

Užvakar ir vakar ilsėjausi, „taisiau“ širdį, kuri man visiškai neskauda, jokio nerimo nekelia. Priešingai gydytojų tvirtinimams. Susimąstau kartais: gal gydytojai ir teisūs? Šiaip ar taip, labai jau greit pavargstu dabar, darbo tempai sulėtėjo gal tris kartus. Retkarčiais ateina jau mintis ir apie mirtį. Nebijau jos, sutikčiau nors šiandien, baugina mane tik fizinių skausmų neišvengiamumas. Matyt, labai jau išlepęs esu, labai sunkiai pakelčiau juos. Bet jeigu reikės… Šiaipgi jaučiuosi visa kuo nusivylęs, pirmiausia – pačiu savim. Niekad aš nemokėjau dirbti kaip reikiant, rašiau tik per didžiausią prisivertimą, o dabar nesuprantu, kuriem velniam reikėjo man šito? Ir jau aiškiai matau: nieko doro taip ir nebeparašysiu. Na ką gi… Juk apskritai nieko doro nebebus mūsų gyvenime, nusibaigsime visi po tuos posėdžius nesibaigiančius, kalbas besakydami, meluodami visiems ir patys sau, kad viskas eina į gera, kad mes tuo tikime. Nūnai kai kas nemažai vilčių deda į naująjį generalinį M. Gorbačiovą. Jis iš tikrųjų įnešė daug naujo į mūsų gyvenimo liūną, sudarė kažkokius poslinkius, didelį įspūdį padarė net man, skeptikui, paskutinė jo kalba, pasakyta šiandien Leningrade. Jeigu nors šimtąja dalim viskas taip vyktų, kaip jis nusakė, tai būtų iš tikrųjų šis tas, o kaip iš tikrųjų? Žinau rusų charakterį. Visuomet jie viską pradeda su didžiausiu aplombu, tiesiog ažiotažu, šaukia, rėkia, iš kiekvienos tribūnos kalnus verčia, visą pasaulį pertvarko, o, žiūrėk, praėjo savaitė, kita, mėnuo… ir nebėra nieko iš tų šauksmų. Labai teisingai parašė apie ruso charakterį įžymusis Korolenka savo apysakoje „Upė žaidžia“. Ar nepasikartos ir dabar viskas? O jeigu taip, tai kurių velnių branginti tą mūsų gyvenimą?

Įvyko rašytojų partinis atviras susirinkimas. Buvo švietimo ministras Spurga V., daug įdomaus pasakė apie mokyklų Lietuvoje išaugimą, nuveiktus darbus. Įspūdinga. Daug kalbėjo apie naująją mokyklų reformą, tik nelabai daug supratau: vis man atrodo, kad viskas lieka po senovei, vien daiktų pavadinimai keičiasi. Lietuvių literatūros dėstymas mokyklose sumažintas vėl, ir tai rusų literatūros dėstymo naudai. Moksleivių apkrovimas niekam nereikalingais tauzijimais apie visokius revoliucinių kovų veteranus lyg ir sumažinamas, tiktai ar ilgam? Labai sustiprintas dėmesys moksleivių pratinimui darbams. Tas gerai, tik vėlgi perkrovimu gresia: vaikams nebelieka poilsio vasaros metu, visi grūdami dirbti į kolūkius ir t. t. Na, žiūrėsime.

Gegužės 21. Antradienis

Vakar pervažiavau netrumpą kelią: Anykščiai, Svėdasai, Paalksnė. Be rimto reikalo, tiesiog poilsiui. Paalksnėje aplankiau tenai besiilsinčią Moniką. Labai buvo patenkinta.

O daugiau nieko. Dienos bėga, bėga, bėga… Ir vis negaliu prisiversti ką nors dirbti, nors laukia atsakymas į „Švyturio“ žurnalo klausimus, įvadas Švietimo ministerijos knygai, atsakymas į „Naujų knygų“ skaitytojų klausimus… Nieko negaliu. Nepajėgiu prisiversti.

Gegužės 22. Trečiadienis

Vėl apsilankė rinkėjas Pranas Ruzgas. Vargas man su juo tikras: negaliu pagelbėti žmogui. O reikalas štai koks: prieš 11 metų išsiskyrė šis doras, darbštus, sąžiningas žmogus su žmona, šizofrenike, alkoholike, dabar toji persekioja, keršija, dasimušė Kauno psichiatrų išvados, kad jos vyrelis serga sunkia psichine liga. Žmogus išmestas iš darbo, milicijos gaudomas priverstiniam gydymui. Tuo tarpu Vilniaus psichiatrai jokio psichinio susirgimo jam nepripažįsta, tiesiog patys prašo apginti juos nuo kauniškių prievartos. Taip žmogus ir blaškosi tarp dviejų ugnių. Buvo patalpintas į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę, paskui paleistas, dabar kauniškiai gydytojai skundžia jį milicijai, kad slapstosi nuo gydymo. Ir taip toliau.

Reikės stipriai pagalvoti, ką daryti su šituo žmogum.

Įdomu, kad iki šiol spaudoje nėra Gorbačiovo kalbos. Spėlioti ką nors, žinoma, per anksti, tačiau… Viena aišku: nelengva bus šitam naujajam Tarybų imperijos vadovui nugalėti Brežnevo įvestą inertiškumą, visus tuos jo priveistus kretinus atsakinguose valstybės ir partijos postuose. Jie dabar stiprūs, grumsis kiekvienas ir visi kartu „už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“.

Gegužės 23. Ketvirtadienis

Buvau Vilniaus staklių šlifavimo gamykloje. Nustebau, kad nemažai šioje įmonėje dirba lietuvių, priešingai daugeliui Vilniaus gamyklų, kur susimetę rusai-atkilėliai iš gimtųjų vietų, mėgėjai „ant visko gatavo“. Pravedėme mitingą taikos labui. Žmonių nelabai daug, tačiau kalbėjo labai nuoširdžiai, parinko pinigų į Taikos fondą.

Aplankiau rinkėją Černiavskį, gyv. Žvėryne, Lenktoji 23–5. Gyvena žmogus su žmona, dirbančia Lietkoopsąjungos vyno gamykloje, pats jis dirba garvežio mašinistu, augina 4 mažamečius vaikus, o jų butas susideda iš… vieno 7 kv. metrų kambario, kuris kartu yra ir virtuvė, tai yra, pastatyta dujų plytelė ant staliuko. Nei vandens, nei jokių patogumų. Gyvena šitaip dešimti metai, įskaitant ir laiką, kai dar neturėjo vaikų, o paskui turėjo mažai. Kreipėsi visur, kur tiktai išmanė, o rezultatų jokių.

Vėl yra apie ką pagalvoti, kaip padėti žmonėms. Stebina jų buto švara – prie tokio susispaudimo!

Gegužės 24. Penktadienis

Dalyvavau Aukšč. Tarybos Prezidiumo Nuolatinių komisijų posėdyje, svarstėme vaikų darželių ir lopšelių statybos planų įvykdymą. Yra didelių poslinkių, bet yra ir nelinksmų reiškinių. Kaimo vietovėse kai kur lopšeliai bei darželiai pastatyti, bet… nėra vaikų. Labai sumažėjo gimdymai kaimuose. Kitur vaikų yra, bet įvairūs gedimai kliudo darbui: daug kur neveikia apšildymas, vaikai sėdi įsituloję į kailinius, šąla, serga… Priėmė neblogus nutarimus. Kiek jie padės, ką?

Paskambino Dalia Epšteinaitė, pranešė, kad mirė Jakovas Epšteinas, jos tėvas, kadaise buvęs neblogas mūsų šeimos draugas, pastaruoju metu gyvenęs jau senelių internate, labai dažnai skambindavo mums su Monika, kvietė užeiti, aplankyti. Jo duktė Dalia paprašė padėti gauti leidimą palaidoti tėvą žydų kapuose. Tokia buvusi tėvo valia ir pageidavimas. Nė nežinojau, kad tokios kapinės yra. Susitariau su Vilniaus m. vykd. komiteto vadovais, leis palaidoti.

Sumokėjau už telefonu prišnekėtus tarpmiestinius pokalbius per pastaruosius du mėnesius: 27 rublius ir 77 kapeikas.

Po pietų kartu su Monika išvykome į Paalksnę.

Gegužės 25. Šeštadienis

Nusivežiau į Paalksnę visokiausių darbų, užsilikusių jau iš seno. Turėjau vilties apdaužyti, deja, nieko man neišėjo: krinta man pastaruoju laiku iš rankų viskas, jau septyni metai nebeišleidžiu nė vienos naujos knygos. Iš visų nusivežtų darbų parašiau tik pareiškimą drg. A. Česnavičiui dėl Prano Ruzgo, Kauno psichiatrų apšaukto šizofreniku. Tegu padeda kaip nors.

Bevaikščiodamas po Paalksnę supratau: vis dėlto gerai, kad turime čionai šiokią tokią sodybą, savą kertelę, taip sakant. Yra kur nuvykti, ramiai pailsėti, pamąstyti. Reikia pasirūpinti šia sodybėle.

Jau kuris laikas duktė Violeta Pulikienė kvaršina man galvą prašymais gauti Palangoje sklypą, kuriame ji galėtų pasistatyti namą, persikelti į jį gyventi su vaikais Palangoje, o vasaros metą išnuomoti kambarius vasarotojams ir tokiu būdu turėti nuolatines pajamas. Iš pradžių juokiausi iš šitų jos planų, o jai besispyriojant – pradėjau rūstauti. Sklypą Palangoje aš galėčiau gauti, bet tam reikia išpildyti dvi sąlygas: gauti iš Ministrų Tarybos (pirm. R. Songailos) leidimą, o prieš tai parduoti ar kaip kitaip likviduoti Paalksnės sodybą, kitaip sakant, likti be nieko. Namo statybai gautame sklype irgi reikia Ministrų Tarybos leidimo. Jeigu jis būtų duotas, tai tik man, ir be teisės kam nors perleisti. Taigi šitaip. Pagaliau, kas gi užsiiminėtų namo statyba ir iš kur būtų gaunamos lėšos šitai statybai? Duktė Violeta tokiems reikalams visiškai netinka, išsiblaškiusi, neorganizuota, nerūpestinga, gyvena ne pagal pajamas, o pinigų šitiek aš nė iš tolo neturiu, o kiek turiu suspaudęs, tai juk ateina man senatvė, jeigu atiduočiau dukteriai iššvaistyti (o ji tiktai iššvaistytų be jokios naudos ir jokio namo užbaigimo), tai ką veikčiau senatvėje be kapeikos? Tikėtis dėmesio bei išlaikymo iš niekur negaliu: viena duktė paliko Lietuvą, gyvena su savo dukterim Akvilia Australijoje, kita – Violeta – pati skolose besimakaluojanti ir pasiryžusi klimpti į jas dar giliau, gyvenant toliau ne pagal realias savo pajamas… Taigi tokie reikalai. Pasakiau Violetai, kad išmestų iš galvos net pačią mintį apie namo statybą Palangoje. Beje, tokio namo pastatymas bei pilnas įrengimas kaštuotų ne mažiau 30.000 rublių. Iš kokios peklos paimti tuos tūkstančius?

Gegužės 26. Sekmadienis

Vis dar Paalksnėje. Atėjo kaimynė Rita Sakalienė, atnešė naujausią, vakardienos, „Literatūros ir meno“ numerį, jame – man dar nežinomo literatūros kritiko ar mokslininko Silvestro Gaižiūno straipsnis: „Kas saugos namų sielą, arba Penki Juzos vakarai Rygoje“. Rašo žmogus sujaudintai, vertina mano „Sakmę apie Juzą“ latvių literatūros kontekste, iškeldamas ją iki aukščiausio latvių literatūros lygio. Žinoma, šito nė iš tolo nesu vertas, tačiau skaityti įdomu. Plačiai aptaria tuos penkis Rygos radijo programos vakarus, kai buvo skaitoma „Sakmė“. Palydima muzikos. Skaitė geriausi Rygos aktoriai. Pats skaitymas susilaukė itin plataus atgarsio Latvijos visuomenėje. Tai, žinoma, gerai, tačiau vėlgi nesmagu dėl pergyrimo. Antra vertus, turiu pasakyti, kad šitaip išsamiai ir giliai „Sakmė“ dar nebuvo nagrinėjama lietuvių literatūros kritikoje. Matyt, teisūs tie… kas sako, kad savo krašte pranašu nebūsi. O gal ir neteisūs? Šiaip ar taip, o skaitytojų bei kritikų dėmesio stoka negaliu skųstis ir Lietuvoje. Daug buvo rašyta, kalbėta, aptarinėta, o kad daugeliu atvejų tik puse lūpų – nedidelė bėda.

Būtinai parašysiu Silvestrui Gaižiūnui, padėkosiu. Bėda tiktai, kad niekur negaliu surasti jo koordinačių. Sprendžiant iš straipsnio, tai talentingas, tiesus žmogus, tačiau iki šiol literatūros gyvenime negirdėtas, tad ar nebus pasistengta išsiųsti jį toliau kur į periferiją? Kad „nekliudytų“.

Gavau žinią, kad vakar, gegužės 25-tą dieną Niujorke, mirė Ieva Mizarienė. Gerai prisimenu šitą moterį. Buvo ji aktyvi JAV pažangiųjų lietuvių judėjimo dalyvė. Iš pradžių ištekėjo už Antano Bimbos, vėliau už Rojaus Mizaros. Daug nuveikė stiprindama tą judėjimą, daug gyvumo įnešė visokeriopa prasme į pažangiųjų lietuvių susibūrimus. Tačiau kažkaip nebuvo labai jau mėgiama, turėjo kažką tokio, kas tolino ją nuo žmonių. Mirė Niujorke viena, kaip ir gyveno atsiskyrusi nuo visų, jausdamosi užmiršta po to, kai turėjo pasitraukti iš „Laisvės“ laikraščio redaktorės pareigų. Gaila man šitos moters ir veikėjos. Girdėjau, į senatvę buvo pradėjusi gerokai išgėrinėti. Labai galimas daiktas, tačiau gal palikime šitai jos asmeniškai nuožiūrai.

Orai šalti Lietuvoje, trūksta lietaus, pučia negeri vėjai, bjauriai veikia nervus ir širdį.

Gegužės 27. Pirmadienis

Buvau pas A. Česnavičių, įteikiau P. Ruzgo pareiškimą ir mano raštą, kurį surašiau Paalksnėje. Žadėjo padaryti, ką tik galima. Turiu prisipažinti, jog gerokai abejoju gera šito reikalo baigtim. Kauno gydytojai yra Kauno gydytojai, kokios specialybės jie bebūtų. Už kapeiką tėvą motiną parduos, ir akimis nesumirksės. Ne taip lengvai juos palenksi prie tiesos. Na, žiūrėsim.

Buvo Dalia, atvyko į Taikos gynimo komitetą, pasidejavo, kad motina sunkiai serga (plaučių uždegimas), niekur negaunanti reikiamų vaistų, net receptai jiems draudžiama rašyti, kadangi vaistai importiniai, traukia valiutą. Pažadėjau padėti, žinoma, jeigu įstengsiu. Pasikalbėjome ta proga apie daug ką, tik ne apie meilę, mūsų buvusį abipusį supratimą. Viskas, atrodo, bus visai beišblėsę. Taigi.

Gegužės 28. Antradienis

Buvau pas gyd. D. Bagdonienę. Barėsi už pablogėjusią elektrokardiogramą, prirašė papildomų vaistų.

Supirkau produktus Dalios motinai. Paskambinau, pažadėjo rytojaus dieną atsiimti. O ką? Ogi nieko. Žmonėms reikia padėti. Net ir buvusiems draugams.

Kalbėjausi su Ministrų Tarybos ats. darbuotoju gyd. Jurginu. Susitarėm: P. Ruzgui ištirti bus sudaryta solidi psichologų komisija, atvyks iš Maskvos prof. Ciganovas. Žiūrėsim.

Gegužės 29. Trečiadienis

Išėjo „Jaunimo gretų“ 5 numeris. Jame – daug nuotraukų iš mano malonybės gyvenimo, yra ir Monika. Skelbiamas pokalbis su manim. Ką gi? Gal ir nieko. Gal.

Vakare abu su Monika žiūrėjome Kauno dramos teatro spektaklį (jie nūnai gastroliuoja Vilniuje) Dž. Pristlio „Laikas ir Konvėjai“. Trys veiksmai. Du peržiūrėjome, trečiajam nebeliko jėgų: nuobodybė nežmoniška, režisieriaus darbas žemiau kritikos, aktorių vaidyba – saviveiklinė. Niekai, niekai, – pasakytų kupiškėnai. O kas dabar gerai teatro mene, išskyrus Jaunimo teatrą?

Gegužės 30. Ketvirtadienis

Vėl pas gyd. D. Bagdonienę, ir vėl gavau barti: elektrokardiograma nesitaiso, kad ją kur galai.

Savijauta mano tikrai nekokia, nors pats nežinau, kokia. Darbas krinta iš rankų, apatija spaudžia iš visų pusių, tarpais atrodo – trenkčiau viską velniop, velniop, velniop!..

Gegužės 31. Penktadienis

Išleidau Moniką gastrolėms į Druskininkus ir Varėną. Žada sugrįžti birželio 3 dieną iš ryto. Tegu vyksta. Nebedaug liko jai džiaugsmų gyvenime, tegu bent toji paguoda lieka – vaidinti.

Atvyko Bulgarijos taikos judėjimo delegacija, trys žmonės, gana simpatiški. Pavardžių neužsirašiau, kam man jie? Negerai buvo tas, kad atvyko jie pas mus, prieš tai paviešėję Baltarusijoje, kur sėmėsi medžiagos kaip reikia organizuoti laisvanoriškas lėšas į Taikos fondą. Baltarusijoje praeitais metais į šitą fondą surinkta 12 milijonų rublių, o Lietuvoje – 750.000. Vaizdas aiškiai nenaudingas mums. Tačiau, išsikalbėjus su bulgarais, paaiškėjo, kad mūsų darbo metodai įdomesni, įvairesni. Taip juk ir yra. Taikos fondas tai ne kažkoks apmokestinimas žmonių, išskaitant jiems iš atlyginimo tokį ar kitokį jų uždarbio procentą, dažnai net žmonėms nežinant šito ir visiškai neatsiklausus jų sutikimo, kaip tai daroma Ukrainoje, Rusijos Federacijoje ir, žinoma, Baltarusijoje. Mes nespaudžiame iš žmonių rublį, mes aiškiname jiems, kur eina jų įnašai, kodėl reikia paremti taikos judėjimą. Man visada atrodė šitaip, ir neketinu šito darbo stiliaus keisti.

Vakare buvau jaunųjų mokslininkų klube „Zodiakas“. Anksčiau šitas klubas veikė prie universiteto, naudojosi jo patalpomis, vėliau rektorius J. Kubilius paprašė juos išsinešdinti, tai prisiglaudė Verkiuose, Stuokos-Gucevičiaus statytuose rūmuose. Buvo daug įdomių klausimų. Atsakiau kaip mokėdamas, visada tiesiai ir atvirai. Jeigu jau tokiame susitikime meluoti, tai kur nemeluoti? Jaunieji mokslininkai daro gerą įspūdį. Labai savarankiški, nelabai skaitosi su oficialia nuomone, turi savo požiūrį į viską. Iš karto paklausė, kaip vertinu dabar išsivysčiusias literatūroje, mene, kine, teatruose pastangas atstatyti Stalino kultą. Pasakiau, kad tam nepritariu, kad nesuprantu tų rašytojų bei menininkų, kurie užsiima šituo. Juo labiau, kad niekas neverčia jų šitai daryti. Matyt, nulemia siekimas pigiausiu būdu sudaryti sau karjerą. Deja, pigiausias būdas ne visuomet tauriausias būdas. Stalinas nušviečiamas kaip genialus valstybės ir partijos vadovas, genialus strategas, laimėjęs didįjį Tėvynės karą, bet niekur neužsimenama, kad tai buvo kruviniausias tautų budelis, kokį tik pažinojo žmonijos istorija, nuvaręs į kapus milijonus taurių, valstybei atsidavusių žmonių, kad karo išvakarėse sušaudė įžymiausius Tarybinės armijos vadus, maršalus, kad beveik karo išvakarėse teikė Hitleriui, pagal sutartį, plieną, naftą ir kt. Vadinasi, nesakoma visos tiesos, o nesakyti visos tiesos, kaip yra išsireiškęs Leninas, yra pats blogiausias melas. Taigi buvau atviras. Gal man ir atsilieps šitai, o kitaip – negaliu.

Birželio 1. Šeštadienis

Švietimo ministro jau iš anksčiau paprašytas, 8 val. 45 min. tariau žodį abiturientams. Smarkiai jaudinausi, nes reikėjo kalbėti ne į „užrašą“, o tiesiai į televizorių ekranus. Pasveikinau su viduriniojo mokslo baigimu, palinkėjau geros sėkmės išlaikant egzaminus, iš visos širdies paraginau mylėti gimtąją tėvų kalbą, kuria rašė Donelaitis, Simonas Daukantas, Maironis, Salomėja Nėris, pasakiau, kad žmogus, nemylintis savo kalbos, giliai neišmokęs jos, nededąs pastangų turtinti ją, negali laikyti save kultūringu žmogum pilna to žodžio prasme. Susijaudinau gerokai.

Tik ką sugrįžus namo, paskambino pats ministras Spurga, irgi sujaudintas, gražiai padėkojo. Pasigirdo ir daugiau skambučių. Dėkojo žmonės už meilę Lietuvai, už gerus žodžius mūsų dabartiniam jaunimui. Tai gerai. Lyg ir netuščiai praleista ši diena.

Abiturientų, beje, šiais metais Lietuvoje 42.500. Taigi.

Bulgarai svečiavosi Kaune. Ten jiems patiko. Vakare susėdome vakarienės „Lietuvos“ viešbučio restorane, 22-jam aukšte, po to palydėjome į stotį, išleidome.

Birželio 2. Sekmadienis

Monika dar Druskininkuose, tai patyliukais nuvykau į Molėtus dalyvauti rajono Dainų šventėje. Oras šaltas, kaip jau daug dienų, bet žmonių daug, ypač jaunimo. Žiūrovų – keli tūkstančiai. Pasakiau ir čia sveikinimo žodį, girdėjau plojant. Pati šventė vyko tikrai gražiai, organizuotai. Visus labai sujaudino Maironio „Lietuva brangi, graži tėvyne“, bene pirmą kartą atliekama tokioje šventėje. Daugelis sustojo, verkė.

Po šventės, dainoms nuskambėjus, labai daug žmonių ėjo prie manęs, spaudė ranką, bučiavo, dėkojo už vakar dienos ryto kalbą abiturientams. „Jūs vienintelis dar galite šitaip apie tėvynę Lietuvą!“ – kalbėjo daugelis. Net susijaudinau. Aišku, ne vienintelis aš, bet pajutau džiaugsmą širdy. Mylėkime Lietuvą!.. Visi mylėkime!

Įdomu, kad šventei pasibaigus neįvyko tradicinis masinis balius kokioj nors „suomiškoj“ pirtyje, prie ežero ar upės, o tik paprasti pietūs su mineraliniu ir mažyčiu lašeliu alaus Utenos gamybos. Tiesiog keista, kaip šitai palengvina viską: blaivūs, geros nuotaikos, neįtikėtinai anksti pavakarę atsidūrėme jau namie.

Sveikas tai daiktas, tas blaivynės įstatymo priėmimas, reikia už tai pagirti naująjį generalinį Michailą Gorbačiovą. Tikrai verta.

Atvirai pasakius, jau daug naujo davė šitas Gorbačiovas: pareikalavo didesnės atsakomybės, ypač iš atsakingų vadovaujančių kadrų, pareikalavo darbo drausmės didesnės, operatyvumo ir daug ko kita. Atrodo, bus geri poslinkiai.

Va, tiktai negaliu tuo pilnai patikėti. Juk ir Nikita Chruščiovas šitaip kalbėjo, šaukė, reikalavo, daug ir padarė. Prieš ketvirtį šimtmečio. Svarbiausias dalykas, kokį jis pasiekė, buvo atvėrimas durų į Vakarų pasaulį, turistų laisvesnė išvyka į užsienį, bandymas kai ko pasimokyti iš kapitalo valdomų šalių patyrimo moksle, technikoje, žemės ūkyje, o svarbiausia – pastatė partinėn kontrolėn valstybės saugumo organus, prie Stalino pasistačiusius aukščiau partijos, nuo nieko nepriklausomais. Taigi gerai. O kuo baigėsi viskas? Nikitą Chruščiovą išvijo iš posto, Stalino kulto demaskavimą sustabdė, ryšius su užsienio šalimis sugriežtino, kitaip tarus, daug ką sugrąžino atgal, taip ir nepanaikinę pagrindinių Stalino įvesto režimo pagrindų.

Ar neatsitiks ir dabar šitaip? Visko gali būti. Juoba labai jau supūdyta, alkoholyje nuskandinta Tarybų šalies visuomenė, tragiškai nusmukusi moralė, sugniuždyti pagrindiniai žmonių bendravimo principai. Taigi visko gali būti. Pažiūrėsim.

Įdomu, kad iki šiol buvo atkakliai nutylimas tas faktas, jog Caras buvo įvedęs dar praeito šimtmečio ketvirtajame kvartale Blaivybės įstatymą (Sausąjį įstatymą). Po Spalio revoliucijos Leninas ne tik jo nepanaikino, o patvirtino iš naujo, ir tai trečiuoju Tarybinės vyriausybės dekretu (pirmas buvo dėl Žemės, antras dėl Taikos). Leninui mirus, 1925 metais Stalinas panaikino šį įstatymą, tariamai dėl susiklosčiusių sunkių ekonominių sąlygų, tvirtai pažadėjęs jį atstatyti. Ir neatstatė. O dabar skelbiami tvirtinimai, kad Sausąjį įstatymą panaikino ne Stalinas, o… Trockis. Lyg tai nuo pastarojo, tuo metu buvusio krašto gynybos liaudies komisaru, priklausė įstatymų priėmimas ar jų panaikinimas. Viską darė Stalinas.

Neramina mane ir faktas, kad pastaruoju metu pradėtos pastangos reabilituoti Staliną. Kino filmuose, kai kurių rašytojų romanuose jis liaupsinamas kaip genialus valstybės vadovas, didis karo vadas, laimėjęs didįjį Tėvynės karą ir t. t., tuo pat metu visiškai nutylint tą faktą, kad tai buvo vienas pačių kruviniausių budelių visoje žmonijos istorijoje, nuvaręs į kapus dešimtis milijonų doriausių, niekuo nekaltų žmonių, tarp jų ir šimtus tūkstančių šviesiausių komunistų, tarybinei santvarkai šventai atsidavusių piliečių. Neramina mane šitai. Nieko gero iš to nebus. Nieko gero.

Birželio 3. Pirmadienis

Prasitariau savo vertėjui į rusų kalbą apie sunkumus su Monikos sveikata ir norą pasitikrinti širdies veiklą elektroninių įrengimų pagalba, bet į tokius dalykus neįmanoma pakliūti. Virgilijus Čepaitis iš karto pasakė, kad nieko čia ypatingo: jo brolis yra vyr. inžinierius šitų įrengimų Kauno Respublikinėje klinikinėje ligoninėje, kur darbui vadovauja profesorius J. Blužas, tai gali padėti. Ir dar tą pačią dieną surišo mane telefonu su broliu Kaune. Susitarėm, kad atvyksime abu su Monika birželio 5 dieną, trečiadienį.

Monika kaip tik šiandien grįžo iš gastrolių į Druskininkus ir Varėną. Pavargusi, bet linksma.

Skambinau komunalinio ūkio ministrui J. Razumui. Jam esant Kauno [miesto vykdomojo komiteto] pirmininku, kreipiausi dėl Danutės Jankovskos įdarbinimo gėlių pardavėja. Dabar priminiau, nors jis nebedirba Kaune, o reikalas nusitęsė į dvejus su viršum metų. Žadėjo padėti.

Aplankiau Marytę, atvykusią į Vilnių. Pasikalbėjome gerai.

Buvau pas dukterį Violetą. Vėl ji užtraukė seną giesmę apie namo statybą Palangoje. Pasakiau: užmiršk tą reikalą, išmesk iš galvos, juoba neturi nė kapeikos statybai ir neturi šeimininkiškos „gyslelės“, pražūtum kiaurai. Nusiminė, o man kas? Nebrisiu aš į skolas dėl jos svaičiojimų!

Buvau pas Ministrų Tarybos [pirmininko] pirmąjį pavaduotoją J. Bernatavičių, kalbėjau dėl rinkėjo Černiavskio ir jo šeimos buto: gyvena viename 15 kv. metrų kambaryje su žmona ir 4 vaikais. Butas be jokių patogumų. Žadėjo padėti.

Sveikata nelabai gera. Buvau pas gyd. D. Bagdonienę, pasakiau, kad trečiadienį vykstame į Kauną daryti elektrokardiogramos. Maniau, supyks. O ji ne. Šauni moteris ir nuostabi gydytoja.

Birželio 4. Antradienis

Bute šalčiau kaip žiemą, lauke – šalti vėjai, lietūs…

Nieko nerašau, tai yra nedirbu prie romano. O tikėjausi – būtent birželį kažką jau darysiu…

Birželio 5. Trečiadienis

Abu su Monika – Kaune. Kardiologijos centre. Pas prof. J. Blužą. Radome laukiančius J. Miltinį ir V. Blėdį. J. Miltinis visiškai nusiminęs dėl sveikatos ir atėjusios senatvės. Kalba niūriai, kažkodėl kas antras sakinys įterpdamas prancūzišką žodį. V. Blėdis linksmesnis. Parodė sūnelio foto, pasidžiaugė. Elektrokardiogramos įrengimų komplektas iš JAV. Labai tobulas. Kainavo 500.000 aukso rublių. Veikia be mažiausių sutrikimų jau septyneri metai. Atgabenus jį čia ir sumontavus, viskas buvo patikrinta per 2 valandas. Tuo pat metu buvo pirktas to paties tipo tarybinis komplektas. Jį sumontavus, teko iškviesti virš 30 įmonės, pagaminusios šį komplektą, inžinierių ir jie dirbo daugiau kaip tris mėnesius, kol įrenginys apskritai pajudėjo, o dabar nuolatos trinka. Amerikos gamybos elektrokardiograminiai magnetofonai, prijuosiami žmonėms visai parai, buvo pirkti 15 štukų. Visi dirba be mažiausių sutrikimų. Tarybinių to paties tipo magnetofonų pirkta 10, dirba – 2, nuolatos sutrikdami. Taigi šitaip. Padarė ir mums elektrokardiogramas, patikrino kraują, dar kai ką. Išleisdami pririšo po magnetofoną ir išleido parai. Rytoj turime atvežti rezultatus.

Apie prof. J. Blužą teko girdėti nemažai entuziastiškų atsiliepimų kaip apie retą kardiologijos specialistą, širdies ligų stebukladarį. Iš arčiau jį pamačius, įspūdis susidarė kitoniškas. Labai daug šneka. Ir visą laiką apie tiekimo rūpesčius, apie tai, kaip jis moka „išlupti“ savo vadovaujamam kardiologijos centrui ko tiktai reikia. Kitaip sakant, geras „organizatorius“. O kaip kardiologas?.. Žinoma, ne man spręsti, tačiau įdomu, kad po visų tikrinimų paruošė gerą stalą su buterbrodais ir geru konjaku, stipriai įpildamas kiekvienam. Suabejojau juo kaip kardiologijos specialistu. Juo labiau, kad buvo jam pasakyta, jog priimame vaistus, priešingus alkoholio vartojimui. Taigi.

Pavakare daviau mašiną Marytei. Parvežė ją mano Pivoras į Anykščius. Reikia parvežti. Sunkiai ji vaikšto, daug daiktų turėjo parsivežti. Reikia padėti tokiu atveju.

Birželio 6. Ketvirtadienis

Anksti rytą išvykome abu su Monika į Palangą. Pakeliui buvome kardiologijos centre, atidavėme magnetofonus. Rytoj rytą turiu atsiimti duomenis visus.

Palangoje įtaisiau Moniką į viešbutį „Pajūris“ (kito viešbučio visoje Palangoje nė nėra), ji vaidins čia du spektaklius: rytoj ir poryt.

Palangos vykdomojo komiteto pirmininkui F. Užpelkiui, kuris yra šio miesto Taikos fondo skyriaus pirmininkas, nuvežiau tris Taikos gynimo komiteto raštus, įteikti geriausiems Taikos fondo lėšų rinkėjams. Pats juos ir įteikiau susirinkime, specialiai tam sušauktame, padovanojau Taikos ženklelių. Visi patenkinti.

Pavaikščiojome po Palangą. Oras šaltas, vos 11 laipsnių šilimos, niekas negali maudytis. Bet žmonių pilna. Vaikšto šiltai apsirengę, laukia orų pagerėjimo. Kai kas, beje, maudosi.

Birželio 7. Penktadienis

Oras šaltas, tai nebegaišdamas Palangoje leidausi atgal į namus. Kaune atsiėmiau tyrimų rezultatus, parsivežiau. Norėjau aplankyti Juozą Grušą, labai serga žmogus, bet skubėjau patekti į Žemaitės gimimo 140 metinių ir P. Višinskio 120 metinių minėjimą Vilniuje, Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje, tai pyliau toliau.

Prieš minėjimą dar suspėjau nuvykti pas gyd. D. Bagdonienę. Buvo labai patenkinta pagerėjusia mano kardiograma, leido toliau būti laisvėje, negulant į ligoninę.

Minėjimas buvo gana iškilmingas. Žmonių – pilna salė. Apie Žemaitę kalbėjo A. Sprindis, kiti. Ta proga buvo įteikta Žemaitės kolūkio literatūrinė premija, jau dvidešimtam laureatui Viktorui Brazauskui. Kadangi esu pirmas laureatas, tai tariau žodį ir aš. Girdėjau plojant.

Po visko nukakome į Rašytojų sąjungos būstinę, į valgyklėlę. Stalas buvo stipriai padengtas… užkandžiais. Gėrėm girą ir kažkokį pienišką raugaliuką, atvežtą iš Žemaitės kolūkio. Gorbačiovo patvarkymai veikia. Tai gerai. Sugrįžau namo judrus, sveikutėlis. Ačiū Gorbačiovui. Tegu kovoja toliau, o mes visi padėsim.

Birželio 8. Šeštadienis

Pailsėjau po vakarykštės giros, patyliukais nuvykau į Vilkaviškį. Seniai buvau tenai kviestas į Knygos šventę, o dabar pasitaikė proga: Monika dar negrįžusi, nebus kas rėkia ant manęs už „nesibaigiančias keliones“. Pakeliui mačiau daug naujų namų, tiek miestuose (Aukštadvaris, Prienai, Kapsukas), tiek kolūkiuose bei tarybiniuose ūkiuose. Visu keliu – neįtikėtinai pagausėję automašinų. Pirmauja „Žiguliai“. Nelabai žinau, kaip suprasti tokį reiškinį. Iš vienos pusės girdžiu nesibaigiančias žmonių aimanas, kad nesuveda galo su galu, kad iš algos pragyventi neįmanoma ir t. t. Ir visa tai – tiesa. Bet iš kitos: kaip galėjo ir toliau gali šitaip daugėti privačių automašinų? Iš kokių šaltinių jos gimsta Lietuvos padangėje? Neįmenu šitos mįslės. Viena man aišku: ne iš algos žmonės perkasi automašinas, Alytaus gamybos individualius namus, statosi kooperatinius butus miestuose, veža, gabena į namus importinius baldus, įvairiausią buitinę techniką… Visa tai kainuoja dešimtis tūkstančių, kurių iš algos gyvendamas nė per dešimtis metų nesutaupysi. Tai iš kur tas viskas? Taigi.

Vilkaviškyje Knygos šventė pavirto faktiškai vieno mano pasirodymu. Kalbėjau apie karą, jo atneštas kančias, apie naujų karų pavojų. Girdėjau plojant. Į susitikimą atvyko LKP Vilkaviškio RK pirmasis sekretorius Kurmis, Vykdomojo pirmininko pavaduotojas Urbonas. Po visko susėdome pavakarieniauti. Labai draugiška buvo atmosfera.

Atgal grįžau per Kauną, aplankiau tenai Dalią. Gana įdomiai pasikalbėjome, mintimis pasidalinome. Įdomus, bet gana keistas mūsų bendravimas per pastaruosius septynerius metus. Meilė, berods, išblėso, bent jau iš mano pusės, manau, kad ir iš jos, o vienas be kito ilgai netveriame: pokalbiams, pasidalinimui mintimis, įspūdžiais iš kelionių ir gyvenimo. Ką tai galėtų reikšti? Irgi nesuprantu. Kartais man jos gaila: iki šiol netekėjusi, turėjo kavalierių, gal ir ne vieną (pati prisipažino), dabar likus be nieko. Eilėraščių neberašo, dėsto marksistinę filosofiją, užsivertus knygomis. Joje jau ryškėja netekėjusios besenstančios merginos (senmergės) bruožai. Nėra šitai malonu stebėti. O kur dėsies? Gyvenimas rašo savo įstatymus. Rašo visiems. Žinau, kad ir aš seniai jau pasenęs, nors savijauta nerodo man šito. Kai kas net stebisi, kad šitaip „išsilaikęs“. Ko gero, gal ir pavaidina, norėdami paguosti mane. Tegu. Šitai geriau, negu kiekvieną žingsnį aikčiotų: koks pasenęs, koks nusibaigėlis!..

Tylomis grįžau nakčia. Visą kelią mąsčiau apie Dalią ir save. Keista, bet taip buvo.

Birželio 9. Sekmadienis

Pailsėjau, bemąstydamas apie gyvenimo sudėtingumą. Nieko tikro neberašau. Vis straipsniai, straipsneliukai, „pasisakymai“ visokie. Kartais šauna į galvą mintis: ar tik nelaiko manęs paskutiniu durnium, šitaip užsakinėdami, beveik prisakinėdami rašyti visokius niekus? Labai gali būti. Iš rašytojų niekas nerašo tiek straipsniapalaikių. Jie moka išsisukti, atsisakyti. Taip bėga metai.

Sugrįžo Monika iš gastrolių. Bus ramiau namuose. Šito tikiuosi, nes pastaruoju metu gerokai pasunkėjo atmosfera. Kaltas Rokas. Itin grubus pasidarė pastaruoju metu, kalba su mumis paniekinančiu tonu, įžeidinėja gana skaudžiai, daro viską priešingai mums, net valgius renkasi kitokius, negu mes valgome ir valgė anksčiau jis pats. Nelabai susigaudau, iš kur tokia jo panieka mums. Ir kodėl jis šitaip demonstruoja savo įsikalbėtą svetimumą mums, nė piršto niekad nepajudina patvarkyti ką nors, padėti Monikai, grįžta iš nežinia kur dažniausiai po vidurnakčio, miega paskui iki pietų, ir nedrįsk paklausti, kur buvo, kaip jo reikalai – visuomet atkerta grubiausiu tonu, įžeidinėjimais. Laimė dar, ne visuomet toks būna. Jeigu niekad nepadeda mums su Monika namų ruošoje bei reikaluose, tai bent mažiau niekina ir užgaulioja.

Susimąsčiau dėl jo. Jeigu apsives (nors iš visko matyt, kad neskubės su tuo reikalu), tai parūpinsiu jam butą, paprašydamas Ministrų Tarybos paimti mūsų penkių su puse kambario ir duoti mums du mažesnius. Kartu su jo žmona, kokia ji bebūtų, negyvensiu po vienu stogu. Manau, kad ir Monika.

Birželio 12. Trečiadienis

Nieko įdomaus neįvyko pirmadienį ir antradienį, tai nieko ir neužrašiau. Šiandien aplankiau vieną savo rinkėjų, Topolskį, jam prašant. Gyvena jis Šeškinės gatvėje 63–44. Namas neseniai statytas, iš oro pusės lyg ir žvilga naujumu, tvarkingumu. Aplinka irgi visai normoje. Deja, Topolskis gavo butą su 17 neužbaigimų: šildymas, durys, kranai, grindys, sienų apmušalai. Tuoj jam įsikėlus, atėjo tie patys statybininkai, pasiūlė: už 450 rub. sutvarkyti viską „kuo geriausiai, liks tiktai džiaugsmas“. Jam atsisakius, nusijuokę išėjo. Tvarkyti viską turėjo pats. Įdomu, kad įėjimai į šito daugiaaukščio rūsius padaryti iš lauko pusės, niekuo nepridengti: lietus žliaugia tiesiai į laiptus rūsin, visi rūsiai sklidini vandens, žiemą į juos nė kojos įkelti negalima, nuo sniego, vandens, ledo laiptai sukežo, lipti jais žemyn gana pavojinga, daugelis vaikų jau susižeidė. Kreipėsi dėl visko kur tik išmanė, net į TSRS KP CK, niekas nepadėjo, liepė spręsti vietoje. Visame Šeškinės mikrorajone, kur gyvena 35.000 žmonių, atidaryta vos viena parduotuvė maisto. Daržovių bei ūkinių prekių parduotuvių – nė vienos. Aprodė man viską, prašė padėti.

O kaip padėti?

Visame mieste, ir ne tik Vilniuje, o visur, šitaip „stato“ statybininkai, šitaip „projektuoja“ architektai, šitaip priima jų „statinius“ priėmimo komisijos, kurioms pažadama viską sutvarkyti per mėnesį ar du, o praeina metai, dveji, treji, ir niekas nieko neužbaigia, nesutvarko. Ir visi apie tai žino, ir nesileidžia apie tai į jokias kalbas su niekuo. Tai kuo galėčiau padėti aš, kaip deputatas? Štai Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija pastatė Vilniuje bendrabutį, ne vieno tūkstančio kv. metrų talpos. Neužbaigtumų buvo tiek ir tokių stambių, kad ministro pavaduotojas Pranaitis atsisakė pasirašyti priėmimo aktą. Tada jam paskambino LKP Vilniaus MK pirmasis sekretorius V. Mikučiauskas ir įsakė nedelsiant pasirašyti, kitaip jis, Pranaitis, susilauksiąs didelių nemalonumų, ir tas… pasirašė. Namas priimtas, o apgyvendinti jame žmones negalima, tiek broko visur pridaryta. Dabar teks sugaišti gal metus, kol sutaisys. Jeigu sutaisys.

Redaktorė D. Linčiuvienė pasakojo, kad „Vagos“ leidykloje, ruošiant liaudies dainų rinktinę, buvo išmesta daina „Gėriau alutį, saldų midutį“. Po M. Gorbačiovo kalbų apie gėrimą bei girtuokliavimą ir kovą su tuo, girdi, tokių dainų nebereikia ir nebegalima populiarinti. Taigi kvailiai jau reiškiasi „naujame etape“. Ir naujame. Nesunku įsivaizduoti, kiek čia bus, anot rusų, malkų priskaldyta.

Skaičiau ir vis prisimenu Sibiro akademiko pranešimą mokslinį apie girtavimą, skaičiai jame baisūs: 40 milijonų alkoholikų, kas ketvirtas vaikas Tarybų Sąjungoje gimsta debilas, ir t. t. Akademikas itin rūsčiai puola tuos, kurie siūlo gerti su saiku, paprastai tariant – kultūringai. Girdi, apie tai negali būti nė kalbos: žmonės turi saugotis net vieno gramo degtinės ar kitų kokių stiprių svaigalų. Būtinai turi! Prisiminiau: juk mano knygoje „Pasakymai ir atsakymai“, kurios rankraštis jau įteiktas Kauno spaustuvei, yra straipsnis – mano kalba per televiziją, kurią aš pradedu būtent prielaida, kad išgerti galima, svarbu proto nepamesti, net pasakau, jeigu sutinku žmogų, neišgėrusį per visą savo gyvenimą nė vieno lašo ir nepatraukusį nė vieno dūmo, tokio žmogaus aš pasisaugau. Įdomu, kaip šitai „praeis“ pro Glavlitą. Jeigu lieps išbraukti, atsisakysiu dėti visą tekstą į knygą. Negaliu meluoti žmonėms, juoba nė negaliu patikėti, kad žmonės tiek ištobulės, jog nebeišgers nė vieno lašo. Šitaip nebūna. Žmonija dar neišsikraustė iš proto, ir ne visi žmonės tapo cypdavatkėmis, katalikiškomis arba marksistinėmis, skirtumo čia jokio nėra.

