Bohdan Kolomijčiuk. Pasvarstymai apie pasaulio pabaigą
2026 m. Nr. 5–6
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
Bohdanas Kolomijčiukas (g. 1984) – ukrainiečių rašytojas, istorinių ir detektyvinių romanų autorius. Prasidėjus plataus masto invazijai, išėjo tarnauti Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Apie šį savo sprendimą yra sakęs: „Tuomet nemąsčiau nei apie piliečio pareigas, nei apie kokius nors rašytojo poreikius ar užmojus. Viskas, ką žinojau kartu su tūkstančiais tokių kaip aš besibūriuojančių prie karinių komisariatų, buvo tai, kad priešas arti ir reikia ruoštis jo atėjimui.“ Fronte jam buvo suteiktas seržanto laipsnis, tarnavo karo mediku. Dabar jau yra veteranas, šiuo metu gyvena Lvive, rašo naują knygą.
Tekstas „Pasvarstymai apie pasaulio pabaigą“ yra iš trumposios prozos bei esė rinkinio „Geros nuojautos“, parašyto 2022–2025 m., kai B. Kolomijčiukas tarnavo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Jis rašo apie civilio ir rašytojo patirtis bei gyvenimą pačiame karo sūkuryje. Be patoso, bet atvirai apie tai, kaip karas keičia ir traumuoja žmogų, pripildo gyvenimą netikrumo ir net ištrina prisiminimus, tačiau nepajėgia sunaikinti tikėjimo gerumu.
Per plataus masto invazijos dienas dažnai prisimindavau populiarų internetinį memą su Melu Gibsonu ir Jimu Caviezeliu – režisieriumi ir pagrindinio vaidmens atlikėju filme „Kristaus kančia“ („The Passion of the Christ“, 2004). Jei prisimenate, ten užfiksuota akimirka, kaip Gibsonas kažką pasakoja aktoriui, galbūt duoda nurodymus, o šis, savo ruožtu, dėmesingai klausosi.
Šios, ko gero, visiškai darbinės scenos nuotrauka nebūtų tapusi virusine, jei ne svarbiausia detalė – Caviezelis, vaidinęs Kristų, apsirengęs atitinkamu kostiumu ir nugrimuotas „kruvinu“ grimu. Regis, kaip tik tada vyko paskutiniųjų scenų, kai Kristus nukryžiuojamas, filmavimas.
Memų kūrėjai išsyk įžvelgė šiame kadre paralelinę dramaturgiją: tvarkingai apsirengęs vyras dalijasi savo rūpesčiais su iškankintu, krauju apsipylusiu Kristumi. Prierašų variantų šiai vizualinei antitezei taip pat netrūko, nors pagrindinė tema iš esmės sutapo: vienas skundžiasi gyvenimu gerokai baisiau kenčiančiam, tačiau šis vis tiek išklauso.
Toks internetinės kultūros žanras paprastai labai tiksliai apnuogina nūdienos problemų nervą. Karo padėtis neretai susijusi ir su komunikacija tarp kariaujančios šalies visuomenės grupių. Pavyzdžiui, tarp civilių ir kariškių, tarp kariškių priešakinėje linijoje ir tų, kurie tarnauja užnugaryje, tarp civilių iš pafrontės teritorijų ir gyventojų iš santykinai ramesnių miestų, kaimų ir gyvenviečių. Be to, tai apima ir mūsų bendravimą su draugais, giminaičiais ir kolegomis iš užsienio.
Turiu pasakyti, kad šiuo atžvilgiu man veikiau pasisekė: nuo karo pradžios mano draugai iš Lenkijos, Vokietijos, Austrijos ir Ispanijos tapo man rimta parama. Tačiau šiais žmonėmis galėjau pasikliauti ir anksčiau. Beje, bet kokiomis aplinkybėmis.
Tarp europiečių ir amerikiečių taip pat yra žmonių, įsigilinusių į mūsų įvykių kontekstą, ir jiems nereikia jokių papildomų paaiškinimų ar interpretacijų. Per karo metus su tokiais žmonėmis man taip pat teko ne sykį bendrauti.
