Regimantas Tamošaitis. Degančio vijoklio sapnas

2025 m. Nr. 5–6 

Ieva Rudžianskaitė. Švytuokle švytuokle. – Kaunas: Kauko laiptai, 2024. – 80 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Ievos Rudžianskaitės penktoji eilėraščių knyga „Švytuokle švytuokle“ jau pačiu pavadinimu sukuria neapibrėžtumo jausmą, keisto judėjimo įspūdį, kai svyruojama tarp to, ko nebėra, ir to, ko nebebus. Švytuoklės judėjimas yra nepaliaujamas ir niekur nevedantis. Tai sizifiška frustruotos egzistencijos metafora.

Poetinė sąmonė šio rinkinio eilėraščiuose yra panirusi į keistas oniriškas būsenas, jose realybė ištirpusi, bet jos vaizdiniai aštrūs ir žeidžia. Nieko tuose eilėraščiuose euforiško, viskas paremta individualios egzistencijos disonansais, kur net poetinio vaizduotės žaidimo teritorija yra susitraukusi, suplonėjusi ir neatlieka tos buferinės zonos vaidmens, kuri saugo jautrią žmogaus psichiką nuo grubios nežmogiškos daiktų realybės. Šiame sapne poetinio žaidimo zona yra trapi, todėl lyrinė subjektė rūpestingai saugo savo tikruosius jausmus, slepia išgyvenimus po įmantrių metaforų kaukėmis – eilėraščiai dėl to tampa hermetiški, sunkiai perskaitomi. Jais ne kažkas pasakoma, bet paslepiama. Ir adresatui šiek tiek nejauku, atrodo, skaitai kažką tokio, ko neturėtum skaityti, kas skirta ne tau, prašalaičiui.

Eilėraščiuose daugoka nepasitikėjimo, svyravimo, frustracijos, ir visa knyga iš tikrųjų yra tarsi švytuoklė, svyravimas nežinant, ką rinktis, nes rinktis čia nėra ko, bet koks pasirinkimas nebus geras. Ir prisimena Vinco Mykolaičio-Putino simbolizmas, jo žmogaus svyravimas tarp dangaus ir žemės, bet šis simbolizmo žmogus yra pakibęs tarp būsenoje, o I. Rudžianskaitės lyrinė subjektė tarsi plūduriuoja laiko tėkmėje, regis, abejingai stebėdama tolstančius bei tuštėjančius gyvenimo krantus. Gyvenimo upė jai nėra patraukli, joje netrūksta šiukšlių ir mirties ženklų – bebras su nunerta oda, užkapotas gandras ir pan.

Tačiau daugelis vaizdinių šioje upėje, laiko tėkmėje, yra arba vaikiškai švelnūs ir efemeriški, tarsi išausti iš sapnų, arba skaudūs ir aštrūs, nors netikri. Eilėraščiuose nėra gyvenimo realybės, jokių asmeninių išgyvenimų, kokių randame drąsiose Linos Buividavičiūtės ar Dovilės Zelčiūtės poetinėse manifestacijose, tai lyg miegančiosios princesės vizijos, kuriose pasaulis yra negeras jame dar net kaip reikiant neprabudus.

Taigi šioje sapnų terpėje būsenos netampa kūnu, jausmai neįgyja pavidalo, svajonės neatveria perspektyvos, žiūrima kažkur tik po kojomis arba atgalios. Bet namie nieko nebėra, jie tušti. Ir eilėraščiai – kaip nebaigtas sapnas, į kurį nuolat sugrįžtama, kuris nepaleidžia, taip pat kaip neprasidėjęs gyvenimas, lyg neturint valios gyventi, tai šaltų spalvų vieniša melancholija. Lyg nekrikštytų vaikų kapinės – kažką panašaus esu matęs Vienos kapinėse, Zentralfriedhof. Graži, graudi, šiurpoka vieta, vieniši žaisliukai, su kuriais žaidžia tik vėjas.