Kultūros ministerijoje Valstybinių respublikinių premijų komisijoje svarstėme premijų skyrimą. Kino darbuotojai vėl nieko nelaimėjo. Neatžymėtas nė televizijos filmas „Devyni nuopuolio ratai“ (apie pralotą Olšauską). Prieš balsuojant mums buvo duota suprasti, jog „yra pageidavimas“, kad šis filmas būtų premijuotas. Nelabai kaip vertinu aš šitą filmą. Labai primityvus, faktiškai – antiklerikalinis, pastatytas šliūpinių pozicijų dvasia: yra, girdi, labai blogų kunigų, net pralotų. Bet jeigu „yra toks pageidavimas“, tai balsavau už. Vis dėlto filmas iškrito jau iš pirmo turo. Manau, aukščiau stovinčios instancijos „pataisys“ mus, duos jam premiją savo nuožiūra, juo labiau, kad viena premija taip ir liko niekam nepaskirta. Džiaugiuosi dėl A. Liobytės premijavimo – už vaikų literatūrą. Autorė labai serga. Vėžys. Paskutinėj stadijoj. Jeigu būtų nepaskyrę, būtų buvusi tikra tragedija jai. Džiaugiuosi ir dėl Kazragytės. Gavo. Ir V. Martinkus gavo, nors jo romano „Medžioklė draustinyje“ taip ir neperskaičiau. Nesuradau laiko.

Pirkau bilietą į Maskvą. Važiuosiu birželio 23-čią „Lietuvos“ traukiniu. Bilietus reikia pirkti iš anksto.

Birželio 13. Ketvirtadienis

Per neapdairumą leidausi prikalbinamas nuvykti į VRM kultūros ir sporto rūmus, kur turėjo įvykti kažkoks „labai svarbus“ renginys, o pasirodė, tai Kultūros ministerijos kultūros mokyklos išleistuvių vakaras. Nusispjoviau, pasakiau kelis sakinius apie taikos gynimą, gavau gvazdiką, išėjau.

Reikia būti daug atsargesniam, kai kalbina „labai svarbiems“ reikalams. Daug kam atrodo, kad jų reikalas – pats svarbiausias, gyvybiškai būtinas, tai ir paleidžia maldavimo kakarynę!

Birželio 15. Šeštadienis

Paskambino prof. Krikštopaičio žmona Jadvyga, karštai prašė priimti jos draugę „labai svarbiu“ reikalu. Vėl nusileidau. Atėjo abi su tūla Kubiliene, Pedagoginio instituto vyr. dėstytoja. Pastaroji atgabeno visą pintinę daržovių. Nei šis, nei tas. O reikalas pasirodė toks, kad Vaižgantui klebonaujant Vadaktėliuose naudojosi jis vienu svirnu kaime, dabar tas svirnas norima sunaikinti, tai mūsų, visų tikrų lietuvių, pareiga apginti ir išsaugoti jį.

Tiesiog stulbina mane tas faktas, kad aukštuosius mokslus baigę ir kitus mokiną aukštosiose mokyklose žmonės protiniu atžvilgiu negali išropoti iš vystyklų, neturi mažiausio supratimo, kaip tokie reikalai tvarkomi, kas už juos atsako, ir kvaršina galvas visiems, kam tik prieina, bent per pažintis, per daržoves!..

Birželio 17. Pirmadienis

Susitikau su Milda Kunčiniene, buvusia Sajiene. Labai įdomiai pasikalbėjome, atvirai ir apie viską. Nelaiminga ji moteris. Iš visko matyti, kad nė nebus laiminga. Labai daug ir labai skausmingai galvoja apie save, lyg kiti žmonės jokių rūpesčių ar bėdų neturėtų, vaikščiotų išsišiepę iš laimės.

„Jaunimo gretoms“ daviau interviu, tai šiandien gavau honorarą: 66 rublius ir 91 kapeiką. Ir ką? Nieko!

Birželio 18. Antradienis

Anksti rytą išleidau Moniką gastrolių į Klaipėdą. Kartu su visu „Tylios nakties“ dalyvių kolektyvu. Po pietų – jos skambutis: užmiršo namuose pasą, o be jo „Klaipėdos“ viešbučio administratorė neleidžia jai apsigyventi, nors kambarys užsakytas iš anksto ir apmokėtas. Neleidžia keltis ir viešbučio direktorius. Monika sudirgusi kaip reikiant, prašo padėti. Paskambinau Klaipėdos miesto vykdomajam komitetui, sutariau su pirmininko pavaduotoja, pažadėjo „viską tuoj tuoj sutvarkyti“. Po valandos vėl skambinu: Monika sėdi vykdomajame, jos vis dar neįleidžia į viešbutį toji administratorė, gana keista pavarde: Bezobrazova. Duokit pasą, ir viskas! Net po pavaduotojos Blažienės skambučio! Net liaudies artistės Mironaitės vardą bei titulus žinodama. Pasirodo, prieš kiek laiko Klaipėdos milicija patikrino nakčia viešbučių darbą ir surado šitos Bezobrazovos suleistus į viešbutį be jokių dokumentų žmones (žinoma, už gerą kyšį!), už tai smarkiai barė ją ir davė griežtą papeikimą, toji dabar ir rodo gerą savo darbo pavyzdį. Ir parodė! Privertė Vykdomąjį komitetą parašyti specialų raštą dėl Monikos apgyvendinimo, supažindino su šituo raštu Klaipėdos viešbučių tresto valdytoją, ir tik tada atvėrė duris.

Taigi šitaip.

Birželio 19. Trečiadienis

Tuščiai pragyventa diena, belakstant smulkiais reikalais reikaliukais. Ėda mane sąžinė, kad nerašau naujojo savo romano „Žmonės neišeina“ (taip bent pavadinau jį dabar). Pavadinimas, deja, ne viskas.

Birželio 20. Ketvirtadienis

Nebespėjau vakar užrašyti, kad Rašytojų sąjungoje susitikome su JAV lietuviais, ne pažangiaisiais, bet šiaip liberalinės krypties, „Akiračių“ aplinkos pasaulio. Buvo jų per 20. Tikėjausi, kad užsimegs įdomesnis, gilesnės prasmės pokalbis, šito neatsitiko. Gal kaltas buvo susirinkimui pirmininkavęs A. Zurba, bet pagrindinė priežastis: mes, vyresnės kartos rašytojai, ypač rašytojai komunistai, buvome svečiams „ne ta publika“. Jie mėgsta pasigaudelioti mūsiškius jaunuosius rašytojus, kurių daugumą sudaro grafomanai. Pastarieji, kaip žinia, mėgsta paverkšlenti dėl juos ištinkančių skriaudų, kurios veik visuomet tik „skriaudos“. Kaip visų grafomanų visame pasaulyje. O mes kam jiems, akiratininkams! Prieš tarybinę santvarką nekalbam, komunistų partijos politikos nepeikiam, tai kokia jiems iš mūsų nauda?!

Serga mano gydytoja, nuostabioji Danutė Bagdonienė. Gaila ir neramu. Ji tikra mūsų šeimos globėja. Palinkėjau širdyje jai sveikatos.

Birželio 22. Šeštadienis

Rytą kėlęs, nužygiavau į „Sigutės“ parduotuvę, o čia – vynas, šampanas, kokių tiktai nori rūšių. Pasiteiravau, kaipgi su Gorbačiovo kova dėl prekiavimo svaigalais tik nuo 14 valandos, man atsakė, kad – savaitgalis, visi nori išgerti nuo pat ryto, tai leido ir net liepė.

Iš rajonų ateina žinios, kad sulaikius (ar prilaikius) svaigalų pardavinėjimą, valstybinių įstaigų tarnautojai sėdi be algų. Tad atvaro porą sunkvežimių „vaisiuko“, jis per pusvalandį išgraibstomas, visi gauna algas ir toliau garbina valdžią. Taigi.

Birželio 23. Sekmadienis

Krapštinėjausi visą dieną su rankraščiais. Skaičiau K. Ambraso knygos apie mano malonybę „Skaitau Baltušį…“ rankraštį. Pavarčiau ir Čiurlionienės Raštų keturtomio Pirmojo tomo rankraščius. Bus keturi tomai. Ir, žinoma, aš – leidinio redakcinėje komisijoje. Kada tai baigsis? O dar guli storas aplankas buvusios Vienuolio muziejaus Anykščiuose direktorės Mikeliūnaitės surašytų legendų ir savo pačios kūrinėlių. J. Lankutis jau perskaitė, dabar leidykla „spaudžia“ mane, kad paskubėčiau. Iš kur man paimti tiek laiko, kiek visi „spaudžia“. O dar turiu atsakyti į „Naujų knygų“ skaitytojų klausimus. Tas Lipskis, redaktorius, čia man užtaisė! O kur dar atsiliepimas laikraščiui „Sovietskaja kultūra“ apie Kauno IX-jo forto memorialą? Kur?..

Vakare sėdau į traukinį „Lietuva“. Išvykome visa grupė rašytojų į Maskvą. Poryt tenai vyks plenumas, rašytojų, svarstys ir lietuvių literatūros padėtį. Iš anksto galima spėti, kad svarstymas bus tik formalus, su tikslu „padėti paukščiuką“ ataskaitose. Bet vykstu. Seniai bevažiavau į rašytojų „priemones“.

Birželio 24. Pirmadienis

Maskvoje. Karštis. Žmonių grūstis gatvėse, aikštėse, visur. Bene apie milijoną žmonių kasdien atkanka čionai rūpintis visokiausiais reikalais. Labai daug vadinamų „prastūmėjų“ („tolkači“). Juos atpažįsti iš karto: tempia dėžes su produktais, vaisiais, brangiu konjaku, pramonės gaminiais. Visur reikia „duoti“, kad greičiau būtų atlikti… valstybiniai užsakymai gamyklose, „prastumti“ planai, išgauta medžiagų vietos gamykloms, kurias tiekimo darbuotojai amžinai „užmiršta“ išskirti ir išsiųsti. Visiems reikia, reikia, reikia… Tūkstančiai žmonių suvažiuoja čia vien nusipirkti maisto kortelių pagalba. Kaip karo metais! Kaip aštriausių krizių metais!!!

Taigi prie įstaigų, prie maisto parduotuvių – eilės, eilės, eilės. O kur gatvės palapinėje „išmeta“ apelsinų ar citrinų, ten – minių minios. Stovi karštyje valandų valandas, laiko rankose „avoskas“, gyvena viltimi, kad „gal gaus“…

Mus apgyvendino „Maskvos“ viešbutyje. Nebeatpažinau jo, taip išplėstas, sugriovus antrojoje pastatų pusėje, priešais Lenino muziejų, labai simpatišką, senoviškai įrengtą restoraną ir viešbutį ir į jo patalpas išplėtus „Maskvos“ viešbutį. Dabar koridorių ilgis – kilometrinis. Visas viešbutis užpildytas.

Birželio 25. Antradienis

Centriniuose Rašytojų rūmuose A. Fadejevo vardo 10 val. ryto prasidėjo rašytojų plenumas. Dalyvauja visų respublikų rašytojų sąjungų delegacijos. Pirmuoju dienotvarkės punktu svarstomas pasiruošimas Sąjunginiam rašytojų suvažiavimui, kuris įvyks 1986 metų birželio 24 dieną. Pranešimą padaro G. Markovas. Nuobodybės įkūnijimas. Nuolat cituoja naująjį generalinį M. Gorbačiovą, nors tas, kiek teko girdėti, barasi už citatas iš jo kalbų bei straipsnių. Barti barasi, o tie – savo daro. Rusai negali kitaip. „Dievo ieškotojų“ tauta. Jiems visiškai nesvarbu, ką garbinti. Jiems svarbu garbinti. Be to, jie, matyt, žino, kad Gorbačiovo draudimas – laikinas. Kai tik įsigalės valdžioje, paims viską į savo rankas, tai ne tik nedraus, o dar paragins garbinti jį. Kaip savo metu Stalinas. Kaip, tam tikra prasme, Chruščiovas, netekęs jėgų uždrausti tokį garbinimą, kaip po jo Brežnevas, išvystęs tokį savo asmenybės kultą, kokio nebuvo išvystęs net kruvinasis tautų budelis Stalinas. Linksniuojamas kiekviena proga buvo ir Andropovas. Ir net beviltiškas nukaršėlis Černenka. Tai nebus kitaip ir dabar. Ir salėje sėdintieji ploja. Irgi iš inercijos.

Po pertraukos skelbiamas lietuvių literatūros reikalų ir Lietuvos rašytojų s-gos veiklos svarstymas. Salėje likę tik trečdalis plenumo dalyvių. Maskvos žydeliai literatūriniai išsilakstė įdomesniais ir, žinoma, pelningesniais reikalais. Posėdį atidarė vienas Sekretoriato sekretorių, aiškiai debilas ir nevėkša, Anatolijus Ivanovas, paskelbęs, kad bus svarstomas Latvijos literatūros klausimas. Iš salės pasigirdo replikos: „Lietuvos, Lietuvos!“ Debilas supyko, griežtai atkirto: „Taigi aš ir skelbiu – Latvijos!“ Po to pranešė, kad jam labai malonu pasveikinti atvykusią į šį plenumą delegaciją su Latvijos LKP CK sekretoriumi drg. Lionginu Šepečiu priešakyje. Šitaip visą svarstymo laiką. Beje, vienas sekretorių, kažkoks Verčenka, bandė jam paaiškinti, tai numojo ranka, paniekinančiai tarė: „A mne vsio ravno!“ Mūsiškė delegacija sėdėjo kaip ant žarijų. Buvau bekyląs iš vietos, išeinąs iš plenumo, bet draugai sustabdė: „Nereikia, būtų nemalonumų dar daugiau. Vėliau išsiaiškinsime.“ Taip ir sėdėjome lyg apspjaudyti visi. Pats svarstymas buvo išimtinai formalus. Visi kalbėtojai, išskyrus mūsiškius, dalyvavusius diskusijoje bei pranešėją Maldonį (A. Bučys, M. Sluckis, J. Marcinkevičius), pasirodė kaip mažiausio supratimo neturintys apie lietuvių literatūrą. Kartojo vienas po kito, kad labai myli lietuvių literatūrą ir kad džiaugiasi jos suklestėjimu vadovaujant Komunistų partijai broliškų tarybinių tautų šeimoje. Taigi.

Vakare susitikau su Danguole. Labai įdomiai ir maloniai pabendravome, nė lašelio neišgėrę.

Birželio 26. Trečiadienis

Visą dieną saugojausi „Goslitizdato“ leidyklos redaktorių. Mirtinai nenoriu, kad toji leidykla išleistų mano Raštų dvitomį. Neįdomu man šitaip. A. Maldonis dėjo nemažai pastangų, kad mano ir J. Avyžiaus būtų išleista bent 4 ar 5 tomų Raštai rusų kalba, bet „Goslitizdatas“ atkirto: tiktai po dvitomį abiem. Tegu jie pasikaria su savo leidimais! Juo labiau, kad nė materialiai negali būti suinteresuotas: mano kūriniai jau yra išleisti rusų kalba, tai dabar, pagal Maskvos apskaičiavimus, gaučiau honoraro tiek, kad neužtektų net mašininkėms atsilyginti. O velniam man šito? Išsisukti pavyko.

Papietavome „Maskvos“ viešbučio restorane: Maldonis, Sluckis (pastarąjį pasveikinome: kaip tik šiandien jam gimė anūkė), buvo ir V. Bubnys, A. Zurba, A. Pocius. Visi – malonūs vyrai.

Vakare susėdome į traukinį.

Birželio 27. Ketvirtadienis

Vėl skambino Pranas Ruzgas. Pavargau aš nuo jo. Ir jis pavargęs: jau du mėnesiai laikomas Naujosios Vilnios psichiatrinėje, ne gydomas, tik laikomas. Jo buvusios žmonos intrigos. Ir Kauno daktarų, nesunkiai nuperkamų. Ir aš nesurandu jėgų išlaisvinti jį, nors dariau žygių gana aukštose instancijose. O žmogus – darbininkas, technikas, eina jau 75 metus. Štai ir tikėk, kad mūsuose nepanaudojama psichiatrinės ligoninės, norint susidoroti su vienu ar kitu žmogum!

Ir buvo vėl Janina Grigaitė. Vis dėl to savo brolio sūnaus, debilo ir nevykėlio, nubausto 3 metais kalėti už tariamą dviejų moterų užpuolimą. O tas užpuolimas buvo tikras idiotizmas: bevalkataudamas išalko, tai užmetė šaliką vienai ant kaklo, nors pats dvigubai mažesnis už užpultąją, toji pradėjo rėkti ir pati sulaikė jį. Bausmės atliko jau du trečdalius. Parašiau savo deputatinį tarpininkavimą, nugabenau į Prezidiumą. Turėtų atleisti šitą kvailį nuo likusios bausmės. Šito ir paprašiau kai ką. O kas žino, kaip čia bus. Atrodo, liepos mėnesį bus rezultatas.

Orai žvarbūs, šalta, lyja, vėjas…

Nieko neparašiau. Tai yra nerašau naujojo romano, nors galvoju apie jį, dėlioju mintyse atskirus epizodus, vystau dialogus. Daug kas keičiasi, palyginus su ankstyvuoju sumanymu, daug kas atsistoja kitoje šviesoje, įgauna visai kitą prasmę. Jau supratau, kad mano Ramūnas nebus „teigiamas“ personažas ta prasme, kaip mūsuose priimta, o net kiek atsilikęs. Į kolūkį anksčiau maniau jį atvesti vieną pirmųjų, dabar, jeigu rašysiu romaną iš tikrųjų, jis nebus „priešakinis“, į kolūkį įstos vienas paskutinių. Taip reikia. Ir Antanas Dapkus, revoliucinio judėjimo Lietuvoje veteranas, nebus labai teigiamas, o protingai mąstantis žmogus, tai yra skirsis nuo pirmojo mano sumanymo. Taigi yra apie ką pagalvoti, ką parikiuoti. Va tiktai laikas bėga, bėga, bėga… Lėto aš būdo. Neryžtingas. Nerangus. Daug dešimtmečių praleidau „bemąstydamas“, savo personažus berikiuodamas. O ką? Gailėtis dabar šito? Nežinau. Būčiau, žinoma, parašęs nepalyginamai daugiau knygų, bet ar tai būtų geriau? Abejoju. Tai gal ir graužtis šitaip man nereikėtų.

Negera, kad neturiu su kuo apie viską pasikalbėti, atvirai, tiesiai, išsamiai, pasidalinti abejonėmis. Visi taip užimti savais reikalais, visi skuba, bėga. Ir Dalia nutolusi. Dažnai pamąstau apie ją. Laimingesnis buvau, kai bendravome, kalbėjomės apie viską. Matyt, nieko nėra amžino. Jos meilė man išblėso, tarytum nė nebuvusi. Dabar jau ir draugiškas bendravimas išsenka. Negaliu, aišku, kaltinti dėl to ją. Labai jau didelis amžiaus skirtumas buvo: keturiasdešimt vieneriais vyresnis esu už ją. Kitaip nė negalėjo būti, tik išsiskyrimas. Ir vis dėlto – nelinksma.

Birželio 29. Šeštadienis

Vakar atkakau į Paalksnę, radau čia besiilsinčią Moniką, brolį Leonardą su žmona Mite. Maloniai sutiko mane. Sėdau skaityti Kazimiero Ambraso rankraštį „Skaitau Baltušį…“ Įdomu, daug naujo atskleidžia man, bet daug kur pergiria, tiesiog vadina literatūros klasiku, net gyvu klasiku. Pasižymėjau, barsiuos. Rašyti reikia teisingai. Ypač vengti tokių terminų, girdi, Baltušis yra partinis rašytojas geriausia tų žodžių prasme. Lyg nesuprastų žmogus, kad dabar rašytojo komunisto sąvoka visai kita, priešinga tiek mano pažiūroms, tiek kūrybinėms bei politinėms pozicijoms. Pavyzdingais rašytojais komunistais nūnai laikomi tie, kurie viską giria, liaupsina, garbina, griebiasi aktualijų ir spekuliuoja jomis, o dar svarbiau – stengiasi iš paskutiniųjų „reabilituoti“ Staliną, tai yra faktiškai pateisinti jo siautėjimus, masines žudynes, kai krito milijonai nekaltų ir dorų žmonių. Šito aš negalėsiu niekad. Taigi koks iš manęs partinis rašytojas, kaip dabar suprantama? Joks!

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 3

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m., Nr. 11, Nr. 12, 2017 m., Nr. 2). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1984 m. pavasario užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1984 m. kovas–gegužė

Kovo 1. Ketvirtadienis
Visą dieną vietnamiečiai buvo Kaune. Juos lydėjo mūsų Taikos gynimos komiteto atsakingoji sekretorė Loreta Pakerytė. Sugrįžo vietnamiečiai labai patenkinti.
O aš visą dieną užsiiminėjau ne savo reikalais. Rūpinau dokumentus dėl suteikimo vienai Kupiškio gatvių Povilo Matulionio vardo. Sunkiai man eina.
Kreipėsi į mane jau anksčiau Markevičių šeima dėl buto. Tikra šiuolaikinė istorija. Seniai dirba Markevičienė Tarprespublikinės prekybinės bazės „Glavkoopchoztorg“ įstaigoje prekių žinove, seniai stovi butui gauti eilėje pirmąja, o buto negauna. Nebeiškentusi kreipėsi į Profsąjungų Centro tarybą, ten jai žadėjo padėti, bet užsiuto jos direktorius, „kam skundeisi“, ir dabar deda visas pastangas, kad ji apskritai negautų buto, imasi tam visokiausių kombinacijų. Šiaip taip aptvarkiau reikalą, bet reikia pastoviai kontroliuoti, kad iš tikrųjų neiškrėstų kokios šunybės.

Kovo 2. Penktadienis
Pavežiojome vietnamiečius po miestą, Skaičiavimo mašinų gamykloje surengėme jiems mitingą-susitikimą su darbininkais. Pasakiau kalbą ir aš, papasakojau, kaip mūsų respublikos gyventojai, net vaikai, rinko aukas padėti vietnamiečių tautai, kokia stipri draugystė riša mus su tolimais draugais, kovojančiais dėl vieno tikslo – taikos. Buvo visi patenkinti.
Vėliau svečiai žiūrėjo miestą, lankėsi parodose.
Vakare suruošėme jiems kuklią vakarienę „Lietuvos“ viešbučio kavinėje, gana jaukiai įrengtoje. Buvo daug tostų, nors dalyvavo tik vietnamiečiai, du jų palydovai ir mes su Pakeryte. Atsisveikinant, įteikiau jų vadovui „Palangos“ degtinės bonką ir čia pat gavau iš jų vietnamiškos bonką, kurios visai neįmanoma gerti: suka žandus, pykina.
Išlydėjome į stotį, atsisveikinome.
Grįždami užsukome į kokteilių barą Gorkio gatvėje. Pilna jaunučiukių mergužėlių. Sėdi be kavalierių, vienos pačios, traukia per šiaudelį kažkokį skystalą. Dvi sėdėjo prie mūsų stalo. Netrukus viena paklausė, ar pažįstu aš tokį dėstytoją Joną Riškų. Atsakiau, kad ne tik pažįstu, bet labai gerbiu, parašiau jam net trumpą padėkos laišką už jo knygą „Lietuvių literatūra. XIX a. pirmoji pusė“. Pasakė, kad tas mano laiškas nedavė Riškui užmigti visą naktį. „Iš kur žinote?“ Taigi aš – jo duktė! Būna ir šitaip. Visako būna gyvenime.

Kovo 4. Sekmadienis
Šiandien visoje Tarybų Sąjungoje, taigi ir pas mus, buvo vaidinama sena ir nusidėvėjusi komedija: rinkimai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Paėmiau Monikos ir Roko pasus, nuėjau, suleidau už visus biuletenius, sugrįžau. Priklu ant dūšios! O ką darysi? Nieko nedarysi. Jeigu neisi balsuoti, tai dešimt kartų ateis tave raginti ir galų gale išplėš tavo balsą. Taigi!

Kovo 5. Pirmadienis
Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Petras Bražėnas padarė pranešimą apie literatūrinės kritikos padėtį, daug priekaištų pasakė kritikams, gerų minčių paskleidė, kalbėjo konkrečiai apie tokių kritiką literatūrinėje spaudoje – „Pergalė“, „Lit. ir menas“. Tačiau esminių klausimų nepalietė, ėjo užuolankomis. Tai suprantama, šiuo metu suprantama, kai prie valdžios stojo naujas „Generalinis“ ir dar nežinia, kuria kryptim pasuks viską. Viena aišku: naujo nieko nebus. Ir pažangos nebus. Nėra iš ko būti, kadangi komunistine ateitim, kurią taip karštai žadėjo, konkrečiai nurodė savo viešpatavimo metu Chruščiovas, tardamas, kad jau „mūsų karta gyvens komunizme“, nūnai niekas nebetiki. O mažiausiai tuo tiki patys aukščiausieji TSRS pareigūnai, tiek partiniai, tiek ir kitoki. Šitai paliudija jau ir toks faktas, kad visų „aukščiausiųjų“ sūneliai ir dukrytės šiltai įtaisyti po „Vneštorgo“ kontoras po pasaulį, šalis plačiausias, daro sau karjerą, krauna materialinį „pagrindą“ ateities dienoms, kai jų tėveliai bei dieduliukai jau bus sulaidoti Raudonoje aikštėje, prie Kremliaus sienos, ir kai jie bus niekas, kokie iš tikrųjų ir yra. Štai su tokiomis mintimis ir išėjau iš rašytojų partinio susirinkimo.
Svetimas dabar jaučiuosi visur. Tas svetimumas išplaukia iš to, kad negaliu pliaukšti iš tribūnos to, kuo netikiu. Tai kur man pritapti prie tų, kurie „gali“!

Kovo 6. Antradienis
Buvau Kaune, 27-je vidurinėje mokykloje. Sutiktas ir palydėtas daugiau negu šiltai bei draugiškai. Labai gerą įspūdį padarė man Kauno moksleivija. Žinoma, negaliu apibendrinti viso miesto, tačiau šios mokyklos jaunimas daug pasakantis. Skaito jauni vyrukai bei mergaitės mūsų rašytojų knygas. Diskutuoja dėl jų. Turi savo nuomonę.
Po susitikimo mokykloje – pas gerą mano bičiulę Danutę Jankovską. Reto šviesumo moteris. Buvo tenai ir Dalia. Buvo ir Danguolė Dundulytė, beje, pati ir suorganizavusi mano susitikimą su 27-ja vidurine, kurioje ji dėsto literatūrą.
Stebėjau Dalią, išgyvendamas gana keistas mintis. Negalėjau suprasti, kaip atsitiko, kad šitaip aklai ir šitiek metų mylėjau šitą žmogystą. Stipriai mylėjau. Atvirai pasakius, iki šiol dar negaliu iki galo išrauti minčių apie ją. Už ką? Kodėl? Juk nieko išskirtino joje nėra. Lėkšta, gerokai nuobodi, gerokai sumiesčionėjus, net gerokai besimaivanti moteriškaitė, dar netekėjusi, bet jau pradėjusi 34 savo amžiaus metu. Tai kaip galėjo šitai atsitikti? Garbės gi žodis, nieko nesuprantu!
Viešpatie dieve, jeigu tikrai esi kur, būk geras, apsaugok mane nuo panašaus idiotizmo bent jau tuos paskutinius metelius, kurie dar liko man nugyventi. Būsiu stipriai dėkingas Tau!

Kovo 7. Trečiadienis
Darbas, kaip ir kiekvieną dieną rytais, Taikos gynimo komitete. Daug biurokratizmo. Vis labiau tampame ne visuomenine organizacija, o kažkokia kontora.
Pietų pertraukos metu pasveikinome moteris su artėjančia (rytoj!) Moters diena (Tarptautine ir taip toliau). Įteikėme gėlių, susidaužėme šampano bokalu, pasakėme, kad mylime. Taigi.
O kad toji diena išpuola ketvirtadienį, rytoj, tai valdžia apdairiai sekmadienio poilsio dieną atkėlė į penktadienį, kad atšvęstumėm iš eilės tris dienas. Taip dažnai dabar mūsuose būna.

Kovo 10. Šeštadienis
Užvakar, vakar ir šiandien žiūrinėjau savo asmenišką archyvą. Buvau vėl priblokštas, tiek visko prisivėlę, prisikaupę. Kada gi besutvarkysiu?!

Kovo 11. Sekmadienis
Seniai belankiau pusbrolį Viktorą Kuncevičių Klaipėdos ligoninėje. Amžinai aš šitaip, kai tik ligonius lankyti, tai ir pritrūksta laiko, nesurandu galimybių. O juk laukia. Ligoniai visada laukia. Ir skaudžiai išgyvena, kad pamirštami dar gyvi būdami. Skambinau gydytojams, pasakiau, kad ateinantį trečiadienį tikrai atvyksiu bet kokiomis sąlygomis, kad perduotų jam šitai, atsiprašytų, tai yra, pasakytų, kad aš atsiprašau. Taigi. Gydytojai užtikrino, kad gyvas jis bus dar, mažiausiai, tris savaites. Taigi suspėsiu.
Atsiėmiau iš ateljė naują kostiumą. Pilkos spalvos, gana santūrus. Pasiuvo jie man gana vidutiniškai. Mano metų sulaukus, ko benorėti? „Figūra“ taigi nebe modelinė. Nebe.
Kalbėjausi su Kurortų valdybos Tarybos pirmininku Gurausku. Jau kuris laikas mano sesuo Marytė prašo pasiteirauti, ar negalima būtų jai pasiekti Cchaltubą, pasigydyti tenai nuo „druskų“, kurios labai ir labai vargina. Pasakė man Gurauskas, kad Cchaltubo kelialapiai – itin deficitiniai. Antra vertus, nė važiuoti į tenai neapsimoka: kelionė be galo varginanti, su persėdimais, taigi kiek sveikatą pataisai, tiek ir prarandi, kol sugrįžti namo. Pasakiau telefonu šitai Marytei. Nesutiko. Nepatenkinta. O ką aš galiu? Ne viską juk ir aš galiu.
Atvirai kalbant, kitą sykį skaudu darosi: beveik visi mano artimieji vis ko nors laukia iš manęs, prašo, maldauja, net reikalauja, nepagalvodami, kiek rūpesčių man užkrauna. Ir pamąstau kartais: o kiek ir kada jie man padėjo? Ir nerandu atsakymo. Viską tvarkausi vienas, išsprendžiu vienas. Dažnai girdžiu, kad, girdi, tau bepiga, turi tokį autoritetą, visur prieini, visi su tavim skaitosi… Autoritetą? O iš kur jis? Ar gimdamas atsinešiau? Gal kur pakeliui radau? Ar gal tie mieli mano giminėlės man jį padovanojo, sudarė, įteikė. Bepiga jiems kalbėti, nieko įnirtingiau nesiekiant, giliau nesusirūpinant, vis žiūrint iš mano rankų bei pastangų!..

Kovo 12. Pirmadienis
Kaip Aukš. Tarybos deputatas aplankiau savo rinkėjų Smolenskų šeimą. Gyvena jie Architektų 98-57. Kaip gyvena? Turi vieną kambarį 13 kv. metrų ploto su bendra virtuve trims šeimoms. Gyvena šitam „plote“ vyras su žmona ir… keturi vaikai. Trys vaikai, vyresnieji, guli kartu su tėvais ant vienos kušetės, jauniausias – trijų mėnesių – miega vežimėlyje. Oro kambaryje nėra, viskas užkimšta, vaikai neturi teisės išeiti net į koridorių, kuris bendras trims šeimoms. Butas aukštai, išeiti į kiemą irgi problema. Abu tėvai dirba Kuro aparatūros gamykloje: vyras jau 14 metų, žmona – nuo 1976 metų. Jų eilė butui gauti – 47. Taigi.
Imsiuosi visų priemonių.
Buvau pas LKP CK Kultūros skyriaus vedėją Sigitą Renčį. Pasikalbėjome apie daug. Jis šaunus, atviras, nuoširdus. Dar neseniai vedėju paskirtas. Išėjus iš kalbos, prasitariau apie „Lit. ir meno“ vystomą diskriminaciją mano atžvilgiu. Nepatikėjo. O kai patikrino, susiėmė už galvos. Atrodo, imsis „priemonių“.
Vakare su Monika buvom „Vilniaus“ kino teatre, žiūrėjome dokumentinį TSRS gamybos filmą „Įspėjimas prieš pavojų“. Pasakiau kalbą, pristačiau filmą. Išėjome abu sukrėsti. Juostoje sutelkti iš daugelio valstybių gauti dokumentiniai kino kadrai. Apie Pirmąjį pasaulinį karą ir apie Antrąjį, apie kitus karus, įvykusius po Antrojo, apie atominio ginklo išbandymą Hirosimoje ir Nagasaki ir toliau bandomo, ir apie tai, kas laukia žmonijos po naujo karo, jau branduolinio. Rodomos ir ginklavimosi lenktynės kapitalo valdomose šalyse. Šiurpas nukrečia nuo tų vaizdų. Teisingai pastebėjo Monika: gali prasidėti po šito filmo savižudybės! Tikrai gali. O juk čionai parodyta ne viskas. Visame pusantros valandos trunkančiame filme nėra nė mažiausios užuominos apie Tarybų Sąjungos ginklavimąsi, jo tempus. Yra kadrų apie Tarybų Sąjungą, bet visi jie tiktai apie Tarybų Sąjungos draugystę su kitomis tautomis, apie Komunistų partijos gaivinantį vaidmenį, apie mūsų Šalies vadovų nekintamai ir nenukrypstamai vykdomą taikingą politiką. Nuo šito irgi šiurpas krečia. Jeigu viskas nutylima, vadinasi, yra dėl ko susimąstyti.

Kovo 13. Antradienis
Anksti rytą paskambino iš Klaipėdos: mirė mano pusbrolis Viktoras Kuncevičius. Laidotuvės įvyks ketvirtadienį, kovo 15 dieną, Klaipėdoje.
Negreit atitokau nuo šitos žinios.
Laidotuvių biure užsakiau vainiką Viktorui. Kartu su broliu Leonardu. Važiuosime abu, ir jo žmona Mitė. Monika užimta repeticijose teatre, plius – sveikata visiškai nekokia. Na, ką gi. Ką gi.
Pabuvojau Kupiškyje, parsivežiau Povilo Zulono parūpintas namų gamybos dešras. Reikia. Artėja mano lyg ir gimtadienis, gal užeis kas iš draugų, reikės kai ką padėti ant stalo.

Kovo 14. Trečiadienis
Pirkau bilietus į Maskvą. Kovo 18-tą išvykstame dalyvauti Tarybinio taikos gynimo komiteto plenume. Šaukia. Nors velniai žino, kam šaukia.
Tarp kitų rūpesčių, dar atėjo žinios, kad mūsų Taikos gynimo komiteto įgaliotiniai, renkantys lėšas į Taikos fondą, grobsto, savinasi tas lėšas, pasinaudodami mūsų pasitikėjimu. Ypač tuo pasitikėjimu pasižymi akademikas Kudzys, kurį išrinko Vilniaus miesto Taikos fondo skyriaus pirmininku. Šitas doras žmogus net parašų žiniaraščiuose nereikalauja. Apytikrėmis žiniomis, Vilniaus mieste išgrobstyta vien per šių metų pirmuosius mėnesius apie dešimt tūkstančių rublių. Kai pažiūriu, nebėra kur pasisukti, kad nesusidurtum su vagimis!
Ir ne tik pas mus. Kaliningrade jau pasodinta į kalėjimą keletas tokių Taikos fondo lėšų mėgėjų. Daugiausia – įmonių partiniai sekretoriai, duodantys doros pavyzdį kitiems. Oficialiai, žinoma.
Reikės sugriežtinti kontrolę.
15 valandą susitikau su medikais Vilniaus respublikinėje klinikinėje ligoninėje. Kalbėjau apie literatūrą. Truputį paliečiau ir kitus klausimus, ir medikų kyšius, tarp kitko. Pasakiau, kad smerkiu, tačiau noriu įžvelgti giliau: kur priežastys, kad medikai šitaip lupa žmones? Kur atsakymas į klausimą: ar gali gydytojas, prasimokęs 17 metų ir gaunantis algos 80 rublių į mėnesį, pragyventi su šeima be nusikalstamo kyšininkavimo. Salėje buvo ilga tyla.
Išėjęs iš tenai, nukakau į Rašytojų sąjungą, kur svečiavosi puikaus kolūkio „Už taiką“ (Šiaulių rajono) jaunimas. Pasėdėjau, tariau kelis žodžius, padėkojau jaunimui.
Atsiėmiau pagamintus vainikus Viktorui.

Kovo 15. Ketvirtadienis
Kartu su broliu Leonardu, jo žmona Mite ir dukterim Virginija vykome į Klaipėdą laidoti Viktorą.
Kelias geras, platus, švarus, aplinkui balta ir šviesu nuo sniego, saulelė šviečia, o širdyje – negera. Taip jau yra, matyt, pačioje mūsų prigimtyje, kad apie žmogų giliau susimąstom tiktai jam mirus. Kai pajuntame, kad, atvirai kalbant, negeri, nedėmesingi buvome jam, daug ko nepadarėme, ką turėjome ir galėjome padaryti, palengvinant jam gyvenime. Taigi.
Viktorą radome pašarvotą naujojoje šermeninėje, prie pat Klaipėdos miesto kapinių, labai skoningai įrengtoje, su puikiai sutvarkytu ceremonialu. Iš karto matyti, kad tai buvusio LKP Klaipėdos MK pirmojo sekretoriaus J. Gurecko įtakoje viskas daryta. Jo ir Vykdomojo pirmininko Žalio. Puikūs vyrai abu, tiktai Gureckas jau „iškeltas“ į Vilnių.
Tai, žiūriu, ir guli mūsų Viktoras. Tylus, ramus, nieko nebereikalingas.
Jo gale kojų našlė Paliusė verkia. Taigi šitaip.
Žmonių atėjo nemažai, apie 20 vainikų atnešė, gyvų gėlių gausybę.
Prie kapo, Paliusės paprašytas, pasakiau atsisveikinimo žodį. Visi verkė aplinkui.
O po manęs, antroje duobės pusėje, pasakė žodį… kunigas, vis pasižiūrėdamas į mane, lyg ir pasitikrindamas. Gerai. Galiu gi ir šitaip žmogaus paskutinę valandą.
Apie 24 valandą sugrįžome į Vilnių.
Seniai bebuvau taip išsekęs, kaip šitą naktį. Bemiegę, galima sakyti.

Kovo 16. Penktadienis
Normalus darbas Taikos gynimo komitete.
Nieko nerašiau. Kaip visuomet per pastaruosius 6 metus.
Susigrūmiau su „Glavkoopchoztorgo“ vadovu Paukšte. Jau antrą kartą. Dėl jo darbuotojos Hildos Markevičienės buto. Neduoda ir neduoda, griebiasi visokių suktybių, kad tiktai toji liktų be gyvenamojo ploto. Įtariu, kad keršija. Už ką? Ė, ar mažai vyrų keršija moterims! Ir visada aišku, už ką. Svarbu šį kartą, kad įveikiau, Markevičienė su šeima butą gaus.

Kovo 17. Šeštadienis
Nieko nerašau, tvarkau archyvinius dalykus, užsiiminėdamas, anot rašytojo A. Griciaus, autoarcheologija.
„Literatūroje ir mene“ man nežinomo lit. kritiko Alfredo Petrausko straipsnis „Šviesos ar nakties paukščiai?“ Doroja jaunos prozininkės Jolitos Skablauskaitės apysaką „Tik šviesūs paukščiai naktyje“, paskelbtą šių metų „Pergalės“ žurnalo pirmajame numeryje. Stipriai doroja. Nebuvau skaitęs tos apysakos, tai sugriebiau dabar. Teisingai doroja A. Petrauskas. Gal tik per švelniai. Apysaka – tipiškas šių dienų literatūrinis paklaidinėjimas iš vieno tarpukojo į kitą. Meninė forma irgi silpna. Podraug A. Petrauskas suduoda ir L. Jacinevičiui už šios apysakos išliaupsinimą spaudoje. Na, ko kita norėti iš L. Jacinevičiaus, perpuvusio žiauriai, praradusiu bet kokią moralę bei principus, beskandinančio savo „išgyvenimus“ alkoholyje ir vis tuose pačiuose tarpukojuose. Taigi.

Kovo 18. Sekmadienis
Pasakiau kalbą Profsąjungų centro tarybos kultūros rūmuose, renginyje Taikos fondui paremti. Klausytojų – per 15.000, daugiausia vaikų.
Vakare traukiniu „Lietuva“, kartu su L. Pakeryte ir Elena Saulevičiūte, iškakau į Maskvą dalyvauti Taikos gynimo komiteto plenume. Važiavome ne SV, o kupė. Naktį gerokai pašalome, prisidrebėjome visi.

Kovo 19. Pirmadienis
Maskvoje. Iš traukinio iškopus, įspūdis nelengvas. Maskva vėl papilkėjusi, žmonių užtvinę visos parduotuvės, jokios tvarkos surasti negalima niekur. Šiaip taip apsirūpinome bilietais sugrįžti. Rytoj padalyvausiu Tarybinio Taikos gynimo komiteto plenume ir tą patį vakarą – namo, namo, namo. Tepasikaria jie ten visi su visais savo plenumais, kurie dabar tapę ne kuo kitu, o pliurzalų burbulais.
Įsitaisėme „Rosijos“ viešbutyje, sąlygos geros, aptarnavimas labai mandagus, kultūringas. Vakare atėjo pas mane draugai Pranas Noreika, Elektrėnų elektrinės direktorius, Operos solistė Elena Saulevičiūtė, mūsų darbuotoja Loreta Pakerytė. Pasveikino su Juozinėmis, nors iš manęs koks gi Juozas! Pasėdėjome prie stalo, anksti išsiskirstėme ilsėtis.
Įvyko nelaimė: netyčia užmyniau savo klausos aparatą, sugadinau nebepataisomai.

Kovo 20. Antradienis
10 valandą Spaudos centre prasidėjo plenumas. Nuobodybė neįmanoma. Tarybinio taikos gynimo komiteto pirmininkas Jurijus Žukovas pasirodė kaip tikras kiaulė: pačioje plenumo pradžioje pranešė, kad ilgametis komiteto atsakingasis sekretorius Kotovas, ėjęs šias pareigas nuo pirmos komiteto susikūrimo dienos, sulaukė vėlyvo amžiaus, pašlijo jam sveikata, išeina į pensiją, tad reikia išrinkti naują ats. sekretorių. Ir tuoj pat pasiūlė kažkokią moterį, dirbusią „komjaunimo linija“, kviesdamas balsuoti. Ir staiga salėje pakilo žilas karo veteranas, pasakė: „Gerbiamas pirmininke, būkite malonus, padėkokite visų mūsų vardu draugui Kotovui už jo darbą, pasišventimą!“ Salėje kilo ovacijos, ilgai trukusios. Žukovas išraudo, murmėjo: „Žinoma, žinoma, mes ne prieš, ne prieš…“ Taigi šitaip palydėtas į „užtarnautą poilsį“ taikos fronto veteranas. Nesmagu buvo salėje visiems. Visi žinojo: Kotovas seniai nepatinka Žukovui, neklauso jo idiotiškų komandavimų, seniai juo bandoma atsikratyti, užtat ir nedėkojama, pažeidžiant elementariausią etiką.
Žukovo pranešimas buvo beviltiškai pasenęs, nė vienos naujos minties ar pasiūlymo. Nelabai ir girdėjau, klausos aparatą praradęs, bet kiek girdėjau – nieko doro.
Po pietų nusipirkau klausos aparatą, jau tarybinės gamybos. Nustebau, kad visiškai neblogas, gal tiktai kiek per stiprus garsas, o reguliavimo reikiamo nėra. Gamina šituos aparatus estai, Talino mieste, nukopijavę užsienio gamybos pavyzdžius ir, žinoma, slaptai. Jeigu užsienio firmos sužinotų, tuoj išstatytų licenzijų reikalavimus ne vieno milijono rublių sumai. O kainavo man tas aparatas su visu komplektu… 50 rublių. Dykai, palyginus su užsienyje pirktu (Stokholme), kur paklojau 122 dolerius.
Tą patį vakarą, 19 val. ir 1 minutė, iškakau traukiniu „Lietuva“ atgal į Vilnių.

Kovo 21. Trečiadienis
Ilsėjausi, padirbėjau Taikos komitete. Nieko naujo. Ir nuotaika – ne nauja. Niūri, prislėgta. Nė pats nežinau, ko šitaip. Gal kad taip mažai ką tenuveikiau gyvenime, gal kad nevykęs toks esu? Kas čia tau pasakys!