Tačiau iš esmės supratimo (tiksliau, tarpusavio supratimo) trūkumas buvo ir yra ganėtinai akivaizdus. Tiek šalies viduje, tiek už jos ribų. Ir juo ilgiau trunka karas, juo jis akivaizdesnis.
Karą galima palyginti su staigiu žemės drebėjimu, kai visi stengiamės išlaikyti pusiausvyrą ir išsigelbėti. O tada, kai šalyje susiformuoja „seismiškai pavojingos“, kitaip tariant, fronto ir pafrontės zonos, bei sąlyginio užnugario regionai, kuriuose, nepaisant katastrofos atgarsių, tebesitęsia taikus gyvenimas, verta susirasti savo vietą naujoje kasdienybėje. Ir neretai pasirinkimo problema yra moralinio pobūdžio. Juk prieš tai kiekvienas turi suformuluoti sau atsakymą į klausimą: kiek sieju save su teritorija, į kurią veržiasi priešas? Ar esu pasirengęs dėl jos paaukoti gyvenimo būdą, laiką, ateities planus, o gal net gyvybę? Ar esu pasirengęs žudyti ir naikinti iš keršto? Juk karas, net ir teisingas, kaip rašė Umberto Eco savo „Penkiose esė etikos temomis“ („Cinque scritti morali“, 1997), būtent tai ir numato.
Taigi, kaip mums visiems kalbėtis su pasiryžusiais žengti šį žingsnį? Ir priešingai: kaip nešantiems sunkią patirties naštą bendrauti su tais, kurie nuo tos naštos apsisaugojo?
Tiek pirmiesiems, tiek antriesiems turėtų būti sukurti algoritmai – individualūs ir bendrieji. Kai kas panašaus į pirmosios pagalbos veiksmų planą sužalojimo atveju, kurio esmė yra apžiūros seka: pirmiausia patikrinama, ar nėra sunkiausių, gyvybei pavojų keliančių sužalojimų, o galiausiai eliminuojama hipotermijos grėsmė.
Be šio protokolo nepasieksime tarpusavio supratimo. O be jo – žlugs komunikacija. Išnyks tai, kas tvirtai jungia žmones, turinčius bendrą pasaulėžiūrą ir moralinius principus, nepaisant nei valstybių, nei vidinių sienų. Vadinasi, sąlyginis Gibsonas turėtų pirmiausia įvykdyti „ikikomunikacinį“ protokolą, prieš patikėdamas sąlyginiam Caviezeliui savo rūpesčius. Ir, žinoma, atvirkščiai. Tada abipusio traumavimo ir nesupratimo rizika sumenksta iki minimumo.
2022 m. rudenį buvau išleistas pirmųjų atostogų. Už nugaros liko beveik devyni tarnybos mėnesiai, iš kurių pusė praėjo Donbase. Pirmas dalykas, kurį troškau padaryti gimtajame Lvive – nusivilkti kareivišką uniformą ir nukišti ją kuo toliau. Taip pat patraukti iš akių kareivišką kuprinę, į kurią sumečiau visus daiktus, primenančius tarnybą.
Nežinojau, kaip sau pačiam paaiškinti tokį stiprų norą imituoti „normalią“ visuomenę, kuriai pats taip neseniai priklausiau. Manau, kad jau tada aštriai jautėme ryškią skirtį tarp kariškių ir civilių. Ir tai nepaprastai slėgė. Grįžti į savo natūralią aplinką ir terpę reiškė – pasidovanoti viltį, kad man šios sąvokos nėra prarastos amžiams.
Tačiau ši trapi viltis neišlaikė pirmojo išbandymo komunikacija. Vieną dieną susiruošiau sutvarkyti tam tikrus reikalus banke, bet teko atsistoti į ilgą eilę. Eilė judėjo vangiai, ir, mano skaičiavimais, turėjau laukti ne mažiau pusvalandžio. Pagalvojau, kad trisdešimt minučių, arba tūkstantis aštuoni šimtai sekundžių, – velniškai daug. O atsižvelgiant į atostogų trukmę – neįkainojamai.
