Aušra Jurgutienė. Kompromiso menas sovietmečio literatūros kritikoje

2019 m. Nr. 7

Apie totalitarinėje Tarybų Sąjungoje gyvenusių piliečių prisitaikymą prie komunistinio režimo bei jų kompromisus jau yra nemažai prirašyta. Aleksejus Jurčakas vėlyvajame sovietmetyje išplitusį konformistinį rašymą, kuris nei sutampa su ideologiniu diskursu, nei jam atvirai oponuoja, apibūdino kaip mimetinę rezistenciją¹. Toks terminas, turintis sąsajų su postkolonijiniu mimikrijos terminu, yra svarbus tuo, kad jis iš esmės koreguoja hierarchinius opozicinius sovietmečio vertinimus (ideologai – estetai, viešas – privatus gyvenimas, valdžios prievarta – laisvas mąstymas ir pan.), siūlydamas labiau įžiūrėti jų abipusį persismelkimą ir sovietinio rašymo paradoksalumą, kuriame dalyvauja nesutaikomos ir logiškai sunkiai paaiškinamos minėtos priešybės. Taip pat mimetinės rezistencijos terminas svarbus tuo, kad pabrėžia rašančiojo baimės ir prisitaikymo prie režimo (vidinio cenzoriaus) nesąmoningumo momentą. Kadangi baimė, dėl kurios rašantysis prisitaikydavo, dažnai nebuvo jo sąmoningai suvokta, tai, A. Jurčako nuomone, konformistinio piliečio laikysena vėlyvajame sovietmetyje vertinta kaip pati „normaliausia“. Pirmiausia ji buvo siejama su taikaus žmogaus laikysena, kuris dezertyravo iš šaltojo karo ir savęs netapatino nei su fanatiškais Komunistų partijos (KP) ideologais, nei su jiems opoziciškais disidentais, kuriems grėsė atskirtis nuo visuomenės, tremtis ar kalėjimai. Tai nei sovietinės, nei antisovietinės, bet neutralios asovietinės viešos laikysenos pasirinkimas, padėjęs „normaliam žmogui“ atsitolinti nuo prievartinės politikos, bet niekada nesijausti tikrai laisvam.

Lietuvoje daugelyje mokslo straipsnių taip pat buvo atsisakyta opozicinės binarės schemos (kolaborantai / rezistentai), pakeičiant ją sudėtingesniu trinariu modeliu (kolaborantai / konformistai / rezistentai)². Be to, sovietinėje Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos respublikose, politinio atšilimo laikotarpiu išplitęs konformizmas skyrėsi nuo rusiškojo, nes prisitaikantys prie režimo nesiribojo slapta puoselėjama vien tik liberalia žmogaus laisvės idėja ir žmogaus teisių gynimu. Tuo metu Lietuvoje visiems aktualiausia buvo tautos okupacija ir tautinės tapatybės per kultūrą išsaugojimo idėja. Todėl lietuvių kalba rašoma grožinė literatūra šalia dominuojančios valstybinėse įstaigose ir bendros visiems sovietiniams piliečiams rusų kalbos jau buvo savaime persmelkta patriotinės misijos. Net Lietuvos komunistų partijos (LKP) didžiausią narių dalį sudarė tautiškai angažuoti komunistai, kurie nepriklausomybės laikais gavo ironišką „ridikų“ pavadinimą³. Išeivijos kritikė Violeta Kelertienė visas sovietiniais metais pasipriešinimo režimui ir cenzūros apėjimo formas apibendrino kaip nacionalizmo išraišką ir nacionalinės tapatybės išsaugojimo aktą⁴. Štai kodėl, Michailui Gorbačiovui paskelbus „perestroiką“ ir „glastnost“, būtent prie patriotinio romantiko Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. grupė Laisvės lygos aktyvistų pirmą kartą viešai paskelbė daugelio lietuvių slapta puoselėtą Lietuvos nepriklausomybės ir sykiu atsiskyrimo nuo TSRS siekį.

Totalitarinėje visuomenėje negalėdamas laisvai reikštis, žmogus savo tapatybei prieglobsčio ieškojo fantazijose, kurių geriausiu pakaitalu tapo politinio „atšilimo“ metu pasirodžiusi modernistinė literatūra (to meto fenomenas – kaip niekada Lietuvoje išaugę poezijos knygų tiražai, siekiantys dešimt tūkstančių). Modernistinė literatūra, kurta iš laisvės ilgesio, funkcionavo kaip alternatyva dogmatiškam socrealizmui. Jei, anot Jeano Paulio Sartre’o, estetinį malonumą sukuria autorius, o patiria skaitytojas, tai neutralusis modernistinio meno „grynojo grožio“ poreikis, abudu išlaisvinantis nuo politinio persekiojimo, tapo nerašyta sovietinį rašytoją su skaitytoju (bei kritiku) suvienijančia sutartimi. Štai kodėl Lietuvoje nuo 7-to dešimtmečio sovietinę socrealizmo doktriną ir kūrybą, nors sunkiai, bet iš esmės pakeitę politiškai neutralūs modernistiniai literatūros, dailės ir muzikos kūriniai buvo tokie svarbūs. Juose labiausiai išgarbintas iš vaizduotės laisvės kylantis Menas, vertybių horizonte užėmęs ištuštėjusią Dievo ir Komunizmo vietą. Nors cenzūrai tokie modernistų estetiniai žaidimai bei apolitiškumas nebuvo priimtini, bet juos leido žaisti kaip mažiau žalingus nei disidentizmas ar atviras intelektualų maištas prieš režimą. Juolab kad ir pats modernizmas nebuvo vienalytis. Lietuvoje visus modernistus, viešai atsiradusius po Komunistų partijos XX suvažiavimo (1956), vienijo bendras Stalino kulto pasmerkimas, o su juo ir legitimizuotas atotrūkis nuo pokarinio stalinietiško socrealizmo⁵. Bet sovietmečio pirmieji modernistai Eduardas Mieželaitis, Alfonsas Bieliauskas ir kiti rašytojai, ne tik daug kritikos pažėrę stalinistinei kultūrai, bet ir daug vilčių susieję su politiniu „atšilimu“, atsiskyrė nuo jaunesnės kartos modernistų, tokių vilčių jau nebeturėjusių. Pastarųjų kurta modernistinė literatūra, ypač poezija, demonstruojanti nacionalinės kalbos galią ir grožį, įteisinusi ironiją, groteską, semantiškai labai tirštą asociatyvinį rašymą ir ezopine kalba nešusi žmogaus ir tautos laisvės pažadą, vis labiau funkcionavo kaip opozicija dominuojančiam valdžios naujakalbės diskursui ir socrealizmo tradicijai⁶. Sovietmečiu Lietuvoje atgimęs modernizmas, perimdamas tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje kurtos nacionalinės kūrybos tradiciją ir vis labiau suartėdamas su viešai ir slapta plitusia išeivijos rašytojų Jono Meko, Kazio Bradūno, Algimanto Mackaus, Mariaus Katiliškio, Antano Škėmos, Vytauto Mačernio kūryba, vis labiau įteisino nacionalinio ir vakarietiško mentaliteto viršenybę prieš jėga brukamą sovietinę („naujojo žmogaus“) tapatybę⁷. Tačiau modernistinės literatūros alternatyvumas socrealizmui turėjo būti atsargus, nes viešai išėjusi knyga praktiškai turėjo atsiliepti į abu priešingus – LKP ideologų bei cenzorių ir nuo jų atsiskyrusių skaitytojų ir išeivijos kritikos – lūkesčius. Šių opozicinių balsų – prisitaikymo prie valdžios prievartos ir iš jos išsilaisvinimo – paradoksalų koegzistavimą vienu metu vienoje žmogaus sąmonėje ir jos realizavimą tekstuose tuomet buvo įprasta vadinti kompromiso menu.