Kovo 22. Ketvirtadienis
Utenoje.
Didelį įspūdį padarė man Utenos alaus kombinatas. Dešimtys tūkstančių litrų alaus, įvairiausių rūšių, kiekvieną dieną. Gamina ne tiktai alų, bet ir „Fan-tą“, „Pepsi Kolą“, įvairiausius limonadus, net selterį, kurio iki jų nebuvo matyti Lietuvoje. Miežių lietuviškų nebeužtenka, įsiveža jų iš broliškų respublikų, iš užsienio šalių, net iš Australijos. Tai bent, tai bent!
Susitikime jutau, kad aludariai, kaip beatrodytų keista, o literatūra domisi, pateikė dešimtis klausimų, o išvažiuojant įdėjo nemažai bonkų alaus ir „gaivinančių“ gėrimų. Šaunu!
Pavakare – Utenos trikotažo susivienijime. Salė perpildyta daugiausia – jaunų merginų. Dirba jų čia per pustrečio tūkstančio. Vyrų – per penkis šimtus. Nė sapnuoti nesapnavau savo vaikystėje, kad tai šitoks reiškinys gali būti… Utenoje, nuošaliame Lietuvos kampelyje. Kai matai tokius reiškinius, nebe taip apmaudu dėl tų visų trūkumų, kokių pilna nūnai mūsų gyvenime ir kurių lengvai galima būtų atsikratyti.
Vėlų vakarą sugrįžau, stiprokai pamylėtas, gerokai pavargęs.

Kovo 26. Pirmadienis
Daviau interviu taikos tema Bulgarijos spaudos atstovei. Jos pavardės neįsiminiau. Nė nereikia man jos.
Įvyko rašytojų partinis susirinkimas tema: Literatūrinės spaudos redakcijos ir redkolegijos. Tuščias pasiburbuliavimas. Kaip visuose partiniuose susirinkimuose dabar. Taigi.
Kreipės į mane Giedrius Balutis. Vadovauja jis „Dainavos“ restorano orkestrui. Ten dainuoja ir jo žmona Ona Valiukevičiūtė. Restoranas nūnai uždaromas remontui. Prašė patarpininkauti Palangoje, kad sudarytų jiems sąlygas groti nuo birželio 1 iki rugsėjo 1 dienos vietos restorane kuriame nors. Skambinau į Palangą, sutariau su Gvida Užpelkiene, žadėjo pasirūpinti.
Buvo Danutė Jankovska. Atvežė brolio pareiškimą dėl buto Kaune. Pažadėjau pasikalbėti su Kauno „meru“ J. Razumu. Pokalbiui pasibaigus vėl užvedė kalbą dėl Dalios. Girdi, ilgisi, laukia. Sakiau: tegu palaukia. Man nėra kur skubėti.

Kovo 27. Antradienis
Įvyko Taikos gynimo komiteto prezidiumo posėdis. Pravedžiau aš pats. Svarstėme Maskvoje įvykusio plenumo nutarimus. Nutarėm balandžio pabaigoje sušaukti respublikinį Taikos fondo rėmimo vadovų pasitarimą. Žiūrėsim.
Supratau: visiškai nebenoriu dirbti Taikos komitete.
Buvo ir J. Razumas iš Kauno. Jis mūsų prezidiumo narys. Susitarėm dėl Jankovskos brolio buto. Žadėjo padėti.

Kovo 28. Trečiadienis
Anksti rytą išvykau mašina į Klaipėdą. Visą kelią niekad nematyto tirštumo rūkas. Važiavome kaip per pieną visus tris šimtus kilometrų. Užtrukome kelyje veik penkias valandas.
15 val. susitikau su Klaipėdos centrinės ligoninės darbuotojais. Buvo svečių ir iš kitų miesto ligoninių. Praėjo viskas pakilia nuotaika. Daug plojimų.
19.30 val. Palangoje susitikau su miesto visuomene M. Gedvilo vardo vidurinės mokyklos salėje. Žmonių labai daug. Karštai plojo, dėkojo. Ir vėl nesupratau, už ką žmonės mėgsta mane.
22 valandą – „Gabijos“ restoranas. Susirinkome klubo „Kai jums per 30“ nariai. Visą restoraną užėmėm. Pasveikino mane su artėjančiu jubiliejum. Gavau juostą, gėlių, keramikos. Taigi.
Vėlų vakarą, taigi po vidurnakčio, parsiradau „Eglėje“ nakvoti. Ilgai neužmigau.

Kovo 29. Ketvirtadienis
Iš pat ryto – į Klaipėdą. Pas Viktoro našlę. Pasirodo, jai buvo atnešę Viktoro pensiją už kovą, o jis jau dvi dienos karste, tai pasiuntinė apsisuko ir išėjo su visa pensija. Kai našlė nuėjo, po laidotuvių, ieškoti „teisybės“, jai buvo pasakyta, kad pensiją ji jau pasiėmusi ir be reikalo landžioja dabar su pretenzijomis. Sugrįžo našlė namo, atgulė. Taigi šitaip.
Vakare susitikau su „Lino“ poilsiautojais. Daug ruskelių, ir vis tokie nuskalbti, perkorę, vis iš tokių, kurie negauna kelialapių vasaros mėnesiais. Lenda prie mūsiškių moterėlių atkakliai, beveik reikalaudami šaukia „eiti prie jūros“ arba „kur nors kitur“. Rusas visur rusas. Degtinė ir mergų tarpukojis jam pirmoj vietoje. Salė vis dėlto buvo pilna lietuvių. Daug atėjo žmonių iš miesto. Viskas praėjo gerai.
21 valandą palikome Klaipėdą, dar bijodami rūko. Bet jo nebebuvo. Apie pirmą nakties jau buvome Vilniuje, lovoje. Gerokai pavargę.

Kovo 30. Penktadienis
Socialinio aprūpinimo ministerijoje man buvo paaiškinta, kad, Viktorui mirus, jo pensija niekam nebegalėjo būti išduota. Ir tai nežiūrint, kad mirė jis kovo 13-tą, o pensijos išdavimo diena – kiekvieno mėnesio 15 dieną, taigi „nepritraukė“ 2 dienų. Apdairi ta mūsų vyriausybė, sugeba vidury baltos dienos apiplėšti sielvarto prislėgtą našlę, seną moterį, sulaukusią virš 80 metų ir likusią be jokios globos, be maitintojo. Tuoj pat parašiau apie viską Viktorienei, patariau, kaip tvarkyti dokumentus, kad jai pačiai būtų paskirta pensija, kaipo netekusiai išlaikytojo, ir kad šitai padarytų skubiai, nes jeigu nebus dokumentai sutvarkyti per tris mėnesius po vyro mirties, tai pensijos nebegaus jokios, viską pasiims mūsų brangi „tarybų“ valdžia.
Buvau Proftechnikos mokinių Kultūros namuose, susitikau su merginomis, įsigijusiomis žemės ūkio specialybes ir pasiryžusiom eiti dirbti į žemės ūkį. Kiek to jų pasiryžimo užteks, vienas dievas težino. Žinau pavyzdžių, kad iš 23 tokių „pasiryžusių“ į kolūkinį kaimą nuėjo 4. Taigi. Pasakiau žodį, pasveikinau, palinkėjau. Buvo draugai Česnavičius, Markūnas, Baltrūnas, kiti dideli žmonės. Davė ir išgerti po „oficialiosios“ dalies. Taigi.

Balandžio 2. Pirmadienis
Užvakar ir vakar tvarkinėjausi po namus, dėliojau savo archyvinius rankraščius, knygiūkštes. Reikia sutvarkyti, nes mano metų sulaukus „nežinai nei dienos, nei valandos“. Tuo pat mėginau „įsikvėpti“ norą rašyti naująjį romaną. Nepasisekė.
Išvykau į Prienų rajono Čepajevo kolūkį, tris valandas kalbėjausi su kolūkiečiais. Nė vieno neradau, sutinkančio su viskuo, kas dabar valdžios daroma žemės ūkyje, tiksliau pasakius, ne daroma, o kliudoma ką nors gero, naujo, reikalingo padaryti, bent menkiausiai iniciatyvai pareikšti. Komunistų partija stačiai dreba dėl savo autoriteto, kad tiktai kas ko nepadarytų be jos patarimo, pasiūlymo ir t. t. Visur dabar Lietuvoje tas pats.

Balandžio 3. Antradienis
Parašiau laišką Povilui Zulonui, sutarėm, kad alaus atsiimt atvažiuosiu balandžio 11 dieną.
Įkalbėjau į magnetofoną Radijo ir televizijos komitete savo žodį apie taiką, jos saugojimo būtinumą.
Taikos gynimo komitete serga atsakingoji sekretorė L. Pakerytė. Darbas be jos pasunkėjo.

Balandžio 4. Trečiadienis
Šiandien rytą mirė Sofija Binkienė, poeto Kazio Binkio našlė, sulaukusi 81 metų. Puiki buvo moteris, tauri, kilni. Hitlerinės okupacijos metais išgelbėjo, slėpdama savo namuose, daug žydų, pabėgusių iš geto. Į gyvenimo pabaigą labai nusilpo, viena pati nieko nebegalėjo tvarkytis. Džiaugiuosi, kad padėjau jai su šeima gauti patogų butą rašytojų namuose.
Važiavau į Kauną susitikti su J. Jablonskio mokyklos (vidurinės) mokytojais ir vyresniųjų klasių moksleiviais. Pakeliui paėmėm gerokai pagyvenusią moterį su mažu vaiku. Išsikalbėjome apie girtavimą. Mane atpažino iš pasisakymų per televiziją, labai dėkojo, kad kalbu prieš alkoholizmą, papasakojo, kad jų kolūkyje (Kaišiadorių rajone) ką tiktai įvyko skaudi nelaimė: persigėręs vyras užmušė kirviu žmoną ir pasikorė pats. Liko šeši vaikai, mažiausiam iš jų – treji metukai. Liko visi be jokios globos. Taigi.
J. Jablonskio mokykla – perpildyta. Joje labai ankšta. Buvo statyta dar „anais“ laikais. Pačiam man teko šveisti joje parketą. Skirta buvo pradžios mokyklai, o dabar – vidurinė. Nėra kur nei apsisukti, nei pasidėti. Moksleiviai su ašaromis akyse veržėsi į salę „pamatyti rašytoją“, o nepateko nė penktoji dalis. Tvanku, kalbėti sunku. Juo labiau, kad diena iškrito saulėta, lauke 22 laipsniai šilimos. Na, šiaip taip pravedėm susitikimą. Pasėdėjau ir su mokytojais po visko. Kalbėjomės labai atvirai.
Sugrįžau apie 22 valandą, smarkiai nustebindamas Moniką: iš Kauno tokiu ankstyvu metu?! Šito dar nebuvo!

Balandžio 5. Ketvirtadienis
Padirbėjau Taikos gynimo komitete.
Respublikinėje bibliotekoje dalyvavau Petro Cvirkos 75-jų gimimo metinių proga suruoštame atminimo vakare. Teko vesti man. Dalyvavo skulptorius Napoleonas Petrulis, poetas Vacys Reimeris, aktorė Joana Valančienė, na ir aš. Buvo Cvirkos sūnus Andrius, dailininkas, duktė Elena.
Žmonių sausakimšai. Ypač daug jaunimo.
O Petro Cvirkos žmona dailininkė Cvirkienė neatvyko.
Sūnus Andrius paaiškino, kad ruošiasi ji savo darbų parodai.
Ir dunkstelėjo man į širdį prisiminimas, kad ir į Petro Cvirkos laidotuves 1947 metais ji neatvyko iš Kauno, kur tada gyveno. Priežastis: nėščia penktas mėnuo, saugosi susinervinti.
Skaudžiai dunkstelėjo man į širdį.
Paklausiau Andrių, ar galiu, kaip vakaro vedantysis, padėkoti žmonėms Marijos Cvirkienės vardu? Gavęs sutikimą, taip ir padariau. Žmonės stipriai paplojo. Ne dėl jos šitai padariau. Dėl Petro Cvirkos.
Iš to piktumo „priėmiau“ vieną kitą taurelę. Ten pat bibliotekoje.

Balandžio 6. Penktadienis
Radijo komitete iš pat ryto įrašiau atsiminimus apie Antaną Venclovą karo metais. Nelabai patenkintas esu tuo įrašu, bet redaktorius Strazdelis sako, kad nieko. Gal ir taip.
Seniai turėjau parašyti straipsnį taikos gynimo tema kažkokiam kalendoriui „Minties“ leidyklai, o jis man nesiseka. Kažkoks užsikirtimas. Stipriai gailiuosi, kad pasiėmiau, neturiu valios atsisakyti. Dažnai man pritrūksta valios.
Kalbėjau telefonu su rašytoju Juozu Grušu. Pagyrė mane, kad nepasiduodu metų naštai, visur važinėju, susitinku su tūkstančiais žmonių. Pagyriau ir aš jį, sulaukusį jau veik 83-jų, o dar stiprų, berašantį naujus kūrinius, kai aš jau šešti metai nieko neberašau ir net nežinau, kada rašysiu bei apskritai ar dar rašysiu. Pasakė jis, kad rašyti reikėtų, nors ir esu daug parašęs. Patarimas geras, o kur paimti tikėjimo, kad mano darbas reikalingas, kad neguls jis gėdos dėme man ant galvos? Nerandu šito šaltinio…
Vakare abu su Monika pabuvojome pas gražų žmogų, profesorių mediką Marijoną Krištopaitį. Šiandien jam 70. Kaip man kadaise. Nunešiau dovanų savo „Raštų“ visus aštuonis tomus. Monika įteikė rožių puokštę. Buvo patenkintas. Net labai. Žmonių radome pilnas patalpas gana erdvaus jo buto Čiurlionio gatvėje. Ir vis – įžymūs medicinos pasaulio šulai, profesoriai, docentai, visokie kitoki. Pasveikinome, išgėrėme, apie 22 valandą buvome jau namie. Gerai, kai šitaip. Be triukšmo, pompastiškų kalbų, visuomet arba beveik visuomet veidmainiškų.
O naktį, neužmigdamas po kavos, vėl prisiminiau Petrui Cvirkai skirtą vakarą Respublikinėje bibliotekoje. Ir vėl suspaudė širdį. Nemylėjo jo žmona Marija Račkauskaitė-Cvirkienė. Tikrai ne. O kas mylėjo? Juk ir į šį, jo gimimo 75-rių metų sukakčiai skirtą vakarą neatėjo nė vienas rašytojas. Nė vienas! Net Rašytojų sąjungos vadovybės atstovo – nė vieno. Ir net iš Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tiktai kalbininkas vienas. Tai kaip čia yra?
Monika irgi nemiegojo, atėjo į mano kambarius, susėdome, kalbėjome. Dieną pas ją buvo neramioji Irena Kostkevičiūtė, prikalbino pasirašyti raštą „Komunisto“ redakcijai dėl Vinco Mykolaičio-Putino palikimo, dėl jo palikuonių siautėjimo. Pasakiau jai, kad gerai padarė pasirašydama, tačiau vilčių nebeturiu jokių. Seniai nujaučiu, kad šitame reikale yra man dar nežinomos jėgos, kurios suinteresuotos užkirsti kelią V. Mykolaičio-Putino populiarinimui, todėl ir nesprendžia reikalų, dangstydamiesi įstatymais, pagal kuriuos rašytojo įpėdiniai yra teisėti jo turto paveldėtojai. Tai, žinoma, daugiau negu juokingi šnekalai. Milijonus nekaltų žmonių sunaikino Stalinas ir visa Komunistų partijos vadovaujanti šutvė, ir nesukliudė jai jokie įstatymai, o dabar… nebeįmanoma sudrausti įsisiautėjusius rašytojo turto grobuonis?! Juokas ir gana. Kartus juokas.
Žmonėse vis plačiau šnekama, kad pagrindinį darbą šita prasme vysto Eduardas Mieželaitis, iš seno nekentęs V. Mykolaičio-Putino, bėgęs skųsti jį į LKP Centro Komitetą, kai buvo išleista rašytojo knyga „Langas“, visu balsu rėkęs, kad tai antitarybinis rašytojas ir kad pats laikas „sutvarkyti“ jį. Šitaip iš tikrųjų buvo, tačiau negaliu patikėti, kad dabar E. Mieželaitis taip niekšingai veiktų. Žmogus vis dėlto negali taip kiaurai perpūti. Kai sakau šitai žmonėms, visi juokiasi iš mano naivumo. Kas čia žino, kaip yra iš tikrųjų. Viena aišku: E. Mieželaitis visą savo gyvenimą dega mirtinu pavydu kiekvienam rašytojui, kurį tik įtaria populiarumo įgijusiu žmonėse.
Įdomu, kad šis žmogėnas jau seniai įruošė… savo paties memorialinį muziejų Kaune, Šančiuose, kur vyriausybė grąžino jam jo tėvo namą, savo metu nacionalizuotą. Visaip būna.

Balandžio 7. Šeštadienis
Taip jau klostosi mano pastarojo meto dienos, kad beveik nė vienos nebepraeina neišgėrus. Daugiau ar mažiau. Nusialinau visiškai. Šiandien jaučiuosi lyg išspausta citrina.
Išleidau Moniką į Paalksnę. Rokas išvykęs su Dailės instituto studentais ekskursijon į Plungę. Tai guliau vėl, ilgai mąsčiau, kad niekai iš manęs, nežinau, kur dėti save, kaip elgtis, kaip pagaliau užbaigti viską. Nusivylęs tiek smarkiai viskuo, kad ne tokia jau tolima man mintis apie savižudybę. Taip yra. Taip yra. Pavargau mirtinai nuo dvigubo gyvenimo, kai vieną mąstai, o kitą kalbi žmonėms iš tribūnos, kai nebetenki moralinio potraukio rašyti, apskritai ką nors veikti, kai viskas atrodo beviltiškai nusmukę, suirę, rieda į prarają žmonių moralė, principai, pati valstybė, kiekvieną dieną trimituojanti apie savo pranašumą prieš visas kitas pasaulio valstybes.
Nebegaliu prisiversti parašyti net to menko, vos 3-jų puslapių straipsneliūkščio apie taiką.
Kas toliau? Kas gi toliau?
Labai nedaug gero toliau.
Anūkė Akvilė atsiuntė atviruką iš Australijos. Dėkoja už… Naujametinius sveikinimus. Kada atsiminė! Rašo, kad įstojusi į Dailės institutą, gausianti 60 anglų svarų stipendiją į savaitę. Tepadeda jai likimas. Atrodo man, kad galėjo gi ir pasveikinti mane su artėjančiu 75-čiu. Ką gi. Ką gi… Ne veltui vargšas mano Juza tarė „Sakmėje“, kad anūkai nebelanko senelių kapų. Mūsų laikais nė vaikai nepamąsto apie tėvus, žiūri tiktai, kaip dar išlupus kokią šimtinę savo nesibaigiantiems reikalams, nieko daugiau. Ką gi…

Balandžio 8. Sekmadienis
Nieko naujo ir nieko gero. Darbą dirbau Taikos gynimo komitete išimtinai biurokratinį, vėl ir vėl susimąstydamas, kaip ištrūkti iš šitų nelemtų pareigų. Ir nieko nesugalvojau. Tuščios dienos eina viena po kitos.
O juk tuoj man – 75-ri! Praėjo gyvenimas, o kiek jo dar liko – vis gaištu, nieko padoresnio nedirbu. Jeigu šitaip toliau, iš kur man paimti pakantumo pačiam sau?

Balandžio 9. Pirmadienis
Buvau „Vagos“ leidykloje, žiūrėjau dailininkų darbus, iliustruojant mano „Juzą“. Darbų daug, džiaugsmo – nė už kapeiką. Atrodo, dailininkai, išskyrus vieną kitą, visiškai nesuprato „Sakmės apie Juzą“. O gal ir nenorėjo suprasti. Išbrokavom daugelį darbų. Leidyklos darbuotojai sunerimo, girdi, dailininkai labai ambicingi, įsižeis, supyks, nieko mano nebeiliustruos… Ogi tegu! Man jie visiškai nereikalingi. Nė vienas. Apskritai knygų iliustravimą laikau absurdu, gerokai apsunkinančiu skaitytojams suprasti literatūros kūrinį.

Balandžio 11. Trečiadienis
Vykau į Kupiškį, į Skapiškį, Mikiškių kaimą, pas aludarį Puroną. Buvau susitaręs su Povilo Zulono pagalba, kad padarys man gimtadieniui alaus 150 litrų. Padarė 160. Labai stipraus, iš karto vertė iš kojų. Paėmė visai nebrangiai: po pusę rublio už litrą. Tai gerai.
Vykau iš Vilniaus per Molėtus, susimokėjau už telefono pravedimą 100 rublių. Susitariau, kad balandžio 16-tą prijungtų.
Aplankiau pakeliui tėvo kapą Svėdasuose. Padėjau gėlių. Ir priėjau išvados, bestovint priešais kapą, kad pats laikas ir man čionai. Nieko gi gero nebebus mano gyvenime. Nė parašyti nieko nebeparašysiu. Tokį būdą turiu, trankų, neramų…

Balandžio 12. Ketvirtadienis
Pasiunčiau vairuotoją Antaną į Uteną. Parvežė pasterizuoto alaus dvi statines po 50 litrų kiekvieną. Atvežė ir kiaulių kojų bei ausų. Viskas „griaustiniui“ mano gimtadienio proga. Iš anksto jau susitariau su Draugijos moterėlėmis, visų pirma su reemigrante Rene Diktoraite, kad padės man, sutaisys viską. Taigi.
Vaikštau kaip apdujęs. Gal tai pagirios nuo Purono alaus vakarykščio? O gal ir ne. Kai žmogui sueina 75-ri, daug nebespurdėk, niekai. Laikas iš lėto, iš lėto, iš lėto… Taigi.

Balandžio 13. Penktadienis
Iš anksto pranešiau visiems, kad jokių iškilmingų minėjimų man nebūtų ruošiama ryšium su mano 75 metų sukaktim. Kas norės pasveikinti, tegu ateina balandžio 13-tą, taigi šiandien, į mano darbovietę Taikos gynimo komitete ir pasveikina. Taip ir atsitiko. Sveikinimai vyko nuo 10 iki 17 valandos. Pirmieji pasirodė Rašytojų sąjungos atstovai P. Bražėnas, A. Pocius, kiti. Toliau sekė Universiteto, Liet. kalbos ir literatūros instituto, ansamblio „Lietuva“, Rokiškio, Kupiškio, kitų kai kurių rajonų atstovai, ėjo Pedagoginio instituto žmonės, Komjaunimo CK atstovai, Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto Lenino rajono atstovai, laikraščių redakcijų, išskyrus, žinoma, „Lit. ir meno“, darbuotojai, Kauno atstovai. Plačiai paminėjo salėje Draugija kultūriniams ir draugystės ryšiams su užsienio šalimis, buvo ir LKP CK atstovai, atėjo geras būrys nelauktų ir netikėtų žmonių, atnešė gėlių, gražių suvenyrų. Užsibaigė tie sveikinimai tiktai apie 16 val.
Tada sėdome prie stalo salėje. Buvo smagu daug valandų. Tai sugrįžau vėlokai, tačiau Moniką radau ne besirūstinančią, o belaukiančią. Gerai, kai šitaip. Labai gerai.

Balandžio 14. Šeštadienis
Taigi mataigi, draugas Juozapai, šiandien tau jau 75-ri. Toks metas, kai nejučiomis susimąstai: juk jau vakaras, laikas siaurinti „veiklas“ visokias, laikas imtis kai ko svarbesnio, pabandyti sukalti kokį romaną ar ką nors panašaus. Pats laikas. Įdomu, kad visiškai man neliūdna, sulaukus tokių metų. Nė iš tolo nepergyvenu, kaip pergyvenau švęsdamas savo 50-tį, kai man atrodė, kad viskas jau baigta, nieko nebeparašysiu, apskritai nieko dora nebebus mano gyvenime. Dabar širdyje ramu. Ne gera, o ramu. Kiek parašiau, tiek ir parašiau, o ko neparašiau – taip ir bus neparašyta. Žodžiu, metai neša ne tik naštą žmogui, bet ir apsiraminimą. Nujaučiu, kad ir mirtį sutiksiu ramiai. O ko?..
Nuvykome su Monika į Anykščius. Tenai faktiškai įvyko tikras mano „jubiliejaus“ minėjimas, gerokai nuvarginęs abu mudu. Tai įvyko, beje, Kultūros rūmuose.
O vakare nukakome į Gintaro kolūkį, prie pat Kavarsko. Radome čionai daug žmonių, mūsų belaukiančių. Kolūkis labai turtingas, galima sakyti, milijonierius. Melžiamų karvių 350 štukų, bičių avilių penkiasdešimties ha plote 200 štukų, tvenkiniuose šiais metais įleista karpių mailiaus – 10.000 štukų, ir taip toliau. Išstatyta nauja gyvenvietė, pastatyti kultūros namai, įrengti šiltnamiai, kur auginamos ne tik ankstyvosios daržovės, bet ir visokiausių rūšių gėlės…
Ir keista nuotaika apėmė mane: viskas juk šaunu, puiku, gerai, o… nelinksma dūšioj. Ko gi šitaip? Gal kalta čionai ta aplinkybė, kad viskas tvarkoma nelabai pagal įstatymus, kad kolūkio pirmininkas Acus, kaip ir visi kiti tikrai gerų kolūkių vadovai, sukasi iš paskutiniųjų, kiekviename žingsnyje pažeidinėja finansinę drausmę, nusižengia egzistuojantiems įstatymams, išimtinai idijotiškiems, ir kiekvieną akimirką gali būti areštuotas bei teisiamas už visus tuos dalykus. O jeigu tų dalykų nedarytų, tai kolūkis beregint įklimptų į visišką bankrotą, paskęstų skolose. Visi šitai žino, ir visi apsimeta, kad nežino, kad viskas teisingai eina. Taigi šitaip.
Vėlai naktį pasiekėme Paalksnę abu su Monika.

Balandžio 15, 16. Sekmadienis, pirmadienis
Dvi dienas ilsėjausi, mąsčiau. Tikėjomės kažkokių svečių, niekas nepasirodė. Tiek jau to, tiktai gaila alaus gero, naminio. Stovi statinė 60 litrų talpos, stipriai putoto. Nei pats jo noriu, nei kam įpilti neturiu.
Nuotaika niūroka. Kaip beveik kiekvieną dieną pastaruoju metu. Oras karštas, žemė perdžiūvusi. Kolūkiai jau spartina sėją. Namo sugrįžus, irgi nelabai kas: ore temperatūra beveik 30 laipsnių, kambariai kūrenami, kaip buvo kūrenami viduržiemyje, nei miego nakčia, nei darbo dienos metu, kai langai po pietų įkaista pragariškai. Reikia manyti, kad vasara bus niekam tikusi. Viskas dabar – niekam tikę.

Balandžio 17. Antradienis
15 valanda – LKP Centro Komitete. Įvyko Liudo Giros gimimo 100-sioms metinėms skirtas posėdis. (Sukaktis rugpjūčio 27-tą.) Sudaryta komisija jubiliejinė, į kurią nežinia kokiais sumetimais įtrauktas ir aš. Tikrai nežinia. Ką turiu bendro su poetine kūryba? Ir ką turiu bendro su Liudu Gira, buržuazijos valdomoje Lietuvoje įkūrusiu Valstybės saugumo departamentą ir vadovavusiu šitam departamentui, artimiausiu būdu draugavusiu su Antanu Smetona? Nieko bendra, visiškai. Ir negaliu atsistebėti tokiu faktu, kad šis fašistas, tautininkų partijos narys, valstybės saugumo, taigi žvalgybos, departamento buvęs vadovas, šitaip garbinamas, pirmasis gavo Lietuvos TSR liaudies poeto vardą (dar karo metais Maskvoje), o tuo tarpu Kazys Boruta iki pat savo mirties buvo persekiojamas, traumuojamas, sodinamas į kalėjimą už „nepranešimą“ apie nacionalistų veiklą pokario metais. Arba Teofilis Tilvytis, kai jis buvo tąsomas ir tardomas už tai, kad… savo jaunystėje kažkiek laiko priklausė Šaulių sąjungai, įstojęs į ją todėl, kad galėtų pasinaudoti jos bibliotekos knygomis savo lavinimuisi pakelti. Panašiai ir Jonas Šimkus, ir daugelis kitų. Taigi šitaip.
17 valandą susitikau su LTSR Sporto komiteto darbuotojais. Išsikalbėjus, paaiškėjo gana įdomių dalykų iš sporto pasaulio. Atsakinėjau į klausimus. Po visko – trumpas pasisėdėjimas. Organizavo viską Albertas Astikas, LKP Kupiškio RK pirmojo sekretoriaus St. Tamošiūno išėstas iš darbo Kupiškyje. Taigi.

Balandžio 18. Trečiadienis
Tuščia galva. Ir tuščia širdis. Nieko negaliu rašyti, ir negaliu suprasti, kodėl negaliu. Kiek tęsis ši prakeikta padėtis? Šiurpas ima, pagalvojus, kaip bėga lekia laikas, kaip senstu su kiekviena diena ir vis mažiau belieka man vilties ką nors dar parašyti. O rašyti reikia. Ne vien todėl, kad skaitytojai neužmirštų, o dar todėl, kad honorarai mano baigiasi, tuoj prieisiu materialinius sunkumus. Taigi.
Pasiunčiau Pivorą į Uteną. Parvežė jis statines Utenos alaus kombinatui. Geras buvo alus.

Balandžio 19. Ketvirtadienis
14 val. sėdėjau Meno darbuotojų rūmuose, Baltojoje salėje, prezidiume. Vyko Rašytojų sąjungos valdybos plenumas. Svarstė poezijos reikalus. Nieko dora, ir nieko įdomaus. Pilsto iš tuščio į nepilną, burbuliuoja seniai įgrisusias šnekas apie neįtikėtiną poezijos pakilimą, suklestėjimą…
15 valandą nuskubėjau į Draugijos ir Taikos komiteto patalpas. Atvyko žinomas anglų rašytojas, antifašistas, Lenino premijos už taikos stiprinimą tarp pasaulio tautų laureatas Džeimsas Oldridžas. Seniai norėjau jį pamatyti iš arčiau, nors kaip rašytoją vertinu ne pačiu aukščiausiu lygiu. Įspūdį padarė neblogą, daug kalbėjo apie taikos judėjimą, apie Anglijos visuomenės nusivylimą JAV – jų politika, Reigano veiksmais, ypač po to, kai dabar Amerika per savo Žemės palydovus privertė anglus žiūrėti savo televizijos programas, užgoždama angliškąsias. Žodžiu, kalbėjo tai, ką dabar norima išgirsti Tarybų Sąjungoje. Tai suprantama: Oldridžas – senas Tarybų Sąjungos bičiulis, čia plačiai leidžiamos jo knygos, reklamuojamas, pašlovinamas daugiau negu, sakysim, Biolis ar kuris kitas. Šiaip ar taip, buvo įdomu.
18 valandą nukakau į „Eltos“ darbuotojo Degučio 20-ties darbo metų sukakties aplaistymą „Šešupės“ valgykloje. Buvo linksma, smagu. Nedaug teišgėriau.

Balandžio 20. Penktadienis
Šiandien norėjau vykti į Tauragę, kur gyvena Lietuvos liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas, atšventęs savo gimimo 70-ąsias metines, o balių nukėlęs į šią dieną, galėjau nuvežti jam Taikos gynimo komiteto Garbės raštą, kuriuo apdovanojome, ir įteikti jam. Deja, pasidaviau atkalbamas, girdi, nepatogu, kodėl gi tokia pagarba jam, liuteronų vyskupui, ir t. t. Tad ir susilaikiau. Ir gailiuosi. Būtų buvę įdomu ir naudinga tam tikra prasme. Taikos rėmime dalyvaujame visi, visų pasaulėžiūrų žmonės, tai kodėl negalima tokiomis progomis pagerbti lygiomis visų? Pinigus iš jų į Taikos fondą, iš kunigų ir pastorių, tai priimam, o pagerbti susilaikom. Nepatinka man šitokia „politika“.
11 valandą vėl buvau iškviestas į LKP CK. Vyko posėdis, šį kartą skirtas Salomėjos Nėries 80-sioms gimimo metinėms. Ir vėl aš įtrauktas į Jubiliejinę komisiją. Kodėl? Kam? Atsakymo negavau, vien pašaipų ištarimą: esi liaudies rašytojas! Beje, šita dingstimi į komisiją įtrauktas ir grafomanas Alfonsas Bieliauskas, išmaldavęs liaudies rašytojo vardą ir jį gavęs. O juk Salomėja Nėris nebuvo liaudies poetė, apskritai ji jokio „titulo“ neturėjo, mirė anksčiau, negu šie buvo pradėti kabinėti rašytojams ir pseudorašytojams. Petras Cvirka irgi mirė be „titulų“. Šita prasme pavydėti jiems tenka, norint ar nenorint. Gyvename tokius laikus, kai net numirti švarus nebeturi teisės, būtinai tau ką nors „užkabina“, o užkabinę – laukia padėkos, atsidavimo, aklo pritarimo viskam.
17 valandą turėjau eiti į Filharmoniją: Lenino gimimo kažkokios sukakties proga. Būčiau nėjęs, bet nūnai ant pakvietimo užrašo: „Prezidiumas“, tai nori ar nenori, o privalai eiti arba pranešti, kodėl negali. O mane pasodino dar prezidiumo pirmoj eilėj. Mačiau salėje daug tikrai nusipelniusių revoliucinio judėjimo veteranų, iki šiol tebetikinčių Lenino genialumu ir jo tauriais tikslais organizuojant Spalio revoliuciją, o jie sėdi salėje, o aš – prezidiumo pirmoj eilėj. Daugiau negu nesmagu. Velnias, matyt, ir pakišo respublikos vadovams duoti man tą prakeiktą „titulą“!..
Iš to apmaudo nuvykau po minėjimo į karčemą, nusigėriau visiškai alkoholiškai, grįžau vėlai, stipriai apgailestaudamas tą savo nuslinkimą „į šoną“.
Nemoku aš gyventi. Nieko nemoku.

Balandžio 22. Sekmadienis
Šiandien laikraščiuose paskelbtos Lenino premijos. Literatūros srityje gavo kažkoks baškirų rašytojas Karimovas, už knygą apie vaikystę. Dar kartą pasidžiaugiau, kad išbrauktas buvau iš kandidatų sąrašo, kaip savo metu buvo išbrauktas Justinas Marcinkevičius. Smagu stovėti bent šita prasme šalia jo.
Monikos draugė Ksana Dauguvietytė vėl atsiuntė iš Australijos dėžutę kavos. Anksčiau tokiais atvejais reikėjo sumokėti pašte 12 kapeikų, dabar – 3 rubliai. Negi valstybė praleis bent mažiausią progą nepasiplėšikavusi!

Balandžio 23. Pirmadienis
10 valandą įkalbėjau televizijai tekstą filmui „Literatūriniai Anykščiai“. Su džiaugsmu įkalbėjau, nes myliu Anykščius, branginu juos.
Taikos gynimo komitete, kur sėdžiu kasdien nuo 11 iki 13 valandos, nieko naujo. Tie patys tauškalai apie Tarybų Sąjungos troškimą išsaugoti taiką, tie patys reikalavimai duoti informaciją, kur, kada ir kokie masiniai mitingai pravesti, kiek dalyvavo žmonių ir t. t. O mes nieko nepravedinėjame, nes nėra jokių nurodymų „iš aukščiau“, o be „nurodymų“ nė nebandyk ko nors organizuoti. Vien į kailį užsidirbtum. O kad reikalauja informacijos, tai duodame: surašom, kur kokia dainų šventė arba amatų diena įvyko, pavadiname ją taikos mitingu, ir siunčiam. Tegu džiaugiasi Maskvos durneliai. Įdomiausia, kad jie iš tikrųjų džiaugiasi tenai Tarybiniame taikos gynimo komitete. Žodžiu, kaip danguje, taip ir ant žemės. Be melo – nė žingsnio.
16 valandą įvyko rašytojų partinis atviras susirinkimas, svarstėme Grožinės literatūros propagandos biuro darbą. Pranešimą padarė šito biuro pirmininkas A. Baltrūnas, kalbėjo paskui daugelis, tarp kitų ir aš. Įdomu, ar paminės mano pavardę „Literatūra ir menas“, aprašydamas šitą susirinkimą? Žiūrėsim.

Balandžio 24. Antradienis
Ilgai ruošėmės sušaukti Taikos fondo skyrių vadovų respublikinį pasitarimą, iš anksto nustatėme šios dienos datą, o dabar paaiškėjo, kad visi tie žmonės turi dalyvauti ideologinių darbuotojų seminare LKP CK ir mums konferencijai belieka lygiai viena valanda laiko. Idiotiška situacija! Ir teko ją išnaudoti, nes kitos progos neįmanoma sulaukti dabar, kad viena „priemonė“ veja kitą, kai visos įstaigos bei organizacijos nieko kito neveikia, tik pravedinėja „priemones“, sugaišdamos nesuskaičiuojamas valandas ir dienas. Tad suslinkome visi į Profsąjungų centro tarybos rūmus, pas Romą Baltrušaitį, nūnai mano pavaduotoją Taikos fondo reikalams, ir… pravedėme konferenciją, trukusią net nepilną valandą. Kiek iš to bus naudos, parodys ateitis. Spėju, kad nemažiau, nors ir nedaugiau už tas „priemones“, kurios trunka po kelias dienas Maskvoje.
O į ideologinių darbuotojų pasitarimą-seminarą Centro Komitete taip ir nebuvome pakviesti nei aš, nei Loreta Pakerytė. Įdomu. Jeigu nepasakyti: keista!

Balandžio 25. Trečiadienis
Šiandien Monikos gimimo diena. Pasveikinau, įteikiau parfumerijos komplektą, dar kovo mėnesį pirktą šituo tikslu Maskvoje. Pasižiūrėjo, pasakė: „Tu ne man šitą pirkai, o kuriai nors savo mergų!“ Nepasakysiu, kad labai linksma šitai girdėti. Na tiek to. Jokio gimtadienio minėjimo neruošėm, tik vakare susirinko svečių, tikriau tarus – jos draugių. Pasėdėjome truputį, palikau jas su Monika jos kambariuose.
Mano draugai, beje, į mano namus niekad neateina. Taip jau Monikos patvarkyta, kad niekas nesiryžta peržengti slenkstį. Nežinau, ar tas gerai. Nežinau.
Šiandien Rašytojų sąjungoje įvyko prozos sekcijos susirinkimas, dalyvaujant atvykėliams iš Maskvos: Borščiagovskiui, Terakopianui, Levui Ozerovui, kažkokiam Dailtanovui ir, žinoma, Zaleskajai. Nėjau, nedalyvavau. Nekenčiu jų visų. Vėlų vakarą susiskambinau su Algiu Pocium, dalyvavusiu tenai. Pasakojo, kad atvyko šitie svečiai, kaip ir reikėjo tikėtis, tik pazonduoti dirvą, ką dabar galima būtų versti į rusų ir kitas kalbas, kam pasiūlyti tarpininkavimą ir pan. Gerai, kad nedalyvavau.

Balandžio 26. Ketvirtadienis
Prieš pietus, kaip ir kasdien, makalavausi Taikos gynimo komitete, kurio pradedu gana rimtai nebekęsti, tuo pačiu jausdamas panieką pačiam sau. Falšas, ir nieko daugiau, visas tas mūsų taikos gynimo darbas. Pinigus tik plėšiam iš žmonių, ir gana!
18 valandą nuvykau į Vilniaus pedagoginį institutą, susitikau su studentais bei dėstytojais kaip rašytojas ir kaip Taikos gynimo komiteto pirmininkas. Priėmė mane tiek šiltai, kaip nebeatsimenu, kur ir kada, užbėrė klausimais, daug kartų kalbos metu karštai plojo, pridovanojo gėlių ir užbaigė viską tuo, kad visa salė sustojo ir sugiedojo man „Ilgiausių metų“. Sunkiai valdžiau ašaras, o dar sunkiau buvo man suprasti, kodėl šitaip, už ką žmonės taip vertina daugiau negu kuklius mano darbus literatūroje ir kaip galėjo atsitikti, kad mano raštus pripažįsta ne tiktai subrendusių metų žmonės, bet ir jaunimas? Tikrai keista. Ir juo keisčiau man atrodo, kad nuolatos girdžiu iš daugelio rašytojų nusiskundimus, girdi, mūsų nesupranta skaitytojai, jie nepriaugę, mus skaitys tiktai po 50 metų, tiek mes praaugom dabartinę visuomenę ir t. t. Prisipažinsiu, negalėjau niekad suprasti tų nusiskundimų. Kodėl gi Maironis niekad nesiskundė šituo? Arba Vaižgantas? Arba Krėvė? Pagaliau ir Petras Cvirka arba Salomėja Nėris? O juk jų laikais Lietuvoje buvo nepalyginamai mažiau raštingų žmonių nei dabar. O suprato. Net ir tie, kurie nebuvo skaitę nei Maironio, nei daugelio kitų, žinojo apie juos, gerbė ir mylėjo. Šitaip gi buvo. Taigi džiaugtis man dabar? Ar susimąstyti? Nesu juk nei Maironis, nei kitas kuris iš tokių milžinų, o negaliu skųstis, kad manęs nesupranta, nemyli, nepripažįsta. Taigi.
O vakarui vadovavo instituto rektorius Jonas Aničas, savo metu dirbęs LKP CK aparate Mokslo skyriaus vedėju, dabar – mano pavaduotojas Taikos gynimo komitete.

Balandžio 27. Penktadienis
19 valandą susirinkome Profsąjungų tarybos Kultūros rūmų didžiojoje salėje, kur drauge su Veteranų sekcija ir Literatūros propagandos biuru organizavome vakarą Taikos fondo naudai. Nustebau, kad visiems susirinkus nepasirodė nei Alfonsas Bieliauskas, nei Jonas Avyžius, nors abu tvirtai prižadėjo dalyvauti. Avyžiui buvo paskambinta, atsiliepė jo žmona <…>, pranešė: „Rašytojas Jonas Avyžius turi kitų reikalų, jis – rašo!“ ir numetė ragelį. Bieliausko bute niekas neatsiliepė. Dėl Avyžiaus stebėtis netenka: visiškai žmonelės komanduojamas, tikru jos pastumdėliu tapęs, bet ko gi šitaip Bieliauskas?
Ilgai visus varginęs karštis vakar atvėso, o praeitą naktį buvo stipriai pasnigta, įdomiai atrodė žydinčios tulpės panirusios sniege ir linksmai žvelgiančios iš po jo. Temperatūra – 3–4 laipsniai šalčio. Į pavakarę sniegas pradėjo tirpti. Šitas sniegas – dar vienas ženklas, kad geros vasaros laukti nėra ko.

Balandžio 28. Šeštadienis
Abu su Monika aplankėme Respublikinėje bibliotekoje suruoštą mano parodą. Labai turtinga paroda. Radau nemažai medžiagos apie save, kurią buvau visiškai užmiršęs arba laikiau pražuvusia. Šaunūs tie bibliotekos darbuotojai! Padėkojome visiems, pasėdėjome prie puoduko kavos, susitarėm, kad gegužės 15 dieną įvyks čionai mano kūrybinis vakaras, žinoma, nepabrėžiant, kad man jau 75-ri. Skaityti pakviesim Gražiną Urbonaitę ir Vladą Bagdoną, o vesti vakarą – Petrą Bražėną.
Manau, kad šis vakaras bus jau paskutinis mano susitikimas su skaitytojais. Pats laikas baigti, stipriai padėkojus vakaro metu visiems. Laikas!

Balandžio 30. Pirmadienis
Netikėtai gavau iš Amerikos laikraštį „Vilnis“. Pirmame puslapyje įdėtas mano straipsnis „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ triumfas“. Neatsimenu, kada ir kam buvau rašęs, o įdėjo. Matyt, pasigavo iš kažkur. Išsiunčiau tą laikraštį ir dar keletą knygų Povilui Zulonui į Kupiškį. Straipsnis jam pravers vietos muziejuje „Vestuvių“ istorijai papildyti. Taigi šitaip.
Sniego jau niekur nebėra. Vėl karšta.

