Almis Grybauskas. Būti. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 8–9
* * *
Prasideda kaip klaidėtojo šauksmas:
– Nebesiorientuoju savo knygose, leistruos, popieriuose.
Knygos dingsta, raštai pasimeta, paveikslai slepiasi.
Tai Babelio biblioteka, arba senatvės negalios?
Prisiminimai: senelis kad ims, būdavo, pasakot…
Neišklausytos ir neišklaustos tėvų istorijos…
Dar tai, ko niekur neaptiksi, bet gyvuoja kas
giliai (mintyse gal) tartum poreikis, kurio
niekada nepatenkinsi, tačiau to ir užtenka.
Tarsi klausimas – gal aukščiau išminties,
tikėjimo, aukščiau meilės neliaujas
mosuoti toliau švytuoklė? Amžinasis toksai variklis?
(Kaip Bodlero „Kelionėj“?)
Nėr galo.
* * *
Prasideda, kai kraustomės
iš įprasto į nežinią…
Nutraukti ryšiai kyburiuoja ore
lyg pirštai neregio…
Didi malonė būti sukrėstam
ir be pusiausvyros,
suglumintam, pamestam…
Ir tesako – kraustos iš proto…
Jau išboginta dabartis. Durys ir tos nuo vyrių…
Atsivėrusi išvirkščia buvojimo šičia pusė.
Tik šviesa pro duris, pro langus…
Ar Jis man, sukrėstam,
iš tiesų rengia užduotį?
* * *
Ich liebe meines Wesens Dunkelstunde
Rainer Maria Rilke
„Myliu savos esybės tamsų laiką“,
kas šitaip tarė, paslaptį išsakė,
juk mus tamsa ir gydo, ir apsaugo
nuo pašalinių žvilgsnių ir pagalbos.
Mylėt savos esybės tamsią pusę
taip išdidus suklumpa ir, apleidęs
oringos tuštumos sukurtą vaizdinį,
priglunda prie juodos bedugnės veidrodžio,
prie tos gelmės, kur gaubia ir baugina,
ir daugina, ką užsimerkę atmetam,
bet kas savin įtraukia kaip akivaran
ir neišleidžia vaizdinių pasaulin,
kad vėl žingsniuotume lentelėm podiumo,
tokius, kokių jie nori, demonstruodami
ir įsiliedami į atspindžių mirgėjimą.
Myliu savos esybės tamsų laiką
manęs nelieskit ir manęs nelaukit,
ir su pasiūlymais nelįskit savo
tegu tamsa išgydo ir apsaugo.
Wir wissen nichts von diesem Hingehn
R. M. R.
„Nežinom nieko apie išėjimą,
kurs mūs neliečia.“ Žaidžiame toliau.
Plojimų laukiam. Bet kur Ji praeis,
ten prasivers plyšys – tikra šviesa
į tikrą žemę krenta… Mūs gestus
išmoktus nutraukt Ji gali kaip staigi tiesa
ir mus akimirkai priversti būt,
o ne patikti stengtis scenoj.
Mein Gott ist dunkel
R . M. R.
„Tamsus jis, mano Dievas“, – sakė Rilkė,
ir iš tamsos gal veda tik į tamsą,
į dar didesnę nežinią ar klaiką,
atsisakyti moko išmoktų
ir primestų grožybių ir gėrybių,
tai yra gėrio priverstinio, išorės
nublizgintų paviršių
ir poliruotų šypsenų pašvaistės.
Nežinom nieko, o silpnais balsais
vis bandom išsakyt kažką,
kai laukia griausmas,
žaibai ir tvanas, kaip tiekkart anksčiau,
kai laikas kviečia naują žemę kurt…
Was wirst Du tun, Gott, wenn ich sterbe?
R. M. R.
„Ką, Viešpatie, veiksi man mirus?“
kuo jaudinsies ir kuo kvatosi,
ir kuo nedelsdamas užpildysi
vaizduotėj iškirstąjį plotą?
