Vaiva Markevičiūtė. Turtas, kurį būtina išsaugoti

2018 m. Nr. 3

Icchokas Rudaševskis. Vilniaus geto dienoraštis. Sudarė ir iš jidiš k. vertė Mindaugas Kvietkauskas. – Vilnius: Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, 2018. – 352 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Prireikė septyniasdešimt penkerių metų, kol Vilniaus gete rašytas paauglio Icchoko Rudaševskio dienoraštis, nuo 1953 m. skaitomas jidiš ir kitomis kalbomis, vėl grįžo į Lietuvą ir prakalbo lietuviškai.

Dienoraštis pradeda kalbėti jo dar neatsivertus. Dvikalbis – lietuvių ir jidiš – leidimas pirmiausia iškalbingas forma: storo popieriaus puslapiai tarsi teigia teksto tvirtumą ir nepavaldumą laikui, o nugarėlės nebuvimas primena apie knygos trapumą, istorines rašymo ir išsaugojimo aplinkybes. Tarsi nuplėšta knygos nugarėlė į dvi dalis perkerta ant viršelių spausdinamą autoriaus veido stambiu planu nuotrauką, taip rodydama suskaldytą ir nutrauktą paauglio gyvenimą.

Dienoraštis prasideda 1941 m. birželio įrašu apie atėjusias atostogas ir norą veržtis iš miesto į žaliuojančius laukus ir stovyklas, o jau už kelių puslapių, rugsėjo 6 d. įraše pasakojama, kaip durys užsitrenkia ne tik į užmiestį, bet ir į miestą – Vilniaus žydai suvaromi į getą. „Jaučiu, lyg mane būtų apiplėšę: pavogę laisvę, mano namus, mano Vilniaus gatves, kurias šitaip myliu“ (p. 80) – rašo tuomet keturiolikmetis Icchokas. Taip prasideda beveik dvejus metus trukęs Icchoko (ne)gyvenimas Vilniaus gete: didžiąją laiko dalį vaikinas nesijaučia gyvenantis – getas tarsi sustabdė ir pavogė pirmuosius Icchoko kaip besiformuojančios asmenybės metus: „Norėtųsi atgauti praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui. O kiti jausmai, kuriuos šiandien jaučiu, – tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę…“ (p. 157).

Tai viena iš nedaugelio vietų, kur paauglys užsimena apie savo jausmus ir jausenas. Apie juos kalbama santūriai, glaustai, dažniausiai minimas pyktis, bejėgystė, gėda ir tik kartais suspįsta vilties spindulys. Dienoraščio pradžioje daugiausia pratrūkstama neigiamomis emocijomis: „Man gėda pasirodyti gatvėje ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo“ (p. 78); „Degu iš skausmo ir įniršio. Jaučiu – mes kaip avys, mus šaudo ištisais tūkstančiais. <…> Esame bejėgiai, pasmerkti“ (p. 90). Viltis įsižiebia, kai vėl pradedama lankyti mokykla, kai imami steigti būreliai, kai betikslį slampinėjimą gatvėmis arba sėdėjimą sausakimšose slėptuvėse pakeičia užklasinė veikla: „Dažnai pagalvoju: atrodo, čia getas, o aš gyvenu tokį darbo perpildytą gyvenimą – mokausi, skaitau, lankau ratelius. Laikas bėga, o darbų tiek daug. Referatai, renginiai; dažnai net pamirštu, kad esu gete“ (p. 191). Išgyventi gete Icchokui ir kitiems paaugliams padeda šis gebėjimas nukreipti mintis ir dėmesį nuo juos ištikusios tragedijos: „<…> ir kai mūsų draugija išeina iš klubo su klegesiu ir triukšmu, policininkai šaukia, bet mes jų neklausome“ (p. 112).