Šioje knygoje sapnų pasaulis yra dezintegruotas, irstantis, jame negalima aprėpti visumos, be to, jame negalima ir pasislėpti: „skaidau erdvę / neužkliudydama nė vienos dalies – / nereikalingos man jos // kankina sugrįžtantys sapnai / kuriuose – kad ir kiek besukčiau raktą – / vis vien neužsirakinu“ (p. 19). Tame sapne lyrinės subjektės klausiama – ką studijavote, o kas toliau? Galbūt taip eilėraštyje atsispindi realūs buvusio akademinio gyvenimo košmarai, studijų atmintis ir beprasmybės jausmas: o ko visa tai verta? Nes mokslinis žinojimas kartais nualina, virsta jausmų dykuma, ištuštėjusiu sapnu, ir tai suvokti labai paprasta. „Nieko nėra paprasčiau / už traškantį žolių sapną viduržiemį“ (p. 16). Tad būtina kažkokia savasties korekcija, kurios metu reikia pašalinti visa tai, kas svetima: „atsisakai to kas nesi tu / tiesiog imi ir išplėši / pageltusius puslapius / iš storos knygos“ (p. 16). Gal net ir teologinės studijos, kurias sėkmingai įveikė šios knygos autorė, nesuteikia laimės, tik dar labiau sustiprina šitą netikrumo būseną. Taigi žmogus gali tik klausti, o atsakymas yra kažkur anapus.

Apskritai lyrinės subjektės būsena – tarsi rizomos arba vijoklinio augalo, nes tik tokia gyvybės forma gali išgyventi šliauždama, įsikibdama, įsiskverbdama į kitą gyvenimą savo spalva, žvilgsniu, roplišku šliaužimu: „koks atspalvis vyraus / kai lyg rašalas į kitas akis įsigersiu / tarsi šviesoje žvilgantis vijoklis / privalau sudaryti sutartį su apsaugine siena / kitaip neturėdama rankų anei kojų nesugebėsiu stipriai įsikibti / paleisti – taip pat“ (p. 17). Manytume, čia galima įžvelgti egzistencinį rinkinio kodą, švytuoklės principą: neįmanoma nei tvirtai įsikibti į gyvenimą, nei jo paleisti. Egzistencinio neapibrėžtumo būsena.

Gal neatsitiktinai visame rinkinyje vyrauja vijoklio, vešlių žolynų motyvai, su kuriais yra tarsi tapatinamasi, arba juose ieškoma kažkokios išbuvimo, išgyvenimo logikos. Toji grėsminga pažemės augmenija yra daug stipresnė, gajesnė už žmogaus gyvenimą. Autorei, regis, svarbi epigrafui panaudota Virginios Woolf ištarmė: „Ir kol gebenės bei visžaliai augalai vešėte vešėjo visžalėje žemėje, toks pat vislumas reiškėsi ir viduje“ (p. 24). Šiai ištarmei noriai atliepia lyrinė subjektė, rasdama jos jausmus aktyvuojantį impulsą: „žvėrišką vaizduotės žaismą / primena šiltas šniokščiantis kraujas / drėgną orą kuriame lyg bakterijos dauginasi tekstai / veisiasi slegiančio žalumo augalai // o juk žmonės žinojo: gimti pavojinga / nuolat sapnuoti tą patį tunelį / vinguriuojantį it žaltį išnirusį iš neatmenamų vandenų / prieš pat saulės patekėjimą“ (p. 24).

Vijokliai yra ir visagalis, viską ardantis laikas, kuris agresyviai veržiasi į kultūros sferą, į žmogaus namus: „vijokliai apsiveja ir ėda namus / filmų juostas komedijų juoką / balsą kurio neįmanoma užmiršti – / visada aksominį amžinai moterišką <…> gyvatiškas vijoklis įslenka pro plyšį / pasaulio daigas kalasi it pieninis dantukas / bet vaikiškas gugavimas neatgaivina / užkapoto gandro kūno“ (p. 15).