Sukandęs dantis, stengiausi numalšinti susierzinimą. Tačiau kai vienas toje pačioje eilėje stovintis žmogus draugiškai pasiskundė, esą per šitą banką nespės į kirpyklą, aš neišturėjau ir gana šiurkščiai jam atšoviau. Po nejaukios pauzės man beliko atsiprašyti ir skubiai išeiti. Per tas atostogas banko reikalai liko nesutvarkyti.
Beprasmiškas, kaip man pasirodė, paprasto ir tikrai draugiško žmogaus skundas išvedė mane iš kantrybės. Mudu skirtingai vertinome tas tūkstantį aštuonis šimtus sekundžių, kurias reikėjo sugaišti banke. Bet ar tai buvo priežastis reaguoti taip šiurkščiai ir audringai? Žinoma, ne…
Namuose, paėmęs pieštuką ir švarų lapą, užrašiau jame „30 minučių“.
120 mm minosvaidžio greitošauda – 15 šūvių per minutę. Taigi per pusvalandį galima atlikti:
30 × 15 = 450 šūvių.
Per banko eilėje „sugaištą laiką“ kažkur šalies rytuose buvo paleista 450 minų, kurių startinis greitis apie 320 m/s, ir jos geba įveikti maždaug 7 kilometrų nuotolį.
Per tą patį laiką mudu su dukra galėjome neskubėdami pareiti nuo jos muzikos mokyklos iki mūsų namų, pakeliui nusipirkti ko nors skanaus vakarienei.
Ir jei kiekvienas laiko tarpas yra vienodas, t. y. galima, kaip fizikos pamokoje, užrašyti „t1 = t2 = t3“, tai gyvenimas iš tiesų sudarytas iš absurdo.
„Pradėti mąstyti – tai pradėti save kirsti“, – rašė Camus esė „Sizifo mitas“. Sizifas atlieka beprasmišką, absurdišką darbą. Tačiau supratimas apie absurdiškumą leidžia įvertinti pragyventą laiką.
Juk nieko kito nelieka.
Pagalvojau, kad jei toje eilėje būčiau vilkėjęs uniformą, tai būtų šiek tiek pateisinę mano susierzinimą. Galop niekas nepasakotų kariškiui, kad nespėja pas kirpėją. Uniforma, kuri tiksliai apibūdina asmenį (ogi visa informacija apie jį yra akivaizdi: laipsnis, šaukinys, kraujo grupė, tarnybos rūšis ir pan.), taptų bendravimo tiltu tarp gana skirtingų žmonių. Civilių ir karių. Arba, grįžtant prie mano metaforos, atliktų „ikikomunikacinio“ protokolo vaidmenį.
Išeina, kad dėl visko kaltas mano noras neišsiskirti iš minios. Tiksliau sakant, pabandžiau gyventi toliau nuo tos vietos, kur į mano gyvenimą įsiveržė karinė tarnyba ir frontas. Sumautas bandymas.
Po dvejų metų, 2024 m., tebebuvau karo tarnyboje ir per tą laiką spėjau užsidirbti dar kelerias atostogas. Nuo tada praėjęs laikas nepalengvino bendravimo visuomenės viduje, tačiau bent jau iškristalizavo aiškią formulę, kurią apibendrinčiau principu „kiekvienas lieka prie savo“.
Tai reiškė, kad, nepaisant didelių nuostolių fronte, valstybėje vis dar neveikė visavertis mobilizacijos mechanizmas. Kas buvo karys, tas toks ir liko. Kas buvo civilis, dažniausiai nenorėjo keisti savo statuso ir tai darė tik dėl atsitiktinės prievartos. Dėl to vis akivaizdžiau aiškėjo, kad kariai dar ilgai negalės sulaukti pamainos ir grįžti į civilinį gyvenimą. Mažiausiai – iki karo pabaigos.