Lietuvoje labiausiai suklestėjo intelektualinė, asociatyvi, modernizavusi folklorą bei mitologiją, perėmusi įvairiausias modernizmo formas poezija (Eduardo Mieželaičio, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Bložės, Jono Juškaičio, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Gintaro Patacko, Antano A. Jonyno). Perėmusi vakarietiškojo magiškojo realizmo, sąmonės srauto ir intelektualių konstrukcijų technikas, atsinaujino lietuvių proza (Jono Mikelinsko, Mykolo Sluckio, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Vytauto Martinkaus, Ričardo Gavelio, Sauliaus Tomo Kondroto). Neabejotinai turėjo atsirasti ir šią moderniąją literatūrą įteisinanti kritika, galinti pakeisti socrealizmo doktrinoje privalomą modernizmo kaip nepriimtinos „dekadentinės buržuazinės kūrybos“ vertinimą (Vandos Zaborskaitės,Vytauto Kubiliaus, Vytauto Galinio, Donato Saukos, Kęstučio Nastopkos, Antano Masionio, Viktorijos Daujotytės, Aleksandro Krasnovo, Jūratės Sprindytės, Algio Kalėdos, Sauliaus Žuko). Tokia kritika neišvengiamai sukosi į formalistinius meninio grožio tyrimus (krypčių, stiliaus, žanrų, eilėdaros), perimdama rusų formalizmo, Jurijaus Lotmano struktūralizmo ir Algirdo Juliaus Greimo semiotikos nuostatas. 1968 m. žurnale „Pergalė“ iškilus diskusijai apie lietuvių „vidinio monologo“ prozą ir jos ištakų ieškant Jameso Joyce’o kūryboje, Tomas Venclova išvertė ir tais pačiais metais jame publikavo kelias „Uliso“ dalis. Taip pat jis publikavo T. S. Elioto poemos „Bevaisė žemė“, Dylano Thomo, Charles’io Baudelaire’o, Osipo Mandelštamo poezijos, Eugene’o O’Neillo, Haroldo Pinterio, Alfredo Jarry pjesių lietuviškus vertimus.Tuo metu į lietuvių kalbą buvo išversta ir daugiau Vakarų modernios literatūros (Albert’o Camus „Svetimas“ ir „Maras“, Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“, Gabrielio García Márquezo „Šimtas metų vienatvės“, Jacko Kerouaco „Kelyje“, J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir kt.). Lietuvių rašytojų ir kritikų buvo mėgstamas ir rusiškas žurnalas „Inostrannaja literatura“ („Иностранная литература“), kuriame buvo spausdinami Vakarų rašytojų kūrybos vertimai.

Sutikdama, kad žmogaus susidvejinimas, maskuojantis gilėjantį socialinį neteisingumą ir tautos okupacijos faktą, yra neatsiejamas nuo moralinio degradavimo ir šizofreninės būsenos, bet vengdama psichologinių paklaidų, paviršutiniško politikavimo ir moralizavimo, kompromisinę lietuvių literatūros kritiką, septintame ir aštuntame dešimtmečiuose įteisinusią modernistinę literatūrą, tirsiu kaip heterogeniškos kalbos reiškinį: kaip rašymo prisitaikymo smurtinį veiksmą ir rašymo pasipriešinimo moralinį veiksmą, klausdama, kiek ir kaip prie režimo prisitaikantys tekstai buvo paženklinti juose esančio sovietiškumo ir antisovietiškumo konflikto.

Yra svarbu parodyti, kokie skirtingi buvo kompromisiniai tekstai, nepaisant paplitusios nuomonės, kad jei kalbi apie sovietinio rašymo kompromisą, tai visus rašiusius tarsi neleistinai suvienodini. Tam tikslui pasirinkau dviejų sovietmečiu tame pačiame Lietuvių literatūros ir kalbos institute dirbusių ir tuose pačiuose leidiniuose straipsnius spausdinusių „normaliųjų“, vadinasi, konformistinių piliečių, kolegų ir bendraamžių Ričardo Pakalniškio (1935–1994) ir Alberto Zalatoriaus (1932–1999) kritikos tekstus.

Lojalusis konformizmas: Ričardas Pakalniškis

Ričardo Pakalniškio straipsnis „Poezija ir gyvenimas (Kai kurie poezijos nagrinėjimo principai)“, publikuotas straipsnių rinkinyje „Šiuolaikinės kritikos problemos“ (1975), yra labai geras lojalaus konformizmo pavyzdys. R. Pakalniškis jame iškėlė klausimą, kaip vertinti septintame ir aštuntame dešimtmečiuose sukurtą modernistinę lietuvių poeziją⁸. Jo atsakymą į šį klausimą veikė dvi priešingos jėgos: ir ideologinės konvencijos, bet kokį literatūros nukrypimą nuo socrealizmo smerkusios kaip dekadentizmą, ir profesionaliosios formalistinės kritikos konvencijos, įteisinančios modernizmą. Todėl jis pasidavė ir pirmajai jėgai, reikalaudamas iš rašytojų visuomeninės atsakomybės ir cituodamas „ideologiškai teisingus“ autorius (Joną Bielinį, Kostą Korsaką, Vincą Kapsuką, Karlą Marxą, Friedrichą Engelsą, Visarioną Belinskį, Anatolijų V. Lunačiarskį), ir antrajai, akcentuodamas kūrinių meniškumą ir cituodamas žymiausius literatūros mokslininkus ir kritikus (J. Lotmaną, V. Kubilių, V. Zaborskaitę, T. S. Eliotą, Romaną Jakobsoną, René Welleką, Vytautą Kavolį, Alfonsą Nyką-Niliūną). Šių prieštaravimų provokuojamas R. Pakalniškis sukūrė paradoksalią socrealistinę modernizmo – menine forma įvairaus, bet komunizmo ideologijai ištikimo – koncepciją.