Dienoraštyje galima rasti kelias vietas, kur Icchokas užsimena – kai namuose pasidaro nepakeliama nuo verksmų ir nevilties, jis bėga į lauką, į gatves, į kiemus, taigi – tolyn nuo suaugusiųjų. Tačiau didžiausia at-spirtis – mokykla ir popamokinė veikla, suburianti bendraminčius ir leidžianti atitolti nuo realybės: „Galvoju: kas būtų, jeigu negalėčiau eiti į mokyklą, į klubą, skaityti knygų. Turbūt tarp geto sienų numirčiau iš liūdesio“ (p. 116). Mokykla visame dienoraštyje yra vilties žiburys – joje žiemą, nors ir nešildomoje, net atrodo šilčiau. Įdomu ir tai, kad Icchokas niekada nekelia prasmės mokytis tokiomis sąlygomis klausimo, netgi priešingai – turėdamas apsispręsti, ar toliau lankyti mokyklą, ar imti mokytis amato, pasirenka pirmąjį variantą.

Su didele pagarba ir meile kalbama apie mokytojus. Mokytojas Icchokui – autoritetas. Tai ypač išryškėja mirus mokytojui Geršteinui: „Skaudi žinia trenkė kaip žaibas: Geršteino nebėra. Išsyk suvokiau didžiulę netektį“ (p. 104). Gana išsamiai aprašoma, kaip jo gedėjo visa geto bendruomenė, Icchokas apgailestauja dėl ligos negalėjęs dalyvauti laidotuvėse ir didžiuojasi, kad turėjo garbės skaityti savo parašytą rašinį apie mokytoją jo atminimui skirtame vakare. Pagarbiai atsiliepiama apie visus mokytojus, jie vadinami ąžuolais, įsišaknijusiais „žydiškojo Vilniaus žemėje“ (p. 105), vaikinas juos vadina „mūsų geriausiaisiais“.

Mokytojų organizuojama popamokinė veikla ne tik atitraukia dėmesį nuo realybės, bet ir priešingai – skatina į ją pasižiūrėti atidžiau ir netgi pakilti aukščiau jos: „Dirba ir istorijos ratelio atšaka – geto istorijos grupė. Dabar tyrinėjame Šiaulių g. 4 namo istoriją“ (p. 121). Moksleiviai apklausia namo gyventojus ir stengiasi užrašyti jo istoriją keturiais laikotarpiais: lenkų, sovietų, vokiečių iki geto ir geto. Kalbėdamasis su namo gyventojais, Icchokas ima suprasti istoriko darbo pobūdį ir istorijos užrašymo svarbą: „Sėdžiu prie stalo, klausinėju ir užrašinėju sausus faktus. Bet kartu čiupinėju žaizdas. <…> Ir šitą siaubą, šią tragediją aš suformuluoju trimis šaltais ir sausais sakiniais, bet žodžiai ant popieriaus dega krauju…“ (p. 121). Kitas būdas įamžinti dabartį – ratelis geto folklorui rinkti: „Gete mūsų pačių akyse gimsta dešimtys priežodžių, keiksmų ir linkėjimų, pokštų ir pasakojimų, netgi dainų. Jaučiu, kad tame ratelyje dirbsiu su užsidegimu, nes geto folkloras, pabiręs jo gatvelėse, yra turtas, kurį būtina išsaugoti“ (p. 129). Tokiu turtu tampa ir paties Icchoko dienoraštis.

Paauglys trumpuose įrašuose vos keliais štrichais perteikia daugiau ne įvykius, o geto atmosferą – siaubo kupiną valymų ir nežinomybės laiką keičia ramesnės, netgi viltį nešančios dienos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Icchokui daugiausia jų būta žiemą – rodos, sniegas, užklojęs pilką geto grindinį, nušviesina ir mintis: „Išeinu į sporto aikštę ir stoviu ten vienas po didžiuliu žvaigždėtu dangumi. Mėnulio šviesoje matau, kaip iš dangaus byra deimantai. Aikštė baltai apsnigta. Giliai įkvepiu“ (p. 154). Vaikinas yra labai atidus stebėtojas ir mąslus suvokėjas, fiksuojantis svarbiausias ir išraiškingiausias detales: „Lieka styroti tuščios apgriautos sienos. Ten apima keistas jausmas. Žiūriu į juodas skyles, į krosnių liekanas. Kiek tragedijų ir skausmo yra sugėrusi kiekviena iš tų aptrupėjusių plytų, kiekvienas juodas plyšys. Kiekviena tinko atplaiša su prilipusia tapetų skiaute“ (p. 108).

