Almis Grybauskas. Kafka ir Belzo rabis
2025 m. Nr. 12
„Kafkos tekstai yra užrakinti. Raktą jis nusinešė su savim“, – sakoma naujame Agnieszkos Holland filme „Francas“. Ten pat nedelsiant konstatuojama, jog apie Franzą Kafką prirašytų puslapių skaičius dešimtimis milijonų kartų viršija jo paties palikimą. Po tokio malonaus paaiškinimo kažin ar verta dar nešt malkų į mišką. Tad gal apsiribokim, kaip sakoma, pastabomis paraštėje.
F. Kafkos testamento laimingai neįvykdęs Maxas Brodas savo draugą dažnai vadina religiniu mąstytoju, esą tai liudija tiek jo romanai, tiek apsakymai. O romane „Procesas“ – kiaurai metafiziniame tekste – itin įsidėmėtina „raktinė“ scena, devintasis skyrius pavadinimu „Katedroje“. Jame pasakojama apie sodietį, atėjusį prie Įstatymo vartų. Tenai stovintis durininkas atsisako įleisti, bet neneigia gal kada nors įleisiąs ir gąsdina, kad prie tolimesnių menių budintys durininkai daug baisesni už jį ir tikrai nepraleisią. Sodietis laukia, pralaukia taip lig mirties ir paskutinėm akimirkom nustemba – kaip čia, kad per tiek laiko niekas daugiau nepabandė pasiekt Įstatymo? „Niekas daugiau negalėjo būti pro čia įleistas, nes šis įėjimas buvo skirtas tau vienam. Dabar eisiu ir jį užrakinsiu“[1], – atsako durininkas.
Čia, tai yra paraštėje, dera priminti, jog ši scena kaip savarankiškas tekstas pavadinimu „Prieš Įstatymą“ buvo išspausdintas vieninteliame autoriui gyvam esant išleistame apsakymų rinkinyje „Kaimo gydytojas“ (1919). Pakartojimas romane rodo, kad F. Kafkai jis tikrai buvo svarbus. Dar toliau į paraštę žengdami prisiminkime apsakymą, kuris į lietuvių kalbą išverstas pavadinimu „Pataisos kolonijoje“. Jame aprašyta baisinga mašina M. Brodo interpretuojama kaip nesuvokiamo ir nepermaldaujamo Dievo apraiška. Šį tekstą (originale „In der Strafkolonie“) ir dar kitus du apsakymus F. Kafka, pagal 1915 m. išreikštą ketinimą, norėjęs sujungti cikle „Bausmės“ („Strafen“), tad, atsižvelgiant į jo pageidavimą, versti derėtų „Bausmės kolonijoje“, kadangi akivaizdi metafizinė tų bausmių prasmė, o apie kokią nors pasitaisymo galimybę nė užuominos. Grįžkim dabar prie Įstatymo vartų scenos. Nesileisdamas į komentarų ir interpretacijų kabalą, noriu nurodyti man laimingai į rankas pakliuvusį tekstą, kuris gal kiek nušviestų šio epizodo ištakas.
Kartą, mažiau nei prieš metus, užsnūdau po pietų ir susapnavau keistą sapną. Rodosi, keliavau kažkur. Vykstu vis toliau ir toliau. Staiga pajuntu baisų alkį. Sustoju artimiausiam mieste, užeinu į traktierių ir užsisakau pietus. Pasiūlo kiaulienos kepsnį. Ir visai man nesvarbu, jog tai draudžiamas valgis. Jau ruošiuosi dėtis burnon pirmąjį kąsnį, kai prieina kažkoks žmogus ir sako: „Ateinu nuvesti jus į teismą. Jums pateikti kaltinimai.“ Atsakau, kad nežinau nė mažiausio savo prasižengimo, o jeigu kas nors turi kokių nors pretenzijų, lai pagrįstai išdėsto man, ir tuoj pat atsilyginsiu. „Nieko nebus, – sako žmogus, – jūsų byla turi būti sprendžiama teisme. Teismas kviečia ir turi tam pagrindą.“ Išvaizda to žmogaus buvo tokia ori ir balsas toks rimtas, kad norom nenorom pakilau nuo stalo ir nusekiau iš paskos, taip nė kąsnio neatsikandęs. Įėjom į teismo pastatą. Vestibiulyje mus pasitiko tarnas ir klausia, kuo aš vardu. Kai pasakiau savo vardą, apsiniaukė ir tarė: „Taip, esat kviečiamas. Tačiau teismas dabar laiko neturi. Grįžkit ir laukite.“ Parėjau tad traktieriun ir sėdau prie valgio. Bet ir vėl prieina tas nepažįstamas žmogus ir ragina eiti į teismą.
Dabar jau suirzęs jam atsakiau, kad pats žino, jog teismas šiuo metu kitkuo užimtas, ir kad galiausiai sutinku viską apmokėt, kaip jau buvau sakęs. Kad paliktų mane ramybėje ir leistų pavalgyti. Bet tas vyras laikėsi savo, ir aš, vėl jo garbingumo priveiktas, turėjau paklusti. Pasikartojo viskas taip, kaip pirmiau. Vėl išėjo tarnas ir pasakė, kad teismas dabar neturįs man laiko, kad aš grįžčiau ir laukčiau. Piktas pareinu į traktierių, sėdu už stalo ir noriu valgyti. Buvau tiesiog išbadėjęs. Ir trečiąkart pristoja tas nepažįstamas ir kreipiasi, kad jį sekčiau. Nenorėjau, priešinaus iš visų jėgų, ir vėl mano spyriojimąsi palaužė paslaptinga to vyro rimtis.