Žinoma, komunikacijos problemos šalies viduje gerokai pagilėjo ir paaštrėjo. Visuomenė sąlyginai ir pavojingai pasidalijo į tuos, kurie vykdo savo pilietinę pareigą kare, ir tuos, kurie jos vengia arba ignoruoja.
Be to, karas kaip vienintelis būdas pasipriešinti rusiškajam agresoriui tapo ideologema. Idėja stiprinti diplomatinius kovos būdus (ir čia kalbama ne tik apie taikių sprendimų paiešką) beveik išnyko iš mūsų diskusijų lauko. Tai reiškia, kad mūsų išsekinta ir nukraujavusi per trejus intensyvių kovų metus kariuomenė, kuri vis dažniau negauna nei žadėtos partnerių ir sąjungininkų pagalbos, nei papildymo šauktiniais iš savo užnugario, pagal planą turi nugalėti gerokai skaitlingesnį ir techniškai galingesnį priešą.
Aš vis smarkiau jaučiausi kaip Sizifas iš Camus esė, kuris atkakliai turi risti savo akmenį į viršų be jokios vilties bent jau užbaigti darbą. Vėl laikas ir absurdas. Absurdas ir laikas. „Gyventi – reiškia leisti gyvuoti absurdui. Leisti jam gyvuoti – pirmiausia reiškia jį stebėti.“
Kita vertus, didžiosios daugumos vyriausiųjų karininkų autoritetas tebėra gana aukštas. Net jei šie nebepriklauso ginkluotosioms pajėgoms, kaip, pavyzdžiui, „geležinis generolas“ Zalužnas. Žmogus, vadovavęs kariuomenei nuo 2021 iki 2024 m., dabar piliečių sąmonėje siejamas tik su mūsų ginkluotųjų pajėgų pergalėmis. Ypač su sėkmingu kontrpuolimu 2022 m. rudenį.
Žmonės, nutolę nuo kariuomenės, pamiršta paprastą tiesą – generolai patys nekovoja. Pergales jie skina kareivių dėka ir dėl technikos. Techniką dažniausiai gauname (arba ne) iš sąjungininkų. O civiliai, kaip minėta anksčiau, neskuba stoti į kariuomenę. Iš čia išplaukia išvada, kad tiek per ankstyvas karvedžių šlovinimas, tiek pernelyg griežta jų kritika niekada nėra visiškai teisinga.
Mes be galo norime sulaukti savo Godo ir kad jis išspręstų mūsų bėdas be mūsų pastangų. Kad suteiktų prasmę mūsų egzistencijai, mūsų padėčiai žemėlapyje, mūsų aukoms, pralaimėjimams ir netgi pergalėms. Tad kodėl gi tuo Godo negalėtų būti charizmatiškas, draugiškas kariškis, kuriam taip pat priskiriamas oponavimas dabartinei valdžiai, kurią, teisingai ar ne, kaltina trumparegiškumu ir geopolitinėmis klaidomis?
Tačiau esama vienos problemos: Becketto kūrinyje Godo taip ir nepasirodė. Matyt, todėl, kad jo veikiausiai nė nėra. Taigi kad ir kokie būtų valdžios viršūnių sprendimai – teisingi ar klaidingi, nevykę ar pasisekę – juos turi vykdyti tie, kurie tarnauja kariuomenėje arba netrukus čia atsidurs. Juk neįmanoma įsivaizduoti tolesnės mūsų valstybės raidos be kariuomenės paramos (nesvarbu, ar ji vykdys aktyvius karinius veiksmus, ar ne). Būtent dėl kariuomenės Ukraina neišnyko iš pasaulio žemėlapio, ir būtent ji suteikia šaliai viltį dėl ateities. Todėl yra natūralu, kad visuomenė iš kariuomenės aplinkos tikisi stiprių lyderių. Net peršasi žodis „vedlių“, išvesiančių šalį iš tamsių karo ir pokario laikų, kurie taip pat nebus „šviesūs“.