Gegužės 1. Antradienis.
Praeitą savaitę šeštadienis ir sekmadienis buvo paskelbti darbo dienomis, o nuo vakar dienos ir toliau, gegužės 1 ir 2 dienos – šventėmis. Tai ir švenčiame.
Televizoriuje stebėjau šventinį paradą Vilniuje ir Maskvoje. Pastarojoje pirmą kartą viskas vyko visiškoje tyloje, be jokių kalbų ir sveikinimų. Keistoka visa tai. Dabar daug kas keistoka.
Monika su Dagne ir Lile – Paalksnėje. Ilsisi. Gerai, kad taip. Ir man gerai. Vis kokio darbo nusitveriu, pavarau redaguojamus rankraščius, apskambinu draugus. Gerai.

Gegužės 2. Trečiadienis
Sugrįžo Monika iš Paalksnės, repetuoja toliau naująjį spektaklį. Iš repeticijų sugrįžta suirzusi, keikdama rež. Tuminą. Teatras – visada teatras.
Sutikau Breivienę, vaikų gydytoją. Įdomiai pasikalbėjome apie visokias ligas. Nedaug ką bendro mes su ja turime. Šiaip pažįstami.

Gegužės 3. Ketvirtadienis
Baigiau rašyti straipsnelioką apie Pergalės dieną „Komjaunimo tiesai“. Redakcija visiškai nesitikėjo gauti jį, tai džiaugėsi.
Vartinėjau romano „Visur Lietuva“ (anksčiau „Krito rasa“) juodraščius. Netraukia darbas prie jo, ir gana. Kažko dar trūksta.

Gegužės 4. Penktadienis
Vykau į Puponis, kur kadaise leidau vaikystės ir jaunystės dienas bei metus. Pakvietė mano pusseserė Salomėja Baltušytė-Grigienė į savo trečiosios dukters Vidos vestuves. Važiavo ir brolis Leonardas su žmona, jo sūnus Albertas su savo sūnum, duktė Virginija, antra duktė Loreta su vyru ir sūnum, taigi…
Grigai – eiliniai kolūkiečiai, o vestuves dukrai iškėlė, kokių nebuvau matęs savo jaunystėje net stambiausius buožes keliant. Svečių – per šimtą. Šampanas – upėmis. Naminio alaus statinių statinės. Degtinės nesuskaitomos bonkos. Stalai linksta nuo patiekalų tokių, apie kokius nelabai ir susapnuosi, iki sirpiausių pomidorų imtinai. Buožės taip neuliojo. Jie neskubėjo demonstruoti savo turtų. <…>
Pakėliau tostą, palinkėjau jauniesiems daug gero, paskui patyliukais išvažiavau namo, prieš tai, žinoma, padėkojęs šeimininkams.
Vestuvių metu sužinojau keistą naujieną. Mano Valiusė Balaišienė, pasitarnavusi prototipu novelės „Valiusei reikia Alekso“ herojei, visai nusibaigusios sveikatos, nebepaeina pati, sėdi priešais vyrą ir verkia. Ir tas verkia. Atsitiko jiems štai kas: jos vyras staiga gavo žinią, kad mirė Amerikoje jo giminės ir paliko jam pagal testamentą pusę milijono dolerių. Taigi. Gyvenimas jau praėjęs, paskutinės dienos belikę, o čia – pusė milijono! Žino abu, kad pusę šitų pinigų pasiims valdžia, kad gaus jie ne dolerius, o tiktai sertifikatus, pagal kuriuos galės nusipirkti šį bei tą, bet ir tai ribotai, juoba mūsų valdžia išduoda sertifikatų labai ribotą skaičių, pamėnesiui, mat laukia paveldėtojų mirties, kad galėtų viską pasiglemžti. O kiek dar rūpesčių su to palikimo išgavimu, abu juk mažaraščiai, teks samdyti advokatą, važiuoti į Maskvą, ar tai jų jėgoms? Štai tau ir laimė, senatvės sulaukus!
Kai pagalvoju, tai vėl graužia mane sąžinė, kam reikėjo rašyti apie ją tą novelę prakeiktą! Prisikentėjo moteris, pergyveno labai skausmingai. Niekad neatleisiu sau šito.
Prieš vestuves užsukau į Kupiškį, pas šaunų ir ištikimą mano draugą Povilą Zuloną. Padėjo keptą vištą, įpylė „Dar po vieną!“, pasikalbėjome. Sugrąžinau statines, kurias skolinausi iš jo pažįstamų Kupiškyje naminiam alui savo „jubiliejui“. Viskas dabar tvarkoj. Viskas.
O nelinksma ant dūšios. Ko?
Monika negalėjo dalyvauti su manim Puponyse, šiandien išleidau ją į Paalksnę. Tegul pailsi nuo repeticijų.

Gegužės 5. Šeštadienis
Šiek tiek pagirių, o paskui – troškimas dar išgerti.
Atėjo Kunčinienė. Pasėdėjome gana draugiškai. Išlydėjau namo, o pats užsukau į „Dainavos“ restoraną, išgėriau 200 gramų konjako, nuėjau gulti ir visą naktį, kiek jos buvo likę, galvojau apie savo tikrai idiotišką gyvenimą ir asmenišką išglebimą. Niekai ir gana, kad tiktai šitiek išėjo iš manęs.
Atėjo naujas numeris laikraščio „Kalba Vilnius“, jame KPI docentas Kazys Varašinskas spausdina straipsnį „Didžiojo tėvynės karo metais“ (iš Lietuvos radijo istorijos). Įdomu, kad išvardina šitas docentas daugybę pavardžių, net M. Meškauskienės, kuri viso labo dirbo karo metais Maskvoje radijuje dvi savaites, po to man pavyko atsikratyti jos, kaip nieko dora nesugebančios. Taigi. O tarp visų tų pavardžių manosios nematyti. Nėra jos. Taigi.

Gegužės 7. Pirmadienis
Niūri diena. Ne kad išgėriau vakar šiek tiek, o iš viso nuotaika niekai.
Buvau universitete, kur pakvietė mane prof. Balkevičius pakalbėti humanitariniame fakultete apie Pergalės dieną, karą, taiką ir t. t. Viskas vyko buvusioje Aktų salėje, pažįstamoje man iš pačių pirmųjų pokario metų, kai suruošdavome čionai literatūros vakarus, o klausytojai studentai vis dairydavosi į duris, laukė valst. Saugumo darbuotojų ateinant išgabenti juos į Sibirą. Tie studentai naktimis nemiegodavo tuomet bendrabučiuose arba privačiuose butuose, o išeidavo į Belmonto mišką ir ten laukdavo ryto. Nemažai metų šitaip. Ypač po 1947 metais masinių trėmimų Lietuvos gyventojų į Sibirą. Dabar viskas ramu. Pakalbėjau. Po to Kelmickaitės vadovaujamas universiteto folklorinis ansamblis „Ratilio“ atliko nedidelį koncertą, labai skambų, visą iš autentiškų liaudies dainų. Šauni ta Kelmickaitė.

Gegužės 8. Antradienis
Kalbėjau telefonu su Eugenijum Gavrilovičium, įžymiausiu tarybiniu kino scenaristu, ir dar kartą pasigrožėjau šituo žmogum: 85-ri jam metai, o rašo, rašo, rašo, kiekvieną dieną dirba iš peties. Štai iš ko reikia pasimokyti dirbti ir gyventi!
Gavau iš „Vagos“ leidyklos A. Vienuolio „Raštų“ pirmojo tomo rankraščius. Darbelio man užteks, juoba puslapėlių čionai toli per 600, o aš juk Redakcinės komisijos pirmininkas. Ir toks pat pirmininkas kito leidinio apie A. Vienuolį: „A. Vienuolis literatūros moksle ir kritikoje“. Laikykis, brolau Baltuši, laikykis, kiek dar turi vieko.
Pagaliau parašiau ir išsiunčiau atsiliepimą apie apsakymą tam įkyriam žydeliokui iš Maskvos Jakovlevui. Tipiškas literatūrinis parazitas, atvykęs pas mus parašyti apie žmones, dosniai remiančius Taikos fondą, ir čia pat užsikabinęs rašyti prozą apie tuos žmones. O aš nemoku atsikratyti tokių, atsiprašant, rašytojų.

Gegužės 9. Trečiadienis
Šiandien – Pergalės diena. Visur vėliavos, šūkiai, vaikštynės, orkestrai, eitynės į Karių kapines Antakalnyje, vainikai, gyvos gėlės, kalbos apie pergalę. Taigi…
Turėjo įvykti paveikslų ir apskritai meno kūrinių mugė Kutuzovo aikštėje, bet neįvyko: šalta, lyja, vėjas muša…
Vakare žiūrėjau Jaunimo teatro spektaklį „Pirosmani, Pirosmani…“ Apie dailininką ta pačia pavarde, gruziną, visą gyvenimą nepripažintą, nūnai garbinamą. Vaidina jį Vladas Bagdonas, reto talento aktorius. Spektaklis nesujaudino. Negaliu gailėtis silpnų žmonių. Visą gyvenimą negalėjau šito. Spektaklis pastatytas rež. Nekrošiaus, jauno ir talentingo, „ieškančio“ scenos meistro. Detalės čionai išruoštos juvelyriškai, viskas puiku, deja, šalta. Aplinkui sėdėję žmonės visi rodė begalinį susižavėjimą. Manau, snobai jie visi. Režisierius smarkiai linkęs į mimo kategoriją, dramaturgo (Korostyliovo) tekstas beveik visai ignoruojamas. Bet juk tai nukrypimas į šoną. Ne į gerąjį, ne. Menas turi būti grynas. Taip galvojau visuomet. Žanrų bei metodų samplaika visuomet yra menininko silpnumo žymė. Ir tie amžini ieškojimai. Antai E. Mieželaitis įpusėjo septintą dešimtį metų, o vis dar ieško pats savęs. Ir nesuranda. Matyt, nelabai yra ką surasti.
Smarkiai surėmė mane radikulitas.

Gegužės 11. Penktadienis
Tvarkiau bilietus į mano kūrybos vakarą Respublikinėje bibliotekoje. Gavau 40, tuoj pamačiau: mažai! Paėmiau dar 60. Dabar gal užteks draugams apdalinti. Tegu ateina, kas netingi.
Nė prieš vieną vakarą tiek nesijaudinau, kiek prieš šitą. Net keista. Net nesuprantama. Jaudinuosi prieš susitikimus su skaitytojais visuomet, bet ne tiek gi!
Orai vis dar labai šalti. Maždaug 4–5 laipsniai šilumos.

Gegužės 13. Sekmadienis
Žiūrėjau televizijos filmą (lietuvių!) apie pralotą Olšauską. Negaliu suprasti, kam jis buvo statomas. Manau, vis tai mūsų kultūros stoka, skatinanti kai kuriuos meno žmones dar ir dar kartą pajuodinti buržuazinę praeitį, kelti jos juodąsias dėmes. Išeitų, tarytum buržuazijai valdant visuomenę sudarė tiktai du sluoksniai: iš vienos pusės komunistai pogrindininkai, kovoję prieš buržuazinę santvarką, iš kitos – policija, fašistai, reakcingiausi kunigai, parazitai buržujai ir kiti panašūs elementai. Bet juk buvo tūkstančiai dorų žmonių, mokslininkai, rašytojai, menininkai, kultūros darbuotojai, pažangios minties inteligentija. Būtent jie, gana sunkiomis sąlygomis, dėjo pagrindus mūsų tautos kultūrai vystytis, mokslui tarpti, augino ir grūdino aktyvią, veržlią jaunąją kartą. Kodėl gi apie juos – nė žodžio? Antra vertus, filmas apie pral. Olšauską vien antiklerikalinis, o ne antireliginis, arba, kaip dabar sakoma, ateistinis. Tokie dalykai nūnai seniai atgyvenę. Žmonės jau suprato, kad joks visuomenės sluoksnis nėra ir negali būti monolitinis. Tarp kunigų irgi buvo visokių žmonių. Kaip dabar yra visokių (net labai!) tarp komunistų. Ne, nesuprantu aš tokių reiškinių mūsų vaidybiniame mene, kaip šis filmas!

Gegužės 14. Pirmadienis
Buvau „Vagos“ leidykloje, žiūrėjau daugelio dailininkų iliustracijų, skirtų „Sakmei apie Juzą“. Spaudos komitetas sugalvojo pabandyti tokį eksperimentą: daug dailininkų, pasiskirstę po skyrelį, iliustruoja vieną knygą. Iš karto pasidarė man aišku, kad tai absurdas. Įrodo patys dailininkai, pripiešę tokių prieštaringų dalykų, kad jokios „Sakmės“ nebematyti, o yra tiktai pačių dailininkų pasimandravimai, troškimas rodyti dalykus išvirkščiai. Daugelį piešinių buvau atmetęs jau anksčiau, dabar matau: vėl jie sugrąžinti, maketuojami. Pakėliau triukšmą. Leidyklos vadovai pažadėjo „taisyti“ padėtį. O ką čionai ištaisysi?
Stulbina mane daugelio nūdienių dailininkų abejingumas savo darbui, žmonėms, realiai tikrovei. Juzą jie vaizduoja plonyčiais piršteliais, liekną, tikrą miesčionį. Ir tai žmogų, kuris savo rankomis statė trobas, kasė šulinį, apvaldė visą Kairabalės raistą, įsikūrė ir įsitvirtino jame!
Keisčiausia buvo girdėti kai kurių dailininkų aiškinimai: mes taip matome. Vienas jų, Gibavičius, prasitarė: argi Baltušis žino, kas iš tikrųjų buvo Juza? Žinome tiktai mes, dailės kūrėjai! Trenkiau durimis, išėjau sugadinta nuotaika.
Nenoriu būti piktu pranašu, bet neramina mane tasai sustingimas, nūnai įsigalintis mūsų literatūroje, mene, apskritai kultūroje. Nieko gero iš to nebus. Negali būti nieko gero.

Gegužės 15. Antradienis
Mano kūrybos vakaras. Dalyvauja Petras Bražėnas, Gražina Urbonaitė, Vladas Bagdonas. Visa bibliotekos fojė, balkonai, net centriniai laiptai perpildyti žmonių. Šiurpas nugaroj man! O jau sėdėdamas prie stalo vis dar nežinojau, ką pasakysiu jiems… Taigi!
Viskas praėjo laimingai. Girdėjau plojimus ne tik skaitovams ir P. Bražėnui, bet ir man. Tai gal gerai?
Po visko susėdome prie kavos puoduko. Buvo Justinas Marcinkevičius su žmona, Aleksas Baltrūnas be žmonos, Eugenijus Matuzevičius su žmona, daug žmonių. Smagu. Buvo ir Monika, dar smagiau! Violeta su savo Antanu. Dagnė. Viskas tikrai gerai.
Šiandien mano broliui Leonardui – 70. Buvome abu su Monika, pasveikinome, įteikėme dovanėlę. Buvo patenkintas. Įpylė kai ko.
Iš Molėtų skambutis: LKP RK pirmoji sekretorė Eleonora Blaževičiūtė sujaudinta teiravosi, ar tiesa, kad mečiau Mironaitę, suviliojau jauną žavią moterį su dviem vaikais, atplėšiau ją nuo vyro ir laimingai sukūriau naują šeimą. Pradėjau kvatoti. O ji ilgai negalėjo suprasti, kad visa tai – Vytauto Petkevičiaus su Julium Būtėnu purškalai, kad nieko panašaus nėra. Taigi!

Gegužės 16. Trečiadienis
Įvyko valstybinių respublikinių premijų Komiteto posėdis. Griežtai pareikalavau pašalinti iš kandidatūrų sąrašo meninį filmą „Faktas“ (scenarijus Žalakevičiaus, režisūra Grikevičiaus). Už mano pasiūlymą nebalsavo viešai niekas, trys susilaikė. O po posėdžio daugelis žmonių prieidinėjo prie manęs, apdairomis šnibždėjo į ausį, kad nebalsuos už tą filmą slaptame balsavime, kuris įvyks birželio 20-tą. Žinau, kad nebalsuos, bet kodėl gi žmonės taip bijo viešai pasakyti savo nuomonę?!
Buvau Revoliucijos muziejuje. Kalbėjau darbuotojams apie taikos gynimo reikalus mūsų respublikoje. Atrodo, buvo patenkinti. Grįžau namo gerokai pavargęs. Du posėdžiai mano amžiaus žmogui – aiškiai per daug.

Gegužės 17. Ketvirtadienis
Keistas dienas gyvenu. Beje, gana dažnai dabar gyvenu keistas dienas. Kažkoks pasimetimas dūšioj, ieškojimai, nerimas dėl romano, užsigulėjusio ne juodraštyje, o galvoje. Vis nerandu ir nerandu tikros pradžios, pirmųjų žodžių, ir pabaigos – paskutinių žodžių. Taip, matyt, gamtos motinėlės sutvertas, kad, nesuradęs kūriniui pavadinimo, pirmųjų žodžių ir paskutinių žodžių, negaliu pradėti paties darbo. Buvau šį romaną pavadinęs „Krito rasa“, vėliau jis man pasirodė netinkamas, kelis mėnesius pasvarstęs nutariau šaukti „Visur Lietuva“, dabar vėl susimaišė viskas, nebepatinka „Visur Lietuva“. Kur čia visur? Kaip visur? Lietuva, iš esmės, artėja prie niekur. Atrodo, teks grįžti prie pirmojo pavadinimo. Nors ir nepatinka jis man. Ilgai svarsčiau romano pradžią, kaip sakoma, ekspoziciją. Mano lėtinis svarstymas užėmė ne vienerius metus. Buvau pasirinkęs ankstų rytą kaime, apyaušrėliu pabunda vyriausias romano veikėjas Jonas Ramūnas ir išgirsta kaip jo žmona Ona jau bilda po kamarą ir maltuvę, kaip visuomet buvo Ramūnų sodyboje: kada beatsikeltų vyrai Ramūnų sodyboje, o moterys jau bilsčioja. Taip prie senelės Agotos, mena Ramūnas, taip prie motutės, taip ir prie Onos, kurią vedė jis iš gretimo Pašaltuonių kaimo. Išeina Ramūnas sužiūrėti sodybą, jau be laukų, vien su pasodybiniu sklypu, kolūkio išskirtais 60 arų, o sugrįžęs randa Oną atgulusią lovon, ko niekad nebūdavo. Švelni, geriausios širdies moteris šita Ona, o kalba kietai, santūriškai šiurkščiai. „Aš jau keberiokšt“, – pasako vyrui, tuoj pat pradėdama jam patarinėti, kaip laidoti ją, kaip jam, vienam likus, gyventi.
Gal ir neblogai šitaip. Bent man taip atrodė. Bet juk „Parduotų vasarų“ antros dalies novelėje „Virto ąžuolai“ viskas prasideda nuo motinos mirties. Ir ne vien tenai. Kažkaip atsitiko, kad mirtis vis painiojasi mano negausiuose darbuose. Taigi – pasikartojimas! O velniam man šito reikia?
Štai ir mąstau. Ir mąstau. Ir nirštu ant savęs už mąstymo lėtumą, ir kaip išbristi iš šitokio vėlavimo, nežinau.
14 valandą pradėjome Rašytojų sąjungos valdybos posėdį. Buvo iš Maskvos, leidyklos „Sovetskij pisatel“ atstovai: direktorius Jefremovas ir nacionalinių literatūrų skyriaus vyriausias redaktorius Tamas. Nedaug linksmo mums pasakė. Gana negausiai leidžiama rusų kalba mūsų lietuvių rašytojėlių kūryba. Nedaug, beje, ir kalbėti jie gavo. Buvo iš karto apsupti mūsiškių genijų, išmaldautojų, prašančių atkreipti dėmesį į juos, į juos, į juos. Keista, bet jau nebesistebiu. Alfonsas Bieliauskas atkakliai piršo K. Maruko raštus, įrodinėdamas, kad tai vienas reikšmingiausių nūdienių Lietuvos rašytojų. Daugiau negu keista buvo šitai girdėti. Bet ir tuo nebesistebiu. Mūsų literatūros gyvenime nebelikę jokių kriterijų, kas kam užeina ant seilės, tas tą ir perša, o ypač tais atvejais, kai peršamieji geriau užfundija. Štai ir M. Sluckis karštai siūlė išleisti lietuvių kalba tūlo Žlibino surašytus… dainų tekstus, nors puikiai žino, kad visame pasaulyje tokie tekstai rašomi tiktai kompozitoriams kurti dainas, jų tekstai atskiromis knygomis leidžiami tiktai ypatingais atvejais, ypatingiausiais. Labai teisingai M. Sluckiui atkirto Saulius Šaltenis. Šiurkštokai, bet teisingai.
Buvo priimami nauji Rašytojų sąjungos nariai. Slaptame balsavime atidaviau balsą tik už vieną: Almą Karosaitę. Ji verta, gabi, kultūringa, poetė tikra. Visi kiti, nė pavardžių jų nūnai nebeprisimenu, galėjo būti atmesti. Beje, priimtas ir P. Venslovas, pasisavinęs Venclovos slapyvardę. Prisiminiau jo apysaką, „Nemuno“ žurnale ėjusią per du numerius, pavadintą „Akvariumas“, pasakiau, kad tokia, atsiprašant, proza nieko bendra neturi nei su mūsų literatūra, nei su mūsų tauta: grafomanija, atskiesta pseudoseksualiniais skiedalais. Šoko jį ginti J. Mikelinskas, paskelbęs, kad „tokio rašytojo lietuvių literatūroje dar nėra buvę, reikia džiaugtis, sveikinti ir nedelsiant priimti“. Gyrė, liaupsino šį „venclovą“ ir V. Martinkus, jau nebe pirmą kartą nuviliantis mane. Pateikiau priimamajam klausimą, tiktai klausimą, nors buvau provokuojamas kalbėti, pasisakyti plačiau: „Kokią kryptį ateityje žadate pasirinkti savo kūryboje, vaizduosite Lietuvos ir lietuvių tautos gyvenimą realistinėje prozoje, ar orientuositės į „Akvariumą“? Buvo man atsakyta šitaip: „Kai pabandžiau rašyti realistiškai, man buvo patarta laikytis arčiau „Akvariumo“. „Kas šitaip patarė?“ Priimamasis neatsakė nieko, numykė, atsisėdo. Nujaučiu, kad tie jo patarėjai sėdėjo čia pat, posėdyje, kaip Rašytojų sąjungos valdybos nariai: „Nemuno“ žurnalo vyr. redaktorius Laimonas Inis ir Vytautas Martinkus. Abu kauniečiai. Manau, kad ir abu šančiškiai. Šančių kvapelis visada trenkia iš tolo. Pavyzdys: E. Mieželaitis, V. Petkevičius, Alf. Bieliauskas.
Kaip paradoksas – buvo priimtas į Rašytojų sąjungos narius Druskininkuose gyvenantis kažkoks Šišmorinas ar Šišmokinas, atsargos pulkininkas, pensininkas, 70 metų, nė žodžio nemokantis lietuviškai, nors gyvena Druskininkuose jau virš 10 metų. Kadaise tarnavo tarybinės Armijos daliniuose Vengrijoje, išmoko vengrų kalbą, verčia vengrų rašytojų kūrinius į… rusų kalbą, leidžia juos Maskvos leidyklos, bet Maskva į Rašytojų sąjungą jo nepriima, todėl ir atvyko šis žmogėnas į Lietuvą. Priėmėm balsų dauguma! Faktas, daug pasakantis apie mūsų lietuvišką principingumą.
Skaitinėju A. Morua knygą apie rašytojus Diumas. Apstulbau radęs, kad poetą ir dramaturgą de Miusė į kapus palydėjo tik apie 30 žmonių. Nelinksma.
Netikėtai paskambino iš Molėtų Eleonora Blaževičiūtė – LKP Molėtų RK pirmoji sekretorė. Kaip moteris paskambino. <…> Įdomu, kad iš Kauno plaukia žinios, jog susiradau… 55 metais jaunesnę, su kuria irgi sukūriau naują ir be galo laimingą šeimą. Kvatojau smarkiai. Tačiau ir pikta man. Šituos nešvankius gandus atkakliai platina ne vienas rašytojas, iš pradžių tas pamazginis smirdalius Vytautas Petkevičius su Julium Būtėnu, vėliau jau ir A. Zurba bei kai kurie kiti. Ir plačiai „eina“ šitie pliauškalai. Taigi.

Gegužės 18. Penktadienis
Prisimatavau naują kostiumą melsvo pineto. Atrodo, bus gerai.
Iš Kultūros ministerijos pranešė, kad kviečia mane VDR leidyklos atvykti į Erfurtą, spalio pabaigoje žadanti įvykti konferencija, skirta „Sakmei apie Juzą“. Matyt, „Juza“ jau išėjo vokiečių kalba (vertė M. Brevinga). Gerai, kad išėjo, o važiuoti į Erfurtą neturiu mažiausio noro. Labai šlykščiai uždergė tenai lietuvių literatūrai takus visi tie icchokai merai, alf. bieliauskai, m. sluckiai, ne vieną dešimtmetį kompromitavę mūsų literatūrą savo chaltūromis. Tai ar dera dabar man iš paskos? Tikrai nenoriu.
Universiteto kiemuose įvyko Knygos šventė. Buvo nemažai rašytojų: A. Maldonis, V. Bubnys, net V. Petkevičius, dar kažkas. Mačiau tarp jų ir „rašytoją“ Albertą Laurinčiuką. Tariau žodį ir aš. Taikos gynimo tema. Buvome pavaišinti stikliuku konjako ir kava. Suruošė viską šventės rengėjai: leidyklos ir Knygos bičiulių draugija, niekad nepajėgianti paaiškinti žmonėms, kaip galima būti knygos bičiuliu, jeigu niekur neįmanoma gauti knygų. Taigi šitaip.
Vakare žiūrėjau televizoriuje rašytojo Danilo Granino kūrybos vakarą. Iki šiol nelabai aukštai vertinau šį rašytoją leningradietį. Atrodė jis man gana vidutinių gabumų, silpnas stilistas, blankokų minčių ir blankokų spalvų menininkas. Paskutiniuoju metu Monika skaitė jo romaną, išleistą „Roman-gazeta“ leidyklos milijoniniais tiražais per du sąsiuvinius, pavadintą: „Paveikslas“. Taigi susidomėjęs sekiau jo kūrybos vakarą (Monika, beje, Paalksnėje, sėdžiu namuose vienas). Įsitikinau: daug gerų, gana aktualių ir gana… aštrių minčių turi šis rašytojas ir jam užtenka drąsos pasakyti jas viešai ir atvirai. Tačiau D. Graninui kaip rašytojui trūksta kažko tokio, kas patrauktų į jį žmones, kad nuoširdžiai pamiltų jį skaitytojai. Negaliu užčiuopti, ko būtent, bet trūksta.

Gegužės 19. Šeštadienis
Jau iš seniau vienas aktyviausių Rygos lietuvių Liepinis skambino man, prašė susitikti su Rygos lietuviais, esą, jie nori atvykti į Lietuvą, pasiklausyti gero koncerto, o „po visko“ būtinai pabendrauti su manim. Sutikau, ir štai šiandien susitikau Ukmergės gatvėje 6, Restauracinių darbų kombinate. O čia pasirodė, kad tie Rygos lietuviai suruošė tikrą mano gimtadienio (75-jo!) minėjimą. Skambėjo daug karštų kalbų, sveikinimų, buvo sugiedota lietuviškai ir latviškai „Ilgiausių metų“, įteiktas gražus suvenyras – medžio drožta lėkštė su įrašu: „Juozui Baltušiui – Rygiečiai“. Ir suruošta itin turtinga vakarienė iš produktų, atsivežtų iš Rygos. Ilgai pasisėdėjome. Pasakiau net keturias kalbas, padėkojau, pasikeičiau adresais.
Džiugina šis Latvijos lietuvių aktyvumas. Didelį organizacinį darbą tarp jų dirbo Justas Paleckis. Ir juo labiau stebina lietuvių padėtis „broliškoje“ Baltarusijoje. Lietuvių tenai nepalyginamai daugiau nei Latvijoje. Ištisi lietuvių gyvenami rajonai po karo buvo priskirti (tvarkant respublikų sienas) Baltarusijai. Čia veikė dešimtys lietuvių mokyklų, vyko tautinis gyvenimas. Dabar viskas uždaryta, uždrausta. Saugumo agentai perėjo visus kaimus ir visas sodybas, grasinimais išreikalavo pasirašyti tariamus vietos lietuvių pareiškimus Baltarusijos vyriausybei, kad jie reikalauja mokyti jų vaikus baltarusiškai arba rusiškai, tik jokiu būdu ne lietuviškai. Dabar, senosios kartos žmonėms beišmirštant, miršta ir bet kokia lietuvybė šiuose rajonuose. Tūkstančiai ir tūkstančiai lietuvių nutautėja. Liūdna ir skaudu dėl šitokios idiotiškos Baltarusijos komunistų bei kitų vadovų „politikos“.
Net Lenkijoje, kurioje niekad neklestėjo meilė lietuviams, šito nėra. Ten veikia lietuviškos mokyklos, eina laikraščiai, leidžiamos knygos, vyksta radijo laidos. Taigi šitaip.
Dar apie susitikimą su latviais. Vakarienės metu taip skambėjo lietuviškos dainos, jog supratau, kad Rygos lietuviai dešimt kartų karščiau myli jas, išliko tikresni Lietuvos patriotai, negu lietuviai, gyvenantys pačioj Lietuvoje.
Ir ne tik Latvijoje šitaip. Antai, Knygos šventėje mane supažindino su vyru ir žmona, Arvaldu ir Janete Zizais, atvykusiais iš Brazilijos. Tiesiog apstulbau, kad abu labai jauni, neseniai susituokę, o lietuviškai kalba gražiau už daugelį mūsų rašytojų. Pasakojo, kad tai seneliai taip išmokė savo vaikus, gimusius jau Brazilijoje, o pastarieji – juos, mūsų svečius. Taigi.
„Tiesoje“ perskaičiau mano kūrybos vakaro Respublikinėje bibliotekoje aprašymą, labai gražų.
Prieš kuri laiką pasirašiau kolektyvinį laišką į LKP CK. Dėl teatro kritikų „mafijos“ siautėjimo. Rytoj turėjo įvykti Teatro draugijos suvažiavimas. Ir įvyks, žinoma. Staiga šiandien, nežiūrint poilsio dienos, paskambino man iš LKP CK drg. Kadžiulytė, pasakė, kad vakar manęs ieškojęs drg. L. Šepetys, kad jis skaitęs tą kolektyvinį raštą, kad reikalai taisomi, tai gal dabar nereikėtų kelti didelio triukšmo, juo labiau, kad Lietuvos kompozitorių suvažiavimas praėjo daugiau negu blogai. Padėkojau, pasakiau, kad į suvažiavimą nesiruošiu eiti, neturiu laiko, o jeigu reikalai taisomi – sutinku, kad nereikia viešo triukšmo. Tačiau teatro kritikų „mafijos“ veiklą žinau gerai, ji verta visiško pasmerkimo, tegu ir vėliau. Tuo pokalbį baigėme.
Gerai jau ir tas, kad LKP CK atkreipė dėmesį.

Gegužės 20. Sekmadienis
Ilsėjausi, mąsčiau.
Prisiminiau stirniuką Būtėnų kaime, kur nuvykome su Monika į mano pusbrolio Jono Juzėno auksines vestuves. Jonas rado jį nusilpusį, pusgyvį, tėvų pamestą, parsinešė, pamaitino, atgaivino, paleido, ir jis dabar kiekvieną rytą ateina ir pliekia kojomis duris, reikalaudamas jam „priklausančios“ pieno bonkos, o išsiurbęs ją vėl išeina į laukus ir miškus. Vieną rytą atėjo Jonui nesant namie, beldė beldė, netekęs kantrybės įšoko pro langą į vidų ir ėmė mindžioti Jonienę lovoje kojomis. Toji supyko, išvijo, ir tas dabar nekenčia Jonienės, purkštauja pamatęs ją. O ką, o gal nuo šito ir pradėti romaną „Krito rasa“? Skambėtų tikrai gerai. Ir užbaigti romaną vėl juo, tik jau suaugusiu, kai ateina jis vėl, Jonui Ramūnui nusivylus sūnum ir dukra ir sugrįžus iš Kauno. Patinka man šita mintis, tik reikia dar gerai pasverti, kad neatsirastų „lyrinio skiedalo“ romane. Yra skaitytojų, kurie tiktai šito ir laukia. Labai „jautrūs“ tie skaitytojai. Kiekvienas prisiveisęs namuose po šunį, myli jį karščiausiai ir tuo pačiu metu pamiršta ištiesti žmogui ranką bėdoje. Ne, ne jiems rašau aš.
Netikėtai paskambino dailininkas Jurėnas, paprašė susitikimo. Susitarėm: ateis jis gegužės 22, antradienį.

Gegužės 21. Pirmadienis
Vakar vėlai vakare paskambino Anykščių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ona Galiauskytė, pranešė nelinksmą naujieną: staiga mirė ilgametė (24 metus išdirbusi) Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus direktorė Teresė Mikeliūnaitė. Kvietė atvykti kaip šiandien į laidotuves. Tiksliai neprižadėjau, o rytą kilęs supratau: reikia važiuoti, dalyvauti.
Buvo ji pašarvota Anykščiuose, muziejaus naujame korpuse, kurį ir išrūpino pati, muziejaus išplėtimo tikslu. Nuvykome trise: A. Vienuolio-Žukausko sesers anūkas, rašytojas Saulius Šaltenis, poetas Antanas Drilinga ir aš. Pastovėjome garbės sargyboje. Atsisveikinimo mitinge pasakiau kalbą šalia daugelio kitų kalbėtojų. Buvo labai daug žmonių susirinkę iš Anykščių, taipogi iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio. Atvyko velionės sesuo, du broliai su vaikais ir anūkais. Mirė Teresė Mikeliūnaitė staiga, turėdama 56 metus (insultas). Aiškino ekskursijai Jono Biliūno gimtinėje Niūronyse, netikėtai paprašė leidimo jai sėstis: „Keistai ėmė svaigti galva.“ Čia pat susmuko ir, nebeatgavusi sąmonės, mirė. Gydytojai pripažino: insultas.
Palydėjom velionę į Panevėžį, kurio kapinėse ilsisi jos abu tėvai, seneliai, plati giminė. Iš mūsų kalbą čia pasakė A. Drilinga, daugelis kitų palydėtojų.
Po laidotuvių – gedulingi šermenų pietūs. Giminių paprašytas, visus pietus vedžiau aš.
Stipriai man gaila Teresės Mikeliūnaitės. Reto taurumo buvo moteris, reto išmanymo muziejaus vadovė. Prisiminiau jos pasisakymus Vilniuje ir Maskvoje, minint A. Vienuolio-Žukausko gimimo 100-sias metines. Nė viena iškilmių kalba nepadarė žmonėms tokio įspūdžio, kaip jos žodis, ėjęs iš pačios širdies. Tikrai gaila tokio žmogaus.
Kelionėje plačiau išsikalbėjau su Saulium Šalteniu, ypač kai likdavome vieni du. Poetu A. Drilinga seniai nepasitikiu. Nelabai jis man aiškus, gaunantis tokį aprūpinimą, kokį gauna tik itin atsakingi darbuotojai arba „kai kur“ dirbantieji žmonės. Su tokiais geriau atsargiau. Taigi. Saulius Šaltenis pasirodė man tikrai nuoširdus, atviras, pakankamai savarankiškas, nedemonstruojantis šito savarankiškumo, bet ir nebijantis turėti savo nuomonę ir neslepiantis jos. Įdomi jo nuomonė apie E. Mieželaitį. Nujaučiau, kad nebuvo niekad palanki, bet dabar įsitikinau: daugiau negu nepalanki. Iš jo sužinojau daug negeros tiesos apie V. Petkevičių. Keista, bet apie Julių Būtėną iki šiol galvojo, kad tasai – senas pogrindininkas, beveik tolygus A. Guzevičiui. Kaip galėjo jam, protingam vyrui, susidaryti tokia nuomonė?! Pasakojo, kad V. Bubnys – ne toks jau tyruolis, kokiu dedasi ir kaip apie jį galvoja kai kurie žmonės. Pasirodo, šis rašytojas ilgus metus pastoviai gaudavo iš Kino studijos algą… kaip konsultantas, nors savo nuomonę pasakyti apie filmų arba scenarijų saugojosi kaip ugnies. Tokią pat padėtį ilgus metus buvo užėmęs ir kritikas Bučys. Sužinojus šitai, pasidarė man dar aiškiau, kodėl Kino studijoje vyksta tokie neįtikėtini dalykai. Ten irgi „mafija“, pono V. Žalakevičiaus vadovaujama ir kažkieno „iš aukščiau“ laiminama. Tokie reikalai. Gerai, kad šitaip išsikalbėjau su Saulium Šalteniu. Protingas jis vyras, tikrai talentingas dramaturgas ir prozininkas, be to – gana ryškus kaip asmenybė.

Gegužės 22. Antradienis
Šiandien turėjome eiti kartu su „Vagos“ leidyklos vyr. dailininku Armalu pas J. Nekrošių, kalbėtis dėl „Sakmės apie Juzą“ iliustracijų, o nenuėjom, nors buvome susitarę, tik negavau jokių „ženklų“ apie ėjimą iš „Vagos“ vadovybės. Atrodo, varo jie visi į kelnes iš baimės prieš dailininkus. Ką gi, uždėsiu veto iliustracijų panaudojimui „Sakmei“. Tegu nors pasikaria visi.
„Žirmūnų“ restorane pietavau su pastorium Jozefu Urdze, atvykusiu iš Vakarų Vokietijos. Maloniai praleidome laiką, įdomiai pasikalbėjome. Susitarėm, kad iškvies mane į svečius rugsėjo gale-spalio pradžioje dviem savaitėm. Tai būtų gerai. Iš ten sugrįžęs, gal nuvykčiau ir į Erfurtą. Būtų tiesiog įdomu palyginti abiejų Vokietijų gyvenimą. Vykti į Erfurtą iki šiol dar nepajutau jokio entuziazmo. Netraukia, ir gana. Nelabai traukia ir į Vakarų Vokietiją. Atvirai kalbant, vokiečiai niekuomet nebuvo mūsų tautos draugai ir niekad nebus. Tas čiulbėjimasis su VDR, tas Lietuvos ir VDR kai kurių miestų „bendravimas“ yra gryna komedija. Pasikeis nors kiek sąlygos, atsiras vėl koks jefreitorius Šiklgruberis-Hitleris, duos komandą, ir vėl pasipils lietuvių kraujas iš po vokiečių peilio. Amžiais taip buvo, amžiams ir liks. Na, o pažinti gal vis dėlto verta?..
Atvyko, kaip buvome susitarę, dailininkas Jurėnas. Pasirodo, nori jis iliustruoti „Sakmę apie Juzą“, nors neįsipareigojęs nei „Vagai“, nei niekur kitur, o tiesiog iš jausmo, kadangi kupiškėnas, kaip ir aš. Rodė visą seriją iliustracijų. Kai kurios gana vykusios, nors pats Jurėnas – vidutinėlis dailininkas, bepiešiantis visokius veteranus bei kolūkiečius. Vidutinėliai, tiek dailininkai, tiek ir rašytojai, visuomet griebiasi tokių darbų: nėra rizikos, palankus priėmimas visuomet užtikrintas. Na ką gi, žiūrėsim, žiūrėsim. Patiko man Jurėno mintis, kad knygą gali iliustruoti tik vienas dailininkas, o ne dešimtys jų, kurių nė vienas, kaip taisyklė, visos knygos neskaito, o tik tą „gabaliuką“, kuris jam pavedamas.
Buvo „Kalba Vilnius“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, susitarėm: parašysiu jiems straipsnį apie radijo darbą pirmaisiais pokario metais. Taip reikia, taip ir padarysiu.

Gegužės 23. Trečiadienis
Šiandien Vilniaus Memorialiniame literatūros muziejuje turėjau pasakoti atsiminimus apie Augustiną Gricių. Ne vienas, o su Monika. Deja, teko atšaukti. Maskva „davė“ telegramą, kad būtent šiandien atvyks Anglijos taikos judėjimo delegacija, kurią privalau priimti Lietuvos Taikos gynimo komitete. Atšaukėm. Nukėlėme į kitą antradienį, gegužės 29-tą.
Atvyko Anglijos taikos judėjimo delegacija, viso 25 žmonės. Visi paprasti, nė vieno ryškesnio. Pokalbis su jais neišsivystė, nieko naujo jie mums nepasakė, ir nieko ypatingo mes. Pokalbyje dalyvavo Jonas Aničas, Gediminas Jokūbonis, Pranciškus Dobrovolskis, Loreta Pakerytė. Pastaroji rytoj rytą 6 val. išvyksta į Gagrus ilsėtis, gavo „degantį“ kelialapį.
Nusivylęs sugrįžau namo. Nuobodu visa tai.

Gegužės 24. Ketvirtadienis
Atėjo du šaunūs vyrai, prisistatė kaip Vilniaus miesto Interklubo atstovai. Labai nori veikti, nors nelabai žino, ką veikti. Išreiškė pageidavimą tampriai bendradarbiauti su mumis, Taikos gynimo komitetu. Tas, žinoma labai gerai, tačiau kas su jais darbuosis? Kadrų neturime, etatinis darbuotojas yra tiktai vienas. Paprašiau leisti pagalvoti kelias dienas. Sutiko, išėjo.
Spaudoje paskelbtas algų padidinimas mokytojams. Toks yra TSKP CK ir TSRS Ministrų nutarimas. Ne padidinimas, o pasišaipymas iš mokytojų darbo: TSRS liaudies mokytojas (o jų yra gal pora šimtų visoje Tarybų Sąjungoje) gaus 50 rublių priedo per mėnesį. Kitiems, mažesniems – po 30 rublių. Dar mažesniems – po 20 ir po 10 rublių per mėnesį. Tai bent! Ne vieną kartą esu viešai pasisakęs, kad prie dabartinių kainų mokytojai privalo gauti algos ne mažiau kaip 350 rublių. Salės plodavo, o štai ir nutarimas. Kalbėsiu toliau!

Gegužės 25. Penktadienis
Gavau paštu kavos dėžutę, atsiuntė pastorius J. Urdzė. Tai jau ne pirmas kartas, atsiųsdavo man ir anksčiau, ir apmokėdavau atsiimant siuntinį po 12 kapeikų kiekvieną kartą. Dabar paėmė… 3 rublius ir 90 kapeikų.
Užsienio radijas kaip tik šiandien pranešė, kad naujojo Generalinio patvarkymu siuntiniai iš užsienio bus apmokami tokiomis sumomis, kurios atitiktų siunčiamų daiktų tikrąją vertę. Nieko sau! Vadinasi, tūkstančiai Tarybų Sąjungos piliečių nepajėgs atsiimti siuntinių: per brangu, neįmanoma išpirkti. Kurgi dings neatsiimtieji siuntiniai? Tikriausiai juos pasisavins vis ta pati jokiais mokesčiais neprisotinama mūsų vyriausybė. Taigi šitaip.
Po pietų išvažiavome su Monika ir Leonardu bei jo žmona Mite į Paalksnę. Anksti sugulėm miegoti, prieš tai su Leonardu paslapčiomis nuo žmonų ištraukę po gerą kaušą „stoličnos“. O ką? Ogi nieko.
Beje, šiandien skambino iš Rygos dailininkė metalistė Livija Andriukaitytė, prašė parūpinti jai viešbutį dviem dienom, birželio 4 ir 5 dienomis. Pasistengsiu. Labai talentinga dailininkė, kurianti sages iš metalo ir vedanti iš proto visas moteris, bet labai didelė brangininkė. Žiūrėsime. Susipažinau su ja Latvijoje, Rygon nuvykęs su „Senovinėmis kupiškėnų vestuvėmis“, tai prisiminė, paprašė. Na ką gi…
Paalksnėje gražu. Viskas sužėlę, pilna pienių, daug jau peržydėjusių. Nuskubėjome ilsėtis.

Gegužės 26. Šeštadienis
Paskambinau LKP Molėtų RK pirmajai sekretorei Eleonorai Blaževičiūtei. Pasirodo, šiandien Molėtuose Dainų šventė. Ieškoję manęs, bet neradę, kviečia dabar, o kaip važiuoti, jeigu neturiu nei tinkamo rūbo, nei kaklaraiščio. Rytoj žadėjo atvykti pati aplankyti mus Paalksnėje. Būtų gerai.
Brolis Leonardas pameškeriojo Alksnos ežere ešeriukų, jo žmona Mikalina iškepė, valgėm užsigerdami čekišku alum. Didelis vis dėlto skirtumas tarp žuvies tiesiai iš ežero ir iš parduotuvės, kur parduodama ji pagulėjusi šaldytuvuose, suvelta, sunešiota. Didelis.
Vėl susimąsčiau apie Dalią. Bene visi metai praėjo, kaip nemačiau jos, o širdy tebėra. Pats nesuprantu šito. Praeitą savaitę skambinau. Supratau: neužmiršo ir ji. O kas toliau? O toliau – nieko. Jokių perspektyvų.
Gal ir nereikia jų, kokių nors perspektyvų šita prasme? Gal atėjo metas užbaigti viską?