Šį kartą tarnas plačiai atvėrė mums teismo duris ir sušuko: „Įeikite! Dabar būsite teisiamas.“
Įėjau į puikią salę. Viduryje stovėjo didžiulis stalas ir apie jį sėdėjo garbūs senoliai ilgomis baltomis barzdomis, teisėjai. Ir stojo prieš juos mano palydovas, ir pradėjo dėstyti visas mano nuodėmes, kuriomis tik kada nors buvau nusidėjęs. Sunkios nuodėmės, nuo kurių man iš baimės plaukai piestu stojo, kitos lengvesnės, apie kurias jau seniai tariausi visai užmiršęs. Kaltintojas tačiau viską taip aiškiai nupasakojo, kad visas prisiminiau. Stovėjau baimės vietoj prikaustytas. Noriu pabėgti, bet neįstengiu. Kojos suakmenėjo. Kaktą nubėrė man priešmirtinis prakaitas. O nuodėmėms, rodos, nė galo nebus. Kaupės jos prieš mane kaip nudvėsusių žiurkių krūvos, skorpionų gal ir gyvačių. Galiausiai kaltintojas nutilo, stojo kapų tyla. Girdėjau tiktai savo širdies dūžius, ataidinčius tarsi iš kokių tolių. Baisios buvo akimirkos. Slėgė tarsi švininės uolos ir sklido į begalines amžių miglas.
Tai fragmentas iš Jiržio (Georgo) Mordechajaus Langerio knygos „Devyneri vartai“. Jis primena tą epizodą apie Įstatymo vartus iš F. Kafkos „Proceso“.
1894 m. Prahoje asimiliavusioje žydų šeimoje gimęs J. Langeris 1913 m. pirmą kartą nuvyko pas Galicijos chasidus ir grįžo visiškai su jais susitapatinęs. Antrą viešnagę nutraukė karas, bet ryšys su chasidizmu nenutrūko ir pasinėrus į žydų mistikos studijas (veikiamas Sigmundo Freudo psichoanalizės idėjų, 1923 m. išleidžia vokiškai parašytą knygą „Kabalos erotika“), ir kuriant poeziją hebrajų kalba. Kaip liudija brolis, žinomas čekų dramaturgas ir prozininkas Františekas Langeris, 1915-aisiais, grįžęs iš Galicijos Belzo, J. Langeris susidraugavo su F. Kafka, jiedu daug laiko praleisdavo kartu, vaikštinėdami senamiesty ir Vltavos krantinėmis. Įdomiai turėjo atrodyti pora: žemę siekiančiu kaptonu vilkintis, plačiabrylę juodo pliušo skrybėlę ant pakaušio užsivožęs, pečius siekiančiais peisais, rabiu iš Belzo pravardžiuojamas J. Langeris ir elegantišku redingotu, baltutėliais marškiniais, kaklaraištį pasirišęs F. Kafka, kurio dienorašty užfiksuota ne viena chasidų legenda, matyt, naujo draugo papasakota. Tas istorijas užrašinėti ir skelbti čekų spaudoje J. Langeris pradėjo tik ketvirtajame dešimtmetyje, o chasidų legendų rinkinys „Devyneri vartai“ išėjo 1937-aisiais. Dar 1915 m. rugsėjo 14 d. F. Kafkos įraše minimas jų abiejų apsilankymas pas „rabį stebukladarį“ skurdžiame Prahos Žižkovo rajone. Tame pat rajone esančioje „Cafe Savoy“, kaip savo knygoje apie F. Kafką rašo M. Brodas, 1910 m. pavasarį gastroles jidiš kalba pradeda iš Lvivo / Lembergo atvykusi trupė, ji sulaukia nepaprasto F. Kafkos susidomėjimo (tiesa, užrašai apie ją dienoraštyje atsiranda tik kitais metais), o bendravimai su „stebukladariu“ chasidų cadiku, pasak M. Brodo, atsispindi dienoraštyje pradėtame pasakojime apie Golemą. Galbūt tokia ir būtų minėtojo „Proceso“ epizodo priešistorė.
Žinome, kas nutiko F. Kafkos seserims. Okupacijai ištikus Čekiją, tai palietė ir Langerių šeimą: kad išvengtų mirties konclagery, brolis Jozefas nusižudė, Františekas pabėgo į Lenkiją, paskui į Prancūziją, o Jiržis išvyko į Slovakiją, iš kur žydai rengėsi dar neutraliu Dunojumi pasiekti Stambulą, o iš ten Palestiną. Per tūkstantį pabėgėlių krovininėmis baržomis ir garlaiviais lapkričio pradžioje leidosi į kelionę. Normaliomis sąlygomis per tris savaites būtų pasiekę Juodąją jūrą, tačiau naciai stengėsi sutrukdyti, ir bėgliai buvo sulaikyti jau pačioje Dunojaus deltos pradžioje, per žingsnį nuo tikslo. Prasidėjus staigiam speigui, jie be maisto liko įšalę nešildomuose laivuose. Jiržis, kurio visas bagažas buvo knygų prikimšti lagaminai, sunkiai susirgo. Dar veikė kai kurios tarptautinės organizacijos, netylėjo viešoji pasaulio nuomonė, vasario viduryje ledai buvo pralaužti, bėgliai pasiekė Stambulą, bet Jiržio liga buvo nebeišgydoma. Palestinoje jis dar vertė chasidų legendas į hebrajų kalbą, bendravo su M. Brodu. Mirė 1943 m.
[1] Kafka F. Procesas / iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 241.