Žinoma, tokios viltys – gryniausia iliuzija. Pirma, istorijoje nėra daug pavyzdžių, kai karinis lyderis tapo sėkmingu politikos veikėju ir vedė savo šalį į klestėjimą, o ne į nuosmukį ir diktatūrą. Antra, jei tas Godo ir pasirodys, jis neišspręs visų pokario problemų per vieną ar dvi savo kadencijas. Mūsų šaliai dar teks iškęsti ilgą kankynę evoliucija. Nors, suprantama, pirmiausia reikia išgyventi karą.
Clausewitzas teigė, esą norint nugalėti išorinį priešą, reikalinga vidinė visuomenės vienybė: kariuomenės, politikų ir civilių. Kariuomenės veiksmai, anot jo, yra ta pati politika, siekianti tų pačių tikslų, tik įgyvendinanti juos kitais būdais. Taigi, politinio ir karinio vadovavimo tarpusavio nesutarimai stipriai kenkia bendram tikslui.
Ne mažiau svarbu, pabrėžia Clausewitzas, yra civilinės visuomenės ir kariuomenės moralinė dvasia, kurią turi vienyti bendros vertybės ir siekiai. Kitaip tariant, kariuomenė neturėtų stokoti nei gyventojų pagalbos, nei šauktinių.
Tai sąvokos, kurios bėgant laikui nepasikeitė ir iki šiol yra svarbios karo mokslo nuostatos. Tačiau, jei pagal jas analizuotume dabartinę padėtį Ukrainoje, rezultatas būtų nuviliantis. Tarkime, kariškiai paprastai santūriai reiškia savo nuomonę, o antai politikai neretai vertina kariuomenės veiksmus nesirinkdami žodžių.
Taigi yra pasitaikę netgi rezonansinių atleidimų (prisiminkime to paties generolo Zalužno pavyzdį, kurio 2023 m. pasirodžiusį interviu žurnale „The Economist“ apie „patinę situaciją“ fronte kritikavo net prezidentas Zelenskis).
O kalbant apie kariuomenės ir civilių vienybę, tai, viena vertus, nežinau, ar kur nors pasaulyje veikia toks pat galingas savanorių judėjimas kaip mūsuose (jo tradicijos, beje, siekia ne 2022 m., kai prasidėjo plataus masto invazija. Ir net ne 2014 m., kai Rusija pradėjo prieš mus hibridinį karą. Mano nuomone, šis judėjimas gimė dar Oranžinės revoliucijos metu, kai būtent savanoriai sugebėjo pasirūpinti didžiulėmis žmonių miniomis, susirinkusiomis Maidane protestuoti prieš suklastotus rinkimus). Kita vertus, kaip tik savanorių dabar labiausiai trūksta mūsų kariuomenėje, o mobilizacijos problemos griauna visuomenės „moralinę vienybę“.
Įstatymą dėl šaukimo į kariuomenę lengva apeiti, o tam tikrais atvejais nesunku gauti vadinamąjį atidėjimą nuo tarnybos. Verta paminėti, kad karys veik neturi galimybių tapti civiliu anksčiau, nei baigsis karas.
Taigi mes vėl sugrįžome prie komunikacijos problemos. Mūsų aplinkoje žmogus, vilkintis karinę uniformą, dažnai yra vaikščiojantis priekaištas dėl neatliktos pareigos Tėvynei. Ir net tam tikras dirgiklis. Taigi šiuo atveju pasiekti supratimą būna sudėtinga.
Iš valdžios jau seniai reikalaujama imtis nepopuliarių sprendimų – šauktinių skaičiaus didinimas yra vienas iš jų. Apie tai kalba kariai, pabrėždami žmonių trūkumą. Net ir sąjungininkai atvirai reikalauja mažinti šauktinių amžių. Ir net jei paliktume nuošalyje moralinę šių klausimų pusę, vis tiek lieka akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau teks imtis tokių sprendimų.