Gegužės 27. Sekmadienis
Lyja ir lyja. Tiek ir gero, kad nekanda uodai. Monika sako: dar anksti. Gal ir taip. Ir apmaudu, kai jie užpuola, kanda, gelia iki liepos mėnesio antrosios pusės. Ne uodai, o uodienės, plėšrios, alkanos žmonių ir gyvulių kraujo. Taigi.
Rytoj turiu susitikti su Proftechnikos komiteto kolektyvu, tai šiandien ruošiuosi pokalbiui tam. Nelabai karštai noriu jo, o reikia. Daug ko reikia, ir visiškai nežinia, kaip išsisukti nuo visko, kaip veikti vien tai, kas prie širdies.
Ir dar turiu pasiruošti pokalbiui-atsiminimams apie rašytoja Augustiną Gricių Memorialiniame literatūros muziejuje. Žinau, tai šventas reikalas, ir šventa mano pareiga, tačiau nesuprantu, kodėl taip netraukia manęs šita šventa pareiga.
Šiandien turėjo aplankyti mus Eleonora Blaževičiūtė, bet neatvyko. Spėju, kad vėl jos motina besusirgusi. Turi ji vargo su motina. Toji gyvena Ignalinos rajone, atkakliai laiko karvę, ūkį, o sveikatos nebeturi ir prikalbama keltis pas vieną ar kitą dukterį gyventi nepasiduoda. Yra ir tokių „bėdų“.
20-tą valandą iškakome į Vilnių.
Straipsnį apie radijo darbą pirmaisiais pokario metais taip ir neparašiau. Niekis. Nedega… Dar parašysiu.

Gegužės 28. Pirmadienis
Laiškas iš A. Kukankos-Liepsnonio. Įžūlus, reikalaujantis „tęsti dialogą“. Pavyzdžiu man stato A. Venclovą, M. Bažaną, kurie iki paskutinės savo gyvenimo dienos „korespondavo“ su juo. Parašiau labai trumpai: susirašinėjimą nutraukiau prieš dvejus metus todėl, kad neturiu tam nei noro, nei laiko, nei jėgų, be to, nematau jokios prasmės ir prašau laiškų man neberašyti. Manau, nesupras jis, vėl rašys. Tokie žmonės „nesupranta“.
Nuėjau prisimatuoti kostiumą, o tenai meistras besusirgęs, susitariau – ateisiu birželio 1 dieną.
Vėl skambinau L. Šepečiui. Reikia pasikalbėti su juo dėl paminklo Antanui Baranauskui Anykščiuose, šito manęs prašė patys anykštėnai. Juk 1985 metų sausio mėnesį sukanka 150 metų nuo A. Baranausko gimimo, pats laikas, ir paminklas jau yra (biustas), reikia tik „palaiminimo“. O prisimušti iki L. Šepečio negaliu. Užimtas jis ir užimtas: šiandien LKP CK biuro posėdis, rytoj LKP CK plenumas, poryt – Aukšč. Tarybos sesija… Skambinsiu ketvirtadienį, gal pavyks.
Iš Rygos miesto nebloga žinia: kovo mėnesį išėjusi tenai latvių kalba mano „Sakmė apie Juzą“ jau visa išparduota. Tiražas buvo 30.000 egz. Dabar niekas nebegauna net man atsiųsti. Sveikinu tave, Albertai Juozėnai. Taigi.
17 val. susitiksiu su Proftechninio mokymo komiteto kolektyvu. Galėjau ir neiti. Tikrai galėjau. Eilinė mano klaida.

Gegužės 29. Antradienis
Buvau pas Dalią. Plačiai išsikalbėjome, itin mažai išgėrėm. Be jokių švelnumų. Pasakiau, kad tebemyliu, užmiršti negaliu. Prisipažino ir ji. Taigi šitokie reikalai. Išsiskyrėm labai draugiškai. Iki kito susitikimo, kuris nežinia kada bus. Ir apskritai ar bus. Jaučiuosi kaltas. Galėjo gi mergina sukurti šeimą, auginti vaikus, kažką nuveikti literatūroje, šitokį poetės talentą turėjo, o nieko, nieko, nieko. Bene būsiu aš čia pats kalčiausias. Jeigu taip, tai niūru ant dūšios…
16 valandą turėjau būti rašytojų partiniame susirinkime, kur būtų svarstoma rašytojų partinių mokesčių mokėjimo tvarka, tikriau – betvarkė. Nenuėjau, kadangi 15 val. nukakau į Rašytojų memorialinį muziejų, įkalbėjau į magnetofoną atsiminimus apie Augustiną Gricių. Atrodo, nelabai man pavyko, nors įrašinėtojai tyli.
Nuskubėjau įsiregistruoti rytdienos Aukšč. Tarybos sesijai. Rūmai gražūs, visi rūmuose gražūs. Ir visi taip pat niekam nereikalingi, kaip ir aš. Jokios įtakos respublikos gyvenime ši instancija neturi. Viską besuėmusi į savo rankas partija. Mes tik balsuojame. Pati sesija nūnai betrunka vieną dieną. Ką galima nuspręsti valstybės reikalų prasme per vieną dieną? Taigi.

Gegužės 30. Trečiadienis
Aukščiausiosios Tarybos sesija. Nuobodybė, kaip visose sesijose. Blogiausia, kad vieta sėdėti man išpuolė pirmoje salės eilėje, Prezidiume sėdinčių pačioje panosėje. Nepasnausi, „Šluotos“ nepaskaitysi. Sėdėk.
Pirmas atvejis atsirado, kai viena iš deputatų, berods, kaunietė, buvo išmesta iš deputatų. Be platesnio paaiškinimo, iš anksto viską apsvarsčius. Sužinojau: buvo ji užsienyje, turistinėje kelionėje, susidomėjo blizgučiais, griebėsi spekuliacijos. Taigi. Namie moterims pasipuošti nieko niekur negausi, užsienyje – negalima. Taip ir eina reikalai.
Susipirkau produktus, sugrįžau tiek išvargęs, kad tuoj ir atguliau, nebežiūrėjęs nė angliško telefilmo „Miesto garsai“, apie Anglijos darbininkų… begalinį vargą, nepriteklius, bedarbystę ir pan. Ir pan. Laimės šalis – tiktai mūsų šalis!
Verkiant reikia prisėsti prie romano, o kada? Ir iš kur „parako“ imti? Nesveikinu tavęs, Albertai Juozėnai.

Gegužės 31. Ketvirtadienis
Po sesijos, kaip paprastai, nėra jėgų. Ir nėra jokios nuotaikos. Pamėginau susiskambinti su L. Šepečiu, deja, užimtas jis su maskviškiais svečiais, atkakusiais į Vilnių sesijos proga. Dažnai atkanka į Lietuvą maskviškiai. Su reikalu, taip bent jie galvoja, ir visiškai be reikalo, vien „pasiganyti“, geros mūsų tvarkos ir lietuvių darbštumo pasižiūrėti. Taigi.
Aplankė mane Vita Michelbertienė, šauni moteris ir labai nuoširdi draugė, tiesiog bičiulė. Dirba ji prekyboje, tačiau jokių „prekybininkės“ bruožų taip ir neįgijo, paprasta, rūpesčių kupina. Pasidejavo, kad sūnus įstojamųjų egzaminų neišlaikė, tai netrukus eis į kariuomenę. Pasikalbėjome nuoširdžiai.
Taikos gynimo komiteto atsakingoji sekretorė L. Pakerytė ilsisi Gagruose, tad ir darbas komitete apmirė. Nelabai ir spaudžiu jį, tą darbą. Juo toliau, juo labiau įgrysta jis man.

Parengė Antanas Šimkus

2017 m. Nr. 2

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m., Nr. 11, Nr. 12). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1983 m. vasario mėnesio užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

1983.II

Vasario 1. Antradienis
Gandai dėl kainų kilimo pasitvirtino. Dar sunku šiandien susigaudyti, kiek jos pakilo, bet jau, jau. Pašto mokestis laiškams nuo 4 kapeikų pakeltas iki 5. Panaikinami „avio“ vokai, viskas bus subendrinta. Telegramų kaina pakelta nuo 3 iki 5 kapeikų už žodį. Mineralinis vanduo – nuo 20 kapeikų iki 30 už bonką. Limonadas – beveik dvigubai. Ypač pakilo medienos kainos, metalo dirbinių, daug dar ko kita. Artimiausia ateitis parodys, kaip yra iš tikrųjų. Visi laikraščiai rašo, radijas ir televizija skelbia apie kainų pakilimą… Amerikoje. Pas mus, kaip žinia, kainos niekad nekeliamos, jos tiktai reguliuojamos. Taip oficialiai skelbiama. Taigi apie kainų pakilimą juk negali būti nė kalbos. Ekonomistai (neoficialiai, žinoma) paskaičiavo, kad buitiniai aptarnavimai kiekvienam žmogui dabar pakilo vidutiniškai iki 400 rublių per metus. Kiek čia tiesos ir kiek iš tikrųjų yra, niekas nežino.
Įdomu, kad būtent šiomis dienomis laikraščiai ir radijas su televizija pranešė apie naujojo Generalinio apsilankymą vienoje Maskvos gamyklų, kur jis pokalbyje su darbininkais paklausė: kiek tas uždirba? Tai pirmas toks atvejis visoje TSRS istorijoje. Iki šiol niekas ir niekados šito nesiteiravo pas eilinį darbo žmogų. Įdomu ir tas, kad, Andropovo paklaustas, darbininkas tik iš trečio karto pasakė: 250 rublių. Prieš tai pasitenkinęs murmtelėjimu: gerai, pakankamai, ir pan.
Buvau pas K. Kairį. Atidžiai išklausė manęs šis puikus žmogus ir geras valstybinis darbuotojas. Daug jis nekalba, nieko tvirtai nepažada, bet supratau: Dagnei butas turbūt bus gautas dar šį pavasarį, Lukšui leidimas pirktis sodybą irgi bus gautas, o dėl brolio Leonardo kiek sunkiau. „Viršūnėse“, kiek žinau, nusistatyta: tokius leidimus duoti tiktai ypatingai pasižymėjusiems literatūros, meno, kultūros darbuotojams. O kuo gi įžymus mano brolis? Deja, deja…
Įdomu, kad šituo reikalu susidūriau su Anykščių rajono vykd. komiteto pirmininku Budavičium: paprašiau jį sutikimo parduoti sodybą Lukšui Gyčiui. Pirmininkas nuoširdžiai sutiko. Ta proga papasakojo, kad šita prasme rajonas turi bėdų. Po sodybą nusipirko žinomas muzikas S. Sondeckis ir Kauno Filharmonijos direktorius (pavardės neįsiminiau). Pastarasis dabar kiekvieną savaitgalį susikviečia svečių (po 50 „Volgų“), riksmas, triukšmas, alasas, nežmoniškas Šventosios kranto nusiaubimas, ir niekas nieko negali nei patarti, nei įsilinksminusius „muzikus“ sudrausti. Todėl dabar saugosi ko nors panašaus. Apraminau žmogų, kad Lukšas ne iš tų. Taip ir susitarėm. Lukšas bus patenkintas.

Vasario 2. Trečiadienis
Kūrybine prasme visiškai tuščia diena. Net apie juodraščius nepagalvojau. Taigi šitaip, draugas liaudies rašytojau!..
Kreipėsi į mane, kaip Aukšč. Tarybos deputatą, tūlas Sasnauskas Jonas. 1980 metais baigęs jis universiteto Pramonės ekonomikos fakulteto penkis kursus, bet egzaminus laikyti jam neleido (už aplaidumą), išsiuntė dirbti į Telšių „Mastį“. Tenai neišdirbęs nustatyto dvejų metų laiko, persikėlė į Vilnių, dirba Projektavimo technologiniame institute, darbo stažas nenutrūko, bet universiteto vadovai neleidžia baigti mokslų, ginti diplominį. Prašo padėti. Paskambinau Pramonės ekonomikos fakulteto dekanui Grigorui, susitarėm, kad Sasnauskas užeis pas jį, jie susitars. Iš visko matyti: nelabai kas tasai Sasnauskas, vėpla, bevalis, silpnas net fiziškai. Na, žiūrėsime. Pasakiau, kad informuotų mane. Kiekvieną juk reikalą reikia „privesti“ iki galo.
Atvyko armėnas Feliksas Bachčinianas, gerokas plevėsa ir karjeristas, prisišlidinęs prie E. Mieželaičio taip, kad tas dabar jį gina visom keturiom. Papasakojo jis man, kad „įžymus armėnų prozininkas“ Vahagnas Grigorianas vedė lietuvaitę iš Donelaičio gatvės, kurioje aš pats gyvenu, ir toji lietuvaitė, su vyro pagalba, verčia lietuvių rašytojų kūrinius į armėnų kalbą, jau išvertė J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“, dabar nori versti mano „Sakmę apie Juzą“, prašo įteikti jai knygą, kadangi niekur negaunanti. Tai įteikiau „Sakmės“ knygas lietuvių bei rusų kalba, tegu verčia, jeigu taip jau labai nori.
Ir supratau gana aiškiai, kad nusispjaut man į visus vertimus. Rašytojui, sykį jau toks vadinuosi ar esu, svarbių svarbiausia iškovoti (ar pasiekti) savo tautos pripažinimą, o daugiau nieko nei aukštesnio, nei svarbesnio nėra. Tokios pozicijos laikiausi visuomet ir ne kartą buvau vadinamas… keistuoliu. Gal iš tikrųjų aš toks? Kaip ten bebuvę, o keisti pozicijas dabar, mano metų sulaukus, būtų tiesiog juokinga. Nubaigsiu gyventi ir taip.
Dėliojau romano „Krito rasa“ juodraščius kelionei į Druskininkus.
Lankiau knygynus, gavau nusipirkti Roberto Bernso rinktinių raštų tomą rusų kalba, deja, tik vėliau apsižiūrėjau, kad pateikta čionai poeto kūriniai ne tik rusų, bet ir originalo kalba. Įdomu literatūros tyrinėtojams, o man kam šitai? Ir gavau Melvilio romaną „Mobi Dik“, kurį seniai norėjau įsigyti. Rokuelo Kento iliustracijos. Taipogi įsigijau naują Vailderio T. knygą „Kovo idos“ lietuvių kalba. O dar Tomo Sakalausko knygą „Beatričė“ – apie akląją dainininkę Beatričę Grincevičiūtę, labai gerai parašytą.

Vasario 3. Ketvirtadienis
Tvarkėmės išvykai į Druskininkus. Nustebome, kad šitaip nepasiruošę esame, neturime išvykai į sanatoriją elementariausių daiktų: treningų, sportinių batų guminiais padais, ypač megztinukų, daug ko kita. Stebėtis tuo netenka: Monika pirmą kartą gyvenime vyksta į sanatoriją. Aš irgi nesenas sanatorijų „gyventojas“. Kai nevažiuoji, tai ir negalvoji. Apskritai mes su Monika nesame tinkami bendrauti su žmonėmis viešumose, kur „reikia pasirodyti“. Ir nelabai gailimės šito. Kaip bus, taip ir bus.
Ir vėl prabėgo diena nieko nepridūrus prie romano juodraščio, vien mintyse pasvarsčius. Gal ir tai gerai?

Vasario 4. Penktadienis
Pagaliau – Druskininkai!
Važiavome į juos mašina, Antano Pivoro vairuojama. Mano „tarnybinė padėtis“ tiek ir gera, kad turiu savo žinioje „Volgą“ su vyriausybiniu numeriu (44–56) ir Ministrų Tarybos garažo vairuotoju. Niekas nerūpi, sėsk, važiuok. Viskas valdiška. Dzūkijos miškuose matėme gerokai pasnigta, oras kiek atvėso. Žilvičiai paupiais jau tvilksta pavasariu, keičia spalva, žada sprogti. Bus vėl pavasaris. Tuo tarpu gi žiema nelabai džiugino savo nesibaigiančiais lietumis ir šiluma, nuo kurios maudė visus kaulus, paplito gripas, padažnėjo staigios mirtys (širdininkų), žmonės sulėtino judesius, vaikšto lyg sapnuodami, lyg dar neprabudę nuo miego, neduodančio jokios atgaivos.
Visu keliu mąsčiau, ką parašyti apie Dalią Urnevičiūtę. Pernai jai sukako 50 metų, ta proga parašiau „Pergalėje“, dabar „Literatūros panoramos“ redaktoriai spiria parašyti vėl apie ją specialiai tai „Panoramai“. Gera ji boba, bet kodėl tiek spragų tenka užkaišinėti man? Kur jaunesni rašytojai, kokį velnią jie veikia? Na, kaip bebūtų, o straipsnį parašysiu. Nėra kitos išeities.
O Druskininkai daro vis keistesnį įspūdį. Iš vienos pusės – didžiulės statybos, patobulinimai, ypač įspūdingas purvo ir kitokių vonių pastatas, visas kombinatas, nemažai ir naujų gyvenamųjų namų pastatyta visiškai naujų, iš kitos gi pusės – nuskurdimas padidėjęs, miestas kažkoks nupilkęs, parduotuvėse produktų bei pramonės gaminių nepalyginamai mažiau, negu Vilniuje ar Kaune. Taigi šitaip. Pasivaikščiojome su Monika gatvėmis, pastovėjome prie skulptoriaus Vildžiūno sukurto paminklo M. K. Čiurlioniui. Monikai patinka: dvelkia muzikalumu. Man nelabai: dvelkia skulptoriaus nesugebėjimu įsijausti į M. K. Čiurlionio kūrybos esmę. Na, šitai ne taip ir lengva. Ypač kad komentarai apie šį tikrai didį meno talentą daugiau negu įvairūs. Jo paveikslai mane tikrai žavi. Galėčiau valandas išstovėti prie jų. O muzikos nesuprantu. Muzikos juk apskritai aš nesuprantu. Per daug sudėtinga man, žmogui kurčiam viena ausim ir gerokai pasilpusia antrąja. Na, tiek jau to. Nubaigsiu gyventi ir šitaip.
Atgarsiai apie mano pasisakymą Kultūros darbuotojų suvažiavime, pasirodo, pasiekė jau ir Druskininkus. Pritariama ir čia. Ir net smarkiai. Na, žiūrėsime, ką toliau darys mano užkabinti tariami teatro kritikai, toji grupelė iš tikrųjų menko išprusimo žmonių, silpnai tesusigaudančių teatro meno klausimuose: Veisaitė, Aleksaitė, Judelevičius, Petuchauskas, Grigoraitis. Kol kas, kiek teko girdėti, smarkiai „užvirė“ visi, bando įrodyti, kad tai aš keršiju už savo žmoną Moniką, prieš kurią jie surengė ir tebevysto tikrą persekiojimo bei diskriminacijos kampaniją, keršydami jai už dalyvavimą liudininke Kanovičiaus byloje. Matyt, visada šitaip: kas kuo kvep, anot žemaičių, tuo ir kitą tep. Tesižinai! Jeigu reikės, jeigu jie nenurims, teks paukštelėti dar kartą. Ir kaip reikiant. Kad atsigodėtų, nesiautėtų po mūsų tautos nacionalinį tarybinį teatrą.

Vasario 5. Šeštadienis
Buvome pas gydytojus, pradėjome procedūras. Man jų nedaug – dvi: deguonies „kokteiliai“ ir masažas. Vaistų turiu priiminėti nemažai: „Nitrongas“, „Stugeronas“, „Fanzinormas“, „Acetin-pepsim“. Monikos padėtis sunkesnė, procedūrų jai prirašė septynias: masažas, kojų masažas atskirai, deguonio „kokteilis“, injekcija, baseinas, mankšta… Iš viso įspūdis, kad jos sveikata žymiai prastesnė. Ir vaistų jai daugiau: tas pats „Nitrongas“, ir dar krūva kitokių, įskaitant ir „Stugeroną“. Nelinksma, kai šitaip. Ir daug kas suprantamiau darosi: labai ji nervinga buvo pastaruoju metu.
Parašiau laiškų: Povilui Zulonui į Kupiškį ir Konstancijai Jugulienei į onkologinę ligoninę Vilniuje – pastarosios nebespėjau aplankyti prieš išvykdamas, tai paskubėjau su laišku.
Vakare žiūrime televizijos programą. Druskininkuose ji gana susiaurėjusi: neveikia trečias kanalas, kuriuo ir buvo daugiausia rodomi meniniai filmai, daugiausia kultūrinių laidų. Keista: daug kur Lietuvoje, net pačiame Vilniuje (Karoliniškėse, Lazdynuose, Šeškinėje) šito kanalo programa nematoma. Lyg tyčia Druskininkuose labai gerai matoma Varšuvos vieno kanalo programa. Reikia pasakyti, nuobodesnė net už mūsų. Kol lenkai neturėjo to generolo Jaruzelskio, naktimis paleisdavo gausybę sekso per televizorius, daug užsienio meninių filmų, miuzikholų. Dabar su tuo baigta. Dunda aiškinimai, iki ko buvo privesta Lenkija Gerekui vadovaujant, kaip ji buvo nusmukdyta, privaryta prie pat bedugnės krašto. Išgelbėjo tiktai generolas Jaruzelskis su savo kariškiais, taigi nacionalinis didvyris, kuris įeis į istoriją amžiams. Gal tai ir tiesa, bet kai šitai kartojama dešimt kartų per valandą, tai pradedi abejoti tokia tiesa.
Įdomi detalė: kai buvau čia pernai kovo mėnesį, tai visi Lenkijos televizijos pranešėjai buvo uniformuoti kariškai, su laipsnių žvaigždelėmis, merginų pranešėjų beveik neprisileisdavo artyn. Dabar gi pranešėjai normaliais drabužiais, prabilsta ir merginos, gana palaikytos, nušiurpusios, nežmoniškai išsidažiusios. Matyt, iš kareivinių.
„Literatūroje ir mene“ nieko įdomaus. Visi laikraščiai šiandien nuobodūs, pilki, kažkokie viskam abejingi.

Vasario 6. Sekmadienis
Bandžiau sumesti straipsnį apie Dalią Urnevičiūtę. Kol kas nepavyko, bet jaučiu: pavyks. Sutikau čionai kino režisierių Gytį Lukšą, žada ateinantį ketvirtadienį atvežti naująjį savo filmą „Anglų valsas“ (pagal Golsvorčio pjesę „Džo-ja“). Mielai pažiūrėsime visi. Juo labiau, kad vaidina Vaiva Mainelytė, kuri irgi dabar čia: ilsisi, gydosi. Jos vyras gydėsi Druskininkų ligoninėje nuo infarkto, jau išvykęs namo. Pastaruoju metu su Vaiva Mainelyte susipažinome lyg ir arčiau, daugiausia bendravome telefonu, vesdami ilgus pokalbius. Ji įdomi. Tik bijau dėl jos sveikatos: operuota onkologinėje ligoninėje. Operacija – žarnų. Sakosi, kad gydytojai nieko neradę pavojingo. Jeigu nerado, tai kam operavo? Iš širdies linkiu šitai šauniai moteriškei ir puikiai aktorei geros sveikatos. Smagu, kai tokie žmonės kažkur netoli yra.
Parašiau laiškus Vytautui Kruliui ir Daliai, pirmajam į Kupiškį, antrajai Kaunan. Neseniai gavau iš jos laišką, visiškai nepanašų į jokį kitą ankstyvesnį. Rašo apie buitinius reikalus, apie motinos ligą, kitus dalykus. Užbaigia mintimi, kad ji supranta, ir aš turbūt suprantu: jos šis laiškas turi būti kitoks, bet dabar tik toks, neliečiantis klausimų, dėl kurių skauda mums širdį; daugelis problemų išsisprendžia pačios, jos manymu, todėl bene bus teisingiausia palaukti ir su mūsų reikalais. O kokie tie reikalai? Viena aišku: negalime užmiršti vienas kito, ir negalime būti vienas su kitu, ir vienas dievas težino, kodėl yra šitaip, o ne kitaip. Atvirai pasakius, daug apmaudo prieš ją susirinko man dūšioj, bet dar daugiau atlaidumo, gal net pasiilgimo. Matomės mes ypatingai retai: kartą kitą per kelis mėnesius. Ir susiskambiname labai retai. Kiek šitai tęsis, draugas Albertai?

Vasario 7. Pirmadienis
Ilsimės, „einame“ procedūras. Labai padeda man masažas, liovės skaudėjęs pakaušis, daug mėnesių varginęs mane. Monikos sveikatos stovis irgi žymiai geresnis. Štai ir netikėk, kad Druskininkai – geras daiktas! Žiopliai buvome abu, kad anksčiau jų paslaugomis nesinaudojome. Dabar bus kitaip. Kiekvieneri metai atvažiuosime. Ir būtinai abu. Kai vienas, tai negaliu apsiginti nuo gerbėjų, neišsakomo įkyrumo ir nuobodybės žmonių.
Parašiau laišką savo nuostabiajai redaktorei Donatai Linčiuvienei. Paskutiniu metu truputį perbėgo „katė“ tarp mūsų. Mat, išpeikiau Glinskio pjesę „Kingas“, o ypač jos pastatymą Kauno dramos teatre. Režisierius Vaitkus tikras patologinis iškrypėlis, privėlė visą spektaklį purvo. O pasirodo, D. Linčiuvienė – didelė Glinskio bičiulė, pažįstanti jį virš 10 metų, bendraujanti labai draugiškai. Kalbėjo man, kad Rygos teatras (nebeatsimenu, kuris) pastatė šią pjesę kaip lyrinę dramą, autoriui labai patikę, ir apskritai, apskritai. Jeigu patiko, tai kodėl jis leido Vaitkui šitaip iškoneveikti jo kūrinį, sutirštinti purvus, kurių jau ir tekste pakankamai buvo? Žodžiu, įvyko nelabai malonus pokalbis tarp mūsų. Na, manau, šitai nepakenks mūsų bendradarbiavimui prie mano naujų knygų išleidimo. Ji labai protinga, taktiška, aukštos kultūros moteris.
Vakare žiūrėjome prancūzų filmą „Misis Deman….“ Gana šiurpus įspūdis. Kai iš naujo pasižiūri visų šitų mafijų, įvairių firmų konkurencijos kautynių, tai atsidūsti lengviau: mūsuose bent šito nėra. Bent šito. Nors daug ko kita mes neturime, ką turi nūnai bujojantys Vakarai.
Daugelis simptomų rodo, kad Kino studijos vyr. režisierius V. Žalakevičius keičia savo poziciją Gyčio Lukšo atžvilgiu. Anksčiau atvirai ir tiesiai tvirtino visiems, kad Lukšas kaip režisierius – beviltiškas ir vytinas lauk iš Kino studijos, niekino jį kiekviename žingsnyje, dėjo nemažai pastangų, kad jis sėdėtų be darbo, taigi ir be duonos. Dabar gi visur šneka, net spaudoje pasisako visiškai priešingai. Tai ir suprantama: koks niekšas bebūtų tas Žalakevičius, bet kvailiu jo nepavadinsi, supranta, kad jam tiesiog nenaudinga diskriminuoti vieną labiausiai perspektyvinių kino režisierių, koks yra Gytis Lukšas. Įtariu ir dar kai ką: ar tik negalvoja šis kino Ostapas Benderis Lukšo rankomis pritraukti mane prie „Sakmės apie Juzą“ ekranizacijos, gauti mano leidimą? Arlickaitės rankomis nepavykus šito padaryti, dabar, tikriausiai, bandys per Lukšą suveikti. Galvoju šitaip todėl, kad Centrinė televizija kietai spaudžia mūsiškę Kino studiją ekranizuoti mano „Juzą“. Kaip ten bebuvę, o žinau viena: kol kas esu ypatingai tolimas nuo minties ekranizuoti šį mano kūrinėlį. Jis parašytas skaityti, niekam kitam.

Vasario 8. Antradienis
Tiesiog gėda prisipažinti, kad nesuimu savęs į rankas, nepajėgiu parašyti tokį menką dalykėlį, kaip žodis apie rašytoją Dalią Urnevičiūtę leidiniui „Literatūros panorama-81“. O faktas gi, kad jį velniai kur neštų!
Skambinau Rokui į Vilnių, paskui – Violetai. Smagu, kad visi ten laikosi gerai.
Abu su Monika ginamės nuo „garbintojų“, pasišovusių „pabendrauti“ su mumis, tai yra, suruošti susitikimus su skaitytojais. Kol kas atsimušinėjame sėkmingai. Kitaip nė būti negali: jeigu sutiksime su vienos kurios sanatorijos poilsiautojais susitikti, tuoj sukrus kitų sanatorijų „kultūrininkai“, o tada jau nebebus galo. Kausimės ir toliau už savo laisvę, poilsį.

Vasario 9. Trečiadienis
Nieko naujo, ypatingo. Atsimušėm dar nuo dviejų „gerbėjų“. O, jeigu žmonės žinotų, kokie jie įkyrūs, nesistengtų šitaip.
Su mano klausa blogiau ir blogiau. Prie stalo visiškai nebegaliu susikalbėti su Monika, kitais stalo kaimynais. Nesmagu ir gaila žmonių: ko jie turi kankintis, nervuotis? Romos katalikų bažnyčia moko mylėti kenčiančius, taigi pasiligojusius žmones, o mus juk visada atstumiančiai veikia bet kokie ligoniai, būtų jie luoši, nuberti šašais, ypač purto mus aklieji. Taigi ir aš dabar – pasiligojęs. Ir nereikia man jokios žmonių užuojautos. Viena besvajoju: panaudoti apkurtimą kaip priemonę išsilaisvinti iš pareigų visų, likti bent pačioje gyvenimo pabaigoje ištikimu literatūrai, ir tik jai.
Vėl prisiminiau Dalią. Kažkaip negera, kai mes nutolome jau visiškai vienas nuo kito. Tačiau, kai pagalvoju apie susitikimą su ja, iš karto nusipurtau: nieko gero iš to, nieko gero! Tai kaip spręsti šį reikalą, kaip užbaigti jį išsemtinai? Nežinau, nežinau…
Vaiva Mainelytė išvyko į Vilnių. Vyras jos, kino operatorius Juodvalkis, niekaip neatsigauna po infarkto. Gydėsi kelis mėnesius čia, Druskininkuose, bet maudėsi baseine, apsikrėtė akis, dabar turi naujų bėdų. Mainelytė pergyvena, žadėjo rytoj grįžti, nes čionai įvyks filmo „Anglų valsas“ premjera, o ji vaidina tame filme.

Vasario 10. Ketvirtadienis
Užsienio radijas praneša, kad Tarybų Sąjungos psichiatrai, jų Asociacija, pasitraukė iš Pasaulinės psichiatrų Asociacijos: kilęs tarp jų didelis ginčas, mūsiškiai buvo apkaltinti psichiatrijos panaudojimu politiniams reikalams, įkalinant kitamanius psichiatrinėse ligoninėse, mūsiškiai smarkiai užsirūstino, protestuodami išėjo. Nieko gero iš to tikėtis negalima. Tikrai nieko gero.
Dar vakar Povilas Zulonas atsiuntė man laišką, prašė parašyti apie įspūdžius iš filmo „Anglų valsas“. O filmas mudu su Monika, beje, ir visus kitus, išskyrus nebent filmo scenaristą ir režisierių Gytį Lukšą, nuvylė smarkiai. Padarytas filmas pagal anglų literatūros klasiko Golsvorčio pjesę „Džoja“, bet padarytas taip, kad jame ne tik nieko angliško, bet ir kino meno neliko. Nuobodybė šiurpi. Svarbiausiam vaidmeniui, Džojos, parinkta kino filmų redaktoriaus Aukštikalnio jaunutė dukrelė, reto negabumo mergaitė, tiesiog medinė kačerga. Panašiai parinkti ir kiti aktoriai: Kurauskas, prisilipdęs šiaudinius ūsus, žviegčiojantis po ekraną, Kauno dramos teatro režisierius Padegimas, nukoręs tabaluojančius plaukus žemiau pečių, nuplikusiu pakaušiu, lyg kiemo valka po lietaus, Knapkytė – niekad nė nebuvusi aktore… Būtų geriausia Vaiva Mainelytė, bet jai tiesiog neduota ką veikti filme, tai nublanko net ji. <…>Taigi šitaip. Plojimų, kurių tikėtasi smarkių, pasigirdo pora takšt takšt… Viskas.
Anglijos radijas skelbė komentarus apie Hitlerio atėjimą į valdžią, nurodydamas to atėjimo priežastį – tariamą Tarybų Sąjungos vadovų duotą komandą Telmanui blokuotis su hitlerininkais, kad tiktai per rinkimus nelaimėtų socialdemokratai. Eilinis absurdas. O komentarai duodami ryšium su 50 metų sukaktim nuo Hitlerio atėjimo į valdžią, jo laimėjimo rinkimuose. Visokių jubiliejų būna. Milijoną kartų lengviau atsidustų žmonės, jeigu šitokių nebūtų nė vieno!
Po filmo peržiūros buvau sanatorijos gydytojų pakviestas drauge su Lukšu ir Mainelyte „prie puoduko kavos“. Kavos buvo, ir dar kai ko, tačiau per visas dvi valandas niekas nė žodžiu neužsiminė apie filmą, jo vertę, aktorių vaidmenis. Pirmą kartą gyvenime patekau prie šitokio „puoduko kavos“… peržiūrėjus naują filmą!
Parašiau laiškus Zulonui, Viktorui Kuncevičiui, pusbroliui, į Klaipėdą. O kas visų svarbiausia – užbaigiau žodį apie Dalią Urnevičiūtę „Literatūros panoramai-81“. Rytoj išsiųsiu.
O kai tik užbaigiau, vėl pajutau didį norą imtis romano.

Vasario 11. Penktadienis
Anksti rytą išsiunčiau paštu žodžio apie Urnevičiūtę tekstą, taipogi laiškus Zulonui į Kupiškį ir Viktorui į Klaipėdą.
Slegia vakarykščio seanso („Anglų valsas“) prisiminimas. Nejauku, kada negali žmogui pasakyti nieko gero apie jo darbą, o skaudinti nesinori. Tegu velniai.
Visus raštus ir laiškus Zulonui bei Viktorui išsiunčiau iš pat ryto. Tai gerai. Dabar lauksiu Zulono laiško. Man svarbu, kad jis pazonduotų galimybes Kupiškyje padaryti gero naminio alaus Monikos jubiliejui (balandžio 25 d.).
Vakare žiūrėjome rumunų gamybos meninį filmą „Užburtas ratas“. Visai geras detektyvas, kokių nepamatysi tarybinėje kinematografijoje. Jau seniai nebematome, jau ir laukti nustojome.
Televizoriuje – „Mosfilmo“ kūrinys „Pokrovo vartai“, dvi serijos. Pastatymas kino aktoriaus Kozakovo. Tuščia, lėkšta, tiesiog gėda žiūrėti.
Monika gavo žinomos aktorės ir estrados dainininkės Liudmilos Gurčenkos autobiografiją, išleistą atskira knyga 100 000 egz. tiražu rusų kalba. Jau iš pirmų dviejų puslapių supratau: Monikos laukia nusivylimas šita jos labai mėgiama artiste. O spėjau iš to, kad knyga pradedama Gurčenkos tėvo pasakojimu apie savo gyvenimą tokia Rusijos užkampio kalba, kad iš karto aišku: tik neryški ir nedidelė asmenybė gali leisti sau tokius dalykus savo knygoje. Taip ir atsitiko: paskaičiusi, Monika tarė: man gana, niekai!

Vasario 12. Šeštadienis
Vis dar neprieinu prie romano. Dar ne toji nuotaika, kada ima traukti. Reikia truputėlį luktelėti. Dar truputėlį.
Paskambino Rokas iš Vilniaus. Pas jį viskas tvarkoj. Džiaugiasi viskuo, bet ir pasiilgęs mūsų, nors stengiasi neišsiduoti prieš mus, senius. Tai gerai.
Vytauto Krulio laiškas iš Kupiškio. Daug gerų žodelių, tačiau nė vieno apie reikalą padaryti man alaus Monikos gimtadieniui.
Skambino Rokas. Viskas tvarkoj. Gerai pasikalbėjo Monika. Aš – negirdėjau Roko balso. Telefonas.
Skambinau Marytei ir Linčiuvienei. Viskas gerai. Pastaroji dėkojo už laišką.
Su kiekviena diena jaučiuosi geriau. Monika – dar labiau. Teisingai padarėme, kad atvykome čionai. Labai reikalingi poilsio buvome abu. Atsigausime.
Toliau variau atkirtį V. Petkevičiui (juodraštis). Nė nemaniau, kad šis brudas atims man tiek nervų.

Vasario 13. Sekmadienis
Jau kelinta diena orai žiemiški, iki 8 laipsnių šalčio. Pasnigo. Oras tikrai malonus, gera pasivaikščioti.
Druskininkai daro niūroką vaizdą. Aprūpinimo prasme. Parduotuvėse (maisto) gana skurdu. Sykį mačiau, „išmetė“ mėsos ir kažkokios trečiaeilės dešros – tuoj žmonių eilės! Su daržovėmis lengviau, yra obuolių. Gėrimų – daugiausia lietuviškas anykštėnų tarmalas. Iš importinių nieko nematyti. Su rūkalais tas pats. Kilimų parduotuvėje verste užversta. Pačių įvairiausių. Ir niekas neperka – kainos fantastiškos. Nėra pigesnių kaip 750 rublių. Ir tai už tokius, už kuriuos savo metu mokėjome ne daugiau 100 rublelių. Tai bent! Pramoninių parduotuvių prekės dar skurdesnės negu maisto. Pamėtyta šio to, ir viskas. Žodžiu: kaip danguje, taip ir žemėje.
Popiečiu žiūrėjau Baltarusijos gamybos filmą „Amnestija“. Iš pradžių juokinga, vėliau… teko išeiti.
Televizijoje – dviejų serijų meninis filmas pagal Simenono romaną „Megrė abejoja“ (rašytojo 80 metų amžiaus sukakties proga). Įdomu. Tai rašytojas, kurio raštų negali pagadinti net tarybiniai kino režisieriai, paskyrę Megrės vaidmenį… aktoriui Teninui – mažiausiai tinkamam vaidinti būtent šį vaidmenį.

Vasario 14. Pirmadienis
Diena praėjo be jokių permainų. Nieko nerašiau, net romano juodraščių nebuvau paėmęs į rankas. Tokie reikalai.

Vasario 15. Antradienis
Kūrybinio darbo prasme vėl tuščia diena.
Krapštinėjau, perrašinėjau iš naujo tą prakeiktą atkirtį tam prakeiktam V. Petkevičiui dėl jo šmeižtų knygoje „Kasdieniškos legendos“. Niekad nemaniau, kad šitai tiek nervų sugadins man.
Per protekciją gavome nusipirkti spekuliatyvinėmis kainomis du treningus Vengrijos gamybos, labai gražius. Man ir Monikai. Vieną jų, be abejonės, pasiims Rokas, kai sugrįšime į Vilnių. Mielai atiduosiu jam savąjį, negaila Rokui. Juo labiau, kad nepatinka man treningo spalva: ruda, sendinanti, su ruožais ant rankovių. Monika dar nusipirko rudeninį paltą, sumokėjome 237 rublius su kapeikomis, aš – vienus marškinius, Monika – dar moteriškų smulkmenų. Žodžiu, pirkimo diena šiandien. Gal tai ir gerai.
Monikos savijauta vėl pablogėjo. Neramina mane jos sveikatos stovis, nieko gero jis nežada mums abiem.
Vakare žiūrėjome gruzinų filmą, pastatytą „Mosfilme“ – Danelijos „Mimino“. Nuostabu, tikras šedevras, pasaulinio lygio kino meno kūrinys. Ir suskaudo man širdį: kodėl mes, lietuviai, nieko dora nesukuriame kino mene, kodėl užimame šita prasme paskutinę vietą visoje Tarybų Sąjungoje, kai tuo tarpu gruzinai – pirmąją laiko jau labai daug metų. Nepavydžiu, bet skauda širdį, ir gana.
Daug mąsčiau dėl Lenininės premijos grėsmės man už „Sakmę apie Juzą“. Tiesiog fiziškai skauda širdį, taip nenoriu susilaukti jos. Ir nerandu, kokių reikėtų man imtis priemonių, kad jos skyrimas būtų atšauktas. O laikas bėga, vos metai ir du mėnesiai beliko iki tos premijos skyrimo. Išgelbėtų mane nuo šitos nelaimės nebent tyčia iškrėstas koks antitarybinis akibrokštas. Bet tada nukentėtų mano artimieji, juoba kas gi patikės, kad tai tyčinis akibrokštas? Mūsų laikais šitai sunkiai teįsivaizduojama.
Na, žiūrėsim.
Vasario 11 dieną išsiunčiau laišką P. Zulonui, o atsakymo iki šiol negaunu. Kas ten jam atsitiko? Šiandien išsiunčiau kitą laišką.

Vasario 16. Trečiadienis
Prarasta dar viena diena. Kiek dar galima šitaip?
Atsakymo iš P. Zulono nėra iki šiol. Kas ten pasidarė, tame Kupiškyje?
Buvo atvykusi Dagnė. Vaidino čionai, „Nemuno“ sanatorijoje, spektaklį „Retro“. Buvo spektaklyje Monika su Stankevičiūte. Aš nėjau. Nelankau teatrų.
Skambinau Marytei, Rokui. Pastarajam neprisiskambinau. Matyt, dirba vyras. Arba – pas draugus.
Televizoriuje – senas šlamštas.
Skaitinėjau visokius detektyvus. Nieko įdomaus.

Vasario 17. Ketvirtadienis
Savijauta kasdien gerėja, ir vis aiškiau jaučiu norą rašyti. Ir susimąsčiau ta proga: nejaugi ir kitiems rašytojams būdavo šitaip, kad praeidavo po keletą „liesų“ metų, kai ranka nepakildavo prie plunksnos? Matyt, nelabai koks iš manęs rašytojas. Iš tikrųjų – nelabai koks.
Žiūrėjome Matvejevo pastatytą filmą „Žemiška meilė“. Pats jis atlieka ir pagrindinį kolūkio pirmininko, šiurpiai įsimylėjusio, vaidmenį. Meilė šiame filme tikrai žemiška. Suvulgarinta viskas, „surusinta“ iki šiurpo: amžini riksmai, šauksmai, barniai, ir tuo pat metu neišpasakytas grožėjimasis tuo visu, taip vadinamu „ruskoje udalstvo“. Purto mane nuo viso šito. Tas gaivališkumo, sugyvulėjimo, tikrai rusiškos prastuomenės ubagiško didžiavimosi ir pasipūtimo liaupsinimas… Nesunku po tuo viskuo atspėti pasiruošimo naujam karui potekstę. Į mūšius juk eis ne kas kitas, o tie beviltiški primityvai, įsikalę sau į galvas, kad jie – aukščiau visko pasaulyje, kad kitų tautų žmonės – tik trąšą sudaro rusų „reikalams“. O reikalas jų daugiau negu aiškus: pavergti visas tautas, paversti jas paklusniomis rusų valios vykdytojomis, būti padėties viešpačiais. Ir nė vienas jų nepagalvoja: ką gi jie darytų, jeigu jiems pasisektų šitai pasiekti, kur tada veržtųsi, su kuo bekariautų? O juk aišku: pradėtų tarpusavio pjautynes, nieko kita nebelieka.
Vaikštau po Druskininkus, vienas ir su Monika, ir mąstau, mąstau. Miestas iš tikrųjų M. K. Čiurlionio „ženkle“. Kiekviename žingsnyje kas nors primena, kad būtent čia, Druskininkuose, buvo gyveno toks Čiurlionis. Ir paminklas jam pastatytas didelis, skulptoriaus Vildžiūno darbo, asmeniškai man atrodo, visai nevykęs. Taigi. O kur visi buvo, kai Čiurlionis gyvas buvo? Kas pasirūpino juo? Sena istorija. Žmonės gerbia tiktai mirusius, pasitraukusius, o gyvuosius ėda, ėda, ėda… Ir juo didesnis talentas, juo nuožmiau šitai daro. O tai, matyt, per tai, kad žmonijos daugumą sudaro nevykėliai ir mizerijos, degantys nenumaldomu įniršiu prieš kiekvieną, kas bent per nago juodymą „prasikiša“ aukščiau jų. Atvirai tariant, žmonijos daugumą sudaro vergų dvasios žmonės. Ar ne todėl ir iškyla „viršun“ tokie kruvini tautų budeliai, kaip Stalinas, Hitleris ir jiems panašūs. Mizerijos naikina talentus, o ko nesugeba sunaikinti, prieš tuos lenkiasi, garbina, padlaižiauja ir išdavinėja vienas kitą. Ypač tai būdinga rusų tautai.
Parašiau trečią laišką Povilui Zulonui.