Kartais tas vijoklis būna ir aistringas, švytintis oranžine spalva kaip augalas knygos viršelyje ar pačios autorės plaukai nuotraukoje gale. „Mergelės glėbyje / tirpsta rugsėjis / pro langą veržiasi degantis vijoklis“ (p. 11). Nuo visiško išnykimo vijoklinėje terpėje lyrinę subjektę saugo erdvinės struktūros: mergelė visuomet slepiasi šiapus (lango), vijokliai bei kitos žolės skleidžias anapus.

Taigi gyvenimas yra tarsi vitališkas žolės sapnas, kuriame nėra nei prabudimo, nei išnykimo. Ir gyvenimas čia vyksta besidauginančių tekstų forma. Antai Salomėjos Nėries eilėraštyje lyrinė subjektė išsipildo diemedžio žydėjimu, šioje knygoje ji stabiliai egzistuoja vijoklinių žalėsių sklaida. O šiaip – gimti pavojinga, nes gimus patenkama į laiko upę, į gyvenimo vandenis, kurie irgi dažnai minimi rinkinyje ir kurie toli gražu nėra patrauklūs, lyrinė subjektė, sėdėdama prie kompiuterio, nenori jų matyti.

Bet kartais tie vandenys šviesūs ir viltingi, Ofelijos sindromu pasižyminti lyrinė subjektė jų ilgisi, ir kartais tas jausmas išsakomas labai paprastai, tobulai, tarsi iš Donaldo Kajoko ar Rytų poezijos nusižiūrėtu minimalizmu: „pagaliau pasiekėme ežerą / netoliese žydėjo jazminas / daugiau niekas nepasikeitė – vanduo tebeskandino / išprotėjusiu baltumu tylėjo lelijos“ (p. 27).

Bet šiame rinkinyje matome ne tik solipsistines vegetatyvines asmens būsenas, jame atrandame ir socialinį matmenį, matome ir kitų žmonių motyvus. Tačiau tai yra tik artimieji. O kur randasi žmonės, ten bus ir mirtis. Nes žmonės nėra vijokliai, jų egzistencija nėra tinklinė.

Su mirusiais artimaisiais eilėraščiuose bendraujama sakraline, tautosakine kalba, nes tik tokioje kalboje išlieka šiokia tokia komunikacijos viltis. Antai eilėraštis „Lelijėlė“, dedikuotas „Močiutei Onai“ (p. 38), pradedamas stipria šiuolaikiškos poezijos metafora – „gėlės nesipriešino atsivėrusiai žemei / baltos ir žvilgančios jos buvo“, – tačiau teksto tonacija tuojau pat keičiama, pasigirsta tolimos tautosakinės reminiscencijos: „mergele lelijėle / tavo suknelė žibėjo / it gruodžio pusnis“ (p. 38).

Taigi gyvenimo žydėjimas pasitinka amžinybės šaltį, kurio akivaizdoje lyg šventinio pyrago trupiniai „išsibarsto egoizmo likučiai“. Šiame užkalbėjime esama šiokios tokios prasmių eklektikos, paradigminės painiavos: moderniąją savimonę keičia tautosakinis registras, o šis netikėtai užbaigiamas krikščioniškos konotacijos elementais: „apšlakstėme tave švelniu vandeniu / apgaubėme aštria mira“ (p. 38). Žinantys teologinę kalbą tą švelnų vandenį, be abejo, perskaitys kaip šventą, o mira, manau, yra grynai bažnytinis elementas, tautosakoje tokio nesu girdėjęs. Galbūt realios mirties akivaizdoje tinka visi sakraliniai registrai, o kadangi šioje knygoje esama asmeniško gedulingumo, tai tautosakiškumas čia susitaiko su teologine užuomina. Net ir lelijėlės (lelijos) vaizdinys yra ambivalentiškas, jis sujungia gamtiškosios ir dangiškosios religijos projekcijas. Nes lelijėlė yra tautosakos kodas, o mąstydami apie tiesiog leliją sakytume, kad tai dangiškosios Motinos simbolis. Tokia ambivalentiška struktūra, semantinio binariškumo situacija primena V. Mykolaičio-Putino modernųjį žmogų ištikusį kognityvinį disonansą: „Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą, / bet vakarų atošvaistos atgyja tavy / kaip seniai girdėtų / giedojimų aidai“ (eil. „Tarp dviejų aušrų“). Tačiau autorės eilėraštyje poetinė voliuntaristinė valia tarsi transcendentuoja mirtį, ir apie močiutę pasakoma, kad ji, toji lelijėlė, jau yra išsipildžiusi anapus (pražydai), o šiapus likę tik egoizmo likučiai – minėti sprangaus šventinio pyrago trupiniai.