Nors R. Pakalniškio straipsnis, kaip minėta, pasižymi gausiomis citatomis iš labai įvairių šaltinių, į akis krinta Lietuvos komunistų partijos idėjų, dialektinio ir istorinio materializmo klišių ir naujakalbės dominantė. Jame teigiamas istorinis progresas, pagrįstas hegelinės marksistinės logikos (tezė–antitezė–sintezė) modeliu. R. Pakalniškio straipsnyje logine teze tampa ideologiškai griežtas stalininis kūrybos laikotarpis, kuriame pagal KP direktyvas buvo iš esmės sutarybinta literatūra ir jos kritika. Antiteze – chruščiovinis „atšilimo“ laikas, kuriame buvo griežtai sukritikuotas Stalino kultas, politinės klaidos, propagandine virtusios literatūros trūkumai, suteikiant didesnę laisvę kūrybai. O jo paties straipsnis „Poezija ir gyvenimas“, parašytas Leonido Brežnevo valdymo laiku, kada buvo oficialiai deklaruota kokybiškai aukštesnio „brandaus socializmo“, vengiančio kraštutinumų, idėja, programavo iš minėtų tezės ir antitezės sąveikos išgautą kokybiškai naują sintezę – „brandžios“ kritikos ir „brandžios“ modernistinės poezijos perspektyvą. Tiksliau tariant, stagnacinę perspektyvą. Anot R. Pakalniškio, stalininė poezija idėjiška, bet nepakankamai meniška, o chruščiovinė poezija meniška, bet nepakankamai idėjiška, todėl būtina poezijos progresui suteikti iš anksčiau minėtų priešybių sintezės tobulybę.

Modernistinės poezijos pavojingus nukrypimus į estetizmą, jos migravimą iš politikos į asmeniškumo sritį jis susiejo su buržuazinės kūrybos individualizmu ir abejingumu liaudies reikalams. Todėl straipsnyje iškėlęs tris svarbiausius poezijos nagrinėjimo principus – tikroviškumo, idėjiškumo ir pilietiškumo – jis siekė atnaujinti poezijos procesą. Stagnacinis („brandusis“) socializmas susilaukė ir jį atitinkančios stagnacinės („brandžios“) literatūros kritikos.

Ne veltui jo straipsnio centre atsiranda fundamentali citata iš TSKP CK nutarimo: „Marksistinė-lenininė metodologija skiria vienodą dėmesį idėjiniams ir estetiniams kūrybos pradams. Tai pabrėžta ir TSKP CK nutarime „Dėl literatūros ir meno kritikos“⁹.

Ne tik R. Pakalniškio straipsnyje, bet ir visoje to meto oficiozinėje kritikoje masiškai buvo cituojama ideologinė klišė, reikalaujanti iš kūrinio estetinių ir idėjinių pradų dialektinės sintezės ir organiškos vienybės: „CK nutarimuose buvo raginama kurti tokius kūrinius, kuriuose aukštas idėjiškumas būtų suderintas su meninės formos tobulumu“¹⁰. Būtent šitą partinio mąstymo klišę R. Pakalniškis savo straipsnyje „Poezija ir gyvenimas“ pritaikė naujos modernistinės lietuvių poezijos vertinimui. Straipsnis pirmiausia išreiškia lojalumą okupacinei KP ideologijai – atgaivinti politinę poezijos ryšio su gyvenimu temą, atnaujinti socrealizmo sampratą ir pademonstruoti jos taikymo modernistinei kūrybai galimybes pasitelkus naujausios literatūrologijos ir kritikos pavyzdžius.

Pasivaikščiojęs painiais formalistų, struktūralistų ir semiotikų teorijos keliais, R. Pakalniškis modernistinei poezijai (kurios esmę sudaro nesuinteresuotas estetinis „menas menui“ reikalavimas) kaip svarbiausią tebekėlė partinį reikalavimą – „tarnauti liaudžiai“, o kritikai – sieti meną su gyvenimu ir visuomene: „Nagrinėjant poezijos ir gyvenimo santykius, savaip iškyla pagrindinės socialistinio realizmo sąvokos – tikroviškumas ir socialumas, socialumas ir pilietiškumas“¹¹. Čia pat paaiškindamas, kad socialistinį realizmą jis supranta ne tik kaip kūrinio tikroviškumą, įsisąmonintą socialistinį idėjiškumą, bet ir sykiu kaip menininkui duotą literatūrinių formų bei stilių pasirinkimo laisvę. Taip jis plėtė socrealizmo sampratą panašiai, kaip realizmo sampratą buvo išplėtęs prancūzų komunistas Roger Garaudy knygoje „Realizmas be krantų“ („D’un réalisme sans rivages“, Paris, 1963), kuri į rusų kalbą buvo išversta 1966 m. ir visiems literatūros mokslininkams, dirbusiems Lietuvių literatūros ir kalbos institute, buvo gerai žinoma¹². Susiduriame su gerai apsišvietusiu, naujoviškai mąstančiu komunistu ir literatūros kritiku, kuris nors ir vertino lietuvių modernistinę poeziją bei buvo pasiskaitęs Cleanthą Brooksą, T. S. Eliotą ar J. Lotmaną, bet niekados nepraleido progos rašytojus ideologiškai auklėti, reikalaudamas iš jų „dialektinio marksistinio mąstymo“ ir kūrybos idėjiškumo bei meniškumo „sintezės“.

R. Pakalniškis vėl aktualizavo marksistinę gyvenimo atspindžio literatūroje teoriją, apsilpusią lietuvių modernistinėje intelektualioje literatūroje, apsivaliusioje nuo stalinistinių senienų: „Tenka tik apgailestauti, kad, apvalant nuo senienų, buvo išmesta ir pati „tikroviškumo“ samprata“¹³.