Vasario 18. Penktadienis
Vakar išsiunčiau P. Zulonui laišką, vasario 11 dieną irgi išsiunčiau, šiandien skambinau jam, kodėl neatsako, pasirodo, negauna mano laiškų. Priežastis? O priežastis paprasta: nuo vasario 1 dienos laiškų siuntimas pabrangintas 1 kapeika, bet pasakyta, kad tie vokai su ženklais, kurie pirkti prieš vasario 1 d., galioja ir su 4 kapeikų ženklais. Taigi pasakyta, o iš tikrųjų – nebegalioja, ir mūsų laiškai paprasčiausiai neįteikiami adresatui. Tokios taigi tokelės. O pabrango laiškai ne tik vidaus pašte, bet ir užsienio atžvilgiu: mokėjome po 16 kapeikų už „avio“ laišką, vėliau 32, nūnai jau 45 kapeikas kaštuoja. Beje, „avio“ ženklai ir vokai panaikinti, viskas „sulyginta“, skirtumo nebėra. Ir niekur apie tai neinformuojama. Tarpmiestiniai telefoniniai pasikalbėjimai irgi „sulyginti“: anksčiau nuo 18 val. iki 6 val. ryto gaudavome 50% nuolaidą, dabar jokių nuolaidų, žodžiu, įvesta pilna lygybė! Kur dar bus einama?
Skaitinėju Melnikovo ir Lialios Čiornajos knygą „Nusikaltėlis Nr. 1“. Apie Adolfą Hitlerį. Parašyta šmaikščiai. Pateikiama „visa“ Hitlerio biografija, pradedant vaikyste ir užbaigiant žūtimi. Autoriai sušilę įrodinėja Hitlerį nebuvus jokia asmenybe, vien palankių aplinkybių dėka prasiveržusį į „viršūnes“, tapusį kruviniausiu tautų budeliu. Pasak autorių, Hitleris yra benkartas, gimęs neteisėtai, augdamas tingėjęs, kratęsis bet kokio darbo, mokslai jam nesisekę, iš visur buvo išvejamas, jokios mokyklos neužbaigė, skaitė mažai, be galo netvarkingai, pragyvenimui piešė paveikslėlius ir plakatus, kuriuos pats ir pardavinėjo turguje, laisvalaikiu bandęs rašyti eilėraščius. Tiktai – ne asmenybė. Lieka tiktai klausimas: jeigu taip iš tikrųjų, tai nuo ko mes bėgome ligi pat Stalingrado, ir, jeigu ne Amerikos bei Anglijos parama, kur dar būtume nubėgę? Tikrai nėra nieko juokingesnio už tokias autorių pastangas. Lygtai masinis budelis, valdovas, diktatorius, kuriam pakluso aukščiausio lygio Vokietijos politikai, mokslininkai, karo vadai, su kuriuo sudarė taikos ir nepuolimo sutartį Stalinas ir daugelis kitų valstybių vadovų, iš tikrųjų buvęs tiktai benkartas ir nemokša, o ne asmenybė. Jeigu šitaip iš tikrųjų, tai kas gi buvo visi tie, kurie klusniai nusilenkė jo valiai? Klausimas ne retorinis. Duok dieve, kad pasaulis nebesulauktų tokių rūstybės ir nuožmumo genijų, kaip Hitleris ir mūsiškis Stalinas!
Vakare žiūrėjau televizorių. Viskas sena, nuvalkiota, pilka ir lėkšta. Tikrai merdi mūsų kino menas, televizijos menas.

Vasario 19. Šeštadienis
Rytoj K. Jėčiaus gimtadienis. Devyniasdešimt vieneri jam meteliai. Jau prieš keturias dienas pasiunčiau sveikinimo laišką. Turbūt gavo. Bus patenkintas. Taip manau.
Buvome su Monika pas LKP Druskininkų MK pirmąją sekretorę Haliną Stankevičiūtę. Pakvietė į savo kambarį sanatorijoje „išleistuvėms“. Šauni boba, paprasta, demokratiška, rūpestinga. Sudarė mums galimybę nusipirkti univermage treningus, man ir Monikai. Treningai gražūs, Vengrijos gamybos. Vieną jų, tikriausiai, atims iš mūsų Rokas, tik nežinia – kurį. Negaila, tegu turi, dabar jam gyventi, nebe mums. Darau žygių gauti jam džinsus. Irgi reikia.
Kalbėjau su P. Zulonu telefonu. Be kita ko, pasakė, kad Jugulienė ne tik sugrįžo į Kupiškį po operacijos, bet jau išvažiavo į Skuodą, pas antrąją savo dukterį. Tai bent šaunuolė!
Sanatorijoje – šokiai. Kaip kiekvieną kitą šeštadienį. Bet nelabai sekasi su šituo reikalu: nesusirenka šokėjų „kvorumas“, kaip išsireiškė vienas jaunesnių žmonių. O kurie ateina – mažai tejaunesni už mane, daugiau stovi ir kruta vietoje, negu slenka vienu ar kitu ratu. Šokėjai!
Skambinau Daliai. Velniai žino, kam šitai dariau. Buvo patenkinta, bet nelinksma. Savo laiške viename ji man rašė, kad tegu viskas eina, kaip eina, kad daugumas problemų išsisprendžia pačios. Manau, ji teisi. Visa bėda, kad nelabai lengva, kai viskas eina, kaip eina. Na, žiūrėsim, žiūrėsim. Vieną kartą reikėtų užbaigti viską, o kaip šitai padaryti, kai negalima išrauti rakšties iš širdies?
Vis labiau atrodo man, kad romaną „Krito rasa“ tikrai parašysiu. Tokia nuotaika dabar gyvenu. Kai tik sugrįšiu namo, tuoj ir imsiu jautį už ragų. Už ragų!..

Vasario 20. Sekmadienis
Beveik tuščiai praėjusi diena.
Lauke – 3 laipsniai šilumos.
Nuotaika – žemiau nulio.
Kalbėjau telefonu su Roku. Peršalęs, paaštrėjęs bronchitas, gydytoją pasikviesti kategoriškai atsisako. Visada jis šitaip.
Skambinau Daliai. Pokalbis neišėjo. Tikrai be reikalo dar skambinu jai. Dochloje delo! – pasakytų rusai.

Vasario 21. Pirmadienis
Lauke – 5 laipsniai šalčio. Mainosi ir mainosi orai!
Gavau Zulono laišką, kol nunešiau į paštą, atėjo dar vienas jo laiškas: pasirodo, man rašytasis vasario 11 d. niekur pakeliui nežuvo, o užkrito už suolo jo bute. Būna ir šitaip.
Atvyko Svečiūnų verpimo fabriko („Drobės“ filialas) atstovai, kvietė susitikti su kolektyvu. Susitarėm, kad vėliau. Paskambins man, suderinsim laiką, nuvažiuosiu kurią nors dieną. Kitaip nieko nebeišeina.
Skambino brolis Leonardas. Sunkumai su jo sodybos pirkimu Molėtų rajone: rajono vadovai staiga užsispyrė nebeparduoti. O juk buvome viską sutarę, rašte Ministrų Tarybai rašiau, kad viskas tvarkoj šita prasme. Tai ko verti rajoninio lygio vadovų žodžiai? Susitarėm su broliu: antradienį, kovo 1 dieną, važiuosim išsiaiškinti.
Buvau pas Druskininkų prekybininkus. Susirinko centriniame „univermage“ gana daug žmonių, visi miesto prekybos vadovai. Kalbėjau pusantros valandos, o bekalbėdamas staiga pajutau, kad šiuo metu, pasikeitus „generaliniam“, nebeaišku, kaip reikia kalbėti, tai kalbėjau senu papratimu – aiškiai ir tiesiai. Po susitikimo buvo kava, gavau keletą klausimų, tarp jų – gana nekuklių, liečiančių intymų asmenišką gyvenimą. Atsakiau kaip mokėjau, bet daviau pajusti, kad perkandau juos visus. Taigi.
Vėl skambinau Rokui. Neatsiliepė. Skambinome abu su Monika Dagnei, pasakėm, kad pasirūpintų, juk motina gi jam. Net keista, kad tarp Roko ir jo motinos visą laiką šaltelis dvelkia. Taip susiklostė jo gyvenimas.
Žiūrėjome vengrų meninį filmą „Praėjusi vasara“. Lyg operetė, lyg komedijėlė. Neištvėrėme iki galo.
Taip bėga dienos. Labai traukia namo. Jaučiu: rašysiu romaną.

Vasario 22. Antradienis
Lauke temperatūra – 15 šalčio. Radijas pranešė: Utenoje 25, Varėnoje 23, kitur – įvairiai. Na, žiema, žiemužė!
Rokas vis dar serga, gydytojų neprisileidžia. Vyras, matai, ir gana. Gal taip ir gerai.
Kalbėjausi su Gyčiu Lukšu. Atrodo, pradeda suprasti žmogus, kad filmas „Anglų valsas“ jam tikrai nenusisekė. Kai paklausiau, ką dabar ruošiasi statyti, tyliai atsakė: „Dabar pats laikas neskubėti.“ Nelinksma tatai.
Vakare sanatorijos salėje Filharmonijos artistų koncertas, skirtas Tarybinės Armijos dienai. Artistai gana silpni: dainininkas, dainininkė, smuikininkas, akompaniatorė, konferansjė-mergužėlė, paskaičiusi pati porą eilėraščių. Pakenčiamas buvo tik smuikininkas, visi kiti – gerokai žemiau vidutinio lygio. Graudu tai matyti. Ir vėl kyla man toli ne retorinis klausimas: kodėl tokie negabūs žmonės, neturintys mažiausių duomenų meninei kūrybai, taip atkakliai veržiasi būtent į meną? Kas traukia juos? Uždarbis negali vilioti: jie uždirba menkiau už paprasčiausią valytoją kokioje nors gamykloje ar ligoninėje, kyšių paimti irgi nėra iš ko ir nėra už ką, gyvena skurdžiai, nesuvesdami galo su galu. Tai kodėl? Nejaugi šlovės, net įsivaizduojamos šlovės troškimas verčia juos šitaip žemintis? Keista, nesuprantama man.
Rytoj ruošiamės vykti į Gardiną. Taip bent mums pažadėjo Halina Stankevičiūtė. Jeigu neužmirš savo pažado, žinoma.

Vasario 23. Trečiadienis
Temperatūra – 1 laipsnis šalčio. Apsiniaukę, pučia negeras, nemalonus vėjas.
Atidėjau į šalį Melnikovo ir Čiornajos knygą apie Hitlerį. Nuobodu, nūdna. Iš visko matyti: abu autoriai – žydų tautybės. Iš tolo vengia bet kur prasitarti vardą: žydas. Plepumas nežmoniškas: kol sužinai kokią detalę iš Hitlerio gyvenimo, turi perskaityti kiaurus puslapius pseudopartiškų „samprotavimų“ apie pasaulio neteisingą sutvarkymą, užsienio valstybių vadovų klaidas ir t. t. Žinoma, išskyrus mūsų valstybę, mūsų valstybės vadovus. Šitie ne tik neklysta, bet dar nurodinėja kitiems, kaip galima nesuklysti. Vargšai autoriai ir vargšai skaitytojai!
Mūsų kambaryje genda televizorius, pastovi pusę dienos nieko nerodydamas, vėl rodo.
O sanatorijos rūmuose genda keltas. Kiekvieną dieną po kelis kartus. Ne keltas, beje, o liftas. Vaikštome pėsti, kartais užkelia kroviniams skirtas liftas, kuris irgi dažnai genda. Į klausimą, kodėl šitaip, girdim atsakymą: senas, senas jau liftas. Nė dešimties metų neišdirbęs, jau senas. O reikalas tas, kad mūsiškės gamybos jis, taigi brokas, kaip ir visa kita, kas mūsuose pagaminta. Tokia tikroji tiesa.
Paskaitinėjau Aleksandro Krono apysaką „Nemiga“. Gerai, išmintingai parašyta, daug gerų minčių, labai atitinkančių mūsų dienų mąstysenai. Ne tai, oficialiajai, o tai, kuri galvoje daugumos žmonių. Dabar ši apysaka nebebūtų atspausdinta.
Vakar buvo Tarybinės Armijos diena, gavau tulpę ta proga. Tai gerai, nors armijoje buvau vos kelias dienas, prie Gorkio, Balachnoje, kur kūrėsi Lietuvių 16-ji divizija. Kai prisimenu karo metus, tai vis nustembu, kaip buvo gera dūšioje tada: žinojome svarbiausią tikslą – nugalėti hitlerinę Vokietiją, ir visi gyvenome tiktai tuo tikslu, nepažindami nei nuovargio, nei tamsių minčių, nei svyravimų ar abejojimų, kurie nuolatos ėda mus dabar. O svarbiausia – tikėjome to tikslo teisingumu, visos Komunistų partijos politikos teisingumu. Tada dar nežinojome visu aiškumu, kad Stalinas – kruviniausias tautų budelis visoje žmonijos istorijoje, kad Komunistų partija daro klaidą po klaidos ir nė už ką neprisipažįsta nė prie vienos, tvirtindama, jog ką darė, visuomet teisingai darė. Buvo tokie laikai, vaikiško mūsų tikėjimo laikai. Dabar mes kiti. Dabar mes pasveriame kiekvieną reiškinį, sprendžiame apie jį ne pagal receptus, skelbiamus iš tribūnų, o pagal realią tikrovę. Ir čia jokia propaganda nieko padaryti nebegali. Taip yra.

Vasario 24. Ketvirtadienis
Oro temperatūra – 1 laipsnis šalčio.
Pamiršau įrašyti, kad vakar pavakarę vaikščiojome su Monika palei Nemuną, maitinome duona laukines antis, kurių čionai priskridę pulkų pulkai. Gražu ir gaila vienu metu. Vargsta jos, bet, matyt, žinojo, kokia žiema bus, tai neišskrido niekur pasišildyti.
Vis dėlto sunkoka susitaikyti su stiprėjančiu mano apkurtimu. O jis iš tikrųjų kasdien stiprėja. Nebegirdžiu šalia savęs kalbančio žmogaus, turiu palenkti ausį kiekvieną kartą. Šitai, žinoma, nervuoja visus, neišskiriant nė Monikos. Tokie reikalai.
Žiūrėjau kino filmą „Pikiruojančio bombonešio kronika“. Karo tema, žinoma. „Iš aukščiau“ nūnai duotas nurodymas: visu pirma karinė patriotinė tema privalo reikštis visuose meno, literatūros, muzikos kūriniuose, po to – revoliucinė tema, tada gamybinė (apie darbo žmogų, jo šaunumą, pasišventimą), tik po šito galima imtis susimąstymų, kitaip tariant, inteligentijos temų. Inteligentija po Spalio revoliucijos buvo ir toliau lieka paniekos objektas. Taigi šitokie reikalai.
Laiškų niekam neberašau. Ir man neberašo niekas. Nė nebelaukiu iš nieko ir iš niekur. Matyt, senatviška ramybė ateina ir daug kas, kas jaudino, vertė pergyventi jaunystėje, nūnai vien atlaidžią šypseną beiššaukia. Toks jau gamtos dėsnis.
Ir nustebau, kaip sumenko mano atmintis. Iš vakaro prikaičiau arbatą su elektriniu virikliu (laidu), prikaičiau ir… užmigau. Pabudęs rytą, radau viriklį įjungtą ir… sugedusį. Taigi, brolau Baltuši!

Vasario 25. Penktadienis
Vakar vakare Maskvos televizija pranešė, kad šiandien Pabaltijo respublikose temperatūra bus nuo 0 iki 5 laipsnių šilumos. Yra lygiai 5 laipsniai šalčio. Niekad netikėjau oro prognozininkams, juo mažiau betikiu dabar.
Gerokai neramina Monikos sveikatos stovis. Nuolatiniai nesusipratimai su širdim. Šiandien rytą sugrįžo iš baro aparato (kojos) [barokameros] balstelėjusi: bloga jai pasidarė procedūros metu. Šitie dalykai kartojasi nebe pirmą kartą. Tikrai neramina visa tai mane.

Vasario 26. Šeštadienis
Vakar sugriebė mane aštrus radikulito priepuolis: nei sėdėti, nei gulėti, nei vaikščioti. Uždėjo med. seselės didelį pleistrą, kiek palengvindamos man aštrumus.
Jau kuris laikas jaučiu kažkokį spaudimą iš abiejų pusių po smakru. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, dabar susimąsčiau. Kažkas nelabai gero. Pirmadienį pasirodysiu gydytojai.
Atvyko mano vairuotojas Pivoras, grįžome į Vilnių. Visą kelią saulė, šiluma, plento pakraščiai pritirpę sniego vandens, kvepia pavasariu. Dar vienu mano gyvenime. Dėkingas esu likimui už tokį ilgą amžių, kurį nugyvenau, kai jau beveik visi mano vienmečiai rašytojai seniai nuėję ilsėtis į Rasas arba Antakalnį. Tikrai likimo numylėtinis esu.
Namie mus pasitiko Rokas. Švelnus, geras. Butą išsaugojo tvarkingą, išvėdintą, visi daiktai savo vietoje. Dar kartą pasidžiaugiau, kad pasiėmiau jį auginti į savo šeimą. Atvirai pasakius, jis beveik vienas iš mano giminių, kuris teisingai supranta mane, labai santūriai, bet labai jautriai atjaučia mano bėdas, kurių pasitaiko mano gyvenime, kaip ir visų kitų žmonių, beje. Gerai!
Namie radau susitelkusį paštą. Džiugiausias – Čingizo Aitmatovo siuntinys, jo romanas „Ir ilgiau už amžių tęsiasi diena“ su gana jautriu draugišku įrašu. Šviesu ant dūšios. Parašysiu, padėkosiu. Jeigu toks rašytojas pripažįsta mano „Sakmę apie Juzą“, vadinasi, aš tikrai literatūros darbininkas.
O dar smagu, kad šios dienos „Literatūroje ir mene“ paskelbti Janinos Bielinienės „Ar rašančiajam viskas galima“ ir Evaldo Matvieko „Su kuo suves likimas“. Abu – apie V. Petkevičiaus „Kasdieniškas legendas“. Duoda stiprų atkirtį jo prasimanymams. Ypač tai pasakytina apie J. Bielinienės straipsnį. Perskaičiau ir labai nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad neišsiunčiau į „instancijas“ savo surašyto atkirčio V. Petkevičiui, kitaip tariant, išvengiau nusileisti iki V. Petkevičiaus lygio ginčijantis su juo. Esu jau tokių metų ir tokios padėties literatūroje, kada būtina susimąstyti dėl savo orumo, nesipiginti. Janinai Bielinienei, turbūt, parašysiu, padėkosiu.
Atėjo laiškų iš Vienos ir iš… Kanarų salų. Abu autoriai prašo autografo. Keista, neįprasta man šitaip. Reikia pagalvoti, ką čia padarius, pasitikslinti Autorių teisių valdyboje, kas per vieni tie autoriai. Petkevičių turime ne mes vieni.
Tarpininkavimas dėl malonės suteikimo buvusiam Kauno „Orbitos“ administratoriui R. Lisauskui, nuteistam 4 metams laisvės atėmimo (kyšininkavimas) ir atbuvusio pusę bausmės, atmestas. Šito reikėjo laukti. Pamoka man ateityje nesirūpinti kyšininkais, nors atvejis su R. Lisausku – išimtinas: bylą jam sudarė Kauno vadinami „draugovininkai“, keršydami už tai, kad neįleido jų girtų į „Orbitą“. Iš kitos pusės: byloje nemažai liudininkų, parodžiusių, kad jie davė kyšius R. Lisauskui – jeigu davė, tai kodėl gi jie nepakaltinti, nenubausti? Bala, ir gana.
Atėjo ir kitas raštas iš ten pat. Reikalauja iki š. m. kovo 31 d. informuoti apie mano „Veiklą rinkiminėje apygardoje 1982 metais“. Ką gi aš informuosiu, jeigu negaliu prasimušti į savo apygardą Vilniuje Nr. 6? Niekas manęs nekviečia, partiniai miesto organai nepadeda, nors kreipiausi į juos ne kartą. Taigi nieko nerašysiu apie savo „veiklą“. Tesižinai.
Atėjo laiškas iš jaunos poetės kupiškietės Jūratės Kaladytės. Labai geras, draugiškas laiškas. Savo laiške raginau ją neužmesti poezijos, pasakiau, kad daug tikiuosi iš jos talento (ji studijuoja mediciną Kauno Med. Institute), tai atsakė, kad dirba toliau poezijos baruose, nors ir labai esanti apkrauta kaip studentė. Parašysiu jai vėl, nutrūkęs laiko. Reikia. Jaunuosius reikia skatinti. Ypač dar žemiečius.
Vėl rašo man Janina Navickaitė, prisipažįsta meilėje tūkstantąjį kartą. Kada gi susipras pagaliau, liausis, paliks mane ramybėje?! Nerašysiu jai nieko.
Tikėjausi rasiąs laišką iš P. Zulono, bet neradau. Gal šiandien? Palauksiu, nedega. Darbo turiu ir be šito.
Radikulitas palengva atleidžia skausmus. Gerai!
Vis labiau traukia rašyti. Ogi imsiuos. Jaučiu.
Televizijos programa – daugiau negu neįdomi. Niekai.

Vasario 27. Sekmadienis
Vakar kalbėjau telefonu su Kazimieru Ambrasu. Aptarėme Bielinienės ir Matvieko straipsnius „Literatūros ir meno“ vakardienos numeryje. K. Ambrasas patenkintas. Prisipažinau, kad ir aš.
Tvarkiausi po namus. Reikia užbaigti smulkmenas, kad greičiau galėčiau imtis „Krito rasa“, kuris ir taip jau nudelstas nežmoniškai ir šėtoniškai.
Žinoma rusų tarybinės literatūros kritikė ir mokslininkė E. N. Gorbunova atsiuntė man savo straipsnio „Jedinstvo i mnogoobrazije“ atspaudą iš TSRS Mokslų Akademijos Rusų literatūros instituto (Puškino rūmai) leidinio „Rusų literatūra“. Straipsnyje plačiai rašo šita tauri moteris apie „Sakmę apie Juzą“, stato vos ne šalia Čingizo Aitmatovo „Ir ilgiau už amžių tęsiasi diena“. Tai, žinoma, absurdas. Esu viso labo eilinis literatūros darbininkas, nieko daugiau. Vis dėlto reikės parašyti autorei, padėkoti.
Paskambinau Janinai Bielinienei, padėkojau už jos straipsnį „Literatūroje ir mene“. Buvo sujaudinta, prisipažino: laukusi kritikos iš manęs, dabar jau – lengva ant širdies. Kokia gi gali būti mano kritika. Laimingas esu jau tuo, kad nepasiunčiau savo protesto į „instancijas“, ir už tai dėkingas jai. Jai, bet ne Matviekui, kuris gudrauja ir duoda tokią potekstę savo straipsniui, jog visiškai aišku, kad nori pateisinti V. Petkevičių. Atrodo, po šitų dviejų straipsnių kils smarkūs ginčai. Gal net smarkesni už diskusiją apie romaną. Visko gali būti mūsų laikais. Smulkiai gyvename.
Kalbėjau telefonu su savo vertėju ir draugu Virgilijum Čepaičiu. Džiaugiasi ir jis Janinos Bielinienės straipsniu. Ir taip pat nujaučia kilsiant audrą mūsų „literatūriniame raiste“. Gal tikrai.
Vakare turėjo paskambinti Milda Sajienė. Deja, nepaskambino. Nesuprantu, kodėl. Mes juk draugai. Visų pirma draugai. Sudėtingas jos gyvenimas, kaip man atrodo. Gerokai pasimetusi. O juk aš jai vien gero visuomet linkėjau.
Daliai nebeskambinau, neberašiau. Maldauju likimą suteikti man jėgų visiškai užmiršti ją. Kitaip – nieko gero. Nieko gero.
Einu ilsėtis. Rytoj manęs laukia nelengva diena.

Vasario 28. Pirmadienis
Nuo pat sugrįžimo iš Druskininkų momento džiaugiuosi Roku. Gerokai pasikeitęs, ir į gerąją pusę. Taktiškas, paslaugus. O kad šitaip visuomet būtų, tikros paguodos sulaukčiau senatvėje.
Kalbėjausi telefonu su Virgilijum Čepaičiu, su Elena Kurklietyte, Televizijos ir radijo redaktore, su Šiliniais abiem – visi patenkinti „Literatūros ir meno“ kritika V. Petkevičiaus adresu. Tačiau ne visi mano, kad tas žmogelis dabar nurims, nepuls į naujas atakas, nesumobilizuos savo „kadrų“. Gal jie ir neklysta. Vadinasi, byla nebaigta, visko galima tikėtis. Žiūrėsim.
Eina kalbos, kad lit. kritikas Lipskis buvo chuliganų užpultas ir sunkiai sužalotas praeitą pirmadienį. Įvyko tai vakare, prie pat Lipskio namų, Muziejaus gatvėje. Tai ne pirmas atvejis tenai: šalia to namo yra gastronomas, jame pardavinėjama degtinė, girtuoklėliai susimeta gerti visų aplinkinių namų laiptinėse, kaip sakoma, „trise“ vieną bonką maukti, o kai pinigų pritrūksta, tai užpuldinėja žmones, daužo, plėšia. Lipskiui išmušta akis. Gydytojai tris valandas operavo. Sako, gal ir neapaks.
Iš visko atrodo, didėja žmonių nusikalstamumas. Mums būnant Druskininkuose, buvo netoli miesto užmuštas taksi šoferis, atvykęs iš Gardino. Žudiką pagavo. Pasirodo, lietuvis. O kiek tokių nepagauna. Nepastebiu, kad milicija labai stengtųsi, žiūri į viską gan ramiai, pasakyčiau, abejingai. Iš tikrųjų tiesa, kad jokia vyriausybė jokioje pasaulio šalyje nekovoja su chuliganizmu. Tai ir suprantama: į chuliganizmą žiūrima kaip į opozicinių nuotaikų išreiškimą, visiškai nepavojingą valstybei, vyriausybei. Tai tiesa.
O kad nuo to nukenčia žmonės, tai juk jie viso labo… žmonės. Ko čia vyriausybėms galvą kvaršinti. Tesižinai patys!
Sutvarkiau dienoraščius už 1981 ir 1982 metus. Iki šiol nebuvo susegti lapai, vis delsiau, atidėliojau. Dabar tik supratau: pavargęs labai buvau. Po Druski-ninkų – kas kita. Visiškai kas kita. Štai ir rašyti jau pradėjau, ir atrodo – bus gerai.
Kalbėjau telefonu su Povilu Zulonu. Sakėsi išsiuntęs man laišką dar vasario 24 dieną. O aš jo negaunu. Pastaruoju metu paštas sušlubavo. Gal tai dėl kainų pakėlimo už persiuntimą: susimėtė paštininkai. Na, palauksim, dar gausim.
Skambinau į Molėtus Eleonorai Blaževičiūtei dėl sklypo broliui Leonardui. Pasirodė, negali ji priimti manęs nei rytoj, nei poryt. O užporyt juk man seminaras, dar užporyt – Taikos gynimo komiteto posėdis, taigi nuvyksiu į Molėtus gal tiktai kitą savaitę. Po Moters dienos, dėl kurios vyrai jau dabar kraustosi iš proto. Tiek to.

Parengė Antanas Šimkus

2016 m. Nr. 12

Tęsinys. Pradžia 2016 m., Nr. 11

1978 m. gruodžio 1 d. – 1979 m. vasario 28 d.

Gruodžio 1. Penktadienis

Dokumentinio režisierius R. Šilinis padejavo, kad labai sublogo sveikata jo tėvui, o vaistų nėra kur gauti. Nuvykome abu į spec. polikliniką, išprašiau iš savo gydytojos receptą, gavau ir vyr. gyd. pavaduotojo „vizą“ vaistams gauti. Šilinis laimingas, o aš mąstau: kaip vis dėlto šitaip pasidaro? Žmogus serga, vaistai jam gyvybiškai reikalingi, o jų nėra – kodėl nėra? Juk jeigu negaminama pas mus, šalyje, tai kodėl neparsigabenama iš kitur? Visame pasaulyje juk šitaip daroma. O pas mus ne. Ir ne tik neimportuojama, bet draudžiama net patiems parsivežti (grįžtant iš turistinių kelionių), arba gauti iš draugų užsienyje paštu. Viskas konfiskuojama, atimama, sunaudojama „aukštesnių instancijų“ reikalams.

Susilaukėm!

Parašiau ilgą laišką Ievai Mizarienei į Niujorką. Sudarinėjau sąrašus žmonių, kuriuos sveikinsiu su Naujaisiais metais. Jų bus virš 400.

Iš „Vagos“ žinia: „Juzos“ svarstymas nukeltas į pirmadienį…

Gruodžio 2. Šeštadienis

Nelabai darbingas, bet mieste jau buvau. Pasivaikščiojau, ieškojau vokų Naujiems metams. Jų yra, bet kokie? Gražūs vokai su gatavai įdėta, irgi gražia, atvirute kaštuoja… 2 rubliai 20 kapeikų. Tai bent! Yra ir „pigesnių“, po rublį aštuoniasdešimt! Įdomu, ar daugeliui įkandami tokie vokai?

Skaitinėjau „Pergalės“ 10 ir 11 numeriuose L. Jacinevičiaus romaną „Arbata penktą valandą ryto“. Vyras aiškiai gabus, gal net talentingas. Tema nūdienė. Bėda čia viena: nemyli autorius žmonių. Iš čia ir nešvankybės nesibaigiančios. Apie tėvą rašo taip: „Tėvas tylėjo kaip apspardytas šuo.“ Paragavęs gėrimėlio, vyr. herojus, pagal profesiją rašytojas, konstatuoja: „Šūdas!“ Ir taip toliau. Neilgas amželis tokio kūrinio.

Gruodžio 3. Sekmadienis

Nedarbinga diena. Niekai.

Vis dar laukiu, kuo baigsis reikalai su „Vaga“ dėl „Sakmės apie Juzą“. Priėjo vyreliai iki to, kad siūlo, girdi, dabar išleiskim, kaip galima, o vėliau gal bus galima išleisti ir pilnai, reikia tiktai kantrybės. Atsakiau, kad vardan tos kantrybės prašau atidėti rankraštį ir laukti geresnių laikų. Man juk vis tiek, ar kūrinys išeis iš spaudos dabar, ar po mano mirties, galiu palaukti, neteršdamas savo vardo melu. Atsakymas: „Gali tekti labai ilgai laukti.“ Tuo pokalbis baigėsi. Bailiai jie, štai kur šuo pakastas.

Šiandien mano redaktorės Donatos Linčiuvienės gimimo diena. Pasiunčiau sveikinimo telegramą.

Gruodžio 4. Pirmadienis

Paskambino mašininkė Jakštytė, pranešė: baigė perrašyti „Istorijų kupiškėniškų“ II-ją papkę. Žentas Antanas parvežė man tekstą. Sumokėjau 61 rublį. Ne žentui – Jakštytei. Gerai dabar uždirba mašininkės.

Skambinau Stepšiui į „Vagą“, teiravausi galutinio atsakymo dėl „Sakmės apie Juzą“. Atsakė: gal rytoj…

Pasiunčiau telegramą į Kupiškį. Buvau kviestas dalyvauti LKP ir Tarybų valdžios įkūrimo Lietuvoje 60-čio minėjime. Padėkojau, atsisakiau dėl ligos, pasveikinau visus dalyvius.

Parašiau charakteristiką Stasei Surkevičienei. Jau 55 metai šitai šauniai moteriškei. Prašau skirti jai personalinę pensiją. Gal ir gaus. Juk dabar pensijų skyrimo komisijos pirmininke nebedirba Leokadija Diržinskaitė. Toji braukdavo visiems…

Gruodžio 5. Antradienis

Šiandien – stalininės Konstitucijos diena. Konstitucija jau kita, o kalendoriuje dar atžymėta toji diena raudona spalva… Juokas vienas.

Skambinau Vilniaus II-osios ligoninės gydytojui Sodeikai, paprašiau pasidomėti mano pusseserės Aldonos Baltušytės gydymu: jai tenai išpjovė polipus, o priežiūra – menka. Matyt, nesusiprato laiku paduoti kyšį. Nelabai turi ir iš ko. Sodeika pranešė: viskas gerai, operacija pavyko, tuoj išrašoma.

Paskambinau Stepšiui į „Vagą“ dėl „Sakmės apie Juzą“. Išgirdau seną giesmelę: reikia dar… būtina dar… Pats nepasijutau, kaip įtūžau, pranešiau, kad tuoj pat einu į Taupomąją kasą, pervedu atgal gautąjį avansą, o „Juzos“ rankraštį prašau nedelsiant sugrąžinti man, panaikinus sutartį dėl jo išleidimo. Ir ką gi? Nepraėjo nė poros valandų, kaip buvo paskambinta iš „Vagos“, pranešta: rankraštis visų reikiamų asmenų jau pasirašytas, jeigu autorius sutinka, šiandien pat išsiųsime į Kauną spaustuvėn… Sutikimą daviau, o širdis verda, nerandu sau vietos. Be apmaudo negaliu galvoti apie visą šį reikalą. Ir be apmaudo negaliu prisiminti, kad leidausi išvedamas iš kantrybės, pasidaviau emocijoms, kalbėjau pakeltu tonu ir pasakiau, kad man ne septyneri, o septyniasdešimt metų, ir kad nėra ko man aiškinti, kokiais motyvais buvo tremiami žmonės iš Lietuvos – masiškai tremiami, kad jokie motyvai šito nepateisina, ir prašau man neįrodinėti neįrodomų dalykų!.. Nereikėjo šitaip. Pagaliau, juk tai… per daug garbės tiems vyreliams!

Iš to apmaudo leidau sau net išgerti taurelę konjako.

Su dėkingumu pamąsčiau apie Moniką: daug konfliktų mes turėjome, dažnai ji buvo man neteisi, kartais nuožmi, o štai šiose nelemtose grumtynėse dėl „Sakmės apie Juzą“, nežiūrint visos rizikos iš mano pusės užsitraukti didelių nemalonumų iš „aukštesnių instancijų“, ji, Monika, nė akimirkos nedvejodama, stojo šalia manęs, pilnai pritarė. Pajutau, kad net didžiuojasi mano nepalenkiamumu. Tai gerai. Tai – svarbiausia šeimyniniame gyvenime: reikiamą momentą pajusti šalia savęs žmogų.

Ruošiau toliau Naujametinius sveikinimus. Vis dėlto, labai daug jų…

Gruodžio 6. Trečiadienis

Judu po truputį. Sveikata aiškiai gerėja, bet į darbą kibti nesiskubinu. Žinau, ką tai reikštų…

Apvažiavome su anūku Roku daugelį parduotuvių, ieškojome jam žieminio palto, sau – kostiuminės medžiagos. Nusipirkome abu po naujas šliures, viso kito – nėra. Yra, žinoma, bet tokios kokybės, nors raudok!

Ruošiau Naujametinius sveikinimus Amerikon ir kitus užsienin. Juos reikia jau išsiųsti, kitaip – pavėluosi.

Turėjau dalyvauti tėvų susirinkime Roko mokykloje. Nenuėjau. Niekam nereikalingi šitie tėvų susirinkimai. Dažniausiai juose ateina koks nors vietinės tarybos deputatas ir pradeda savo ataskaitą, ką jis padarė, ko nepadarė, ir kiek laimėjimų naujų pasiekta Komunistų partijos vadovavimo dėka, o ko dar nepasiekta, tai todėl, kad išgyvename didelio augimo sunkumus, tie sunkumai, žinoma, laikini, praeinantys… Ir t. t. Seniai girdėta giesmelė! Tie „laikini“ sunkumai visada tie patys, ir jie tęsiasi jau 62 metus, galo nematyti, ir jo nebus, kol šalį valdys viena partija diktatoriškais pagrindais. Ko gi tad turėčiau eiti į tokius „tėvų susirinkimus“? Senų giesmių klausyti?

Ruošiau Naujametinius sveikinimus.

Gruodžio 7. Ketvirtadienis

Vis dar nedarbingas protine prasme. Šiandien „uždaro“ mano biuletenį – ligos lapą.

Kino filmuotojų grupė nusivežė mane už Vilniaus, į gamtos prieglobstį, čia filmavo. Sumanymas toks: filmo pradžioje einu aš, o man iš paskos seka visa filmo grupė, o filmo užbaigoje – eina visa filmo grupė, o aš seku iš paskos, toli atsilikęs, pavargęs. Gal ir nieko…

Gruodžio 8. Penktadienis

Žiūrėjau ruošiamo filmo apie mane išryškintus kadrus. Gana keista savijauta, žiūrint į save ekrane, kažkoks nesmagumas širdy, tarytum išsirenginėtum visiems ant akių. Yra labai gerų, beje, kadrų. Svarbiausias mano rūpestis su šituo filmu ne aš pats, ne manęs parodymas, o ar bus įdomu žiūrovams, ar bus naudinga jiems, ypač jaunimui? Žiūrėsim, žiūrėsim… Kai ką teks dar pafilmuoti. Šituos kadrus parikiuoti, duoti tekstą.

Vakare nuvykome į teatrą, buvo filmuojama Monika, besilenkianti žiūrovams po „Vyšnių sodo“ spektaklio, o paskui – grimavimosi kambaryje – čia tai jau kartu su manim. Žiūrėsim, kas iš to išeis.

Filmavimui baigiantis – liūdna žinia: mirė spec. ligoninėje puikus žmogus, generolas majoras Alfonsas Randakevičius. Puikus jis buvo visokeriopai, mylėjo žmones, per tai susilaukė nemažai nesmagumų atsakinguose postuose, buvo jautrus, švelnus. Mirtis jo aiškiai pirmalaikė, gimęs buvo 1919 metais, taigi nė 60 pilnų metų nesulaukė. Trečias infarktas. Mirtis, beje, gana romantiška. Pastaruoju metu dirbo respublikos teisingumo ministro pareigose, karštai pamilo Operos solistę Elvyrą Kornejevą. Jo žmona, įsiutusi, pasiskundė aukštose sferose. Buvo jis nušalintas nuo ministro pareigų, gaudavo pensiją. Dažnai susitikdavau jį netoli mūsų vaikštinėjant, perkant „Sigutės“ parduotuvėje produktus. Šie pergyvenimai, kaip atrodo, ir bus privedę prie letalinės baigties. Nebėra žmogaus. Ką gi laimėjo žmona? Tačiau moterys kartais tampa žvėrimis: jeigu ne man, tai geriau niekam! Ir nesusimąsto nė viena. Neteisinu tokios meilės vedusio žmogaus, bet jeigu atėjo meilė – kur dėsis žmogus? Tūkstančiai pavyzdžių rodo, kad prieš šį jausmą neatsilaiko niekas. Toks buvo rusų poetas Tiutčevas, tokių buvo tūkstančiai. Gaila Alfonso Randakevičiaus.

Prisiminiau ta proga ir savo dvilypį gyvenimą. Juk myliu Dalią iki šiol, išrauti iš širdies negaliu. Skirtumas tiktai tas, kad paliko ji mane, ketveri metai nebeturime nieko bendro, nebent tik pamatymas iš tolo, pasikeitimas pora žodžių. Taigi!

Iš užsienio žinia: mirė buvusi Izraelio premjerė Golda Meyr, sulaukusi 80 metų. Įdomi tai moteris: vyriškos valios, neįtikėtinai stipraus proto, sionistė iki plaukų šaknų, neprilygstamo gabumo valstybinė mąstytoja, diplomatė. Užsienio radijas plačiai komentuoja jos mirtį, gyvenimą. <…>

Paskambino Lilė Binkytė, prašė užsukti pas ją, pasikalbėti. Draugauja jinai su dail. Lagausku. Lyg ir sugyventiniai jie abu. Lagauskas tebekalba jai apie mano pasisakymą Dailės institute, Grafikos katedroje. Jam itin patikę. Dabar norėtų dar „pabendrauti“, pasakiau, kad mielai, bet tiktai po sekmadienio, kai paguldysiu Moniką į ligoninę, turėsiu laisvesnio laiko.

Gruodžio 10. Sekmadienis

Vakar nieko svarbesnio nenuveikiau, tik apsisprendžiau: nuo pirmadienio kiekvieną pirmadienį laikysiuos iškrovos dietos. Pats laikas duoti organizmui vieną dieną per savaitę poilsio nuo visų bifšteksų, kotletų ir kitokio gero, sunkiai virškinamo. Kai kas dabar laikosi vadinamos angliškos dietos, kai per savaitę numetama po keliolika kilogramų svorio. Tegu laikosi. Beprotybė tokie staigūs svorio numetimai!

Užsitęsiant tarpusavio konfliktams, ne kartą mąsčiau: gal man skirtis su Monika? Gyvenčiau ramiau, galėčiau daugiau parašyti, negraužtų manęs niekas už kiekvieną mažmožį… Dabar, kai reikia jau rytoj guldyti Moniką į ligoninę, matau aiškiai: vėlu svajoti apie skyrybas, naujo gyvenimo pradžią. Kokia čia tau pradžia, kai nubaiginėji septintą dešimtį? Kas žiūrės mane, pasiligojusį žmogų, seną, taigi nemielą niekam? Žinau: Monika irgi nežiūrės. Bet jeigu šitaip, velniams tada tas visas triukšmas, kuris neišvengiamai kyla kiekvienų skyrybų atveju, velniam tas miesčionių pasiskonėjimas, nesibaigiantys pliauškalai?! Nieko nereikia. Tegu gyvenimas eina, kaip ėjęs. Lieka tik paieškoti būdų sumažinti konfliktus, aplyginti aštriuosius jų kampus. Nieko daugiau. Nieko daugiau…

Ilgai kalbėjausi telefonu su J. Paleckiu. Pasakiau: kiekvieno mūsų pareiga laiku parašyti testamentą, nurodyti jame viską, kam ką palieki, ką skiri rūpintis paliekamais rankraščiais, pomirtinio raštų leidimo reikalais ir t. t. Štai ir Ieva Simonaitytė. Tiek tomų prirašė, o testamentą patingėjo. Dabar sesuo iš Kanados rašo grasinamus laiškus, reikalauja palikimo, vėlgi visokie „giminės“ lenda iš visų patvorių, kiekvienas skelbiasi turįs teisę į kažkokią palikimo dalį, prasidės teismai… O kam to visko.

„Pašiurpo man oda besiklausant, – atsakė J. Paleckis, – bet esi teisus. Laikas ir man pagalvoti apie tai.“

Gerai, kad pašiurpo. Mažiau bėdų turės tie, kas pasilieka po mūsų mirties.

Iš D. Dundulytės laiškas. Siunčiau jai knygų, tarp jų įdėjau ir Dekarto „Rinktinę“, prašiau, jeigu galės, perduoti Daliai, kuri, kiek žinau, tos knygos neturi, o jai būtina turėti, juoba domisi filosofija, ją dėsto Institute. Pasiunčiau, o pats nerimavau: priims Dalia ar nepriims? D. D. laiške skaitau: „Daliai perdaviau – dėkoja.“ Tai gerai. Ir gerai. Šviesu ant dūšios. Gyvensime toliau. Kas kito lieka?

Gruodžio 11. Pirmadienis

Paguldžiau Moniką į ligoninę. Išvyko liūdna, smarkiai sunerimusi dėl sveikatos, begalvojanti vien apie mirtį.

Įteikiau „Parduotų vasarų“ abu tomelius brolio Leonardo sūnui – irgi Leonardui, dirbančiam Pakruojyje.

Skambino notarė Girnienė. Vis dėl to nelemto I. Simonaitytės palikimo. Triukšmauja rašytojos sesuo iš Kanados, reikalauja knygų, rankraščių. Rytoj sušauksime komisijos posėdį.

Nuotaika – blogesnės nė būti negali.