Stebėdamas aplinką, Icchokas žodžiais tarsi piešia geto paveikslus. Pavyzdžiui, trumpame 1943 m. sausio 6 d. įraše nepapasakojamas joks konkretus įvykis, neaiškinama, nesiplėtojama, tačiau iš kelių trumpų sakinių susidaro tapybiškas ar fotografiškas vaizdas: „Snieginga, debesuota diena. Visas getas apklotas baltai. Pavakarė. Tirštai sninga. Iš darbų grįžta žmonės ir pasipila gatvelėmis pro vartus. Staiga – sumaištis. Nebeleidžiama eiti Rūdninkų gatve. Du apsnigti darbininkai su siaubu šaukia: prie vartų Mureris!“ (p. 171).

Icchoko dienoraštyje ryškus asmenybės formavimosi procesas – čia pinasi ir vaikiškas naivumas, maksimalizmas, ir suaugėliškas brandumas. Pastabumas ir gebėjimas perteikti atmosferą vos keliomis detalėmis rodo subtilų žvilgsnį į pasaulį. Žiūrėdamas į to paties likimo tautiečius jis geba nuo jų atsiriboti, nepasiduoti baimei ir panikai, siekiui išgyventi bet kokia kaina, jam svarbiausia – išlikti žmogumi. Tai išryškėja jau pirmuose dienoraščio puslapiuose, kai paauglys su šeima pirmą kartą gūžiasi sausakimšoje slėptuvėje. Už sienų girdintis gaudytojų žingsniams, slėptuvėje pravirksta kūdikis: „Vaiko motina verkia, klaikiai išsigandę žmonės rėkia, kad reikia tą vaiką pasmaugti. <…> Gelbėti savo gyvybę bet kokia kaina, net kitų savo brolių gyvybės sąskaita… Gelbėti savo gyvybę ir nebandyti kartu apsiginti… Mirti klusniai kaip avims… Mūsų tragiškas susiskaldymas, mūsų bejėgiškumas…“ (p. 85). Icchokas stengiasi suprasti tautiečių poelgius ir vertina juos, nors neapsiima teisėjo vaidmens. Jam veikiau apmaudu, baisu ir liūdna dėl susidariusios situacijos: „Man gaila tos alkanos moters, galvoju, kokie žeminantys dalykai vyksta gete: iš vienos pusės – kaip šlykštu vogti svetimą puodą maisto, iš kitos – kaip žema tokią moterį mušti per veidą“ (p. 116).

Dienoraštį lydi išsamus jo vertėjo iš jidiš kalbos Mindaugo Kvietkausko straipsnis. Jame paaiškinama, kad tekste iškyla iššūkių arba „nepatogumų“ kolektyvinei atminčiai: „Vaiko rašymas apnuogina ir atvirai paliudija tai, ką suaugusieji linksta nutylėti ar pagražinti, apdangstyti išlygų drabužiais“ (p. 26). Icchoko kalbėjime iškyla keturios pagrindinės nepatogios temos. Pirmoji – žavėjimasis sovietais ir jų pergalės laukimas. Jis paaiškinamas gana paprastai – naiviam berniukui sovietai atrodo kaip išvaduotojai iš negailestingai žydų tautą naikinančių vokiečių. Susidūrus su vienu blogiu, kitas nebeatrodo toks blogas, todėl natūralu, kad gete uždarytas ir žiaurų elgesį su tautiečiais stebintis paauglys su nekantrumu laukia naujienų apie sovietų pergales fronte.

