literatūros žurnalas

Vaiva Markevičiūtė. Tamsios poezijos pasaulis

2018 m. Nr. 4

Regimanto Tamošaičio nuotrauka

In memoriam Jolita Skablauskaitė (1950–2018)

Snieguotą ankstyvo pavasario popietę po sunkios ir ilgos ligos mus paliko Jolita Skablauskaitė. Jai buvo šešiasdešimt septyneri. Prie J. Skab-lauskaitės pavardės nesinori lengva ranka klijuoti įprastų rašytojos ar dailininkės etikečių, nes jos literatūrinis palikimas nėra vien žodžiai – žodžiais ji tapė.

J. Skablauskaitė gimė 1950 m. rugsėjo 20 d. Joniškyje – krašte, kuriame augo ir brendo, iš kurio sėmėsi energijos ir gyvybės kurti, į kurį kiekvieną pavasarį skubėdavo rašyti. Krašte, kuriame atgulė amžinojo poilsio.

Vilniaus dailės institute J. Skablauskaitė baigė menotyrą, bandė dirbti kultūros įstaigose, tačiau galiausiai nusprendė atsidėti vien kūrybai. Menininkė ne kartą yra sakiusi, kad kurti gali tik senelių sodyboje Kuisiuose. Mažame, skurdžiame, vėjų perpučiamame bute Vilniuje ji tekstus tik taisydavo. Brangino vienatvę. Atsigaudavo gamtoje. Viename interviu pasakoja: „O kai gyvenu sodyboje, įkvepia gamta, kažkokia dievybė ten alsuoja – iš horizonto, iš laukų.“ Šį alsavimą pabandė pagauti režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, sukūrusi dokumentinį filmą „Vienatvės gaudesys“. Jame – žvilgsnis pro mažytį plyšelį į beribės fantazijos persmelktą, skurdžios buities neįveikiamą fantasmagorišką menininkės pasaulį. Sakau – pro mažytį plyšelį, nes aprėpti viso rašytojos pasaulio turbūt neįmanoma.

J. Skablauskaitė – viena iš nedaugelio mūsų šalies rašytojų, visą energiją, dėmesį ir laiką skyrusi kūrybai, atsisakiusi karjeros ir šeimos. Todėl ir jos kūrybinis palikimas nemažas: vienas poezijos ir keturi (ketvirtasis šiuo metu rengiamas išleisti) apsakymų rinkiniai, septyni solidžios apimties romanai, pluoštai piešinių.

Nors kūrybinis bagažas didelis, rašytoja iki šiol nėra tinkamai pripažinta ir įvertinta. Pirmosiomis knygomis sudominusi kritikus ir skaitytojus (1987 m. apdovanota Antano Jonyno, 1998 m. – Žemaitės premijomis), vėliau buvo nustumta į literatūros paribį. Kodėl? Jos romanų pasaulis yra sodrus, tamsus, tirštas, klampus, daugiasluoksnis, fragmentiškas, dinamiškas, veikiantis pagal sapno logiką, peržengiantis visus tabu ir mąstymo ribas. Jis nepatogus ir nejaukus, drastiškas ir sunkus – sunkiai skaitomas ir dar sunkiau suvokiamas. Tai tamsios poezijos pasaulis, kuriame galima pajusti karšto kraujo pulsą. Iš inercijos rašytojos kūriniai priskiriami magiškojo realizmo srovei, tačiau sulig kiekviena nauja knygas jos tekstas vis labiau siurrealėjo ir ėmė nebetilpti į jokius literatūros klasifikacijos rėmus. Išleidusi paskutinį romaną rašytoja užsiminė savo kūrybą priskirianti siurrealizmo žanrui, tačiau, pasak jos, mūsų literatūroje jis nepripažįstamas. Deja, tokia pat nepripažinta, nesuprasta, dar neatrasta yra ir pati kūrėja.