Dabartinis mūsų politinių lyderių neveiklumas primena būdą nežiūrėti aukštyn, kaip puikioje Adamo McKay’aus kino satyroje. Tik joje, kaip prisimenate, viskas baigėsi katastrofa.
Beje, apie katastrofas. Man labai patinka metafora, kurią Salmanas Rushdie’is panaudojo romane „Vidurnakčio vaikai“. Pagrindinis veikėjas prisimena tam tikrus praeities įvykius ir apibūdina šį procesą kaip buvimą kino salėje. Tiksliau, lėtą judėjimą nuo paskutinės eilės iki pat ekrano. Tai, kas vyko labai seniai, mes „stebime“ iš tolo. Ne visas smulkmenas pavyksta įžiūrėti, bet kadro esmę suprantame gerai. Maždaug nuo vidurio matome / prisimename palyginti nesenus įvykius – čia viskas regima ir aiškiai suprantama.
Galiausiai įsibedame į ekraną. Akys gali atpažinti tik spalvotus stačiakampius, iš kurių sudarytas bendras vaizdas. Tokią alegoriją autorius pasirinko mūsų dabarčiai. Jokio supratimo apie bendrą vaizdą, tik spalvų ir garsų kratinys.
Iš paskutinės savo kino salės eilės matau 1999-uosius, vidurinę mokyklą, kai visi aplink, sulaikę kvėpavimą, laukė naujojo tūkstantmečio pradžios. Prisimenu mokytojų pokalbius ir straipsnius spaudoje apie neišvengiamą Millenium Bug. Esą visos kompiuterinės sistemos skaičiuoja metus dviejų paskutinių skaičių formatu. Tie patys 1999-ieji fiksuojami kaip „99“. Taigi, ateinantys 2000-ieji kompiuteriuose bus suvokti kaip „00“. Kitaip tariant, technologijų požiūriu, pasaulį ištiks pabaiga.
Iš tiesų buvo būgštaujama dėl įmanomų sutrikimų, pavyzdžiui, bankų ar navigacijos sistemose. Tačiau, laimė, žmonijai pavyko išvengti didžiulės technologinės katastrofos.
Iš kino salės vidurio gerai matau 2012-uosius, kai žmonija vėl pradėjo ruoštis „pasaulio pabaigai“. Žinoma, blaivioji mūsų planetos dalis rimtai nevertino mito apie majų kalendoriaus pabaigą. Tačiau kai kas tuo pačiu metu vis dėlto ruošėsi globaliems kataklizmams, kurie neišvengiamai turėjo prasidėti 2012.12.21. Žibalo į ugnį įpylė pseudomokslininkai ir populiarioji žiniasklaida.
Galiausiai, šiose pranašystėse nebuvo nieko naujo. Žmonija jau laukė žūties 1000-aisiais ir 1910-aisiais. Pirmuoju atveju tikėtasi antrojo Kristaus atėjimo, antruoju – pražūtį turėjo užtraukti Halley’io kometa, kuri kaip tik tada pasirodė danguje.
Taigi, perfrazuojant Franzą Kafką, pasaulio pabaiga tapo savotiškai kasdieniu reiškiniu.
Visai kitas dalykas, kai aš (ir ne tik aš, o mes visi) įsibedėme į ekraną, t. y. – mūsų dabartį. Šiame kare Rusija ne kartą naudojo „branduolinį šantažą“, kad spaustų mus ir mūsų sąjungininkus. O turint galvoje, kad branduolinis konfliktas visada reiškia pasaulinio masto katastrofą, vėl kalbama apie įmanomą apokalipsę, kurios epicentras būtų Ukraina.
Vietinė interneto kultūra vėl sureagavo galybe memų. Kaip ir anksčiau, šis specifinis ir net makabriškas humoras tapo vieša anestezija. Juk mums lengviau bendrauti ir suprasti vienas kitą, kai juokiamės iš tų pačių dalykų. Ir ar ne tai yra savotiškas emocinis išsigelbėjimas, jei visa kita suvokiama skirtingai ir skatina vien konfliktus?