Gerai žinant, kad bet kurio kritiko literatūrai keltas „tikroviškumo“ reikalavimas pirmiausia tuomet turėjo tik ideologinį turinį – reikalavimą atitikti KP direktyvas ir šlovinti sovietinį gyvenimą, negalima nepastebėti, kaip R. Pakalniškis jį plėtė pasitelkdamas daugybę citatų iš Aristotelio, Michailo Bachtino, Boriso Eichenbaumo, Andrejaus Voznesenskio, M. Martinaičio, V. P. Bložės, S. Gedos, J. Juškaičio ir modernistinę poeziją įtvirtino sovietinės literatūros lauke. Poezijos tikroviškumą jis aiškino dialektiškai kaip subjekto (vaizduotės) ir objekto sintezę, teigdamas, kad ji nėra nei tikrovės veidrodis, nei jos paneigimas: „Poezija atspindi tikrovę laisvai ją perkurdama“¹⁴. Todėl jis pateisino ir įteisino grožinėje literatūroje aprašinėjimą pakeitusias sąlygines formas: „<…> socialistinėje visuomenėje toleruojami ir sudėtingesni, be meninio išprusimo ne taip lengvai suprantami poetiniai kūriniai“¹⁵. Modernistinė kūryba, dogmatinių ideologinių kritikų atmesta kaip darbo liaudžiai svetima „formalistinė beidėjinė ir dekadentinė kūryba“, dėl šio straipsnio atgavo savo vertę ir vietą sovietiniame literatūros lauke. Taip pat, šalia kritikoje dominavusio adresato – darbo liaudies, buvo įteisinti ir naujo intelektualaus skaitytojo lūkesčiai. Straipsnyje randame pozityviai vartojamas net kūrinio „turinio neapibrėžtumo“ ir autoriaus „laisvos saviraiškos“ sampratas! Tai yra pats laisvamaniškiausias jo straipsnio gestas. Bet, šalia visų gerųjų naujienų, „dialektine sinteze“ ir „brandžiu socializmu“ besivadovaujantis kritikas išsaugo ir visus reikiamus politinius saugiklius, pabrėždamas, kad lietuvių poezijoje „priblėso socialinė tematika“, kad joje per daug pasiduota „buržuazinei apatijai“, kad kūrinio turinio neapibrėžtumas turi būti susietas su „idėjiniu apibrėžtumu“ ir kad galiausia „grynoji poezija“ iš esmės yra svetima sovietinei literatūrai ir jos skaitytojui.

Tokių „dialektinių“ reikalavimų (moderniu poezijos stiliumi išsakyti KP ideologiją) nesuprantančius ar nenorinčius suprasti rašytojus R. Pakalniškis apkaltindavo plataus marksistinio akiračio stoka, atsilikimu nuo gyvenimo istorinio vystymosi arba nutolimu nuo tikrovės, uždarumu ir formalizmu. Trumpiau tariant, modernistiniai poetai, nesugebantys gyvenimo vertinti iš partinio taško, būdavo sukritikuojami kaip prasilenkiantys su gyvenimo tiesa ir kaltinami jo „juodinimu“. O tai jau buvo pats didžiausias ne tik ideologinis, bet ir estetinis jų kūrybos apkaltinimas, nubloškiantis nepatikimus poetus į literatūrinio lauko paraštes. Nors iš tikrųjų su gyvenimo tiesa vis labiau ėmė nesutapti pats partinis R. Pakalniškio vertinimo taškas. Literatūros kritiką R. Pakalniškis pavertė politiniu ir moraliniu teroru, pridengtu politinio „atšilimo“ demagogijos skraiste, bet, skirtingai nuo stalininės Kazio Preikšo kritikos, jis konkrečiai neįvardijo nė vieno pavojingo modernisto, pasitenkino tik tuščiomis abstrakčiomis frazėmis.

Anot R. Pakalniškio, kritiko svarbiausia užduotis yra budėti teisingos literatūros (dialektiškai subalansuojančios visus ideologinius ir estetinius prieštaravimus pagal partijos reikalavimus) sargyboje ir skambinti pavojaus varpais, kai tik ji netenka pusiausvyros, nukrypsta į šonus. R. Pakalniškio straipsnyje, pasitelkiant tariamai mokslišką (dialektišką) retoriką, literatūrai buvo diegiami labai aiškūs ideologiniai kontrolės mechanizmai, iš visų literatūros lauko dalyvių reikalaujant pilietiškai lojalios pozicijos. Naujausios literatūros kritikos apžvalgoje išskyręs dvi opozicines emocionaliosios interpretacinės ir racionaliosios formalistinės kritikos kryptis ir parodęs kiekvienos privalumus ir trūkumus, ją užbaigė išvada, kad tik teisingiausia ir moksliškiausia marksizmo-leninizmo estetika gali padėti dialektiškai išspręsti visus atsiradusius tuometinėje kritikoje ribotumus bei prieštaravimus.

Modernistinė literatūra įsitvirtino kartu su demagoginiu humanistinio socializmo („socializmo su žmogišku veidu“) lozungu, kuris buvo reikalingas tik tam, kad žmogus būtų dar labiau subordinuotas vientisai ir protingai prigimčiai ir šviesiems komunizmo idealams. Tai labai gerai iliustruoja ir R. Pakalniškio straipsnis. Jokiai suskilusiai sąmonei ir jokiam nelaimėliui literatūroje ir jos kritikoje nebuvo palikta vietos:

„Atskleisdama gyvenimo prieštaringumą ir sudėtingumą, pilietiška poezija ypač akcentuoja žmogaus vientisumo idėją. <…> Įkvėptas komunistinės idėjos apie harmoningą žmogų, poetas nepasimeta net ir sudėtingiausių prieštaravimų akivaizdoje¹⁶.“

R. Pakalniškio straipsniuose visos išsakytos humanistinės kalbos apie laisvą ir laimingą sovietinį žmogų, įveikiantį visus sudėtingiausius gyvenimo ir kūrybos prieštaravimus, buvo tik gražių žodžių migla ir mito kūrimas, pasitelkus hegelinį-marksistinį žmogaus laisvės kaip „įsisąmonintos būtinybės“ aiškinimą:

Už materialinės sferos ribų „prasideda žmogiškųjų galių vystymasis, kuris yra pats sau tikslas, tikroji laisvės karalystė, bet kuri vis dėlto gali pražydėti tik savo bazėje – šito būtinumo karalystėje“. Parodydamas konkrečius kelius į „tikrąją laisvės karalystę“, kuri pasiekiama tik per ekonominę ir politinę kovą, marksizmas-leninizmas patraukia revoliucijos pusėn ir poetus bei menininkus¹⁷.