Gruodžio 12. Antradienis

Iš pat ryto filmavo mane namuose. Gana ilgai ir gana varginančiai. Pastačiau konjako su kava.

Vakare aplankiau Moniką ligoninėje. Jos gydytojas Žukas, pasivedėjęs mane į šalį, pasakė, kad Monika – labai sunkus ligonis, ypač galvos kraujo indų prasme: nepaduoda širdis kraujo, vyksta sutrikimai. Ypač pavojinga jai jaudintis, nes tai gresia letaline baigtim. Tikriausiai teks operuoti kraujo arterijas kaklo srityje. Operacija gana sudėtinga. Apskritai, padėtis labai rimta.

Pati Monika irgi gerokai nusiminusi. Kalba apie laidotuves: kur ir kaip ją palaidoti. Žinoma, subariau rūsčiai. Kiek aprimo. O nervuojasi ji dėl kiekvieno mažmožio. Ypač ją jaudina Roko šiurkštumas, o dar labiau – dukters Dagnės elgesys su ja. Pastaroji savo laiku pareikalavo iš Monikos pinigų… automašinai pirkti. Aš uždraudžiau duoti. Ne iš gailesčio ar sunkumų, o kad nerimtas tai reikalas: nei vairuoti ji moka, nei garažo turi, be to, ir mašiną perka seną, sudėvėtą, matyt, apsukrių spekuliantų jai brukamą. Tai nuo to laiko nebekalba su mumis Dagnė, nebesisveikina. Aplankė Moniką, bet buvo šalta, šiurkšti, ramiausiai išklausė jos nuogąstavimus dėl galimos mirties ir išėjo net neatsisveikinusi, rankos nepadavusi. Monikai pradėjus apie tai kalbėti, maniau, kad tuoj įvyks priepuolis. Šitaip kartais mūsų auginti ir viskuo aprūpinti vaikai atsimoka savo tėvams!

Gruodžio 13. Trečiadienis

Vykau su broliu Leonardu, jo mašina, į Molėtus. Vis to namo statybos reikalais. Fundamentai išlieti, o statyba dar nejuda į priekį, dar tik medžiagą baigiama suvežti iš Balninkų kolūkio. Išgėrėm kolūkio valdyboje, paskui Utenoje, pas pirmininką Babelį, kurs dirba Molėtų rajone, o gyvena Utenoje. Gerai gyvena pirmininkas. Namą pasistatęs mūrinį tokio ploto, kad vietos valdžia neleido jam įsirengti antrojo aukšto: ploto per daug keturių žmonių šeimai, jau dabar virš 100 kv. metrų. Įsiruošęs ir gana erdvų rūsį. Sako, čia bus suomiška pirtis. Gerai gyvena. Žmona dirba prekyboje, tvarko batus. Gerai gyvena. Vėlų vakarą tesugrįžome su Leonardu.

Gruodžio 14. Ketvirtadienis

Vėl filmavimas namie. Varginantis tai reikalas.

Aplankiau Moniką. Kiek smagesnė. Pasirodo, išmatavimų automatika rodo žymiai geresnius duomenis, negu jie, daktarai, patyrė klinikiniu būdu. Gal nė operacijos daryti nereikės. Leidžia jai eufiliną. Nervai labai įtempti. Kad tiktai kiek, tuoj ašaros akyse. Vargas, ir gana. Visiškai negali ramiau kalbėti apie Roką ir Dagnę. O tiems – nusispjaut.

Gruodžio 15. Penktadienis

Visiškai nedarbinga diena. Guli gero žmogaus Gudaičio romano rankraštis, girdėjau, smarkiai laukia mano nuomonės, o aš nepaslenku skaityti. Kas bus?

Gruodžio 16. Šeštadienis

Visiškai nedarbinga diena. Negera ant dūšios. Daug kas neramina. Gal nemokėjau gyventi, su žmonėmis elgtis, vaikais arba Roku, kad jie šitaip su Monika ir su manim. Mes, žinoma, nervingi senatvišku nervingumu, bet galima juk būti atlaidesniems, ar ne? Šiaip ar taip, mes nugyvenome gana ilgą ir ne tokį jau lengvą gyvenimą, gal ir pavargome, išsekome, reikalingi kažkokios šilumos, dėmesio. Juk net ir tuo atveju, jeigu nesame mylimi, taigi vis tiek remiame, palaikome, dažnai tiesiog šelpiame save nuskriausdami, rūpinamės, negi net dėkingumo nebėra žmonių širdy, net priklausomumo jausmo? Dagnė – tikras banditas, žiaurumo neregėto. O Monika vis myli ją, kankinasi, niekam neleidžia blogesnio žodžio pasakyti apie ją, sudrausti, bent subarti. Ne, negera ant dūšios. Iš visų artimųjų tik mano duktė Violeta išliko žmoniška. Taip jau yra.

Nei iš šio, nei iš to paskambino iš Maskvos kino režisierius Faincimeris, prieš 25 metus pastatęs meninį filmą „Aušra prie Nemuno“ pagal mano ir E. Gabrilovičiaus scenarijų. Keista. Kur jis buvo tuos 25 metus? Dabar kalba, tarytum tik vakare išsiskyrėm: gal ką turiu parašęs jam statyti, ar greit atvyksiu į Maskvą, ir taip toliau!.. Nujaučiu, turi jis kažkokių tikslų, prašys ko nors. O špygos ar nenorėtų?..

Aplankiau Moniką. Labai gerai pasikalbėjome. Atrodo, lyg ir geriau pradedame suprasti vienas kitą.

Ruošiau vokus Naujametiniams sveikinimams, kada parašysiu pačius sveikinimus – dievas žino. Marudnas tai reikalas. Ypač dabar, įvedus tuos prakeiktus pašto skyrių indeksus, kai reikia ranka išvedinėti skaitlines nurodytuose punktyruose. Tegu bala!

Gruodžio 17. Sekmadienis

Iš ryto lankiau Moniką ligoninėje. Niekas kitas jos nelanko, tiktai aš. Liūdi ji dėl šito, o ką darysi? Vakare irgi lankymas, bet nebenuėjau, iš anksto taręs, kad nebūsiu. Nė viena jos draugė neaplankė jos nė karto. Visos užimtos, bėga skuba su nesibaigiančiais reikalais.

Gruodžio 18. Pirmadienis

Visiškai nedarbinga diena. Taisiau tiktai Naujametinius vokus, nieko daugiau.

Pyška šalčiai, pašoksta veik iki 25, o Roką apvilkti neturiu kuo. Kur beieškojom žieminio rūbo, niekur nieko nėra. Tai paskambinau į Prekybos ministeriją – pačią ministeriją! – paprašiau. Pasakė: paskambinkite trečiadienį, poryt. Skam-binsiu.

Šiandien ligonių nelankymo diena, bet nuėjau. Pasėdėjome abu prie rentgeno kabineto durų, pasikalbėjome. Monika žymiai smagesnė, tai gerai.

O daugiau – nieko.

Gruodžio 19. Antradienis

Iš ryto filmavomės abu su Justinu Marcinkevičium, vaikščiodami po įvairias Vilniaus vietas. Pašalome gerokai, net virš 20 laipsnių, bet viskas išėjo labai gerai.

Vakare Kino studijoje kartu su seserim Maryte žiūrėjome jau nutrauktus filmo kadrus, kuriuose esu su ja. Kadrai labai geri. Marytė patenkinta, nebereikalauja „išimti vaizdus, kur yra ji“. Tai gerai.

Brežnevas apsidovanojo pats save aukso žvaigžde ir Lenino ordinu – trečias čionai jam Socialistinio Darbo Didvyrio vardas. Šalis privesta prie bado ribos, visur didžiausia betvarkė, o jam – didvyrio trečias vardas! Teisingai tarė kadaise Napoleonas: nuo didybės iki juokingumo – vienas žingsnis. Pasaulio radijas plačiai komentuoja šį „apdovanojimą“. Daugelis aštriai šaiposi.

Juo toliau, juo mažiau besuprantu, kas dabar vyksta. Iš plėšinių sugrįžo mūsų respublikos vairuotojai-šoferiai, dirbę tenai. Pasakojo: kilometrinių ilgių krūvos kviečių guli po atviru dangum, dega, nyksta, milijonai paukščių juo ryja… Tai bent! Vis labiau prieinu išvados, kad ne duonos problemos išsprendimas nulėmė plėšinių ataką. Valdžia tiesiog pamatė, kad liaudyje bręsta masiškas nepasitenkinimas, surado kur liaudžiai išlieti apmaudą, nukreipė į plėšinius, nieko daugiau čia nė būti nebuvo. Juoba jeigu būtų buvę kitaip, nepūdytų dabar tuos milijonus tonų išauginto, suvalyto ir iškulto javo, tuo pat metu pirkdami duonelę už šimtus milijonų aukso rublių užsienyje!

Vakar įvyko rašytojų partinis susirinkimas, vis ta pačia plėšinių tema. Mat, parašė Generalinis, reikia apsvarstyti. Susirinkimas buvo daugiau negu juokingas, niekas nekalbėjo rimtai.

Tos pačios dienos vakarą paskambino man tūlas pilietis iš partinių organų, girdi, iš „centro“ duota komanda: skubiai paruošti „įžymių respublikos žmonių“ liaupsinimus į centrinę spaudą Generalinio knygos „Plėšiniai“ adresu. Pasisakiau: sergu, negaliu dirbti protinio darbo. (Juo labiau bepročių darbo!)

Gruodžio 21. Ketvirtadienis

Susiskambinau su Prekybos ministerija. Pavyko. Universalinėje parduotuvėje išskyrė Rokui kailinius, bulgariškus, neapmuštus. Tokie kailiniai dabar labai madingi. Praeitais metais jie kaštavo 130 rublių, dabar sumokėjau 290. Aiškiai per daug, o ką darysi? Rokas ir taip jau peršalęs kelintą dieną.

Turėjau dalyvauti Rašytojų valdybos plenume, bet buvau iš anksto susitaręs susitikti su studentais, studentų miestelyje, už Antakalnio, tai nuo rašytojų išsisukau.

Susitikimas su studentais išėjo gana neblogai. Atidžiai klausėsi, uždavinėjo klausimų.

Skambinau į Literatūros fondą, paprašiau parūpinti eglaitę. Dabar ir šituo reikalu būtina ieškoti protekcijos.

Gruodžio 22. Penktadienis

Rašau tą dienoraštį, o kam rašau – nė pats nežinau. Nieko čia įdomaus, nieko gyvybiškai reikalingo. Įprotis, matyt, nieko kito nėra. Dešimtus metus rašau, pradėjęs po mano šešiasdešimtmečio jubiliejaus, tai gal gana? Kai atžymėsiu 70-ąją sukaktį, gal jau ir baigti. Tomai stori prirašyti visokių niekų…

Šiandien vėl negera, nedarbinga diena.

Sugadino gerokai man nuotaiką neįtikėtina žinia: Alfonsas Bieliauskas ir K. Marukas, pasirodo, rašė skundus į LKP CK dėl rašytojo Juozo Apučio naujosios apysakos „Prieš lapų kritimą“, už kurią jam ir buvo nuimta respublikinė premija. Tai bent!

Alfonso Bieliausko niekad nelaikiau rašytoju, nelaikau nė dabar. Bet kad jis prieitų prie šitokių kiaulysčių, tai nesitikėjau. Per daug jau šlykštu net tokiam grafomanui! Na, iš K. Maruko nieko kito nė tikėtis netenka. Menkysta kokių reta.

Vakare aplankiau Moniką ligoninėje. Vis smagesnė ji. Žada ją išleisti iš ligoninės Naujų metų išvakarėse. Tai gerai.

Gruodžio 23. Šeštadienis

Šiandien daug kur kūčiojama. Buvau kviestas ir aš, atsisakiau. Bene laikas jau laikytis šiokių tokių principų: sykį nesi tikintis, tai ko šlaistytis tarp tikinčiųjų? Jie taigi nė vienas nešlyja materialistinės pasaulėžvalgos kryptimi!..

Rašiau Naujametinius sveikinimus. Net įskaudo ranka.

Vakare aplankiau Moniką. Buvo ir Milda, atnešė šližikų, giros, dar kažko. Monika patenkinta.

Gruodžio 24. Sekmadienis

Visą dieną sugaišau su Naujametiniais sveikinimais. Tegu juos bala, kaip įkyru!

Iš ryto aplankiau Moniką. Radau vėl nebelinksmą. Matyt, jos pasiligojimas iš tikrųjų rimtas. Kas bus?

Gruodžio 27. Trečiadienis

Šiandien paleido Moniką iš ligoninės. Parsivežiau su taksi, taip ir neprisišaukęs nei žento Antano, nei brolio Leonardo.

Sugrįžo Monika sverdinėdama. Nusilpusi iki neįtikėtinumo.

Nelinksma naujiena: mirė gerklės vėžiu Tarybų Sąjungos Didvyris Vaclovas Bernotėnas (1917–1978). Prisiminiau pirmąjį susitikimą su juo. Buvo tai, berods, 1943 metais. Atvyko jis iš fronto, tik ką gavęs aukščiausią apdovanojimą – Tarybų Sąjungos Didvyrio vardą. Buvau skaitęs, kad jis, sunkiai sužeistas mūšyje, buvo paliktas besitraukiančios nuo vokiečių karinės dalies, liko visiškai vienas, atgavęs sąmonę šliaužė kelias dienas iki savojo dalinio, už tai ir buvo atžymėtas. Paklausiau jį: už ką esi apdovanotas? Atsakė: bene žinau? Paliko vieną, tai šliaužiau, negi lauksiu, kad vokiečiai surastų, pribaigtų? Štai ir viskas. Šitaip pasikalbėjome. Tada padėjau jam pasiruošti kalbai per radiją į vokiečių okupuotą Lietuvą. Atvirai pasakius, mažai jam pagalbos ir tereikėjo. Buvo raštingas, baigęs Šiaulių gimnaziją, studijavęs teisę Kauno universitete. Be to, turėjo ir literatūrinių gabumų. Per radiją kalbėjo labai karštai, nuoširdžiai, giliai susijaudinęs.

O pats buvo nediduko ūgio (žemiau vidutinio), laibas, liesas, pailgos nosies, gerų akių. Labai nuoširdus. Pasisakė, kad jį čia apdovanoję visokiom kortelėm maistui ir gėrimams gauti, limitinę knygelę davę, o jis pinigų nė rublio neturįs, tai kam jam tos knygelės?! Vėliau šį klausimą išsprendėm teigiamai. Padėjo, kaip ir visur kitur, draugas A. Sniečkus.

Pokario metais artimai draugavo su Jonu Marcinkevičium, rašytoju, stipriai išgeriančiu, ne kartą „paremdamas“ jį. Buvo mielas kaip žmogus, dirbo įvairų darbą, dažniausiai – kultūros baruose. Pastaraisiais metais retai besutikdavau jį. Sirgo. Prieš metus su viršum nebegalėjo nė kalbėti dėl to prakeikto vėžio.

Gaila gero žmogaus. Buvo jis tikrai geras.

Gruodžio 28. Ketvirtadienis

Vis dar rašau Naujametinius sveikinimus. Įgriso. Ypač vokai, ant kurių reikia išvedinėti pagal punktyrus pašto skyrių indeksus. Darbas katorginis ir niekam nereikalingas, visame civilizuotame pasaulyje seniai išspręstas, užmirštas.

Atidaryta paroda, skirta Justo Paleckio artėjančiam aštuoniasdešimtmečiui (1979 01 22). Paroda gana skurdi, nė šimtąja dalim neatspindi Justo Paleckio gyvenimo ir jo darbų. Negerai nuteikė ir tas faktas, kad į atidarymą neatėjo nė vienas oficialus asmuo. Nemyli valdžia Paleckio. O tai vis to persmirdusio sionistinio rasisto Zimano ir jo pastumdėlio Šumausko darbeliais. Kad jie kur abu kur nugarmėtų, Lietuvos nebesmardinę! Tarp kitų tariau žodį ir aš, nors šitai nebuvo programoje numatyta.

Negaliu suprasti mūsų respublikos vadovų, šitokio jų elgesio su Justu Paleckiu. Tiesiog nebegražu. Bijo jie šito <…> Zimano, ar kuris čia velnias? Ne, negaliu suprasti!

Vakare abu su Monika buvome Specligoninės darbuotojų kolektyve. Jinai paskaitė M. Gorkio „Nunča“, aš – tariau kelis žodžius, pasveikinau su Naujais metais, padėkojau už rūpesčius mus begydant. Po mūsų pasirodė „Galvės“ kolektyvas – kaimo kapela, – vadovaujamas komp. Gaižausko. Labai gražiai pasirodė, šauniai.

Po visko – vakarienė. Anksti išėjome, kadangi Monika pasijuto gana prastai. Dar neatsigavusi ji kaip reikiant.

Ir užvakar, ir vakar, ir šiandien pilni laikraščiai pranešimų apie iškėlimus kandidatų į Aukščiausiąją Tarybą, visų pirma, žinoma, generalinio sekretoriaus. Komedija tikra. Visi kandidatai numatyti „iš aukščiau“, visi „kėlimo“ scenarijai surašyti iš anksto, belieka suvaidinti, šitai ir daroma, inscenizuojant rimtus veidus, net entuziazmą veiduose. Žinau aš tą entuziazmą!

Parduotuvės jau nusiaubtos. Kaip pašluota. Sako, prieš šventes kažką „išmes“.

Baldų parduotuvėje beveik metai nematyti jokių baldų, išskyrus sudedamąsias „raskladuškas“. Žmonės atvirai kalba, kad baldai pabrangs dvigubai, gal ir trigubai. Labai galimas daiktas, juoba dabar brangsta viskas tiesiog šuoliais. Rublio vertė beveik lygi ligireforminiam. Kas toliau?

Užvakar buvo 3 laipsniai šilumos, šiandien… virš 20 šalčio. Siaučia pūga, gatvės užverstos sniegu. Gal iš tikrųjų sulauksime žiemos kaip reikiant. Seniai bebuvo.

Gruodžio 29. Penktadienis

Turėjau vykti į Priekulę, baigti tvarkyti Ievos Simonaitytės palikimą. Deja, nusiųsti žmonės iš Kauno literatūros muziejaus nespėjo atlikti visų darbų. Tenka nukelti po Naujų metų.

Rašiau Naujametinius sveikinimus. Eina į pabaigą.

Nakčia Monikai pasidarė bloga. Norėjau šaukti greitąją pagalbą. Pasitarėm, lauksim ryto.

Gruodžio 30. Šeštadienis

Iškviečiau Monikai gydytoją. Pripažino spazminį kraujo indų priepuolį, davė vaistų, suramino. Monikai kiek geriau. Prasikankino ji ligi ryto. Nemiegojau ir aš.

Baigiau visus Naujametinius sveikinimus. Tegu juos bala!

Pradėjau skaityto Romo Gudaičio romaną (rankraštis) „Liūdnos garnio laidotuvės“. Pagauna, žiūrėsiu, kas toliau.

Gruodžio 31. Sekmadienis

Puošėm abu su Monika eglaitę.

Nieko pozityvaus nedirbau. Visi darbai darbeliai laukia.

Skaičiau Romo Gudaičio „Liūdnas garnio laidotuves“. Vis labiau pagauna. Romano pirmoji novelė (novelių romanas) nukelia į tolimą praeitį, kai Rudvalių giminės prosenelis atsikėlė nežinia iš kur į Lietuvą, kirto girią, rovė kelmus, kūrėsi. Vėliau, antrojoj novelėj, iš karto aprašomi Rudvalis Karalius drauge su kitais gimtojo savo Menčtrakio ūkininkais, pasitraukę į Vokietiją paskui bėgančius hitlerinės armijos likučius. Baimė, nerimas, pasimetimas, vargas… Karaliaus vedami, ūkininkai sugrįžta į Lietuvą. O čia jau Tarybinė armija, naujas gyvenimas kuriasi… Viskas parašyta išmaningo žmogaus ranka, su nemažu talentu, gera kalba, vaizdingai. Žiūrėsiu, kas toliau.

Vakare Rokas išėjo pasitikti Naujų metų pas draugus. Likome visiškai vieni du su Monika.

Abu ir sutikome Naujus metus. Prie eglutės ir spalvoto televizoriaus. Palinkėjome vienas kitam daug gero. Daug ką atvirai pasakėme vienas kitam.

Taip ir užbaigėm šiuos metus.

Ką mums atneš nauji?

1979 m.

Štai ir vėl pradedu iš naujo savo dienoraštinius užrašus. Nemanau, kad jie kada nors ir kam nors būtų įdomūs ar kokiam nors reikalui naudingi, kažką papildantys ar padedantys spręsti kokius nors klausimus. Užrašinėju, laiko nutrūkęs, sau pačiam, nors vargu ar kada nors teks man perskaityti visus šituos užrašus. Tenka apsiriboti ir tuo, kad išsakau kai kurias savo mintis, išgyvenimus, tuo palengvindamas sau jų naštą, kartais gana stipriai slegiančią pečius, negalint išsakyti visko, arba išliet kūriniuose raštu.

Taigi nulydėjau senuosius 1978 metus. Pralėkė jie man gana greitai. Juo ilgiau gyvenu, daugiau metų sukaupiu, juo greičiau laikas bėga, švilpte švilpia. Nespėjai apsidairyti, ką nors doro suveikti, žiūrėk, pralėkė visi terminai, griaudžia naujos dienos, gula nauji rūpesčiai. Taigi pralėkė. Gana įvairūs buvo, spalvingi, nemažai visokių išgyvenimų atnešė, keliones visokias į Volgogradą, Beketovką, Saratovą, Rygą, o taip pat dar kartesnį nusivylimą mūsų šalies šiuolaikiniu gyvenimu. Nesutampa jis su tuo, apie ką svajojome jaunystėje, kokio laukėm ir tikėjomės. Tikėjomės, žinoma, iš naivumo, jaunatviško nepatyrimo, manydami, kad žmonės yra tobuli, išbaigti gamtos kūriniai, plius – visą laiką siekiantys dar didesnio tobulumo, kad jie myli ir gerbia vienas kitą, stengiasi padėti vienas kitam, kad tarybinė santvarka bus iš tikrųjų laisvės, žmonių lygybės ir brolybės santvarka, kad ji atneš laimės dienas kiekvienam geros valios žmogui, saugos jo žmogiškąjį orumą, gins jo teises. Nieko nebeliko iš šitų svajonių. Tarybų Sąjunga pasirodė ne kas kita, o viena galingiausių pasaulyje imperijų, iš esmės fašistinė, vien prisidengusi raudonos vėliavos ir marksistiniais šūkiais. Kruvinojo Stalino žiaurumai, palietę milijonus paprastų žmonių, neištaisomi iki galo, o pastaruoju metu net teisinami, dangstant melo ir klastos skelbimu, esą, represuoti buvo tiktai tarybinės santvarkos priešai, nekalti žmonės nenukentėjo. Šita dingstimi nutrauktas jau senokai bet koks nekaltai represuotų žmonių reabilitavimo darbas, palikta viskas taip, kiek buvo padaryta dar N. Chruščiovui vadovaujant. Valstybės saugumo organai vėl įgauna nežabotą valią, ima siautėti, persekioja kiekvieną, manantį kitaip, negu oficialiai nustatyta, diskredituoja išpažįstančius religiją, tikinčius dievą, besilaikančius Romos katalikų bažnyčios kanonų, nors TSRS Konstitucijoje, tiek senojoje, tiek ir naujojoje, įrašyta juodu ant balto, kad kiekvienas Tarybų Sąjungos pilietis turi teisę į pilną sąžinės, žodžio, įsitikinimų laisvę. Melu jau persunktas visas gyvenimas, nuo viršaus ligi apačios, kiekvienoje detalėje ir kiekviename žingsnyje…

Štai kodėl visiškai nelinksmai laukiu ir savo 70-čio. Jau praeitų metų balandžio mėnesį įteikiau Rašytojų sąjungos Valdybai pareiškimą, kad jokių iškilmingų minėjimų man neruoštų, niekuo neatžymėtų. Nūnai girdžiu balsus pašaipingus, girdi, koketuoja Baltušis, visa širdim trokšta atžymėjimų, o tiktai nori pasiderėti, ir t. t. Net į galvą neateina tiems žmoneliams, kad mūsų laikais būti atžymėtu yra gėdos dėmė kiekvienam doram žmogui, kad patys tie iškilmingi minėjimai tai ne kas kita, kaip melagingas pabrėžinėjimas, štai, girdi, kaip tarybų valdžia gerbia įžymius žmones, kūrybinius darbuotojus. Šaltis purto nuo vienos tos minties!

O labiau už viską slegia tas prakeiktas mūsų bejėgiškumas, supratimas, kad nėra jokios išeities, kad kiekvienas mūsų taip įsuktas į prakeiktu gudrumu sugalvotą verpetą, jog turi suktis jame be mažiausios vilties sulaukti kada nors kitokio gyvenimo, kitokių sąlygų. Kitą kartą tiesiog nustembi, palyginęs šiuolaikinio mūsų gyvenimo sandarą bei tvarką su jėzuitų ordinu. Fašizmo ir jėzuitizmo konglomeratas tikras, dangstomas labai skambiomis tariamai marksistinėmis frazėmis.

Sunku šiandien pasakyti, kaip pasisuktų reikalai su Komunistų partijos naryste, narių gausumu, jeigu staiga būtų leista laisvai, be represijų ir keršto baimės palikti jos eiles. Manau, nė trečdalio narių neliktų, o pasilikusį trečdalį sudarytų vien karjeristai, prisitaikėliai, žmonės be sąžinės ir žmogiškojo orumo, susivilioję sočiu gyvenimu, privilegijomis ir t. t. Šitaip būtų, tikriausiai, o ne kitaip.

Kokia gi iš to viso išvada?

Išvados nėra. Tokios išvados, kokią galėtum pasidaryti sau verta garbingo vardo. Lieka tik prisitaikyti ir tylėti, ir šitaip nubaigti amželį. Nieko daugiau. Juoba ką bedarytum, kaip besijaudintum – nieko nei pakeisi, nei pagerinsi, nei naujesniu keliu pasuksi.

Perskaičiau, ką parašęs, nelinksmai susimąsčiau: kuo gi pasitinku Naujuosius metus?

Liūdna. Slogu. Gėda gyventi.

Sausio 1. Pirmadienis

Skaičiau rankraštyje Romo Gudaičio romaną „Liūdnos garnio laidotuvės“. Smagiai nustebintas. Stipru. Nuoširdu. Žada gerą kūrinį iš pirmųjų pokario metų, klasinės kovo respublikos kaime. Žiūrėsiu, kas toliau.

Šiaip – nieko įsidėmėtino. Rokas sugrįžo iš Naujųjų metų sutikimo 8 val. ryto. Pirmą kartą sutiko su draugais, ne su mumis. Smagus, linksmas. Gerai. Jau laikas ir jam būti savarankišku. Džiaugiuosi jo sveikata, augimu, mokslu. Va tiktai kartais grubokas būna, Monikos negerbia, kartais, atrodo, tiesiog nekenčia. Na, niekis, praeis, juk septyniolikti jam. Tokių metų jaunas žmogus nelabai tesusigaudo savo jausmuose.

Sausio 2. Antradienis

Baigiau skaityti Romo Gudaičio romaną „Liūdnos garnio laidotuvės“. Tiesiog sukrėstas vaizdavimo jėgos ir tos didelės, kažkokios autoriaus vidinės tiesos, su kuria parašyta knyga. Vietomis iškeliami tokie dalykai, kaip tarybinių organų siautėjimas, plėšikavimai, teroras, sauvalė, kurie vargu ar bus praleisti pro cenzūrą. Tačiau ir šitos vietos tiek teisingos ir su tokia jaudinančia širdgėla parašytos, kad jų užginčyti negalima. Visa bėda, kad niekas mūsuose nesiginčys, įsakys išbraukti, ir visa kalba. Juk šitaip dabar visuomet būna. Ne atsitiktinis gi faktas, kad net Ievos Simonaitytės paskutiniame romane „Paskutinė Kūnelio kelionė“, priešingai autorės valiai, buvo išimtas ištisas skyrius. Autorei tiesiog buvo pastatyta sąlyga: arba tą skyrių išimsite, arba romanas neišeis iš spaudos. Simonaitytė nusileido. Įdomu ir tas, kad romano vertėjas Virgilijus Čepaitis tą skyrių sugrąžino į knygą ir rusų kalba romanas išėjo taip, kaip Simonaitytės parašytas, ir niekam Maskvoje neužkliuvo. Būna ir šitaip. Kartais mes patys draskomės daugiau, negu iš mūsų reikalauja visagalinti Maskva.

Susiskambinau su autorium. Rytoj jis ateis.

Paskambino V. Kazakevičius, prisispyręs prašė parašyti straipsnį leidiniui „Lietuva šiandien“. Nemitęs sutikau. Darbas neskubus, ligi kovo mėn.

Sausio 3. Trečiadienis

Paruošiau ataskaitą apie Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti nudirbtą darbą. Įteikiau A. Maldoniui. Dėkojo.

Ilgai kalbėjausi su Romu Gudaičiu dėl jo romano „Liūdnos garnio laidotuvės“. Jaudinosi žmogus, buvo stipriai patenkintas mano gera nuomone apie jo romaną. O nuomonė tikrai gera. Tik patariau peržiūrėti kai kurias savo pozicijas. Visų pirma – dėl oficialiųjų pareigūnų. Romane jie visi rodomi gana prastoje šviesoje: melagiai, veidmainiai, karjeristai… Tačiau ne visi gi tokie buvo. Pažinojau tos kategorijos žmonių tarpe ir tokių, kurie šventai tikėjo partijos politikos kaime teisingumu, kovojo už ją, daugelis žuvo. Reikėtų tad objektyviau. Antra – labai sutirštintos spalvos apskritai. Gaunasi niūrus įspūdis. Reikėtų pašvelninti, vaizduoti įvykius ir žmones spalvomis ne vien juoda–balta, bet paieškoti jautresnių niuansų. R. Gudaitis sutiko, pasisakė dabar kaip tik šitaip ir tobulinąs kūrinį, ypač pabrėždamas partijos vadovaujamą vaidmenį ano meto gyvenime. Tai teisinga. Koks tas vaidmuo bebūtų buvęs, o jo nepažymėjus – knyga vargu ar pamatytų dienos šviesą.

Pats R. Gudaitis – malonus žmogus. Baigęs aukštąjį mokslą, sulaukęs jau 36 metų. „Liūdnos garnio laidotuvės“ – pirmas jo kūrinys. Dirba Kino studijoje scenarinio skyriaus redaktorium, nori kuo skubiau bėgti iš tų pareigų ir tos prarūgusios atmosferos, kuria persunktas visas Kino studijos gyvenimas, veikla. Pritariau jam. Atsisveikinome gana draugiškai.

Manau, šiam romanui pasirodžius, daugelis vadinamųjų nūdienos mūsų literatūros korifėjų pasijus nelabai patogioje padėtyje: daugelį jų toli perspjaus R. Gudaitis su savo pirmuoju romanu.

Kalbėjau su rež. Šiliniu. Montuoja jie filmą dokumentinį „Filme – Juozas Baltušis“, daug bėdų visokių turi, negauna montažo stalų, nėra sąlygų užbaigti darbą, nors šitai turėjo būti padaryta jau seniai. Nieko čia, žinoma, naujo.

Sausio 6. Šeštadienis

Bėga dienos, nieko naujo. Dantis sukandęs taisinėju Povilo Zulono autobiografiją, skirtą knygai „Istorijos kupiškėniškos“. Ištęsta nežmoniškai, padrika, galų nesugaudau, darbo marios. Net neįtariau, kad šitaip darbo teks varyti. Apmaudu.

Išvyko žmonės iš Lit. muziejaus į Priekulę vykdyti inventorizacijos darbą Ievos Simonaitytės bute. Šąla visi jau kelintą dieną. Namo krosnys apleistos, kaminuose kuosų gūžtos, o lauke – 30 laipsnių šalčio. Įsijungė jie visas elektrines krosneles, kokias rado rašytojos name, bet tai ne išgelbėjimas. Kalena dantimis, o dirba…

Šiandien senam mano pažįstamam Vladimirui Markovui 70 metų. Kvietė atvykti, padalyvauti. Pasiunčiau telegramą. Užteks ir to.

Žiūrėjome abu su Monika televizijos filmą „Bajorų gūžta“. Gero rašytojo būta, to Turgenevo. Net televizija nepajėgia sugadinti jo kūrinių!

Išėjo „Druskos“ II-jo tomo II-ji laida. Apipavidalinimas visiškai kaip pirmojo tomo antrosios laidos. Paėmiau pusantro šimto egz. iš bazės, dabar nežinau, kur dėti. Namie vietos nėra, gal parduosiu už savikainą, teraunie velniai.

Sausio 7. Sekmadienis

Skaitinėjau tūlos moksleivės dešimtokės Rūtos Klišytės rankraštį-apysaką. Vietomis neblogai, visumoje gerokai dar žalia. Jai – 18 metelių. Ko norėti?

„Jaunimo gretų“ redakcijoje susitikau su grupe jaunuolių, redakcijos iniciatyva sukviestų pobūviui iš įvairių respublikos miestų. Tai palūžėliai, nusiminėliai, kandidatai į savižudžius. Redakcija bando sugrąžinti jiems optimizmą, meilę gyvenimui, normalizuoti jų požiūrį į viską. Abejoju, ar kas doro iš to išeis. Dabar nusiminėlių – ne vien jaunimo tarpe. Gyvenimas toks, kad kas tiktai doras, tas ir nusiminęs, juoba negali susitaikyti su tikrove, melu, sukčiavimais, išbujojusiu miesčioniškumu. Ką čia padės tokie pobūviai redakcijoje? Kaip mokėjau, pakalbėjau jaunimui. Atrodo, buvo patenkinti.

Sausio 9. Antradienis

Baigiau skaityti R. Klišytės apysaką, parašiau ilgoką laišką su pastabomis, pasiūliau: jeigu norės pakalbėti plačiau – susitarsim. Reikia padėti mergaitei. Aiškiai gabi.

Kalbėjau su Skaruliu, išsiaiškinau, kad mano duktė Rita dar gali naudotis spec. klinikos paslaugomis.

Šiandien aktorei Vaičiūnienei – 80 metų. Monika buvo sveikinti, sugrįžo smagi.

Vakare svečiavosi pas mus prof. M. Krištopaitis su žmona. Buvo ir Čekuolienė Milda. Įdomiai pabendravome.

Sausio 12. Penktadienis

Vakar Linui Valbasiui sukako 70 metų. Pasirašiau ta proga Rašytojų sąjungos sveikinimo adrese. Atskiros telegramos nesiunčiau. Pakaks ir to parašo iš mano pusės, nedidelė čia vieta.

Vakare susitikau su Kauno kunigų seminarijos kolektyvu – klierikais ir dėstytojais. Buvo labai įdomu, savotiška. Įsižiūrėjau į jaunučius klierikus: aukšti, grakštūs, veidai skaistūs, akyse jokio fanatizmo. Aiškiai matyti, kad kunigija dabar keičia ne tiktai taktiką tikinčiųjų atžvilgiu, bet ir savo dvasinio gyvenimo. Daug skaito, mąsto, svarsto. Šitai matyti iš klausimų, kuriuos gavau. Mąsto žmonės.

Netikintis aš, o tačiau susimąsčiau dėl daugelio dalykų. Kažin ar taip jau teisinga mūsų pažiūra į religiją, žmonių tikėjimo reikalus. Dievą oficialiai atšaukėm, o jo vieton lygiaverčio dalyko nepateikėm, žmonių dvasiniu gyvenimu nepasirūpinom. O tas dvasinis gyvenimas taigi vyksta, norim mes šito ar nenorim. Štai ir skuba žmonės į bažnyčią, kur jau viena toji išpažinties paslaptis ir atsigavimas dvasinis po išpažinties niekais paverčia visus mūsų partinius ir komjaunuoliškus tauškalus iš tribūnų. Tokie tad reikalai.

Ir visiškai be reikalo, man atrodo, dabar taikomos visokiausios represijos tikintiesiems, pradedant bažnyčių uždarinėjimu, jų turto išgrobimu ir baigiant draudimu mokyti vaikus tikėjimo katekizmo. Niekai visa tai. Nuo šitų priemonių žmonėse vien rūstybė ir noras priešintis stiprėja. Šitai liudija, kad bažnyčios dabar taip perpildytos pamaldų metu, kaip niekad anksčiau. Manau, jog daugelis eina į ten būtent iš protesto jausmo, o ne religinių įsitikinimų.

Tokie reikalai.

Sausio 14. Sekmadienis

Anksti rytą išvykau drauge su notare Janina Girniene į Priekulę pasirašyti inventorizacijos aktų. Stipriai snigo, kelias klampus, tik nelabai šalta. Vykome šešias valandas, trumpai sustoję Raseiniuose pas Girnienės seserį, dirbančią Raseiniuose teisėja. Mašiną davė gerasis mano bičiulis Ministrų Taryboje St. Janilionis, tai gera mašina ir labai geras vairuotojas. Priekulėje užgaišome neilgai, aktai buvo jau sustatyti. Pasirašėme, padėkojome žmonėms, o turtą pavedėm saugoti Priekulės vykdomojo komiteto sekretorei Irenai Andriuliūnienei. Dabar dar teks čionai atsiųsti įvertintojus, kad nustatytų turto kainą.

Grįždami sustojome Raseiniuose, valgėm pietus ir gėrėm konjaką. Buvo įdomu. Vėlų vakarą pasiekėm Vilnių. Įdomi toji notarė Janina Girnienė. Kelionėje išsikalbėjome. Viską supranta, žino, bet moka patylėti, aiškiai pasidariusi išvadą, kad niekas nuo jos kalbų nei pasikeis, nei pagerės. Gyvena Karoliniškėse su vyru ir dukterim dviejų kambarėlių bute, telefono namie neturi.

Sausio 15. Pirmadienis

Nieko ypatingo. Šiokios tokios pagirios. Kiek padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“.

Vakare – Teofilio Tilvyčio 75-ųjų gimimo metinių minėjimas. Parodė dokumentinį filmą apie poetą, gana neblogą. Buvo pasisakymų: K. Korsakas, kiti. Kalbėjau ir aš. Be kita ko, pasakiau, jog iki šiol negaliu sau atleisti, kad buvau nedėmesingas poetui, kas jį ypatingai riejo ir ėdė, diskriminavo ir ignoravo. Nepasakiau, kas, tačiau klausytojai, berods, suprato, kad turėjau galvoje vis tą patį sionistinį persmirdėlį Zimaną ir Mieželaitį, keršijusį T. Tilvyčiui už kritines pastabas. Po koncertinės dalies išėjau.

Jaučiuosi peršalęs.

Sausio 17. Trečiadienis

Šiandien turėjau vykti į Kauną, dalyvauti T. Tilvyčio sukakties minėjime Literatūros muziejuje. Mušiau telegramą: peršalęs, negaliu, sveikinu visus minėjimo dalyvius, dėkoju visiems.

Gana man tų važinėjimų.

Sausio 18. Ketvirtadienis

Nedarbinga diena. Keista savijauta: nei temperatūros, nei jėgų. Negi jau visai senatvė?

Kino studijoje žiūrėjau dokumentinio „Filme – Juozas Baltušis“ medžiagą. Drauge su seserim Maryte. Ji buvo stačiai priblokšta. Sakėsi, atsidūrusi visai jai nepažįstamame pasaulyje, kur viskas „aukščiau“ visų jos rūpesčių rūpestėlių. Abu komentavome medžiagą, ir abu buvome nufilmuoti bekomentuojant. Medžiaga filmui tikrai gera, deja, filmas „apkirptas“, paliko jam tik 30 minučių, nors buvo kalbėta apie 50. Nieko nepadarysi. Šitai nujaučiau jau iš anksto. Ir kai ką daugiau: žinojau, kad Kino studijoje esu nuožmiai nekenčiamas, ypač iš Juškio pusės, to smulkaus žmogelio, atsisėdusio, tiksliau, pasodinto, į Kinematografijos komiteto pirmininko kėdę. Apie kino meną neišmano nieko, darbe nesusigaudo, nieko neveikia, tik įsismagino organizuoti kino festivalius po rajonus ir miestus. Buvo jis diplomatas, girdėjau, tuoj vėl grįš į diplomatiją. Dieve jam padėk…

Vakare filmo medžiagą žiūrėjo Kino studijos direktorius J. Gricius, dokumentikos vyr. redaktorius P. Pukys, dar kažkas. Darė priekaištų. Filmas, girdi, labai liūdnas, nors Baltušis – linksmiausias žmogus respublikoje. Iš ko jie susidarė tokią absurdišką nuomonę – vienas dievas težino. Juokinga klausytis. Užkliuvo ir tėvo kapas, kur pasisakiau svajojąs būti palaidotas, ir dar daug kas. Trūksta jaunimo, nėra mano bendravimo su juo ir t. t. Beliko tik laukti, kad pasiūlys įkišti man į filmą L. Brežnevo „Plėšinius“ arba „Mažąją žemę“, kaip dabar kaišioja šituos rašinius visur, net į Naujametinį „Žiburėlį“. Atkirtau smarkiai, pasakiau, kad joks linksmuolis nesu, o dėl liūdnumo – visas gyvenimas dabar liūdnas, nieko doro laukti nebetenka. Taip išsiskyrėm, nieko konkretaus nesutarę.

Sausio 19. Penktadienis

Buvau pas Ministrų Tarybos pavaduotoją K. Kairį, įteikiau pareiškimus du: V. Čepaičio dėl išskyrimo jam „Žiguli“ su furgonu ir dėl mano buto pakeitimo – prašiau išskirti keturių kambarių, vietoj dabar turimo trijų su puse kambario. Reikia: Rokas užaugo, knygų padaugėjo, daiktų priviso. Va, tiktai gaila palikti Donelaičio gatvę: labai čia ramu, gera, vaizdas pro langą…

Vakare – Kino studijos montažinėje: įkalbėjau keletą komentarų į vaizdus. Atrodo, bus gerai.

Sausio 21. Sekmadienis

Išsiunčiau sveikinimą Justui Paleckiui: rytoj jam – 80 metų. Gražus jubiliejus, nieko nepasakysi.

Pasiunčiau sveikinimo telegramą ir Rūtai Staliliūnaitei: jos gimimo diena, o kuri – patylėsim.

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Nelabai sėkmingai.

Atėjo fotografas Kunčius, daug traukė mane vieną ir kartu su Monika. Tai vis ryšium su artėjančiu jubiliejum. Labai padorus vyras. Iš visų fotografų tik jį vieną nutariau prisileisti. Kitus visus vysiu šalin.

Sausio 22. Pirmadienis

Šiandien gimė jauniausia mano anūkė Simona. Pasveikinau. Jai jau ketveri metai.

O daugiau nieko gero šiandien.

Sausio 23. Antradienis

Buvome abu su Monika Respubl. bibliotekoje, kur vyko Justo Paleckio 80-ųjų metinių minėjimas. Žmonių perpildyta salė. Pirmininkavo K. Korsakas. Pasisakiau ir aš.

Gana keistai atrodo Justo Paleckio jubiliejaus atžymėjimas. Valdžia nusišalino nuo iškilmių. Vakar jie susirinko Prezidiume, įteikė Paleckiui ordiną, nusifotografavo visi, šios dienos laikraščiuose įdėjo tą nuotrauką, ir tuo užbaigė viską.

Vakar, beje, pas J. Paleckį buvo taip vadinama „atvirų durų“ diena. Daug sveikintojų aplankė, atnešė gėlių. Buvo ir Monika su savo teatro atstovais.

Aš nenuėjau. Nereikia.

Sausio 24. Trečiadienis

Anksti rytą vykau į Molėtus, vežiausi degtinės, alaus, kumpio ir lašinių namo statybos meistrams „patepti“. Sienų dar neradau, bet rąstai jau vietoje, tuoj pasirodys pirmieji vainikai. Statybininkai – keturi vyrai su brigadininku Šeikiu priešaky – įsitaisė būsimo namo rūsyje, kūrena geležinę krosnį. Susitarėm dėl atlyginimo už darbą: sienos, langai, durys, stogas, grindys bus padarytos už 1800 rublių. Už medžiagas su kolūkiu teks atsiskaityti atskirai. Žiūrėsim. Lyg ir tikiu, kad namas bus. Gerai išgėrėm Sakalų name, daug padėjo tvarkyti Sakalienė. Vėlų vakar sugrįžom į Vilnių.