Antroji nepatogi tema – pačių žydų dalyvavimas savo tautos genocide. „Netrukus pamatome pirmuosius žydų policininkus. Jie turi prižiūrėti tvarką gete. Tačiau pamažu virsta kasta, padedančia mūsų budeliams atlikti savo žudikišką veiklą. Daugybę nusikaltimų gestapas įvykdė padedamas pačios žydų policijos“ (p. 82). Dienoraštyje užsimenama, kad patys žydų policininkai, ypač jų vadas, teigia susidarius tokiai situacijai žydams darantys gera – jie, nors ir muša tautiečius, tačiau taip išsaugoja jų gyvybes, padeda išvengti kalėjimo. Tačiau, panašu, paauglys nesuvokia, nepateisina tokio sąmoningo pasirinkimo ir policininkų darbą vertina vienareikšmiškai: „<…> kokia baisi mūsų nelaimė, kokia didžiulė gėda, koks pažeminimas. Žydai patys padeda vokiečiams atlikti organizuotas siaubingas žudynes!“ (p. 118).

Trečioji tema – jau minėtos kastos tarp žydų. Gete nuo pirmųjų dienų pradeda formuotis nelygybė: išskirtines teises turi žydų policija, žydai skirstomi dalijant jiems spalvotus pažymėjimus, suteikiančius privilegijų, dar vieni privilegijuotieji – brigadininkai. Luomai išryškėja ir slėptuvėse, kuriose, gete prasidėjus neramumams, slepiasi daugybė žmonių: dauguma guli susigrūdę, įsitaisę ant kietų grindų ar laiptų, tačiau „joje yra ir ponų, kurie miega atskiruose švariuose sandėliukuose“ (p. 87).

Ketvirtoji tema – lietuviams vis dar skaudanti – žydšaudžiai. Lietuviai Icchoko vadinami gaudytojais, paauglys be jokių nutylėjimų ar išlygų jais baisisi ir smerkia. Prie lietuvių pridedami ir baltarusiai – iš Baltarusijos į getą atvykęs žydas pasakoja, kaip miestelyje daugybę metų sugyventa su vietiniais krikščionimis, tačiau, atėjus vokiečiams, jie negailestingai šaudė žydus gatvėse. Tai pasakojančiam žydui nesuvokiamas toks kaimynų elgesys, Icchokas taip pat nebando ieškoti paaiškinimų ar pateisinimų. Istorinius įvykius stebėdamas iš paties epicentro, jis baisisi lietuviais, šaudančiais ne tik žydus, bet ir besitraukiančius sovietų karius į nugaras. Lietuvis gete uždarytam paaugliui atrodo toks pat priešas, kaip ir vokietis.

Įvadiniame straipsnyje M. Kvietkauskas pasakoja apie dienoraščio kelionę, bando rekonstruoti I. Rudaševskio šeimos ir gyvenimo istoriją, dalijasi mintimis apie teksto vertingumą, kontekstą, vietą literatūros ir istorijos lauke – tai būtina informacija, norint iki galo suprasti Icchoko mintis ir nuotaikas. Kalbant apie paratekstus, svarbu paminėti, kad dienoraštyje gausu išnašų, kuriose paaiškinamos specifinės sąvokos ir išsamiau pristatoma kiekviena minima asmenybė. Šį darbą atliko Akvilė Grigoravičiūtė, parengusi knygos jidiš tekstą. Taip leidinys įgauna dokumentinio tikslumo ir išsamumo.

Dienoraštį galima skaityti ne tik dviem kalbomis, bet ir dvejopai – kaip bręstančio paauglio pasakojimą apie jį supantį pasaulį ir (arba) kaip istorinį šaltinį, amžininko įspūdžiais bylojantį apie nenugludintą Vilniaus geto realybę.