2010 m. rašytojai sukako šešiasdešimt metų. Ši sukaktis tyliai ir ramiai buvo paminėta kuklioje Joniškio bibliotekos salėje, į kurią susirinko J. Skablauskaitės kaimynai, vietiniai literatai, kultūros darbuotojai ir aš – bene vienintelė atvykėlė iš toliau. Prieš pasirašydama ant šūsnies mano atsivežtų romanų, rašytoja pakėlė akis ir tarstelėjo trumpą sakinį, kuriame buvo ir liūdesio, ir vilties.

„Tikiuosi, bent tu supranti, kas čia rašoma“, – pasakė ji tąkart.

Suprantu. Ir kiekvieną romaną skaitydama antrą, trečią, penktą kartą suprantu vis daugiau.

Filmo „Vienatvės gaudesys“ pabaigoje rašytoja prasitaria svajojanti, kad jos knygos būtų atrandamos vis iš naujo. Kad jas skaitytų kartos, kurios dar nėra gimusios.

Viliuosi, kad Jolitos Skablauskaitės svajonė išsipildys.

Vaiva Markevičiūtė

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Vaiva Markevičiūtė. Turtas, kurį būtina išsaugoti

2018 m. Nr. 3 / Icchokas Rudaševskis. Vilniaus geto dienoraštis. Sudarė ir iš jidiš k. vertė Mindaugas Kvietkauskas. – Vilnius: Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, 2018. – 352 p.

Vaiva Markevičiūtė. Ar labai bijai mirti?

2016 m. Nr. 12 / Mindaugas Jonas Urbonas. Dvasių urna. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 136 p.

Jolita Skablauskaitė. Juoda šviesa

2016 m. Nr. 2 / Atsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo.

Vaiva Markevičiūtė. Tylu tylu ir tamsu

2015 m. Nr. 11 / Jau sakiau, kad laikas čia, tamsoje, teka kitaip. P. pirštai buvo gana ploni, ranka gulėjo delnu į apačią, mačiau mažojo pirštelio nagą – pačiame jo viršuje baltavo dėmelė. Kaip nedidelė snaigė. Jis sakė, kad pamatysiu sniegą.

Vaiva Markevičiūtė. Vienatvė – nuostabus dalykas

2014 m. Nr. 12 / Jolita Skablauskaitė. Žiežulės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 502 p.

Vaiva Markevičiūtė. Ar unikalus visada reiškia geras?

2014 m. Nr. 7 / Jaroslavas Melnikas. Maša, arba Postfašizmas. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 248 p.

Vaiva Merkevičiūtė. Trupantis, trupantis, trupantis

2014 m. Nr. 3 / Vytautas Varanius. Tobula blyški mėnesiena. – Vilnius: Edukologija, 2013. – 110 p.

Jolita Skablauskaitė. Balsas

2012 m. Nr. 7 / Eumantas truputį apsidžiaugė, kad jo parke galima pasiklysti tarsi miške. Jis atsikėlė nuo žemės ir nedrąsiai prisėdo ant suolo krašto. Aplinkui tvyrojo tyla. Grakščiu permatomos rankos judesiu ji pasitaisė drabužio klostes.

Emilis Milkevičius. Erosas be dvasingumo aureolės

2010 m. Nr. 12 / Jolita Skablauskaitė. Sado sindromas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Vaiva Markevičiūtė-Rykštė. Novelės

2010 m. Nr. 5–6 / aiva Markevičiūtė-Rykštė gimė 1990-ųjų vasarą, augo Sintautuose – nedideliame miestelyje greta Šakių. Aštuonerius metus mokėsi Sintautų pagrindinėje mokykloje, 2009 m. baigė Šakių „Žiburio“…

Jolita Skablauskaitė. Kapinių balandis

2009 m. Nr. 8–9 / Mylėjau Vilnių, nuolat klausiausi jo paslaptingos muzikos, mėgau ir jo apylinkes, dažnai ten nuvažiuodavau; siurbiau į save visas spalvas ir atspalvius, žavėjausi įvairiausiomis gamtos ir architektūros formomis.