Gal aš Tave tuomet regėsiu
beribis, lengvas, neapčiuopiamas,
pavidalus visus atmetęs,
kuriais rengei mane ir saugojai…
Gal baigčiau pagaliau aš stengtis
bent mintimis pabūti laisvas
ir dvejones visas atmesčiau,
kad, Viešpatie, many nemirtum,
kad liktum ligi greito jau,
lig paskutinio… Sodai tarpstantys
ten pasitinka juos, išeinančius…
Paskui – tyla, šviesa ir – na, kas dar ten?
* * *
Gimimo dienos giesmė
Silpni mūsų varikliai,
ryklė mus gurkia besotė
ir įsiurbia galybė Leviatano
su savo kanceliarijomis,
su potvarkiais nesutvarkomais,
nesibaigiančiu to pačio atrajojimu…
– Ar tai tik pasiteisinimai
ir mūsų vaizduotės monstrai?
Juk žinom savo silpnybes
ir jų sužlugdantį poveikį…
Kaip tie, kuriems kūnas – siela,
ropojam po savo išmatas,
ir vis daugiau knygų,
nors viskas jau parašyta…
Kurti nuo Tavo tylėjimo,
apakę savo žinojimu,
dirbdindami naują protą
mūsiškis niekur juk neveda.
Ir kur dabar pasidėsim
nuo savo pačių išmanymo,
nes nėr net Tavo Rūstybės
o ji bent kryptį parodytų.
Gimimo dienos giesmė
Vėl – kaip vaikystėj: – Užgims karalius!
Ir minkles raštų, ir pinkles prekijų jisai įmins:
– Eik ir neklyski!
Platus pasaulis tave pašaukęs šventės šios laukia.
Vėl – kaip nuvargus: – Užgims išminčius!
Ir visą painiavą, šleivą ir kreivą, jisai ištiesins.
Vos tik palietęs. Jeigu tikėsi, ir tau bus vietos
plačiam pasauly, ir vandens saujoj
jūros žibės tau.
Laikas išeiti. Bet: – Gims vaikelis!
Pasakos baigias. Ar baigias kelias
Jei – tapęs galimu
Jis gimsta tau?
* * *
Nuskambėjo jos, giesmės padėkos, o ir išėjimo…
Ką su tuštuma rankų, akių ir prieširdžių?
Ir kur valandoj pilkoj, kokion prieglaudon?
…Likome vieni, saugios neva mūs priedangos.
Prekybos centrai pilni, ir ekranai masina.
Gyvenam savo valstybių, tautų sukurtą istoriją,
bet ar išmokom: „Kol nestato Viešpats namų,
veltui pluša statytojai“?
Kad jei nėra Tiesos, meluoja visi įstatymai.
Ir kad tik dulkės prieš Jį
visi šios žemės didžiūnai?
Nikodemas
…kaip atėjęs nakčia pasikalbėt Nikodemas:
tamsa ir viduj, – įsigraužus į jį abejonė…
– Dvelkia dvasia kur tik nori
ir kaip vėjas nevaldoma sklendžia.
Kaip kiekvienas, naujai žemei gimęs iš Dvasios…
Kaip suglaust visa tai spaustuve
ne vynuogių, o gyvenimo, kai
šitiekos aplinkybių perdėm temdo savistabą?
To nežinom, o Nikodemą
vėl pamatome tarp teisėjų ir fariziejų,
kai teisiniais argumentais bando
atitolinti Rašto ir Gerosios Naujienos lemtį.
Paskui prie kryžiaus
ir kapo rūsy su šimtu
svarų miros ir alavijo
randam Prisirengimo dieną…
Tiek apie jį ir težinom…
– O dvelkia.
* * *
„Pažindama save, siela
pažįsta ir amžinybę“*
– Kokiame tad laike
kabo atpažinimo veidrodis?
…Srūva be ribulių, neįžvelgiamas,
nesuprasi – stiklas ar Stiksas,
ir ar iš viso srūva…
O ji nardo lig gilumos
ar tik sulig savo galiom?
…Dingsta skaičiai, matmenys ir erdvė,
viskas, ką gali nusakyti žodžiais…– Kokie pojūčiai pasitiks? Koks būsmas?– Ar esmi dar? – Ar aš?
* Janas Pãtočka, XX a. čekų filosofas fenomenologas.
* * *
Ar aš tai, kas yra?