Mano telefono nuotraukų galerijoje beveik nėra kariuomenės ar fronto nuotraukų. Tos, kurias tebeturiu, išliko atsitiktinai. Nufotografavęs ką nors, neretai nuotrauką iškart ištrindavau, tarsi neigčiau šį gyvenimo etapą.
Tačiau tarp išlikusiųjų yra viena, kurią branginu ir kartais susirandu. Tai nuotrauka iš kavinės viename pafrontės miestelių Donbase. Čia buvo bene paskutinis taškas mūsų valstybės žemėlapyje, kur dar buvo verdama padori kava. Tuo metu jau buvau pamiršęs, kaip atrodo gražus puodelis ir švarus staliukas jaukiame interjere. Taip pat, kaip ir mano bendražygiai.
Kavinėje, be mūsų, daugiausia buvo kariai. Keisčiausia, kad visiškai nepažįstami žmonės vieni kitiems spaudė rankas ir iš karto kreipėsi „tu“, o prireikus buvo pasiruošę užleisti vietą eilėje. Frontas jau lėtai pasislinko, rusai atkakliai puolė, ir buvo pagrįstų nuogąstavimų, kad ir šis miestelis netrukus nebeteks užnugario statuso.
Žmonės, suvienyti bendrų sunkumų, nepatiria jokių bendravimo problemų. Paradoksalu, kad aplinka, kurios taip kategoriškai nepripažinau, tąkart tapo komfortiškiausia. Ir jei būtų įmanoma tą mažą kavinukę išplėsti iki valstybės dydžio, mūsų padėtis šiame konflikte būtų gerokai palankesnė.
Ir jei gyvename nuo vienos „pasaulio pabaigos“ iki kitos, mums belieka tik visiškai priimti laiką tarp jų. Bent jau todėl, kad dukart laikas nepasikartos.
„Niekas nėra svarbu. Ir tai daro viską svarbų“, – kaip rafinuotai kitados tarė Camus. Tokia smulkmena kaip kavos pertraukėlė kartais būna kupina netikėtos prasmės.
Prieš pat Naujuosius, 2025 metus, netikėtai gavau laišką iš seno pažįstamo, kuris išvyko į užsienį gerokai prieš plataus masto karą. Po paprastų sveikinimų artėjančių švenčių proga jis staiga prisipažino, kad dabar labai kamuojasi dėl savo emigracijos. Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad jam pasisekė, mat, būdamas mano bendraamžis, jis taip pat galėjo atsidurti kariuomenėje ir nešti tarnybos naštą. Tačiau iš karto tapo aišku, kad viskas kiek kitaip. Kalbėdamas apie sąžinės priekaištus, jis buvo visiškai nuoširdus. Gili empatija skatina kentėti dėl neveiklumo. Nes kiekvienas, šiandien įsitraukęs į kovą su agresoriumi, saugo savyje bent mažiausią įtakos įvykiams jausmą. Net jei kartais tai iliuzija ir daugelis iš mūsų – sizifai, veltui besistengiantys užritinti savo akmenį į viršų.
Norėdami išsivaduoti iš kančių, turėtume atsikratyti empatijos, o tai vargu ar įmanoma. Galiausiai, jei tikėti Olga Tokarczuk, empatija – sudėtingas emocinis procesas, reikalaujantis iš stebėtojo aktyvaus įsitraukimo į kito patirtį (arba atjautos). Tai yra susitaikymas su faktu, kad mes ne visada galime pakeisti situaciją, net jei giliai ją suprantame ir jaučiame kito skausmą. Tačiau būtent gebėjimas jausti kitų sunkumus ir skausmą daro mus žmonėmis.
Kaip tik empatija – tas raktas, kurio mums reikia, kad išspręstume savo komunikacijos problemas. Būtent ji padės rasti žodžių, net jei vienas iš mūsų – režisierius Melas Gibsonas, o kitas – sukruvintas Kristus.