Kai pasaulis toks neaiškus, tai ir pasikalbėti čia nėra su kuo: I. Rudžianskaitės eilėraščių lyrinė subjektė neturi adresato, jos eilėraštis yra solipsistiškai uždaras, nekomunikabilus, ir ji gal net nenori jokio adresato turėti, jos lyrinė subjektė kalbasi pati su savimi, o jei siekia žmogiškosios paguodos, tai tik iš tų, kurių nebėra. Švytuoklė – tarsi buvimas tarp dviejų brangių asmenų, močiučių, kurių motyvai ir suteikia šiai knygai daugiausia šilumos.

Antai eilėraštis „Sena“, dedikuotas „Močiutei Jadvygai“, – jame mirusiųjų klausiama apie būsimą gyvenimą, kurį nurodo eglišakių kvapas, angelų statulėlės bei žvakės, taip pat siekiama pasiguosti dėl šio pasaulio šalčio ir nedrąsiai klausiama apie menką laimės galimybę: „sakyk ar kitas gyvenimas bus šiek tiek švelnesnis?“ Ir keista šio eilėraščio (ir gyvenimo) pabaigos detalė, reiškianti asmens transformaciją: „prieš jam prasidedant kažkas apvilko tave / flaneline pižama“ (p. 40–41). Ši detalė tikrai keista, nes pižama neturi nieko bendro su įkapėmis, tai greičiau namų jaukumo ženklas, – o gal tai užuomina į jaukų miegą grįžtant į amžinuosius namus?

Lyrinė subjektė jautėsi saugi tik tarp savo močiučių, tebegyvenančių nuotraukose, bet be jų yra valdoma baimės, kuri irgi kyla ne tiesiogiai, bet iš sustabdytų siurrealistinių vaizdų: „fotografija baugina – prie manęs artėja avis juodu snukiu“ (p. 42), ir jau nėra tų močiučių, stipresnių už pasaulio grėsmes.

Atrodo, kad didžiausias šio rinkinio įkvėpimo šaltinis yra mirtis, ir ji stipriausiai prabyla į žmogų eilėraštyje „Karalystė“, regis, tik jos akivaizdoje pagaliau įmanoma pajusti šio gyvenimo šilumą:

šaltis ten krištolinis ir žiemiškas
paliečiu tavo rankas
po kurio laiko atitraukusi savąsias
ilgokai jaučiu – tartum drugelis plevena gelianti vėsa

suknelės klostės dar niekada
nebuvo taip tobulai ištiesintos
vadinasi mirtis mėgsta paprastumą
gyvenimo slėpiniai jai nerūpi

spindi melsvi sumišimo kristalai
neįsivaizduoju kur esi labiau –
ar nuotraukoje
ar visa apimančiame šaltyje –
jo skaidrumas prieštarauja
kaustančiai mano kūno šilumai (p. 45)

Nemanau, kad Ieva Rudžianskaitė yra liūdesio poetė, bet ši knyga ypač našlaitiška, tai tarsi prisiminimai iš vaikų namų, joje daug melancholijos, atviros bei užslėptos, ir net Nijolės Miliauskaitės našlaitystė, išsakyta jos eilėraščiuose, palyginus su šia knyga, būtų viltingesnė ir džiaugsmingesnė. Tačiau kas sakė, kad eilėraščiai turi skatinti džiaugsmą? Kartais ir liūdesys yra valios gyventi išraiška, kai žmogus negali susitaikyti su tokiu pasauliu, kokį patiria tiesiogiai, ir, tarsi gyvybinga gebenė, kantriai siekia patikimos atramos.