Sausio 26. Penktadienis

Vakar ir šiandien padirbėjau prie P. Zulono autobiografijos. Labai daug norėta žmogaus pasakyti, o neišveža. Darbo labai daug. Pradedu net gailėtis, kam pasiėmiau šitą reikalą. Būčiau per tą laiką savo naują knygą parašęs.

„Kultūros barų“ redakcija parinko seriją nuotraukų iš mūsų kelionės į Volgogradą, Saratovą, Beketovką, paprašė mane pakomentuoti jubiliejiniam žurnalo atžymėjimui mano 70-čio. Padariau, ką išmaniau, o kaip išėjo – dievas žino. Tegu.

Iš Kino studijos smagi žinia: „Filme – Juozas Baltušis“ priimtas. Reikės, beje, dar kai kurių patvarkymų. Priimtas principe.

Sausio 28. Sekmadienis

Vakar ir šiandien – visiška apatija. Visi darbai krinta iš rankų. Kas gi čia dar per velnias?

Labai aštrus konfliktas su Monika. Keliasdešimtas jau? Geriausia būtų mums išsiskyrus, taigi vėlu, praleisti visi terminai. Vien ant juoko pakeltumėm save žmonių akyse. Į žmones, žinoma, man nusispjaut, bet kad ir pačiam – nei šis, nei tas.

Įdomu, ar yra pasaulyje laimingų šeimų? Norėčiau pamatyti.

Sausio 29. Pirmadienis

Monikai nelaimė: kūrė dujinės plytos orkaitę ir nepasitikrino, ar nėra joje prisitvenkę dujų, tai įvyko sprogimas, nuplikino jai veidą, rankas, antakius, blakstienas, išdegino kuokštus plaukų. Skubiai iškviečiau chirurgą, tas suteikė pirmąją pagalbą. Atrodo, viskas susitaisys, rimtesnių bėdų nebus.

„Žinijos“ centriniame lektoriume turėjau abonementinį susitikimą su vyresniųjų klasių moksleiviais. Atrodo, praėjo gerai.

Susitikimui baigiantis, prie durų jau laukė su mašina rež. R. Šilinis. Vykome į Kino studiją, darėme mano įkalbėjimo įrašus filmui „Filme – Juozas Baltušis“. Filme diktorinio teksto nėra, viską vežu aš pats. Žiūrėsim, kas čia doro išeis.

Sausio 30. Antradienis

Sužinojau nesmagų dalyką: Vytautas Sirijos Gira per televiziją ir daug kur kitur paskutiniais žodžiais dergia Ameriką. Mat, pabuvojo joje tris mėnesius, tai dabar išsijuosė. Stebiuosi šituo piliečiu. Geras rašytojas, o – nei šis, nei tas. Virš 60-ties metų sulaukęs, stojo į TSKP. Ko jam tenai prireikė? Dabar, va, juodina Ameriką. Vardan ko? Kokią karjerą jis ruošiasi dar padaryti? Ir tai po mano knygos „Tėvų ir brolių takais“, kuriai pritarė dešimtys tūkstančių žmonių respublikoje. Turėtų bent proto pasisaugoti! Ė, kiekvieno valia…

Išrūpinau kelialapius birželio mėnesiui į Palangą mielajai mano draugei Olgai su vyru. Parašiau jai laišką.

Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Susitikome su respublikos lengvosios pramonės ministru K. Ramanausku. Išgirdau gana įdomių dalykų apie nesibaigiančias betvarkes su gamybinės žaliavos tiekimu, inertiškumu įdiegiant naujus batų bei kitų audinių modelius, kai reikia praeiti daugybę instancijų, per tai atsiliekant nuo pasaulinių madų, maždaug 10–15 metų. Įdomu ir tai, kad Lietuva neturi teisės savarankiškai spręsti net menkiausių gamybos klausimų bei problemų: viską diktuoja Maskva. Iš Lietuvos atimta net teisė pasigaminti… kurpalius batams siūti! Tai bent „nepriklausomybė“ broliškų respublikų šeimoje!.. Iš viso susitikimo pasidariau aiškią išvadą: jokio pagerėjimo lengvojoje pramonėje nėra ir laukti netenka – viskas lieka po senovei.

Parašiau rekomendaciją poetui Panavui stoti į Rašytojų sąjungą. Tegu stoja, ar gaila?

Sausio 31. Trečiadienis

Vėl apatija nenugalima.

Kelias valandas sugaišau rašytojos Ievos Simonaitytės bute, kur atėjo specialistai įkainoti knygų vertę. Darbo čia jiems – kelioms dienoms. Tegu kainoja.

Mėginau pavaryti Povilo Zulono autobiografiją iš „Istorijų kupiškėniškų“. Sunkiai sekasi. Apatija prakeikta.

Vasario 1. Ketvirtadienis

Apatija. O dar pagadino nuotaiką „Literaturnaja gazeta“. Įdėta joje A. Vaksbergo teisminė apybraiža „Pavasario vandenys“. Rašo, kad Vladimiro srities Kolčuginsko rajono tarybiniame ūkyje „Bolševik“ visi girtauja, karvių fermų neprižiūri, badu padvėsė 16 karvių, kitos sunykusios, nebegali pasikelti, paskui atvežę grybeliu apkrėstus šiaudus iš po sniego, apnuodijo karves, krito dar 219 karvių, daugelis jų buvo telingos. Nė kiek ne geresnė padėtis gretimame kolūkyje „Krasnaja zvezda“, kuriame vis per tą nesibaigiantį girtavimą 1977 metais badu padvėsė 495 avys, o 1978 metais – 478. Be to, 121 avis „dingo be žinios“, tai yra jas tiesiog išvogė ir suvalgė kolūkiečiai. Įdomiausia, kad, kaip rašo autorius, buvo sudaryta baudžiamoji byla, tačiau nė vienas nenubaustas daugiau negu lygtinai. Taigi viskas lieka po senovei.

Ilgai mąsčiau, nerasdamas sau vietos. Kur ir kada buvo ar būtų galimi tokie reiškiniai, prie kokios santvarkos ir kokiai partijai vadovaujant žmonės galėtų šitaip sužvėrėti? Ir neradau atsakymo.

O juk pats priklausau Komunistų partijai…

Iš Olgos atėjo laiškas, prasilenkęs su manuoju. Jautriai rašo moteris. Aiškiai myli mane, užmiršti negali. Parašysiu ir aš jai. Gerai parašysiu.

Vasario 2. Penktadienis

„Žinijos“ lektoriume atsiėmiau honorarą už susitikimą. Nemažai: 45 rubliai. Sumokėjau už butą, elektrą ir ryšių paslaugas iš tų pinigų 38 rublius su kapeikomis. Tvarka.

Vakare vėl Kino studijoje. Perrašinėjome kai kuriuos mano įkalbėjimus: intonacija ne ta, pasakė rež. Šilinis.

Pats jis sunerimęs dėl galimų priekaištų filmui. Jam duota suprasti, kad reikėjo filme „pagarbinti“ partiją, būtinai parodyti, kad aš buvau Aukšč. Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Nusijuokiau iš to viso. Mano buvimas tuo pavaduotoju – grynas blefas: išdirbau aštuonerius metus, negaudamas nei kapeikos algos, viskas baigėsi tuo, kad paskyrė man personalinę pensiją „sąjunginės reikšmės“ viso labo… 140 rublių, iki šiol nesuteikiant mažiausių lengvatų buitinio apsirūpinimo srityje, nors tuo pat metu nepalyginamai žemesnes pareigas ėjusieji gyvena sau pridainuodami, visko per akis apsirūpinę. Man aprūpinimo specialaus, žinoma, nereikia, tiesiog gėda jį gauti, kai tūkstančiai žmonių grumdosi nesibaigiančiose eilėse parduotuvėse, tačiau tvarka turi būti visur. Šitų pareigų rodymo filme kategoriškai atsisakiau, tegu verčiau nė filmas neišeina į ekranus, man kas!

Vasario 3. Šeštadienis

Apatija nepraeina. Nieko dirbti negaliu.

Iš dyko buvimo pamėginau suskaičiuoti savo knygų bendrą tiražą, ir pats nustebau: pasirodo, mano knygelių lietuvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių, armėnų, tadžikų, uzbekų, lenkų kalbomis bendras tiražas jau prašoko pusantro milijono, o tiksliai – 1.525.800 egz. Neblogai, ką?

Įdedu šį apskaičiavimą į šitų užrašų papkę. Tegu guli. Tegu.

Vasario 4. Sekmadienis

Vakar vakare abu su Monika žiūrėjome prancūzų filmą „Korsikietiška vendeta“. Tai vadinamos „juodosios komedijos“ kategorijos filmukas: daug lavonų, o žiūrovai visą laiką juokiasi. Ne veltui tasai durnius kino „kritikas“ Saulius Macaitis taip išpeikė šį filmą. Jau seniai žinomas dalykas: jeigu Macaitis filmą peikia, vadinasi, filmas labai geras.

Šiandien ruošiau J. Švanio pareiškimo drg. P. Griškevičiui tekstą. Sunkiai sekėsi, bet padariau.

Iš brolio Leonardo sužinojau naujieną: pasirodo, mano surašytas V. Valiušaičio pareiškimas televizijos laidai „Žmogus, visuomenė, įstatymas“ padarė sukrečiantį įspūdį. Rež. Gruodžiui pavesta ruoštis filmuoti keturių dalių baudžiamąją bylą, kuri bus iškelta ir nagrinėjama Aukščiausiajame teisme. Įdomu, kaipgi pasielgs Aukšč. teismas su Kauno partiniais vadovais Mikučiausku ir Guiga? Juk tai jų globos dėka vyko tie neregėto masto grobstymai respublikos degalinėse, jie gynė nuo atsakomybės visus tuos vagis ir grobstytojus! Bijau, kad jie bus „išvairuoti“. Varnas varnui akies nekirs. Lieka tad laukti bylos, iš jos pamatysime rezultatus: yra dar teisybė pasaulyje, ar jau viskas supuvo kiaurai?

Vasario 5. Pirmadienis

Šiandien Juozui Jurginiui 70 metų. Pasiunčiau ta proga sveikinimo telegramą ilgą, savo ir Monikos vardu.

Atvyko J. Švanys iš Kauno. Peržiūrėjome mano paruoštą jo pareiškimo į LKP CK tekstą, aptarėm detales. Dabar turėsiu rašyti viską iš naujo, pabaigtinai. Giliai įskausmintas šitas žmogus, vėl ir vėl šneka, kad buvo jis komjaunuolis pogrindyje, septyniolikos metelių išėjo savanoriu į frontą, dalyvavo mūšiuose, buvo sunkiai sužeistas, karo metais stojo į partiją, po karo dirbo partinį ir administracinį darbą, visur susilaukdamas teigiamo įvertinimo, o dabar staiga… apšauktas nesąžiningu, vos ne vagim, sukčium, grobstytojų globėju ir t. t. Jis teisus. Dabar atėjo puvimo laikai. Toks kyšininkas, sukčius ir moralinis perpuvėlis, kaip A. Guiga, jau kelintą kartą perrenkamas LKP Kauno m. Požėlos RK pirmuoju sekretorium, dorojasi su visais, kas tiktai kliudo jam imti kyšius, užkerta kelią sukčiavimams, arba tiesiog nepatinka jam asmeniškai. Ir štai jau dveji metai nėra būdų sudrausti jį. Remia aukščiau stovintys partiniai draugai… Kiek toli šitaip eisim?

Laiškas iš Povilo Zulono. Rašo šitaip: „Dabar kiek iš Kupiškio padangės jaunimo gyvenimo. Sausio vidurys, Kupiškio prekybos mokyklos šaltas koridorius. Kampe stovi tos mokyklos auklėtinė Balnevičiūtė su apkapotais plaukais, supiltais žibalu, sumuštu veidu taip, kad akių nebesimato, iš burnos teka kraujas, būdama visiškai nuoga, judina šlaunis, neiškęsdama skausmo tarpkojyje nuo batuoto smūgio į lyties organus. Dar buvo ieškoma virbalo, norint jį sukišti į tarpukojį, bet nerado.

– Rūkyk! – kišdama degančią cigaretę į burną, sako septyniolikmetė Gražytė, Kupiškio V. Rekašiaus v. dešimtokė.

– Aš nerūkau… – pralemeno sumuštoji.

– Jeigu nemoki, tai išmokysiu, – pakėlė balsą Gražytė ir įbruko degančią cigaretę baudžiamajai į burną.

Ši klusniai prasižiojo, priėmė cigaretę, papsi sutinusiom lūpom, rūko, o aplink dvylika dailiosios lyties jaunučių atstovių prunkštauja, juokiasi iš nuogalės, nemokančios rūkyti, tyčiojasi. Nuogalės nugara išmarginta degančios cigaretės išdeginimais.

Gražytės padėjėja šešiolikmetė Mikulytė, V. Rekašiaus dešimtokė. Yra asistentė, vaikų darželio skalbėja, mergužėlė puskapio sulaukusi, parūpino gėrimų „užbaigtuvėms“.

Vienas užmanymas nepasisekė: uždegti žibalu supiltus plaukus, mat plaukai nenoriai dega nuo žibalo. Pasimetė.

Šias „naujienas“ papasakojo Gražytė Aklųjų draugijos Kupiškyje pirmininkui Vytautui Bekevičiui, iš kurio paprašė 15 kap. „dėl limonado“, pridėdama: „Manęs į kalėjimą nesodins, aš nebe viena…“, o jos kalboje veik pasididžiavimas, o nusiminimo nė lašelio.

Taip buvo „nubausta“ Balnevičiūtė „už pletkus ir konkurenciją prie kareivių“, – taip dabar aiškina tardytojui šios didvyrės.

Ruošiamas teismas, gali būti ir netikslumų, bet darosi baisu, kai aplinkui taip viskas ramu. Man atrodo, kad niekas nė nesiruošia kaltinti m-los vadovybės, komj. organizacijos, partinės organizacijos, kurių baisus žemažiūriškumas gimdo ar prileidžia „visuomenę“ – besimokantį jaunimą iki tokios gėdos.

Lauksim teismo proceso, kuriuo pasmerksim patys save.“

Tai šitaip rašo žmogus, kuriuo netenka abejoti.

Stipriai susimąsčiau.

Kur mes atėjome, panaikinę, tiksliau, atšaukę religiją, kitas „supuvusios buržuazinės moralės“ normas?

Prisiminiau ta proga, kaip Klaipėdos Donelaičio vardo mokyklos dešimtokės savo kankinimais ligi beprotybės privedė vieną savo klasės draugę, keršydamos už tai, kad toji… išsaugojo nekaltybę.

Prisiminiau ir kaip praeitą antradienį, sausio 30-tą, pabuvojau Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkime Rašytojų sąjungos rūmuose. Sėdi kažkokie nušliurpėliai, veik visi įsigėrę, visi iki vieno rūko, krato pelenus ant parketo. Už stalo sėdi prozininkas Kondrotas, skaito savo apsakymą rūkydamas, retkarčiais užsigerdamas mineralinio iš bonkos, nors čia pat stovi bokalai, krato pelenus ant parketo… Iš vidurio salės pakilo „poetė“ M. Kudarauskaitė, nunešė Kondrotui peleninę…

Tai šitaip. Po Donelaičio, Maironio, Salomėjos Nėries – šitaip.

Pakilau, išėjau.

Kur iš tikrųjų mes einam? Ir kur atėjome, dangstydamiesi „pažangiausiomis“ pasaulyje marksizmo idėjomis, šūkaudami lozungus apie „tarybinio žmogaus moralę“?

Yra apie ką pamąstyti.

Vasario 6. Antradienis

Kino studijoje žiūrėjo mūsų filmą „Filme – Juozas Baltušis“ pats Kinematografijos reikalų valstybinio komiteto pirmininkas Juškys, po seanso – svarstymas. Pirmas sakinys, kurį išgirdau po seanso iš Juškio: „Per visą filmą taip ir nesuradote vietos ištarti žodį „tarybinis“!“ Toliau dar gražiau, tiesiog priekaištai, kad aš vengiu atvirai pasisakyti už tarybinę santvarką, Komunistų partijos politiką. Bandžiau išaiškinti šitam siaurakakčiui, kad visas filmas kalba užtarybinę santvarką ir komunistų partijos politiką: jame rodomas žmogus, tarybinės santvarkos dėka iš paprasto darbininko mažaraščio išaugęs į rašytoją! Šito, pasirodo, mažai. Reikia visą laiką linksniuoti visiems žinomas elementarias tiesas, kad tarybinė santvarka pranašesnė už kapitalistinę. Juškys pareikalavo išmesti iš filmo „tą elgetą“, kurios vienas tik pasirodymas gali nuteikti žiūrovus tarybinės santvarkos nenaudai. Paaiškinau šitam tarybinės santvarkos „saugotojui“, kad čia jokia elgeta, o normali dabartinės Beketovkos gyventoja – „mešočnikė“, keliaujanti su krepšiais po keturiasdešimt kilometrų, kad galėtų apsirūpinti maistu, ir kad šitaip dabar atrodo visosBeketovkos moterys. „Jeigu ir yra tokios, tai mes negalime šito rodyti iš ekrano!“ – toks buvo A. Juškio atsakymas. Filmo režisierius R. Šilinis įtūžo, pakėlė balsą, kad filmo stiliaus jis negadins ir nesidarkys įgrisusių trafaretų pavyzdžiu. Šiaip taip susitarėm, kad mes „pažiūrėsim“. Likę vieni laboratorijoje-montažinėj, „uždėjome“ ant Volgogrado kadrų mano įkalbėtą tekstą: „Karo metai… Sunaikinti miestai, mūšių laukai, ir žmonės – paprasti eiliniai darbo žmonės – didvyriai. Toli tada buvo Lietuva…“ Atsargai paskutinį sakinį įrašėm dar ir taip: „Toli tada buvo Tarybų Lietuva…“

Vėlų vakarą sugrįžau, giliai susimąstęs.

Vasario 7. Trečiadienis

Nuotaika – daugiau negu prasta. Bet koks darbas krinta iš rankų, o to darbo – marios. Visiškai sustojo „Istorijų kupiškėniškų“ ruošimas. Kas gi bus?

Anksti rytą nuskubėjau į kliniką, pas stomatologą Stogevičių: mat, išklibo du priešakiniai dantys, grasino iškristi su visu dirbtinių dantų įtaisymu. Tai sutvarkė, privirino iš naujo, bet liepė skubėti remontuoti protezus „ant rimtųjų“, kad iki mano jubiliejaus nepamesčiau visai. Nusijuokiau, išėjau. Ne tokių praradimų turėjau gyvenime, o čia – du dirbtiniai dantys!

Vakare skambino R. Šilinis, pranešė, kad Juškys vėl žiūrėjo „Filme – Juozas Baltušis“, buvo labai nepatenkintas teksto uždėjimu ant Volgogrado vaizdų. Tada jam parodę su nauju įrašu, kur pasakyta, kad „Toli tada buvo Tarybų Lietuva“, ir Juškys tiesiog atgimė: „O, dabar tai filmas, tai filmas! Tiesiog šedevras! Ačiū, ačiū, draugai!“ Leido pagaminti kopiją, kurią jis turės dar parodyti LKP Centro Komitete: ten bus ištartas galutinis sprendimas – leisti filmą ar neleisti.

Tai bent. Tai bent!

Šitokiems žmonėms, bailiams ir apsidraudėliams pavesta nūnai vadovauti mūsų nacionalinės tarybinės kinematografijos barui. Ar bereikia stebėtis, kad į kiną dabar suplaukė patys atsitiktiniausi žmonės, chaltūrininkai ir grafomanai, išmokę kiekviename žingsnyje šūkčioti apie tarybinės santvarkos pranašumą prieš kapitalistinės, apie generalinio Brežnevo genialumą, Komunistų partijos neklystamumą ir t. t. Lengva duonelė dabar tokiems: nei kūrybos, nei pastangų, tik šūktelėjai, ir tau jau byra „pripažinimas“, pinigėliai… O kad menas rauda, nuo to nusispjaut.

Šiandien Rašytojų klube V. Kazakevičius, pabuvojęs tris su puse mėnesio JAV, daro pranešimą apie Ameriką ir jo susitikimus su vietos lietuviais. Norėjau eiti, bet susiniekinau: nieko naujo jis nepasakys, verčiau pasėdėti namie, patausoti nervus.

Vasario 8. Ketvirtadienis

Tuščia, nedarbinga diena. Prasta savijauta. Purto šaltis, nors temperatūros neturiu.

Pabaigiau – pagaliau! – ruošti J. Švanio pareiškimą LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. Nieko dora iš to nesitikiu, bet reikia. Negaliu, neturiu teisės nutylėti apie Kauno partinių vadovų, Mikučiausko ir Guigos, siautėjimus, savanaudiškumą, susidorojimus su sąžiningais žmonėmis, visų pirma – su principiniais komunistais.

Rašytojos Ievos Simonaitytės bute jau baigtas knygų įkainavimas. Skambinau notarei J. Girnienei, susitarėm: rytoj 10-tą valandą nuvyksime į vietą pasirašyti aktų.

Vakare žiūrėjau „Vingio“ kino teatre italų meninį filmą „Misteris Robinzonas“. Nusivyliau visiškai. Blefas, nieko daugiau. Tiesiog keista, kad italai gali pastatyti ir išleisti į pasaulį šitokią chaltūrą.

Vasario 9. Penktadienis

Iš ryto – Ievos Simonaitytės bute. Atvyko notarė Janina Girnienė, įvertintojai. Sutikrinome rašytojos knygų įkainojimus. Lieka dar įvertinti baldus, suvenyrus, bet tai jau lengvesnis reikalas.

Podraug iškilo rašytojos išlaikytinės Domutės Rimaitienės klausimas. Rašytojos sesuo Šilauskienė užsispyrusi nepripažįsta jos Simonaitytės išlaikytine, o laiko tarnaite, nori atsiskaityti su ja už išdirbtus 10 metų, ir tuo apsiriboti. Tuo tarpu Rimaitienė buvo ne tarnaitė, o rašytojos šeimos narys, globojo Simonaitytę, prižiūrėjo dieną ir naktį. Būtent kaip šeimos narys ji priregistruota ir spec. klinikoje bei ligoninėje, taip ir jai išduotuose pažymėjimuose įrašyta „šeimos narys“, gi namų ruošos bei valgių gaminimo darbams buvo samdoma atskira moteris, ateinanti iš savo namų, dabar galinti tai paliudyti. Atrodo, aišku: kaip šeimos narys, Rimaitienė paveldi rašytojos namų apyvokos daiktus ir pusę viso palikimo, taip pat ir pusę honoraro už ateityje išleistinus rašytojos raštus. Stebina mane mūsiškės „Injurkolegijos“ įgaliotinės Lietuvai pozicija: aiškiai bijo, saugosi, kad tiktai nesupyktų rašytojos sesuo, gyvenanti Kanadoje, nes, girdi, galima susilaukti nemalonumų bei nesusipratimų. Na, žiūrėsime. Netrukus atvyks iš Kanados toji Šilauskienė, kuri niekad savo sesers Ievos Simonaitytės nei žiūrėjo, nei globojo, tik dabar atsiminė, kai pakvipo pinigais. Žiūrėsim.

Negera žinia iš Maskvos: mirė Nikolajus Tichonovas, rašytojas, poetas, TSRS Taiko gynimo komiteto pirmininkas, visuomenės veikėjas, ilgametis TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Gaila vyro, nors ir pagyveno jis, turėjo bene 83 metus (gimęs 1896 metų lapkričio 22 d. Peterburge). Buvo didelis lietuvių literatūros bičiulis, pats asmeniškai išvertė Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ į rusų kalbą, daugelį kitų mūsų poetų kūrinių. Artimai draugavo su Antanu Venclova. Stipriai padėdavo mums, lietuvių rašytojams, susigaudyti literatūrinėse painiavose, veik prieš ketvirtį šimtmečio apgynė Justiną Marcinkevičių nuo persmirdėlio G. Zimano puolimų. Žodžiu sakant, brangus mums žmogus. Tikrai gaila.

Šiandien vakare turėjau nuvykti į Irenos Jasiūnaitės autorinį koncertą, deja, nesiryžau: labai jau prislėgta nuotaika. Tiek jau to.

Vasario 10. Šeštadienis

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Nusibodo jau gerokai, bet reikia, niekur nepasidėsi.

Šiandien – aktoriui H. Kurauskui 50 metų. Pasiunčiau sveikinimo telegramą. Vakare abu su Monika žiūrėjome spektaklį, Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“ su H. Kurausku Mažvydo vaidmenyje. Įspūdis pritrenkiantis tiek paties veikalo, tiek ir Kurausko vaidybos. Didis rašytojas tas Justinas Marcinkevičius, ir didi laimė, kad sulaukėme jo mūsų literatūroje, teatre.

Po visų sveikinimų – banketas „Tauro“ kavinėje. Labai jaukus. Net Monika įsilinksmino. Namo grįžome 4 val. ryto. Gerai!

Vasario 11. Sekmadienis

Nelengvos pagirios, nedarbinga diena. Vis dėlto reikėtų atsargiau su šnapseliu, greit įsisiūbuoju.

Neramina Roko elgesys, laikysena. Pasidarė grubus, atžarus, užsidaręs, vos ne kolioja mus su Monika, o dirbti pritingi, keturis dvejetus parnešė, ir tai iš lietuvių, rusų kalbų, iš matematikos. Juo toliau, juo sunkiau surasti bendrą kalbą su juo. Spėju, jog šitai amžiaus lūžis. Kažką panašaus išdarinėjau ir aš jo metų būdamas, net dabar dar gėda prisiminti. Matyt, tai gyvenimo dėsnis.

Vasario 12. Pirmadienis

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Daugiausia vargo sudarė man Povilo Zulono autobiografija. Tiesiog stebiuosi: visų dalyvių autobiografijas (pagal jų pasakojimus) surašė visai žmoniškai, o kai tik priėjo prie savo – pametė galvą.

Parduotuvėse staiga sumažėjo mėsos produktų. Žmonėse iš karto pajutau nerimą, susirūpinimą. Produktų, žinoma, negalėjo nesumažėti. Juk pusbadžiu gyvena Rusijos Federacijos ištisos sritys, kaipgi neatsilieps mums! Tačiau negera ant dūšios. Negera todėl, kad gyvenimas neina į priekį, o smunka žemyn ir žemyn, reikalai visur blogėja: su maistu, drabužiais, avalyne, baldais, viskuo. Kai pagalvoji, juk visame pasaulyje vyksta pakilimas, Federalinėje Vokietijoje, net ir Demokratinėje, mūsiškių apiplėštoj ir toliau plėšiamoje Vokietijoje, gyvenimas keleriopai lengvesnis, sotesnis. Yra ko susimąstyti.

Padidėjo šalčiai. Vėl viskas iš naujo.

Iš Maskvos eina žinios, kad ten šalčiai pridarė milijoninių nuostolių: šimtai namų apgedo, susprogus šildymo vamzdžiams, nutrūko dujų tiekimas, namų apšildymas, iš daugelio namų gyventojai iškelti, nes namai jau avariniame stovyje, vaikai sugabenti į darželius ir lopšelius, tenai maitinami, užlaikomi… Tiesiog nesitiki, nors visko gali būti. Veltui žmonės nekalbės.

Vasario 13. Antradienis

Padirbėjau prie „Istorijų“. Nebemyliu šito darbo: įgriso. O baigti būtina: prisiėmiau gi pats.

Iš „Vagos“ leidyklos gera naujiena – Glavlitas praleido „Sakmę apie Juzą“. Laužinys jau spaustuvėje. Ko gero, išeis dar kovo mėnesio bėgyje. Gerai!

Kino studijoje abu su Monika žiūrėjome „Filme – Juozas Baltušis“. Gerokai esu nusivylęs: daug brangių man kadrų išimta dėl vietos stokos. Ypač apmaudu, kad „iškrito“ Justinas Marcinkevičius, mano susitikimas su Dailės instituto studentais – grafikais, daug ko kita. Vis tas metražas! Žadėjo gi „duoti“ 50 minučių, davė – 30.

Rašytojų sąjungos valdybos pirm. pavaduotojas V. Bubnys pasikvietė mane, pranešė, kad buvo „skambutis“ dėl mano 70-čio minėjimo, prašė mano sutikimo. Pasakiau, kad nenoriu nieko, jokių minėjimų ir jokių atžymėjimų man nereikia, ir nusileidžiu suspausta širdim, prieš savo asmenišką požiūrį ir valią, paklusdamas tiems, „iš aukščiau“. Palinksmėjęs V. Bubnys pranešė, kad minėjimas numatyta pravesti Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje, taigi aukščiausiu lygiu. Apie viską, beje, dar bus su manim kalbama.

Išėjau prislėgtas.

Vasario 14. Trečiadienis

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Viena besvajoju: kaip greičiau užbaigti jas, eiti prie tikro darbo – „Druskos“ arba „Trečios marčios“ romano. Įgriso.

Kino studijoje dar kartą žiūrėjau „Filme – Juozas Baltušis“. Ir vėl išėjau su nuosėdomis širdyje. Nereikėjo man prasidėti su tuo. Apskritai: kuo toliau nuo mūsiškio kino, jo darbuotojų!

Vakare abu su Monika buvome Meno darbuotojų rūmuose, klausėmės Dotnuvos žemės ūkio tyrimo instituto direktoriaus Būdvyčio pasisakymo. Kalbėjo aštriai, tiesiai, pasakydamas daug ką iš to, apie ką viešai vengiama kalbėti. Atsiveria labai liūdnas Tarybų Sąjungos žemės ūkio vaizdas, ypač Rusijos. Viskas užleista, nesužiūrėta, derliai apverktini, net lyginant su Lietuva, Latvija, Estija. Ką gi bekalbėti apie užsienio šalis, sakysim, Ameriką! Keista, kad ir Ukrainoje reikalai apverktinoje padėtyje: į centrinį tiekimą ji duoda tiktai 18 % savo produkcijos, kai tuo tarpu Lietuva – 50 %. Lietuvoje jau dabar numelioruota beveik du milijonai ha žemės, tuo tarpu visoje Rusijos Federacijoje – vos vienas milijonas… Visur panašūs palyginimai.

Daug minčių sukėlė Būdvytis.

Vasario 15. Ketvirtadienis

Gera žinia: iš Rygos gavau paštu „Parduotų vasarų“ II-jį tomą, išleistą latvių kalba. Tiražas – 30 000 egz. Apiforminimas nelabai koks, bet ką gi padarysi, lieka džiaugtis.

Ir negera žinia: mirė gydytojas Vladas Šimkūnas. Nieko ypatinga jis nenuveikė, tik labai mylėjo literatūrą, grožį, daug bendravo su žmonėmis, buvo labai draugiškas, tuo pat metu ir naivokas, nelabai plataus požiūrio. Gaila žmogaus.

Skambinau į Priekulę dėl Simonaitytės knygų įkainavimo: atvyks iš Resp. bibliotekos darbuotojas Urbonas, tai tegu padeda, duris atrakina rašytojos namo.

Vasario 17. Šeštadienis

Vakar staiga dingo produktai iš parduotuvių, šiandien dar labiau. Minios nematytų žmonių užplūdo Vilniaus parduotuves, viską griebia iš pagrindų, neša, tempia, į mašinas krauna. Visa mašinų stovėjimo aikštelė prie „Sigutės“ parduotuvės užtvindyta transportu, neišskiriant nė sunkvežimių bei autobusų. Sausai iššlavė visą cukrų, druską, aliejų, kruopas, miltus, makaronus, degtukus…

Štai ką reiškia karo baimė! Juk būtent praeitą naktį užsienio radijas pranešė, kad Kinija užpuolusi Vietnamą, įsiveržusi su kariuomene į jos teritoriją, vyksta mūšiai. O Vietnamas su Tarybų Sąjunga turi sudaręs draugystės ir savitarpio pagalbos sutartį, taigi žmonės, matyt, nutarė, kad pastaroji tuoj atskubės Vietnamui į pagalbą, prasidės suirutė ir, žinoma, badas. Šitaip.

Pasaulyje iš tikrųjų neramu. Visoj eilėj Žemės kampų žiebiasi karo židiniai, žvanga ginklai, Irane sukilimas, Izraelis su Egiptu niekaip neįmano susitarti, Rodezijoje vyksta mūšiai…

Neramų metą gyvename.

Netikėtai paskambino Vytautas Kubilius – hum. mokslų daktaras, lit. kritikas. Perskaitė „Sakmės apie Juzą“ laužinį, dabar ėmė taip girti, kad šilta man pasidarė nugaroje. Tokio aukšto įvertinimo tikrai nesitikėjau. Juo nuostabiau, kad pats V. Kubilius visuomet ir visur stato literatūrai aukščiausius reikalavimus, nepripažįsta kompromisų, tuo užsitraukdamas daug nemalonių iš visokių bieliauskų ir mieželaičių… Tikrai netikėtas skambutis.

„Moksleivio“ redakcija atsiuntė lyg ir anketą. Pabandžiau surašyti atsakymus, nebaigiau…

Vasario 18. Sekmadienis

Niūri nuotaika, nors nežinia dėl ko.

Baigiau surašyti atsakymus į „Moksleivio“ redakcijos anketą.

Vasario 19. Pirmadienis

Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Einu į pabaigą.

Netikėtas laiškas iš tūlos Rimos Pučkytės, Pasvalio rajono Pumpėnų vidurinės mokyklos vienuoliktokės. Tokio liūdno laiško dar nebuvau gavęs iš niekur. Rašo, viskuo nusivylusi, nekenčianti savęs mirtinai, nepajėgianti mylėti žmonių, jokiomis pastangomis negalinti apsispręsti, kuo būti toliau – niekur netraukia širdis, nepajėgianti suprasti žmonių egzistavimo prasmės ir t. t. Parašiau jai kelis žodžius. Gal ir padės jai. Beje, pati prašė būtinai parašyti jai, patarti, padėti. Žiūrėsiu, kas bus toliau.

Parduotuvėse vis tas pats pasimetimas, visko grobimas, gabenimas. Lentynos, prekystaliai – kaip pašluoti, pardavėjos tik dūsauja, sakosi, produktų gaunančios ne mažiau negu anksčiau, net daugiau, o kodėl vyksta tokie dalykai – negalinčios suprasti. Įdomu, kad pirkėjų minias sudaro žmonės beveik visi kalbantys tik rusų kalba, anksčiau niekad čionai nematyti.

Po pietų įvyko rašytojų partinis susirinkimas, atviras. P. Bražėnas padarė pranešimą apie nūdienę prozą, lyg ir praeitų metų prozos apžvalgą. Prozos susilaukta gana gausiai, vien romanų šeši, o apsakymų rinkinių – netoli dešimties. Rūpestį kelia prozos kokybė: silpna, pilka, be ryškesnių charakterių, aštresnių problemų. Diskusijose pasisakė draugai – A. Sprindis, Bukelienė, Bučys, kai kurie kiti patvirtino tuos teiginius, kaltino literatūros kritiką ir pačius prozininkus dėl sumažintų reikalavimų. Pasisakiau ir aš. Kalbėjau apie J. Avyžiaus romaną „Chameleono spalvos“, L. Jacinevičiaus romaną „Arbata penktą valandą ryto“, kai kuriuos kitus literatūros faktus. Lieka dabar man laukti rūstybės iš paliestųjų pusės. Ir tegu. Nesibijau. Nė vieno.

Vasario 20. Antradienis

Visiškai prie pabaigos „Istorijos kupiškėniškos“. Kaip atrodo, paskutinių dviejų knygos skyrių – „Atgarsiai spaudoje apie „Senovines kupiškėnų vestuves“ ir „Atgarsiai užsienyje“ – teks atsisakyti. Ne tas knygos profilis. Ne toji būtų ir leidykla. Ko gero, supyks Povilas Zulonas už tuos išmetimus, o ką darysi, niekur nepasidėsi, taip reikia.

Sesuo Marytė krito gatvėje aukštielninka, smarkiai susitrenkė galvą, neteko daug kraujo, chirurgai susiuvo prakirtimus. Liepia gulėti nejudant, nes gali būti smegenų sutrenkimas, o ji – neklauso, eina, dirba. Tik vėliau atgulė.

Parduotuvėse vis dar kamšatis, panika. Nėra sviesto, taukų, aliejaus, cukraus, degtukų. Kulinarijos skyriuje dar šio to matyti, tai griebia žmonės kaip pašėlę…

Vasario 21. Trečiadienis

Padirbėjau prie „Istorijų“. Tuoj baigsiu. Gal net rytoj.

15 val. posėdis pas Šepetį, CK. Sušaukė P. Cvirkos minėjimo komisiją, ar komitetą. Aptarėme detales. Pasirodo, turėsiu kalbėti respublikiniame minėjime. Prieš tai, išvakarėse, teks važiuoti rajoniniam minėjimui į Jurbarką. Ką gi…

16 val. posėdis Rašytojų sąjungos Valdybos. Svarstėme rašytojų bendradarbiavimą radijuje ir televizijoje. Gana įdomiai, tik nelabai konkrečiai kalbėjome. Rezultatų, matyt, nebus nei teigiamų, nei neigiamų. Kaip paprastai iš tokių susitikimų, pokalbių.

Priėmėm į Rašytojų sąjungos narius keturis žmones: poetus Almį Grybauską ir P. Panavą, vertėją O. Doveikienę, literatūros kritiką J. Linkevičių. Priimti jie buvo vienbalsiai, negavę nė vienas nė vieno balso prieš.

Posėdžiui pasibaigus, naujieji nariai suruošė mums kavutę. Užtrukome gana ilgai. Įkaušome.

Išėjo iš spaudos bibliografinis žodynas „Tarybų Lietuvos rašytojai“ rusų kalba. Tiražas – 8000 egz. Vieną pasiunčiau Daliai. Gal jai sunkiau bus gauti, tegu turi.

Vasario 22. Ketvirtadienis

Valio, valio! Baigiau „Istorijas kupiškėniškas“. Tai bent darbelį nugrioviau sau nuo pečių! Lieka dar parašyti įvadą. Ne įvadą, tiktai įvadėlį, kiek galima poetiškesnį, kokių 4–5 puslapių, ir viskas. Viskas. Kol mašininkė perrašys likusį tekstą, aš gal ir sukalsiu.

Skambino V. Kazakevičius, priminė apie būtinumą parašyti „apmąstymus“ leidiniui „Lietuva šiandien“. Nelabai traukia mane tie „apmąstymai“, bet teks rašyti. Gal ne taip jau daug laiko paims. Vis aršiau jaučiu „Trečios marčios“ šauksmą: nori ji gimti ir kaip galima greičiau. Atkakli!

O dar juk reikia pasirašyti kalbelę P. Cvirkos minėjimui. Reikia ir straipsnį „Tiesai“ apie Joną Biliūną…

Ateityje pasisaugosiu apsiimti tokių darbų.

Vasario 23. Penktadienis

Iš ryto – radijuje. Įrašė į magnetofono juostą mano atsiminimų pasakojimą (apie Petrą Cvirką). Ta proga suruošė visiškai netikėtą interviu, skirtą jau mano artėjančiam jubiliejui. Atsakiau į klausimus kaip mokėdamas, paprašiau: kas netiks, iškirpkite.

Beje, ryšium su artėjančiu jubiliejum vis dažnėja skambučiai iš redakcijų. Gana įkyrūs. Kratausi kaip išmanydamas. Nekenčiu viso šito triukšmo. Žmonių galvose, matyt, ne visų visi namie. Iš Kinematografijos komiteto skambina, ir gana įkyriai: girdi, Gargžduose ruošiamas kino festivalis, tai turiu būtinai, būtinai, būtinai dalyvauti. O ko man? Kad dokumentinis filmas susuktas apie mane?! Tegu jie pasikaria visi, kam atrodo, kad literatūros darbininkas gali bėgioti po visokius festivalius!

Skambino vertėjas V. Čepaitis, pranešė: „Litva literaturnaja“ prašo parašyti trumpą žodį-įvadėlį prie ištraukos iš „Sakmės apie Juzą“, kuri bus spausdinama kovo mėn. numeryje. Nusikeikiau, o parašyti teks. Kitaip neatsiginsi.

Vasario 24. Šeštadienis

„Literatūroje ir mene“, pirmame puslapyje, J. Paukštelio nuotrauka. Ryšium su artėjančiu jo 80-ties metų jubiliejum. Atpažinau, kad toji nuotrauka O. Pajedaitės daryta mano namuose. Man minint savo gimimo 65-tą gimtadienį, J. Paukštelis su žmona aplankė, pasveikino, o Pajedaitė ir užfiksavo.

Ilgai kalbėjau telefonu su J. Paukšteliu. Labai nuoširdžiai. Gyvena jis dabar gana uždarą gyvenimą, niekur nebesilanko, nevažinėja. Pasidejavo, kad labai mažai kas bepaskambina, pakalbina. Sužinojau ir smagią naujieną: pagaliau išleidžiamas jo memuarų tomas, gana stambus, ilgai marinuotas, lamdytas paties vyriausiojo „Vagos“ redaktoriaus K. Ambraso, kuris visuomet narsiai lamdo tuos autorius, iš kurių pusės jam negresia joks pavojus. Kaip ten bebūtų, o svarbiausia, kad išeina knyga.

Vasario 25. Sekmadienis

Beveik beprasmiškai praleista, nedarbinga diena. Kaip daugelis, beje, pastaruoju metu. Kažkas su mano sveikatyte…

Žiūrėjau televizijos žurnalą „Versmės“. Parodė Juozą Paukštelį. Labai gražiai paskaitė jis savo kūrybos ištrauką, o nuo pasisakymo susilaikė. Nė vieno žodžio apie savo kaip rašytojo darbą, apie literatūrą apskritai. Keistoka. Gal tai iš atsargumo?

Vakare, neapsikentęs, nuėjau į italų filmą „Blefas“. Gana smagi kriminalinė juosta, gausybė nuotykių. Linksmai pasijuokėme abu su Monika, nesigailėdami nuėję.

Vasario 26. Pirmadienis

Ir šiandien tuščia, nedarbinga diena. Niekai.

Paskambinau Lietkoopsąjungos valdybos pirmininkui K. Jankauskui, teiravausi dėl „dublionkos“ sau arba Monikai. Buvo pažadėjęs parūpinti, nes pardavime niekur nėra, gauna šituos bulgariškus kailinius lengvai tik mūsų „raudonieji bajorai“. Pasakė K. Jankauskas, kad vyriškų nėra, o tik moteriškos, reikia nuvažiuoti jų į Trakus, ten pasakyta parduoti mums. Susitarėm: vyksime rytoj.

Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Lankėsi jame respublikos maisto pramonės ministras Dulskas. Įdomių dalykų pasakojo apie maisto gamybą, gyventojų aprūpinimą duona, mėsa, kitais produktais. Nieko gero nepranašavo ateičiai. Sužinojome, beje, kad degtinės respublikoje išperkama, maždaug, virš dešimties litrų vien degtinės ir daugiau kaip 20 litrų visokių trauktinių bei vyno kiekvienam gyventojui. Sužinojome taip pat, kad degtinės gamybinė savikaina valstybei kaštuoja 49–52 kapeikas. Neblogas biznis! Litras degtinės parduodamas, vidutiniškai, už 9 rublius, tai kiek procentų pelno išeina valstybei? Ne veltui seniai jau tvirtinama, kad visas Tarybų Sąjungos biudžetas remiasi alkoholinių gėrimų pagrindu.

Vasario 27. Antradienis

Netikusi savijauta. Bene būsiu peršalęs. Žiema šiais metais nei šiokia, nei tokia: pyškina šaltis, staiga atšyla iki trijų, keturių, penkių laipsnių, ir vėl šaltis. Daugybė žmonių Vilniuje serga keistu bronchitu, gydytojai sako, virusiniu, iki šiol Lietuvoje nežinomu.

Važiavome su Monika į Trakus. Lietkoopsąjungos rajoninėje bazėje gavome Monikai „dublionką“, gana gražią, šviesios spalvos, Monikai labai tinkančią. Džiaugiuosi dėl jos. Sumokėjome 250 rublių.

Vasario 28. Trečiadienis

Atsiėmiau iš mašininkių „Istorijų kupiškėniškų“ perrašytus tekstus. Sumokėjau vėl krūvą rublių. Dabar liko parašyti tik įvadą, ir darbas bus baigtas. O įvado rašyti negaliu: savijauta be galo prasta. Ir gana keista: temperatūros nėra, niekas neskauda, o jėgų nė už kapeiką, ir prakaitas pila, kad šlapias visas esmi. Kas gi toliau?

Parengė Antanas Šimkus