„Emigracijos literatūrologas Rimvydas Šilbajoris tokius sovietinių literatūros kritikų išvedžiojimus apie dviejų laisvės ir būtinybės karalysčių dialektiką suskubo įvertinti kaip sovietmečio žmogaus vergavimo filosofiją¹⁸. O anot lenkų emigracijos rašytojo Czesławo Miłoszo, žmogaus protas pavergiamas tada, kai „jam suleidžiamas dialektinis materializmas“ ir kai istorine būtinybe jam tampa seno ir naujo kova dėl komunizmo pergalės¹⁹. Stalinizmo laikotarpiu lietuvių literatūros kritikai buvo prievarta, bausmėmis ir trėmimų baime propagandistų mokomi marksizmo-leninizmo, o R. Pakalniškis jau siekė daug daugiau – kad komunistiniai idealai taptų vidiniu jo paties ir kiekvieno rašytojo tikėjimu, o ne išorine fraze! Tokiam tikėjimui sustiprinti jis net griebiasi sovietinio klasiko A. Lunačiarskio minčių: „Jei tu tikras komunistas, tai ir tavo menas bus komunistiškas“²⁰.“

R. Pakalniškio straipsnyje pateikta prie socrealizmo priderinta modernizmo koncepcija yra didžiausias jo lojalaus konformizmo įrodymas. Literatūros lauke jis įteisino tik tokią modernistinę à la Mieželaičio kūrybą (jo poema „Žmogus“ 1962 m. išleista rusiškai ir apdovanota Lenino premija), kuri atitiko KP ideologiją ir socialistinio realizmo kanonus, o jų neatitinkanti jam atrodė bevertė²¹. Tačiau tai, kas anuomet straipsnio autoriui atrodė didžiausios kūrybos vertybės, dabar suvokiame kaip labiausiai pavergto proto apraiškas.

Tačiau dekonstrukcinė prieiga, skaitymą kreipianti prie teksto prasmės netapatumo bei nuolatinių prieštaravimų, leidžia mums geriau pamatyti, kad ir R. Pakalniškio straipsnyje socrealistinė modernizmo koncepcija, pagrįsta dialektine idėjinių ir estetinių pradų sinteze, neišvengia įskilimų ir kad tie prieštaravimai negalėjo būti taip lengvai „dialektiškai“ suvienyti, kaip tikėjosi pats autorius. Straipsnio įžanginiai vienas kitą paneigiantys teiginiai, kad „marksizmas-leninizmas skatina tirti kokybinį tikrovės reiškinių savitumą, gerai pažinti nagrinėjamo objekto dėsnius, nuolat jais tikrinti savo veiksmus“ (cituojamas A. Lunačiarskis) ir antras teiginys, kad poezija „priklauso toms meno sferoms, kurių esmė mokslui nėra iki galo aiški“ (cituojamas J. Lotmanas)²², per visą straipsnį buvo „sintetinami“, bet taip ir liko „nesusintetinti“, užgožti abstrakčių ideologizuotų samprotavimų miglos. Tarsi netyčia prasitaręs apie tai, kaip praktiškai neįmanoma lietuvių poezijai išsilaikyti racionaliai išgalvotoje idėjinės ir estetinės dialektikos aukštumoje, R. Pakalniškis turi prisipažinti ir tai, kad konkrečiai dažniausiai jam tenka susidurti su pavojinga „netekusia pusiausvyros“ kūryba:

„Deja, kaip rodo praktika, poezija, ką nors laimėdama, neretai pažeidžia „pusiausvyrą“ tarp kūrybiškumo ir ištikimybės gyvenimo tiesai. Norėdamas kuo pilniau aprėpti išorinę tikrovę, poetas rizikuoja prarasti „formos jausmą“, darosi proziškas. Ir atvirkščiai, tyrinėdamas kurį nors siauresnį gyvenimo aspektą, jis daugiau dėmesio skiria formai, bet kartais praranda pilnesnį tikrovės jutimą²³.“

Citatoje tarsi netyčia pripažintas pavojingas „netekusios pusiausvyros“ poezijos dominavimas mums liudija tik vieną žinią, kad jo propaguojama marksistinė dialektika ir socrealistinio modernizmo koncepcija septintame–aštuntame dešimtmečiuose praktiškai jau nebeveikė. Kad ir kokią demagoginę teoriją kritikas būtų sukūręs, modernistinį lozungą „menas menui“ susintetindamas su ideologiniu lozungu „menas darbo liaudžiai“, ji nesulaukė poetų atsako.

Jei sutinkame, kad rašantysis kritikas nėra visiškai užbaigtas, vientisas ir tapatus subjektas, kuris kuria vientisą tekstą, tai tada turėtume pripažinti, kad ir jo tapatybė yra nuolat kuriama jo rašomų ir skaitomų tekstų ir nuolat pasiduodanti dekonstrukcinėms procedūroms. Didžiausias paradoksas, kad jo straipsnis, kaip ir daugelis sovietinių tekstų, skirtų propaguoti dialektinio materializmo logikai, tapo savo priešybe – demonstravo tos logikos nelogiškumus ir neveiksmingumą. Pats prieštaringiausias jo bruožas – gražbyliavimai apie kūrybiškumo laisvę sovietinėje kultūroje ir gyvenime, bet sykiu laisvę apribojant „suprasta būtinybe“ – partijos ideologinėmis normomis.

Nors ideologinio lojalumo dominantė išlieka visame straipsnyje, galima pastebėti ir jos dekonstravimo momentus: kritiko kompromisinis straipsnis, modernizmą įrašantis į sovietinės kultūros lauką ir įtraukiantis į socrealizmo metodą, o ne nurašantis, neišvengiamai praranda tapatumą su komunistinio režimo diskursu. R. Pakalniškis, skatinantis modernizuoti tik poetinę kalbą ir formą, nesąmoningai skatino su ja modernizuoti ir patį poetinį mąstymą. Jo socrealistinio modernizmo koncepcijoje buvo užprogramuotas ne tik prisitaikymo prie valdžios, bet ir ją sprogdinantis mechanizmas, nes modernistinės kūrybos laisvė ir partinė doktrina septintuoju–aštuntuoju dešimtmečiais tapo vis labiau vienas kitą neigiančiais dalykais. Gal todėl griūvant Tarybų Sąjungai jam buvo nesunku pereiti prie opozicinio Sąjūdžio diskurso ir ieškoti glaudesnio dialogo su lietuvių išeivija knygoje „Poezijos kryžkelės: dialogai apie dvi poezijos šakas išeivijoje ir Lietuvoje“ (1994).