Ir kas aš, kai nėra?
Vien kvantai tik? O kaip juos aprašyt?
Ir kur dabar Homeras Openheimeris?
Ir kur dabar poezijos seismografas?
Ir kur dabar… Ir kur dabar
mirtis?
Herojai – pusdieviai.
O mes ar pusherojai?
Prilygt Achilui niekas juk negali,
ir Odisėjo lanko neįtemps,
išyra atomai…
Rapsodai tyli…
Ir garmame su savo ištartim
į užmarštį… Į armenis
bedugnio Tartaro.
* * *
Ta skaistuma. Balta spalva
ir net akinantis švytėjimas.
Galia stabdyti. Blokuot.
Atplėšt. Pakylėt nuo žemės.
Babelio bokšto įveika
bylojimas kalbomis,
kad kiekvienas tave suprastų
ir net aklasis tamsoj
išvystų, išgirstų Žodį.
Buvusį pradžioje. Dabar. Ir visados.
– Ir ką prie to bepridursi?..
Ir ta galybė lengva,
švelni jos beribė prievarta…
– Ar ne per daug visa tai
mūsų varganai žemės padermei?
– Ir kur pasislėpsiu aš
nuo tos šviesos ir garsų,
ne vien tik iš dangaus,
bet ir iš gelmių sklindančių?
* * *
Šokantys kalnai ir jūros, kurios prasiskiria,
įspūdinga, aš sutinku, tačiau šiek tiek ir vargina.
Apgaubia alsas, rimtis, garstyčios grūdo veizėjimas
ir – pasiduodu, gana. Juk aš jau seniai įtikintas.
Pataupykit kitiems tuos įrašus, dekoracijas.
Ir išeinu keliu, kuris, žinau, niekur neveda,
girdžiu, kaip Bodleras ragina: brolau, mums reikia
svaigintis.
* * *
– Ar savo pačioj šerdy netrokšta siela apsvaigti,
o gal svaigulys – jos nuolatinė būsena?
Sakome „svaigulys“, tas žodis mūsų kalbos
gal tik vieną bruožą ir tik apčiuopom nusako.
Jaučiame svaigdami, kad pasaulio rėmai platėja,
kol esatis išsilieja (viską) aprėpdama…
– Tuščios mūsų linksmybės ir ekstatiški šokiai
ties niekybės riba arba ir ją peržengiant…
– Sunkios yra mūs dienos, o dar sunkesnės naktys,
nes neturim krypties ir niekas mūs neveda…
– Užvis sunkiausia mintis, kad neturime sielos,
ir ekstatiškas svaigulys išgaruos rytoj rytą…
* * *
– Tiesėm, paskui taškais
begalybėje toldami virsta geometriniai dariniai,
taip kalbėjo Kuzietis.
Tarpžvaigždinė tuštuma
baugino gelmėm Paskalį.
Na, o siela, „pažindama
save, pažįsta ir amžinybę“.
Gal ten nardo – erdvi, laisva,
pliuškenas, – taip gimsta laikas?
Paklausiu patykiai
aš jos: – Kada ateisi?
ir patikiu, kad ten, kažkur toli
visi jie laukia, tie, kuriuos mylėjau,
suklusę laukia, ką ji atsakys.
Ir jam kertu, kad ten dantų nerodytų,
ir tam, kitam, iš sapno gilumų
išnirusiam, užčiaupiu ryklę posakiu stipriu,
iš pirmojo sėkmingai pasiskolintu.
Ir dar nesyk…
Nesyk dar klausiu to, ano,
dvejot ir abejoti linkęs, jokio
tikrumo niekad nepasiekdamas
ir praviras lyg daržinė tuščia.
Ir tiktai tuo stiprus,
kad nesiliaudamas silpnybėj savo
aš vis dar klausiu,
spėju, nežinau…
Glauben heisst: das Unzerstörbare in sich befreien, oder richtiger: sich befreien, oder richtiger: unzerstörbar sein, oder richtiger: sein.
Franz Kafka
Tikėti reiškia: nesunaikinama savyje išlaisvinti, arba tiksliau:
išsilaisvinti, arba tiksliau: nesunaikinamam būt, arba
tiksliau: būti.