Maištingasis konformizmas: Albertas Zalatorius

Alberto Zalatoriaus literatūros kritika yra nusipelniusi daug didesnio dėmesio ir įvertinimo nei R. Pakalniškio. Vieni ją vertino kaip lietuvių literatūros moksle ir kritikoje „radikaliai modernizavusią metodologiją“²⁴, kiti gyrė, kad ji „sėkmingiausiai ardė sovietinį diskursą Lietuvoje dar prieš Sąjūdžio erą“²⁵, treti ją susiejo su „interpretacinio meno“ metodologija²⁶, kuri išsamiausiai jo buvo pristatyta straipsnyje „Prozos interpretavimo problemos“, įdėtame šalia mano aptarto R. Pakalniškio teksto „Poezija ir gyvenimas (Kai kurie poezijos nagrinėjimo principai)“, toje pačioje knygoje „Šiuolaikinės kritikos problemos“ (1975).

A. Zalatorius, nors ir panašiai kaip R. Pakalniškis konstatuodamas, kad literatūrologai gyvena painiame įvairiausių teorijų „Babilono bokšte“, išeities iš tos painiavos ieškojo ne kliaudamasis ideologiniu lojalumu CK nutarimams, kaip anksčiau aptartas jo kolega, bet profesiniu sąžiningumu, nors tai daryti cenzūros sąlygomis buvo nelengva. Straipsnyje „Prozos interpretavimo problemos“ jis iškėlė radikaliai novatorišką pasiūlymą genetinius ir istorinius literatūros tyrimus, kuriuose parazitavo devalvuota ir ideologizuota sovietinės literatūros „tikroviškumo“ sąvoka, keisti interpretaciniais, kreipiančiais prie literatūros poveikio analizių. Įprastą sovietiniam kritikui klausimą, kiek kūrinys yra tikroviškas, jis pasiūlė keisti nauju klausimu, kiek kūrinys yra įtaigus ir kokį poveikį daro skaitytojams. Tai buvo visai priešinga tam, ką dėstė R. Pakalniškis. A. Zalatorius praktikavo „interpretacijos meno“ kritikos metodologiją (Emilio Staigerio, Romano Ingardeno, Michailo Bachtino), atkeliavusią per lenkų literatūrologų (Juliuszo Kleinerio, Jano Prokopo, Stanisławo Eile, Derwento May’aus, Januszo Słwińskio) darbus, gilinosi į naująją kritiką, į J. Lotmano semiotinius darbus. Suprasti literatūros pasaulį A. Zalatoriui reiškė atskleisti mūsų pačių santykį su juo: „Apskritai interpretacinio metodo uždavinys – ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į klausimą, ką jis žmogui reiškia“²⁷. Jis praktikavo R. Pakalniškio vadinamosios emocionalios kritikos tradiciją, bet atsisakė naiviojo jausmingo „įsijaučiančio“ skaitymo, ieškodamas kūrinių analizei konkretesnio bei racionalesnio žodyno.

A. Zalatorius, panašiai kaip Konstancos mokyklos teoretikai, pasitelkęs skaitytojų auditorijos lūkesčių sutrikdymo sampratą, pagal ją matavo kūrinio reikšmingumą ir vertę: „Jeigu paprasčiausiais žodžiais papasakojęs novelės sumanymą autorius nesugebės pašnekovo sieloje sukelti sąmyšio, vargu ar tai pavyks padaryti pasakojimo technika“²⁸. Taigi, anot jo, gera literatūra yra tik ta, kuri sugeba sukelti sąmyšį skaitytojo sieloje, sutrikdyti jo ramų gyvenimą. O gera kritika turi fiksuoti sustabarėjusias estetines konvencijas ir drumsti sovietinio rašytojo ramų gyvenimą. Maištavimas jam buvo literatūros ir jos kritikos rašymo kokybės požymiu. A. Zalatorius priešinosi sovietmečio lietuvių literatūros kritikos estetiniam bei idėjiniam dogmatiškumui, su kuriuo taikėsi R. Pakalniškis. Atsisakydamas pozityvistinės metodologijos bagažo ir marksistiškai ideologizuotų genetinių (kultūrinių istorinių) literatūros tyrimų, jis tiems laikams labai drąsiai klibino nepajudinamas „objektyvias tiesas“ ir propagavo kintančias „interpretacines tiesas“, atrandamas kritiko individualaus ieškojimo keliu.

Kaip A. Zalatorius savo teorines nuostatas įgyvendino praktiškai ir su kokiomis ribomis jo maištaujanti kritika konkrečiai susidūrė, mums gerai iliustruoja jo recenzija „Žalčio žvilgsnio šaltis ir sugestija“²⁹, skirta S. T. Kondroto romanui „Žalčio žvilgsnis“ (1981), kuris savo novatoriškumu iškart išsiskyrė iš bendrojo lietuvių prozos konteksto. Jau pats recenzijos pavadinimas implikuoja, kad, pasitelkus „interpretacinio meno“ metodologiją, joje bus išsakytas prieštaringas romano vertinimas. Pirmiausia kritikas romaną mato iš tradicinio, paveikto socrealizmo ir cenzūros sovietinio skaitytojo ar kritiko pozicijos ir vertina neigiamai kalbėdamas tik apie jo šaltį: 1) romanas yra per daug sunkus skaitytojui, nes jo siužetas ir kompozicija per daug painūs ir stokoja logiškumo, jame per daug pabirų epizodų, veikėjų charakteriams trūksta vientisumo, psichologinio pagrindimo ir socialinio tipiškumo; 2) romane XIX amžius vaizduojamas pernelyg egzotiškai ir abstrakčiai, jis prasilenkia su istorine tiesa, rašytojas nekalba apie to meto aktualiausias nacionalines ir socialines idėjas; 3) kūryba yra visuomeniškai atsakingas dalykas, todėl rašytojas neturėtų pasiduoti savo vaizduotės kaprizams, užsižaisti savo fantazijomis, nemotyvuotais pasakojimo atsitiktinumais, keistenybėmis ir patologija; 4) romanas pernelyg šokiruojantis, intelektualus (konstruktyvus); 5) romano tekstas netenkina skaitymo psichologinio susitapatinimo įpročio, todėl negali sujaudinti skaitytojo; 6) kadangi romane sukurtas ekstravagantiškas pasaulis per daug nukrypęs nuo normos ir tradicijos, jis pasidaro svetimas skaitytojams.

A. Zalatoriaus recenzijos pirmoji dalis labai primena aptartą R. Pakalniškio straipsnį, kai analizuojamiems modernistiniams literatūros kūriniams nepagailima kritikos dėl nutolimo nuo liaudies interesų. Tiesa, liaudies interesus jis recenzijoje traktuoja daug plačiau, juos netiesiogiai susiedamas su okupuotos šalies tautinės savigynos interesais. Bet teksto viduryje atsiranda staigus minties posūkis, nusiimama kritiškoji kaukė ir prie romano prieinama iš kitos – asmeninės pusės, keliant recepcinį klausimą, kodėl pačiam kritikui buvo įdomu jį perskaityti. Antroje recenzijos dalyje prabyla tarsi kitas žmogus, atsikratęs visų ideologinių skaitymo įpročių, vyksta paradoksalus visų anksčiau išvardintų S. T. Kondroto romano neigiamybių apvertimas, ir išsakytos romano silpnybės dabar tampa jo stiprybėmis: 1) romanas plėtoja biblinę žmogaus nuopuolio ir nuodėmingumo temą, todėl istorinė tema jame nėra svarbi; 2) rašytojas pagal Senąjį Testamentą suvokdamas žmogaus pasmerktumą nutolsta nuo ideologizuoto sovietinio optimizmo, o jo dėstomas pasakojimas tampa labai turiningas, nestandartinis ir kūrybiškas; 3) apie komplikuotus dalykus rašytojas moka kalbėti aiškiai ir logiškai; 4) apie meilę kalbama neįprastai erotiškai bei analitiškai, išsivadavus iš moralinio jos vertinimo; 5) ypač jam įdomus racionalaus žmogaus sampratos ir apskritai racionalizmo romane demistifikavimas; 6) jausmingai lietuvių literatūrai tokio intelektualaus pasakojimo labai reikėjo; 7) veikėjų dialogai, sprendžiantys moralinės kaltės ir moralinio tyrumo problemas, neduoda aiškių atsakymų, todėl skaitytojui „visą laiką reikia būti aktyviam“, romanas jį įtraukia į savo sugestijos lauką.

Toks kalbos ir vertybių apsivertimas dekonstruktyvistui sukeltų didžiausią džiaugsmą ir suteiktų gerą progą pakalbėti apie šio teksto prasmės neapibrėžtumą. Bet mūsų tikslas kitoks – pastebėti, kaip net maištingiausius ir intelektualiausius literatūros kritikus parklupdydavo ideologiniai kompromisai ar „vidiniai cenzoriai“. A. Zalatoriaus recenzijos kompromisiškumą paliudija keli momentai. Joje netikėtai, bet stipriai prasimuša gyvybinga genetinė istorinė prieiga, todėl romanas kaltinamas, kad stokoja istorinės tiesos ir tikroviškumo, kad nuodėmingi personažai per daug abstrahuoti ir atitraukti nuo tautinių rūpesčių. Gal todėl pirmoji recenzijos dalis atrodo parašyta tarsi iš paprasto sovietinio skaitytojo („darbo liaudies“) pozicijos. Beje, sovietmečio kritikoje buvo priimta knygos vertinimą išsakyti prisidengus sovietinio skaitytojo vardu: „Dažname straipsnyje ar recenzijoje galima būdavo rasti tokias formuluotes „tarybinis skaitytojas nepatenkintas“, „skaitytojas pasigenda“, kūrinys „neatitinka išaugusių tarybinio skaitytojo poreikių“³⁰. Tai sovietinės kritikos konvencija, akcentavusi skaitytojo socialinio statuso pokytį, kada paprasto ir tradicinio skonio „darbo liaudis“ pakeitė „miesčioniškus dekadentiškus buržujus“. Kiek A. Zalatoriaus recenzijos dalyje, kalbančioje, kaip intelektualusis S. T. Kondroto romanas „sušaldo“ skaitytoją, esama tokio „knyga svetima tarybinei liaudžiai“ sovietinės kritikos konvencionalumo, o kiek tikrųjų A. Zalatoriaus minčių ar net ironijos ir vaidybos? Kiekvienas į šiuos klausimus atsakytų savaip, tačiau ironijos ir kaukės neišvengiamai esama, kitaip jo tekste nebūtų atsiradęs antrasis opozicinis romano vertinimas, pagrįstas naująja interpretacine metodologija ir naujojo skaitytojo teorija.

Iš šios dienos žvelgiant, kompromisiškiausia ir labiausiai nuvilianti atrodo A. Zalatoriaus recenzijos pabaiga, dialektiškai susumuojanti du priešingus S. T. Kondroto romano vertinimus – konvencinį, sušaldantį sovietinį skaitytoją, ir individualistinį kritiko, pasidavusio jo sugestijai. A. Zalatorius rekomenduoja rašytojui ateityje laikytis kompromisinio „aukso vidurio“ bei priešingybių sintezės – ir laužyti literatūrinę tradiciją, ir nenukrypti į per daug šaltą ekstravagantišką intelektualumą, nenutraukti ryšių „su gyvaisiais tautos ir žmogaus rūpesčiais“. A. Zalatoriaus romano interpretaciją veikė ir savaip ribojo ne tik cenzūra, ne tik praktiškai neįveikiami istorinės tiesos ieškojimo įpročiai, bet ir okupacijos išprovokuota tautinės savigynos ideologija. Gal tai anuomet turėjo paliudyti recenzijos išvadų visapusiškumą? Bet dabar tai atrodo tik kaip okupuotos ir laviruojančios literatūros kritikos vertinimo įprotis: intelektualią ir provokatyvią romano recepciją pridengti sovietinio (ir tautiškojo) skaitytojo lūkesčių neišsipildymo aprašymu. Ar ne dėl to liko pražiūrėtas romano postmodernumas? Nes jame senų laikų istorijos buvo prikeltos tam, kad būtų demistifikuoti racionalaus žmogaus ir racionalaus žmonijos progreso mitai (už kurių neabejotinai šmėžavo visos KP rezoliucijos su socrealizmo doktrina). Kad ir kaip būtų gaila, maištingojo A. Zalatoriaus straipsnio pabaigoje iškeltas rašytojui reikalavimas laikytis „aukso vidurio“ mus tiesiai nuveda į ideologiškai lojalaus R. Pakalniškio straipsnio frazeologiją (būtinybės ir laisvės karalysčių kūryboje subalansavimą, politikos ir estetikos „sintezę“, realizmo ir modernizmo „dialektiką“).

Bet vienas esminis skirtumas tarp šių kritikų išlieka. A. Zalatoriaus recenzijoje apie S. T. Kondroto romaną atsiradusi frazė „priešybių sintezė“ reiškia tik kūrinio estetinę darną ir vientisumą, o ne jo „sintezę“ su KP ideologija: „Kūrinio vientisumas yra prasmingas savaime. <…> Gerai „sukaltas“ romanas šalia visų prasmių dar turi meistriškai atlikto darbo prasmę ir prikausto skaitytojo dėmesį“³¹. Dėl to jis kūrinio vertę ir prasmę siejo su jo imanentine estetine kokybe ir jo poveikiu (sugestija) skaitytojui, o ne su R. Pakalniškio reikalautu „aukštu idėjiniu lygiu“. Gal todėl A. Zalatoriaus kritikoje nerasime nieko iš to, kas būdinga R. Pakalniškio vartotai naujakalbei ir prisitaikėliškai retorikai: jokio susirūpinimo dėl marksistinės terminijos atnaujinimo ar socrealizmo apimties išplėtimo, jokios perdėtos stilistinės gražbylystės apie sovietinio žmogaus didybę ir istorijos progresą. Ne veltui A. Zalatoriaus straipsnyje „Prozos interpretavimo problemos“ atsiradę tokie privalomieji reveransai cenzoriui kaip „kiekviena nauja pastanga surasti naujų aspektų literatūros kūriniui suvokti turi būti sveikintina, žinoma, kiek ji neprieštarauja bendriesiems mokslinio pasaulio pažinimo – dialektinio ir istorinio materializmo – principams“³² atrodo labai dekoratyviai, nes neplaukė iš jo širdies ir nesutapo su jo vidiniais įsitikinimais, kaip to pageidavo R. Pakalniškis.

Taikant trinarę schemą (kolaborantas / konformistas / rezistentas) viešoms literatūros lauko veikėjų laikysenoms, modernistai rašytojai iš dalies praranda turėtą pozityviąją maištininkų charakteristiką, išsibarstydami po visas suminėtas literatūros lauko grupes. Didžiausia jų dalis, aišku, migruoja į vidurinę politiškai neutraliųjų grupę, tik kai kurie iš jų patenka į pirmąją kolaborantų grupę (E. Mieželaitis, A. Bieliauskas ir kt.) ir į trečiąją tikrųjų rezistentų grupę („bekompromisinį ryžtą“ demonstravę modernistai buvo priversti emigruoti į Vakarus – T. Venclova, S. T. Kondrotas, režisierius Jonas Jurašas³³).

Mūsų aptarti abu kritikai yra iš didžiausios politiškai neutralios modernistų grupės, bet vienas iš jų labiau priartėjęs prie kolaboravusių, o kitas – prie režimui pasipriešinusiųjų ribos. Iš R. Pakalniškio ir A. Zalatoriaus straipsnių palyginimo galime aiškiai pamatyti, kuo jų kompromisiškumas buvo panašus ir kuo skyrėsi. Trumpai tariant, abu kritikai ir padėjo lietuvių literatūrai modernizuotis, ardyti socrealizmo doktriną, ir abu neišvengė savo vertinimuose taikyti „sovietinio skaitytojo“ konvencijos ir marksistinės estetikos dialektikos. Vis dėlto R. Pakalniškis rinkosi saugesnę, lojalesnę kūrybos vertinimo kryptį, jo stiliuje gausu naujakalbės – gražbyliavimo abstrahuotomis, semantiškai painiomis frazėmis bei ideologinėmis klišėmis. Todėl jo tekstas šiandien atrodo pasenęs ir jį sunku skaityti. A. Zalatorius literatūros vertinimui rinkosi modernistinei kūrybai adekvatesnius estetinius ir „interpretacinio meno“ teorijos argumentus. Taip pat jo maištingojo kompromiso tekstai neišvengiamai polemizavo su sovietinio žmogaus mitu, klestėjusiu R. Pakalniškio ir kitų lojaliųjų kritikų straipsniuose, todėl jie ir šiandien išlieka aktualūs ir įdomūs. Tik maištingojo kompromiso tekstuose, kokie ir buvo A. Zalatoriaus, galėjo atsirasti vidinio dramatizmo, graužaties dėl savo baimių, dviprasmio ironiškumo, skausmingų herojiškos ir antiherojiškos retorikos disonansų. Ne veltui, prisimindamas sovietmetį, A. Zalatorius dėjo lygybės ženklą tarp prisitaikymo ir kovos:

„Nebijokime žodžio „prisitaikymas“, jis ne prastesnis negu „kova“. <…> Prisitaikyti ir išlikti reikia ne mažiau jėgų ir ištvermės negu kovoti, nes prisitaikymo formos skausmingesnės ir dramatiškesnės – jos reikalauja nuolatinio susidvejinimo ir savęs tramdymo. Sovietinė sistema buvo pati rafinuočiausia iš visų XX a. sistemų, pasikėsinusių į žmogaus prigimtį³⁴.“

Maištingojo kritiko A. Zalatoriaus tekstuose rašytojai nuolat buvo skatinami rašyti sudėtingą ir aktualią literatūrą, neturinčią nieko bendro su socrealizmo direktyvomis. Tačiau pateikdamas įspūdingai intelektualią ir profesionalią S. T. Kondroto modernaus romano „Žalčio žvilgsnis“ interpretaciją, jis nemažai vietos paskyrė ir konvencionalios „sovietinio skaitytojo“ recepcijos atkūrimui, genetiniams istoriniams mąstymo įpročiams ir marksistinės estetikos dialektiką tebetransliuojančioms baigiamoms straipsnio išvadoms – visu tuo nesąmoningai demonstruodamas ir savo rašymo laisvės ribas.

Sovietmečio literatūros kritika, kurią susiejau su politiškai neutralaus modernizmo į(si)tvirtinimu, buvo labai įvairi, nes priklausė nuo ją rašiusio kritiko sąžinės ir talento. Todėl tokiam rašymui taikoma bendroji mimetinės rezistencijos samprata (pasiūlyta Sergejaus Alekso Ušakino ir A. Jurčako) šiame straipsnyje patikslinta, išskiriant jos siauresnes lojalaus (plėtusio socrealizmo koncepciją) ir maištingojo (peržengusio socrealizmo koncepciją) konformizmo formas. Neabejotina, kad yra prasmės atidžiuoju dekonstruojančiu skaitymu ir kitomis prieigomis tirti konformistinius sovietmečio tekstus, akcentuojant jų vidinį semantinį prieštaringumą (netapatumą) ir tarpusavio skirtingumą.

 

---

1 Yurchak A. Everything Was Forever, Until It Was No More: The Last Soviet Generation. – Princeton University Press, 2005. – P. 30. Mimetinės rezistencijos terminą jis perėmė iš: Oushakin S. A. The Terrifying Mimicry of Samizdat. – Public Culture, 2001.